„Pastaruosius
šešerius metus ji bandė išstumti migrantus iš skurdesnių ir konfliktų apimtų
šalių – naudodama tvoras, drakonišką policijos veiklą ir abejotinus susitarimus
su blokui nepriklausančiomis šalimis, bijodama politinių didelio masto
migracijos padarinių.
Problemos rimtai
prasidėjo 2015 m., kai chaotiškai atvykus daugiau, nei milijonui žmonių, kurių
dauguma bėgo nuo karo ir persekiojimo Sirijoje, migracijos klausimą iškėlė į
žemyno politinės darbotvarkės viršūnę. Pirminis Vokietijos kanclerės Angelos
Merkel sutikimas netrukus užleido vietą griežtiems pareiškimams ir naujai
sustiprintoms sienoms. Tūkstančiai migrantų žuvo, bandydami perplaukti
Viduržemio jūrą, nes paieškos ir gelbėjimo operacijos buvo sumažintos. Kiti
buvo laikomi niūriuose sulaikymo centruose bloko pakraščiuose.
Šalys atkreipė
dėmesį. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, jausdamas galimybę
įgyti tam tikrą svertą poveikiui jo kaimynams, pasiūlė pagalbą už didelę kainą. 2016 m.
Europos Sąjunga sudarė susitarimą: šeši milijardai eurų, tada apie 6,6
milijardo dolerių, mainais už tai, kad Turkija sustabdė beveik tris milijonus
Sirijos pabėgėlių, išvykstančių į Graikiją.
Dar prieš krizę
Europos Sąjunga turėjo įprotį kapituliuoti prieš autokratų reikalavimus ir 2010
m. pasiūlė Libijos pulkininkui Muammarui el-Gaddafi 60 mln. eurų. Šiandien blokas
finansuoja Libijos pakrančių apsaugos tarnybą, nepaisant pranešimų, kad
didžioji dalis pinigų yra nukreipiama milicijai ir prekeiviams žmonėmis.
Nelegaliems
migrantams pasekmės yra pragariškos. Libijos pakrančių apsaugos tarnyba grąžina
žmones į sulaikymo centrus, kur buvo plačiai užfiksuoti sistemingi
prievartavimai, kankinimai ir žmogžudystės. Pagal susitarimą su Turkija į
Graikiją atvykę žmonės turi būti išsiųsti atgal į Turkiją, tačiau vietoj to jie
ilgus metus būna perpildytose stovyklose Graikijos salose.
Sumažėjęs jos
moralinis autoritetas, Europos Sąjunga tapo pažeidžiama nesąžiningų vyriausybių
grasinimų. Pavyzdžiui, kai blokas bando pasmerkti Turkiją dėl žmogaus teisių,
teisinės valstybės ar politinių represijų, Turkijos pareigūnai dažnai grasina
nutraukti susitarimą. Keršydamas už tai, kad Ispanija pasiūlė gydymą Vakarų
Sacharos nepriklausomybės lyderiui, Marokas, kurio saugumo tarnybas taip pat
finansuoja Europos Sąjunga, gegužę laikinai sustabdė sienos su Ispanijos
anklavu Seutos priežiūrą.
Iš esmės Europos
Sąjunga dabar yra priklausoma nuo autokratinių režimų geros valios išlaikyti
savo sienas. Žmonių vargas tapo priimtina derybų priemone: vyrai, moterys ir
vaikai Lenkijos pasienyje buvo vėliausiai įkliuvę per vidurį. Įstrigę tarp
stipriai ginkluotų Lenkijos ir Baltarusijos pasieniečių, šalčio sąlygomis ir su
menkomis maisto atsargomis, jie susidūrė su pavojinga situacija. Žuvo
mažiausiai 11 žmonių.
Europos Sąjunga
sutelkė dėmesį į A. Lukašenką. Tačiau šie
žodžiai skamba tuščiai, kai Lenkija, valstybė - narė, privertė žmones grįžti per
sieną ir paleido į juos ašarines dujas bei vandens patrankas. Ji taip pat
uždraudė žurnalistams, pagalbos darbuotojams ir tarptautiniams stebėtojams
patekti į pasienio zoną. Ir vis dėlto stebėtina, kad Lenkija nepatyrė sąjungos
spaudimo atverti savo sieną labiausiai pažeidžiamiems asmenims. Vietoj to jai teko visapusiška bloko parama.
Europos pareigūnai
vartoja moralinio pranašumo ir humanitarizmo kalbą be politikos, kuri tai
paremtų, susilpnindami savo autoritetą. Jie turėtų nedelsiant pradėti taisyti tuos dvigubus standartus. Visų
pirma, Europos Komisija turi spausti Lenkiją, Lietuvą ir Latviją, naudodamasi bausmės grėsme ar
net tikrove, leisti humanitarinei pagalbai patekti į pasienio zoną, jei reikia,
ir nagrinėti jos teritorijoje esančių žmonių prieglobsčio prašymus.
Tai turėtų būti
pirmasis žingsnis, siekiant naujo požiūrio į migraciją, atveriant daugiau
teisėtų būdų gauti darbo vizas ir pabėgėlių perkėlimą, kartu plėtojant
veikiančią prieglobsčio sistemą, kurioje našta būtų dalijama visame bloke. Visa
tai nebus lengva – dešiniosios, prieš migrantus nusiteikusios, nuotaikos plačiai
įsišaknijusios visame žemyne – tačiau nauda būtų plati. Tai sustiprintų bloko
moralinę padėtį ir atvertų visuomenes naudai, kurią gali duoti gerai
kontroliuojama migracija.
Tačiau iš esmės
tai turi strateginę prasmę. Chaotiškos scenos prie sienų nėra geras vaizdas.
Laikydamas prieglobsčio prašytojus savo žemėje ne kaip blogiausią scenarijų, o
kaip valdomą situaciją, kurią reikia priimti su užuojauta ir solidarumu,
Briuselis pasiųstų pasauliui galingą žinią. Jos antagonistai žinotų, kad
ateityje nebus prasmės bandyti jį šantažuoti.
Tačiau jei blokas
leis žmonėms mirti ir kančioms tapti nutylėjimu, riba tarp autoritarinių režimų ir
Europos Sąjungos dar labiau išsitrins. Tiems, kurie nori pakenkti demokratijai
ir žmogaus teisėms, nieko negali būti geriau“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą