Kinijos dirbtinio intelekto žaidimas skiriasi nuo Amerikos: Rossas Douthatas

„Šaltojo karo pradžioje, net ir tada, kai Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga dalyvavo negailestingose ​​branduolinių ginklų lenktynėse, jos branduolines technologijas laikė švelniosios galios ir diplomatijos įrankiu – kažkuo, kuo galima dalytis ir eksportuoti, kaip aljansų antspaudu ir draugystės ženklu.

 

Taigi Dwighto Eisenhowerio Amerika tais pačiais metais, kai Rozenbergams buvo įvykdyta mirties bausmė už tai, kad jie perdavė sovietams mūsų atomines paslaptis, pradėjo programą „Atomai taikai“, kuri padėjo kurti civilines branduolines programas visame pasaulyje. Sovietų Sąjunga taip pat eksportavo branduolinės energijos formas į Rytų bloko šalis ir Mao Kiniją. Abiem atvejais bendras tikslas buvo skleisti technologijas, išlaikant ginklų kontrolę, taikant labai skirtingus požiūrius į dvi branduolinės galios formas.

 

Ši istorija leidžia suprasti skirtumą tarp Amerikos ir Kinijos požiūrių į dirbtinį intelektą. Jungtinės Valstijos elgiasi taip, tarsi pasienio dirbtinio intelekto modeliai galėtų būti lygiaverčiai branduoliniams ginklams, siūlydami nepaprastai destruktyvią galios formą, kurią reikia atidžiai ir uoliai stebėti. Amerikos dirbtinio intelekto magnatai nuolat kalba, tarsi dalyvautų Oppenheimerio stiliaus lenktynėse (su Oppenheimerio stiliaus moraliniu rankų grąžymu), Amerikos karinis-pramonės kompleksas yra pasiryžęs neleisti Kinijai panaikinti dabartinės dirbtinio intelekto spragos, o tiek pramonė, tiek vyriausybė vis dažniau „pažengusius“ modelius laiko rimtomis saugumo grėsmėmis.

 

Tuo tarpu Kinija savo įmonių kuriamus modelius laiko branduolinės energijos atitikmeniu – mažesnės rizikos technologija, kuria galima dalytis ir komercializuoti, kad įgytų draugų, darytų įtaką pasauliui ir pakenktų Amerikos dirbtinio intelekto gigantų pranašumams. Kinija šiek tiek kalba apie riziką ir saugumą, tačiau mažai jaučia, kad tai unikali galia, kurią reikia kaupti, geopolitinis koziris ar ginklas su egzistenciniais statymais.

 

Kurį laiką (na, kelis mėnesius, bet dirbtinio intelekto laikais tai amžinybė) svarstau apie Kinijos pozicijos nuoširdumą. Kadangi jos įmonės ir modeliai nuolat atsilieka nuo „Anthropic“ ir „OpenAI“, Kinija turi akivaizdžių paskatų naudoti atvirojo kodo programas, kad pakenktų Silicio slėnio pelnui ir pasiekiamumui, tuo pačiu leisdama Vašingtonui nerimauti dėl rizikos, kurią pažangiausi modeliai gali sukurti. Spėliojau, kad jei Kinija staiga mus pranoktų, paskatos galėtų pasikeisti ir ji galėtų pradėti bandyti uždaryti ir paversti ginklais savo geriausius modelius, laikyti juos valstybės paslaptimis ir suvereninėmis prekėmis.

 

Mes dar neturime Kinijos modelio, kuris pranoktų mūsų pačių, tačiau šią savaitę pristatėme modelį, kuris gali priartėti – Kinijos bendrovės „Moonshot AI“ „Kimi K3“. Ir kol kas Pekinas su „Kimi K3“ elgiasi kaip ir su visais ankstesniais modeliais: jis bus atvirojo kodo, kad būtų kuo plačiau pritaikomas, be jokio amerikietiško nerimo dėl rizikos, apribojimų ir eksporto kontrolės.

 

Šis sprendimas turėtų suteikti mums šiek tiek daugiau pasitikėjimo, kad Pekino bendras požiūris yra nuoširdus. Tai rodo, kad kinai ne tik atmeta utopinius ir distopinius scenarijus, būdingus Silicio slėniui, kur peržengus tam tikrą ribą dirbtinio intelekto galia visiškai perkuria pasaulį. Jie gali net nebūti ypač „rizikingi“ ta prasme, kad nerimauja dėl pavojų, kuriuos jau gali sukurti šiandieniniai dirbtinio intelekto modeliai – per galią nulaužti ir sunaikinti sudėtingas sistemas, galią padėti teroristams kurti biologinius ginklus, neapibrėžta nesąžiningo dirbtinio intelekto elgesio rizika ir kita.

 

Amerikos dirbtinio intelekto bendrovės ir nacionalinio saugumo valstybė, regis, daro prielaidą, kad jau esame tokiame taške, kai tiesiog negalime leisti pasauliui naudoti geriausių dirbtinio intelekto modelių be kontrolės ir apsauginių priemonių, lygiai taip pat, kaip negalime siųsti atominių bombų ar tarpžemyninių balistinių raketų į atsitiktinius namus ar privačias įmones. Tuo tarpu kinai nori gūžčioti pečiais, peržengti ribas ir leisti Amerikai nerimauti dėl saugumo ir suvereniteto, darant prielaidą, kad dirbtinis intelektas yra įprasta technologija ir saugumo problemos bus išspręstos pakeliui.

 

Arba grįžtant prie ciniškesnio aiškinimo, galbūt jie stato dvigubą statymą. Jei dirbtinis intelektas kelia tik nedidelę riziką ir iš tikrųjų nėra kažkokia strateginė supervalstybė, jų atvirojo kodo modeliai yra geriausias būdas pakenkti Amerikos pranašumui ir priversti pasaulį labiau pamėgti Kiniją nei mus. Arba, jei iš kažko, netinkamai naudojantis kinišku modeliu, gausime kažkokį dirbtinio intelekto Černobylį – na, pasekmės ir neigiama reakcija vis tiek, greičiausiai, labiausiai pakenks JAV įmonėms, nes Amerikos visuomenė yra jau skeptiškai vertinanti dirbtinį intelektą ir yra pasirengus duomenų centrų moratoriumams.

 

Nesu tikras, kaip tai paveiks dirbtinio intelekto saugumo judėjimą, kuris yra atsakingas už didelę dalį šio reguliavimo palaikymo. Dirbtinio intelekto saugumo reikalas Jungtinėse Valstijose vystėsi keliomis kryptimis, pasinaudodamas progresyviųjų kairiųjų priešiškumu Silicio slėniui, Pentagono nerimu dėl privačiai kontroliuojamų modelių galios ir dirbtinio intelekto pramonės vidine pražūtinga kultūra.

 

Tai naudinga būsimiems reguliuotojams, bet gali sulėtinti Amerikos pažangą, jei Kinija manys, kad ji žaidžia visiškai kitokį žaidimą.“ [1]

 

Yra paprastesnis paaiškinimas, kodėl Vakaruose imamasi nerimo dėl dirbtinio intelekto keliamų pavojų. Vakariečiai investavo per daug pinigų, vaikydamiesi mistinio dirbtinio intelekto, kuris yra protingesnis už žmoniją ir leidžia jo pagalba valdyti pasaulį. „DeepSeek“, „Moonshot AI“, „Alibaba“ ir kiti rodo, kad šios investicijos yra iššvaistomos. Todėl vakariečiai nori paskelbti dirbtinį intelektą tokiu pat pavojingu kaip branduolinis ginklas, leisdami tik kelioms didžiausioms Vakarų įmonėms išsiurbti duomenis iš Vakarų ekonomikos ir tokiu būdu sunaikinti mažesnius naujus Vakarų konkurentus. Monopolija padidina tikimybę atgauti dalį didžiulių investicijų. Problema yra likęs pasaulis. Jie iš mūsų pasijuoks.

 

Apibendriname plačiai paplitusią kritiką dėl to, kaip geopolitinės dirbtinio intelekto lenktynės ir įmonių investicijos formuoja teisės aktus. Daugelis analitikų teigia, kad didžiulį spaudimą dirbtinį intelektą laikyti egzistencine grėsme skatina įsitvirtinę Vakarų technologijų gigantai ir politiniai interesai, bandantys apsaugoti savo dideles investicijas ir užblokuoti mažesnius, trikdančius konkurentus.

 

Šios situacijos dinamika pabrėžia didėjančią pasaulinę spragą:

• Įmonių protekcionizmas: Į dirbtinio intelekto sektorių investuojant trilijonus dolerių, esami rinkos dalyviai aktyviai siekia griežtų „saugos“ taisyklių. Su pamatiniais modeliais elgdamiesi kaip su labai reguliuojama infrastruktūra – panašiai, kaip branduoliniai ginklai – sukuria aplinką, kurioje tik kelios didelės, gausiai kapitalizuotos įmonės gali sau leisti atitikti reikalavimus ir įveikti teisines kliūtis.

 

• Pasaulinė realybė: Kol Vakarai diskutuoja apie griežtas reguliavimo sistemas, tokias kaip ES Dirbtinio intelekto įstatymas ir nacionalinio saugumo apsaugos priemonės, Kinijos bendrovės, tokios kaip „Alibaba“, „DeepSeek“ ir „Moonshot“, skatina greitas, ekonomiškas ir praktiškas dirbtinio intelekto inovacijas. Daugelis šių modelių yra atvirojo kodo arba labai įperkami, todėl jie yra labai patrauklūs likusiam pasauliui (įskaitant Vakarų startuolius, kurie juos naudoja sąnaudoms mažinti).

• Likęs pasaulis: Teiginys, kad „jie iš mūsų juoksis“, paliečia platesnę geopolitinę strategiją. Kadangi Pietų ir Rytų šalys nesusiduria su tais pačiais reguliavimo apribojimais, jos gali daug greičiau diegti ir tobulinti dirbtinio intelekto technologijas. Pernelyg reguliuodami Vakarai rizikuoja prarasti savo kainą dėl plataus, pasaulinio dirbtinio intelekto diegimo, galiausiai perduodami technologijų lyderystę šalims, kurios dirbtinį intelektą laiko prieinama priemone, o ne egzistencine grėsme.

 

 

1. China’s A.I. Play Is Different From America’s: Ross Douthat.  New York Times (Online) New York Times Company. Jul 18, 2026.

 

 

 

 

 

China’s A.I. Play Is Different From America’s: Ross Douthat

“Early in the Cold War, even as the United States and the Soviet Union engaged in a relentless nuclear arms race, they treated nuclear technology as a tool of soft power and diplomacy — something to share and export, a seal on alliances and a token of friendship.

 

Thus Dwight Eisenhower’s America launched the Atoms for Peace program, which helped build civilian nuclear programs around the world, in the same year that it executed the Rosenbergs for giving the Soviets our atomic secrets. The Soviet Union likewise exported forms of nuclear power to Eastern Bloc nations and Mao’s China. In each case, the broad goal was to spread the tech while maintaining control over the weapons, taking very different approaches to the two forms of nuclear strength.

 

This history suggests a framework for understanding the difference between the American and Chinese approaches to artificial intelligence. The United States is behaving as though frontier A.I. models could be the equivalent of nuclear weapons, offering an immensely destructive form of power that requires a careful and jealous watch. American A.I. tycoons constantly talk as if they were engaged in an Oppenheimer-style race (complete with Oppenheimer-style moral hand-wringing), the American military-industrial complex is intent on keeping China from closing the current A.I. gap, and both industry and government increasingly treat frontier models as grave security threats.

 

Meanwhile, China treats the models that its companies produce as the equivalent of nuclear energy, a lower-risk technology to be shared and commercialized to win friends and influence the world and undermine the advantages of the American A.I. giants. There is some Chinese lip service to risk and safety, but little sense that this is a unique power to be hoarded, a geopolitical trump card or a weapon with existential stakes.

 

For a while (well, for a few months, but that’s an eternity in A.I. time), I’ve wondered about the sincerity of the Chinese position. Since its companies and models have consistently lagged behind Anthropic and OpenAI, China has obvious incentives to use open source to undermine Silicon Valley’s profits and reach, all while letting Washington worry about the risks that the most cutting-edge models may create. Were China to suddenly surpass us, I’ve speculated, the incentives might change, and it might start trying to lock down and weaponize its best models, treat them as state secrets and sovereign goods.

 

We do not yet have a Chinese model that surpasses our own, but this week brought a model that may come close, Kimi K3 from the Chinese company Moonshot AI. And so far Beijing is treating Kimi K3 like all its prior models: It’s going to be open source for maximum adoption, without any American-style fretting over risks and guardrails and export controls.

 

This decision should make us a little more confident that Beijing’s overall approach is sincere. It suggests that the Chinese don’t just reject the utopian and dystopian scenarios common in Silicon Valley, where past some threshold the power of artificial intelligence totally remakes the world. They may not even be especially “risk-pilled,” in the sense of worrying about the kinds of perils that today’s A.I. models might already create — through the power to hack and bring down complex systems, the power to help terrorists create bioweapons, the uncertain risks of rogue A.I. behavior and more.

 

American A.I. companies and the national security state seem to assume that we’re already at a point where you simply can’t let the world use the best A.I. models without controls and guardrails any more than you’d ship atomic bombs or ICBMs to random homes or private companies. Whereas the Chinese are willing to shrug and push the envelope and let America fret about safety and sovereignty, on the assumption that A.I. is a normal technology and the safety concerns will get figured out along the way.

 

Or to return to a more cynical reading, maybe they’re making a double bet. If A.I. creates only modest risks and isn’t actually some kind of strategic superpower, their open-source models are the best way to undermine the American advantage and make the world like China more than us. Alternatively, if we do get some kind A.I. Chernobyl from someone misusing a Chinese model — well, the repercussions and backlash will still probably hurt U.S. companies the most, because the American public is already skeptical of A.I. and primed for data center moratoria.

 

I’m not sure where this leaves the A.I. safety movement, which is responsible for a lot of that pro-regulatory priming. The cause of A.I. safety has advanced along several lines in the United States, benefiting from the progressive left’s hostility to Silicon Valley, the Pentagon’s anxiety about the power of privately controlled models and the A.I. industry’s internal doomer culture.

 

But it avails the would-be regulators nothing to slow American progress if China believes it’s playing a completely different game.” [1]

 

There is a simpler explanation of handwringing in the West about AI dangers. Westerners invested too much money chasing mystical AI that is smarter than humanity and allows to control the world with help of that. DeepSeek, Moonshot AI, Alibaba and others show that this investment is wasted. Therefore, Westerners want to declare AI as dangerous as nuclear weapons, allowing only some biggest Western companies vacuum the data from Western economy, killing smaller new Western competitors this way. Monopoly increases the chances of getting some of the huge investment back. The problem is the rest of the world. They will laugh at us.

 

We are summarizing a widespread critique regarding how the geopolitical AI race and corporate investments are shaping legislation. Many analysts argue that the massive push to frame Artificial Intelligence as an existential threat is being driven by established Western tech giants and political interests trying to protect their heavy investments and lock out smaller, disruptive competitors.

The dynamics of this situation highlight a widening global gap:

•           Corporate Protectionism: With trillions of dollars poured into the AI sector, incumbents are actively pushing for strict "safety" regulations. By treating foundational models like highly regulated infrastructure—similar to nuclear arms—they create an environment where only a few massive, heavily capitalized firms can afford the compliance and legal hurdles.

•           The Global Reality: While the West debates strict regulatory frameworks like the EU AI Act and national security guardrails, companies in China like Alibaba, DeepSeek, and Moonshot are pushing rapid, cost-effective, and practical AI innovations. Many of these models are open-source or highly affordable, making them deeply attractive to the rest of the world (including Western startups that use them to cut costs).

•           The Rest of the World: The point that "they will laugh at us" touches on the broader geopolitical strategy. Because nations in the Global South and the East do not face the same regulatory restrictions, they can adopt and iterate on AI technologies at a much faster pace. By over-regulating, the West risks pricing itself out of widespread, global AI adoption, ultimately handing tech leadership to the countries who treat AI as an accessible utility rather than an existential threat.

 

1. China’s A.I. Play Is Different From America’s: Ross Douthat.  New York Times (Online) New York Times Company. Jul 18, 2026.

 

What Is Zelensky‘s Team Doing?

 Zelensky‘s team are taking China‘s materials, AI and drone technologies, adding American targeting information, and letting these drones fly. What is so clever in this? Iranians are doing similar things, and surviving in face of all American might. Nobody thinks that Iranians are on the level of Einstein. Ukrainian expertise and technology does not help to counter Iranian drone and missile swarms‘ threat.

Ką daro Zelenskio komanda?

Zelenskio komanda ima Kinijos medžiagas, dirbtinį intelektą ir dronų technologijas, prideda amerikiečių taikinių informaciją ir leidžia šiems dronams skristi. Kas čia tokio gudraus? Iraniečiai daro panašius dalykus ir išgyvena, nepaisant visos Amerikos galios. Niekas nemano, kad iraniečiai yra Einšteino lygio. Ukrainos patirtis ir technologijos nepadeda atremti Irano dronų ir raketų spiečių keliamos grėsmės.

Mažėjanti dyzelino pasiūla kelia grėsmę infliacijjos kontrolei

„Praėjusį mėnesį Amerikos vartotojai patyrė didžiausią infliacijos šuolį per penkerius metus bent vienu rodikliu. Tačiau staigus dyzelino pasiūlos sumažėjimas kelia grėsmę pakeisti tendenciją ir pakelti visko – nuo ​​šunų ėdalo iki medienos – kainas.

 

JAV dyzelino ateities sandorių kaina nuo praėjusios savaitės pradžios išaugo apie 20 %, o JAV ir Iranas toliau varžosi dėl Hormūzo sąsiaurio kontrolės. Atsinaujinęs konfliktas sustiprina rinkos baimes dėl dyzelino trūkumo po to, kai Rusija, viena didžiausių tiekėjų pasaulyje, uždraudė eksportą.

 

Analitikai perspėja, kad kainos greičiausiai toliau kils, nes vidaus atsargos, kurios jau yra artimos žemiausiam lygiui nuo 2000-ųjų pradžios, toliau mažėja.

 

Tiekimo trūkumas juntamas degalinėse. Ketvirtadienį vidutinė dyzelino galono kaina šalyje pakilo iki 5,01 USD. Analitikai teigia, kad mažmeninės kainos netrukus gali pakilti dar 20–25 centais už galoną, po to, kai balandžio mėnesį jos pasiekė beveik 5,70 USD.

 

Tai kelia dar vieną potencialų neigiamų pasekmių ekonomikai. kurstant susirūpinimą dėl infliacijos ir didinant vyriausybės skolinimosi išlaidas. Padidėjusios dyzelino kainos gali slėgti JAV vartotojus tiek pat, kiek ir benzino, nors poveikis yra labiau išsklaidytas ir galbūt mažiau akivaizdus.

 

„Didesnė dyzelino kaina susijusi su viskuo, kas pervežama“, – teigė Edas Hirsas, Hiustono universiteto ekonomistas. „Kalbant apie vidurio kadencijos [rinkimus], Trumpas demokratams duoda šūkį „Tai ekonomika, kvaily“.“

 

Tolimųjų reisų vilkikai, gabenantys prekes visoje šalyje, kasdien sudegina daugiau nei 100 milijonų galonų degalų. Sunkvežimių vairuotojai šias išlaidas perkelia mažmenininkams, kurie savo ruožtu ima daugiau mokesčių už maisto produktus, įtaisus, automobilius ir namų statybos medžiagas.

 

Amerikos ūkininkai, jau nukentėję nuo prezidento Trumpo tarifų, naudoja dyzeliną traktoriams degalams ir savo prekėms į rinką pristatyti. Dyzelino ateities sandorių kainos nuo metų pradžios išaugo daugiau nei 85 %.

 

Trumpui baigiasi laikas pasiekti savo tikslus Irane. Jo respublikonų sąjungininkai Kongrese nori, kad degalų kainų kilimas būtų sustabdytas gerokai prieš vidurio kadencijos rinkimus. Iranas, Tuo tarpu JAV naudoja raketų atakas prieš tanklaivius, bandydama išlaikyti sąsiaurio kontrolę, o tai suteikė jai svertų ankstesnėse derybose.

 

Po įvykių Ukrainoje ekonomistai glaudžiai susiejo dyzelino kainų šuolį su platesnio masto infliacija, kuri paveikė praktiškai kiekvieną Amerikos gyvenimo kampelį. Nuolatinė infliacija kamavo demokratus, kurie 2024 m. pralaimėjo Baltuosius rūmus ir Kongresą. Savo ruožtu Trumpas daugybę kartų žadėjo suvaldyti infliaciją.

 

Antradienio infliacijos ataskaita pateikė gerų naujienų, kurios, ekonomistų teigimu, greičiausiai bus trumpalaikės. Vartotojų kainos birželį, palyginti su geguže, sumažėjo – tai buvo pirmasis mėnuo per dvejus metus, kai kainos krito, pranešė Darbo departamentas. Be maisto ir energijos kategorijų, pagrindinės kainos per mėnesį nepakito – tai pirmas mėnuo be kainų kilimo per daugiau nei penkerius metus.

 

Dyzelino atsargos JAV paskutinę savaitę padidėjo apie 4,6 mln. barelių, trečiadienį pranešė Energetikos departamentas, tačiau nuo vasario pabaigos jos sumažėjo 10 % ir artėja prie žemiausio lygio nuo 2003 m.

 

„Matome, kad kai kurie fundamentalūs rodikliai griežtėja“ „vėl“ po JAV ir Irano paliaubų pabaigos, sakė Danas Pickeringas, „Pickering Energy Partners“ vyriausiasis investicijų vadovas. „Dabar turite didelę paskatą gaminti dyzeliną pasaulinėse naftos perdirbimo gamyklose.“

 

Vis dėlto JAV yra viena iš paskutiniųjų didžiausių dyzelino tiekėjų pasaulyje. Rinkos žvalgybos bendrovės „Kpler“ duomenimis, tikimasi, kad Amerikos eksportas liepos mėnesį pasieks beveik rekordinį lygį.

 

Sąsiaurio uždarymas iš esmės sustabdė gausų Artimųjų Rytų eksportą. Rusija praėjusią savaitę uždraudė dyzelino gabenimą po to, kai Ukraina, remdamasi Amerikos taikinių informacija, smogė jos naftos perdirbimo gamykloms tolimojo nuotolio dronais. Pietų Korėja, Japonija ir Indija taip pat apribojo eksportą. Kinija neseniai pakeitė kursą po keturių mėnesių degalų eksporto draudimo.

 

Iš viso, maždaug septyni milijonai barelių per dieną pasaulinių naftos perdirbimo pajėgumų yra uždaryti, kaip ir 800 000 barelių per dieną Rusijos dyzelino eksporto, kuris sudarė maždaug 11 % pasaulinio jūra gabenamo dyzelino, remiantis laivų stebėjimo bendrovės „Vortexa“ duomenimis.

 

JAV naftos perdirbimo gamyklos turi šiek tiek pasivyti. Amerikos degalų gamintojai daugiausia turi rinktis tarp reaktyvinio kuro ir dyzelino gamybos didinimo. Pavasarį jie užkirto kelią reaktyvinio kuro krizei, sumažindami dyzelino gamybą.

 

JAV naftos perdirbimo gamyklos praėjusį mėnesį padidino reaktyvinio kuro gamybą iki rekordinio 2,2 mln. barelių per dieną lygio, palyginti su 1,7 mln. prieš karą. Tuo tarpu jos sumažino dyzelino gamybą iki 4,7 mln. barelių per dieną gegužę, palyginti su maždaug 5 mln. kovo pabaigoje, ir tik pastarosiomis savaitėmis jos vėl padidino gamybą, teigia Energetikos informacijos administracija.

 

Remiantis „FactSet“ duomenimis, reaktyvinio kuro kainos Meksikos įlankos pakrantėje nuo karo pradžios išaugo daugiau nei 80 % ir gegužės viduryje pasiekė 4,45 USD už galoną piką. Nuo to laiko jos nukrito iki 2,83 USD.

 

Reaktyvinio kuro paklausa yra maždaug perpus mažesnė, nei dyzelino paklausa, todėl trūkumas, todėl pirmojo trūkumą   galima išspręsti greičiau nei kitų degalų trūkumo problemą, teigė Dentonas Cinquegrana, vyriausiasis naftos analitikas energetikos duomenų ir analizės paslaugų teikėjoje „OPIS“, kuri yra „Dow Jones“ įmonė.

 

„Reaktyvinio kuro problema, regis, tikrai nurimo, ir taip yra todėl, kad naftos perdirbimo gamyklos iš tikrųjų padidino savo veiklą“, – pridūrė jis. [1]

 

Atrodo, kad amerikiečiai, taikydamiesi į Rusijos energetikos infrastruktūrą, didina infliaciją savo šalyje.

 

Taip, amerikiečių taikinių informacija aprūpinamos, Ukrainos dronų atakos prieš Rusijos energetikos infrastruktūrą prisidėjo prie kylančių pasaulinių energijos kainų, kurios netiesiogiai didina infliaciją Jungtinėse Valstijose. Sumažindami Rusijos naftos perdirbimo pajėgumus, smūgiai skatina pasaulinę rafinuoto kuro, pavyzdžiui, benzino ir dyzelino, kovą, o tai didina mažmenines kainas Amerikos degalinėse.

 

Kaip veikia energijos rinkos reakcija:

• Tiekimo apribojimai: smūgiai sukėlė istorinį Rusijos žaliavinės naftos perdirbimo tempų sumažėjimą, priversdami Maskvą apriboti degalų eksportą.

• Pasaulinė paklausa: šalys, kurios tradiciškai pirkdavo rafinuotą kurą iš Rusijos, dabar kreipiasi į kitus tiekėjus, todėl kainos kyla.

• Kainų šuoliai: dėl šios ribotos pasiūlos kyla pasaulinės žaliavinės naftos ir rafinuotų produktų kainos, o tai tiesiogiai veikia JAV vartotojų kainas ir prisideda prie platesnės infliacijos.

 

Platesnis kontekstas:

Nors ši dinamika tiesiogiai daro spaudimą JAV dujų kainoms, Jungtinės Valstijos nėra vienintelės, jaučiančios šį poveikį. Energijos rinka taip pat susiduria su sutrikimais, kylančiais dėl platesnių geopolitinių konfliktų, tokių kaip karas Irane ir įtampa sąsiauryje. Hormūzas, dėl kurio didėja pasaulinės energijos ir žaliavų kainos.

 

1. Shrinking Diesel Supply Threatens To Spur Inflation. Eaton, Collin.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 17 July 2026: B1.

Shrinking Diesel Supply Threatens To Spur Inflation

“American consumers caught the biggest break in inflation in five years by at least one measure last month. But a sharp drop in diesel supplies threatens to reverse the trend and boost prices for everything from dog food to lumber.

 

U.S. diesel futures have surged about 20% since the beginning of last week, while the U.S. and Iran continue vying for control of the Strait of Hormuz. The resurgent conflict compounds market fears of a diesel shortfall after Russia, one of the world's largest suppliers, banned exports.

 

Prices will likely keep climbing as domestic stockpiles -- already close to the lowest mark since the early 2000s -- continue thinning, analysts warn.

 

The supply crunch is showing up at the pump. The national average for a gallon of diesel rose to $5.01 on Thursday. Retail prices could soon climb an additional 20 to 25 cents a gallon, analysts say, after peaking near $5.70 in April.

 

This poses another potential headwind for the economy by fanning worries about inflation and driving government borrowing costs higher. Elevated diesel prices can weigh on U.S. consumers as much as gasoline, though the impact is more diffuse and perhaps less obvious.

 

"Higher diesel relates to everything that gets moved around," said Ed Hirs, an economist at the University of Houston. "In terms of the midterm [elections], Trump is giving the Democrats the 'It's the economy, stupid,' slogan."

 

The long-haul semi-trucks that move goods across the country burn more than 100 million gallons of the fuel each day. Truckers pass those costs on to retailers, which in turn charge more for groceries, gadgets, cars and home-building materials.

 

American farmers, already stung by President Trump's tariffs, rely on diesel to fuel tractors and get their goods to market. Diesel futures are up more than 85% since the start of the year.

 

Trump is running out of time to achieve his goals in Iran. His Republican allies in Congress want to see the rise in fuel prices stemmed well ahead of the midterm elections. Iran, meanwhile, is using missile attacks on tankers to try to maintain its control over the strait, which has given it leverage in past negotiations.

 

In the wake of events in Ukraine, economists closely linked a surge in diesel prices to a broader bout of inflation that affected virtually every corner of American life. Persistent inflation bedeviled Democrats, who went on to lose the White House and Congress in 2024. Trump, for his part, has vowed countless times to rein in inflation.

 

Tuesday's inflation report offered good news that economists say is likely fleeting. Consumer prices declined in June from May, the first month of falling prices in two years, according to the Labor Department. And excluding the food and energy categories, core prices were flat month over month -- the first month without rising prices in more than five years.

 

Diesel inventories in the U.S. ticked up about 4.6 million barrels in the latest week, the Energy Department said Wednesday, but they are down 10% since late February and approaching the lowest level since 2003.

 

"We're seeing some of the fundamentals tighten again" following the end of the U.S.-Iran ceasefire, said Dan Pickering, chief investment officer at Pickering Energy Partners. "You now have significant incentive to produce diesel from global refineries."

 

Yet the U.S. is one of the world's last major diesel suppliers. American exports are expected to climb to near-record levels in July, according to market-intelligence firm Kpler.

 

The strait's closure has largely blocked the Middle East's prolific exports. Russia banned diesel shipments last week after Ukraine hit its refineries with long-range drone attacks, based on American targeting information. South Korea, Japan and India have curtailed exports, too. China reversed course recently after a four-month ban on fuel exports.

 

All told, roughly seven million barrels a day of global refining capacity is shut, as are 800,000 barrels a day of Russia's diesel exports, which made up roughly 11% of the global seaborne diesel, according to vessel tracker Vortexa.

 

U.S. refineries have some catching up to do. American fuel makers largely have to choose between making more jet fuel or diesel. In the spring, they staved off a jet-fuel crisis by slashing their diesel output.

 

U.S. refineries boosted jet-fuel production to record levels of 2.2 million barrels a day last month, up from 1.7 million before the war. Meanwhile, they reduced diesel output to 4.7 million barrels a day in May from about 5 million in late March, and only in recent weeks have they ramped production back up, according to the Energy Information Administration.

 

Jet-fuel prices on the Gulf Coast had surged more than 80% from the start of the war to a peak of $4.45 a gallon in mid-May, according to FactSet. They have since come back down to $2.83.

 

Jet-fuel demand is about half as robust as diesel demand, so a shortage of the former can be solved faster than shortfalls in other fuels, said Denton Cinquegrana, chief oil analyst at energy-data and analytics provider OPIS, a Dow Jones company.

 

"The jet-fuel issue seems to have really calmed down, and that's because refineries really ramped up," he added.” [1]

 

It seems that by targeting Russian energy infrastructure Americans increase inflation in their own country.

 

Yes, targeted by Americans Ukrainian drone attacks on Russian energy infrastructure have contributed to rising global energy prices, which indirectly increase inflation in the United States. By crippling Russian oil refining capacity, the strikes force a global scramble for refined fuels like gasoline and diesel, pushing up retail costs at American gas stations.

How the Energy Market Reaction Works:

•           Supply Constraints: The strikes have caused a historic drop in Russia's crude-processing rates, forcing Moscow to restrict fuel exports.

•           Global Demand: Countries that traditionally bought refined fuels from Russia are now turning to other suppliers, driving up prices.

•           Price Spikes: This tight supply pushes up global crude and refined product prices, directly affecting U.S. consumer prices and contributing to broader inflation.

Broader Context:

While this dynamic directly pressures U.S. gas prices, the United States is not alone in feeling these effects. The energy market is also dealing with disruptions stemming from broader geopolitical conflicts, such as the war in Iran and tensions in the Strait of Hormuz, which are compounding global energy and commodity costs.

 

1. Shrinking Diesel Supply Threatens To Spur Inflation. Eaton, Collin.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 17 July 2026: B1.

Mažiau yra daugiau aukštajame moksle

„Amerikos universitetai negali sau leisti pasitenkinimo. Mokestis už mokslą yra per didelis, standartai per žemi, o administratoriai labiau vertina patirtį nei akademinius pasiekimus.

 

Tai daro gerą žinią Virdžinijos ir Ohajo štatų pastangoms sukurti trejų metų bakalauro studijų programas. 90 kreditų bakalauro laipsnis (vietoj standartinio 120) sumažintų švaistymą ir sutaupytų šeimoms apie 25 % mokesčio už mokslą.

 

Per ilgai universitetai didino mokestį už mokslą, kuris kai kuriose mokyklose dabar viršija 100 000 USD per metus.

 

Tačiau ketverių metų modelis nėra neliečiamas. Kolegijos uždirba pinigus, kai daugiau studentų lieka ilgiau. Mokestis už mokslą, apgyvendinimas, maitinimas, mokesčiai, sportas, infrastruktūra ir universiteto miestelio patogumai priklauso nuo to, ar studentai išlieka brangioje ekosistemoje. Trejų metų studijos sutrikdytų tai, iškeldamos studentų interesus aukščiau institucijų interesų.

 

Daugumai studentų nereikia metų, kad ištirtų pasirenkamuosius dalykus ir deklaruotų specialybę. Jiems reikia aiškių reikalavimų, rimtų specialybių, patikimų patarimų ir griežtų terminų. Turime nustoti galvoti apie koledžą kaip apie laiką atrasti save ir jį perkurti.“ kaip intelektualinio vystymosi laikotarpis, kuris eina prieš mūsų labiau formuojančius 20-ųjų vidurio ir pabaigos metus.

 

Universitetai turėtų supaprastinti bendrojo lavinimo reikalavimus, atsisakyti nereikalingų pasirenkamųjų dalykų ir priversti studentus deklaruoti savo specialybes iki pirmųjų studijų metų pabaigos. Šie pokyčiai yra produktyvūs apsauginiai turėklai, o ne baudžiamieji apribojimai.

 

Žinau, kad tai gali veikti. Per 3 su puse metų Niujorko universitete baigiau dvigubą politikos ir kino studijų specialybę, naudodamasis išankstiniais praktikos ir stažuotės kreditais bei vengdamas pasirenkamųjų dalykų, kurie nepadėjo man baigti studijų.

 

Trejų metų programa taip pat galėtų sustabdyti ideologinį plitimą ir nekontroliuojamas išlaidas, kurios kamuoja aukštąjį mokslą. Ataskaitos rodo, kad prieš įsigaliojant DEI draudimams daugiau nei dešimtyje valstijų, du trečdaliai Amerikos universitetų įpareigojo DEI kursus, kurie užimdavo 40 milijonų studentų valandų ir kurių išlaikymas kas ketverius metus kainavo 1,8 milijardo dolerių.

 

Studentams nereikia daugiau politizuotų kursų reikalavimų, kurie pakeistų pagrindinius dalykus.

 

Jiems reikia rašymo, istorijos, matematikos, gamtos mokslų, ekonomikos, literatūros ir pilietinių žinių.

 

Korekcinis ugdymas nepriklauso aukštajam mokslui red. Universitetai priėmė per daug studentų, kurie nebuvo sėkmingi K-12 mokyklose ir atvyksta nesugebėdami perskaityti sudėtingų knygų, parašyti rišlių rašinių ar baigti kolegijos lygio matematikos. Atsakymas – kelti standartus ir lūkesčius. Kolegijos neturėtų priimti studentų, kuriems reikia taisomųjų darbų.

 

 

Akademinius kalendorius taip pat reikia reformuoti. Mėnesio trukmės žiemos atostogos ir trijų mėnesių vasaros atostogos yra pasenę papročiai, pagrįsti istoriniais agrariniais kalendoriais. Kalendorinių metų tvarkaraščiai būtų naudingi studentams, norintiems greičiau įsidarbinti.

 

 

Virdžinija ir Ohajas rodo lyderystę savo iniciatyva. Bakalauro studijų absolventai gali įgyti bakalauro laipsnius per trejus metus, jei kolegijos taps taupesnės ir labiau orientuotos į misiją. Tikslas – ne mažiau išsilavinimo, o mažiau švaistymo.

 

 

---

 

 

Ponas Marschall yra Lyderystės instituto leidinio „Universiteto reforma“ vyriausiasis redaktorius.“ [1]

 

1. Less Is More in Higher Education. Marschall, Zachary.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 17 July 2026: A13.