Skirtumas tarp karo meto propagandos ir realybės: kaip Iranas pritaikė savo atakas, mažėjant JAV karo amunicijos atsargoms

„Irano smūgiai, per kuriuos Jordanijoje žuvo trys JAV kareiviai, rodo, kaip greitai vystėsi Irano karo įgūdžiai, Pentagonui trūkstant naikintuvų perėmėjų.

 

Per penkias intensyvias praėjusio mėnesio dienas Iranas paleido dronų ir raketų bangas į JAV karius trijose bazėse Jordanijoje, tikėdamasis pralaužti įspūdingą Amerikos oro gynybą.

 

Naudodamas pažangias raketas, kurios gali staiga pakeisti kursą, Iranas sutriuškino bazių gynybos sistemas, priversdamas amerikiečius eikvoti ribotus „Patriot“ naikintuvų perėmėjų atsargas.

 

Penktą dieną iraniečiai prasiveržė.

 

Liepos 17 d. raketa pataikė į surenkamus gyvenamuosius namus vienoje iš bazių, nužudydama tris JAV kareivius ir sužeisdama daugiau nei 100. Pentagono pareigūnai vėliau pripažino, kad tą savaitę per atakas Jordanijoje buvo sužeista dešimtys kitų karių ir apgadinta keletas lėktuvų.

 

„Mes numušėme beveik visas raketas“, – paklaustas apie mirtiną ataką, sakė valstybės sekretorius Marco Rubio. „Viena prasiskverbė.“

 

Šie smūgiai atskleidžia mirtiną dviejų svarbių tendencijų susiliejimą: pirma, Iranas tapo vis labiau įgudusiu priešininku, karui tęsiantis, išmokdamas išvengti JAV oro gynybos, išplėsdamas mūšio lauką, įtraukdamas didžiąją dalį Artimųjų Rytų, ir pritraukdamas sąjungininkus, tokius kaip husiai Jemene ir kovotojai Irake.

 

Antra, Pentagono perėmėjų tiekimas sparčiai mažėjo, o ginklai tapo vis brangesni kiekvieną dieną dėl nepastovaus konflikto.

 

Šios dvi tendencijos pabrėžia mintį, kuri pamažu išryškėjo per kelis mėnesius nuo karo pradžios, kad pasaulinę supervalstybę, turinčią galingą karinį pėdsaką, vis dar gali sulaikyti mažesnis priešininkas, pasirengęs vykdyti asimetrinį karą, kad rastų bet kokį pranašumą.

 

Pentagonas kare panaudojo daugiau nei 1500 „Patriot“ perėmėjų raketų ir turi mažiau nei 1700 perėmėjų, teigia du asmenys, informuoti apie atsargų lygį ir kalbėję anonimiškai, kad aptartų jautrias karines detales. Jungtinės Valstijos pagamino apie 600 perėmėjų iš viso 2025 m.

 

Sparčiai mažėjančios atsargos vyksta tuo metu, kai Irano pajėgos ruošiasi kitam karui. Ukrainoje Rusija panaudojo balistinių ir sparnuotųjų raketų derinius, kad atitrauktų Ukrainos oro gynybą, o tada skubiai pasiuntė dronus.

 

„Iranas apsunkina oro gynybą, kai į orą atskrenda tiek raketos, tiek dronai“, – sakė Sethas G. Jonesas, Strateginių ir tarptautinių studijų centro gynybos ir saugumo departamento prezidentas.

 

„Jie veiksmingai pasinaudojo Rusijos taktika, – sakė jis, – kad apsunkintų apsaugą įvairiose Persijos įlankos vietose.“

 

Praėjusį mėnesį, per vieną mirtiną savaitę, pasak dviejų JAV pareigūnų, Amerikos pajėgos Artimuosiuose Rytuose paleido apie 50 „Patriot“ naikintuvų-perėmėjų, kurių kiekvienas kainavo apie 4 mln. dolerių.

 

Pentagonas ir toliau susiduria su didele grėsme, kurią stengiasi sumažinti nuo balandžio pradžioje pasibaigusių didelių kovų pradžios.

 

Gynybos sekretorius Pete'as Hegsethas balandžio 8 d. žurnalistams sakė, kad Irano raketų programa yra „funkciškai sunaikinta“, kad jos paleidimo įrenginiai ir raketos yra „išeikvotos, sunaikintos ir beveik visiškai neveiksmingos“.

 

Dauguma Irano raketų ir paleidimo įrenginių buvo laikomi didžiuliuose požeminiuose objektuose, kuriuos JAV ir Izraelio pajėgos smarkiai subombardavo per pirmąsias penkias karo savaites. Tačiau Iranas iškasė daugelį šių objektų ir atnaujino apšaudymą, beveik sustabdydamas laivybą Hormūzo sąsiauryje ir keldamas grėsmę Amerikos kariams regione.

 

Prezidentas Trumpas ir jo nacionalinio saugumo patarėjai manė, kad kova bus trumpa ir nekels pavojaus Pentagono „Patriot“ naikintuvų perėmėjų atsargoms, sakė Vali Nasr, Johnso Hopkinso pažangiųjų tarptautinių studijų mokyklos profesorius.

 

Tačiau Teheranas, kaip teigia jis ir kiti Irano ekspertai, laukė šios akimirkos nuo pat konflikto pradžios prieš daugiau nei penkis mėnesius. Per 12 dienų trukusį karą 2025 m. birželį Irano lyderiai matė, kaip greitai Izraelio ir Amerikos pajėgos sunaikino balistinių raketų perėmėjus, kad numuštų Irano dronų ir raketų atakas.

 

Mirtingiausi Irano smūgiai prieš JAV pajėgas Jordanijoje buvo nukreipti į Muwaffaq Salti oro bazę Azrake – Jordanijos karinį objektą, kurį JAV oro pajėgos vis labiau naudoja, kaip pagrindinį, dešimtims orlaivių ir keliems tūkstančiams karių skirtą, centrą.

 

Daugelis JAV karių, anksčiau dislokuotų Kuveite, Bahreine, Katare ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose, prieš karą ir jo metu buvo perkelti į tokias bazes kaip Muwaffaq Salti Jordanijoje, kurios buvo toliau nuo Irano ir buvo laikomos saugesnėmis nuo dronų ir balistinių atakų.

 

Keliomis dienomis po liepos 17 d. įvykusio smūgio Amerikos kariuomenės vadai sustiprino oro gynybą Jordanijoje ir kitur regione, sakė aukštas pareigas ėjęs JAV kariuomenės pareigūnas, kuris kalbėjo anonimiškai ir aptarė operatyvinius klausimus, bet atsisakė pateikti daugiau informacijos.

 

JAV kariuomenės specialistai, kurie taip pat tyrinėjo dronus ir daug raketų atakų Ukrainoje metu jau kelis mėnesius bendradarbiauja su kariuomenės Centrine vadovybe, dalydamiesi iš šios kampanijos išmoktomis pamokomis. Du iš trijų Jordanijoje žuvusių kareivių buvo priskirti Vokietijoje dislokuotiems oro gynybos daliniams, kurie tapo šių pastangų dalimi.

 

Ši nauja realybė turi geopolitinių pasekmių.

 

Liepos pabaigoje ponas Trumpas paklausė pono Hegsetho apie mažėjančias Amerikos ginklų atsargas, teigė JAV pareigūnai, patvirtindami „The Washington Post“ pranešimą.

 

Pentagonas viešai tvirtino, kad neturi trūkumo. „Teiginiai apie JAV šaudmenų trūkumą yra melagingi“, – pareiškime teigė vyriausiasis Pentagono atstovas Seanas Parnellas. „Kai netikra žiniasklaida neatsakingai sustiprina šiuos melus, realaus pasaulio pasekmės yra aiškios: mūsų priešai įsidrąsina provokuoti – arba pulti – Amerikos karius.“

 

Prieš dvi savaites D. Trumpas atšaukė bombardavimo reidus prieš Iraną, pareiškęs, kad Saudo Arabijos, Jungtinių Arabų Emyratų ir Kataro lyderiai paprašė jo tęsti diplomatines derybas siekiant užbaigti karą, per kurį žuvo apie 1700 Irano civilių.

 

Telefono skambučio metu Saudo Arabijos faktinis valdovas Mohammedas bin Salmanas D. Trumpui sakė, kad dideli oro smūgiai tikriausiai paskatins Iraną atsakyti į energetikos objektus ir kitą infrastruktūrą karalystėje ir jos kaimyninėse šalyse, teigia Saudo Arabijos pareigūnas, kuris kalbėjo su anonimiškumo sąlyga aptarti konfidencialius pokalbius.

 

Jungtinėms Valstijoms mažėjant naikintuvų perėmėjų ir Iranui demonstruojant, kad jis gali pramušti šią gynybą, rimtos žalos grėsmė yra labai reali, sakė Saudo Arabijos pareigūnas. Princas Mohammedas paragino D. Trumpą deeskaluoti padėtį, sakė pareigūnas.

 

Jordanijos ataka nebuvo pirmas kartas, kai Iranas pritaikė savo įgūdžius ir taktiką šiame kare.

 

Balandžio mėnesį Iranas numušė amerikiečių F-15E naikintuvą virš pietų Irano, paleisdamas nuo peties paleidžiamą „žemė-oras“ tipo raketą.

 

Ir pilotas, ir ginkluotės karininkas katapultavosi. Pilotas buvo greitai išgelbėtas, tačiau ginkluotės karininkas beveik dvi dienas dingo, slapstydamasis nuo Irano saugumo pajėgų, kol JAV specialiųjų operacijų pajėgos jį išgelbėjo per drąsią operaciją.

 

Šiuo atveju Iranas pasimokė iš Ukrainos ir dislokavo dronų spiečių toje teritorijoje, į kurią prasiskverbė amerikiečių naikintuvai, teigė aukštas pareigas ėjęs JAV kariuomenės pareigūnas. Interviu su Pentagono pareigūnais įgula teigė, kad F-15E gynybinės atsakomosios priemonės suteikė tik pusę sekundės įspėjimo prieš tai, kai Iranas smogė 60 mln. dolerių vertės pažangiam naikintuvui nuo peties paleidžiama raketa.

 

Amerikos kariuomenės pareigūnai padarė išvadą, kad dronai Irano vadams perdavė tris svarbius informacijos elementus, kurie padėjo jiems nusitaikyti į F-15E: jo GPS vietą, greitį ir kryptį, sakė vienas aukštas pareigas ėjęs kariuomenės pareigūnas.

 

Netrukus po šio incidento D. Trumpas paskelbė „pauzę“ kovose. Kariuomenės pareigūnams reikėjo laiko prisitaikyti prie naujos Irano taktikos, teigė du kariuomenės pareigūnai.

 

Net ir per kovų pertraukas ši taktika toliau vystėsi.

 

Kai praėjusį mėnesį Jemene įsitraukė Houthi kovotojai, ekspertai teigė, kad tai signalizavo apie Irano ketinimą priversti Jungtines Valstijas ir jų sąjungininkus gintis nuo oro atakų iš visų pusių. Jemenas yra už šimtų mylių į pietus nuo Irano.

 

Tarptautiniai inspektoriai taip pat mano, kad Iranas saugo savo branduolinės programos elementus stipriai įtvirtintame požeminiame komplekse centriniame Irane. Vieta, kurią Jungtinės Valstijos vadina Kirtiklių kalnu, yra palaidota daugiau nei 300 pėdų po kalnu.

 

Ekspertų teigimu, Iranas išsiuntė savo karius ir lyderius į slėptuves, išsibarsčiusias po visą šalį.

 

„Kur jie yra?“ – paklausė ponas Nasras iš Johnso Hopkinso universiteto. „Jie nesėdi tokioje vietoje, kur juos galima subombarduoti. Jų nerandama.“ [1]

 

1. How Iran Adapted Its Attacks as U.S. War Munitions Dwindled. Schmitt, Eric; Cooper, Helene.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 11, 2026.

The Difference Between Wartime Propaganda and Reality: How Iran Adapted Its Attacks as U.S. War Munitions Dwindled

 

“The Iranian strikes that killed three U.S. soldiers in Jordan show how quickly Iran’s war-fighting skills have evolved, as the Pentagon runs low on interceptors.

 

During five intense days last month, Iran launched waves of drones and missiles at U.S. troops on three bases in Jordan, hoping to break through the formidable American air defenses.

 

Using advanced missiles that can suddenly change course, Iran pummeled the bases’ defensive systems, forcing the Americans to burn through scarce supplies of Patriot interceptors.

 

On the fifth day, the Iranians broke through.

 

A missile struck prefabricated housing units at one of the bases on July 17, killing three U.S. soldiers and wounding more than 100. Pentagon officials later acknowledged that scores of other troops were injured and several aircraft damaged in attacks in Jordan that week.

 

“We shot down almost all the missiles,” Secretary of State Marco Rubio said when asked about the fatal attack. “One leaked through.”

 

The strikes reveal a deadly confluence of two important trends: First, Iran has become a more skilled adversary as the war has progressed, learning how to evade U.S. air defenses as it widened the battlefield to include most of the Middle East and enlisted allies like the Houthis in Yemen and militias in Iraq.

 

Second, the Pentagon’s supply of interceptors has quickly dwindled, with the weapons becoming more precious each day of the off-and-on conflict.

 

The two trends drive home a point that has slowly emerged in the months since the war started, that a global superpower with a mighty military footprint can still be held at bay by a lesser adversary willing to wage asymmetric warfare to find any advantage it can.

 

The Pentagon has used more than 1,500 Patriot interceptor missiles in the war and has fewer than 1,700 interceptors left, according to two people briefed on the stockpile levels who spoke on the condition of anonymity to discuss sensitive military details. The United States produced about 600 interceptors in all of 2025.

 

The rapid depletion is occurring as Iranian forces study another war. In Ukraine, Russia has used combinations of ballistic and cruise missiles to distract Ukrainian air defenses, and then rushed in drones.

 

“The Iranians are making it more difficult on air defenses when you have a range of both missiles and drones coming in,” said Seth G. Jones, the president of the defense and security department at the Center for Strategic and International Studies.

 

“They have effectively leveraged the Russian tactic,” he said, “to make it more difficult to protect across locations in the Gulf.”

 

On a single day during that deadly week last month, according to two U.S. officials, American forces in the Middle East fired about 50 Patriot interceptors, which cost about $4 million each.

 

The Pentagon has continued to face a powerful threat, which it has tried to minimize, in the months since major combat ended in early April.

 

Defense Secretary Pete Hegseth told reporters on April 8 that Iran’s missile program was “functionally destroyed,” that its launchers and missiles were “depleted and decimated and almost completely ineffective.”

 

Most of Iran’s missiles and launchers were stored in vast underground facilities that U.S. and Israeli forces heavily bombed during the first five weeks of the war. But Iran dug out many of those sites and resumed firing, bringing shipping in the Strait of Hormuz to a near standstill and threatening American troops in the region.

 

President Trump and his national security advisers assumed the fight would be short and would not jeopardize the Pentagon’s stockpiles of Patriot interceptors, said Vali Nasr, a professor at the Johns Hopkins School of Advanced International Studies.

 

But Tehran, he and other Iran experts say, had been waiting for this moment since the conflict began more than five months ago. During a 12-day war in June 2025, Iran’s leaders had seen how quickly Israeli and American forces burned through ballistic missile interceptors to knock down barrages of Iranian drones and missiles.

 

Iran’s deadliest strikes against U.S. forces in Jordan targeted Muwaffaq Salti Air Base in Azraq, a Jordanian military installation that the U.S. Air Force has increasingly used as a major hub for dozens of aircraft and several thousand service members.

 

Many U.S. troops previously stationed in Kuwait, Bahrain, Qatar and the United Arab Emirates were moved before and during the war to bases like Muwaffaq Salti in Jordan that were farther from Iran and deemed safer from drone and ballistic attacks.

 

In the days immediately after the strike on July 17, American military commanders strengthened air defenses in Jordan and elsewhere in the region, said a senior U.S. military official, who spoke on the condition of anonymity to discuss operational matters but declined to provide more details.

 

U.S. military specialists who have also studied drone and missile attacks in Ukraine have been working with the military’s Central Command for months, sharing lessons learned from that campaign. Two of the three soldiers killed in Jordan were assigned to air defense units based in Germany that became part of that effort.

 

This new reality is having geopolitical consequences.

 

In late July, Mr. Trump asked Mr. Hegseth about the dwindling American weapons supplies, U.S. officials said, confirming reporting by The Washington Post.

 

The Pentagon has maintained publicly that it does not have a shortfall. “Claims of U.S. munition shortages are false,” the chief Pentagon spokesman Sean Parnell said in a statement. “When the fake news media irresponsibly amplifies these lies, the real-world consequence is clear: Our enemies are emboldened to provoke — or attack — American troops.”

 

Two weeks ago, Mr. Trump called off bombing raids against Iran after he said the leaders of Saudi Arabia, the United Arab Emirates and Qatar had asked him to pursue diplomatic talks to end the war, which has killed an estimated 1,700 Iranian civilians.

 

In a phone call, Mohammed bin Salman, the de facto ruler of Saudi Arabia, told Mr. Trump that major airstrikes would probably prompt Iran to retaliate against energy sites and other infrastructure in the kingdom and its neighbors, according to a Saudi official, who spoke on the condition of anonymity to discuss confidential discussions.

 

With the United States running low on interceptors and Iran’s demonstrating that it could pierce those defenses, the threat of serious damage was very real, the Saudi official said. Prince Mohammed urged Mr. Trump to de-escalate, the official said.

 

The Jordan attack was not the first time Iran has adapted its skills and tactics in this war.

 

In April, Iran shot down an American F-15E fighter jet over southern Iran with a shoulder-fired surface-to-air missile.

 

Both the pilot and the weapons officer ejected. The pilot was rescued quickly, but the weapons officer was missing for nearly two days, hiding from Iranian security forces until U.S. Special Operations forces rescued him in a daring operation.

 

In this case, Iran learned from Ukraine and deployed a swarm of drones in an area American fighter jets had penetrated, a senior U.S. military official said. In interviews with Pentagon officials, the crew said that the F-15E’s defensive countermeasures provided only half a second of warning before Iran hit the $60 million advanced fighter jet with a shoulder-fired missile.

 

American military officials concluded that the drones fed three critical pieces of information to Iranian commanders that helped them target the F-15E: its GPS location, speed and direction, one senior military official said.

 

Mr. Trump announced a “pause” in the fighting shortly after that incident. Military officials needed time to adjust to Iran’s new tactics, two military officials said.

 

Even during breaks in fighting, those tactics have continued to evolve.

 

When the Houthi militia in Yemen entered the war last month, experts said it signaled Iran’s intention to force the United States and its allies to defend themselves from aerial attacks from all directions. Yemen is hundreds of miles south of Iran.

 

International inspectors also believe that Iran is storing elements of its nuclear program in a heavily fortified underground complex in central Iran. The site, which the United States refers to as Pickaxe Mountain, is buried more than 300 feet beneath a mountain.

 

And Iran has sent its troops and leaders to hide-outs scattered across the country, experts said.

 

“Where are they?” asked Mr. Nasr, of Johns Hopkins. “It’s not like they’re sitting in a place where you can bomb them. You don’t find them.”” [1]

 

1. How Iran Adapted Its Attacks as U.S. War Munitions Dwindled. Schmitt, Eric; Cooper, Helene.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 11, 2026.

Jo startuolio tikslas: dirbtinis intelektas, kurį galima apmokyti ir kuris nėra didelės įmonės kontroliuojamas

„Prieš metus Igoris Babuškinas paliko „xAI“ – dirbtinio intelekto startuolį, kurį įkūrė kartu su technologijų magnatu Elonu Musku.

 

Dabar jis yra vienas iš vis daugiau balsų Silicio slėnyje, teigiančių, kad dirbtinio intelekto neturėtų dominuoti jokia viena įmonė. Jis mano, kad šią transformacinę technologiją turėtų kontroliuoti žmonės, kurie ją naudoja, panašiai kaip asmeninį kompiuterį ar išmanųjį telefoną.

 

Naujasis Babuškino startuolis „River AI“ nori įrengti naujo tipo kompiuterį žmonių namuose, kad jie galėtų valdyti ir naudoti dirbtinį intelektą be jokios kitos priežiūros, įskaitant „River AI“.

 

Gavusi 1 mlrd. dolerių finansavimą, įmonė planuoja dalytis savo dirbtinio intelekto technologijomis kaip atvirojo kodo programine įranga. Tai reiškia, kad kiekvienas – įskaitant įmones, nepriklausomus programinės įrangos kūrėjus ir vartotojus – galės laisvai naudoti ir modifikuoti šias technologijas.

 

„Tikimės, kad ateityje dirbtinis intelektas bus apmokytas jums, kaip individui, o negalės būti centralizuotais dalykais, kuriuos kontroliuoja viena didelė korporacija“, – interviu sakė p. Babuschkinas.

 

35 metų p. Babuschkinas planuoja sukurti naujo tipo kompiuterių serverį, kuris leistų kasdienėms įmonėms ar asmenims lengvai paleisti atvirojo kodo technologijas savo aparatinėje įrangoje. Tai leistų jiems kontroliuoti privačius duomenis, kuriais jie dalijasi su dirbtinio intelekto sistemomis, o ne siųsti juos per „River AI“ ar kitos įmonės valdomus įrenginius.

 

Asmens duomenų, kuriais žmonės dalijasi su dirbtiniu intelektu, kiekis bus milžiniškas, sakė p. Babuschkinas. Jis įsivaizduoja, kad jo įmonės technologija veiks kaip skaitmeninis asistentas, kurį žmonės galės naudoti keliuose įrenginiuose, kalbėdami su juo panašiai kaip su „Apple Siri“ asistentu.

 

Jis sakė, kad norėjo suteikti žmonėms būdų „permokyti“ arba modifikuoti šią technologiją savo nuožiūra. Tokiu būdu jie galėtų apibrėžti, kaip dirbtinis intelektas elgiasi ir kaip gali jį naudoti, o ne laikytis tokių įmonių kaip „Anthropic“ ir „OpenAI“ sukurtų taisyklių.

 

Palo Alte, Kalifornijoje, įsikūrusi „River AI“ turi apie 20 darbuotojų, ir dar liko keli mėnesiai iki savo atvirojo kodo technologijų išleidimo. Tačiau ponas Babuschkinas ir jo kolegos tyrėjai, daugelis iš kurių anksčiau dirbo „xAI“, „OpenAI“ ir „Tesla“, tikisi sukurti sistemas, kurios galėtų išmokti naują elgesį akimirksniu, žmonėms jas naudojant.

 

Jis įsivaizduoja ateitį, kurioje žmonės galėtų keisti šių sistemų elgesį keliomis žodinėmis komandomis. „Norime demokratizuoto pasaulio, kuriame kiekvienas galėtų kontroliuoti ir formuoti dirbtinį intelektą savo poreikiams“, – sakė jis.

 

Atvirojo kodo dirbtinio intelekto technologijos pastarosiomis savaitėmis tapo karšta tema, kai du Kinijos startuoliai išleido atvirojo kodo sistemas, kurios yra beveik tokios pat galingos kaip ir pirmaujančios Amerikos sistemos.

 

JAV įmonės nebuvo tokios agresyvios išleisdamos atvirojo kodo sistemas, o daugelis vadovų, investuotojų ir kitų pramonės ekspertų mano, kad tai sulėtins Amerikos technologijų pažangą.

 

Ponas Babuškinas ir jo investuotojai, įskaitant kelias žinomas rizikos kapitalo įmones ir lustų gamybos milžinę „Nvidia“, tikisi, kad jo naujoji įmonė užpildys šią spragą.

 

„Igoris yra vienas iš nedaugelio žmonių, kurie gali tai padaryti – ir gali tai padaryti taip, kad būtų konkurencinga Kinijos atvirojo kodo įmonių ekosistemai“, – sakė Hemantas Taneja, rizikos kapitalo įmonės „General Catalyst“, vadovaujančios startuolio finansavimo etapui, generalinis direktorius. „Tikiuosi, kad tai yra Amerikos atsakymas.“

 

Per pastaruosius kelerius metus tokios įmonės kaip „Anthropic“ ir „OpenAI“ išleido milijardus dolerių kurdamos galingiausias pasaulyje dirbtinio intelekto technologijas. Tačiau jos griežtai kontroliuoja, kaip šios technologijos veikia ir kaip žmonės jas naudoja.

 

Šių įmonių vadovai teigia, kad dirbtinis intelektas yra per daug pavojingas, kad su juo būtų elgiamasi kitaip. Tačiau kiti nerimauja, kad toks požiūris suteiks „Anthropic“ ir „OpenAI“ didžiulę galią platesnėje technologijų pramonėje ir galbūt net pasaulio ekonomikoje.

 

Šių uždarų sistemų kritikai taip pat teigia, kad jei tokios įmonės kaip „Anthropic“ ir „OpenAI“ apribos prieigą prie galingiausių technologijų, kasdienės įmonės neturės priemonių, reikalingų kovai su kibernetinėmis atakomis.

 

Jie taip pat tvirtina, kad „Anthropic“ ir „OpenAI“ propaguojama filosofija slopins inovacijas visoje pramonėje. Jų teigimu, inovacijos vyksta daug greičiau, kai įmonės dalijasi savo technologijomis kaip atvirojo kodo programine įranga, leisdamos visiems ja nemokamai naudotis ir modifikuoti.

 

Tokios įmonės kaip „Meta“ ir „xAI“ anksčiau siūlė atvirojo kodo technologijas. Tačiau pastaraisiais mėnesiais jos neatsiliko nuo pirmaujančių sistemų, įskaitant technologijos, kylančios iš Kinijos.

 

„Ko reikės, kad Amerikos ekosistema turėtų atvirojo kodo infrastruktūrą?“ – paklausė ponas Taneja. „Nemanome, kad kam nors sekasi taip gerai.“

 

Ponas Babuschkinas, kuris taip pat buvo pagrindinis „OpenAI“ ir „Google“ tyrėjas, teigė, kad nori sukurti įmonę, kuri iš esmės būtų orientuota į atvirojo kodo filosofiją.

 

„Tai, kaip didelės dirbtinio intelekto bendrovės, tokios kaip „Anthropic“ ir „OpenAI“, kuria dirbtinį intelektą, gali būti ne ateities kelias“, – sakė jis. „Žinoma, visuomenė to tiesiog nepalaiko. Nenorime, kad šios dirbtinio intelekto bendrovės valdytų pasaulį ir kontroliuotų šią supergalingą technologiją.“

 

(„The New York Times“ padavė į teismą „OpenAI“ ir „Microsoft“, teigdami, kad pažeidžiamos su dirbtinio intelekto sistemomis susijusio naujienų turinio autorių teisės. Abi bendrovės šiuos teiginius neigė.)” [1]

 

1. His Start-Up’s Goal: A.I. That Is Trainable and Not Controlled by a Big Company. Metz, Cade.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 11, 2026.

His Start-Up’s Goal: A.I. That Is Trainable and Not Controlled by a Big Company

“A year ago, Igor Babuschkin left xAI, the artificial intelligence start-up he founded with the tech mogul Elon Musk.

 

Now, he is among a growing number of voices across Silicon Valley arguing that A.I. should not be dominated by any one company. He believes this transformational technology should be controlled by the people who use it, much like a personal computer or a smartphone.

 

Mr. Babushkin’s new start-up, River AI, wants to put a new kind of computer inside people’s homes, so they can own and use A.I. without oversight from anyone else, including River AI.

 

Backed by $1 billion in funding, the company plans to share its A.I. technologies as open-source software. This means that anyone — including businesses, independent software developers and consumers — would be free to use and modify these technologies.

 

“We hope that in the future, A.I. will be trained to benefit you as the individual, rather than being a centralized thing that is controlled by one big corporation,” Mr. Babuschkin said in an interview.

 

Mr. Babuschkin, 35, plans to build a new kind of computer server that would allow everyday businesses or individuals to easily run open-source technologies on their own hardware. That would let them control the private data they shared with A.I. systems, rather than sending it through machines operated by River AI or another company.

 

The personal data people share with A.I. will be enormous, Mr. Babuschkin said. He envisions his company’s technology operating as a digital assistant that people can use across multiple devices, talking to it much as they would with Apple’s Siri assistant.

 

He said he wanted to provide ways for people to “retrain,” or modify, this technology as they saw fit. In this way, they could define how A.I. behaves and how they can put it to use, rather than following the rules created by companies like Anthropic and OpenAI.

 

Based in Palo Alto, Calif., River AI has about 20 employees, and it is still months away from releasing its own open-source technologies. But Mr. Babuschkin and his fellow researchers, many of whom previously worked for xAI, OpenAI and Tesla, hope to build systems that can learn new behavior on the fly, as people use them.

 

He envisions a future where people can change the behavior of these systems with a few spoken commands. “We want a democratized world where anyone can control and shape A.I. for their own needs,” he said.

 

Open-source A.I. technologies have become a hot topic in recent weeks, after two Chinese start-ups released open-source systems that are nearly as powerful as the leading American systems.

 

U.S. companies have not been as aggressive in releasing open-source systems, which many executives, investors and other industry experts believe will slow the progress of American technologies.

 

Mr. Babuschkin and his investors, including several prominent venture capital firms and the chipmaking giant Nvidia, hope his new company can fill this void.

 

“Igor is one of the very few people who can do it — and can do it in way that is competitive with the ecosystem of Chinese open-source companies,” said Hemant Taneja, chief executive of General Catalyst, the venture capital firm that is leading the start-up’s funding round. “Hopefully, this is America’s answer.”

 

Over the past several years, companies like Anthropic and OpenAI have spent billions of dollars creating the world’s most powerful A.I. technologies. But they maintain strict control over how these technologies operate and how people use them.

 

Executives at these companies argue that A.I. is too dangerous to be handled in any other way. But others worry that this approach will give Anthropic and OpenAI enormous power over the wider tech industry and perhaps even the global economy.

 

Critics of those closed systems also argue that if companies like Anthropic and OpenAI limit access to the most powerful technologies, everyday businesses will not have the tools they need to fight cyberattacks.

 

They also contend that the philosophy favored by Anthropic and OpenAI will stifle innovation across the industry. Innovation happens far more quickly, they argue, when companies share their technologies as open-source software, allowing anyone to use and modify them for free.

 

Companies like Meta and xAI have offered open-sourced technologies in the past. But in recent months, they have not kept pace with the leading systems, including the technologies emerging from China.

 

“What will it take for the American ecosystem to have an open-source infrastructure?” Mr. Taneja asked. “We don’t think anyone is doing that well.”

 

Mr. Babuschkin, who has also been a key researcher at OpenAI and Google, said he wanted to build a company that was fundamentally geared toward the open-source philosophy.

 

“The way that the big A.I. companies like Anthropic and OpenAI are building A.I. may not be the way of the future,” he said. “Increasingly, this is just not something the public is behind. We don’t want these A.I. companies to rule the world and control this superpowerful technology.”

 

(The New York Times has sued OpenAI and Microsoft, claiming copyright infringement of news content related to A.I. systems. The two companies have denied those claims.)" [1]

 

1. His Start-Up’s Goal: A.I. That Is Trainable and Not Controlled by a Big Company. Metz, Cade.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 11, 2026.

Socializmas yra neteisingas atsakymas, bet klausimai realūs: didelės įmonės ir korumpuoti politikai valgo mūsų pietus

Sistemos taisymas atnaujinto kapitalizmo pagalba

• Įgyvendinti griežtus antimonopolinius įstatymus, siekiant sugriauti įmonių monopolijas.

• Užtaisyti spragas, leidžiančias specialiosioms grupėms pirkti politinę įtaką.

• Sumažinti reguliavimo naštą mažoms įmonėms, siekiant skatinti tikrą konkurenciją.

• Atlyginti už tikrą vertės kūrimą, o ne už pasyvų pelno siekimą.

 

„Kaip ir mini sijonai bei kefalės, pasenusios politinės idėjos galiausiai vėl sugrįš į madą, jei palauksite pakankamai ilgai. Tie iš mūsų, kurie manėme, kad socializmą palaidojome nesėkmingų projektų kapinėse su Draudimu ir „Ford Edsel“, turime išmokti nuslopinti savo nuostabą, kad jis vėl madingas.

 

Tačiau pasaulio išvargintas cinizmas dėl diskredituotos dogmos atgimimo neturi užtemdyti mūsų nuo jo keliamų pavojų ir kurtinti priežasčių, kodėl jis, regis, sugrįžo su kaupu.

 

Keturi iš dešimties amerikiečių teigia, kad palankiai vertina socializmą, rodo „Gallup“ duomenys. Trečdalis demokratų save apibūdina kaip „demokratinius socialistus“.

 

Gundanti atmesti naujausią karštą vasaros madą kaip postadolescencinės psichopatologijos produktą. Neseniai kolegijų absolventai priartėja prie bauginančio suvokimo, kad dirbtinis intelektas ir jų lyčių dekolonizacijos studijų laipsniai daro juos netinkamus pelningam darbui. Tačiau priskyrus šį politinį polinkį akademiniam „šiukšlių į šiukšles į šiukšles iš“ metodui, praleidžiama kažkas svarbaus.

 

Yra ir paprastesnė galimybė: plačiai paplitęs populiarus nepasitenkinimas šiuolaikinio Amerikos kapitalizmo veikimu gali būti kai kurių realių, objektyvių Amerikos kapitalizmo veikimo problemų rezultatas: pajamų ir turto nelygybė, kurios masto nematyta per šimtmetį; ekonominės, kultūrinės ir vis labiau politinės galios koncentracija technologijų lyderių klasėje, kurių produktai ardo ryšius, kurie laiko visuomenę kartu; stiprėjantis ryšys tarp verslo elito ir žmonių, kontroliuojančių politinį procesą; siaučianti korupcija ir politinis isteblišmentas, kuris, regis, nesidomi atskaitomybe; infliacinio spaudimo atgimimas po dešimtmečius trukusių stabilių kainų, dėl kurio pragyvenimo išlaidos kyla iki skausmingo lygio – ir ne tik tiems, kurie mėgsta prabangius buritus.

 

Tai yra sąlygos, kurios istoriškai lėmė visuomenės pasitikėjimo sistema žlugimą ir reikalavimą kažko radikalaus ją pakeisti.

 

Nelygybė yra kapitalizmo bruožas ir jo sveikatos ženklas. Tai ne tik funkciniu požiūriu efektyvu, bet ir moraliai teisinga, kad atlygis už talentą, sunkų darbą, riziką ir sėkmę būtų paskirstomas proporcingai tiems, kurie jį turi. Dar svarbiau, kad būtent ši nelygybė ir jos kuriamos paskatos daro kapitalizmą tokiu unikaliai geru išteklių ir galimybių generavimo srityje. iš kurių naudos gali gauti net ir tie, kurie turi mažiau.

 

Tačiau empiriškai taip pat akivaizdu, kad kuo didesnė nelygybė, tuo labiau mažėja socialinis solidarumas. Tam tikru momentu sanglaudos dezintegracija sukuria išlaidas – socialines, ekonomines ir politines – kurios menkina nelygybės teikiamą naudą ir mažina pačios sistemos palaikymą. Tai ypač aktualu, kai nelygybė išlieka kartoms: mažėja socialinis mobilumas, o visuomenės tikėjimas visų galimybėmis žlunga.

 

Beveik visais atžvilgiais Amerikos pajamų ir turto nelygybė pastaraisiais dešimtmečiais smarkiai didėjo, o socialinis ir ekonominis mobilumas mažėjo. Niujorko federalinis rezervų bankas birželį pranešė, kad darbo dalis pajamose – darbo užmokestis ir atlyginimai – sumažėjo iki žemiausio lygio per 80 metų, nes kapitalo grąža toliau auga. Tarpkartų mobilumo tyrimai rodo, kad nelygybė tampa vis labiau įsitvirtinusi klasėmis pagrįstame socialiniame ir ekonominiame modelyje. Per pastaruosius 50 metų amerikiečių, uždirbančių daugiau nei jų tėvai, dalis smarkiai sumažėjo ir tikimasi, kad ji dar labiau mažės. Įdiegus dirbtinį intelektą, kuris žada – arba grasina – grąžinti vis didesnį atlygį vis mažesniam skaičiui tų, kurie geriausiai gali jį išnaudoti, šios tendencijos sustiprės.

 

Tačiau vienas dalykas nepasikeitė. Socializmas niekada nebuvo atsakymas ir nėra dabar. Kapitalizmo nereikia keisti – jį reikia iš naujo patvirtinti.

 

Dauguma Amerikos ekonominių disfunkcijų priežasčių yra kapitalizmo, kuris mutavo į sistemą, valdomą didelių korporacijų interesų ir jiems, rezultatas. Jei pažvelgsite į šiandieninę Ameriką ir pamatysite puikiai veikiančią laisvosios rinkos ekonomiką, „neoliberalią“ utopiją, vadovaujamą nematomos Adamo Smitho rankos, tuomet turite nusiimti tuos rožinius akinius ir atidžiau pažvelgti: oligopolinė pramonės koncentracija beveik kiekviename sektoriuje, endeminis kronizmas, reguliavimo, teisės aktų ir politikos taikymas didelių korporacijų naudai, pražūtingai brangi sveikatos priežiūros sistema, valdoma daugiausia draudikų ir farmacijos kompanijų naudai.

 

Trumpai tariant, nuolatinis rinkos augimas, ekonominė ir politinė galia, kurią perima verslo ir politikos klasė, skatinanti savo gerovę konkurencijos, rinkos ir galiausiai žmonių sąskaita.

 

Tikroji politinė galimybė – ir socialinis imperatyvas – nugalėti socializmą yra tikėtina platforma, leidžianti vėl padaryti kapitalizmą didžiu.“ [1]

 

1. Editor at Large: Socialism Is the Wrong Answer, but the Questions Are Real. Baker, Gerard.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 11 Aug 2026: A15.  

Socialism Is the Wrong Answer, but the Questions Are Real: Big Companies and Corrupt Politicians Are Eating Our Lunch

Fixing the System Through Renewed Capitalism

•          Enforce strict antitrust laws to break up corporate monopolies.

•          Close loopholes that allow special interests to buy political influence.

•          Lower regulatory burdens on small businesses to encourage true competition.

•          Reward genuine value creation rather than passive rent-seeking.

“Like miniskirts and mullets, obsolete political ideas will eventually come back into fashion if you wait long enough. Those of us who thought we had buried socialism in the graveyard of failed projects with Prohibition and the Ford Edsel must learn to suppress our surprise that it's back in vogue.

 

But world-weary cynicism about the revival of a discredited dogma must not blind us to the perils it poses, nor deafen us to the reasons it is seemingly back with a vengeance.

 

Four in 10 Americans say they have a favorable view of socialism, according to Gallup. One-third of Democrats describe themselves as "democratic socialists."

 

It's tempting to dismiss the latest hot summer fad as the product of a postadolescent psychopathology. Recent college graduates are coming to the terrifying realization that artificial intelligence and their degrees in gender decolonization studies make them unfit for gainful employment. Yet ascribing this political disposition to academic garbage-in-garbage-out misses something important.

 

There's a simpler possibility: The widespread popular dissatisfaction with the working of modern American capitalism may be the product of some real, objective problems in the way American capitalism is working: income and wealth inequality on a scale not seen in a century; the concentration of economic, cultural and increasingly political power in a class of technology leaders whose products are dissolving the bonds that keep society together; the tightening nexus between business elites and the people who control the political process; rampant corruption and a political establishment that doesn't seem interested in accountability; the revival, after decades of stable prices, of inflationary pressures that are pushing the cost of living to painful levels -- and not only for those with a taste for luxury burritos.

 

These are the conditions that historically have made for collapsing popular faith in the system and demands for something radical to replace it.

 

Inequality is a feature of capitalism and a sign of its health. It isn't only functionally efficient but morally proper that rewards for talent, hard work, risk-taking and luck are distributed proportionately to those who possess them. More important, it is that very inequality and the incentives it produces that make capitalism so uniquely good at generating the resources and opportunity from which even those with less can benefit.

 

But it's also empirically obvious that the wider the inequality, the more social solidarity diminishes. At some point disintegrating cohesion produces costs -- social, economic and political -- that undermine the benefits of the inequality and erode support for the system itself. This is especially true when the inequality persists intergenerationally: Social mobility declines and public belief in opportunity for all collapses.

 

By almost all measures, American income and wealth inequality have been increasing sharply in recent decades and social and economic mobility falling. The New York Federal Reserve reported in June that the labor share of income -- wages and salaries -- fell to its lowest level in 80 years as returns to capital continue to soar. Studies of intergenerational mobility suggest the inequality is becoming embedded in what looks increasingly like a class-based socioeconomic model. The proportion of Americans earning more than their parents has dropped precipitously in the past 50 years and is expected to drop further. With the adoption of artificial intelligence promising -- or threatening -- to return ever greater rewards to a diminishing number of those best placed to exploit it, the trends will intensify.

 

But one thing hasn't changed. Socialism has never been the answer and it isn't now. Capitalism doesn't need replacing -- it needs reaffirming.

 

Most of the causes of America's economic dysfunction are the result of a capitalism that has mutated into a system run by and for large corporate interests. If you look at America today and see a perfectly functioning free-market economy, a "neoliberal" utopia guided by the invisible hand of Adam Smith, then you need to take off those rose-tinted spectacles and take a closer look: oligopoly-level industrial concentration in almost every sector, endemic cronyism, the application of regulation, legislation and policy for the benefit of big companies, a ruinously expensive healthcare system run principally for the benefit of insurers and pharmaceutical companies.

 

In short, the steady accretion of market, economic and political power by a business-political class that promotes its own well-being at the expense of competition, the market and ultimately the people.

 

The real political opportunity -- and social imperative -- to defeat socialism is a plausible platform to make capitalism great again.” [1]

 

1. Editor at Large: Socialism Is the Wrong Answer, but the Questions Are Real. Baker, Gerard.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 11 Aug 2026: A15.  

Mažesnės vaistų kainos, nenaikinant inovacijų

„2019 m. Victoria Gray sėdėjo Nešvilio (Tenesio valstija) ligoninėje, kol gydytojai jai į venas suleido genetiškai modifikuotų ląstelių. Gimusi su pjautuvine anemija, ponia Gray didžiąją gyvenimo dalį praleido skubios pagalbos skyriuose, kęsdama skausmo priepuolius. Infuzija buvo lūžio taškas. Tuomet 34 metų ponia Gray buvo pirmoji, kuri gavo gydymą, pagrįstą „Crispr“ genų redagavimo metodu. Prieš terapiją ji buvo prikaustyta prie namų, tačiau išėjo be skausmo krizių.

 

Esu gydytojas. Didžiąją savo karjeros dalį žodis „išgydyta“ nebuvo vartojamas pjautuvinei anemijai apibūdinti. Dabar galime. Taip pat galime pasakyti apie cistinę fibrozę – kadaise mirtiną ligą, kurią daugumai pacientų tapo įmanoma gydyti tabletėmis, vadinamomis „Trikafta“. Beveik taip galime pasakyti apie nutukimą ir diabetą dėl GLP-1 vaistų. Mūsų medicinos aukso amžiuje sąrašas tęsiasi.

 

Tačiau auksas yra brangus.

 

Terapija, kuri padėjo poniai Gray, dabar parduodama, kaip „Casgevy“, kainuoja 2,2 mln. USD.

 

Konkurencinė terapija „Lyfgenia“ kainuoja 3,1 mln. USD.

 

Maždaug 16 000 amerikiečių, sergančių pjautuvine anemija, serga pakankamai gerai, kad galėtų gauti šį gydymą. Šeši iš dešimties naudojasi „Medicaid“ programa, o tai reiškia, kad ligos, kuria daugiausia serga juodaodžiai amerikiečiai, gydymas praktiškai yra valstybės biudžeto eilutė, kol dar nepriimamas klinikinis sprendimas. Įmonė, kuri dešimtmetį ir turtus skiria stebuklo išradimui, jį įkainoja per aukštai ir tikisi, kad už jį sumokės keli ryžtingi asmenys, dažnai palikdama visus kitus nuošalyje.

 

Sistema reaguoja racionaliai, sukurdama apsaugos priemones, skirtas prieigai valdyti ir išlaidoms kontroliuoti. Jei kiekvienas planas mokėtų 2 mln. USD už kiekvieną, kas atitinka kiekvienos naujos terapijos reikalavimus, metinės įmokos šeimoms visoje šalyje išaugtų tūkstančiais. Turime daugybę patikrinimų, kad to išvengtume: išankstinis leidimas, kurio metu gydytojai turi įrodyti, kad pacientams reikia vaisto; „aprėpties kriterijai“, ribojantys prieigą tam tikromis aplinkybėmis; ir „pakopinė terapija“, kurios metu pacientai pirmiausia turi išbandyti senesnius, pigesnius gydymo būdus. Dirbtinis intelektas vis dažniau peržiūri klinikinę informaciją ir paraiškas, kad ši politika būtų taikoma tiksliai ir nuosekliai.

 

Tos taisyklės, skirtos draudikai, pacientai, gydytojai ir gamintojai užkerta kelią pražūtingoms išlaidoms. Bet kas, jei jie neatsilieka nuo medicinos proveržių? Dirbu įmonėje, kuri remia geresnius sveikatos priežiūros mokėjimo sprendimus ir tiki, kad technologijos gali padėti pacientams rasti išgijimą. Kartais pačios taisyklės turi keistis.

 

Paimkime hepatitą C, kuris JAV pražudo daugiau žmonių nei ŽIV. Prieš dešimtmetį hepatitas C tapo viena pirmųjų lėtinių infekcijų, kurias tabletės galėjo išgydyti per kelias savaites. Tada, kadangi tabletės kainavo dešimtis tūkstančių dolerių ir galėjo sužlugdyti biudžetus, viena po kitos valstijos nusprendė, kad vaisto negalima gauti, kol kepenys nebus pakankamai surandėjusios, kad būtų įrodyta, jog jums jo reikia. Taisyklės reikalavo, kad žmonės sirgtų dar labiau, kad galėtų pasveikti. Nuo to laiko atsirado konkuruojančių gydymo būdų, o kainos sumažėjo, tačiau daugelis pacientų vis dar neturi prieigos prie jų.

 

Geros žinios yra tai, kad mes išsiaiškinome, kaip redaguoti gyvenimo kodą su „Crispr“ ir sutramdėme pjautuvinę anemiją bei hepatitą C. Mes atlikome sunkų mokslinį darbą. Dabar turime užtikrinti, kad vaistai pasiektų pacientus. Kai kuriais atvejais jau sugalvojome būdų.

 

Jie nesiremia vien labdara. Jie gali suderinti paskatas taip, kad moralinis sprendimas būtų ir ekonomiškai perspektyvus. 1987 m. „Merck“ gyvenimą keičianti piliulė nuo upinio aklumo neturėjo rinkos. Jos pacientai Afrikoje neturėjo nė dolerio, todėl jos atidavimas beveik nieko nekainavo ir nupirko tai, ko negalėjo gauti joks rinkodaros biudžetas: beveik 40 metų geros valios. „Regeneron“ genų terapija, skirta išgydyti retą kurtumo formą, gydo tiek mažai vaikų, kad bendrovė nusprendė gydymą padaryti nemokamą. Šiais metais „Regeneron“ įtraukė šį gestą į platesnį sandorį, kuris bendrovėje išvengė didelių tarifų ir sušvelnino kitų jos vaistų sąlygas. Dosnumas ir gudrumas šiais atvejais vienas kitą sustiprino.

 

 

„Operation Warp Speed“ išsprendė kitą paskatų problemą. Nė viena bendrovė nenorėjo statyti gamyklos vakcinai, kuri galėtų nepasiteisinti, todėl vyriausybė iš anksto pirko dozes, kol kas nors nežinojo, ar jos veiks. „Gilead“ turėjo atvirkštinę problemą su savo du kartus per metus atliekama ŽIV vakcina, kurios ji niekada neparduotų Amerikos kainomis skurdžiausiose pasaulio šalyse. Taigi ji išdavė licencijas pigiems generiniams vaistams 120 tokių šalių, atsisakydama pajamų, kurių niekada nebūtų gavusi, tuo pačiu apsaugodama pajamas Smerikoje. Čia kaina siekia 28 000 USD.

 

Kai kuriems profilaktiniams vaistams yra dar paprastesnė idėja. Du dešimtmečius vienintelis skydas nuo respiracinio sincitinio viruso, kuris kiekvieną žiemą užpildo vaikų skyrius, buvo vaistas pavadinimu „Synagis“. Jis kainavo tūkstančius dolerių už vieno sezono mėnesines injekcijas ir protingai buvo skiriamas didžiausios rizikos kūdikiams. „Synagis“ įpėdinis „Beyfortus“ padarė priešingą išvadą. Jo gamintojai nustatė sezono apsaugos kainą, kuri buvo gerokai mažesnė nei senojo vaisto kaina, pristatė jį vienu kartu ir siekė rekomendacijos kiekvienam naujagimiui Amerikoje, o ne keliems pelningiems. Tyrimai rodo, kad RSV hospitalizacijų sumažėjo maždaug 80 % kūdikių, kurie serga šia liga. Posėdyje vadovai pasirinko didesnę, mažesnės maržos rinką, ir šimtai tūkstančių kūdikių dėl to lengviau kvėpuoja. Geri vaistai ir geras verslas pasirodė esąs tas pats sprendimas.

 

Vis dėlto sunku pakeisti senus įpročius. Būdamas vyresniuoju Sveikatos ir žmogiškųjų paslaugų departamento pareigūnu Bideno administracijoje, teigiau, kad turėtume garantuoti pjautuvinės anemijos vaistų rinką taip, kaip turėjome vakcinoms – pažadėjau, kad šio vaisto reikia ir verta jį kurti. Man nepavyko, ir pasiūlymas nebuvo pažengęs į priekį. Netrukus po to bendrovė, kuri pacientams pristatė vieną pirmųjų pjautuvinės anemijos vaistų – „Lyfgenia“, – pritrūko pinigų ir buvo parduota. Tačiau vyriausybė taip pat parodė išradingumą. Praėjusių metų palankiausios šalies susitarimai dėl GLP-1 vaistų padėjo atkurti kainas, kurių joks draudikas negalėtų nustatyti vienas, o dabar senjorai gali juos gauti pigiai, norėdami numesti svorio.

 

Tai ne kova dėl vieno mokėtojo ar Įperkamos priežiūros įstatymo, ar to, kas turėtų jį pakeisti. Turėtume pasinaudoti jau turimais sėkmingais susitarimais ir jų pritaikyti daugiau.

 

 

---

 

 

Dr. Sanghavi, gydytojas, yra „Machinify“ vyriausiasis medicinos pareigūnas.“ [1]

 

1. Lower Drug Prices Without Killing Innovation. Sanghavi, Darshak.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 11 Aug 2026: A15.