"Didžioji dalis Lietuvos miškų tenkina medienos ekonomikos
poreikius. Ar gali su mediena nesusijusios veiklos tapti atsvara miškų
kirtimams ir duoti ekonominės naudos valstybei?
Lietuviai myli mišką, bet ir kerta, – tokias išvadas galima
padaryti pažvelgus į visuomenės apklausas, sako su jomis susipažinusi
Aplinkosaugos koalicijos vadovė Lina Paškevičiūtė. Šiandien Lietuvos miškuose
gamtos poreikiams paliekama 12,4 proc. miškų, rekreacijai – 2,5 proc., o
medienai – 85,1 proc.
„Tai pagrindinė paskirtis, į ką orientuojama visa šalies
miškininkystė. Tokia situacija susidarė daugmaž nuo pat nepriklausomybės
atgavimo, nors reikėtų pabrėžti, kad iš pradžių medžių kirtimas Lietuvos
miškuose buvo mažesnis. Miškininkystė ūkiniuose miškuose buvo žymiai mažiau
agresyvi, ypač privačiuose miškuose. Valstybiniuose miškuose visada buvo gana
intensyvi miškininkystė“, – pasakoja L. Paškevičiūtė.
Konfliktas prasidėjo 2010 m., kai dėl įvairių priežasčių
komplekso ir privačiuose miškuose išaugo medienos gavyba. „Tiesiog pajutome
daug didesnį ūkinių prioritetų miškų eksploatavimą. Net ir saugomose
teritorijose apie 60 proc. miškų yra ūkinio prioriteto. Tai neatitinka
aktualijų, kad mums reikia valdyti biologinės įvairovės krizę, kad visuomenė
turi visai kitus lūkesčius priemiesčiuose ir galbūt saugomose teritorijose.
Suintensyvėjęs kirtimas iš tikrųjų šias žaizdas tiesiog atvėrė ir jos tapo
matomesnės“, – sako Aplinkosaugos koalicijos vadovė.
Medienos verslas Lietuvoje pelningas, ši pramonė gerai
išvystyta. Nemažai gamyklų aptarnauja tokius pasaulinio lygio baldų gamintojus
kaip „Ikea“. „Trečdalis ketvirtadalis medienos išvežama rąstais, o tai blogai, bet nemažai medienos yra gaminama
Lietuvoje pastatytose gamyklose, kurių prekės ženklas yra užsienietiškas“, –
dėsto L. Paškevičiūtė.
Anot jos, gamyklų pristeigta, bet nėra skaičiavimų, –
potencialiai galėtų būti, kad Lietuvos miškai jau nebepajėgūs aptarnauti
medienos norinčių įmonių. „Šalis šaliai nelygi, bet, pavyzdžiui, Estija, nors
plotu mažesnė už Lietuvą, bet miškų
plotas panašus. Kerta panašiai, bet prieš kelerius metus įvedė griežtesnę apsaugą
didesnėje dalyje miškų. Buvo atliktas tyrimas, parodęs, kad potencialiai jau
vyksta miškų pereikvojimas“, – sako L. Paškevičiūtė.
Toliaregiškumas: Pietų Korėja skaičiuoja, kad ji milijonus
ir sutaupo, ir uždirba, panaudodama mišką žmonių sveikatai, pabrėžia M.
Peldavičiūtė.
Toliaregiškumas: Pietų Korėja skaičiuoja, kad ji milijonus
ir sutaupo, ir uždirba, panaudodama mišką žmonių sveikatai, pabrėžia M.
Peldavičiūtė. / M. Peldavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.
Nuo grybų iki turizmo
Aplinkosaugos koalicija siekia, kad po 20 metų bent 30 proc.
miškų būtų saugoma gamtai, 20 proc. – skirta bendruomenių, kultūriniams ar ne
medienos poreikiams. „Dar kartą pasižiūrėjau ES miškų strategiją iki 2030 m. ir
ten, aišku, nurodyta tvarumas, biologinė įvairovė ir panašūs dalykai, bet kaip
labai svarbi veikla išskiriamas su mediena nesusijusios miškų bioekonomikos,
įskaitant ekologinį turizmą, skatinimas. Dabar, tiesą pasakius, Lietuvoje irgi
vyksta diskusijos dėl naujos bioekonomikos strategijos, aš jose dalyvavau. Jų
metu buvo sistemingai ignoruojama su mediena nesusijusių veiklų bioekonomika“,
– pabrėžia L. Paškevičiūtė.
Kas yra nemedieninė ekonomika? „Visų pirma tai ne medienos
ištekliai: grybai, uogos, vaistažolės, aromatiniai augalai, pavyzdžiui, iš
įvairių pušų dalių ar spyglių gali būti gaminami pušų spyglių aromatai. Tai
labai dažnai neįskaičiuojama į šalies bendrąjį vidaus produktą (BVP), nors ES
vertina, kad tai sudaro apie 20 proc. komercinės miško vertės. Grybai nugula į
mūsų mamų ir močiučių stiklainiukus ir tai nebeatsispindi BVP. Tačiau puikiai
žinome, kad ir grybavimas, grybų supirkimas Lietuvoje yra visiškai normali
komercinė veikla; yra įmonių, kurios tuo verčiasi. Galima ir konservų gaminimą
pridėti“, – vardija L. Paškevičiūtė.
Kita nemedieninės miško ekonomikos kryptis – su gamta
susijęs turizmas. „Tai veikla, kuri, tiesą pasakius, gana nauja. Grybus, uogas
mūsų protėviai rinko, turbūt galima sakyti, kad tai lietuvių paveldas, o
turizmas – nauja, plėtotina, todėl reikia, kad būtų tinkamų paskatų“, – sako
Aplinkosaugos koalicijos vadovė.
„Gamtinis turizmas apima įvairias veiklas, pavyzdžiui,
paukščių stebėjimus. JAV nacionaliniai parkai ir aplinkinės bendruomenės gana
nemažai uždirba iš tokių gamtos stebėjimo veiklų. Pati važiavau į Belovežo
girią. Ten yra gamtos gidų sąrašas – gali pasirinkti gidą ir išeiti su juo
pasivaikščioti po Belovežo girią“, – tęsia ji.
Nereikėtų pamiršti ir sveikatinimo. „Tai Lietuvoje
atsidarantis miško maudynių sektorius. Jau rengiami profesionalūs miško terapijos
specialistai. Reikėtų pabrėžti, kad šioje veikloje reikia kuo senesnių miškų,
nes yra tyrimų, rodančių, kad žmonės didesnį efektą pajunta būtent sename
miške“, – pasakoja L. Paškevičiūtė.
„Štai seniai egzistuojantis sanatorijų verslas – iškirskime
aplink Druskininkus esančius miškus ir pažiūrėkime, kuo virs sanatorijos. Net
tradicinės mūsų sveikatinimo paslaugos susijusios su šalia esančiais miškais ir
jų kokybe“, – primena ji.
„Mūsų vizija sutampa su „Lietuva 2050“ vizija. Joje kalbama
apie sidabrinę ekonomiką, kuri orientuota į senstančią visuomenę, pagyvenusius
žmones. Yra vizija, kad prie miškų ateityje galėtų kurtis miesteliai, nes kam
pensinio amžiaus žmogui gyventi didmiestyje, kur skuba, užterštumas? Galėtų ir dabartinių
miestelių pagrindu kurtis bendruomenės, norinčios būti šalia esančių miškų“, –
į ateitį žvelgia L. Paškevičiūtė.
Kodėl valstybei
naudinga investuoti į žmogaus ryšį su gamta? Tai prisideda prie inovacijų
gimimo, produktyvumo, sveikatos užtikrinimo.
Tačiau pirmiausia, jos įsitikinimu, reikėtų imtis
nemedieninių miško veiklų inventorizacijos: „Manęs politikai klausia, kokį BVP
kuria šitos veiklos, – aš nežinau, mes tai taip ignoruojame, nes net
neinventorizuojame, ką turime. Yra ir turistinių veiklų, ir aromaterapijos priemones
kuriančių įmonių, bet sakome, kad tai taip nereikšminga, kad net
nepasižiūrime.“
Pavyzdinis požiūris
Nemedieninės miško veiklos greičiausiai netaps medienos
gavybos pakaitalu, bet tai reikalinga atsvara. Darboholikų valstybėse,
pavyzdžiui, Pietų Korėjoje, Japonijoje, išvystyta ištisa miško terapijos
industrija, į tai investuoja ne tik verslas, bet ir šių šalių vyriausybės.
Miško terapija, arba miško maudynėmis, asociacijos „Gyvo
Žalio“ vadovė Monika Peldavičiūtė pradėjo domėtis 2017–2018 m., kai į Lietuvą
pasikvietė miško terapijos pradininką, miško medicinos mokslininką iš Japonijos
daktarą Quing Li. „Japonijoje miško terapija pradėta taikyti nuo 1989 m. Jie
turi miško terapijos, sveikatinimo programų, būtent jų miškininkystės
ministerija sukūrė tas programas ir netgi įsteigė nacionalinius miško terapijos
centrus, gydomuosius miškus. Japonijoje yra netgi atskirų universitetų,
kuriuose studijuojama miško medicina“, – pasakoja M. Peldavičiūtė.
Kartu su bendraminčiais ji rengė protestus dėl miškų kirtimų,
ieškojo būdų, kaip politikams ir visuomenei parodyti kitokią miško vertę. M.
Peldavičiūtė organizavo tarptautinį miško festivalį, pakvietė žmonių, kurie ir
iš mokslo, ir iš valstybės sprendimų priėmimo pusės galėtų papasakoti apie
didesnę miško terapijos naudą. „Žmonės pradėjo labai domėtis, prašyti vesti
miško maudynes“, – sako ji.
„Pietų Korėja skaičiuoja, kad jų šalis milijonus ir sutaupo,
ir uždirba panaudodama mišką žmonių sveikatai. Jie turi nacionalinę miškų
politiką pavadinimu „Miškai, nešantys laimę žmonėms“. Jie yra įkūrę miškų
gerovės centrus, priėmę miškų gerovės įstatymą, kuris nurodo, kaip miškas turi
būti panaudotas ne tik medienai. Jie irgi vysto medienos verslus ir tai svarbu,
bet lygiagrečiai vysto ir kitas programas, būtent socialinio ir ekologinio
miško panaudojimo“, – akcentuoja M. Peldavičiūtė.
Pietų Korėjoje taip pat funkcionuoja programa „Nuo lopšio
iki karsto: gyvenimas su mišku“. Kaip pasakoja M. Peldavičiūtė, tai
sveikatinimo programos darželinukams, nėščiosioms, atskiros programos jaunimui,
senjorams. „Planuojame surinkti grupę žmonių ir iš Lietuvos institucijų, kad
susipažintume, kaip atrodo korėjiečių nacionaliniai miško terapijos centrai,
nes tai būtent valstybinės programos“, – aiškina ji.
Požiūris: pasak L. Paškevičiūtės, Lietuvoje vyksta
diskusijos dėl naujos bioekonomikos strategijos, tačiau jų metu esą sistemingai
ignoruojamos su mediena nesusijusios veiklos.
Požiūris: pasak L. Paškevičiūtės, Lietuvoje vyksta
diskusijos dėl naujos bioekonomikos strategijos, tačiau jų metu esą sistemingai
ignoruojamos su mediena nesusijusios veiklos. / D. Pipo nuotr.
Tik privačios iniciatyvos
Lietuvoje rugpjūtį bus atidarytas pirmasis gamtos terapijos
centras, bet tai privati iniciatyva. Ne vieno milijono nepagailėję
investuotojai, pasak M. Peldavičiūtės, mato tai kaip ekonomikos dalį.
„Kreipiasi daugiau žmonių ir verslininkų, kurie turi savo miškų, bet nenori jų
iškirsti, ieško būdų, kaip kitaip juos panaudoti. Prie Zarasų architektai,
verslininkai planuoja kurti gamtos terapijos centrą. Mato poreikį, kad žmonės
galėtų sulėtėti, sveikatintis, nes nuo greito tempo atsiranda įvairių perdegimo
ligų, kyla stresas. Šiemet pradėjome kurti programas grupėms žmonių, dirbančių
stresą keliantį darbą, – policininkams, medikams. Jau vedėme užsiėmimus
policininkams. Jie galvoja, kaip tai integruoti į savo veiklą dėmesiui atgauti,
atsigauti po stresinių situacijų“, – pasakoja ji.
„Danija, Jungtinė Karalystė kuria nacionalines ryšio su
gamta stiprinimo programas, įkurti fondai, mokslinės grupės, tyrinėjančios ryšį
su gamta. Kodėl naudinga valstybei į tai investuoti ir skatinti? Tai prisideda
prie inovacijų gimimo, produktyvumo ir sveikatos užtikrinimo, ypač psichikos
sveikatos stiprinimo. Psichikos sveikata ir vienišumo problema, ypač tarp
senjorų, Europoje yra gana didelė, – tęsia M. Peldavičiūtė. – Suomija,
pavyzdžiui, skaičiuoja, kiek dėl tokių programų tikslingumo lėšų sutaupo
sveikatos apsaugos sistema. Nežinau, kodėl mes to dar nedarome, bet Suomijos
finansų ministerija, prieš priimdama sprendimus dėl miškų, įvertina visas
nemedienines paslaugas.“
Pasak jos, Lietuvos valstybinė miškų urėdija yra iškėlusi
pagrindinį tikslą: duoti tam tikrų finansinių dividendų valstybei. Tiesa, M.
Peldavičiūtė jos nekaltina, nes supranta, kad tai valstybės apibrėžti tikslai.
Tačiau ją liūdina, kad greta kirtimų finansinės naudos neskaičiuojama kita
miškų vertė. „Tačiau tokie finansiniai vertinimai yra padaryti: neiškirstas
miškas, kitos jo paslaugos mums, kaip visuomenei, duoda beveik du su puse karto
daugiau naudos nei iškirsta miško mediena. Tai ir dirvožemio, sveikatingumo,
kultūrinė nauda“, – tikina M. Peldavičiūtė.
Manęs politikai
klausia, kokį BVP kuria šios veiklos, – aš nežinau, mes tai taip ignoruojame,
nes net neinventorizuojame, ką turime.
„Neseniai buvo atlikta rinkos tyrėjo „Vilmorus“ apklausa.
Apie 80 proc. respondentų įvardijo, jog jie sutiktų, kad Valstybinė miškų
urėdija finansiškai galbūt duotų mažiau naudos, bet perleistų tiesioginę
socialinę ir ekologinę naudą, t. y. nekirstų miškų prie priemiesčių,
gyvenviečių, kur šie miškai galėtų būti naudojami sveikatingumui. Žmonės supranta
naudą“, – sako ji.
„Estija, pavyzdžiui, jei neklystu, turi 10–20 kartų daugiau
rekreacinių stovyklaviečių, vystomų ir plėtojamų miškų. Pas mus jų, urėdijos
prižiūrimų, yra labai nedaug. Kiek žinau, urėdija apmokė keletą žmonių miško,
ryšio su gamta terapijos, gal šiek tiek ir tai įsibėgės. Tačiau, pavyzdžiui,
Austrija, Vokietija, Belgija, Škotija turi netgi įsteigtų specialių agentūrų
prie urėdijų, kurios vysto nemedieninę ekonomiką ar visuomenės sveikatingumo
tam tikras programas. Jie mato, kad tai valstybės
investicija“, – teigia M. Peldavičiūtė.
Anot jos, privatūs miškų savininkai irgi gali prisidėti prie
požiūrio keitimo: nekirsti savo miško ir už CO₂ kaupimą jame gauti lėšų.
Pavyzdžiui, per CO₂
kreditų programas miško savininkas, pakeitęs miško valdymo praktiką arba pasodinęs mišką, gali uždirbti apie 700
eur/ha per metus. Per 20 metų tai galėtų duoti 15 tūkst. eur/ha.
„Vieną kartą iškirtęs mišką turi laukti kone 100 metų, kad
galėtum antrą kartą kirsti, o šiuo atveju – gauni nuolatinių pajamų“, –
atkreipia dėmesį M. Peldavičiūtė.
Ekosisteminių paslaugų vertinimas
2019–2020 m. pirmą kartą Lietuvoje atlikta išsami studija,
leidusi įvertinti gamtos teikiamą naudą ir finansiškai, – esamos „Natura 2000“
teritorijos mūsų šalyje kasmet sukuria per 105 mln. eurų grynosios naudos,
skaičiuoja Aplinkos ministerija.
Pasak studijos, vien „Natura 2000“ tinklui priklausančiuose
miškuose užaugančių grybų ir uogų vertė rinkoje sudaro daugiau nei 7,6 mln.
eurų per metus, o saugomų teritorijų lankytojų vartojamoji vertė viršija 30
mln. eurų. Šiose teritorijose vykdomi verslai kasmet sukuria produktų ir
paslaugų daugiau kaip už 6 mln. eurų.
Tačiau didžiausią naudą teikia netiesioginė gamtinių
teritorijų vertė – geriamojo vandens ištekliai, apsauga nuo potvynių, žalingo
klimato kaitos poveikio mažinimas, gamtos vertybių išsaugojimas ateities
kartoms. Bendra „Natura 2000“ tinklo socioekonominė nauda kasmet siekia 193,7
mln. eurų, o tiesioginės metinės tinklo palaikymo sąnaudos – 10,1 mln. eurų.
Studijos metu taip pat nustatyta, kad žemės ir miško
naudmenų savininkų dėl „Natura 2000“ teritorijose galiojančių apribojimų
prarastos pajamos per metus siekia 78,5 mln. eurų. Visa tai įvertinus, „Natura
2000“ tinklo socioekonominė nauda yra 2,2 karto didesnė nei sąnaudos."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą