Šiuolaikinio žemės ūkio poveikis paukščių populiacijoms kelia vis didesnį susirūpinimą tiek mokslininkams, tiek aplinkosaugininkams, tiek ūkininkams. Pesticidų naudojimas ir buveinių nykimas yra plačiai pripažįstami kaip pagrindinės priežastys, lemiančios staigų paukščių rūšių nykimą visame pasaulyje.
Pesticidais permirkusio, ūkininkavimo poveikis
Šiuolaikinis pramoninis ūkininkavimas labai priklauso nuo sintetinių cheminių medžiagų, kurios netyčia sutrikdo natūralią ekosistemą:
• Maisto atsargų išeikvojimas: Insekticidai drastiškai sumažina vabzdžių populiacijas, atimdami vabzdžiais mintantį paukščių pagrindinį maisto šaltinį kritiniais veisimosi sezonais.
• Tiesioginis apsinuodijimas: Paukščiai gali praryti mirtinas pesticidų dozes tiesiogiai per užterštas sėklas, grobį ar vandenį.
• Subletalinis poveikis: Net ir nemirtinas poveikis gali sutrikdyti paukščio navigaciją, suploninti jo kiaušinių lukštus arba sumažinti jo kūno svorį, taip sumažinant jo išgyvenimo galimybes.
Žingsnis link „palikti paukščius ramybėje“
Perėjimas nuo intensyvios cheminės žemdirbystės prie tvaresnių praktikų gali padėti atkurti paukščių populiacijas ir sukurti atsparesnę maisto sistemą:
• Organinė ir regeneracinė žemdirbystė: sintetinių pesticidų pašalinimas leidžia vabzdžių populiacijoms atsigauti, atkuriant natūralų paukščių mitybos tinklą.
• Integruota kenkėjų kontrolė (IPM): šis metodas naudoja paukščius kaip natūralią kenkėjų kontrolę. Pritraukdami vabzdžius lesančius paukščius į ūkius, augintojai gali natūraliai sumažinti pasėliams kenkiančių kenkėjų skaičių be cheminių medžiagų.
• Laukinės gamtos koridorių kūrimas: palikdami gyvatvores, laukų pakraščius ir pelkes nepaliestas, paukščiams suteikiamos būtinos lizdavietės ir saugios maitinimosi zonos.
"Rugsėjį mano sode šviečia žema ir auksinė šviesa, apšviesdama tuštėjančio šiltnamio stiklus ir rinkdama laukinius obuolius bei kriaušės besikeičiančius lapus.
Paprastai man jau laikas išimti paukščių lesyklėles ir pripildyti jas gėrybių: riebių žemės riešutų ir maistingų sėklų, kad mažyčių paukščių kūneliai išliktų šilti ir sveiki šaltomis rudens ir žiemos dienomis bei naktimis. Daugeliu metų mano sodas tampa teatru, kuriame šaltais rytais plazdėja gležni, plazdantys sparnai, sniege ginčijasi prie lesyklėlės, o tamsiaisiais mėnesiais nuolat kinta paukščių lankytojų sąrašas. Jie teikia begalę džiaugsmo ir malonų jausmą, kad gelbėju mažas gyvybes.
Vis dėlto šiemet dvejoju. Paaiškėjo, kad vienas mėgstamiausių britų užsiėmimų gali ne tik padėti, bet ir pakenkti. Trichomonozę – paukščiams mirtiną ligą – sukeliantis parazitas, klestintis drėgnose girdyklose ir lesyklose, smarkiai nuniokojo kai kurių rūšių paukščių populiacijas Didžiojoje Britanijoje (sumažino jas daugiau nei 60 proc.). Šiais metais Karališkoji paukščių apsaugos draugija paskelbė naujas rekomendacijas, kuriose prašoma žmonių apriboti lesinimą gegužės–spalio mėnesiais ir imtis priemonių ligos plitimui stabdyti – pavyzdžiui, reguliariai valyti lesyklas, o žiemą nenaudoti plokščių lesyklų.
Šios rekomendacijos privertė susimąstyti šalį, kurioje daugiau nei pusė namų ūkių lesina sodo paukščius. Skaičiavimai labai skiriasi, tačiau bendrai išberiame nuo 50 000 iki 150 000 tonų sėklų, riešutų bei riebalų ir tam išleidžiame apie 334 mln. svarų sterlingų (maždaug 440 mln. JAV dolerių) per metus – tai maždaug dvigubai daugiau nei visa likusi Europa kartu sudėjus.
Tai darome dėl paukščių, bet, žinoma, ir dėl savęs – dėl tų tylių akimirkų su gamta mūsų įtemptame, blaškomame gyvenime. Tačiau ar būtų sunku atsisakyti šio įpročio, jei paaiškėtų, kad jis žalingas? Jei iš tiesų esame paukščius mylinti tauta, ar neturėtume jų gerovės iškelti aukščiau už malonumą jais gėrėtis?
Viskas prasidėjo nuo skrybėlių. Viktorijos laikais didelės, ryškiaspalvės egzotiškos plunksnos ir net ištisi paukščiai buvo tokie paklausūs kaip skrybėlių papuošalai, kad kai kurios rojaus paukščių rūšys atsidūrė ties išnykimo riba. Emily Williamson – 34-erių advokato žmona ir, kaip vėliau paaiškėjo, etiško vartojimo pradininkė – ėmėsi veiksmų. Nors Britų ornitologų sąjunga (ją sudarė vien vyrai) į ją, regis, nekreipė dėmesio, 1889 m. savo namuose Didsberyje (Mančesteryje) ji įkūrė tik moterims skirtą Paukščių apsaugos draugiją (karališkoji chartija buvo gauta vėliau – 1904 m.).
Nuo pat pradžių ši organizacija (R.S.P.B.) veikė praktiškai, rūpestingai ir tiesiogiai įsitraukdama į veiklą: pirmosios narės pasirašė deklaraciją, įsipareigodamos nedalyvauti egzotiškų paukščių plunksnų prekyboje. Siekta paskatinti Viktorijos laikų visuomenę į paukščius žvelgti kaip į globos vertus gyvus padarus, o ne vien kaip į dekoratyvinius objektus. 1890–1891 m. žiema buvo neįprastai atšiauri – temperatūra nukrito iki 1 laipsnio pagal Farenheitą (maždaug -17 °C). Laikraščiuose skelbiami laiškai ir straipsniai ragino skaityti paukščiams palikti lesalo, kad šie išgyventų speigą, ir žmonės tai darė. Britai suprato, kad savo veiksmais gali išgelbėti paukščius ir džiaugtis mažaisiais naudos gavėjais, klestinčiais jų soduose. Ši veikla tapo itin patraukli. Taip gimė nacionalinis laisvalaikio užsiėmimas.
Kai kuriais vertinimais, šis paukščių lesinimas tapo tikru triumfu. Paukščių lesyklas lanko daugybė įvairių rūšių paukščių. Dagiliai – judrūs paukščiai geltonais sparnų ruožais ir ryškiai raudonais „veidais“ – anksčiau buvo reti svečiai soduose, tačiau dabar tapo dažnesni. Priemiesčiuose prie žemės riešutų lesyklų pasirodo didieji margieji geniai. Šis artumas gamtai bent iš dalies lėmė tai, kad susiformavo paukščius mylinti tauta: žmonės pasirašo peticijas, remia draustinius ir pastebi, kai paukščių ima trūkti. Daugiau nei pusė milijono britų dalyvauja kasmetinėje akcijoje „Big Garden Birdwatch“ (didžiojoje sodo paukščių stebėjimo akcijoje), o RSPB tebėra viena didžiausių gamtosaugos organizacijų Europoje.
Vis dėlto, kaip ir kitur, bendras vaizdas išlieka niūrus. Dėl buveinių nykimo, kurį daugiausia lemia žemės ūkis, nuo 1970 m. atvirų kraštovaizdžių paukščių populiacija sumažėjo maždaug dviem trečdaliais, o miško paukščių – maždaug trečdaliu. Kai kurių rūšių, pavyzdžiui, šiaurinių pilkųjų zylių ir margasparnių musinukių, skaičius sumažėjo daugiau nei 90 proc. Sukūrėme, ko gero, sėkmingiausią pasaulyje paukščių lesinimo kultūrą, tačiau tuo pat metu stebime bendrą populiacijos mažėjimą. (Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje nuo 1970 m. išnyko beveik 30 proc. paukščių.)
Mokslininkai Jackas Shuttas ir Alexanderis Leesas 2021 m. paskelbtoje apžvalgoje „Killing with Kindness“ („Žudymas gerumu“) teigė, kad tūkstančių tonų nenatūralaus maisto išbėrimas tokio dydžio šalyje kaip Didžioji Britanija greičiausiai turėjo didžiulių pasekmių, kurių niekada neįvertinome. Paties J. Shutto atlikti lauko tyrimai parodė, kad sodo lesyklose randamas maistas sudaro didžiąją dalį mėlynųjų zylių raciono – net ir tų, kurios peri miškuose, toli nuo sodų. Mėlynosios zylės, lesusios sodo lesyklose, dažniau dėdavo kiaušinius penkiomis dienomis anksčiau, o jų dėtyse būdavo beveik keturis kartus daugiau kiaušinių.
Atrodytų – sėkmė, tačiau ne tiems drovesniems miško paukščiams, kurie nesilanko soduose. Šarkos, mėlynosios zylės ir didžiosios zylės nėra piktadariai, tačiau jos – laimėtojos: jos prisitaikančios, agresyvios ir gausios; jos išstumia miško paukščius iš uoksų ir nugali kovojant dėl maisto, išteklių bei perėjimo vietų. Atliekant tyrimą, kuriame buvo lyginamos Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų didžiosios zylės, paaiškėjo, kad britiškųjų zylių snapai, regis, ilgėja – galbūt, tam, kad jais būtų patogiau naudotis lesyklose.
Gamtos temomis rašanti Kate Bradbury taip pat atkreipė dėmesį į tai, kaip mažai susimąstome apie poveikį aplinkai, kurį sukelia milžiniškų paukščių lesalo kiekių importas ir vartojimas. „O kaipgi žemė, naudojama tam lesalui auginti? – rašė ji savo naujienlaiškyje. – Kiek paukščių ir kitų laukinių gyvūnų neteko savo buveinių, kad jų vietoje atsirastų pesticidais prisotinta monokultūra? Kiek oro transporto reisų ir plastikinės pakuotės tenka vienam tokio produkto vartojimo atvejui?“
Atrodo, kad jau daugiau nei šimtmetį vykdome didžiulį britišką paukščių ekologinį eksperimentą – be jokios kontrolės ir be jokio plano. Padėjome paukščiams išgyventi atšiaurias žiemas, tačiau tuo pat metu galbūt perkėlėme laukinių paukščių nykimo problemą į savo miškus, dirbamus laukus bei šalis, kurios patenkina mūsų didžiulį paukščių lesalo poreikį.
Mes visi – ar bent jau dauguma mūsų – jau atsisakėme egzotinių paukščių plunksnomis puoštų skrybėlių ir tos Viktorijos laikų idėjos, kad paukščiai bei gamta apskritai yra tik mūsų pramogų šaltinis. Visgi mane stebina paralelės tarp anų laikų ir to, kaip dabar mėgaujamės „savais“ sodo paukščiais bei kuriame gražius privačius „teatrus“ savo soduose, kol žala daroma ten, kur jos nematome. Mums dar reikia pasistengti pradėti suvokti gamtą kaip tai, kas gali ir privalo egzistuoti dėl savęs, bei įveikti norą ją pasisavinti.
Man šią žiemą tai neabejotinai reikš reguliarų lesyklos šveitimą; taip pat bandau ryžtis apskritai jų nešerti. Tačiau atsispirti sunku.
Galbūt, savo energiją skirsiu gyvam paukščių „švediškam stalui“ kurti: sodinsiu ežiuoles, kurių nužydėjusiuose žiedynuose gausu sėklų; šilokus, kuriuose žiemoja vabzdžiai (juos paukščiai galės išsikrapštyti); ir gudobeles dėl jų uogų.
Daugelis mūsų norime būti tikrais mus supančio pasaulio globėjais, tačiau jei norime iš tiesų pakeisti savo santykį su gamta, privalome galvoti apie bendrą savo veiksmų poveikį, o ne tik apie vaizdą pro langą. Lia Leendertz yra autorė knygos, kuri pasirodė neseniai – „The Almanac: A Seasonal Guide to 2027“ („Almanachas: sezoninis 2027-ųjų vadovas“).” [1]
1. Maybe We Should Leave Birds Alone: Guest Essay. Leendertz, Lia. New York Times (Online) New York Times Company. Sep 27, 2026.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą