Ar ir toliau taip gyvensim?

2010 06 07 09:53
Kunigo Justino Lelešiaus – Grafo, dienoraštis 1946 -1947 metais. Rastas po kunigo – partizano žūties.

[..] "Guliu šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? Turėdamas laiko, imu ieškoti viso to kaltininkų. Iš kur Lietuvoje atsirado tiek daug išgamų, parsidavėlių?
Prieinu išvadą, biednuomenės socialinė padėtis mūsų Nepriklausomybės laikais jiems buvo nepakenčiama. Už pusę lito darbininkas turėjo kirsti žydui per dieną malkas, tuo tarpu jis matė prabangoje skęstančius Kauno ponus. Darbininkas su šeima kentė badą, tuo tarpu kita žmonių dalis ruošė ištaigingus balius, kuriuose dažnai keldavo net naktines orgijas. Tą matė varge beskęstantis darbininkas. Jo galvosenoje vyravo neapykanta buržuazijai. Tokių užmirštų ir varge skęstančių šeimų buvo ne viena. Jos būrėsi viena prie kitos vis didesnius ratelius. Budri bolševikų akis tą didelę bedugnę tarp biednuomenės ir pasiturinčios visuomenės greitai panaudojo savo juodiems darbams. Juos traukė į komunistinius ratelius. Maskva, nors pati skendo neturte, bet tam pinigų negailėjo. Ji bėrė saujomis auksą. O varge paskendusios biednuomenės mases sužavėjo auksas. Mestas šūkis, kad ir jūs esate žmonės, ir jūs galite naudotis turtais, kad ir jūs turite teisę į gyvenimą, užbūrė bemoksles mases. Jeigu mūsų Nepriklausomybės laikais būtų buvęs kreipiamas dėmesys į tą vargstančią liaudį, į jos vargingą buitį – to šiandien nebūtų įvykę.
Jeigu visi mes esame Lietuvos piliečiai, toje tautoje gimę, tai visi turime teisę tautos gėrybėmis naudotis. Reikėjos duoti sąlygas: kad visi galėtų žmoniškai pragyventi. Aukštas valdininkas turėjo kelių aukštų namą, kurį dažnai įsigydavo vogdamas iš valstybės iždo, tuo tarpu darbininko šeima gyveno fortuose ar tamsiuose, drėgnuose rūsiuose. Ar negalėjo valstybė sudaryti sąlygas, kad ir tos darbininkų šeimos turėtų tinkamus butus, kaip pridera žmogui, pragyvenimą.
Iš antros pusės: su pavydu žiūrėjo ūkininkas į dygstantį Lapėno mūrą, tuo tarpu pats, atsisakydamas mėsos kąsnelio, vežė už trisdešimt penkis litus savo bekoną, kad tik galėtų apsimokėti mokesčius. Juodi pono Lapėno darbai šiandien visai tautai nėra paslaptis.
Kiekvienas valdininkas jautėsi padėties viešpats. Tarnautojas yra skirtas patarnauti visuomenei. O mūsų valdininkija išbardavo, iškoneveikdavo bemokslį kaimietį, siųsdavo velniop. Pagieža tautoje augo. Vieni dairėsi į Maskvą, antri į Berlyną, o treti – į Varšuvą.
Didžiules teises mūsų Tėvyneje turėjo žydai. Jų rankose buvo kapitalas ir nebuvo galima tai nacionalizuoti, bendram tautos interesui panaudoti žmonių prakaitu uždirbtus žydu kapitalus. Nedovanotinos tai klaidos, nedovanotini apsileidimai, kurie ir privedė tautą prie pražūties.
Neturėjome mes net tinkamų pedagogų. Kaimo mokytojas dažnai be jokio pašaukimo pedagoginiam darbui, užuot ugdęs jaunuomenę savo gyvenimu, - juos stūmė nuo savęs. Mokytojas, per dieną girtas, bendraudamas su įtartinos doros asmenimis, pats būdamas dvasios elgeta, negalėjo įžiebti į jautrią vaikučių sielą Tėvynės meilės jausmo. Toks mokytojas neturėdamas pedagoginio takto, jaunuomenę baidė nuo mokslo. Vaikas ruošė savo pamokas ne iš meilės mokslui, bet grynai iš baimės, kad girtuoklis mokytojas jo nedaužytų rykštėmis.
Buvo blogai tvarkomas ir mediciniškas aprūpinimas. Apskrities gydytojas, jeigu atvažiavo į kaimą pas ligonį, tai kad užgiedos už savo vizitą, tai žmonės norėtų geriau mirti, negu parduoti paskutinę karvę. Valstybė į tai nekreipė dėmesio. Jeigu gydytojas gauna algą, tai kokia dar reikalinga antra alga, kuriąturi sudėti sergantieji žmonės?
Šiandien, prisiminus faktą, kad nedaugelis gydytojų galima prisišaukti prie sužeisto kovotojo, užverda pyktis."