"Nuo pat pradžių tai buvo savotiškas abipusis verslas. Tai,
ką vadovai mėgsta vadinti situacija, kuri naudinga visiems. Vokiečių gamintojai
savo limuzinus gamino ir pardavinėjo Kinijoje ir ilgus metus iš jų uždirbo
labai padorias pajamas. Kai milijardų dolerių vertės gyventojai nuo dviračių
ir rikšų pereina prie „Audi“, BMW ir „Daimler“, kažkas panašaus gali sukelti
neįtikėtinus augimo spurtus Ingolštate ir kitur. Už tai vokiečiams teko
bendradarbiauti su vietinėmis Kinijos įmonėmis, kurios pasinaudojo galimybe
daug sužinoti apie Vokietijoje pagamintų automobilių gamybą. Bet kokios nesvarbios buvo
kelios kopijos, palyginti su milijardiniais pelnais, kuriuos būtų galima gauti
mainais? Laimėk - laimėk.
Laikui bėgant Kinijoje apsigyveno ir automobilių gamintojų
tiekėjai, tokios įmonės, kaip stogo montuotojas Webasto iš Stokdorfo netoli
Miuncheno. Praėjus 20 metų nuo įėjimo į Kiniją, tiekėjas dabar turi vienuolika
vietovių šalyje ir čia generuoja milijardą eurų pardavimų, ty 40 procentų
verslo. Webasto be Kinijos? Sunkiai įsivaizduojama. Tiekėjai, tokie, kaip
Stokdorfo įmonė, jau seniai buvo taip pat priklausomi nuo Kinijos rinkos, kaip
ir jų klientai Volfsburge ir Štutgarte.
Jei 40 procentų viso grupės pelno ir daugiau gaunama iš
Pekine įsikūrusios nacionalinės įmonės, tai pavojinga ne tik ekonomiškai.
Priklausomybės taip pat gali sukelti didelių politinių sukrėtimų.
Uigūrai, Honkongas, Taivanas – tai ilgą laiką nebuvo
problema
Tačiau per visus šiuos metus apie politiką retai arba
apskritai nebuvo kalbama. Sindziangas, uigūrų priespauda, Honkongas,
Taivanas? Ne problema, kodėl turėčiau? Verslas nuolat traukdavo akcijų kainas
aukštyn, o Berlyną valdė automobilių kanclerė, kuri dažnai keliaudavo į Kiniją,
nes tikėjosi, kad pakankamai prekybos galiausiai ką nors pakeis. „Prekybos per
pokyčius“ pasekėjų minties mokykla galėjo veikti keletą kartų.
Jau kurį laiką buvo svarių priežasčių Vokietijos pramonei
išsivaduoti iš Kinijos ir plačiau skleisti savo verslą. Vietoj to,
priklausomybė ir toliau auga, o ne atsitraukia.
Dvi dienos, dvi žinutės. Pirmoji: Pekino automobilių
koncernas BAIC yra įtakingesnis „Daimler“, nei buvo žinomas anksčiau, dabar jam
priklauso dešimt procentų Štutgarto gamintojo akcijų, taip pat stambiojo
Kinijos investuotojo „Geely“ akcijos – kartu su jomis dabar kinams priklauso beveik 20
proc. Antroji naujiena: BMW netrukus planuoja nebe tik savo didelį X5
miesto visureigį gaminti Spartanburge, Pietų Karolinoje, bet ir Kinijoje. Tai
tikrai gali būti suprantama, kaip aiškus signalas: statome ten, kur galime gerai
parduoti geromis kainomis – ir mūsų nestabdo Amerikos ir Kinijos įtampa ar
nauji muitinės barjerai.
Senoji logika, kad gamyba seka rinkas, vis dar galioja
Jei JAV ir Kinija ir toliau atsisies, tada ji bus tiesiog
perskirstyta.
Iš esmės vis dar galioja sena 90-ųjų ir 2000-ųjų logika, kad
gamyba turi sekti rinkas. Deja, nuo to laiko pasaulis tapo šiek tiek
sudėtingesnis. Kyla klausimas: kaip strateginiai planuotojai Stokdorfe,
Volfsburge, Miunchene ar Štutgarte nori reaguoti, jei Kinija iš tikrųjų
įsiveržtų į Taivano salą? Ar vis dar viskas vyksta, kaip įprasta? Bendros
įmonės, bendri projektai su partneriais, kuriuos, kilus abejonių, net valdo
valstybė, kaip BAIC? O kas, jei paaiškėtų daugiau detalių apie priverstinį
darbą uigūrų darbo stovyklose? Atėjo laikas iš naujo įvertinti dalykus ir tapti
mažiau priklausomiems nuo Kinijos. Net jei tai iš pradžių daroma pelno maržos
sąskaita.
Tai, kad naujoji užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock
dabar eina nauju, kritiškesniu kursu, neabejotinai buvo pastebėta Pekine. Apie
tai įdomi labai subtili Kinijos ambasados Berlyne užuomina: tikimasi, kad
„atskiri Vokietijos politikai į Kiniją ir Kinijos bei Vokietijos santykius
žiūrės objektyviai ir holistiškai“. Holistinis požiūris – žinoma, galima suprasti
ir taip: gerbiamas ministre, yra ne tik užsienio politika, bet ir ekonominiai
santykiai. Pavyzdžiui, yra automobilių pramonė, kuri daug pinigų uždirba
Kinijoje. Ir to nebūtų be Kinijos“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą