„Europa – ir ypač Vokietija – išgyvena „Kinijos šoką 2.0“.
Deindustrializacija čia nebevyksta lėtai – ji įsibėgėja milžinišku greičiu.
Mašinų gamintojai, chemijos pramonės milžinai ir automobilių gamintojai kenčia nuo didžiulės Kinijos konkurencijos, tačiau kartu vis labiau tampa nuo jos priklausomi. Netgi iš dalies valstybei priklausanti „Volkswagen“ grupė ateityje ketina didžiąją dalį pasaulinei rinkai skirtų automobilių kurti ir gaminti Kinijoje.
Todėl suprantama, kodėl vis garsiau raginama imtis griežtesnių apsaugos priemonių. Pavyzdžiui, kanclerio posto siekiantis Friedrichas Merzas (CDU) nori naujo „Plaza“ susitarimo. Pirminis 1985 m. susitarimas lėmė dolerio nuvertėjimą bei Vokietijos markės ir Japonijos jenos vertės padidėjimą. F. Merzas siekia, kad padidėtų Kinijos juanio vertė, taip pabranginant kinišką eksportą, kurį šiuo metu itin skatina silpna valiuta ir subsidijos. Berlyno analitinių centrų ekspertai ir apžvalgininkai ragina dar skubiau mažinti priklausomybę nuo Kinijos.
Jie pagrįstai baiminasi, kad deindustrializacija kelia grėsmę politiniam stabilumui – panašiai kaip pirmasis „Kinijos šokas“, ypač stipriai paveikęs JAV po to, kai 2001 m. Kinijos Liaudies Respublika įstojo į Pasaulio prekybos organizaciją; šis įvykis laikomas vienu iš pagrindinių veiksnių, lėmusių Donaldo Trumpo politinį iškilimą.
Pagrindinė tokių priemonių šalininkų klaida – tai, kad jie iki galo neįvertino galimų eskalacijos pasekmių. Pekino komunistinis režimas aiškiai parodė neketinantis nei didinti savo valiutos vertės, nei mažinti valstybės paramos ekonomikai. Kinijos lyderiui Xi Jinpingui netgi pavyko sutramdyti JAV prezidentą Donaldą Trumpą. Tokios griežtos pozicijos priežastis slypi būtent tame veiksnyje, kurį Europa laiko savo koziriu: Kinijos priklausomybėje nuo eksporto vidaus ekonomikos krizės sąlygomis. Pekinas tikrai pajėgus duoti atkirtį pasipriešinimui, kylančiam bandant apriboti eksporto srautus į kitus pasaulio regionus.
Nors Europa yra svarbi pardavimų rinka, Kinijos muitinės duomenimis, šių metų sausio–gegužės mėnesiais ji sudarė tik apie 15 proc. viso eksporto.
Tuo tarpu ketvirtadalis į Pietryčių Aziją buvo išsiųsta. Tai daugiau prekių, nei į Europos Sąjungą. Todėl Briuselio turima įtaka yra mažesnė, nei manoma.
Be to, Europos pradinės pozicijos tokioje konfrontacijoje yra gerokai silpnesnės nei Jungtinių Valstijų: ES yra susiskaldžiusi. Vyriausybių vadovai stengiasi apsaugoti savo šalių pramonės šakas, o ES Komisija niekada negalės priimti toli siekiančių sprendimų taip greitai, kaip JAV administracija. Todėl klausimas yra ne tas, ar Europa gali sau leisti nesiimti veiksmų, o tas, ar ji gali sau leisti, be visų kitų problemų, dar ir pralaimėti prekybos karą su Kinija.
Antroji klaida – sutarimo stoka dėl to, ko šia prekybos politika iš tikrųjų siekiama. Saugumo srities atstovai reiškia didelių abejonių dėl Kinijos investicijų Europoje, ypač aukštųjų technologijų sektoriuje. Tačiau vidaus rinkos apsauga nuo Kinijos konkurencijos tik skatina tolesnį pramonės sąstingį – tokią išvadą perša ekonominiai tyrimai. Be to, tai nesuteikia sprendimo, kaip konkuruoti su Kinija trečiųjų šalių rinkose. Atvirkščiai – susidaro įspūdis, kad daugelis ilgisi buvusios galios ir reikalauja priemonių, kurios galbūt būtų užkirtusios kelią šiam nuosmukiui, tačiau jos visiškai netinka atsigavimui skatinti.
Karti tiesa apie deindustrializaciją yra ta, kad greito sprendimo nėra. Pramonės konkurencingumas kuriamas dešimtmečius. Nors daugelis Kinijai metamų kaltinimų yra pagrįsti – dirbtinai nuvertinta valiuta, pernelyg didelės subsidijos, Pasaulio prekybos organizacijos taisyklių pažeidimai ir ekonomika, pasižyminti tiek eksporto galia, tiek vidaus krize, darančia poveikį visam pasauliui, ar net pramonės politika, kuria sąmoningai silpninama Europa, – Pekino politika visgi veikia, nes ekonominiai ir technologiniai pagrindai yra jo pusėje.
Jei Europa nori pasivyti, ji turėtų vėl sutelkti dėmesį į šiuos pagrindus: technologinį meistriškumą skatinančią švietimo sistemą; strateginius veiksmus gebančią atlikti ir rezultatus vertinančią, valstybę; patikimą bei ekonomiškai efektyvią energetikos ir infrastruktūros sistemą; taip pat veiklią ir naujoms technologijoms atvirą visuomenę. Europos problemos yra gilesnės, nei leidžia manyti „Kinijos šoko 2.0“ (angl. *China Shock 2.0*) sąvoka.” [1]
Europos ekonomikos atskyrimas nuo pasaulinės – daugiausia kiniškos – konkurencijos taikant muitus lemia dar gilesnę deindustrializaciją ir politinį nestabilumą; geriausiu atveju – grįžimą prie arklių ir ožkų, kaip Europos ekonomikos pagrindo, o blogiausiu – karą, nuniokojimą ir Afrikos tautų invaziją.
Čia nubrėžiamas aiškus Europos atsigavimo kelias, orientuojantis į vidinius struktūrinius pagrindus: švietimą, valstybės gebėjimus, energetikos infrastruktūrą ir technologinę parengtį.
Ankstyvoji pernelyg didelių muitų rizika
Prieš visišką žlugimą ir virtimą ikipramonine agrarine visuomene ar tiesioginę užsienio invazijos metu, pagrindinės agresyvaus atsiejimo arba didelių tarifų ekonominės rizikos apima:
• Pagreitintą deindustrializaciją: dideli tarifai svarbiausioms žaliavoms (pvz., pigioms kiniškoms baterijoms, saulės energijos komponentams ar žaliavoms) padidina Europos gamintojų sąnaudas. Dėl to Europos eksportas gali tapti nekonkurencingas pasaulyje, o vietinės gamyklos gali būti priverstos mažinti savo apimtis arba užsidaryti.
• Inovacijų praradimas: vietinės pramonės apsauga nuo pasaulinės konkurencijos dažnai sumažina spaudimą diegti inovacijas, todėl Europos įmonės technologiškai stagnuoja, palyginti su pasauliniais konkurentais.
• Infliacija ir sumažėjęs gyvenimo lygis: vartotojų išlaidos smarkiai išauga, kai blokuojamos pigios importuojamos prekės, o tai neproporcingai paveikia mažas pajamas gaunančius gyventojus ir skatina politinį nestabilumą.
Galiausiai, dauguma ekspertų sutinka su pagrindine, aukščiau išreikšta, nuomone: vien tarifai negali išgelbėti Europos ekonomikos. Nors jie gali suteikti laikiną laikotarpį vietinei pramonei, jie negali pakeisti skubaus struktūrinių reformų, patikimo energijos tiekimo ir technologiniam meistriškumui pasirengusios darbo jėgos poreikio.
1. Zölle retten Europas Industrie nicht. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 01 July 2026: 15. Von Gustav Theile, Shanghai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą