Visi, Vakaruose gaminami, automobiliai bus, kaip „Rolls Royce“ (įprastai kainuojantys daugiau, nei 600 000–700 000 USD), kuriuos naudos tik karaliai ir milijardieriai. Mūsų gaminami automobiliai už įprastą kainą negali konkuruoti su pigiais ir aukštos kokybės kiniškais automobiliais: skraidanti „Tesla“ žymi automobilių lenktynių pokytį.

Ši ryški perspektyva atspindi sparčiai besikeičiančią pasaulinę automobilių pramonės realybę, kurią pabrėžė dramatiškas „Tesla“ raketinio variklio „Roadster“ pristatymas 2026 m. spalį. Komentaras pabrėžia kritinį lūžio tašką, kai masinės rinkos kova jau gali būti nuspręsta, priversdama Vakarų automobilių gamintojus pereiti nuo praktiško transporto prie itin prabangių, aukštųjų technologijų naujovių.

 

Šio rinkos pokyčio esmė apima kelis pagrindinius elementus:

 

1. „Skraidančios „Tesla““ spektaklis

 

„SpaceX“ bandymų centre Makgregore, Teksase, Elonas Muskas pristatė radikaliai perprojektuotą „Tesla Roadster“, kuris tiesiogine prasme pakilo į orą. Pasitelkusi automatizuotą valdymą, didžiulę siurbimo sistemą, skirtą pakilti aukštyn kojomis, ir kartu su „SpaceX“ sukurtus šaltųjų dujų raketinius variklius, transporto priemonė pakilo virš automobilių eilės, atliko statinės formos apsivertimą ore ir sklandžiai nusileido.

 

• Tikrovės patikrinimas: nors tai technologinis stebuklas, galintis nuo 0 iki 100 km/h įsibėgėti per 0,81 sekundės, tai nėra praktiškas „priemiestinis automobilis“. Tai „halo“ automobilis, kurio ribota gamyba numatyta 2028 m. su brangiais rezervavimo lygiais (įskaitant tik pakvietimo pagrindu veikiančią „Rocket“ versiją). Be to, skraidantis modelis visiškai nepatvirtintas naudoti viešuosiuose keliuose.

 

2. Pagrindinės rinkos palikimas Kinijai

„Tesla“ prioritetų pasikeitimas pabrėžia gilesnį strateginį pasidavimą. Muskas anksčiau pažymėjo, kad be prekybos barjerų Kinijos elektromobilių gamintojai „beveik sugriaus daugumą kitų automobilių kompanijų pasaulyje“. Užuot toliau teikusios pirmenybę įperkamoms, žmonių varomoms masinės rinkos elektromobiliams, Vakarų strategijos išsiskiria į dvi kraštutines dalis: [1]

• Aukštos klasės hiperautomobilių / robotų kelias: Tokios įmonės kaip „Tesla“ pereina prie fizinio dirbtinio intelekto, robotų taksi (pvz., „Cybercab“) ir itin išskirtinių, kelių milijonų dolerių vertės naujoviškų transporto priemonių itin turtingiems.

• Tarifų saugoma sala: Vakarų automobilių gamintojai vis labiau pasikliauja didele vyriausybės intervencija, tarifais ir apribojimais, kad apsaugotų savo vidaus rinkas nuo labai optimizuotų, pigesnių kiniškų transporto priemonių antplūdžio. Ši apsauga nuo konkurentų paverčia Vakarų automobilių gamintojus dvokiančia degeneruojančia bala. Jei esate jaunas ir dirbate tokiomis sąlygomis, bėkite.

 

3. Kinijos automobilių gamintojų pranašumas

Prielaida, kad „įprastos kainos klasės automobiliai negali konkuruoti“, kyla iš didžiulės Kinijos vertikalios integracijos akumuliatorių gamyboje, tiekimo grandinėse ir sparčios programinės įrangos iteracijos srityje. Kinijos įmonės sėkmingai plečia pigių, aukštos kokybės masinės rinkos elektromobilių gamybą visame pasaulyje, tuo pačiu kurdamos savo prabangos lygį. Pavyzdžiui, tokios transporto priemonės kaip „Huawei“ „Maextro S800“ jau meta tiesioginį iššūkį tradicinei tokių prekių ženklų, kaip „Rolls-Royce“ estetikai.

„Naujasis „Tesla Roadster“ buvo grynas teatras.

 

Sportiniam automobiliui buvo suteiktas dizainas, primenantis reaktyvinį naikintuvą ir „Lamborghini“. Siurbimo sistema leido jam kabėti aukštyn kojomis 20 metrų aukštyje virš žemės. Ir išskirtinis bruožas – šaltųjų dujų raketiniai varikliai, kurie peršokdindavo automobilį virš eilės transporto priemonių, jam atliekant statinės formos riedėjimą ore.

 

Su skraidančiu sportiniu automobiliu Elonas Muskas dar kartą parodė, kad yra didžiausias Amerikos svajotojas. Taigi, kai „Tesla“ generalinis direktorius surengia prašmatnų šou, kaip ketvirtadienį raketų objekte netoli Waco, Teksase, reikia į tai atkreipti dėmesį – ne todėl, kad naujasis „Roadster“ taps bestseleriu. Po beveik dešimtmečio pažadų, tiesą sakant, sunku patikėti, kad „halo“ automobilis iš tikrųjų bus pradėtas gaminti 2028 m. su visomis Musko numatytomis funkcijomis.

 

Daugeliu atžvilgių nesvarbu, ar jis skraido, ar ne. Atidengiant „Roadster“ su neįtikėtina technologija, Muskas dar kartą patvirtino, kad jis atsisakė kurti automobilius paprastiems žmonėms. Jis sako, kad „Roadster“ yra paskutinė nauja transporto priemonė, kurią „Tesla“ siūlys žmonėms. vairuoti ir verčiau lažinasi dėl „Tesla“ pertvarkymo į robotikos bendrovę.

 

Iš esmės Muskas palieka pagrindinę automobilių rinką kinams – kurie, jo teigimu, yra tokie galingi, kad daugelis Vakarų automobilių gamintojų negali konkuruoti be vyriausybės įsikišimo. Tai iškalbingas ženklas, rodantis, kur link juda Vakarų automobilių pramonė.

 

Taip pat buvo ir neseniai vykusi Paryžiaus automobilių paroda. Ji labiau priminė Šanchajaus ar Pekino automobilių parodas, kuriose buvo eksponuojama tiek daug Kinijos prekių ženklų. Visoje Europoje Kinijos prekių ženklų atėjimas beveik per naktį apverčia aukštyn kojomis seniai įsitvirtinusius žaidėjus.

 

Nors JAV automobilių gamintojai iki šiol savo vidaus rinkoje buvo izoliuoti nuo Kinijos konkurencijos, jie taip pat atrodo paralyžiuoti dėl neryžtingumo. Tai lėmė blogiausią naujų transporto priemonių pristatymo tempą bent nuo 1970-ųjų.

 

„Kinijos gamyba paverčia automobilius paprasta preke (angl. commodity), mažina kainas, niekas negali su jais konkuruoti, o Vakarams belieka tik judėti į priekį arba būti išstumtiems“, – sakė automobilių ekspertas Michaelas Dunne'as, pramonės konsultantas, daugelį metų praleidęs Kinijoje ir sausio mėnesį išleidęs knygą šia tema. „Vakarų automobilių gamintojai tampa ateities nišiniais žaidėjais.“

 

Vakarų automobilių gamintojai dar masiškai neruošia savo skraidančių automobilių. Tačiau yra ženklų, kad kai kurie jaučia tokį patį spaudimą kaip ir Muskas.

 

„Porsche“, susidūrusi su dramatišku pardavimų sumažėjimu Kinijoje, šį mėnesį pristatė savo planą, kaip sustiprinti savo verslą, siūlydama brangesnius automobilius, o ne vaikydamasi pardavimų apimties. Kaip šio plano dalis, ketvirtadienį ji pristatė „Mission S“ (kaina tokia pati, kaip „Rolls Royce“).

 

Tiesa, vidutinio variklio superautomobilis buvo tarsi antraeilis dalykas, susidūrus su „Tesla“ triuku. Kita vertus, sunku konkuruoti dėl dėmesio, kai „Roadster“ iš tikrųjų praskriejo danguje.

 

Kad būtų aišku, Muskas nestato „Tesla“ ateities už tai, kad ji bus nišinių automobilių gamintoja. Naujasis „Roadster“ atlieka tą pačią funkciją, kaip ir 2017 m. pabaigoje pristatyta versija: kurstyti jaudulį, kol jis lenktyniauja ieškodamas būdo, kaip įgyvendinti savo didesnius pažadus.

 

Buvau ten, kai Muskas visus nustebino pristatydamas originalų „Roadster“ – „dar vieno dalyko“ akimirką tuo metu, kai „Tesla“ reikėjo šiek tiek Steve'o Jobso magijos. „Tesla“ stengėsi padidinti savo „Model 3“ gamybą ir jai reikėjo vizijos, kuria kryptimi judama.

 

„Roadster“ – ir pažadai pasiekti 0–60 mylių per valandą greitį, kuris tuo metu atrodė prieštaraujantis fizikai – tai ir dar daugiau padarė. Šis renginys pabrėžė, kad net ir siekdama prieinamų elektromobilių visiems, „Tesla“ vis dar turėjo galimybių pasiūlyti ir aukščiausios klasės modelius.

 

Už 50 000 USD susijaudinę klientai galėjo būti įtraukti į automobilio, kuris turėjo pasirodyti 2020 m., sąrašą. Šie įnašai padėjo surinkti pinigų, kai „Tesla“ jų labai reikėjo, ir pakurstė investuotojų svajones apie tai, kuo įmonė taps.

 

Tačiau nuo tada, kai „Tesla“ tapo vertingiausia pasaulyje automobilių gamintoja, įvyko kažkas netikėto. Kinijos automobilių pramonė įsibėgėjo, įkvėpta Musko vizijos apie elektrifikuotą automobilį sėkmės. Dominuoti šioje srityje tapo nacionaline misija – ne tik dėl darbo vietų, kurias tai užtikrino, bet ir dėl Kinijos pramoninės sistemos, skirtos tiek civilinėms, tiek karinėms reikmėms. Pasirodo, sėkmė elektromobilių lenktynėse – sukauptos žinios apie elektroniką ir baterijas – gali būti naudinga ir gynybos technologijų srityje.

 

Pasak Dunne’o, Kinijos automobilių pramonė gavo didelę vyriausybės paramą: lengvatines paskolas, nemokamą žemę, pigią energiją ir darbuotojų mokymus. Rezultatas? Pramoninis milžinas, kuris išaugo iki didžiulio masto ir dabar grasina „praryti“ Vakarus.

 

Chaosas Europoje leidžia JAV verslo vadovams suprasti, kas gali nutikti, jei Kinijai pavyks prasiskverbti į Amerikos rinką. Remiantis nauja konsultacijų bendrovės „AlixPartners“ ataskaita, Kinijoje pagaminto elektromobilio gamybos sąnaudos yra maždaug 11 000 JAV dolerių mažesnės nei europietiško analogo.

 

Buvo laikas, kai būtent E. Muskas kėlė didelį nerimą JAV automobilių pramonės vadovams. Taip nutiko dėl „Tesla“ pranašumo mažinant gamybos sąnaudas, taip pat dėl ​​paties E. Musko viešų pareiškimų apie planus šias sąnaudas dar labiau sumažinti.

 

2024 m. pradžioje viskas pasikeitė. Atrodė, kad E. Muskas suvokė naują realybę.

 

Maždaug tuo metu E. Muskas pavadino Kinijos automobilių gamintojus konkurencingiausiais pasaulyje. „Jie sulauks didelės sėkmės už Kinijos ribų – viskas priklausys nuo to, kokie muitai ar prekybos barjerai bus įvesti“, – sakė jis per konferencinį pokalbį, skirtą finansiniams rezultatams aptarti. „Tiesą sakant, manau, kad jei nebus prekybos barjerų, jie tiesiog nušluos nuo kelio daugumą kitų pasaulio automobilių gamintojų.“

 

Iš pradžių šie komentarai buvo suprasti kaip pritarimas muitams Kinijos atžvilgiu, nors vėliau jis patikslino, kad to nesiūlo. Tačiau po to jo susidomėjimas automobiliais, kuriuos vairuoja žmonės, akivaizdžiai sumažėjo.

 

Vietoj to jis dar labiau susitelkė į fizinį dirbtinį intelektą ir specialiai sukurtą robotizuotą automobilį „Cybercab“, kuris neseniai papildė pradedantį formuotis „Tesla“ robotaksi parką. Prieš kelias dienas „Tesla“ pranešė, kad per pirmąjį mėnesį Ostine (Teksaso valstijoje) „Cybercab“ automobilių skaičius išaugo iki daugiau nei 300. Ketvirtadienį Muskas neatskleidė, kiek „raketinių automobilių“ „Tesla“ iš tiesų pagamins. Iš esmės svarbūs buvo tik vaizdo įrašai, sukurti, siekiant išpopuliarėti socialiniuose tinkluose, bei svajonės apie tai, kas galėtų laukti ateityje.“ [A]

 

A. Flying Tesla Marks a Shift in Auto Race. Higgins, Tim.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 19 Oct 2026: B4. 

All Cars Produced in the West Will Be Like Rolls Royce (Regularly Exceeding Price $600,000 to $700,000), Used Only by Kings and Billionaires. Cars Produced by Us in Normal Price Range Cannot Compete with Cheap and High-Quality Chinese Cars: Flying Tesla Marks a Shift in Auto Race

 

The striking perspective outlined reflects a rapidly shifting global automotive reality, punctuated by Tesla’s dramatic unveiling of its rocket-powered Roadster in October 2026. The commentary underscores a critical pivot point where the mass-market battle may already be decided, forcing Western automakers to shift from practical transportation to ultra-luxury, high-tech novelty spectacles.

The core of this market shift involves several key elements:

1. The "Flying Tesla" Spectacle

At a SpaceX test facility in McGregor, Texas, Elon Musk debuted a radically redesigned Tesla Roadster that literally took flight. Utilizing automated controls, a massive suction system to climb upside down, and cold-gas rocket thrusters developed with SpaceX, the vehicle launched over a row of cars, performed a midair barrel roll, and landed seamlessly.

•           The Reality Check: While a technological marvel boasting a 0-to-60 mph time of 0.81 seconds, it is not a practical "commuter car". It is a halo car slated for limited 2028 production with expensive reservation tiers (including an invite-only "Rocket" version). Furthermore, the flying model is completely unapproved for public road use.

2. Leaving the Mainstream Market to China

The shift in Tesla’s priorities highlights a deeper strategic surrender. Musk previously noted that without trade barriers, Chinese EV manufacturers would "pretty much demolish most other car companies in the world." Instead of continuing to prioritize a affordable, human-driven mass-market EV, Western strategies are diverging into two extremes: [1]

•           The High-End Hyper-Car / Robotics Route: Companies like Tesla are shifting toward physical AI, robotaxis (like the Cybercab), and ultra-exclusive, multimillion-dollar novelty vehicles for the ultra-wealthy.

•           The Tariff Defended Island: Western automakers are increasingly relying on heavy government intervention, tariffs, and restrictions to protect their domestic markets from an influx of highly optimized, lower-cost Chinese vehicles. This protection from competitors makes Western car producers into a stinky degenerating puddle. If you are young and working in such conditions, run away.

3. The Chinese Automaker Edge

The premise that "normal price range cars cannot compete" stems from China’s massive vertical integration in battery manufacturing, supply chains, and rapid software iteration. Chinese companies are successfully scaling cheap, high-quality mass-market EVs globally while simultaneously building their own luxury tier. For example, vehicles like Huawei's Maextro S800 are already emerging directly to challenge the traditional aesthetics of brands like Rolls-Royce.

“The new Tesla Roadster was pure spectacle.

 

There was the design that gave the sports car an appearance of a jet fighter crossed with a Lamborghini. A suction system that enabled it to hang upside down 69 feet above the ground. And, the defining feature, cold-gas rocket thrusters that jumped the car over a line of vehicles while doing a midair barrel roll.

 

With a flying sports car, Elon Musk displayed again that he's America's biggest dreamer. So when the Tesla CEO puts on a flashy show, as he did Thursday at a rocket facility near Waco, Texas, one must take note -- not because the new Roadster is going to become a bestseller. After almost a decade of promises, it's frankly hard to believe the halo car will actually begin production in 2028 with all of the features Musk laid out.

 

In many ways, whether it flies or not is beside the point. Unveiling the Roadster with out-of-this-world technology reiterated that Musk has given up designing cars for regular people. He says the Roadster is the last new vehicle Tesla will offer for humans to drive and is betting instead on remaking Tesla as a robotics company.

 

In effect, Musk is leaving the mainstream car market to the Chinese -- who, he has suggested, are so formidable that many Western automakers are unable to compete without government intervention. It's a telling sign of where things are going for the Western auto industry.

 

So, too, was the recent Paris Motor Show. It looked more like the Shanghai or Beijing auto shows with so many Chinese brands on display. Throughout Europe, the arrival of Chinese brands is upending long-established players almost overnight.

 

While U.S. automakers have so far been insulated in their home market from Chinese competition, they, too, seem paralyzed with indecision. That has created the worst rate of new-vehicle introductions since at least the 1970s.

 

"China manufacturing commoditizes cars, drives costs down, no one can compete with them what remains for the West is to move up or get pushed out," said Michael Dunne, an auto industry consultant who spent many years in China and who has a book coming out in January on the topic. "Western automakers are evolving into niche players of the future."

 

Western automakers aren't yet en masse preparing their own flying cars. But there are signs some are feeling the same pressure as Musk.

 

Porsche, facing dramatic sales declines in China, unveiled its own plan this month to bolster its business by offering pricier vehicles rather than chasing volume. As part of that, it revealed the Mission S on Thursday (price the same as Rolls Royce).

 

True, the midengine supercar was something of an afterthought in the face of Tesla's stunt. Then again, it's tough to compete for attention when the Roadster did flips through the sky.

 

To be clear, Musk isn't betting Tesla's future on being a niche carmaker. The new Roadster serves the same purpose the version revealed in late 2017 did: to stoke excitement while he races to find a way to make his bigger promises true.

 

I was there when Musk surprised everyone with the Roadster's original reveal -- a "one more thing" moment at a time when Tesla needed some Steve Jobs magic. Tesla was struggling to boost production of its Model 3, and in need of a vision for where things were going.

 

The Roadster -- and promises of hitting a 0-to-60 time that then seemed to defy physics -- did that and more. The event underscored that even as Tesla pursued affordable EVs for everyone, it still had the chops to offer high-end ones, too.

 

For $50,000, excited customers could be on the list for the vehicle, which was supposed to arrive in 2020. Those deposits helped raise cash when Tesla desperately needed it and fueled investors' dreams of what the company would become.

 

But between then and Tesla turning into the world's most valuable automaker something unexpected occurred. China's auto industry took off, inspired by the success of Musk's vision for the electrified automobile. Dominating that field became a national mission -- not just for the jobs it ensured but for China's dual-use industrial framework that aims to serve civilian and military purposes. It turns out, winning in the electric-car race -- building up the electronics and battery know-how -- would be useful in the defense-tech arms race.

 

China's auto industry benefited greatly from government-backed support, according to Dunne: low-cost loans, free land, cheap energy and labor training. The results? An industrial machine that built up scale and is now threatening to eat the West.

 

The chaos in Europe is giving U.S. executives a sneak peek of things to come if China can figure out a way into the American market. A Chinese-made EV costs about $11,000 less to produce than a European equivalent, according to a new report by consulting firm AlixPartners.

 

There was a time when it was Musk who was giving U.S. auto executives heartburn. That was due to Tesla's cost advantage when it came to making cars and his boasts about plans to reduce them further.

 

In early 2024, something changed. Musk appeared to wake up to a new reality.

 

Around then, Musk described Chinese carmakers as the most competitive in the world. "They will have significant success outside of China, depending on what kind of tariffs or trade barriers are established," he said during an earnings call. "Frankly, I think if there aren't trade barriers established, they will pretty much demolish most other car companies in the world."

 

His comments were initially interpreted as a sign he supported tariffs against China, something he later said he wasn't advocating. But, after that, his interest in human-driven cars clearly diminished.

 

Instead, he doubled down on physical AI and a purpose-built robot car, the Cybercab that recently joined the company's nascent robotaxi fleet. A few days ago, Tesla said it had scaled to more than 300 Cybercabs in Austin, Texas, in the first month.

 

On Thursday, Musk didn't say how many rocket-cars Tesla will actually make. The only thing that really mattered was the video clips created to trend on social media and the dreams of what might come next.” [A]

 

A. Flying Tesla Marks a Shift in Auto Race. Higgins, Tim.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 19 Oct 2026: B4. 

Strategijos vadovams (specialioji ataskaita) — paslaptis, kaip paskatinti kolegas pasakyti „taip“, kai ko nors prašote: žmonės yra labiau linkę sutikti su mūsų prašymais, nei manome. Svarbiausia – žinoti, kaip prašyti.

„Dauguma mūsų nemėgsta ko nors prašyti darbe. Nenorime būti įkyrūs. Tikimės, kad mums bus atsakyta neigiamai. Tiesiog jaučiamės nejaukiai.

 

Dėl šio diskomforto galime prašyti to, ko norime, neefektyviai – arba apskritai vengti prašyti. Galime „nerti iš kailio“, kad spėtume į susitikimą laiku, užuot tiesiog paprašę jį nukelti 15 minučių; galime manyti, kad galutinis terminas yra griežtas, net nepasidomėję, ar yra galimybė jį koreguoti; arba galime tik neaiškiai užsiminti, kad reikia papildomos pagalbos, užuot tiesiogiai paprašę į komandą priimti dar vieną narį.

 

Tačiau taip neturi būti.

 

Dešimtmečius atliekami tyrimai rodo, kad žmonės yra kur kas labiau linkę sutikti su mūsų prašymais, nei manome – su sąlyga, kad žinome, kaip prašyti. O žinoti, kaip prašyti, nėra taip sudėtinga, kaip įsivaizduojame. Tiesiog reikia turėti omenyje kelis dalykus:

 

1. Prašykite tiesiogiai

 

Kai ko nors prašote, įsitikinkite, kad iš tiesų tai ir suformuluojate kaip prašymą.

 

Įsivaizduokite, kad kolega jums sako: „Pažįsti Stivą, tiesa? Labai norėčiau su juo susipažinti.“

 

Kaip atsakytumėte? Galėtumėte pasakyti: „Stivas – tikrai šaunus vyrukas“ arba „Galėtum prieiti prie jo ketvirtadienį per neformalų susibūrimą.“ Abu atsakymai – draugiški ir palaikantys. Tačiau nė vienas iš jų nėra atsakymas į tą prašymą, kurį, kolegos manymu, jis išsakė.

 

O dabar įsivaizduokite, kad kolega sako: „Pažįsti Stivą, tiesa?“ „Ar galėtumėte mane su juo supažindinti?“

 

Dabar nebelieka jokio neaiškumo. Tiksliai žinote, ko prašoma, ir į šį klausimą galima atsakyti „taip“ arba „ne“.

 

Nors šis skirtumas gali atrodyti akivaizdus, ​​kai patys sulaukiame prašymo, jis tampa kur kas mažiau akivaizdus, ​​kai prašome mes. Atlikdamas tyrimą kartu su Francisu Flynnu, Stanfordo verslo mokyklos profesoriumi, nustačiau, kad pagalbos prašantys žmonės dažnai mano, jog netiesioginiai prašymai veikia taip pat gerai, kaip ir tiesioginiai.

 

Kitaip tariant, dažnai manome, kad kažko prašome, nors iš tiesų tik užsimename.

 

2. Prašykite gyvai

 

Jei įmanoma, prašykite gyvai. Jei ne – paskambinkite. Neprašykite el. paštu.

 

Tyrime, kurį atlikau kartu su Mahdi Roghanizadu, „Ted Rogers“ vadybos mokyklos docentu, nustatėme, kad žmonės 34 kartus dažniau sutinka padėti, kai prašoma gyvai, nei tada, kai prašoma el. paštu.

 

Nors tame tyrime buvo nagrinėjami prašymai, skirti nepažįstamiems žmonėms, kituose tyrimuose dalyviai kreipėsi į pažįstamus asmenis. Viename iš šių tyrimų dalyviai paprašė penkių draugų (gyvai) padėti atlikti trumpą teksto korektūros užduotį. Aštuoniasdešimt procentų paprašytųjų sutiko. Kitame tyrime dalyviai pateikė tą patį prašymą el. paštu – ir sutiko tik 29 proc.

 

El. paštas taip pat pasirodė mažiau veiksmingas nei skambutis telefonu ar vaizdo skambutis. Abiem atvejais sutikimą davė šiek tiek daugiau nei 50 proc. tiek nepažįstamų, tiek pažįstamų žmonių.

 

Tačiau dauguma žmonių, kurie ko nors prašo, to nežino. Kai šių tyrimų dalyvių paprašėme prognozuoti, kiek žmonių sutiks su jų prašymais, jie manė, kad bendravimo būdas neturės didelės įtakos.

 

Jei atsižvelgsime į tai, kad esame linkę nuvertinti prašymo gyvai svarbą, ir pridėsime patogumą bei komfortą tiesiog išsiunčiant el. laišką (užuot ėjus per koridorių ar griebus telefoną), taps aišku, kodėl taip dažnai pasirenkame mažiausiai veiksmingą prašymo būdą.

 

3. Tikėkitės teigiamo atsakymo

 

Kai ko nors prašote, darykite prielaidą, kad kitas žmogus greičiausiai atsakys „taip“.

 

Mano pastarųjų 20 metų tyrimai nuosekliai rodo, kad mes linkę nuvertinti tikimybę, jog žmonės sutiks su mūsų prašymais. Mano ir mano kolegų atliktuose tyrimuose dalyviai kreipėsi į daugiau nei 15 000 žmonių su įvairiais prašymas: paskolinti mobilųjį telefoną, paaukoti labdarai, padėti rasti sunkiai aptinkamą pastatą ar net suskaičiuoti pupeles (tiesiogine to žodžio prasme). Prieš pateikdami šiuos prašymus, dalyvių klausėme, kiek žmonių, jų manymu, sutiks. Paaiškėjo, kad žmonės į prašymus atsako „taip“ maždaug du kartus dažniau, nei tikėjosi patys dalyviai.

 

Tai žinodami, jausitės drąsiau prašydami. Be to, tai padės pasirinkti tinkamą toną. Jei tikitės teigiamo atsakymo, nėra reikalo būti pernelyg – ir netgi neproduktyviai – įkyriems ar primygtiniams. O kadangi nebesitikite atmetimo, nebereikia ir neryžtingai dvejoti, atsiprašinėti ar prašyti mažiau, nei iš tiesų norite.

 

4. Siekite daugiau nei tiesiog „taip“

 

Kai žmogus sutinka tik todėl, kad jaučiasi spaudžiamas – o ne todėl, kad nuoširdžiai apsvarstė savo pasirinkimą ir yra jam įsipareigojęs – vėliau jis gali pasigailėti savo sprendimo, supykti ant prašiusiojo arba net atsisakyti savo pažado.

 

Todėl, išsakę savo argumentus, suteikite kitam žmogui laiko pagalvoti. Tai galite padaryti iškart po prašymo pateikimo, pasiūlydami žmogui skirti dieną apsisprendimui. Arba galite tai padaryti iš anksto – pavyzdžiui, išsiųsdami el. laišką.  Atkreipkite dėmesį į tai, ko planuojate paklausti. Abu yra būdai parodyti žmonėms, kad gerbiate jų autonomiją ir pasitikite, kad jūsų prašymai patys savaime yra pagrįsti.

 

Tiesioginis, asmeninis, savimi užtikrintas prašymas padės jums gauti „taip“. Žengiant papildomą žingsnį ir gerbiant kito žmogaus autonomiją, padėsite gauti dar daugiau – nuoširdų, savanorišką „taip“.

 

---

 

Vanessa Bohns yra organizacinio elgesio profesorė Kornelio universitete ir knygos „Ar turėčiau ką nors pasakyti? Mokslas apie tai, kuo pasidalinti – ir ką pasilaikyti sau“ autorė. Su ja galite susisiekti el. paštu reports@wsj.com.“ [A]

 

A. C-Suite Strategies (A Special Report) --- The Secret to Getting Colleagues to Say 'Yes' When You Ask for Something: People are more willing than we believe to agree to our requests. The trick is knowing how to ask. Bohns, Vanessa.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 19 Oct 2026: R1. 

C-Suite Strategies (A Special Report) --- The Secret to Getting Colleagues to Say 'Yes' When You Ask for Something: People are more willing than we believe to agree to our requests. The trick is knowing how to ask.

“Most of us hate asking for things in the office. We don't want to impose. We anticipate rejection. It's just plain awkward.

 

That discomfort can lead us to ask for what we want in ineffective ways -- or avoid asking altogether. We may bend over backward to make a meeting on time rather than simply asking to push it back 15 minutes, assume a deadline is firm without checking whether there's any flexibility, or offer vague complaints about needing extra help instead of actually requesting an additional team member.

 

It doesn't have to be like this.

 

Decades of research has found that people are far more willing to agree to our requests than we think -- provided we know how to ask. And knowing how to ask isn't as complicated as we imagine. We just need to keep these few things in mind:

 

1. Ask directly

 

When you ask for something, make sure you actually ask for it.

 

Imagine your colleague says to you, "You know Steve, right? I'd really like to get connected with him."

 

How would you respond? You might say, "Steve's a really nice guy," or "You should go up to him at happy hour on Thursday." Both are friendly, supportive responses. However, neither answers the question your colleague thinks is being asked.

 

Now imagine instead the colleague says, "You know Steve, right? Would you be willing to connect me with him?"

 

Now there's no ambiguity. You know exactly what is being asked, and there is a yes or no answer to the question.

 

While this difference might seem obvious when we're on the receiving end of a request, it's much less obvious when we're the ones asking. In research I conducted with Francis Flynn, a professor at the Stanford Graduate School of Business, people asking for help tended to think that indirect requests would work just as well as direct ones.

 

In other words, we often think we're asking for something when really we're just hinting.

 

2. Ask in person

 

If possible, ask in person. If not, make a call. Don't ask by email.

 

In a study I conducted with Mahdi Roghanizad, an associate professor at the Ted Rogers School of Management, we found that people were 34 times more likely to say yes to a face-to-face request than to an emailed request.

 

While that study looked at requests made of strangers, in another set of studies we had participants make requests of people they knew. In one of those studies, participants asked five friends in person to help them with a brief proofreading task. Eighty percent of the people they asked agreed. In another study, participants made the same request by email, and only 29% agreed.

 

Email was also less effective than a phone call or video call. Both kinds of calls netted agreement from a little over 50% of both strangers and friends.

 

But again, this isn't something most people making requests are aware of. When we asked participants in these studies to predict how many people would agree to their requests, they expected the means of communication to make little difference.

 

When you combine our tendency to underestimate the value of asking in person with the convenience and comfort of firing off an email instead of walking down the hall or picking up the phone, it's easy to see why we can so often default to the least effective way of asking.

 

3. Assume a 'yes'

 

When you're asking for something, assume the other person is likely to say "yes."

 

My research over the past 20 years has consistently found that we underestimate the likelihood that people will agree to our requests. Participants in my colleagues' and my studies have asked more than 15,000 people for something -- to lend a cellphone, donate to charity, locate a difficult-to-find building, count beans (literally). Before making these requests, we had participants guess how many people would agree. On average, we have found that people are about twice as likely to say "yes" to requests as our participants typically expect.

 

Keeping this in mind should give you more confidence to ask. But just as important, it should help you to strike the right tone when you do. If you're anticipating a yes, there's no need to be overly -- and counterproductively -- assertive. And because you're no longer expecting rejection, there's also no need to hedge, apologize or ask for less than what you really want.

 

4. Aim for more than 'yes'

 

When someone agrees because they feel compelled -- not because they genuinely thought about and committed to their choice -- they may end up regretting their decision, resenting the asker, or even backing out of the agreement later.

 

So, once you've made your best pitch, give the other person some time to think. You can do that after you've made your request, by telling the person to take a day to think about the answer. Or you can do it beforehand, by emailing someone a "heads up" about what you are planning to ask. Both are ways to show people you respect their autonomy, and trust that your requests have merit on their own.

 

A direct, in-person, self-assured request will help you get to "yes." Taking the extra step of honoring the other person's autonomy will help you get even more -- a genuine, voluntary "yes."

 

---

 

Vanessa Bohns is a professor of organizational behavior at Cornell University and author of "Should I Say Something? The Science of What to Share -- and What to Keep to Yourself." She can be reached at reports@wsj.com.” [A]

 

A. C-Suite Strategies (A Special Report) --- The Secret to Getting Colleagues to Say 'Yes' When You Ask for Something: People are more willing than we believe to agree to our requests. The trick is knowing how to ask. Bohns, Vanessa.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 19 Oct 2026: R1. 

Kaip atsirado gyvybė?

„Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip gyvybė tapo sudėtingesnė? Kodėl ji išaugo iki didelių matmenų? Tai trys momentai ankstyvojoje Žemės istorijoje, kai evoliucija staiga, nepaaiškinamu būdu, smarkiai paspartėjo.

 

Gyvybė Žemėje pasižymi neįtikėtina įvairove: skruzdėlės ir drambliai, varlės ir mėlynieji banginiai, tulpės ir sekvojos, ir netgi žmonės – viena iš didžiųjų beždžionių atšakų. Visa tai vienija biochemija, o ypač – bendri genetinio paveldėjimo mechanizmai: DNR ir RNR, universalūs gyvybės „instrukcijų rinkiniai“.

 

Atsekę šias biochemines gijas laike, daugelis mokslininkų priėjo prie išvados, kad visa gyvybė kilo iš vadinamojo Paskutiniojo universalaus bendrojo protėvio (angl. *Last Universal Common Ancestor* – LUCA). Jis atsirado prieš 4–4,5 mlrd. metų, Žemei susiformavus iš dujų ir nuolaužų, likusių po Saulės sistemos gimimo. Tikriausiai, niekada nepavyks tiksliai nustatyti, kaip šis protėvis susiformavo iš „pirminio sultinio“. Nėra jokių fosilijų, kurios leistų pažvelgti į tą laikotarpį, be to, mokslininkai neturi su kuo palyginti: kol kas Žemė yra vienintelė žinoma vieta visatoje, kurioje egzistuoja gyvybė.

 

Atsakius į pradinį klausimą „kaip“, tolesnius klausimus mokslininkams nagrinėti tampa šiek tiek lengviau. Štai kas žinoma apie tris svarbiausius lūžio taškus gyvybės evoliucijoje Žemėje.

 

Kur pirmiausia atsirado gyvybė?

 

Mokslininkai turi nedaug bendrų nuomonių apie gyvybės kilmę, įskaitant ir tai, kur ji galėjo atsirasti – Žemės paviršiuje ar jos vandenų gelmėse.

 

„Į šiuos klausimus sunku atsakyti, – teigia Arizonos universiteto evoliucinės biologijos profesorė Joanna Masel. – Turimi įrodymai – labai fragmentiški. Todėl ir kyla ginčų.“

 

Viena iš versijų – „pirminio sultinio“ hipotezė: gyvybė kilo dėl natūralių cheminių reakcijų pirminiuose Žemės vandenyse, kuriuose susidarė organinių junginių „sultinys“.

 

Šią idėją 1871 m. iškėlė Charlesas Darwinas, pasiūlęs mintį, kad gyvybės pradžia galėjo būti „koks nors šiltas nedidelis tvenkinys“. Pasak jo, keletas paprastų cheminių medžiagų ir energijos šaltinių – pavyzdžiui, natūrali šiluma bei elektra – galėjo susijungti ir suformuoti molekules, „pasirengusias dar sudėtingesniems pokyčiams“. Tai savo ruožtu galėjo lemti pirmosios gyvybės formos atsiradimą – tai buvo tarsi mažytis cheminių medžiagų maišelis, gebantis dalytis ir kurti savo kopijas.

 

Ši hipotezė pirmą kartą buvo rimtai patikrinta 1953 m. Stanley L. Milleris, tuo metu buvęs Čikagos universiteto doktorantas, į kolbą įpylė vandens bei įleido amoniako, metano ir vandenilio – dujų, kurios, kaip manyta, gausiai sudarė ankstyvąją atmosferą.

 

Tuomet, norėdamas imituoti žaibo išlydį, jis sukėlė kibirkštis. Po kelių dienų iš paprastų molekulių susidarė aminorūgštys – baltymų ir beveik visos gyvybės planetoje „statybiniai blokai“.

 

Tačiau aminorūgščių sudėtingumas nedidėjo, o mokslininkams pradėjus iš naujo vertinti pirminės atmosferos sudėtį, susidomėjimas šia teorija atslūgo.

 

Po kelerių metų tyrėjai aptiko aminorūgščių meteorituose; tai leido daryti prielaidą, kad gyvybės „statybiniai blokai“ galėjo atkeliauti iš kosmoso – o tai tapo dar vienu galimu smūgiu „pirminės sriubos“ teorijai.

 

Kitoje diskusijos pusėje stovi tie, kurie mano, kad gyvybė atsirado vandenyno gelmėse. 1977 m. Ramiojo vandenyno dugną tyrinėję amerikiečių mokslininkai netikėtai atrado tarsi iš kito pasaulio atrodančią aplinką: vulkanines angas ir neįprastas ekosistemas, kuriose, pavyzdžiui, driekėsi keistos, baltos vamzdelinės kirmėlės. Energiją jos gavo ne iš saulės šviesos (kuri maitina paviršines ekosistemas, pradedant augalais), o iš cheminių medžiagų, kurias išskyrė karštosios versmės.

 

Atskleidus vis daugiau giliavandenių ekosistemų, mokslininkai iškėlė hipotezę, kad visa Žemės gyvybė galėjo atsirasti gelmėse – ten, kur ją maitino šiltas, pastovus cheminių medžiagų srautas ir kur ji buvo apsaugota nuo pavojingų uolienų bei kosminės spinduliuotės, kurios ankstyvuoju laikotarpiu bombardavo planetos paviršių.

 

Pastaraisiais metais nauji atradimai sustiprino abiejų pusių argumentus.

 

Pavyzdžiui, 2009 m. Mančesterio universiteto (Anglija) chemikas Johnas D. Sutherlandas aprašė naują būdą, kaip gyvybei būdingos molekulės, veikiamos saulės ultravioletinių spindulių energijos, galėjo savaime susijungti ankstyvosios Žemės paviršiuje.

 

O 2017 m. atlikta Australijoje rastų mineralinių nuosėdų analizė parodė, kad ankstyvieji gyvybės pėdsakai sausumoje galėjo susiformuoti karštosiose versmėse. 2024 m. įtakinga mokslininkų grupė išreiškė tvirtą pritarimą šiai išvadai.

 

Netgi giliųjų versmių teorija taip pat sulaukė naujo palaikymo. Šią vasarą Heinricho Heine universiteto Diuseldorfe (Vokietija) mokslininkų komanda iškėlė mintį, kad, giliavandenėse jūrose esančios, šiltos cheminės medžiagos apėmė tokius metalus, kaip nikelis, kobaltas ir paladis. Tyrėjai teigia, kad šie metalai galėjo būti katalizatoriai, padėję ankstyviausioms gyvybės formoms kurti medžiagų apykaitos kelius.

 

Daugėjant įrodymų, galiausiai, abi teoretikų stovyklos gali būti teisios, sakė dr. Masel.

 

„Nebūtinai tai vienas dalykas“, – sakė ji. „Gali būti, kad gyvybė atsirado hidroterminėse versmėse ir šiltame mažame tvenkinyje.“

 

Galbūt, pridūrė ji, gyvybė atsirado nepriklausomai skirtingose ​​ekologinėse nišose, kurios amžiams išliko izoliuotos viena nuo kitos.

 

„Atrodo, kad , kad pradiniai įvykiai klostėsi labai, labai sparčiai – tai leidžia manyti, jog „pirmoji gyvybė“ nėra pati sudėtingiausia dalis, – sakė ji. – Galbūt, gyvybės atsiradimas buvo lengvesnis, nei manėme.“

 

 

 

— William J. Broad

 

Kaip gyvybė tapo sudėtinga?

 

Maždaug prieš du milijardus metų Žemėje atsirado naujo tipo ląstelės – daug didesnės ir sudėtingesnės už anksčiau egzistavusius mikrobus. Šiandien šios, vadinamosios eukariotinės, ląstelės sudaro mūsų pačių, taip pat kitų gyvūnų, augalų ir grybų organizmus. Kaip atsirado šio tipo ląstelės – viena didžiausių biologijos mįslių.

 

Terminas „eukariotinė“ kilęs iš graikų kalbos žodžių, reiškiančių „tikrasis riešutas“ (branduolys). Tai nuoroda į branduolį – ląstelės dalį, kurioje eukariotinės ląstelės laiko susuktą savo DNR. Eukariotinėse ląstelėse yra ir daugybė kitų gyvybiškai svarbių struktūrų, pavyzdžiui, tūkstančiai mitochondrijų, kurios gamina energiją. Didelį eukariotinės ląstelės tūrį palaiko karkasas, kurį galima greitai išardyti ir vėl surinkti; jis taip pat veikia kaip vidinis transporto tinklas, kuriuo molekulių „siuntos“ sparčiai gabenamos iš vienos ląstelės dalies į kitą.

 

Tuo tarpu vienaląstis mikrobas, pavyzdžiui, *Escherichia coli*, yra kur kas paprastesnis. Jame nėra nei mitochondrijų, nei karkaso, nei branduolio – tai „prokariotas“ (ląstelė be branduolio). Eukariotai – organizmai, sudaryti iš eukariotinių ląstelių – yra kilę iš bendro protėvio, kuris savo ruožtu kilo iš senovinių prokariotų.

 

Ankstyviausi eukariotai buvo vienaląsčiai pirmuonys; seniausios žinomos jų fosilijos yra 1,8 mlrd. metų senumo. Mokslininkai negali pasakyti, kiek anksčiau atsirado patys pirmieji eukariotai.

 

Svarbių užuominų apie šį virsmą suteikė patys gyvieji organizmai. Per pastarąjį dešimtmetį mokslininkai atrado mikrobų grupę, vadinamą „Asgard“ (liet. asgardais), kurie pasižymi daugeliu, nors ir ne visais, eukariotams būdingais bruožais. Pavyzdžiui, jie turi ląstelės karkasą, padedantį jiems judėti (šliaužioti), tačiau neturi nei branduolio, nei mitochondrijų.

 

Šiuo metu manoma, kad „Asgard“ grupės atstovai yra kilę iš eukariotų pirmtakų. Ankstyvieji į „Asgard“ panašūs organizmai tam tikrus eukariotams būdingus bruožus įgijo, veikiant natūraliajai atrankai: dėl mutacijų pakitus ląstelėms, atsirado pranašumų, kurie buvo perduoti palikuonims.

 

Tačiau ląstelės evoliucionavo ir kitais būdais.

 

Ankstyvieji eukariotai gyveno labai glaudžiai su kitais mikrobais, sudarydami ekologines partnerystes. Dėl tokio glaudaus kontakto „Asgard“ ir eukariotų protėviai galėjo perimti genus iš savo partnerių ir įtraukti juos į savo genomus.

 

Šis genų mainų procesas galėjo prasidėti maždaug prieš 3 mlrd. metų ir tęstis šimtus milijonų metų. Naujausi tyrimai rodo, kad lemiami mainai, davę pradžią eukariotams, buvo patys įspūdingiausi.

 

Maždaug prieš 2,25 mlrd. metų viena bakterijų rūšis įsikūrė į „Asgard“ panašių ląstelių viduje ir, naudodama savo metabolizmą, ėmė gaminti energiją šeimininkinėms ląstelėms. Šios bakterijos pradėjo būti perduodamos iš vienos šeimininkų kartos į kitą ir galiausiai evoliucionavo į mūsų mitochondrijas.

 

Bendrieji eukariotų kilmės bruožai jau aiškėja, tačiau daugelis šios istorijos puslapių vis dar tušti. Pavyzdžiui, mokslininkai vis dar nežino, kaip susijungė visi komponentai, sudarantys ląstelės branduolį.

 

Taip pat nežinoma, kodėl mikrobų susijungimas, lėmęs didelių ir sudėtingų ląstelių atsiradimą, gyvybės istorijoje įvyko tik vieną kartą. Galbūt, tam susiklostė itin retos aplinkybės? O gal evoliucija atliko ir kitus „sudėtingumo eksperimentus“, kurie seniai baigėsi tų organizmų išnykimu?

 

Viena aišku: kai tik išsivystė eukariotinė ląstelė, Žemė nebebuvo tokia, kokia buvo anksčiau. Nuo koralinių rifų ir milžiniškų kalmarų iki Amazonės atogrąžų miškų bei didžiulių gnu antilopių bandų Afrikos savanose – eukariotai davė pradžią visai mūsų matomai gyvybei, įskaitant ir tą, kurią matome, žvelgdami į veidrodį.

 

— Carl Zimmer

 

Kodėl gyvybė tapo didelė?

 

Eukariotų atsiradimas padėjo evoliucinį pagrindą koraliniams rifams ir gnu antilopių bandoms, tačiau prireikė daug laiko, kol gyvybė ėmė sparčiai stambėti.

 

Iš tiesų, vėlesnis milijardas metų dažnai vadinamas „nuobodžiuoju milijardu“. Atrodė, kad evoliucija sustingo; gyvybė išliko beveik vien tik mikroskopinė. Net tektoninės plokštės tarsi sustojo, todėl žemynuose nebuvo kalnų. Tačiau maždaug prieš 720 milijonų metų pasaulyje prasidėjo tikra sumaištis.

 

Pirmiausia Žemė užšalo – planeta pasidengė ledo kiautu, kuris užkirto kelią saulės šviesai pasiekti vandenynus ir sustabdė fotosintezę. Išskyrus vieną 10 milijonų metų trukusį atšilimą, Žemė 85 milijonus metų buvo nebe „mėlynasis rutuliukas“, o akinamai baltas „sniego gniūžtės“ pavidalo pasaulis.

 

Mokslininkai stebisi, kad gyvybė neišnyko. Priešingai – po šio ilgo tamsos laikotarpio ji paslaptingai šoktelėjo į priekį tiek dydžiu, tiek sudėtingumu.

 

„Tai, ko gero, pats keisčiausias Žemės istorijos tarpsnis, apie kurį apskritai žinoma, – teigia Kembridžo paleobiologas Nickas Butterfieldas. – Įžengi į vieną laikotarpio galą – matai seną, niūrų, nuobodų mikrobų pasaulį; o išėjęs kitame gale, po dviejų milžiniškų apledėjimų, pamatai, kad staiga atsirado gyvūnų, o visi mikrobai – pasikeitę.“

 

Šie pokyčiai buvo tokie ryškūs, kad 2006 m. mokslininkai  naują geologinį periodą jiems apimti – ediakaro periodą. Jis prasidėjo maždaug prieš 635 mln. metų, tirpstant „sniego gniūžtės Žemės“ (angl. *Snowball Earth*) ledynams, ir baigėsi maždaug prieš 540 mln. metų, prasidėjus kambro erai.

 

Guy Narbonne’as, geologas iš Karalienės universiteto (Ontarijas, Kanada), tyrinėjo didelių, minkštakūnių gyvūnų, gyvenusių ediakaro laikotarpiu, fosilijas. Tyrimai vyko vietovėje, vadinamoje *Mistaken Point*, pietrytiniame Niufaundlando pakraštyje. Tarp šių būtybių buvo randžeomorfų – jūrinių gyvūnų, priminusių palmių lapus ir galėjusių užaugti iki šiuolaikinio krepšininko ūgio. Kiti buvo apvalūs, monetos dydžio. Dar kiti – galbūt, ankstyvosios kempinės – buvo kūgio formos.

 

Dr. Narbonne’ui viskas atrodo paprasta: slinkdami kraštovaizdžiu, visur esantys ledynai traiškė uolienas. Ledynams traukiantis, nuosėdos pateko į vandenyną ir paskatino dumblių „žydėjimą“. Dėl to pakilo deguonies lygis, o tai sudarė sąlygas intensyvesnei medžiagų apykaitai, kurios reikėjo didesniems organizmams.

 

„Sunku sugalvoti geresnį būdą vandenynams patręšti nei ledynų tirpimas pasibaigus apledėjimui“, – teigė dr. Narbonne’as.

 

Andrew Knollis, Harvardo universiteto paleontologas, taip pat mano, kad būtent deguonis paskatino evoliucinį šuolį ediakaro laikotarpiu. Tačiau, jo nuomone, „sniego gniūžtės Žemės“ laikotarpis sutapo tik atsitiktinai; jis labiau pabrėžia tektoninių plokščių judėjimo atsinaujinimą pasibaigus „nuobodžiajam milijardui“ (angl. *boring billion*) – laikotarpiui, kurio metu susiformavo Himalajų masto kalnų grandinės.

 

Dr. Knollis aiškina, kad šiems kalnams nykstant dėl ​​erozijos, į vandenynus pateko fosforo. Tai paskatino fotosintezę vykdančių jūrinių mikrobų dauginimąsi. Atsirado plėšrūnų, kurie ėmė maitintis smulkesniais organizmais; tai sukėlė evoliucines „ginklavimosi varžybas“ – organizmai ėmė didėti, siekdami išvengti suėdimo.

 

Vis dėlto kai kurie mokslininkai, tarp jų ir Pietų Danijos universiteto geochemikas Donaldas Canfieldas, abejoja deguonies vaidmeniu. Įdomu tai, kad būtent D. Canfieldas atliko analizę, kuri dažnai pasitelkiama kaip įrodymas, jog ankstyvajame ediakare deguonies kiekis padidėjo.

 

„Šiek tiek pakeičiau savo nuomonę“, – sakė dr. Canfieldas. Dabar jis mano, kad deguonies lygis Žemės atmosferoje tuo metu buvo žemas, tačiau reikšmingas ir stabilus – siekė apie 4–10 proc. dabartinio lygio.

 

Savo ruožtu dr. Butterfieldas teigia, kad mokslininkai į šį klausimą žvelgė iš neteisingos pusės. Jis siūlo idėją, jog sudėtingi gyvūnai pradėjo rastis dar prieš „Sniego gniūžtės Žemės“ (angl. *Snowball Earth*) laikotarpį – o ne po jo, – ir tai buvo tiesiog atsitiktinių genetinių mutacijų kulminacija. Pasak jo, ši evoliucinė revoliucija apvertė mitybos grandinę, pakeitė vandenynų cheminę sudėtį, pašalino iš atmosferos anglies dioksidą ir, galiausiai, įstūmė pasaulį į visišką užšalimą. Būtent sudėtingos gyvybės formos sukėlė „Sniego gniūžtės Žemės“ būseną, o ne atvirkščiai.

 

„Mano akimis, vienas didžiausių smūgių – ekologine prasme – kokį tik yra patyrusi ši planeta, yra gyvūnai“, – sakė dr. Butterfieldas.” [1]

 

1. How Did Life Arise? Broad, William J; Chang, Kenneth; Zimmer, Carl.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 19, 2026.

How Did Life Arise?

“Where did it start? How did it grow complex? Why did it get big? Three moments in Earth’s early history when evolution suddenly, inexplicably turned up the dial.

 

Life on planet Earth is a riot of diversity: ants and elephants, frogs and blue whales, tulips and redwoods, even a branch of the great apes known as humans. Uniting it all is biochemistry, in particular the shared biochemistry of genetic inheritance — DNA and RNA, the universal instruction kits of life.

 

Tracing these biochemical threads back through time has convinced many scientists that all life descends from a so-called Last Universal Common Ancestor, or LUCA, that emerged between 4 billion and 4.5 billion years ago, after Earth itself congealed from the gas and detritus of a nascent solar system. How this LUCA rose from the primordial stew may be impossible to ever say definitively. No fossils exist to provide a window onto that moment in time, and scientists have no point of comparison: So far, Earth is the only place in the universe known to harbor life.

 

After that initial “how,” the questions become marginally easier for scientists to address. Here’s what’s known about three of the biggest inflection points in the evolution of life on Earth.

 

Where Did Life First Emerge?

 

Scientists agree on little regarding the origins of life, including where it might have arisen — at Earth’s surface, or in its watery depths.

 

“It’s hard to answer these questions,” said Joanna Masel, a professor of evolutionary biology at the University of Arizona. “The evidence is sketchy. So people argue.”

 

On one side is the primordial soup hypothesis: Life originated from natural chemical reactions in Earth’s primal waters, which formed a broth of organic compounds.

 

Charles Darwin floated the idea in 1871, when he proposed that “some warm little pond” was responsible for life’s origin. A few simple chemicals and sources of energy, he suggested, such as natural heat and electricity, might have joined together to form molecules “ready to undergo still more complex changes.” These in turn would have led to the first life form: a tiny sack of chemicals able to divide and make copies of itself.

 

The hypothesis got its first serious test in 1953. Stanley L. Miller, then a graduate student at the University of Chicago, filled a flask with water as well as ammonia, methane and hydrogen, gases that were considered to be abundant in the early atmosphere.

 

Then, to mimic a lightning strike, he introduced sparks. Days later, the simple molecules had given rise to amino acids, the building blocks of proteins and virtually all planetary life.

 

But the amino acids never advanced in complexity, and excitement ebbed as scientists rethought the composition of the primordial air. Some years later, researchers detected amino acids in meteorites, which suggested that the building blocks of life may have rained down from the heavens, putting another potential dent in the primordial soup theory.

 

On the other side of the argument is the watery-depths camp. In 1977, American scientists exploring the Pacific seabed stumbled upon an alien world of volcanic vents and otherworldly ecosystems, including eerie fields of albino tube worms. They drew their energy not from sunlight, which powers surface ecosystems, starting with plants, but instead from chemicals emitted by the hot springs.

 

As other deep-sea ecosystems came to light, scientists proposed that all life on Earth had perhaps arisen in the depths, nurtured by a warm, steady diet of chemicals and sheltered from the killer rocks and cosmic radiation that bombarded the planet’s surface early on.

 

In recent years, new discoveries have bolstered both sides of the argument.

 

In 2009, for instance, John D. Sutherland, a chemist at the University of Manchester, in England, described a new way that the molecules of life, energized by the sun’s ultraviolet rays, could have assembled spontaneously on the surface of a primitive Earth. And in 2017, an analysis of mineral deposits in Australia suggested that surface hot springs had nurtured the land’s earliest signs of life. In 2024, an influential group of scientists voiced strong support for the finding.

 

Even so, the deep springs theory has also gained new support. This summer, a team led by scientists at Heinrich Heine University in Düsseldorf, Germany, proposed that the warm chemicals available in the deep sea included metals such as nickel, cobalt and palladium. These metals, the researchers contend, could have served as catalysts that helped the earliest forms of life build metabolic pathways.

 

The growing wealth of evidence suggests that, ultimately, both camps of theorists might be right, Dr. Masel said.

 

“It doesn’t have to be one thing,” she said. “It’s possible that life arose at the hydrothermal vents and also a warm little pond.”

 

Perhaps, she added, life arose independently in disparate ecological niches that remained isolated from one another for ages.

 

“It looks like the early events happened really, really fast, which points to ‘first life’ not being the hardest part,” she said. “Maybe the origin of life was easier than we thought.”

 

 

 

— William J. Broad

 

How Did Life Get Complex?

 

About two billion years ago, a new kind of cell emerged on Earth, one much bigger and more complex than the microbes that had come before. Today, these so-called eukaryotic cells inhabit our own bodies, as well as those of other animals, plants and fungi. How this new brand of cell emerged remains one of biology’s great mysteries.

 

“Eukaryotic” comes from a Greek term meaning “true nut,” a reference to the nucleus, the compartment in which eukaryotic cells coil their DNA. Eukaryotic cells have many other vital compartments, including thousands of mitochondria, which generate energy. The huge volume of a eukaryotic cell is supported by a scaffolding that can be quickly dismantled and reassembled; it also serves as an internal shipping network, whizzing packages of molecules from one compartment to another.

 

In contrast, a single-celled microbe such as Escherichia coli is far simpler. No mitochondria, no scaffolding, no nucleus; a nut-free “prokaryote.”

 

Eukaryotes — organisms composed of eukaryotic cells — all descend from a common ancestor, which in turn descended from ancient prokaryotes. The earliest eukaryotes were single-celled protozoans; their oldest known fossils date back 1.8 billion years. How long before that the first eukaryotes evolved, scientists can’t say.

 

Living organisms have offered important clues to this transition. In the past decade, scientists have discovered a lineage of microbes known as Asgards that bear many, but not all, of the hallmarks of eukaryotes. For instance, they have a cellular skeleton that helps them crawl, but have no nucleus or mitochondria.

 

The current thinking is that Asgards descend from the forerunners of eukaryotes. Early Asgard-like organisms acquired some eukaryote features through ordinary natural selection: Mutations altered their cells, conferring advantages they passed down to their descendants today.

 

But cells evolved by other means, too.

 

Early eukaryotes lived in close quarters with other microbes, forming ecological partnerships. That intimate contact made it possible for the early ancestors of Asgards and eukaryotes to grab genes from their partners and add them to their own genomes.

 

This exchange may have started about 3 billion years ago and continued for hundreds of millions of years. Recent studies suggest that the final exchange that gave rise to eukaryotes was the most spectacular. Around 2.25 billion years ago, one species of bacteria took up permanent residence inside Asgard-like cells, using their own metabolism to generate fuel for the cells they occupied. They began to be passed down from one generation of hosts to the next, evolving into our mitochondria.

 

The broad outlines of eukaryote origins are now coming into focus, but many pages of the story are still blank. Scientists don’t yet know how all the parts that make up the nucleus came together, for instance.

 

And they don’t know why the merging of microbes apparently gave rise to big, complex cells just once in the history of life. Was there some exquisitely rare set of circumstances that allowed it to happen? Or did evolution conduct other experiments in complexity that ended in extinction long ago?

 

One thing is clear: Once the eukaryote cell evolved, Earth was never the same. From coral reefs and giant squid to Amazonian rainforests and vast herds of wildebeest on the African savanna, eukaryotes gave rise to all the life we can see, including the one in the mirror.

 

— Carl Zimmer

 

Why Did Life Get Big?

 

The advent of eukaryotes set up the evolutionary foundations for coral reefs and herds of wildebeest, but it took life a long time to have a growth spurt.

 

Indeed, the billion years that followed are often called “the boring billion.” Evolution appeared to stagnate; life stayed almost entirely microscopic. Even the tectonic plates pressed pause, leaving the continents mountainless. Then, about 720 million years ago, the world went haywire.

 

First, Earth froze over, sealing the planet in an icy shell that blocked sunlight from the oceans and shut off photosynthesis. Except for a 10-million-year thaw in the middle of it, Earth remained a shiny white snowball, not a blue marble, for 85 million years.

 

Scientists marvel that life did not die out. Instead, after that long era of darkness, it underwent a mysterious jump in size and complexity.

 

“That is the absolute wackiest interval of Earth history that anyone’s aware of,” said Nick Butterfield, a paleobiologist at Cambridge. “You go in the one end, and it’s this old, dreary, boring microbial world, and you come out the other end after these two massive glaciations, and all of a sudden, there’s animals on the scene, and all the microbes have changed.”

 

The changes were so striking that in 2006, scientists named a new geological period to encompass them: the Ediacaran. It began around 635 million years ago, with the thawing of “Snowball Earth,” and ended roughly 540 million years ago with the start of the Cambrian Era.

 

Guy Narbonne, a geological scientist at Queen’s University in Ontario, Canada, has studied fossils of large, soft-bodied animals that lived during the Ediacaran at a site known as Mistaken Point, at the southeastern tip of Newfoundland. The creatures include rangeomorphs, marine animals that looked like palm fronds and could reach the height of a modern-day basketball player. Others were round and the size of coins. Some, perhaps early sponges, were cone-shaped.

 

For Dr. Narbonne, the story is straightforward: The omnipresent glaciers crushed rocks as they moved across the landscape. When they receded, the sediment washed into the ocean, spurring algal blooms that raised oxygen levels and made possible the greater metabolism required by larger creatures.

 

“I can’t think of a better way of fertilizing the oceans than to have glaciers melt after the end of a glaciation,” Dr. Narbonne said.

 

Andrew Knoll, a paleontologist at Harvard, also thinks that oxygen fueled the evolutionary jump during the Ediacaran. But in his view, the timing of Snowball Earth was coincidental; instead, he points to the resumption of plate tectonics at the end of the boring billion, which created Himalayan-scale mountains.

 

As these eroded, they added phosphorus to the oceans, which seeded blooms of photosynthesizing marine microbes, Dr. Knoll said. Predators evolved and began feasting on smaller organisms, which spurred an evolutionary arms race to get bigger, in order to avoid getting eaten.

 

But some scientists doubt the oxygen story, including Donald Canfield, a geochemist at the University of Southern Denmark, who performed the analysis that is often cited as evidence of an oxygen increase during the early Ediacaran.

 

“I’ve had somewhat of a change of mind,” Dr. Canfield said. He now thinks that oxygen levels in Earth’s atmosphere then were low, but significant and steady — about 4 to 10 percent of current levels.

 

Dr. Butterfield, for his part, thinks that scientists have been looking at the question backward. He proposes that complex animals began to appear before Snowball Earth, not afterward, simply as the culmination of random genetic mutations. This revolution in evolution, he says, upended the food chain, altered the chemistry of the oceans, pulled carbon dioxide out of the atmosphere — and tipped the world into a frozen state. Big life caused Snowball Earth, not the other way around.

 

“To my eye, the single most insulting, ecologically insulting, thing that has ever been imposed on this planet,” Dr. Butterfield said, “is animals.”” [1]

 

1. How Did Life Arise? Broad, William J; Chang, Kenneth; Zimmer, Carl.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 19, 2026.