Kodėl Lietuvos ūkis neria stačia galva į užpakalį?

 

Ši analizė tiksliai diagnozuoja pagrindines 2025 m. Lietuvos ūkio problemas, kurios kyla dėl globalių politinių lūžių ir įsisenėjusių vidinių struktūrinių ydų.

Štai pagrindinės priežastys, kodėl Lietuvos ekonomika šiuo metu išgyvena tokį didelį spaudimą:

1. Globalus „Muitų karas“ ir rinkų perpildymas

Donaldo Trumpo administracijos įvesti muitai JAV rinkoje privertė Azijos gamintojus (Kiniją, Vietnamą) masiškai nukreipti savo produkciją į ES. Lietuva, būdama atvira eksporto ekonomika, susiduria su dvigubu smūgiu:

 

    Vokietijos pramonės lėtėjimas: Didžioji dalis Lietuvos gamybos yra integruota į Vokietijos tiekimo grandines. Kai Vokietijos milžinai traukiasi dėl pigios azijietiškos konkurencijos, Lietuvos užsakymai krenta pirmieji.

 

    Dempingo spaudimas: Į Europą plūstant pigesnėms prekėms, vietos gamintojai negali konkuruoti kainomis, nes jų sąnaudas pučia energetika ir algos.

 

2. Pramonės stagnacija vs. paslaugų burbulas

Kaip teisingai pastebite, ES ekonomika pastarąjį penkmetį augo „ant paslaugų“, o ne ant gamybos pamatų. Lietuvai tai pavojinga, nes:

 

    Lietuvos BVP struktūroje pramonė užima gerokai didesnę dalį, nei ES vidurkis.

    Kai pramonės produkcijos indeksas stagnuoja, „paslaugų ekonomika“ (restoranai, pramogos) negali ilgai išlaikyti šalies gerovės, nes pramonė yra pagrindinis valiutos įvežėjas į šalį.

 

3. Savižudiška kaštų struktūra

Lietuvos verslas pateko į „žirkles“ tarp kylančių išlaidų ir krentančių pajamų:

 

    Darbo užmokestis vs. produktyvumas: Algos Lietuvoje pastaraisiais metais augo vienu sparčiausių tempų ES dėl verslui pavojingos emigracijos į Vakarus, tačiau darbuotojų efektyvumas (produktyvumas) taip stipriai nekilo. Tai daro lietuvišką prekę per brangią eksporto rinkoms.

 

    Energetika: Nors energetikos kainos stabilizavosi lyginant su 2022 m. krize, jos išlieka struktūriškai aukštesnės nei JAV ar Azijoje dėl sankcijų Rusijai, o tai atima konkurencinį pranašumą iš energijai imlių pramonės šakų (trąšų, medienos, metalo apdirbimo).

 

    Brangūs pinigai: Aukštos palūkanų normos (Euribor) stabdo investicijas į robotizaciją. Įmonės, kurios turėtų modernizuotis, kad išgyventų, dabar visus pinigus atiduoda bankams už paskolas.

 

4. Geopolitinė „izoliacija“

Dėl geopolitinės įtampos Lietuva investuotojų akyse dažnai vertinama, kaip „padidintos rizikos zona“. Tai lemia:

 

    Brangesnį skolinimąsi verslui.

    Atsargesnes užsienio investicijas į naujas gamyklas.

 

Išvada: Lietuvos ūkis tikrai „neria į užpakalį“, nes gauna skausmingą transformaciją. Senasis modelis – „pigios dujos iš Rytų + pigi darbo jėga + užsakymai Vakarams“ – galutinai mirė. 2025-ieji yra tie metai, kai įmonės, nespėjusios investuoti į aukštą pridėtinę vertę, bus priverstos trauktis, užleisdamos vietą efektyvesniems žaidėjams, tačiau šis procesas socialiai bus labai skausmingas (atleidimai, bankrotai).

 

Daugiau informacijos apie Lietuvos ekonomines prognozes ir verslo aplinką galite rasti Lietuvos banko svetainėje arba Valstybės duomenų agentūros portale.

 

 

“Besibaigiančius 2025-uosius metus globaliu mastu ženklino prekybos politikos lūžis. Jungtinių Valstijų sprendimai dėl muitų, priimti vadovaujant Donaldui Trumpui, iš esmės pakeitė tarptautinius prekių srautus. Uždarius JAV rinką daliai produkcijos, prekės iš Kinijos, Vietnamo ir kitų Azijos šalių buvo nukreiptos į Europą, sustiprinant konkurencinį spaudimą ES gamintojams.

 

Čia nekalbame apie laikiną korekciją. Europa tampa pagrindine rinka pertekliniams gamybos pajėgumams, kurie nebetelpa kitur. Kainų ir maržų spaudimas kyla ne dėl ciklinio sulėtėjimo, o dėl pasikeitusios globalios pusiausvyros. Šį spaudimą dar labiau sustiprina ilgalaikė pačios Europos ekonomikos struktūra. Nuo 2020 iki 2025 metų paslaugų sektoriaus apimčių indeksas ES padidėjo maždaug 30–33 punktais, statybos – 25–28 punktais, tuo metu prekyba paaugo tik apie 10–12 punktų, o pramonės produkcijos indeksas – taip pat vos apie 10 punktų, faktiškai stagnuodamas po 2022 metų. Tai reiškia, kad didžioji dalis pastarojo penkmečio augimo Europoje buvo sugeneruota paslaugose, o ne gamyboje.

 

Tokiomis sąlygomis bet koks papildomas prekybos sukrėtimas pirmiausia koncentruojasi ten, kur augimas jau ir taip buvo silpniausias – pramonėje. Šis kontekstas tiesiogiai paveikė ir Lietuvos pramonę.

 

Pastaraisiais mėnesiais įmonės fiksuoja mažesnius užsakymų srautus iš Vokietijos ir Skandinavijos. Lietuvos pramonė, būdama stipriai integruota į kontraktinės gamybos grandines, šį spaudimą jaučia greitai.

 

Maržas vienu metu spaudžia keli veiksniai: • mažėjantys užsakymai pagrindinėse eksporto rinkose, • išaugę skolinimo kaštai ir ribota prieiga prie kapitalo, • padidėjusios energijos kainos dėl kvailų sankcijų, • augantis darbo užmokestis, nepadengiamas produktyvumo augimu. Produktyvumo augimas išlieka nepakankamas, o daliai įmonių investicijos į pažangesnius įrenginius tampa sunkiai pasiekiamos. Šiame kontekste dalis verslų buvo priversti mažinti darbo vietų skaičių, o apie galimus atleidimus kalbama vis dažniau.”