„Vokietija moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai (MTEP) skiria panašią sumą, palyginti su jos ekonomine galia, kaip ir JAV.
Deja, šioje šalyje atsiranda arba išgyvena tik keletas novatoriškų „mėnulio spąstų startuolių“, kurie gali tapti kelių milijardų dolerių vertės įmonėmis.
Tam yra keletas akivaizdžių ir gilesnių priežasčių. MTEP išlaidos 2021 m., sudariusios 3,1 proc. bendrojo vidaus produkto, buvo tik 0,4 procentinio punkto mažesnės nei JAV.
Tačiau tik 63 proc. šių lėšų Vokietijoje gaunama iš privačiojo sektoriaus, palyginti su 69 proc. JAV.
Ten lėšos daugiausia skiriamos pagrindinėms technologijoms, tokioms kaip dirbtinis intelektas, biotechnologijos, kvantinės technologijos ar mikroelektronika; Vokietijoje vis dar dominuoja didelių automobilių kompanijų tyrimų skyriai. Prieš kurį laiką tai pavadinome viduriniosios technologijos spąstais – pernelyg didelis dėmesys technologinei plėtrai, kuri pamažu praranda aktualumą skaitmeninėje visuomenėje. Kodėl Vokietija negali išvengti šių spąstų?
Edmundas Phelpsas, 2006 m. Nobelio premija Ekonomikos srities nugalėtojas vaizdžiai apibūdina, kaip Vokietijos korporatyvizmas veikia Vokietijos inovacijų sistemą. Inovacijos pirmiausia atsiranda įsitvirtinusiose įmonėse, kurios inovacijų procesą pavertė nuspėjamu mažų žingsnelių procesu. Todėl inovacijos dažnai tėra nedideli esamo verslo modelio patobulinimai. Atitinkamai atsirado finansavimo programos ir sistemos, kurios apdovanoja šias mažas, nuspėjamas sėkmes ir nuo pat pradžių baudžia arba atmeta perversmines, bet labai rizikingas inovacijas.
Tokio tipo inovacijų finansavimas yra ne tik neproduktyvus, bet ir sukelia dideles administracines išlaidas vyriausybei ir įmonėms. Daug protingesnis ir mažiau biurokratinis požiūris būtų teikti plačią paramą taikant mokesčių lengvatas moksliniams tyrimams ir plėtrai arba tyrimų išmoką.
Dėl nuolat didėjančio pasaulinės technologinės plėtros tempo „įprastas verslas“ nebėra išeitis. Tik per perversmą, t. y. būtent per inovacijas, esančias už esamų verslo modelių ribų, Vokietija gali išlaikyti savo konkurencingumą. Čia ir išryškėja tikrasis trūkumas: Vokietijos politikos formuotojai jau stengiasi integruoti perversminius projektus su tinkamomis finansavimo programomis ir būtinomis investicijomis į infrastruktūrą. Be to, yra daug įrodymų apie pramonės aukščiausiojo lygio susitikimus, kuriuose verslo ir darbuotojų atstovai daro spaudimą vyriausybės pareigūnams, kad šie tiesiog užsitikrintų įgytas teises. Tikras inovacijų politikos perorientavimas čia nuolat stabdomas.
Tokių struktūrų griovimas reikalauja drąsos. Inovacijų politika turėtų būti perduota institucijai, kuri veiktų iš esmės nepriklausomai nuo politikos. Tokia inovacijų agentūra pakeistų dabartinį suskaidytą ir neskaidrų finansavimo aplinką ir sutelktų dėmesį į technologinės plėtros skatinimą, siekiant išspręsti pagrindinius visuomenės iššūkius. JAV tai ir turi: šios agentūros vadinamos ARPA arba „Pažangiųjų tyrimų projektų agentūromis“.
Jų finansavimo veikla grindžiama trimis principais: kompetencija, autonomija ir konkurencija.
Pirma, Amerikos ARPA yra tematiškai orientuotos. Tai leidžia institucijose plėtoti išsamią ekspertizę, kuri yra labai svarbi patyrusiems akademinės bendruomenės, pramonės ar vyriausybės ekspertams kuriant ir vertinant finansuojamus projektus. Tai papildo į ateitį orientuota kritinių technologijų stebėsena, kurią atlieka „Skubių veiksmų pakomitetis kritinių ir besiformuojančių technologijų klausimais“.
Antra, agentūros yra autonomiškos organizacijos. Jos turi didelę laisvę apibrėždamos savo MTEP finansavimo programas, nors pagrindinius tikslus nustato ministerijos. Jos turi taupų administravimą ir yra įgaliotos veikti už įprastų viešųjų institucijų apribojimų, susijusių su personalu ir finansavimu. Tai skatina greitą ir nebiurokratinį sprendimų priėmimą.
Trečia, ARPA remiasi konkurencija. Užuot nuo pat pradžių įsipareigojus vienam metodui, paprastai lygiagrečiai finansuojami keli projektai. Projektai, kurie neduoda norimų rezultatų, nuolat stabdomi, o ištekliai perskirstomi perspektyvesniems metodams. Tai skatina konkurenciją tarp projektų ir sukuria paskatas sparčiai pažangai.
Vokietijos proveržio inovacijų agentūra ir Europos inovacijų taryba yra pirmieji žingsniai šia kryptimi. Nors trys paminėti struktūriniai elementai yra integruoti į šias institucijas, jie nėra nuosekliai įgyvendinami. Visų pirma, šios agentūros nepakeičia esamų finansavimo institucijų; kaip papildomi veikėjai, jos taip pat turi tik ribotus išteklius.
Be esminio inovacijų ir technologijų politikos pertvarkymo, Vokietija ir toliau liks vidutinių technologijų spąstuose ir rizikuoja prarasti pozicijas pagrindinėse technologijose. Todėl institucinė sistema, stiprinanti Vokietijos inovacinį pajėgumą, turėtų būti sukurta dabar.
Oliver Falck vadovauja Inovacijų ekonomikos ir skaitmeninės transformacijos centrui Ifo institute Miunchene.
Vokietija finansuoja daug, bet neteisingų dalykų. Trys principai bus labai svarbūs ateityje.” [1]
1. Warum Deutschland eine andere Innovationspolitik braucht. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 21 Aug 2025: 17. Von Oliver Falck
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą