Lenkijos konstitucinė krizė yra ir visos Europos krizė

 

„Pastarieji įvykiai Lenkijoje kelia nerimą – ne tik dėl šios „prieakinės“ valstybės stabilumo, bet ir dėl likusios Europos dalies.

 

Liberalių pažiūrų ministras pirmininkas Donaldas Tuskas pasitelkė riaušių policiją, kad ši užimtų Konstitucinį Tribunolą Varšuvoje, nušalino du aukščiausius jo teisėjus ir teismo pirmininku paskyrė savo pasirinktą asmenį. Jis teigia, kad taip atkuria teisinę valstybę. Operacija buvo suplanuota slapta ir pradėta penktadienio vakarą, prasidedant Visų šventųjų dienos savaitgaliui – laikotarpiui, kai daugelis lenkų vyksta lankyti artimųjų kapų. Be to, tuo metu prezidentas Karolis Navrockis, priklausantis oponuojančiai konservatorių stovyklai, vyko oficialaus vizito į Senegalą. Pasirinktas laikas, vaizdai ir priemonės, kurių ėmėsi D. Tuskas, sudarė valstybės perversmo įspūdį.

 

Prezidentas K. Navrockis grįžo į Varšuvą ir šeštadienio rytą pats atvyko į teismo pastatą. Jis taip pat tvirtina ginąs teisinę valstybę – saugąs ją nuo kairiųjų pažiūrų stovyklos bandymų perimti jos kontrolę.

 

Šio konflikto šaknys siekia 2015 metus, kai D. Tusko partija „Piliečių platforma“, kuriai grėsė pralaimėjimas parlamento rinkimuose, bandė paskirti į teismą penkis teisėjus, nors dvi vietos dar nebuvo laisvos ir jas turėjo užpildyti naujai išrinktas parlamentas.

 

Nuo to laiko Tribunolas tapo politinių stovyklų kovos lauku. Šių metų kovą Seimas – žemieji Lenkijos parlamento rūmai – išrinko šešis naujus teisėjus, susijusius su D. Tusko partija. K. Navrockis atsisakė priimti keturių iš jų priesaiką, teigdamas, kad ministras pirmininkas bando perimti teismų sistemos kontrolę.

 

Abi pusės svaidosi kaltinimais; krizė gali dar labiau paaštrėti, sukeldama neramumus šalies viduje ir nestabilumą visoje Europoje.

 

D. Tuskas peržengė ribas, o prieš jį ir jo partiją susitelkė vieninga opozicija.

 

Vis dėlto Europos Komisija, kaip ir buvo galima tikėtis, stojo D. Tusko pusėn, pareikšdama, kad Konstitucinis Tribunolas privalo „veikti laikydamasis Lenkijos Konstitucijos ir atsižvelgdamas į atitinkamą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką“.

 

Drama Varšuvoje yra simptomiškas reiškinys, rodantis daug didesnį konfliktą, bręstantį visoje Europoje – tai dviejų skirtingų teisėtos valdžios sampratų susidūrimas. Ar šalies konstitucija yra nacionalinis dokumentas, kurį aiškina šalies institucijos, ar ji yra pavaldi ES taisyklėms, kurias aiškina aukštesnės Europos institucijos?

 

Per visą istoriją Europa yra patyrusi nemažai didelių ir dažnai kruvinų konfliktų tarp sosto ir altoriaus. Dabar ji susiduria su situacija, primenančia XI a. vykusį investitūros ginčą – tik šįkart ginčijamasi ne dėl to, kas turi teisę skirti vyskupus (imperatorius ar popiežius), o dėl to, kas turi teisę vertinti įstatymus ir konstitucijas valstybėse narėse.

 

Lenkijoje šis ginčas įgavo pavojingą pobūdį: vienoje pusėje atsidūrė du aukščiausi šalies politiniai lyderiai, o kitoje – riaušių policija. Tas pats ginčas formuoja politinį gyvenimą ir kitose šalyse. Prancūzija, Vokietija, Italija, Vengrija bei Rumunija – visos jos vienaip ar kitaip susidūrė su savąja šio šiuolaikinio investitūros ginčo versija.

 

Kas yra aukščiau – ES ar nacionalinės demokratinės procedūros?

 

Šį ginčą kursto du veiksniai. Pirma, ES, kaip ir visos didelės daugiašalės institucijos, veikia gana sklandžiai, kai grėsmių lygis yra žemas. Tačiau prie sienų pasirodžius pavojui, valstybės supranta, kad būtina skubiai apsispręsti dėl geriausios saugumo strategijos, nelaukiant, kol bus rastas daugiašalis kompromisas – procesas, kuris neišvengiamai apsunkina sprendimų priėmimą. Europos sienos nuolat pažeidžiamos – tai nutinka dėl atsitiktinių Ukrainos bepiločių orlaivių, pasikėsinimų ar masinės migracijos. Išskyrus papildomų diskusijų tarybų sušaukimą, ES mažai ką nuveikė, kad sustiprintų savo narių saugumą.

 

Antra, susidūrusios su politine opozicija įvairiose valstybėse narėse ir vis dar neatsigavusios po „Brexit“, ES elito grupės primygtinai siekia integracijos „iš viršaus į apačią“. ES nori, kad visos narės pritartų migracijos paktui su privalomu „solidarumo“ mechanizmu, įpareigojančiu priimti perkeltus migrantus – nors panašūs perkėlimo planai tose šalyse, kurios juos įgyvendino, sukėlė socialinį nestabilumą. Europos Komisija siekia centralizuoti energetikos politiką, kad paspartintų „žaliąjį“ perėjimą – pavyzdžiui, nustatydama didesnius mokesčius gamtinėms dujoms nei elektrai, nors tokios priemonės tik dar labiau gilina Europos energetikos ir pramonės krizę.

 

Praėjusiais metais Europos Teisingumo Teismas įpareigojo Lenkiją pripažinti tos pačios lyties asmenų santuokas, nors Lenkijos įstatymai tokių sąjungų nepripažįsta.

 

Europos ateitis atrodo niūri, nes ES pretenzijos į pranašumą skaldo žemyną.

 

XI a. kilęs Investitūros ginčas paliko susilpnėjusią Šventąją Romos imperiją, susiskaldžiusią Italiją ir šimtmečius trukusį Europos susiskaldymą – būtent tuo metu, kai vienybė kovai su saracėnais ir turkais buvo gyvybiškai būtina. Naujo politinio susitarimo stoka – ne tik Lenkijoje, bet ir visoje Europoje – greičiausiai lems panašų rezultatą: susilpnėjusį Europos žemyną, atsidūrusį tarp grobuoniškų galių rytuose ir didžiulio demografinio spaudimo iš pietų.

 

---

 

P. Grygielis yra profesorius Amerikos katalikų universitete ir kviestinis tyrėjas „Hoover“ institute.“ [1]

 

1. Poland's Constitutional Crisis Is Also Europe's. Grygiel, Jakub.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 03 Nov 2026: A15. 

Poland's Constitutional Crisis Is Also Europe's

“Recent events in Poland are troubling, not only for the stability of that front-line country but for the rest of Europe.

 

The liberal Prime Minister Donald Tusk sent riot police to occupy the Constitutional Tribunal in Warsaw, suspended its top two judges, and installed his own choice as the court's president. He claims to be restoring the rule of law. The operation was organized in secret and launched on Friday night, at the start of the All Saints' Day weekend, when many Poles travel to visit family graves, and while President Karol Nawrocki, of the opposing conservative camp, was heading to Senegal on an official visit. The timing, the images and the means Mr. Tusk chose gave the impression of a coup d'etat.

 

President Nawrocki flew back to Warsaw and entered the court building himself early Saturday. He too claims to be defending the rule of law, protecting it from attempts by the left-of-center camp to control it.

 

The confrontation's roots go back to 2015, when Mr. Tusk's party, the Civic Platform, about to lose parliamentary elections, tried to appoint five judges to the court, even though two of the seats weren't yet vacant and were meant to be filled by the incoming parliament.

 

From then on, the tribunal was a target of jousting between the two political camps. This March the Sejm, the lower house of Poland's Parliament, elected six new judges aligned with Mr. Tusk's party. Mr. Nawrocki refused to swear in four of them, claiming that the prime minister was trying to control the judiciary.

 

Accusations from both sides are flying, and the crisis could escalate, causing domestic unrest and European instability.

 

Mr. Tusk has overreached, and there is a unified opposition against him and his party.

 

 But the European Commission, unsurprisingly, sided with Mr. Tusk, saying that the Constitutional Tribunal must "function in accordance with the Polish constitution and in respect of the relevant case law of the Court of Justice of the European Union."

 

The drama in Warsaw is symptomatic of a much larger conflict brewing across Europe: a clash between two concepts of legitimate authority. Is a country's constitution national, to be interpreted by domestic authorities, or is it subordinate to EU rules, to be interpreted by higher European institutions?

 

Throughout history Europe has seen its share of large and often bloody conflicts between the throne and the altar. It now faces something akin to the 11th-century Investiture Controversy, not over who has the authority to appoint bishops (the emperor or the pope) but over who has the authority to judge laws and constitutions in member states.

 

In Poland this contest took a risky turn, with a clash between the country's two top political leaders and riot police on one side. The same contest is shaping political life elsewhere. France, Germany, Italy, Hungary and Romania all are or have been affected by their own version of this modern Investiture Controversy.

 

Who is higher, the EU or national democratic procedures?

 

Two factors are fueling this contest. First, the EU, like all large multilateral institutions, functions relatively smoothly in a low-threat environment. But when a menace appears on its borders, states see the urgency of deciding quickly on the best security approach, without the inevitable burden of the multilateral compromise. Europe's frontier is regularly breached, by the odd Ukrainian drone or assassination, or by mass migration. Beyond convening more discussion councils, the EU has done little to improve the security of its members.

 

Second, faced with electoral opposition in various member states and still reeling from Brexit, EU elites have pushed hard for top-down integration. The EU wants all its members to accept a migration pact with its mandatory "solidarity" mechanism requiring them to take in relocated migrants, even though similar relocation plans have brought social instability to members that complied with them. The European Commission seeks to centralize energy policies to advance the "green" transition, most recently through higher taxes on natural gas than on electricity, even though such measures only deepen Europe's energy-industrial crisis.

 

The European Court of Justice last year ordered Poland to accept same-sex marriages even though Polish law doesn't recognize such unions.

 

The future bodes ill for Europe because the EU claim of superiority is tearing apart the Continent.

 

The 11th-century Investiture Controversy left behind a weakened Holy Roman Empire, a fragmented Italy and centuries of European division, at a moment when unity was desperately needed against the Saracens and Turks. The absence of a new political settlement, not only in Poland but in Europe writ large, will likely produce an analogous outcome: a weakened European Continent facing rapacious powers to the east and formidable demographic pressure from the south.

 

---

 

Mr. Grygiel is a professor at the Catholic University of America and a visiting fellow at the Hoover Institution.” [1]

 

1. Poland's Constitutional Crisis Is Also Europe's. Grygiel, Jakub.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 03 Nov 2026: A15. 

Kinijos anglies gavybos įmonė naudoja autonominius elektrinius sunkvežimius

„HULUNBUIRAS, Kinija – Anglies kasykloje važinėjantys autonominiai elektriniai sunkvežimiai turi tokius didelius akumuliatorių blokus, kad jų energijos užtektų aprūpinti įprastą amerikiečių namų ūkį elektra tris savaites. Sunkvežimiai dirba visą parą, perveždami iki 90 tonų anglies, o sustoja vos šešioms minutėms – tik tam, kad išsikrovusius akumuliatorius pakeistų į pilnai įkrautus.

 

Kinijos šiaurės stepėse – ten, kur prieš aštuonis šimtmečius savo užkariavimus pradėjo Čingischano vadovaujamos mongolų gentys – dabar galima pamatyti kasybos pramonės ateitį. Iki šių metų pabaigos didžiausioje Kinijos atvirojo tipo anglies kasykloje turėtų pradėti veikti 300 tokių elektrinių sunkvežimių.

 

Autonominės transporto priemonės kasyklose visame pasaulyje vis dažniau naudojamos jau ne vienerius metus. Dabar daugelis jų tampa elektrinėmis – ypač Kinijoje.

 

Dėl karų Artimuosiuose Rytuose dyzelino, kuris iki šiol buvo pagrindinis sunkvežimių energijos šaltinis, kaina smarkiai išaugo.

 

Naujos technologijos leidžia milžiniškiems sunkvežimiams per kelias minutes pasikeisti akumuliatorius arba greitai juos įkrauti.

 

Kasybos įmonių transporto parkų elektrifikavimas „nėra klausimas „ar“ – tai klausimas „kada“ ir „kaip“ tai bus padaryta“, – teigia Johnas McGaghas, buvęs kasybos milžinės „Rio Tinto“ inovacijų vadovas, šiuo metu konsultuojantis įvairias bendroves.

 

Tai vyksta po perėjimo prie autonominio valdymo – proceso, kuris kai kuriose pasaulio dalyse jau beveik baigtas. Pavyzdžiui, Vakarų Australijos Pilbaros regione esančiose geležies rūdos kasyklose apie 90 proc. „Rio Tinto“ naudojamų sunkvežimių yra autonominiai.

 

Kai kuriose atšiauriausiose pasaulio vietose – pavyzdžiui, Vidinės Mongolijos žiemomis, kai temperatūra nukrenta iki -40 °F (-40 °C), arba Pilbaros regione, kur vasarą kaitina 110 °F (apie 43 °C) karštis – rasti darbuotojų, norinčių vairuoti sunkvežimius, yra itin sunku.

 

Vidinės Mongolijos Hulunbuiro regione esančioje „Yimin“ atvirojo tipo kasykloje, kurią valdo valstybinės bendrovės „China Huaneng“ dukterinė įmonė, kasmet iškasama 35 mln. tonų anglies. Įmonės teigimu, naudojant autonominius sunkvežimius, kasmet sutaupoma beveik 4 mln. JAV dolerių.

 

Anglims pervežti skirtus sunkvežimius gamina Kinijos XCMG – o „Huawei“ tiekia autonominio vairavimo programinę įrangą, telekomunikacijų įrangą bei skaičiavimo galią.

 

Vietoje kabinos, skirtos vairuotojui žmogui, šiuose sunkvežimiuose sumontuotas 568 kilovatvalandžių talpos akumuliatorių blokas. Jie važinėja po kasyklos teritoriją, kuri driekiasi tiek, kiek užmato akis – jos plotas prilygsta 3 500 futbolo aikščių, – o kompiuterinis algoritmas nurodo, kur toliau važiuoti paimti anglies. Valdymo centre viską stebi nedidelė inžinierių komanda.

 

Pamatę netoliese žmogų, sunkvežimiai garsiai signalizuoja – visai kaip Niujorko taksi vairuotojai. Jie patys geba rasti artimiausią akumuliatorių keitimo stotį.

 

Bet kuriam sunkvežimius mėgstančiam vaikui, palyginus su šia vieta, net Disneilendas atrodytų nuobodus. „Huaneng“ vadovas Liu Qiangas, atsakingas už išmaniųjų kasyklų įrengimą ir veiklą, pasakojo, kad jo šešiametis sūnus yra lankęsis šiame objekte. „Jis svajoja tapti sunkvežimio vairuotoju.“ „Tačiau pasakiau jam, kad mano darbas – pakeisti sunkvežimių vairuotojus“, – teigė Liu.

 

Baterijų keitimo stotį energija aprūpina saulės elektrinės, nors „Huaneng“ veikla vargu ar gali būti laikoma žaliosios energetikos pavyzdžiu.

 

Ją sudaro anglimi kūrenama elektrinė su trimis milžiniškais dūmtraukiais, tiekianti elektrą visam šiam atokiam regionui.

 

Beveik du trečdaliai Kinijoje parduodamų naujų lengvųjų automobilių yra varomi vien tik elektra arba yra įkraunami hibridiniai automobiliai.

 

Nuo jų nedaug atsilieka ir kasybos sunkvežimiai.

 

Honkonge listinguojama bendrovė „Eacon“, kurianti programinę įrangą autonominiams kasybos sunkvežimiams, praneša, kad jos valdomas elektrinių sunkvežimių parkas Kinijoje šiemet padvigubėjo ir pasiekė 1 800 transporto priemonių – tai sudaro 45 proc. viso parko.

 

Už Kinijos ribų šis perėjimas vyksta lėčiau, tačiau tempas auga. Visos trys didžiausios Australijos kasybos bendrovės šiuo metu bando elektrinius savivarčius. Vienas iš iššūkių – Australijoje dažniau naudojami didesni sunkvežimiai, kurių keliamoji galia siekia 300 tonų ar daugiau.

 

Perte įsikūrusi bendrovė „Fortescue“ planuoja suformuoti šimtų elektrinių sunkvežimių parką (daugelį jų pagamins Kinijos įmonė „XCMG“). Šių transporto priemonių baterijų talpa sieks bent 3,4 megavatvalandės – tai šešis kartus daugiau nei Vidinės Mongolijos kasyklose naudojamų sunkvežimių baterijų talpa, – o įsikrauti jos galės per 30 minučių. Pirmasis „Fortescue“ elektrinis sunkvežimis, skirtas 240 tonų kroviniams pervežti ir pagamintas Europos bendrovės „Liebherr“, darbą turėtų pradėti gruodžio mėnesį.

 

Šios srities ekspertai įspėja, kad perėjimas užtruks. Spartaus įkrovimo technologijos dar nėra išbandytos dideliu mastu. Naudojant lėtesnius įkroviklius, sunkvežimiai valandų valandas stovi nenaudojami, todėl įmonėms tenka įsigyti daugiau transporto priemonių tam pačiam darbui atlikti. Būtent todėl Australijos bendrovė „BHP“ planuoja išbandyti „Caterpillar“ sistemą, kuri leidžia įkrauti sunkvežimius jiems dirbant.

 

Rossas McAree, vadovaujantis Kvinslando universiteto Kasybos inžinerijos mokyklai, teigė, kad norint visiškai atsisakyti dyzelino, naudojamo Australijos kasyklose (didžioji jo dalis tenka būtent savivarčiams), prireiktų 40 teravatvalandžių elektros energijos per metus – tai sudaro beveik 15 proc. viso kiekio, kurį šiuo metu suvartoja visa šalis. suvartoja.

 

„Tai tiesiog didžiulis logistinis iššūkis, – sakė McAree. – Kalbame apie kasyklas, esančias tūkstančius kilometrų nuo bet kokio didesnio miesto ir neprijungtas prie nacionalinio elektros tinklo.“

 

„Fortescue“ planuose – iki 2028 m. įrengti 2,4 mln. saulės modulių. Warrenas Harrisas, atsakingas už „žaliųjų“ produktų diegimą, teigė, kad bendrovė atliko skaičiavimus dėl galimybės elektrofikuoti  visą kasyklos transporto parką.

 

Rezultatas: „Šiuo metu bendrosios elektrinio sunkvežimio su akumuliatoriumi valdymo sąnaudos verslui yra palankesnės nei dyzelinio, – teigė Harrisas. – Per pastaruosius porą metų akumuliatorių technologijos pažengė labai sparčiai.“” [1]

 

1. China Coal Producer Runs Self-Driving Electric Trucks. Landers, Peter.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 03 Nov 2026: B1. 

China Coal Producer Runs Self-Driving Electric Trucks

“HULUNBUIR, China -- The self-driving electric trucks rumbling around the coal mine have battery packs so big they could power a typical American home for three weeks. The trucks operate 24 hours a day hauling up to 90 tons of coal, stopping only for six minutes to swap out their batteries for a fresh set.

 

On the steppes of China's far north, where Genghis Khan's Mongolian bands made early conquests eight centuries ago, the future of mining is on display. By the end of this year, 300 of the electric trucks are set to be operating at China's largest open-pit coal mine.

 

Autonomous vehicles have been taking a bigger role at mines worldwide for years. Now, many of them are going electric, especially in China.

 

Diesel fuel, the main way to power trucks, has skyrocketed in price owing to wars in the Middle East.

 

New technology makes it possible for giant trucks to swap batteries in minutes or charge quickly.

 

Electrifying mining fleets "is not a case of if, it's a case of when and how do you do it," said John McGagh, a former head of innovation at mining company Rio Tinto who now advises companies.

 

This follows the transition to autonomous driving, which is already nearing completion in parts of the world. Some 90% of Rio Tinto's hauling trucks at iron-ore mines in Western Australia's Pilbara region are autonomous.

 

It is hard to find workers to operate trucks in some of the world's most inhospitable conditions, such as the minus-40-degree Fahrenheit chill of Inner Mongolian winters or the 110-degree summer heat in the Pilbara.

 

At the Yimin open-pit mine in the Hulunbuir region, Inner Mongolia, a subsidiary of a state-owned company called China Huaneng produces 35 million tons of coal annually. It says it saves nearly $4 million a year by having the trucks drive themselves.

 

The coal-hauling trucks are made by China's XCMG, with Huawei supplying autonomous-driving software, telecommunications equipment and computing power.

 

In the place of a cab for a human driver, the trucks carry a battery pack with 568 kilowatt-hours of juice. They roam a mine production area that stretches as far as the eye can see -- an area of 3,500 soccer fields -- with a computer algorithm telling them where to go next to pick up coal. A small team of human engineers at the control center keeps watch.

 

The trucks honk like a New York cabbie whenever they see a human nearby. They know how to find the nearest battery swapping station on their own.

 

Disneyland would be dull by comparison for any child who loves trucks. Huaneng manager Liu Qiang, who oversees intelligent-mine construction and operations, said his 6-year-old son has visited the site. "He dreams of being a truck driver. But I told him my job is to replace truck drivers," Liu said.

 

Solar panels power the battery-swapping station, although the Huaneng operations are hardly a paragon of green energy.

 

They include a coal-fired power plant with three giant smokestacks, keeping the lights on throughout the remote region.

 

Nearly two-thirds of new passenger vehicles sold in China are battery-electric or plug-in hybrids.

 

Mining trucks aren't far behind.

 

Eacon, a Hong Kong-listed company that provides software for autonomous mining trucks, says its battery-electric truck fleet in China has more than doubled this year to 1,800 vehicles, or 45% of the total fleet.

 

The transition is slower outside China, but it is picking up pace. All three of Australia's top miners are testing battery-electric haulers. One challenge: Australia tends to use bigger trucks, with payloads of 300 tons or more.

 

Perth-based Fortescue is planning a fleet of hundreds of battery-powered trucks, many to be built by China's XCMG, that will carry at least 3.4 megawatt-hours of juice -- six times the capacity of the batteries in the Inner Mongolia mine trucks -- and charge in 30 minutes. The first of Fortescue's 240-ton-hauling electric trucks, made by Europe-based Liebherr, is set to enter service in December.

 

People in the industry caution that the transition will take time. Rapid-charging technology is still untested at large scale. Slower chargers keep trucks idled for hours and require companies to buy more vehicles for the same job. That is why Australia's BHP plans to test a Caterpillar system that charges trucks while they are operating.

 

Ross McAree, who heads the University of Queensland's mining engineering school, said replacing all the diesel used at Australian mining sites -- much of it to fuel haulers -- would require 40 terawatt-hours of electricity a year, nearly 15% of what the entire nation currently consumes.

 

"It's just a huge logistic challenge," McAree said. "We're talking mine sites that are thousands of kilometers from any reasonable city and not connected onto a national grid."

 

Fortescue's plans include 2.4 million solar panels by 2028. Warren Harris, head of green product delivery, said the company ran the numbers on electrifying the whole mine fleet.

 

The result: "The total cost of ownership now of a battery electric truck is better for the business than a diesel," Harris said. "The battery technology has moved so fast in the last couple of years."” [1]

 

1. China Coal Producer Runs Self-Driving Electric Trucks. Landers, Peter.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 03 Nov 2026: B1. 

Gyvenimas imperatoriškojo generalinio direktoriaus amžiuje

 

„Gyvename imperatoriškojo generalinio direktoriaus amžiuje.

 

Tai tapo akivaizdu pateikus dokumentus dirbtinio intelekto milžinei „Anthropic“ prieš tai, kas gali būti didžiausias kada nors vykęs pirminis viešas akcijų siūlymas. Prospekte buvo išsamiai aprašyta septynių bendrovės įkūrėjų balsavimo teisė potencialių investuotojų sąskaita.

 

Nors „Anthropic“ požiūrio mechanika yra unikali, poveikis nėra unikalus.

 

„SpaceX“, kuri birželį tapo vieša, suteikė Elonui Muskui beveik visišką raketų gamintojos / dirbtinio intelekto laboratorijos kontrolę per dvigubos klasės akcijų struktūrą.

 

O pastarosiomis dienomis „Meta Platforms“ valdyba sukūrė naujas akcijas be balsavimo teisės, skirtas užtikrinti bendraįkūrėjo ir generalinio direktoriaus Marko Zuckerbergo kontrolę bendrovėje per savo dvigubos klasės sistemą.

 

Kolektyvinis poveikis: Dirbtinio intelekto kūrimo priešakyje esančios bendrovės turi vienu išorinės atskaitomybės sluoksniu mažiau tuo metu, kai didelė šalies dalis nerimauja dėl didelių technologijų bendrovių galios.

 

Skirtingai nuo daugumos bendrovių, kurios veikia pagal vienos akcijos ir vieno balso taisykles, Kai kurie pasirinko suteikti tam tikriems akcininkams didesnę balsavimo galią, dažnai per specialią akcijų klasę. Vadinamosios dvigubos arba daugiaklasės nuosavybės struktūros, kurios kadaise buvo retos viešosioms bendrovėms, Volstrite diskutuojamos jau daugiau nei 100 metų.

 

Vis dėlto šiuolaikinėje eroje įkūrėjų apsauga tapo madingesnė tam tikrose populiariose technologijų įmonėse. Bendras vardiklis dažnai buvo technologijų lyderiai, turintys pakankamai svertų, kad diktuotų tokias sąlygas investuotojams, motyvuotiems FOMO.

 

Nevienoda balsavimo galia gali leisti – o gal net ir padrąsinti – šiandienos technologijų titanus prisiimti vis didesnę riziką, siekiant perversmo vizijų, kurios atrodo tiesiai iš mokslinės fantastikos. Jei šie lyderiai yra teisūs, investuotojai gali būti atverti į naujus turtus. Jei jie klysta, investuotojai turi mažai įtakos, kad galėtų ištaisyti savo kryptį. Kadangi šie drąsūs vardai vis dažniau sudaro daugelį 401(k) ir pensijų planų, daugelis jų prisijungia prie šios kelionės.

 

Kai kuriais atvejais investuotojai buvo labai apdovanoti. „Meta“ akcininkai stebėjo, kaip, kadaise žinomos, kaip „Facebook“, akcijos kyla daugiau, nei 1 500 % nuo 2012 m., kai IPO kaina siekė 38 USD.

 

Nors „Meta“ akcijų kaina daugiausia kilo aukštyn, pakeliui buvo ir kai kurių akcijų kainų kritimų, primenančių amerikietiškus kalnelius.

 

Ypač investuotojams nerimaujant dėl Zuckerbergo statymo metavisatoje ir milijardų dolerių, kuriuos jis investavo į šią nepatikrintą technologiją. Tačiau Zuckerbergas galėjo rizikuoti žinodamas, kad turi visišką kontrolę su dviguba akcijų sistema. Kai jis nusprendė vėl pereiti prie dirbtinio intelekto, jis tai padarė su tokiu pat užsidegimu ir išmokėdamas 100 mln. USD atlyginimų tiems, kurie galėjo geriausiai padėti.

 

Toks „įkūrėjo režimo“ pasitikėjimas yra švenčiamas Silicio slėnyje ir laikomas tik tuo, ką gali pasiekti tikras įkūrėjas, o ne įmonių vadovai, priklausantys nuo valdybų užgaidų ir akcininkų nuotaikų.

 

Pagarba įkūrėjo režimui buvo akivaizdi neseniai priimtame „Meta“ valdybos sprendime. Išleidus jam akcijų be balsavimo teisės, Zuckerbergui būtų lengviau susidoroti su potencialiai didelėmis asmeninėmis išlaidomis, jei lapkričio 3 d. Kalifornijos rinkėjai pritartų vienkartiniam valstijos mokesčiui milijardieriams. Šį pasiūlymą iš dalies skatina Silicio slėnio sukurta pajamų nelygybė. Jei mokestis bus priimtas, Zuckerbergas, gaunantis 1 dolerio metinį atlyginimą, valdybai sakė, kad nerimauja, jog jam teks parduoti balsavimo teisę turinčias akcijas, kad padengtų įsipareigojimus.

 

 

Tai galėjo sumažinti jo balsavimo galią nuo 60,6 % iki maždaug 53 %. Jis grasino persikelti iš valstijos, kurioje įsikūrusi „Meta“, jei negaus pagalbos.

 

 

Valdyba sutiko. Spalio 21 d. pateiktame dokumente bendrovė teigė: „Nors ponas Zuckerbergas turi balsavimo teisę bendrovėje, visi direktoriai prasmingai dalyvauja bendrovės reikaluose, reiškia savo atvirą nuomonę ponui Zuckerbergui ir nepritaria sprendimams.“

 

 

Kita argumento pusė galbūt geriausiai atsispindi pranešimų programėlių bendrovės „Snap“ veiklos rezultatuose. Įkūrėjas ir generalinis direktorius Evanas Spiegelis, turintis 53,1 % balsavimo teisių, jau daugelį metų uoliai siekia sukurti išmaniuosius akinius, kuriuos jis laiko naujais skaitmeniniais vartais. pasaulis. Atsižvelgiant į tai, kad vartotojai iki šiol nesulaukė sėkmės, investuotojai nėra entuziastingi dėl šio pokyčio. Nuo 2017 m. IPO kainos akcijų kaina nukrito beveik 70 %.

 

Praėjusį pavasarį bendrovė susidūrė su aktyvistu investuotoju, raginusiu atskirti arba nutraukti išmaniųjų akinių gamybą. Tačiau tokios pastangos neturėjo pastebimo poveikio.

 

Po „Snap“ IPO „S&P Dow Jones“ indeksai uždraudė naujoms bendrovėms, turinčioms kelias akcijų klases, dalyvauti savo sąraše. Įtraukimas į „S&P 500“ paprastai skatina bendrovių akcijų paklausą.

 

2018 m. pradžioje tuometinis Vertybinių popierių ir biržos komisaras Robertas Jacksonas jaunesnysis, demokratas, Kalifornijos universiteto Berklyje teisės mokykloje pasakė svarbią kalbą šiuo klausimu, ragindamas nustatyti dviejų klasių struktūrų galiojimo pabaigos datas.

 

„Paprastai tariant“, – perspėjo jis, – „prašyti investuotojų amžinai pasitikėti įmonių autoriniais atlyginimais prieštarauja mūsų, kaip amerikiečių, vertybėms“.

 

Šis siekis žlugo.

 

2023 m. „S&P“ atšaukė savo sprendimą dėl dvigubos klasės draudimo. O individualių investuotojų entuziazmas padėjo „SpaceX“ IPO tapti didžiausiu istorijoje.

 

Atrodo, kad investuotojai nori perduoti kontrolę savo mėgstamiausiems generaliniams direktoriams.

 

Kontrolės klausimas Muskui versle buvo seniai aktuali tema. „Tesla“, kur jis taip pat yra generalinis direktorius, Muskui praėjusiais metais pavyko įgyvendinti naują kompensacijų planą, pagal kurį galiausiai jam būtų suteikta daugiau akcijų, jei jis pasiektų ambicingus tikslus.

 

Skirtingai nuo kitų technologijų įmonių, „Tesla“ 2010 m. nepradėjo prekiauti akcijomis su dviguba akcijų klase. Tuo metu „Tesla“ nebuvo Volstrito numylėtinė – kaip „Google“ ar „Meta“. Muskas dažnai reikšdavo susirūpinimą dėl kontrolės praradimo aktyvistams akcininkams.

 

Šiandien Muskas veikia visai kitokiame pasaulyje. „Tesla“ ir „SpaceX“ svarsto susijungimą, kuriame, tikėtina, būtų įtvirtinta visa Musko kontrolė.

 

Kol kas nėra jokių investuotojų nenoro dėl unikalios „Anthropic“ įmonės struktūros, kuri iš dalies skirta apsaugoti su dirbtiniu intelektu susijusius saugos sprendimus nuo investuotojų ir rinkos reikalavimų.

 

Reikšminga bendrovės valdybos kontrolė atitenka ilgalaikės naudos fondui, kurį sudaro „nesuinteresuoti“ nariai, turintys patirties tokiose srityse kaip nacionalinis saugumas ir viešoji politika.

 

Tuo tarpu įkūrėjai, įskaitant generalinį direktorių Dario Amodei, kartu valdo 50,1 % balsavimo teisių per specialią akcijų klasę.

 

Savo pateiktame dokumente „Anthropic“ teigė mananti, kad įkūrėjų grupė yra „išskirtinai pasirengusi būti mūsų misijos valdytoja“.

 

Galiausiai investuotojams svarbiausia yra tai, kad akcijų pirkimas yra balsavimas už jų valdymą.“ [1]

 

1. Living in the Age of the Imperial CEO. Higgins, Tim.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 03 Nov 2026: B4. 

Living in the Age of the Imperial CEO

“We live in the Age of the Imperial CEO.

 

That was made abundantly clear with the filing of paperwork for artificial-intelligence juggernaut Anthropic ahead of what may be the largest initial public offering ever. The prospectus detailed the voting power given to the company's seven founders at the expense of would-be investors.

 

While the mechanics of Anthropic's approach are unique, the effect isn't.

 

SpaceX, which went public in June, gave Elon Musk almost total control of the rocket maker/AI lab through a dual-class stock structure.

 

And, in recent days, Meta Platforms' board created new nonvoting shares designed to ensure co-founder and Chief Executive Mark Zuckerberg's control of the company through its own dual-class system.

 

The collective effect: The companies at the forefront of developing AI have one less layer of outside accountability at a time when swaths of the nation are concerned about big tech companies' power.

 

Unlike most companies that operate under one-share, one-vote rules, some opted to give certain shareholders increased voting power, often through a special class of stock. So-called dual- or multiclass ownership structures, once rare for public companies, have been debated on Wall Street for more than 100 years.

 

Yet in the modern era, founder protections have become more in vogue with certain hot tech companies. The common denominator has often been tech leaders at helms with enough leverage to dictate such terms to eager investors motivated by FOMO.

 

Unequal voting power can enable -- if not embolden -- today's tech titans to take bigger and bigger risks as they pursue visions of disruption that seem straight from science fiction. If these leaders are right, investors can be launched to new riches. If they are wrong, investors have little influence to course correct. And given these bold names increasingly making up many 401(k)s and pension plans, many are signed up for the ride.

 

In some instances, investors have been mightily rewarded. Meta shareholders have watched shares in what was once known as Facebook rise more than 1,500% since the IPO price of $38 in 2012.

 

While it has mostly been an upward trajectory for Meta, there have been some rollercoaster-like share-price drops along the way.

 

In particular, amid investors' concerns around Zuckerberg's bet on the metaverse and the billions of dollars he was investing into that unproven technology. But Zuckerberg could make such gambles knowing he had ultimate control with a dual-share system. When he decided to pivot again, this time to AI, he just did so with equal gusto and $100 million paydays to those who could help best.

 

Such "Founder Mode" confidence is celebrated in Silicon Valley, and seen as only something a real founder can pull off, as opposed to corporate managers beholden to the whims of boards and shareholder sentiments.

 

The reverence for Founder Mode was evident in the Meta board's recent decision. Issuing him nonvoting shares could help Zuckerberg deal with potentially high personal costs if California voters on Nov. 3 approve a one-time state tax on billionaires. It is a proposition fueled, in part, by the income disparity created by Silicon Valley. If the tax passes, Zuckerberg, who takes a $1 annual salary, told the board he worried he would have to sell voting shares to cover the liability.

 

That could have reduced his voting power to about 53% from 60.6%. He threatened to relocate out of the state where Meta is based if he didn't get help.

 

The board acquiesced. In the Oct. 21 filing, the company said: "Even though Mr. Zuckerberg has voting control of the Company, all of the directors engage meaningfully in Company matters, express their candid views with Mr. Zuckerberg, and do not rubber-stamp decisions."

 

The flip side of the argument might be best represented with the performance of Snap, the messaging-app company. Co-founder and CEO Evan Spiegel, who holds 53.1% of voting power, has for years been zealously pursuing a smartglasses product that he sees as a new gateway to the digital world. Given the lack of consumer success so far, investors aren't enthused with the pivot. Shares are down almost 70% since its 2017 IPO price.

 

The company faced an activist investor this past spring pushing for the spinoff or shutdown of the smartglasses work. But such efforts have had no noticeable effect.

 

Following Snap's IPO, the S&P Dow Jones Indices barred new companies with multiple share classes from its ranks. Inclusion in the S&P 500 typically drives demand for company shares.

 

In early 2018, then-Securities and Exchange commissioner Robert Jackson Jr., a Democrat, gave a hallmark speech on the issue at the University of California, Berkeley's law school, calling for expiration dates on dual-class structures.

 

"Simply put," he warned, "asking investors to put eternal trust in corporate royalty is antithetical to our values as Americans."

 

That push failed.

 

In 2023, the S&P reversed itself on the dual-class ban. And excitement among individual investors helped make SpaceX's IPO the biggest ever.

 

Investors, it seems, want to give control to their favorite CEOs.

 

The issue of control has been a long-running theme for Musk in business. At Tesla, where he is also CEO, Musk successfully pushed for a new comp plan last year intended to eventually give him more shares if he reaches ambitious goals.

 

Unlike other tech companies, Tesla didn't go public in 2010 with a dual class of shares. At the time, Tesla wasn't a darling of Wall Street -- like Google or Meta. Musk had often expressed concern about losing control to activist shareholders.

 

Today, Musk operates in a much different world. Tesla and SpaceX are considering a merger where, presumably, Musk's total control would be cemented.

 

So far, there are no signs of investor reluctance over Anthropic's unique corporate structure -- intended, in part, to shield safety decisions around AI from investor and market demands.

 

Significant control of the company's board goes to a long-term benefit trust made up of "disinterested" members with expertise in areas such as national security and public policy.

 

Meanwhile the founders, including CEO Dario Amodei, collectively maintain 50.1% of voting power through a special class of stock.

 

In its filing, Anthropic said it believes the founders group is "distinctly equipped to be stewards of our mission."

 

Ultimately, for investors, it comes down to this: buying the stock is a vote for their reign.” [1]

 

1. Living in the Age of the Imperial CEO. Higgins, Tim.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 03 Nov 2026: B4. 

Neandertaliečiai medieną naudojo įrankiams, būstui – ir žudymui?

„Vienu atveju 75 000 metų senumo kaulai atskleidžia tai, kas gali būti anksčiausiai atpažįstama mirties nuo medinės ieties auka.

 

Mūsų supratimas apie neandertaliečių gyvenimą jau seniai yra akmenyje papasakota istorija. Kadangi organinė medžiaga retai išgyvena tūkstantmečius, priešistorinius bet kokių švelnesnių inovacijų įrašus daugiausia ištrynė nuolatinis, kantrus cheminis skaidymas.

 

Tačiau geologinis atsitiktinumas padeda apversti šią istoriją aukštyn kojomis. Prieš 62 000–40 000 metų uolos šlaite įsikūrusios gyvenvietės į vakarus nuo Barselonos gyventojai išmetė savo medinius įrankius ir būsto medžiagas į vandenį, prisotintą kalcio karbonatu.

 

Prieš medienai spėjant supūti, mineralai padengė objektus, sukietėdami į travertino kalkakmenio drobules. Laikui bėgant, originalūs augaliniai pluoštai išnyko, palikdami tuščiavidurius, neigiamus įspaudus, vaiduokliškus liejimo būdus, tokius tikslius, kad jie stulbinamai tiksliai išsaugo įrankių žymes, medienos pluošto raštus ir ląstelių struktūras.

 

Išryškėjusi istorija nėra apie nenuspėjamą kovą už išlikimą, o apie sudėtingą dailidės ir namų projektavimo tradiciją.

 

Vis dėlto, atskiras atradimas oloje Irake, Kurdistane, yra ryškus paleolito gyvybės dvilypumo įrodymas: 75 000 metų senumo dalinis neandertaliečio skeletas, regis, yra anksčiausiai atpažįstama žmonijos mirties nuo medinės ieties auka.

 

Mirtinas smūgis buvo švarus, pusės colio skersmens apskritas dūris, pervėręs kairįjį mentę ir įsmigęs žemyn per krūtinės ertmę – tai buvo tikslinis smūgis, kurį tyrėjai apibūdina kaip šūvį į širdį.

 

Misūrio universiteto antropologė Libby Cowgill, nedalyvavusi tyrime, spėjo, kad krūtinės žaizda buvo padaryta ietimi, kuri perėjo per kūno priekį ir išėjo per nugarą.

 

„Jei tai buvo medžioklės nelaimingas atsitikimas, tai buvo nepaprastai bloga medžioklės diena“, – sakė ji.

 

Labai šaltakraujiškai

 

Nepaisant sužalojimo sunkumo, neandertalietis su ieties žaizda taip pat pasakoja apie stebėtiną jautrumą.

 

Remiantis žurnale „Scientific Reports“ paskelbtu tyrimu, palaikai apėmė beveik nepažeistą dešinę ranką, porą kairiųjų šonkaulių ir šešis dantis, priklausančius maždaug 45 metų amžiaus mirusiam asmeniui. Dešimtmečiais trukęs didelis dantų nusidėvėjimas rodo, kad šis senovės maisto ieškotojas maždaug metus prieš smurtinę mirtį patyrė katastrofišką veido traumą. Trauma sudaužė priekinį kandžius ir smarkiai iškreipė žandikaulį, greičiausiai, sukeldamas ilgalaikį skausmą. Vis dėlto individas atkakliai kovojo.

 

Emma Pomeroy, osteologė ir paleoantropologė iš Kembridžo universiteto ir pagrindinė straipsnio autorė, teigė, kad šie užgiję lūžiai yra ankstyvas priešistorinės empatijos įrodymas. Niūrioje klajoklių maisto ieškojimo realybėje tokią traumą būtų buvę beveik neįmanoma išgyventi be klano, pasišventusio gauti maisto ir apsaugoti pažeidžiamuosius.

 

Egzempliorius buvo rastas Šanidaro oloje – požeminėje vietovėje, kuri jau seniai įtvirtino mokslinį sudėtingo neandertaliečių pažinimo argumentą. Nuo kasinėjimų pradžios šeštajame dešimtmetyje oloje buvo rasti keli skeletai, kurių sąmoningas išdėstymas daugeliui leido manyti apie struktūrizuotų laidojimo apeigų buvimą.

 

Vis dėlto įrodymai rodo, kad šis gilus socialinis rūpestis egzistavo kartu su gebėjimu apskaičiuotai, akis į akį smurtauti.

 

Tyrėjai jau seniai žinojo, kad neandertaliečiai gyveno pavojingą gyvenimą; jų palaikai dažnai turi užgijusių lūžių. Tokia žala tradiciškai buvo apibūdinama kaip medžioklės nelaimė arba pavojus aplinkai.

 

Vis dėlto senovės konflikto įrodymų yra daug. Ankstyviausia įtariama žmogžudystė fosilijų įrašuose yra iš šiaurės Ispanijos, kur Sima de los Huesos osuarijaus tyrėjai aptiko 430 000 metų senumo kaukolę su dviem skirtingais, skvarbiais lūžiais virš kairiosios akies. Žaizdos rodo, kad auka, protoneandertalietis, buvo pakartotinai smogta tiesioginio susidūrimo metu.

 

Mirtinas įvykis Šanidare yra dar vienas retas homininų pagaminto įrankio padarytos žalos atvejis. Sudaužytų kaulų fragmentų nebuvimas aplink skylę mentėje paskatino dr. Pomeroy ir jos kolegas iškelti hipotezę, kad auka buvo užpulta iš arti smeigiamuoju ietimi, o ne sviediniu.

 

Brono Maureille, paleoantropologas iš Bordo universiteto Prancūzijoje, sutiko, kad žaizda atitinka pagaląsto medinio strypo smūgį. Dr. Pomeroy pridūrė, kad nėra jokių požymių, jog tuo metu regione gyveno Homo sapiens, todėl Įrodymai aiškiai rodo, kad užpuoliką įvykdė neandertalietis.

 

Tai skiriasi nuo atskiros neandertaliečio traumos aukos, rastos toje pačioje vietoje maždaug po 25 000 metų. Tyrėjai mano, kad ši trauma, nemirtina šonkaulio dūrio žaizda, buvo padaryta akmeniniu antgaliu su kotu. Technologinis pokytis įvyko tuo metu, kai Homo sapiens plėtėsi į šią vietovę, todėl kyla galimybė, kad užpuolikas buvo šiuolaikinis žmogus, naudojęs ginklą, skirtą naudoti per atstumą. Naujesnė versija apie priešistoriniais laikais įvykdytą žmogžudystę kai kurių ekspertų vertinama atsargiai. Kembridžo archeologė Rebecca Wragg Sykes pažymėjo, kad nors skelete aptiktų pažeidimų analizė yra įtikinama, jų interpretacija išlieka diskutuotina.

 

„Negalime būti tikri, ar žaizda nuo ieties atsirado netyčia, ar dėl tyčinio smurto“, – teigė dr. R. Wragg Sykes. Mirtinas sužalojimas galėjo būti patirtas medžiojant stambius gyvūnus – jį galėjo padaryti orikso ragas arba elnio ragas. Savo ruožtu dr. Pomeroy atkreipė dėmesį, kad skylė yra apvali, o elnių ar kitų gyvūnų ragai dažniausiai būna asimetriški arba netaisyklingos formos.

 

Kiti kritikai nurodo, kad judantys nuosėdiniai sluoksniai ar riedantys akmenys trapiuose kauluose gali palikti žymes, kurios primena ginklo smūgį. Be to, remiantis vienu vieninteliu lūžusiu peties kaulu, sunku daryti vienareikšmišką išvadą, kad tai buvo mirtinas smūgis.

 

Senovinės dirbtuvės šešėliai

 

Šiuolaikiniai priešistorinio gyvenimo tyrinėtojai dažnai atsiduria tarp dviejų romantizuotų kraštutinumų: vieni ilgisi prarastos taikios idilės, kurioje gyveno senovės rinkėjai ir medžiotojai, o kiti palaiko tai, ką dr. Pomeroy pavadino „hobsiška brutalaus, primityvaus egzistavimo karikatūra“.

 

„Viskas nebuvo taip paprasta“, – sakė dr. Pomeroy.

 

Iš tiesų, „Abric Romani“ uolinė pastogė, esanti už 30 mylių į vakarus nuo Barselonos, atveria langą į svetingesnį ir apčiuopiamesnį neandertaliečių pasaulį.

 

Šį mėnesį žurnale „Science Advances“ paskelbtame tyrime mokslininkai, vadovaujami archeologės Palmiros Saladie iš Katalonijos žmogaus paleoekologijos ir socialinės evoliucijos instituto (Taragona, Ispanija), 16-oje archeologinių sluoksnių užfiksavo 597 medinių dirbinių pėdsakus.

 

Šie radiniai rodo, kad minėti homininai buvo išrankūs miško išteklių naudotojai – jie, tarsi tikri meistrai, atidžiai rinkdavosi tinkamą medieną. Iš lanksčios kadagio žievės jie gamindavo padėklus ir talpyklas daiktams laikyti, o iš tankios paprastosios pušies medienos droždavo tvirtas ietis.

 

Vienas įspūdingiausių radinių – buožę primenantis įrankis, kurio analogų paleolito laikotarpio radiniuose iki šiol nebuvo aptikta. Ši medinė lazda turi aiškiai suformuotą kotą ir masyvią, platėjančią galvutę – tai liudija apie gebėjimą kurti specialiai sukonstruotus įrankius.

 

Radiniai taip pat rodo, kad „Abric Romani“ gyventojai ne tik kovojo su gamtos stichijomis; Jie kuravo savo aplinką. Jie pastatė 16 pėdų ilgio medines vėjo užtvaras, kad apsaugotų savo gyvenamąsias patalpas nuo Alpių skersvėjų, ir suskirstė savo erdvę į atskiras buitines zonas. Miegamuosiuose jie išlaikė mažus, specialiai sukurtus židinius, kurie tarnavo kaip asmeniniai židiniai, apsaugantys nuo naktinio šalčio.

 

Francesco D'Errico, paleoantropologui iš Bordo universiteto, žvilgsnis į uolų formas reiškia suvokimą, kad didžioji žmogaus buities arka – noras sušvelninti gamtos stichijas, sutvarkyti kambarį, pasirinkti tinkamą medieną darbui – neprasidėjo nuo šiuolaikinių žmonių.

 

Jis mano, kad mes jau seniai guodžiame save savo unikalaus rafinuotumo mintimi, pavaizduodami savo evoliucinius pusbrolius kaip nerangius aktorius, kurie pažinojo tik nuskilusios uolienos buitiškumą. „Tačiau, pasak dr. D’Errico, šie radiniai atspindi praeities istorinių tradicijų ir socialinio artumo pasaulį, kurį šiandien „galime tik įsivaizduoti“.“ [1]

 

1. Neanderthals Used Wood for Tools, Housing — and Murder? Lidz, Franz.  New York Times (Online) New York Times Company. Nov 3, 2026.