Trumpas padarė viską, ką galėjo.

 

Muitai sugrąžina pramonę, jei Amerika turi technologijas ir įgūdžius. Globalizacijos metu tiek technologijos, tiek įgūdžiai paliko Ameriką ir nebegrįžta. Nėra Hitlerio, kuris gąsdintų Kinijos mokslininkus išvykti į Ameriką taip pat, kaip Hitleris gąsdino Einšteiną. Čia nieko nebuvo galima padaryti.

 

Vien muitai negali visiškai sugrąžinti aukštųjų technologijų pramonės, nes kvalifikuoti darbuotojai ir techninės žinios paliko Jungtines Valstijas per dešimtmečius trukusią globalizaciją, o pritraukti geriausius pasaulio talentus šiandien susiduria su didelėmis kliūtimis be didelės geopolitinės krizės.

 

Kodėl muitai susiduria su apribojimais

• Įgūdžių praradimas: Gamykloms reikia daugiau, nei mašinų. Joms reikia darbuotojų, kurie žino, kaip pagaminti ir taisyti tas mašinas.

• Nebėra tiekimo grandinių: Daugelis dalių dabar gaminamos tik užsienyje. JAV gamykloms sunku greitai rasti vietinių dalių.

• Talentų pritraukimas: Aukštųjų technologijų darbas priklauso nuo puikių protų. Šiandien geriausi mokslininkai turi daug pasirinkimų už JAV ribų.

 

Pasaulinių talentų vaidmuo

• Praeities pokyčiai: Anksčiau karas ir baimė pastūmėjo tokius puikius mąstytojus, kaip Albertas Einšteinas į Ameriką.

• Šiuolaikinė realybė: Šiandienos mokslininkai iš viso pasaulio gali dirbti daugelyje saugių, turtingų šalių. Jie nesusiduria su tokiu pat spaudimu persikelti į JAV.

 

Ką JAV bando daryti vietoj to

• Pinigai už lustus: Tokie įstatymai kaip CHIPS įstatymas suteikia pinigų vietinėms kompiuterių lustų gamykloms statyti.

• Mokymo programos: Mokyklos stengiasi išmokyti vietos darbuotojus naujų darbo įgūdžių.

 

• Laikas ir sąnaudos: Šie žingsniai trunka daugelį metų ir kainuoja daug pinigų, kurie iššvaistomi tarp saviškių - žmonių, kurie negali nuveikti nieko vertingo. Jie tikrai nėra Einšteinai.

Flock Cameras. Canoodling Lawyers. How Much Surveillance Are We Comfortable With?

“Americans say they hate prying cameras. But they can’t look away.

 

Let’s stipulate here, right up top, that it’s probably not a smart idea, or a morally upright thing, to go to Central Park in broad daylight and make out with your younger colleague, especially if you’re married. This is, reportedly, what happened between two white-shoe lawyers on a recent summer day. It’s possible this sort of thing happens all the time in a city of 8.6 million; it’s possible it doesn’t. Frankly, it’s none of my business or yours. The only reason I know about it is that a TikToker named Jay Guapo, who has 3.6 million followers, happened to be walking by and decided to film the couple, and scold them (“There’s kids around!”), and continue filming them over their distressed objections, and then post the video to his feed, where it has now been viewed more than 12 million times, becoming in the process an ongoing subject of investigation by The New York Post, which has published several stories about the incident, dubbing the pair the “canoodling lawyers.”

 

The TikTok commentariat was thrilled by the video. Viewers intuited from the mortified looks on the pair’s faces that they were profoundly unhappy to have been filmed — unhappy in a way that suggested the canoodling was unsanctioned. But some of the commenters seem more disturbed by Jay Guapo’s decision making, often arguing that, sure, maybe they were doing something wrong, but extramarital canoodling isn’t illegal. So why film it? And why post it?

 

For some, it was comeuppance for a grave sin; for others, it was simply the latest reminder that smartphone cameras and social media platforms have together created a stochastic kangaroo court — one that can be summoned through an invisible portal to deliver swift justice, or at least its own version of it. (The Financial Times reported six days after the video was posted that the law firm had put the elder, male canoodler on leave.) The taboo against marital infidelity needs no introduction and was, I’d be willing to bet, a settled matter before Moses climbed Mount Sinai the first time. But “filming strangers in public and putting it on the internet in front of millions of people, for fun” was not possible in the time of chiseled tablets, nor even just two decades ago, in the age of the BlackBerry. It’s too new a behavior for there to be any sort of cultural consensus about it. At what point does it become OK to film strangers? Whenever you want? If they’re breaking the law? Whose law? So the court remains in session, all day and all night, thanks to the miniaturization of recording devices.

 

It may seem hard to believe now, but at the dawn of this age, some people genuinely believed that the spread of cameras, microphones and whatever else into millions of hands could be a shield against surveillance.

 

This line of thinking was developed by a serial inventor and academic named Steve Mann. Sometimes called the father of wearable computing, Mann started designing portable tech as a child in the late 1960s, well before desktop computers were in widespread use. It was the Cold War, a paranoid era. Mann worked at a TV repair shop with a man who was fixated on bugs and wiretaps. And one of Mann’s early inventions was a device that did what he called “meta-sensing” — sensing the sensors — something that’s only become more important as these sensors proliferate. Toilets, urinals and faucets — he points out that these now have cameras in them to aid their operation. Low-resolution ones, but still. “All these things are watching us, and yet we can’t see them,” he explained in a TED Talk.

 

Mann proposed, as a countermeasure, “sousveillance” — from the French for “below.” The idea seems to have followed from his unusual hobby, rather than informing it. Pictures of him from the early days show a man carrying a computer on his back, with what looks like a periscope attached to his right eye. “Back in the ’70s,” he said in another lecture, “people used to cross the street to avoid me.” His thinking sharpened as he’d enter places that were full of CCTV cameras — a consulate, say, or even a grocery store — but didn’t allow photography. Mann found this hypocritical: Of course these places allowed photography, but only their own. Why should they alone be trusted with documentary evidence? Couldn’t a fuller and more trustworthy record exist were it distributed among many different parties?

 

Mann believed that a society like this — a sousveillant society — would be less corrupt and ultimately less surveilled. “If everyone remembered (recorded) everything,” he wrote, “there would be little need for surveillance.”

 

This is the optimistic, open-source instinct that fueled so much online-native politics in the early years of this century, from Anonymous to Bitcoin. This tendency — distrustful of authority, disdainful of normies and, despite all this, extremely bullish on the idea that powerful and novel technologies might improve (or neutralize) the behavior of both — has a mixed track record. Hating normies and authority can quickly become reactionary, as we saw when the message board that birthed Anonymous, 4chan, curdled into the 4chan we know today; Bitcoin, rather than replacing fiat money, became a speculative instrument that spawned a million more speculative instruments, few even pretending at this point to have a real-world use.

 

In sousveillance, you can see some of the same promise and the same flaws. You could certainly argue that the ideology notched some victories in the ’10s and beyond: Cellphone videos of police killings were arguably the most consequential pieces of media produced in that time span, and did meaningfully change how the police do their jobs — though ironically by creating a new form of surveillance. Most police officers have to turn on wearable video cameras of their own before doing much else. This doesn’t seem to have reduced the total number of fatal police shootings. But in some jurisdictions, videos of other police encounters — say, an amusing drunken-driving arrest — can be retrieved through public records requests and then uploaded to YouTube, to be shown to millions of people, for fun and profit. Normies again, you could argue, but they have the same internet as the rest of us.

 

Lately, Americans of all political persuasions have been using the internet to band together — in a very different way — against a new form of surveillance: automated license plate readers, mainly those produced by an Atlanta-based company called Flock Safety. These A.I.-enabled cameras, usually identifiable by their solar panels, have sprung up all over the country in recent years. There are now more than 100,000 deployed across every state but Alaska. According to the company and its law enforcement clients, all the cameras do is passively track license plates, creating a way to flag stolen cars and missing people in real time, while leaving behind a record that can be used to piece together a criminal suspect’s movements.

 

The cameras have been used to solve some serious crimes. In 2025, their ability to recognize cars by make and model helped the police in Providence, R.I., track down the Brown University shooter, who had switched out his license plates. They’ve also been abused: There have been dozens of cases of police officers either charged with or accused of using the plate readers to track girlfriends, exes, even people they’re interested in. The false sense of certainty the new tech provides has also led the police to make boneheaded errors, arresting or drawing weapons on verifiably innocent people.

 

But these one-off abuses are less of an issue than what the Flock cameras seem to represent to their opponents: a meaningful step toward the creation of a high-tech police state.

 

Any jurisdiction paying for Flock can simply retrieve its own data, but there’s another, more alarming, option. The cameras also feed into a larger, searchable network that is made up of many jurisdictions’ data and accessible only to those that choose to share their data with others. Most jurisdictions that use Flock cameras opt in. Such a network means that your movements could, in theory, be tracked without a warrant across much of the continental United States and Hawaii; even if the network is not being misused in this way by law enforcement now, it certainly could be in some dark future.

 

Flock, for its part, says that such a scenario is not possible. The default setting for data retention is just 30 days, though its customers can make it longer or shorter. (The company recently changed the default retention window to seven days.)

 

 Flock has also introduced safeguards to ensure the police are not using the search for extracurricular purposes. (According to MIT Technology Review, these are easily circumvented.)

 

And besides, no one believes any of this. TikTok is awash in anger at, and conspiracy theories about, the cameras: They violate your Fourth Amendment rights against unlawful search (very unclear); they are not being installed in Jewish neighborhoods (not true); the data will be fed to Palantir to create an A.I. police state (not yet, anyway).

 

Living in New York, it’s tempting to find the concerns slightly quaint. We’re quite accustomed to license plate readers, thanks to the sheer number of tolls we pay by A.L.P.R. for the privilege of driving into Manhattan gridlock. There are speed cameras all over the city, constantly reading license plates and occasionally sending me tickets. Plenty of New York drivers vandalize their own plates to evade speed cameras and tolls; I hardly think of them as freedom fighters. And the cameras have assisted in criminal investigations without turning New York into a totalitarian state. (Indeed, what many people notice is that police officers here spend an unusual amount of time seemingly distracted by their phones.)

 

But these Flock cameras are now towering over small towns where there are no Battery Tunnels and no congestion pricing, where going anywhere means using your car, where you can’t blend into a crowd, and where these decisions were made with little or no public discussion. Instead they were revealed to the public on social media, by entrepreneurs battling for attention and sometimes even flogging products that supposedly counteract the cameras: laser pointers to overwhelm them, sensors to let you know if any sort of recording device is nearby.

 

But more consequentially, the anti-Flock mania has produced a crowdsourced map of A.L.P.R.s called DeFlock. And this seems to be aiding a rising wave of vandalism against the cameras. TikTokers now film themselves destroying the cameras or offer coy guides on how not to destroy them. There is, naturally, much that can go wrong: being caught by another A.L.P.R. on the way to or from the task, or being filmed by the Flock camera as you destroy it. And afterward, you might also decide to share documentary evidence of yourself committing a crime on the internet.

 

But the approach is strikingly different from Mann’s, and seems to reflect a widespread, bipartisan pessimism about the future of technology and the powerful people it seems to serve. When paired with distrust in official narratives, this pessimism fuels spectacular backlashes. In this sense, the anti-Flock mania is more similar to the nascent movement against data centers than to a fight over civil liberties.

 

A movement against surveillance per se would have to contend with it in all its forms: not just A.L.P.R.s, but also the surveillance we do on one another — as well as the more imminent threat to our privacy, which is the enormous amount of information we’ve entrusted to the devices we use to amuse ourselves for hours a day. Sometimes by watching strangers canoodling on a park bench.

 

There’s something faintly absurd about watching a TikTok about taking a buzzsaw to a license plate reader while staring directly into a device with a camera and a microphone and GPS and facial recognition technology and your credit card and your browsing history and your photographs and your entire social graph and nearly every message you’ve sent to anyone, ever, encrypted or otherwise. The paranoia feels almost comically displaced.

 

Because if the state and Palantir and whoever else want to violate the Constitution and abuse novel technologies to track our every movement and ensnare us in a totalitarian police state, they don’t need you to first get in your car and drive by the camera installed outside the Burger King. There’s a much simpler way to do it. You’re probably looking at it right now.” [1]

 

1. Flock Cameras. Canoodling Lawyers. How Much Surveillance Are We Comfortable With?: The Context. Staley, Willy.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 21, 2026.

Deal for VW Marine Engine Unit Nears: Former MAN division in focus for financial investors – Porsche also involved

“FRANKFURT. One of the year’s biggest bidding contests in Germany is entering its final round. According to information obtained by the F.A.Z., interested parties presented their concepts to management this week regarding Everllence, Volkswagen’s multibillion-euro marine engine manufacturer; talks with union representatives are scheduled already.

 

As things stand, bidders are expected to submit their final price offers. Volkswagen could make a decision that same week. Insiders estimate the unit's value at around €8.5 billion. Financial sources indicate that the investment firms CVC, Bain, and EQT are in the running for a majority stake in Everllence—with the latter bidding as part of an unusual consortium alongside Volkswagen’s principal shareholder, Porsche SE, and major shareholder Qatar.

 

Everllence is the new name for the long-established division formerly known as MAN Diesel & Turbo, which for a few years was called MAN Energy Solutions (MAN ES).

 

VW acquired a majority stake in the business about fifteen years ago and had previously attempted to sell it in 2019. That initial attempt failed. Now, VW plans to divest a 51 percent stake in Everllence. The Wolfsburg-based group declined to comment on the process when asked. The private equity firms are also not commenting.

 

According to its own figures, Everllence generated revenue of €4.9 billion last year with a workforce of 16,200. The Augsburg-based company does not disclose profit figures; industry experts estimate its earnings before interest, taxes, depreciation, and amortization (EBITDA)—a metric commonly used as a basis for valuation—to between 700 and 800 million euros last year.

 

Marine engines account for the lion's share of the business; the company is considered the global market leader in this sector.

 

The two-stroke engines can be as large as a single-family home and generate over 100,000 horsepower. However, the company also supplies gas and steam turbines, power plant technology, and reactors for the chemical industry, as well as systems that power and cool data centers.

 

Driven by the data center boom, this represents a potential growth segment that adds an extra layer of upside potential to the deal. Volkswagen set the sales process in motion late last summer by mandating investment banks Goldman Sachs and J.P. Morgan, according to insiders. The three aforementioned private equity firms made the shortlist and submitted preliminary offers earlier this month, outlining their plans regarding locations and jobs. Reportedly, no specific price was requested at that stage; interested parties merely indicated a rough price range.

 

Price is likely to be just one of the key criteria in this transaction, owing to a unique voting dynamic within the supervisory board. This is because EQT is bidding in partnership with two major VW shareholders who hold seats on the oversight body. Two of the ten shareholder representatives are linked to Qatar, and four to Porsche SE. Reportedly, these six individuals will recuse themselves from the vote due to a potential conflict of interest.

 

Consequently, employee representatives on the supervisory board hold a clear majority—and thus an unusual degree of influence rarely seen in M&A processes. Financial investors will likely need to show a significant willingness to make concessions. This unique situation is also cited as the reason why Volkswagen is not immediately awarding the contract after receiving final bids: the process is evidently being conducted with particular formal rigor to ensure no legal basis for creating a potential target for acquisition. VW would retain a 49 percent stake following a transaction. Scandinavia’s EQT and Porsche are already well-acquainted through their joint investment in the transport provider Flix, which operates the long-distance bus company FlixBus and the Deutsche Bahn competitor Flixtrain.

 

When VW initiated the IPO of its commercial vehicle division, Traton, in 2018, the Wolfsburg-based group separated MAN ES and the transmission specialist Renk from the rest of the business of its truck and bus manufacturer, MAN. Together with the Scania brand, the latter was intended to form a pure-play commercial vehicle group under the Traton umbrella. Renk and MAN ES, by contrast, were slated for sale—a step that was indeed taken in Renk’s case, with the company going to the financial investor Triton. Things turned out differently for MAN ES, however, as the coronavirus pandemic impacted the global economy.” [1]

 

1.  Deal um Schiffsmotoren von VW naht: Frühere MAN-Sparte im Fokus von Finanzinvestoren - auch Porsche mischt mit. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 13 June 2026: 28.      KLAUS MAX SMOLKA

How Tech Blinded Itself to the AI Revolt

 

“The Silicon Valley playbook is failing artificial intelligence.

 

And the messier things around AI become, as they did again in the past two weeks, the more out of touch many tech leaders appear. That suggests that even if Anthropic and OpenAI initial public offerings live up to Wall Street's lofty expectations, these companies will be long dealing with risky political and regulatory headaches atypical for nascent industries.

 

More bluntly, for many outside the tech world, these companies will be birthed as the bad guys, a remarkable swing from the early 2010s when founders were venerated as cultural heroes.

 

"After the Tylenol crisis, this is the next great comms case study but in this instance it's what not to do," Rachael Horwitz, a longtime tech public-relations pro, posted on X this past week as AI data-center agita stirred the nation's politics.

 

In something of a mea culpa, OpenAI's Sam Altman in a recent podcast acknowledged missteps.

 

"We have not, as a field, done a very good job of explaining to people what the benefits are and how the downsides can be mitigated," the OpenAI chief executive said.

 

But why has it gone so badly?

 

It is probably no coincidence that the rise of the current AI excitement coincided with a more inward-looking technorati spurning major institutions -- whether that be government, regulators, media or any group perceived as slowing their innovation.

 

Elon Musk's acquisition of Twitter-turned-X in 2022 ushered in a "go-direct" movement among founders and venture capitalists who felt like they could talk directly to their stakeholders.

 

Travis Kalanick, the ousted founder of Uber, resurfaced publicly this year, crediting that very dynamic as he pushed his newest AI-focused startup.

 

"Elon buying Twitter is the beginning of us being able to speak our minds and for disagreeing to not be illegal," he said on a podcast this month.

 

The powerful sweep of social media has made reaching new audiences infinitely easier and cheaper for savvy founders. Wild ideas -- maybe even outlandish ones -- became in vogue.

 

But it also meant many in tech also have just been talking to each other in an echo chamber of their own creation. They were reaching Sand Hill Road, Wall Street and Pennsylvania Avenue, not Main Street.

 

In turn, they were developing blind spots that are now glaring hazards as everyday folks fuel a bipartisan populist revolt against them.

 

"We have lost the muscle memory around actually what it takes to get out of Silicon Valley and get people -- real human beings -- engaged locally," Horwitz told me about the tech industry a few days after her Tylenol post.

 

She cut her teeth first in politics then working for the likes of Google, which early on ran sophisticated public-relations operations to build support for its disruptive business model.

 

Others, such as Uber and Tesla, would rely on similar tactics as they pushed new ways of doing things that threatened entrenched rivals.

 

For generations, tech startups, especially those involving consumers, have relied on a rather simple strategy of using the perception of momentum to help lift them.

 

Growth was the key metric. Build a user base as quickly as possible, which in turn signals to investors there is a market fit, justifying more funding. Rinse and repeat, ideally until the company is so well positioned it scares off potential rivals. Go public or get sold.

 

A swashbuckling swagger was all part of the culture as well. Steve Jobs's pirate flag celebrated a certain rebellious esprit de corps. Mark Zuckerberg built Facebook on a "move fast and break things" motto that allowed for course corrections after missteps.

 

Kalanick succeeded with Uber with what many saw as a win-at-all-costs strategy epitomized in his staff instructions: "Cheat codes. Find them. Use them."

 

And AI had a similar vibe with predictions of curing cancer, disrupting entire industries, robot servants plus spicy warnings of what could go wrong from the creation of godlike superintelligence if these tech titans weren't listened to. All of which helped fuel investor enthusiasm as consumers and businesses rushed to experiment with ChatGPT, Claude and others.

 

Yet, just as quickly, blowback followed: generative AI flooded social media with confusing slop and copyright threats; AI efficiencies were blamed -- fairly or not -- for job cuts. AI data centers and Flock cameras became political hot potatoes ahead of midterm elections; Pennsylvania recently became the latest state to limit AI data-center construction.

 

More than just politics, concerns around AI are becoming part of the fabric of pop culture. Former NFL player Jason Kelce, a co-owner of Garage Beer, featured in a now-viral online video encouraging viewers to bottle up their urine to send to data centers. "We want your pee to cool these data centers," he said.

 

And, as if to punctuate things, social media was trending this past week with fan-filmed videos of what's likely going to be a new banger from country music star Zach Bryan that captures the wistful feelings that many in towns across America are having. "The robot killed the working man," he sang while belting out the yet-to-be released song to a crowd near Dallas.

 

Those lyrics could very well become the anthem of the fall.

 

In turn, the technorati are sputtering, trying to regroup for their counteroffensive while laying blame for why the dreams of AI aren't being embraced. AI doomers' predictions of "Terminator"-like movie outcomes are often on top of the list. Flyover-states' lack of sophistication has been implied. Foreign influence campaigns is another theory.

 

Some are parsing polling data, arguing people aren't against AI. They are just against wrongheaded perceptions about the effects on their electricity bills or local water consumption.

 

Unlike, say, Uber a decade ago. It showed it could turn to a powerful user base to lobby on its behalf when opposing political forces tried to hinder its business.

 

AI labs haven't yet shown they have such muscles. It turns out tech guys ranting on X don't have the same influence.” [1]

 

1. How Tech Blinded Itself to the AI Revolt. Higgins, Tim.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 31 Aug 2026: B1. 

Artėja VW laivų variklių sandoris: buvęs MAN padalinys – finansinių investuotojų tarpe – „Porsche“ taip pat

„FRANKFURTAS. Vienas didžiausių metų konkursų karų Vokietijoje artėja prie paskutinio etapo. Remiantis „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ (F.A.Z.) gauta informacija, šią savaitę vadovybei pateikė savo pasiūlymus dėl „Volkswagen“ laivų variklių gamintojos „Everllence“, kurios vertė siekia kelis milijardus eurų; derybos su profesinių sąjungų atstovais numatytos šiandien, penktadienį.

 

Tikimasi, kad konkurso dalyviai galutinius pasiūlymus pateiks po kitos savaitės pradžioje, netrukus po VW metinio visuotinio susirinkimo birželio 18 d. „Volkswagen“ galėtų priimti sprendimą tą pačią savaitę, tačiau nori tai padaryti iki liepos 20 d., kai prasidės gamyklos atostogos. Dalyviai šio padalinio vertę vertina maždaug 8,5 mlrd. eurų. Finansinių šaltinių teigimu, privataus kapitalo įmonės CVC, „Bain“ ir EQT varžosi dėl daugumos „Everllence“ akcijų paketo, pastarajam sudarant neįprastą konsorciumą.“ pasiūlymus: būtent kartu su pagrindine „Volkswagen“ akcininke „Porsche SE“ ir pagrindine VW akcininke „Qatar“.

 

„Everllence“ yra naujasis ilgai gyvuojančio „MAN Diesel & Turbo“ padalinio, trumpai žinomo kaip „MAN Energy Solutions“ (MAN ES), pavadinimas.

 

VW įsigijo kontrolinį šio verslo akcijų paketą maždaug prieš penkiolika metų ir 2019 m. bandė jį vėl parduoti. Šis pirmasis bandymas nepavyko. Dabar VW ketina parduoti 51 procentą savo akcijų „Everllence“. Volfsburge įsikūrusi bendrovė, paklausta, atsisakė komentuoti šią procedūrą. Privataus kapitalo įmonės taip pat atsisakė komentuoti.

 

Remiantis jos pačios duomenimis, „Everllence“ praėjusiais metais uždirbo 4,9 mlrd. eurų pajamų ir joje dirbo 16 200 darbuotojų. Augsburge įsikūrusi bendrovė neatskleidė savo pelno duomenų; ekspertai apskaičiavo, kad pelnas iki palūkanų, mokesčių, nusidėvėjimo ir amortizacijos (EBITDA), kuris paprastai naudojamas kaip kainodaros pagrindas, praėjusiais metais siekė nuo 700 iki 800 mln. eurų. Jūrų varikliai sudaro didžiąją dalį šio verslo, o bendrovė laikoma šios srities lydere, kaip pasaulinės rinkos lydere.

 

Dvitakčiai varikliai gali būti tokio pat dydžio kaip atskiras namas ir išvystyti daugiau nei 100 000 arklio galių. Tačiau bendrovė taip pat tiekia dujų ir garo turbinas, elektrinių technologijas ir reaktorius chemijos pramonei, taip pat sistemas, kurios maitina ir vėsina duomenų centrus.

 

Dėl duomenų centrų bumo tai yra potencialiai augantis segmentas, kuris taip pat suteikia papildomą aspektą sandoriui. Pasak šaltinių, „Volkswagen“ pardavimo procesą pradėjo praėjusių metų vasaros pabaigoje, kai bendrovė pasamdė investicinius bankus „Goldman Sachs“ ir „J.P. Morgan“. Trys minėtos privataus kapitalo įmonės pateko į trumpąjį sąrašą ir šio mėnesio pradžioje pateikė preliminarius pasiūlymus, kuriuose išdėstė savo planus dėl vietų ir darbo vietų. Pranešama, kad tuo metu dar nereikėjo nurodyti konkrečios kainos; suinteresuotos šalys nurodė tik apytikslę sumą.

 

Kaina greičiausiai bus tik vienas iš pagrindinių kriterijų šiame sandoryje, kuris susijęs su konkrečia balsavimo situacija stebėtojų taryboje. EQT teikia pasiūlymą kartu su dviem pagrindiniais VW akcininkais stebėtojų taryboje. Du iš dešimties atstovų kapitalo banke yra susiję su Kataru, o keturi – su „Porsche SE“. Suprantama, kad šie šeši asmenys nedalyvaus balsavime dėl galimo interesų konflikto.

 

Todėl darbuotojų atstovai stebėtojų taryboje turi aiškią daugumą ir todėl neįprastą įtaką, kokios beveik niekada nematyti įmonių susijungimų ir įsigijimų procese. Atitinkamai, finansiniai investuotojai greičiausiai turės būti labai lankstūs. Ši konkreti padėtis taip pat laikoma priežastimi, kodėl „Volkswagen“ nepriima sprendimo dėl įsigijimo iš karto po to, kai gauna galutinius pasiūlymus: procesas, matyt, bus ypač kruopštus formaliai, siekiant išvengti galimų teisinių iššūkių. Po sandorio VW išlaikytų 49 procentus akcijų. Skandinavijos bendrovė EQT ir „Porsche“ jau gerai pažįsta viena kitą dėl bendrų investicijų į transporto paslaugų teikėją „Flix“, kuris valdo tolimojo susisiekimo autobusų bendrovę „Flixbus“ ir „Deutsche Bahn“ konkurentą „Flixtrain“.

 

Kai 2018 m. VW pradėjo savo komercinių transporto priemonių padalinio „Traton“ IPO, Volfsburge įsikūrusi grupė atskyrė MAN ES ir transmisijų specialistą „Renk“ nuo likusio sunkvežimių ir autobusų gamintojo MAN verslo. Kartu su „Scania“ prekės ženklu tai turėjo sudaryti gryną komercinių transporto priemonių grupę po „Traton“ skėčiu. Kita vertus, „Renk“ ir „MAN ES“ turėjo būti parduotos, ir taip atsitiko Renko atveju – bendrovė atiteko finansiniam investuotojui „Triton“. „MAN ES“ reikalai susiklostė kitaip, kai COVID-19 pandemija paveikė pasaulio ekonomiką.” [1]

 

1.  Deal um Schiffsmotoren von VW naht: Frühere MAN-Sparte im Fokus von Finanzinvestoren - auch Porsche mischt mit. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 13 June 2026: 28.      KLAUS MAX SMOLKA

Kaip technologijos užmerkė akis prieš dirbtinio intelekto revoliuciją

„Silicio slėnio strategija žlunga dirbtiniam intelektui.

 

Kuo chaotiškesni tampa dalykai apie dirbtinį intelektą, kaip ir per pastarąsias dvi savaites, tuo labiau daugelis technologijų lyderių atrodo atitrūkę nuo jo. Tai rodo, kad net jei „Anthropic“ ir „OpenAI“ pirminiai vieši akcijų siūlymai pateisins didelius Volstrito lūkesčius, šioms įmonėms dar ilgai teks susidurti su rizikingais politiniais ir reguliavimo sunkumais, kurie nėra būdingi besikuriančioms pramonės šakoms.

 

Atviriau tariant, daugeliui už technologijų pasaulio ribų šios įmonės bus gimusios kaip blogiukai – tai įspūdingas pokytis nuo 2010-ųjų pradžios, kai įkūrėjai buvo gerbiami kaip kultūros didvyriai.

 

„Po „Tylenol“ krizės tai dar vienas puikus ryšių atvejo tyrimas, tačiau šiuo atveju tai yra tai, ko nedaryti“, – praėjusią savaitę „X“ paskelbė ilgametė technologijų viešųjų ryšių profesionalė Rachael Horwitz, kai dirbtinio intelekto duomenų centro agitacija sujudino šalies politiką.

 

„OpenAI“ atstovas Samas Altmanas neseniai tinklalaidėje pripažino, kad buvo klaidingi žingsniai.

 

„Mes, kaip sritis, nelabai gerai paaiškinome žmonėms, kokia yra nauda ir kaip galima sušvelninti trūkumus“, – sakė „OpenAI“ generalinis direktorius.

 

Bet kodėl viskas klostėsi taip blogai?

 

Tikriausiai neatsitiktinai dabartinio dirbtinio intelekto entuziazmo iškilimas sutapo su labiau į save orientuotų technoratų atstūmimu iš didžiųjų institucijų – nesvarbu, ar tai būtų vyriausybė, reguliuotojai, žiniasklaida, ar bet kuri kita grupė, kuri, kaip manoma, stabdo jų inovacijas.

 

Elono Musko įsigytas „Twitter“, virtusio X, 2022 m. pradėjo „tiesioginio“ judėjimo judėjimą tarp įkūrėjų ir rizikos kapitalistų, kurie manė, kad gali tiesiogiai kalbėtis su savo suinteresuotosiomis šalimis.

 

Travisas Kalanickas, nušalintas „Uber“ įkūrėjas, šiais metais vėl viešai pasirodė, teigdamas, kad tai buvo labai dinamiška, kai jis reklamavo savo naujausią į dirbtinį intelektą orientuotą startuolį.

 

„Elono „Twitter“ įsigijimas yra mūsų galimybės išsakyti savo nuomonę ir nesutikimo, kad tai nebūtų neteisėta, pradžia“, – šį mėnesį jis sakė tinklalaidėje.

 

Dėl galingo socialinių tinklų paplitimo išmaniesiems tapo be galo lengviau ir pigiau pasiekti naują auditoriją. įkūrėjai. Laukinės idėjos – galbūt net keistos – tapo madingos.

 

Tačiau tai taip pat reiškė, kad daugelis technologijų įmonių tiesiog kalbėjosi tarpusavyje savo pačių sukurtoje aidų kameroje. Jie pasiekė Sand Hill Road, Wall Street ir Pensilvanijos prospektus, o ne Main Street.

 

Savo ruožtu jie kūrė akląsias zonas, kurios dabar yra akivaizdus pavojus, nes paprasti žmonės kursto dvipartinį populistinį maištą prieš juos.

 

„Mes praradome raumenų atmintį apie tai, ko iš tikrųjų reikia, kad ištrūktume iš Silicio slėnio ir įtrauktume žmones – tikrus žmones – į veiklą vietoje“, – Horwitz man pasakojo apie technologijų pramonę praėjus kelioms dienoms po savo įrašo apie „Tylenol“.

 

Pirmiausia ji pasisėmė patirties politikoje, o vėliau dirbo tokiose įmonėse kaip „Google“, kuri iš pradžių vykdė sudėtingas viešųjų ryšių operacijas, siekdama pritraukti paramą savo perversmą keliančiam verslo modeliui.

 

Kitos, pavyzdžiui, „Uber“ ir „Tesla“, rėmėsi panašia taktika, siūlydamos naujus veiklos būdus, kurie kėlė grėsmę įsitvirtinusiems konkurentams.

 

Ištisas kartas technologijų startuoliai, ypač tie, kurie bendradarbiauja su vartotojais, rėmėsi gana paprasta strategija – panaudoti pagreičio suvokimą, kad padėtų jiems pakilti.

 

Augimas buvo pagrindinis rodiklis. Kuo greičiau sukurti vartotojų bazę, o tai savo ruožtu investuotojams signalizuoja apie rinkos atitikimą, pateisinantį didesnį finansavimą. Kartoti šį procesą idealiu atveju tol, kol įmonė bus taip gerai pozicionuota, kad atbaidys potencialius konkurentus. Eiti į viešąją rinką arba būti parduotai.

 

Prabangus pasipūtimas taip pat buvo kultūros dalis. Steve'o Jobso piratų vėliava šlovino tam tikrą maištingą korporacinę dvasią. Markas Zuckerbergas sukūrė „Facebook“ remdamasis šūkiu „judėk greitai ir viską sudaužyk“, kuris leido koreguoti kursą po klaidų.

 

Kalanickui pavyko su „Uber“, nes daugelis jį laikė „laimėk bet kokia kaina“ strategija, įkūnyta jo darbuotojų instrukcijose: „Sukčių kodai. Raskite juos.“ „Naudokite juos.“

 

Ir DI turėjo panašią atmosferą – prognozės apie vėžio išgydymą, ištisų pramonės šakų sutrikdymą, robotų tarnus ir aštrūs įspėjimai apie tai, kas gali nutikti blogai kuriant dievišką superintelektą, jei šių technologijų titanų nebus klausoma. Visa tai padėjo paskatinti investuotojų entuziazmą, nes vartotojai ir įmonės puolė eksperimentuoti su „ChatGPT“, „Claude“ ir kitais.

 

Tačiau taip pat greitai sekė atsakas: generatyvus DI užtvindė socialinę žiniasklaidą painiais grasinimais dėl aplaidumo ir autorių teisių; DI efektyvumas buvo kaltinamas – pagrįstai ar ne – dėl darbo vietų mažinimo. DI duomenų centrai ir „Flock“ kameros tapo politinėmis karštomis bulvėmis prieš vidurio kadencijos rinkimus; Pensilvanija neseniai tapo dar viena valstija, apribojusia DI duomenų centrų statybą.

 

Ne tik politika, bet ir susirūpinimas dėl DI tampa popkultūros dalimi. Buvęs NFL žaidėjas Jasonas Kelce'as, „Garage Beer“ bendrasavininkis, pasirodė dabar virusiniame internetiniame vaizdo įraše, kuriame ragino žiūrovus supilti šlapimą į butelius ir siųsti jį į duomenų centrus. „Norime, kad jūsų šlapimas atvėsintų šiuos duomenų centrus“, – sakė jis.

 

Ir, tarsi norėdamas pabrėžti, socialiniai tinklai praėjusią savaitę buvo populiarūs su gerbėjų filmuotais vaizdo įrašais Tikėtina, kad tai bus naujas kantri muzikos žvaigždės Zacho Bryano hitas, perteikiantis daugelio Amerikos miestų gyventojų melancholišką nuotaiką. „Robotas nužudė darbininką“, – dainavo jis, dainuodamas dar neišleistą dainą miniai netoli Dalaso.

 

Šie žodžiai gali tapti rudens himnu.

 

Savo ruožtu technoratai svirduliuoja, bandydami atsitiesti ir imtis kontrpuolimo, kartu kaltindami, kodėl dirbtinio intelekto svajonės nėra priimamos. Dirbtinio intelekto pasmerkėjų prognozės apie filmo „Terminatorius“ stiliaus rezultatus dažnai yra sąrašo viršuje. Buvo užsiminta apie valstijų, kuriose yra viršvalandžiai, rafinuotumo stoką. Kita teorija – užsienio įtakos kampanijos.

 

Kai kurie analizuoja apklausų duomenis, teigdami, kad žmonės nėra nusistatę prieš dirbtinį intelektą. Jie tiesiog nusistatę prieš klaidingą požiūrį į poveikį jų elektros energijos sąskaitoms ar vietiniam vandens suvartojimui.

 

Kitaip nei, tarkime, „Uber“ prieš dešimtmetį. Ji parodė, kad gali kreiptis į galingą vartotojų bazę, kad šie darytų įtaką jos vardu, kai priešingos politinės jėgos bandė trukdyti jos verslui.

 

„DI laboratorijos dar neįrodė turinčios tokių galių. Pasirodo, technologijų specialistai, besišnekučiuojantys per X, neturi tokios pat įtakos.“ [1]

 

1. How Tech Blinded Itself to the AI Revolt. Higgins, Tim.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 31 Aug 2026: B1. 

Flock kameros. Advokatai, svetimoteriaujantys parke. Kiek stebėjimo mums patogu? „Amerikiečiai sako, kad nekenčia smalsių kamerų. Bet jie negali nusisukti.

 

"Čia pačioje pradžioje nustatykime, kad tikriausiai nėra protinga mintis ar moraliai teisinga eiti į Centrinį parką vidury dienos ir bučiuotis su jaunesniu kolega, ypač jei esate vedęs. Pranešama, kad būtent taip neseniai vasaros dieną nutiko dviem teisininkams. Gali būti, kad tokie dalykai nuolat nutinka 8,6 milijono gyventojų turinčiame mieste; gali būti, kad ne. Tiesą sakant, tai ne mano ar jūsų reikalas. Vienintelė priežastis, kodėl apie tai žinau, yra ta, kad „TikTok“ naudotojas Jay Guapo, turintis 3,6 milijono sekėjų, atsitiktinai ėjo pro šalį ir nusprendė nufilmuoti porą, juos išbarti („Aplink yra vaikų!“) ir toliau juos filmuoti nepaisant jų susirūpinusių prieštaravimų, o tada paskelbti vaizdo įrašą savo sklaidos kanale, kur jis dabar peržiūrėtas daugiau nei 12 milijonų kartų, ir dėl to tapo nuolatinio „The New York Post“ tyrimo objektu, kuris paskelbė keletą straipsnių apie šį incidentą, dubliuojant pora – „paprasti teisininkai“. „TikTok“ komentatoriai buvo sužavėti vaizdo įrašu. Žiūrovai iš susigėdusių poros veidų nujautė, kad jie labai nelaimingi, jog buvo filmuojami – nelaimingi taip, kad atrodė, jog nesantuokinis seksas buvo nesankcionuotas. Tačiau kai kuriuos komentatorius, regis, labiau trikdo Jay Guapo sprendimų priėmimas, dažnai teigdami, kad, žinoma, galbūt jie daro kažką ne taip, bet nesantuokinis seksas nėra neteisėtas. Tad kodėl tai filmuoti? Ir kodėl tai skelbti?

 

Kai kuriems tai buvo atlygis už sunkią nuodėmę; kitiems tai buvo tiesiog dar vienas priminimas, kad išmaniųjų telefonų kameros ir socialinės žiniasklaidos platformos kartu sukūrė stochastinį kengūros teismą – tokį, kurį galima iškviesti per nematomą portalą, kad būtų greitai įvykdytas teisingumas arba bent jau jo versija. („Financial Times“ pranešė, kad praėjus šešioms dienoms po vaizdo įrašo paskelbimo, advokatų kontora išleido vyresnįjį vyrą, kuris seksas buvo nutrauktas.) Tabu prieš santuokinę neištikimybę nereikia pristatinėti ir, lažinčiausi, buvo išspręstas klausimas dar prieš Mozei pirmą kartą lipant į Sinajaus kalną. Tačiau „filmuoti nepažįstamus žmones viešumoje ir dėti internete prieš milijonus žmonių, pramogai“ nebuvo įmanoma nei planšetinių kompiuterių laikais, nei vos prieš du dešimtmečius, „BlackBerry“ amžiuje. Tai pernelyg naujas elgesys, kad būtų koks nors kultūrinis sutarimas šiuo klausimu. Kada tampa priimtina filmuoti nepažįstamus žmones? Kada tik panorėjus? Jei jie pažeidžia įstatymą? Kieno įstatymą? Taigi teismas posėdžiauja visą dieną ir visą naktį dėl įrašymo įrenginių miniatiūrizacijos.

 

Dabar gali atrodyti sunku patikėti, bet šio amžiaus pradžioje kai kurie žmonės nuoširdžiai tikėjo, kad kamerų, mikrofonų ir visko kito paplitimas milijonuose rankų gali būti skydas nuo stebėjimo.

 

Šią mąstyseną sukūrė serijinis išradėjas ir akademikas Steve'as Mannas. Kartais vadinamas nešiojamųjų kompiuterių tėvu, Mannas pradėjo kurti nešiojamąsias technologijas dar vaikystėje, septintojo dešimtmečio pabaigoje, gerokai anksčiau, nei stacionarūs kompiuteriai buvo plačiai naudojami. Tai buvo Šaltasis karas, paranojiška era. Mannas dirbo televizorių remonto dirbtuvėse su vyru, kuris buvo susitelkęs į blakes ir pasiklausymus. Ir vienas iš ankstyvųjų Manno „išradimų“ buvo įrenginys, kuris atliko tai, ką jis pavadino „meta-jutimu“ – jutiklių aptikimu – tai tampa vis svarbesnė funkcija, šiems jutikliams daugėjant. Tualetai, pisuarai ir maišytuvai – jis pabrėžia, kad juose dabar yra kameros, padedančios jų veikimui. Mažos skiriamosios gebos, bet vis tiek. „Visi šie dalykai mus stebi, bet mes jų nematome“, – aiškino jis TED kalboje.

 

 

Kaip atsakomąją priemonę Mannas pasiūlė „sousveillance“ – iš prancūzų kalbos reiškia „žemiau“. Atrodo, kad ši idėja kilo iš jo neįprasto pomėgio, o ne jį įkvėpė. Jo nuotraukose iš ankstyvųjų dienų matyti vyras, ant nugaros nešiojantis kompiuterį, o prie dešinės akies pritvirtintas kažkas panašaus į periskopą. „Aštuntajame dešimtmetyje“, – sakė jis kitoje paskaitoje, – „žmonės eidavo per gatvę, kad manęs išvengtų“. Jo mąstymas aštrėjo, kai jis įeidavo į vietas, kuriose buvo pilna vaizdo stebėjimo kamerų – tarkime, konsulatą ar net maisto prekių parduotuvę – bet nebuvo leidžiama fotografuoti. Mannui tai pasirodė veidmainiška: žinoma, šiose vietose buvo leidžiama fotografuoti, bet tik jų pačių. Kodėl tik joms reikėtų pasitikėti dokumentiniais įrodymais? Ar negalėtų egzistuoti išsamesni ir patikimesni įrašai, jei jie būtų platinami tarp daugelio skirtingų šalių?

 

Mannas tikėjo, kad tokia visuomenė – slapta visuomenė – būtų mažiau korumpuota ir galiausiai mažiau stebima. „Jei visi viską prisimintų (užfiksuotų), – rašė jis, – stebėjimo beveik nereikėtų.“

 

Tai optimistinis, atvirojo kodo instinktas, kuris šio amžiaus pradžioje skatino tiek daug internetinės politikos, pradedant „Anonymous“ ir baigiant „Bitcoin“. Ši tendencija – nepasitikėjimas valdžia, niekinimas normų ir, nepaisant viso to, itin optimistiška idėja, kad galingos ir naujos technologijos gali pagerinti (arba neutralizuoti) abiejų elgesį, turi prieštaringą patirtį. Neapykanta normoms ir valdžiai gali greitai tapti reakcinga, kaip matėme, kai pranešimų lenta, pagimdžiusi „Anonymous“, „4chan“, virto šiandien žinomu „4chan“; Bitcoin, užuot pakeitęs fiat pinigus, tapo spekuliacine priemone, kuri paskatino milijoną kitų spekuliacinių priemonių, ir mažai kas šiuo metu net apsimeta turįs realų panaudojimą.

 

Sousveillance'e galima įžvelgti ir tų pačių perspektyvų, ir tų pačių trūkumų. Galima teigti, kad ideologija pasiekė tam tikrų pergalių dešimtajame dešimtmetyje ir vėliau: mobiliaisiais telefonais nufilmuoti policijos nužudymų vaizdo įrašai buvo bene svarbiausi žiniasklaidos elementai, sukurti tuo laikotarpiu, ir reikšmingai pakeitė policijos darbo būdą – nors ir ironiška, nes sukūrė naują stebėjimo formą. Dauguma policijos pareigūnų prieš imdamiesi kitų veiksmų turi įjungti savo nešiojamas vaizdo kameras. Atrodo, kad tai nesumažino bendro mirtinų policijos šaudymų skaičiaus. Tačiau kai kuriose jurisdikcijose vaizdo įrašus apie kitus policijos susidūrimus, pavyzdžiui, linksmą sulaikymą dėl vairavimo išgėrus, galima gauti pateikus viešųjų įrašų užklausas ir įkelti į „YouTube“, kad būtų rodomi milijonams žmonių pramogai ir pelnui. Galima ginčytis, kad jie vėlgi yra normalūs, bet jie turi tokį patį internetą kaip ir mes visi.

 

Pastaruoju metu įvairių politinių pažiūrų amerikiečiai naudojasi internetu, kad susivienytų – labai skirtingai – prieš naują stebėjimo formą: automatinius numerių skaitytuvus, daugiausia tuos, kuriuos gamina Atlantoje įsikūrusi bendrovė „Flock Safety“. Šios dirbtinio intelekto kameros, paprastai atpažįstamos pagal saulės baterijas, pastaraisiais metais atsirado visoje šalyje. Dabar jų yra daugiau nei 100 000, dislokuotų visose valstijose, išskyrus Aliaską. Pasak bendrovės ir jos teisėsaugos klientų, kameros tik pasyviai seka numerių ženklus, taip sukurdamos būdą realiuoju laiku pažymėti pavogtus automobilius ir dingusius žmones, palikdamos įrašą, kurį galima panaudoti įtariamojo judėjimui sudėlioti.

 

Kameros buvo naudojamos kai kuriems sunkiems nusikaltimams tirti. 2025 m. jų gebėjimas atpažinti automobilius pagal markę ir modelį padėjo Providenso, Rod Ailando valstijos, policijai susekti Brauno universiteto šaulį, kuris buvo pakeitęs savo valstybinius numerius. Jie taip pat buvo išnaudojami: buvo dešimtys atvejų, kai policijos pareigūnai buvo apkaltinti arba kaltinami tuo, kad naudojo numerių skaitytuvus merginoms, buvusiems partneriams ir net žmonėms, kuriais domisi, sekti. Klaidingas tikrumo jausmas, kurį suteikia naujosios technologijos, taip pat paskatino policiją daryti kvailas klaidas, suimti ar panaudoti ginklus prieš patikrinamai nekaltus žmones.

 

Tačiau šie vienkartiniai piktnaudžiavimo atvejai yra mažesnė problema nei tai, ką „Flock“ kameros, atrodo, reiškia jų oponentams: prasmingas žingsnis kuriant aukštųjų technologijų policijos valstybę.

 

Bet kuri jurisdikcija, mokanti už „Flock“, gali tiesiog gauti savo duomenis, tačiau yra ir kita, labiau nerimą kelianti galimybė. Kameros taip pat tiekia duomenis į didesnį, paieškos tinklą, kurį sudaro daugelio jurisdikcijų duomenys ir kuris prieinamas tik tiems, kurie nusprendžia dalytis savo duomenimis su kitais. Dauguma jurisdikcijų, kurios naudoja „Flock“ kameras, sutinka jas naudoti. Toks tinklas reiškia, kad teoriškai jūsų judėjimą būtų galima sekti be orderio didžiojoje žemyninės JAV dalyje ir Havajuose; net jei teisėsauga šiuo metu tinklu netinkamai naudojasi, tai tikrai gali įvykti ateityje.

 

„Flock“ savo ruožtu teigia, kad toks scenarijus neįmanomas. Numatytasis duomenų saugojimo laikas yra tik 30 dienų, nors jos klientai gali jį pailginti arba sutrumpinti. (Bendrovė neseniai pakeitė numatytąjį saugojimo laikotarpį iki septynių dienų.)

 

„Flock“ taip pat įdiegė apsaugos priemones, skirtas užtikrinti, kad policija nenaudotų paieškos popamokiniais tikslais. (Remiantis „MIT Technology Review“, jas lengva apeiti.)

 

Be to, niekas tuo netiki. „TikTok“ apimtas pykčio ir sąmokslo teorijų apie kameras: jos pažeidžia jūsų Ketvirtosios pataisos teises prieš neteisėtą kratą (labai neaišku); jos nėra įrengiamos žydų rajonuose (netiesa); duomenys bus perduoti „Palantir“, kad būtų sukurta dirbtinio intelekto policijos valstybė (bent jau kol kas).

 

Gyvenant Niujorke, kyla pagunda manyti, kad šie rūpesčiai šiek tiek keistai atrodo. Esame gana įpratę prie numerių skaitytuvų, nes A.L.P.R. moka daugybę mokesčių už privilegiją įvažiuoti į Manhatano spūstis. Visame mieste yra greičio matuoklių, kurie nuolat nuskaito numerių ženklus ir kartais man atsiunčia baudas. Daugybė Niujorko vairuotojų sugadina savo pačių numerius, kad išvengtų greičio matuoklių ir rinkliavų; vargu ar juos laikau laisvės kovotojais. O kameros padėjo tiriant nusikaltimus, nepaversdamos Niujorko totalitine valstybe. (Iš tiesų, daugelis žmonių pastebi, kad policijos pareigūnai čia neįprastai daug laiko praleidžia, regis, blaškomi savo telefonų.)

 

Tačiau šios „Flock“ kameros dabar kabo virš mažų miestelių, kur nėra baterijų tunelių ir nėra spūsčių mokesčių, kur vykti bet kur reiškia važiuoti automobiliu, kur negalima įsilieti į minią ir kur šie sprendimai buvo priimami beveik be viešų diskusijų. Vietoj to, jie buvo atskleisti visuomenei socialinėje žiniasklaidoje, verslininkams kovojant dėl ​​dėmesio ir kartais net plakant produktus, kurie tariamai neutralizuoja kameras: lazerinius žymeklius, kad jas užgožtų, jutiklius, kurie praneštų, ar netoliese yra koks nors įrašymo įrenginys.

 

Tačiau dar svarbiau, kad anti-Flock manija sukūrė minios pagrindu sukurtą A.L.P.R. žemėlapį, pavadintą „DeFlock“. Ir atrodo, kad tai prisideda prie kylančios vandalizmo prieš kameras bangos. „TikTok“ naudotojai dabar filmuoja save naikinančius kameras arba siūlo drovius patarimus, kaip jų nesunaikinti. Žinoma, daug kas gali nutikti ne taip: jus gali užklupti kitas A.L.P.R. pakeliui į užduotį ar iš jos, arba būti filmuojamam Flock kameros, kai ją naikinate. Vėliau galite nuspręsti pasidalinti dokumentiniais įrodymais apie savo nusikaltimą internete.

 

Tačiau šis požiūris smarkiai skiriasi nuo Manno ir, regis, atspindi plačiai paplitusį, abiejų partijų pesimizmą dėl technologijų ateities ir galingų žmonių, kuriems jos, regis, tarnauja. Kartu su nepasitikėjimu oficialiais naratyvais šis pesimizmas kursto įspūdingą neigiamą reakciją. Šia prasme anti-Flock manija labiau panaši į besiformuojantį judėjimą prieš duomenų centrus nei į kovą dėl pilietinių laisvių.

 

Judėjimas prieš stebėjimą kaip tokį turėtų kovoti su juo visomis jo formomis: ne tik su ALPR, bet ir su stebėjimu, kurį vykdome vieni kitų atžvilgiu, taip pat su dar gresiančia grėsme mūsų privatumui – didžiuliu informacijos kiekiu, kurį patikėjome įrenginiams, kuriuos naudojame pramogoms valandų valandas per dieną. Kartais stebėdami nepažįstamus žmones, besilinksminančius parko suole.

 

Yra kažkas šiek tiek absurdiško žiūrint „TikTok“ laidą apie tai, kaip nuneši pjūklą prie numerio ženklo skaitytuvo, žiūrėdamas tiesiai į įrenginį su kamera, mikrofonu, GPS, veido atpažinimo technologija, savo kreditine kortele, naršymo istorija, nuotraukomis, visu socialiniu tinklu ir beveik kiekviena žinute, kurią kada nors siuntei kam nors, užšifruotai ar ne. Paranoja atrodo beveik komiškai perkelta.

 

Nes jei valstybė, Palantiras ir kas nors kitas nori pažeisti Konstituciją ir piktnaudžiauti naujomis technologijomis, kad sektų kiekvieną mūsų judesį ir įviliotų mus į totalitarinę policijos valstybę, jiems nereikia, kad pirmiausia sėstum į automobilį ir pravažiuotum pro kamerą, įrengtą prie „Burger King“. Yra daug paprastesnis būdas tai padaryti. Tikriausiai žiūrite į tai dabar.“ [1]

 

 

1. Flock Cameras. Canoodling Lawyers. How Much Surveillance Are We Comfortable With?: The Context. Staley, Willy.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 21, 2026.