„Alphabet“ vis dar gali laimėti net ir dirbtinio intelekto (DI) srities atvėsimo laikotarpiu – nors šis technologijų milžinas turi daugybę privalumų, investuotojai jam nebėra tokie palankūs.

“„Alphabet“ technologijų sektoriuje yra arčiausiai „viskas viename“ DI platformos: bendrovė turi pažangiausią DI modelį, sparčiai augantį debesų kompiuterijos verslą, vysto nuosavų lustų kūrimo veiklą ir valdo didelį pagrindinį reklamos verslą.

 

Tokia veiklos įvairovė turėtų tapti didžiuliu pranašumu dabar, kai DI bumas pereina į neapibrėžtesnį, kapitalo ribojimų kupiną etapą. Vis dėlto „Google“ patronuojančiosios bendrovės akcijos investuotojų vertinamos ne taip palankiai, kaip konkurentų. Ketvirtadienį jų vertė krito beveik 13 proc. – tai įvyko praėjus dienai po to, kai bendrovė paskelbė trečiojo ketvirčio reklamos pardavimų augimo rodiklius, kurie pasirodė prastesni, nei prognozavo analitikai.

 

„Microsoft“, kurios ketvirčio pajamos išaugo 19 proc. (viršijant analitikų prognozes), trečiadienio prekybos pabaigoje buvo vertinama pagal maždaug 25 kartų viršijantį prognozuojamą kainos ir pelno santykį (P/E). Tai – didesnis įvertinimas nei „Alphabet“ atveju, kur šis rodiklis siekia apie 20.

 

„Microsoft“ turi stabilų verslo programinės įrangos klientų ratą ir didelį debesų kompiuterijos padalinį „Azure“, kurio pajamos trečiąjį ketvirtį išaugo 48 proc. Tačiau bendrovė neturi savo pažangiausio DI modelio, o jos DI lustų kūrimo veikla nėra taip išvystyta kaip „Google“.

 

Kiti technologijų milžinai turi dalį „Google“ būdingų elementų, tačiau nė vienas neturi visko. „Amazon.com“ išsiskiria milžiniška elektroninės prekybos veikla, be to, valdo didžiausią pasaulyje debesų kompiuterijos infrastruktūrą ir turi stiprų DI lustų verslą. Tačiau ji neturi pažangiausio DI modelio. „Meta Platforms“ turi vieną pažangiausių DI modelių, tačiau neturi reikšmingo debesų kompiuterijos verslo, o jos DI lustų kūrimo darbai dar nėra taip pažengę. Abiejų šių bendrovių akcijos vertinamos pagal didesnius daugiklius nei „Alphabet“.

 

Kodėl tuomet „Google“ laikoma atsiliekančia? DI agentai gali susilpninti jos dominavimą paieškos sistemų rinkoje, DI ambicijoms įgyvendinti reikia milžiniškų investicijų, be to, bendrovė neturi tokios DI agentų programėlės vartotojams, kuri prilygtų „Meta“, „OpenAI“ ar „Anthropic“ siūlomiems sprendimams.

 

Tai – visiškai pagrįsti iššūkiai. Tačiau „Google“ turi pakankamai priemonių jiems visiems atremti.

 

Dirbtinio intelekto (DI) keliama grėsmė „Google“ paieškos verslui jau seniai yra pervertinama. „Alphabet“ pajamos iš reklamos auga ne taip sparčiai, kaip norėtų Volstrytas – trečiąjį ketvirtį jos siekė 82 mlrd. JAV dolerių (augimas – apie 10,5 proc.), o tai yra mažiau, nei prognozavo analitikai.

 

Visgi vartotojai palankiai įvertino tai, kad bendrovė į savo paieškos sistemą integravo DI įrankius, tačiau šis sprendimas dar nėra visiškai išnaudotas pajamoms generuoti. Kaip trečiadienį teigė „Alphabet“ komercijos vadovas Philippas Schindleris, bendrovė tik dabar pradeda tarptautiniu mastu plėsti reklamą savo DI pagrįstoje paieškos funkcijoje. Sparčiai auga ir „Gemini“ programėlė – trečiadienį bendrovė pranešė, kad jos naudotojų skaičius viršijo vieną milijardą. Tai gali tapti dar vienu svertu reklamos pajamoms didinti.

 

Ilgalaikėje perspektyvoje didesniu iššūkiu gali tapti tai, kaip bendrovė integruos reklamą į savo DI produktus, kartu išlaikydama dominuojančią poziciją paieškos rinkoje. Kyla įtampa tarp vartotojų, norinčių DI sugeneruotų paieškos rezultatų, kurių neveikia reklamuotojai, ir „Google“, kuriai naudinga pateikti kuo daugiau reklamos.

 

Kita vertus, ši problema aktuali beveik visiems, plėtojantiems DI technologijas. Be to, „Google“ turi pranašumą prieš kai kuriuos konkurentus, pavyzdžiui, „OpenAI“, kurie turi nedaug patirties kuriant ir plečiant reklamos verslą.

 

Dar vienas iššūkis – „Alphabet“ kapitalo poreikiai, tačiau bendrovė yra gana gerai pasirengusi juos įveikti. Remiantis „FactSet“ duomenimis, šiemet bendrovė planuoja skirti apie 200 mlrd. JAV dolerių kapitalo investicijoms, o kitąmet ši suma, analitikų prognozėmis, gali išaugti iki maždaug 312 mlrd. JAV dolerių.

 

Tai milžiniškos lėšos, ypač dabar, kai kyla su DI susijusių obligacijų pajamingumas, o rinkoje tvyro nerimas dėl DI bumo. Tačiau „Alphabet“ pasirodė esanti įžvalgi – ji iš anksto užsitikrino finansavimą, o trečiojo ketvirčio pabaigoje turėjo 265 mlrd. JAV dolerių grynųjų pinigų ir likvidžių vertybinių popierių. Tai didesnė suma nei bet kurios kitos didžiosios technologijų bendrovės. DI bumui pereinant į etapą, kuriame lyderystė priklauso nuo prieigos prie kapitalo, „Google“ turi akivaizdų pranašumą prieš konkurentus.

 

Visgi viena nauja sritis, kurioje „Google“ dar neišnaudojo savo pranašumų, yra DI agentai, skirti vartotojams. Šioje srityje lyderio poziciją užėmė „Meta“ su savo agentu „Muse“ – nuo ​​pat pasirodymo jis buvo atsisiųstas daugiau nei 10 mln. kartų.

 

„Google“ dar nepaleido specialios dirbtinio intelekto agento programėlės vartotojams. Vietoj to, šio mėnesio pradžioje ji pristatė agentą įmonėms, pristatydama jį kaip universalų įrankį, kuris atsako į klausimus, valdo darbo užduotis ir rašo kodą.

 

Toks lėtesnis metodas galėtų lengvai laimėti. Agentai yra populiarūs, tačiau jie taip pat yra rizikingi – kaip rodo neseniai įvykusios agentų sukeltos kibernetinės atakos – ir iš esmės nėra išbandyti masiniu mastu. Jų diegimas įmonėse suteikia „Google“ patirties ir atsiliepimų iš siauresnio, patyrusių vartotojų rato, prieš nukreipiant juos į didesnį ir sudėtingesnį vartotojų ratą.

 

Generalinis direktorius Sundaras Pichai trečiadienį pritarė šiai dinamikai, kalbėdamas su analitikais, sakydamas, kad bendrovė pirmiausia pristatė „Gemini“ agentą įmonėms, „nes jos kelia aukščiausius saugumo, valdymo ir kontrolės reikalavimus“. Bendrovė šią patirtį vartotojams pateiks vėliau šiais metais,  – sakė jis, pradėdamas nuo milijardo „Gemini“ programėlės naudotojų.

 

Pastaruoju metu bendrovės pajamas augina debesų kompiuterijos plėtra ir „Google“ dirbtinio intelekto (DI) lustai (į kuriuos, beje, milijardus dolerių investuoja ir „Anthropic“). Trečiąjį ketvirtį, sparčiai augant pajamoms iš debesų kompiuterijos paslaugų, bendrovės veiklos pelningumo marža padidėjo iki 32 proc. Tai rodo, kad didelės investicijos į DI nemažina pagrindinės veiklos pelningumo.

 

Kita vertus, augančios turto nusidėvėjimo sąnaudos – daugiausia susijusios su kompiuterine įranga – šiek tiek mažina pelningumo maržas. Trečiąjį ketvirtį šios sąnaudos siekė 8,4 mlrd. JAV dolerių (tai 49 proc. daugiau nei prieš metus). Be to, dėl didelių išlaidų bendrovės laisvasis pinigų srautas kurį laiką greičiausiai išliks neigiamas.

 

Tačiau tai galios ir kitoms bendrovėms. Be to, nedaugelis yra geriau pasirengusios šiam DI eros etapui, nei „Alphabet“ – o rinkos šios padėties dar nėra iki galo įvertinusios.” [1]

 

„Alphabet“ puikiai tinka, ieškant reikalingos informacijos ir daugiau nieko daugiau. Muskas yra puikus daugelyje sričių. Kuo jie skiriasi? Muskas nėra labai geras inžinerijos srityje, bet išsiskiria pardavimuose. „Alphabet“ puikiai tinka inžinerijos srityje, bet ne taip gerai parduoda.

 

Tai ryškus ir provokuojantis kontrastas. Čia pabrėžiu klasikinę technologijų pramonės įtampą: į produktą orientuota inžinerija ir vizionieriška, pasakojimu paremta pardavimų technika.

 

Nors abi sukūrė trilijonų ar kelių milijardų dolerių vertės ekosistemas, jų pagrindiniai varikliai veikia pagal visiškai skirtingas filosofijas.

 

Pagrindinis skirtumas: DNR ir vykdymas

„Feature Alphabet“ („Google“) Elonas Muskas („Tesla“, „SpaceX“, xAI)

Pagrindinė kompetencija Sisteminė inžinerija ir duomenys Vizionieriškas pasakojimas ir mastas

Pagrindinis mechanizmas Algoritmai, automatizavimas ir infrastruktūra. Pirmieji fizikos principai, talentų tankumas ir ažiotažas.

 

Eiti į rinką Įeinantis (vartotojai jų ieško natūraliai). Išeinantis (jis sukuria paklausą ir rinką).

Silpnybė Sunku sėkmingai pristatyti / parduoti naują vartotojų įrangą arba ne paieškos produktus. Linkę per daug žadėti terminus ir valdyti chaotišką įmonių kultūrą.

 

________________________________________

Alphabet: Inžinerinis monolitas

„Alphabet“ iš esmės yra akademinė ir į komunalines paslaugas orientuota inžinerijos įmonė.

 

• Traukos modelis: Kaip minėjote, „Google“ puikiai organizuoja informaciją. Jiems nereikia „parduoti“ jums „Paieškos“, „YouTube“ ar Žemėlapių su efektingomis reklamomis; naudingumas yra toks didelis, o inžinerija tokia tvirta, kad milijardai žmonių jais netiesiogiai naudojasi kiekvieną dieną.

 

• „Pardavimo“ kova: „Alphabet“ garsėja sunkumais, kai yra priversta pasikliauti tradiciniais, agresyviais pardavimais ir rinkodara. Jie sunaikino šimtus produktų („Google Glass“, „Google+“, „Stadia“), nes puikiai kuria šaunias technologijas, tačiau dažnai nesupranta žmogaus elgesio, prekės ženklo lojalumo ar to, kaip sukurti komercinį pardavimų kanalą už savitarnos reklamos ribų.

 

Elon Musk: Meistro pasakojimo kūrėjas

Musk veikia kaip vyriausiasis pasakotojas ir pramonės architektas, o ne programinės įrangos inžinierius ar tradicinis vadovas. • Stūmimo modelis: Muskas yra meistras, kaip sukurti didžiulę gravitaciją aplink ateities viziją (Marso kolonizavimas, tvari energija, autonominiai robotai). Jis parduoda ateitį dar net neegzistuojant pačiam produktui (pvz., „Cybertruck“ išankstiniai užsakymai, pažadai dėl visiškai autonominio vairavimo). Tai pritraukia pigų kapitalą ir aukščiausio lygio inžinerinius talentus.

•           Inžinerinis paradoksas: nors E. Muskas puikiai išmano gamybos logistiką ir fundamentaliuosius fizikos dėsnius (tai leidžia jam skatinti „SpaceX“ bei „Tesla“ pasiekti milžiniškų proveržių kuriant techninę įrangą), jis pats neužsiima programavimu ar konkrečių detalių (pavyzdžiui, vožtuvų) projektavimu. Jo stiprybė – inžinerinių procesų valdymas: jis verčia inžinierius atsisakyti nereikalingų komponentų, nepaisyti nusistovėjusių pramonės apribojimų ir dirbti neįtikėtinu greičiu.

Apibendrinimas

„Alphabet“ kuria nematomą infrastruktūrą, kuri, pasitelkusi pažangiausią programinę įrangą, tyliai palaiko šiuolaikinio pasaulio veikimą. Elonas Muskas, pasitelkęs geležinę valią, didingus pasakojimus ir agresyvų kapitalo investavimą, stato itin matomus ateities paminklus. Vieni valdo algoritmus, kitas – minias.

 

 

1. Alphabet Still Can Win in an AI Pullback --- The tech giant is no longer loved by investors, despite its many advantages. Fitch, Asa.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 30 Oct 2026: B10. 

Alphabet Still Can Win in an AI Pullback --- The tech giant is no longer loved by investors, despite its many advantages

 

“Alphabet is the closest thing in tech to a one-stop AI shop, with a frontier model, a fast-growing cloud-computing business, a major in-house chip effort and a large core advertising business.

 

That diversity of vibrant pursuits should be a huge advantage in the more uncertain, capital-constrained phase that the AI boom is now entering. Yet the Google parent's stock isn't getting as much love from investors as its peers, including a nearly 13% drop Thursday, a day after the company reported third-quarter ad-sales growth that missed analysts' forecasts.

 

Microsoft, which beat analysts' forecasts with a 19% rise in quarterly revenue in its own results, was trading at a forward price/earnings ratio of about 25 at the Wednesday close -- a premium to Alphabet's ratio of around 20 times.

 

Microsoft does have a sticky core corporate software customer base and a big cloud-computing business in Azure, which boosted revenue by 48% in the third quarter. It doesn't have a frontier AI model of its own. Nor does it have an AI chip business as well developed as Google's.

 

Other tech giants have some of Google's ingredients, but none has everything. Amazon.com has a huge e-commerce operation that sets it apart, alongside the world's largest cloud-computing operation and a strong AI-chip business. But it doesn't have a frontier model. Meta Platforms has a leading AI model but no significant cloud-computing business, and its AI chip effort isn't that far along. Both of those companies trade at higher multiples than Alphabet.

 

So why is Google seen as a laggard? AI agents could erode its search-engine dominance, financing needs for its AI ambitions are sky-high and it doesn't have a consumer AI agent app that matches up exactly with what Meta, OpenAI and Anthropic offer.

 

Those are all legitimate challenges. But Google has arrows in its quiver to fend off all of them.

 

AI's threat to Google's search franchise has long been overstated. Alphabet's ad revenue isn't growing as fast as Wall Street wants -- its third-quarter revenue of $82 billion was up by around 10.5%, lower than analysts' forecasts.

 

But the company's integration of AI tools into its search engine has been well received among users and hasn't been fully monetized. The company is only now expanding ads in its AI Mode search function internationally, Chief Business Officer Philipp Schindler said Wednesday. The company's Gemini app also is growing strongly: It surpassed one billion users, the company said Wednesday. That could provide another lever for ad growth.

 

A bigger problem in the long term may be how the company works advertising into its AI offerings while maintaining its search dominance. There is a tension between users who want AI-driven search results that aren't influenced by advertisers and Google, which has an interest in serving up as many ads as it can.

 

Still, that is a problem for nearly everyone pursuing AI. And Google has a leg up over some competitors, like OpenAI, that have little experience building and growing an advertising business.

 

Alphabet's capital needs present another challenge it is relatively well equipped to overcome. The company is planning capital expenditures of around $200 billion this year, increasing to an analyst forecast of about $312 billion next year, according to FactSet.

 

That is a lot of money at a time when AI-linked bond yields are going up and jitters about the AI boom abound. But Alphabet has been shrewd about acting early to secure financing and had $265 billion of cash and marketable securities at the end of the third quarter -- more than any other big tech company. As the AI boom shifts to a period when staying on top hinges on access to capital, it at least has a head start on rivals.

 

One new area where Google has yet to assert its advantages, however, is in consumer AI agents. Meta has taken pole position there with its Muse agent, which has amassed over 10 million downloads since it launched in September.

 

Google has yet to launch a dedicated AI agent app for consumers. Instead, it launched an agent for businesses early this month, pitching it as an all-purpose tool that answers questions, manages work tasks and writes code.

 

That slower approach could easily win the day. Agents are buzzy, but they are also risky -- as evidenced by recent agent-driven cyberattacks -- and are largely untested on a mass scale. Rolling them out to businesses gives Google experience and feedback from a narrower set of sophisticated users before pushing them onto a bigger and more unwieldy set of consumers.

 

Chief Executive Sundar Pichai nodded to that dynamic on Wednesday, saying on a call with analysts that the company rolled out a Gemini agent to companies first "because they have the highest bar for security, governance and controls." The company would bring that experience to consumers later this year, he said, starting with the billion users of its Gemini app.

 

Cloud-computing growth and Google's AI chips, which Anthropic is spending billions of dollars on, have been driving its earnings lately. The company's operating margins expanded in the third quarter to 32% as cloud revenue skyrocketed, suggesting big AI investments aren't eroding core profitability.

 

On the other hand, rising depreciation charges, largely on computing equipment -- they totaled $8.4 billion in the third quarter, up 49% from a year earlier -- are something of a drag on margins. And the company's heavy spending is likely to leave it free-cash-flow negative for some time.

 

But that will be true for others, too. And few are better prepared for this stage of the AI era than Alphabet -- a position that markets aren't fully reflecting.” [1]

 

 

Alphabet excellent in search of needed information and not much else. Musk is excellent in many things. What is the difference? Musk is not very good in engineering, outstanding in selling. Alphabet is great in engineering, not so good selling.

 

This is a sharp and provocative contrast. I am highlighting a classic tech industry tension: product-led engineering versus visionary, narrative-driven salesmanship.

While both have built trillion-dollar or multi-billion-dollar ecosystems, their core engines run on entirely different philosophies.

 

The Core Difference: DNA and Execution

Feature	Alphabet (Google)	Elon Musk (Tesla, SpaceX, xAI)
Core Competency	Systematic Engineering & Data	Visionary Narrative & Scale
Primary Mechanism	Algorithms, automation, and infrastructure.	First-principles physics, talent density, and hype.
Go-To-Market	Inbound (Users seek them out naturally).	Outbound (He creates the demand and the market).
Weakness	Struggle to launch/sell new consumer hardware or non-search products successfully.	Prone to overpromising timelines and managing chaotic corporate cultures.

---

Alphabet: The Engineering Monolith

Alphabet is, at its heart, an academic and utility-driven engineering company.

•           The Pull Model: As you pointed out, Google excels at organizing information. They don't need to "sell" you Search, YouTube, or Maps with flashy commercials; the utility is so high and the engineering so robust that billions of people use them implicitly every day.

•           The "Selling" Struggle: Alphabet famously struggles when forced to rely on traditional, aggressive sales and marketing. They have killed hundreds of products (Google Glass, Google+, Stadia) because they excel at building cool technology, but often fail to understand human behavior, brand loyalty, or how to build a commercial sales pipeline outside of self-service advertising.

Elon Musk: The Master Narrative Builder

Musk operates as a chief storyteller and industrial architect, rather than a software engineer or traditional manager.

•           The Push Model: Musk is a master of creating immense gravity around a future vision (Mars colonization, sustainable energy, autonomous robots). He sells the future before the product even exists (e.g., Cybertruck pre-orders, Full Self-Driving promises). This attracts cheap capital and elite engineering talent.

•           The Engineering Paradox: While Musk has a deep grasp of manufacturing logistics and first-principles physics (which allows him to push SpaceX and Tesla to achieve massive hardware breakthroughs), his personal role isn't sitting down to code or design a specific valve. His skill is applied engineering leadership—forcing engineers to strip out unnecessary parts, ignore traditional industry constraints, and move at breakneck speeds.

Summary

Alphabet builds invisible infrastructure that quietly runs the modern world through supreme software engineering. Elon Musk builds highly visible monuments to the future through raw willpower, grand narratives, and aggressive capital deployment. One masters the algorithm; the other masters the crowd.

 

 

1. Alphabet Still Can Win in an AI Pullback --- The tech giant is no longer loved by investors, despite its many advantages. Fitch, Asa.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 30 Oct 2026: B10. 

Didysis vandenilio realybės patikrinimas: pramonė ir mokslo bendruomenė nusivylusios – daug žadėjusi viltis energetikos pertvarkai pasirodė esanti brangesnė, sunkiau prieinama ir įgyvendinama lėčiau, nei tikėtasi. Apžvelgiami iššūkiai, kylantys, plečiant šios technologijos mastą.

„Dar visai neseniai vandenilis buvo viena labiausiai aptariamų ir reklamuojamų temų energetikos sektoriuje. Kaip energijos nešiklis – kuris, geriausiu atveju, yra draugiškas klimatui – jis laikomas būtinu dekarbonizacijai tose srityse, kuriose tiesioginė elektrifikacija techniškai neįmanoma (pavyzdžiui, plieno ar chemijos pramonėje, taip pat aviacijoje ir jūrų transporte). Be to, tikimasi, kad jis taps laikina „žaliosios“ elektros energijos kaupimo priemone, taip padidinant tiekimo saugumą.

 

Vis dėlto aplink šią didelę viltį tapo nerimą keliančiai tylu. Jei kas ir patenka į antraštes, tai dažniausiai yra neigiamos naujienos. Nepaisant pažadėtų 1,3 mlrd. eurų valstybės subsidijų, plieno milžinė „ArcelorMittal“ praėjusiais metais atsisakė planų statyti tiesioginio redukavimo gamyklas, skirtas „žaliojo plieno“ gamybai naudojant vandenilį. Nors liepos viduryje Vokietijos federalinė vyriausybė paskyrė naujus narius į savo pagrindinę patariamąją instituciją – Nacionalinę vandenilio tarybą (kuriai anksčiau vadovavo Katherina Reiche iš CDU), pastaruoju metu tyrimai šioje srityje susidūrė su dideliais finansavimo karpymais.

 

Dabar analitinis centras „Epico“ kelia aliarmą. „Remiantis dabartiniu mūsų supratimu, vandenilis išlieka nepakeičiamas pagrindinėse taikymo srityse – tiek siekiant klimato tikslų, tiek užtikrinant atsparumą bei konkurencingumą“, – teigiama naujame dokumente, su kuriuo „F.A.Z.“ galėjo susipažinti iš anksto. „Kartu jis tampa vis brangesnis, jo trūksta, o prieinamas taps vėliau, nei buvo tikėtasi.“ Dokumente priduriama: „Dar niekada nebuvo tiek daug strategijų, subsidijų programų ir politinių tikslų, tačiau vis dažniau projektai žlunga dėl investicinių sprendimų stokos.“ Panašiai pesimistiškai liepos viduryje pasisakė ir Vokietijos prekybos ir pramonės rūmų asociacija (DIHK).

 

„Epico“ ekspertai išskiria tris struktūrines problemas. Pirma, jie teigia, kad atsinaujinančių išteklių vandenilis ir jo dariniai – pavyzdžiui, amoniakas ar metanolis – išlieka pernelyg brangūs. Antra, rinkai nepavyksta suderinti vienalaikio pasiūlos, paklausos ir infrastruktūros vystymo – tai klasikinė „vištos ir kiaušinio“ problema. Trečia, investicijas stabdo sudėtingas Berlyno ir Briuselio nustatytų reglamentų tinklas.

 

Ataskaitoje teigiama, kad atsinaujinančių išteklių vandenilis kainuoja nuo 240 iki 350 eurų už megavatvalandę, o „mėlynasis“ vandenilis, gaminamas iš gamtinių dujų, – maždaug 120–150 eurų. Palyginimui, pačios gamtinės dujos kainuoja šiek tiek mažiau nei 50 eurų. Tarptautinė energetikos agentūra taip pat ne kartą didino savo prognozuojamas sąnaudų vertes. „Epico“ ekspertai teigia, kad pagrindinės ekonominio gyvybingumo sąlygos yra patikimai auganti anglies kaina ir pigi elektros energija. Tik elektros kainoms nukritus iki 35–50 eurų už megavatvalandę, vandenilio kaina priartės prie tokio lygio, kurį pramonė būtų pasirengusi mokėti.

 

Kita didelė problema – lėta gamybos pajėgumų plėtra tiek šalies viduje, tiek užsienyje. „Masto ekonomija, patirties kaupimas ir mažesnės finansavimo sąnaudos atsiranda tik tada, kai gamybos apimtys tampa pakankamai didelės“, – pažymima ataskaitoje. Vokietijos federalinė vyriausybė siekia, kad iki 2030 m. šalyje būtų įrengti elektrolizės pajėgumai, siekiantys bent dešimt gigavatų.

 

Vis dėlto Kelno universiteto Energetikos ekonomikos institutas (EWI) gegužės pabaigoje konstatavo, kad šiuo metu veikia tik 181 megavatas, o iki metų pabaigos tikimasi įjungti dar 1,3 gigavato pajėgumus. Be to, nors daugelis projektų (iš viso 7,2 gigavato) yra planavimo stadijoje, galutiniai investiciniai sprendimai dar nėra priimti.

 

ES reglamentai, apibrėžiantys, kas laikoma „žaliuoju“ vandeniliu, taip pat apsunkina veiklą operatoriams. Pavyzdžiui, nuo 2028 m. jie privalės įrodyti, kad gamybai naudojama atsinaujinanti elektros energija gaunama iš naujai pastatytų vėjo ar saulės jėgainių, kurios nėra subsidijuojamos. Be to, elektros gamyba ir vandenilio gamyba turi vykti beveik vienu metu; priešingu atveju vandenilis nelaikomas „žaliuoju“. Pramonės atstovų teigimu, ši biurokratinė reguliavimo sistema stabdo investicijas.

 

Tačiau, remiantis EWI skaičiavimais, net jei visi paskelbti elektrolizės projektai iki 2030 m. pradėtų veikti, Vokietija vis tiek pagamintų mažiau nei 30 teravatvalandžių. „Nacionalinėje vandenilio strategijoje prognozuojama, kad paklausa sieks nuo 95 iki 130 teravatvalandžių.“ „Vadinasi, didžiąją šio kiekio dalį tektų užtikrinti importu – o tai savo ruožtu priklauso nuo to, ar bus įgyvendinti tiek planuojami vidaus projektai, tiek elektrolizės projektai užsienyje“, – teigia Ann-Kathrin Klaas iš EWI.

 

A. K. Klaas pabrėžia, kad importo dujotiekių tiesimo perspektyvos taip pat nėra palankios. 2024 m. Vokietijos vyriausybės patvirtintoje importo strategijoje numatyta, kad 50–70 proc. reikiamo kiekio bus importuojama iš Šiaurės Europos, Artimųjų Rytų ir tam tikrų Afrikos regionų. Vis dėlto EWI pažymi, kad nors skelbiama daug planų – įskaitant 22 numatytus dujotiekius ir terminalus, kurių pusė turėtų pradėti veikti iki 2030 m., – konkrečių investicinių sprendimų priimta nedaug.

 

Šiuo metu Vokietijoje veikia tik du importo terminalai, kuriuose šiuo metu tvarkomas iš iškastinio kuro gautas amoniakas. Be to, nors planai sukurti šalies „pagrindinį tinklą“ (kuris būtų plėtojamas etapais iki 2032 m.) yra gerokai pažengę, vis dar neaišku, kaip galiausiai vandenilis pasieks potencialius galutinius vartotojus.

 

„Epico“ pastebi, kad vandenilio paklausa „kol kas neauga pakankamai patikimai ar nuosekliai įvairiuose sektoriuose“. Tai vyksta nepaisant daugybės politinių priemonių – pavyzdžiui, šį pavasarį reformuotos šiltnamio efektą sukeliančių dujų kvotos transporto sektoriui, – kurios buvo specialiai sukurtos tokiai plėtrai skatinti. Pagal šią kvotą naftos bendrovės įpareigojamos iki 2040 m. sumažinti CO2 emisijas 65 proc. Kad tai pasiektų, jos, be kita ko, privalo naudoti tam tikrą minimalią dalį atsinaujinančiųjų išteklių degalų, kurie nėra biologinės kilmės (angl. *renewable fuels of non-biological origin* – RFNBO), pavyzdžiui, žaliojo vandenilio. Be to, pagal ES planus, pramonės sektorius iki 2030 m. turėtų užtikrinti, kad 42 proc. vandenilio poreikio būtų patenkinta naudojant „žaliąjį“ vandenilį.

 

Apibendrinant, „Epico“ pažymi, kad ekonomiškai efektyvaus vandenilio naudojimo galimybės išlieka „ribotesnės, nei buvo tikėtasi iš pradžių“.

 

Siekiant apriboti valstybės subsidijų išlaidas, analitinis centras rekomenduoja jas pirmiausia skirti toms sritims, kuriose kitais būdais dekarbonizuoti veiklą būtų labai sunku – pavyzdžiui, plieno ir chemijos pramonei, aviacijai bei laivybai.

 

Tuo tarpu kituose sektoriuose „didesnis efektyvumas, tiesioginis elektrifikavimas, tinklo plėtra ar paklausos lankstumo didinimas yra ekonomiškai efektyvesni sprendimai, duodantys rezultatų greičiau“.

 

„Be to, Vokietijos federalinė vyriausybė turėtų bendradarbiauti su kitomis valstybėmis narėmis kuriant Europos vandenilio aljansą, kurio tikslas – bendrai planuoti tarpvalstybinę infrastruktūrą ir telkti paklausą.“ [1]

 

1. Die große Wasserstoff-Ernüchterung: Industrie und Wissenschaft sind konsterniert: Der Hoffnungsträger der Energiewende wird teurer, knapper und ist später verfügbar als erhofft. Ein Überblick über die Probleme im Hochlauf. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 05 Aug 2026: 17.  Von Hanna Decker, Frankfurt

The Great Hydrogen Reality Check: Industry and the scientific community are dismayed—the much-vaunted hope for the energy transition is proving more expensive, scarcer, and slower to arrive than anticipated. An overview of the challenges facing its scale-up.

 

 

“Not long ago, hydrogen was one of the most hyped topics in the energy sector. As an energy carrier—which, in the best-case scenario, is climate-friendly—it is considered indispensable for decarbonization in areas where direct electrification is not technically feasible, such as the steel or chemical industries, as well as in aviation and maritime transport. Furthermore, it is intended to serve as an interim storage medium for green electricity, thereby enhancing security of supply.

 

However, things have become worryingly quiet around this great hope. If anything, it is mostly negative news that has made headlines. Despite a pledged 1.3 billion euros in government subsidies, the steel giant ArcelorMittal scrapped plans last year to build direct-reduction plants for the production of "green steel" using hydrogen. While the German federal government appointed new members to its central advisory body—the National Hydrogen Council—in mid-July (a body once chaired by Katherina Reiche, CDU), research in this field has recently faced severe cutbacks.

 

Now, the think tank Epico is sounding the alarm. "Based on our current understanding, hydrogen remains indispensable in key areas of application—both for achieving climate goals and for reasons of resilience and competitiveness," states a new paper, which was made available to the F.A.Z. in advance. "At the same time, it is becoming more expensive, scarcer, and will be available later than originally hoped." The paper adds: "Never before have there been so many strategies, subsidy programs, and policy objectives—yet, increasingly, projects are failing due to a lack of investment decisions." The Association of German Chambers of Commerce and Industry (DIHK) expressed a similarly pessimistic view in mid-July.

 

Experts at Epico identify three structural problems. First, they argue that renewable hydrogen and its derivatives—such as ammonia or methanol remains far too expensive. Secondly, the market is failing to coordinate the simultaneous development of supply, demand, and infrastructure—the classic "chicken-and-egg" problem. Thirdly, a complex web of regulations from Berlin and Brussels is hindering investment.

 

According to the report, renewable hydrogen currently costs between 240 and 350 euros per megawatt-hour, while "blue" hydrogen—produced from natural gas—costs roughly 120 to 150 euros. By comparison, natural gas itself costs just under 50 euros. The International Energy Agency has also repeatedly revised its cost projections upward. Experts at Epico state that the key prerequisites for economic viability are a reliably rising carbon price combined with low-cost electricity. Only when electricity prices reach 35 to 50 euros per megawatt-hour will hydrogen approach a price point that industry is willing to pay.

 

Another major issue is the sluggish development of production capacity, both domestically and abroad. "Economies of scale, learning curves, and lower financing costs only emerge once production volumes are sufficiently high," the report notes. The German federal government’s goal is to have at least ten gigawatts of electrolysis capacity installed in Germany by 2030.

 

However, the Institute of Energy Economics at the University of Cologne (EWI) concluded at the end of May that only 181 megawatts are currently in operation, with just another 1.3 gigawatts expected to come online by the end of the year. Furthermore, while many projects (totaling 7.2 gigawatts) are in the planning stages, no final investment decisions have yet been made.

 

EU regulations defining what qualifies as "green" hydrogen are also making life difficult for operators. For instance, starting in 2028, they will be required to prove that the renewable electricity used for production comes from newly constructed non-subsidized wind or solar farms. Furthermore, electricity generation and hydrogen production must take place almost simultaneously; otherwise, the latter is not considered "green"—a bureaucratic regulatory framework that the industry argues hinders investment.

 

However, even if all announced electrolysis projects were to become operational by 2030, Germany would still produce less than 30 terawatt-hours, according to EWI estimates. "The National Hydrogen Strategy projected a demand of 95 to 130 terawatt-hours. Consequently, the majority of this volume would have to be met through imports—which, in turn, depend on the realization of both the planned domestic projects and electrolysis projects abroad," says Ann-Kathrin Klaas of the EWI.

 

The point Klaas is making is that the outlook for the construction of import pipelines is also poor. The German government’s import strategy, adopted in 2024, envisions that 50 to 70 percent of the required supply will be imported from Northern Europe, the Middle East, and parts of Africa. However, the EWI notes that while there are many announcements—including 22 planned pipelines and terminals, half of which are slated to be operational by 2030—there have been few concrete investment decisions.

 

To date, Germany has only two import terminals, both of which currently handle fossil-based ammonia. Furthermore, while plans for a domestic "core network"—to be developed in stages by 2032—are well advanced, it remains unclear how the hydrogen will ultimately reach potential end-users.

 

Epico observes that demand for hydrogen is "not yet developing in a sufficiently reliable or cross-sectorally coherent manner." This is despite the existence of numerous policy instruments—such as the greenhouse gas quota for the transport sector, which was reformed this spring—specifically designed to foster such development. This quota mandates that oil companies reduce their CO2 emissions by 65 percent by 2040. To achieve this, they must, among other things, incorporate a minimum share of renewable fuels of non-biological origin (RFNBOs), such as green hydrogen. Additionally, under EU plans, the industrial sector is expected to ensure that 42 percent of its hydrogen demand is met by "green" hydrogen by 2030.

 

Overall, Epico notes that the scope for the cost-efficient use of hydrogen remains "narrower than originally hoped."

 

To keep the expenditure of public subsidies limited, the think tank recommends directing them primarily toward applications that otherwise have little chance of decarbonization—such as the steel and chemical industries, aviation, and shipping.

 

In other sectors, by contrast, "efficiency gains, direct electrification, grid expansion, or demand-side flexibility options are more cost-effective and yield results more quickly."

 

“Furthermore, the German federal government should work with other member states to establish a European hydrogen alliance, with the aim of jointly planning cross-border infrastructure and aggregating demand.” [1]

 

1. Die große Wasserstoff-Ernüchterung: Industrie und Wissenschaft sind konsterniert: Der Hoffnungsträger der Energiewende wird teurer, knapper und ist später verfügbar als erhofft. Ein Überblick über die Probleme im Hochlauf. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 05 Aug 2026: 17.  Von Hanna Decker, Frankfurt

Putinas įspėja: Rusija pasirengusi karui su Europa, kuris paverstų Baltijos jūrą antruoju Hormuzo sąsiauriu

„Rusija nenori karo su Europa, tačiau jei Vakarų šalys ir toliau bandys „sukelti strateginį pralaimėjimą“ Maskvai, toks karas gali kilti“, – pareiškė prezidentas Vladimiras Putinas.

 

Ketvirtadienį Maskvoje vykstančio Rusijos ir Afrikos viršūnių susitikimo metu Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas kalbėjo apie santykius su Europos valstybėmis ir Vakarais apskritai. Jis vaizdavo save kaip „taikos balandį“, tačiau kartu grasino pasaulinio masto konfliktu, jei Vakaruose valdžią perimtų karo kurstytojai. Kremliaus valstybinė naujienų agentūra TASS pranešė, kad V. Putinas, pateikdamas šį įspėjimą, priminė daugiau nei šimtmečio Europos istoriją. Jis teigė, kad „tragiški istorijos puslapiai“ įspėja apie pasaulinius karus, ir tvirtino, jog Rusija siekia užkirsti kelią tam, kad „kas nors panašaus vėl pasikartotų pasauliniu mastu“.

 

V. Putinas pareiškė, kad jei kiltų karas, dėl to Rusija nebūtų kalta. Vis dėlto jis patikino, kad Rusijos Federacija yra pasirengusi kariauti su Europa ir Vakarais.

 

Pasak V. Putino, problema ta, kad „kai kas“ nori „sukelti Rusijai strateginį pralaimėjimą“. Jis tęsė: „Daugelis kalba apie pasirengimą karui iki 2030 metų. Ar tai gerai, ar blogai? Visų pirma, mes esame pasirengę, tačiau patys karo su Europa nenorime. O jei kas nors to nori – tegu ruošiasi.“ „Vis dėlto šį kartą jiems nepavyko suduoti Rusijai strateginio pralaimėjimo, ir mažai tikėtina, kad tai taps įmanoma iki 2030 m.“

 

Jis įspėjo, kad šie bandymai nugalėti Rusiją pasitelkiant Vakarų paramą Ukrainai gali „nueiti per toli“, o jei kiltų karas – „nugalėtojų nebus“.

 

Peržengdamas istorinių palyginimų ribas, prezidentas V. Putinas užsiminė apie nesenus įvykius, susijusius su Iranu, ir nubrėžė paralelę su antra „Persijos įlankos krize“ – tik šįkart Europos šiaurėje, Baltijos jūroje. Šią jūrą, kurios pakrantėse įsikūrusios NATO ir Europos Sąjungos narės – o po Švedijos ir Suomijos prisijungimo prie Aljanso ji netgi vadinama „NATO ežeru“, – Rusija naudoja turėdama du svarbius uostus: vieną tolimajame rytiniame pakraštyje (Sankt Peterburgą), o kitą – Kaliningrado [Karaliaučiaus] eksklave, įsiterpusiame tarp Lenkijos ir Lietuva.

 

Jis pareiškė: „Susiklostys situacija, panaši į tą, kuri yra Ormūzo sąsiauryje. Ar kas nors nori, kad Baltijos jūroje susiklostytų tokia pati padėtis, kaip Persijos įlankoje ar Ormūzo sąsiauryje? Nežinau. Mes to nenorime. Mes to nenorime. Tačiau mes reaguosime į bet kokį iššūkį.“

 

Nuo 2014 m. įvykių Ukrainoje tokia retorika tapo geopolitinio fono dalimi: dažni grasinimai čia kaitaliojasi su tikinimais, jog Rusija esą trokšta tik taikos ir deda pastangas, kad būtų išvengta trečiojo pasaulinio karo. Taip buvo ir 2024 m. vasarį, kai prezidentas V. Putinas apkaltino NATO tuo, kad ši stumia „visą žmoniją į sunaikinimo ribą“, o Vakarų vyriausybes – kad jos tiesiog naudojasi juo kaip pretekstu mokesčiams didinti.

 

2025 m. kovą Kremliaus atstovė spaudai Marija Zacharova pareiškė, kad bandymas – jos supratimu – įtraukti Rusiją į platesnį karą su Europa yra „anglosaksų sąmokslas“, grasinantis pasauliniu „kraujo praliejimu“.”

 

Putinas įspėja: Rusija pasirengusi karui su Europa, kuris paverstų Baltijos jūrą antruoju Hormuzo sąsiauriu

 

„Rusija nenori karo su Europa, tačiau jei Vakarų šalys ir toliau bandys „sukelti strateginį pralaimėjimą“ Maskvai, toks karas gali kilti“, – pareiškė prezidentas Vladimiras Putinas.

 

Ketvirtadienį Maskvoje vykstančio Rusijos ir Afrikos viršūnių susitikimo metu Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas kalbėjo apie santykius su Europos valstybėmis ir Vakarais apskritai. Jis vaizdavo save kaip „taikos balandį“, tačiau kartu grasino pasaulinio masto konfliktu, jei Vakaruose valdžią perimtų karo kurstytojai. Kremliaus valstybinė naujienų agentūra TASS pranešė, kad V. Putinas, pateikdamas šį įspėjimą, priminė daugiau nei šimtmečio Europos istoriją. Jis teigė, kad „tragiški istorijos puslapiai“ įspėja apie pasaulinius karus, ir tvirtino, jog Rusija siekia užkirsti kelią tam, kad „kas nors panašaus vėl pasikartotų pasauliniu mastu“.

 

V. Putinas pareiškė, kad jei kiltų karas, dėl to Rusija nebūtų kalta. Vis dėlto jis patikino, kad Rusijos Federacija yra pasirengusi kariauti su Europa ir Vakarais.

 

Pasak V. Putino, problema ta, kad „kai kas“ nori „sukelti Rusijai strateginį pralaimėjimą“. Jis tęsė: „Daugelis kalba apie pasirengimą karui iki 2030 metų. Ar tai gerai, ar blogai? Visų pirma, mes esame pasirengę, tačiau patys karo su Europa nenorime. O jei kas nors to nori – tegu ruošiasi.“ „Vis dėlto šį kartą jiems nepavyko suduoti Rusijai strateginio pralaimėjimo, ir mažai tikėtina, kad tai taps įmanoma iki 2030 m.“

 

Jis įspėjo, kad šie bandymai nugalėti Rusiją pasitelkiant Vakarų paramą Ukrainai gali „nueiti per toli“, o jei kiltų karas – „nugalėtojų nebus“.

 

Peržengdamas istorinių palyginimų ribas, prezidentas V. Putinas užsiminė apie nesenus įvykius, susijusius su Iranu, ir nubrėžė paralelę su antra „Persijos įlankos krize“ – tik šįkart Europos šiaurėje, Baltijos jūroje. Šią jūrą, kurios pakrantėse įsikūrusios NATO ir Europos Sąjungos narės – o po Švedijos ir Suomijos prisijungimo prie Aljanso ji netgi vadinama „NATO ežeru“, – Rusija naudoja turėdama du svarbius uostus: vieną tolimajame rytiniame pakraštyje (Sankt Peterburgą), o kitą – Kaliningrado [Karaliaučiaus] eksklave, įsiterpusiame tarp Lenkijos ir Lietuva.

 

Jis pareiškė: „Susiklostys situacija, panaši į tą, kuri yra Ormūzo sąsiauryje. Ar kas nors nori, kad Baltijos jūroje susiklostytų tokia pati padėtis, kaip Persijos įlankoje ar Ormūzo sąsiauryje? Nežinau. Mes to nenorime. Mes to nenorime. Tačiau mes reaguosime į bet kokį iššūkį.“

 

Nuo 2014 m. įvykių Ukrainoje tokia retorika tapo geopolitinio fono dalimi: dažni grasinimai čia kaitaliojasi su tikinimais, jog Rusija esą trokšta tik taikos ir deda pastangas, kad būtų išvengta trečiojo pasaulinio karo. Taip buvo ir 2024 m. vasarį, kai prezidentas V. Putinas apkaltino NATO tuo, kad ši stumia „visą žmoniją į sunaikinimo ribą“, o Vakarų vyriausybes – kad jos tiesiog naudojasi juo kaip pretekstu mokesčiams didinti.

 

2025 m. kovą Kremliaus atstovė spaudai Marija Zacharova pareiškė, kad bandymas – jos supratimu – įtraukti Rusiją į platesnį karą su Europa yra „anglosaksų sąmokslas“, grasinantis pasauliniu „kraujo praliejimu“.”

 

 

Putin Warns Russia is Ready For War With Europe, That Would Turn Baltic Sea Into Second Strait of Hormuz

“Russia does not want a war with Europe but if Western nations keep attempting to “inflict a strategic defeat” on Moscow they may get one, President Vladimir Putin has threatened.

 

President of the Russian Federation Vladimir Putin made remarks about relations with European states and the broader West during his Russia-Africa summit in Moscow on Thursday, claiming to be a dove of peace while threatening a World War-like conflict if warmongers take over in the West. Kremlin state media publisher TASS reported that President Putin recalled a century and more of European history in this warning, stating “the tragic pages of history” bring a warning against World Wars, and claiming Russia is attempting to prevent “anything like this happens on a global scale” again.

 

If any war were to come, Putin said, it would not be Russia’s fault. Nevertheless, the Russian Federation is ready to fight Europe and the West, he assured.

 

The problem for Putin is that “some” want to “inflict a strategic defeat on Russia”. He went on: “Many people are talking about preparing for war by 2030. Is this right or wrong? First of all, we are prepared, but we don’t want any war with Europe as for them, if someone wants it, let them prepare. However, they failed to inflict a strategic defeat on Russia this time and it is unlikely to become possible by 2030”.

 

Warning that these attempts to defeat Russia through Western support for Ukraine could “go too far”, and should way come “there will be no winners”.

 

Moving beyond the historic comparisons, President Putin pointed to the recent Iran war, as he explained about a second Gulf crisis in Europe’s northern sea, the Baltic. Lined by NATO and European Union members and even called a “NATO lake” since Sweden and Finland joined the alliance, Russia has two major ports on the Baltic, with St. Petersburg in the far east and its Kaliningrad [Konigsberg] exclave nestled between Poland and Lithuania.

 

He said: “there will be a situation similar to the situation in the Strait of Hormuz. Does anyone want the same situation to develop in the Baltic Sea as in the Persian Gulf or the Strait of Hormuz? I don’t know. We don’t want that. We do not want this. But we will respond to any challenge.”

 

Such rhetoric has become part of the geopolitical background since events in Ukraine in 2014, with frequent threats alternating with protests that Russia only wants for peace, and is working to avoid a third world war. This was the case in February 2024, when President Putin accused NATO of bringing “all humanity to the brink of destruction” and claiming Western governments were merely using him as a pretext to increase taxes.

 

In March 2025, Kremlin spokesman Maria Zakharova said the attempt to — as she saw it — draw Russia into a wider war with Europe is an “Anglo-Saxon plot” that threatens a global “bloodbath”.”