Įsisenėjęs konfliktas kelia grėsmę Kyjivo sąjungai – Lenkija ir Ukraina negali išspręsti skaudžios praeities problemų

„BOROVĖ, Ukraina – Šią vasarą nedidelė žmonių grupė susirinko aplink šešis ką tik ekshumuotus žmonių griaučius, kyšančius iš žemės saulėgrąžų lauko pakraštyje Ukrainoje.

 

Tai buvo lenkų palaikai; juos išžudė ukrainiečių ultranacionalistai, Antrojo pasaulinio karo metais bendradarbiavę su nacių pajėgomis.

 

Tokių kapaviečių atradimas jau seniai temdo kaimyninių šalių santykius. Kyjivas Ukrainos sukilėlių armiją (žinomą kaip UPA) laiko didvyriais – kovotojais už laisvę, kovojusiais su sovietais, tačiau Lenkijoje ši organizacija prisimenama dėl dešimčių tūkstančių lenkų išžudymo netoli dabartinės abiejų šalių sienos.

 

Ši įtampa – kurią dar labiau stiprina kai kurių lenkų nerimas dėl Ukrainos žemės ūkio produkcijos antplūdžio ir sunkumų priimant milijonus pabėgėlių – vėl atsinaujina ir suteikia Rusijai patogią galimybę įskaldyti šias dvi šalis.

 

Maskva remiasi tuo, kad Ukraina gina UPA ir kitas nacionalistines grupuotes, norėdama pagrįsti prezidento Vladimiro Putino teiginį, jog jis pradėjo veiksmus siekdamas „denacifikuoti“ Ukrainą. Praėjusį mėnesį Rusijos generalinis prokuroras pavadino UPA ir kitus partizanus kolaborantais bei karo nusikaltėliais. Beveik neabejotina, kad Kremlius pasinaudos bet kokia nauja proga dar labiau apsunkinti Ukrainos ir Lenkijos santykius, o būtent Lenkija pastaruosius puspenktų metų padėjo užtikrinti Kyjivo gynybą.

 

„Viena iš istorijos pamokų yra tokia: kai lenkai ir ukrainiečiai nesutaria, naudos iš to turi Maskva“, – teigė Danielis Friedas, buvęs JAV ambasadorius Lenkijoje ir Vašingtone įsikūrusio analitinio centro „Atlantic Council“ bendradarbis.

 

Ginčo esmė – etninio valymo kampanija, vykusi istoriniame Voluinės regione 1943–1945 metais. Naciai suteikė galių su UPA susijusiems ukrainiečių nacionalistams, kurie Voluinę laikė istorine Ukrainos dalimi ir manė, kad ji bus saugi tik pašalinus ten gyvenusias gausias žydų ir lenkų mažumas.

 

Šios žaizdos – gilios. Šioje Europos dalyje buvo nužudyta apie milijoną žydų Antrojo pasaulinio karo metu, prieš tai, kai su UPA (Ukrainos sukilėlių armija) susijusios grupės pradėjo žudyti Voluinės lenkų gyventojus. Istorikų skaičiavimais, žuvo iki 90 000 lenkų, taip pat keli tūkstančiai ukrainiečių, tapusių atsakomųjų išpuolių aukomis.

 

Zdzisławui Żurowskiui buvo šešeri, kai į jo kaimą įsiveržė ukrainiečių bandos, tačiau jis buvo išvykęs anksčiau – jo motina gavo išankstinį įspėjimą apie planuojamą puolimą. Jo tėvas, vietos kalnakasys, slapstėsi netoliese esančiame miške.

 

„Jam labai pasisekė, kad išliko gyvas“, – sakė Żurowskis.

 

Dabar 91-erių Żurowskis daugelį dešimtmečių nežinojo tikrojo Voluinės žudynių masto. Tik po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m. nepriklausomybę atgavusi Ukraina leido Lenkijos archeologams atlikti ekshumacijas Voluinėje, kad būtų atskleistas žudynių mastas.

 

Dauguma lenkų kaimų dingo iš žemėlapių; kartais vieninteliai jų buvimo pėdsakai – laukuose ir miško aikštelėse likusios obelys. Leonas Popekas, Lenkijos nacionalinės atminties instituto, kuruojančio kasinėjimus, archeologas, teigė, kad rasta tik 850 lenkų aukų – tai sudaro galbūt 1 proc. visų nužudytųjų.

 

„Šis darbas tęsis daugelį metų“, – sakė L. Popekas, kurio senelis ir daugiau nei 20 kitų giminaičių žuvo per šias žudynes ir kuris šiame regione atlieka ekshumacijas jau 35 metus.

 

Todėl nieko keista, kad Lenkija piktai reagavo, kai šį pavasarį Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pervadino karinį dalinį UPA garbei. Varšuva pasmerkė šį sprendimą kaip didelį žingsnį atgal ilgame susitaikymo procese, o Lenkijos atstovas Karolis Nawrockis atėmė iš V. Zelenskio aukščiausią Lenkijos apdovanojimą.

 

V. Zelenskis į tai reagavo nedalyvaudamas Lenkijoje vykusioje konferencijoje dėl Ukrainos pokario atstatymo. Lenkija pareiškė blokuosianti Ukrainos siekį įstoti į Europos Sąjungą tol, kol ši atkakliai tęs UPA pagerbimo praktiką.

 

V. Zelenskis atkirto: „Niekas niekada mums nenurodinės, kokius didvyrius turime gerbti“, – birželį sakė jis, pristatydamas planus Kyjive įrengti memorialinį kompleksą su Ukrainos pasipriešinimo dalyvių vardais, įskaitant nacių kovotojų, tokių, kaip UPA.

 

Nuo to laiko abi pusės stengėsi sumažinti įtampą. V. Zelenskis išsiuntė aukšto rango pareigūnus derybų į Varšuvą ir pažadėjo atverti Ukrainos saugumo bei žvalgybos archyvus tyrėjams bei leisti atlikti daugiau ekshumacijų Voluinėje.

 

Europos pareigūnai bei jų kolegos Lenkijoje ir Ukrainoje įspėja, kad nesutarimai dėl Antrojo pasaulinio karo laikų žudynių nenaudingi nė vienai pusei.

 

Dabar abi pusės tikisi, kad Voluinėje tęsiamos ekshumacijos – atnaujintos šią vasarą po daugiau nei dešimtmetį trukusios pertraukos – galbūt visgi suartins, o ne supriešins šias dvi šalis. Tačiau tai nebus lengva.

 

P. Popekas ir jo komanda naujausius paieškos darbus sutelkė į dvi vietas: apleistą ūkį ir senos mokyklos griuvėsius netoli buvusių Ostrovkos ir Volia Ostrovieckos kaimų.

 

Netoliese palapinėse darbavosi archeologų komandos, jų darbas - skeletų surinkimas iš rastų kaulų ir kaukolių, sunaikintų dėl smūgių bukais daiktais, atkūrimas. Vienoje palapinėje kampe buvo sukrauta daugybė kartoninių dėžių su kitų 42 aukų palaikais.

 

Kartu su žmonių kaulais rasta drabužių, plastikinių rožančių ir mažų aliumininių medalionų. Viename jų buvo pavaizduota Mergelė Marija ir išgraviruoti žodžiai iš tradicinės katalikiškos maldos lenkų kalba. Bus atlikti papildomi DNR tyrimai, siekiant patvirtinti, kad aukos buvo lenkai.

 

Rugpjūčio pabaigoje Lenkijos vyriausybės pareigūnai kartu su gausiu žmonių būriu susirinko senosiose kapinėse netoli Ostruvkos (Ostrowka) į ceremoniją, skirtą perlaidoti 55 palaikus, rastus per šią vasarą vykusias ekshumacijas; jie gulėjo žemėje sudėti į nedidelius karstus.

 

Žurovskis (Zurowski) teigė nejaučiantis priešiškumo ukrainiečiams. Tačiau jį žeidžia Zelenskio sprendimas palikti galioti sprendimą suteikti kariniam daliniui UPA vardą.

 

„Ukrainiečiai tikisi, kad praeis laikas ir visi viską pamirš, – sakė jis. – Tačiau mes negalime to pamiršti.“” [1]

 

1. World News: Long Feud Threatens Kyiv Alliance --- Poland and Ukraine can't untangle painful past.  Luxmoore, Matthew; Kalin, Stephen.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 28 Sep 2026: A8. 

Long Feud Threatens Kyiv Alliance --- Poland and Ukraine can't untangle painful past

“BOROVE, Ukraine -- This summer, a small crowd gathered around six freshly exhumed human skeletons protruding from the ground on the edge of a sunflower field in Ukraine.

 

They belonged to Poles massacred by Ukrainian ultranationalists who allied with Nazi forces in World War II.

 

The discovery of burial sites like the one here has long eaten away at relations between the neighbors. Kyiv has lionized the Ukrainian Insurgent Army, known in Ukraine as the UPA, as freedom fighters who fought the Soviets, but they are remembered in Poland for the slaughter of tens of thousands of Poles near the two countries' modern-day borders.

 

That ill feeling -- compounded by the anxiety some Poles feel about being swamped by Ukrainian farm exports and the strain from hosting millions of refugees -- is resurgent again and provides Russia with a useful wedge to drive the two countries apart.

 

Moscow has pointed to Ukraine's defense of the UPA and other nationalist groups to justify President Vladimir Putin's claim that he launched the activity to "denazify" Ukraine. Russia's prosecutor general last month denounced the UPA and other partisans as collaborators and war criminals. It is almost certain the Kremlin will seize on any fresh opportunity to add more grit into the relationship between Ukraine and Poland, which has helped underpin Kyiv's defense over the past 4 1/2 years.

 

"One of the lessons of history is: when the Poles and Ukrainians don't get it together, Moscow benefits," said Daniel Fried, former U.S. ambassador to Poland and a fellow at the Atlantic Council think tank in Washington.

 

At the heart of the dispute is a campaign of ethnic cleansing that took place in the historical Volhynia region between 1943 and 1945. The Nazis empowered Ukrainian nationalists allied with the UPA, who saw Volhynia as a historic part of Ukraine and believed it would only be safe if its sizable Jewish and Polish minorities were removed.

 

The scars run deep. Around a million Jews were killed in this part of Europe during World War II, before groups allied with the UPA began slaughtering Polish residents of Volhynia. Historians estimate that up to 90,000 Poles died, as well as several thousand Ukrainians targeted in reprisal attacks.

 

Zdzislaw Zurowski was 6 years old when Ukrainian bands entered his village, but he had left hours earlier when his mother received advance warning of the planned attack. His father, a local miner, hid out in the nearby woods.

 

"He was very lucky to survive," Zurowski said.

 

Now 91, Zurowski spent decades not knowing the true scale of the Volhynia massacres. It wasn't until after the Soviet collapse in 1991 that the newly independent Ukraine permitted Polish archaeologists to conduct exhumations in Volhynia to reveal the extent of the slaughter.

 

Most of the Polish villages had disappeared from the map; sometimes the only signs they ever existed are the apple trees left behind in fields and forest clearings. Leon Popek, an archaeologist with Poland's Institute of National Memory that oversees the digs, said only 850 Polish victims have been found -- perhaps 1% of the total killed.

 

"This work will continue for many, many years," said Popek, who lost his grandfather and more than 20 other relatives in the massacres and has been doing exhumations in the region for 35 years.

 

It was perhaps unsurprising then that Poland reacted angrily when Ukrainian President Volodymyr Zelensky renamed a military unit in honor of the UPA this spring. Warsaw denounced the decision as a major step back in the long process of reconciliation and Polish President Karol Nawrocki stripped Zelensky of Poland's highest honor.

 

Zelensky responded by skipping a Polish conference on Ukraine's postwar reconstruction. Poland said it would block Ukraine's bid to join the European Union as long as it insisted on honoring the UPA.

 

Zelensky fired back. "No one will ever dictate which heroes we should honor," he said in June as he unveiled plans for a memorial complex in Kyiv listing the names of Ukrainian resistance fighters such as the UPA.

 

Both sides have tried to lower the temperature since then. Zelensky has sent senior officials for talks in Warsaw, and promised to open Ukrainian security and intelligence archives to researchers and greenlight more exhumations in Volhynia.

 

European officials and their counterparts in Poland and Ukraine warn that the rift over the World War II massacres serves neither side.

 

Both sides now hope the continuing exhumations in Volhynia, which restarted this summer after a more-than-decadelong pause, might yet bring the two countries closer together rather than divide them. But it won't be easy.

 

Popek and his team narrowed their latest search to two sites -- an abandoned farm and the remains of an old school outside the former villages of Ostrowka and Wola Ostrowiecka.

 

Nearby, teams of archaeologists worked in tents, assembling skeletons out of the discovered bones and piecing together skulls that were destroyed by blunt-force trauma. In one tent, dozens of cardboard boxes containing the remains of 42 other victims were stacked in a corner.

 

Together with the human bones, items of clothing, plastic rosaries and small aluminum medallions were found. One showed the Virgin Mary and was engraved with words from a traditional Catholic prayer in Polish. Further DNA tests will be done to confirm the victims were Poles.

 

At the end of August, Polish government officials gathered with a large crowd at the old cemetery outside Ostrowka for a ceremony to rebury the 55 bodies found during exhumations this summer, which lay in small coffins in the earth.

 

Zurowski said he harbors no animosity toward Ukrainians. But he is offended by Zelensky's decision to uphold the renaming of the military unit in the UPA's name.

 

"The Ukrainians hope that time will pass and everyone will forget," he said. "But we cannot forget this."” [1]

 

1. World News: Long Feud Threatens Kyiv Alliance --- Poland and Ukraine can't untangle painful past.  Luxmoore, Matthew; Kalin, Stephen.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 28 Sep 2026: A8. 

Įmonės naudoja dirbtinį intelektą atlyginimams nustatyti --- Paslaugos padeda darbdaviams tiksliai nustatyti, kam mokama per daug ar per mažai

„Daugelis iš mūsų nerimaujame, kad dirbtinis intelektas galiausiai atims mūsų darbą, tačiau dirbtinis intelektas jau keičia vieną svarbiausių mūsų karjeros aspektų: kiek pinigų uždirbame.

 

Atlyginimų tyrimai rodo, kad vidutinis atlyginimo padidėjimas kitais metais bus apie 3,5 %, atitinkantis naujausias normas. Tačiau padidinimų diapazonas aplink šį vidurio tašką bus platesnis nei įprastai.

 

Nesvarbu, ar pateksite į aukštą, ar žemą ribą, gali priklausyti nuo to, kiek, remiantis mašininio mokymosi modeliu, esate vertas.

 

Vis daugiau įmonių naudoja dirbtinio intelekto įrankius, kad palygintų darbo skelbimų svetaines su konkurentų atlyginimų intervalais, siekdamos tiksliai nustatyti rinkos kainas. Tai yra užduotis, kurią palengvino išplėsti atlyginimų skaidrumo įstatymai. Trečiųjų šalių įmonės dabar siūlo dirbtinio intelekto atlyginimų lyginamąją analizę kaip paslaugą, padėdamos darbdaviams suprasti, kiek kainuoja samdyti ir išlaikyti žmones konkrečiose pareigose.

 

Tai gali būti gera žinia, jei dirbtinio intelekto modelis rodo, kad esate per mažai apmokamas. Tačiau jei jūsų atlyginimas jau yra didelis, dirbtinis intelektas gali sugriauti jūsų viltis dėl didelio padidinimo, net jei esate žvaigždė.

 

„Stello AI“ yra viena iš bendrovių, analizuojančių didžiulius kiekius atlyginimų duomenų, kad padėtų kitoms įmonėms nustatyti savo atlyginimų lygius. Ji naudoja viešą atlyginimų informaciją, esančią darbo skelbimuose ir internetiniuose forumuose, tokiuose kaip „Glassdoor“, ir duomenis, įsigytus iš darbo užmokesčio bendrovių.

 

Kai „Stello“ priima naują klientą, viena iš pirmųjų jos užduočių yra įvertinti kiekvieno darbuotojo atlyginimą ir pateikti rekomendacijas.

 

„Mes tiksliai pasakome, kiek mokėti savo darbuotojams“, – sako generalinė direktorė Amee Parekh. Tam tikro tipo darbuotojams skiriamas ypatingas dėmesys: „Štai jūsų geriausiai dirbantys darbuotojai, kuriems mokama per mažai.“ Jei turite lėšų atlyginimams didinti, būtent šias situacijas turėtumėte sutvarkyti pirmiausia.

 

Pasak Parekh, tam įtakos turi ir pastaraisiais metais įmonių skiriamas didesnis dėmesys darbo užmokesčio lygybei, nors tokio atlyginimų didinimo priežastys dažnai yra pragmatiškos.

 

Darbuotojai, kurie kitur galėtų uždirbti daugiau, kelia riziką išeiti iš įmonės.

 

„Stello“ atlikta analizė taip pat išskiria kitą darbuotojų kategoriją – tuos, kuriems mokama per daug. Tai dažnai žmonės, kurie tinkamu metu pakeitė darbą ir susitarė dėl didesnio atlyginimo, nei šiuo metu leistų gana vangiai judanti darbo rinka.

 

Jei esate vienas iš jų, gera žinia (be solidaus atlyginimo) yra ta, kad vargu ar būsite atleistas vien dėl to, jog uždirbate per daug. Parekh teigia niekada nemačiusi tokio atvejo – iš dalies todėl, kad įmonės supranta: pigesnio darbuotojo paieškos ir įvedimo į pareigas išlaidos gali nubraukti bet kokią naudą, gautą sutaupius atlyginimui.

 

Visgi būtų protinga ir toliau įrodinėti savo vertę bei nusiteikti, kad atlyginimas didės tik nežymiai – jei apskritai didės.

 

Geri vadovai paaiškins, kodėl gerai apmokamiems darbuotojams atlyginimas didinamas nedaug, sako Tauseefas Rahmanas, vadovaujantis JAV darbo jėgos atlygio sprendimų skyriui profesinių paslaugų įmonėje „Marsh“ (anksčiau žinomoje kaip „Mercer“).

 

„Jie pasakys: „Jūsų atlyginimas jau pasiekė nustatytų ribų viršutinę dalį, todėl šiemet jis nebus taip smarkiai didinamas“, – aiškina T. Rahmanas. – „Mes vis tiek jus vertiname, ir žinote ką?“ „Verčiau turėtume kalbėti apie jūsų karjeros augimo perspektyvas.“

 

Tai logiška, nors įdomu, kaip žmonės reaguos į roboto sprendimą, kad jie ir taip pakankamai uždirba.

 

„Marsh“ atlikta daugiau nei 1 000 JAV darbdavių apklausa parodė, kad vidutinis planuojamas atlyginimo didinimas už nuopelnus 2027 m. sieks 3,2 proc. – tai sudarys didžiąją dalį viso 3,5 proc. darbo užmokesčio didinimo biudžeto. „The Conference Board“ atliktos apklausos rezultatai buvo beveik tokie patys.

 

Tai rodo, kad įmonės atidžiai rinksis, kam didinti atlyginimą, užuot tolygiai paskirsčiusios pragyvenimo išlaidų pokyčius atitinkančias korekcijas visoms komandoms.

 

„Daugelis organizacijų teigia: „Tenka priimti tikrai sunkius sprendimus“, – sako Diana Scott, „The Conference Board“ Žmogiškojo kapitalo centro JAV vadovė. – Darbuotojai vertinami labiau diferencijuotai, o darbdaviai tikslingiau naudoja biudžetus. Nebėra to „tepimo plonu sluoksniu“ (vienodo paskirstymo visiems po truputį), koks galbūt būdavo anksčiau.“

 

Remiantis „The Conference Board“ apklausa, įmonės planuoja atlyginti darbuotojams, demonstruojantiems gebėjimą efektyviai naudotis dirbtiniu intelektu (DI).

 

Verslo įmonės taip pat pasirengusios labiau didinti atlyginimus tiems darbuotojams, kurių lyderystės, gebėjimo priimti sprendimus ir bendravimo įgūdžius būtų sunku pakeisti.

 

Ramina tai, kad norint padidinti pajamas nebūtina būti DI ekspertu. Visgi DI keičia kai kuriuos rodiklius, tradiciškai lemiančius sprendimus dėl atlygio.

 

Pavyzdžiui, daugelis profesinių paslaugų įmonių produktyvumą ilgą laiką matavo apmokamomis darbo valandomis. Ar darbuotojų atlyginimai turėtų mažėti, jei dėl DI sumažėja laikas, reikalingas tam tikroms užduotims atlikti?

 

Ir atvirkščiai – ar pardavimų atstovai, vertinami pagal potencialių klientų paiešką, nusipelno didesnio atlygio, jei DI leidžia jiems rasti daugiau potencialių klientų ir su jais dirbti?

 

Lesley Uren, „Korn Ferry Consulting“ vadovė, teigia, kad įmonės klientės sprendžia šiuos klausimus ir svarsto, kaip turėtų keistis atlygio modeliai.

 

„Turime iš naujo įvertinti, kas yra kokybiškas darbas ir kas yra sėkmė, – sako ji. – Kaip dabar atlyginsime už jūsų darbą?“

 

L. Uren priduria, kad viena vizija – glaudžiau susieti atlyginimą su poveikiu ir rezultatu, o veiklos rodiklius, tokius kaip dirbtos valandos, kurie dažnai naudojami kaip produktyvumo rodikliai, sumenkinti.

 

Tai sudėtinga užduotis, nes poveikis gali būti neapčiuopiamas. Tai pabrėžia dirbtinio intelekto poveikio atlyginimui mįslę.

 

Dirbtinis intelektas gali padaryti jūsų, kaip darbuotojo, vertę subjektyvesnę, net kai jis bando objektyviai nustatyti jūsų paslaugų įkainį.“ [1]

 

1. On the Clock: Companies Are Using AI to Set Salaries --- Services help employers pinpoint who is being paid too much or too little. Borchers, Callum.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 28 Sep 2026: A12. 

Companies Are Using AI to Set Salaries --- Services help employers pinpoint who is being paid too much or too little

“A lot of us worry artificial intelligence will eventually take our jobs, but AI is already changing one of the most important aspects of our careers: how much money we make.

 

Compensation surveys suggest the average pay increase next year will be about 3.5%, in line with recent norms. The range of raises around that midpoint will be wider than usual, however.

 

Whether you land on the high or low end could come down to what a machine-learning model thinks you're worth.

 

More firms are using AI tools to comb job boards for competitors' salary ranges in an effort to pinpoint market rates. It's an exercise made easier by the expansion of pay-transparency laws. Third-party companies now offer AI salary benchmarking as a service, helping employers understand what it costs to hire and retain people in specific roles.

 

This could be good news if an AI model indicates you're underpaid. But if your pay is already on the high side, AI might dash your hope for a hefty raise even if you're an all-star.

 

Stello AI is among the companies analyzing vast quantities of salary data to help other businesses set their pay levels. It uses a mix of public compensation information in job listings and online forums like Glassdoor, and data purchased from payroll companies.

 

When Stello takes on a new client, one of its first tasks is to assess the pay of every employee and make recommendations.

 

"We tell you exactly how much to pay your employees," says Chief Executive Amee Parekh. A certain type of worker gets special attention: "Here are your high performers who are underpaid. If you have any budget for raises, these are the first ones you should fix."

 

Companies' increased focus on pay equity in recent years is a factor, Parekh adds, though the rationale behind these raises is often pragmatic.

 

People who could make more money elsewhere are flight risks.

 

Stello's analyses also identify a different category of workers -- those who are overpaid. These are often people who job-hopped at an opportune time and scored pay packages that are more generous than what today's tepid labor market would bear.

 

If you are one of them, the good news (aside from your fat paycheck) is that you are unlikely to be fired simply for making too much money. Parekh says she's never seen that happen, partly because companies understand the cost of finding and onboarding a cheaper replacement might negate any salary savings.

 

But you'd be wise to keep proving your worth and brace for a modest raise, if you get one at all.

 

Good managers will explain small raises to well-paid workers, says Tauseef Rahman, U.S. workforce reward solutions leader at professional-services firm Marsh, formerly known as Mercer.

 

"They'll say, 'You're already at the top of the range, which means this year you will not be getting as much,'" Rahman says. "'We still value you and you know what? We should be talking about your promotion path instead.'"

 

This makes sense, though I wonder how people will respond to a bot's determination that they make plenty already.

 

A Marsh survey of more than 1,000 U.S. employers found the average planned merit increase for 2027 is 3.2%, the lion's share of a total raise budget of 3.5%. The findings of a survey by The Conference Board were nearly identical.

 

It's an indication that companies will pick and choose who gets a pay boost instead of evenly spreading cost-of-living adjustments across their teams.

 

"Many organizations are saying, 'I have to make some really tough choices,'" says Diana Scott, The Conference Board's U.S. Human Capital Center leader. "People are being more differentiated, and employers are being more intentional in terms of how they use those budgets. There's not a lot of peanut buttering, as there might have been in the past."

 

Companies plan to reward employees who demonstrate AI savvy, according to The Conference Board's survey.

 

Businesses are also willing to give more sizable pay bumps to people whose leadership, judgment and interpersonal skills would be hard to replace.

 

It's reassuring that you don't necessarily need to be an AI whiz to up your earnings. Still, AI is messing with some of the metrics that traditionally factor into compensation decisions.

 

For example, many professional-services firms have long measured productivity in billable hours. Should employees' paychecks shrink if AI reduces the time required to complete certain tasks?

 

Conversely, do sales representatives who are judged on lead generation deserve to make more if AI enables them to identify and pursue more prospects?

 

Lesley Uren, chief executive of Korn Ferry Consulting, says client companies are wrestling with these questions and thinking about how compensation models should change.

 

"You have to really rethink what good looks like, what success looks like," she says. "How are we going to reward you now?"

 

Uren adds that one vision for compensation is to tie pay more closely to impact and outcome, and de-emphasize activity measures, like hours worked, that are frequently used as proxies for productivity.

 

That's a complicated endeavor because impact can be intangible. This underscores the conundrum of AI's effect on pay.

 

AI could make your value as an employee more subjective, even as it attempts to objectively determine the going rate for your services.” [1]

 

1. On the Clock: Companies Are Using AI to Set Salaries --- Services help employers pinpoint who is being paid too much or too little. Borchers, Callum.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 28 Sep 2026: A12. 

Ukrainai – kritinė situacija dėl F-16

 “Ukrainos oro gynybos pažeidžiamumas tampa kritinis, ir „Patriot“ raketų-perėmėjų trūkumas nėra vienintelė problema. Naikintuvai F-16 yra geriausia priemonė kovoti su naujais Rusijos reaktyviniais dronais, kurie dabar naktimis, o dažnai ir dienomis, atakuoja Ukrainos civilius gyventojus. Tačiau Ukrainai reikia Vakarų pagalbos, kad galėtų išlaikyti savo naikintuvų parką, o dėl vėlavimų didžioji dalis F-16 orlaivių šiuo metu negali būti naudojami.

 

Per šį mėnesį Rusija į Ukrainą paleido apie 2 000 reaktyvinių dronų, palyginti su maždaug 350 birželio mėnesį. Šie nauji dronai skrieja iki 375 mylių per valandą (apie 600 km/val.) greičiu – tai per greita dronams-perėmėjams, kuriuos Ukraina naudojo kovai su ankstesniais „Shahed“ modeliais. Ukraina perima 55 proc. Rusijos reaktyvinių dronų, palyginti su daugiau nei 90 proc. senesnių „Shahed“ dronų.

 

Vis dėlto reaktyviniai dronai yra taikiniai, kuriuos F-16 puikiai numuša, be to, tai kainuoja 25 000 JAV dolerių ar mažiau. Ukrainos F-16 pilotai numušė apie 2 500 įvairių tipų dronų ir apie 650 sparnuotųjų raketų.

 

Tačiau po 300 skrydžio valandų F-16 orlaiviams reikalinga vadinamoji „etapinė patikra“ (angl. *phase inspection*), kad variklis, avionika, hidraulika, kuro tiekimo sistemos ir kiti mazgai išliktų techniškai tvarkingi.

 

JAV sudarė sutartį su Belgijos įmone „Sabena Aerospace Engineering“ dėl Ukrainos F-16 techninės priežiūros; sutarties vertė siekia iki 235,5 mln. JAV dolerių, nors dalį darbų atlieka subrangovai.

 

JAV tokia etapinė patikra paprastai trunka nuo dviejų iki šešių savaičių, tačiau Belgijoje ji „užtrunka net iki 40 savaičių“, – teigia atsargos kontradmirolas Markas Montgomery iš JAV karinio jūrų laivyno.

 

Kitas Vakarų šaltinis nurodo, kad daugiau nei pusė Ukrainos F-16 šiuo metu yra techninės priežiūros laukimo būsenoje, o esant dabartiniam naudojimo ir priežiūros tempui, Kyjivas iki metų pabaigos praras ir likusius orlaivius. Ukrainos oro pajėgų atstovas atsisakė komentuoti.

 

„Sabena“ atsisakė atsakyti į konkrečius mūsų klausimus, motyvuodama „su veiklos saugumu susijusiais sumetimais ir jautriu vykdomos karinės paramos veiklos pobūdžiu“. Kovinėse operacijose naudojamiems naikintuvams gali prireikti daugiau techninės priežiūros nei taikos metu skraidomiems orlaiviams, o vėlavimą taip pat gali lemti tam tikrų komponentų trūkumas. Tačiau kad ir kokia būtų priežastis, tai yra „techninio aprūpinimo nesėkmė, virstanti oro gynybos krize“, – teigia atsargos generolas leitenantas Davidas Deptula iš JAV oro pajėgų.

 

Prezidentas Volodymyras Zelenskis antradienį pareiškė, kad Belgija iki 2026 m. pabaigos perduos Ukrainai tris naikintuvus F-16, o kitos Vakarų partnerės galėtų paskolinti daugiau orlaivių. Verta apsvarstyti, kaip Ukraina galėtų daugiau techninės priežiūros darbų atlikti savo šalies viduje ir ar Rumunijoje esantys objektai galėtų perimti dalį šios priežiūros naštos.

 

Ukraina išbando alternatyvas reaktyviniams dronams perimti, tačiau jų pritaikymas dideliu mastu užtruks ne vieną mėnesį. Tuo tarpu „jei Ukraina neįgis galimybės naikinti reaktyvinius dronus ir sparnuotąsias raketas, jos labai ribotos turimos oro gynybos raketų atsargos bus išeikvotos“, – sako Jurijus Sakas, buvęs Ukrainos gynybos bei strateginės pramonės ministerijų patarėjas. Ukrainos gynybos pramonės bazė yra labai pažeidžiama.

 

Tai įspėjimas ir JAV. Vyriausybės atskaitomybės biuras (GAO) šį pavasarį įspėjo apie vis didėjantį JAV karinių orlaivių techninės priežiūros vėlavimą. Generolė leitenantė Linda Hurry šį mėnesį pareiškė, kad JAV oro pajėgose orlaivių dalių tiekimo srityje yra „14 mlrd. JAV dolerių skylė“, praneša „Defense News“. Kritinė padėtis Ukrainos oro gynybos srityje iliustruoja, kad konflikto metu techninės priežiūros pajėgumai yra kovinės galios dalis.“ [1]

 

Tai Vakarų ginkluotės sudėtingumo, dėl veiklos perkėlimo į Kiniją (angl. *outsourcing*) ir todėl įvykusios deindustrializacijos bei perėjimo prie finansinių paslaugų, kaip pelningiausios veiklos, pasekmė. Kūdikį galima pagimdyti per trumpą laiką. Tačiau prireikia nemažai laiko, kol kūdikiai tampa kvalifikuotais savo srities meistrais.

 

 

1. Ukraine Has an F-16 Emergency. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 30 Sep 2026: A16. 

Ukraine Has an F-16 Emergency

“Ukraine's air-defense vulnerabilities are becoming critical, and a shortage of Patriot interceptors isn't the only problem. F-16 fighter jets are the best way to counter Russia's new jet-powered drones that are now pounding Ukrainian civilians night and often day. But Ukraine relies on Western help to maintain its fighter-jet fleet, and delays have left most of its F-16 fleet out of commission.

 

So far this month Russia has launched about 2,000 jet-powered drones at Ukraine, compared to some 350 in June. These new drones fly up to 375 miles an hour -- too fast for the interceptor drones Ukraine has used to counter earlier Shahed models. Ukraine intercepts 55% of Russia's jet drones, compared to more than 90% of older Shaheds.

 

Yet jet drones are the kind of target F-16s excel at taking down, and at a typical cost of $25,000 or less. Ukraine's F-16 aces have shot down some 2,500 drones of all types and some 650 cruise missiles.

 

 But after 300 hours of flying time, F-16s require what's known as "phase inspection" to keep the engine, avionics, hydraulics, fuel lines and other systems in working order.

 

The U.S. awarded Sabena Aerospace Engineering, a Belgian company, a contract of up to some $235.5 million for maintenance of Ukraine's F-16s, though subcontractors perform some of the work.

 

Phase inspection generally takes two to six weeks in the U.S., but it's "taking as long as 40 weeks in Belgium," says retired U.S. Navy Rear Adm. Mark Montgomery.

 

Another Western source tells us that more than half of Ukraine's F-16s are currently in maintenance limbo, and at the current pace of use and maintenance Kyiv will exhaust the rest by the end of the year. A Ukrainian air force spokesman declined to comment.

 

Sabena declined to respond to our specific questions, citing "operational security considerations and the sensitive nature of ongoing military support activities." Fighter jets deployed in combat can require more upkeep than those flown in peacetime, and a shortage of specific components may also contribute to delays. But whatever the cause, this is "a sustainment failure that is becoming an air-defense crisis," says retired U.S. Air Force Lt. Gen. David Deptula.

 

President Volodymyr Zelensky said Tuesday that Belgium would transfer three F-16 fighter jets to Ukraine by the end of 2026, and other Western partners could lend more. It's worth looking at how Ukraine can do more maintenance in-country and whether facilities in Romania can shoulder some of the upkeep.

 

Ukraine is testing alternatives to intercept jet drones, but they will take months to implement at scale. Meantime, "unless Ukraine gets the ability to kill jet-powered drones and cruise missiles, its very limited remaining air defense missiles will be exhausted," says Yuriy Sak, a former adviser to Ukraine's Defense and Strategic Industries ministries. Ukraine's defense-industrial base is very vulnerable.

 

There's a warning here for the U.S. The Government Accountability Office warned this spring of growing delays for maintenance for American military aircraft. Lt. Gen. Linda Hurry said this month that the U.S. Air Force has "a $14 billion hole in supply" for aircraft parts, according to Defense News. Ukraine's air-defense emergency illustrates how maintenance capacity is combat power in a conflict.” [1]

 

This is a result of complexity in Western weapons, deindustrialization because of outsourcing, and turn to financial services as the most profitable activity. It is possible to give birth to babies in a short time. Babies become skilled masters in quite a long time though.

 

1. Ukraine Has an F-16 Emergency. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 30 Sep 2026: A16. 

„Strateginis stabilumas“ – guodžianti užsienio politikos iliuzija

“Praėjusią savaitę vykusio JAV ir Kinijos viršūnių susitikimo pagrindinė tema buvo „strateginis stabilumas“. Visgi šis „stabilumas“ geriausiu atveju tėra siekiamybė, o greičiau – tik gražios kalbos, maskuojančios akivaizdžiai prastėjančius santykius. Pasaulinis stabilumas yra kilnus tikslas, tačiau jo siekimas gali pastūmėti politikos formuotojus į pavojingas klaidas.

 

Pastangos sukurti stabilią pasaulinę tvarką jau seniai žavi tiek idealistus, tiek realistus. Konfliktai yra neišvengiami, o JAV laukia ateitis, kuri greičiausiai bus smurtingesnė ir labiau griaunanti, nei daugelis yra pasirengę pripažinti. Jei Amerika nori išlikti dar 250 metų, ji privalo susitaikyti su šia griežta tikrove.

 

Užsienio politikos ekspertai sutaria, kad po Šaltojo karo vyravęs bendros taikos ir stabilumo laikotarpis užleidžia vietą naujai erai. Dėl to, kaip ji atrodys, vyksta karštos diskusijos, tačiau dauguma vizionierių siekia sugrįžti prie santykinio 10-ojo dešimtmečio geopolitinio stabilumo, ištaisydami tai, kas, jų manymu, suiro laikotarpiu po Šaltojo karo.

 

Kai kurie teigia, kad problema buvo pati JAV hegemonija, ir nurodo tariamą vienpolės tvarkos nestabilumą.

 

Kiti atkreipia dėmesį į Amerikos norą panaudoti savo galią pasauliui pertvarkyti – nuversti tironus ir skleisti demokratiją.

 

O gal problema buvo Amerikos abejingumas kitų šalių siekiui sukurti veiksmingesnę, taisyklėmis grindžiamą tarptautinę tvarką?

 

Siūlomi sprendimai tokie pat skirtingi, kaip ir problemų diagnozės. Vienas iš argumentų – JAV turėtų pripažinti, kad jos santykinė galia mažėja. Tuomet galbūt pavyktų sudaryti susitarimą tarp kylančių daugiapolio pasaulio galių – savotišką didįjį sandorį, primenantį 1815 m. „Europos koncertą“. Arba galėtume dėti daugiau pastangų gerinti pasaulinį valdymą per esamas tarptautines institucijas. Arba ieškoti sėkmės vienijantis su bendramintėmis demokratinėmis valstybėmis. Arba leisti didžiosioms galioms pasidalyti pasaulį į įtakos zonas ir valdyti kaip regioninėms hegemonėms.

 

Nė viename iš šių pasiūlymų neįvertinama visa apimtimi tai, kuo ši naujoji era skirsis nuo santykinai ramaus laikotarpio, kurį ji keičia. „Europos koncertas“ (didžiųjų valstybių susitarimų sistema) užtikrino laikiną stabilumą ir ramybę Europoje po šimtmečius trukusių konfliktų, kurių kulminacija tapo Napoleono karai. Ši sistema sėkmingai veikė kelis dešimtmečius, tačiau pamažu suiro ir nepajėgė užkirsti kelio Pirmojo pasaulinio karo nuniokojimams.

 

Šiandien daugelis situacijos vertintojų nepastebi esminio dalyko: mes ką tik išgyvenome savąjį „koncertą“, ir jis jau baigėsi. Pasibaigus Šaltajam karui, JAV dirigavo procesams, o kylančios konkurentės laikėsi nuošaliau, apsimesdamos, kad žaidžia pagal tas pačias taisykles. Kinija stiprėjo kaip ekonominė galia – iš dalies tam, kad galėtų tapti ir karine galia. Vladimiras Putinas brandino planus Rusijai, o jos užsienio žvalgybos tarnybos niekada nenutraukė kovos, būdingos Šaltajam karui.

 

JAV sąjungininkų sistema niekada nebuvo lygiateisių partnerių susivienijimas. Ji sukūrė priklausomybės struktūrą, kurioje sąjungininkės sutiko su pavaldžiu vaidmeniu mainais į JAV saugumo garantijas ir pagarbą. Tuo pat metu baigėsi santykinis Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos „aukso amžius“, kurio ribas žymėjo 1990 m. rezoliucija, leidusi panaudoti jėgą siekiant panaikinti Kuveito okupaciją (ją įvykdė Saddamas Husseinas), ir 2011 m. rezoliucija, suteikusi įgaliojimus ginti Libijos opoziciją nuo masinių žudynių, kurias vykdė puolimą tęsiančios Muamaro Gaddafio pajėgos.

 

Tokie laikotarpiai kaip „Europos koncertas“ ar mūsų laikų era po Šaltojo karo yra išskirtiniai tuo, kad jie kardinaliai skiriasi nuo įprastos tarptautinių santykių būklės, kuriai būdinga prievarta, konfliktai ir chaosas. Ateities pasaulis savo dvasia bus daug artimesnis žiaurių konfliktų laikotarpiams, apėmusiems Europą prieš trumpą „koncerto“ suteiktą atokvėpį ir po jo. Kiek panaši bus tikrovė, priklausys nuo JAV gebėjimų atgrasyti priešininkus – pasitelkiant visą karinių, ekonominių, diplomatinių ir informacinių priemonių spektrą.

 

Pirmiausia būtina pakoreguoti pagrindines nuostatas, kuriomis grindžiama JAV užsienio politika, kad jos atitiktų realybę.

 

JAV politikos formuotojai ir rinkėjai turi suvokti, kad susiduriame ne tik su konkurentais, varžovais ar net oponentais – mes susiduriame su priešais.

 

Amerika privalo aiškiai įvertinti savo priešų ambicijas ir jų keliamą grėsmę, net ir tada – o galbūt ypač tada, – kai imamės diplomatinių iniciatyvų pavojui sumažinti. Gyvybiškai svarbu, kad JAV išmoktų suprasti konfliktą taip, kaip jį supranta mūsų priešai. Diskusijas ar sritis, kurias mes laikome tiesiog konkurencija – pavyzdžiui, prekybos ginčus su Kinija ar antiamerikietišką turinį „TikTok“ platformoje, – mūsų priešai supranta kaip ekonominį ar informacinį karą.

 

JAV neieško priešų. Daugeliu atvejų, pavyzdžiui, kalbant apie Iraną, mūsų priešai patys save tokiais įvardijo jau prieš daugelį dešimtmečių. Kiti, pavyzdžiui, Kinija, veikė subtiliau, tačiau jų ketinimas aktyviai prisidėti prie Amerikos galios ir įtakos silpninimo yra akivaizdus.

 

Realistinė užsienio politika taip pat turėtų pripažinti, kad pamatiniai principai vis dar svarbūs. Mes giname savo šalį ne tik todėl, kad čia gyvename. Mes tai darome todėl, kad organizuojantis JAV principas „Strateginis stabilumas“ – guodžianti užsienio politikos iliuzija

 

Praėjusią savaitę vykusio JAV ir Kinijos viršūnių susitikimo pagrindinė tema buvo „strateginis stabilumas“. Visgi šis „stabilumas“ geriausiu atveju tėra siekiamybė, o greičiau – tik gražios kalbos, maskuojančios akivaizdžiai prastėjančius santykius. Pasaulinis stabilumas yra kilnus tikslas, tačiau jo siekimas gali pastūmėti politikos formuotojus į pavojingas klaidas.

 

Pastangos sukurti stabilią pasaulinę tvarką jau seniai žavi tiek idealistus, tiek realistus. Konfliktai yra neišvengiami, o JAV laukia ateitis, kuri greičiausiai bus smurtingesnė ir labiau griaunanti, nei daugelis yra pasirengę pripažinti. Jei Amerika nori išlikti dar 250 metų, ji privalo susitaikyti su šia griežta tikrove.

 

Užsienio politikos ekspertai sutaria, kad po Šaltojo karo vyravęs bendros taikos ir stabilumo laikotarpis užleidžia vietą naujai erai. Dėl to, kaip ji atrodys, vyksta karštos diskusijos, tačiau dauguma vizionierių siekia sugrįžti prie santykinio 10-ojo dešimtmečio geopolitinio stabilumo, ištaisydami tai, kas, jų manymu, suiro laikotarpiu po Šaltojo karo.

 

Kai kurie teigia, kad problema buvo pati JAV hegemonija, ir nurodo tariamą vienpolės tvarkos nestabilumą.

 

Kiti atkreipia dėmesį į Amerikos norą panaudoti savo galią pasauliui pertvarkyti – nuversti tironus ir skleisti demokratiją.

 

O gal problema buvo Amerikos abejingumas kitų šalių siekiui sukurti veiksmingesnę, taisyklėmis grindžiamą tarptautinę tvarką?

 

Siūlomi sprendimai tokie pat skirtingi, kaip ir problemų diagnozės. Vienas iš argumentų – JAV turėtų pripažinti, kad jos santykinė galia mažėja. Tuomet galbūt pavyktų sudaryti susitarimą tarp kylančių daugiapolio pasaulio galių – savotišką didįjį sandorį, primenantį 1815 m. „Europos koncertą“. Arba galėtume dėti daugiau pastangų gerinti pasaulinį valdymą per esamas tarptautines institucijas. Arba ieškoti sėkmės vienijantis su bendramintėmis demokratinėmis valstybėmis. Arba leisti didžiosioms galioms pasidalyti pasaulį į įtakos zonas ir valdyti kaip regioninėms hegemonėms.

 

Nė viename iš šių pasiūlymų neįvertinama visa apimtimi tai, kuo ši naujoji era skirsis nuo santykinai ramaus laikotarpio, kurį ji keičia. „Europos koncertas“ (didžiųjų valstybių susitarimų sistema) užtikrino laikiną stabilumą ir ramybę Europoje po šimtmečius trukusių konfliktų, kurių kulminacija tapo Napoleono karai. Ši sistema sėkmingai veikė kelis dešimtmečius, tačiau pamažu suiro ir nepajėgė užkirsti kelio Pirmojo pasaulinio karo nuniokojimams.

 

Šiandien daugelis situacijos vertintojų nepastebi esminio dalyko: mes ką tik išgyvenome savąjį „koncertą“, ir jis jau baigėsi. Pasibaigus Šaltajam karui, JAV dirigavo procesams, o kylančios konkurentės laikėsi nuošaliau, apsimesdamos, kad žaidžia pagal tas pačias taisykles. Kinija stiprėjo kaip ekonominė galia – iš dalies tam, kad galėtų tapti ir karine galia. Vladimiras Putinas brandino planus Rusijai, o jos užsienio žvalgybos tarnybos niekada nenutraukė kovos, būdingos Šaltajam karui.

 

JAV sąjungininkų sistema niekada nebuvo lygiateisių partnerių susivienijimas. Ji sukūrė priklausomybės struktūrą, kurioje sąjungininkės sutiko su pavaldžiu vaidmeniu mainais į JAV saugumo garantijas ir pagarbą. Tuo pat metu baigėsi santykinis Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos „aukso amžius“, kurio ribas žymėjo 1990 m. rezoliucija, leidusi panaudoti jėgą siekiant panaikinti Kuveito okupaciją (ją įvykdė Saddamas Husseinas), ir 2011 m. rezoliucija, suteikusi įgaliojimus ginti Libijos opoziciją nuo masinių žudynių, kurias vykdė puolimą tęsiančios Muamaro Gaddafio pajėgos.

 

Tokie laikotarpiai kaip „Europos koncertas“ ar mūsų laikų era po Šaltojo karo yra išskirtiniai tuo, kad jie kardinaliai skiriasi nuo įprastos tarptautinių santykių būklės, kuriai būdinga prievarta, konfliktai ir chaosas. Ateities pasaulis savo dvasia bus daug artimesnis žiaurių konfliktų laikotarpiams, apėmusiems Europą prieš trumpą „koncerto“ suteiktą atokvėpį ir po jo. Kiek panaši bus tikrovė, priklausys nuo JAV gebėjimų atgrasyti priešininkus – pasitelkiant visą karinių, ekonominių, diplomatinių ir informacinių priemonių spektrą.

 

Pirmiausia būtina pakoreguoti pagrindines nuostatas, kuriomis grindžiama JAV užsienio politika, kad jos atitiktų realybę.

 

JAV politikos formuotojai ir rinkėjai turi suvokti, kad susiduriame ne tik su konkurentais, varžovais ar net oponentais – mes susiduriame su priešais.

 

Amerika privalo aiškiai įvertinti savo priešų ambicijas ir jų keliamą grėsmę, net ir tada – o galbūt ypač tada, – kai imamės diplomatinių iniciatyvų pavojui sumažinti. Gyvybiškai svarbu, kad JAV išmoktų suprasti konfliktą taip, kaip jį supranta mūsų priešai. Diskusijas ar sritis, kurias mes laikome tiesiog konkurencija – pavyzdžiui, prekybos ginčus su Kinija ar antiamerikietišką turinį „TikTok“ platformoje, – mūsų priešai supranta kaip ekonominį ar informacinį karą.

 

JAV neieško priešų. Daugeliu atvejų, pavyzdžiui, kalbant apie Iraną, mūsų priešai patys save tokiais įvardijo jau prieš daugelį dešimtmečių. Kiti, pavyzdžiui, Kinija, veikė subtiliau, tačiau jų ketinimas aktyviai prisidėti prie Amerikos galios ir įtakos silpninimo yra akivaizdus.

 

Realistinė užsienio politika taip pat turėtų pripažinti, kad pamatiniai principai vis dar svarbūs. Mes giname savo šalį ne tik todėl, kad čia gyvename. Mes tai darome todėl, kad organizuojantis.

 

1. 'Strategic Stability' Is a Comforting Foreign-Policy Fantasy. Lindberg, Tod; Teague, Corban.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 30 Sep 2026: A17.