Kodėl Europos Sąjunga negali konkuruoti ir dėl to šiuo metu patiria deindustrializaciją? Kodėl ES elitas pradėjo masiškai pralaimėti rinkimus?

Neįmanoma konkuruoti pramoninės gamybos srityje, neturint pigios elektros energijos – ji yra daugelio gamybos procesų, robotikos ir dirbtinio intelekto plėtros pagrindas.

 

Energetikos krizės metu, kilusioje po 2022 m. įvykių Ukrainoje ir vėliau sekusių rusiškų dujų tiekimo nutraukimų bei sankcijų, pramoninės elektros energijos kainos Europos Sąjungoje pakilo daugiau, nei dvigubai (nors nuo to laiko didmeninėje ir mažmeninėje rinkose jos iš dalies stabilizavosi).

Elektros energijos kainų pramonės sektoriuje augimas ES

•           Kainų pokyčiai: Sutrikus rusiškų dujų tiekimui vamzdynais ir įvedus sankcijas 2022 m., didmeninės ir ne buitiniams vartotojams skirtos elektros energijos kainos staigiai šoktelėjo; dėl to pramonės įmonių patiriamos elektros energijos sąnaudos daugiau, nei dvigubai viršijo ikikrizinį lygį.

•           Dabartinis lygis: Remiantis „Eurostat“ ir „BusinessEurope“ duomenimis, pramoninės elektros energijos kainos ES pasiekė maždaug 0,199 Eur už kWh (kai tuo tarpu vidutinė kaina ne buitiniams vartotojams ES pastaruoju metu siekia apie 0,1837 Eur už kWh).

Palyginimas su JAV ir Kinija

•     Jungtinės Valstijos: Pramoninės ir ne buitiniams vartotojams skirtos elektros energijos kainos ES yra maždaug 2–2,5 karto didesnės, nei Jungtinėse Valstijose. JAV pramoninės elektros energijos kaina svyruoja apie 0,075 Eur už kWh (apie 0,07–0,08 JAV dolerio už kWh); tai lemia gausi vietinė skalūnų dujų ir iškastinio kuro gavyba.

•     Kinija: Pramoninės elektros energijos kainos ES yra maždaug 50–100 proc. (arba daugiau) didesnės, nei Kinijoje. Kinijoje pramoninės elektros energijos kainos vidutiniškai siekia apie 0,082 Eur už kWh (arba mažiau, priklausomai nuo regiono ir įtampos klasės); tam įtakos turi valstybės reguliuojami tarifai ir masto ekonomija.

•           Skirtumas iki sankcijų ir po jų: Prieš 2021–2022 m. energetikos sukrėtimą kainų skirtumas tarp pramoninės elektros energijos kainų ES ir JAV bei Kinijoje buvo gerokai mažesnis. Dėl sankcijų atsiradusi priklausomybė nuo brangesnio suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) importo bei anglies dvideginio taršos kaštai padidino šį struktūrinį deficitą – dėl to pramonės energijos sąnaudos Europoje tapo daugiau, nei dvigubai, didesnės, nei JAV, ir beveik tiek pat viršijo atitinkamus rodiklius Kinijoje.

 

Pramonė yra karinio pajėgumo pagrindas. Todėl šiuo metu Europos Sąjungoje gyventi nėra saugu. Vokietijos perpektyviausia partija AfD reikalauja atsisakyti antirusiškų sankcijų.

 

 

 

Why Cannot the European Union Compete and Therefore Deindustrializes Right Now? Why the EU Elites Started Losing Elections Massively?

You cannot compete in industrial production without cheap electricity, that is basis of most production, robotics and AI development.

 

Industrial electricity prices in the European Union have more than doubled (or roughly doubled to over 2x) at their peak during the energy crisis following the 2022 events in Ukraine and subsequent cut-offs/sanctions on Russian gas, though wholesale and retail levels have partially stabilized since then.

EU Industrial Electricity Price Increases

•           Price Movement: Following the disruption and sanctions on Russian pipeline gas in 2022, wholesale and non-household electricity prices spiked dramatically, causing industrial electricity costs to more than double compared to pre-crisis levels.

•           Current Levels: According to data from Eurostat and BusinessEurope, EU industrial electricity prices reached approximately €0.199 per kWh (with the recent EU non-household average sitting around €0.1837 per kWh).

Comparison with the USA and China

•           United States: EU industrial and non-household electricity prices are roughly 2 to 2.5 times higher than in the United States. The U.S. industrial electricity price hovers around €0.075 per kWh (approx. $0.07–$0.08/kWh), supported by abundant domestic shale gas and fossil fuel production.

•           China: EU industrial electricity prices are roughly 50% to over 100% higher than in China. Chinese industrial electricity prices average around €0.082 per kWh (or lower depending on the region and voltage class), aided by state-regulated tariffs and economies of scale.

•           Pre-Sanction vs. Post-Sanction Gap: Before the 2021–2022 energy shock, the price gap between EU industrial electricity and the US/China was significantly narrower. Post-sanction reliance on more expensive liquefied natural gas (LNG) imports and carbon costs widened this structural deficit, leaving European industrial power costs at more than double US levels and well above Chinese equivalents.

 

The industry is basis for military ability. It is not safe to live in the European Union currently. Germany's most promising party, the AfD, demands an end to anti-Russian sanctions.

 

Amerika traukiasi

„Labas rytas. „Isaias“ tapo pirmuoju šio sezono Atlanto vandenyno uraganu. Jis juda Meksikos įlankos pakrantės link.

 

Turime ir daugiau naujienų, įskaitant pranešimą apie tai, kokie universitetiniai išsilavinimo laipsniai yra pelningiausi. (Anglų kalbos studijos prie jų nepriskiriamos.) Vis dėlto pirmiausia pakalbėkime apie karą su Iranu.

 

Traukimasis

 

Karas su Iranu turėjo tapti Amerikos galios demonstravimu – dar vienu JAV kariuomenės veiksmų aprėpties pavyzdžiu. JAV pajėgos jau buvo sunaikinusios tris Irano branduolinius objektus ir išvedusios Venesuelos prezidentą Nicolásą Maduro iš jo rezidencijos Karakase. Prezidentas D. Trumpas šį konfliktą pavadino trumpa „išvyka“ į Artimuosius Rytus, kurios tikslas – neleisti Iranui sukurti branduolinio ginklo. Praėjus vos daugiau nei savaitei, jis pareiškė, kad karo tikslai „iš esmės pasiekti“.

 

Praėjus maždaug septyniems mėnesiams, taip manančiųjų liko nedaug. Kaip praneša mano kolegos Davidas Sangeris ir Ericas Schmittas, šis karas ne sustiprino, o nuolat varžė JAV galią.

 

Štai kad ir praėjusį savaitgalį įvykęs skubotas tuzino bombonešių „B-1“ išvedimas iš Didžiojoje Britanijoje esančios oro bazės. Iš pradžių administracija tai menkino: esą išgirdus apie grėsmę, verta elgtis atsargiai; lėktuvai nuolat perkeliami iš vienos vietos į kitą – nieko sudėtingo! (Nors, kaip pranešė Ericas, tai iš tiesų gana sudėtinga.)

 

Pirmadienį Didžiosios Britanijos ir JAV pareigūnai įvardijo tą grėsmę: gauta konkrečios ir patikimos informacijos, kad Irano remiami asmenys planavo surengti dronų atakas prieš lėktuvus ir JAV karius tiesiai iš vietos už oro bazės tvoros.

 

Atidžiai stebintiems karą – o tai ir daro Davidas bei Ericas – operacija, kurios metu lėktuvai buvo grąžinti į bazes Jungtinėse Valstijose, tapo „dar vienu akivaizdžiu pavyzdžiu, kaip D. Trumpas ir jo gynybos sekretorius Pete’as Hegsethas ne kartą buvo priversti trauktis ir atšaukti karines pajėgas, kurios į Artimuosius Rytus bei Didžiąją Britaniją buvo dislokuotos kaip atgrasymo priemonė“. Tai svarbu, nes, kaip teigiama, tokie atsitraukimai parodo iraniečiams, kad jie gali priversti supervalstybę sprukti.

 

Pasikeitęs mūšio laukas

 

Irano bepiločiai orlaiviai jau pakeitė Pentagono požiūrį į savo pažeidžiamumą. Dabar nebepakanka tiesiog laikyti pajėgas už raketų veikimo zonos ribų. Bepiločius orlaivius ir kibernetinius ginklus galima panaudoti beveik bet kur, o tai iš esmės keičia mūšio lauko sampratą.

 

Žinoma, karo pradžioje Jungtinės Valstijos sunaikino Teherano karinį jūrų laivyną. Taip pat ir oro pajėgas. Be to, JAV karinė jūrų blokada stipriai pakenkė Irano ekonomikai. Tačiau, kaip rašo Davidas ir Ericas:

 

Tai nesutrukdė iraniečiams priversti amerikiečių orlaivius ir personalą pasitraukti iš anksčiau saugių bazių – vis toliau ir toliau nuo Irano. Amerikiečių personalas buvo evakuotas iš bazių Bahreine, Kuveite, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir Katare – visos jos buvo pasiekiamos Irano raketoms ir bepiločiams orlaiviams. Kai kurios iš šių bazių buvo taip smarkiai apgadintos, kad Pentagone beveik nėra noro jas atstatyti; jei Kongresas skirs lėšų, jos bus perkeltos į saugesnes vietas.

 

Dėl viso to Jungtinėms Valstijoms sunku išlaikyti pasaulio lyderės įvaizdį. Amerikiečių pajėgos vis dar gali siųsti bombonešius į taikinius užsienyje, tačiau dabar jiems tektų kilti iš bazių pačiose JAV, o tai reikalauja daug laiko ir degalų. (Be to, jiems ima stigti raketų.) Lėktuvnešių grupės vis dar gali patruliuoti regione, tačiau jūrininkai nebegali apsirūpinti atsargomis iš bazės Bahreine, nes Iranas ją sunaikino.

 

Dabar karinio jūrų laivyno tiekimo grandinė driekiasi iki Diego Garsijos – salos Indijos vandenyne, esančios daugiau nei 2 000 mylių atstumu. Kelionė iki ten trunka savaites ir, vėlgi, reikalauja daug degalų. Išlaidos auga.

 

Nepriklausoma spauda

 

Žinoma, administracija situaciją vertina visiškai kitaip. Dalyvaudamas kampanijoje prieš kadencijos vidurio rinkimus, D. Trumpas pareiškė, kad Iranas atsidūrė ties žlugimo riba. Praėjusią savaitę jis sakė, kad karas baigsis „iškart po rinkimų“. Davidas ir Ericas itin griežtai pabrėžė skirtumą tarp savo pateikiamos informacijos ir Trumpo pozicijos. Apie prezidentą jie rašo: „Jis tvirtina, kad bet koks pasakojimas apie Irano pažangą tėra „melagingos naujienos“ (angl. *fake news*), kurias skleidžia žiniasklaidos priemonės, rašančios apie šaudmenų trūkumą ir kitas nesėkmes vien todėl, kad yra nelojalios šaliai.“

 

Faktų patikra: netiesa.“ [1]

 

1. America in Retreat. Sifton, Sam.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 8, 2026.

America in Retreat

“Good morning. Isaias is now the first Atlantic hurricane of the season. It’s headed for the Gulf Coast.

 

There’s more news, including a story about which college degrees are the most lucrative. (English isn’t one of them.) First, though, let’s talk about the war with Iran.

 

In retreat

 

The war against Iran was meant to be a projection of American power, another example of the U.S. military’s reach. American forces had already destroyed three Iranian nuclear sites last year and snatched President Nicolás Maduro of Venezuela out of his compound in Caracas. President Trump called the conflict a brief “excursion” into the Middle East to prevent Iran from developing a nuclear weapon. A little more than a week into it, he said the war’s objectives were “pretty well complete.”

 

Seven months or so later, there are not many people saying that. As my colleagues David Sanger and Eric Schmitt report, the war has repeatedly constrained U.S. power rather than enhanced it.

 

Take this past weekend’s hasty withdrawal of a dozen B-1 bombers from an air base in Britain. Not a big deal, the administration said at first: If you hear of a threat, it’s good to be cautious. We move these planes around all the time. Not difficult! (Except, as Eric reported, it’s pretty difficult.)

 

On Monday, British and American officials described that threat: specific and credible information that operatives backed by Iran were planning to launch drone strikes against the planes and U.S. troops from right outside the air base’s fence.

 

To anyone watching the war closely — and that’s David and Eric — the operation that brought the planes back to their bases in the United States “was another glaring example of how, time after time, Mr. Trump and his defense secretary, Pete Hegseth, have been forced into retreat, pulling back military forces that had been deployed to the Middle East and Britain as a deterrent.”

 

That matters, they say, because such retreats tell the Iranians that they can make a superpower turn tail.

 

A battlefield transformed

 

Iran’s drones have already altered how the Pentagon thinks about its vulnerabilities. It’s not enough to keep forces out of missile range now. Drones and cyberweapons can be deployed almost anywhere, reshaping the concept of the battlefield.

 

Yes, the United States obliterated Tehran’s navy at the start of the war. Its air force, too. And a U.S. naval blockade has battered Iran’s economy. But, as David and Eric write:

 

That has not stopped the Iranians from forcing American aircraft and personnel to flee their once-secure bases — farther and farther from Iran. American personnel were evacuated from bases in Bahrain, Kuwait, the United Arab Emirates and Qatar, all of which were within Iranian missile and drone range. Some of those bases were so badly damaged that inside the Pentagon there is little interest in rebuilding them; they will be moved farther away, if Congress grants the funding.

 

All of which makes it hard for the United States to look like the foremost power in the world. American forces can still send bombers to their targets abroad, but they will now need to fly from home soil, which takes time and a lot of fuel. (Also, they’re running low on missiles.) Carrier groups can still patrol the region, but the sailors can’t secure supplies from a base in Bahrain, because Iran destroyed it.

 

The naval supply chain now runs to Diego Garcia, an island in the Indian Ocean more than 2,000 miles away. To get there requires weeks of sea time and, once more, a lot of fuel. The costs mount.

 

An independent press

 

The administration sees things very differently, of course. Out on the campaign trail for the midterm elections, Trump has said Iran is on the brink of collapse. Last week, he said the war would fold up “right after the election.”

 

David and Eric were particularly bracing about the distance between their reporting and Trump’s position. They write of the president: “Any description of Iranian progress, he insists, is ‘fake news,’ promulgated by news organizations that are writing about munitions shortages and other setbacks because they are disloyal to the country.”

 

Fact check: False.” [1]

 

1. America in Retreat. Sifton, Sam.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 8, 2026.

Tegul fizika reguliuoja dirbtinio intelekto pramonę

“Tai galima pavadinti dirbtinio intelekto (DI) nusikalstamumo banga. DI agentai įveikia apsaugos priemones, slapta prasiskverbia į išorines sistemas ir išvengia stebėjimo. Dėl to DI srities lyderiai, įskaitant Dario Amodei, Samą Altmaną ir Eloną Muską, paragino sulėtinti šių sistemų kūrimą.

 

Tuo pat metu Abilene (Teksaso valstijoje) milžinišku tempu statomas „Stargate“ duomenų centras. Energiją jis gauna iš Teksaso elektros tinklų bei dešimties vietoje įrengtų gamtinių dujų turbinų, o kaip atsarginis šaltinis naudojami 62 dyzeliniai generatoriai. Projekto vystytojai siekia gauti leidimą įrengti dar 41 dujų turbiną ir 18 generatorių. Statoma arba aktyviai planuojama ir finansuojama daugybė kitų milžiniškų duomenų centrų.

 

Čia matomas kontrastas tarp deklaruojamo atsargumo teorijoje ir maksimalaus greičio praktikoje. Artimiausiais metais galima pagrįstai tikėtis technologinių pagrindų pažangos, prie kurios prisidės ir pats DI. Tobulės algoritmai, taip pat galios elektronika, aušinimo sistemos ir duomenų apdorojimo efektyvumas. Skaičiavimai taps švaresni, naudingesni ir energetiškai efektyvesni. Kita vertus, lėtesnis tempas suteiktų mums laiko geriau suprasti DI ir sukurti prasmingas valdymo sistemas.

 

Tokia perspektyva turėtų būti patraukli DI kūrėjams. Vis dėlto jų veiksmai rodo, kad konkurencinės lenktynės dėl rinkos dalies užgožė racionalų ilgalaikės visuomeninės naudos vertinimą. Šio stimulo stiprumas leidžia manyti, kad savanoriškas susilaikymas vargu ar duos rezultatų. Tas pats konkurencinis spaudimas, skatinantis didinti skaičiavimo galią, taip pat skatins ieškoti būdų, kaip apeiti, susilpninti ar išvengti neaiškių bei sudėtingų taisyklių.

 

Reguliavimas veikia geriausiai, kai yra susietas su pamatuojamais fiziniais veiksmais. Branduolinės katastrofos pavyko išvengti dėl draudimų atlikti bandymus atmosferoje, kiekybinių pristatymo priemonių apribojimų ir bendro supratimo, kad pirmasis panaudojimas sulauks griežto pasmerkimo bei bausmės. Sėkmingi buvo ir griežtai apibrėžti biologinių ginklų, ozono sluoksnį ardančių, cheminių medžiagų, benzino su švinu bei tabako rinkodaros apribojimai. Raginimas „kurti DI atsakingai“ yra miglotas. Gigavatai – pamatuojami.

 

Atsiveria puiki galimybė fizikai nubrėžti „raudonąją liniją“ DI technologijoms: nėra naujos tvarios energijos – nėra ir naujo duomenų centro. Joks didelis duomenų centras ar esamo centro reikšmingas plėtros projektas neturėtų gauti leidimų ar prisijungimo prie tinklo, kurių jam reikia, nebent plėtotojas užtikrins pakankamai naujų pajėgumų – energijos gamybos be anglies dioksido išmetimo, energijos kaupimo ir perdavimo infrastruktūros, – kad patenkintų papildomą elektros energijos poreikį, ir padengs visas su tuo susijusias išlaidas.

 

Vien tai neišspręs visų problemų, susijusių su dirbtiniu intelektu. Dirbtinį intelektą vis dar sunku kontroliuoti. Tačiau galime pasinaudoti fiziniu energijos tiekimo ribotumu ir nustatyti aiškų bei paprastą apribojimą pramonei, kurios reguliavimas iki šiol buvo sudėtingas ir sunkiai įgyvendinamas.

 

---

 

F. Wilczekas yra 2004 m. Nobelio fizikos premijos laureatas.“ [1]

 

1. Let Physics Regulate the AI Industry. Wilczek, Frank.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 08 Oct 2026: A15. 

Let Physics Regulate the AI Industry

“Call it the artificial-intelligence crime wave. AI agents are breaking through safeguards, sneaking into outside systems and hiding from monitoring. This has led AI executives including Dario Amodei, Sam Altman and Elon Musk to call for slowing the development of these systems.

 

Meanwhile, in Abilene, Texas, construction of the Stargate data center is proceeding at a breakneck pace. It draws power from the Texas grid and from 10 on-site natural-gas turbines, with 62 diesel backup generators. Its developers have sought permission to add 41 more gas turbines and 18 more generators. Many other giant data centers are under construction or are being planned and financed aggressively.

 

There is a contrast here between the professed desire for caution in theory and pedal to the metal in practice. Over the next few years, one can reasonably expect improvements in technological fundamentals, with AI helping to drive them. Algorithms will improve, as will power electronics, cooling systems and data efficiency. Computation will be cleaner, more useful and more energy-efficient. Meanwhile, a slower pace could give us time to understand AI better and develop meaningful systems of governance.

 

That prospect ought to be attractive to AI planners. Yet their actions suggest that the competitive frenzy to secure market share has displaced rational assessment of long-term social benefit. The strength of that incentive suggests that voluntary restraint is unlikely to succeed. The same competitive pressures that drive the accumulation of computing power will also encourage the invention of ways to circumvent, erode or evade vague or complex rules.

 

Regulation works best when attached to measurable physical acts. Bans on atmospheric testing, numerical limits on delivery systems, and the general understanding that first use will be severely condemned and punished have held off nuclear catastrophe. Sharply defined restrictions on biological weapons, ozone-destroying chemicals, leaded gasoline and tobacco marketing have also succeeded. "Develop AI responsibly" is fog. Gigawatts are measurable.

 

There is a golden opportunity for physics to establish a red line for AI technology: no new sustainable power, no new data center. No large data center, or major extension of an existing one, should receive the permits or grid connection it needs unless its developer brings enough new carbon-free generation, energy storage and transmission online to meet its additional electricity demand -- and pays the full cost.

 

By itself, this won't solve all the problems AI poses. Controlling AI remains difficult. But we can use the physical bottleneck of energy to impose a clear and simple restraint on an industry that has otherwise proved elusive to regulate.

 

---

 

Mr. Wilczek is a 2004 Nobel laureate in physics.” [1]

 

1. Let Physics Regulate the AI Industry. Wilczek, Frank.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 08 Oct 2026: A15. 

Ką daryti, kai perkėlus pramonės gamybą iš JAV į Kiniją staiga suvokiama, jog reikia daugiau laivų? Pradedama apie juos svajoti.

 

Vieno žmogaus svajonės yra kitų žmonių uždarbis. Bideno svajonės praturtino, nieko nesugebančias, profsąjungas. Trumpo svajonės leidžia gerai uždirbti didelėms JAV kompanijoms. O vežimas vis dar stovi vietoje.

 

Ši situacija iliustruoja struktūrinę JAV laivų statybos krizę, kurią lėmė dešimtmečius trukusi deindustrializacija. Kai gamyba perkeliama tūkstančius kilometrų už vandenyno, o savi pajėgumai sunaikinami, staiga padidėjusio, laivų poreikio neįmanoma patenkinti tiesiog politiniais pažadais ar pinigų injekcijomis.

Kol politikai keičia retoriką, reali situacija („vežimas“) nejuda dėl kelių esminių priežasčių:

Kodėl JAV laivų statyba išgyvena aklavietę?

•           Pramoninės bazės praradimas: JAV nebeturi masinės komercinių laivų statybos infrastruktūros. Šiuo metu pasaulinėje rinkoje dominuoja Kinija (apie 50–60 % rinkos), Pietų Korėja ir Japonija. JAV dalis pasaulinėje komercinių laivų statyboje sudaro mažiau nei 1 %.

•           Katastrofiškas darbuotojų trūkumas: Trūksta kvalifikuotų suvirintojų, inžinierių ir laivų statytojų. Net ir skyrus milijardinius užsakymus (tiek kariniam, tiek civiliniam laivynui), gamyklos tiesiog neturi kas juos montuoja.

•           „Jones Act“ (Džonso įstatymo) spąstai: Pagal šį 1920 m. įstatymą, prekes tarp JAV uostų gali plukdyti tik JAV statyti, JAV piliečių valdomi ir su JAV vėliava plaukiojantys laivai. Kadangi JAV pastatyti laivą kainuoja 4–5 kartus brangiau nei Azijoje, vietinis laivynas sensta, o naujų laivų statyba yra ekonomiškai nuostolinga verslui.

Dvi skirtingos vizijos – tas pats rezultatas

Abiejų politinių stovyklų bandymai spręsti šią problemą dažniausiai virsta subsidijomis savo interesų grupėms, o ne realiais laivais vandenyje:

Politinė kryptis          Pagrindinis akcentas           Rezultatas rinkai

Demokratų (Bideno) modelis         Subsidijos, susietos su griežtais reikalavimais samdyti profsąjungų darbuotojus (Union labor) ir žaliąja energetika (pvz., vėjo jėgainių aptarnavimo laivais).            Didina statybos kaštus ir biurokratiją, saugo profsąjungų privilegijas, bet nepadidina gamybos efektyvumo.

Respublikonų (Trumpo) modelis   Tarifai kiniškam plienui/laivams, dereguliacija ir didžiuliai gynybiniai užsakymai stambioms JAV korporacijoms (General Dynamics, Huntington Ingalls).            Korporacijos fiksuoja rekordinius pelnus iš valstybinių sutarčių, tačiau dėl konkurencijos trūkumo projektai vėluoja metais, o jų kaina viršija biudžetus.

Galiausiai JAV atsiduria užburtame rate: pirkti laivus iš Kinijos tampa geopolitiniu tabu ir grėsme saugumui, o pasistatyti pačioms – per brangu, per lėta ir trūksta darbo jėgos. Kol nebus imtasi fundamentalių švietimo, profesinio mokymo ir pramonės automatizavimo reformų, „svajonės“ ir toliau liks tik politinių kampanijų dalimi.

“Jungtinės Valstijos gali pralaimėti dar vieną karą – tokį, kuris nulems šalies saugumą ateinančiame šimtmetyje.

 

Karinė ir komercinė galia yra glaudžiai susijusios. Ypač svarbų vaidmenį kuriant ir išlaikant komercinę galią visada atliko jūrų galia. Amerika šią pamoką išmoksta skaudžiu būdu.

 

Šimtmečius šalys, valdžiusios jūras, valdė ir pasaulį – taip teigė XIX a. amerikiečių karinio jūrų laivyno strategas Alfredas Thayeris Mahanas.

 

Dronų amžiuje būtų galima atleisti už mintį, kad šis laikotarpis jau baigėsi.

 

Vis dėlto šiandien daugiau nei 80 proc. pasaulio prekių vis dar gabenama laivais. Amerika beveik prarado gebėjimą juos statyti. Šalis, kuri aštuntajame dešimtmetyje pagamindavo 5 proc. pasaulio laivyno (pagal tonažą) ir dominavo pasaulinėje laivų statybos pramonėje, šiandien pagamina vos 0,2 proc. pasaulio laivyno.

 

Kaip iki to prieita? Reagano valdymo laikotarpiu JAV politikos formuotojai nusprendė nebe remti komercinės laivybos, todėl ši greitai persikėlė į kitas šalis, pavyzdžiui, Japoniją ir Pietų Korėją. Tuo pat metu, po Šaltojo karo pabaigos sumažinus gynybos finansavimą dešimtajame dešimtmetyje, susitraukė karinė laivų statybos pramonės dalis. Tuo pat metu Kinija nusprendė paversti laivų statybą ir jūrų pramonę strateginiu prioritetu – per pastaruosius du dešimtmečius gamybos apimtis, palyginti su JAV, padidino tris kartus.

 

Dėl dešimtmečius trukusios valstybės paramos Kinija dabar dominuoja pagal gamybos pajėgumus ir užimamą pasaulinės laivų statybos rinkos dalį. 2006 m. vyriausybė įvardijo laivų statybą kaip vieną iš septynių strateginių pramonės šakų, kuriose valstybinės Kinijos įmonės privalėjo išlaikyti kontrolę. Iki 2015 m. Pekinas priskyrė laivų statybą prie 10 prioritetinių sektorių, per kuriuos Kinija siekė dominuoti pasaulinėje prekyboje.

 

Visa tai vyko tuo metu, kai Jungtinės Valstijos judėjo priešinga kryptimi – perkeldavo į užsienį ne tik laivų statybą, bet ir daugelį kitų pramonės sektorių tiekimo grandinių. Tai buvo didelio masto susitarimo dalis: amerikietiškas kapitalas plūdo į Kiniją, o mainais JAV vartotojai gaudavo pigių prekių. Tačiau tuo pat metu buvo aukojamos amerikiečių darbo vietos, tiekimo grandinių atsparumas, o kai kuriais atvejais – ir nacionalinis saugumas.

 

Kinija ne tik turi daugiau karo laivų – jos sukurtas privataus sektoriaus laivynas, gabenantis didžiąją dalį pasaulio komercinių krovinių, savo dydžiu daugybę kartų lenkia JAV laivyną. Šiandien Jungtinės Valstijos turi mažiau nei 200 tolimojo plaukiojimo laivų, o Kinija – 5 500. Ar kas nors abejoja, kad Kinija galėtų įveikti Jungtines Valstijas bet kokiame pasauliniame jūrų tiekimo grandinių „žaidime“ ar, tarkime, karinės blokados aplink Taivaną atveju?

 

Tai ypač aktualu turint omenyje, kad būtent komerciniais laivais JAV kariuomenė gauna didžiąją dalį reikiamų atsargų – net ir karo metu. Jei Kinija atšauktų savo laivus (kaip pandemijos metu kurį laiką buvo sustabdžiusi asmeninių apsaugos priemonių tiekimą sveikatos priežiūros darbuotojams), tai galėtų turėti milžiniškų ekonominių ir saugumo pasekmių Jungtinėms Valstijoms (ar bet kuriai kitai šaliai, priklausomai nuo Kinijos komercinių laivų).

 

Net ir be tokių dramatiškų įvykių, sutrikimai jūrų transporte tampa vis dažnesni. „Consultative Shipping Group“ – organizacija, kurios narės valdo daugiau nei penktadalį pasaulio prekybos (pagal krovinių tonažą), – neseniai pareiškė, kad jūrų blokados ir tiekimo grandinių sutrikimai tokiose vietose kaip Hormūzo sąsiauris bei Sueco ir Panamos kanalai nebėra tik „pavieniai sukrėtimai“. Tai – nauja realybė pasaulyje, kuriame laivai ir laivybos maršrutai tapo strategiškai svarbiais, tačiau ginčytinais „siauraisiais ruožais“ (angl. *choke points*).

 

Nenuostabu, kad tokios šalys kaip Kinija ir Rusija siekia išnaudoti naujus, alternatyvius maršrutus, kuriuos pačios galėtų kontroliuoti – pavyzdžiui, transpoliarinį maršrutą per Arkties vandenyną, kurio dalis savo kontrolės zona laiko Rusija. Viena Kinijos bendrovė neseniai pradėjo vykdyti reguliarius savaitinius krovinių pervežimus per Arktį, taip sutrumpindama įprastą kelionės maršrutą 40 dienų.

 

Šios dvi šalys kartu turi apie 60 ledlaužių (būtinų saugiam plaukimui tolimojoje Šiaurėje), o JAV Arkties regione turi tik tris. Tai viena iš priežasčių, kodėl Trumpo administracija stiprina bendradarbiavimą su suomiais – ši idėja kilo dar pirmosios Trumpo kadencijos metu ir buvo plėtojama valdant Bideno administracijai (kuri įžvelgė strateginę galimybę plėtoti ryšius su patikimomis sąjungininkėmis, įskaitant Suomiją ir Kanadą). Amerikai reikėjo daugiau ledlaužių, kad galėtų plaukioti regione, tapusiame kur kas svarbesniu tiek ekonominiu, tiek strateginiu požiūriu nei anksčiau. Dėl tirpstančio ledo atsirado galimybė naudotis naujais komerciniais laivybos keliais Tolimojoje Šiaurėje. Rusija vėl militarizuoja Šiaurės jūrų kelią (kaip tai darė Šaltojo karo metais), o daugelis valstybių varžosi, siekdamos ištirti regioną ir aptikti gamtinių dujų bei naudingųjų iškasenų telkinių. Visa tai reikalauja ledlaužių.

 

Nors Bideno administracija suteikė šiai strategijai konkretų turinį – NATO viršūnių susitikimo kuluaruose pasirašydama supratimo memorandumą,  Būtent prezidentas D. Trumpas savo antrosios kadencijos metu pasirašė susitarimą su suomiais dėl 11 ledlaužių statybos – tai rodo, kad laivų statyba tapo abiejų politinių partijų remiamu pramonės prioritetu.

 

Griežtosios linijos gynybos politikos šalininkai jau seniai įspėja: nors JAV vis dar pirmauja tokiose srityse kaip branduoliniai povandeniniai laivai ir pažangiausia jūrinė įranga, manevringesnių ir dvejopos paskirties laivų – kuriuos būtų galima pagaminti pigiau ir greičiau – trūkumas taptų dideliu trūkumu pasaulyje, kuriame vis svarbesni tampa tiekimo grandinių atsparumas ir įtakos zonos. Jūrų pramonėje, kaip ir daugelyje kitų sričių, nebėra vienos pasaulinės rinkos; veikiau egzistuoja laivynai, priklausantys šalių ir įmonių grupėms, kurios kritinėje situacijoje gali bendradarbiauti arba ne.

 

J. Bideno administracijos laikais tuometinis nacionalinio saugumo patarėjas Jake'as Sullivanas pareiškė, kad „laivai yra naujieji lustai“ – sritis, kurioje JAV, bendradarbiaudamos su sąjungininkėmis, turėtų tapti labiau savarankiškos. Nors D. Trumpas gyrėsi sukursiąs „auksinį“ linijinių laivų laivyną, jis taip pat pristabdė prekybos priemonių, pagrįstų 1974 m. Prekybos įstatymo 301-uoju straipsniu, taikymą; šios priemonės būtų apribojusios Kinijos galią laivų statybos sektoriuje. Rugsėjo pabaigoje vykusiame JAV ir Kinijos viršūnių susitikime šis sustabdymas buvo pratęstas iki 2027 m. pradžios.

 

Nepaisant retorikos, D. Trumpas nėra griežtos politikos Kinijos atžvilgiu šalininkas. Tačiau Kongrese yra daug abiejų partijų atstovų, kurie yra tvirtai pasiryžę atgaivinti JAV jūrų pramonę.

 

2025 m. balandį senatoriai Toddas Youngas (respublikonas iš Indianos) ir Markas Kelly (demokratas iš Arizonos) paskelbė siekiantys priimti įstatymą „SHIPs for America Act“. Šiuo teisės aktu būtų siekiama atgaivinti Amerikos laivų statybos pramonę, skiriant daugiau lėšų darbo jėgos mokymui ir jūrų saugumo patikos fondui. Šis fondas, panašiai kaip nacionaliniai oro uostų ir greitkelių patikos fondai, turėtų sukaupti lėšų, kurių nereikėtų kasmet iš naujo tvirtinti, taip sudarant sąlygas ilgalaikiam darbui stiprinant jūrų pramonę. Kongresas gali atidėti derybas iki laikotarpio po kadencijos vidurio rinkimų, tačiau laivų statyba išliks svarbia politinių diskusijų tema – valstijos, kuriose vyksta aršiausia rinkimų kova (pavyzdžiui, Viskonsinas, Mičiganas ir Pensilvanija), kartu yra ir svarbūs jūrų pramonės centrai. Be to, niekur nedingsta grėsmė, kad svarbūs jūrų transporto mazgai bus paversti ginklu – tai daro Iranas, Kinija, husiai ir kiti veikėjai. Nekyla abejonių, kad didėjančios įtampos ir pasaulinio merkantilizmo laikais Amerika privalo stiprinti savo laivyną.

 

Kaip savo 2020 m. išleistoje knygoje rašė buvęs karinio jūrų laivyno karininkas ir D. Trumpo patarėjas laivų statybos klausimais Jerry Hendrixas, Pekinas – „galbūt prisimindamas Kinijos žlugimą XIX a. pabaigoje, patirtą dėl Europos imperinių galių spaudimo“ – pasirinko tokią jūrų strategiją, kuri „atkartojo modelį, prieš kelis šimtmečius sukurtą Olandijos ir Britanijos Rytų Indijos bendrovių“: kontroliuoti pasaulines tiekimo grandines iš dalies per jūrų kelių kontrolę.

 

Amerika savo pačios rizika prarado pranašumą jūroje. Tačiau Kongresas turi galimybę jį susigrąžinti – lėtai, bet užtikrintai – įgyvendindamas pramonės politiką, kurios siekia tiek dešinieji, tiek kairieji. Tai galimybė, kurios negalima praleisti.

 

Rana Foroohar yra knygos „Sea Change: America’s New Great Game in the Arctic Circle“ („Jūrų permainos: naujasis Amerikos „didysis žaidimas“ Arktyje“) autorė.” [1]

 

1. A War America Could Win: Guest Essay. Foroohar, Rana.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 7, 2026.