„Strateginis stabilumas“ – guodžianti užsienio politikos iliuzija

“Praėjusią savaitę vykusio JAV ir Kinijos viršūnių susitikimo pagrindinė tema buvo „strateginis stabilumas“. Visgi šis „stabilumas“ geriausiu atveju tėra siekiamybė, o greičiau – tik gražios kalbos, maskuojančios akivaizdžiai prastėjančius santykius. Pasaulinis stabilumas yra kilnus tikslas, tačiau jo siekimas gali pastūmėti politikos formuotojus į pavojingas klaidas.

 

Pastangos sukurti stabilią pasaulinę tvarką jau seniai žavi tiek idealistus, tiek realistus. Konfliktai yra neišvengiami, o JAV laukia ateitis, kuri greičiausiai bus smurtingesnė ir labiau griaunanti, nei daugelis yra pasirengę pripažinti. Jei Amerika nori išlikti dar 250 metų, ji privalo susitaikyti su šia griežta tikrove.

 

Užsienio politikos ekspertai sutaria, kad po Šaltojo karo vyravęs bendros taikos ir stabilumo laikotarpis užleidžia vietą naujai erai. Dėl to, kaip ji atrodys, vyksta karštos diskusijos, tačiau dauguma vizionierių siekia sugrįžti prie santykinio 10-ojo dešimtmečio geopolitinio stabilumo, ištaisydami tai, kas, jų manymu, suiro laikotarpiu po Šaltojo karo.

 

Kai kurie teigia, kad problema buvo pati JAV hegemonija, ir nurodo tariamą vienpolės tvarkos nestabilumą.

 

Kiti atkreipia dėmesį į Amerikos norą panaudoti savo galią pasauliui pertvarkyti – nuversti tironus ir skleisti demokratiją.

 

O gal problema buvo Amerikos abejingumas kitų šalių siekiui sukurti veiksmingesnę, taisyklėmis grindžiamą tarptautinę tvarką?

 

Siūlomi sprendimai tokie pat skirtingi, kaip ir problemų diagnozės. Vienas iš argumentų – JAV turėtų pripažinti, kad jos santykinė galia mažėja. Tuomet galbūt pavyktų sudaryti susitarimą tarp kylančių daugiapolio pasaulio galių – savotišką didįjį sandorį, primenantį 1815 m. „Europos koncertą“. Arba galėtume dėti daugiau pastangų gerinti pasaulinį valdymą per esamas tarptautines institucijas. Arba ieškoti sėkmės vienijantis su bendramintėmis demokratinėmis valstybėmis. Arba leisti didžiosioms galioms pasidalyti pasaulį į įtakos zonas ir valdyti kaip regioninėms hegemonėms.

 

Nė viename iš šių pasiūlymų neįvertinama visa apimtimi tai, kuo ši naujoji era skirsis nuo santykinai ramaus laikotarpio, kurį ji keičia. „Europos koncertas“ (didžiųjų valstybių susitarimų sistema) užtikrino laikiną stabilumą ir ramybę Europoje po šimtmečius trukusių konfliktų, kurių kulminacija tapo Napoleono karai. Ši sistema sėkmingai veikė kelis dešimtmečius, tačiau pamažu suiro ir nepajėgė užkirsti kelio Pirmojo pasaulinio karo nuniokojimams.

 

Šiandien daugelis situacijos vertintojų nepastebi esminio dalyko: mes ką tik išgyvenome savąjį „koncertą“, ir jis jau baigėsi. Pasibaigus Šaltajam karui, JAV dirigavo procesams, o kylančios konkurentės laikėsi nuošaliau, apsimesdamos, kad žaidžia pagal tas pačias taisykles. Kinija stiprėjo kaip ekonominė galia – iš dalies tam, kad galėtų tapti ir karine galia. Vladimiras Putinas brandino planus Rusijai, o jos užsienio žvalgybos tarnybos niekada nenutraukė kovos, būdingos Šaltajam karui.

 

JAV sąjungininkų sistema niekada nebuvo lygiateisių partnerių susivienijimas. Ji sukūrė priklausomybės struktūrą, kurioje sąjungininkės sutiko su pavaldžiu vaidmeniu mainais į JAV saugumo garantijas ir pagarbą. Tuo pat metu baigėsi santykinis Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos „aukso amžius“, kurio ribas žymėjo 1990 m. rezoliucija, leidusi panaudoti jėgą siekiant panaikinti Kuveito okupaciją (ją įvykdė Saddamas Husseinas), ir 2011 m. rezoliucija, suteikusi įgaliojimus ginti Libijos opoziciją nuo masinių žudynių, kurias vykdė puolimą tęsiančios Muamaro Gaddafio pajėgos.

 

Tokie laikotarpiai kaip „Europos koncertas“ ar mūsų laikų era po Šaltojo karo yra išskirtiniai tuo, kad jie kardinaliai skiriasi nuo įprastos tarptautinių santykių būklės, kuriai būdinga prievarta, konfliktai ir chaosas. Ateities pasaulis savo dvasia bus daug artimesnis žiaurių konfliktų laikotarpiams, apėmusiems Europą prieš trumpą „koncerto“ suteiktą atokvėpį ir po jo. Kiek panaši bus tikrovė, priklausys nuo JAV gebėjimų atgrasyti priešininkus – pasitelkiant visą karinių, ekonominių, diplomatinių ir informacinių priemonių spektrą.

 

Pirmiausia būtina pakoreguoti pagrindines nuostatas, kuriomis grindžiama JAV užsienio politika, kad jos atitiktų realybę.

 

JAV politikos formuotojai ir rinkėjai turi suvokti, kad susiduriame ne tik su konkurentais, varžovais ar net oponentais – mes susiduriame su priešais.

 

Amerika privalo aiškiai įvertinti savo priešų ambicijas ir jų keliamą grėsmę, net ir tada – o galbūt ypač tada, – kai imamės diplomatinių iniciatyvų pavojui sumažinti. Gyvybiškai svarbu, kad JAV išmoktų suprasti konfliktą taip, kaip jį supranta mūsų priešai. Diskusijas ar sritis, kurias mes laikome tiesiog konkurencija – pavyzdžiui, prekybos ginčus su Kinija ar antiamerikietišką turinį „TikTok“ platformoje, – mūsų priešai supranta kaip ekonominį ar informacinį karą.

 

JAV neieško priešų. Daugeliu atvejų, pavyzdžiui, kalbant apie Iraną, mūsų priešai patys save tokiais įvardijo jau prieš daugelį dešimtmečių. Kiti, pavyzdžiui, Kinija, veikė subtiliau, tačiau jų ketinimas aktyviai prisidėti prie Amerikos galios ir įtakos silpninimo yra akivaizdus.

 

Realistinė užsienio politika taip pat turėtų pripažinti, kad pamatiniai principai vis dar svarbūs. Mes giname savo šalį ne tik todėl, kad čia gyvename. Mes tai darome todėl, kad organizuojantis JAV principas „Strateginis stabilumas“ – guodžianti užsienio politikos iliuzija

 

Praėjusią savaitę vykusio JAV ir Kinijos viršūnių susitikimo pagrindinė tema buvo „strateginis stabilumas“. Visgi šis „stabilumas“ geriausiu atveju tėra siekiamybė, o greičiau – tik gražios kalbos, maskuojančios akivaizdžiai prastėjančius santykius. Pasaulinis stabilumas yra kilnus tikslas, tačiau jo siekimas gali pastūmėti politikos formuotojus į pavojingas klaidas.

 

Pastangos sukurti stabilią pasaulinę tvarką jau seniai žavi tiek idealistus, tiek realistus. Konfliktai yra neišvengiami, o JAV laukia ateitis, kuri greičiausiai bus smurtingesnė ir labiau griaunanti, nei daugelis yra pasirengę pripažinti. Jei Amerika nori išlikti dar 250 metų, ji privalo susitaikyti su šia griežta tikrove.

 

Užsienio politikos ekspertai sutaria, kad po Šaltojo karo vyravęs bendros taikos ir stabilumo laikotarpis užleidžia vietą naujai erai. Dėl to, kaip ji atrodys, vyksta karštos diskusijos, tačiau dauguma vizionierių siekia sugrįžti prie santykinio 10-ojo dešimtmečio geopolitinio stabilumo, ištaisydami tai, kas, jų manymu, suiro laikotarpiu po Šaltojo karo.

 

Kai kurie teigia, kad problema buvo pati JAV hegemonija, ir nurodo tariamą vienpolės tvarkos nestabilumą.

 

Kiti atkreipia dėmesį į Amerikos norą panaudoti savo galią pasauliui pertvarkyti – nuversti tironus ir skleisti demokratiją.

 

O gal problema buvo Amerikos abejingumas kitų šalių siekiui sukurti veiksmingesnę, taisyklėmis grindžiamą tarptautinę tvarką?

 

Siūlomi sprendimai tokie pat skirtingi, kaip ir problemų diagnozės. Vienas iš argumentų – JAV turėtų pripažinti, kad jos santykinė galia mažėja. Tuomet galbūt pavyktų sudaryti susitarimą tarp kylančių daugiapolio pasaulio galių – savotišką didįjį sandorį, primenantį 1815 m. „Europos koncertą“. Arba galėtume dėti daugiau pastangų gerinti pasaulinį valdymą per esamas tarptautines institucijas. Arba ieškoti sėkmės vienijantis su bendramintėmis demokratinėmis valstybėmis. Arba leisti didžiosioms galioms pasidalyti pasaulį į įtakos zonas ir valdyti kaip regioninėms hegemonėms.

 

Nė viename iš šių pasiūlymų neįvertinama visa apimtimi tai, kuo ši naujoji era skirsis nuo santykinai ramaus laikotarpio, kurį ji keičia. „Europos koncertas“ (didžiųjų valstybių susitarimų sistema) užtikrino laikiną stabilumą ir ramybę Europoje po šimtmečius trukusių konfliktų, kurių kulminacija tapo Napoleono karai. Ši sistema sėkmingai veikė kelis dešimtmečius, tačiau pamažu suiro ir nepajėgė užkirsti kelio Pirmojo pasaulinio karo nuniokojimams.

 

Šiandien daugelis situacijos vertintojų nepastebi esminio dalyko: mes ką tik išgyvenome savąjį „koncertą“, ir jis jau baigėsi. Pasibaigus Šaltajam karui, JAV dirigavo procesams, o kylančios konkurentės laikėsi nuošaliau, apsimesdamos, kad žaidžia pagal tas pačias taisykles. Kinija stiprėjo kaip ekonominė galia – iš dalies tam, kad galėtų tapti ir karine galia. Vladimiras Putinas brandino planus Rusijai, o jos užsienio žvalgybos tarnybos niekada nenutraukė kovos, būdingos Šaltajam karui.

 

JAV sąjungininkų sistema niekada nebuvo lygiateisių partnerių susivienijimas. Ji sukūrė priklausomybės struktūrą, kurioje sąjungininkės sutiko su pavaldžiu vaidmeniu mainais į JAV saugumo garantijas ir pagarbą. Tuo pat metu baigėsi santykinis Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos „aukso amžius“, kurio ribas žymėjo 1990 m. rezoliucija, leidusi panaudoti jėgą siekiant panaikinti Kuveito okupaciją (ją įvykdė Saddamas Husseinas), ir 2011 m. rezoliucija, suteikusi įgaliojimus ginti Libijos opoziciją nuo masinių žudynių, kurias vykdė puolimą tęsiančios Muamaro Gaddafio pajėgos.

 

Tokie laikotarpiai kaip „Europos koncertas“ ar mūsų laikų era po Šaltojo karo yra išskirtiniai tuo, kad jie kardinaliai skiriasi nuo įprastos tarptautinių santykių būklės, kuriai būdinga prievarta, konfliktai ir chaosas. Ateities pasaulis savo dvasia bus daug artimesnis žiaurių konfliktų laikotarpiams, apėmusiems Europą prieš trumpą „koncerto“ suteiktą atokvėpį ir po jo. Kiek panaši bus tikrovė, priklausys nuo JAV gebėjimų atgrasyti priešininkus – pasitelkiant visą karinių, ekonominių, diplomatinių ir informacinių priemonių spektrą.

 

Pirmiausia būtina pakoreguoti pagrindines nuostatas, kuriomis grindžiama JAV užsienio politika, kad jos atitiktų realybę.

 

JAV politikos formuotojai ir rinkėjai turi suvokti, kad susiduriame ne tik su konkurentais, varžovais ar net oponentais – mes susiduriame su priešais.

 

Amerika privalo aiškiai įvertinti savo priešų ambicijas ir jų keliamą grėsmę, net ir tada – o galbūt ypač tada, – kai imamės diplomatinių iniciatyvų pavojui sumažinti. Gyvybiškai svarbu, kad JAV išmoktų suprasti konfliktą taip, kaip jį supranta mūsų priešai. Diskusijas ar sritis, kurias mes laikome tiesiog konkurencija – pavyzdžiui, prekybos ginčus su Kinija ar antiamerikietišką turinį „TikTok“ platformoje, – mūsų priešai supranta kaip ekonominį ar informacinį karą.

 

JAV neieško priešų. Daugeliu atvejų, pavyzdžiui, kalbant apie Iraną, mūsų priešai patys save tokiais įvardijo jau prieš daugelį dešimtmečių. Kiti, pavyzdžiui, Kinija, veikė subtiliau, tačiau jų ketinimas aktyviai prisidėti prie Amerikos galios ir įtakos silpninimo yra akivaizdus.

 

Realistinė užsienio politika taip pat turėtų pripažinti, kad pamatiniai principai vis dar svarbūs. Mes giname savo šalį ne tik todėl, kad čia gyvename. Mes tai darome todėl, kad organizuojantis.

 

1. 'Strategic Stability' Is a Comforting Foreign-Policy Fantasy. Lindberg, Tod; Teague, Corban.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 30 Sep 2026: A17.