Globalizmui nepavyko sukurti mums reikalingos ekonomikos

„Yra tiek daug bendro sumaišties, jei ne tiesioginės baimės, dėl pasaulio ekonomikos padėties. Sankcijos Rusijai, kylančios dujų kainos, sparčiai kylančios hipotekos palūkanų normos, besitęsiantis Covid-19 pandemijos plitimas ir gresianti recesijos perspektyva. — Atrodo, kad visi šie veiksniai susilieja į chaosą.

 

Baimė yra tikra. Tačiau chaosas yra laikinas, nes jį daugiausia lemia šurmulys, lydintis bet kokį perėjimą nuo senos ekonominės tvarkos prie naujos. Kiekviena ekonomika išgyvena plėtros ir susitraukimo ciklus, tačiau svarbiausias šių ciklų rodiklis yra mažiau susijęs su rinkos kainomis ar nedarbo lygiu, o su pagrindine politine filosofija.

 

Maždaug pusę amžiaus mūsų politinė ekonomika buvo pagrįsta valdančia neoliberalizmo koncepcija – idėja, kad kapitalas, prekės ir žmonės turi turėti galimybę kirsti sienas, ieškodami produktyviausios ir pelningiausios grąžos.

 

 Daugeliui žmonių tai asocijuojasi su Ronaldo Reagano ir Margaret Thatcher praktikuojamąja ekonomika, arba net verslui palankiomis ekonominėmis idėjomis, kurias palaikė Billas Clintonas ir Barackas Obama apie finansų rinkas ir prekybą. Tačiau filosofijos šaknys siekia toliau.

 

Sąvoka „neoliberalizmas“ pirmą kartą buvo panaudota 1938 m., Paryžiuje vykusiame ekonomistų, sociologų, žurnalistų ir verslininkų susirinkime, kurie buvo sunerimę dėl, jų manymu, pernelyg didelės valstybinės rinkų kontrolės po Didžiosios depresijos. Jiems nacionalinės valstybės ir demokratijos interesai gali kelti problemų ekonominiam ir politiniam stabilumui. Balsuojančia visuomene negalima pasitikėti, todėl nacionaliniai interesai (arba ypač nacionalizmas) turi būti varžomi tarptautinių įstatymų ir institucijų, kad rinkos ir visuomenė galėtų tinkamai funkcionuoti.

 

Tokios neoliberalios filosofijos paveikė pasaulines institucijas, tokias kaip Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas, o vėliau ir tokias organizacijas kaip Pasaulio prekybos organizacija – grupes, kurios iš esmės siekė sujungti pasaulinius finansus, prekybą ir verslą tarpvalstybiniu mastu. Jos energingai pasisakė už Vašingtono konsensusą – daugybę ekonominių principų, kilusių iš rinkos liberalizavimo ir nevaržomos globalizacijos stulpų. 

 

Šie receptai paskatino didesnį augimą, nei bet kada anksčiau – ketveri metai iki 2008 m. finansų krizės yra vienas stipriausių pasaulinio augimo laikotarpių per pastarąjį pusę amžiaus. 

 

Tačiau jie taip pat sukūrė didelę nelygybę tautose.

 

Kaip? Iš dalies todėl, kad pinigai per sienas juda daug greičiau, nei prekės ar žmonės. 

 

Akademiniai tyrimai rodo, kad „pigaus kapitalo už pigią darbo jėgą“ sandėris, sudarytas tarp Jungtinių Valstijų ir Azijos nuo devintojo dešimtmečio, tarptautinėms įmonėms ir Kinijos valstybei buvo naudingas daug daugiau, nei bet kuriai kitai organizacijai. 

 

Reagano-Thatcherio revoliucija išlaisvino pasaulinį kapitalą panaikindama finansų pramonės reguliavimą, tačiau pasaulinė prekyba buvo visiškai išlaisvinta Klintono eroje, kai buvo sudaryti tokie sandoriai, kaip NAFTA ir galiausiai Kinijos įstojimas į W.T.O., dėl kurių politinių interesų pusiausvyra tarp darbo vietų kūrimo šalyje ir pasaulinės rinkos integracijos buvo išbalansuota pasaulinės rinkos integracijos naudai. 

 

Idėja buvo tokia, kad pigesnės importuotų prekių vartotojų kainos kompensuotų lėtesnį ar net mažėjantį (realiai daugeliui dirbančių žmonių) atlyginimą.

 

Bet kainos to nepadarė. Dar prieš pandemiją ir sankcijas Rusijai daiktų, darančių mus viduriniąja klase – nuo ​​būsto iki švietimo ir sveikatos priežiūros – kainos kilo daug greičiau, nei atlyginimai. 

 

Taip tebėra, net ir atsižvelgiant į pastarąją darbo užmokesčio infliaciją. Jausmas, kad pasaulinė ekonomika per daug atsiribojo nuo nacionalinių interesų, padėjo kurstyti politinį populizmą, nacionalizmą (Donaldo Trumpo ir MAGA judėjimo pavidalu), su kuriais šiandien kovojame. Karčios ironijos, kad pačios filosofijos, kurios buvo skirtos sutramdyti politinį ekstremizmą, padarė priešingai, kai buvo per toli nuėjusios.

 

Neoliberali filosofija kenčia ne tik Jungtinėse Valstijose, bet ir užsienyje – stebėkite, kaip atsiliepia Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Liz Truss nelemtam eksperimentui, mažinant mokesčius. 

 

Perkėlimas į kitas šalis turėjo padaryti gamybą produktyvesnę, o verslą – efektyvesnį. Tačiau daugelis iš tų tariamų efektyvumo rodiklių žlugo dėl bet kokio pasaulinio streso – nuo ​​pandemijų iki cunamių, uostų užsikimšimų ir kitų nenumatytų įvykių. O sudėtingos tiekimo grandinės lėmė daugybę gamybos nelaimių gerokai prieš pasaulines pastarųjų kelerių metų krizes – pagalvokite apie Rana Plaza nelaimę Bangladeše 2013 m., kai gamykla gamino drabužius įvairiems pasauliniams prekių ženklams (neturėjusiems jokio supratimo apie pasroviui kylančią rizika jų tiekimo grandinėse) žlugo ir žuvo daugiau, nei 1100 žmonių. Tuo tarpu pati laisvoji prekyba, turėjusi skatinti taiką tarp tautų, tapo sistema, kuria turėjo žaisti merkantilistinės tautos ir valstybės, valdomos autokratijos, todėl nepavyko sumažinti politinės atskirties šalyje ir užsienyje.

 

Laimei, politinės ekonomijos švytuoklė ilgainiui svyruoja atgal, o savo galiojimą atgyvenusios filosofijos užleidžia vietą naujoms. Seisminiai poslinkiai socialinėje ir ekonominėje darbotvarkėje yra reti ir permainingi. Dabar išgyvename tokį poslinkį. Pasaulis pradeda grįžti ne prie įprastų, neoliberalių ekonominių modelių „normalaus“, o prie naujos normos. 

 

Politikos sluoksniuose, versle ir akademinėje bendruomenėje vis dar svarstoma, kokia yra tinkama pusiausvyra tarp pasaulinio ir vietinio.

 

Prekybos politika keičiama, siekiant geriau atsižvelgti į darbo ir aplinkosaugos standartus, suprantant, kad pigu ne visada yra pigu, jei produktai ardo aplinką arba yra gaminami mažomis vaiko rankytėmis.

 

 Taip pat reikia persvarstyti prekybą skaitmeninėmis paslaugomis, kad būtų atsižvelgta į privatumą ir liberalias vertybes. (Ar tikrai norime, kad mūsų asmens duomenys būtų perduoti didelėms technologijų ar didelėms priežiūros valstybėms, tokioms kaip Kinija?) 

 

Tiekimo grandinės trumpėja ne tik dėl geopolitikos, bet ir dėl naujų technologijų (tokių kaip decentralizuotas ūkininkavimas ir 3D spausdinimas), kurios yra leidžianti sutelkti gamybą ir vartojimą arčiau namų.

 

Tai kas dabar? Kaip galime užtikrinti, kad ekonomikos globalizacija vėl pernelyg neaplenktų nacionalinės politikos? Ir kaip galime viską sutvarkyti taip, kad neatsirastų 1930-ųjų protekcionizmas ar netikras nostalgija praėjusiai erai?

 

Mes dar neturime naujos vieningos lauko teorijos postneoliberaliam pasauliui. Tačiau tai nereiškia, kad neturėtume ir toliau kvestionuoti senosios filosofijos.

 

Vienas iš atkakliausių neoliberalų mitų buvo, kad pasaulis yra plokščias ir nacionaliniai interesai vaidins antruoju smuiku prieš pasaulines rinkas.

 

Pastarieji keleri metai šią idėją nugriovė. Tie, kuriems rūpi liberali demokratija, turi sukurti naują sistemą, kuri geriau subalansuotų vietinius ir pasaulinius interesus.

 

Rana Foroohar yra „The Financial Times“ apžvalgininkė ir asocijuotoji redaktorė bei knygos „Namų grįžimas: kelias į klestėjimą post-globaliame pasaulyje“ autorė."

 

Už šių idėjų stovi žmonės, gaunantys iš tokių idėjų naudą. Vyksta kova tarp tų, kurie lobsta iš globalizacijos, ir tų kurie vysto nacionalines bei vietines ekonomikas. Tos kovos rezultatai dar neaiškūs.