Kodėl grūdų perteklius neužtikrins gerovės Lietuvos gamtai ir kaimui

"Lietuvos žemės ūkis sukuria 3 proc. šalies ekonomikos, bet yra atsakingas už ketvirtadalį šalies anglies dioksido emisijų, didžiausią taršos dalį šalies upėse ir ežeruose, didžiausią įtaką bioįvairovės nykimui.

Todėl žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko pradėta diskusija apie Lietuvos žemės ūkyje dominuojančią grūdininkystę yra savalaikė, prasminga ir taikli. Siekiant didesnio užimtumo kaime, didesnių nacionalinių pajamų ir geresnės ekologijos, pats laikas sektorių permąstyti.

Nors grūdų eksportas yra viena pagrindinių šalies prekybos balanso kolonų, tačiau ši veikla turi ypač tamsią pusę – ji žaloja Lietuvos gamtą. Europos žaliasis kursas numato iki 2030 m. trąšų naudojimą sumažinti penktadaliu, o ekologinių ūkių plotus išplėsti iki 25 proc. Tuo metu kasmet mušamas grūdų derliaus rekordas atitinkamai pasiekia ir mineralinių trąšų panaudojimo rekordus. Neatsitiktinai parduotuvių lentynose nerasite ekologiškų miltų – be mineralinių trąšų grūdinės kultūros duotų menką derlių, nes natūralus dirvožemio derlingumas (ir gebėjimas sulaikyti maisto medžiagas) dėl monokultūrinio ūkininkavimo yra itin sumažėjęs.

Toks užburtas ratas: norint nuskurdintoje dirvoje užauginti gerą derlių, reikia panaudoti daugiau trąšų, tačiau iš tokios dirvos didelė dalis mineralinių trąšų išplaunamos į paviršinius vandens telkinius. Pusė Lietuvos upių ir ežerų yra prastos būklės. Ypač prasta padėtis vidurio Lietuvoje, kur žemės ūkis intensyviausias. Iki 80 proc. azoto ir 60 proc. fosforo taršos upėse susidaro iš žemės ūkio, t. y. trąšų.

Grūdininkystės monokultūros serga ir kitą liga – jų laukai yra bioįvairovės genocido placdarmai, žaliosios dykumos. Monokultūros savo identiška ir išauklėta genetika turi didesnę riziką ligoms, tad ir augalų apsaugos priemonės, liaudiškai – nupurškimai, čia intensyvesni.

Galiausiai grūdininkai yra pagrindiniai subsidijuojamo iškastinio kuro vartotojai – lengvatos skiriamos žaliajam dyzelinui dirbti laukuose ir raudonajam dyzelinui elevatorių džiovyklose.
Tad grūdininkystė, kuri nesiremia sėjomaina, organinėmis trąšomis ir neariminėmis technologijomis, ekologiniu požiūriu yra pigus mūsų derlingumo eksportas ir didelės taršos importas su milžinišku ekologiniu pėdsaku.

O kaip su ekonomine pridėtine verte? Žemės ūkis yra iš esmės beveik valstybinis užsakymas: paramos milijardai daugumai ūkininkų ir bendrovių sudaro daugiau nei pusę jų pajamų. Auginama tai, ką valstybė skatina. Tad visiškai dėsningas žemės ūkio ministro klausimas, ar tas valstybinis užsakymas negalėtų būti ekologiškai tvaresnis, orientuotas į didesnę pridėtinę vertę ir skatinantis didesnį užimtumą kaime?

Pradėkime nuo paprasčiausio klausimo, ar mes patys užsiauginame sau maisto? Ir taip, ir ne. Didžiausios vertės produktų: mėsos – tik pusę, žuvies – mažiau nei dešimtadalį. O štai duonos suvalgome 110 kg, nors kiekvienam lietuviui užauginame grūdų derliaus po 3000 kg. Akivaizdu, jog mūsų žemės ūkis susikoncentravo į žemiausios vertės produkciją, taip kartu susidauždamas kaktomuša su Europos žaliuoju kursu.

Maža to, grūdininkystė iš laukų išvaro ir žmones. Tarkim, auginant daržoves reikia daug darbo rankų, nes pomidorų arba agurkų su kombainu nesurinksi. Pienininkystės ūkiuose dėmesio gyvuliui reikia 24/7, visus metus. Auginant grūdus iš esmės užtenka kelių traktoriaus vairuotojų, netrukus ir juos pakeis iš palydovo valdomas autopilotas. Pavasarį pasėjai, vasarą keletą kartų nupurškei, rudenį nupjovei. 6 mln. tonų neapdirbtų grūdų eksportas per Klaipėdos uostą rodo iš esmės gėdingą faktą, kad mes konkuruojame su Afrika ir kitomis žemos vertės žaliavas ekportuojančiomis šalimis, nesukurdami realaus užimtumo ir negerindami demografijos lietuviškame kaime.

Tačiau situacija keisis. Žemės ūkio ministerija peržiūri ateities žemės ūkio finansavimo gaires. Mums reikia revoliucingai atsigręžti į aukštesnės pridėtinės vertės žemės ūkio produkciją – mėsą, pieną ir kitas šakas. Bus nepatenkintų – nuo trąšų pardavėjų iki įvairių koncernų. Antra, trečdalis žemės ūkio paramos bus dalinama per ekoschemas, tai yra tiems ūkiams, kurie pereis prie mažesnį neigiamą ekologinį pėdsaką paliekančio ūkininkavimo. To nedarome tuščiomis rankomis – 2023-2027 m. Europa žemės ūkiui Lietuvoje skiria 753 mln. eurų. Tai yra vos ne dvigubai daugiau, nei valstybė šiemet investuoja į valstybinės reikšmės kelius.

Tai dideli pinigai, bet yra papildomų sąlygų. Jeigu ūkininkai nori šių lėšų, jie turėtų auginti truputėlį ekologiškiau pagal vadinamąsias ekoschemas, kurios Žaliajame kurse sudarys 25 proc. tiesioginių išmokų žemdirbiams. Ir tokia proporcija yra privaloma – kaip mums, taip ir kitoms ES valstybėms.
Ekoschemos numato intensyviau taikyti dar akmens amžiuje žmogus sugalvotą sėjomainą, kurią technologijų amžiuje tarsi pamiršome. Taip pat turėtume suteikti laukams bent vienus metus atostogų nuo chemijos. Kartu nebegalime žiemą palikti plikų laukų, kad pavasarį su atlydžiu neištekėtų visas azoto perteklius į ežerus ir upes.

Visa tai be galo svarbu švarinant šalies upes ir ežerus, ir siekiant į aplinką susigrąžinti bent dalį iš monokultūrinių laukų išsikrausčiusių vabzdžių, paukščių, augalų. Taip pat būtina skirti dėmesio ir kraštovaizdžiui saugoti ir atkurti. Siekiant šių tikslų ekoschemos padės kurti gamtai draugišką ūkininkavimą.

Galų gale su tokia pačia, tik kitaip dalinama, ES parama Lietuvos žemės ūkis, nustojęs alinti mūsų dirvožemius bei upes, gali padidinti savo vaidmenį Lietuvos ekonomikoje siekiant didesnės BVP dalies nei 3 proc. ir sugrąžinti darbo vietas į kaimą."