Šveicarijos neutralitetas dabar yra tik figos lapas

“Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Šveicarijos ekonomika atsidūrė palankioje padėtyje: jos gamyklos išliko nepažeistos, o šveicariškų mašinų labai reikėjo Europai.

Tačiau pradėjus intensyvėti prekybai su Rytų bloku, JAV pagrasino, kad įmonėms nesilaikant eksporto į SSRS apribojimų, Šveicarija bus atkirsta nuo žaliavų ir aukštųjų technologijų JAV rinkos. Bernui teko nusileisti.”

 

Dabar sustabarėjusius bankus, priklausančius nuo JAV, keičia fintechai ir kripto, tuo tarpu aukštas technologijas ir svarbiausių žaliavų, retųjų žemių, gamybą JAV išsiuntė į Kiniją, todėl šios problemos šveicarams nebeliko.

 

Iš kitos pusės vidutinės valstybės, kaip Iranas, pigių bei tikslių raketų ir dronų spiečių dėka, gali padaryti daug bėdos didelėms valstybėms, kaip JAV. Didžiosios valstybės negali sau leisti neaiškaus arba net priešiško nusistatymo vidutinių valstybių egzistavimo, didžiųjų pasirinktoje, įtakos sferoje. Irano istorija rodo, kad atstumas dabar neturi reikšmės. Todėl vidutinėms valstybėms lieka tik absoliutus neutralitetas bei naudingumas abiems kariaujančioms pusėms, kaip Šveicarija siekia dabar, arba valstybės kontrolės ir turimų turtų praradimas, kaip šiandienos Venesuela. Trečio kelio nėra. Visos kitos tokių valstybių būsenos yra tik pereinamieji laikotarpiai. Jei Šveicarijai pavyks referendumu nugalėti, konstituciją ir įstatymus laužančius, karo kurstytojus, tai atvers kelią klestėjimui daugelyje neutralių vidutinių valstybių.

 

Čia pateikta įžvalga analizuoja geopolitines transformacijas – nuo Šaltojo karo pradžios iki šių dienų technologinio bei karinio balanso pasikeitimo. Pastebime, kaip pasikeitė spaudimo svertų prigimtis ir kodėl vidutinio dydžio valstybėms neutralumo išlaikymas tampa ne tik diplomatijos, bet ir egzistencinio išlikimo klausimu.

Štai keletas esminių aspektų, kurie papildo ir pratęsia čia iškeltą tezę apie „trečiojo kelio nebuvimą“:

1. Šveicarijos istorinis precedentas ir dabartinė dilema

Po Antrojo pasaulinio karo Šveicarija turėjo laviruoti pasirašydama 1951 m. Hotzo-Linderio susitarimą, kuriuo slapta sutiko riboti strateginį eksportą į Rytų bloką, kad išvengtų JAV sankcijų.

Šiandien situacija kartojasi naujame lygmenyje. Šveicarijoje vykstančios diskusijos dėl neutralumo apibrėžimo (ypač po sankcijų Rusijai palaikymo ir ginklų reeksporto klausimų) rodo vidinį skilimą:

•           Tradicinis (absoliutus) neutralitetas: Mūsų minimos referendumo iniciatyvos (pavyzdžiui, organizuojamos Šveicarijos liaudies partijos – SVP) siekia konstituciškai įtvirtinti griežtą neutralumą, draudžiantį dalyvauti bet kokiose sankcijose, išskyrus JT saugumo tarybos įvestas.

•           Aktyvus (kooperacinis) neutralitetas: Politinio, karą kurstančio, elito dalis argumentuoja, kad dabartiniame pasaulyje visiška izoliacija nebeįmanoma, o finansinis bei technologinis saugumas reikalauja integracijos su Vakarais.

2. Technologinė decentralizacija: Kripto prieš JAV sankcijas

Pastebėjimas apie bankų sistemos evoliuciją yra itin svarbus. Tradicinė Šveicarijos bankų paslaptis buvo iš dalies sugriauta po 2008–2013 m. JAV spaudimo (FATCA ir „lex USA“). Tačiau Cugo „Kripto slėnis“ (Crypto Valley) ir fintech sektorius sukūrė naują decentralizuotą ekosistemą. Pasaulyje, kur JAV naudoja dolerį, kaip sankcijų įrankį (angl. weaponization of the dollar), alternatyvios finansinės technologijos leidžia vidutinėms valstybėms išlaikyti ekonominį autonomiškumą.

3. Karinė asimetrija ir „pigių dronų“ era

Irano ir Jemeno husių ar konfliktų Ukrainoje pavyzdžiai patvirtina mūsų mintį: karinė galia tapo asimetriška. Pigios, masinės gamybos technologijos (dronai-kamikadzės, tikslios trumpojo nuotolio raketos) eliminavo geografinio atstumo apsaugą. Didžiosios valstybės (JAV, Kinija) nebegali visiškai apsaugoti savo įtakos zonų nuo „pigios destrukcijos“.

Tai sukuria paradoksą: didžiosios valstybės jaučia didesnę grėsmę iš vidutinių nepriklausomų žaidėjų, todėl spaudimas jiems pasirinkti pusę ar laikytis griežto, abiems pusėms naudingo, neutralumo tik stiprėja.

4. Dviejų pasirinkimų realybė: Šveicarijos vs. Venesuelos scenarijai

Jei valstybė nėra pakankamai didelė, kad pati diktuotų sąlygas, mūsų įvardyti du keliai tampa labai tikėtini:

Scenarijus                                            Bruožai                                           Pasekmė

Absoliutus neutralumas (Šveicarijos kelias)        Naudingumas visoms pusėms, stabili teisinė sistema, diplomatinė platforma, technologinis/finansinis mazgas.      Klestėjimas ir suverenitetas.

Pusės pasirinkimas / Konfrontacija (Venesuelos kelias)           Turto nacionalizacija, patekimas į vieno bloko įtakos sferą, izoliacija nuo tarptautinių rinkų, sankcijos.   Išteklių kontrolės praradimas, ekonominis nuosmukis.

Pereinamasis laikotarpis

Daugelis valstybių (pvz., Persijos įlankos šalys, Singapūras ar kai kurios Pietryčių Azijos šalys) šiuo metu išgyvena mūsų minėtą pereinamąjį laikotarpį. Jos bando prekiauti su Kinija, užsitikrinti JAV saugumo garantijas ir naudoti neutralią retoriką be tikrojo neutraliteto. Tačiau stiprėjant technologiniam šaltajam karui (puslaidininkiai, dirbtinis intelektas, retosios žemės), erdvė sėdėjimui ant dviejų kėdžių traukiasi.

Jei Šveicarijos piliečiams pavyks referendumu apginti griežtą neutralumo modelį, tai taps precedentu ir vadovėliu kitoms pasaulio vidutinėms valstybėms, ieškančioms būdų išlikti suvereniomis daugiapoliame pasaulyje. Lietuvoje šito niekas dar nesupranta:

“Sekmadienį Šveicarijos gyventojai vėl žingsniuos išreikšti savo valios. Modernios šalies istorijoje (nuo 1848 m.) tai bus 332-asis federalinio balsavimo savaitgalis. Vienas klausimų susijęs su šalies geopolitine pozicija, nuo jo baigties priklausys Šveicarijos perspektyva virsti izoliuotu inkliuzu Europoje ar būti Vakarų saugumo sistemos dalimi.

 

Apie maistą ir saugumą

 

Klausimai tik lietuvio ausiai skamba keistai: „Ar pritariate iniciatyvai „Išsaugoti Šveicarijos neutralitetą“?“; „Ar pritariate iniciatyvai „Už saugią mitybą – stiprinant tvarią vietos gamybą, daugiau augalinės kilmės produkcijos ir švaraus vandens“?“

 

Šioje šalyje visuotinio plebiscito rezultatai įsigalioja iškart, todėl kiekvienas toks balsavimas atspindi visuomenės nuotaikas ir yra ilgų nuoseklių diskusijų finalas.

 

Nesunku numanyti, kad šiais sudėtingais laikais klausimą apie mitybą nustelbia antrasis – apie Šveicarijos neutralitetą.

 

Terminas „neutralitetas“ yra įtvirtintas Šveicarijos Konstitucijoje. Tačiau joje nenurodoma, kaip jis turėtų būti įgyvendinamas praktiškai. Būtent to – konkrečiai apibrėžti – ir siekia piliečių iniciatyvos „Išsaugoti Šveicarijos neutralumą“ šalininkai. Referendumo iniciatorių teigimu, neutralitetas apsaugo Šveicariją nuo įtraukimo į svetimus karus. Oponentai kalba apie saviapgaulę ir šalį, kuriai tokie Šveicarijos apribojimai būtų naudingesni nei jai pačiai.

 

Nuo pat 2024 m. balandžio, kai buvo pateiktas referendumui surengti reikalingas skaičius parašų, šia tema viešojoje erdvėje virė karštos diskusijos. Kampanijos pradžioje iniciatyva turėjo pakankamai stiprų palaikymą, rugpjūčio apklausose daugiau nei pusė politiškai neutralių piliečių simpatizavo siūlymui griežtinti neutralitetą, tačiau rugsėjį įvyko esminis lūžis.

 

Iniciatyvos priešininkų stovykla per kelias savaites reikšmingai pagausėjo. Įkandin prancūziškųjų kantonų, kur visada silpniausios izoliacionizmo nuotaikos, patraukė ir vokiškieji regionai. Tik itališkasis Tičino kantonas balsavimo išvakarėse svyravo: dėl geografinės padėties ir pasienio specifikos vietos gyventojai yra imlesni suvereniteto apsaugos ir griežto neutraliteto idėjoms.

 

Naujausiose apklausose visuotinio neutraliteto iniciatyvą palaiko 34 proc. respondentų, 63 proc. nenorėtų keisti Konstitucijos.

 

Idėjos vedlys

 

Pagrindinis judėjimo už absoliutaus neutraliteto įtvirtinimą veidas (ir finansuotojas – Šveicarijos finansų kontrolės tarnybos duomenimis, kampanijai skyrė beveik 4 mln. frankų) – 85-erių Christophas Blocheris.

 

Iš chemijos pramonės ir plastiko verslo milijardais vertinamą turtą susikrovęs šveicaras, pasukęs į politiką, koncerno „Ems-Chemie“ reikalus perleido savo vaikams. XX a. 8 deš. susidomėjęs politika jis tapo konservatyviosios Šveicarijos liaudies partijos (SVP) simboliu, transformavo šią iki tol gana nuosaikią ūkininkų remtą partiją į įtakingiausią dešiniojo sparno jėgą. Ch. Blocheris dirbo parlamente, vadovavo Teisingumo ir policijos departamentui (ministerijai). Jo politinė karjera buvo pažymėta atvirų konfliktų ir kolegialumo principų laužymu.

 

Šveicarijos izoliacionizmas – sena Ch. Blocherio politikos mėgstama sritis. Dar 1986 m. jis triumfavo, kai referendume bendrapiliečiai nepritarė šalies stojimui į Jungtines Tautas (JT). Priešingai balsuota tik XXI a. – 2002 m. Ch. Blocherio kampanijai pralaimėjus, šalies piliečiai pritarė narystei JT. Tai jo inicijuota kampanija 1992 m. įtikino šveicarus nepritarti šalies narystei Europos ekonominėje erdvėje.

 

Tai, kad, prasidėjus Ukrainos įvykiams, Šveicarija prisijungė prie Vakarų sankcijų Rusijai, Ch. Blocherio nuomone, buvo klaida. Tokiu sprendimu jo šalis esą tapusi kariaujančia puse. Todėl jau 2022 m. rudenį Ch. Blocheris prabilo apie neutraliteto iniciatyvą.

 

Verslas kelia įtarimų

 

Žurnalistai mano atskleidę ir pragmatišką tokių kalbų priežastį. Ch. Blocherio šeimai priklausanti chemijos pramonės milžinė „Ems-Chemie“ (šiuo metu jai vadovauja politiko dukra) po 2022 m. nepasitraukė iš Rusijos.

 

Žiniasklaidos teigimu, „Ems-Chemie“ įmonė Rusijoje „Eftec“, valdanti gamyklas Jelabugoje ir Žemutiniame Naugarde, tiekia Rusijos automobilių gamintojams specifinę antikorozinę medžiagą, klijus. Iki 2022 m. kompanija bendradarbiavo su Vakarų koncernais. ES ir Šveicarijai sugriežtinus plastiko ir PVC plastiko eksportą į Rusiją, kaip rodo muitinės dokumentai, „Eftec“ šias medžiagas pradėjo importuoti iš Kinijos.

 

„Ems-Chemie“ oficiali pozicija: verslas Rusijoje sudaro mažiau nei 1 proc. visos grupės apyvartos. Tačiau žiniasklaida rašo apie finansinėse ataskaitose užfiksuotą apyvartos Rusijoje augimą.

 

Pasak leidinio „Republik“, šveicarai unikaliais gaminiais aprūpina „Kamaz“, UAZ, GAZ ir „AvtoVAZ“ – Rusijos kompanijas, kurios gamina ginkluotę, karinę techniką ar remia kariauti į Ukrainą vykstančius rusus. Nors šios Rusijos įmonės yra ES ir Šveicarijos sankcijų sąraše, anot žurnalistų, iki šių metų birželio jos oficialiame „Eftec“ tinklalapyje vadintos partnerėmis.

 

Sankcionuotos įmonės klientų sąraše, didelė apyvarta, nepaisant karo, Rusijos karinių transporto priemonių gamintojo konkursas, tiksliai apibūdinantis „Eftec“ produkciją: anot „Republik“, visa tai nėra įrodymai, kad Rusijoje veikiančios „Ems-Chemie“ antrinės bendrovės vykdo Rusijos karinės pramonės užsakymus. Tačiau tai – akivaizdūs požymiai.

 

„Ems-Chemie“ atstovai šiuos kaltinimus atmeta, vadovybė teigia nenorinti, kad, pasitraukus iš Rusijos, gamyklos būtų nacionalizuotos. Kadangi gaminami automobilių klijai ir antikorozinės dangos neklasifikuojami kaip dvigubos paskirties prekės, formaliai ši veikla esą nepažeidžia Berno nustatytų ribojimų.

 

Šveicarijos žurnalistai atkreipia dėmesį, kad 2022 m. vasario 28 d. šalies Vyriausybė parėmė ES sankcijas Rusijai. Vėliau Bernas kone kaskart prisijungdavo prie naujo sankcijų paketo. Tik 2024 m. birželį ES priimto sprendimo uždrausti ir netiesioginius sandorius (t. y. per antrines ar trečiąsias įmones), Šveicarijos parlamentas, kuriame SVP turi didžiausią įtaką, neparėmė. Argumentas – esą Šveicarija tik savo teritorijoje gali užtikrinti sankcijų laikymąsi. Tokia Berno pozicija buvo naudinga tarptautiniams žaliavų koncernams, kurių būstinės yra Šveicarijoje, o padaliniai – valstybėse, kuriose sankcijos Rusijai negalioja. Tikėtina, kad būtent ši išimties taisyklė naudinga ir abiem Rusijoje veikiančioms „Eftec“ įmonėms, rašo „Republik“.

 

Šiemet vasarį Šveicarija perėmė dar vieną ES sankciją Rusijai: uždrausta dalyvauti įmonių, kurių būstinės yra Alabugos specialiojoje ekonominėje zonoje, veikloje. Jelabugos mieste esančioje zonoje beveik visos įmonės gamina ginklus, amuniciją ir kitą karinę produkciją Rusijos kariuomenei. Kaip rašo „Kyiv Independent“, visai prie pat įsikūrusi ir viena iš „Eftec“ įmonių. Formaliai tokia kaimynystė nepažeidžia ES sankcijų. Tačiau žinoma, kad Rusija ir „Eftec“ gamyklai Jelabugoje, ir Alabugos specialiojoje ekonominėje zonoje veikiančioms įmonėms yra suteikusi mokesčių lengvatų.

 

Šveicarijos publicistai ironizuoja: kai kalbama apie neutraliteto perspektyvą, staiga tampa įmanomos pačios neįtikimiausios sąjungos. Abi stovyklos elgiasi beveik taip pat lanksčiai, kaip iki šiol pati Šveicarija buvo lanksti su neutralitetu susijusiose situacijose.

 

Pirmiausia apie paramą Ch. Blocherio iniciatyvai pareiškė Šveicarijos komunistai ir Darbo partija – įvairiausių kairiųjų utopistų telkinys. Vėliau apsireiškė oponuojantis „Ne“ komitetas, kurį sudaro visų didžiųjų partijų atstovai, išskyrus SVP.

 

Siūlo visiškai atsiriboti

 

Šveicarijos neutralitetas nuo 1848 m. įtvirtintas Federalinėje Konstitucijoje, jį apibrėžia tarptautinė teisė (pagal 1907 m. Hagos konvenciją, neutrali valstybė negali dalyvauti karo veiksmuose ir negali suteikti savo teritorijos kariaujančioms šalims). Tačiau Konstitucijoje nenurodoma, kaip jis turėtų būti įgyvendinamas praktiškai. Referendumo iniciatorių siekis – neutralitetą aiškiai apibrėžti Konstitucijoje.

 

Siūloma pagrindiniame šalies įstatyme įtvirtinti visa apimantį neutralitetą: Šveicarija negalėtų stoti į karinį ar gynybinį aljansą, o bendradarbiauti su tokiais aljansais – tik tiesiogiai užpulta arba ruošiantis tokiam puolimui. Šveicarija negalėtų dalyvauti trečiųjų valstybių kariniuose konfliktuose,  kariaujančioms valstybėms taikyti jokių sankcijų, išskyrus priimtas JT ST.

 

Galimybė atsižvelgti į realybę

 

Oficialia šalies parlamento nuomone, dabartinis teisinis reguliavimas suteikia galimybę Šveicarijai laikytis neutraliteto ir ginti šalies interesus atsižvelgiant į besikeičiančias aplinkybes.

 

„Šveicariškojo neutraliteto grožis ir yra tai, kad mes vis iš naujo turime dėl jo susitarti“, – anot NZZ, parlamento Užsienio politikos komiteto posėdyje sakė C. Wermuthas.

 

Dabar Šveicarija gali kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ar perimti kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų sankcijas. Vyriausybė vertina užsienio politikos, ekonomikos ir teisės kriterijus.

 

Pvz., Kosovo karo metu Šveicarija parėmė kai kurias ES sankcijas, tačiau ignoravo Jugoslavijai taikytą naftos embargą.

 

Oponentų manymu, papildomai apibrėždama neutralitetą Šveicarija išsižadėtų užsienio politikos veikimo laisvės, įsispraustų į standų neutraliteto korsetą.

 

Tiesa, absoliučios veikimo laisvės Bernas neturi ir dabar – jo priimami, absoliutų neutralitetą laužantys, sprendimai yra veikiau spaudimo iš užsienio nei vidaus iniciatyvos rezultatas.

 

Tačiau, anot Šveicarijos užsienio reikalų ministro Ignazio Cassi, negalėdama taikyti sankcijų kitai šaliai, Šveicarija atsidurtų Vakarų bloko užribyje.

 

Jo žodžiais, neutralumas reiškia nesikišimą į karinius veiksmus – to Šveicarija niekada ir nedarė. „Vien neutralumas mūsų neapsaugo. Tai priemonė, padedanti išsaugoti nepriklausomybę, saugumą ir gerovę – ir būtent taip privalome ją taikyti“, – NZZ sakė ministras.

 

Istorijos pamokos

 

Iniciatyvos oponentai sklaido mitą, kad neutralitetas suteikia apsaugą ir primena generolą Henri Guisaną, kuris per Antrąjį pasaulinį karą šiai iliuzijai nepasidavė. Jei Vokietijos kariuomenė būtų puolusi Šveicariją, jis slapta planavo suvienyti jėgas su Prancūzija.

 

Prasidėjus karui, kariuomenė buvo prastos būklės: trūko prieštankinės ir priešlėktuvinės gynybos, o tankų kariuomenė turėjo tik keletą, skirtų žvalgybai. Naciams okupavus Paryžių, Šveicarija staiga liko viena, šalį apėmė šokas. „Esame lūžio taške“, – konstatavo generolas. Dabar jau kalbama nebe apie neutralitetą, „o apie Šveicarijos nepriklausomybę“.

 

Siekdamas išgelbėti šalį, generolas inicijavo pasitraukimą į Alpių fortų sistemą – tai buvo paskutinė galimybė bent iš dalies užtikrinti valstybės išlikimą. Šios strategijos padariniai būtų buvę skaudūs: įtvirtinimuose galėjo pasislėpti tik armija, o Vidurio plynaukštės ir miestų gyventojai vokiečių puolimo atveju būtų likę be jokios apsaugos. Vargu, ar H. Guisanas būtų ryžęsis tokiai radikaliai koncepcijai, jei būtų aklai tikėjęs magiška neutraliteto galia, sako istoriją prisimenantys publicistai.

 

H. Guisanas dar 1939 m. girdėjo Adolfo Hitlerio pažadą gerbti kaimyninių šalių neutralitetą, tačiau jau 1940 m. gegužę Vokietijos kariuomenė užėmė tokį statusą turėjusius Nyderlandus, Belgiją, Liuksemburgą. Tarptautinė teisė tapo bevertė, taigi bevertė tapo ir ja grindžiama neutraliteto samprata.

 

Esama nuomonės, kad Šveicariją išgelbėjo ne neutralitetas, bet A. Hitlerio išskaičiavimas: nenorėta veltis į kariniu požiūriu brangią avantiūrą, patekti į sudėtingame reljefe paspęstus šveicarų spąstus ir noras turėti neutralų finansinį partnerį.

 

Per silpna likti nuošalėje?

 

Be moralinių argumentų, esama ir pragmatiškų. Laikytis neutraliteto gali tik stipri šalis. Šalies žiniasklaida cituoja Švico kantono atstovą šalies parlamente, liberalą Heinzą Theilerį: be kitų šalių paramos Šveicarija šiandien negalėtų atremti raketų atakos. Priėmus Ch. Blocherio iniciatyvą, kreiptis pagalbos šalis galėtų tik tada, kai išpuolis būtų neišvengiamas, – tuomet jau būtų per vėlu. Kokia bendrų gynybos veiksmų kokybė, jei taikos metu Šveicarijos kariuomenei būtų draudžiama treniruotis kartu su sąjungininkais?

 

Absoliutaus neutraliteto atveju Šveicarija privalėtų sustabdyti bendrus karinius mokymus su NATO valstybėmis. Jie svarbūs ne tik kaip galimybė keistis kovine patirtimi, bet ir dėl praktinių sumetimų: kalnuotoje valstybėje paprasčiausiai stinga įvairiems scenarijams pritaikytų poligonų.

 

Pagal tarptautinę teisę neutrali valstybė privalo apsiginti pati, tačiau nuo 1995 m. Šveicarija nuosekliai mažino kariuomenės dydį. Šiandien tai – aštuoniskart mažiau, nei Šaltojo karo metais, tik 100 tūkst. aktyvios tarnybos ir rezervo karių. Anot NZZ, realios krizės atveju visiškai ekipuoti pavyktų tik trečdalį.

 

Dronams ir sparnuotosioms raketoms neegzistuoja valstybių sienos, tačiau nuo šių ginklų Šveicarija beveik neturi kuo gintis. Absoliutus neutralitetas šaliai draustų iš užsienio pirkti naujų oro gynybos sistemų („Patriot“ ar naikintuvų „F-35“).

 

Bernas neturi pakankamų ankstyvojo perspėjimo žvalgybos galimybių – šalies radarai nemato oro erdvės toli už savo sienų.

 

Siekdama užpildyti šią spragą, Šveicarija neseniai prisijungė prie Europos oro gynybos iniciatyvos „European Sky Shield Initiative“, derasi su kaimyninėmis valstybėmis ir Europoje dislokuotomis JAV oro pajėgomis dėl galimybės keistis radarų duomenimis.

 

Pakeitus Konstituciją pagal Ch. Blocherio modelį, Šveicarija netektų tokios galimybės.

 

Visiškas neutralitetas galutinai sužlugdytų šalies karinę pramonę, kuri, anot NZZ, ir taip išgyvena ne patį geriausią metą. Kitos Europos valstybės buvo pradėjusios vengti šveicariškos karinės technikos – nerimauta, kad, pritaikius NATO 5-ąjį straipsnį, Šveicarija neleistų naudoti šalyje pagamintos ginkluotės ar pagamintos, naudojant šveicariškus komponentus.

 

Baimės spąstuose

 

Tarp absoliutaus neutraliteto šalininkų paplitęs argumentas, esą Šveicarijai jis yra pelningas. Tačiau tai netiesa, teigia Ciuricho taikomųjų mokslų universiteto Geopolitikos ir konkurencingumo centro mokslininkai. Jie išnagrinėjo Šveicarijos prekybą su SSRS Šaltojo karo laikotarpiu (1945–1991).

 

Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Šveicarijos ekonomika atsidūrė palankioje padėtyje: jos gamyklos išliko nepažeistos, o šveicariškų mašinų labai reikėjo Europai. Tačiau pradėjus intensyvėti prekybai su Rytų bloku, JAV pagrasino, kad įmonėms nesilaikant eksporto į SSRS apribojimų, Šveicarija bus atkirsta nuo žaliavų ir aukštųjų technologijų JAV rinkos. Bernui teko nusileisti.

 

1951 m. Šveicarija žodžiu pritarė vadinamajam Hotzo-Linderio susitarimui, viešai nesiskelbdama prisijungė prie strategiškai svarbių karinių prekių embargo ir periodiškai JAV raportuodavo apie eksporto į Rytus apimtį.

 

Bijodamas vėl supykdyti Vašingtoną, Bernas demonstravo paklusnumą avansu. Pvz., Prancūzija rėmė savo eksportuotojus, norėjusius prekiauti su SSRS civilinėmis prekėmis. Šveicarijos Vyriausybė, stengdamasi apsaugoti valstybę ir bankus nuo politinės rizikos, nesutiko subsidijuoti eksporto.”