Šveicarijos neutralitetas dabar yra tik figos lapas

“Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Šveicarijos ekonomika atsidūrė palankioje padėtyje: jos gamyklos išliko nepažeistos, o šveicariškų mašinų labai reikėjo Europai.

Tačiau pradėjus intensyvėti prekybai su Rytų bloku, JAV pagrasino, kad įmonėms nesilaikant eksporto į SSRS apribojimų, Šveicarija bus atkirsta nuo žaliavų ir aukštųjų technologijų JAV rinkos. Bernui teko nusileisti.”

 

Dabar sustabarėjusius bankus, priklausančius nuo JAV, keičia fintechai ir kripto, tuo tarpu aukštas technologijas ir svarbiausių žaliavų, retųjų žemių, gamybą JAV išsiuntė į Kiniją, todėl šios problemos šveicarams nebeliko.

 

Iš kitos pusės vidutinės valstybės, kaip Iranas, pigių bei tikslių raketų ir dronų spiečių dėka, gali padaryti daug bėdos didelėms valstybėms, kaip JAV. Didžiosios valstybės negali sau leisti neaiškaus arba net priešiško nusistatymo vidutinių valstybių egzistavimo, didžiųjų pasirinktoje, įtakos sferoje. Irano istorija rodo, kad atstumas dabar neturi reikšmės. Todėl vidutinėms valstybėms lieka tik absoliutus neutralitetas bei naudingumas abiems kariaujančioms pusėms, kaip Šveicarija siekia dabar, arba valstybės kontrolės ir turimų turtų praradimas, kaip šiandienos Venesuela. Trečio kelio nėra. Visos kitos tokių valstybių būsenos yra tik pereinamieji laikotarpiai. Jei Šveicarijai pavyks referendumu nugalėti, konstituciją ir įstatymus laužančius, karo kurstytojus, tai atvers kelią klestėjimui daugelyje neutralių vidutinių valstybių.

 

Čia pateikta įžvalga analizuoja geopolitines transformacijas – nuo Šaltojo karo pradžios iki šių dienų technologinio bei karinio balanso pasikeitimo. Pastebime, kaip pasikeitė spaudimo svertų prigimtis ir kodėl vidutinio dydžio valstybėms neutralumo išlaikymas tampa ne tik diplomatijos, bet ir egzistencinio išlikimo klausimu.

Štai keletas esminių aspektų, kurie papildo ir pratęsia čia iškeltą tezę apie „trečiojo kelio nebuvimą“:

1. Šveicarijos istorinis precedentas ir dabartinė dilema

Po Antrojo pasaulinio karo Šveicarija turėjo laviruoti pasirašydama 1951 m. Hotzo-Linderio susitarimą, kuriuo slapta sutiko riboti strateginį eksportą į Rytų bloką, kad išvengtų JAV sankcijų.

Šiandien situacija kartojasi naujame lygmenyje. Šveicarijoje vykstančios diskusijos dėl neutralumo apibrėžimo (ypač po sankcijų Rusijai palaikymo ir ginklų reeksporto klausimų) rodo vidinį skilimą:

•           Tradicinis (absoliutus) neutralitetas: Mūsų minimos referendumo iniciatyvos (pavyzdžiui, organizuojamos Šveicarijos liaudies partijos – SVP) siekia konstituciškai įtvirtinti griežtą neutralumą, draudžiantį dalyvauti bet kokiose sankcijose, išskyrus JT saugumo tarybos įvestas.

•           Aktyvus (kooperacinis) neutralitetas: Politinio, karą kurstančio, elito dalis argumentuoja, kad dabartiniame pasaulyje visiška izoliacija nebeįmanoma, o finansinis bei technologinis saugumas reikalauja integracijos su Vakarais.

2. Technologinė decentralizacija: Kripto prieš JAV sankcijas

Pastebėjimas apie bankų sistemos evoliuciją yra itin svarbus. Tradicinė Šveicarijos bankų paslaptis buvo iš dalies sugriauta po 2008–2013 m. JAV spaudimo (FATCA ir „lex USA“). Tačiau Cugo „Kripto slėnis“ (Crypto Valley) ir fintech sektorius sukūrė naują decentralizuotą ekosistemą. Pasaulyje, kur JAV naudoja dolerį, kaip sankcijų įrankį (angl. weaponization of the dollar), alternatyvios finansinės technologijos leidžia vidutinėms valstybėms išlaikyti ekonominį autonomiškumą.

3. Karinė asimetrija ir „pigių dronų“ era

Irano ir Jemeno husių ar konfliktų Ukrainoje pavyzdžiai patvirtina mūsų mintį: karinė galia tapo asimetriška. Pigios, masinės gamybos technologijos (dronai-kamikadzės, tikslios trumpojo nuotolio raketos) eliminavo geografinio atstumo apsaugą. Didžiosios valstybės (JAV, Kinija) nebegali visiškai apsaugoti savo įtakos zonų nuo „pigios destrukcijos“.

Tai sukuria paradoksą: didžiosios valstybės jaučia didesnę grėsmę iš vidutinių nepriklausomų žaidėjų, todėl spaudimas jiems pasirinkti pusę ar laikytis griežto, abiems pusėms naudingo, neutralumo tik stiprėja.

4. Dviejų pasirinkimų realybė: Šveicarijos vs. Venesuelos scenarijai

Jei valstybė nėra pakankamai didelė, kad pati diktuotų sąlygas, mūsų įvardyti du keliai tampa labai tikėtini:

Scenarijus                                            Bruožai                                           Pasekmė

Absoliutus neutralumas (Šveicarijos kelias)        Naudingumas visoms pusėms, stabili teisinė sistema, diplomatinė platforma, technologinis/finansinis mazgas.      Klestėjimas ir suverenitetas.

Pusės pasirinkimas / Konfrontacija (Venesuelos kelias)           Turto nacionalizacija, patekimas į vieno bloko įtakos sferą, izoliacija nuo tarptautinių rinkų, sankcijos.   Išteklių kontrolės praradimas, ekonominis nuosmukis.

Pereinamasis laikotarpis

Daugelis valstybių (pvz., Persijos įlankos šalys, Singapūras ar kai kurios Pietryčių Azijos šalys) šiuo metu išgyvena mūsų minėtą pereinamąjį laikotarpį. Jos bando prekiauti su Kinija, užsitikrinti JAV saugumo garantijas ir naudoti neutralią retoriką be tikrojo neutraliteto. Tačiau stiprėjant technologiniam šaltajam karui (puslaidininkiai, dirbtinis intelektas, retosios žemės), erdvė sėdėjimui ant dviejų kėdžių traukiasi.

Jei Šveicarijos piliečiams pavyks referendumu apginti griežtą neutralumo modelį, tai taps precedentu ir vadovėliu kitoms pasaulio vidutinėms valstybėms, ieškančioms būdų išlikti suvereniomis daugiapoliame pasaulyje. Lietuvoje šito niekas dar nesupranta:

“Sekmadienį Šveicarijos gyventojai vėl žingsniuos išreikšti savo valios. Modernios šalies istorijoje (nuo 1848 m.) tai bus 332-asis federalinio balsavimo savaitgalis. Vienas klausimų susijęs su šalies geopolitine pozicija, nuo jo baigties priklausys Šveicarijos perspektyva virsti izoliuotu inkliuzu Europoje ar būti Vakarų saugumo sistemos dalimi.

 

Apie maistą ir saugumą

 

Klausimai tik lietuvio ausiai skamba keistai: „Ar pritariate iniciatyvai „Išsaugoti Šveicarijos neutralitetą“?“; „Ar pritariate iniciatyvai „Už saugią mitybą – stiprinant tvarią vietos gamybą, daugiau augalinės kilmės produkcijos ir švaraus vandens“?“

 

Šioje šalyje visuotinio plebiscito rezultatai įsigalioja iškart, todėl kiekvienas toks balsavimas atspindi visuomenės nuotaikas ir yra ilgų nuoseklių diskusijų finalas.

 

Nesunku numanyti, kad šiais sudėtingais laikais klausimą apie mitybą nustelbia antrasis – apie Šveicarijos neutralitetą.

 

Terminas „neutralitetas“ yra įtvirtintas Šveicarijos Konstitucijoje. Tačiau joje nenurodoma, kaip jis turėtų būti įgyvendinamas praktiškai. Būtent to – konkrečiai apibrėžti – ir siekia piliečių iniciatyvos „Išsaugoti Šveicarijos neutralumą“ šalininkai. Referendumo iniciatorių teigimu, neutralitetas apsaugo Šveicariją nuo įtraukimo į svetimus karus. Oponentai kalba apie saviapgaulę ir šalį, kuriai tokie Šveicarijos apribojimai būtų naudingesni nei jai pačiai.

 

Nuo pat 2024 m. balandžio, kai buvo pateiktas referendumui surengti reikalingas skaičius parašų, šia tema viešojoje erdvėje virė karštos diskusijos. Kampanijos pradžioje iniciatyva turėjo pakankamai stiprų palaikymą, rugpjūčio apklausose daugiau nei pusė politiškai neutralių piliečių simpatizavo siūlymui griežtinti neutralitetą, tačiau rugsėjį įvyko esminis lūžis.

 

Iniciatyvos priešininkų stovykla per kelias savaites reikšmingai pagausėjo. Įkandin prancūziškųjų kantonų, kur visada silpniausios izoliacionizmo nuotaikos, patraukė ir vokiškieji regionai. Tik itališkasis Tičino kantonas balsavimo išvakarėse svyravo: dėl geografinės padėties ir pasienio specifikos vietos gyventojai yra imlesni suvereniteto apsaugos ir griežto neutraliteto idėjoms.

 

Naujausiose apklausose visuotinio neutraliteto iniciatyvą palaiko 34 proc. respondentų, 63 proc. nenorėtų keisti Konstitucijos.

 

Idėjos vedlys

 

Pagrindinis judėjimo už absoliutaus neutraliteto įtvirtinimą veidas (ir finansuotojas – Šveicarijos finansų kontrolės tarnybos duomenimis, kampanijai skyrė beveik 4 mln. frankų) – 85-erių Christophas Blocheris.

 

Iš chemijos pramonės ir plastiko verslo milijardais vertinamą turtą susikrovęs šveicaras, pasukęs į politiką, koncerno „Ems-Chemie“ reikalus perleido savo vaikams. XX a. 8 deš. susidomėjęs politika jis tapo konservatyviosios Šveicarijos liaudies partijos (SVP) simboliu, transformavo šią iki tol gana nuosaikią ūkininkų remtą partiją į įtakingiausią dešiniojo sparno jėgą. Ch. Blocheris dirbo parlamente, vadovavo Teisingumo ir policijos departamentui (ministerijai). Jo politinė karjera buvo pažymėta atvirų konfliktų ir kolegialumo principų laužymu.

 

Šveicarijos izoliacionizmas – sena Ch. Blocherio politikos mėgstama sritis. Dar 1986 m. jis triumfavo, kai referendume bendrapiliečiai nepritarė šalies stojimui į Jungtines Tautas (JT). Priešingai balsuota tik XXI a. – 2002 m. Ch. Blocherio kampanijai pralaimėjus, šalies piliečiai pritarė narystei JT. Tai jo inicijuota kampanija 1992 m. įtikino šveicarus nepritarti šalies narystei Europos ekonominėje erdvėje.

 

Tai, kad, prasidėjus Ukrainos įvykiams, Šveicarija prisijungė prie Vakarų sankcijų Rusijai, Ch. Blocherio nuomone, buvo klaida. Tokiu sprendimu jo šalis esą tapusi kariaujančia puse. Todėl jau 2022 m. rudenį Ch. Blocheris prabilo apie neutraliteto iniciatyvą.

 

Verslas kelia įtarimų

 

Žurnalistai mano atskleidę ir pragmatišką tokių kalbų priežastį. Ch. Blocherio šeimai priklausanti chemijos pramonės milžinė „Ems-Chemie“ (šiuo metu jai vadovauja politiko dukra) po 2022 m. nepasitraukė iš Rusijos.

 

Žiniasklaidos teigimu, „Ems-Chemie“ įmonė Rusijoje „Eftec“, valdanti gamyklas Jelabugoje ir Žemutiniame Naugarde, tiekia Rusijos automobilių gamintojams specifinę antikorozinę medžiagą, klijus. Iki 2022 m. kompanija bendradarbiavo su Vakarų koncernais. ES ir Šveicarijai sugriežtinus plastiko ir PVC plastiko eksportą į Rusiją, kaip rodo muitinės dokumentai, „Eftec“ šias medžiagas pradėjo importuoti iš Kinijos.

 

„Ems-Chemie“ oficiali pozicija: verslas Rusijoje sudaro mažiau nei 1 proc. visos grupės apyvartos. Tačiau žiniasklaida rašo apie finansinėse ataskaitose užfiksuotą apyvartos Rusijoje augimą.

 

Pasak leidinio „Republik“, šveicarai unikaliais gaminiais aprūpina „Kamaz“, UAZ, GAZ ir „AvtoVAZ“ – Rusijos kompanijas, kurios gamina ginkluotę, karinę techniką ar remia kariauti į Ukrainą vykstančius rusus. Nors šios Rusijos įmonės yra ES ir Šveicarijos sankcijų sąraše, anot žurnalistų, iki šių metų birželio jos oficialiame „Eftec“ tinklalapyje vadintos partnerėmis.

 

Sankcionuotos įmonės klientų sąraše, didelė apyvarta, nepaisant karo, Rusijos karinių transporto priemonių gamintojo konkursas, tiksliai apibūdinantis „Eftec“ produkciją: anot „Republik“, visa tai nėra įrodymai, kad Rusijoje veikiančios „Ems-Chemie“ antrinės bendrovės vykdo Rusijos karinės pramonės užsakymus. Tačiau tai – akivaizdūs požymiai.

 

„Ems-Chemie“ atstovai šiuos kaltinimus atmeta, vadovybė teigia nenorinti, kad, pasitraukus iš Rusijos, gamyklos būtų nacionalizuotos. Kadangi gaminami automobilių klijai ir antikorozinės dangos neklasifikuojami kaip dvigubos paskirties prekės, formaliai ši veikla esą nepažeidžia Berno nustatytų ribojimų.

 

Šveicarijos žurnalistai atkreipia dėmesį, kad 2022 m. vasario 28 d. šalies Vyriausybė parėmė ES sankcijas Rusijai. Vėliau Bernas kone kaskart prisijungdavo prie naujo sankcijų paketo. Tik 2024 m. birželį ES priimto sprendimo uždrausti ir netiesioginius sandorius (t. y. per antrines ar trečiąsias įmones), Šveicarijos parlamentas, kuriame SVP turi didžiausią įtaką, neparėmė. Argumentas – esą Šveicarija tik savo teritorijoje gali užtikrinti sankcijų laikymąsi. Tokia Berno pozicija buvo naudinga tarptautiniams žaliavų koncernams, kurių būstinės yra Šveicarijoje, o padaliniai – valstybėse, kuriose sankcijos Rusijai negalioja. Tikėtina, kad būtent ši išimties taisyklė naudinga ir abiem Rusijoje veikiančioms „Eftec“ įmonėms, rašo „Republik“.

 

Šiemet vasarį Šveicarija perėmė dar vieną ES sankciją Rusijai: uždrausta dalyvauti įmonių, kurių būstinės yra Alabugos specialiojoje ekonominėje zonoje, veikloje. Jelabugos mieste esančioje zonoje beveik visos įmonės gamina ginklus, amuniciją ir kitą karinę produkciją Rusijos kariuomenei. Kaip rašo „Kyiv Independent“, visai prie pat įsikūrusi ir viena iš „Eftec“ įmonių. Formaliai tokia kaimynystė nepažeidžia ES sankcijų. Tačiau žinoma, kad Rusija ir „Eftec“ gamyklai Jelabugoje, ir Alabugos specialiojoje ekonominėje zonoje veikiančioms įmonėms yra suteikusi mokesčių lengvatų.

 

Šveicarijos publicistai ironizuoja: kai kalbama apie neutraliteto perspektyvą, staiga tampa įmanomos pačios neįtikimiausios sąjungos. Abi stovyklos elgiasi beveik taip pat lanksčiai, kaip iki šiol pati Šveicarija buvo lanksti su neutralitetu susijusiose situacijose.

 

Pirmiausia apie paramą Ch. Blocherio iniciatyvai pareiškė Šveicarijos komunistai ir Darbo partija – įvairiausių kairiųjų utopistų telkinys. Vėliau apsireiškė oponuojantis „Ne“ komitetas, kurį sudaro visų didžiųjų partijų atstovai, išskyrus SVP.

 

Siūlo visiškai atsiriboti

 

Šveicarijos neutralitetas nuo 1848 m. įtvirtintas Federalinėje Konstitucijoje, jį apibrėžia tarptautinė teisė (pagal 1907 m. Hagos konvenciją, neutrali valstybė negali dalyvauti karo veiksmuose ir negali suteikti savo teritorijos kariaujančioms šalims). Tačiau Konstitucijoje nenurodoma, kaip jis turėtų būti įgyvendinamas praktiškai. Referendumo iniciatorių siekis – neutralitetą aiškiai apibrėžti Konstitucijoje.

 

Siūloma pagrindiniame šalies įstatyme įtvirtinti visa apimantį neutralitetą: Šveicarija negalėtų stoti į karinį ar gynybinį aljansą, o bendradarbiauti su tokiais aljansais – tik tiesiogiai užpulta arba ruošiantis tokiam puolimui. Šveicarija negalėtų dalyvauti trečiųjų valstybių kariniuose konfliktuose,  kariaujančioms valstybėms taikyti jokių sankcijų, išskyrus priimtas JT ST.

 

Galimybė atsižvelgti į realybę

 

Oficialia šalies parlamento nuomone, dabartinis teisinis reguliavimas suteikia galimybę Šveicarijai laikytis neutraliteto ir ginti šalies interesus atsižvelgiant į besikeičiančias aplinkybes.

 

„Šveicariškojo neutraliteto grožis ir yra tai, kad mes vis iš naujo turime dėl jo susitarti“, – anot NZZ, parlamento Užsienio politikos komiteto posėdyje sakė C. Wermuthas.

 

Dabar Šveicarija gali kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ar perimti kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų sankcijas. Vyriausybė vertina užsienio politikos, ekonomikos ir teisės kriterijus.

 

Pvz., Kosovo karo metu Šveicarija parėmė kai kurias ES sankcijas, tačiau ignoravo Jugoslavijai taikytą naftos embargą.

 

Oponentų manymu, papildomai apibrėždama neutralitetą Šveicarija išsižadėtų užsienio politikos veikimo laisvės, įsispraustų į standų neutraliteto korsetą.

 

Tiesa, absoliučios veikimo laisvės Bernas neturi ir dabar – jo priimami, absoliutų neutralitetą laužantys, sprendimai yra veikiau spaudimo iš užsienio nei vidaus iniciatyvos rezultatas.

 

Tačiau, anot Šveicarijos užsienio reikalų ministro Ignazio Cassi, negalėdama taikyti sankcijų kitai šaliai, Šveicarija atsidurtų Vakarų bloko užribyje.

 

Jo žodžiais, neutralumas reiškia nesikišimą į karinius veiksmus – to Šveicarija niekada ir nedarė. „Vien neutralumas mūsų neapsaugo. Tai priemonė, padedanti išsaugoti nepriklausomybę, saugumą ir gerovę – ir būtent taip privalome ją taikyti“, – NZZ sakė ministras.

 

Istorijos pamokos

 

Iniciatyvos oponentai sklaido mitą, kad neutralitetas suteikia apsaugą ir primena generolą Henri Guisaną, kuris per Antrąjį pasaulinį karą šiai iliuzijai nepasidavė. Jei Vokietijos kariuomenė būtų puolusi Šveicariją, jis slapta planavo suvienyti jėgas su Prancūzija.

 

Prasidėjus karui, kariuomenė buvo prastos būklės: trūko prieštankinės ir priešlėktuvinės gynybos, o tankų kariuomenė turėjo tik keletą, skirtų žvalgybai. Naciams okupavus Paryžių, Šveicarija staiga liko viena, šalį apėmė šokas. „Esame lūžio taške“, – konstatavo generolas. Dabar jau kalbama nebe apie neutralitetą, „o apie Šveicarijos nepriklausomybę“.

 

Siekdamas išgelbėti šalį, generolas inicijavo pasitraukimą į Alpių fortų sistemą – tai buvo paskutinė galimybė bent iš dalies užtikrinti valstybės išlikimą. Šios strategijos padariniai būtų buvę skaudūs: įtvirtinimuose galėjo pasislėpti tik armija, o Vidurio plynaukštės ir miestų gyventojai vokiečių puolimo atveju būtų likę be jokios apsaugos. Vargu, ar H. Guisanas būtų ryžęsis tokiai radikaliai koncepcijai, jei būtų aklai tikėjęs magiška neutraliteto galia, sako istoriją prisimenantys publicistai.

 

H. Guisanas dar 1939 m. girdėjo Adolfo Hitlerio pažadą gerbti kaimyninių šalių neutralitetą, tačiau jau 1940 m. gegužę Vokietijos kariuomenė užėmė tokį statusą turėjusius Nyderlandus, Belgiją, Liuksemburgą. Tarptautinė teisė tapo bevertė, taigi bevertė tapo ir ja grindžiama neutraliteto samprata.

 

Esama nuomonės, kad Šveicariją išgelbėjo ne neutralitetas, bet A. Hitlerio išskaičiavimas: nenorėta veltis į kariniu požiūriu brangią avantiūrą, patekti į sudėtingame reljefe paspęstus šveicarų spąstus ir noras turėti neutralų finansinį partnerį.

 

Per silpna likti nuošalėje?

 

Be moralinių argumentų, esama ir pragmatiškų. Laikytis neutraliteto gali tik stipri šalis. Šalies žiniasklaida cituoja Švico kantono atstovą šalies parlamente, liberalą Heinzą Theilerį: be kitų šalių paramos Šveicarija šiandien negalėtų atremti raketų atakos. Priėmus Ch. Blocherio iniciatyvą, kreiptis pagalbos šalis galėtų tik tada, kai išpuolis būtų neišvengiamas, – tuomet jau būtų per vėlu. Kokia bendrų gynybos veiksmų kokybė, jei taikos metu Šveicarijos kariuomenei būtų draudžiama treniruotis kartu su sąjungininkais?

 

Absoliutaus neutraliteto atveju Šveicarija privalėtų sustabdyti bendrus karinius mokymus su NATO valstybėmis. Jie svarbūs ne tik kaip galimybė keistis kovine patirtimi, bet ir dėl praktinių sumetimų: kalnuotoje valstybėje paprasčiausiai stinga įvairiems scenarijams pritaikytų poligonų.

 

Pagal tarptautinę teisę neutrali valstybė privalo apsiginti pati, tačiau nuo 1995 m. Šveicarija nuosekliai mažino kariuomenės dydį. Šiandien tai – aštuoniskart mažiau, nei Šaltojo karo metais, tik 100 tūkst. aktyvios tarnybos ir rezervo karių. Anot NZZ, realios krizės atveju visiškai ekipuoti pavyktų tik trečdalį.

 

Dronams ir sparnuotosioms raketoms neegzistuoja valstybių sienos, tačiau nuo šių ginklų Šveicarija beveik neturi kuo gintis. Absoliutus neutralitetas šaliai draustų iš užsienio pirkti naujų oro gynybos sistemų („Patriot“ ar naikintuvų „F-35“).

 

Bernas neturi pakankamų ankstyvojo perspėjimo žvalgybos galimybių – šalies radarai nemato oro erdvės toli už savo sienų.

 

Siekdama užpildyti šią spragą, Šveicarija neseniai prisijungė prie Europos oro gynybos iniciatyvos „European Sky Shield Initiative“, derasi su kaimyninėmis valstybėmis ir Europoje dislokuotomis JAV oro pajėgomis dėl galimybės keistis radarų duomenimis.

 

Pakeitus Konstituciją pagal Ch. Blocherio modelį, Šveicarija netektų tokios galimybės.

 

Visiškas neutralitetas galutinai sužlugdytų šalies karinę pramonę, kuri, anot NZZ, ir taip išgyvena ne patį geriausią metą. Kitos Europos valstybės buvo pradėjusios vengti šveicariškos karinės technikos – nerimauta, kad, pritaikius NATO 5-ąjį straipsnį, Šveicarija neleistų naudoti šalyje pagamintos ginkluotės ar pagamintos, naudojant šveicariškus komponentus.

 

Baimės spąstuose

 

Tarp absoliutaus neutraliteto šalininkų paplitęs argumentas, esą Šveicarijai jis yra pelningas. Tačiau tai netiesa, teigia Ciuricho taikomųjų mokslų universiteto Geopolitikos ir konkurencingumo centro mokslininkai. Jie išnagrinėjo Šveicarijos prekybą su SSRS Šaltojo karo laikotarpiu (1945–1991).

 

Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Šveicarijos ekonomika atsidūrė palankioje padėtyje: jos gamyklos išliko nepažeistos, o šveicariškų mašinų labai reikėjo Europai. Tačiau pradėjus intensyvėti prekybai su Rytų bloku, JAV pagrasino, kad įmonėms nesilaikant eksporto į SSRS apribojimų, Šveicarija bus atkirsta nuo žaliavų ir aukštųjų technologijų JAV rinkos. Bernui teko nusileisti.

 

1951 m. Šveicarija žodžiu pritarė vadinamajam Hotzo-Linderio susitarimui, viešai nesiskelbdama prisijungė prie strategiškai svarbių karinių prekių embargo ir periodiškai JAV raportuodavo apie eksporto į Rytus apimtį.

 

Bijodamas vėl supykdyti Vašingtoną, Bernas demonstravo paklusnumą avansu. Pvz., Prancūzija rėmė savo eksportuotojus, norėjusius prekiauti su SSRS civilinėmis prekėmis. Šveicarijos Vyriausybė, stengdamasi apsaugoti valstybę ir bankus nuo politinės rizikos, nesutiko subsidijuoti eksporto.”

 

Netikėtos priežastys, kodėl Kinija skeptiškai vertina raginimus užtikrinti DI saugumą

“Kinijoje įspėjimai apie dirbtinio intelekto (DI) sukeltą pasaulio pabaigą gali atrodyti kaip grynai vakarietiškas reiškinys arba kaip gudrus manevras, kuriuo siekiama sutrukdyti Kinijos DI įmonėms aplenkti konkurentes iš JAV.

 

Silicio slėnyje kompiuterių mokslininkams naktimis ramybės neduoda košmaras apie tokį pažangų dirbtinį intelektą, kurio žmonės nebegalėtų sustabdyti, jei šis pradėtų pasaulinį dronų karą ar susprogdintų branduolinę bombą.

 

Pekine reakcija į tai galėtų būti paprasta: atjungti elektrą, visiškai nutraukti interneto ryšį ir patraukti atsakomybėn asmenis, atsakingus už nekontroliuojamą DI.

 

Kai didžiosios JAV laboratorijos pranešė, kad pažangūs modeliai peržengė bandymų metu nustatytas saugumo ribas ir įsilaužė į realaus pasaulio sistemas, kai kurie technologijų sektoriaus vadovai bei pareigūnai įspėjo, jog DI kelia katastrofišką grėsmę žmonijai, ir paragino Pekiną bei Vašingtoną bendradarbiauti.

 

Tačiau daugeliui Kinijoje šie įspėjimai apie pasaulio pabaigą atrodo tolimi ir būdingi tik Vakarams. Mintis, kad valdančioji Komunistų partija galėtų prarasti technologijos kontrolę, atrodo beveik neįtikėtina. Valdžios institucijos jau anksčiau sėkmingai kontroliavo kitas potencialiai nestabilumą keliančias technologijas – visų pirma internetą. Pandemijos metu vyriausybė pademonstravo gebėjimą suvaldyti dideles krizes: uždarė ištisus miestus ir sekė šimtus milijonų gyventojų.

 

„Jie gali akimirksniu atjungti viso miesto elektros tinklą. Gali ateiti pas žmones ir atimti jų telefonus. Fiziniame pasaulyje jie turi milžinišką galią“, – teigė Silicio slėnyje gyvenanti technologijų apžvalgininkė Afra Wang, besispecializuojanti DI ir technologijų Kinijoje srityje.

 

„Turint omenyje tokią žmonių kontrolę, – sakė ji, – kaip įtikinti partiją, kad kažkas tokio kaip kompiuteryje egzistuojantis DI gali kelti baimę?“ Ciniškiau nusiteikę žmonės apokaliptinius perspėjimus laiko gudrybe, kuria siekiama sutrukdyti Kinijos dirbtinio intelekto (DI) įmonėms aplenkti konkurentes iš JAV; Kinijos žiniasklaidoje netgi užsimenama, kad amerikiečių DI bendrovės pasitelkia „baimės rinkodarą“, norėdamos išlaikyti lyderystę rinkoje.

 

„Vietos pramonės sluoksniuose ar tarp mano pažįstamų žmonių dauguma į tokias kalbas tiesiog nekreipia dėmesio“, – teigė Jie Cai, iki šiol tyrinėjęs žmogaus ir kompiuterio sąveikos technologijas bei DI saugą Cinghua universitete. Pasak jo, daugeliui šios srities atstovų egzistencinė grėsmė atrodo kaip tolimas, neaktualus prioritetas.

 

„Mes vis dar laikome DI technologiją esančią labai ankstyvoje stadijoje, – sakė jis. – Pagrindinis dėmesys vis dar skiriamas galimybėms ir inovacijoms.“

 

Kai kuriems žmonėms DI katastrofų scenarijai – su jų idėjomis apie gresiančią apokalipsę ir žmonijos atpildą – atrodo akivaizdžiai krikščioniški ir svetimi. Vienas tinklaraštininkas Vakarų šalyse vyraujančias baimes dėl DI palygino su tokiais kūriniais kaip Mary Shelley romanas „Frankenšteinas“ bei jame plėtojamu motyvu, kad žmogus baudžiamas už bandymą sukurti gyvybę – sritį, kuri priklauso tik Dievui.

 

„Kinų kultūroje tokios naratyvinės tradicijos nėra“, – konstatavo tinklaraštininkas.

 

Pekine įsikūrusios DI saugos konsultacijų įmonės „Concordia“ DI saugos ir valdymo skyriaus vadovas Liang Fangas teigė, kad skirtingą požiūrį į šią technologiją gali lemti ir kiniškos dangaus ar Dievo sampratos.

 

Anot jo, kinų kultūroje pabrėžiama „dangaus ir žmonijos vienovė“ bei idėja, kad žmogus yra neatsiejama gamtos dalis. „Viskas, įskaitant DI, kyla iš gamtos, – sakė jis. – Todėl technologija čia labiau suvokiama kaip bendro egzistavimo palydovė, o ne kaip išorinė jėga, skirta atnešti pražūtį.“ Vis dėlto „Mythos“ – galingo „Anthropic“ sukurto pažangiausio dirbtinio intelekto (DI) modelio – bei kitų panašių sistemų pasirodymas Kinijoje sukėlė susirūpinimą. Pareigūnai paskelbė naujas gaires ir įspėjimus dėl rizikos, kad DI agentai gali tapti nevaldomi, būti išnaudoti programišių arba panaudoti biologiniams ginklams kurti.

 

Pareigūnai parengė kibernetinių nusikaltimų įstatymo projektą, pagal kurį DI įmonės privalėtų stebėti savo modelius ir neleisti jų naudoti kenkėjiškam kodui, skirtam kibernetinėms atakoms, kurti.

 

Šį mėnesį valdžios institucijos taip pat atnaujino Kinijos „DI saugos valdymo sistemą“ – dokumentą, kuris yra patikimas būsimo reguliavimo rodiklis. Jame atsispindėjo kai kurie Silicio slėnyje vyraujantys nuogąstavimai dėl „rekursinio savęs tobulinimo“ (angl. *recursive self-improvement* – RSI) – reiškinio, kai DI sistemos tampa pakankamai galingos, kad galėtų pačios save tobulinti beveik be žmonių kūrėjų pagalbos ar net visiškai be jos, ir gali tapti nevaldomos.

 

Anksčiau šį mėnesį Wang Lihong, aukšto rango Kinijos kibernetinės erdvės administracijos (interneto veiklos priežiūros institucijos) pareigūnė, pareiškė, kad dėl DI vykdomų kibernetinių atakų tradicinės gynybos sistemos tapo nebeveiksmingos. „Būtina išlikti itin budriems dėl rizikos, kad DI gali visiškai prarasti kontrolę“, – sakė ji.

 

Kai kurie Kinijos tyrėjai jau daugelį metų įspėja apie riziką, kylančią dėl pernelyg spartaus DI vystymosi. 2024 m. Pan Xudongas ir kiti Šanchajaus Fudano universiteto tyrėjai nustatė, kad du populiarūs didieji kalbos modeliai (sukurti „Meta“ ir „Alibaba“) parodė gebėjimą save kopijuoti; tai laikoma žingsniu link to, kad DI galėtų pranokti žmones savo intelektu.

 

Pernai konferencijoje, skirtoje DI saugai, kalbėdamas apie šį tyrimą, P. Panas teigė, kad jis ir jo bendraautoriai „norėjo parodyti, jog tokia ekstremali DI keliama rizika paliko mokslinės fantastikos sritį, tačiau yra reali problema, reikalaujanti aptarimo ir išsamaus nagrinėjimo.“ Vis dėlto Pekino akimis dirbtinis intelektas (DI) yra tokia pati technologija kaip ir bet kuri kita, kurią kruopščiai planuojant galima paversti galinga jėga, tarnaujančia šalies labui. Kinija jau taiko vienas griežčiausių pasaulyje šios srities reguliavimo taisyklių. DI sukurtas turinys privalo būti pažymėtas. Prieš išleidžiant į rinką, DI modeliai turi būti užregistruoti ir patvirtinti valdžios institucijų.

 

Nors Kinijoje galioja išsamūs reguliavimo ir testavimo reikalavimai, nėra teisinio įpareigojimo tikrinti, ar nekyla katastrofinių grėsmių – pavyzdžiui, ar DI sistema negalėtų būti panaudota kuriant cheminį ar biologinį ginklą.

 

Kinijos DI įmonės nėra tokios skaidrios kaip JAV bendrovės, kai kalbama apie saugumo priemones. Ne visos jos skelbia saugumo vertinimų rezultatus prieš išleisdamos modelius. Tos, kurios tai daro, pateikia mažiau detalių ir ataskaitas rengia rečiau nei jų kolegės JAV; tai nustatė organizacija „Concordia“, kurios duomenimis, laikotarpiu nuo 2025 m. birželio iki 2026 m. gegužės tik penkios iš dešimties pirmaujančių Kinijos DI įmonių paskelbė tokių vertinimų rezultatus.

 

Šanchajuje įsikūrusios organizacijos „Open Community for AI Safety China“ („Atvira Kinijos DI saugos bendruomenė“) įkūrėja Sarah Sun teigė, kad JAV vykstančios diskusijos apie DI keliamas grėsmes paskatino panašias diskusijas ir Kinijoje.

 

Tačiau ji pažymėjo, kad „Anthropic“ vadovo Dario Amodei kritika Kinijos atžvilgiu sukėlė neigiamą reakciją. Atvirame laiške apie DI keliamus pavojus D. Amodei teigė, kad demokratinės šalys privalo išlaikyti technologinį pranašumą prieš autoritarines valstybes, tokias kaip Kinija. Jis ragino dar labiau riboti Kinijos prieigą prie pažangių mikroschemų ir kitos įrangos, reikalingos DI plėtrai.

 

„Tai, kad Dario laikėsi tokios griežtos, konfrontacinės pozicijos, šioje situacijoje buvo tikrai labai nenaudinga“, – sakė S. Sun.

 

Pasak jos, dėl tokios retorikos pastarieji įspėjimai apie DI atrodo labiau kaip pretekstas stabdyti Kinijos pažangą, o ne kaip nuoširdus susirūpinimas dėl katastrofinių grėsmių. Dėl to tokiems žmonėms kaip ji tampa sunkiau didinti visuomenės informuotumą apie DI saugą Kinijoje.

 

„Kinijoje yra žmonių, kurie nuoširdžiai nerimauja dėl pažangiausių DI sistemų rizikos, – sakė ji, – ir domisi saugumu“ bei tarptautinių veiksmų koordinavimu.

 

Iš tiesų, Kinijos interneto komentatoriai „Anthropic“ vadina „A-chu“ – tai niekinantis terminas, prilyginantis šią dirbtinio intelekto milžinę žvėriui. „Yuyuan Tantian“ – tinklaraštis, susijęs su Kinijos valstybiniu transliuotoju, – apie tokius JAV technologijų sektoriaus lyderius kaip A. Amodei rašė, kad „vienintelis dalykas, kurį jie nori sulėtinti, – tai tempas, kuriuo kiti juos vejasi“.

 

Zhou Hongyi, įtakingas Kinijos kibernetinio saugumo srities vadovas, teigė, kad sprendimas yra ne lėtinti procesus, o stiprinti savo gynybinius pajėgumus pasitelkiant dirbtinį intelektą. „Naudokite DI, kad įveiktumėte DI“, – sakė jis praėjusią savaitę internete paskelbtame vaizdo įraše. „Jei puolimui naudosite DI, aš gynybai taip pat naudosiu DI. Jei pasitelksite išmaniųjų agentų spiečius, aš atsakysiu saugumo agentais.“

 

Anksčiau šį mėnesį internete paskelbtame įraše Kinijos DI startuolio „DeepSeek“ inžinierius teigė, kad leisti „Anthropic“ monopolizuoti pažangiausius pasaulyje DI įrankius būtų „ne mažiau rimta“ nei tai, kad Antrojo pasaulinio karo metais Hitleris pirmasis įgytų atominės bombos technologiją.

 

Tokiame kontekste atrodė dar mažiau tikėtina, kad bet koks JAV ir Kinijos susitarimas aptarti DI saugumą duos konkrečių rezultatų, net jei Kinijos lyderis Xi Jinpingas Vašingtone prezidentui Trumpui sakė, kad DI reikėtų „valdyti žmonijos labui“.

 

„Jei JAV teigs lėtinančios tempą, Kinija tuo nepatikės, – sakė Fudano universiteto Amerikos studijų centro direktoriaus pavaduotojas Zhao Minghao. – Jei Kinija teigs lėtinanti tempą, JAV taip pat tuo nepatikės.“” [1]

 

 

1. The Surprising Reasons China Is Skeptical of A.I. Safety Calls. Kuo, Lily.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 27, 2026.

The Surprising Reasons China Is Skeptical of A.I. Safety Calls

 

“In China, A.I. doomsday warnings can feel distinctly Western or like a ploy to stop Chinese A.I. companies from trying to overtake their U.S. rivals.

 

In Silicon Valley, the nightmare keeping computer scientists up is an artificial intelligence so advanced that humans cannot stop it from launching a global drone war or setting off a nuclear bomb.

 

In Beijing, the response could be simple: pull the plug, impose an internet blackout and haul in those responsible for the rogue A.I.

 

After major U.S. labs said that advanced models had escaped their testing guardrails and hacked into real-world systems, some tech executives and officials have warned that A.I. poses a catastrophic threat to humanity and called for Beijing and Washington to work together.

 

But for many in China, those doomsday warnings feel remote and distinctly Western. The idea that the ruling Communist Party could lose control over a technology is almost unfathomable. The authorities have successfully policed other potentially destabilizing technologies before, most notably the internet. During the pandemic, the government showed its ability to contain major crises by locking down entire cities and tracking hundreds of millions of residents.

 

“They can immediately cut off the grid of the entire city. They can go to different people to take away their phones. They have an intense amount of power in the physical world,” said Afra Wang, a Silicon Valley-based tech writer focusing on A.I. and technology in China.

 

“Given this amount of control over its people,” she said, how does one convince the party “that something like A.I. that lives on a computer is scary?”

 

In more cynical readings, the apocalyptic warnings sound like a ploy to stop Chinese A.I. companies from overtaking their U.S. rivals, with Chinese media reports suggesting that American A.I. companies are using “fear marketing” to maintain their market lead.

 

“In domestic industry circles, or among the people around me, most simply tune out,” said Jie Cai, who until recently was researching human-computer interaction technology and A.I. safety at Tsinghua University. To many in the industry, existential risk seems like a distant priority, he said.

 

“We still view A.I. as being in a very early stage,” he said. “The focus remains squarely on opportunity and innovation.”

 

For some, A.I. doomerism, with its idea of a looming apocalypse and reckoning for man, seems overtly Christian and especially foreign. One blogger compared Western A.I. fears to novels like Mary Shelley’s “Frankenstein” and the motif that man is punished for trying to create life, the exclusive domain of God.

 

“This narrative tradition does not exist in Chinese culture,” the blogger concluded.

 

Liang Fang, head of A.I. safety and governance at Concordia, an A.I. safety consultancy based in Beijing, said that Chinese concepts of heaven or God could also account for how differently the technology was viewed.

 

He said that Chinese culture emphasized the “oneness of heaven and humanity” and the idea that man was an integral part of nature. “All things, including A.I., come from nature,” he said. “So technology is seen more as a companion in coexistence than an outside force destined to bring destruction.”

 

Even so, the release of Mythos, a powerful Anthropic frontier A.I. model, and others like it has been met in China with concern. Officials have issued new guidelines and warnings about A.I. agents going rogue, being exploited by hackers or used to make biological weapons.

 

Officials have drafted a cybercrime law that would require A.I. companies to monitor and stop their models from being used to create malicious code that could be used for cyberattacks.

 

The authorities also released an update this month of China’s “A.I. Safety Governance Framework,” a document that is a reliable indicator of future regulation. It echoed some of Silicon Valley’s fears about “recursive self-improvement,” or R.S.I., when A.I. systems are powerful enough to improve themselves with little or no help from human developers and could spin out of control.

 

Earlier this month, Wang Lihong, a senior official at the Cyberspace Administration of China, the internet regulator, said that A.I. powered cyberattacks had rendered traditional defense systems obsolete. “High vigilance is urgently needed regarding the risks of extreme A.I. loss of control,” she said.

 

Some Chinese researchers have for years been warning about the risks of A.I. advancing too quickly. In 2024, Pan Xudong and other researchers from Fudan University in Shanghai found that two popular large language models by Meta and Alibaba had shown the ability to replicate themselves, which is seen as a step toward A.I. being able to outsmart human beings.

 

Speaking about the paper at a conference on A.I. safety last year, Mr. Pan said he and his co-authors “wanted to convey that such an extreme A.I. risk is no longer confined to the realm of science fiction but is a real issue demanding discussion and scrutiny.”

 

But ultimately, in Beijing’s eyes, A.I. is like any other technology that with careful planning can be a powerful force harnessed for the good of the country. China already has some of the world’s strictest regulations on the industry. A.I. produced content must be labeled. A.I. models must be registered and approved by the authorities before being released.

 

While China has extensive regulation and testing requirements, there is no legal requirement to test for catastrophic risks like an A.I. system being used to make chemical or biological weapons.

 

Chinese A.I. companies are not as transparent as U.S. firms about their safety measures. Not all of them publish the results of safety evaluations before models are released. Those that do provide less detail and report less frequently than their U.S. peers, according to Concordia, which found that only five of China’s 10 leading A.I. companies reported the results of such evaluations between June 2025 and May 2026.

 

Sarah Sun, a Shanghai-based founder of the Open Community for AI Safety China, said the U.S. debate about A.I’s threats had helped inspire discussion in China.

 

But she noted that the Anthropic chief executive Dario Amodei’s criticism of China had set off a backlash. In an open letter about the dangers of A.I., Mr. Amodei said that democracies needed to maintain their lead in the technology over authoritarian countries like China. He called for further restricting China’s access to advanced chips and other equipment needed to develop A.I.

 

“The fact that Dario has been so hawkish was really, really unhelpful in this scenario,” Ms. Sun said.

 

This kind of messaging, she said, makes the recent warnings about A.I. seem more like justification for holding China back than genuine concern about catastrophic risk. And that makes it harder for people like her to raise awareness about A.I. safety in China.

 

“There are people in China who are genuinely concerned about frontier A.I. risks,” she said, “and are interested in safety” and coordinating international responses.

 

Indeed, online commentators in China have referred to Anthropic as “A-chu,” a derogatory term that likens the A.I. giant to a beast. Yuyuan Tantian, a blog linked to China’s state broadcaster, said of American tech leaders like Mr. Amodei that “the only thing they want to slow is the pace at which others catch up.”

 

Zhou Hongyi, an influential Chinese cybersecurity executive, has said the solution is not to slow down but to accelerate one’s defensive capabilities with A.I. “Use A.I. to defeat A.I.,” he said in a video posted online last week. “If you use A.I. to attack, I will use A.I. to defend. If you deploy swarms of intelligent agents, I will counter with security agents.”

 

In an online post earlier this month, an engineer for the Chinese A.I. start-up DeepSeek said that allowing Anthropic to monopolize the world’s most advanced A.I. tools would be “no less serious” than Hitler having acquired the technology for the atomic bomb first in World War II.

 

Against this backdrop, it seemed even more unlikely that any agreement between the United States and China to discuss A.I. safety would lead to concrete changes, even if China’s leader, Xi Jinping, told President Trump in Washington that they should “manage A.I. for good.”

 

“If the U.S. says it’s slowing down, China won’t trust that,” said Zhao Minghao, deputy director of the Center for American Studies at Fudan University. “If China says it’s slowing down, the U.S. won’t trust that either.”” [1]

 

1. The Surprising Reasons China Is Skeptical of A.I. Safety Calls. Kuo, Lily.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 27, 2026.

Mūsų, pesticidais permirkęs, ūkininkavimas niekam nenaudingas: galbūt turėtume palikti paukščius ramybėje, nustoti juos maitinti mūsų produktais

 Šiuolaikinio žemės ūkio poveikis paukščių populiacijoms kelia vis didesnį susirūpinimą tiek mokslininkams, tiek aplinkosaugininkams, tiek ūkininkams. Pesticidų naudojimas ir buveinių nykimas yra plačiai pripažįstami kaip pagrindinės priežastys, lemiančios staigų paukščių rūšių nykimą visame pasaulyje.

 

Pesticidais permirkusio, ūkininkavimo poveikis

Šiuolaikinis pramoninis ūkininkavimas labai priklauso nuo sintetinių cheminių medžiagų, kurios netyčia sutrikdo natūralią ekosistemą:

• Maisto atsargų išeikvojimas: Insekticidai drastiškai sumažina vabzdžių populiacijas, atimdami vabzdžiais mintantį paukščių pagrindinį maisto šaltinį kritiniais veisimosi sezonais.

• Tiesioginis apsinuodijimas: Paukščiai gali praryti mirtinas pesticidų dozes tiesiogiai per užterštas sėklas, grobį ar vandenį.

• Subletalinis poveikis: Net ir nemirtinas poveikis gali sutrikdyti paukščio navigaciją, suploninti jo kiaušinių lukštus arba sumažinti jo kūno svorį, taip sumažinant jo išgyvenimo galimybes.

Žingsnis link „palikti paukščius ramybėje“

Perėjimas nuo intensyvios cheminės žemdirbystės prie tvaresnių praktikų gali padėti atkurti paukščių populiacijas ir sukurti atsparesnę maisto sistemą:

• Organinė ir regeneracinė žemdirbystė: sintetinių pesticidų pašalinimas leidžia vabzdžių populiacijoms atsigauti, atkuriant natūralų paukščių mitybos tinklą.

• Integruota kenkėjų kontrolė (IPM): šis metodas naudoja paukščius kaip natūralią kenkėjų kontrolę. Pritraukdami vabzdžius lesančius paukščius į ūkius, augintojai gali natūraliai sumažinti pasėliams kenkiančių kenkėjų skaičių be cheminių medžiagų.

• Laukinės gamtos koridorių kūrimas: palikdami gyvatvores, laukų pakraščius ir pelkes nepaliestas, paukščiams suteikiamos būtinos lizdavietės ir saugios maitinimosi zonos.

 

"Rugsėjį mano sode šviečia žema ir auksinė šviesa, apšviesdama tuštėjančio šiltnamio stiklus ir rinkdama laukinius obuolius bei kriaušės besikeičiančius lapus.

 

Paprastai man jau laikas išimti paukščių lesyklėles ir pripildyti jas gėrybių: riebių žemės riešutų ir maistingų sėklų, kad mažyčių paukščių kūneliai išliktų šilti ir sveiki šaltomis rudens ir žiemos dienomis bei naktimis. Daugeliu metų mano sodas tampa teatru, kuriame šaltais rytais plazdėja gležni, plazdantys sparnai, sniege ginčijasi prie lesyklėlės, o tamsiaisiais mėnesiais nuolat kinta paukščių lankytojų sąrašas. Jie teikia begalę džiaugsmo ir malonų jausmą, kad gelbėju mažas gyvybes.

 

Vis dėlto šiemet dvejoju. Paaiškėjo, kad vienas mėgstamiausių britų užsiėmimų gali ne tik padėti, bet ir pakenkti. Trichomonozę – paukščiams mirtiną ligą – sukeliantis parazitas, klestintis drėgnose girdyklose ir lesyklose, smarkiai nuniokojo kai kurių rūšių paukščių populiacijas Didžiojoje Britanijoje (sumažino jas daugiau nei 60 proc.). Šiais metais Karališkoji paukščių apsaugos draugija paskelbė naujas rekomendacijas, kuriose prašoma žmonių apriboti lesinimą gegužės–spalio mėnesiais ir imtis priemonių ligos plitimui stabdyti – pavyzdžiui, reguliariai valyti lesyklas, o žiemą nenaudoti plokščių lesyklų.

 

Šios rekomendacijos privertė susimąstyti šalį, kurioje daugiau nei pusė namų ūkių lesina sodo paukščius. Skaičiavimai labai skiriasi, tačiau bendrai išberiame nuo 50 000 iki 150 000 tonų sėklų, riešutų bei riebalų ir tam išleidžiame apie 334 mln. svarų sterlingų (maždaug 440 mln. JAV dolerių) per metus – tai maždaug dvigubai daugiau nei visa likusi Europa kartu sudėjus.

 

Tai darome dėl paukščių, bet, žinoma, ir dėl savęs – dėl tų tylių akimirkų su gamta mūsų įtemptame, blaškomame gyvenime. Tačiau ar būtų sunku atsisakyti šio įpročio, jei paaiškėtų, kad jis žalingas? Jei iš tiesų esame paukščius mylinti tauta, ar neturėtume jų gerovės iškelti aukščiau už malonumą jais gėrėtis?

 

Viskas prasidėjo nuo skrybėlių. Viktorijos laikais didelės, ryškiaspalvės egzotiškos plunksnos ir net ištisi paukščiai buvo tokie paklausūs kaip skrybėlių papuošalai, kad kai kurios rojaus paukščių rūšys atsidūrė ties išnykimo riba. Emily Williamson – 34-erių advokato žmona ir, kaip vėliau paaiškėjo, etiško vartojimo pradininkė – ėmėsi veiksmų. Nors Britų ornitologų sąjunga (ją sudarė vien vyrai) į ją, regis, nekreipė dėmesio, 1889 m. savo namuose Didsberyje (Mančesteryje) ji įkūrė tik moterims skirtą Paukščių apsaugos draugiją (karališkoji chartija buvo gauta vėliau – 1904 m.).

 

Nuo pat pradžių ši organizacija (R.S.P.B.) veikė praktiškai, rūpestingai ir tiesiogiai įsitraukdama į veiklą: pirmosios narės pasirašė deklaraciją, įsipareigodamos nedalyvauti egzotiškų paukščių plunksnų prekyboje. Siekta paskatinti Viktorijos laikų visuomenę į paukščius žvelgti kaip į globos vertus gyvus padarus, o ne vien kaip į dekoratyvinius objektus. 1890–1891 m. žiema buvo neįprastai atšiauri – temperatūra nukrito iki 1 laipsnio pagal Farenheitą (maždaug -17 °C). Laikraščiuose skelbiami laiškai ir straipsniai ragino skaityti paukščiams palikti lesalo, kad šie išgyventų speigą, ir žmonės tai darė. Britai suprato, kad savo veiksmais gali išgelbėti paukščius ir džiaugtis mažaisiais naudos gavėjais, klestinčiais jų soduose. Ši veikla tapo itin patraukli. Taip gimė nacionalinis laisvalaikio užsiėmimas.

 

Kai kuriais vertinimais, šis paukščių lesinimas tapo tikru triumfu. ​​ Paukščių lesyklas lanko daugybė įvairių rūšių paukščių. Dagiliai – judrūs paukščiai geltonais sparnų ruožais ir ryškiai raudonais „veidais“ – anksčiau buvo reti svečiai soduose, tačiau dabar tapo dažnesni. Priemiesčiuose prie žemės riešutų lesyklų pasirodo didieji margieji geniai. Šis artumas gamtai bent iš dalies lėmė tai, kad susiformavo paukščius mylinti tauta: žmonės pasirašo peticijas, remia draustinius ir pastebi, kai paukščių ima trūkti. Daugiau nei pusė milijono britų dalyvauja kasmetinėje akcijoje „Big Garden Birdwatch“ (didžiojoje sodo paukščių stebėjimo akcijoje), o RSPB tebėra viena didžiausių gamtosaugos organizacijų Europoje.

 

Vis dėlto, kaip ir kitur, bendras vaizdas išlieka niūrus. Dėl buveinių nykimo, kurį daugiausia lemia žemės ūkis, nuo 1970 m. atvirų kraštovaizdžių paukščių populiacija sumažėjo maždaug dviem trečdaliais, o miško paukščių – maždaug trečdaliu. Kai kurių rūšių, pavyzdžiui, šiaurinių pilkųjų zylių ir margasparnių musinukių, skaičius sumažėjo daugiau nei 90 proc. Sukūrėme, ko gero, sėkmingiausią pasaulyje paukščių lesinimo kultūrą, tačiau tuo pat metu stebime bendrą populiacijos mažėjimą. (Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje nuo 1970 m. išnyko beveik 30 proc. paukščių.)

 

Mokslininkai Jackas Shuttas ir Alexanderis Leesas 2021 m. paskelbtoje apžvalgoje „Killing with Kindness“ („Žudymas gerumu“) teigė, kad tūkstančių tonų nenatūralaus maisto išbėrimas tokio dydžio šalyje kaip Didžioji Britanija greičiausiai turėjo didžiulių pasekmių, kurių niekada neįvertinome. Paties J. Shutto atlikti lauko tyrimai parodė, kad sodo lesyklose randamas maistas sudaro didžiąją dalį mėlynųjų zylių raciono – net ir tų, kurios peri miškuose, toli nuo sodų. Mėlynosios zylės, lesusios sodo lesyklose, dažniau dėdavo kiaušinius penkiomis dienomis anksčiau, o jų dėtyse būdavo beveik keturis kartus daugiau kiaušinių.

 

Atrodytų – sėkmė, tačiau ne tiems drovesniems miško paukščiams, kurie nesilanko soduose. Šarkos, mėlynosios zylės ir didžiosios zylės nėra piktadariai, tačiau jos – laimėtojos: jos prisitaikančios, agresyvios ir gausios; jos išstumia miško paukščius iš uoksų ir nugali kovojant dėl ​​maisto, išteklių bei perėjimo vietų. Atliekant tyrimą, kuriame buvo lyginamos Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų didžiosios zylės, paaiškėjo, kad britiškųjų zylių snapai, regis, ilgėja – galbūt, tam, kad jais būtų patogiau naudotis lesyklose.

 

Gamtos temomis rašanti Kate Bradbury taip pat atkreipė dėmesį į tai, kaip mažai susimąstome apie poveikį aplinkai, kurį sukelia milžiniškų paukščių lesalo kiekių importas ir vartojimas. „O kaipgi žemė, naudojama tam lesalui auginti? – rašė ji savo naujienlaiškyje. – Kiek paukščių ir kitų laukinių gyvūnų neteko savo buveinių, kad jų vietoje atsirastų pesticidais prisotinta monokultūra? Kiek oro transporto reisų ir plastikinės pakuotės tenka vienam tokio produkto vartojimo atvejui?“

 

Atrodo, kad jau daugiau nei šimtmetį vykdome didžiulį britišką paukščių ekologinį eksperimentą – be jokios kontrolės ir be jokio plano. Padėjome paukščiams išgyventi atšiaurias žiemas, tačiau tuo pat metu galbūt perkėlėme laukinių paukščių nykimo problemą į savo miškus, dirbamus laukus bei šalis, kurios patenkina mūsų didžiulį paukščių lesalo poreikį.

 

Mes visi – ar bent jau dauguma mūsų – jau atsisakėme egzotinių paukščių plunksnomis puoštų skrybėlių ir tos Viktorijos laikų idėjos, kad paukščiai bei gamta apskritai yra tik mūsų pramogų šaltinis. Visgi mane stebina paralelės tarp anų laikų ir to, kaip dabar mėgaujamės „savais“ sodo paukščiais bei kuriame gražius privačius „teatrus“ savo soduose, kol žala daroma ten, kur jos nematome. Mums dar reikia pasistengti pradėti suvokti gamtą kaip tai, kas gali ir privalo egzistuoti dėl savęs, bei įveikti norą ją pasisavinti.

 

Man šią žiemą tai neabejotinai reikš reguliarų lesyklos šveitimą; taip pat bandau ryžtis apskritai jų nešerti. Tačiau atsispirti sunku.

 

Galbūt, savo energiją skirsiu gyvam paukščių „švediškam stalui“ kurti: sodinsiu ežiuoles, kurių nužydėjusiuose žiedynuose gausu sėklų; šilokus, kuriuose žiemoja vabzdžiai (juos paukščiai galės išsikrapštyti); ir gudobeles dėl jų uogų.

 

Daugelis mūsų norime būti tikrais mus supančio pasaulio globėjais, tačiau jei norime iš tiesų pakeisti savo santykį su gamta, privalome galvoti apie bendrą savo veiksmų poveikį, o ne tik apie vaizdą pro langą. Lia Leendertz yra autorė knygos, kuri pasirodė neseniai – „The Almanac: A Seasonal Guide to 2027“ („Almanachas: sezoninis 2027-ųjų vadovas“).” [1]

 

1. Maybe We Should Leave Birds Alone: Guest Essay. Leendertz, Lia.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 27, 2026.

Our Pesticide-Laced Farming Is No Good for Anybody: Maybe We Should Leave Birds Alone, Stop Feeding Them with Our Products

 

The impact of modern agriculture on bird populations is a growing concern among scientists, environmentalists, and farmers alike. Pesticide use and habitat loss are widely recognized as primary drivers behind the steep decline of bird species globally.

 The Impact of Pesticide-Laced Farming

Modern industrial farming relies heavily on synthetic chemicals, which inadvertently disrupt the natural ecosystem:

•           Food Supply Depletion: Insecticides drastically reduce insect populations, stripping insect-eating birds of their primary food source during critical breeding seasons.

•           Direct Poisoning: Birds can ingest lethal doses of pesticides directly through contaminated seeds, prey, or water.

•           Sublethal Effects: Even non-lethal exposure can impair a bird's navigation, thin its eggshells, or reduce its body weight, lowering its chances of survival.

 Moving Toward "Leaving Birds Alone"

Transitioning away from intensive chemical farming toward more sustainable practices can help restore bird populations and create a more resilient food system:

•           Organic and Regenerative Agriculture: Eliminating synthetic pesticides allows insect populations to recover, restoring the natural food web for birds.

•           Integrated Pest Management (IPM): This approach uses birds as natural pest control. By attracting insect-eating birds to farms, growers can naturally reduce crop-damaging pests without chemicals.

•           Creating Wildlife Corridors: Leaving hedgerows, field margins, and wetlands untouched provides birds with essential nesting habitats and safe foraging zones.

 

 

 

"In September the light falls low and golden across my garden, illuminating the panes of the emptying greenhouse and picking out crab apples and the pear tree’s turning leaves.

 

It would normally be time for me to get the bird feeders out and fill them with goodness: fatty peanuts and nutritious seeds to keep tiny bird bodies warm and healthy through the cold autumn and winter days and nights. Most years my garden becomes a theater of delicate, fluttering wings on frosty mornings, squabbles at the feeder in the snow, and an ever-changing roll call of avian visitors through the dark months. They provide endless entertainment and the warm glow of feeling like I am saving little lives.

 

This year, however, I am thinking twice. It has become apparent that one of Britain’s favorite national pastimes may actually be hurting as well as helping. An epidemic of the parasite that causes the disease trichomonosis, which thrives on damp birdbaths and feeders and is deadly to birds, has devastated the population of certain species in Britain by more than 60 percent. This year the Royal Society for the Protection of Birds released new guidance asking people to restrict feeding between May and October, and to take steps to contain the spread, like regular cleaning and not using flat feeders, if feeding in winter.

 

The guidance prompted some soul-searching in a country in which more than half of households feed garden birds. Estimates vary widely, but between us we put out between 50,000 and 150,000 tonnes (up to about 170,000 tons) of seeds, nuts and fat, spending an estimated 334 million pounds, about $440 million, a year — about twice as much as the rest of Europe combined.

 

We do this for the birds, but also, of course, for ourselves. For those quiet moments with nature in our busy, distracted lives. But how hard would it be to drop the habit if it turned out to be harmful? If we are truly a nation of bird lovers, shouldn’t we be able to put their welfare above our enjoyment of them?

 

It began with hats. In the Victorian era, large, brightly colored exotic feathers and even whole birds were so sought after as hat decorations that several birds of paradise were driven to the edge of extinction. Emily Williamson, a 34-year-old solicitor’s wife and, it turned out, pioneer of ethical consumerism, fought back. Apparently ignored by the all-male British Ornithologists’ Union, she founded an all-female Society for the Protection of Birds from her home in Didsbury, Manchester, in 1889 (the royal charter came later, in 1904).

 

From the beginning, the R.S.P.B. was practical, caring and hands-on — initial members signed a declaration that they would not participate in the exotic plumage trade. Victorian society was to be asked to consider birds as something they should consider as deserving of care, rather than merely decorative. The winter of 1890-91 was unusually severe, with temperatures as low as 1 degree Fahrenheit. Letters and articles in newspapers urged readers to put out food for the birds to help them survive the freeze, and they did. Britons found they could save birds through their actions, and enjoy the tiny beneficiaries that thrived in their gardens. It was irresistible. A national pastime was born.

 

By some measures, this feeding has been a triumph. The average bird feeder is visited by a wide variety of species. Goldfinches — lively birds with yellow wing patches and bright red faces — were once rare garden visitors but have become more common. Great-spotted woodpeckers come to peanut feeders in the suburbs. This proximity to nature is at least partly responsible for creating a nation of bird lovers that signs petitions, funds reserves and notices absences when they occur. More than half a million Britons contribute to the annual Big Garden Birdwatch, a survey of garden wildlife, and the R.S.P.B. is still one of the largest nature conservation charities in Europe.

 

But much like elsewhere, the bigger picture remains grim. Habitat loss, mainly driven by agriculture, has meant that the farmland bird population has declined by around two-thirds since 1970 and woodland birds by about a third. Certain species, like willow tit and spotted flycatcher, have declined by more than 90 percent. We have built what might be the most successful bird-feeding culture on earth, while presiding over a decline in the overall population. (In the United States and Canada, almost 30 percent of birds have disappeared since 1970.)

 

The scientists Jack Shutt and Alexander Lees, in a 2021 review “Killing with Kindness,” argued that dumping thousands of tonnes of non-natural food into a country the size of Britain is likely to have had profound consequences that we have never measured. Mr. Shutt’s own fieldwork found garden food to be the commonest item in the diets of blue tits, even those nesting inside woodland and well away from gardens. Blue tits that were eating from garden feeders were more likely to lay five days earlier and lay close to four times the number of eggs.

 

Success, you might think, but not if you are one of the shyer woodland birds that doesn’t visit gardens. Magpies, blue tits and great tits are not villains, but they are winners: adaptable, aggressive and abundant, evicting woodland birds from nest holes and outcompeting in the fight for food, resources and nest sites. A study that compared British great tits with those in the Netherlands found that the British bird appears to be evolving a longer beak, perhaps the better to use bird feeders.

 

The wildlife writer Kate Bradbury has also pointed out how little we consider the environmental impact of importing and consuming enormous amounts of bird food. “What about the land used to grow that food?” she wrote in her newsletter. “How many birds and other wildlife lost a habitat so a pesticide-laden monoculture could exist in its place? How many air miles and how much plastic packaging are involved in our consumption of this product?”

 

It seems we have been running a Great British Bird Ecological Experiment for over a century with no control and no plan. We have been helping birds to survive harsh winters, but in the process, we may have exported wild bird decline to our own woodlands, farmlands and to countries that supply our vast appetite for bird seed.

 

We have all — or at least, surely most of us — moved on from hats garnished with the plumage of exotic birds and that very Victorian idea of birds and the natural world in general as a resource for our own amusement. But I am struck by the parallels of that era with our enjoyment of “our” garden birds, and our curation of our own pretty private theaters in our gardens, while the damage happens out of sight. We still have work to do to think of nature as something that can and must exist for its own sake, and fight the urge to hold on to it.

 

For me, this winter, that will certainly mean regularly scrubbing the bird feeder, and I am trying to steel myself to not feed at all. But it is hard to resist.

 

Maybe I will put my energies into planting a living bird buffet of echinacea, with its spent flower heads packed with seeds; sedums that will overwinter insects that the birds can grub out; hawthorn for berries.

 

So many of us want to be genuine stewards of the world around us, but if our relationship with nature is to really change, then we have to think about the impact of our actions as a whole, not just the view from our window.

 

Lia Leendertz is the author, most recently, of “The Almanac: A Seasonal Guide to 2027.”” [1]

 

1. Maybe We Should Leave Birds Alone: Guest Essay. Leendertz, Lia.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 27, 2026.