Mažmeninės prekybos genijus

„Shop Different“ („Pirk kitaip“)

 

Autoriai: Ronas Johnsonas ir Zanderis Nethercuttas

 

„Harper Business“, 320 puslapių, 32 JAV doleriai

 

„Apple“ tapo viena vertingiausių pasaulio bendrovių dėl savo produktų: „Mac“, „iPad“, „Apple Watch“ ir ypač „iPhone“. Tačiau per pastaruosius 25 metus pardavimus skatino ir tai, kad kultinis bendrovės prekės ženklas buvo pristatomas daugiau nei 500 mažmeninės prekybos parduotuvių, išsibarsčiusių 27 šalyse ir regionuose. Kiekvienas, užsukęs į „Apple“ parduotuvę įsigyti naujo „iPhone“ ar nešęsis sugedusį „Mac“ kompiuterį per prekybos centrą į „Genius Bar“ skyrių taisyti, savo kailiu patyrė tai, ką sukūrė Steve'as Jobsas ir Ronas Johnsonas.

 

Knygoje „Shop Different: How Retail Revealed Apple's Genius“ („Pirk kitaip: kaip mažmeninė prekyba atskleidė „Apple“ genialumą“) R. Johnsonas išsamiai pasakoja nepaprastą istoriją apie tai, kaip 1999 m. S. Jobsas pakvietė jį iš „Target“ prisijungti prie „Apple“ kaip mažmeninės prekybos vadovą ir įgyvendinti, ko gero, rizikingiausią sumanymą per visą S. Jobso, kaip generalinio direktoriaus, karjerą. Tuo metu, kai kompiuterių parduotuvės išgyveno nuosmukį, o „Apple“ prekės ženklo populiarumas buvo pasiekęs žemiausią lygį, jiedu sugalvojo drąsią strategiją: rasti būdą užmegzti ryšį su milijonais vartotojų, kurie visiškai nesidomėjo „Apple“ produktais ir jų nesuprato.

 

R. Johnsonas – idealus mažmeninės prekybos vadovo pavyzdys. Gimęs Minesotoje, vaikystėje jis žavėjosi Vidurio Vakarų regione veikusiu ir didelę įtaką dariusiu „Dayton's“ universaline parduotuve. Baigęs Harvardo universitetą, jis atsisakė akivaizdžios karjeros finansų srityje ir įsidarbino „Mervyn's“ – Vakarų pakrantės universalinių parduotuvių tinkle, priklausiusiame „Dayton's“ patronuojančiajai bendrovei „Dayton Hudson Corp.“ (dabar – „Target“). Vėliau jis perėjo dirbti tiesiogiai į „Target“ parduotuves. R. Johnsonas pertvarkė šio tinklo žaislų skyrius, visą prekių eilę skirdamas „Lego“ produkcijai.

 

Kai 2000 m. „Apple“ pasamdė R. Johnsoną, jis gyveno Minesotoje ir neturėjo kompiuterio (S. Jobsas jam atsiuntė „iMac“). Tačiau R. Johnsonas turėjo „Apple“ trūkusios patirties mažmeninėje prekyboje, be to, S. Jobsas įžvelgė jame tokį patį entuziazmą šiam projektui, kokį jautė ir pats. „Apple“ tik neseniai buvo išvengusi bankroto. Jobsas buvo įtikintas, kad fizinė prekybos vieta bus gyvybiškai svarbi įmonės atsigavimui.

 

Generalinis direktorius rizikavo, tačiau jis ir p. Johnsonas suprato: norint atkurti įmonės įvaizdį, „Apple“ turėjo pasiekti paprastus žmones, apsiperkančius tokiose vietose kaip „Target“. „Dauguma mūsų būsimų klientų su „Apple“ susipažins būtent parduotuvėje, – prisimena p. Johnsonas sakęs Jobsui. – Tad ilgainiui ji taps galingiausia fizine prekės ženklo išraiška.“

 

Jie sutarė, kad parduotuvės santykis su klientais bus grindžiamas „Ritz-Carlton“ viešbučių tinklo, o ne tradicinės mažmeninės prekybos vietos pavyzdžiu; taip atsirado „Genius Bar“ – paslauga, primenanti viešbučio konsjeržo darbą.

 

Dabar sunku tuo patikėti, tačiau dešimtojo dešimtmečio pabaigoje „Apple“ produktai nebuvo itin patrauklūs. Kol pasaulį užkariavo kompiuteriai su „Microsoft“ „Windows 95“ sistema, atrodė, kad „Apple“ orientuojasi tik į nišinius produktus.

 

1997 m. Jobsui sugrįžus į įmonę ir pasirodžius „iMac“ (pirmajam „Apple“ sėkmingam produktui per daugelį metų), požiūris ėmė keistis, tačiau „Apple“ reikėjo pasiekti ir pirkėjus, nepriklausančius ištikimiausių gerbėjų ratui. P. Johnsonas žinojo, kur rasti šiuos žmones – Amerikos prekybos centruose.

 

Jobsas į „Apple“ parduotuves perkėlė savo išskirtinį dėmesį produktų kūrimui: kartu su p. Johnsonu jie reguliariai važiuodavo į sandėlį, kuriame buvo nuolat tobulinamas slaptas „Apple“ parduotuvės maketas. Vienu metu, kai didžioji dalis dizaino sprendimų jau buvo priimta, p. Johnsonas suprato, kad būsima naujų produktų strategija – „Digital Hub“ (skaitmeninis centras), kurioje „Apple“ kompiuteriai tapo skaitmeninių fotoaparatų, muzikos grotuvų ir priedų sistemos ašimi, – reikalauja visiškai iš naujo peržiūrėti prekybos organizavimą. Jobsas įsiuto, tačiau, gerai viską apsvarstęs, permainingo būdo vadovas pakeitė nuomonę. „Ronas mano, kad viską darome ne taip.“ „Ir žinote, jis teisus“, – pasakoja J. Johnsonas apie tai, ką S. Jobsas sakė „Apple“ mažmeninės prekybos komandai.

 

Strategijos sėkmė nebuvo savaime suprantamas dalykas. Daugelis parduotuvių sunkiai vertėsi, kol į pagalbą neatėjo nauji S. Jobso inicijuoti produktai. 2001 m. pasirodžius muzikos grotuvui „iPod“, „Apple“ įgijo produktą, sužadinusį net „Windows“ vartotojų smalsumą ir paskatinusį juos užsukti į „Apple“ parduotuvę. Vadovaujant J. Johnsonui, „Apple“ mažmeninės prekybos padalinys išaugo į milžinišką struktūrą: visame pasaulyje buvo atidaromos parduotuvės, o pardavimai skaičiuojami milijonais vienetų – tiek „iPod“, tiek „iPhone“, tiek „Mac“ kompiuterių.

 

Daugeliui žmonių „iPod“ tapo pirmuoju įsigytu „Apple“ produktu. Šie pirkėjai dažnai vėliau įsigydavo ir „Mac“ kompiuterius, o pasirodžius „iPhone“ telefonams, klientų gretos dar labiau išaugo. Sunku įsivaizduoti „Apple“ iškilimą iki trilijono dolerių vertės kompanijos, jei jos produktai nebūtų buvę lengvai prieinami vietinėse mažmeninės prekybos parduotuvėse.

 

Strategijos klausimais S. Jobsas ir J. Johnsonas puikiai sutarė, tačiau jų būdas skyrėsi: vienas atstovavo Kalifornijos technologijų pasauliui, kitas – Vidurio Vakarų mažmeninei prekybai. Knygoje aprašomas J. Johnsono tikėjimas krikščioniška meilės ir tarnystės samprata, kuri lemia jo požiūrį į klientus bei kolegas. Atrodė, kad ciniškas ir pasaulietiškų pažiūrų S. Jobsas ne iki galo suprato tai. P. Johnsonas pasakoja, kaip kartą sudrausmino Jobsą po to, kai šis per susitikimą išplūdo ir įžeidė mažmeninės prekybos komandą; jis privertė savo tiesmuką vadovą pažadėti, kad daugiau taip niekada nesielgs.

 

P. Johnsonas nevengia kritiškai vertinti vieno blogiausių savo sprendimų – 2011 m. palikti „Apple“ ir pereiti į sunkumų patiriančią mažmeninės prekybos įmonę „JCPenney“; šis žingsnis net ir tuo metu rinkos stebėtojams atrodė klaidingas. Knygoje aprašoma, kaip jam (pradirbus „Apple“ 12 metų) kilo noras pačiam vadovauti įmonei – sprendimas, tapęs nepalyginamai sunkesniu dėl Jobso diagnozuoto mirtino vėžio.

 

Tačiau perskaičius „Shop Different“, lengva suprasti, kodėl jaunuolis iš Vidurio Vakarų, kurį kadaise žavėjo universalinės parduotuvės, panoro išbandyti jėgas viename garsiausių XX a. Amerikos mažmeninės prekybos prekės ženklų. Galbūt tuo metu jis nesuvokė, kad jau buvo prisidėjęs kuriant vieną geriausių XXI a. prekės ženklų.

 

---

 

P. Snellas apie „Apple“ rašo jau 30 metų ir yra tinklalaidės „Designed in California“ (designed.fm), skirtos įmonės istorijai, bendravedėjas.“ [1]

 

1. The Genius Of Retail. Snell, Jason.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 01 Oct 2026: A13. 

 

The Genius Of Retail

“Shop Different

 

By Ron Johnson with Zander Nethercutt

 

Harper Business, 320 pages, $32

 

Apple has become one of the world's most valuable companies because of its products: the Mac, the iPad, the Apple Watch and most especially the iPhone. But the company's product sales have been aided over the past 25 years by the presence of its iconic brand in more than 500 retail stores scattered across 27 countries and regions. Anyone who has ducked into an Apple store for a new iPhone or toted a broken Mac through the mall for a repair appointment at the Genius Bar has experienced what Steve Jobs and Ron Johnson built.

 

In "Shop Different: How Retail Revealed Apple's Genius," Mr. Johnson details the remarkable story of how, in 1999, Jobs recruited him from Target to join Apple as head of retail and launch perhaps the biggest long shot of Jobs's entire tenure as chief executive. At a time when computer stores were a moribund category and Apple's brand was near its lowest ebb, the two men concocted a daring strategy: find some way to connect with the millions of consumers who had no interest in or understanding of Apple's products.

 

Mr. Johnson cuts the profile of the perfect retail executive. Born in Minnesota, he was entranced as a child by the Midwestern, midcentury power of Dayton's department store. After Harvard he eschewed an obvious career path into finance and instead took a job at Mervyn's, a West Coast department-store chain owned by Dayton's parent, Dayton Hudson Corp. (now Target). From there it was on to the Target stores themselves. Mr. Johnson transformed the chain's toy departments by devoting an entire aisle to Lego products.

 

When Apple hired Mr. Johnson in 2000, he was based in Minnesota and didn't own a computer. (Jobs sent him an iMac.) But Mr. Johnson had retail experience Apple lacked, and Jobs seems to have identified in Mr. Johnson an enthusiasm for the project that matched his own. Apple had only recently avoided bankruptcy. Jobs was persuaded that a retail presence would be vital to the company's comeback.

 

The CEO was making a gamble, but he and Mr. Johnson realized that to rebuild the company's profile Apple needed to reach the regular people who shopped at places like Target. "Most of our future customers will be introduced to Apple through the store," Mr. Johnson recounts saying to Jobs. "So, eventually, it will become the most powerful physical expression of the brand."

 

They agreed to model the store's approach to customers on the Ritz-Carlton hotel chain, rather than a traditional retail outlet, which led to the concierge-like experience of the Genius Bar.

 

It's hard to imagine now, but in the late 1990s Apple products had little luster. As computers running Microsoft's Windows 95 took over the world, Apple seemed dedicated to selling niche products.

 

Jobs's return to the company in 1997 and the introduction of the iMac (Apple's first hit product in years) started to change perceptions, but Apple needed to reach buyers beyond its loyal base. Mr. Johnson knew where to find those people -- in America's shopping malls.

 

Jobs brought his trademark product-development focus to Apple's retail stores, joining Mr. Johnson for regular drives to a warehouse in which a secret mock-up of an Apple store would regularly be revised. At one point after most design decisions had been made, Mr. Johnson realized that a forthcoming new product strategy -- the "Digital Hub," which positioned Apple's computers at the center of a constellation of digital cameras, music players and accessories -- required a complete rethink of the retail operation. Jobs was furious, until he thought about it -- at which point the mercurial CEO changed his opinion. "Ron thinks we've got it all wrong.  And you know, he's right," Mr. Johnson recounts Jobs telling Apple's retail team.

 

The success of the strategy was hardly a fait accompli. Many stores struggled until Jobs's product pipeline came to the rescue. With the introduction of the iPod music player in 2001, Apple had a product that made even Windows users curious enough to wander into an Apple store. Under Mr. Johnson's watch, Apple's retail division became a behemoth operation, selling millions of iPods, iPhones and Macs while opening stores around the world.

 

For a generation of people, the iPod was the first Apple product they ever bought. Those buyers frequently ended up buying Macs, and the arrival of the iPhone converted even more customers. It's hard to imagine Apple's rise to a trillion-dollar company happening if its products weren't readily available in local retail stores.

 

Jobs and Mr. Johnson were kindred spirits when it came to strategy, but temperamentally they were a mismatched pair -- California tech and Midwestern retail. The book details Mr. Johnson's belief in a Christian view of love and service, which informs his understanding of how to treat customers and co-workers. The cynical and secular Jobs didn't seem to entirely get that. Mr. Johnson recounts upbraiding Jobs at one point after the CEO swore at and insulted his retail team during a meeting; he made his outspoken boss promise never to do it again.

 

Mr. Johnson doesn't spare himself from questioning one of his worst decisions, which was to leave Apple in 2011 for the struggling retailer JCPenney, a move that even at the time seemed misguided to market observers. The book recounts his temptation (after 12 years at Apple) to lead a company himself, a choice made exponentially more difficult because of Jobs's terminal cancer diagnosis.

 

But having read "Shop Different," it's easy to understand why a Midwestern kid who was dazzled by department stores might want to take a chance on one of America's most storied 20th-century retail brands. Maybe he didn't realize at the time that he'd already helped create one of the 21st century's best.

 

---

 

Mr. Snell has written about Apple for 30 years and is the co-host of Designed in California (designed.fm), a podcast about the company's history.” [1]

 

1. The Genius Of Retail. Snell, Jason.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 01 Oct 2026: A13. 

 

Leader of One Most Promising Lithuanian Political Parties R. Žemaitaitis Opposes Universal Conscription: The majority in the Lithuanian Seimas are still communists at heart

“R. Žemaitaitis, leader of the ‘Dawn’ party (*Aušriečiai*), holds a firm position. In his view, Lithuania should not focus on universal conscription or the expansion of traditional military infrastructure. ‘Universal conscription is absurd here; it is more of a political stunt,’ R. Žemaitaitis told ELTA.

 

According to the politician, greater attention should be paid to military training in schools, as well as instruction in physics, chemistry, biology, and robotics. He argues that technological skills are crucial in modern warfare; therefore, people who might be unable to perform standard military service due to health or physical limitations could still contribute to national defense.

 

‘We are living by the Soviet ideology of universal conscription—it is a communist, Soviet mentality that dictates we must build barracks and implement universal conscription,’ stated R. Žemaitaitis. In his opinion, the main problem is not funding or infrastructure, but the politicians' own attitude toward modern warfare.”

Visuotinio šaukimo nepalaiko R. Žemaitaitis: Lietuvos Seimo dauguma vis dar širdyse yra komunistai

 “Stiprios pozicijos laikosi „aušriečių“ lyderis R. Žemaitaitis. Jo vertinimu, Lietuvai nereikėtų orientuotis į visuotinį šaukimą ir tradicinės karinės infrastruktūros plėtrą. „Visuotinis šaukimas čia yra absurdas, čia daugiau yra politinė reklama“, – Eltai sakė R. Žemaitaitis.

 

Politiko teigimu, didesnį dėmesį reikėtų skirti kariniam rengimui mokyklose bei fizikos, chemijos, biologijos ir robotikos mokymui. Anot jo, šiuolaikiniame kare svarbūs technologiniai gebėjimai, todėl prie gynybos galėtų prisidėti ir žmonės, kurie dėl sveikatos ar fizinių savybių negalėtų atlikti įprastos karinės tarnybos.

 

„Mes gyvename tarybine visuotinio šaukimo ideologija, tai yra komunistinis, tarybinis, sovietinis mentalitetas, kad reikia statyti kareivines ir turėti visuotinį šaukimą“, – teigė R. Žemaitaitis. Jo nuomone, pagrindinė problema yra ne finansavimas ar infrastruktūra, o pats politikų požiūris į šiuolaikinį karą.“

Kam priklauso Mėnulis?

„Septintajame dešimtmetyje sudaryta sutartis skelbė, kad niekas negali savintis kosmoso. Vis dėlto praėjus pusei amžiaus milijardieriai ir didžiosios valstybės čia įžvelgia galimybę susikrauti milžiniškus turtus.

 

1950 m. pasirodžiusioje Roberto Heinleino apysakoje „Žmogus, pardavęs Mėnulį“ (angl. *The Man Who Sold the Moon*) pasakojama apie verslo magnatą, siekiantį tapti pirmuoju žmogumi Mėnulyje ir imantį aukcione pardavinėti teises į Mėnulio paviršių.

 

„Vieną dieną kils nuožmi kova dėl to, kam priklauso Mėnulis, – sako jis savo kolegoms verslininkams. – Noriu taip susidėlioti kortas, kad laimėtume mes.“

 

Tuo metu, kai JAV ir Sovietų Sąjunga lenktyniavo dėl kelionės į Mėnulį, atrodė, kad R. Heinleino vizija gali tapti tikrove. Siekdamos užbėgti tam už akių, didžiosios valstybės sudarė susitarimą – 1967 m. Kosmoso sutartį.

 

Daugiau nei 100 šalių sutarė: Mėnulis niekam nepriklauso.

 

Šiandien ši padėtis atrodo nebe tokia vienareikšmė.

 

Pasaulio didžiosios valstybės dabar varžosi kurdamos branduoline energija varomas bazes Mėnulyje, o verslo lyderiai puoselėja savas svajones apie šį palydovą. Elonas Muskas, R. Heinleino kūrybos gerbėjas, regi „trilijonų vertės rinkas“, įskaitant Mėnulyje įrengtus duomenų centrus ir katapultą palydovams į gilesnį kosmosą paleisti. Jeffas Bezosas nori perkelti sunkiąją pramonę į Mėnulį, o Žemę paversti „planeta-sodu“.

 

JAV vyriausybė domisi heliu, sušalusiu vandeniu ir kitais ištekliais, esančiais netoli Mėnulio pietų ašigalio. Kinija taip pat atliko žvalgybą ir, bendradarbiaudama su Rusija, ketina statyti savo bazę prie to paties ašigalio.

 

Šį laikotarpį lemia įsitikinimas, kad pirmasis yra geriausias ir kad tas, kas pirmas įsitvirtins Mėnulyje, galės diktuoti taisykles. Visiems kitiems beliks joms paklusti.

 

Kosmoso sutartyje buvo nustatyta, kad šalys negali savintis kosmoso „naudojimo ar okupacijos būdu“. Sutartyje teigiama, kad kosmoso tyrimai turėtų būti naudingi visoms šalims. (Sutartis buvo skirta ginkluotės kontrolei ir joje buvo uždrausta kosmose laikyti branduolinius ginklus.)

 

Tačiau praėjus beveik 60 metų po sutarties ratifikavimo, į kai kuriuos klausimus vis dar reikia atsakyti. Kokią jurisdikciją valstybė gali taikyti Mėnulyje įkurtai bazei? Ar įmonė gali gauti pelno iš Mėnulio turtų? Ar valstybė arba įmonė gali aptverti teritoriją ir neleisti į ją patekti kitiems?

 

Ankstesni bandymai atsakyti į kai kuriuos iš šių klausimų iš esmės nepavyko.

 

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje priimtoje Mėnulio sutartyje Mėnulio ištekliai buvo paskelbti bendru žmonijos paveldu ir reikalaujama, kad jų naudojimas būtų valdomas tarptautiniu mastu.

 

Šiai sutarčiai pritarė tik 17 šalių.

 

Jungtinės Valstijos, Sovietų Sąjunga ir Kinija jos nepasirašė. Didžiosios galios nenorėjo dalytis technologijomis ar būsimais turtais, kurių galima būtų rasti Mėnulyje.

 

Pasak Anglijos Daramo universiteto astropolitikos profesoriaus Bleddyno Boweno, kadangi Mėnulyje esančių išteklių kiekis nėra tiksliai žinomas, o ekonomiškai efektyvaus jų gavybos būdo nėra, iki šiol nebuvo pakankamai didelio stimulo susitarimui pasiekti.

 

„Tai „pilkoji zona“, kuri šiuo metu tenkina visas puses“, – sakė dr. B. Bowenas.

 

Kosmoso teisės srityje vis labiau įsitvirtina vienas argumentas: valstybės gali nuosavybės teise valdyti tai, ką išgauna, net jei negali nuosavybės teise valdyti paties Mėnulio.

 

Kai kurie teisės ekspertai brėžia paraleles su Jūrų teisės konvencija, reglamentuojančia išteklių gavybą gelminiuose vandenynų sluoksniuose – dar viename bendrame žmonijos paveldo objekte. Jei valstybės gali vykdyti gavybą vandenynų gelmėse, vadinasi, jos gali tai daryti ir kosmose, teigia Sidnėjaus universiteto dėstytojas, kosmoso teisės specialistas Husseinas Badreddine'as.

 

Daugelis šalių yra priėmusios nacionalinius teisės aktus, reglamentuojančius valstybių ir privačių subjektų veiklą kosmose. Pavyzdžiui, 2015 m. priimtas JAV įstatymas leidžia įmonėms vykdyti gavybą kosmose. „Artemidės susitarimai“ (angl. *Artemis Accords*) – JAV iniciatyva parengtas ir 76 valstybių pasirašytas neįpareigojančių principų rinkinys – skelbia, kad išteklių gavyba Mėnulyje, Marse, kometose ar asteroiduose nepažeidžia Kosmoso sutarties.

 

Kinija ir bent 12 kitų šalių pasiekė panašų susitarimą dėl tarptautinės Mėnulio tyrimų stoties.

 

Kai NASA paspartino planus Mėnulyje įrengti branduolinį reaktorių, sprendimą lėmė nuogąstavimai, kad jei Kinija ir Rusija reaktorių pastatytų pirmosios, jos galėtų paskelbti draudžiamąją zoną, ribojančią amerikiečių astronautų ir jų marsaeigių judėjimo laisvę.

 

Pasak kosmoso teisės ekspertų ir mokslininkų, tokia zona – net ir nustatyta saugumo sumetimais – prieštarautų pirmajam Kosmoso sutarties straipsniui, kuriame įtvirtinta laisva prieiga prie kosmoso visiems. Kai kurie diplomatai teigia, kad toks sutarties aiškinimas, leidžiantis pirmiesiems atvykėliams nustatyti taisykles, galėtų sudaryti sąlygas *de facto* monopolijoms Mėnulyje atsirasti.

 

Tikimasi, kad Jungtinių Tautų darbo grupė iki kitų metų parengs galutinius principus, skirtus šiems klausimams spręsti.

 

Vis dėlto praktiškai tik nedaugelis šalių turi pakankamai finansinių išteklių ir pažangių technologijų Mėnuliui tyrinėti bei plėtoti. Be to, sutartyje palikta pakankamai erdvės interpretacijoms, leidžiančioms vienai iš šių šalių įrengti branduolinį reaktorių arba versliam magnatui pradėti naudingųjų iškasenų gavybą.

 

„Jei Kinija ir Amerika bus tos dvi šalys, kurios Mėnulyje atlieka visus darbus, – sakė dr. Bowenas, – jos iš esmės galės pačios susitarti dėl taisyklių” [1]

 

1. Who Owns the Moon? Selam Gebrekidan.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 4, 2026.

Who Owns the Moon?

“A treaty from the 1960s declared that nobody can own outer space. Half a century later, billionaires and superpowers see fortunes to be made nonetheless.

 

In Robert Heinlein’s 1950 novella “The Man Who Sold the Moon,” a tycoon embarks on a quest to be the first human on the moon, and proceeds to auction off title rights to the lunar surface.

 

“There is going to be one hell of a fight one of these days over who owns the moon,” he tells his fellow businessmen. “I want the deck stacked so that we win.”

 

In that era, as the United States and the Soviet Union raced to the moon, the future that Mr. Heinlein envisioned looked like it might come true. To head off this concern, the superpowers made an agreement, the Outer Space Treaty of 1967.

 

The moon, more than 100 countries agreed, belonged to no one.

 

These days, the matter appears less settled.

 

The world’s superpowers are now racing to build nuclear-powered lunar bases, and corporate leaders have their own moon dreams. Elon Musk, a fan of Mr. Heinlein’s work, envisions “trillion-dollar markets” including lunar data centers and a catapult for launching satellites deeper into space. Jeff Bezos wants to move heavy industry to the moon and leave Earth a “garden planet.”

 

The United States government is eyeing the helium, frozen water and other resources near the moon’s south pole. China has done its own prospecting and, in partnership with Russia, wants to build its base near the very same pole.

 

This era hinges on the belief that first is best and that whoever sets up on the moon quickest can set the rules. Everyone else will just have to follow.

 

The Outer Space Treaty declared that countries could not claim outer space “by means of use or occupation.” Space exploration, the treaty said, should benefit all countries. (The treaty was focused on arms control, and it barred nuclear weapons in space.)

 

But nearly 60 years after the treaty was ratified, some questions still need answers. What jurisdiction can a state claim on a moon base? Can a company profit from the moon’s wealth? Can a nation or a company set up a perimeter and keep others out?

 

Past attempts to answer some of these questions have largely failed.

 

In the late 1970s, the Moon Treaty declared lunar resources a common heritage of humankind and insisted upon international governance of their exploitation.

 

Only 17 countries agreed to the treaty.

 

The United States, the Soviet Union and China did not. The biggest powers did not want to share technology or split some future bounty to be found on the moon.

 

With an uncertain amount of resources on the moon, and no cost-effective way to extract them, the stakes have not been high enough to hammer out a resolution, according to Bleddyn Bowen, a professor of astropolitics at Durham University in England.

 

“It’s a gray area everybody’s happy with right now,” Dr. Bowen said.

 

One argument is gaining traction in the world of space law: States can own what they extract even if they can’t own the moon itself.

 

Some legal scholars draw analogies from the Law of the Sea, which addresses resource extraction in the deep sea, another common heritage of humankind. If nations can mine the deep sea, the argument goes, then they can mine in outer space, said Hussein Badreddine, a lecturer at the University of Sydney who specializes in space law.

 

Many countries have set their own laws governing state and private activities in space. A United States law from 2015, for example, allows companies to mine in space. The Artemis Accords, a set of nonbinding principles established by the United States and signed by 76 nations, declare that extracting resources from the moon, Mars, comets or asteroids does not violate the Outer Space Treaty.

 

China and at least 12 other nations have reached a similar agreement for an international lunar research station.

 

When NASA accelerated its plan to put a nuclear reactor on the moon, it based its decision on fears that if China and Russia were to build a reactor first, they could declare a keep-out zone that would limit where American astronauts and their rovers could go.

 

Such a perimeter, even for safety purposes, would go against the first article of the Outer Space Treaty, which commands free access to space for all, space lawyers and scholars said. Some diplomats argue that any reading of the treaty that allows first comers to set the rule could create de facto monopolies on the moon.

 

A United Nations working group is expected to finalize principles addressing some of these questions by next year.

 

As a practical matter, though, only a few countries have the deep pockets and advanced technology to explore and develop the moon. And there is enough wiggle room in the treaty for one of them to plop down a nuclear reactor or for an enterprising tycoon to start a mining operation.

 

“If China and America are the two countries doing everything on the moon,” Dr. Bowen said, “they can basically sort out the rules between them.”” [1]

 

1. Who Owns the Moon? Selam Gebrekidan.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 4, 2026.

Supervalstybės lenktyniauja dėl branduolinių reaktorių Mėnulyje

„Jungtinės Valstijos nori reaktoriaus Mėnulyje iki 2030 m.

 

Rusijos ir Kinijos aljansas dirba ties vienu iki 2036 m.

 

Kai kurie žymūs mokslininkai teigia, kad pavojus yra didelis.

 

Rugpjūčio pabaigoje NASA paprašė rangovų pasiruošti pastatyti branduolinį reaktorių, kuris galėtų atlaikyti kosminę kelionę ir veikti be priežiūros netoli Mėnulio pietinio ašigalio. Tai gali skambėti kaip mokslinė fantastika, tačiau agentūra nori, kad jis būtų paruoštas paleisti iki 2030 m. gruodžio mėn.

 

Skubėjimas yra pagrįstas. Rusija siekia, kad Mėnulio reaktorius veiktų iki 2036 m., kaip slaptos partnerystės su Kinija dalis. NASA jau paspartino savo grafiką, kad aplenktų savo konkurentus.

 

Lenktynės vyksta dėl pačios kosmoso tyrinėjimų ateities. Jungtinės Valstijos ir Kinija nori pirmosios įkurti Mėnulio bazę, ieškoti išteklių, tokių kaip užšalęs vanduo, ir paleisti misijas giliau į Saulės sistemą. Prieigos prie Mėnulio išteklių kontrolė yra gyvybiškai svarbi šiai misijai. Abi supervalstybės mano, kad branduolinis reaktorius yra šios misijos pagrindas. ambicijos.

 

Šalys planuoja įjungti savo reaktorius tik pasiekusios Mėnulį. Tačiau kai kurie žymūs mokslininkai įspėja, kad vyriausybės pernelyg skuba kosmoso tyrinėjimų eroje, kurioje įvyko nemažai reikšmingų nelaimių. Per pastaruosius šešerius metus sugedo ir sprogo kelios Kinijos, Amerikos ir Rusijos raketos, o Rusijos nusileidimo modulis sudužo Mėnulyje. Kosminės šiukšlės reguliariai krenta į Žemę.

 

Gedimai gali sukelti grandininę reakciją su pražūtingomis pasekmėmis. Krintančios reaktoriaus nuolaužos gali išsklaidyti radioaktyviąsias medžiagas, kaip nutiko Kanadoje aštuntojo dešimtmečio pabaigoje. Sprogimas ar branduolinės energetikos išsilydymas Mėnulio paviršiuje rizikuotų paversti ištisus regionus draudžiamomis zonomis.

 

„Visada vyks kosmoso lenktynės, ir jei į tai įtrauksime branduolinę energiją, tai gali pasisukti potencialiai pavojingesniu keliu“, – sakė Edwinas Lymanas, Susirūpinusių mokslininkų sąjungos branduolinės energetikos saugos direktorius.

 

Techninių specifikacijų, viešųjų pirkimų dokumentų ir akademinių tyrimų apžvalga, taip pat interviu su pramonės atstovais, vyriausybės pareigūnais ir kritikais, siūlo aiškiausią iki šiol vaizdas, kaip Kinija, Rusija ir Jungtinės Valstijos siekia įgyvendinti šį branduolinės energetikos tikslą.

 

Šie duomenys taip pat padeda paaiškinti svarbų Kinijos ir Rusijos kosmoso srities partnerystės aspektą – aljansą, kurį aktyviai remia prezidentai Xi Jinpingas ir Vladimiras V. Putinas.

 

Atrodo, kad branduolinė energetika yra vienintelė pagrindinė užduotis, kurią Kinija patikėjo savo partnerei šiame Mėnulio tyrinėjimo projekte. Nė viena šalis šioje srityje neturi daugiau patirties nei Rusija. Ji į orbitą yra iškėlusi daugiau nei 30 reaktorių (daugiausia aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, Šaltojo karo laikų palydovuose) ir yra civilinės branduolinės energetikos lyderė. Rusija valdo didžiausias atsargas to, kas laikoma saugiausiu branduoliniu kuru kosminėms misijoms. Šio kuro – mažai sodrinto urano – Jungtinėse Valstijose trūksta.

 

„Rusija kosmoso branduolinės energetikos srityje praktiškai neturi konkurentų“, – Rusijos naujienų agentūrai TASS sakė Kurčiatovo instituto prezidentas Michailas Kovalčukas. Šis mokslinių tyrimų institutas prisideda prie Mėnuliui skirto reaktoriaus projektavimo.

 

NASA tenka vytis. Agentūra paleido reaktorių 1965 m., tačiau jį išjungė po nesusijusio kosminio aparato gedimo. Nuo to laiko Jungtinės Valstijos kosmoso branduolinėms programoms išleido daugiau nei 20 mlrd. JAV dolerių, tačiau daugiau jokio reaktoriaus taip ir nepanaudojo.

 

Lenktynės dėl Mėnulio reaktoriaus yra tiek pat galios demonstravimas, kiek ir kosmoso tyrinėjimo klausimas. Prezidentas D. Trumpas pareiškė, kad pranašumas kosmose yra jo politikos „Amerika – pirmoje vietoje“ (angl. *America First*) dalis. Panašius pareiškimus yra padarę ir Xi Jinpingas bei V. Putinas.

 

Šalys teigia, kad branduolinė energija Mėnulyje yra būtina

 

Bet kuriai nuolatinei bazei Mėnulyje reikia patikimo energijos šaltinio. Branduoliniams reaktoriams veikti nereikia saulės šviesos, be to, jie gali būti kompaktiški. Pasak NASA ir Kurčiatovo instituto, tinkamai suprojektuotiems reaktoriams reikia minimalaus žmogaus įsikišimo.

 

Pirmuosius kelerius metus Jungtinėms Valstijoms ir Kinijai energijos reikėtų tik tiek, kad įranga išliktų šilta, o marsaeigiai (arba mėnuleigiai – transporto priemonės, judančios paviršiumi) būtų įkraunami. Tam jos planuoja naudoti saulės energiją ir radioizotopines energijos sistemas.

 

Šios sistemos paverčia šilumą, gaunamą vykstant natūraliam radioaktyviajam izotopų skilimui, į elektros energiją. Jungtinės Valstijos, Rusija ir Kinija tokias sistemas kosmose jau yra naudojusios.

 

Tačiau išplėstinei Mėnulio bazei reikėtų kur kas daugiau energijos, nei gali pagaminti minėtos sistemos. Saulės baterijos neveiktų šaltomis Mėnulio naktimis, trunkančiomis ilgiau nei dvi Žemės savaites. Bet kokia energijos tiekimo sistema, esanti netoli Mėnulio pietų ašigalio, turėtų atlaikyti temperatūros svyravimus nuo 130 iki -334 laipsnių pagal Farenheitą.

 

Maskva pavedė savo valstybinėms agentūroms iki 2036 m. pristatyti „Selena“ pavadintą Mėnulio reaktorių, skirtą energija aprūpinti Kinijos vadovaujamas Mėnulio stotis. „Selena“ gamintų iki 10 kilovatų elektros energijos ir galėtų autonomiškai veikti dešimtmetį. Savo savybėmis jis būtų panašus į ankstesnį reaktorių, sukurtą veikti Arkties sąlygomis.

 

NASA paspartino savo veiksmų planą, baiminamasi, kad Rusijos ir Kinijos reaktorius Mėnulyje galėtų sukurti *de facto* draudžiamąją zoną. Tikimasi, kad NASA „Lunar Reactor 1“ gamins 20 kilovatų elektros energijos (tai maždaug atitinka 16 amerikiečių namų suvartojamą kiekį) ir veiks penkerius metus be jokio žmogaus įsikišimo.

 

Kaip pirmąjį žingsnį NASA planuoja 2028 m. gruodį panaudoti branduolinę energiją erdvėlaiviui į Marsą nuskraidinti. To dar niekada nėra daryta.

 

Lygiagrečiai Pentagonas ketina kurti savus kosminius reaktorius, skirtus naudoti orbitoje ir Mėnulyje – taip teigiama Baltųjų rūmų pranešime.

 

Numatytos datos ne kartą buvo nukeltos, ir nedaugelis ekspertų tiki, kad šalims pavyks laikytis nustatytų terminų. Niekas neturi patikimo nusileidimo modulio, galinčio saugiai nuleisti sunkias, potencialiai radioaktyvias medžiagas ant nelygaus Mėnulio paviršiaus. Niekas taip pat nėra montavęs reaktoriaus sąlygomis, kai veikia silpna gravitacija.

 

Mėnulio bazės dar nepastatytos, tad klausimas, kiek elektros energijos joms prireiks, lieka atviras spėlionėms. Būtent todėl ekspertai teigia, kad reaktorių projektai gali būti iš dalies ar visiškai pakeisti.

 

„Šiuo metu niekas nėra galutinai aišku“, – sakė Julienas de Troullioud de Lanversinas, branduolinės fizikos specialistas ir Honkongo mokslo ir technologijų universiteto profesorius.

 

Rizikos – apstu

 

Jungtinės Valstijos ir Rusija teigia, kad jų reaktoriai neveiks – mokslininkų terminija tariant, bus „neapšvitinti“ – tol, kol pasieks Mėnulį. Tai sumažintų riziką. Branduolinės energetikos inžinieriai tvirtina, kad „šaltas“ urano kuras kelia nedidelį radiacinį pavojų net ir tuo atveju, jei nukristų į Žemę.

 

Visgi visada gali kas nors nutikti ne taip, ypač raketos paleidimo metu, kai vyksta kontroliuojamas sprogimas.

 

„Tai akimirka, kai kyla didelė rizika“, – teigė Leopoldas Summereris, vadovaujantis Jungtinių Tautų darbo grupei branduolinės energijos naudojimo kosmose klausimais. „Esame patyrę daugybę nesėkmingų paleidimų, todėl turime daug duomenų apie tai, kas gali sugesti.“

 

Pavyzdžiui, įsivaizduokime reaktorių, nukrintantį į vandenyną. Vanduo lėtina neutronus, todėl padidėja tikimybė, kad jie skaldys atomus. Tai galėtų sukelti katastrofiškas pasekmes: reaktorius pasiektų kritinę būseną – prasidėtų grandininė atomų skilimo reakcija, kurios metu išsiskirtų radiacija. Ši rizika yra reali, nes dauguma raketų paleidimo aikštelių yra įrengtos netoli vandens telkinių. NASA techniniai reikalavimai numato tokią konstrukciją, kuri leistų išvengti tokios baigties. Rusijos valstybinė branduolinės energetikos bendrovė „Rosatom“ atsisakė komentuoti, nurodžiusi, kad jos kosminė programa yra įslaptinta. Už mokslinę dalį atsakingas Kurčiatovo institutas bei už Rusijos kosminę programą atsakinga agentūra „Roskosmos“ į klausimus neatsakė. Į klausimus taip pat neatsakė Kinijos užsienio reikalų ministerija ir Kinijos pilotuojamų kosminių skrydžių agentūra.

 

Jungtinėse Valstijose bet kurio kosminio reaktoriaus projektą turi įvertinti septynių agentūrų ekspertai. Tačiau avarijų tikimybės visiškai atmesti neįmanoma.

 

„Avarija apibrėžiama kaip situacija, kai viskas vyksta ne pagal planą“, – teigė Masačusetso technologijų instituto (MIT) Branduolinės inžinerijos ir mokslo katedros docentas R. Scottas Kempas.

 

Dr. R. S. Kempas pažymėjo, kad Mėnulyje avarijų tikimybė yra didesnė.

 

Žemėje reaktoriai yra apsaugoti specialiais apsauginiais gaubtais, tačiau Mėnulyje tokias konstrukcijas būtų itin brangu ir techniškai sudėtinga pastatyti. NASA teigia, kad jos reaktorius turės apsaugą, nors ir neaišku, kokią būtent. Ekspertų teigimu, aplink Mėnulyje veikiančius reaktorius greičiausiai bus įrengtos draudžiamosios zonos, siekiant sumažinti radiacijos pavojų astronautams ir technikai.

 

Pasak dr. R. S. Kempo, esant menkai apsaugai, net ir nedidelės avarijos sukeltų daug didesnį radioaktyviųjų medžiagų pasklidimą. Mėnulyje nėra vėjo, tačiau dėl silpnesnės gravitacijos sprogimo metu išmestos nuolaužos gali nuskrieti toli.

 

Žemėje reaktoriaus eksploatacijos nutraukimas yra sudėtingas ir kruopštumo reikalaujantis procesas, trunkantis daugelį metų. Tuo tarpu Mėnulio atveju tiek NASA, tiek Rusijos agentūros teigia, kad radioaktyviąsias medžiagas tiesiog paliktų ten, kur jos yra.

 

„Lenktynėse niekas nenori gaišti laiko spręsdamas sudėtingą problemą, kurios sprendimo būdo niekas neturi“, – sakė Honkonge dirbantis branduolinės fizikos specialistas dr. de Troullioudas.

 

Kuro problema

 

Visuose techniniuose ir pirkimų dokumentuose NASA nurodo, kad naudotų branduolinį kurą, kuris nėra labai sodrintas ir laikomas saugiausiu pažangiesiems reaktoriams.

 

Visgi kai kurie ekspertai teigia, kad geopolitinė situacija ir griežti terminai gali apsunkinti padėtį. Paskutinis kosminis reaktorius, kurį NASA išbandė 2018 m., veikė naudodamas labai prisodrintą uraną – kurą, kurį iškelti į kosmosą yra lengviau ir pigiau nei kitų rūšių kurą. Tačiau pirmoji D. Trumpo administracija nepritarė tokio kuro naudojimui, nes jis galėtų būti panaudotas branduoliniam ginklui gaminti.

 

Dabar NASA siekia naudoti kurą, vadinamą didelio sodrio mažai prisodrintu uranu (angl. *high-assay low-enriched uranium* – HALEU); Jungtinėse Valstijose šio kuro trūksta. Didžiausia jo gamintoja yra Rusija, tačiau dėl įvykių Ukrainoje Jungtinės Valstijos nuo 2024 m. uždraudė importuoti rusišką uraną.

 

NASA dokumentai rodo, kad agentūra tikisi, jog Energetikos departamentas skirs mažai prisodrinto kuro kosminiams reaktoriams. Tačiau pačiai vyriausybei sunkiai sekasi pagaminti pakankamą kuro kiekį.

 

Rusijos ir Kinijos aljansas neatskleidė, kokio tipo kurą ketinama naudoti. Ankstesniuose Rusijos kosminiuose reaktoriuose buvo naudojamas labai prisodrintas kuras.

 

„Tam tereikia mechaninio apdirbimo dirbtuvių ir  šiek tiek didelės galios sprogstamosios medžiagos, kad tai virstų labai pavojingu ginklu“, – teigė Atstovų Rūmų narys Billas Fosteris, demokratas iš Ilinojaus ir fizikas, kuriam pavyko pasiekti, kad kosminiuose reaktoriuose nebūtų naudojamas labai prisotintas uranas.

 

Bent viena potenciali konkurso dėl NASA Mėnulio reaktoriaus sutarties dalyvė – „Space Nuclear Power Corporation“ – kuria reaktorių, kuriame naudojamas labai prisotintas uranas. Įmonės įkūrėjas atsisakė komentuoti situaciją, motyvuodamas būsimų projektų „konkurenciniu pobūdžiu“.

 

JAV kosmoso programa gali tapti puikia galimybe įmonėms, gaminančioms mikroreaktorius, galinčius generuoti iki 10 megavatų elektros energijos. Šie brangūs reaktoriai yra per maži, kad patenkintų duomenų centrų energijos poreikius, tačiau jie rado savo nišą kosmoso ir karinėje srityse.

 

Praėjusį mėnesį Pentagonas pasirinko įmonę „Antares“, kad ši sukurtų ir pademonstruotų kosmosui skirtą mikroreaktorių. „Antares“ buvo viena iš penkių įmonių, šią vasarą sėkmingai išbandžiusių reaktorius pagal Energetikos departamento vykdomą programą. Įmonė pareiškė dalyvausianti NASA ir Pentagono konkursuose dėl Mėnulio reaktorių sutarčių.

 

Mikroreaktoriai ilgainiui gali atsidurti Mėnulyje, tačiau nė vienas iš jų dar nėra galutinai patikrintas ir paruoštas naudojimui. Pagrindiniai saugos klausimai – kaip pašalinti šilumą, kaip ekranuoti reaktorių ir kaip išlaikyti konstrukcijos vientisumą – dar nėra iki galo išspręsti kosminiams reaktoriams, kurie privalo būti kompaktiški ir lengvi.

 

„Įrengti reaktorių Mėnulyje yra visiškai įmanoma“, – sakė Katy Huff, vadovaujanti Viskonsino universiteto Madisone Branduolinės inžinerijos ir inžinerinės fizikos katedrai. Tačiau, pasak jos, kuo daugiau galios reikia, tuo sudėtingiau tampa sukurti tokius reaktorius.

 

Nepaisant aršios konkurencijos siekiant pirmiems pasiekti tikslą, dr. K. Huff pažymėjo, kad vyriausybės daugiau pasiekė bendradarbiaudamos, o ne konkuruodamos.

 

„Norėčiau matyti daugiau tarptautinio bendradarbiavimo kosmoso srityje, – sakė ji. – Tai sritis, kurioje bendras komandinis mokslinis darbas pakilo aukščiau už mūsų niūrią tarptautinę politiką.“ [1]

 

1. Superpowers Race to Put Nuclear Reactors on the Moon. Selam Gebrekidan.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 4, 2026.