Agrosektoriaus anatomija: kaip Lietuvos ūkiai ruošiasi ateities iššūkiams?

 

„Swedbank“ reklama

“Patyręs intensyvių finansinių svyravimų laikotarpį, Lietuvos žemės ūkio sektorius pasitinka permainų etapą. Kaip, žvelgiant į šių metų rezultatus ir ateinančius 2026-uosius, keičiasi ūkių struktūra, investicijų mastas ir pagrindinės sektoriaus rizikos, pasakoja Paulius Liubancas, „Swedbank“ Žemės ūkio verslo finansavimo grupės vadovas.

 

Lapkričio pradžioje Seimas priėmė Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo pataisas, kuriomis sutarta žemės ūkio ir maisto ūkio politiką pripažinti strategiškai svarbia nacionaliniam saugumui.

 

„Jau dabar galime numanyti, kad strateginis statusas žemės ir maisto ūkio sektoriui suteiks aukštą prioritetą energijos ir kitų svarbiausių išteklių prieinamumui, bus galima tikėtis didesnio valstybės palaikymo per subsidijas, išmokas ir t.t. Tai gali stipriai sumažinti rizikas ekstremaliomis sąlygomis ir užtikrinti veiklos tęstinumą“, – teigia P. Liubancas.

 

Apžvelgdamas pastarojo laikotarpio permainas agrosektoriuje, jis pabrėžia, kad per 2024–2025 m. laikotarpį žemės ūkis nepatyrė didelių permainų, bet išryškėjo kelios ilgalaikės tendencijos.

 

„Jau dešimt metų Lietuva nuosekliai prisitaiko prie ES žaliojo kurso, palaipsniui plėsdama ekologinio ūkininkavimo apimtis. Kita svarbi kryptis – ūkių struktūros pokyčiai. Smulkieji augalininkystės ūkiai vis dažniau nutraukia veiklą ir parduoda arba išnuomoja žemę stambesniems rinkos dalyviams, todėl sektoriaus konsolidacija tampa akivaizdi“, – įvardija P. Liubancas.

Turės ieškoti sprendimų

 

Jis primena, kad didžioji dalis Lietuvoje užaugintų grūdų yra eksportuojama. Todėl jų finansiniai rezultatai tiesiogiai priklauso nuo pasaulinių supirkimo kainų tendencijų.

 

„Dabartinei situacijai daugiausia įtakos turėjo aukšta trąšų ir augalų apsaugos priemonių savikaina, darbo užmokesčio brangimas ir žemos pajamos, kurias lėmė kritusios supirkimo kainos bei nepasiektos aukštesnės grūdų klasės“, – sektoriaus būklę nusako P. Liubancas.

 

Atskiruose žemės ūkio segmentuose ryškėja skirtingos sąnaudų, pajamų ir rizikų dinamikos. Augalininkystės segmentui šie metai pažėrė gamtos iššūkių, tačiau pagal derliaus rodiklius jų negalima vadinti prastais.

 

„Šilta žiema pasėliams buvo palanki, tačiau dėl pavasarinių šalnų ir drėgnų, vėsesnių orų augalai vystėsi lėčiau. Javapjūtė prasidėjo 2-3 savaitėmis vėliau nei įprasta, o rugpjūčio lietūs trukdė technikai įvažiuoti į laukus. Nepaisant to, derlius – tiek kiekio, tiek kokybės prasme – buvo geras“, – apžvelgia pašnekovas.

 

Vis dėlto, ekonominė aplinka ūkiams nebuvo tokia dosni. Jis primena, kad didžioji dalis šalyje veikiančių ūkių neatliko grūdų supirkimų kainų fiksacijos, nes tikėjosi, kad augs supirkimo kainos. Tačiau 2024-2025 m. grūdų derlius visame pasaulyje buvo geras, todėl pagrindinių auginamų kultūrų supirkimo kainos neaugo arba sumažėjo.

 

„2025 m. naujo grūdų derliaus vidutinė supirkimo kaina buvo 15 % mažesnė nei 2024 m. Rapsų supirkimo kaina išliko panašiame lygyje, – skaičiuoja P. Liubancas. – Bendrai vertinant augalininkystės srityje veikiančius ūkius, galima daryti išvadą, kad didžioji jų dalis patyrė atotrūkį tarp sąnaudų ir rinkos kainų ir pelningumas, lyginant su ankstesniais rezultatais, bus mažesnis. Ūkiai turės ieškoti sprendimų, kaip mažinti savikainą ir efektyvinti veiklą“.

 

Šiųmetis daržovių derlius buvo rekordinis, tačiau jų augintojus liūdino smarkiai kritusios supirkimo kainos.

 

„Visgi, pastaruosius dvejus metus daržininkystės ūkių finansinė būklė buvo puiki ir sukaupti rezervai leidžia pakankamai lengvai išgyventi su kuklesniais šių metų rezultatais“, – sako P. Liubancas.

Plati sėkmės amplitudė

 

Atskiruose gyvulininkystės segmentuose šiemet fiksuojama gerokai platesnė rezultatų amplitudė – dalis ūkių stiprina pozicijas, kiti susiduria su nuosmukiu. Pavyzdžiui, pieno gamybos sektorius rodo pozityvias tendencijas. Lyginant su praėjusiais metais, natūralaus pieno supirkimo kaina šiemet yra apie 16% aukštesnė, o bendras primilžis Lietuvoje, nepaisant 2,5% sumažėjusio melžiamų karvių skaičiaus, ūgtelėjo 2,6%. P. Liubancas sako, kad pienininkystės ūkiai išlaiko aukštą pelningumą ir ruošia investicinius planus modernizuoti esamas arba statyti naujas fermas.

 

Gerų rezultatų 2025 m. pavyko pasiekti ir Lietuvos mėsinių paukščių segmentui – jame augimo apimtys nuosekliai didėja nuo 2021 metų. Pašnekovas komentuoja, kad viena pagrindinių augimo priežasčių – 2020 m. intensyviai vykdytos, ES paramos lėšomis finansuotos investicijos.

 

„Dėl aukštų mėsos supirkimo kainų ūkiai ir toliau plečia veiklą, didindami auginamų paukščių skaičių. 2025 m. supirkimo kainos išlieka aukštos, todėl šio sektoriaus ūkių finansinė padėtis vertinama kaip gera“, – akcentuoja jis.

 

Vis dėlto, mėsinių galvijų, kiaulių ir avių augintojams sekasi prasčiau: pastaruosius penkerius metus šių gyvulių šalyje auginama vis mažiau.

 

„Pagrindinė priežastis – ilgą laiką vyravusios istoriškai žemos mėsos supirkimo kainos. Tik šiemet jos atsigavo mėsinių galvijų ir avių sektoriuose. Tai gerina šių ūkių finansinę būklę, tačiau jie vis dar vengia daug investuoti ir didinti bandas, nes nėra tikri, kiek ilgai aukštesnės supirkimo kainos išsilaikys“, – teigia „Swedbank“ Žemės ūkio verslo finansavimo grupės vadovas.

 

Labiausiai pažeidžiamu segmentu, pasak P. Liubanco, išlieka kiaulininkystė.

 

„Lyginant su 2024 m., kiaulininkystės sektoriuje supirkimo kainos šiemet krito maždaug 10%. Tikėtina, kad kainų spaudimas ir kiaulių maro rizika išliks pagrindinėmis priežastimis, kodėl šis segmentas Lietuvoje traukiasi“, – konstatuoja jis.

Finansavimo poreikis auga

 

Didėjant žemės ūkio sektoriaus sąnaudoms ir investiciniam aktyvumui, per pastaruosius metus išaugo ir finansavimo poreikis. Pasak P. Liubanco, tam įtakos turi kelios vienu metu veikiančios kryptys. Pirmiausia – spartėjanti ūkių modernizacija.

 

„Ūkiai aktyviai diegia tvarias technologijas ir robotizuotas sistemas, ypač dėl darbo jėgos trūkumo. Šios investicijos yra brangios ir dažniausiai finansuojamos pasitelkiant kredito įstaigas“, – aiškina jis.

 

Kita kryptis – infrastruktūros atnaujinimas. Melioracija, drenažas, sistemingas dirvožemio naudojimas, priežiūra ir gerinimas tampa vis svarbesni klimato kaitos kontekste.

 

„Ūkiai, kurie į šias sritis investuoja, pasiekia geresnių rezultatų ir lengviau prisitaiko prie besikeičiančių oro sąlygų“, – pabrėžia P. Liubancas.

 

Finansavimo poreikį didina ir siekis išlaikyti konkurencingumą bei atsparumą. P. Liubancas pažymi, kad šiandien kredito įstaigos ūkiams yra ilgalaikiai partneriai, galintys amortizuoti rinkos svyravimus.

 

Papildomą rizikos sluoksnį formuoja siūlomas mažesnis ES paramos biudžetas 2028–2034 m. laikotarpiui.

 

„Sumažėjus asignavimams, sektorius gali susidurti su reikšmingu investicinių lėšų trūkumu“, – sako vadovas.

 

Nors sektoriaus finansavimo poreikiai didėja, banko vertinimu, dauguma ūkių išlieka finansiškai brandūs ir geba valdyti rizikas, o pats sektorius yra vienas stabiliausių Lietuvoje – ypač atsižvelgiant į tai, kad dauguma ūkių turi ilgametę, dažnai iš kartos į kartą perduodamą patirtį.

 

P. Liubancas sako, kad vertindami galimybę investuoti į ūkį, banko ekspertai daugiausia dėmesio skiria trims rodikliams: istoriniam ir prognozuojamam ūkio uždarbiui, nuosavo kapitalo dydžiui ir istoriniams veiklos rezultatams. Kartu, anot vadovo, vis daugiau reikšmės teikiama ūkių verslo strategijai: ar ieškoma, kaip didinti gaunamą vertės dalį ir mažinti priklausomybę nuo žaliavos supirkimo kainų.

 

Pašnekovas sako, kad norėdami kurti aukštesnę pridėtinę vertę ilgalaikėje perspektyvoje šalies ūkiai turėtų imtis perdirbimo:

 

„Parduodami žaliavą – grūdus, pieną, mėsą, daržoves – ūkininkai gauna mažiausią vertės dalį. Net minimalus perdirbimas leistų pelningumą padidinti kelis kartus“.

 

Pavyzdžiui, mažesniems (iki 200 ha) ūkiams ypač tinka specializacija ir perdirbimas. Gautą produkciją produktyviausia būtų parduoti specializuotose parduotuvėse, pradėjus teikti e. prekybos su pristatymu paslaugas ar tapus HoReCa tiekėju.

 

„Tiesioginės prekybos modeliai trumpina tiekimo grandinę ir didina ūkininkų gaunamą vertę“, – teigia P. Liubancas.

 

Didesniems ūkiams, jo nuomone, geriausias kelias – kooperacija:

 

„Kooperacija padidina derybinę galią, leidžia kartu įgyvendinti reikšmingas perdirbimo investicijas ir sukurti didesnę vertę bei pelningumą ilguoju laikotarpiu“, – pastebi pašnekovas.

Pasiruošti didžiausioms rizikoms

 

Vertindamas sektoriaus perspektyvas, P. Liubancas išskiria tris pagrindines rizikas, kurios, jo nuomone, svarbios išliks ir ateinančiais metais.

 

„Agrosektorius susiduria su finansine rizika, kurią lemia išaugusios sąnaudos ir kritusios supirkimo kainos. Tokios kainų žirklės, kai savikaina yra artima gaunamoms pajamoms, ūkiams tampa dideliu išbandymu, – konstatuoja jis. – Sektorius taip pat neišvengia ligų protrūkių: Lietuvoje ir toliau kyla Afrikinio kiaulių maro židinių, registruojama paukščių gripo atvejų, Europoje fiksuojami Mėlynojo liežuvio ligos židiniai. Klimato kaitos atnešamos sausros, liūtys, krušos ir šalnos taip pat tampa vis dažnesniu reiškiniu, todėl ūkiams būtina didinti atsparumą“.

 

Pašnekovo vertinimu, rizikų struktūra artimiausiu metu iš esmės nesikeis, todėl ūkiams svarbu laiku pereiti nuo reakcijos į išorinius veiksnius prie strategiškai suplanuotų pokyčių.

 

„Šalies agrosektoriui būtina kurti didesnę pridėtinę vertę ir mažinti priklausomybę nuo supirkimo kainų. Taip pat ūkiai privalo investuoti į technologijas ir tiksliąją žemdirbystę, kuri iki 30 % gali sumažinti sąnaudas ir padidinti derliaus stabilumą. Norint pasiekti tvarų augimą, reikia gerinti dirvožemio būklę ir investuoti į ūkių modernizaciją – naudoti atsinaujinančią energiją, diegti robotizaciją, gerinti bandų genetiką, – vardija P. Liubancas. – Tie ūkiai, kurie jau dabar kuria didesnę vertę ir investuoja į efektyvumą, bus konkurencingiausi ir po 5-10 metų“.”