„Visi esame girdėję, kad žmonių perteklius yra krizė. 2017 m. Billas Nye perspėjo mus apie planetos „žmonių problemą“, o tą patį dešimtmetį Davidas Attenborough mums pasakė, kad „esame Žemės maras“.“ Aplinkosaugos ne pelno siekianti organizacija „Project Drawdown“ lėtesnį gyventojų skaičiaus augimą įvardija kaip vieną iš geriausių klimato kaitos sprendimų.
O dabar vaisingumo rodikliai visur mažėja.
Didžiojoje pasaulio dalyje gimstamumas jau yra mažesnis už vidutinį du gimimus dviem suaugusiesiems, reikalingą gyventojų skaičiui stabilizuoti. Remiantis Jungtinių Tautų prognozėmis, iki 2080-ųjų pasaulio gyventojų skaičius mažės. Tuomet pokyčiai gali įvykti greitai: gyventojų skaičius kas šimtmetį mažės dviem trečdaliais. Taip nutiktų ateityje, kai dviem suaugusiesiems tektų 1,5 vaiko.
Gyventojų skaičiaus mažėjimas gali atrodyti sveikintinas. Tiesa, kad žmonės sukėlė šiandienos aplinkos problemas. Ir teisinga teikti pirmenybę klimato kaitos, pasaulinio skurdo ir nelygybės iššūkiams. Savo karjeroje siekėme agresyvios dekarbonizacijos, reprodukcinės laisvės, kastų ir lyčių lygybės bei geresnės visuomenės sveikatos ir sveikatos priežiūros. Tačiau mažėjantis gimstamumas nėra atsakymas į mūsų pasaulio problemas.
Susidorojimas su klimato kaita reikalauja, kad milijardai žmonių gyventų kitaip. Tai nereiškia, kad milijardai ateities žmonių niekada negyvens.
Per pastaruosius kelis dešimtmečius buvo padaryta svarbi pažanga aplinkosaugos prioritetų, tokių kaip kietųjų dalelių oro tarša, stratosferos ozono sluoksnio nykimas ir rūgštus lietus, srityse. Visais atvejais pažanga buvo pasiekta nutraukiant arba pakeičiant žmonių destruktyvios veiklos dalį, o ne žmonių dalį.
Paimkime Kinijos smogo krizę. 2013 m., augant šalies gyventojų skaičiui ir industrializuojantis ekonomikai, kietųjų dalelių oro tarša nuo gaisrų, anglimi kūrenamų elektrinių ir transporto priemonių užtemdė dangų. Laikraščiai visame pasaulyje tai vadino „oro apokalipse“. JAV ambasada centrinio Pekino oro kokybei suteikė 755 balų įvertinimą – pagal oro kokybės skalę nuo 0 iki 500.
Per kitą dešimtmetį Kinijos gyventojų skaičius išaugo maždaug 50 milijonų – daugiau nei visos Kanados gyventojų skaičius. Tačiau oro tarša nedidėjo augant gyventojų skaičiui; ji sumažėjo perpus. Kinijos vadovai ir visuomenė nusprendė, kad smogas yra nepriimtinas. Valdžia įdiegė naujus reglamentus ir reikalavimus anglimi kūrenamoms elektrinėms ir sunkiajai pramonei. Vyriausybė skyrė naujų išteklių stebėsenai ir vykdymui. Daugelis teršiančių gamyklų ir elektrinių diegė švaresnes technologijas, kurios jau naudojamos kitur. Kitos buvo uždarytos.
Ir tai buvo ne tik Kinija. Vidutinis pasaulinis kietųjų dalelių oro taršos poveikis per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo, net ir tuo metu, kai pasaulio gyventojų skaičius išaugo daugiau nei 750 milijonų žmonių. Šie faktai meta iššūkį senai, lipniai idėjai, kurią iš esmės išpopuliarino Paulo R. Ehrlicho bestseleris 1968 m. „Gyventojų bomba“, kad būdas sumažinti taršą yra sumažinti žmoniją. Ehrlicho knyga, remiama „Sierra Club“, paskelbė, kad vienintelės galimybės yra „populiacijos kontrolė arba lenktynės su užmarštimi“, ir iškėlė idėją užnuodyti viešuosius vandens tiekimus sterilizavimo priemonėmis.
Nors viešose diskusijose vis dar girdima baimė dėl per didelio gyventojų skaičiaus, dauguma aplinkosaugos lyderių atsisakė idėjos, kad „populiacijos kontrolė“ yra bet kokios problemos sprendimas.
Žinoma, kažkas galėtų pasakyti, kad susidūrus su tokiu didžiuliu iššūkiu kaip klimato kaita, gyventojų skaičiaus mažinimas bent jau galėtų padėti.
Tokio mąstymo problema yra ta, kad pasaulio gyventojų skaičius yra didelis laivas, lėtai besisukantis. Įsivaizduokite, kad 2030 m. balsai, raginantys savanoriškai išnykti žmones, įtikintų visus padaryti kažką sunkiai įsivaizduojamo: sutikti praleisti kartą – 20 metų nebūtų kūdikių. Ką tai padarytų žmonijos anglies pėdsakui?
Mažiau, nei galima tikėtis, ir daug mažiau, nei mums reikia. Pasaulio gyventojų skaičius 2050 m. būtų mažesnis nei šiandien, taip, bet tik maždaug 14 procentų. Jei tai būtų visas mūsų planas sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį – jei sustabdytume pažangą politikos ir technologijų srityje, klausdami tik apie tai, kokį skirtumą gali padaryti gyventojų skaičius – tada išmetamųjų teršalų kiekis... 2050 m. jis taip pat būtų maždaug 14 procentų mažesnis. Tai būtų nesėkmė, lėtesnis nei per pastaruosius 20 metų Europoje ir Jungtinėse Valstijose pasiektas išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo tempas vienam gyventojui. Ir, žinoma, bet koks realus gimstamumo pokytis pasiektų daug mažiau.
Mes ne tik kovojame su tarša, bet ir lenktyniaujame su laiku.
Susirūpinimas dėl per didelio gyventojų skaičiaus kyla ne tik dėl aplinkos. Per didelio gyventojų skaičiaus pasmerkėjai, tokie kaip Thomas Robert Malthus XVIII amžiuje ir Ehrlich XX amžiuje, perspėjo apie badą ir trūkumą. Tačiau kiekviename žemyne vienam gyventojui tenka daugiau ir geresnio maisto nei tada, kai žmoniją sudarė perpus mažiau. Kiekvienoje šalyje gyvenimo trukmė dabar yra ilgesnė, nei prieš 50 metų. Iš keturių vaikų, kurie būtų mirę tada, trys dabar gyvena. O žmonių, gyvenančių dideliame skurde, skaičius sumažėjo nuo dviejų milijardų 1990 m. iki mažiau nei 700 milijonų šiandien.
Neatsitiktinai pasaulis klestėjo, o gyventojų skaičius padidėjo. Technologinė ir socialinė pažanga, geresnė gyvenimo kokybė – šie dalykai neatsirado automatiškai, vien dėl to, kad laikas bėgo į priekį. Žmonės turėjo juos pasiekti.
Mes žinome daugiau nei žmonės prieš 200 metų, nes daugiau protų dirbo prieš mus ir kartu su mumis, atrasdami, tobulindami ir dalindamiesi žiniomis. Mes geriau žinome, kaip organizuoti darželį, vaistų nuo vėžio tyrimą ir parlamentinę demokratiją. Mes to išmokome kartu, kaip viena karta rėmėsi ankstesnės pažanga, kaip globotinis plėtojo mentoriaus idėjas, kaip komandos nariai kartu atrado tai, ko niekas negalėjo padaryti vienas.
Nepažįstamųjų gyvenimas yra geras jiems ir geras jums – net kai nei jūs, nei jie nekuriate naujovių. Kai žmonėms reikia ir jie nori dalykų, jie padidina tikimybę, kad gausite tai, ko jums reikia ir ko norite. Tai tiesa, jei norite gero viešojo transporto (nes traukinių ir autobusų tinklas negali veikti be pakankamo keleivių skaičiaus), žaliosios energijos infrastruktūros, sukurtos remiantis mokslininkų ir inžinierių darbu per kartas ir sienas, vakcinos nuo naujo viruso ar vaisto nuo retos ligos, kurią galėtų sukurti tik nišinė medicinos specializacija dideliame pasaulyje.
Kitas žmogus kartais gali būti jūsų konkurentas. Kiti žmonės ilgainiui yra gausos šaltinis.
Tai nėra argumentas už begalinį gyventojų skaičiaus augimą. Tai progresyvus atvejis, kai reikia vengti gyventojų skaičiaus mažėjimo ir vietoj to stabilizuoti gyventojų skaičių, kartu gerbiant aplinką ir viską, kas svarbu.
Laikyti žmones abipusiai naudingais nereiškia atleisti žmoniją nuo Žemės išnaudojimo. Tai taip pat nereiškia pritarti dešiniųjų siaurai pronatalistinei darbotvarkei, su jos nostalgija pasenusiems lyčių vaidmenims ir kraujo bei dirvožemio fiksacija Amerikos gimstamumo rodikliams. Ir tai nereiškia, kad kuris nors asmuo daro klaidą savo gyvenime, kai pasirenka mažai arba visai neturi vaikų. Ilgą laiką visuomenės naudojosi didelio, tankiai apgyvendinto pasaulio privalumais, tuo pačiu prašydamos tėvų, ypač motinų, prisiimti išlaidas. Tam ištaisyti gali prireikti labai daug laiko – ištisų kartų.
Niekas dar nežino, kaip išvengti gyventojų skaičiaus mažėjimo – nei tyrėjai, nei politikos ekspertai, nei politikai. Ši problema vis dar pernelyg nauja. Vyriausybės bandė taikyti mokesčių lengvatas, vaikų priežiūros politiką ir apmokamas tėvystės atostogas. Niekam nepavyko sugrąžinti gimstamumo iki tokio lygio, kuris stabilizuotų gyventojų skaičių.
Ir vis dėlto pokyčiai yra įmanomi. Niekas iš mūsų negimsta su savo sieloje įrėžtomis viltimis ir svajonėmis apie šeimos gyvenimą. Moterys ir vyrai po dešimtmečių galėtų norėti kažko kitokio, nei žmonės nori šiandien – jei jie planuotų visuomenėje, kurioje tėvystė būtų lengvesnė, teisingesnė, paprasčiau derinama su kitais gero gyvenimo siekiais.
Tikimės, kad toks pokytis kada nors įvyks. Jei taip, tai įvyktų taip pat, kaip daugelyje vietų buvo kontroliuojama oro ir vandens tarša. Tai įvyktų taip pat šiurkščiai, kaip galiausiai gali būti sprendžiama klimato kaitos problema. Po dešimtmečius trukusių tyrimų ir propagavimo, po daugybės karjerų, skirtų sunkumų įveikimui, ir po daugybės politinių kovų dėl to, kas, jei kas nors, turėtų pasikeisti – po viso to ir po nesėkmių bei netikėtumų pakeliui mums galbūt pasiseks.
Michaelas Geruso ir Deanas Spearsas yra būsimos knygos „Po šuolio: gyventojų skaičius, pažanga ir byla už žmones“ autoriai. Jie yra Teksaso universiteto Ostine ekonomikos docentai. Dr. Geruso buvo vyresnysis ekonomistas Bideno vadovaujamuose Baltuosiuose rūmuose. Dr. Spearsas yra ne pelno siekiančios organizacijos, siekiančios pagerinti vaikų sveikatą ir išgyvenamumą Indijoje, direktorius." [1]
Ar tiesa, kad Užsachario Afrikoje nėra gyventojų skaičiaus mažėjimo, nes ten yra mažiau elektroninės žiniasklaidos?
Taip, tai tiesa. Užsachario Afrikoje gyventojų skaičiaus mažėjimo nėra. Tiesą sakant, tai vienintelis pasaulio regionas, kuriame prognozuojama, kad per ateinančius kelis dešimtmečius gyventojų skaičius ženkliai išaugs.
Dėl elektroninės žiniasklaidos:
Nors interneto ir mobiliųjų telefonų skverbties rodikliai Užsachario Afrikoje yra mažesni, palyginti su išsivysčiusiomis šalimis, prieiga prie elektroninės žiniasklaidos auga.
2023 m. internetu naudojosi maždaug 37 % Afrikos gyventojų.
Mobiliojo ryšio skverbtis Užsachario Afrikoje 2023 m. siekė 44 %, o 27 % turėjo prieigą prie mobiliojo interneto.
Dėl gyventojų skaičiaus augimo:
Prognozuojama, kad Užsachario Afrikos gyventojų skaičius nuo dabar iki 2100 m. išaugs 2,23 milijardo.
Šiuo metu regiono gyventojų skaičius auga tris kartus sparčiau, nei likusio pasaulio.
Iki amžiaus pabaigos jame gyvens trečdalis visų pasaulio gyventojų. 2019 m. jis siekė tik 14 procentų.
Šio spartaus augimo priežastys yra didelis vaisingumo rodiklis, kuris, nors ir mažėja, vis dar viršija gyventojų kaitos lygį.
Svarbu atkreipti dėmesį:
Tokie veiksniai, kaip mažėjantis vaisingumo rodiklis iš tiesų stebimi Užsachario Afrikoje, nors bendras gyventojų skaičius toliau auga.
Diskusijose apie elektroninės žiniasklaidos ir gyventojų skaičiaus tendencijų ryšį dažnai daugiausia dėmesio skiriama skaitmeninių technologijų potencialui daryti įtaką įvairiems gyvenimo aspektams, įskaitant šeimos planavimą ir prieigą prie informacijos apie reprodukcinę sveikatą.
Šiandienos elektroninė žiniasklaida linkusi sukelti mums priklausomybę, kiekvieną kartą ja naudojantis sukeldama dopamino antplūdį. Tai blokuoja normalų elgesį.
Elektroninė žiniasklaida, pavyzdžiui, išmanieji telefonai ir socialinė žiniasklaida, gali sukelti dopamino išsiskyrimą smegenų atlygio kelyje.
Šis dopamino išsiskyrimas yra panašus į tai, kas vyksta su kitomis priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis ir elgesiu. Tai gali sukelti ciklą, kai ieškoma tolesnės stimuliacijos žiniasklaidos platformose, o tai gali prisidėti prie kompulsyvaus ar per didelio vartojimo.
Pasiūlymas atidėti elektroninę laikmeną ir sutelkti dėmesį į santykių ir intymumo kūrimą yra puikus būdas padidinti natūraliai susidarančio dopamino ir kitų „geros savijautos“ hormonų kiekį. Veikla, skatinanti ryšį ir intymumą, pavyzdžiui, kokybiškas laiko leidimas su artimaisiais, gali turėti teigiamą poveikį gerovei ir sustiprinti santykius.
Veiklos, galinčios skatinti intymumą ir ryšį, pavyzdžiai:
Kokybiško laiko leidimas kartu: tai gali būti bendri pomėgiai, pasimatymai ar tiesiog prasmingas pokalbis be jokių trukdžių.
Fizinis prisilietimas: neseksualinis švelnumas, pavyzdžiui, apkabinimas, glamonėjimasis ar laikymas už rankų, gali padidinti artumo ir saugumo jausmą.
Padėkos reiškimas: pranešdami partneriui, ką vertinate jame ir santykiuose, galite sukurti intymumą.
Sąmoningumo ir meditacijos praktikavimas: ši praktika gali padėti sumažinti stresą ir padidinti pasitenkinimo jausmą, o tai gali turėti teigiamą poveikį santykiams.
Užsiimdamos tokia veikla, šeimos gali puoselėti savo ryšį ir potencialiai sumažinti priklausomybę nuo skaitmeninės stimuliacijos laimei ir ryšiui.
Padėkime elektronines laikmenas į šalį ir pasidarykime vaikų, kol dar galime.
1. Depopulation Is Coming. Don’t Expect It to Solve Our Problems.: Guest Essay. Geruso, Michael; Spears, Dean. New York Times (Online) New York Times Company. Jun 29, 2025.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą