Atėjo nauja pasaulinio karo era

 

„Kai vasario 28 d. prasidėjo karas Irane, pasaulis jau kovojo. Per pastaruosius dvejus metus kilo daugiau karų – tiek šalių viduje, tiek tarp jų – nei per bet kuriuos metus nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Atėjo nauja didėjančių konfliktų norma.

 

Dabar, kai konfliktas Ukrainoje tęsiasi, o Amerikos ir Izraelio karas prieš Iraną yra sustabdytas dėl trapių paliaubų, stebime, kaip į pasaulinę sceną grįžta kitas nepageidaujamas reiškinys: pasaulinis karas. Du dideli konfliktai skirtinguose žemynuose tapo strateginės konkurencijos tarp didžiųjų valstybių arenomis. Kiekvieno karo dinamika turėjo tiesioginį poveikį kito karui, ir abu į konfliktą įtraukė pagalbines valstybes. Ir nors bendras konfliktų mastas ir intensyvumas gerokai atsilieka nuo dviejų niokojančių pasaulinių karų, vykusių praėjusį šimtmetį, jie kilo iš to paties pavojingo reflekso: konkuruojančios tautos visapusiškai priima karinę jėgą kaip pirmąją ir pagrindinę galios demonstravimo priemonę.

 

Rusija ir Jungtinės Valstijos pradėjo karą dėl skirtingų priežasčių. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas siekė atgauti žemes, kuriose gyvena daugiausia rusakalbiai [1]. Jungtinių Valstijų tikslų pozicijos dėl karo prieš Iraną buvo įvairios, tačiau prezidentas Trumpas nuolat kartoja, kad Iranui negalima leisti įsigyti branduolinio ginklo. (Izraelis, Amerikos partneris kare, pritaria šiam tikslui, tačiau turi savo politinių tikslų – realybę, kuri galėtų visiškai sužlugdyti paliaubas.) Vis dėlto ir Putinas, ir Trumpas tikėjo, kad sėkmė bus lengva ir kad jų tikslas pateisina praktiškai bet kokį smurto lygį – net jei jis peržengtų tarptautinės teisės ribas.

 

Per kelias trumpas savaites konfliktai Ukrainoje ir Irane tapo didžiųjų valstybių konkurencijos išraiška. Abiejuose teatruose Rusija ir Jungtinės Valstijos rėmė viena kitos priešininkus.

 

Jungtinės Valstijos ir toliau tiekia ginklus, žvalgybos informaciją ir planavimą Ukrainai kovoje su Rusija, ir buvo pranešta, kad Rusija daro tą patį Irano atžvilgiu, teikdama taikinių informaciją ir JAV karinių pozicijų žemėlapius bei siųsdama dronus į Teheraną.

 

Nors Jungtinės Valstijos ir Rusija tiesiogiai nešaudo viena į kitą, šios valstybės iš esmės užtaisė ir nukreipė ginklus, kuriuos šaudo kitos.

 

Kiekvienas karas paveikė kitą. Irano uždaryto Hormūzo sąsiaurio sukeltas pasaulinių naftos kainų šokas tapo finansiniu laimėjimu Rusijai – tiek dėl padidėjusių jos pačios naftos kainų, tiek dėl to, kad Trumpo administracija, desperatiškai siekdama sumažinti pasaulines kainas, sušvelnino sankcijas šiai naftai. Kadangi dėmesys ir ištekliai nukreipiami į Iraną, Rusija pradėjo pavasarinį puolimą, kuriuo siekiama įtvirtinti ir išplėsti savo teritorinius laimėjimus Ukrainoje. Tuo tarpu Ukraina pasiūlė Jungtinėms Valstijoms ir arabų šalims, į kurias taikosi Iranas, dronų gynybos patirtį, kurią įgijo kovodama su Rusija.

 

Abu konfliktai įtraukė ir kitas šalis. Ukrainoje Rusijos pastangas jau seniai lėmė Kinijos ekonominė ir techninė parama, tiesioginis Šiaurės Korėjos žmogiškųjų išteklių indėlis ir Irano dronai. Europos sąjungininkai vaidino vis svarbesnį vaidmenį padedant apginkluoti Ukrainą, netgi per pastaruosius metus ėmėsi vadovaujančių veiksmų šiose pastangose. Ir nors NATO šalys neatsiliepė į pono Trumpo raginimą padėti išlaikyti Hormūzo sąsiaurį atvirą, praėjusį mėnesį NATO valdomos priešraketinės gynybos sistemos numušė Irano raketas, nukreiptas į Turkiją. Irano raketos, nukreiptos į kelias Persijos įlankos valstybes, įtraukė šias šalis į kovą, o Izraelis užpuolė „Hezbollah“. Libane, o Irano remiami husiai Jemene paleido raketas į Izraelį.

 

Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose dalyvavo milijonai didžiųjų valstybių kareivių, tiesiogiai kovojusių tarpusavyje, dėl to žuvo milijonai žmonių. Tačiau ne visi pasauliniai karai atrodys kaip šie du katastrofiški konfliktai. Iš tiesų, tie įvykiai net nebuvo Pirmasis ar Antrasis pasauliniai karai.

 

XVIII amžiaus vidurio Septynerių metų karas ir XIX amžiaus pradžios Napoleono karai taip pat buvo pasaulinės kovos, apimančios atskirus karus, vykusius skirtinguose žemynuose, kuriuose dalyvavo didžiosios valstybės, kurios tiesiogiai kovojo arba koordinavo veiksmus tarp konfliktų.

 

1756–1763 m. Septynerių metų karas yra pamokantis norint suprasti pasaulinio karo reikšmę, kokia ji vyksta šiandien. Karas daugiausia vyko Europoje, vienoje pusėje buvo Britanija ir Prūsija, o kitoje – Prancūzija ir Austrija. Britanijai ir Prancūzijai valdant pasaulines imperijas, mūšiai tęsėsi keliuose žemynuose. Tai taip pat buvo laikas, kai šalys naudojo karinę jėgą, kad įtvirtintų savo nacionalinę galią.

 

Kai kurie teigia, kad Šaltasis karas buvo pasaulinis karas. Žinoma, teiginys, kad Šaltasis karas buvo šaltasis, yra klaidingas: tai buvo intensyvių konfliktų laikotarpis, apėmęs daugelį pasaulio šalių. Tačiau Šaltojo karo konfliktams trūko tarpusavio ryšio ir vienalaikiškumo Europoje ir Artimuosiuose Rytuose. Ir, svarbiausia, tuo metu supervalstybės atsargiai naudojo karinę jėgą, kuri varžė jų veiksmus, iš dalies dėl kaupiamų branduolinių arsenalų. Šiandien tiek ponas Putinas, tiek ponas Trumpas demonstruoja nerūpestingesnį požiūrį į kariuomenės naudojimą savo tikslams pasiekti ir didesnį abejingumą pasekmėms, tiek ekonominėms, tiek socialinėms.

 

 

Kodėl svarbu karus Irane ir Ukrainoje vertinti kaip pasaulinio įvykio dalį, o ne kaip du konfliktus, vykstančius lygiagrečiai?

 

 

Žvilgsnis į tai, kaip karai yra susiję, rodo, kad mūsų lyderiai turi mąstyti globaliai besiformuojančiame daugiapoliame pasaulyje, kuriame valstybės kovoja dėl regionų ar įtakos sferų kontrolės. Konfliktas viename regione beveik neabejotinai persimes į kitą. Vienam karui skirti ištekliai gali reikšti mažiau išteklių kitam, pakenkdami pastangoms atgrasyti grėsmę ar padėti sąjungininkui, kuriam jos reikia. Nesugebėjimas pripažinti pasaulinio saugumo problemų masto yra būtent tai, kaip valstybės gali iš riboto pasirinkto karo patekti į pasaulinį karą, kurio jos neketino.

 

 

Praėjusiais metais sukako 80 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. To konflikto niokojimas tebėra neprilygstamas, ir turėtume tikėtis, kad taip ir liks. Net jei niekada nepatirsime kito tokio masto pasaulinio konflikto, vis tiek vėl liudijame pasaulinio karo eros sugrįžimą.

 

 

Paulas Poastas yra Čikagos universiteto politikos mokslų docentas ir vyresnysis nerezidentas Čikagos pasaulinių reikalų tarybos narys.“ [2]

 

 

1. Donbaso regione daugiausia gyvena rusakalbiai. 2001 m. 74–75 % Donecko gyventojų ir 66–69 % Luhansko gyventojų nurodė rusų kalbą, kaip gimtąją. Šiuo metu Rusija reiškia pretenzijas į Donbaso regioną, remdamasi tiek kultūriniais ryšiais, tiek jo strategine verte, nes 2025 m. spalio mėn. Kremlius kontroliuoja apie 90 % teritorijos.

 

2. A New Era of World War Has Arrived: Guest Essay. Poast, Paul.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 12, 2026.

A New Era of World War Has Arrived

“By the time the war in Iran began on Feb. 28, the world was already fighting. The past two years brought more war — both within and between countries — than in any years since the end of World War II. A new normal of rising conflict had arrived.

 

Now, as the conflict in Ukraine drags on and the American and Israeli war against Iran is paused under a fragile cease-fire, we are watching another unwelcome phenomenon return to the global stage: the world war. Two large conflicts on different continents have become theaters for strategic competition between major powers. Each war’s dynamics have had a direct impact on the other’s, and both have dragged ancillary states into the fray. And while the combined scale and intensity of the conflicts falls far short of the two devastating world wars fought last century, they have arisen from the same dangerous reflex: competing nations fully embracing military force as the first and primary means of exerting power.

 

Russia and the United States went to war for different reasons. President Vladimir Putin of Russia sought to regain land where mostly Russian speakers are living [1]. The stated objectives for the United States in going to war against Iran varied, but President Trump has consistently said that Iran can’t be allowed to acquire a nuclear weapon. (Israel, America’s partner in the war, shares that objective, but has political aims of its own, a reality that could scuttle the cease-fire altogether.) Still, both Mr. Putin and Mr. Trump believed success would be easy and that their goal justified virtually any level of violence — even if it broke the bounds of international law.

 

In a few short weeks, the conflicts in Ukraine and Iran became expressions of the great power competition underway. In both theaters, Russia and the United States have backed each other’s adversaries.

 

The United States continues to provide arms, intelligence and planning to Ukraine in its fight against Russia, and Russia was reported to be doing the same for Iran by providing targeting information and mapping on U.S. military positions and sending drones to Tehran.

 

While the United States and Russia aren’t directly firing on each other, the powers have essentially loaded and pointed the guns being fired by others.

 

Each war has affected the other. The shock to global oil prices induced by Iran’s closure of the Strait of Hormuz has become a financial windfall for Russia, both in higher prices for its own oil and through the easing of sanctions on that oil by a Trump administration desperate to lower global prices. As attention and resources are diverted to Iran, Russia has launched a spring offensive aimed at consolidating and expanding its territorial gains in Ukraine. Ukraine, meanwhile, has offered the expertise in drone defense it has acquired in its fight against Russia to the United States and the Arab nations being targeted by Iran.

 

Both conflicts have pulled in other countries. In Ukraine, Russia’s effort has long been enabled by the economic and technical support of China, the direct manpower contributions of North Korea and drones from Iran. European allies have played an increasingly important role in helping arm Ukraine, even taking the lead in that effort over the past year. And while NATO countries have not answered Mr. Trump’s call to help keep the Strait of Hormuz open, last month NATO-run missile defense systems shot down Iranian missiles directed toward Turkey. Iranian missiles aimed at several Gulf states have dragged those nations into the fight, while Israel has attacked Hezbollah in Lebanon, and the Iranian-backed Houthis in Yemen have launched missiles at Israel.

 

The First and Second World Wars involved millions of soldiers from great powers directly fighting one another, resulting in millions of deaths. But not all world wars will look like those two cataclysmic conflicts. Indeed, those events were not even the first or second world wars.

 

The Seven Years’ War of the mid-18th century and the Napoleonic wars of the early 19th century were also global fights, comprising separate wars occurring on different continents involving major powers that were either directly fighting or coordinating between the conflicts.

 

The Seven Years’ War of 1756 to 1763 is instructive for understanding the meaning of world war as it’s playing out today. The war was primarily fought in Europe, with Britain and Prussia on one side and France and Austria on the other. With Britain and France in possession of global empires, the battles extended across multiple continents. This, too, was a time when countries were embracing the use of military force to assert their national power.

 

Some argue that the Cold War was a world war. It is certainly true that the notion that the Cold War was cold is a misnomer: It was a period of intense conflict touching many parts of the globe. But Cold War conflicts lacked the interconnectedness and simultaneity on display in Europe and the Middle East. And, importantly, the superpowers during this time exercised caution about using military force that constrained their actions, in no small part because of the nuclear arsenals they were amassing. Today, both Mr. Putin and Mr. Trump display a more cavalier approach to using the military to achieve their goals — and a greater indifference to the consequences, both economic and social.

 

Why is it important to see the wars in Iran and Ukraine as part of a global event, rather than two conflicts unfolding in parallel?

 

Looking at how the wars are connected shows the necessity for our leaders to think globally in an emerging multipolar world where powers vie for control of regions or spheres of influence. A conflict in one region almost certainly will spill over into another. Resources allocated to one fight may mean fewer resources for another, undermining efforts to deter a threat or assist an ally in need. Failing to recognize the global span of security issues is exactly how states can stumble from a limited war of choice into a world war they did not intend.

 

Last year was 80 years since the end of the Second World War. That conflict’s devastation remains unmatched, and we should hope that remains the case. Even if we never endure another global conflict of that scale, we are nevertheless once again witnessing a return to an era of a world war.

 

Paul Poast is an associate professor of political science at the University of Chicago and a senior nonresident fellow at the Chicago Council on Global Affairs.” [2]

 

1. The Donbass region is predominantly Russian-speaking. In 2001, 74–75% of people in Donetsk and 66–69% in Luhansk reported Russian as their mother tongue. Currently, Russia claims the Donbass region based on both cultural ties and its strategic value, as the Kremlin controls about 90% of the territory as of October 2025.

 

2. A New Era of World War Has Arrived: Guest Essay. Poast, Paul.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 12, 2026.

Abipusiai automatizuotas sunaikinimas - spiečiai: didėjanti pasaulinė dirbtinio intelekto plėtra. Ginklavimosi varžybos

Pramonės pajėgumai lemia dronų ir raketų spiečių dydį. Vakarai sunaikino pramonę Vakaruose. Didelių spiečių nebuvimas reiškia karinių pajėgumų nebuvimą ko nors užkariavimui. Žr.: Iranas.

  

Pramoniniai pajėgumai vis labiau pripažįstami kaip lemiamas veiksnys, lemiantis spiečiaus dydį, o dabartinės mūšio lauko ataskaitos rodo, kad didelio masto dronų ir raketų gamyba 2026 m. keičia karinius pranašumus. Nors Vakarų gynybos pramonės bazė istoriškai optimizavo nedidelį kiekį didelio tikslumo, brangių ginklų, priešininkai, tokie kaip Iranas ir Rusija, naudoja masinę pigesnių dronų gamybą, kad užgožtų gynybą.

 

 

Pramoniniai pajėgumai ir spiečiaus gamyba

 

 

Irano pajėgumai: Iranas išvystė reikšmingus dronų gamybos pajėgumus, o ataskaitose nurodoma, kad galima pagaminti iki 400 „Shahed“ dronų per dieną. Šie klajojantys sprogmenys kartu su raketų apšaudomis yra skirti priešo oro gynybai persotinti.

 

 

Rusijos pokytis: Rusija perkėlė išteklius į „dronų cunamio“ strategiją 2026 m., sumažindama dalį raketų gamybos, kad maksimaliai padidintų bepiločių orlaivių (FPV) dronų gamybą.

 

 

Vakarų iššūkiai: JAV ir Europa susiduria su iššūkiais gamindamos mažus, pigius dronus dideliu mastu, dažnai remdamosi kiniškais komponentais. Vakarų sistemos paprastai yra sudėtingesnės, tačiau jų yra mažiau ir jos yra daug brangesnės, todėl gali atsirasti „dronų spraga“.

Replikatorių iniciatyva: Pentagonas bando spręsti šią problemą savo „Replikatorių“ programa, kuria siekiama dislokuoti daug autonominių sistemų, tačiau susiduria su apribojimais tradiciniame gynybos viešųjų pirkimų modelyje.

 

Dronų kova 2026 m.

 

Poveikis strategijai: Didelio masto dronų spiečiai keičia karybos principus, todėl sunku nuo jų apsiginti, kaip rodo naujausi konfliktų, kuriuose dalyvauja Irano remiamos pajėgos, tyrimai.

 

Sąnaudų argumentas: Dėl didelės Vakarų šalių pagamintų perėmėjų kainos (pvz., 4 mln. USD už „Patriot“ raketą), palyginti su pigiais dronais, gynybos sistemos gali būti finansiškai išsekusios, o tai yra pagrindinis šiuolaikinės konfliktų dinamikos veiksnys.

 

Kovos su spiečiumi technologijos: Nors Vakarų šalys kuria nukreiptos energijos ginklus ir dirbtinio intelekto valdomas sistemas šioms grėsmėms atremti, didelis pigių dronų kiekis išlieka pagrindine kliūtimi.

 

Pramonės tendencijos

 

Europos perginklavimas: Europa agresyviai didina savo gynybos pramonę, ženkliai didėja gamyklų plotas ir yra parengti planai smarkiai padidinti šaudmenų ir dronų gamybą 2025–2026 m. Ukrainos vidaus produkcija: prognozuojama, kad iki 2026 m. Ukraina turės pajėgumų pagaminti didelį kiekį dronų ir raketų, o tikslas – milijonus bepiločių orlaivių (FPV) dronų, remiantis Kinijos tiekimo grandine.

 

Nors Iranas ir Rusija šiuo metu pirmauja pagal pigių dronų gamybos apimtis, Vakarai aktyviai stengiasi paspartinti savo masinės gamybos pajėgumus, nors susiduria su tiekimo grandinės kliūtimis komponentams ir medžiagoms, tokioms kaip anglies pluoštas.

 

 

„Rugsėjo mėnesį Pekine vykusiame kariniame parade prezidentas Xi Jinpingas ir jo specialūs svečiai, Rusijos prezidentas Vladimiras V. Putinas ir Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas, stebėjo, kaip Kinijos pajėgos demonstravo kelis dronų modelius, galinčius savarankiškai skristi kartu su naikintuvais į mūšį.

 

Technologinės galios demonstravimas iš karto sukėlė nerimą Jungtinėse Valstijose. Pentagono pareigūnai padarė išvadą, kad Amerikos nepilotuojamų kovinių dronų programa atsilieka nuo Kinijos, teigia trys JAV gynybos ir žvalgybos pareigūnai. Manoma, kad Rusija taip pat pirmauja statant įrenginius, kurie galėtų gaminti pažangius dronus, teigė pareigūnai, kurie nebuvo įgalioti viešai kalbėti apie karinius pajėgumus.

 

JAV pareigūnai ragino šalies gynybos bendroves imtis veiksmų. Praėjusį mėnesį Kalifornijoje įsikūrusi gynybos technologijų įmonė „Anduril“ pradėjo gaminti dirbtinio intelekto valdomus, savarankiškai skraidančius dronus, kurie atrodė panašūs į tuos, kurie buvo parodyti Kinijoje. Gamyba gamykloje netoli Kolumbo, Ohajo valstijoje, prasidėjo trimis mėnesiais anksčiau nei planuota, siekiant sumažinti atotrūkį nuo Kinijos, sakė vienas gynybos pareigūnas.

 

Kinijos Karinis demonstravimas ir JAV atsakomasis žingsnis buvo eskaluojamų pasaulinių ginklavimosi lenktynių dėl dirbtinio intelekto paremtų autonominių ginklų ir gynybos sistemų dalis. Ši technologija, sukurta veikti savarankiškai naudojant dirbtinį intelektą, sumažina žmogaus įsikišimo poreikį priimant sprendimus, pavyzdžiui, kada pataikyti į judantį taikinį ar gintis nuo atakos.

 

Pastaraisiais metais daugelis tautų tyliai įsitraukė į pranašumo varžybas dėl šių arsenalų, įskaitant dronus, kurie atpažįsta ir smogia taikiniams be žmogaus komandos, savarankiškai skraidančius naikintuvus, kurie koordinuoja atakas tokiu greičiu ir aukščiu, kurį gali pasiekti nedaugelis žmonių pilotų, ir centrines dirbtinio intelekto valdomas sistemas, kurios analizuoja žvalgybos duomenis, kad greitai rekomenduotų oro smūgių taikinius.

 

Jungtinės Valstijos ir Kinija, didžiausios pasaulio karinės valstybės, yra konkurencijos centre. Tačiau lenktynės išsiplėtė. Rusija ir Ukraina, kurios jau penktus metus konfliktuoja, ieško visų technologinių pranašumų. Indija, Izraelis, Iranas ir kitos šalys investuoja į karinį dirbtinį intelektą, o Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija ir Lenkija persiginkluoja, abejodamos Trumpo administracijos įsipareigojimais NATO.

 

Kiekviena tauta siekia gynybos ir žvalgybos pareigūnai teigė, kad sukaupti pažangiausias technologines atsargas, jei prireiktų kovoti su dronais prieš dronus ir algoritmais prieš algoritmus tokiais būdais, kokių žmonės negali konkuruoti.

 

 

Rusija, Kinija ir Jungtinės Valstijos kuria dirbtinio intelekto ginklus kaip atgrasymo priemonę ir „abipusiai užtikrintam sunaikinimui“, vasario mėnesį duotame interviu sakė „Anduril“ įkūrėjas Palmeris Luckey.

 

 

Šis kaupimas buvo lyginamas su branduolinio amžiaus aušra 1940-aisiais, kai atominės bombos griaunamoji galia privertė konkuruojančias tautas į neramią aklavietę, dėl kurios daugiau nei keturis dešimtmečius truko kova su branduoliniais ginklais.

 

 

Tačiau nors branduolinių ginklų pasekmės yra gerai suprantamos, dirbtinio intelekto kariniai pajėgumai tik pradedami pažinti. Pareigūnų teigimu, technologija, kuriai nereikia stabtelėti, valgyti, gerti ar miegoti, yra skirta apversti karą aukštyn kojomis, padarydama mūšius greitesnius ir labiau nenuspėjamus.

 

 

Kuri šalis yra labiausiai pažengusi, neaišku. Daugelis programų yra tyrimų ir plėtros etape, o biudžetai yra įslaptinti. Kinijos, Jungtinių Valstijų ir Rusijos agentai stebi vieni kitus,  žvalgybos pareigūnai teigia, kad kitos šalies gamyklų linijos, karinės demonstracijos ir ginklų sandoriai leidžia daryti išvadą, ką kita daro.

 

Du JAV pareigūnai teigė, kad Kinija ir Rusija eksperimentuoja leisdamos dirbtiniam intelektui pačiai priimti sprendimus dėl mūšio lauko. Kinija kuria sistemas, skirtas dešimtims autonominių dronų, kurie koordinuotų atakas be žmogaus įsikišimo, o Rusija kuria „Lancet“ dronus, kurie gali suktis oru ir savarankiškai pasirinkti taikinius.

 

Nors technologijų specifika lieka paslėpta, ketinimai aiškūs.

 

2017 m. Putinas pareiškė, kad tas, kas vadovaus dirbtinio intelekto srityje, „taps pasaulio valdovu“.

 

Xi Jinpingas 2024 m. pareiškė, kad technologijos bus „pagrindinis geopolitinės konkurencijos mūšio laukas“. Sausio mėnesį gynybos sekretorius Pete'as Hegsethas nurodė visoms JAV kariuomenės šakoms diegti dirbtinį intelektą, sakydamas, kad jos turi „smarkiai įsibėgėti“.

 

Į šias pastangas investuojama milijardai dolerių. Pentagonas savo naujausiame biudžete prašė daugiau nei 13 milijardų dolerių autonominėms sistemoms ir per pastarąjį dešimtmetį išleido dar milijardus, nors bendrą sumą sunku atsekti, nes dirbtinio intelekto finansavimas buvo paskirstytas daugeliui programų.

 

 

Kinija, kuri, kai kurių tyrėjų teigimu, išleido sumas, panašias į Jungtinių Valstijų, naudojo finansines paskatas, kad paskatintų privačią pramonę kurti dirbtinio intelekto pajėgumus. Analitikų teigimu, Rusija investavo į su dronais ir autonomija susijusias programas, pasinaudodama konfliktu Ukrainoje, kad jas išbandytų ir patobulintų mūšio lauke.

 

 

Kinijos atstovas spaudai Liu Pengyu ambasadoje Vašingtone pranešė, kad Kinija pasiūlė tarptautines karinio dirbtinio intelekto valdymo sistemas ir paragino laikytis „apdairaus ir atsakingo požiūrio“ į jo plėtrą.

 

Pentagonas ir Rusijos gynybos ministerija neatsakė į prašymus pakomentuoti.

 

Dinamika gali priminti Šaltąjį karą, tačiau ekspertai perspėjo, kad dirbtinio intelekto era yra kitokia. Startuoliai ir investuotojai dabar atlieka svarbų vaidmenį kariuomenėje ir yra tokie pat svarbūs kaip universitetai ir vyriausybės. Dirbtinio intelekto technologijos tampa plačiai prieinamos, atverdamos duris šalims nuo Turkijos iki Pakistano kurti naujus pajėgumus. Vyksta sunkios inovacijų lenktynės be jokio akivaizdaus rezultato.

 

Etinius klausimus dėl gyvybės ar mirties pasirinkimo perleidimo mašinoms nustelbia skubėjimas kurti. Vienintelis svarbus susitarimas dėl dirbtinio intelekto ginklų tarp Kinijos ir Jungtinių Valstijų buvo pasiektas 2024 m. – tai neįpareigojantis įsipareigojimas išlaikyti žmogaus kontrolę priimant sprendimus dėl branduolinių ginklų naudojimo. Kitos šalys, pavyzdžiui, Rusija, neprisiėmė jokių įsipareigojimų.

 

Kai kurie teigė, kad dirbtinio intelekto poveikis bus didesnis nei bet kokios ginklavimosi varžybos.

 

„Dirbtinis intelektas yra universali technologija, kaip ir elektra. Ir mes nekalbame apie ginklavimosi varžybas elektros srityje“, – sakė Michaelas Horowitzas, buvęs Pentagono pareigūnas, dalyvaujantis autonominių ginklų kūrime. „Tiek, kiek DI transformuoja mūsų kariuomenę, tai yra taip, kaip tai padarė elektra, kompiuteriai ar lėktuvai.“

 

Kūrimo pradžia

 

2016 m. aviacijos šou pietų Kinijos Džuhajaus mieste Kinijos tiekėjas vieningai paleido 67 dronus. Atskirai animaciniame filme buvo parodyta, kaip dronai sunaikina raketų paleidimo įrenginį – tai buvo jų galimybių demonstravimas.

 

Rusija taip pat kūrė savo dronų arsenalą. 2014 m. jos kariniai planuotojai iškėlė tikslą iki 2025 m. 30 proc. savo kovinių pajėgų padaryti autonominėmis. Iki 2018 m. Rusijos kariuomenė Sirijoje išbandė nepilotuojamą ginkluotą transporto priemonę. Tai pabrėžė Maskvos ambicijas.

 

Vašingtone generolas leitenantas Jackas Shanahanas, anksčiau dirbęs žvalgybos srityje Gynybos departamente, vertino, ar DI galėtų išspręsti neatidėliotinesnę problemą. JAV kariuomenė rinko tiek daug duomenų – dronų filmuotos medžiagos, palydovinių vaizdų, perimtų signalų – kad niekas negalėjo visko suprasti.

 

„Jokioje kariuomenės tyrimų laboratorijoje nebuvo nieko, kas galėtų duoti rezultatų per mažiau nei porą metų“, – sakė generolas Shanahanas. „Turėjome problemą, kurios negalėjome išspręsti be dirbtinio intelekto.“

 

2017 m. generolas Shanahanas padėjo sukurti „Project Maven“ – Gynybos departamento iniciatyvą, skirtą kariuomenės DI integravimui į savo sistemas. Vienas iš tikslų buvo bendradarbiauti su Silicio slėniu kuriant programinę įrangą, skirtą greitai apdoroti vaizdus, ​​tokius kaip dronų filmuota medžiaga, žvalgybos tikslais. Į pagalbą buvo pasitelkta „Google“.

 

Tačiau projektas greitai susidūrė su kliūtimis. Pentagono pirkimų sistema, sukurta remiantis senais rangovais ir ilgais terminais, sulėtino procesą.

 

Kai „Google“ viduje pasklido žinia apie „Project Maven“, darbuotojai taip pat protestavo, sakydami, kad įmonė, kuri kadaise pažadėjo „Nebūk bloga“, neturėtų padėti nustatyti dronų atakų taikinių. Galiausiai „Google“ pasitraukė iš šio projekto.

 

2019 m. „Maven“ perėmė duomenų analizės bendrovė „Palantir“, kurią kartu įkūrė technologijų investuotojas Peteris Thielis. Taip pat atsirado naujų gynybos technologijų startuolių, tokių kaip „Anduril“, kurie tiekė federalinei vyriausybei dirbtinio intelekto palaikomus jutiklių bokštus palei pietinę JAV sieną.

 

Kinijoje Pekinas skatino komercines technologijų įmones kurti gynybos partnerystes, taikydamas strategiją, vadinamą „civiliniu-kariniu susiliejimu“. Privačios įmonės buvo įtrauktos į karinius pirkimus, bendrus tyrimus ir kitą darbą su gynybos institucijomis. Įmonės, dirbančios su dronais ir nepilotuojamais laivais, pastebėjo augančią karinę paklausą savo technologijoms.

 

2022 m. įvykiai Ukrainoje teoriją pavertė realybe.

 

Pralenkusi ginkluotę, išlaidas ir skaičiumi, Ukraina atlaikė Rusiją improvizuotu pigių technologijų arsenalu. Mėgėjų lenktyniniai dronai buvo naudojami Rusijos pozicijoms fronto linijose atakuoti, galiausiai tapdami mirtingesniais už artileriją, o kai kuriais atvejais įgydami autonominių pajėgumų. Nuotolinio valdymo laivai laikė Rusijos Juodosios jūros laivyną prispaustą.

 

Rusija taip pat prisitaikė. Jos dronas „Lancet“, kurį iš pradžių pilotavo žmonės, turi autonominio taikymo funkcijas.

 

„Ketveri žiaurumo metai Ukrainos mūšio lauke pasauliui tapo laboratorija“, – sakė buvęs Pentagono pareigūnas ponas Horowitzas.

 

Pastaraisiais mėnesiais Ukraina pradėjo dalytis savo mūšio lauko duomenų lobynais su „Palantir“ ir kitomis įmonėmis, kad dirbtinio intelekto sistemos galėtų geriau išmokti kovoti karuose.

 

Visoje Europoje, kur vyriausybės siekia sumažinti savo priklausomybę nuo Amerikos kariuomenės, Ukrainos pamokos buvo atgarsio vertos. Vasario mėnesį Vokietija, Prancūzija, Italija, Didžioji Britanija ir Lenkija pareiškė, kad sukurs bendrą oro gynybos sistemą, skirtą apsisaugoti nuo dronų.

 

Kinija taip pat padarė pažangą. 2024 m. Džuhajaus aviacijos parodoje „Norinco“, viena iš pagrindinių šalies gynybos gamintojų, pristatė kelis ginklus su dirbtinio intelekto galimybėmis. Viena iš jos sistemų parodė visą brigadą, įskaitant šarvuočius ir dronus, kuriuos valdė ir eksploatavo dirbtinis intelektas.

 

Kitas orlaivis, kurį pristatė valstybinė Kinijos aviacijos pramonės korporacija, buvo 16 tonų sveriantis reaktyvinis dronas, skirtas skraidančiam lėktuvnešiui, galinčiam skrydžio metu paleisti dešimtis mažesnių dronų.

 

„Kairysis spustelėjimas, dešinysis spustelėjimas“

 

Praėjus savaitei po to, kai vasario mėnesį Amerikos ir Izraelio pajėgos smogė Iranui, aukštas Pentagono pareigūnas konferencijoje, kurią tiesiogiai transliavo „Palantir“, parodė, kaip dabar atrodo kompiuterizuotas karas.

 

Palydovinėje transliacijoje buvo rodomas sandėlis. Vienu pelės spustelėjimu pareigūnas pasirinko lauke pastatytų baltų sunkvežimių eilę, kad realiuoju laiku būtų galima juos nukreipti į juos. Per kelias sekundes dirbtinio intelekto programinė įranga pasiūlė ginklą, apskaičiavo degalų ir šaudmenų poreikius, įvertino kainą ir sukūrė smūgio planą.

 

Tai buvo dabartinė „Project Maven“ versija, kurią pradėjo generolas Shanahanas, o dabar jai vadovavo „Palantir“ ir kuriai naudojosi komercinis dirbtinis intelektas. Sistema analizavo žvalgybos duomenis iš įvairių šaltinių, sugeneravo pagal prioritetą surūšiuotus taikinių sąrašus ir rekomendavo ginklus, praktiškai pašalindama vėlavimą tarp taikinio identifikavimo ir jo sunaikinimo.

 

Įdiegta karinė Claude'o, dirbtinio intelekto įmonės „Anthropic“ sukurto pokalbių roboto, versija, „Maven“ padėjo sugeneruoti tūkstančius taikinių pirmosiomis Irano kampanijos savaitėmis – šį tempą JAV Centrinės vadovybės vadovas admirolas Bradas Cooperis iš dalies priskyrė „pažangiems dirbtinio intelekto įrankiams“.

 

Gynybos departamento vyriausiasis skaitmeninio ir dirbtinio intelekto pareigūnas Cameronas Stanley, kalbėjęs Palantiro konferencijoje, teigė, kad tai, ką „Maven“ darė, buvo „revoliucija“. Žmonių dalyvavimas prilygo „kairysis spustelėjimas, dešinysis spustelėjimas, kairysis spustelėjimas“, – sakė jis.

 

Teiginiai apie „Maven“ sugebėjimus gali būti perdėti, o didelė dalis Amerikos pranašumo atsirado dėl įeinančių duomenų masto ir juos naudojančių žmonių įgūdžių, sakė Emelia Probasco, vyresnioji mokslo darbuotoja Džordžtauno universiteto Saugumo ir besiformuojančių technologijų centre.

 

„Tai ne raketų mokslas“, – sakė ji. „Įtariu, kad Kinija jau turi kažką panašaus.“

 

Neseniai paskelbtoje ataskaitoje, kurioje analizuojami tūkstančiai Liaudies išlaisvinimo armijos pirkimų dokumentų, ponia Probasco nustatė, kad Kinija kūrė sistemas, kurios atkartojo amerikietiškas. Vienu atveju Kinija bandė atkartoti „Joint Fires Network“ – amerikiečių programą, skirtą sujungti jutiklius ir ginklus visame pasaulyje, kad dronas vienoje pasaulio pusėje galėtų smogti iš kitos.

 

Kai kuriose srityse Kinija aiškiai pirmauja. Dėl gamybos dominavimo ji gali gaminti autonominius ginklus tokiu mastu, kokio Pentagonas negali pasiekti.

 

Trumpo administracijos viduje dirbtinio intelekto ginklų kūrimas įgavo beveik evangelišką užsidegimą. Praėjusį mėnesį Pentagonas „Anthropic“ pavadino saugumo grėsme, iš dalies dėl to, kad bendrovė norėjo apriboti savo technologijos naudojimą automatiniams ginklams.

 

„Mes laimėsime dirbtinio intelekto lenktynes“, – praėjusį mėnesį Vašingtone vykstančioje kasmetinėje konferencijoje „Hill & Valley Forum“, kurią jis kartu įkūrė siekdamas sujungti Silicio slėnį ir vyriausybę, sakė ekonomikos reikalų valstybės sekretoriaus pavaduotojas Jacobas Helbergas.

 

Konferencijoje technologijų vadovai, investuotojai ir vyriausybės pareigūnai palaikė pranešėjus, kurie ragino technologijų įmones suteikti kariuomenei neribotą prieigą prie dirbtinio intelekto.

 

„Anduril“ atstovas ponas Luckey teigė, kad dirbtinio intelekto ginklų kaupimas gali užkirsti kelią dideliems karams. Ši logika atspindėjo Šaltąjį karą: jei abi pusės žinotų, ką gali mašinos, nė viena nerizikuotų to sužinoti.

 

„Konfliktai tarp supervalstybių panašiai pablogės, jei pavyks sukurti tai, kas pakankamai veiksmingai atgraso nuo karo“, – sakė jis.

 

Vis dėlto atgrasymas remiasi racionalumu, o dirbtinio intelekto ginklai yra sukurti taip, kad judėtų greičiau nei žmogaus protas. Pratybose, vykdomose nuo 2020 m., mokslininkai tyrinėjo, kaip autonominės sistemos galėtų paspartinti eskalaciją ir susilpninti žmonių kontrolę – ir davė nerimą keliančių rezultatų.

 

Viename scenarijuje Jungtinių Valstijų ir Japonijos valdoma sistema į raketos paleidimą iš Šiaurės Korėjos reagavo automatiškai paleisdama netikėtą kontrataką.

 

„Autonominių sistemų greitis lėmė netyčinę eskalaciją“, – teigiama ne pelno siekiančios tyrimų organizacijos „RAND Corporation“, dirbančios su kariuomene, analitikų ataskaitoje.

 

Generolas Shanahanas, kuris 2020 m. pasitraukė iš kariuomenės ir dabar yra analitinio centro „Center for a New American Security“ narys, teigė, kad lenktynės, kurias jis padėjo pradėti, neleido jam užmigti naktimis. Vyriausybės privalo nustatyti aiškias ribas, kol technologijos nepralenks jų kontrolės, sakė jis.

 

„Yra eskalacijos spiralės rizika, kai mums gresia pavojus naudoti neišbandytas, nesaugias ir nepatvirtintas sistemas, jei nebūsime atsargūs, nes kiekvienas jaučiame, kad kita pusė nuo mūsų kažką slepia“, – sakė jis.“ [1]

 

1. Mutually Automated Destruction: The Escalating Global A.I. Arms Race. Frenkel, Sheera; Mozur, Paul; Satariano, Adam.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 12, 2026.

Mutually Automated Destruction - Swarms: The Escalating Global A.I. Arms Race

Industrial ability determines the size of drone and missile swarms. The West destroyed the industry in the West. No big swarms equals no military ability to conquer anything. See: Iran.

 

Industrial capacity is increasingly recognized as a critical determinant of swarm size, with current battlefield reports indicating that high-volume drone and missile production is reshaping military advantages in 2026. While the Western defense industrial base has historically optimized for small numbers of high-precision, expensive weapons, adversaries like Iran and Russia are utilizing mass production of lower-cost drones to overwhelm defenses.

 

Industrial Ability and Swarm Production

 

    Iran's Capabilities: Iran has developed a significant capability to produce drones, with reports suggesting potential output of up to 400 Shahed drones per day. These loitering munitions, along with missile barrages, are designed to saturate enemy air defenses.

    Russia's Shift: Russia has shifted resources toward a "drone tsunami" strategy for 2026, cutting back some missile production to maximize FPV drone production.

    Western Challenges: The US and Europe face challenges in producing small, cheap drones at scale, often relying on Chinese components. Western systems tend to be more sophisticated but less numerous and far more expensive, creating a potential "drone gap".

    Replicator Initiative: The Pentagon is trying to address this with its Replicator program, aimed at fielding large numbers of attritable autonomous systems, but faces limitations within its traditional defense procurement model.

 

Drone Warfare in 2026

 

    Impact on Strategy: Large-scale drone swarms are transforming warfare, making it difficult to defend against them, as demonstrated in recent studies of conflicts involving Iranian-backed forces.

    The Cost Argument: The high cost of Western-made interceptors (e.g., $4M per Patriot missile) compared to cheap drones means that defensive systems can be financially exhausted, a major factor in modern conflict dynamics.

    Counter-Swarm Technology: While Western nations are developing directed-energy weapons and AI-powered systems to counter these threats, the sheer volume of low-cost drones remains a major obstacle.

 

Industrial Trends

 

    European Rearmament: Europe is aggressively ramping up its defense industry, with factory space growing significantly, and plans in place for huge increases in ammunition and drone production for 2025–2026.

    Ukraine's Domestic Output: Ukraine is projected to have the capability to produce a significant volume of drones and missiles by 2026, aiming for millions of FPV drones, based on Chinese supply chain.

 

While Iran and Russia currently excel in the sheer volume of low-cost drone production, the West is actively working to accelerate its own mass-production capabilities, though it faces supply chain hurdles for components and materials like carbon fiber.

 

 

 

“At a military parade in Beijing in September, President Xi Jinping and his special guests, President Vladimir V. Putin of Russia and the North Korean leader, Kim Jong-un, watched as Chinese forces showed off several models of drones that could autonomously fly alongside fighter jets into battle.

 

The demonstration of technological might immediately set off alarm bells in the United States. Pentagon officials concluded that America’s program for unmanned combat drones was lagging China’s, according to three U.S. defense and intelligence officials. Russia, too, was thought to be ahead in building facilities that could produce advanced drones, said the officials, who were not authorized to speak publicly on military capabilities.

 

U.S. officials pushed domestic defense companies to step up. Last month, Anduril, a defense technology start-up in California, began manufacturing A.I.-backed, self-flying drones that appeared similar to the ones shown in China. Production at a factory outside Columbus, Ohio, started three months ahead of schedule, part of an effort to close the gap with China, one defense official said.

 

China’s military display and the U.S. countermove were part of an escalating global arms race over A.I.-backed autonomous weapons and defense systems. Designed to operate by themselves using A.I., the technology reduces the need for human intervention in decisions like when to hit a moving target or defend against an attack.

 

In recent years, many nations have quietly engaged in a contest of one-upmanship over these arsenals, including drones that identify and strike targets without human command, self-flying fighter jets that coordinate attacks at speeds and altitudes that few human pilots can reach, and central systems run by A.I. that analyze intelligence to recommend airstrike targets quickly.

 

The United States and China, the world’s largest military powers, are at the center of the competition. But the race has widened. Russia and Ukraine, now in their fifth year of conflict, are looking for every technological advantage. India, Israel, Iran and others are investing in military A.I., while France, Germany, Britain and Poland are rearming amid doubts about the Trump administration’s commitment to NATO.

 

Each nation is aiming to amass the most advanced technological stockpile in case they need to fight drone against drone and algorithm against algorithm in ways that people cannot match, defense and intelligence officials said.

 

Russia, China and the United States are all building A.I. arms as a deterrent and for “mutually assured destruction,” Palmer Luckey, Anduril’s founder, said in an interview in February.

 

The buildup has been compared to the dawn of the nuclear age in the 1940s, when the atomic bomb’s destructive power forced rival nations into an uneasy standoff, leading to more than four decades of nuclear weapons brinkmanship.

 

But while the implications of nuclear weapons are well understood, A.I.’s military capabilities are just beginning to be known. The technology — which does not need to pause, eat, drink or sleep — is set to upend warfare by making battles faster and more unpredictable, officials said.

 

Exactly which nation is furthest ahead is unclear. Many programs are in a research and development phase, and budgets are classified. Operatives from China, the United States and Russia watch one another’s factory lines, military displays and weapons deals to deduce what the other is doing, intelligence officials said.

 

China and Russia are experimenting with letting A.I. make battlefield decisions on its own, two U.S. officials said. China is developing systems for dozens of autonomous drones to coordinate attacks without human input, while Russia is building Lancet drones that can circle in the sky and autonomously pick targets, they said.

 

Even as the specifics of the technologies remain veiled, the intentions are clear.

 

In 2017, Mr. Putin declared that whoever leads in A.I. “will become the ruler of the world.”

 

Mr. Xi said in 2024 that technology would be the “main battleground” of geopolitical competition. In January, Defense Secretary Pete Hegseth directed all branches of the U.S. military to adopt A.I., saying they needed to “accelerate like hell.”

 

Billions of dollars are being poured into the efforts. The Pentagon requested more than $13 billion for autonomous systems in its latest budget, and has spent billions more over the past decade, though the total is difficult to track because A.I. funding has been spread across many programs.

 

China, which some researchers said was spending amounts comparable to those of the United States, has used financial incentives to spur private industry to build A.I. capabilities. Russia has invested in drone and autonomy-related programs, analysts said, using the conflict in Ukraine to test and refine them on the battlefield.

 

Liu Pengyu, a spokesman for the Chinese Embassy in Washington, said China had proposed international frameworks for governing military A.I. and called for “a prudent and responsible attitude” toward its development.

 

The Pentagon and Russia’s Ministry of Defense did not respond to requests for comment.

 

The dynamics may resemble the Cold War, but experts cautioned that the A.I. era was different. Start-ups and investors now play a role in the military and are as critical as universities and governments. A.I. technology is becoming widely available, opening the door for countries from Turkey to Pakistan to develop new capabilities. What’s emerging is a grinding innovation race without any obvious endpoint.

 

Ethical questions about ceding life-or-death choices to machines are being overtaken by the rush to build. The only major accord on A.I. weaponry between China and the United States was reached in 2024, a nonbinding pledge to maintain human control over the decision to use nuclear weapons. Other countries, like Russia, have made no commitments.

 

Some argued that A.I.’s impact would be bigger than any arms race.

 

“A.I. is a general-purpose technology like electricity. And we don’t talk about an electricity arms race,” said Michael Horowitz, a former Pentagon official involved in autonomous weapons development. “To the extent A.I. is transforming our military, it’s the way that electricity or computers or the airplane did.”

 

The Buildup Begins

 

In 2016 at an air show in the southern Chinese city of Zhuhai, a Chinese supplier flew 67 drones in unison. An animated film separately showed the drones destroying a missile launcher, a demonstration of their capabilities.

 

Russia, too, was building its drone arsenal. In 2014, its military planners set a goal of making 30 percent of its combat power autonomous by 2025. By 2018, the Russian military was testing an unmanned armed vehicle in Syria. It underscored Moscow’s ambitions.

 

In Washington, Lt. Gen. Jack Shanahan, who had previously worked in intelligence at the Defense Department, was assessing whether A.I. could solve a more immediate problem. The U.S. military was collecting so much data — drone footage, satellite imagery, intercepted signals — that nobody could make sense of it all.

 

“There was nothing in any of the research labs in the military that were capable of generating results in less than a couple of years,” General Shanahan said. “We had a problem we could not solve without A.I.”

 

In 2017, General Shanahan helped create Project Maven, a Defense Department effort for the military to incorporate A.I. into its systems. One aim was to work with Silicon Valley to build software to swiftly process images like drone footage for intelligence purposes. Google was tapped to help.

 

But the project quickly ran into hurdles. The Pentagon’s procurement system, built around legacy contractors and long timelines, slowed things down.

 

When word spread inside Google about Project Maven, employees also protested, saying a company that had once pledged “Don’t be evil” should not help identify targets for drone strikes. Google eventually backed away from the project.

 

In 2019, Palantir, a data analytics company co-founded by the tech investor Peter Thiel, took over Maven. New defense tech start-ups like Anduril also emerged, supplying the federal government with A.I.-backed sensor towers along the southern U.S. border.

 

In China, Beijing pushed commercial tech companies toward defense partnerships in a strategy called “civil-military fusion.” Private firms were drawn into military procurement, joint research and other work with defense institutions. Companies working on drones and unmanned boats found growing military demand for their technologies.

 

Events in Ukraine in 2022 turned theory into reality.

 

Outgunned, outspent and outnumbered, Ukraine held off Russia with an improvised arsenal of cheap technology. Hobbyist racing drones were used to attack Russian positions on the front lines, eventually becoming more lethal than artillery and, in some cases, gaining autonomous capabilities. Remote-controlled boats kept Russia’s Black Sea fleet pinned down.

 

Russia adapted as well. Its Lancet drone, which was initially piloted by humans, has incorporated autonomous targeting features.

 

“The four years of brutality on the battlefield in Ukraine has served as a laboratory for the world,” said Mr. Horowitz, the former Pentagon official.

 

In recent months, Ukraine began sharing its troves of battlefield data with Palantir and other firms so A.I. systems can better learn to fight wars.

 

Across Europe, where governments are aiming to diminish their reliance on the American military, the lessons from Ukraine resounded. In February, Germany, France, Italy, Britain and Poland said they would develop a joint air defense system to guard against drones.

 

China also advanced. At the 2024 Zhuhai Airshow, Norinco, one of the country’s main defense manufacturers, revealed multiple weapons with A.I. capabilities. One of its systems showed an entire brigade, including armored vehicles and drones, which were controlled and operated by A.I.

 

Another craft, unveiled by the state-run Aviation Industry Corporation of China, was a 16-ton jet-powered drone designed to serve as a flying aircraft carrier that could deploy dozens of smaller drones midflight.

 

‘Left Click, Right Click’

 

A week after American and Israeli forces struck Iran in February, a senior Pentagon official gave a glimpse into what computerized warfare now looks like at a conference livestreamed by Palantir.

 

A satellite feed showed a warehouse. With the click of a mouse, an officer selected a row of white trucks parked outside to target in real time. In seconds, the A.I. software suggested a weapon, calculated fuel and ammunition needs, weighed the cost and generated a strike plan.

 

It was the present-day version of Project Maven, which General Shanahan had started and was now run by Palantir and powered by commercial A.I. The system analyzed intelligence from various sources, generated target lists ranked by priority and recommended weapons, all but eliminating the lag between identifying a target and destroying it.

 

Embedded with a military version of Claude, the chatbot made by the A.I. firm Anthropic, Maven helped generate thousands of targets in the opening weeks of the Iran campaign, a pace that Adm. Brad Cooper, the head of U.S. Central Command, attributed in part to “advanced A.I. tools.”

 

Cameron Stanley, the Defense Department’s chief digital and artificial intelligence officer, who spoke at Palantir’s conference, said that what Maven was doing was “revolutionary.” Human involvement amounted to “left click, right click, left click,” he said.

 

The claims about Maven’s abilities might be overstated and much of the American advantage came from the scale of data flowing in and the skills of the people using it, said Emelia Probasco, a senior fellow at Georgetown University’s Center for Security and Emerging Technology.

 

“It’s not rocket science,” she said. “I suspect that China already has something like it.”

 

In a recent report analyzing thousands of People’s Liberation Army procurement documents, Ms. Probasco found that China was building systems that mirrored American ones. In one case, China was trying to replicate the Joint Fires Network, an American program set up to link sensors and weapons globally so a drone on one side of the world could cue a strike from the other.

 

In some areas, China clearly leads. Its manufacturing dominance means it can produce autonomous weapons at a scale the Pentagon cannot match.

 

Inside the Trump administration, the push for A.I. weapons has taken on an almost evangelical fervor. Last month, the Pentagon labeled Anthropic a security risk, partly because the company wanted to limit its technology’s use for automated weapons.

 

“We will win the A.I. race,” Jacob Helberg, the under secretary of state for economic affairs, said last month at the Hill & Valley Forum, an annual conference in Washington, which he co-founded to bridge Silicon Valley and the government.

 

At the conference, tech executives, investors and government officials cheered speakers who called for tech companies to give the military unfettered access to A.I.

 

Anduril’s Mr. Luckey argued that the A.I. arms buildup might prevent major wars. The logic mirrored the Cold War: If both sides knew what the machines could do, neither would risk finding out.

 

“Conflicts between superpowers will similarly deteriorate if you can build the things that deter warfare effectively enough,” he said.

 

Yet deterrence assumes rationality, while A.I. weapons are designed to move faster than human reason. In exercises dating to 2020, researchers explored how autonomous systems could accelerate escalation and erode human control — with some alarming results.

 

In one scenario, a system operated by the United States and Japan responded to a missile launch from North Korea by autonomously firing an unexpected counterattack.

 

“The speed of autonomous systems led to inadvertent escalation,” said the report by analysts at RAND Corporation, a nonprofit research organization that works with the military.

 

General Shanahan, who retired from the military in 2020 and is now a fellow at the Center for a New American Security, a think tank, said the race he had helped start kept him up at night. Governments must set clear boundaries before the technology outruns their control, he said.

 

“There is a risk of an escalatory spiral where we’re in danger of fielding untested, unsafe and unproven systems if we’re not careful, because we each feel like the other side is hiding something from us,” he said.” [1]

 

1. Mutually Automated Destruction: The Escalating Global A.I. Arms Race. Frenkel, Sheera; Mozur, Paul; Satariano, Adam.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 12, 2026.