Our Wages Are Half Those in Germany, Yet Prices Are the Same. Consequently, We Cannot Afford to Work in Low-Skilled Jobs in Lithuania; We Simply Wouldn't Be Able to Survive. --- Business owners are pushing hard for the influx of cheap migrant labor. Who ordered the arrival of 160,000 migrants?

I understand people’s frustration—this is a very common and entirely understandable concern when discussing the standard of living and financial pressure in Lithuania. The disparity between average wages and the cost of essential goods and services is one of the most significant challenges facing many residents, particularly those employed in low-skilled or low-paying jobs.

Looking at this situation objectively, several key factors regarding prices, wages, and actual economic realities can be identified:

The Wage-to-Price Ratio: Lithuania vs. Germany

•           Wage Disparity: Both the minimum and average net ("take-home") wages in Germany remain approximately 2 to 2.5 times higher than those in Lithuania.

•           Price Parity: Food, clothing, fuel, and consumer goods—especially those from international brands—often cost the same in Lithuania as they do in Germany, and sometimes even more, due to the smaller size of the Lithuanian market and specific logistical factors. •     Where prices differ: In Germany, services (hairdressers, auto repair, cafés) are significantly more expensive—and, most importantly, housing rent and utility costs in major cities account for a massive portion of one’s expenses.

Why is it difficult to get by in Lithuania while working an “ordinary” job?

If a person earns the minimum wage—or slightly more—and does not own a home (meaning they must rent at market rates), surviving on their own becomes an extreme financial challenge, because:

•           Fixed costs: Rent and winter heating bills can “consume” more than half of one’s income.

•           The cost of food: In Lithuania, a much larger percentage of one’s income goes toward food compared to Western Europe.

What are the real alternatives and solutions?

If you feel that your current situation makes it impossible to lead a dignified life, the most common choice is emigration.

•           Emigration (short-term or long-term): Working in Germany, the Netherlands, or Scandinavia—even in unskilled roles—makes it easier to save up for a housing down payment or pay off debts, as a larger portion of income remains after covering essential expenses.

 

Lithuanian business owners explain the situation by claiming that we Lithuanians are simply lazy and unwilling to do hard work:

"Events in France are fueling the debate on migration. In Lithuania, the narrative blaming the business sector has come full circle once again: businesses need employees, they bring them in, and therefore they should also be the ones to resolve the resulting problems. This perspective excludes the true drivers of migration—all of us—from the discussion, as well as the social policies that continuously fuel the demand for foreign labor.

 

When there is a shortage of drivers, construction workers, or caregivers, societal needs go unmet. People need to get to work, renovate their homes, and look after their aging parents. Someone needs to prepare food in cafés, wash dishes, drive garbage trucks, and trim men’s beards—tasks increasingly performed by migrants. If they are not there, services become more expensive, wait times grow longer, or the services simply become unavailable. The situation in the manufacturing sector is no better: if there is no one to load or transport goods in warehouses or logistics chains, entire production processes may have to grind to a halt, leading to job losses even for skilled local professionals. Thus, migration is driven by the needs of the entire population; blaming only the business sector for it is socially shortsighted.

 

Our income growth is among the fastest in Europe. We have grown accustomed to a better standard of living, and we aspire for our children to attain higher education and secure meaningful, well-paid jobs. Naturally, as more opportunities become available, we are less likely to choose demanding, less prestigious jobs. Yet, as a society climbs the social ladder, the need for such work does not disappear.

 

The very types of jobs for which we once traveled to England are now in demand here in Lithuania. We pin our hopes on returning compatriots; however, upon their return, they rarely take jobs as drivers or construction workers—instead, they tend to start their own businesses and… look for employees themselves. But who will perform the tasks that they—and their neighbors—have moved beyond?

 

There are 160,000 workers from third countries in Lithuania—and an equal number of registered unemployed individuals. According to analysis by the Lithuanian Free Market Institute (LLRI), the "unemployment trap" in Lithuania is the highest in the EU (exceeding 100%). This means that for someone at the base of the occupational pyramid, working simply does not pay—an unemployed person can receive more through benefits and subsidies. Not to mention the free time gained to manage a household or earn extra income in the informal economy. The signal sent by the system is clear: if you start working, you will end up worse off financially.

 

Through the Employment Service, the state itself subsidizes the inactivity of the local population—and then wonders why foreigners are needed to fill the vacant positions. The unemployment system is tempting even to those who are currently employed—after all, one can voluntarily leave a job and, as early as the very next day, begin receiving a substantial unemployment benefit, even while an employer begs one to stay and other potential employers are waiting with open arms. There is no shortage of people in Lithuania who take advantage of such schemes. Consequently, there is an ever-growing shortage of workers. And so, social policy creates a need for migration.

 

If we expect robotization to soon solve everything and save the day, then tax policy must be changed—specifically, by exempting investments from taxation. However, in the service sector, migrants perform jobs that will be the last to be taken over by robots. And when that eventually happens, self-service checkouts will be waiting for us wherever a human can possibly be replaced by a machine.

 

Social policy is also the key to safer migration. Lithuania needs people who want to work, rather than live off welfare benefits. Therefore, we must avoid the negative practices seen in the West—luring people in with benefits and creating migrant ghettos. If we do not wish for an arrival to gain the right to bring their family here or to obtain permanent resident status, we are not obligated to grant those rights. It is not necessary to rely on a policy that mandates expulsion from the country after six months—a rule that effectively undermines any encouragement to learn the language or integrate. We could request an exemption from EU regulations, or better yet, propose that these rules be amended for the entire EU, as the challenges are identical everywhere. If we want workers from Catholic countries, it is high time to translate these sentiments into clear policy and concrete changes. Only when we stop blaming the business sector will we find genuine solutions. And for now, if we arrive back in our hometown at night and can’t find a driver, let’s not be surprised—our fellow countrymen are either asleep after a hearty dinner or have flown off to warmer climes themselves. As for foreigners—well, the quota has run out.

 

Insight by Elena Leontjeva, President of the Lithuanian Free Market Institute."

 

In short, we Lithuanians have only ourselves to blame for not having emigrated yet; like sheep, we wait for a general call-up to war, ready—at the command of Lithuanian generals with stolen gold teeth—to fill the roadside ditches with the corpses of our women, without so much as a peep. Men can run faster, so they’d just dash into the bushes to escape the drones. Business owners accuse us of laziness and bring in dangerous migrants, and we just respond: “Baa.”

 

Comment from reader V.S.:

“Are you really unable to see the obvious facts? Over a relatively short period—starting from the last coalition government led by the Conservatives—we have reached one of the highest numbers of migrant workers in the entire EU relative to the local workforce. Our unemployment rate exceeds that of our neighboring EU member states and the EU average. Furthermore, our annual work quotas for laborers from third countries are several times higher than those of our EU neighbors, and we certainly don’t lead the pack when it comes to net wages. Isn’t all this evidence enough for you?” Regarding those working abroad: a significant number of our residents who have left to work there—even those with good educational backgrounds—end up in simple, low-skilled jobs. They do this because a higher net wage (compared to what they would earn here in a job requiring qualifications) allows them to live more comfortably and with less stress, afford more, and set aside savings. Furthermore, in many Western countries, employers tend to treat workers in low-skilled roles with greater respect. As for changing regulations, don’t look to me—look to the politicians and ministry heads. They receive substantial salaries for the positions they hold, yet—for some reason—their primary concern is not always the well-being of their own citizens or voters. Instead, they often prioritize the interests of a small segment of the business sector—businesses stuck in the past, which can only survive by relying on cheap labor.”

 

Comment by reader 'mmmm':

“The problem isn’t a shortage of workers; it’s a shortage of workers willing to work under poor conditions for low pay.”

 

 

 

Mūsų algos dukart mažesnės, nei Vokietijoje, o kainos yra tos pačios. Todėl dirbti Lietuvoje paprastus darbus negalime, neišgyvensime. Verslininkai primygtinai siūlo pigius migrantus. Kas užsakė 160 tūkstančių migrantų?

Suprantu žmonių nusivylimą – tai labai dažna ir visiškai suprantama tema, kai kalbama apie gyvenimo lygį ir finansinį spaudimą Lietuvoje. Disproporcija tarp vidutinio atlyginimo ir būtiniausių prekių bei paslaugų kainų Lietuvoje yra viena didžiausių problemų, su kuria susiduria daugelis šalies gyventojų, ypač dirbantys, kvalifikacijos nereikalaujančius ar mažiau apmokamus, darbus.

Žvelgiant į šią situaciją objektyviai, galima išskirti keletą esminių aspektų, susijusių su kainomis, algomis ir realiomis galimybėmis:

Atlyginimų ir kainų santykis: Lietuva vs. Vokietija

•           Atlyginimų skirtumas: Minimalus ir vidutinis atlyginimas „į rankas“ Vokietijoje iš tiesų išlieka maždaug 2–2,5 karto didesnis nei Lietuvoje.

•           Kainų panašumas: Maisto produktai, drabužiai, degalai ir plataus vartojimo prekės (ypač tarptautinių prekių ženklų) Lietuvoje dažnai kainuoja tiek pat, o kartais net daugiau nei Vokietijos prekybos centruose dėl mažesnės Lietuvos rinkos ir logistikos ypatumų.

•           Kur kainos skiriasi: Vokietijoje kur kas brangesnės yra paslaugos (kirpėjas, autoservisas, kavinės) ir, svarbiausia, būsto nuoma bei komunaliniai mokesčiai didmiesčiuose, kurie sudaro milžinišką išlaidų dalį.

Kodėl dirbant „paprastą“ darbą Lietuvoje išgyventi sunku?

Jei žmogus gauna minimalią ar šiek tiek didesnę algą ir neturi nuosavo būsto (privalo jį nuomotis rinkos kaina), finansiškai išgyventi vienam tampa ekstremaliu iššūkiu, nes:

•           Fiksuotos išlaidos: Nuoma ir šildymas žiemą gali „suvalgyti“ daugiau nei pusę pajamų.

•           Maisto krepšelis: Maistui tenkanti pajamų procentinė dalis Lietuvoje yra gerokai didesnė nei Vakarų Europoje.

Kokios yra realios alternatyvos ir išeitys?

Jei jaučiate, kad dabartinė situacija neleidžia užsitikrinti oraus gyvenimo, žmonės dažniausiai renkasi emigraciją.

•           Emigracija (trumpalaikė arba ilgalaikė): Darbas Vokietijoje, Nyderlanduose ar Skandinavijoje (net ir nekvalifikuotas) leidžia greičiau sutaupyti pradiniam įnašui būstui ar padengti skolas, nes ten lieka didesnė likutinių pajamų dalis po būtinųjų išlaidų.

 

Lietuvos verslininkai viską paaiškina tuo, kad mes, lietuviai, esame tinginiai, sunkių darbų nenorime:

"Įvykiai Prancūzijoje kaitina migracijos temą. Lietuvoje ji užsuko dar vieną verslo kaltinimo ratą: verslui reikia darbuotojų, verslas jų atsiveža, verslas turėtų spręsti ir dėl to kylančias problemas. Toks problemos matymas palieka už diskusijos ribų tikruosius migracijos užsakovus – mus visus, taip pat ir socialinę politiką, kuri nuolat didina užsienio darbuotojų poreikį.

 

Kai trūksta vairuotojų, statybininkų, slaugos ir priežiūros darbuotojų, nepatenkinti lieka visuomenės poreikiai. Žmonėms reikia nuvykti į darbą, įsirengti namus, pasirūpinti senstančiais tėvais. Reikia, kad kavinėje kažkas pagamintų maistą, išplautų indus, vairuotų šiukšliavežį ir skustų vyrams barzdas. To vis dažniau imasi migrantai. Jei jų nėra, paslaugos brangsta, jų laukiame ilgiau arba visai nesulaukiame. Ne ką geriau ir gamyboje: jei įmonių sandėliuose ar logistikoje nebus kam prekių pakrauti ir išvežioti, teks stabdyti visą gamybą, darbo neteks ir kvalifikuoti vietos specialistai. Tad migracija yra skatinama visų gyventojų poreikių, ir kaltinti dėl jos vien verslą yra socialiai trumparegiška.

 

Mūsų pajamų augimas yra vienas sparčiausių Europoje. Įpratome prie geresnio gyvenimo, vaikams linkime aukštojo išsilavinimo, prasmingo ir gerai mokamo darbo. Natūralu, kad įgiję daugiau galimybių rečiau renkamės sunkius ir mažiau prestižinius darbus. Tačiau visuomenei kopiant socialiniais laiptais šių darbų poreikis neišnyksta.

 

Darbų, kurių dirbti kadaise patys vykome į Angliją, šiandien reikia Lietuvoje. Viltis dedame į grįžtančius tautiečius, tik grįžę jie retai įsidarbina vairuotojais ar statybininkais – greičiau patys įsteigia įmonę ir… ieško darbuotojų. Tik kas atliks darbus, kuriuos jie ir jų kaimynai praaugo?

 

Lietuvoje yra 160.000 trečiųjų šalių darbuotojų – ir tiek pat registruotų bedarbių. LLRI analizuojami nedarbo spąstai Lietuvoje yra didžiausi ES (virš 100%). Tai reiškia, kad profesijų piramidės papėdėje esančiam žmogui neapsimoka dirbti – bedarbis iš pašalpų bei lengvatų gali gauti daugiau. O kur dar laisvas laikas pasirūpinti namų ūkiu ar užsidirbti šešėlyje? Sistemos siunčiamas signalas aiškus: pradėjęs dirbti finansiškai pralaimėsi.

 

Valstybė per Užimtumo tarnybą pati subsidijuoja vietinių gyventojų neveiklumą, o tada stebisi, kodėl tuščiose darbo vietose prireikia užsieniečių. Nedarbo sistema vilioja ir tuos, kas dar dirba, – mat galima savo noru pasitraukti iš darbo ir nuo kitos dienos gauti solidžią bedarbio pašalpą, – nors darbdavys maldauja pasilikti, o ir kiti laukia išskėstomis rankomis. Tokios schemos naudotojų Lietuvoje netrūksta. Užtai vis labiau trūksta darbuotojų. Štai taip socialinė politika ir sukuria migracijos poreikį.

 

Jei tikimės, kad robotizacija netrukus viską išspręs ir išgelbės, reikia keisti mokesčių politiką – neapmokestinti investicijų. Visgi paslaugų sektoriuje migrantai dirba darbus, kuriuos robotai perims paskiausiai. O kai tai nutiks, savitarnos kasos lauks mūsų visur, kur tik įmanoma žmogų pakeisti mašina.

 

Socialinė politika yra raktas ir į saugesnę migraciją. Lietuvai reikia žmonių, kurie nori dirbti, o ne gyventi iš pašalpų. Todėl privalome vengti blogosios Vakarų praktikos – vilioti žmones pašalpomis ir kurti migrantų getus. Jei nenorime, kad atvykėlis įgytų teisę atsivežti čia šeimą ar gauti nuolatinio gyventojo statusą, galime tų teisių ir nesuteikti. Tam nebūtina prisirišti prie šešių mėnesių išsiuntimo iš šalies sąlygos, kuri paneigia bet kokius raginimus mokytis kalbos ir integruotis. Galime prašyti išimties iš ES taisyklių, o dar geriau – siūlyti tas taisykles keisti visai ES, nes problemos visur tapačios. Jeigu norime dirbančiųjų iš katalikiškų kraštų, pats metas paversti sentimentus aiškia politika ir konkrečiais pokyčiais. Tik nustoję kaltinti verslą rasime tikrus sprendimus.

 

O kol kas, kai parskridę naktį į gimtąjį miestą, negalime prisikviesti vairuotojo, nesistebėkime – tautiečiai po sočios vakarienės miega arba patys yra išskridę į šiltus kraštus. O užsieniečių nėra – nes pasibaigė kvota. 

 

Įžvalgos autorė –Elena Leontjeva, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.”

 

 

Vienu žodžiu, mes lietuviai esame patys kalti, kad iki šiol neemigravome, kaip avys laukiame visuotinio šaukimo į karą, ir po lietuviškų generolų su vogtais auksiniais dantimis įsakymų, nuklotume moterų lavonais pakelės griovius necyptėlėję. Vyrai greičiau bėgioja, tai pabėgtų nuo dronų į krūmus. Verslininkai mus kaltina tingumu, veža pavojingus migrantus, o mes atsakome: “Bėė”.

Skaitytojo V.S. komentaras:

“O tai nesugebate pastebėti akivaizdžių faktų? Per palyginti trumpą laikotarpį, pradedant nuo paskutinės Konservatorių vadovaujamos koalicijos vyriausybės valdymo, dabar turime vieną didžausių visoje ES darbo imigrantų skaičių lyginant su vietos darbuotojų skaičiumi, nedarbo lygiu lenkiame kaimynines ES šalis nares bei ES vidurkį, naujomis kasmetinėmis darbo kvotomis darbuotojams iš trečiųjų šalių lenkiame kaimynines ES šalis keletą kartų, neto atlyginimais taip pat nepirmaujame. Ar šių faktų pačiam negana? Dėl dirbančių užsienyje - tikrai nemaža dalis išvykusių ten dirbti mūsų gyventojų, net ir turinčių neblogus išsilavinimus, dirba paprastus, išsilavinimo nereikalaujančius darbus, dėl to, kad iš didesnio neto atlyginimo, nei gautų čia už išsilavinimo reikalaujantį darbą, be streso galima pragyventi laisviau, daugiau sau leisti, atsidėti santaupom, taip pat ir dėl to, kad daugeliu atvejų ir darbdaviai į paprastą darbą dirbančius darbuotojus Vakarų šalyse žiūri pagarbiau. O dėl reglamentavimo pakeitimo kreipkitės ne į mane, bet į politikus, ministerijų vadovus, kurie už savo einamas pareigas gauna ne taip jau mažus atlyginimus, tik kažkodėl ne visuomet daugiausiai rūpinasi savo šalies žmonių, savo rinkėjų gerove, bet nedidelės dalies verslo, gyvenančio praėjusia diena, sugebančio savo verslus daryti tik pigios darbo jėgos dėka, interesais.”

 

Skaitytojo mmmm komentaras:

“Problema ne darbuotojų trūkume, o darbuotojų, sutinkančių dirbti prastom sąlygom už mažą algą, trūkume.”

 

Langiniai šilumos siurbliai žada sutaupyti lėšų – įrenginiai montuojami, kaip oro kondicionieriai, ir efektyviai vėsina arba šildo patalpas

„JAV plinta nauja šildymo ir vėsinimo galimybė: langiniai šilumos siurbliai.

 

Šilumos siurblių naudojimas klimato kontrolei nėra naujiena. Tačiau anksčiau montavimas galėjo būti brangus ir sudėtingas – reikėdavo išpjauti skylę išorinėje sienoje, taip pat įrengti ortakius, jei šilumos siurblys buvo skirtas šildyti visą namą. Dabar naujos kartos siurbliai žada panašų energijos vartojimo efektyvumą už mažesnę kainą ir lengvą montavimą, nes jie įstatomi į langus panašiai kaip įprasti oro kondicionieriai.

 

Nors yra keletas vartotojams skirtų modelių, siurbliai daugiausia skirti potencialiems didmeniniams pirkėjams, pavyzdžiui, būsto valdyboms ir nuomotojams, dažniausiai tiems, kurie nori nebrangiai atnaujinti arba papildyti senesnes šildymo sistemas. Valstijos, miestai, komunalinės paslaugos ir ne pelno organizacijos visoje šalyje vykdo bandomąsias programas, kad pamatytų, ar siurbliai pateisina savo didelius pažadus, ir nustatytų bet kokius trūkumus.

 

Viename didelio masto projekte Niujorko būsto valdyba montuoja siurblius tūkstančiams nuomininkų savivaldybių būstuose.

 

„Mes bandėme ką nors pradėti, ypač senesniems apgyvendintiems pastatams“, – sako Jordanas Bonomo, vyresnysis programos vadovas būsto administracijoje. Kai kuriuose senuose pastatuose yra 80 metų senumo vamzdžiai ir radiatoriai. „Jie net nebegamina šių komponentų“, – priduria jis.

 

Šaliai tikisi, kad diegimas atvers kelią langiniams šilumos siurbliams platesniam miestų ir nuomotojų, o galiausiai ir individualių pirkėjų, naudojimui. Šie siurbliai galėtų būti veiksmingas sprendimas „namų ūkiams daugiabučiuose namuose, mažesniems namams arba žmonėms, ieškantiems pagalbinių šildymo / vėsinimo sistemų kitose gyvenamosiose patalpose“, – sako Lucas Davis, Kalifornijos universiteto Berklyje Haas verslo mokyklos profesorius, tyrinėjęs šilumos siurblių diegimą.

 

Iš esmės yra dvi langinių šilumos siurblių kategorijos: standartinė versija – skirta vėsinti kambarius šiltuoju metų laiku ir šildyti vidutinio klimato sąlygomis arba tarpsezonio metu – ir naujesnis modelis, kuris generuoja šilumą ir šaltuoju metų laiku. Ant langų montuojama šalto oro įrenginių versija atsirado dėl Niujorko miesto ir valstijos pradėtos šilumos siurblių programos.

 

Penkeri metai Prieš metus „Švarios šilumos visiems iššūkis“ paragino įmones sukurti langinius šilumos siurblius šaltam klimatui, įsipareigojant nupirkti maždaug 30 000 langinių šilumos siurblių 10 000 butų Niujorko būsto administracijos pastatuose. (Programa „Švari šiluma visiems“ taip pat siūlo daugiabučių gyvenamųjų namų savininkams 2 250 USD kreditą už kiekvieną langinį šilumos siurblį, įrengtą mažų ir vidutinių pajamų pastatuose, ir 1 500 USD už rinkos kainos pastatus.)

 

Būsto administracija pasirinko dviejų skirtingų įmonių – „Midea“ ir „Gradient“ – pagamintus siurblius ir vykdė dvi bandomąsias programas, kuriose dalyvavo 24 butai ir 72 šilumos siurbliai.

 

Miestas prašė atlikti tam tikrus techninius patobulinimus, tačiau nustatė, kad langiniai šilumos siurbliai sumažino butams šildyti reikalingą energijos kiekį maždaug 84 %, palyginti su originaliu dujiniu katilu, ir sutaupė apie 56 % bendrų šildymo išlaidų.

 

Iš dalies taip yra todėl, kad originali šildymo sistema buvo neefektyvi: anksčiau nuomininkai žiemą dažnai atidarydavo langus, nes pastatas būdavo labai perkaitęs. Įdiegus naujus šilumos siurblius, kiekvienas butas gali reguliuoti temperatūrą individualiai, o įrenginiai neužstoja langų, kaip tai darytų įprastas oro kondicionierius, nes jų balno forma leidžia dideliems komponentams kabėti žemyn, o ne gulėti ant palangės.

 

Šiuo metu būsto valdyba planuoja iki 2031 m. įrengti langinius šilumos siurblius 20 000 butų. Tuo tarpu kitos savivaldybės bando galimybes palaipsniui. Bostono būsto valdyba įrengė 100 langinių šilumos siurblių 50 metų senumo „Hassan“ apartamentų komplekse ir nori per ateinančius 12 mėnesių įrengti langinius šilumos siurblius dar apie 200 įrenginių.

 

„Langiniai šilumos siurbliai lengvai tinka 10 % ir 15 % Bostono būsto valdybos pastatų“, arba šimtams butų, sako Joelis Woolas, valdybos tvarumo ir kapitalo transformacijos administratoriaus pavaduotojas.

 

Vien sumažindama priklausomybę nuo grindjuosčių šildymo, „Hassan Apartments“ planuoja sumažinti savo metinį elektros energijos suvartojimą apie 12 %. – 170 000 kWh – ir neleido išsiskirti 130 metrinių tonų anglies dioksido.

 

Viena išlyga, susijusi su šalto oro siurbliais, yra ta, kad jiems reikia daugiau elektros energijos šaltoje aplinkoje. Kai praėjusiais metais Niujorke temperatūra nukrito iki vienženklio skaičiaus, abu šilumos siurblių modeliai galėjo tiekti visą šilumą, tačiau efektyvumas sumažėjo, sako Bonomo ir priduria: „Jie vis tiek yra daugiau nei dvigubai efektyvesni už iškastiniu kuru kūrenamus katilus, net ir esant žemai temperatūrai.“

 

Viena organizacija testuoja, kaip siurbliai susidoroja su šalčiu Vermonte, kur žiemos temperatūra gali nukristi žemiau nulio. Bandomoji „Efficiency Vermont“ programa, padedanti gyventojams atlikti energiją taupančius atnaujinimus, apima namų ūkius, gyvenančius senesniuose namuose, kurie nėra išgarsėję, kad labai efektyviai naudoja energiją. Šie šilumos siurbliai veikia kartu su jau esamomis šildymo sistemomis.

 

Kol kas norintiesiems įsigyti tokius siurblius pasirinkimas yra ribotas. „Midea“ savo langinius šilumos siurblius platintojų pagalba siūlo maždaug už 3 100 JAV dolerių.

 

Bendrovė „Gradient“, šiuo metu savo įrenginius parduodanti daugiabučiams namams, „artimiausiu metu pradės laipsnišką, pagal regionus suskirstytą plėtrą į individualių būstų rinką“, – teigia Vince'as Romaninas, įmonės įkūrėjas ir technologijų vadovas.

 

Vis dėlto verta atkreipti dėmesį: daugeliui žmonių gali būti sunku savarankiškai sumontuoti langinį šilumos siurblį. Įrenginiai sveria apie 150 svarų (apie 68 kg), todėl jiems įstatyti dažnai prireikia kelių žmonių. Be to, gali tekti atlikti gana sudėtingus darbus, pavyzdžiui, išmontuoti senus šildymo prietaisus ar įrengti sandarinimo juostas.“ [1]

 

1. Window Heat Pumps Promise Cost Savings --- Units are installed like air conditioners and efficiently cool or heat rooms. Ward, Lisa.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 29 Oct 2026: A11. 

Window Heat Pumps Promise Cost Savings --- Units are installed like air conditioners and efficiently cool or heat rooms

“A new option for heating and cooling is spreading across the U.S.: window heat pumps.

 

Using heat pumps for climate control isn't new. But, in the past, installation could be costly and complicated -- involving cutting a hole in an exterior wall, as well as ductwork if the heat pump was designed to heat an entire home. Now a new generation of pumps promises similar energy efficiency at a lower cost and easy setup, since they fit into windows much like conventional air conditioners.

 

Although there are some consumer models available, the pumps are largely aimed at potential bulk buyers like housing authorities and landlords, usually those looking to inexpensively upgrade or supplement older heating systems. States, cities, utilities and nonprofits across the country are running pilot programs to see if the pumps deliver on their big promises and identify any flaws.

 

In one large-scale project, the New York City Housing Authority is installing pumps for thousands of tenants in municipal housing.

 

"We were trying to get something moving, especially for older occupied buildings," says Jordan Bonomo, a senior program manager at the housing authority. Some of the old buildings have 80-year-old pipes and radiators. "They don't even make the components anymore," he adds.

 

Proponents hope the rollout will set window heat pumps on a path to wider adoption with cities and landlords -- and eventually individual buyers. The pumps could be effective solutions for "households in multiunit buildings, smaller homes or for folks looking for auxiliary heating/cooling systems in other living spaces," says Lucas Davis, a professor at the University of California Berkeley's Haas School of Business, who has researched heat-pump adoption.

 

There are essentially two categories of window heat pumps: a standard version -- to cool rooms in warm weather and provide some heating in moderate climates or shoulder seasons -- and a more-recent model that generates heat in cold weather, too. The window-mounted version of the cold-weather units came about because of a heat-pump program launched by New York City and state.

 

Five years ago, the Clean Heat for All Challenge called for companies to develop a window-based cold-climate heat pump, with a commitment to buy approximately 30,000 window heat pumps for 10,000 apartments in New York City Housing Authority buildings. (The Clean Heat for All program also offers owners of multifamily residential buildings a $2,250 credit for each window heat pump installed in low- to moderate-income buildings and $1,500 for market-rate buildings.)

 

The housing authority settled on pumps made by two different companies -- Midea and Gradient -- and ran two pilot programs, involving 24 apartment units and 72 heat pumps.

 

The city asked for some technical improvements, but found the window heat pumps reduced the amount of energy needed to heat the apartments by about 84% compared with the original gas boiler, and saved about 56% of the overall heating costs.

 

In part, that is because the original heating system was inefficient: Before, tenants frequently opened windows in winter because the building was so overheated. With the new heat pumps, each apartment can set the temperature individually, and the units don't block the windows the way a typical air-conditioning unit might, since they have a saddle shape that lets the bulky components hang down rather than sit on the sill.

 

Currently, the housing authority plans to install window heat pumps in 20,000 apartments by 2031. Other municipalities, meanwhile, are testing the waters more gradually. Boston's Housing Authority installed 100 window heat pumps in the 50-year-old Hassan Apartment complex, and wants to put window heat pumps in about 200 additional units over the next 12 months.

 

"Window heat pumps are an easy fit with 10% and 15% of Boston Housing Authority buildings," or hundreds of apartments, says Joel Wool, the authority's deputy administrator for sustainability and capital transformation.

 

Just by reducing the reliance on baseboard heating, Hassan Apartments projects to cut its annual electricity consumption by about 12% -- 170,000 kWh -- and prevented the release of 130 metric tons of carbon dioxide.

 

One caveat about the cold-weather pumps is that they need more electricity in frigid environments. When the temperature in New York City dipped into single digits last year, both heat-pump models were able to provide full heat but efficiency dropped, says Bonomo, adding: "They are still more than twice as efficient as a fossil-fuel boiler, even at low temperatures."

 

One organization is testing how the pumps handle the cold in Vermont -- where winter temperatures can drop below zero. The pilot program from Efficiency Vermont, which helps residents make energy-efficient upgrades, involves households living in older homes that aren't very energy efficient. The heat pumps work in tandem with existing heating systems.

 

For now, people who want the pumps have limited options. Midea offers its window heat pumps through distributors for about $3,100.

 

Gradient, which currently sells its units to multifamily buildings, "will start a geographically staged introduction to the residential market in the near future," says Vince Romanin, founder and chief technology officer.

 

Be aware, though: A lot of people might find it tough to do DIY installation of a window-based heat pump. The units weigh about 150 pounds, and it often takes several people to maneuver the unit. Also, individuals must handle potentially tricky tasks like ripping out old heating units and setting up weather stripping.” [1]

 

1. Window Heat Pumps Promise Cost Savings --- Units are installed like air conditioners and efficiently cool or heat rooms. Ward, Lisa.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 29 Oct 2026: A11. 

JAV naujienos: RFK jaunesnysis leidžia naudoti kai kuriuos peptidus

„Sveikatos apsaugos sekretorius Robertas F. Kennedy jaunesnysis laikinai leidžia pateikti į rinką šešis nepatvirtintus peptidus, nepaisant vyriausybės mokslininkų įspėjimų, kad nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių jų saugumą ar veiksmingumą.

 

Trečiadienį paskelbtoje politikoje Kennedy teigė, kad jo departamentas nebedraus vaistinėms platinti kelių plačiai naudojamų peptidų. Maisto ir vaistų administracija (FDA) sprendžia, ar oficialiai leisti juos jungti – sprendimo priėmimas gali užtrukti mėnesius. Naujoji politika ateityje gali apsunkinti FDA peptidų ribojimą.

 

Daugelis FDA darbuotojų nepalaiko naujausio Kennedy sprendimo panaikinti peptidų apribojimus, teigė du su šiuo įvykiu susipažinę šaltiniai.

 

Peptidai dažnai vartojami injekcijomis ir parduodami viskam – nuo raumenų auginimo iki atsigavimo, o medicininiais tikslais – nuo opinio kolito ir nemigos.

 

Nė vienas iš šių populiarėjančių peptidų nebuvo patvirtintas FDA. Prieš šią naują politiką FDA neleido jungti šių peptidų iš dalies dėl saugumo problemų.

 

Kennedy, kuris pats yra naudojęs peptidus, teigė, kad nori, kad peptidai būtų plačiai prieinami amerikiečiams.

 

Pacientų saugumo grupės kritikavo agentūrą. „Su Amerikos vartotojais neturėtų būti elgiamasi kaip su bandomaisiais triušiais“, – sakė Fredas Millsas iš organizacijos „Amerikiečiai už saugius ir veiksmingus vaistus“.” [1]

 

1. U.S. News: RFK Jr. Allows Use Of Some Peptides. Lawrence, Lizzy; Janin, Alex; Whyte, Liz Essley.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 29 Oct 2026: A3. 

U.S. News: RFK Jr. Allows Use Of Some Peptides

“Health Secretary Robert F. Kennedy Jr. is temporarily allowing six unapproved peptides on the market, despite warnings from government scientists that there is not enough evidence to prove they are safe or effective.

 

In a policy released Wednesday, Kennedy said his department would no longer stop compounding pharmacies from distributing a handful of widely used peptides. The Food and Drug Administration is deciding whether to officially allow them to be compounded -- a decision that could take months. The new policy could make it more difficult for the FDA to restrict peptides in the future.

 

Many FDA staff aren't supportive of Kennedy's latest decision to lift restrictions on peptides, said two sources familiar with the development.

 

Peptides are often taken by injection and are marketed for everything from muscle building to recovery, and medically for conditions like ulcerative colitis and insomnia.

 

None of the buzzy peptides have gone through the FDA approval process. Before this new policy, the FDA didn't allow compounding of these peptides in part because of safety concerns.

 

Kennedy, who has used peptides himself, said he wants to make peptides broadly accessible to Americans.

 

Patient-safety groups criticized the agency. "American consumers should not be treated like guinea pigs," said Fred Mills of Americans for Safe and Effective Medicines.” [1]

 

1. U.S. News: RFK Jr. Allows Use Of Some Peptides. Lawrence, Lizzy; Janin, Alex; Whyte, Liz Essley.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 29 Oct 2026: A3. 

Bolsonaro pabėgimas: klaidinantys manevrai ir svarbus sąjungininkas

"Praėjus mažiau, nei 24 valandoms, po pralaimėjimo Brazilijos prezidento rinkimuose, atrodo, kad Bolsonaro tiesiog pradingo – įsiliejo į keturių tamsių mikroautobusų koloną.

 

Pirmadienio vakarą išvykus iš jo namų Brazilijoje, transporto priemonės pasuko skirtingomis kryptimis, priversdamos žurnalistus ir valdžios atstovus karštligiškai spėlioti, kuriame iš jų yra Bolsonaro. Antradienio popietę buvusio kandidato į prezidentus sąjungininkai jau pranešinėjo žurnalistams, kad Bolsonaro yra Floridoje.

 

Nors Brazilijos ir užsienio žiniasklaida skelbė, kad Bolsonaro išvyko iš šalies, iš tiesų jis vis dar buvo Brazilijoje, o kitoje sienos pusėje, Argentinoje, jo laukė privatus lėktuvas. Trečiadienį, 00.21 val., lėktuvas „Gulfstream G400“ pakilo iš Puerto Igvasu ir nuskraidino jį į Ekvadorą, o vėliau – į Majamį. Čia patekti į šalį jam padėjo D. Trumpo sąjungininkai – žmonės, su kuriais Bolsonaro šeima palaikė ryšius daugelį metų.

 

Šis pabėgimas, paremtas apgaule ir klaidinančiais manevrais, sukėlė tikrą spėlionių bangą visame pasaulyje; net patys artimiausi Bolsonaro sąjungininkai Vašingtone ir Brazilijoje nežinojo, kur jis yra.

 

Trečiadienio rytą Bolsonaro išlipo iš lėktuvo Majamyje vilkėdamas tamsiai mėlynus polo marškinėlius ir su kuprine ant pečių. Uniformuoti pareigūnai skėčiais uždengė jį ir jo šeimą nuo fotoaparatų objektyvų. Šis atvykimas tapo įmanomas tik dėl išskirtinių pastangų, kurias dėjo nedidelė įtakingų D. Trumpo sąjungininkų grupė, aukšto rango JAV pareigūnai bei Argentinos prezidentas Javieras Milei. Jie padėjo Bolsonaro išvykti į JAV ir patekti į šalį, nepaisant Brazilijos teismo nurodymo, draudžiančio jam palikti valstybę.

 

Trečiadienį paskelbtame pareiškime Bolsonaro, pasivadinęs „Brazilijos lyderiu“, padėkojo prezidentui D. Trumpui už priėmimą „laisvės šalyje“, o J. Milei – už jo „drąsą“ ir „teisingumo jausmą“.

 

Pasak gerai informuotų šaltinių, antradienį D. Trumpas asmeniškai pritarė Bolsonaro ir jo šeimos atvykimui į JAV, o valstybės sekretorius Marco Rubio pasirūpino vizų išdavimu. Šaltinių teigimu, šeima į šalį atvyko pagal humanitarinio pobūdžio leidimą (angl. *humanitarian parole*), leidžiantį jiems čia pasilikti vienerius metus.

 

Operacija, kurios metu Bolsonaro buvo išgabentas iš Brazilijos į JAV, buvo suplanuota pirmadienį, sąjungininkams sunerimus, kad jam gresia suėmimas. Kartu su jaunesniuoju Flavio Bolsonaro broliu Eduardu, nedidelė grupė, kurioje buvo ir D. Trumpo patarėjas Jasonas Milleris, pasirūpino užsakomuoju lėktuvu, kuriuo jis buvo nuskraidintas į Floridą.

 

D. Trumpo administracijos sprendimas suteikti prieglobstį Bolsonaro yra kulminacija daugelį metų trukusios šeimos lobistinės kampanijos, kuria siekta įtraukti JAV prezidentą bei jo artimiausią aplinką į šeimos teisinius ir politinius ginčus gimtinėje. Tai taip pat rodo, kaip asmeninė sąjunga tarp dviejų įtakingiausių politinių šeimų šiame pusrutulyje pakeitė JAV ir Brazilijos santykius – ir tai vyksta net tada, kai rinkėjai atmetė Bolsonaro siekį išlaikyti valdžią.

 

Dabar tai, kas prasidėjo kaip vidaus politinė ir teisinė kova Brazilijoje, tampa išbandymu, parodysiančiu, kiek toli D. Trumpas pasirengęs pasitelkti JAV galią užsienio politinės dinastijos labui – o tai gali turėti toli siekiančių pasekmių antrai pagal dydį pusrutulio demokratijai.

 

Bolsonaro sąjungininkai Vašingtone teigė ketinantys padėti jam iš JAV organizuoti politinę veiklą, jam esant tremtyje. Tačiau, likus vos kelioms dienoms iki JAV vidurio kadencijos rinkimų, Baltieji rūmai nerodo didelio noro žengti toliau nei tik suteikti Bolsonaro prieglobstį ar eikvoti politinį kapitalą ginčijant prezidento Luizo Inacio Lulos da Silvos pergalę rinkimuose – nepaisant Vašingtone esančių sąjungininkų spaudimo. Apie tai pranešė du asmenys, dalyvavę diskusijose.

 

„Manau, kad jie – geri žmonės“, – trečiadienio rytą apie Bolsonaro šeimą kalbėjo D. Trumpas, o pačius rinkimus pavadino „labai keistais“.

 

L. I. Lulos da Silvos pergalę sekmadienį vykusiame antrajame rinkimų ture prieš Bolsonaro pripažino daugiau nei 50 šalių, įskaitant įvairių politinių pažiūrų Lotynų Amerikos lyderius. Jis įveikė Bolsonaro daugiau nei 4,4 mln. balsų persvara – tarptautinių stebėtojų teigimu, toks skirtumas nepalieka jokių abejonių dėl šalies rinkimų duomenų patikimumo. Vis dėlto D. Trumpas iki šiol atsisako oficialiai pripažinti L. I. Lulos da Silvos pergalę ir, nepateikdamas jokių įrodymų, užsimena, kad rinkimų rezultatai galėjo būti suklastoti.

 

Bolsonaro atžvilgiu vyksta baudžiamasis tyrimas dėl įtariamo pinigų plovimo ir kitų finansinių nusikaltimų. Dėl šios priežasties Aukščiausiojo Teismo teisėjas Alexandre'as de Moraesas uždraudė jam išvykti iš šalies; pasak paties Bolsonaro, šis sprendimas buvo priimtas praėjus vos septynioms minutėms po jo pralaimėjimo.

 

Antradienį, atitrūkęs nuo jį sekusių asmenų, konservatyvusis senatorius su šeima patraukė Argentinos sienos link, esančios už šimtų mylių. Argentinos pareigūnų teigimu, tą vakarą, 22.50 val., Bolsonaras, jo žmona ir dvi dukros kirto Tancredo Neveso tarptautinį tiltą ir atvyko į Puerto Igvasu (Argentina) – vietovę, esančią netoli Brazilijos, Argentinos ir Paragvajaus sienų sandūros.

 

Nors Brazilijos valdžios institucijos reikalavo, kad jis atiduotų savo pasą, buvęs Argentinos žvalgybos vadovas teigė, jog Bolsonaras į Argentiną įvažiavo pateikęs asmens tapatybės kortelę – tai leidžiama Pietų Amerikos prekybos bloko „Mercosur“ šalių piliečiams. Kirtus sieną, Bolsonaro transporto priemonę iki imigracijos kontrolės punkto „Cataratas de Iguazu“ tarptautiniame oro uoste lydėjo Argentinos oro uostų saugumo policija. Pasak buvusio žvalgybos vadovo, operaciją iš Puerto Iguasu stebėjo Santiago Caputo – vienas artimiausių J. Milei padėjėjų. Kaip teigė vienas operacijoje dalyvavęs asmuo, S. Caputo palaikė tiesioginį ryšį su Eduardo Bolsonaro ir koordinavo veiksmus.

 

J. Milei yra artimas tiek D. Trumpo administracijos, tiek Bolsonaro šeimos sąjungininkas.

 

Remiantis skrydžių stebėjimo duomenimis, oro uoste Bolsonaro šeimos laukė privatus lėktuvas, priklausantis Argentinos užsakomųjų skrydžių bendrovei „Baires Fly“; orlaivis iš Buenos Airių atvyko dar prieš dieną. 23.30 val. Bolsonaro įlipo į „Gulfstream“ lėktuvą (reiso Nr. LV-JQW), kuris pakilo skristi į Gvajakilį (Ekvadoras) – ten buvo numatytas sustojimas pasipildyti degalų pakeliui į JAV.

 

„The Wall Street Journal“ susipažino su Argentinos skrydžio keleivių sąrašu, kuriame nurodyta, kad Bolsonaro (keliavęs su Italijos pasu) skrido kartu su žmona ir dviem dukromis. Lėktuvas pakilo netrukus po vidurnakčio; jame buvo du pilotai ir skrydžio palydovas.

 

Trečiadienį, apie 9.30 val. ryto, lėktuvas nusileido Majamio „Opa Locka“ oro uoste. Išėję iš oro uosto pastato, Bolsonaro ir jo šeima skubiai įsėdo į jų laukusį visureigį.

 

Bolsonaro atvykimas į JAV žymi tai, kas gali tapti šeimos tradicija. 2022 m. gruodį jo tėvas Jairas Bolsonaro, ką tik pralaimėjęs rinkimus da Silvai, nusileido Orlando tarptautiniame oro uoste. Vyresnysis Bolsonaro paliko Braziliją atsisakęs pripažinti da Silvos pergalę ir siekdamas išvengti galimų teisinių problemų. Jis praleido JAV 89 dienas, o vėliau grįžo į Braziliją.“ [1]

 

1. Bolsonaro's Escape: Decoys, a Key Ally. Bergengruen, Vera; Pearson, Samantha.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 29 Oct 2026: A1.