Redakcijos kolegija: Trumpas rizikuoja įžiebti branduolinį miškų gaisrą

„Pasaulis žengia į pavojingą naują branduolinį amžių. Šį mėnesį baigė galioti naujoji START sutartis tarp Jungtinių Valstijų ir Rusijos – paskutinis svarbus dviejų didžiausių pasaulyje branduolinių arsenalų apribojimas. Ją Trumpo administracija pakeičia neaiškių grasinimų ir pavojingo ginklavimosi ant ribos politika, pranašaujančia nevaržomas ginklavimosi varžybas, kokių nematyta nuo Šaltojo karo įkarščio.

 

Prezidento Trumpo požiūris į šią naują, neribotą erą kelia nerimą tiek žodžiais, tiek mechanizmu. Užuot išsaugojusi pusę amžiaus vyravusį stabilumą, administracija svarsto daugiau branduolinių ginklų dislokavimą ir, ko gero, neapgalvotiausiai – požeminių branduolinių bandymų atnaujinimą.

 

„Times Opinion“ ir ši redakcijos kolegija pastaruosius dvejus metus dokumentavo siaubingą šių ginklų realybę savo serijoje „Ant ribos“. Mes nagrinėjome katastrofiškas vieno sprogimo pasekmes, pamirštas praeities bandymų aukas ir sistemų, skirtų užkirsti kelią neįsivaizduojamam, trapumą. Šios serijos tikslas buvo didinti visuomenės informuotumą apie branduolinių ginklų keliamus pavojus. Dabar šis informuotumo trūkumas išnaudojamas siekiant atsisakyti paskutinių tarptautinių susitarimų, kurie dešimtmečius padėjo užtikrinti žmonijos saugumą, ir tęsti nekontroliuojamas ginklavimosi varžybas.

 

Atrodo, kad administracija mano, jog kalbant apie branduolinius ginklus, kuo daugiau, tuo geriau. Panaikinus „New START“ sutartį, Karinis jūrų laivynas svarsto, ar vėl atidaryti išjungtus paleidimo vamzdžius Ohajo klasės povandeniniuose laivuose ir pakrauti papildomas kovines galvutes ant savo tarpžemyninių balistinių raketų. Šie žingsniai galėtų daugiau nei padvigubinti šiandien dislokuotą arsenalą. Pareigūnai taip pat iškėlė „Trumpo klasės“ karo laivo, apginkluoto branduolinį ginklą nešti galinčiomis sparnuotosiomis raketomis, idėją.

 

Valstybės departamento pateikta logika yra ta, kad senoji sutartis nustatė „nepriimtinus“ apribojimus Jungtinėms Valstijoms ir neatsižvelgė į augantį Kinijos arsenalą. Nors tiesa, kad Kinija plečia savo branduolines pajėgas, esamų apsauginių tvorų su Rusija nuplėšimas, tikintis priversti Pekiną sudaryti susitarimą, yra strategija, kuri jau neveikia. Kinija ne kartą aiškiai pareiškė, kad nėra suinteresuota derybomis, kol jos arsenalas yra tik dalis Amerikos. Atsisakydamas apribojimų, ponas Trumpas neverčia savo konkurentų sėsti prie derybų stalo; jis kviečia juos spurtuoti kartu su juo.

 

Jo panieka Amerikos sąjungininkams taip pat paskatino juos apsvarstyti galimybę išplėsti savo branduolinius pažadus. Europos lyderiai pradėjo diskutuoti, ar Prancūzija, turinti branduolinius ginklus, turėtų prisiekti ginti kitas Vakarų Europos dalis nuo Rusijos, atsižvelgiant į staigų Jungtinių Valstijų nepatikimumą. „Kol blogosios valstybės turi branduolinius ginklus“, – „The Atlantic“ sakė Švedijos ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas, – „demokratijos taip pat turi mokėti žaisti“. Didesnis bet kurios šalies branduolinis skėtis padidina tikimybę, kad nesusipratimas ar klaida sukels niokojimą.

 

Ypač nerimą kelia administracijos signalas, kad ji gali atnaujinti požeminius branduolinius bandymus. Vyresnysis Valstybės departamento pareigūnas Thomas G. DiNanno neseniai Ženevoje pareiškė, kad Jungtinės Valstijos privalo „atkurti atsakingą elgesį“ dėl bandymų. Jis teigė, kad Rusija ir Kinija jau apgaudinėja bandymų moratoriumą – teiginys, kurio vieši įrodymai vis dar menki ir ginčijami. Ponas Trumpas anksčiau pareiškė, kad nori atnaujinti sprogdinimus „lygiomis sąlygomis“ su mūsų priešininkais.

 

Turime aiškiai suprasti, ką tai reiškia: Jungtinės Valstijos neatliko sprogstamojo branduolinio bandymo nuo 1992 m. Tai padaryti dabar būtų strateginė aplaidumas. Kaip pažymėjome straipsnyje „Ant ribos“, Jungtinės Valstijos atliko daugiau nei 1000 branduolinių bandymų – maždaug tiek pat, kiek visos kitos šalys kartu sudėjus. Turime duomenų lobyną, kuris leidžia mums išlaikyti savo arsenalą naudojant kompiuterinį modeliavimą nesprogdinant nė vieno užtaiso. Technologinė nauda iš naujų bandymų yra nereikšminga, palyginti su geopolitine žala. sugriautų pasaulinę normą ir beveik neabejotinai paskatintų Rusijos ir Kinijos abipusius bandymus, leisdamos šioms šalims patobulinti savo kovines galvutes.

 

Be to, negalima ignoruoti žmogiškųjų bandymų eros išlaidų. Mūsų serialas dokumentavo randus, paliktus Maršalo Salų žmonėms ir Amerikos Vakarų gyventojams, kurie sirgo vėžiu ir buvo priversti būti priversti XX amžiaus radioaktyviųjų kritulių. Vėl atverti duris sprogmenų bandymams reiškia pakviesti grįžti prie žalos aplinkai ir atsisakyti savo moralės.

 

Ši administracija turi galimybių pakeisti kursą. Pirma, ponas Trumpas turėtų susilaikyti nuo įsakymo atnaujinti sprogmenų branduolinius bandymus.

 

Antra, Jungtinės Valstijos turėtų įsipareigoti neoficialiai vienerius metus abipusiai laikytis naujos START ribos su Rusija, net ir nesant sutarties. Prezidentas Vladimiras Putinas anksčiau siūlė tokį pratęsimą; ponas Trumpas turėtų išbandyti šį pasiūlymą, o ne jį atmesti. Tai laimėtų laiko geresniam susitarimui, kurio, anot pono Trumpo, jis nori, tuo tarpu nepaleidžiant visų įmanomų priemonių.

 

Trečia, administracija turi nustoti naudoti potencialią Kinijos grėsmę kaip pretekstą pradėti ginklavimosi varžybas su Rusija. Šiandien Jungtinės Valstijos ir Rusija turi maždaug šešis kartus didesnį kovinių galvučių pranašumą prieš Kiniją ir arsenalus, kurie daugiau nei pajėgūs sunaikinti bet kurią tautą Žemėje daug kartų. Nuomonė, kad naujoji START sutartis yra Jungtinių Valstijų trūkumas, yra klaidinga.

 

Galiausiai, Kongresas turi iš naujo įtvirtinti savo vaidmenį. Jungtinių Valstijų prezidentas šiuo metu turi išimtinę, nekontroliuojamą teisę pradėti branduolinį karą. Didėjančios įtampos ir nykstančių sutarčių eroje palikti pasaulio likimą spręsti vienam asmeniui – kad ir kas jis būtų – yra rizika, kurios neturėtų toleruoti jokia demokratija.“ [1]

 

1. Trump Risks Igniting a Nuclear Wildfire: The Editorial Board. New York Times (Online) New York Times Company. Feb 16, 2026.

Trump Risks Igniting a Nuclear Wildfire: The Editorial Board

“The world is entering a dangerous new nuclear age. This month, the New START treaty between the United States and Russia — the last major restraint on the world’s two largest nuclear arsenals — expired. In its place, the Trump administration is substituting a policy of vague threats and dangerous brinkmanship that portends an unconstrained arms race not seen since the height of the Cold War.

 

President Trump’s approach to this new, unbound era is alarming in both its words and its mechanics. Rather than preserving the stability that has held for half a century, the administration is weighing the deployment of more nuclear weapons and, perhaps most recklessly, the resumption of underground nuclear testing.

 

Times Opinion and this editorial board have spent the past two years documenting the terrifying reality of these weapons in our series “At the Brink.” We explored the catastrophic consequences of a single detonation, the forgotten victims of past testing and the fragility of the systems meant to prevent the unthinkable. The intention of that series was to raise public awareness about the dangers of nuclear weapons. Now that lack of awareness is being exploited to abandon the last of the international agreements that helped keep humanity safe for decades and to pursue an unchecked arms race.

 

The administration seems to think that when it comes to nuclear weapons, more is better. With New START gone, the Navy is studying whether to reopen disabled launch tubes on Ohio-class submarines and load additional warheads on its intercontinental ballistic missiles. The moves could more than double today’s deployed arsenal. Officials have also floated the idea of a “Trump class” warship armed with nuclear-capable cruise missiles.

 

The logic provided by the State Department is that the old treaty placed “unacceptable” constraints on the United States and failed to account for China’s growing arsenal. Although it is true that China is expanding its nuclear forces, ripping up existing guardrails with Russia in hopes of coercing Beijing into a deal is a strategy that has already failed. China has repeatedly made clear that it has no interest in negotiations while its arsenal is a fraction of the size of America’s. By abandoning limits, Mr. Trump is not forcing his rivals to the table; he is inviting them to sprint alongside him.

 

His disdain for American allies has also encouraged them to consider expanding their own nuclear promises. European leaders have begun to discuss whether France, which has nuclear weapons, should vow to protect other parts of Western Europe from Russia, given the sudden unreliability of the United States. “As long as bad powers have nuclear weapons,” Prime Minister Ulf Kristersson of Sweden told The Atlantic, “democracies also need to be able to play.” A larger nuclear umbrella for any country increases the chances that a misunderstanding or mistake will lead to devastation.

 

Especially disturbing is the administration’s signal that it may resume underground nuclear testing. Thomas G. DiNanno, a senior State Department official, recently said in Geneva that the United States must “restore responsible behavior” regarding testing. He was arguing that Russia and China have already been cheating on the testing moratorium — a claim for which public evidence remains scarce and disputed. Mr. Trump has previously stated that he wants to resume detonations “on an equal basis” with our adversaries.

 

We must be clear about what this means: The United States has not conducted an explosive nuclear test since 1992. To do so now would be strategic malpractice. As we noted in “At the Brink,” the United States has conducted more than 1,000 nuclear tests — about as many as all other nations combined. We possess a trove of data that allows us to maintain our arsenal through computer modeling without detonating a single charge. The technological gains from new tests are negligible compared with the geopolitical damage. It would shatter a global norm and almost certainly trigger reciprocal tests by Russia and China, allowing those countries to improve their own warheads.

 

Furthermore, the human cost of the testing era cannot be ignored. Our series documented the scars left on the people of the Marshall Islands and those in the American West who suffered from cancer and displacement from the radioactive fallout of the 20th century. To reopen the door to explosive testing is to invite a return to environmental damage and the abdication of our morals.

 

This administration has options to reverse course. First, Mr. Trump should refrain from ordering a resumption of explosive nuclear testing.

 

Second, the United States should commit to an informal one-year mutual adherence to New START limits with Russia, even in the absence of a treaty. President Vladimir Putin offered such an extension previously; Mr. Trump should test that offer rather than dismiss it. This would buy time for the better agreement that Mr. Trump claims to want, without unleashing a free-for-all in the interim.

 

Third, the administration must stop using the potential threat of China as an excuse to start an arms race with Russia. Today, the United States and Russia each have roughly a six-to-one warhead advantage over China — and arsenals that are more than capable of destroying any nation on earth many times over. The notion that New START is a disadvantage to the United States is wrong.

 

Finally, Congress must reassert its role. The president of the United States currently possesses the sole, unchecked authority to launch a nuclear war. In an era of rising tension and decaying treaties, leaving the fate of the world to the judgment of a single person — whoever it is — is a risk no democracy should tolerate.” [1]

 

1. Trump Risks Igniting a Nuclear Wildfire: The Editorial Board. New York Times (Online) New York Times Company. Feb 16, 2026.

Mokslas daugiausia susijęs su prestižu ir pinigais, nors seksas ne visada dalyvauja: Epsteino ryšiai su akademine bendruomene atskleidžia apgailėtiną koledžo lėšų rinkimo pusę

 

„Pinigai nesmirdi“, – savo sūnui pasakė vienas Romos imperatorius.

 

Platūs seksualinio plėšrūno Jeffrey Epsteino ryšiai su akademine bendruomene, pabrėžti naujausiuose 2026 m. vasario mėn. paskelbtuose dokumentuose, atskleidžia simbiotinius santykius, kai jis naudojo savo turtus prestižui įsigyti, o institucijos ieškojo finansavimo, kad apeitų konkurencingas federalines dotacijas.

 

„Prestižo už pinigus“ mainai

 

Elitinių institucijų akademikai palaikė ryšius su Epsteinu – dažnai po jo nuteisimo 2008 m. – motyvuoti jo noro finansuoti tyrimus, kuriuos tradicinės sistemos gali atmesti.

 

Leidimo plovimas: ekspertai teigia, kad Epsteinas pasinaudojo Harvardo universiteto ir MIT reputacija, kad „nubalintų“ savo įvaizdį, atrodydamas kaip rafinuotas mokslo globėjas.

 

Finansavimo sutrumpinimai: privačios aukos, tokios kaip Epsteino, suteikė tyrėjams kelią gauti finansavimą be „biurokratijos“ ir intensyvaus tikrinimo, kurio reikalauja federalinės agentūros, tokios kaip Nacionalinis mokslo fondas.

 

 

Įtaka elitinėse mokyklose: Epsteinas užsitikrino biuro patalpas Harvarde ir, kaip pranešama, darė įtaką priėmimui į Kolumbijos universitetą, pritraukdamas potencialias kelių milijonų dolerių aukas.

 

Pagrindiniai akademiniai ryšiai ir atsakymai

Institucija, svarbus ryšys, veiksmas / statusas

Bardo koledžas, Leonas Botsteinas (prezidentas), pripažįsta daugelį metų palaikiusį ryšį, tačiau tvirtina, kad tai buvo tik lėšų rinkimo tikslais.

 

MIT žiniasklaidos laboratorija, Joi Ito (buvęs direktorius), atsistatydino 2019 m., kai paaiškėjo, kad laboratorija slapta priėmė 525 000 USD iš Epsteino, vidiniuose el. laiškuose jį pavadindama „Voldemortu“, kad paslėptų jo tapatybę.

 

Harvardo universitetas, Martinas Nowakas (profesorius), nubaustas 2021 m., kai paaiškėjo, kad Epsteinas turėjo savo biurą Nowako tyrimų pastate ir lankėsi ten daugiau nei 40 kartų.

 

Jeilio universitetas, Davidas Gelernteris (profesorius), nušalintas nuo dėstymo nuo 2026 m. vasario mėn., kol universitetas peržiūrės jo elgesį ir el. laiškų susirašinėjimą su Epsteinu. Pagalba priimant studentus į Niujorko universitetą. Bendradarbiavimas su Kongresu atliekant tyrimus, siekiant išsiaiškinti, ar Epsteinas naudojo aukas, kad užsitikrintų priėmimą savo kolegoms.

 

Etinės pasekmės.

Lėšų rinkimas pabrėžia kultūrą, kurioje kai kurie administratoriai manė, kad „suteršti pinigai“ yra priimtini, jei jie tarnauja visuomenės labui, pavyzdžiui, mokslinių tyrimų plėtrai. 2026 m. Teisingumo departamento paskelbti dokumentai vėl sukėlė „kaltinimus ir apgailestavimą“, nes šių asmeninių ir profesinių santykių intensyvumas tapo viešas.

 

„Profesoriai ir prezidentai dažnai noriai renkasi išorines lėšas. Kai kurie dabar susiduria su neigiama reakcija, užmezgę ryšius su Jeffrey Epsteinu.

 

Jų pastatai gali būti architektūros stebuklai. Jų laboratorijose atlikti atradimai gali būti užburiantys ir gelbstintys gyvybes.

 

Tačiau Amerikos kolegijos ir universitetai chroniškai ieško pinigų – realybė, kuri atvedė akademinius lyderius ir tyrėjus į Jeffrey Epsteino akiratį ir į jo pašto dėžutę. Mokyklos turėjo prestižą, kuris suteikė jam teisėtumo. Ponas Epsteinas turėjo pinigų projektams finansuoti.

 

Kai kuriems tai gerai veikė, kol nebeveikė.

 

Ponas Epsteinas, kuris 2019 m. nusižudė kalėjime, kuriame buvo laikomas dėl prekybos žmonėmis seksualinio išnaudojimo tikslais, aukojo pinigus arba tiesiog siūlė juos gauti žmonėms įvairiuose universitetuose, įskaitant Harvardą, MIT, Stanfordą, Bardo koledžą ir Kolumbiją.

 

Kai kurios mokyklos metų metus bandė atsiriboti nuo pono Epsteino, aukojo jo įnašus ir smerkė jo nusikaltimus. Tačiau neseniai Teisingumo departamento paskelbti dokumentai sukėlė naujų kaltinimų ir apgailestavimų.

 

Daugelis akademikų, kurių vardai minimi Epsteino bylose, teigia, kad kreipėsi į jį tik dėl jo pinigų ir galimybės, kad jie galėtų finansuoti kolegijos biudžetus ir mokslinių tyrimų pastangas – net jei jų pokalbiai įvyko po to, kai 2008 m. ponas Epsteinas prisipažino kaltu dėl prostitucijos paslaugų siūlymo nepilnametei.

 

„Kaip jau daugelį metų sakiau, bendravimas su Jeffrey Epsteinu buvo skirtas vienam tikslui – rinkti lėšas Bardui“, – pareiškime teigė kolegijos prezidentas Leonas Botsteinas.

 

Jeilio universiteto profesorius Nicholas Christakis el. laiške rašė, kad su ponu Epsteinu buvo susitikęs tik kartą, „rinkdamas lėšas savo laboratorijai“.

 

„Mes niekada negavome jokio finansavimo iš jo“, – sakė jis ir pridūrė: „Kaip ir kiti akademiniai mokslininkai, esu atsakingas už savo laboratorijos finansinę paramą“.

 

Pietų Kalifornijos universiteto neurologas Antonio Damasio el. laiške teigė, kad kolegos jam pasakojo apie poną Epsteiną, teigdami, kad jis domisi mokslu.

 

„Kai Epsteinas pakvietė mane ir mano žmoną (kuri taip pat yra gerai žinoma mokslininkė) vakarieniauti savo namuose Niujorke su kitais kolegomis, mes sutikome ir abu dalyvavome“, – sakė dr. Damasio, kuris teigė, kad niekada negavo jokių pinigų iš pono Epsteino.

 

Pono Epsteino motyvai bendrauti su kolegijų profesoriais ir prezidentais ne visada buvo aiškūs. Jis į savo tinklą subūrė įžymybes ir įtakingas asmenybes; Harvardo profesorių, kuris pasinaudojo Epsteino dosnumu, kartą pastebėjo, kad finansininkas taip pat rinko mokslininkus.

 

Ponas Epsteinas retai kada įvykdė jo siūlytas kelių milijonų dolerių įmokas, tačiau jis pritraukė žmones ir atrodė dėmesingas akademinės bendruomenės nesibaigiančiam siekiui apmokėti savo sąskaitas. Privati ​​filantropija jau seniai yra esminė aukštojo mokslo verslo modelio dalis, o kai kurie kolegijų prezidentai teigia, kad bent ketvirtadalį savo laiko skiria lėšų rinkimui.

 

Didžioji dalis surinktų pinigų skiriama fondams. Nors naujausi federaliniai duomenys rodo, kad Amerikos kolegijos ir universitetai kartu savo fonduose turi daugiau nei 927 milijardus dolerių, daugeliui šių fondų taikomi griežti apribojimai, ribojantys jų panaudojimą ir paliekantys akademinę bendruomenę finansiškai labiau apkrautą, nei rodo pagrindinis skaičius. Tai viena iš priežasčių, kodėl mokslininkai aršiai kovoja dėl dotacijų ir kitų dovanų.

 

Tačiau, pasak pramonės atstovų, priklausomybė nuo privačių lėšų palieka mokyklas pažeidžiamas prašyti ar priimti įmokas iš šaltinių, kurie gali būti neskanūs.

 

Retai kada šie pažadai išgaruoja taip įspūdingai, kaip susiję su ponu Epsteinu. (Valdžia nekaltino nė vieno akademiko, kurio vardai minimi bylose, nusikaltimais, susijusiais su ponu Epsteinu.)

 

Akademinėje bendruomenėje netyla spėlionės apie pono Epsteino motyvus skelbti galimas aukas.

 

2023 m. ponas Botsteinas teigė, kad ponas Epsteinas „mėgavosi žeminančiomis ir viliojančiomis perspektyvomis“ ir „jis mane visiškai suviliojo“. Kiti svarstė, ar jis mėgavosi pokalbiais su vienais šviesiausių pasaulio protų. Daugelis taip pat mano, kad ponas Epsteinas siekė pasinaudoti akademinės bendruomenės reputacija, kad sutvarkytų savo reputaciją.

 

Pavyzdžiui, Harvardo profesorius, kurio programa gavo milijonus iš pono Epsteino, pritarė finansininko publicisto pasiūlymams įtraukti poną Epsteiną į universiteto svetainę. 2020 m. Harvardo paskelbtoje ataskaitoje universitetas teigė, kad prašymai „atrodo kaip platesnių pastangų atkurti“ pono Epsteino įvaizdį dalis. (Universitetas taip pat pažymėjo, kad pono Epsteino fondo svetainėje Harvardui skirtos dovanos buvo pervertintos dešimtimis milijonų dolerių.)

 

„Tai, kad vienas iš šių universitetų yra jūsų filantropinio portfelio dalis, suteikia milžinišką patikimumą, ir manau, kad dėl to universitetas turėtų nerimauti: ar koks nors nemalonus asmuo manimi naudojasi, kad pateisintų gyvenimo būdą?“ – sakė buvęs Vanderbilto universiteto rektorius Nicholas S. Zeppos.

 

Universitetai jau seniai diskutuoja apie požiūrį į vadinamuosius suterštus pinigus. Kai kurie akademiniai lyderiai teigia, kad geriau, jog pinigus išleistų universitetai, kur galima skatinti visuomenės gerovę, nei kad jie liktų pas niekšiškus šaltinius.

 

„Tai sudėtinga sritis institucijoms“, – teigė Gene'as Tempelis, Indianos universiteto Filantropijos mokyklos įkūrėjas ir emeritas dekanas bei buvęs universiteto fondo prezidentas. „Jie ieško pinigų, o seno požiūrio į suterštus pinigus jų nepakanka.“

 

Ne visada buvo aišku, kiek administratoriai žinojo apie pono Epsteino kontaktus su savo mokyklomis. Pramonės pareigūnų teigimu, dauguma deramo patikrinimo politikos paprastai yra grindžiamos dovanų priėmimu, o ne prašymais.

 

Ir, išskyrus keletą pastebimų išimčių – ypač dr. Botsteiną ir Lawrence'ą H. Summersą, kuris vadovavo Harvardui, – pono Epsteino kontaktai su akademine bendruomene vyko žemesniuose universitetų sluoksniuose, iš dalies dėl to, kad jo potencialios dovanos, nors ir didelės, paprastai nebuvo pakankamos, kad pelnytų universiteto vadovų dėmesį.

 

Pasak dabartinių ir buvusių pramonės pareigūnų, elitiškiausiuose universitetuose prezidentai retai kada iš esmės įsitraukia į potencialaus donoro viliojimą, nebent įnašas siekia 10 milijonų dolerių ar daugiau.

 

Daugeliu atvejų atrodo, kad ponas Epsteinas bendravo su atskirais profesoriais, kartais be universiteto lėšų rinkimo vadovų, kurie galėjo būti skeptiškesni, žinios.

 

„Net doleris iš asmens, turinčio tokią patirtį, yra nepriimtinas“, – sakė ponas Zepposas. „Tačiau norint gauti prezidento dalyvavimą, reikia daug didesnio potencialios dovanojimo veiklos slenksčio.“

 

Net ir neskaitant pono Epsteino nuteisimo 2008 m., filantropijos konsultacijų bendrovės prezidentas Jamesas M. Langley teigė, kad ribota donoro aukojimo patirtis turėjo kelti nerimą.

 

„Norima būti budriam dėl visų galimybių“, – sakė ponas Langley, kuris užėmė aukštas pareigas Džordžijos technikos universitete, Džordžtauno universitete ir Kalifornijos universitete San Diege. „Tačiau štai ko išmokstama renkant lėšas, ir tai yra tai, kad jei tai per gerai, kad būtų tiesa, dažniausiai taip ir yra.“

 

Ponas Langley teigė, kad vis dėlto supranta, kodėl profesoriai bendravo su ponu Epsteinu.

 

„Staiga pas jus ateina šis turtingas žmogus, todėl tam tikra prasme tai gali sustiprinti jūsų požiūrį, kad platesnė sistema jūsų nevertina taip gerai, kaip turėtų“, – sakė ponas Langley, kuris teigė, kad tariamas pono Epsteino susidomėjimas tyrėjams galėjo būti „viliojantis“.

 

 

JAV mokslininko dr. Damasio darbe  studentų leidinyje rašoma, kad jis „ieškojo prestižinio filantropo, o ne nusikaltėlio“.

 

Universitetai ir profesoriai stengiasi suvaldyti neigiamą reakciją dėl savo ryšių su ponu Epsteinu. Kai kurių profesorių internetinės paskyros ir paskaitų tvarkaraščiai išnyko, o kai kurios mokyklos, pavyzdžiui, Harvardas, tiria savo pagrindinių rėmėjų ryšius su ponu Epsteinu.

 

Haverfordo koledžas patyrė spaudimą pervadinti Lutnick biblioteką, kai paaiškėjo, kokie ryšiai su prekybos sekretoriumi Howardu Lutnicku yra susiję su ponu Epsteinu. Koledžo prezidentė Wendy Raymond bendruomenės el. laiške teigė, kad mokykla „yra įsipareigojusi laikytis pagrindinių vertybių ir supranta platesnes etines pasekmes, kurias kelia šie atskleidimai“, ir kad ji ir valdybos nariai „toliau stebės situaciją“.

 

Kai kurie pramonės atstovai tikisi, kad Epsteino atskleidimai paskatins naujus protokolus dėl potencialių rėmėjų, nors diskutuojama, ar jie bus veiksmingi.

 

Buvęs Vanderbilto kancleris ponas Zepposas teigė, kad šis epizodas atskleidė „sistemos pažeidžiamumą“. „Kartais“, – sakė jis, – „tokie dalykai yra panašūs į lėktuvų katastrofų atvejus, kurių būtų galima išvengti – aplinkybių visuma, kuri turėtų įspėti visus, bet sistema tiesiog neveikia.“” [1]

 

1. Epstein’s Ties With Academics Show the Seedy Side of College Fund-Raising. Blinder, Alan.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 16, 2026.

Science Is Mostly about Prestige and Money, Sex Is Not Always Involved Though: Epstein’s Ties With Academics Show the Seedy Side of College Fund-Raising

 

 "Money doesn't stink," - said one Roman emperor to his son.

Sexual predator’s Jeffrey Epstein’s extensive ties to academia, highlighted in recent document releases as of February 2026, reveal a symbiotic relationship where he used his wealth to buy prestige while institutions sought funding to bypass competitive federal grants.

The "Prestige for Money" Exchange

Academics from elite institutions maintained contact with Epstein—often after his 2008 conviction—motivated by his willingness to fund research that traditional systems might reject.

    Legitimacy Washing: Experts suggest Epstein leveraged the reputations of Harvard University and MIT to "whitewash" his own image, appearing as a sophisticated patron of the sciences.

 

    Funding Shortcuts: Private donations like Epstein's offered researchers a path to funding without the "red tape" and intense scrutiny required by federal agencies like the National Science Foundation.

 

    Influence at Elite Schools: Epstein secured office space at Harvard and reportedly influenced admissions at Columbia University by leveraging potential multi-million dollar donations.

 

Key Academic Connections & Responses

Institution         Notable Connection    Action/Status

Bard College   Leon Botstein (President)       Admits years of contact but maintains it was strictly for fundraising purposes.

MIT Media Lab            Joi Ito (Former Director)         Resigned in 2019 after revelations the lab secretly accepted $525,000 from Epstein, labeling him "Voldemort" in internal emails to hide his identity.

Harvard University      Martin Nowak (Professor)      Sanctioned in 2021 after it was revealed Epstein had his own office in Nowak's research building and visited over 40 times.

Yale University            David Gelernter (Professor)   Removed from teaching as of February 2026 while the university reviews his conduct and email exchanges with Epstein.

NYU    Admissions Assistance           Cooperating with congressional investigations into whether Epstein used donations to secure admissions for associates.

Ethical Fallout

The fundraising highlights a culture where some administrators believed "tainted money" was acceptable if it served the public good, such as advancing scientific research. The 2026 document releases from the Justice Department have led to renewed "recriminations and regrets" as the depth of these personal and professional relationships has become public.

 

“Professors and presidents are often eager to raise outside cash. Some are now facing blowback after connecting with Jeffrey Epstein.

 

Their buildings can be architectural wonders. The discoveries made in their laboratories can be spellbinding and lifesaving.

 

But America’s colleges and universities are chronically searching for money, a reality that brought academic leaders and researchers into both Jeffrey Epstein’s orbit and his inbox. The schools had the prestige to lend him legitimacy. Mr. Epstein had the money to bankroll projects.

 

It worked well for some, until it didn’t.

 

Mr. Epstein, who in 2019 died by suicide in the jail where he was being held on sex trafficking charges, gave money, or simply dangled the prospect of it, before people on a range of campuses, including Harvard, M.I.T., Stanford, Bard College and Columbia.

 

Some schools have spent years trying to distance themselves from Mr. Epstein, donating his contributions and condemning his crimes. But recent document releases from the Justice Department have prompted new recriminations and regrets.

 

Many academics whose names appear within the Epstein files say they turned to him only because of his money and the possibility that it could underwrite college budgets and research efforts — even if their exchanges came after Mr. Epstein pleaded guilty in 2008 to soliciting prostitution from a minor.

 

“As I have said for years, engaging with Jeffrey Epstein was in service of one agenda, which was fund-raising for Bard,” the college’s president, Leon Botstein, said in a statement.

 

Nicholas Christakis, a professor at Yale, wrote in an email that he had only met Mr. Epstein once, “in the context of fund-raising for my lab.”

 

“We never got any funding from him,” he said, adding, “Like other academic scientists, I am responsible for the financial support of my lab.”

 

Antonio Damasio, a neuroscientist at the University of Southern California, said in an email that colleagues had told him about Mr. Epstein, saying that he was interested in science.

 

“When Epstein invited myself and my wife (who is also a well-known scientist) to have dinner at his New York home with other colleagues, we accepted and we both attended,” said Dr. Damasio, who said he had never received any money from Mr. Epstein.

 

Mr. Epstein’s motives for connecting with college professors and presidents were not always clear. He gathered celebrities and power brokers into his network; a Harvard professor who benefited from the Epstein largess once noted that the financier also collected scientists.

 

Mr. Epstein rarely followed through with the multimillion-dollar contributions he suggested were on offer, but he drew people in and appeared attentive to academia’s unending quest to pay its bills. Private philanthropy has long been an essential part of higher education’s business model, and some college presidents say they spend at least a quarter of their time fund-raising.

 

Much of the money that is collected goes toward endowments. Although the most recent federal data shows American colleges and universities collectively have more than $927 billion across their endowments, many of those funds have severe restrictions, limiting how they may be used and leaving academia more financially squeezed than the headline figure suggests. That is one reason researchers jockey ferociously for grant money and other gifts.

 

But reliance on private money, industry officials say, leaves schools vulnerable to soliciting or accepting contributions from sources that might be unsavory.

 

Rarely do the overtures blow up as spectacularly as the ones involving Mr. Epstein have. (The authorities have not accused any of the academics whose names have surfaced in the files of wrongdoing related to Mr. Epstein.)

 

Academia has been awash in speculation over Mr. Epstein’s motives for floating possible donations.

 

Mr. Botstein said in 2023 that Mr. Epstein “enjoyed humiliating and dangling prospects” and had “absolutely strung me along.” Others have wondered whether he luxuriated in conversations with some of the world’s brightest minds. Many also believe that Mr. Epstein sought to leverage academia’s reputation to clean up his own.

 

For example, a Harvard professor, whose program received millions from Mr. Epstein, greenlit proposals made by the financier’s publicist to feature Mr. Epstein on a university website. In a report Harvard issued in 2020, the university said the requests “appeared to be part of a larger effort to rehabilitate” Mr. Epstein’s image. (The university also noted that Mr. Epstein’s foundation’s website overstated its gifts to Harvard by tens of millions of dollars.)

 

“Having one of these universities as part of your philanthropic portfolio adds a tremendous amount of credibility, and I think that’s what a university should be worried about: Is an unsavory character using me to whitewash a lifestyle?" said Nicholas S. Zeppos, a former Vanderbilt University chancellor.

 

Universities have long debated approaches to so-called tainted money. Some academic leaders have argued that it is better for the money to be spent by universities, where the public good can be advanced, than for it to remain with nefarious sources.

 

“It’s a tough area for institutions,” said Gene Tempel, the founding dean emeritus of Indiana University’s School of Philanthropy and a former president of the university’s foundation. “They are in search of money, and the old saw about tainted money is tain’t enough of it.”

 

It was not always clear how much administrators knew about Mr. Epstein’s contacts with their schools. Most due diligence policies, industry officials said, are usually built around gift acceptance, not solicitation.

 

And with some notable exceptions — particularly Dr. Botstein and Lawrence H. Summers, who led Harvard — Mr. Epstein’s contacts with academia happened at the lower ranks of universities, in part because his potential gifts, while large, were not usually enough to merit the attention of campus leaders.

 

At the most elite universities, according to current and former industry officials, presidents rarely become substantively involved with wooing a prospective donor unless a contribution could amount to $10 million or more.

 

In many cases, it appears that Mr. Epstein was engaging with individual professors, sometimes without the knowledge of university fund-raising executives who might have been more skeptical.

 

“Even a dollar from someone with that background is not acceptable,” Mr. Zeppos said. “But to get presidential involvement requires a much higher threshold of potential gift activity.”

 

Even apart from Mr. Epstein’s 2008 conviction, James M. Langley, the president of a philanthropy consultancy, said the donor’s limited giving record should have raised alarms.

 

“One does want to be alert to all possibilities,” said Mr. Langley, who had held top posts at Georgia Tech, Georgetown and the University of California, San Diego. “But here’s something you learn from fund-raising, and that is if it’s too good to be true, it usually is.”

 

Mr. Langley said he nevertheless understood why professors engaged with Mr. Epstein.

 

“All of a sudden, this person of means is coming to you, so in some ways that may reinforce your view that the larger system doesn’t appreciate you as well as it should,” said Mr. Langley, who said Mr. Epstein’s apparent interest may have been “seductive” to researchers.

 

Dr. Damasio, the U.S.C. scientist, told a student publication there that he had been “looking for a prestigious philanthropist, not a criminal.”

 

Universities and professors are scrambling to manage the backlash from their associations with Mr. Epstein. The online presences and class schedules of some professors have vanished, and some schools, like Harvard, are exploring the ties of their major donors to Mr. Epstein.

 

Haverford College has come under pressure to rename the Lutnick Library after the extent of Commerce Secretary Howard Lutnick’s ties to Mr. Epstein emerged. The college’s president, Wendy Raymond, said in a community email that the school was “committed to our core values and cognizant of broader ethical implications raised by these disclosures” and that she and board members would “continue to monitor the situation.”

 

Some industry officials expect the Epstein disclosures to usher in new protocols regarding potential donors, though there is debate about whether they would prove effective.

 

Mr. Zeppos, the former Vanderbilt chancellor, argued that the episode had exposed “a vulnerability in the system.”

 

“Sometimes," he said, “these things are just like airline crash cases that could be prevented — a set of circumstances that should set off alerts to everybody, but the system just fails.”” [1]

 

1. Epstein’s Ties With Academics Show the Seedy Side of College Fund-Raising. Blinder, Alan.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 16, 2026.

Nobody Wanted to Die: Bundestag Defense Committee Chairman Says That German Soldiers May Be Obliged to Serve in Lithuania

“The chairman of the German Bundestag Defense Committee, Thomas Röwekamp, ​​wants to oblige Bundeswehr soldiers to serve in Lithuania if there are not enough volunteers for the German brigade deployed there, writes “zeit.de”.

 

“The Bundeswehr relies on the principle of voluntariness, and this remains the right attitude,” he told the media group “RedaktionsNetzwerk Deutschland” (RND), but added: “If this is not enough for a task that is necessary from a security policy perspective, such as a brigade in Lithuania, service must be made mandatory.”

 

“Whoever chooses the military profession assumes responsibility for the protection of peace, freedom and our allies. This responsibility does not end at the state border – it also includes service where deterrence ensures peace, for example in Lithuania,” noted Th. Röwekamp.

 

The magazine “Spiegel”, citing a confidential document from the Ministry of Defense, wrote last week that the Bundeswehr is facing difficulties in forming a brigade in Lithuania because it is not receiving enough volunteers.

 

By the end of 2027, a total of 4.8 thousand German soldiers and 200 civilian employees should be deployed in Lithuania.

 

The German Ministry of Defense, responding to the report, assured that the formation of the brigade is proceeding “according to plan”. It is expected that the personnel needs will be met by volunteers.

 

The Lithuanian brigade began operating in April 2025. It will contribute to strengthening NATO’s eastern border.”

 

Niekas nenorėjo mirti: Bundestago Gynybos komiteto pirmininkas sako, kad vokiečių kariai gali būti įpareigoti tarnauti Lietuvoje

“Vokietijos Bundestago Gynybos komiteto pirmininkas Thomas Röwekampas nori įpareigoti Bundesvero karius tarnauti Lietuvoje, jei neatsiras pakankamai savanorių čia dislokuojamai vokiečių brigadai, rašo „zeit.de“.

 

„Bundesveras kliaunasi savanoriškumo principu, ir tai išlieka teisinga nuostata“, – sakė jis žiniasklaidos grupei „RedaktionsNetzwerk Deutschland“ (RND), tačiau pridūrė: „Jei to nepakanka saugumo politikos požiūriu būtinai užduočiai, kaip brigada Lietuvoje, tarnyba turi būti nurodyta privalomai“.

 

„Kas pasirenka kario profesiją, prisiima atsakomybę už taikos, laisvės ir mūsų sąjungininkų apsaugą. Ši atsakomybė nesibaigia ties valstybės siena – ji apima ir tarnybą ten, kur atgrasymas užtikrina taiką, pavyzdžiui, Lietuvoje“, – pažymėjo Th. Röwekampas.

 

Žurnalas „Spiegel“, remdamasis konfidencialiu Gynybos ministerijos dokumentu, praėjusią savaitę rašė, kad Bundesveras susiduria su sunkumais formuodamas brigadą Lietuvoje, nes nesulaukia pakankamai savanorių.

 

Iki 2027 m. pabaigos Lietuvoje turėtų būti dislokuota iš viso 4,8 tūkst. Vokietijos karių ir 200 civilių darbuotojų.

 

Vokietijos gynybos ministerija, reaguodama į pranešimą, patikino, kad brigados formavimas vyksta „pagal planą“. Esą tikimasi, kad personalo poreikis bus patenkintas savanoriais.

 

Lietuvos brigada pradėjo veikti 2025 m. balandį. Ji prisidės prie NATO rytinės sienos stiprinimo.”

 

Taiwan's billion-dollar promise to Lithuania has turned into crumbs, and the future of Klaipėda Port has been sacrificed to the dubious political career of the Landsbergis family

 

 

Without the flow of goods from the world's factory, China and to China, Klaipėda Port is losing the opportunity to achieve its main value in the market. Chinese transit has already decreased due to this political tension.

 

"Business missed the investments promised by Taiwan in Lithuania. It is estimated that over 3.5 years, out of the agreed 1 billion, the Taiwanese have invested only 16 million euros. This means that Lithuania has ruined relations with China because of the Taiwanese representation, and has received almost nothing in return.

 

"Unfortunately, it must be stated that so far these investments are extremely small, even if we compare them with other countries in the region where Taiwan is investing," commented Andrius Romanovskis, President of the Lithuanian Business Confederation.

 

Taiwan promised to invest more than 1 billion in Lithuania. Moreover, it seems that Taiwan no longer has any big plans for Lithuania.

 

“As a result, we have only 25 million euros in loans and even less than 20 million in venture capital investments,” explained A. Romanovskis.

 

It is estimated that out of the promised 1 billion, Taiwan has invested in Lithuania in one medical, laser and financial technology company over 3.5 years, which is about 16 million.

 

“When it comes to investments, funds and cooperation with Taiwan, there were higher expectations,” said former Speaker of the Seimas Viktorija Čmilytė-Nielsen.

 

Unofficially, the investments were considered a thank you for opening a Taiwanese representative office in Vilnius, which ruined relations between Lithuania and China.

 

“Of course, the result could have been higher and can still be higher, because many projects can be implemented in the future. True, we should make an effort,” said Conservative leader Laurynas Kasčiūnas.

 

Taiwan has established funds, but investments are not moving either to the conservatives or to the current Social Democratic government.

 

Investing 1 billion was promised only in Lithuania, but Taiwan established the fund for the entire Central and Eastern European region.

 

The former Speaker of the Seimas, who herself negotiated investments in Taiwan, now considers economic benefits to be secondary.

 

“These are benefits of security, defense and cooperation with democracies, which cannot be measured in euros,” V. Čmilytė-Nielsen assured.

 

According to the Lithuanian Business Confederation, Slovakia received the most investments from Taiwan in Europe.

 

Both values ​​and mutual benefits are very important for maintaining our relations.

 

It seems that the previous government did not have a plan for what would happen next and hoped that business would take over the baton. True, business itself asked politicians for leadership.

 

“A reminder, showing that both values ​​and mutual benefit are very important for maintaining our relations,” said A. Romanovskis.

 

True, Lithuania is currently looking for ways to improve relations with China. Prime Minister Inga Ruginienė, for her part, said that Lithuania jumped the gun by opening a representative office in the name of Taiwan.

 

“It was a hasty step to separate itself from the context, knowing that the name would have certain consequences. Which, I think, we could fix,” the politician did not hide.

 

In exchange for warmer relations, the Chinese are demanding a change of direction regarding Taiwan.

 

In addition, the Prime Minister hinted that she would not see a problem in renaming the Taiwanese representative office in the name of Taipei. True, the President explained that the name could only be changed with the approval of Taiwan itself.”