Nuo entuziazmo prie atsakomybės: ką kiekviena organizacija turi žinoti apie DI reguliavimą

„Atea“ reklama

“Įsivaizduokite: ligoninė patiki šildymo sistemą dirbtiniam intelektui, tačiau vieną dieną jis suklysta, ir tai pajunta visi pacientai. Kas būtų atsakingas už šią klaidą, kaip tokių situacijų išvengti ir kokios teisinės pasekmės lauktų, jei būtų padaryta žala? Dirbtinio intelekto sprendimams sparčiai skverbiantis į įvairias gyvenimo sritis ir paveikiant vis didesnes žmonių grupes, šie klausimai tampa vis aktualesni. Todėl Europos Sąjunga priėmė ES dirbtinio intelekto aktą. Dalis jo nuostatų jau pradėjo galioti, kitos – įsigalios artimiausiais metais. Už teisės akto pažeidimus grės milijoninės baudos. Tad ką apie šį reguliavimą svarbu žinoti kiekvienai organizacijai ir kaip jam pasirengti?

 

Technologijų teisininkė, advokatų kontoros TRINITI JUREX advokatė ir partnerė Aurelija Rutkauskaitė tvirtina, kad ES DI aktas ypatingas tuo, kad pirmą kartą bandoma reguliuoti pačią technologiją, o ne tik jos naudojimo pasekmes. „Iki šiol buvo sakoma, kad teisės aktai turi būti neutralūs technologijai. Tačiau DI akto atveju ES bando suvaldyti šią svarbią technologiją, nes ji savo poveikiu žmonijai prilyginama garo mašinos ar interneto atsiradimui“, – akcentuoja advokatė.

 

Pasak ekspertės, teisės akto esmė  – apsaugoti žmogaus teises ir kartu nestabdyti technologijų pažangos.

Draudžiamos praktikos – darbuotojų emocijų vertinimas

 

ES DI aktas įsigalioja tam tikrais etapais ir dalimis. Visuomenei ir verslui aktualiausios dvi jau įsigaliojusios teisės akto dalys. „Viena iš jų susijusi su darbuotojų DI raštingumu. Organizacijos yra įpareigotos užtikrinti, kad darbuotojai turėtų pakankamą DI raštingumo lygį, t. y. suprastų technologijos galimybes ir teisines rizikas“, – paaiškina A. Rutkauskaitė.

 

Taip pat jau galioja ir draudžiamų praktikų nuostatos, pavyzdžiui, negalima pasitelkti DI sprendimų socialiniam reitingavimui ar darbuotojų emocijų vertinimui. „Tokios praktikos nėra labai tolimos, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui, skambučių centras pasitelkia DI sprendimus tam, kad įvertintų darbuotojų pokalbių su klientais kokybę. Riba, kai iš balso tembro vertinamos emocijos, visai netoli“, – tvirtina advokatė.

 

Kitos DI akto nuostatos įsigalios vėliau: dalis 2026 m. rugpjūtį, dalis – 2027 m. rugpjūtį. Organizacijos turės įsivertinti, kuriam iš rizikos lygių priskiriama jų DI naudojimo veikla. „Rizikos skirstomos į keturis lygius. Be jau aptartų draudžiamų praktikų išskiriamos didelės, ribotos ir minimalios rizikos praktikos. Pagal šiuos rizikos lygius ir kyla pareigos – nuo mažiausių iki didžiausių“, – nurodo technologijų teisininkė.

 

A. Rutkauskaitė atkreipia dėmesį ir į tai, kad DI aktas taikomas visai DI produkto ar sprendimų gyvavimo ciklo grandinei: tiek kūrėjams, tiek importuotojams, tiek naudotojams, išskyrus vadinamuosius buitinius naudotojus, naudojančius DI savo asmeniniams tikslams. „Vis dėlto, jei aš atėjau į darbą su savo „Chat GPT“ kišenėje, aš negaliu jo naudoti darbo tikslams. DI naudojimas darbe turi būti apibrėžtas ir reglamentuotas“, – perspėja advokatė.

Svarba viešajam sektoriui

 

Nors DI aktas taikomas visoms organizacijoms, A. Rutkauskaitė pabrėžia, kad viešajame sektoriuje jo poveikis gali būti dar didesnis. „Viešojo sektoriaus organizacijų sprendimai daro poveikį didelėms žmonių grupėms arba socialiai labiau pažeidžiamiems asmenims: nuo sveikatos priežiūros ar švietimo iki viešųjų paslaugų administravimo ar kritinės infrastruktūros“, – sako ji. Todėl būtent viešajam sektoriui gali būti taikomi griežtesni reikalavimai dokumentacijai, kontrolei, gali prireikti ir didesnio žmogaus įsikišimo, daugiau saugiklių ir aiškumo.

 

Reikia nepamiršti ir to, kad viešojo sektoriaus organizacijos ne tik pačios turės laikytis DI akto reikalavimų, bet dalis jų bus atsakingos ir už šio akto įgyvendinimo priežiūrą. Čia atsakomybėmis dalinasi kelios institucijos. Inovacijų agentūra padeda verslui ir viešajam sektoriui pasirengti DI akto įsigaliojimui, tuo tarpu Ryšių reguliavimo tarnyba prižiūrės jau veikiančius DI sprendimus ir jų atitiktį.

 

„Tačiau tuo viskas nesibaigia: pagal kompetenciją įsitrauks ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, duomenų apsaugos institucijos, medicinos ar vaikų teisių priežiūros institucijos. DI klausimai palies daugelį sričių“, – aiškina advokatė.

Senosios atsakomybės niekur nedingo

 

A. Rutkauskaitė primena, kad DI aktas nėra vienintelis teisės aktas, kurio organizacijos turi laikytis, kalbant apie DI sprendimus. „Gali būti, kad problemos organizacijoms kils ne tiek dėl DI akto, bet dėl pernelyg neatsakingo technologijų naudojimo žvelgiant per kitas teisinio reguliavimo sritis. Niekur „nedingo“ duomenų apsaugos, intelektinės nuosavybės ar viešųjų pirkimų reikalavimai. Pavyzdžiui, jei DI sprendimas pažeis BDAR ar vartotojų teises, be abejo, atsiras ir teisinė atsakomybė, numatyta šių sričių teisės aktuose“, – sako ji.

 

Atskiro dėmesio gali pareikalauti ir intelektinės nuosavybės klausimas. „Pavyzdžiui, jei universitetas padaro išradimą, pasitelkdamas DI, autorių teisių apsauga nebūtinai atsiranda automatiškai, nes dabartinis reguliavimas autoriumi pripažįsta tik žmogų,“ – apie įvairias teisines pinkles pasakoja advokatė.

 

Keblumų gali kilti ir viešųjų pirkimų vertinimą patikėjus algoritmui, kuris taip pat gali klysti. Kilęs ginčas tuomet būtų nagrinėjamas pagal viešųjų pirkimų teisę, o ne DI aktą.

 

Teisininkė pateikia ir realų garsiai nuskambėjusį pavyzdį iš Lietuvos praktikos, kai vienas advokatas parengė kasacinį skundą naudodamasis DI programa, tačiau jame buvo pateiktos neegzistuojančios teismų bylos. „Šis ir kiti pavyzdžiai rodo, kaip svarbu išlaikyti žmogų sprendimų grandinėje, angliškai yra net terminas „human in the loop“. DI negali būti naudojamas be kritiško vertinimo“, – perspėja ji.

„Atea“ procesų automatizavimo skyriaus vadovė Ginta Kirkutė.

 

Tam pritaria ir „Atea“ procesų automatizavimo skyriaus vadovė Ginta Kirkutė. „Tik pradėjusios dirbti su didžiaisiais kalbos modeliais organizacijos pamato ir jų ribas. Kol organizacijos tik skaito antraštes, DI atrodo neklystantis. Tačiau dirbant praktiškai paaiškėja, kad jis gali užtikrintai meluoti. Tai suformuoja realesnį lūkestį: DI greitai generuoja juodraščius, bet faktų tikrinimas – žmogaus atsakomybė“, – pažymi „Atea“ ekspertė.

Ar kas nors perskaitė „Copilot“ naudojimo taisykles?

 

A. Rutkauskaitė sako, kad viena dažniausių klaidų organizacijose diegiant DI sprendimus, pernelyg didelis pasitikėjimas technologija ir per mažas dėmesys jos naudojimo sąlygoms. „Paprastas pavyzdys – darbuotojai pradeda naudoti „Copilot“ ar kitą DI įrankį, bet ar kas nors paskaito naudojimo taisykles? Ar bent pasidomi, kokią varnelę verta pažymėti, kad sistema nesimokytų iš jūsų informacijos“, – klausia teisininkė.

 

Anot jos, darbuotojai neretai mano, kad kalbasi su „juodąja skyle“, ir nesuvokia, kad iš tiesų informaciją perduoda konkrečiai technologijų bendrovei. „Jei į DI sistemą įkeliame konfidencialius dokumentus ar asmens duomenis, mes prarandame jų kontrolę. O atsakomybė tenka ne technologijos kūrėjui, o organizacijai, kuri ją naudojo“, – sako ji.

 

Dar viena dažna klaida – nepakankamas dėmesys duomenų kokybei. Jei DI mokymosi bazė surinkta iš bet kur, jei ji „nešvari“ ar neteisėtai gauta, technologija gali pateikti klaidingus sprendimus arba sukelti teisinių problemų. Ne mažiau svarbi ir dokumentacija. „Jei organizacija kuria ar diegia DI sprendimą, turi būti aišku, kaip jis buvo vystomas, kokiais duomenimis mokytas“, – pabrėžia A. Rutkauskaitė.

 

„Atea“ ekspertė pastebi, kad organizacijų lūkesčiai DI atžvilgiu dažnai būna gerokai didesni nei realios technologijos galimybės. „Šiuo metu matome savotišką rinkos brandos etapą. Pirminę euforiją ir ažiotažą keičia praktinis supratimas, ką DI iš tiesų gali, o kur jis vis dar stringa“, – sako G. Kirkutė

 

Pasak jos, pradžioje daug organizacijų tikėjosi, kad DI taps savotišku „stebuklingu mygtuku“, kuris pats išspręs verslo problemas, bet iš tiesų DI yra antrasis, o ne pagrindinis pilotas. Rezultatų kokybė labai priklauso nuo užklausos tikslumo, o žmogaus atliekama kokybės kontrolė vis dar išlieka būtina.

Atsakomybės pasidalinimas tarp DI tiekėjo ir naudotojo

 

Teisininkė A. Rutkauskaitė atkreipia dėmesį ir į atsakomybės pasidalijimą tarp tiekėjo ir naudotojo. „Tiekėjas, kuris kuria ar platina DI sprendimą, turi pateikti labai aiškias naudojimo gaires: kaip technologiją galima naudoti ir kokiais atvejais ji tinkama. Jei organizacija naudoja sprendimą taip, kaip numatyta, atsakomybė išlieka tiekėjui. Tačiau jei technologija pritaikoma visai kitam, sakykime, blogam tikslui, už pasekmes atsako pats naudotojas“, – aiškina ji.

 

Todėl DI projektai neišvengiamai reikš daugiau dokumentų, sutarčių ir atsakomybės pasidalinimo klausimų. „Organizacijos turės ne tik diegti technologiją, bet ir įsivertinti jos tiekėją, saugumą, suderinamumą su duomenų apsaugos reikalavimais. Dažnai technologija perkama net nepatikrinus, ar tiekėjas patikimas, ar sistema saugi, ar iš viso galima ją naudoti konkrečiu tikslu“, – perspėja A. Rutkauskaitė.

Patarimai, kaip ruoštis DI aktui

 

Paklausta, nuo ko pradėti ruošiantis DI aktui, A. Rutkauskaitė pirmiausia akcentuoja edukaciją. „Pradėčiau nuo DI raštingumo mokymų. Labai svarbu, kad darbuotojai suprastų, kaip ši technologija veikia, kokias rizikas ji kelia ir kokios atsakomybės atsiranda ją naudojant“, – sako ji.

 

Kitas žingsnis, anot ekspertės, aiškiai apsibrėžti organizacijos vaidmenį. „Reikia atsakyti sau į klausimą: ar mes tik naudosime DI sprendimus, ar ir patys juos vystysime? Nuo to priklauso ir pareigos bei atsakomybė. O tada reikia susidėlioti vidines gaires: kaip technologiją naudojame, kokius duomenis galime kelti, kas prižiūri procesus“, – aiškina ji. Be to, labai svarbu sekti atsakingų valstybės institucijų rekomendacijas ir konsultuotis: jos žada aktyviai padėti organizacijoms pasirengti.

 

Svarbi ir vidinė atsakomybės struktūra. „Nebūtinai turės atsirasti DI pareigūnas, kaip BDAR atveju, bet kažkas organizacijoje turės prisiimti šią temą – IT vadovas, saugumo specialistas ar atitikties komanda. Organizacijose dažnai yra smalsių, technologijomis besidominčių žmonių, galbūt juos verta įtraukti ir suteikti atsakomybę“, – pažymi A. Rutkauskaitė.

 

Ekspertė pabrėžia, kad absoliutaus saugumo DI srityje nebus, tačiau organizacijos gali tapti gerokai saugesnės. Tam reikia nuolatinio mokymosi, vidinių taisyklių ir atsakingo požiūrio į duomenis bei tiekėjus.

 

„Neturėkime iliuzijos, kad DI aktas bus vienkartinis užduočių sąrašas, kuriame, padarius namų darbus, tereiks susidėlioti varneles. DI reguliavimas veiks ciklais – reikės nuolat vertinti rizikas, sekti institucijų rekomendacijas, tikrinti, ar mūsų sprendimai vis dar atitinka reikalavimus“, – sako A. Rutkauskaitė.

 

Svarbiausia suprasti, kad technologija nepakeičia žmogaus sprendimų. „Žmogaus gebėjimas mąstyti yra tarsi žemėlapis, o dirbtinis intelektas – tik automobilis, keliaujantis pagal tą žemėlapį“, – apibendrina G. Kirkutė.”

 

JAV imperijos pradžia: mokslo finansavimas yra Amerikos tradicija. Tiesiog paklauskite Lewiso ir Clarko

 

• Ekspansija į vakarus: Amerikos prezidentas Jeffersonas norėjo įtvirtinti Amerikos pretenziją į Ramiojo vandenyno šiaurės vakarus, aplenkiant  britus ir ispanus.

• Amerikos indėnų etnografija: Jeffersonas nurodė kapitonams veikti, kaip etnografams, renkant demografinius ir kultūrinius duomenis apie sutiktas čiabuvių gentis, kad būtų galima įvertinti regiono žmones ir galimus prekybos tinklus.

 

• Sudėtingas palikimas: Nors ekspedicija garsėja moksliniais pasiekimais, ji taip pat žymėjo šimtmečio ekspansijos į vakarus pradžią, dėl kurios buvo išstumtos Amerikos indėnų kultūros.

 

 „Praėjusiais metais Trumpo administracija sustabdė arba atšaukė 7840 mokslinių tyrimų dotacijų, pranešė žurnalas „Nature“ – ir tai buvo tik mokslininkai, finansuojami Nacionalinio mokslo fondo ir Nacionalinių sveikatos institutų. Atrodo, kad kiekvieną savaitę siūloma sumažinti Miškų tarnybos arba NASA finansavimą. Šie sumažinimai išduoda ne tik Amerikos ateitį, bet ir jos praeitį, nes didelės viešosios investicijos sustiprino mūsų tautą nuo pat pradžių. Pagalvokite apie vyrus, kurie gavo tai, kas, ko gero, buvo pirmoji didelė federalinė mokslinių tyrimų dotacija: Meriwetheris Lewisas ir Williamas Clarkas.

 

1804 m. šie vyrai iškeliavo ieškoti prekybos kelio Misūrio upe, per Uolinius kalnus ir į Ramųjį vandenyną. Tačiau prezidentas Thomasas Jeffersonas pirmiausia turėjo įtikinti Kongresą finansuoti ekspediciją. Pasirodo, Amerikos politikai nuo pat pradžių ginčijasi dėl mokslinių tyrimų finansavimo. Jeffersonui prireikė kelių gudrybių, kad užsitikrintų finansavimą. Jis paprašė 2500 USD, bet žinojo, kad ekspedicija kainuos daugiau. Kai Lewisas ir Clarkas grįžo 1806 m., Karo departamentas apskaičiavo jų kainą 38 722,25 USD. Jei įskaičiuosime visas dokumentuotas išlaidas, įskaitant vietinių diplomatų Lewiso ir Clarko siuntimą į Vašingtoną vyriausybės lėšomis, bendra suma išaugs iki 100 000 USD ar daugiau. Šiuo laikotarpiu federalinis biudžetas siekė apie 10 mln. USD per metus. Tai reiškia, kad ekspedicija sunaudodavo tiek pat metinių federalinių išlaidų, kiek ir visa NASA šiandien.

 

 

Didžioji dalis šių pinigų buvo skirta mokslui. Jeffersonas nurodė Lewisui surinkti stulbinantį kiekį duomenų, kol jis ieškojo to prekybos kelio. Prezidentas norėjo pavyzdžių ir rašytinių aprašymų, kurie užimtų visą universiteto miestelį apimančių šiuolaikinių specialybių: botanikos, zoologijos, geologijos, klimatologijos, antropologijos, ekonomikos ir lingvistikos. Prieš išvykdamas Lewisas susitiko su žymiausiais Amerikos mokslininkais, iš dalies todėl, kad Jeffersonas nemanė, jog tie protai gali atlaikyti sunkią ekspediciją. (Mokslininkai, rašė Jeffersonas, „buvo įpratę prie savo spintos temperatūros ir neveiklumo“.) Kareivį paversti mokslininku buvo lengviau nei atvirkščiai.

 

 

Prasidėjus ekspedicijai, visi jos nariai prisidėjo. apie tyrimą. Clarkas braižė žemėlapius ir padėjo užfiksuoti matavimus platumai ir ilgumai apskaičiuoti. (Ekspedicijos 278 astronominiai stebėjimai išlieka nepaprastai tikslūs.) Sacajawea, šiošonų moteris, rinko botaninius pavyzdžius. Yorkas, juodaodis vyras, kurį pavergė Clarkas, žinomas mononimu, rinko bestuburių pavyzdžius. Tačiau didžiąją dalį darbo atliko Lewisas, kurio temperamentas – intensyvus, tikslus, sąmoningas – pavertė jį įspūdingu stebėtoju. Jis pastebėdavo, kada pradėdavo rodytis nėščia antilopė. Jis voverės kailį apibūdino kaip „odininko išskyrų spalvą“. Jis rinko mineralų mėginius, įskaitant vieną, kurį Clarkas įtarė esant kobaltu arba arsenu. Lewisas turėjo žinoti tikrai. Jis sutrynė juos į miltelius ir tyrinėjo, kol nuodingi garai jį supykino.

 

Lewiso radiniai – gėlės, kurias jis spaudė, paukščių balsai, kuriuos jis perteikė fonetiškai, grizliai, kuriuos jis nušovė ir perpjovė, kad galėtų išmatuoti jų širdis – buvo jų pačių atlygis.

 

Tačiau dalis ekspedicijos darbotvarkės visada buvo imperinė. Apšvietos amžiuje niekada nebuvo galima visiškai atskirti mokslo nuo valstybės valdymo. Jeffersonas žinojo, kad ekspedicijos duomenys pasieks ekspertus visame pasaulyje ir sustiprins būsimas Amerikos pretenzijas į vietines žemes. Kapitonai taip pat galvojo apie plėtrą, nors ir nesigilino į vietinių kančias, kurios ją lydės. Grįždami namo, Uolinių kalnų pakraštyje, grupė ėjo vietinių keliu. Clarkas pažymėjo, kad kai kas nors nukirs kelis medžius, tai taps „puikiu vežimų keliu“.

 

Lewiso ir Clarko atlikti tyrimai daugybe būdų paskatino Ameriką, pradedant kailių prekyba. Vienas prekybininkas pasekė Lewiso patarimu ir atidarė prekybos postą netoli Ramiojo vandenyno pakrantės.

 

Tačiau ekspedicija taip pat atskleidė, kokie nenuspėjami gali būti tyrimai. Clarkas manė radęs gerą kelią. Tačiau tas, kuris iš tikrųjų pakeitė Amerikos plėtrą – Oregono takas – rėmėsi kalnų perėja toli pietuose. Kita vertus, prekybininkas, kuris iš pradžių atrado tą perėją, buvo posto, įkurto Lewiso patarimu, darbuotojas. Jis buvo Vakaruose dėl ekspedicijos darbo.

 

Šis vingiuotas maršrutas – atsitiktinė nauda, ​​gaunama iš tyrimų finansavimo – padeda paaiškinti, kodėl kartais reikia istoriko, kad pateisintų mokslinį darbą. Turėtume priminti visuomenei ir politikams, kurie linkę mažinti tyrimų finansavimą, motyvuodami tuo, kad tai švaistymas ar ideologija, kad pažanga yra sąlyginė, kad tyrimai gali atsipirkti tik po dešimtmečių. Jeffersonas nebūtų galėjęs numatyti vingių, kurie atvedė nuo Lewiso ir Clarko iki Oregono tako, lygiai taip pat, kaip niekas šiandien nebūtų galėjęs numatyti įvykių, kurie atvedė nuo federalinio finansavimo prie interneto ir mRNR vakcinų. Tačiau kiekvienu atveju viešosios investicijos sukūrė sąlygas inovacijoms. Tos investicijos finansavo galimybes.

 

Štai kaip veikia tyrimai. Terminai ilgi. Proveržių neįmanoma numatyti. Kintamieji apima žmogaus pažeidžiamumą ir emocijas. Vėlgi, Lewisas yra geras pavyzdys. Jis kovojo su depresija ir nusižudė 1809 m., nespėjęs publikuoti savo mokslinės prozos. Jeffersonas parašė trumpą atminimą apie savo mirusį draugą. Jeffersonas rašė, kad tyrinėtojo viltis amerikiečiams buvo paprasta: Lewisas norėjo „išplėsti jiems mokslo ribas ir pristatyti jų žinioms tą didžiulę ir derlingą šalį, kurią jie turi užpildyti“.

 

Kongreso biblioteka vis dar turi Jeffersono šio dokumento juodraštį su jo pataisymais. Skaitydamas tekstą, galvodamas apie mokslą ir jo tvarkaraščius, Jeffersonas sustojo ties eilute „jiems lemta užpildyti“. Jis išbraukė „jie“ ir pakeitė jį į „jų sūnūs“. Jeffersonas žinojo, kad ambicingų projektų laikas gali būti nenuspėjamas. Jis taip pat žinojo, kad jie gali pakeisti tautą.

 

Craigas Fehrmanas yra knygos „Ši didžiulė įmonė: nauja Lewiso ir Clarko istorija“ autorius.“ [1]

 

1. Science Funding Is an American Tradition. Just Ask Lewis and Clark.: Guest Essay. Fehrman, Craig.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 28, 2026.

The Beginning of the US Empire: Science Funding Is an American Tradition. Just Ask Lewis and Clark

 

•  Westward Expansion: American President Jefferson wanted to establish a strong American claim to the Pacific Northwest ahead of British and Spanish interests.

•  Native American Ethnography: Jefferson instructed the captains to act as ethnographers, gathering demographic and cultural data on the indigenous tribes they encountered to evaluate the region's people and potential trade networks. 

 

•  Complex Legacy: While celebrated for its scientific achievements, the expedition also signaled the start of a century of westward expansion that led to the displacement of Native American cultures.

 

“Last year, the Trump administration paused or canceled 7,840 research grants, the journal Nature found — and those were just the scientists funded by the National Science Foundation and the National Institutes of Health. Each week seems to bring a new proposed cut to the Forest Service or to NASA. These cuts betray not just America’s future but its past — because big public investments have strengthened our nation from the start. Consider the men who received what was arguably the first major federal research grant: Meriwether Lewis and William Clark.

 

In 1804, the men set out to find a trade route up the Missouri River, across the Rocky Mountains and to the Pacific Ocean. But the president, Thomas Jefferson, had to convince Congress to fund the expedition first. America’s politicians, it turns out, have been arguing about research funding from the start. It took a few tricks for Jefferson to secure the funding. He asked for $2,500, but he knew the expedition would cost more. When Lewis and Clark returned in 1806, the War Department calculated their cost at $38,722.25. If you include all of the documented expenses, including the Native diplomats Lewis and Clark sent to Washington on the government’s dime, the total rises to $100,000 or more. During this period, the federal budget ran to about $10 million per year. That means the expedition consumed the same percentage of annual federal spending that all of NASA does today.

 

Much of that money went to science. Jefferson directed Lewis to gather a staggering quantity of data while he searched for that trade route. The president wanted specimens and written descriptions that would occupy a whole campus’s worth of modern specialties: botany, zoology, geology, climatology, anthropology, economics and linguistics, among others. Before he left, Lewis met with America’s leading scientific minds, in part because Jefferson didn’t think those minds could handle a punishing expedition. (Scientists, Jefferson wrote, were “used to the temperature and inactivity of their closet.”) It was easier to make a soldier a scientist than the other way around.

 

Once the expedition began, all of its members pitched in on the research. Clark drew maps and helped record measurements for calculating latitude and longitude. (The expedition’s 278 astronomical observations remain remarkably accurate.) Sacajawea, a Shoshone woman, gathered botanical specimens. York, a Black man enslaved by Clark who was known by a mononym, collected invertebrate specimens. But most of the work came from Lewis, whose temperament — intense, precise, self-aware — made him a formidable observer. He noticed when pregnant antelope began to show. He described a squirrel’s fur as “the color of tanner’s ooze.” He collected mineral samples, including one Clark guessed was cobalt or arsenic. Lewis needed to know for sure. He pounded it into powder and examined it until the toxic fumes made him sick.

 

Lewis’s findings — the flowers he pressed, the bird calls he rendered phonetically, the grizzly bears he shot and then sliced open so he could measure their hearts — were their own reward.

 

But part of the expedition’s agenda was always imperial. In the Enlightenment, one could never quite separate science from statecraft. Jefferson knew the expedition’s data would reach experts around the world and fortify America’s future claims to Native land. The captains were also thinking about expansion, though they didn’t dwell on the Native suffering that would accompany it. On the way home, at the edge of the Rockies, the party followed a Native road. Clark noted that, once someone cut down a few trees, it would make “an excellent wagon road.”

 

The research produced by Lewis and Clark boosted America in countless ways, starting with the fur trade. One trader followed Lewis’s advice and opened a trading post near the Pacific Coast.

 

But the expedition also revealed how unpredictable research can be. Clark thought he’d found a good road. But the one that made the real difference for American expansion — the Oregon Trail — relied on a mountain pass far to the south. Then again, the trader who initially identified that pass was an employee of a post founded on Lewis’s advice. He was in the West because of the expedition’s work.

 

This circuitous route — the accidental benefits that follow research funding — helps explain why, sometimes, it takes a historian to justify scientific work. We should remind the public and politicians who are inclined to cut research funding on the grounds that it’s wasteful or ideological that progress is contingent, that research may take decades to pay off. Jefferson could not have forecast the twists and turns that led from Lewis and Clark to the Oregon Trail, just as no one today could have forecast the events that led from federal funding to the internet and mRNA vaccines. But in each case, public investments created the conditions for innovation. Those investments funded possibility.

 

That’s how research works. The timelines are long. The breakthroughs are impossible to anticipate. The variables include human vulnerability and emotion. Once again, Lewis is a good example. He struggled with depression and died by suicide in 1809, before he could publish his scientific prose. Jefferson wrote a short remembrance of his dead friend. The explorer’s hope for Americans, Jefferson wrote, was simple: Lewis wanted “to extend for them the boundaries of science and to present to their knowledge that vast and fertile country which they are destined to fill.”

 

The Library of Congress still has Jefferson’s draft of this document, complete with his edits. As he read over the text, thinking about science and its schedules, Jefferson paused on the line “they are destined to fill.” He crossed out “they” and replaced it with “their sons.” Jefferson knew that the timing of ambitious projects could be unpredictable. He also knew that they could transform a nation.

 

Craig Fehrman is the author of “This Vast Enterprise: A New History of Lewis & Clark.”” [1]

 

1. Science Funding Is an American Tradition. Just Ask Lewis and Clark.: Guest Essay. Fehrman, Craig.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 28, 2026.