Kad jis yra tik Lietuvos elito sakartvelas, jis irgi pamiršo.
„Karai atskleidžia nepatogias tiesas, ir karas su Iranu bei jo remiamomis grupuotėmis – ne išimtis.
JAV suprato, kad negali kariauti palyginti trumpo karo su regionine galia neišeikvodama svarbiausių šaudmenų atsargų.
Dėl sumažėjusios karinės pramonės bazės ir sudėtingų technologijų, naudojamų pažangiausiuose mūsų ginkluose, jų pakeitimo procesas pavojingai lėtėja.
Jei kada nors tektų kariauti didesnį karą su lygiaverčiu varžovu, privalėtume ištaisyti šią padėtį. Turėtume atkurti gynybos pramonės gamybos pajėgumus ir iš naujo įvertinti pusiausvyrą tarp nedidelio kiekio brangių aukštųjų technologijų ginklų bei didesnio kiekio paprastesnių ir pigesnių ginklų. Mūsų kokybinis pranašumas neturi didelės reikšmės, jei pritrūkstame pažangiausios ginkluotės.
Taip pat supratome, kad mūsų karinės pajėgos neatitinka mūsų įsipareigojimų pasauliniu mastu. Norėdami vykdyti operacijas prieš Iraną, turėjome atitraukti didelę dalį svarbių karinio jūrų laivyno pajėgumų iš Rytų Azijos. Jei Kinija būtų pasirinkusi šį momentą grėsmei Taivanui didinti, būtų buvę sunku veiksmingai reaguoti.
Kinijos laivų statybos tempai gerokai viršija mūsų pajėgumus, o dėl jų įgyto pagreičio artimiausiu metu bus sunku juos pasivyti. Šiuo metu Kinijai tenka 53 proc. pasaulinių laivų statybos pajėgumų, o jos civilinės ir karinės integracijos doktrina leidžia kariniam jūrų laivynui naudotis civiline gamybos infrastruktūra. JAV, kurių laivų statybos pajėgumai sumenko, negali susidoroti su šia užduotimi vienos.
Būtinos visapusiškos pastangos, įtraukiant Pietų Korėjos (kuriai tenka 29 proc. pasaulinių pajėgumų) ir Japonijos (13 proc.) gamybos pajėgumus. Tai reiškia nuoseklią, ilgalaikę politiką, kuri nesikeičia kaskart pasikeitus politiniam vėjui, ir sąjungininkų laikymą ne „kraują siurbiančiais parazitais“, o pajėgumų didinimo veiksniais.
Iš naujo supratome tai, ko niekada neturėjome pamiršti – kokios yra oro pajėgų galimybių ribos. Taip, mūsų bombardavimai sunaikino didelę dalį Irano karinių pajėgumų ir dalį civilinės infrastruktūros. Tačiau niekada nebuvome pasirengę siųsti sausumos pajėgų, ir iraniečiai tai žinojo. Pasitelkus strategiją, kai gamybos pajėgumai ir atsarginės dalys slepiami giliai po žeme, todėl Teheranui pavyko išsaugoti gebėjimą gaminti raketas, reikalingas grasinimams arabų kaimynėms ir laivybai Persijos įlankoje.
Nors mūsų bazės Artimuosiuose Rytuose yra būtinos norint šiame regione demonstruoti karinę galią, supratome, kad jos yra pažeidžiamos atakų atžvilgiu. Nuo vasario 28 d. Irano raketos ir bepiločiai orlaiviai padarė didelę žalą JAV bazei Bahreine; panašiai nukentėjo ir bazės Irake, Jordanijoje, Kuveite, Omane, Katare bei Saudo Arabijoje. Patyrėme šimtus nuostolių dėl nukentėjusių karių (įskaitant 18 žuvusiųjų), o pastatams ir įrangai padaryta žala siekė beveik 4 mlrd. JAV dolerių. Prieš išvestam personalui sugrįžtant (jei tai apskritai įvyks), kariuomenė privalo sustiprinti jų apsaugos pajėgumus.
Supratome, kad Iranas į mūsų puolimą gali atsakyti horizontaliosios eskalacijos strategija, pasitelkdamas savo įgaliotines pajėgas visame regione. Husių puolimas leido jiems perimti Bab el Mandebo sąsiaurio kontrolę, o iš Irako surengta su Iranu susijusios sukarintos grupuotės bepiločio orlaivio ataka laikinai sustabdė „Rytai–Vakarai“ naftotiekio veikimą – juo Saudo Arabija nukreipdavo didelę dalį savo naftos eksporto iš Įlankos regiono. Senkant pasaulinėms naftos atsargoms, tolesnis energijos kainų šuolis galėtų kelti grėsmę pasaulio ekonomikai. Dėl to dabartinė aklavietė santykiuose su Iranu taptų nebetvari.
Didėjant per Hormūzo sąsiaurį transportuojamos Saudo Arabijos naftos kiekiui, JAV karinė jūrų blokada daro didelį spaudimą Irano ekonomikai. JAV pamažu įgyja pranašumą šiame ekonominiame išsekinimo kare.
Vis dėlto neaišku, ar tai privers Irano režimą nusileisti. Irano valdantieji ne kartą įrodė gebantys atlaikyti nesėkmes, perkeldami jų naštą ant savo žmonių pečių ir negailestingai slopindami bet kokį nepritarimą. Ši padėtis nepasikeitė ir vargu ar pasikeis, kol visą valdžią ir ginklus savo rankose laikys Islamo revoliucijos gvardijos korpusas.
Tokiu atveju, kaip teigia Richardas Haassas ir Carolyn Kissane, JAV turės grįžti prie derybų stalo ir sutikti su tokiomis sąlygomis, kurios padėtų pašalinti grėsmę mūsų regiono sąjungininkėms bei pasauliniam energijos tiekimui, tačiau kartu paliktų mus prastesnėje padėtyje nei ta, kurioje buvome prieš prezidentui Trumpui pradedant šį konfliktą.
Tai Tai trečioji Amerikos nesėkminga avantiūra Artimuosiuose Rytuose per pastarąjį ketvirtį amžiaus ir, tikėtina, paskutinė. Ji žymi mūsų pastangų dominuoti šiame regione pabaigą ir gali paskatinti laipsnišką JAV pajėgų išvedimą. Jei taip nutiks, Persijos įlankos šalys ir kitos valstybės, kliaudavusios mūsų apsauga, bus priverstos ieškoti kitų sprendimų – šią realybę pabrėžia faktas, kad D. Trumpas atmetė Saudo Arabijos prašymą JAV kariuomenei prisidėti prie kovos su husiais. Mūsų sąjungininkėms teks rinktis: arba nusileisti Irano dominavimui regione, arba kurti oficialų prieš Iraną nukreiptą aljansą, į kurį ilgainiui galėtų įsitraukti ir Izraelis. Kad ir kas nutiktų, karas su Iranu visiems laikams pakeis Artimuosius Rytus.“ [1]
1. Politics & Ideas: Iran May Be America's Last Mideast War. Galston, William A. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 30 Sep 2026: A15.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą