Ribų privalumai

„Dėžutės viduje“

 

Davidas Epsteinas

 

„Riverhead“, 304 puslapiai, 32 USD

 

Periodinė elementų lentelė Dmitrijui Mendelejevui, kaip teigiama, atėjo sapne. 1869 m. pradžioje, nusnūdęs, išsivadavęs iš sąmoningo pasaulio ribų, rusų chemikas pateko į fantastišką erdvę, kurioje elementai šoko aplink jį, kol susibūrė į tvarkingą išdėstymą, kurį žinome šiandien. Tai puiki istorija. Tačiau, kaip Davidas Epsteinas rašo knygoje „Dėžutės viduje“, ji „visiškai neatskleidžia tikrosios Mendelejevo sėkmės paslapties“.

 

Realybė tokia, kad Mendelejevas turėjo sutartį parengti chemijos vadovėlį. Jis skubėjo laikytis termino ir turėjo susisteminti medžiagą taip, kad ji atitiktų griežtus reikalavimus. Šios ribos lėmė jo proveržį. „Jam nereikėjo mąstyti nestandartiškai“, – rašo ponas Epsteinas, – „tiek, kiek reikėjo tinkamos dėžės, kurioje dirbti“.

 

„Abstrakčiai“, – rašo ponas Epsteinas, – „mes dažnai pervertiname beribę laisvę ir pasirinkimą“. Viena jo cituojama apklausa parodė, kad Dauguma žmonių mano, kad „visiška laisvė“ skatina kūrybiškumą. Tačiau, anot jo, nuo meno iki verslumo apribojimai gali išlaisvinti, o ne užgniaužti puikų darbą: „Siekdami daugiau laisvės, dažnai trukdome savo geriausioms pastangoms, nes iš tikrųjų mums reikia naudingų ribų.“

 

Žurnalistas ir knygos „Diapazonas: kodėl generalistai triumfuoja specializuotame pasaulyje“ (2019 m.) autorius ponas Epsteinas dalijasi istorijomis apie žmones, kurie galėjo naudoti daugiau apribojimų arba juos naudojo išmintingai. Inžinieriai, dirbę „General Magic“ – įmonėje, kuri nuo 1990 m. turėjo beveik neribotą finansavimą ir vienus geriausių pasaulio technologijų talentų, – perkrovė savo ankstyvąjį „iPhone“ tipo produktą funkcijomis ir todėl negalėjo sukurti kažko, ką žmonės naudotų. Be apribojimų, rašo ponas Epsteinas, „mes visada turime giliai įsišaknijusį poreikį ką nors pridėti“.

 

Johanas Sebastianas Bachas kai kuriuos savo geriausius kūrinius sukūrė laikydamasis savęs primesto fugos formato. (Pridurčiau, kad kaip bažnyčios muzikantas Bachas taip pat pasinaudojo savaitiniu sekmadienio terminu.) Isabel Allende, romanistė, visada pradeda rašyti naują knygos sausio 8 d., kad priverstų jos smegenis įsijungti į kūrybinį režimą. Keithas Jarrettas improvizavo savo garsųjį 1975 m. gyvo garso albumą „The Koln Concert“ sugedusiu pianinu. Riboto instrumento apribojimai privertė jį sugalvoti naujų grojimo būdų, kurie kitaip nebūtų buvę būtini.

 

Kai kurie įdomesni šios greitai parašytos knygos skyriai nagrinėja psichologines priežastis, kodėl apribojimai gali lemti kūrybinius proveržius. „Kadangi smegenys natūraliai linkusios vengti pastangų reikalaujančio mąstymo ir verčiau pasikliauti pažįstamais modeliais“, – rašo ponas Epsteinas, – „visiška laisvė linkusi vesti prie neoriginalių idėjų, tiesiog kartojant tai, kas žinoma“. „Apribojimai stumia smegenis už numatytųjų polinkių ribų, versdami jas giliau spręsti problemas.“ Pasakykite žmonėms parašyti eilėraštį, ir jie dažniausiai parašys šiukšles. Tačiau duokite jiems formą, kurios laikytis, ir jie greičiausiai sukurs ką nors įdomesnio.

 

Ponas Epsteinas svarsto, kaip apribojimų teorija galėtų padėti mums atlikti daugiau darbo. Pavyzdžiui, kadangi dėmesys yra ribotas, daugeliui iš mūsų būtų naudingas dirbtinis apribojimas palikti telefonus kitame kambaryje ir rečiau tikrinti el. paštą. Jis taip pat rekomenduoja apriboti tam tikros dienos darbų sąrašą. Ponas Epsteinas anksčiau sudarinėdavo ilgus sąrašus, kurie skatindavo atlikti kelias užduotis vienu metu ir sukeldavo nerimą.

 

Dabar jis rašo: „kiekvieno sąrašo viršuje yra vienas dalykas, kurio įvykdymas reikštų, kad tai buvo gera diena.“ Šis priverstinis prioritetų nustatymas reiškia, kad jis pasirenka ką nors vertingo nuveikti, tai padaro ir juda į priekį.

 

„Dėžutės viduje“ yra daug įdomių istorijų, tačiau kartais tema šiek tiek išplečiama. Pavyzdžiui, viename skyriuje nagrinėjama, kaip vykdytinos, objektyvios sutarčių taisyklės skatina moteris verslininkes Zambijoje labiau bendradarbiauti su vyrais, kurie kitaip linkę pasinaudoti jomis. Tačiau nors taisyklės prieš vagystes ir sukčiavimą techniškai gali būti apribojimai, jos nėra visiškai tas pats, kas kūrybiniai apribojimai, minimi kitur knygoje. Sunku įsivaizduoti daug žmonių, ginčijančių sukčiavimą draudžiančias taisykles taip pat, kaip jie galėtų prieštarauti savo laisvės apribojimams dėl kūrybiškumo.

 

Ponas Epsteinas tik deklaruoja mintį, kad apribojimai ne visada naudingi. „Savaime suprantama“, – rašo jis, – „kad apribojimai gali būti žalingi – per mažai laiko, per mažai pinigų, per mažai autonomijos“. Kitur jis pažymi, kad „būtų absurdiška teigti, kad visi apribojimai yra kūrybiškai generuojantys“. Tačiau jis greitai pereina prie išsipūtusių, per daug finansuojamų įmonių aptarimo, per daug neapmąstydamas didžiųjų verslų, kurie niekada neprasidėjo, nes kažkas neturėjo prieigos prie kapitalo ir ryšių.

 

Ponas Epsteinas išsamiai rašo apie tai, kaip Virginia Woolf naudojo kūrybinius apribojimus kurdama savo modernistinius romanus. Tačiau jis nepuoselėja jos idėjos, kad „moteris turi turėti pinigų ir savo kambarį, jei nori rašyti grožinę literatūrą“. Yra daug naujų knygų, kurios neegzistuoja, nes būsimasis autorius neturėjo auklės. Kai ponas Epsteinas apgailestauja dėl „per didelės autonomijos, kurią sau susikūriau“, sunku nesusigūžti pagalvojus apie daugybę žmonių šiame pasaulyje, kurių gyvenimas iš tiesų būtų geresnis su mažiau apribojimų.

 

 

Vis dėlto ponas Epsteinas teisus rašydamas, kad protingos ribos gali būti naudingos pasaulyje, kuriame „laisvė ir pasirinkimas išplito“. Kai viskas yra pasirinkimas, nėra nieko. Užuot bandęs sužinoti apie pasaulį per visą internetą, galima pasirinkti, tarkime, ryte perskaityti penkis laikraščių straipsnius. „Kai tyrinėjimas yra pernelyg laisvas“, – rašo ponas Epsteinas, – „tampa sunku išmokti ką nors“. Savęs uždarymas gali būti geriausias būdas mąstyti nestandartiškai.

 

 

---

 

Ponia Vanderkam yra išleidusi knygas „Didysis laikas: paprastas kelias į laiko gausą“ ir „Ramybė iki antradienio: 9 būdai nuraminti chaosą ir skirti laiko tam, kas svarbu“.” [1]

 

1. The Benefits Of Boundaries. Vanderkam, Laura.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 14 May 2026: A13.  

The Benefits Of Boundaries

“Inside the Box

 

By David Epstein

 

Riverhead, 304 pages, $32

 

The periodic table supposedly came to Dmitri Mendeleev in a dream. Freed from the limits of the conscious world during a nap in early 1869, the Russian chemist entered a fantastical space where the elements danced around him until they assembled into the tidy arrangement that we know today. It is a great story. But as David Epstein writes in "Inside the Box," it "completely misses the true secret to Mendeleev's success."

 

The reality is that Mendeleev had a contract to produce a chemistry textbook. He was in a hurry to meet a deadline and had to organize the material in a way that would fit strict requirements. These limits led to his breakthrough. "He didn't need to think outside the box," Mr. Epstein writes, "so much as he needed the right box in which to work."

 

"In the abstract," Mr. Epstein writes, "we often overvalue limitless freedom and choice." One survey he cites found that most people believe that "total freedom" spurs creativity. But from art to entrepreneurship, he argues, constraints can unleash rather than stifle great work: "In seeking more freedom we frequently hamper our best efforts, because what we really need are helpful boundaries."

 

Mr. Epstein, a journalist and the author of "Range: Why Generalists Triumph in a Specialized World" (2019), shares stories of people who either could have used more constraints or who used them wisely. The engineers who worked for General Magic, a company from the 1990s that had almost unlimited funding and some of the world's top tech talent, overloaded their early iPhone-like product with features and thus couldn't produce something people would use. Without constraints, Mr. Epstein writes, "we have a deep-seated compulsion always to add."

 

Johann Sebastian Bach composed some of his best works by hewing to a self-imposed fugal format. (I would add that, as a church musician, Bach also benefited from the weekly deadline of Sunday.) Isabel Allende, a novelist, always begins writing new books on Jan. 8 to force her brain into creative mode. Keith Jarrett improvised his celebrated 1975 live album, "The Koln Concert," on a defective piano. The constraints of a limited instrument forced him to come up with new approaches to playing that wouldn't otherwise have been necessary.

 

Some of the more interesting sections of this briskly written book examine the psychological reasons why constraints can lead to creative breakthroughs. "Because the brain is naturally inclined to avoid effortful thinking and to rely instead on familiar patterns," Mr. Epstein writes, "complete freedom tends to lead to unoriginal ideas, simply repeating what is known. Constraints push the brain beyond its default tendencies, forcing it to engage in deeper problem-solving." Tell people to write a poem and they'll mostly write garbage. But give them a form to follow and they'll likely produce something more interesting.

 

Mr. Epstein considers how a theory of constraints might make it possible for us to get more work done. Since attention is finite, for instance, many of us would benefit from the artificial constraint of leaving our phones in the other room and checking email less frequently. He also recommends limiting a given day's to-do list. Mr. Epstein used to make long lists that compelled multitasking and induced anxiety.

 

Now, he writes, "at the top of each list is one single thing that, if accomplished, will mean it was a good day." This forced prioritizing means that he chooses something worth doing, does it and moves forward.

 

"Inside the Box" has many fascinating stories but occasionally stretches the theme a little thin. One chapter, for instance, explores how enforceable, objective contract rules make female entrepreneurs in Zambia more likely to partner with men, who otherwise tend to take advantage of them. But while rules against theft and fraud might technically be constraints, they aren't quite the same thing as the creative constraints celebrated elsewhere in the book. It is hard to picture many people arguing against rules prohibiting fraud in the same way they might object to limits on their freedom for the sake of creativity.

 

Mr. Epstein pays only lip service to the idea that constraints aren't always beneficial. "It goes without saying," he writes, "that constraints can be harmful -- too little time, too little money, too little autonomy." Elsewhere he notes that "it would be ludicrous to suggest that all constraints are creatively generative." But he quickly moves on to discuss bloated, overfunded companies without much consideration of the great businesses that never got started because someone lacked access to capital and connections.

 

Mr. Epstein writes at length about how Virginia Woolf used creative constraints to develop her modernist novels. But he doesn't pursue her idea that "a woman must have money and a room of her own if she is to write fiction." There are many novels that don't exist because the would-be author didn't have a babysitter. When Mr. Epstein laments the "excessive autonomy I constructed for myself," it is hard not to cringe thinking of the many people in this world whose lives truly would be better with fewer constraints.

 

Still, Mr. Epstein is correct when he writes that smart limits can be helpful in a world where "freedom and choice have proliferated." When everything is an option, nothing is. Rather than try to learn about the world through the entirety of the internet, one might choose, say, to read five newspaper articles in the morning. "When exploration is too free," Mr. Epstein writes, "it becomes difficult to learn anything at all." Boxing ourselves in may be the ultimate way to think outside the box.

 

---

 

Ms. Vanderkam's books include "Big Time: A Simple Path to Time Abundance" and "Tranquility by Tuesday: 9 Ways to Calm the Chaos and Make Time for What Matters."” [1]

 

1. The Benefits Of Boundaries. Vanderkam, Laura.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 14 May 2026: A13.  

Ar laikas nuskandinti Joneso įstatymą?

„Jūsų redakcinis straipsnis „Trumpas sustabdo JAV uostų blokadą“ (gegužės 6 d.) mane beveik sujaudino dėl galimybės panaikinti 1920 m. Joneso įstatymą – „surūdijusį įstatymo masyvą“ – ir sukurti „jūrų politiką, pagrįstą XXI amžiaus realijomis“, cituojant Cato instituto Coliną Grabową.

 

Įstatymo tikslas skatinti nacionalinį savarankiškumą laivų statybos srityje buvo pasiektas mažinant laivyną. Jame palaikoma protekcionistinė sistema, kuri kenkia verslui ir vartotojams.

 

Kalbant apie nacionalinį saugumą, Gynybos departamentas labai priklauso nuo pasaulinių tiekimo grandinių, pirkdamas ginklus ir komponentus iš užsienio tiekėjų. Kodėl gi ne laivams?

 

Laikinas atleidimas padeda JAV naftos tiekimui, nes leidžia užsienio laivams tiekti žalią naftą vietinėms naftos perdirbimo įmonėms. Pagal Joneso įstatymą gali būti pigiau gabenti žalią naftą iš Meksikos įlankos pakrantės užsienio vėliavos laivu, perdirbti ją Europoje ir tada galutinį produktą išsiųsti į JAV rytinę pakrantę. Štai koks neefektyvumas. Pagalvokite, ką visiškas panaikinimas padarytų naftos ir kitų prekių kainoms. Jei įstatymą reikia laikinai sustabdyti kiekvieną kartą, kai kyla pasaulinė krizė ar didelė audra, galbūt, problema yra įstatymas.

 

Turėjau malonumą dirbti su velioniu senatoriumi Johnu McCainu, tvirtu Joneso akto priešininku, jam siekiant jį panaikinti. Jis negalėjo įveikti opozicijos, įskaitant galingas jūrų sąjungas, ir save vadino prarastų bylų globėju. Štai kodėl aš beveik susijaudinau dėl nuolatinio panaikinimo – kaladė yra prieš mus. Tačiau prašau, perskaitykite redakcijos straipsnį dar kartą būsimuose leidimuose; artėja uraganų sezonas.

 

Charlie Drevna

 

McLean, Va.

 

---

 

Jūsų redakcijos straipsnyje teisingai teigiama, kad Amerika susiduria su realiu energijos ir tiekimo grandinės spaudimu dėl konflikto Hormūzo sąsiauryje. Tačiau Joneso akto atsisakymas yra neteisingas atsakas.

 

Vašingtonas perspėja apie Kinijos dominavimą jūroje, tačiau administracija atvėrė vidaus laivybos kelius Kinijos konkurencijai.

 

JAV prekybos atstovo biuras praėjusiais metais padarė išvadą, kad nesąžininga Kinijos praktika laivų statybos ir jūrų logistikos srityje kelia grėsmę Amerikos interesams. „Reuters“ pranešė, kad Kinijos pasaulinės laivų statybos dalis išaugo nuo maždaug 5 % 2000 m. iki daugiau, nei 50 %, šiandien, o JAV dalis nukrito žemiau 1 %.

 

Džounso įstatymas buvo sukurtas, siekiant išsaugoti vidaus jūrų pramonės bazę ir Amerikos jūrininkų rezervą karo ar nacionalinių nepaprastųjų situacijų metu. Net daugelis įstatymo kritikų pripažįsta, kad jūrų pajėgumai yra susiję su nacionaliniu saugumu.

 

Išimties šalininkai teigia, kad ji galėtų sumažinti degalų ir kitų prekių kainas. Tačiau kainų poveikis greičiausiai yra ribotas ir laikinas.

 

Įstatymas leidžia taikyti konkrečias reisais pagrįstas išimtis, kai nėra Joneso įstatymo laivų, tačiau plačios išimties, kurios silpnina vidaus laivybą, o Kinija plečia savo jūrų dominavimą, stumia šalį neteisinga linkme.

 

Garrett Rice

 

„Master Boat Builders“ prezidentas

 

Coden, Alabama.“ [1]

 

1. Is It Time to Abandon Ship on the Jones Act? Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 14 May 2026: A14.

Is It Time to Abandon Ship on the Jones Act?

“Your editorial "Trump Halts the Blockade of U.S. Ports" (May 6) almost got me excited about the potential of scrapping the 1920 Jones Act -- a "rusted-out hulk of a law" -- and developing "a maritime policy rooted in 21st-century realities," to quote the Cato Institute's Colin Grabow.

 

The law's goal of promoting national self-sufficiency in shipbuilding has been met with fleet shrinkage. It maintains a protectionist framework that harms businesses and consumers.

 

Regarding national security, the Defense Department relies heavily on global supply chains, buying weapons and components from foreign suppliers. Why not ships?

 

The temporary waiver is helping U.S. oil supply by allowing foreign vessels to deliver crude oil to domestic refiners. Under the Jones Act, it can be cheaper to ship crude oil from the Gulf Coast on a foreign flagged carrier, refine it in Europe and then ship the finished product to the U.S. East Coast. Talk about inefficiency. Think of what a total repeal would do for the price of oil and other commodities. If a law needs to be temporarily suspended every time there's a global crisis or major storm, perhaps the law is the problem.

 

I had the pleasure of working with the late Sen. John McCain, a staunch opponent of the Jones Act, on his quest for repeal. He couldn't overcome the opposition, including the powerful maritime unions, and called himself the patron saint of lost causes. That's why I almost got excited about permanent repeal -- the deck is stacked against us. But please run the editorial again in future editions; hurricane season is nearing.

 

Charlie Drevna

 

McLean, Va.

 

---

 

Your editorial is right that America faces real energy and supply-chain pressures as a result of the conflict in the Strait of Hormuz. But waiving the Jones Act is the wrong response.

 

Washington warns of China's maritime dominance, yet the administration has opened domestic shipping routes to Chinese competition.

 

The U.S. Trade Representative's office last year concluded that China's unfair practices in shipbuilding and maritime logistics threaten American interests. Reuters reported that China's share of global shipbuilding has risen from about 5% in 2000 to over 50% today, while the U.S. share has fallen below 1%.

 

The Jones Act was designed to preserve a domestic maritime industrial base and a pool of American mariners available during war or national emergencies. Even many critics of the law concede that maritime capacity is tied to national security.

 

Supporters of the waiver argue it could reduce costs for fuel and other commodities. But the price effects are likely limited and temporary.

 

The law allows for specific voyage-based waivers when Jones Act vessels aren't available, but broad waivers that weaken domestic shipping while China expands its maritime dominance move the country in the wrong direction.

 

Garrett Rice

 

President, Master Boat Builders

 

Coden, Ala.” [1]

 

1. Is It Time to Abandon Ship on the Jones Act? Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 14 May 2026: A14.

Tikroji „OpenAI“ bylos istorija

„Baigiamosios Elono Musko ieškinio prieš Samą Altmaną kalbos numatytos ketvirtadienį.

 

Ponas Muskas teigia, kad „OpenAI“ pažeidė savo steigimo sutartį kaip, ne pelno siekianti, organizacija, kai restruktūrizavosi į, pelno siekiančią, įmonę.

 

Tikroji istorija yra tai, kaip Delavero ir Kalifornijos generaliniai prokurorai leido jai tai padaryti. Jie patvirtino milijardų dolerių labdaros turto – sukaupto pagal viešąją mokesčių privilegiją, visuomenės labui – perdavimą privatiems akcininkams, be jokios viešos vertės apskaitos ir tik paviršutiniškai užfiksuojant sąlygas.

 

„OpenAI“ buvo įkurta kaip ne pelno siekianti organizacija 2015 m. Siekdama pritraukti kapitalą, 2019 m. ji įsteigė pelno siekiančią dukterinę įmonę; „Microsoft“ ir kitos įmonės pasiruošė investuoti. Siekiant išsaugoti ne pelno siekiančios organizacijos labdaringą misiją, investuotojų grąža buvo apribota, o pelnas, viršijantis ribą, grįždavo į labdaros organizaciją.

 

Tačiau 2025 m. riba buvo panaikinta. Rezultatas – didžiausias labdaros turto perdavimas į privačias rankas Amerikos istorijoje.

 

Restruktūrizacijos metu, Pelno siekianti dukterinė įmonė jau buvo vertingiausia pasaulyje privati ​​įmonė, kurios vertė viršija 500 milijardų dolerių. Jos vertinimas sparčiai artėja prie trilijono dolerių. „Microsoft“ akcijų paketas sudaro 27 proc.; ne pelno siekiančios organizacijos – kol kas – 26 proc.

 

Kai ne pelno siekianti organizacija „konvertuojasi“ į pelno siekiančią, valstijos paprastai reikalauja, kad generalinis prokuroras užtikrintų, jog labdaros turtas būtų kruopščiai apskaitomas ir apmokamas naujųjų savininkų. Įprasta praktika reikalauja nepriklausomo vertinimo, viešų svarstymų su suinteresuotų šalių atstovavimo teise ir nepriklausomo įpėdinio fondo, kuris gautų visą konvertuoto turto vertę.

 

„OpenAI“ restruktūrizavimas to nepadarė. Nei generalinis prokuroras nerengė viešų svarstymų, nei paskelbė vertinimą. Vietoj to, jie jį patvirtino su šešių puslapių memorandumu ir viltimi geriausio.

 

Tikrasis pralaimėtojas, kaip visada, yra mokesčių mokėtojas. Kai „OpenAI“ buvo organizuota kaip 501(c)(3), ji sutiko su pažįstamomis ne pelno organizacijoms taikomomis sąlygomis: organizacija nemokėtų mokesčių nuo savo pertekliaus, o donorai atskaičiuotų savo įmokas iš savo apmokestinamųjų pajamų. Pagrindinė sandorio prielaida buvo ta, kad pagal šias sąlygas, lėšos turi likti skirtos labdaros tikslui, kuriam buvo suteikta privilegija. „OpenAI“ atveju šis tikslas, remiantis jos pačios įstatais, buvo užtikrinti, kad dirbtinis bendrasis intelektas „būtų naudingas visai žmonijai“.

 

Tai gražus jausmas. Tuo tarpu 10 metų neapmokestinamų sudėtinių pajamų pavertė šimtus milijonų atskaitomų aukų privačiu kapitalu, kurio vertė siekia šimtus milijardų. Mokesčių mokėtojai net nežino, kiek prarado.

 

„OpenAI“ prezidentas paliudijo, kad fondas „lieka ne pelno organizacija“. Tik pavadinimu. Ne pelno siekiančią ir pelno siekiančią organizaciją kontroliuoja tie patys žmonės – septyni iš aštuonių ne pelno siekiančios organizacijos direktorių yra balsavimo teisę turintys pelno siekiančios organizacijos valdybos nariai.

 

Ne pelno siekiančių organizacijų konversijos nėra naujiena. Nuo 1991 iki 2003 m. „Blue Cross Blue Shield“ planai visoje šalyje bandė panašias konversijas. Kai kurios buvo sėkmingos. Kai kurios buvo pražūtingos. Kalifornijos konversija tapo sėkminga, bet tik po to, kai pradinis sandoris buvo atšauktas. 1993 m. „Blue Cross of California“ beveik visą savo turtą perkėlė į pelno siekiančią dukterinę įmonę – tą patį žingsnį padarė „OpenAI“. Reguliavimo institucija iš pradžių patvirtino sandorį, pagal kurį turtas buvo įvertintas mažiau, nei 4 %, jo tikrosios vertės.

 

Prireikė daugiau nei trejų metų visuomenės spaudimo, daugybės posėdžių, atkaklaus įstatymų leidėjo ir reguliavimo institucijos, norinčios pakeisti savo pirmtaką, kad priverstų jį pakeisti. Visuomenė galiausiai atgavo daugiau nei 3 milijardus dolerių – tuo metu rekordą. Visuomenės interesai „OpenAI“ byloje yra šimtus kartų didesni.

 

Kita „ne pelno“ siekianti dirbtinio intelekto įmonė yra kuriama dabar. Ar visuomenė turės kokių nors reikšmingų pretenzijų dėl to, kas iš to išeis, neturėtų priklausyti nuo to, kuris milijardierius laimės teisme. Valstybių generaliniai prokurorai turėtų užtikrinti, kad labdaros turtas būtų naudojamas labdaros tikslais. „OpenAI“ atveju jie to nepadarė.

 

---

 

Ponia Chevalier yra finansų ir ekonomikos profesorė Jeilio vadybos mokykloje. Ponas Sanga yra Jeilio teisės mokyklos profesorius.“ [1]

 

1. The Real Story of the OpenAI Case. Chevalier, Judith; Sanga, Sarath.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 14 May 2026: A15.

The Real Story of the OpenAI Case

“Closing arguments in Elon Musk's lawsuit against Sam Altman are scheduled for Thursday.

 

Mr. Musk argues that OpenAI breached its founding contract as a nonprofit when it restructured itself as a for-profit enterprise.

 

The real story is the way the attorneys general of Delaware and California allowed it to do so. They approved a transfer of billions of dollars in charitable assets -- accumulated under public tax privilege, for public benefit -- to private shareholders, with no public accounting of the value and only a perfunctory record of the terms.

 

OpenAI was founded as a nonprofit in 2015. To attract capital, it created a for-profit subsidiary in 2019; Microsoft and others lined up to invest. To preserve the nonprofit's charitable mission, returns to those investors were capped, and profits above the cap would flow back to the charity.

 

In 2025, however, the cap was removed. The result is the largest transfer of charitable assets to private hands in American history.

 

At the time of restructuring, the for-profit subsidiary was already the world's most valuable private company, worth more than $500 billion. It's fast approaching a trillion-dollar valuation. Microsoft's stake is 27%; the nonprofit's is -- for now -- 26%.

 

When a nonprofit "converts" to a for-profit, states ordinarily require the attorney general to make sure the charitable assets are carefully accounted for and paid for by their new owners. Standard practice requires an independent appraisal, public hearings with standing for affected parties, and an independent successor foundation that receives full value for the converted assets.

 

The OpenAI restructuring had none of that. Neither attorney general held public hearings or published a valuation. Instead, they approved it with a six-page memo and a hope for the best.

 

The real loser, as ever, is the taxpayer. When OpenAI organized as a 501(c)(3), it accepted the familiar terms applying to nonprofits: The organization wouldn't pay tax on its surplus, and donors would deduct their contributions from their own taxable income. The underlying premise of the deal was that the assets accumulated under those terms must remain devoted to the charitable purpose for which the privilege was granted. In OpenAI's case, that purpose was, by its own charter, ensuring that artificial general intelligence "benefits all of humanity."

 

It's a lovely sentiment. Meanwhile, 10 years of tax-free compounding have turned hundreds of millions in deductible donations into private equity worth hundreds of billions. Taxpayers don't even know how much they've lost.

 

OpenAI's president testified that the foundation "remains a nonprofit." In name only. The nonprofit and the for-profit are controlled by the same people -- seven of the nonprofit's eight directors are voting members of the for-profit's board.

 

Nonprofit conversions are nothing new. Between 1991 and 2003, Blue Cross Blue Shield plans across the country attempted similar conversions. Some went well. Some were disastrous. California's became a success, but only after the original deal was reversed. In 1993 Blue Cross of California transferred nearly all its assets into a for-profit subsidiary -- the same move OpenAI made. The regulator initially approved a deal that valued the assets at less than 4% of their actual worth.

 

It took more than three years of public pressure, multiple hearings, a dogged legislator and a regulator willing to reverse his predecessor to force a do-over. The public eventually got back more than $3 billion -- a record at the time. The public stakes in the OpenAI case are hundreds of times as large.

 

The next "nonprofit" AI company is being structured right now. Whether the public has any meaningful claim on what comes out of it shouldn't depend on which billionaire wins in court. State attorneys general are supposed to ensure that charitable assets are used for charitable purposes. In OpenAI's case, they didn't.

 

---

 

Ms. Chevalier is a professor of finance and economics at the Yale School of Management. Mr. Sanga is a professor at Yale Law School.” [1]

 

1. The Real Story of the OpenAI Case. Chevalier, Judith; Sanga, Sarath.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 14 May 2026: A15.

Taivanas – dirbtinio intelekto dominavimo ir Lietuvos nelaimės raktas

„Prezidentui Trumpui ruošiantis susitikimui su Xi Jinpingu, Taivanas dažnai apibūdinamas kaip dar vienas derybų objektas perpildytoje JAV ir Kinijos darbotvarkėje, kurioje taip pat yra tarifai, retųjų žemių elementai, Iranas, fentanilis ir eksporto kontrolė. Tai klaida.

 

Taivanas nėra tik dar vienas JAV ir Kinijos santykių klausimas. Jis išaugo net už savo tradicinio vaidmens ribų – vienišas demokratijos forpostas ir gyvybiškai svarbus Amerikos strateginio patikimumo išbandymas. Dėl tokių nesenų technologijų ir rinkos pokyčių, kurie buvo beveik nematomi per pirmąją pono Trumpo kadenciją, sala dabar taip pat yra JAV lyderystės dirbtinio intelekto srityje gamykla.

 

Ponas Trumpas teisingai iškėlė dirbtinio intelekto dominavimą į savo nacionalinės strategijos centrą. Dirbtinis intelektas formuos ekonomikos augimą, karinį pranašumą, medicinos inovacijas, žvalgybos duomenų rinkimą ir geopolitinę įtaką. Tačiau Amerika negali laimėti dirbtinio intelekto lenktynių, jei Taivaną laikys derybų objektu. Artimiausiu metu Taivano autonomija yra būtina sąlyga JAV dirbtinio intelekto dominavimui.

 

DI negyvena debesyse; jis gyvena gamyklose, pakavimo gamyklose, atminties paketuose, substratų gamybos linijose, bandymų laboratorijose ir serverių gamyklose. Dirbtinis intelektas turi geografinį žemėlapį. Svarbiausias jo taškas, be pačios Amerikos, yra Taivanas.

 

Taivano svarba JAV ir sąjungininkų ekonominei galiai gali būti be istorinio precedento: tai gana maža sala, kurioje glūdi svarbiausias pasaulyje technologijų paketas. Tačiau nei rinkos, nei politikos formuotojai, regis, iki galo neįvertina šios rizikos.

 

„Taiwan Semiconductor Manufacturing Co.“ arba TSMC pagamina maždaug 90 % pažangiausių pasaulyje puslaidininkinių lustų. Net ir šis stulbinantis skaičius gerokai nuvertina priklausomybę nuo JAV ir sąjungininkų. Gali susidaryti įspūdis, kad Taivano vaidmuo daugiausia yra lustų gamybos problema ir kad kelios pažangios lustų gamybos gamyklos naujajame TSMC miestelyje Arizonoje gali ją išspręsti. Jos negali.

 

Pažangioms dirbtinio intelekto sistemoms reikalingi ne tik moderniausi loginiai lustai, bet ir pažangus pakavimas, didelio pralaidumo atminties integravimas, lustų sujungimas ant plokštelės, substratų integravimas, testavimas, modulių surinkimas ir serverio lygio integravimas. Pakavimo technologijos tokios kaip „CoWoS“ (lustas ant plokštelės ant substrato) sujungia pažangius lustus ir didelio pralaidumo atmintį į procesorius, kurie apmoko ir dideliu mastu vykdo pažangius dirbtinio intelekto modelius. Pakuotės nebėra puslaidininkių verslo galinė dalis, o priekinė linija.

 

Štai kodėl dabartinės diskusijos apie „įsikūrimą ant žemės“ gali būti pavojingai klaidinančios. TSMC investicijos Finikse yra didelis pasiekimas. Taip pat ir naujos investicijos į puslaidininkius kitur Amerikoje ir tokiose vietose kaip Japonija. Jos padarys JAV ir jos sąjungininkes atsparesnes. Tokio tipo statybas reikėtų paspartinti.

 

Tačiau tokios įmonės kaip Finikse yra pradinis įnašas, o ne sprendimas. Šis teiginys buvo pabrėžtas spalio mėnesį, kai „Nvidia“ ir TSMC šventė pirmosios „Nvidia Blackwell“ plokštelės, pagamintos TSMC gamykloje Finikse, gamybą. Tai buvo svarbus etapas. Tačiau prieš tai, kai JAV pagamintos „Blackwell“ plokštelės taps tinkamomis naudoti dirbtinio intelekto sistemomis, jos vis tiek turi grįžti per Ramųjį vandenyną, kad būtų galima įsigyti pažangių „CoWoS“ pakuočių ir integruoti didelio pralaidumo atmintį, o tai įmanoma tik Taivane.

 

Planuojamas pakavimo įmonės „Amkor“ miestelis Arizonoje yra sveikintinas žingsnis, papildantis TSMC gamyklą Finikse, kai perkelia daugiau dirbtinio intelekto lustų gamybos grandinės į JAV teritoriją. Tačiau tai taip pat įrodo, kad Taivanas ir toliau yra svarbus. Gamyba nenumatoma iki 2028 m., o vienas pakavimo miestelis neištrins didžiulio Taivano pranašumo CoWoS pajėgumų, didelio pralaidumo atminties integracijos, substratų, testavimo specialistų ir našumo inžinerijos srityse.

 

Atrodo, kad Trumpo administracija pripažįsta šią realybę ir ėmėsi agresyvių veiksmų, kad dar labiau integruotų Taivano pramonę į Amerikos dirbtinio intelekto ekosistemą. Prekybos spaudimo, investicijų susitarimų ir pramonės politikos deriniu ji paspartino precedento neturinčius Taivano įsipareigojimus kurti pažangią puslaidininkių ir dirbtinio intelekto infrastruktūrą JAV teritorijoje.

 

Vis dėlto Arizona negali tapti Taivanu per naktį – ar net per dešimtmetį. Taivano pranašumas yra ne tik viena įmonė ar viena gamykla. Tai klasteris: liejyklos, pakavimo įmonės, substratų tiekėjai, medžiagų įmonės, įrangos inžinieriai, testavimo specialistai, projektavimo paslaugų teikėjai ir procesų ekspertai, veikiantys arti vienas kito. Toks tankumas sutrumpina iteracijos ciklus, pagerina našumą, pagreitina gamybos plėtrą ir kaupia neišreikštas žinias. Dešimtmečių trukmės praktinio mokymosi negalima nusipirkti. akimirksniu, net ir su dosniomis subsidijomis bei politiniu skubumu.

 

Tikrai dirbtinio intelekto ir aparatinės įrangos nepriklausomybei reikėtų daug daugiau nei gamyklų: panašios pažangios gamybos JAV ir sąjungininkėse šalyse, mastelio keitimu pagrįstų pakavimo pajėgumų, didelės spartos atminties integracijos, pažangių substratų, vietinių ar sąjungininkų medžiagų tiekimo, testavimo ir surinkimo ekosistemų, lygiaverčio našumo ir tikro dizaino perkeliamumo tarp liejyklų. Tai ilgalaikis projektas – skubus, būtinas ir, galbūt, įvertintas gruodžio mėn.

 

 

Ponas Xi Jinpingas supranta, kad Taivano kontrolė suteiktų Pekinui ir karinį pranašumą, ir fizinės dirbtinio intelekto amžiaus infrastruktūros kontrolę. Kinijai nereikėtų nepriekaištingai valdyti kiekvienos gamyklos, kad pasaulinė dirbtinio intelekto ekosistema patektų į krizę. Vien prievartinės kontrolės, sutrikdymo ar selektyvios prieigos perspektyva sutrikdytų technologinės galios pusiausvyrą.

 

Tai yra bet kokių pokalbių apie Taivaną, kurie bus svarstomi Trumpo ir Xi Jinpingo viršūnių susitikime, fonas. Kol Amerika negalės atkurti gamyklų, taip pat pakavimo, sujungimo, testavimo, integravimo ir tiekėjų ekosistemų aplink jas, Taivano autonomija išliks nepakeičiama JAV interesams.

 

Šalis, pasiryžusi laimėti lemiamas amžiaus technologines lenktynes, negali leisti savo pagrindiniam varžovui kontroliuoti pramonės bazės, nuo kurios priklauso tos lenktynės.

 

---

 

Ponas Benardas yra vyresnysis „Cerberus“ generalinis direktorius ir papildomas mokslinis bendradarbis Hudsono institute. Ponas Feith yra vyresnysis mokslinis bendradarbis Hudsone. Jis dirbo Valstybės departamento politikos planavimo personale, Rytų Azijos reikalų valstybės sekretoriaus pavaduotoju (2017–2021 m.) ir Baltuosiuose rūmuose ėjo vyriausiojo technologijų ir nacionalinio saugumo direktoriaus pareigas (2025 m.). [1]

 

Kai Lietuvos elitas neseniai paskelbė karą, puldamas suverenią Kinijos teritoriją, Lietuvos elitas tikėjosi įgyti taivaniečių pasitikėjimą ir technologijas. Jie tiesiog nežinojo, kad Taivano technologijos yra tokios sudėtingos ir integruotos. Taivaniečiai negali jomis dalytis su naiviais lietuviais. Karas su Kinija turi baigtis.

 

2026 m. pradžioje diplomatinė ir ekonominė padėtis tarp Lietuvos, Kinijos ir Taivano gerokai pasikeitė, o Lietuvos vadovybė, vadovaujama premjerės Ingos Ruginienės, signalizavo apie norą normalizuoti santykius su Pekinu.

 

• Strateginis persvarstymas: 2026 m. vasarį Lietuvos premjerė Inga Ruginienė pareiškė, kad 2021 m. sprendimas leisti „Taivano atstovybę“ Vilniuje (vartojant „Taivano“, o ne „Taipėjus“, užsimenant, kad Taivanas nėra suvereni Kinijos teritorija) buvo „taktinė klaida“. Ji šį žingsnį apibūdino kaip „iššokus priešais traukinį ir pasimetus“.

• Derybos dėl pavadinimo keitimo: 2026 m. vasario mėn. pranešimuose teigiama, kad Lietuva svarsto galimybę pervadinti biurą, kad atitiktų su kitų Europos šalių naudojamomis pavadinimų konvencijomis (naudojant „Taipėjus“), siekiant atkurti santykius su Kinija.

 

• Prekybos pasekmės: Po 2021 m. sprendimo Kinija nustatė griežtus prekybos apribojimus Lietuvos produktams ir produktams, kuriuose yra Lietuvos komponentų, o tai sukėlė didelių problemų Europos įmonėms ir smarkiai sumažino Lietuvos ir Kinijos prekybą.

 

• Technologinis bendradarbiavimas: Nepaisant diplomatinės įtampos su Pekinu, Lietuva toliau tęsia technologinį ir ekonominį bendradarbiavimą su Taivanu, įskaitant puslaidininkių ir lazerių pramonę. Nuo 2026 m. balandžio mėn. vyko derybos dėl naujo Ekonominio bendradarbiavimo veiksmų plano, kuriame daugiausia dėmesio skiriama aukštųjų technologijų sektoriams. Kalbos pigios. Jokia technologija neperkeliama į Lietuvą.

 

• Ateities perspektyvos: Lietuva ieško pusiausvyros, kurioje galėtų atkurti normalius diplomatinius santykius su Kinija, kartu išlaikydama tvirtus ekonominius santykius su Taivanu. Santykių su Kinija normalizavimas yra vidaus politinių diskusijų tema Lietuvoje.

 

Padėtis išlieka sudėtinga, kaip reikia derinti ekonominę priklausomybę ir technologinę partnerystę geopolitiškai įtemptoje aplinkoje. Tačiau konservatoriai skleidžia Lietuvoje gandus, kad Ruginienės smegenys yra graikiško riešuto dydžio.Tai neprideda pasitikėjimo stabdyti karą,

 

1. Taiwan Is the Key to AI Dominance. Benard, Alexander; Feith, David.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 14 May 2026: A15.