"„Laiko mokestis“. Annie Lowrey. „Ecco“; 352 puslapiai; 32 USD ir 32 GBP
Kai Jeffas Milleris, rašytojas iš Naujojo Džersio, persikėlė į Masačusetsą, jam nebuvo išduotas vairuotojo pažymėjimas dėl to, kad jis buvo nusikaltėlis. Tačiau jis nebuvo nusikaltėlis. Jis buvo supainiotas su kitu Jeffu Milleriu, gimusiu tą pačią dieną toje pačioje valstijoje.
Taigi jis paprašė laiško, patvirtinančio, kad jis yra nenusikaltęs ponas Milleris. Tam reikėjo originalios popierinės socialinio draudimo kortelės, kurią jis buvo pametęs, ir originalaus popierinio gimimo liudijimo, o tai reiškė, kad reikėjo kreiptis į jo motiną. Po kelių savaičių vargo jis gavo savo laišką ir manė, kad problema išspręsta. Tačiau kai jis persikėlė į Oregoną, nutiko tas pats. Tada jis buvo sulaikytas oro uoste. Kodėl, svarstė jis, aš turiu nuolat įrodinėti, kad nesu tas kitas Jeffas Milleris?
Jo vargai yra platesnės problemos simptomas. Vyriausybės dažnai elgiasi su jūsų laiku taip, tarsi jis neturėtų jokios vertės. Būdamos monopolijos, jos žino, kad negalite nusipirkti paso ar leidimo kitur. Taigi, nors tereikia vieno paspaudimo, kad užsisakyti tailandietiško maisto pristatymą į jūsų duris iš privačios įmonės. Iki šiol Mičigano gyventojams, ieškantiems visuomenės paramos, skirta forma turėjo 1000 klausimų, daugelis jų – neįskaitoma biurokratine kalba, o kai kurie – beprasmiškai įkyrūs (pvz., „kokia jūsų vaikų pradėjimo data?“).
Amerika nėra didžiausia kaltininkė. Tačiau, kaip Annie Lowrey aprašo knygoje „Laiko mokestis“, padėtis tokiai turtingai šaliai neįprastai bloga. Amerikiečiai pildydami vyriausybės formas skiria penkis kartus daugiau laiko nei danai, britai ar Pietų Korėjos gyventojai.
Nors daug skurdesni ir gausesni Indijos piliečiai turi skaitmeninį biometrinį asmens tapatybės dokumentą, amerikiečiai vis dar vargina popierius.
Visuomenės laiko švaistymas yra abiejų partijų nuodėmė, teigia ponia Lowrey, aukščiausio lygio „Atlantic“ žurnalistė. Šaltaširdžiai respublikonai nori apsunkinti išmokų gavimą, rašo ji, todėl „jie apsėsti sukčiavimo ir naudoja jį kaip pateisinimą, kad programomis būtų neįmanoma naudotis“. Viską smulkmeniškai kontroliuojantys demokratai „dievina pernelyg sudėtingas, nuo pajamų dydžio priklausančias priemones – pavyzdžiui, mokesčių lengvatas kaimo vietovių plačiajuosčio ryšio naudotojams. Jie apkrauna paprastas iniciatyvas daugybe sąlygų bei kliūčių, dėl kurių šios galiausiai nepasiteisina.“ Kai tikrai būtina, vyriausybė gali veikti sparčiai. Prasidėjus COVID-19 pandemijai, Donaldo Trumpo inicijuota „Operation Warp Speed“ (liet. „Operacija „Šviesos greitis““) padėjo farmacijos įmonėms sukurti vakciną per septynis mėnesius – procesą, kuris įprastai užtruktų dešimtmetį ar ilgiau. Tai trumpesnis laikotarpis nei tas, kurį San Francisko valdžia sugaišo svarstydama vieną prašymą atidaryti ledainę, taip ir nepriėmusi jokio sprendimo. Pareiškėjas Jasonas Yu išleido 200 000 JAV dolerių bandydamas atremti vietos gyventojų, nenorinčių pokyčių savo kaimynystėje (angl. *NIMBY* – *not in my backyard*), prieštaravimus, o vėliau pasidavė, būdamas per žingsnį nuo bankroto.
A. Lowrey mano, kad Amerikos biurokratijos pinklės iš dalies susijusios su istoriniu rasizmu. Pradėdama nuo pensijų, mokėtų Pilietinio karo veteranams, ji pasakoja, kaip baltieji įtarinėjo juodaodžius bandymais pasisavinti valstybės lėšas ir reikalavo griežtų patikrų sukčiavimui užkirsti kelią. Tai – tik dalis istorijos; esminė problema ta, kad Amerika yra seniausia pasaulyje veikianti demokratinė sistema. Kol kitur revoliucijos sunaikindavo senąsias taisykles, Amerika jas nuosekliai kaupė 250 metų – tarsi senstantis kaupikas, kurio namai iki pat lubų prikrauti senienų ir šlamšto.
Pavyzdžiui, sveikatos apsaugos sistema iš tikrųjų yra daugybė vienos ant kitos „užklotų“ sistemų. Mokesčių lengvata darbdavio teikiamam sveikatos draudimui atsirado dar 1943 m. (tuomet tai buvo būdas įmonėms apeiti karo meto darbo užmokesčio apribojimus siūlant papildomas naudas). „Medicare“ (paprasta, bet milžiniškų lėšų reikalaujanti programa senjorams) ir „Medicaid“ (56 neįtikėtinai sudėtingos programos nepasiturintiesiems) pradėtos įgyvendinti 1965 m. „Obamacare“ – bandymas suteikti draudimą milijonams žmonių, likusiems už sistemos ribų, – buvo priimta 2010 m., tačiau 2017 m. D. Trumpas ją sabotavo.
Šiandien darbo netekę amerikiečiai dažnai praranda ir draudimą. Norėdami gauti „Medicaid“ paramą, jie privalo pildyti formas, kuriose pateikiamos „neįmanomai painios instrukcijos, reikalaujama absurdiško kiekio duomenų ir leidžiamasi į prustiškus bei kartais šiurpius nukrypimus nuo temos“. Viena moteris pasakoja A. Lowrey, ką reiškia bandyti orientuotis šiame labirinte, kai dėl galvos traumos praradai darbą ir draudimą. („Velniškai siaubinga“.)
Kiekviena, laiką švaistanti, taisyklė turi ją ginančių lobistų, todėl pastangos sumažinti šią „laiko mokesčio“ naštą nuvylė. Elono Musko vadovaujama DOGE net nebandė to daryti. Joe Bidenas bandė – 2023 m. jis sutrumpino laiką, kurį žmonės sugaišdavo pildydami socialinės paramos dokumentus, 35 milijonais valandų.
Vis dėlto bendra biurokratinė našta išaugo beveik 50 kartų labiau ir pasiekė rekordinį lygį – vidutiniškai keturias su puse darbo dienos per metus vienam amerikiečiui.
Ieškodama įkvėpimo, A. Lowrey lankosi šalyje, kuriai pavyko viską pradėti nuo nulio. Estija išsivadavo iš komunizmo 1991 metais. Senoji tvarka buvo nušluota, o daugelis ją įgyvendinusių pareigūnų grįžo į Rusiją. Tai leido jaunų technokratų komandai sukurti labiausiai integruotą ir patogiausią skaitmeninę valdžios sistemą pasaulyje. Daugumai estų „mokesčių deklaracijos pateikimas užtrunka trumpiau nei spragėsių pakelio pašildymas mikrobangų krosnelėje“.
Tuo tarpu Amerikoje mokesčių sistema yra tokia paini, kad daugumai mokesčių mokėtojų tenka mokėti už profesionalų pagalbą, pildant deklaracijas.
Tai absurdiška. Daugelio žmonių finansiniai reikalai tokie paprasti – atlyginimas ir banko palūkanos, apie kurias valdžia jau turi duomenų, – kad Estijos pavyzdžiu sukurta platforma leistų jiems sutaupyti laiko ir pinigų. J. Bidenas pradėjo bandomąjį mokesčių deklaravimo supaprastinimo projektą; jis sulaukė vartotojų pritarimo, tačiau sukėlė didelį nerimą mokesčių deklaracijų rengimo verslo lobistams. D. Trumpas šį projektą nutraukė.“ [1]
1. Why governments waste your time. The Economist; London Vol. 460, Iss. 9518, (Sep 26, 2026): 77, 78.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą