3 sweet red peppers, such as bell peppers, red cubanelle, or any other sweet variety
1 cup olive oil, more as needed
2 large heirloom or beefsteak tomatoes
2 small bay leaves, ripped in half
2026 m. rugpjūčio 9 d., sekmadienis
Ratatouille
Kaip dronų „pragaro peizažas“ gali sustabdyti Kinijos invaziją į Taivaną
Kokias retųjų žemių medžiagas taivaniečiai naudoja gamindami magnetus jų kariniams dronams? Ar kinai jas jiems parduoda?
• Griežta kontrolė: Kinija taiko griežtą kiekvienu atveju taikomą eksporto licencijavimo tvarką ir griežtus apribojimus kritiniams nuolatiniams magnetams ir retųjų žemių medžiagoms, taip paversdama savo beveik monopolinę padėtį ginklu, kad darytų spaudimą regioninėms ir Vakarų tiekimo grandinėms.
• „Neraudonųjų“ spaudimas: Taivano vyriausybė ir vietos gamintojai (pvz., „Thunder Tiger Group“) aktyviai dirba, kad atsietų tiekimą nuo Kinijos tiekėjų medžiagų ir komponentų, kad atitiktų griežtas nacionalinio saugumo gaires.
Tai reiškia, kad taivaniečiai dar neatsiejo tiekimo, o kinai parduoda tarpininkams medžiagas, kurios konflikto atveju bus naudojamos kinams nužudyti. Pasaulį valdo korupcija ir melas.
„Taivanas stato ant dronų, kad atgrasytų nuo galimos Kinijos invazijos.
Siekdamas atremti bet kokią būsimą Kinijos invaziją, Taivanas kuria skraidančių dronų ir nepilotuojamų atakos laivų parkus.
Tikslas – panaudoti juos Kinijos pajėgoms, artėjančioms prie salos, surasti ir pulti, pasitelkiant Taivano kareivius, apmokytus greitai judėti, kol Kinija nespėjo jų smogti. JAV vadai, sukūrę šią strategiją, ją vadina „pragaro peizažu“: įsiveržiančių pajėgų užvaldymas dronų, raketų ir artilerijos bangomis, o desantinio puolimo padarymas toks rizikingas, kad Kinijos lyderiai atgrasomi nuo bandymo.
Įkvėptas kitų neseniai vykusių karo zonų pamokų, Taivanas dabar spartina pastangas įgyvendinti šią strategiją praktikoje.
„Mūsų dronų ir kovos su dronais pastangos prasidėjo gana vėlai, ir iš pradžių bandėme įvairius dalykus proceso metu“, – trečiadienį įstatymų leidėjų komitetui sakė Taivano gynybos ministerijos strateginio planavimo generalinis direktorius generolas leitenantas Huang Wen-chi. Jis pridūrė, kad per pastaruosius dvejus metus tai pradėjo keistis.
Ketvirtadienį Taivano kariuomenė leido žurnalistams stebėti, kaip kariai dislokuojami centriniame Taivane. treniravosi naudoti dronus žvalgybai, tai buvo salos kasmetinių Han Kuang karinių pratybų, kurios prasidėjo trečiadienį ir truks 10 dienų, dalis.
Generolas majoras Lu Wen-yuanas, padėjęs planuoti pratybas, anksčiau teigė, kad jose taip pat bus mokomi kariai sunaikinti priešo dronus.
Daugelis kariuomenių visame pasaulyje priima dronų revoliuciją, tačiau Taivanas susiduria su ypač didele grėsme: Kinija, esanti maždaug už 110 mylių, teigia, kad savarankiškai valdoma sala yra jos teritorija. Kinijos lyderiai teigia norintys taikiai aneksuoti Taivaną, tačiau neatmeta jėgos panaudojimo galimybės. Jie remia šią grėsmę didindami karo laivų, lėktuvų, raketų ir dronų parkus, taip pat dažnindami pakrančių apsaugos patrulius ir desantavimo pratybas.
„Dronai žengia į naują skyrių“, – sakė Taivano nacionalinės dronų pramonės asociacijos pirmininkas Maxas Lo. „Taivanui, dėl savo išlikimo ir nacionalinės gynybos, skubiai reikia šių dronų. Tačiau dabar visur pasaulyje yra tas pats – tai galimybė Taivanui.“
Siekdama paversti salą dronų pramonės supervalstybe, vyriausybė teigia, kad iki 2030 m. Taivanas pagamintų 100 000 dronų per mėnesį, iš kurių maždaug pusė būtų eksportuojama. Ji taip pat nori, kad kariuomenė įsigytų daugiau nei 210 000 skraidančių ir jūra gabenamų dronų.
Taivanas „suprato, kad dronai bus svarbūs visose srityse, visuose etapuose“ potencialaus karo su Kinija atveju, sakė atsargos Australijos generolas majoras Mickas Ryanas.
Daugelis ekspertų mano, kad Kinijos armija dar nėra pakankamai stipri, kad lengvai įsiveržtų į Taivaną, o neseniai vykę valymai Liaudies išlaisvinimo armijos vadovybėje pakenkė jos pasirengimui. Tačiau, kaip ir Taivano kariuomenė, ji kuria bepiločių lėktuvų ir laivų parkus ir daug investuoja į technologijas, skirtas dronams aptikti ir blokuoti.
Ilgas kelias į dronų įvaldymą
Taivanui dronų įsigijimas gali būti nesudėtinga dalis. Norėdamas įvaldyti dronų karą, Taivanas taip pat turi pertvarkyti savo karinę organizaciją, mokymą ir doktriną. Jis turi išmokti valdyti dronų spiečius, greitai įvertinti ir dalytis informacija. jų teikiamą žvalgybos informaciją ir užkirsti kelią priešui juos neutralizuoti, teigia ekspertai. Tam reikės, kad kariuomenė būtų mobilesnė ir savarankiškesnė.
„Armijos fronto linijos karinės operacijos turi visiškai pasikeisti, palyginti su praeitimi“, – sakė Shu Hsiao-Huang, Taivano gynybos ministerijos remiamo Nacionalinės gynybos ir saugumo tyrimų instituto Taipėjuje asocijuotasis mokslo darbuotojas.
Taivanui trūksta tikros invazijos spaudimo mobilizuoti išteklius ir keisti pajėgas. „Tai labai sunku, nes jie nepatyrė karo išbandymo“, – sakė ponas Shu.
Tačiau kariniai daliniai mokosi dronų taktikos, kuri yra nuolatinių Han Kuang pratybų dėmesio centre.
Taivano armija taip pat paskelbė praėjusį mėnesį vykusių pratybų nuotraukas, kuriose dalinys bandė ginti salas prie Taivano rytinės pakrantės, naudodamas dronus priešo pajėgoms ieškoti. Šeštadienį Taivano prezidentas Lai Ching-te stebėjo pratybas pietuose, kur kariai išbandė dviejų tipų prototipinius dronus, skirtus smogti įsiveržusioms pajėgoms.
Taivanas taip pat neseniai įkūrė Pakrantės kovos vadovybę, integruodamas dronus, mobilias raketas ir artileriją į pakrantės skydą nuo galimos Kinijos invazijos.
Vis dėlto, daugelio ekspertų teigimu, Taivanas dar toli gražu neatitinka sudėtingų XXI amžiaus karo reikalavimų. Jis rizikuoja „labiau susitelkti į technologijas, o ne į ne mažiau svarbius organizacinius ir doktrininius pokyčius, reikalingus pragaro peizažo koncepcijai įgyvendinti“, – sakė Stacie Pettyjohn, vyresnioji mokslo darbuotoja Naujosios Amerikos saugumo centre ir neseniai paskelbto Taivano dronų karo strategijos tyrimo autorė.
Nepakeičiamos dronų pramonės kūrimas
Invazijos atveju Kinija greičiausiai bandys izoliuoti Taivaną nuo išorės paramos. Kad išgyventų blokadą, Taivanas turi kaupti atsargas ir plėsti vietinių dronų gamybą, ypač „pigesnių, trumpesnio nuotolio vienpusio puolimo dronų“, sakė ponia Pettyjohn.
Abi Taivano poliarizuotos politinės peizažo pusės sutaria dėl daugiau dronų kūrimo, net jei nesutaria dėl detalių. Taivano vyriausybė pasiūlė per penkerius metus išleisti 6,5 mlrd. dolerių dronams įsigyti. Tačiau dvi opozicinės partijos, turinčios daugumą šalies įstatymų leidžiamojoje valdžioje, atmetė šį planą, teigdamos, kad jis gali pritraukti korupciją ir sukurti atliekų. Pagrindinė opozicinė Nacionalistų partija pasiūlė per šešerius metus išleisti 7,4 mlrd. dolerių, atsižvelgiant į augančius vidaus gamybos lygius.
Kol įstatymų leidėjai svarsto išlaidas, Taivano ir JAV dronų gamintojai konkuruoja dėl galimų užsakymų.
Taivano gamintoja „Thunder Tiger“ ir Amerikos gynybos technologijų bendrovė „Shield AI“ praėjusį mėnesį surengė bandomąjį dviejų jūrinių dronų modelių, galinčių žvalgyti priešo laivus ir juos susprogdinti, bandymą. Tačiau „Thunder Tiger“ pirmininkas Chen Kwan-ju teigė, kad bendrovė siekia didesnio politinio aiškumo prieš plečiant gamybos partnerystes.
Tuo pačiu metu Taivanas sparčiai didina dronų eksporto apimtį, siekdamas tapti nepakeičiamu komponentų tiekėju kitoms demokratinėms valstybėms, kurios nori sumažinti savo priklausomybę nuo kiniškų dalių, o tai kelia susirūpinimą dėl tiekimo sutrikimų ar šnipinėjimo.
Per pirmuosius tris 2026 m. mėnesius Taivanas eksportavo dronų už 115 mln. JAV dolerių, viršydamas bendrą 2025 m. eksportą, remiantis salos ekonomikos reikalų ministerijos duomenimis. Pagrindinė paskirties šalis yra Čekija, nors daugelis dronų patenka į netoliese esančią Ukrainą, rodo tyrimai.
Taivano dronų komponentų eksportas tikriausiai yra dar didesnis. Šių dalių, tokių kaip varikliai ir optinė įranga, paklausa greičiausiai augs, teigia JAV dronų kompanijų atstovai.
„Taivanas yra vienos svarbiausių mūsų laikų pramoninių ir strateginių konkursų centre“, – elektroniniame laiške rašė Michaelas Robbinsas, Tarptautinės bepiločių transporto priemonių sistemų asociacijos prezidentas. „Tai viena iš nedaugelio vietų, galinčių gaminti patikimus dronų komponentus dideliu mastu.“ [1]
1. How a Drone ‘Hellscape’ Might Stop a Chinese Invasion of Taiwan. Buckley, Chris; Amy Chang Chien. New York Times (Online) New York Times Company. Aug 9, 2026.
How a Drone ‘Hellscape’ Might Stop a Chinese Invasion of Taiwan
What rare earths the Taiwanese are using to build magnets for their military drones? Are the Chinese selling them?
• Strict Controls: China implements rigorous case-by-case export licensing and tight restrictions on critical permanent magnets and rare-earth materials, weaponizing its near-monopoly to pressure regional and Western supply chains.
• The "Non-Red" Push: Taiwan’s government and local manufacturers (such as Thunder Tiger Group) are actively decoupling from Chinese upstream materials and components to comply with strict national security guidelines.
It means that the Taiwanese didn’t decouple yet and the Chinese are selling to the intermediaries the materials that will be used to kill the Chinese in a case of conflict. The world is ruled by corruption and lies.
“Taiwan is betting on drones to deter a potential Chinese invasion.
To repel any future Chinese invasion, Taiwan is building fleets of flying drones and unmanned attack boats.
The goal is to use them to help locate and attack Chinese forces approaching the island, relying on Taiwanese soldiers trained to move quickly before China can strike them. U.S. commanders who developed this strategy call it a “hellscape”: overwhelming an invading force with waves of drones, missiles and artillery, and making an amphibious assault so risky that China’s leaders are deterred from trying.
Inspired by lessons from other recent war zones, Taiwan is now accelerating efforts to put that strategy into practice.
“Our drone and counter-drone efforts started relatively late, and initially we were trying things out as we went along,” Lt. Gen. Huang Wen-chi, the director general of strategic planning for the Taiwanese Defense Ministry, told a committee of lawmakers on Wednesday. That has begun to change over the past two years, he added.
On Thursday, Taiwan’s military allowed reporters to watch as troops in central Taiwan practiced using drones for reconnaissance, as part of the island’s annual Han Kuang military exercises, which began on Wednesday and will run for 10 days.
Maj. Gen. Lu Wen-yuan, who helped plan the exercises, said earlier that they would also train troops to take out enemy drones.
Many militaries across the world are embracing the drone revolution, but Taiwan faces a particularly urgent threat: China, which is roughly 110 miles away, claims the self-governed island as its territory. Chinese leaders say they want to absorb Taiwan peacefully but will not rule out using force. They are backing that threat with expanding fleets of warships, planes, missiles and drones, as well as more frequent coast guard patrols and landing exercises.
“Drones are entering a new chapter,” said Max Lo, the chairman of the Taiwan National Drone Industry Association. “Taiwan, for its own survival and national defense, is in urgent need of these drones. But it’s the same everywhere in the world right now — that’s an opportunity for Taiwan.”
Aiming to make the island a drone industry superpower, the government says it wants Taiwan to make 100,000 drones a month by 2030, with around half exported. It also wants the military to acquire over 210,000 flying and seaborne drones.
Taiwan has “realized that drones will be important in all the domains, in all the phases,” in a potential war with China, said Mick Ryan, a retired Australian major general.
China’s army is not yet strong enough to easily invade Taiwan, many experts believe, and recent purges in the People’s Liberation Army’s high command have undermined its readiness. But like Taiwan’s military, it has been building up fleets of crewless planes and boats, and is investing heavily in technology to detect and jam drones.
A Long Road to Mastering Drones
For Taiwan, acquiring the drones may be the straightforward part. To master drone warfare, Taiwan must also retool its military organization, training and doctrine. It must learn to operate swarms of drones, rapidly assess and share the intelligence they provide and prevent an enemy from disabling them, according to experts. This will require troops to be more mobile and self-sustaining.
“The army’s frontline military operations must undergo a total change from the past,” said Shu Hsiao-Huang, an associate research fellow at the Institute for National Defense and Security Research in Taipei, which is supported by Taiwan’s Defense Ministry.
Taiwan lacks the pressure of an actual invasion to mobilize resources and force changes. “It’s very difficult, because they haven’t experienced the crucible of war,” Mr. Shu said.
But military units have been working to learn drone tactics, which are a focus of the continuing Han Kuang exercises.
The Taiwanese army also released pictures from a drill last month in which a unit scrambled to defend islands off Taiwan’s east coast by using drones to hunt for enemy forces. On Saturday, Taiwan’s president, Lai Ching-te, watched an exercise in the island’s south where troops tested two types of prototype drones designed to strike invading forces.
Taiwan also recently created a Littoral Combat Command, integrating drones, mobile missiles and artillery into a coastal shield against potential Chinese invasion.
Still, Taiwan is a long way from meeting the complex demands of 21st-century warfare, many experts said. It risks becoming “focused on the technology more than the equally essential organizational and doctrinal changes that are needed to implement a hellscape concept,” said Stacie Pettyjohn, a senior fellow at the Center for a New American Security and an author of a recent study of Taiwan’s drone warfare strategy.
Building an Indispensable Drone Industry
In the event of an invasion, China is likely to try to seal off Taiwan from external support. To survive a blockade, Taiwan needs to build stockpiles and expand homegrown drone production, especially “cheaper, shorter-range one-way attack drones,” Ms. Pettyjohn said.
Both sides of Taiwan’s polarized political landscape agree on building more drones, even if they disagree on the details. Taiwan’s government has proposed spending $6.5 billion over five years to buy drones. But two opposition parties that hold the majority in its legislature rejected the plan, arguing that it could attract graft and create waste. The main opposition Nationalist Party has proposed spending $7.4 billion over six years, with requirements for growing levels of domestic production.
As lawmakers debate spending, Taiwanese and U.S. drone makers are competing for potential orders.
Thunder Tiger, a Taiwanese manufacturer, and Shield AI, an American defense technology company, last month staged a trial run for two models of sea drones that could scout for enemy vessels and blow them up. But Chen Kwan-ju, the chairman of Thunder Tiger, said the company is seeking more policy certainty before it expands production partnerships.
At the same time, Taiwan is rapidly increasing its rate of drone exports, seeking to make itself an indispensable supplier of components for other democratic states that want to reduce their reliance on Chinese parts, which raise concerns about supply disruptions, or espionage.
In the first three months of 2026, Taiwan exported drones worth $115 million, exceeding its total drone exports for all of 2025, according to the island’s Ministry of Economic Affairs. The top destination is the Czech Republic, though many of the drones find their way to nearby Ukraine, research shows.
Taiwan’s exports of drone components are probably even higher. Demand for these parts, such as motors and optical equipment, is likely to grow, according to representatives of U.S. drone companies.
“Taiwan sits at the center of one of the most important industrial and strategic competitions of our time,” Michael Robbins, the president of the Association for Uncrewed Vehicle Systems International, wrote in an email. “It is one of the few places positioned to produce trusted drone components at scale.”” [1]
1. How a Drone ‘Hellscape’ Might Stop a Chinese Invasion of Taiwan. Buckley, Chris; Amy Chang Chien. New York Times (Online) New York Times Company. Aug 9, 2026.
Bombų gamyba
„Dauguma iš mūsų esame matę pirmųjų atominių sprogimų nuotraukas – nuolat besiplečiančius grybo formos debesis, ugnies kamuolius, didžiulį nuniokojimą – kurie užbaigė Antrąjį pasaulinį karą ir amžiams pakeitė mūsų gyvenimus. Knygoje „Trinity“ (Čikaga, 344 puslapiai, 39 USD) Emily Seyl nukelia mus į paskutinius bandymų mėnesius Naujosios Meksikos aukštutinėje dykumoje, kai Manhatano projekto teorijos tapo realybe.
Ponia Seyl yra rašytoja Los Alamos nacionalinėje laboratorijoje, kur vyko kai kurie atominiai darbai. „Pagal pagrindinę bombos konstrukciją“, – rašo ji apie ją, – „maža, centrinė skiliosios medžiagos sfera būtų suspausta daug didesnės, išorinės įprastų sprogmenų sferos, kad įrenginio šerdyje susidarytų superkritinė masė, sukelianti branduolinį sprogimą.“ Mums sakoma, kad dauguma techninių detalių, susijusių su bandymu, yra „gerai dokumentuotos“, tačiau kalbant apie pačią bandymų vietą, „Trinity, kaip laikinos laboratorijos ir šurmuliuojančios dykumos bendruomenės, išvaizda ir pojūtis neišvengiamai pradėjo blėsti“ pasibaigus projektui.
Knyga papildo dalį tos blėstančios istorijos. Be diagramų, brėžinių ir konstrukcijos nuotraukų, ponia Seyl parodo mums kasdienį darbuotojų, kurie turėjo palikti savo šeimas, kai kurie iš jų mėnesiams, kad dirbtų prie slapto projekto, apie kurį daugelis iš pradžių mažai žinojo, gyvenimą.
Knygoje yra laikinų stovyklų, kareivinių, tualetų ir kitos infrastruktūros nuotraukų, įskaitant fotografavimo bunkerius, iš kurių buvo fotografuojami sprogimo vaizdai. Yra nespalvotų Kalvos, gyvenamojo komplekso, kurį daugelis projekto mokslininkų vadino namais, nuotraukų, taip pat vienos iš „Tiesios ilgio juostinių akumuliatorių“ – talpyklos, kurioje įvyktų pirmasis atominis sprogimas.
Kaip ir bet kuriame moksliniame eksperimente, reikėjo atlikti kruopščius stebėjimus ir matavimus. Nuotraukose matyti stebėjimo namelių statyba į šiaurę, pietus ir vakarus nuo sprogimo vietos, maždaug už 10 000 jardų – maždaug 5 1/2 mylios. „Slėptuvės buvo pagamintos iš tvirtų sijų, laikančių betoninius plokščių stogus“, – rašo ponia Seyl. „Kiekvienos slėptuvės sprogimui atsukta pusė buvo užkasta po žemės krūva, o sijos išilgai priešingos sienos rėmėsi į smėlio užpylimą.“
Kartu su sėkmėmis atėjo ne tiek nesėkmės, kiek eksperimentai, kurie nedavė norimų rezultatų. Herakliškas pastangas buvo įdėta transportuojant „Jumbo“ – beveik 500 000 svarų sveriantį konteinerinį laivą, skirtą bandomajam sprogimui – iš Ohajo į Naująją Meksiką, kur jis buvo nenaudojamas, baiminantis, kad jo dydis ir tankis iškreips detonacijos duomenis. „Laivas buvo pastatytas ne epicentre, o 800 jardų į šiaurės vakarus, prisijungdamas prie kai kurių artimiausio nuotolio instrumentų bunkerių žiedo.“ Jei bandymas nepavyktų, „sunki investicija į nesėkmę tyliai dingtų iš šalies, kai aplink jį rutuliotųsi istorija.“
Didžioji dalis mokslinio darbo „Trinity“ buvo skirta „Gadget“ – pačios atominės bombos kodiniam pavadinimui. Knygoje yra daugybė „Gadget“ nuotraukų galutine forma, taip pat diagrama, kaip mokslininkai manė, kad atrodys grybo debesis. Viena įdomi nuotraukų seka užfiksuoja tikrąją detonaciją liepos 16 d. 1945 m.
Po šio sėkmingo bandymo „Gadget“ pakeitė „Fat Man“ ir „Little Boy“ – dvi bombos, numestos virš Japonijos.
---
Markas Yostas rašo apie karo istoriją žurnalui WSJ.“ [1]
1. REVIEW --- Books: The Making Of the Bombs. Yost, Mark. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 08 Aug 2026: C9.
The Making Of the Bombs
“Most of us have seen photos of the first atomic blasts -- the ever-expanding mushroom clouds, the fireballs, the vast devastation -- that would end World War II and forever change our lives. In "Trinity" (Chicago, 344 pages, $39), Emily Seyl takes us back to the final months of testing, in the high desert of New Mexico, as the theories of the Manhattan Project became reality.
Ms. Seyl is a writer at the Los Alamos National Laboratory, where some of the atomic work took place. "According to its basic design," she writes of the bomb, "a small, central sphere of fissile material would be compressed by a much larger, outer sphere of conventional explosives to form a supercritical mass at the device's core, generating a nuclear explosion." Most of the technical details surrounding the test have been "well documented," we are told, but as for the test site itself, "the look and feel of Trinity as a makeshift laboratory and bustling desert community inevitably began to fade" after the end of the project.
The book fills in some of that fading history. In addition to diagrams, blueprints and construction photos, Ms. Seyl shows us the day-to-day lives of the workers who had to leave their families, some for months at a time, to work on a secret project that many initially knew little about.
The book includes photos of makeshift camps, barracks, latrines and other infrastructure, including the photography bunkers from which images of the explosion would be taken. There are black-and-white photos of the Hill, the residential complex that many of the project's scientists called home, as well as one of the "Straight Length Banded Accumulator," the containment vessel inside of which the first atomic explosion would take place.
As with any scientific experiment, there had to be painstaking observations and measurements. Photos show the construction of observation huts to the north, south and west of the blast site, some 10,000 yards -- about 5 1/2 miles -- away. "The shelters were fashioned from sturdy timbers supporting concrete slab roofs," Ms. Seyl writes, "with the blast-facing side of each shelter buried under a mound of earth and beams along the opposite wall bracing against the sand fill."
Along with successes came not so much failures as experiments that didn't achieve the desired results. A Herculean effort went into transporting Jumbo -- the nearly 500,000-pound container vessel intended for the test explosion -- from Ohio to New Mexico, where it went unused for fear that its size and density would skew the data from the detonation. "The vessel was placed not at ground zero but 800 yards to the northwest, joining a ring of some of the closest-range instrument bunkers." If the test fizzled, "the weighty investment in failure would loom quietly from the sidelines as history unfolded around it."
Most of the scientific work at Trinity was directed to the Gadget -- the codename for the atomic bomb itself. The book includes numerous photos of the Gadget in its final form, as well as a diagram of what scientists thought the mushroom cloud would look like. One fascinating sequence of photos records the actual detonation on July 16, 1945.
After this successful test, the Gadget was succeeded by Fat Man and Little Boy, the two bombs dropped over Japan.
---
Mark Yost writes about military history for the Journal.” [1]
1. REVIEW --- Books: The Making Of the Bombs. Yost, Mark. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 08 Aug 2026: C9.
„Noma“ grįžo. Taip pat ir prieštaringai vertinamas garsenybių šefas. --- Pasitraukęs iš Kopenhagos restorano, Rene Redzepi grįžta, kaip kūrybos direktorius, pristatydamas ambicingą viziją, net ir tebekylant klausimams dėl restorano kultūros.
„Prieš mažiau, nei penkis mėnesius, kai šefas Rene Redzepi paskelbė apie pasitraukimą iš „Noma“, atrodė, kad dviejų dešimtmečių trukmės Kopenhagos restorano, pakeitusio pasaulinį gurmanišką maistą, valdymo pabaiga.
Vietoj to, būdamas 48 metų, Redzepi grįžta į „Noma“ miestelį ir pradeda naują savo skyrių toje pačioje vietoje, kur jo vadovavimas neseniai buvo atidžiai tikrinamas po kaltinimų dėl prievartos, kurie, jo teigimu, paskatino daugelį metų apmąstymų ir terapijos. Jo naujas planas: likti atokiau nuo virtuvės ir iš naujo atrasti „Noma“ ne tik kaip restoraną, bet ir kaip maisto pasaulio tyrimų ir plėtros centrą.
Virš jo vizijos apie įmonę, kurią jis įkūrė 2003 m., kyla klausimas, ar vienas žmogus gali atkurti ne tik savo, bet ir sukurto prekės ženklo įvaizdį.
„Noma“ šią savaitę vėl atsidarė vadovaujant naujai vadovybei. Degustacinis meniu, kainuojantis apie 700 USD asmeniui, pasikeis. kas mėnesį.
Nuo 2021 m. turėjęs tris „Michelin“ žvaigždutes, „Noma“ vėl atsidarė be jokių.
Birželį paskelbtas kūrybos direktoriaus vaidmuo, Redzepi teigia, kad jis daugiausia dėmesio skiria tam, ką vadina „Noma 3.0“, kuriame restoranas „vystosi savotiškomis maisto pasaulio smegenimis“.
Interviu „The Wall Street Journal“ Redzepi teigė, kad šis tikslas apima keletą projektų, tokių kaip naujų fermentacijos metodų tyrimai ir tai, kaip jūros dumbliai ir vabzdžiai gali užimti didesnį vaidmenį mūsų mityboje.
(Šis reporteris valgė su nuolaida „Noma“ restorane, rašydamas kitiems leidiniams.)
Žinia apie „Noma“ vėl atidarymą ir tolesnį Redzepi dalyvavimą pasirodė po naujos fizinio ir psichologinio smurto kaltinimų restorane bangos. Kritika pirmą kartą viešai pasirodė maždaug prieš dešimtmetį, todėl Redzepi 2015 m. esė pripažino bauginimo modelį. „Didžiąją savo karjeros dalį buvau patyčios.“ „Rėkiau ir stumdžiau žmones“, – rašė jis maisto žurnale „Lucky Peach“. Pastaraisiais mėnesiais kaltinimai sustiprėjo po to, kai buvęs fermentacijos vadovas Jasonas Ignacio White'as socialiniuose tinkluose ir svetainėje „Noma Abuse“ paskelbė liudijimus, įskaitant anoniminius pasakojimus nuo 2009 iki 2017 m., kuriuose teigiama, kad darbuotojams aptarnavimo metu buvo daužoma į veidą ir vartojama seksualiai žeminanti kalba. White'as atsisakė komentuoti Redzepi naujas pareigas ar jo grįžimą į „Noma“.
„The New York Times“ kovo mėnesį paskelbė išsamų kaltinimų tyrimą. Po šios istorijos Redzepi „Instagram“ tinkle paskelbė, kad pasitraukia iš įmonės.
Naujausi kaltinimai pasklido likus kelioms dienoms iki rezidentūros Los Andžele pradžios, dėl to socialiniuose tinkluose buvo vykdomos boikoto kampanijos, protestai ir pagrindinių rėmėjų iš „Blackbird“, „Resy“ ir „American Express“ atšaukimas. Rezidencija vyko pagal planą.
Mehmetas Cekirge, 2018 m. „Noma“ stažuotojas, sako nemanęs, kad darbo vietos problemos pasikeis vien dėl to, kad virtuvei vadovavo naujas šefas. Jis sakė, kad iš jo buvo šaipomasi dėl turkiško akcento. ir ne kartą įžeidinėjo, nors Redzepi nevadovavo kasdienėms virtuvės operacijoms. „Esu šimtu procentų tikras, kad vis dar yra patyčių“, – sakė jis. „Tokia yra kultūra.“ Cekirge nuomone, bet koks ryšys su praeitimi, kartu su iš vienos virėjų kartos kitai perduodamais įpročiais, apsunkina ilgalaikius pokyčius. „Patiri tokią stresinę aplinką, ir tai, kaip išmoksti su ja susidoroti, persiduoda žmonėms, kuriuos apmokai“, – sakė jis.
Naujasis vyriausiasis virėjas Pablo Soto pripažįsta, kad naujas tikrinimas sukelia papildomą spaudimą. „Jaučiu didelę atsakomybę užtikrinti, kad neįklimptume į jokius praeities įpročius, bet tai nesutrukdys mums turėti komandos, kuri dirba neįtikėtinai sunkiai.“
Redzepi teigia, kad kaltinimai paskatino savianalizę.
„10 metų dirbau terapijoje ir intensyviai konsultavau su profesionalais“, – sakė jis. Nors kai kurios istorijos jam buvo naujos, jis pripažįsta, kad gali neprisiminti tam tikrų incidentų. „Negalėjau jų atpažinti“, – sakė jis. „Bet aš nesu aklas“ į tai, kad šie žmonės galėjo patirti kažką, ko aš visiškai nejaučiau.“
Žurnalui pateiktame pareiškime „Noma“ atstovas spaudai teigė: „Kai „Noma“ susidurdavo su kritika, mes visada į ją žiūrėdavome rimtai ir imdavomės veiksmų. Per pastarąjį dešimtmetį daug investavome į darbo sąlygų ir kultūros gerinimą „Noma“.“ Bendrovė teigia, kad šį pavasarį, prieš vėl atidarant, užsakė nepriklausomą darbo sąlygų auditą.
Redzepi kalba apie „kartų įmonės“ kūrimą, nurodydamas 2070-uosius, kai „Redzepi“ būtų artėjęs prie 100 metų, kaip atskaitos tašką daugeliui laisvai apibrėžtų tikslų, įskaitant iššūkių „nuo biologinės įvairovės iki mitybos ir visiškai naujų ingredientų ar galbūt net naujų valgymo priemonių kūrimo“ priėmimą.
Jis tvirtina, kad laikysis atokiau nuo restorano virtuvės. „Jei esate „Apple“ būstinėje, taip pat yra daug padalinių, kurie iš tikrųjų nebendrauja vienas su kitu“, – sakė jis.
Redzepi planuoja vadovauti padaliniui, kurio darbinis pavadinimas yra „Noma UFO“. Ši komanda skaitmenina daugiau nei du dešimtmečius kauptus užrašų knygelių sąsiuvinius, pripildytus receptų, idėjų ir fermentacijos žurnalų. Paklaustas apie tai, jis sunkiai atsako: „Turime keletą ilgalaikių projektų, su kuriais dirbame. Apie kai kuriuos iš jų nenoriu kalbėti, nes iš tikrųjų esu šiek tiek prietaringas dėl šių dalykų.“
Redzepi šalininkai tai laiko tik naujausiu „Noma“ atnaujinimu. Nuo 2010 iki 2021 m. „Noma“ buvo penkis kartus – rekordiškai daug – išrinktas geriausiu pasaulio restoranu organizacijos „50 geriausių pasaulio restoranų“. Tai padėjo Danijai tapti viena iš pirmaujančių pasaulio maitinimo įstaigų.
Nesvarbu, kaip veiks naujoji vadovų komanda, „Noma“ vardas ir toliau bus neatsiejamai susijęs su „Redzepi“ vardu. Danų restoranų kritikas Ole Troelso, kuris du dešimtmečius rašė apie Kopenhagos maisto pasaulį, teigė, kad šefas jam primena Napoleoną Bonapartą dėl jo „nenuilstamo siekio užkariauti naujas teritorijas“. Šiuo požiūriu, pasak Troelso, Redzepi sugrįžimas neturėtų būti toks jau netikėtas. Kai šefas paskelbė, kad jis – ir Noma – netrukus grįš į Kopenhagą, tai sulaukė didžiulio palaikymo.
„Mes visi darome klaidų – svarbu jas pripažinti ir pakeisti kryptį“, – sakė Roberto Solis, Meridoje, Meksikoje, esančio „Huniik“ šefas, kuris atskrido į atidarymą ir teigė pažįstantis kitų šefų, kurie daro tą patį. „Manau, kad vadovaujant Rene, mūsų laukia puikūs dalykai. Jis neįtikėtinai vizionierius.“ Tačiau dar reikia pamatyti, ar ši vizija iš tikrųjų gali atsieti nuo sudėtingos restorano istorijos.“ [1]
1. REVIEW --- Noma Is Back. So Is Its Controversial Celebrity Chef. --- After stepping down from the Copenhagen restaurant, Rene Redzepi returns as its creative director, laying out an ambitious vision even as questions about its culture persist. Tonon, Rafael. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 08 Aug 2026: C5.
Noma Is Back. So Is Its Controversial Celebrity Chef. --- After stepping down from the Copenhagen restaurant, Rene Redzepi returns as its creative director, laying out an ambitious vision even as questions about its culture persist
“Less than five months ago, when chef Rene Redzepi announced that he would step down from Noma, it seemed like the end of a two-decade run at the Copenhagen restaurant that has changed global fine dining.
Instead, at age 48, Redzepi is back on the Noma campus, beginning his next chapter in the very place where his leadership recently came under intense scrutiny in the wake of abuse allegations that he says led to years of reflection and therapy. His new plan: to stay out of the kitchen and reinvent Noma as not just a restaurant but also as a research-and-development hub for the food world.
Hanging over his vision for the company he co-founded in 2003 is the question of whether one man can rehabilitate not only his own image but also that of a brand he built.
Noma reopened this week under new leadership. The tasting menu, around $700 a person, will change monthly.
After holding three Michelin stars since 2021, Noma reopened without any.
As creative director, a role announced in June, Redzepi says he is focusing on what he calls "Noma 3.0," in which the restaurant "evolves into a kind of brain for the food world."
In an interview with The Wall Street Journal, Redzepi said that goal encompasses a number of projects, such as research into new fermentation methods and how seaweed and insects might take on bigger roles in our diets.
(This reporter has eaten discounted meals at Noma while writing for other publications.)
The news of Noma's reopening and Redzepi's continued involvement came after a new wave of allegations of physical and psychological abuse at the restaurant. Criticism first surfaced publicly about a decade ago, which led Redzepi to acknowledge a pattern of intimidation in a 2015 essay. "I've been a bully for a large part of my career. I've yelled and pushed people," he wrote in food magazine Lucky Peach. The allegations intensified in recent months after former head of fermentation Jason Ignacio White published testimonies on social media and the website Noma Abuse, including anonymous accounts from between 2009 and 2017 that said employees were punched in the face during service and subjected to sexually degrading language. White declined to comment on Redzepi's new role or his return to Noma.
The New York Times published an in-depth investigation into the allegations in March. Following the story, Redzepi announced on Instagram that he'd be stepping down from the company.
The latest allegations circulated days before a Los Angeles residency was set to begin, triggering boycott campaigns on social media, protests and the withdrawal of major sponsorships from Blackbird, Resy and American Express. The residency went ahead as scheduled.
Mehmet Cekirge, an intern at Noma in 2018, says he didn't think its workplace issues would change just because a new chef was in charge of the kitchen. He said he was made fun of for his Turkish accent and repeatedly insulted, even though Redzepi wasn't running the day-to-day kitchen operations. "I'm a hundred percent sure there are some bullies still there," he said. "That's the culture." In Cekirge's view, any link to the past, combined with habits passed from one generation of cooks to the next, makes lasting change difficult. "You go through that kind of stressful environment, and the way you learn to cope with it gets passed on to the people you train," he said.
Pablo Soto, the new executive chef, acknowledges that new scrutiny brings added pressure. "I feel a lot of responsibility to make sure we don't fall into anything from the past, but that's not going to stop us from having a team that works incredibly hard."
Redzepi says the allegations have prompted self-examination.
"I've done 10 years of therapy and intensive coaching with professionals," he said. While some of the stories were new to him, he accepts that he may not remember certain incidents. "I couldn't recognize them," he said. "But I'm not blind to the fact that these people may have experienced something that I didn't feel at all."
In a statement provided to the Journal, a Noma spokesperson said: "When Noma has faced criticism, we have always taken it seriously and acted on it. Over the past decade, we have invested significantly in improving both the working conditions and the culture at Noma." The company says it commissioned an independent audit of working conditions this spring ahead of the reopening.
Redzepi speaks of creating "a generational company," citing 2070, when Redzepi would be nearing 100 years old, as a benchmark for a number of loosely defined goals, including to take on challenges "from biodiversity to nutrition to creating entirely new ingredients or perhaps even new tools of eating."
He insists he will stay far from the restaurant kitchen. "If you are at Apple headquarters, there are also many divisions that don't actually interact with each other," he said.
Redzepi plans to spearhead a division under the working title of Noma UFO. That team is digitizing more than two decades of notebooks filled with recipes, ideas and fermentation logs. When pressed on that, he is elusive: "We have several long-term projects that we're working on. Some of them I don't want to talk about because I'm actually a little bit superstitious about these things."
Redzepi's advocates see this as just the latest reinvention for Noma. Between 2010 and 2021, Noma was named the world's best restaurant a record five times by the World's 50 Best Restaurants organization. It helped transform Denmark into one of the world's leading dining destinations.
No matter how the new leadership team operates, the Noma name will continue to be tied inextricably with Redzepi's. Danish restaurant critic Ole Troelso, who has covered Copenhagen's food scene for two decades, said the chef reminds him of Napoleon Bonaparte for his "relentless drive to conquer new territory." In that way, Troelso says Redzepi's return shouldn't be all that surprising. When the chef announced that he -- and Noma -- would soon return to Copenhagen, that drew an outpouring of support.
"We all make mistakes -- what matters is recognizing them and changing course," said Roberto Solis, chef of Huniik in Merida, Mexico, who flew to the opening and said he knew other chefs who were doing the same. "With Rene's guidance, I think great things are ahead. He's incredibly visionary." Whether that vision can truly untether itself from the restaurant's complicated history, however, remains to be seen.” [1]
1. REVIEW --- Noma Is Back. So Is Its Controversial Celebrity Chef. --- After stepping down from the Copenhagen restaurant, Rene Redzepi returns as its creative director, laying out an ambitious vision even as questions about its culture persist. Tonon, Rafael. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 08 Aug 2026: C5.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)