Ar Venesuela dabar kolonija? Suvereni valstybė? Šiuolaikinės imperijos viešpatauja dviprasmiškai. Atsižvelgiant į Venesuelos situaciją, ar kitos ES šalys yra Vokietijos kvazikolonijos?

„Okupacija yra vargas. Didelės šalys turi daug naujų būdų kontroliuoti mažas.

 

Nuo tada, kai JAV specialiosios pajėgos sausio mėnesį sučiupo Venesuelos prezidentą Nicolás Maduro, Karakase nuolat lankėsi Amerikos pareigūnų ir naftos vadovų srautas. Jie ten skrido daryti to, ką prieš juos darė ištisos kolonijinių administratorių ir verslininkų kartos – faktiškai valdyti kitą šalį. Kaip neseniai pranešė „The Times“, valstybės sekretorius Marco Rubio tekstinėmis žinutėmis vadovauja, einančiai prezidentės pareigas, Delcy Rodríguez ir kontroliuoja jos vyriausybės prieigą prie jos pačios naftos pajamų. Ji jam pasako, ką nori pasamdyti, o jis jai pasako, kuriuos Maduro aparatčikus išvalyti. Rubio vadovaujamas, Rodríguez atvėrė šalį JAV įmonėms. Pasak Trumpo administracijos, dar per anksti kalbėti apie demokratinius rinkimus; to reikia palaukti, kol Venesuelos energetikos sektorius taps stabilus, o jos ekonomika atsigaus.

 

Šis asimetriškas santykis paskatino stebėtojus griebtis pažįstamų, tačiau kažkaip anachronistinių terminų: Venesuela buvo apibūdinta kaip prezidento Trumpo „marionečių režimas“, kaip jo „kolonija“. kaip Amerikos protektoratas ir klieninė valstybė. Ekonomistas Carlosas Mendoza Potellá, buvęs Venesuelos centrinio banko patarėjas, teigia, kad šalis atsisakė savo nacionalinio suvereniteto. „Mes nebesame tauta“, – sakė jis. „Esame teritorija su kai kuriais deleguotais administratoriais, įgyvendinančiais užsienyje priimtus sprendimus. Kas sprendžia? Imperatorius Trumpas, turintis savo prokonsulą Marco Rubio.“

 

Tačiau nė vienas iš šių apibūdinimų iki galo neatspindi keistos Venesuelos statuso. Teoriškai ji vis dar turi savo vyriausybę, apibrėžtą teritoriją, stabilų gyventojų skaičių ir tam tikrą gebėjimą užmegzti santykius su kitomis tautomis – keturis valstybingumo kriterijus, įtvirtintus 1933 m. Montevidėjo konvencijoje. Nėra JAV okupacinės karinės pajėgos (nors apie 900 Amerikos karių padeda atkurti žemės drebėjimo padarinius).

 

Tuo pačiu metu Rodríguezo vyriausybė taip pat nėra visiškai autonomiška. „Tai nėra okupuota tauta“, – sakė Amhersto koledžo politologas Javieras Corralesas, „tačiau tai tauta, kuri iš esmės perleido daug savo ekonominio turto Jungtinėms Valstijoms.“

 

Taigi, kas iš tikrųjų yra Venesuela dabar? Ar tai suvereni valstybė? Ar tai nauja JAV vyriausybės teritorija? Ar tai kažkas tarp jų?

 

JAV perėmus Venesuelą, atsispindi naujos imperijos eros mechanika, kai didžiosioms valstybėms tapo vis labiau nereikalinga, nepatogu, brangu ir neteisėta oficialiai okupuoti mažas valstybes. Kaip parodė karai Irake ir Afganistane, „okupacijos kaina smarkiai išaugo“, – teigė Tomas Longas, tarptautinių santykių profesorius Voriko universitete. Dėl to galingos valstybės rado būdų, kaip kontroliuoti kitas šalis, aiškiai į jas nepretenduojant.

 

Kadaise buvo manoma, kad valstybių suverenitetas yra nedalomas, nekintamas turtas. Tauta jį arba turėjo, arba neturėjo. Šiandien suverenitetas labiau primena „teisių rinkinį“, kaip sakė Longas, kurį galima išskaidyti, deleguoti, pirkti, konfiskuoti ir parduoti. Mažos valstybės vis dažniau perduoda valdymo elementus užsienio valstybėms ir tarptautiniams subjektams: britų bendrovė prižiūrėjo muitinę Angoloje ir Mozambike. Australija kurį laiką perėmė policijos darbą Saliamono Salose. Daugelis valstybių prašė JT arba TVF prižiūrėti valstybės saugumą, mokesčius ir rinkimų funkcijas, kai vietos vyriausybė yra per silpna joms valdyti. Kinijos „Juostos ir kelio“ iniciatyva suteikia Pekinui svertą valdyti daugelį tautų.

 

 

Europos šalys, prisijungdamos prie Europos Sąjungos, atsisakė kai kurių savo nacionalinio suvereniteto elementų.

 

 

Šie kompromisai buvo laikomi ir potencialia palaima mažoms valstybėms, ir grėsme jų nepriklausomybei. Venesueloje Jungtinės Valstijos parodė, kokia didelė rizika jos gali būti. Suvereniteto išskaidymas padėjo atgaivinti senamadišką kolonializmą nauju pavidalu.

 

 

Praeities imperijos buvo kuriamos remiantis idėja, kad užkariavimas yra dieviška didžiųjų valstybių teisė. Nebuvo jokio teisinio skirtumo tarp užsienio teritorijos įsigijimo, okupacijos ir perėmimo. Portugalai Angoloje darė, ką norėjo, o britai – ką norėjo Indijoje. Buvo manoma, kad XVI amžiuje Ispanijos vietininkai, pasiųsti valdyti imperijos valdas, turėjo kontrolę šioms žemėms ir jų žmonėms. Jie vykdė mirties bausmę čiabuvių valdovams ir įkalino tuos, kurie priešinosi kolonijiniam režimui. Kai amerikiečiai iš Ispanijos atėmė Filipinus, pirmojo generalgubernatoriaus vaidmuo ten buvo sukurtas pagal savo imperatoriškojo pirmtako modelį, o jo galia buvo mažai ribojama.

 

XIX amžiaus pabaigoje, liberaliems ir pacifistiniams judėjimams skatinant valstybes formalizuoti tarptautinę teisę, Europos valstybės siekė panaikinti karą, uždrausdamos užkariavimus. Tam jos apibrėžė nacionalinį suverenitetą kaip neatimamą nuosavybę. Okupacija imta suprasti kaip laikinas reiškinys, besiskiriantis nuo nuolatinės aneksijos.

 

Iš pradžių Jungtinės Valstijos priešinosi šiai tendencijai, laikydamosi kolonijinės idėjos, kad užsienio teritorijos įsigijimas taip pat reiškia suverenių teisių perdavimą. Jos plėtė savo imperiją ginkluotomis invazijomis į Kubą, Meksiką, Filipinus ir Puerto Riką, net ir žadėdamos suteikti laisvę ir nepriklausomybę šiose vietose. Tik Vašingtonui įtvirtinus savo tarptautines valdas, jis pritarė naujiems karo įstatymams. 1899 ir 1907 m. Hagos reglamentai apribojo okupacinių valstybių teises, pažymėdami tariamą tūkstantmečių atviro užkariavimo pabaigą.

 

Tačiau tai nereiškia priešiškų perėmimų pabaigos, kaip rodo siaubinga XX amžiaus istorija. Vietoj to, kaip teigia teisės mokslininkė Sharon Korman, galingos tautos sugalvojo „funkcinius teisės į užkariavimą atitikmenis“ – tokius dalykus kaip marionetiniai režimai (prisiminkime šachą Irane), slaptos karinės operacijos, kurios baigėsi perversmais (Gvatemala 1954 m.), ir visa tariamo laikinumo terminologija, apibūdinanti okupacijas kaip „laikinąsias“ arba „veikiančias“ galias.

 

XX amžiaus pradžioje Ruzvelto administracija savo intervencijas Lotynų Amerikoje pavadino „fiskaliniais administratoriais“. Amerikiečiai valdė muitines aštuoniose tautose, suteikdami joms veiksmingą ekonominių reikalų kontrolę. Kol vietos valdžia išliko, amerikiečiai laikė pinigines. Tačiau JAV pareigūnai suprato, kad negali visiškai kontroliuoti vietos biurokratijos ar pralaužti vidaus korupcijos tinklų. Visame regione cirkuliavo kolonijinė maksima apie išlikimą valdant imperijai: Obedezco pero no cumplo (Aš paklūstu, bet nesutinku). „Nė vienas JAV muitinės administratorius nesugebėjo surinkti pajamų“, – teigia ekonomistai Leticia Arroyo Abad ir Noel Maurer.

 

Šaltojo karo metu tiek Jungtinės Valstijos, tiek Sovietų Sąjunga vykdė įvairias slaptos okupacijos ir kontrolės formas, teikdamos slaptą paramą lojaliems užsienio sąjungininkams. Maždaug tuo pačiu metu idėja, kad suverenitetas yra vienintelis turtas – arba jį turi, arba ne – pradėjo nebepopuliarėti. Žinomas tarptautinis teisininkas Herschas Lauterpachtas rašė, kad suverenitetas iš tikrųjų yra „dalomas, modifikuojamas ir elastingas“. Klausimas, kada ir ar viena valstybė užgrobė kitą, tapo daug sunkiau nustatomas: ar šalis prarado suverenitetą tik tada, kai ant žemės buvo užsienio pajėgos? Ar pakako kitų prievartos formų?

 

Šis dviprasmiškumas turėjo strateginį tikslą, teigia teisės mokslininkas Aeyalas Grossas: „Būtent neapibrėžtumas dėl teritorijos statuso (ar ji okupuota?) dažnai yra apibrėžiantis okupacijos bruožas ir pats savaime yra pagrindinis kontrolės bruožas.“

 

Venesuela yra puikus šio dviprasmiškumo pavyzdys. „Tiek JAV, tiek Venesuelos vyriausybė gauna naudos iš neskaidrumo“, – sakė Francisco Rodríguezas, vyresnysis mokslo darbuotojas Ekonomikos ir politikos tyrimų centre. Pasak jo, nuo Maduro užėmimo Venesuela tapo JAV protektoratu „išskyrus pavadinimą“.

 

Netrukus po to, kai Manuelis Zelaya 2005 m. buvo išrinktas Hondūro prezidentu, JAV ambasadorius Charlesas Fordas pakvietė jį pietų. 2017 m. žodinės istorijos interviu su politologu Oliveriu Stuenkeliu Zelaya teigė, kad Fordas jam įteikė devynių asmenų, kuriuos jis galėtų apsvarstyti vyriausybės pareigoms, sąrašą: po tris vardus kiekvienai ministerijai, kad jis galėtų iš jų rinktis.

 

Fordas šį teiginį apibūdina kaip „visiškai klaidingą“. Jis sako, kad pietų tikslas buvo išsiaiškinti, ar Zelaya nori „išplėsti mūsų esamą bendradarbiavimą, ar nutraukti kai kurias dabartines programas“. Fordas ir Zelaya sutinka, kad prezidentas pats sudarė savo kabinetą. Tačiau kad ir kas nutiktų tarp šių vyrų, Jungtinės Valstijos kasmet teikė šimtus milijonų dolerių paramos, o ši suma iš dalies buvo mokama už įtaką. „Iš esmės taip viskas ir veikė, nes buvo tokia didelė galios asimetrija“, – sako Stuenkelis, pridurdamas, kad jo apklaustieji, kiti politikai, aprašė panašią dinamiką visame regione.

 

Tuo metu Vakarų mokslininkai ir pareigūnai diskutavo, kada ir ar užsienio intervencija gali būti pateisinama. Pastaraisiais metais Jungtinės Valstijos siuntė karius į Rytų Timorą, Kosovą, Afganistaną ir Iraką, nes, kaip teigė vienas Valstybės departamento pareigūnas, suverenitetas nebuvo „tuščias čekis“ žiaurumams. Politikos teoretikai taip pat rašė apie „bendrą suverenitetą“ kaip metodą, kuriuo stiprios valstybės ir daugiašalės šalys gali padėti silpnoms, sustiprindamos jų ekonomiką, politiką ar teismų sistemą, nenaudodamos jėgos. 2004 m. politologė Anne-Marie Slaughter teigė, kad „išskaidytas suverenitetas“ sustiprintų visų valstybių teises, skatindamas jų bendradarbiavimą.

 

Ši logika įkvėpė daugybę valstybių perduoti vidaus valdymo elementus rangovams. Tam dažnai buvo praktinių priežasčių: galbūt šalis buvo per silpna, kad galėtų apsaugoti savo sienas ir rinkimus, nesugebėjo kovoti su korupcija. (Prancūzijos kariai padėjo Maliui atkurti saugumą 2013 m.) Galbūt, jai būtų naudinga tarptautinės prekybos apsauga. „Kadangi kolonializmo prisiminimai blėsta“, – 2002 m. pastebėjo mokslininkas ir buvęs JT generalinio sekretoriaus padėjėjas Rameshas Thakuras, – „suvereniteto svarba atitinkamai mažėja“.

 

Tačiau nors kurį laiką išskaidytas suverenitetas atrodė gera idėja, dabar jo pavojai, ypač mažoms valstybėms, yra aiškūs. Jis išplėtė išgaunamąsias teisines ir finansines struktūras, leisdamas galingoms tautoms pasinaudoti silpnais kaimynais. Pavyzdžiui, praėjusių metų pabaigoje Marokas užsitikrino JT pritarimą savo planui kontroliuoti Vakarų Sacharą, įsteigdamas ginčijamoje teritorijoje „autonominį regioną“. Kinija taiko „skolų spąstų diplomatiją“, pagal kurią ji skolina milijardus dolerių besivystančioms tautoms, tokioms kaip Kenija ir Indonezija, uostams, užtvankoms ir geležinkeliams statyti. Tada ji valdo dalį šių projektų ir būsimas investicijas sąlygoja paklusnumu. Pavyzdžiui: 2017 m. Šri Lanka pasirašė 99 metų nuomos sutartį, pagal kurią Kinijai buvo suteikta Hambantotos uosto kontrolė, kurios didžioji dalis buvo apmokėta Kinijos paskolomis. Šios „Juostos ir kelio“ iniciatyvos mastas gerokai viršys Maršalo planą. Be to, ji veikia be okupacijų ir su jomis susijusių rūpesčių.

 

Suvereniteto atskyrimas taip pat leido sukurti specialias ekonomines zonas, užsakomuosius miestus ir laisvuosius uostus – teritorines išimtis iš nacionalinių įstatymų, kurios yra to, ką žurnalistė Atossa Araxia Abrahamian vadina „paslėptu rutuliu“, – per kurį dabar teka didelė dalis pasaulio turto, – pagrindas. (Pavyzdžiui, pastate Harleme, paskelbtame užsienio prekybos zona, saugomas turtingųjų menas.) Trumpo administracija, regis, ypač mėgsta šias valstybių suvereniteto spragas: ji pasiūlė įsteigti specialias ekonomines zonas tiek Rytų Ukrainoje, tiek Gazoje kaip savo taikos pastangų dalį.

 

Kad ir kaip tai vadintume, JAV vaidmuo Venesueloje yra šios evoliucijos rezultatas. Režimo kaita ir oficiali okupacija nebėra būtini, kai paklusnumas ir kontrolė gali būti primesti iš toli. Karakasas yra ir suverenus, ir ne, ir okupuotas, ir ne. Atrodo, kad Delcy Rodríguez sudarė „sambūvio paktą“ su amerikiečiais, sakė Corrales. Ji pripažino didelį nacionalinės autonomijos laipsnį mainais už valdžios išsaugojimą – arba bent jau jos įvaizdį. Kol kas tai yra neskaidrus ir abipusiai naudingas susitarimas abiem vyriausybėms, jei ne venesueliečiams, kuriems atimta apsisprendimo teisė.“ [1]

 

Atsižvelgiant į Venesuelos situaciją, ar ES šalys yra Vokietijos kvazikolonijos, o šis faktas tik pridengtas kažkokia netikra ir lengvai permatoma nepriklausomybės regimybe? Galite apsimesti, kad šokate pagal kitokią, nei vokiška melodiją, tada propagandos tornadas jus išstums iš valdžios per kitus rinkimus, lygiai taip pat, kaip Lenkijoje, Vengrijoje ar kur nors kitur. Dauguma ES šalių yra valdomos švelniai, naudojant didžiulę korupciją ir jų elito nekompetenciją. Politologijos ekspertai diskutuoja, ar Vokietija veikia, kaip „nenoriai valdantis hegemonas“ dėl jos ekonominio dydžio, ar jos tikrąją politinę įtaką labai riboja kitos valstybės narės. Lietuvos Konstitucija neleidžia užsienio karinių bazių Lietuvoje. Vokietija ir vistiek ją stato. Jau sparčiai vyksta daugelio milijardų dolerių vertės [Reuters] karinio miestelio statybos [Rūdninkuose], maždaug už 20 kilometrų nuo Baltarusijos sienos [DW]. Šioje bazėje iki 2027 m. [Yahoo News] nuolat dislokuos 4800 karių [Yahoo News] Vokietijos 45-oji šarvuotą brigadą [Defense News] [Yahoo News]. Nuolatinis brigados dislokavimas, teisiškai įtvirtintas tarpvyriausybiniu susitarimu [DW], žymi pirmąjį tokį Vokietijos kariuomenės dislokavimą užsienyje nuo Antrojo pasaulinio karo [Euractiv].

 

 

1. Is Venezuela a Colony Now? A Sovereign State? Modern Empires Rule in Ambiguity. Kinstler, Linda.  New York Times (Online) New York Times Company. Jul 17, 2026.

Is Venezuela a Colony Now? A Sovereign State? Modern Empires Rule in Ambiguity. Considering Venezuela's situation, are EU countries quasi-colonies of Germany?

“Occupation is a hassle. Large countries have many new ways to control small ones.

 

Since U.S. Special Forces captured President Nicolás Maduro of Venezuela in January, a steady stream of American officials and oil executives has visited Caracas. They flew there to do what generations of colonial administrators and businesspeople have done before them, effectively running another country. As The Times recently reported, Secretary of State Marco Rubio directs the acting president, Delcy Rodríguez, via text message and controls her government’s access to its own oil revenues. She tells him whom she wants to hire, and he tells her which Maduro apparatchiks to purge. Under Rubio’s tutelage, Rodríguez opened the nation to U.S. companies. According to the Trump administration, it’s too soon to talk about democratic elections; that has to wait until Venezuela’s energy sector is stable and its economy has recovered.

 

This asymmetrical relationship has led observers to reach for familiar yet somehow anachronistic terms: Venezuela has been described as President Trump’s “puppet regime,” as his “colony,” as an American protectorate and client state. The economist Carlos Mendoza Potellá, a former adviser to the Venezuelan central bank, argues that the country has ceded its national sovereignty. “We are not a nation anymore,” he said. “We are a territory with some delegate administrators implementing decisions made abroad. Who decides? Emperor Trump, who has his proconsul Marco Rubio.”

 

Yet none of these descriptors fully capture Venezuela’s odd status. On paper, it still has its own government, a defined territory, a stable population and some ability to enter into relations with other nations — the four criteria for statehood enshrined in the 1933 Montevideo Convention. There is no U.S. occupying military force (although some 900 American troops are assisting with earthquake recovery).

 

At the same time, the Rodríguez government is not exactly autonomous, either. “This is not an occupied nation,” said Javier Corrales, a political scientist at Amherst College, “but it is a nation that has essentially surrendered a lot of its economic assets to the United States.”

 

So what exactly is Venezuela now? Is it a sovereign nation? Is it a new territory of the U.S. government? Is it something in between?

 

The U.S. takeover of Venezuela reflects the mechanics of the new age of empire, in which it has become increasingly unnecessary, inconvenient, expensive and illegal for great powers to declare formal occupations of small states. As the wars in Iraq and Afghanistan demonstrated, “the costs of occupation have gone up dramatically,” said Tom Long, a professor of international relations at the University of Warwick. As a result, powerful nations have found ways to establish control over other countries without explicitly laying claim to them.

 

It was once thought that state sovereignty was an indivisible, immutable possession. A nation either had it or it didn’t. Today, sovereignty is more like “a bundle of rights,” as Long put it, that can be disaggregated, delegated, bought, seized and sold. Small states increasingly contract out elements of governance to foreign powers and international entities: A British company oversaw customs in Angola and Mozambique. Australia took over policing in the Solomon Islands for a time. Many nations have asked the U.N. or the I.M.F. to supervise state security, taxation and electoral functions when the home government is too weak to manage them. China’s Belt and Road Initiative gives Beijing leverage to boss around many nations.

 

European countries gave up elements of their national sovereignty when they joined the European Union.

 

These trade-offs have been seen as both a potential boon to small states and a threat to their independence. In Venezuela, the United States has shown how great a risk they can be. The disaggregation of sovereignty has helped revive old-fashioned colonialism in a new guise.

 

Empires of the past were built upon the idea that conquest was the divine right of great powers. There was no legal distinction between the acquisition, occupation and takeover of foreign territory. The Portuguese did as they wished in Angola, and the British did as they wished in India. The Spanish viceroys sent to rule imperial possessions in the 16th century were thought to possess control over those lands and their people. They executed Indigenous rulers and imprisoned those who opposed the colonial regime. When Americans seized the Philippines from Spain, the role of the first governor-general there was modeled after his imperial predecessor, with few limits to his power.

 

In the late 19th century, as liberal and pacifist movements drove states to formalize international law, European powers sought to eliminate war by rendering conquest illegal. To do so, they defined national sovereignty as an inalienable possession. Occupation came to be understood as a temporary phenomenon distinct from permanent annexation.

 

At first, the United States bucked this trend, sticking with the colonial idea that the acquisition of foreign territory also represented the transfer of sovereign rights. It expanded its empire through armed invasions of Cuba, Mexico, the Philippines and Puerto Rico, even as it promised to deliver liberty and freedom in those places. Only once Washington had solidified its international holdings did it subscribe to the new laws of war. The 1899 and 1907 Hague Regulations restricted the rights of occupying powers, marking the purported end to millenniums of open conquest.

 

But that didn’t spell the end of hostile takeovers, as the awful history of the 20th century shows. Instead, as the legal scholar Sharon Korman argues, powerful nations came up with “functional equivalents of the right to conquest” — things like puppet regimes (think of the shah in Iran), covert military operations culminating in coups (Guatemala in 1954), and a whole vernacular of supposed impermanence, describing occupations as “interim” or “acting” powers.

 

In the early 20th century, the Roosevelt administration styled its interventions in Latin America as “fiscal receiverships.” Americans ran the customs houses in eight nations, giving them effective control over economic affairs. While the local government remained in place, Americans held the purse strings. But U.S. officials found that they could not fully control local bureaucracies or break through domestic corruption networks. A colonial maxim about surviving under imperial rule circulated across the region: Obedezco pero no cumplo (I obey but I do not comply). “Every U.S. customs receivership failed to raise revenues,” the economists Leticia Arroyo Abad and Noel Maurer find.

 

During the Cold War, both the United States and the Soviet Union pursued varied forms of covert occupation and control, providing secret backing to loyal foreign allies. Around the same time, the idea that sovereignty is a singular possession — either you have it or you don’t — began to fall out of favor. The renowned international lawyer Hersch Lauterpacht wrote that sovereignty was in fact “divisible, modifiable and elastic.” The question of when and whether one state had seized another became far more difficult to determine: Had a country lost sovereignty only with foreign boots on the ground? Did other forms of coercion suffice?

 

This ambiguity had a strategic purpose, the legal scholar Aeyal Gross argues: “It is precisely the indeterminacy about a territory’s status (is it occupied?) that is often a defining feature of occupation and itself a major feature of control.”

 

Venezuela is a perfect example of that ambiguity. “Both the U.S. and the Venezuelan government benefit from opacity,” said Francisco Rodríguez, a senior research fellow at the Center for Economic and Policy Research. Since the capture of Maduro, he said, Venezuela has become a U.S. protectorate “in all but name.”

 

Shortly after Manuel Zelaya was elected president of Honduras in 2005, he says, the U.S. ambassador, Charles Ford, invited him to lunch. In a 2017 oral-history interview with the political scientist Oliver Stuenkel, Zelaya claimed that Ford handed him a list of nine individuals he could consider for government positions: three names per ministry, so that he could choose among them.

 

Ford describes this claim as “totally false.” He says the point of the meal was to see if Zelaya wanted “to expand our existing cooperation or to end some current programs.” Ford and Zelaya agree that the president named his own cabinet. But whatever occurred between the men, the United States was giving hundreds of millions of dollars in assistance each year, and that sum paid in part for influence. “Basically that’s how things worked, because you had this extreme asymmetry of power,” Stuenkel says, adding that his interviewees, other politicians, had described similar dynamics around the region.

 

At the time, Western scholars and officials were debating when and whether foreign intervention could be warranted. The United States in recent years had sent troops to East Timor, Kosovo, Afghanistan and Iraq because, as one State Department official put it, sovereignty was not “a blank check” for atrocities. Political theorists also wrote of “shared sovereignty” as a method for strong states and multilaterals to help weak ones by shoring up their economy, politics or judiciary without necessitating the use of force. In 2004, the political scientist Anne-Marie Slaughter argued that “disaggregated sovereignty” would bolster the rights of all states by fostering their cooperation.

 

This logic inspired a whole host of states to contract out elements of domestic governance. There were often practical reasons to do this: Maybe a country was too weak to secure its own borders and elections, unable to fight corruption. (French troops helped Mali re-establish security in 2013, for instance.) Maybe it would benefit from international trade protections. “As memories of colonialism dim,” Ramesh Thakur, a scholar and former U.N. assistant secretary general, observed in 2002, “the salience of sovereignty is correspondingly diminishing.”

 

Yet if disaggregated sovereignty seemed for a time like a good idea, its perils, particularly for small states, are now clear. It has spread extractive legal and financial structures, allowing powerful nations to take advantage of weak neighbors. Late last year, for example, Morocco secured U.N. approval for its plan to control the Western Sahara by setting up an “autonomous region” in the contested territory. China is practicing “debt-trap diplomacy,” in which it lends billions of dollars to developing nations like Kenya and Indonesia to build ports and dams and railroads. Then it owns a share of those projects and conditions future investment on obedience. For instance: In 2017, Sri Lanka signed a 99-year lease to grant China control over the Hambantota port, a vast majority of which was paid for by Chinese loans. The scale of this Belt and Road Initiative will far exceed the Marshall Plan. And it works without occupations and the hassles they entail.

 

The unbundling of sovereignty has also enabled the creation of special economic zones, charter cities and freeports — territorial carve-outs from national laws that are the building blocks of what the journalist Atossa Araxia Abrahamian calls the “hidden globe” — through which much of the world’s wealth now flows. (A building in Harlem designated as a foreign trade zone, for instance, stores art for the wealthy.) The Trump administration seems particularly fond of these loopholes to state sovereignty: It has proposed establishing special economic zones in both eastern Ukraine and Gaza as part of its peace efforts.

 

Whatever we call it, the U.S. role in Venezuela is a result of this evolution. Regime change and formal occupation are no longer necessary when compliance and control can be imposed from afar. Caracas is at once sovereign and not, occupied and not. Delcy Rodríguez appears to have entered into a “pact of co-existence” with the Americans, Corrales said. She has conceded a significant degree of national autonomy in exchange for the preservation of power — or at least the appearance of it. This is, for now, an opaque and mutually beneficial arrangement for the two governments, if not for the Venezuelans deprived of self-determination.” [1]

 

 

Considering Venezuela's situation, are EU countries quasi-colonies of Germany, this fact only covered by some fake and easily seen through appearance of independence? You can pretend to dance to different from German tune, then propaganda tornado will push you out of the power during next elections, the same way in Poland, in Hungary or somewhere else. Most EU countries are governed softly, using huge corruption and incompetence of their elites. Experts in political science debate whether Germany acts as a "reluctant hegemon" due to its economic size, or if its actual political influence is highly restricted by other member states. Lithuanian Constitution does not allow foreign military bases in Lithuania. Germany is building one anyway. Construction is already well underway on a multi-billion-dollar [Reuters] military campus in [Rūdninkai], roughly 20 kilometers from the Belarus border [DW]. This base will permanently accommodate the 4,800-strong [Yahoo News] German 45th Armored Brigade [Defense News] by 2027 [Yahoo News]. The permanent deployment of the brigade, legally anchored by an intergovernmental agreement [DW], marks the first such overseas deployment for the German military since World War II [Euractiv].

 

1. Is Venezuela a Colony Now? A Sovereign State? Modern Empires Rule in Ambiguity. Kinstler, Linda.  New York Times (Online) New York Times Company. Jul 17, 2026.

Laivyba Persijos įlankoje artėja prie sustojimo, o naftos kainos kyla

„Atnaujinti karo veiksmai tarp Jungtinių Valstijų ir Irano privertė laivybos eismą Hormūzo sąsiauryje beveik visiškai sustoti. Ketvirtadienį, antrąją visą atnaujintos JAV karinio jūrų laivyno blokados Iranui dieną, šia arterija plaukiojo tik aštuoni laivai.

 

Naftos kainos kilo, nes Irano karas, jau penktą mėnesį trunkantis, toliau sutrikdė energijos tiekimą.

 

Pasak jūrų duomenų bendrovės „Kpler“, laivybos aktyvumas buvo žemiausiame lygyje per daugiau nei mėnesį, palyginti su 13 laivų dieną prieš tai.

 

Dauguma laivų, kurie trečiadienį ir ketvirtadienį plaukė sąsiauriu, praplaukė per Teherano įgaliotą koridorių Irano vandenyse.

 

Jungtinės Valstijos ketvirtadienį surengė daugiau išpuolių prieš Iraną, o kovos tęsiasi šeštą dieną iš eilės.

 

JAV blokada Iranui greičiausiai labai pakenks Teherano galimybėms monetizuoti savo sąsiaurio kontrolę, kaip tai nutiko per pirmąją blokadą, kuri truko nuo balandžio iki birželio vidurio. Tuo laikotarpiu JAV pajėgos nukreipė arba sustabdė daugiau, nei 149 laivų, atimdamos iš Irano milijardus dolerių pajamų iš naftos.

 

JAV centrinė vadovybė pareiškime teigė, kad iki ketvirtadienio Amerikos pajėgos nukreipė tris komercinius laivus, bandančius išvengti blokados, sustabdė vieną laivą, kuris nepakluso reikalavimams, ir įlipo į kitą laivą. Kariuomenė teigė, kad įlipimas įvyko, Kuko salų vėliavą turinčiame, tanklaivyje „Wen Yao“.

 

Penktadienį „Brent“ rūšies nafta, pasaulinė naftos etalono kaina, pakilo 2,1 proc. iki 86 USD už barelį dėl atsinaujinusių kovų Persijos įlankoje. „West Texas Intermediate“ rūšies nafta, JAV etalono kaina, pakilo 2,4 proc. iki daugiau nei 80 USD už barelį.

 

Kuro kainos taip pat toliau kilo: vidutinė benzino kaina Jungtinėse Valstijose penktadienį pakilo 4 centais iki 3,98 USD už galoną, o dyzelino – 5 centais iki 5,06 USD už galoną, teigia AAA automobilių klubas.“ [1]

 

1. Shipping in the Persian Gulf Nears a Halt and Oil Prices Rise. Gross, Jenny.  New York Times (Online) New York Times Company. Jul 17, 2026.

Shipping in the Persian Gulf Nears a Halt and Oil Prices Rise

“Renewed hostilities between the United States and Iran have caused shipping traffic in the Strait of Hormuz to slow to nearly a halt, with just eight ships navigating the artery on Thursday, the second full day of the reinstated U.S. naval blockade of Iran.

 

Oil prices rose as the Iran war, now in its fifth month, continued to disrupt the supply of energy.

 

Shipping activity was at its lowest level in more than a month, down from 13 ships the day before, according to Kpler, a maritime data firm.

 

Most of the vessels that navigated through the strait on Wednesday and Thursday passed through the Tehran-mandated corridor in Iranian waters.

 

The United States carried out more attacks against Iran on Thursday as the fighting continued for the sixth straight day.

 

The U.S. blockade on Iran is likely to severely hamper Tehran’s ability to monetize its control over the strait, as it did during the first blockade, which lasted from April until mid-June. During that period, U.S. forces redirected or disabled more than 149 ships, depriving Iran of billions of dollars in oil revenue.

 

U.S. Central Command said in a statement that as of Thursday, American forces had redirected three commercial vessels trying to evade the blockade, disabled a ship that did not comply and boarded another ship. The military said the boarding happened on a Cook Islands-flagged tanker, the Wen Yao.

 

On Friday, Brent crude, the global benchmark for oil, rose 2.1 percent to $86 a barrel because of the renewed fighting in the Persian Gulf. West Texas Intermediate crude, the U.S. benchmark, was up 2.4 percent to over $80 a barrel.

 

Fuel prices have also continued to go up, with the average price of gasoline in the United States on Friday moving 4 cents higher to $3.98 a gallon and diesel up 5 cents to $5.06 a gallon, according to the AAA motor club.” [1]

 

1. Shipping in the Persian Gulf Nears a Halt and Oil Prices Rise. Gross, Jenny.  New York Times (Online) New York Times Company. Jul 17, 2026.

Kokie atvirojo kodo multimodaliniai kalbos modeliai, kuriems galima įvesti vaizdo įrašus, leidžia lengvai tiksliai derinti lokaliai, naudojant vaizdo įrašus ir LoRA?

Multimodalinių modelių lokaliam derinimui vaizdo įrašų duomenų rinkiniuose naudojant LoRA, geriausi atvirojo kodo pasirinkimai yra LLaVA-NeXT (vaizdo įrašas), Qwen-VL ir Video-LLaVA. Šie modeliai grupuoja vaizdo įrašų kadrus į nuoseklius žetonus, todėl juos lengva tiksliai derinti, naudojant vaizdo klausimų arba vaizdo įrašų subtitrų duomenų rinkinius, naudojant standartines parametrų požiūriu efektyvaus derinimo (PEFT) sistemas.

Populiariausi modeliai ir ekosistemos

• LLaVA-NeXT-Video: Pažangiausia vaizdo samprotavimo sistema. Ji iš esmės palaiko vaizdo įrašų laikinį supratimą, todėl ją galima lengvai pritaikyti, naudojant LoRA ir parametrų požiūriu efektyvius metodus. Ją galite lengvai apmokyti, naudodami LLaVA-NeXT GitHub saugyklą.

• Qwen-VL: Neįtikėtinai galinga regėjimo kalbos modelių šeima, žinoma dėl aukštos kokybės erdvinio ir laikinio samprotavimo. Galite apmokyti ir pritaikyti pasirinktinius „Qwen“ modelius vaizdo įvestims, naudodami „Llama Factory“ – puikią, mažai kodo reikalaujančią, „LoRA“ derinimo sistemą.

 

• „Video-LLaVA“: specialiai sukurta vaizdų ir vaizdo įrašų vizualiniam reprezentavimui suvienodinti. Ji leidžia sustabdyti didelių bazinių svorių, kuriuos turi pagrindiniai LLM ir vaizdo kodavimo įrenginiai, naudojimą, tuo pačiu metu tiksliai derinant adapterio matricą (LoRA). Šis metodas žymiai sumažina VRAM reikalavimus.

 

Rekomenduojamos bibliotekos ir vietinė sąranka

Norėdami paleisti ir tiksliai derinti šiuos modelius vietoje, galite naudoti šiuos atvirojo kodo paketus:

1. „Unsloth“: labai optimizuota multimodalinių modelių tiksliam derinimui, „Unsloth“ teikia greitą „Vision+Text“ mokymą, kuris žymiai sumažina GPU atminties sunaudojimą.

2. „Hugging Face“ PEFT / TRL: šios standartinės „Python“ bibliotekos maitina beveik visus vietinius „LoRA“ tikslinimo darbo eigų procesus, leisdamos pateikti JSONL vaizdo įrašų kelių / kadrų duomenų rinkinį kartu su teksto raginimais.

 

Konceptualiai suprasti, kaip LoRA tiesiogiai susiejama su „Vision-Language“ modeliais, kad būtų galima mokyti vartotojų GPU:

 

https://www.youtube.com/watch?v=Oj27kALfvr0&t=1388

What Open-Source Multimodal Language Models Capable of Video Input Do Empower Easy Fine Tuning Locally Using Videos and LoRA?

For locally fine-tuning multimodal models on video datasets using LoRA, the best open-source choices are LLaVA-NeXT (Video), Qwen-VL, and Video-LLaVA. These models sample video frames into sequential tokens, allowing you to easily fine-tune them with video-question or video-captioning datasets using standard parameter-efficient fine-tuning (PEFT) frameworks.

Top Models & Ecosystems

•           LLaVA-NeXT-Video: A state-of-the-art framework for video reasoning. It natively supports video temporal understanding, making it highly customizable using LoRA and parameter-efficient methods. You can train it easily using the LLaVA-NeXT GitHub Repository.

•           Qwen-VL: An incredibly powerful vision-language model family known for high-quality spatial and temporal reasoning. You can train and adapt custom Qwen models for video inputs using Llama Factory, which is an excellent low-code framework for LoRA tuning.

•           Video-LLaVA: Designed specifically to unify visual representations of images and videos. It allows you to freeze the heavy base weights of the underlying LLM and vision encoders while only fine-tuning an adapter matrix (LoRA). This approach drastically reduces VRAM requirements.

Recommended Libraries & Local Setup

To run and fine-tune these models locally, you can utilize the following open-source stacks:

1.         Unsloth: Highly optimized for fine-tuning multimodal models, Unsloth provides fast Vision+Text training that significantly cuts down GPU memory consumption.

2.         Hugging Face PEFT / TRL: These standard python libraries power almost all local LoRA fine-tuning workflows, letting you supply a JSONL dataset of video paths/frames alongside text prompts.

For a conceptual understanding of how LoRA maps directly into Vision-Language models to allow training on consumer GPUs:

https://www.youtube.com/watch?v=Oj27kALfvr0&t=1388

„Auksinė“ idėja du Estijoje gyvenančius suomius pavertė milijonieriais

 

„Aukso kainos kilimas ir finansiniai iššūkiai, su kuriais susidūrė Estijos žmonės, sukūrė puikias rinkos sąlygas dviem Estijoje gyvenantiems suomių draugams ir padėjo jiems uždirbti milijonus eurų.

 

2024 m. įkurta Suomijos bendrovė „Kultakiertue“ pernai uždirbo 9,4 mln. eurų grynojo pelno ir, anot leidinio „Kauppalehti“, gali išmokėti 2,9 mln. eurų dividendų. Šiais metais bendrovė planuoja savo savininkams skirti 700 000 eurų, rašo Estijos verslo leidinys „Aripaev“.

 

Bendrovės verslo modelis – siųsti su savo kemperiais ekspertus važinėti po visą Suomiją, kad įvertintų ir supirktų gyventojų atneštus aukso dirbinius.“

 

„Kultakiertue“ – tai suomiška paslauga, kuri, naudodama specializuotus mobilius įrenginius (automobilius/mikroautobusus), tiesiogiai jūsų vietovėje įvertina ir perka auksą ir sidabrą. Galite atnešti sulūžusius ar senus papuošalus, monetas ir medalius nemokamam, neįpareigojančiam įvertinimui. Jei priimsite jų pasiūlymą, galėsite užbaigti pardavimą vietoje.

Klientai šią paslaugą labai vertina dėl paprastumo ir saugumo, leidžiančio saugiai įvertinti savo daiktus privačioje aplinkoje, nereikia jų siųsti paštu.

 

Jei svarstote apie paslaugos naudojimą, galite pasitikrinti būsimas vietas ir rezervuoti privatų susitikimą tiesiogiai „Kultakiertue“ svetainėje.