„Sunkioji“ dekarbonizacija: Ji planuojama ne ten, kur galima
naudoti elektrą, o ten, kur elektra netinka: plieno gamyboje, trąšų pramonėje
ir tolimajame laivyne. Šiuose sektoriuose tai ne švaistymas, o vienintelė reali
alternatyva iškastiniam kurui.
Anglies dvideginio surinkimas (CCS): Technologija,
leidžianti toliau naudoti dujas surenkant emisijas, šiuo metu yra brangi,
palyginus su paprastu gamtinių dujų deginimu. Tačiau tarptautinės agentūros
(pvz., IEA) teigia, kad be CCS pasiekti klimato tikslų cemento ar chemijos
pramonėje bus beveik neįmanoma.
Kas pigiau: technologija,
leidžianti toliau naudoti gamtines dujas, surenkant emisijas, ar deginti
žaliąjį vandenilį?
2025 m. duomenimis, gamtinių dujų naudojimas su anglies
dioksido surinkimo ir saugojimo technologija (CCS) išlieka pigesne alternatyva
nei žaliojo vandenilio deginimas. Nors žaliojo vandenilio kaina sparčiai
krenta, dabartinė gamybos infrastruktūra ir energijos sąnaudos vis dar lemia
aukštesnę jo savikainą.
Štai pagrindiniai kainų palyginimai (už 1 kg vandenilio
ekvivalento):
Mėlynasis
vandenilis (gamtinės dujos + CCS): kainuoja apie 1,50–3,50 USD. Tai laikoma
ekonomiškai patrauklesniu pereinamojo laikotarpio sprendimu dėl išvystytos dujų
infrastruktūros.
Žaliasis
vandenilis (elektrolizė iš atsinaujinančių šaltinių): kainuoja apie 3,50–6,00
USD (kai kuriais atvejais iki 7,00 USD). Kai kuriuose regionuose su itin pigia
atsinaujinančia energija ir valstybės subsidijomis kaina gali kristi iki 2,00
USD, tačiau globaliu mastu ji išlieka aukštesnė.
Svarbiausi veiksniai, veikiantys kainų skirtumą 2025 metais:
Technologinė
branda: Gamtinių dujų skaidymas (SMR) kartu su CCS yra technologiškai labiau
subrendęs procesas, todėl jo pradinės investicijos (CAPEX) yra mažesnės nei
didelio masto elektrolizės įrenginių.
Dujų kainų
kintamumas: Mėlynojo vandenilio patrauklumas yra tiesiogiai priklausomas nuo
gamtinių dujų rinkos kainų. Jei dujos brangsta, žaliojo vandenilio
konkurencingumas didėja.
Subsidijos ir
mokesčiai: JAV „Infliacijos mažinimo aktas“ (IRA) ir panašios ES iniciatyvos
teikia iki 3,00 USD/kg mokesčių kreditus žaliajam vandeniliui, o tai gali
padaryti jį pigesnį už mėlynąjį vandenilį tam tikruose projektuose jau 2025 m.
Trumpas ir AfD padarys galą toms subsidijoms.
Efektyvumo nuostoliai: Verčiant elektrą į vandenilį
(elektrolizė), jį suspaudžiant, transportuojant ir vėl deginant (turbinose ar
kuro elementuose), prarandama apie 60–70 % pradinės energijos. Palyginimui,
tiesioginis baterijų krovimas išsaugo apie 85–90 % energijos. Kur galėsime,
naudosime elektrą, ne žaliąjį vandenilį.
Lietuvos elitas išsiskiria ypatingu sugebėjimu sukišti mūsų
visų pinigus į tai, kas neapsimoka, pvz. žaliąjį vandenilį:
“Lietuva ir Europa vis dar tiki vandeniliu, tačiau grįžta į
realybę – anksčiau užsibrėžtus tikslus pasiekti bus labai sunku. Nepaisant to,
kad į šios technologijos paklausą žiūrima blaiviau, reguliavimas išlieka
nepakitęs ir net ribojantis, mano su šia sritimi susijusių verslų atstovai.
Tikrosios vandenilio revoliucijos Lietuvoje, panašu, nematysime tol, kol nebus
nutiestas Suomiją ir Vokietiją jungiantis vandenilio dujotiekis, sako
energetikos viceministras. Anksčiausiai tai galėtų įvykti kito dešimtmečio
viduryje.
Airidas Daukšas, energetikos viceministras, gruodžio
viduryje kalbėdamas renginyje „Baltic Energy Forum 2025“ pabrėžė, kad Lietuvoje
besikuriantis vandenilio energetikos sektorius kol kas neturi tam skirto
įstatymo, tačiau jo galima tikėtis 2026 m. viduryje.
„Visi pagrindai prasideda nuo aiškių ir stabilių taisyklių.
Kaip žinote, šiuo metu neturime ilgalaikių ar konkrečių taisyklių, kurios
reglamentuotų vandenilį ir susijusius klausimus. Todėl kartu su tarpinstitucine
darbo grupe rengiame vandenilio įstatymo projektą. Tikimės, kad artėjančioje
parlamento sesijoje šis įstatymas bus patvirtintas. Jis nustatys teisines,
finansines ir organizacines sąlygas konkurencingos, ekonomiškai pagrįstos ir
patikimos vandenilio rinkos kūrimui Lietuvoje“, – sakė jis. Šiuo metu, iki
sausio 19 d., vyksta konsultacijos su sektoriaus dalyviais.
Lietuvoje dabar veikia du dideli vandenilio gamintojai ir
vartotojai – naftos perdirbimo gamykla „Orlen Lietuva“, statanti 20 MW
elektrolizės įrenginį ir azoto trąšų gamintoja „Achema“.
Įmonės gamina vadinamąjį pilkąjį vandenilį – tam naudoja
gamtines dujas. „Orlen“ projektas vėliau galėtų išaugti iki 100 MW ekologiško
vandenilio pajėgumų ir tapti didžiausiu šalyje vykdomu projektu, sako A.
Daukšas.
„Achemos“ situacija yra visai kitokia – bendrovė 2024 m.
atsisakė 122 mln. Eur ES paramos žaliojo vandenilio pajėgumų gamybai dėl
reikšmingai padidėjusių investicinių išlaidų. Visgi Energetikos ministerija
viliasi, kad ši pozicija ilgainiui pasikeis.
„Tikime, kad artimiausiais metais diskusija apie vandenilį
turėtų būti vėl iškelta“, – kalbėjo A. Daukšas.
Kitąmet Vilniuje ir Klaipėdoje veiklą pradėti turėtų
pirmosios nedidelės, transportui skirtos žaliojo vandenilio gamyklos. Kaip jau
rašėme, „Ignitis grupė“ analizuoja galimybes įgyvendinti minėtą 1 GW projektą
Elektrėnuose, tačiau pradėti iškart nuo didelio projekto gali pasirodyti
neracionalu.
Šiandien tai – visi vietiniai planai. Tačiau didžiausias
regionines diskusijas kelia ateities megaprojektas – vandenilio koridorius iš
Suomijos į Vokietiją per Baltijos valstybes ir Lenkiją.
„Suprantame, kad didžiausias (vandenilio – VŽ) potencialas
yra eksportas, o ne vidaus paklausa, nes Lenkijai ir Vokietijai reikia energijos
šaltinių. Taigi vandenilis galėtų būti sprendimas. O mes, kaip šalis, turinti
daug atsinaujinančių energijos išteklių, galėtume tiekti vandenilį per šį
dujotiekį. Nenoriu spėlioti, kada šis koridorius galėtų būti įgyvendintas ar
kada tiksliai jis pradės veikti, bet tikimės, kad tai galėtų įvykti iki
2033–2035 m.“, – nurodė A. Daukšas.
Ministerija skaičiuoja, kad eksporto pajėgumai šiuo
koridoriumi iki 2040 m. galėtų siekti 91 TWh.
„Didžiausias proveržis vandenilio sektoriuje bus tada, kai
mes turėsime koridorių. Nes pagrindinis vartojimas yra pietuose – Lenkijoje,
Vokietijoje. Reikia sutelkti dėmesį į šiuos projektus“, – kalbėjo A. Daukšas.
Kabelis į Vokietiją – ne konkurentas
Šalia vandenilio koridoriaus taip pat intensyviai kalbama
apie projektą tiesti jūrinį elektros kabelį iš Lietuvos arba Latvijos į
Vokietiją. Kol kas tikslių detalių nėra suderinta, tačiau Baltijos šalių ir
Vokietijos atstovai šį projektą jau aptarinėja, ketinama ieškoti europinio
finansavimo. Kabelis galėtų būti užbaigtas iki 2035–2037 m.
Tiek vandenilio koridorius, tiek elektros jungtis su
Vokietija bus skirtos perteklinei elektros energijai pernešti, žinoma,
vandenilio atveju, reikės atlikti papildomą žingsnį. Kol kas neaišku, kiek abu
projektai kainuos, tačiau tai bus nemažos sumos. Palyginimui, vien sausumos
jungtis „Harmony Link“ tarp Lietuvos ir Lenkijos, kurią pradės tiesti 2028 m.,
bendrai kainuos apie 900 mln. Eur.
Vis dėlto Paulius Butkus, „EPSO-G“ grupės plėtros ir
inovacijų vadovas, nurodo, kad šie du projektai gali būti vystomi paraleliai ir
vienas su kitu nekonkuruos.
„Paruošime studiją, kuri parodys, kad tai nėra
konkuruojantys projektai. Reikės investicijų į skirtingas sritis, nes vienu
atveju, teks sukurti visiškai naują infrastruktūrą vandenilio pagrindu – kada
mes statėme ką nors tokio didelio ir naujo? Kabelis su Vokietija – taip, kaštai
nemaži, bet atstumas nėra toks didelis, lyginant su Europos mastais. Gal tai
didelis projektas Baltijos šalims, bet ne Vokietijai. Kai pradėjome su jais
kalbėtis, mums sakė, kad jie nori ne vieno, o trijų kabelių“, – kalbėjo
pašnekovas.
Jis skaičiuoja, kad ilgalaikis bendras Baltijos šalių
atsinaujinančios energetikos potencialas yra 80 GW, o Suomija, kurioje
prasidėtų vandenilio koridorius, vien vėjo energetikos planuoja turėti 100 MW.
„Jei nori pernešti didžiulius kiekius energijos Europoje, to
negali daryti elektros tinklu“, – nurodė P. Butkus.
Energetikos sektoriaus žaidėjai baksnoja į reguliavimą
Kasparas Liepinis, „H2Latvia“ generalinis direktorius ir
įkūrėjas, Latvijos vandenilio aljanso koordinatorius mano, kad vyriausybės
pasaulio šalių turėtų padaryti daugiau, ypač labiau kreipti dėmesį į vartojimą,
o ne gamybą.
„Kaip tai paskatinti? Galbūt tai galėtų būti mokesčių
kreditai, lengvatos, siekiant sumažinti anglies dvideginio naudojimą ir pereiti
nuo gamtinių dujų tose pramonės šakose, kurios generuoja didelius šilumos
kiekius – stiklo, cemento gamyba ar panašiai“, – kalbėjo jis ir pridūrė, kad
nors mažiems, bandomiesiems projektams užtenka ES finansavimo, didesniems
prireiks plačios valstybės paskatų sistemos.
Panašiai mano ir P. Butkus. Anot jo, kalbantis su
potencialiais plėtotojais, girdimi labai dideli skaičiai.
„Bet kai paklausi, kur tas vandenilis bus naudojamas, jie
sako, kad jis bus eksportuojamas. Bet tai nėra taip lengva – net ir turint
infrastruktūrą eksportui, vis tiek turi rasti, kas jį vartos. Vartojimas yra
didžiausias butelio kakliukas visoje Europoje“, – nurodo jis.
Pesimistiškiausiai tarp diskusijos dalyvių vaizdą matė
„Orlen S.A.“ atstovas. Lenkijoje ši bendrovė yra antras didžiausias vandenilio
gamintojas. Pati Lenkija yra trečia didžiausia vandenilio gamintoja Europoje –
tačiau šis vandenilis nelaikomas žaliuoju, nes visas gaminamas iš gamtinių
dujų.
„Nors ir matome daug potencialo ir „Orlen“ vysto keletą
projektų, bet problema yra kaina. Norime sumažinti anglies dvideginio išmetimą,
bet žaliasis vandenilis 2–3 kartus brangesnis nei kita opcija, kurią mes taip
pat laikome švaria. Tai – žemo dvideginio lygio vandenilis, gaunamas derinant
gamtinės dujas su anglies dvideginio surinkimu ir saugojimu (CSS)“, – kalbėjo
Jerzy's Dudekas, „Orlen S.A.“ reguliavimo ir tarptautinių reikalų departamento
reguliavimo ir atitikties srities koordinatorius.
Jis teigė, kad ES nustatyti vandenilio tikslai yra problema
– reikėtų leisti vandenilio industrijai augti padedant rinkos jėgoms, o ne
vaikantis iškeltų skaičių. Atsinaujinančiosios energijos direktyvoje siekiama,
kad iki 2030 m. žaliasis vandenilis turėtų sudaryti ne mažiau kaip 1 % visos
transporto sektoriui tiekiamos energijos ir ne mažiau kaip 42 % viso pramonėje
naudojamo vandenilio, o 2035 m. – 60 %.
„Turime problemą su tikslais, kurie susiję su ES statymu ant
vandenilio – kad būtent tai įžiebs rinka. Bet nėra rinkos, taigi nėra gamybos,
vartojimo, infrastruktūros“, – kalbėjo J. Dudekas.
Tai, kad Lietuvos nustatytas tikslas pasiekti 1,3 GW
vandenilio pajėgumų iki 2030 m. veikiausiai nebus įgyvendintas, diskusijoje
pripažino ir A. Daukšas. Jis pabrėžė, kad toks optimistiškas apsiskaičiavimas
būdingas ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai.
J. Dudekas sako, kad vandenilio projektų vystytojus priimti
galutinį sprendimą atbaido ir kai kurie ES nurodyti reikalavimai, kuriuos
„Orlen“ laiko pertekliniais. Pavyzdžiui, tai, kad nuo 2028 m. įsigalios
taisyklė, pagal kurią elektra žaliojo vandenilio gamybai turi būti naudojama ne
iš bet kokių atsinaujinančių išteklių, tačiau tik naujai prijungtų, ne senesnių
nei trejų metų projektų. Kita problema – 2030 m. įsigaliosiantis valandinės
žaliosios elektros energijos apskaitos reikalavimas. Būtent šį kriterijų kaip
pagrindinį įvardijo ES paramos atsisakiusi „Achema“.
Reguliacinė sektoriaus tvarka išliko, nepaisant to, jog
Bendrija supranta kiek per optimistiškai vertinusi šios energetikos rūšies
plėtrą.
„Manau, kad Europa jau suvokė, kad tikslai vandeniliui
nustatyti esant išpūstam susidomėjimui“, – kalbėjo K. Liepinis. –Tų tikslų mes
nepasieksime – dabar kalbame apie akistatą su realybe ir kaip greitai mes
galime rasti tikrą panaudojimą vandeniliui. Karštligė jau baigėsi ir ačiū
Dievui“."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą