Ar verta rinktis elitinio universiteto studijas?

 

„Kembridžo universitete Didžiojoje Britanijoje buvo sukurta istorija. Ir ne tik vieną kartą. Čia studijavo Isaacas Newtonas, o po šimtmečių Stephenas Hawkingas iš Kembridžo peržengė mūsų visatos supratimo ribas. Dabar vokiečių magistrantūros studentė Lara Weinzierl taip pat nori kurti istoriją šiame garsiajame universitete – iš tikrųjų, savo pačios istoriją. Juk ji jau pasiekė tai, apie ką daugelis kitų tik svajoja: ji užsitikrino vieną iš geidžiamiausių vietų.

 

24 metų mergina niekada nepamirš akimirkos, kai gavo priėmimo laišką. Ji sėdėjo savo buvusio universiteto, Goethe's universiteto Frankfurte, bibliotekoje, kai laiškas pateko į jos pašto dėžutę. „Tai buvo labai ypatinga.“ „Atrodė, kad visas sunkus pastarųjų kelerių metų darbas ir pasiruošimas paraiškai pagaliau atsipirko“, – sakė Weinzierl, kuri iš karto paskambino savo mamai ir geriausiai draugei bibliotekos tualete, apimta jaudulio.

 

Dešimtmečius Oksfordas ir Kembridžas buvo tarp geriausių pasaulyje tarptautiniuose reitinguose. Dabartiniame žurnalo „Times Higher Education“ reitinge Oksfordas užima pirmąją vietą, Masačusetso technologijos institutas (MIT) – antrąją. ir Kembridžas trečioje vietoje.

 

Aukščiausią vietą už JAV ir JK ribų užimantis universitetas yra ETH Zuricho universitetas, užimantis vienuoliktą vietą.

 

Elitinių universitetų studentai tikisi puikaus dėstymo, įdomaus universitetinio gyvenimo, karjeros pranašumų ir vertingų ryšių. „Daugelis studijas elitiniame universitete laiko investicija į save“, – sako Wolfgangas Gairingas iš Vokietijos akademinių mainų tarnybos (DAAD). Tačiau ar nauda iš tikrųjų nusveria išlaidas? Studijos elitiniame universitete greitai gali tapti labai brangios.

 

Lara Weinzierl už vienerių metų magistro programą Kembridže sumoka beveik 43 000 eurų studijų mokesčio.

 

Esant tokio dydžio mokesčiams, dėmesys nukrypsta į investicijų grąžą. Beveik neišvengiamai. Trys ketvirtadaliai tų, kurie 2021/2022 m. baigė studijas JK, po 15 mėnesių turėjo aukštos kvalifikacijos darbą. Bent jau taip rodo Aukštojo mokslo statistikos agentūros duomenys. Kembridžo universitetas nurodo žymiai didesnį rodiklį – 91 proc. Taigi, tie, kurie studijuoja Kembridže, turi didesnę tikimybę gauti gerą darbą.

 

Metinė absolventų apklausa Studentų laikraščio „Harvard Crimson“ atliktas tyrimas rodo, kad 2025 m. 64 proc. elitinių Amerikos universitetų absolventų iškart po studijų įsitraukė į darbo rinką. Dominavo finansų (20 proc.), technologijų (18 proc.) ir konsultavimo (13,5 proc.) sektoriai. Maždaug pusė respondentų nurodė, kad jų pradinis atlyginimas bus didesnis nei 90 000 USD per metus. Palyginimui, vidutinis pradinis JAV kolegijų absolventų atlyginimas 2025 m. buvo apie 69 000 EUR.

 

 

Lara Weinzierl pateikė panašius vertinimus: studijų mokesčiai ir įsidarbinimo perspektyvos. Nuo 2025 m. spalio mėn. ji studijuoja edukologijos magistro laipsnį Kembridžo universitete. Anksčiau ji baigė mokytojo studijas Frankfurto Goethe universitete su puikiu 1,0 pažymio vidurkiu. Ji baigė vidurinę mokyklą su 2,2 GPA. Weinzierl teigia, kad ilgą laiką ji net nesvarstė apie prestižinį universitetą. Tačiau per semestrą užsienyje King's College Londone bakalauro studijų metu jos požiūris pasikeitė.

 

 

Nuo tada... Ji norėjo sutelkti dėmesį į švietimo politiką ir todėl specialiai ieškojo studijų programos, kurioje jungtųsi švietimas, valdžia ir politika. Tai įmanoma Kembridže. Didžioji Britanija jai taip pat buvo akivaizdus pasirinkimas dėl kalbos ir teigiamos patirties Londone, sako Weinzierl. Tuo pačiu metu ji supranta šio pavadinimo prestižą.

 

Tačiau kaip iš tikrųjų yra studijuoti ten – tarp didelių, beveik rūmų kiemų ir aukštų Kembridžo fasadų? Weinzierl pasinėrė į kitokį pasaulį. Oficialios vakarienės, baliai, debatų klubai, intensyvus profesorių mentorystė ir studentai, vaikštantys tradicinėmis mantijomis. „Tačiau viskas nėra taip rožiškai, kaip vaizduojama filme.“ Pavyzdžiui, laikui bėgant lankytis vakarienėse tampa įprastu reiškiniu. „Ir galiausiai dažnai tiesiog sėdite įprastose paskaitų salėse“, – sako ji. Be to, akademinis spaudimas yra neįtikėtinai didelis, ir ji dažnai neturi laiko dalyvauti visuose renginiuose.

 

Magistro programoje konkurencijos beveik nėra. Daugelis jos bendramokslių baigė bakalauro studijas prestižinėse mokyklose. universitetai, tokie kaip Jeilis ar Harvardas. „Iš pradžių tai buvo šiek tiek bauginanti, nes žinai tuos pavadinimus“, – sako Weinzierl. Tačiau laikui bėgant ji suprato, kad akademiniu požiūriu jokiu būdu neatsilieka – net jei jos buvusio universiteto Frankfurte pavadinimas yra mažiau žinomas. „Abejonės ir palyginimai visada išlieka. Bet galiausiai pasimokoma su tuo susitvarkyti“, – sako ji. „Kartu labai praturtina būti apsuptam tokių protingų žmonių.“ „Kiekvieną dieną išmoksti ką nors naujo.“

 

Ir karjerą galima daryti ir nelankant elitinio universiteto. Pavyzdžiui, Europos Komisija: remiantis jų darbo portalu, norintiems ten dirbti ekonomistu, pirmiausia reikia turėti universitetinį išsilavinimą ir mokėti bent dvi ES kalbas. Paklausta, Europos Komisija pabrėžė, kad kandidatai vertinami pagal „įgūdžius ir patirtį“, o ne pagal universiteto reputaciją. Reikalingi diplomai ir kalbų įgūdžiai nurodomi darbo skelbimuose.

 

Johanna Bärnreuther, ES Komisijos ekonomistė, taip pat patyrė tai. Nors ji baigė aplinkos politikos filosofijos magistro studijas Kembridže ir vertina įgytą tvirtą tinklą, vėliau suprato, kad tai nebūtina. „Nerekomenduočiau žmonėms stoti į elitinį universitetą Didžiojoje Britanijoje ar Kanadoje, jei jie jau žino, kad nori dirbti ES“, – sako ji. Dažnai tinkamesnės yra ekonomiškesnės ir tikslingesnės parengiamosios programos, pavyzdžiui, Europos kolegijos siūlomos. Nors mokslas ten taip pat brangus, dažnai siūlomos pilnos stipendijos.

 

Vadybos konsultacijų įmonėje „McKinsey“ buvo... Ilgą laiką viskas buvo kitaip. Daugelis įmonės vokiečių konsultantų anksčiau studijavo geriausiuose universitetuose. Tačiau dabar jie nori nuo to atsitraukti. „Ieškome geriausių absolventų, nepriklausomai nuo to, kuriame universitete jie studijavo ar iš kur atvyko“, – sako Jonathanas Steinbachas, atsakingas už darbuotojų įdarbinimą Vokietijoje ir Austrijoje. „Yra universitetų, kurių anksčiau beveik niekas nežiūrėjo.“ Šiandien jie laikomi tikrais karštaisiais taškais tam tikrose srityse.“ Kita vertus, Britanijos universitetų patrauklumas pastaruoju metu sumažėjo.

 

Audito įmonėje EY universiteto pavadinimas taip pat laikomas antraeiliu. Laura Langbein, vadovaujanti talentų pritraukimo ir įdarbinimo skyriui Vokietijoje, jį mato daugiausia kaip galimybę atverti duris. „Gerai žinomas universiteto pavadinimas gali sužadinti mūsų susidomėjimą pažinti asmenį, turintį laipsnį“, – sako ji. Tačiau labai svarbu, kad žmonės su skirtingu išsilavinimu turėtų panašias karjeros galimybes EY.

 

Jei tikite personalo vadovais, universiteto pavadinimas pirmiausia patraukia dėmesį, bet negarantuoja darbo. Tačiau statistiškai prestižinių universitetų absolventai dažniau nei vidutiniškai atsiduria gerai apmokamose pramonės šakose. Tačiau gali būti ir kitas ryšys: juk patys universitetai jau yra atrankos proceso dalis. „Neseniai vykusioje stipendijų atrankos dieną paklausiau grupės, kas buvo studentų atstovas“, – sako Wolfgangas Gairingas iš DAAD (Vokietijos akademinių mainų tarnybos). „Maždaug pusė žmonių pakėlė rankas.“ Todėl dauguma stojančiųjų demonstruoja didelį atsidavimą, atitinkamus rezultatus ir bendruomeniškumo jausmą.

 

Kur galiausiai nuves Kembridžo studentės Laros Weinzierl karjera, dar neaišku. Tačiau vienas dalykas yra tikras: ji rado gerą būdą atverti duris – net jei tai labai brangu.“ [1]

 

1. Lohnt sich eine Eliteuni? Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 11 Apr 2026: 34.  Von Stefanie Pfleger

Is an Elite University Worth It?

 

“History has been made at the University of Cambridge in the UK—and not just once. Isaac Newton studied here, and centuries later, Stephen Hawking pushed the boundaries of our understanding of the universe from Cambridge. Now, German master’s student Lara Weinzierl also aims to make history at this renowned university—her own personal history. After all, she has already achieved what many others only dream of: securing one of the coveted places.

 

The 24-year-old will never forget the moment she received her acceptance letter. She was sitting in the library of her previous university—Goethe University Frankfurt—when the email arrived in her inbox. 'It was a very special moment.'” "It felt like the work of the past few years and the preparations for the application were paying off," said Weinzierl, who—in a burst of euphoria—first called her mother and best friend from the library restroom.

 

Oxford and Cambridge have ranked among the world's best for decades. In the latest ranking by *Times Higher Education* magazine, Oxford holds the top spot, followed by the Massachusetts Institute of Technology (MIT) in second place and Cambridge in third.

 

The highest-ranked university outside the US and the UK is ETH Zurich, in eleventh place.

 

Students at elite universities expect excellent teaching, an exciting campus life, career advantages, and networking opportunities. "Many view an elite education as an investment in themselves," says Wolfgang Gairing of the German Academic Exchange Service (DAAD). But do the benefits actually outweigh the costs? An elite education can quickly become very expensive.

 

Lara Weinzierl is paying just under 43,000 euros in tuition fees for her one-year master's program at Cambridge.

 

With fees of this magnitude, one almost inevitably considers the return on investment. Three-quarters of those who completed their studies in the UK in 2021/2022 held a highly skilled job 15 months later—at least according to data from the Higher Education Statistics Agency. The University of Cambridge reports an even higher figure of 91 percent. Thus, studying at Cambridge improves one's chances of landing a good job.

 

The annual graduate survey conducted by the student newspaper *The Harvard Crimson* reveals that 64 percent of the Class of 2025 entered the workforce immediately after graduating from the elite US university. The dominant sectors were finance (20 percent), technology (18 percent), and consulting (13.5 percent). About half of the respondents stated that their starting salary would exceed 90,000 US dollars per year. By comparison: the average starting salary for US college graduates in 2025 was around 69,000 euros.

 

Lara Weinzierl weighed similar factors: the cost of study versus job prospects. Since October 2025, she has been pursuing a Master’s degree in Education at the University of Cambridge. Prior to this, she completed her teacher training studies at Goethe University Frankfurt with a top grade of 1.0. She had finished her secondary schooling (Abitur) with a grade point average of 2.2. Weinzierl says she hadn't even considered a prestigious university for a long time. However, her perspective shifted during a semester abroad at King's College London while completing her Bachelor's degree.

 

From then on, she wanted to focus on education policy and specifically sought a program at the intersection of education, power, and politics. Cambridge offered just that. Weinzierl notes that the UK was a natural choice for her, partly due to the language and her positive experiences in London. At the same time, she is well aware of the prestige associated with the university's name.

 

But what is it actually like to study there—amidst Cambridge’s grand, almost palatial courtyards and towering facades? Weinzierl has immersed herself in a different world there: formal dinners, balls, debating societies, intensive support from professors, and students walking around in traditional academic robes. "However, it’s not all as rosy as it looks in the movies." For instance, attending dinner events eventually becomes routine. "And in the end, you often just sit in perfectly ordinary lecture halls," she says. Furthermore, the academic pressure is immense, and she often simply doesn't have the time to attend every event.

 

There is little sense of competition in her Master's program. Many of her fellow students completed their Bachelor's degrees at prestigious universities like Yale or Harvard. "That was a bit intimidating at first, because  those names you are familiar with," says Weinzierl. Over time, however, she realized that she was by no means lagging behind professionally—even if the name of her former university in Frankfurt was less well-known. "Doubts and comparisons always remain. But eventually, you learn to handle it better," she says. "At the same time, it is very enriching to be surrounded by such intelligent people. You learn something new every day."

 

It is also possible to build a career without having attended an elite university. Take the European Commission, for example: according to its job portal, anyone wishing to work there as an economist primarily needs a university degree and must be proficient in at least two EU languages. When asked, the European Commission emphasizes that applicants are assessed based on "skills and experience" rather than the reputation of their university. The specific degree or language requirements are listed in the job postings.

 

Johanna Bärnreuther, an economist at the EU Commission, found this to be true as well. Although she completed a Master of Philosophy in Environmental Policy at Cambridge and values ​​the strong network she built there, she later realized it wasn't strictly necessary. "I wouldn't recommend that people go to an elite university in the UK or Canada if they already know they want to work for the EU later on," she says. Programs that are more affordable and offer more targeted preparation—such as those at the College of Europe—often make more sense. While tuition there is also high, full scholarships are frequently available.

 

The situation was different for a long time at the management consultancy McKinsey. Many of the firm's German consultants had previously attended top-tier universities, but the company is now moving away from that approach. "We are looking for the best graduates, regardless of which university they attended or where they come from," says Jonathan Steinbach, who is responsible for recruitment in Germany and Austria. "There are universities that hardly anyone had on their radar in the past." Today, they are considered genuine hotspots in certain fields." In contrast, the appeal of British universities has recently declined.

 

At the auditing firm EY, the name of the university also plays a secondary role. Laura Langbein, who heads talent acquisition and recruiting in Germany, views it merely as a door opener. "A well-known university name might spark our interest in getting to know the person behind the paperwork," she says. However, the crucial factor is that individuals with diverse educational backgrounds have comparable career opportunities at EY.

 

According to HR managers, a university's name primarily generates attention but does not guarantee a job. Statistically, however, graduates from prestigious universities are more likely than average to end up in high-paying sectors. Yet there could be another explanation: universities themselves engage in a selection process. "At a past selection day for scholarships, I asked the group who had served as a student representative," says Wolfgang Gairing of the DAAD. "About half of them raised their hands." Most applicants, therefore, bring a strong drive to succeed, coupled with impressive results and a sense of civic engagement.

 

Where Cambridge student Lara Weinzierl will eventually end up professionally remains to be seen. One thing is certain: she has found a good door opener for her career—albeit a very expensive one.” [1]

 

1. Lohnt sich eine Eliteuni? Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 11 Apr 2026: 34.  Von Stefanie Pfleger

Unaffordable Housing: Is Lithuania following the path of New Zealand?

 

To what extent do Scandinavian banks contribute to the housing price bubble?

 

Scandinavian banks (such as Swedbank and SEB) play a significant role in the formation of housing price bubbles both in Sweden itself and in the Baltic countries. Due to their liberal lending policy, low interest rates and the high dominance of Scandinavian banks in the market, these banks directly increase housing affordability and at the same time promote the growth of real estate (RE) prices.

How do Scandinavian banks contribute to the growth of housing prices:

• Large market share (in the Baltic countries): Scandinavian banks control the majority (in some countries over 80%) of the Lithuanian, Latvian and Estonian mortgage market. Their decisions directly dictate the conditions for purchasing housing.

• Promoting the credit boom: Historically, the growth of housing prices was particularly accelerated by active bank lending, when easily accessible credits increased the purchasing power of buyers, which led to a rapid rise in RE prices.

• Weaknesses in domestic risk models: Although banks are regulated, the European Central Bank (ECB) has found irregularities and inaccuracies in the risk models of Scandinavian banks in the Baltic countries, indicating that lending risk assessments are sometimes overly optimistic.

Risks to households and the economy:

• High Scandinavian household debt: In Scandinavia itself (especially Sweden), household debt has reached an extremely high level. This makes the local market very sensitive to interest rate fluctuations and economic slowdowns.

• Consequences of price fluctuations: When a price bubble bursts (as happened in 2008–2010), it has a major impact on the entire economy, although in recent years, due to stricter supervision measures, banks have tried to control lending standards more closely.

 

Banks to the state are like the tail to a dog. They are necessary, and when cut off, it hurts. If the state is small, weak and corrupt, like Lithuania, then the tail wags the dog. We will feed the Swedish economy with our money for inflated housing and student loans until all the young people emigrate instead of suffering, and in place of Vilnius, Kaunas and Klaipėda there will be beautiful Swedish summer houses built with the money we paid.

 

“Rising housing prices are often seen as a sign of economic success. As prices rise, property values ​​increase, construction volumes increase, and the real estate market appears buoyant. However, economists warn that prolonged rapid housing price increases eventually become a sign of stagnation rather than growth. The problem arises when housing becomes one of the main drivers of economic growth instead of productive investment. One of the most striking examples of this is New Zealand.

 

A few years ago, stories repeatedly appeared in the world media about millions of dollars being paid for abandoned houses in New Zealand. Wooden multi-bedroom houses with no windows, peeling paint or basically uninhabitable interiors were purchased for amounts equivalent to 20-30 annual salaries. Although these were exceptional cases, they vividly illustrated the housing affordability crisis and real estate bubble that had arisen in this country.

 

Investment in housing in New Zealand was driven by several mutually reinforcing factors – historically low interest rates, easy credit, limited supply of new housing and a growing belief that real estate (RE) is one of the best investments. At the same time, the pace of new housing development has remained insufficient, despite government efforts to stimulate it.

 

Over the past four years, average real estate prices in New Zealand have fallen by about 30%. For residents who have borrowed for housing in the past 5 years, their mortgages have become larger than the value of their assets.

 

But this is not the only problem. The rapid growth in financing has led to the housing market becoming an important part of the economy. The housing market downturn ultimately led to the stagnation of the entire economy. This has contributed to the record emigration rates over the past two decades.

 

Since 2022, at least 300,000 people have emigrated from the country with a population of just over 5 million, including the country's former prime minister. The majority of those who emigrated are between the ages of 18 and 30. The main reasons are the high cost of living, including difficult-to-afford housing, and better financial opportunities abroad, including in neighboring Australia.

 

Lithuania – pronounced regional differences

 

Could a similar scenario develop in Lithuania? In recent years, housing prices have grown significantly, especially in large cities and in the apartment segment. Housing affordability indices calculated by economists have been declining since last autumn. Although borrowing conditions remain favorable, EURIBOR interest rates, which have started to rise since the beginning of the year, continue to reduce the ability to borrow the necessary amount to purchase the desired housing.

 

The generalized statistics hide significant differences between regions. The overall national average does not show such a sharp deterioration in affordability as in some foreign examples, but it hides very large territorial and social differences that are becoming increasingly pronounced. For example, in large cities 50 sq. m of housing requires 10–18 years of average income, while in smaller cities it takes only 3–5 years. The differences are even greater when comparing the prices of apartments and individual houses.

 

When assessing the price per square meter, apartments are on average much more expensive than individual houses. The price of the latter per square meter in many municipalities does not reach 300 EUR, and the difference in the price of apartments per sq. m between the cheapest and most expensive municipalities exceeds 2,000 EUR.

 

According to price indicators, the greatest financial stress is observed in Vilnius, metropolitan areas and some resort municipalities. High real estate prices in the capital are increasingly encouraging residents to move to nearby municipalities. It is likely that the housing development dynamics of some of the municipalities surrounding Vilnius, including Trakai district, are influenced by the pressure of the capital's market.

 

On the other hand, relatively low prices in the rest of the country do not in themselves mean affordable housing that meets needs. Outside of major cities and regional centers, relatively old housing predominates. More and more funds are allocated every year for their maintenance and upkeep. In 2021-2024, the share of income allocated to housing maintenance increased from 8 to almost 12%, or by a third.

 

Therefore, the problem of housing affordability has not reached the scale typical of New Zealand. However, we are faced not only with high prices and decreasing affordability in large cities, but also with limited choice in the regions and increasing maintenance costs.

 

The consequences of unaffordable housing

 

Low housing affordability has various negative consequences for the economy, and a prolonged problem can affect the long-term prospects of the country. First of all, according to economists such as Edward Leamer and Enrico Moretti, expensive housing can reduce economic productivity by limiting worker mobility. When needed specialists cannot choose jobs where they are most needed, both they, and organizations, and the country's economy suffer.

 

In the case of Lithuania, migration of specialists may be limited not only by high housing prices, but also by insufficient supply of quality housing in the regions.

 

Secondly, the excessive gap between several large cities and regional ones further stimulates the market in the former and reduces the interest of developers elsewhere. Double-digit growth in real estate prices in large cities becomes a sufficiently attractive way to invest, which injects even more money into the market and further increases housing prices.

 

Although real estate has been the dominant investment choice among Lithuanians for many years, and rental housing has established itself as one of the attractive sources of passive income. However, while some acquire a second or third home in the hope of earning from its increase in value or rental income, the dream of others to move into their first home is still moving further into the future.

 

In addition, at the end of the 19th century, the American economist Henry George noticed that excessive directing of financial resources to land or housing increases inequality and does not create long-term economic value. For the economy to grow, money must be directed towards improving the skills of the population, developing new ideas or expanding businesses.

 

Finally, the negative impact of expensive, inaccessible housing is felt most by younger people. When a first home becomes an elusive dream, they may have to postpone plans to start a family, stay longer in housing that does not suit their needs, move from more expensive areas to cheaper ones or choose to emigrate from the country. The aforementioned example of New Zealand confirms this.

 

Economists agree that extremely rapid growth in house prices does not create the same economic value, it has various negative consequences and can signal accumulating economic and social problems.

 

Affordable housing as an element of competitiveness

 

There is no single solution that will immediately make housing affordable. However, cities and countries facing a housing affordability crisis agree on several directions: it is necessary to increase the supply of quality housing where it is most lacking, accelerate planning and construction processes, promote the renovation of older housing, and ensure that state support not only increases demand but also expands supply.

 

Not all of the above solutions are within the power of the Ministry of the Environment. However, the Ministry can make a significant contribution by implementing changes in the areas under its control and by encouraging others to act by its example.

 

This summer, the Assessment of Opportunities for Increasing Housing Affordability should be completed, the Housing Affordability Index of Lithuanian Municipalities and the Housing Affordability Data Scoreboard should be publicly published. This will help to see a more detailed situation and the specifics of individual regions.

 

A Strategic Housing Policy Document should be prepared by the end of this year, which will identify specific housing policy directions, the results sought, and the expected distribution of responsibilities between institutions.

 

A new call for major and partial renovation of apartment buildings and single-family homes will be launched this fall, which should accelerate the renovation process in the country and contribute to further improving the quality of the housing stock.

 

Finally, new housing categories are currently being considered – the creation of an affordable municipal housing model and a scheme for the implementation of pilot projects. It is expected that this decision will acquire clearer contours by the beginning of next year.

 

New Zealand's experience shows that unreasonable growth in housing prices is not an indicator of the success of the state. On the contrary, they may signal that more and more capital is being directed not to the creation of new ideas, business growth or strengthening of people's capabilities, but to the resale of already existing assets. In the long run, this weakens the competitiveness of the economy. Therefore, housing policy today should be viewed not only as a policy of social welfare, but also as a policy of long-term economic growth.

 

The author of the insight is Kastytis Žuromskas, interim Minister of the Environment”

 

Comments: 

 

Takc:

“10-15% of all Vilnius would be - standing unused (not consuming electricity and water - that statistic has been mentioned many times). We need to shake up the investment real estate market, it will start to blossom - there will be sales, the rental market will be filled. There will no longer be that senseless saying that there is a LACK - we need to build more and more. Let's not forget that part of the real estate is "temporarily" occupied by "temporary" immigration - BY/UA, it will come free and quite suddenly, there will be a small shock. In some form, investment real estate should be taxed correctly, until affordability improves. Continuing to feed the developers and their lobby is shooting yourself in the foot.

 

"The 2021 population and housing census was the first in the history of Lithuania to be conducted not by physically visiting people, but based on data from state registers [4.1.3]." https://osp.stat.gov.lt/gyventoju-ir-bustu-surasymai1#:~:text=Lietuvos%20Respublikos%202021%20met%C5%B3%20gyventoj%C5%B3%20ir%20b%C5%ABst%C5%B3,visuotino%20sura%C5%A1ymo%20metodika%20(PDF)%20(2020%2C%20Nr.%20D%C4%AE%2D194) https://osp.stat.gov.lt/infografikas-2021-gyventoju-surasymas-bustai-ir-ju-charakteristikos "After the census, real estate market analysts and urban planners were shocked by the numbers: Almost 20 percent of empty (according to electricity consumption and declarations, unused) housing was found throughout Lithuania. In Vilnius, this number reached about 12–15 percent (depending on from a specific neighborhood).”

 

Neįperkamas būstas: ar Lietuva eina Naujosios Zelandijos keliu?

 

Kiek skandinavų bankai prisideda prie būsto kainų burbulo?

 

Skandinavijos bankai (tokie kaip Swedbank ir SEB) atlieka reikšmingą vaidmenį būsto kainų burbulų formavimuisi tiek pačioje Švedijoje, tiek Baltijos šalyse. Dėl laisvos skolinimo politikos, žemų palūkanų ir didelės skandinaviškų bankų dominavimo rinkoje, šie bankai tiesiogiai didina būsto įperkamumą ir kartu skatina nekilnojamojo turto (NT) kainų augimą.

Kaip skandinavų bankai prisideda prie būsto kainų augimo:

•           Didelė rinkos dalis (Baltijos šalyse): Skandinavijos bankai valdo didžiąją dalį (kai kuriose šalyse virš 80 %) Lietuvos, Latvijos ir Estijos būsto paskolų rinkos. Jų sprendimai tiesiogiai diktuoja būsto pirkimo sąlygas.

•           Kredito bumo skatinimas: Istoriškai, būsto kainų augimą ypač paspartindavo aktyvus bankų skolinimas, kai lengvai prieinami kreditai didindavo pirkėjų perkamąją galią, o tai lėmė spartų NT kainų kilimą.

•           Vidaus rizikos modelių trūkumai: Nors bankai reguliuojami, Europos Centrinis Bankas (ECB) nustatė pažeidimų ir netikslumų skandinaviškų bankų rizikos modeliuose Baltijos šalyse, rodančių, kad skolinimo rizikos vertinimas kartais būna per optimistiškas.

Rizikos namų ūkiams ir ekonomikai:

•           Didelė skandinavų namų ūkių skola: Pačioje Skandinavijoje (ypač Švedijoje) namų ūkių įsiskolinimas yra pasiekęs itin aukštą lygį. Dėl to vietinė rinka tampa labai jautri palūkanų normų svyravimams ir ekonomikos lėtėjimui.

•           Kainų svyravimo pasekmės: Kainų burbului sprogus (kaip buvo 2008–2010 m.), tai sukelia didelį poveikį visai ekonomikai, nors pastaraisiais metais dėl griežtesnių priežiūros priemonių bankai stengiasi labiau kontroliuoti skolinimo standartus.

 

Bankai valstybei yra, kaip šuniui uodega. Reikalingi, ir nukirtus, skauda. Jei valstybė yra maža, silpna ir korumpuota, kaip Lietuva, tai uodega vizgina šunį. Mes maitinsime švedų ekonomiką mūsų pinigais už išpūstas būsto ir studijų paskolas, kol visas jaunimas neapsikentęs emigruos ir Vilniaus, Kauno bei Klaipėdos vietoje bus gražūs švedų vasarnamiai, pastatyti už mūsų sumokėtus pinigus.

 

 

 

 

 

 

“Brangstantis būstas dažnai laikomas ekonominės sėkmės ženklu. Kylant kainoms didėja gyventojų turto vertė, statybų apimtys, o nekilnojamojo turto rinka atrodo gyvybinga. Tačiau ekonomistai įspėja, kad užsitęsęs spartus būsto brangimas ilgainiui tampa ne augimo, o stagnacijos ženklu. Problema kyla tada, kai būstas tampa vienu pagrindinių ekonomikos augimo varikliu vietoje produktyvių investicijų. Vienas ryškiausių to pavyzdžių – Naujoji Zelandija.

 

Prieš keletą metų pasaulio žiniasklaidoje vis pasirodydavo istorijos apie milijonines sumas, kurios buvo sumokamos už apleistus namus Naujojoje Zelandijoje. Mediniai kelių miegamųjų būstai be langų, su nusilupusiu dažų sluoksniu ar iš esmės netinkamu gyventi interjeru buvo įsigyjami už sumas, kurios prilygo 20–30 metinių atlyginimų. Nors tai buvo išimtiniai atvejai, jie vaizdžiai iliustravo šioje šalyje kilusią būsto prieinamumo krizę ir nekilnojamojo turto burbulą.

 

Investicijas į būstą Naujoje Zelandijoje skatino keli vienas kitą sustiprinę veiksniai – istoriškai žemos palūkanų normos, lengvas kreditavimas, ribota naujo būsto pasiūla ir vis stiprėjantis įsitikinimas, kad nekilnojamasis turtas (NT) yra viena geriausių investicijų. Tuo metu naujo būsto vystymo tempai, nepaisant vyriausybės pastangų juos paskatinti, išliko nepakankami.

 

Per pastaruosius ketverius metus vidutinės NT kainos Naujoje Zelandijoje smuko apie 30%. Gyventojų, kurie būstui skolinosi per pastaruosius 5 metus, būsto paskolos tapo didesnės nei jų turto vertė.

 

Tačiau tai ne vienintelė problema. Dideliu tempu augęs finansavimas lėmė, kad būsto rinka tapo svarbia ekonomikos dalimi. Būsto rinkos nuosmukis galiausiai lėmė visos ekonomikos stagnaciją. Tai prisidėjo prie rekordinių per pastaruosius du dešimtmečius emigracijos tempų.

 

Nuo 2022 m. iš kiek daugiau nei 5 mln. gyventojų turinčios šalies emigravo bent 300.000 žmonių, tarp kurių atsidūrė ir buvusi šalies premjerė. Didžioji emigravusiųjų dalis yra 18–30 m. amžiaus. Pagrindiniai motyvai yra per brangus pragyvenimas, įskaitant sunkiai įperkamą būstą, ir geresnės finansinės galimybės užsienyje, kad ir kaimyninėje Australijoje.

 

Lietuvoje – ryškūs regioniniai skirtumai

 

Ar panašus scenarijus galėtų susiklostyti Lietuvoje? Pastaraisiais metais būsto kainos reikšmingai augo, ypač didžiuosiuose miestuose ir butų segmente. Ekonomistų skaičiuojami būsto įperkamumo indeksai mažėja nuo praėjusio rudens. Nors skolinimosi sąlygos išlieka palankios, nuo metų pradžios augti pradėjusios EURIBOR palūkanos toliau mažina galimybes pasiskolinti reikiamą sumą norimam būstui įsigyti.

 

Po apibendrinta statistika slypi dideli skirtumai tarp regionų. Bendras šalies vidurkis nerodo tokio staigaus įperkamumo pablogėjimo kaip kai kuriuose užsienio pavyzdžiuose, tačiau jis slepia labai didelius teritorinius ir socialinius skirtumus, kurie tampa vis ryškesni. Pavyzdžiui, didmiesčiuose 50 kv. m būstui įsigyti reikia 10–18 metų vidutinių pajamų, kai mažesniuose miestuose – vos 3–5 metų. Skirtumai dar padidėja palyginus butų ir individualių namų kainas.

 

Vertinant vieno kvadratinio metro kainą, butai vidutiniškai yra gerokai brangesni nei individualūs namai. Pastarųjų kaina už kvadratinį metrą daugelyje savivaldybių nesiekia 300 Eur, o butų kv. m kainų skirtumas tarp pigiausių ir brangiausių savivaldybių viršija 2.000 Eur.

 

Pagal kainų rodiklius didžiausia finansinė įtampa pastebima Vilniuje, didmiesčių zonose ir kai kuriose kurortinėse savivaldybėse. Didelės NT kainos sostinėje vis labiau skatina gyventojus persikelti į šalia esančias savivaldybes. Tikėtina, kad daliai Vilniaus aplinkinių savivaldybių, įskaitant Trakų rajono, būsto plėtros dinamikai įtaką daro sostinės rinkos spaudimas.

 

Kita vertus, santykinai žemos kainos likusioje šalies dalyje savaime nereiškia prieinamo ir poreikius tenkinančio būsto. Už didžiųjų miestų ir regionų centrų vyrauja santykinai senos statybos būstai. Jų priežiūrai ir išlaikymui kasmet tenka skirti vis daugiau lėšų. 2021–2024 m. būstui išlaikyti skiriama pajamų dalis išaugo nuo 8 iki beveik 12% arba trečdaliu.

 

Todėl būsto prieinamumo problema nėra pasiekusi Naujajai Zelandijai būdingo masto. Vis dėlto susiduriame ne tik su didelėmis kainomis ir mažėjančiu jo įperkamumu didmiesčiuose, bet ir ribotomis pasirinkimo galimybėmis regionuose bei didėjančiomis išlaikymo sąnaudomis.

 

Neprieinamo būsto pasekmės

 

Mažas būsto prieinamumas turi įvairių neigiamų pasekmių ekonomikai, o užsitęsusi problema gali paveikti ilgalaikes šalies perspektyvas. Pirmiausia, pasak tokių ekonomistų kaip Edwardas Leameris ir Enrico Morettis, brangus būstas gali sumažinti ekonomikos produktyvumą, nes apriboja darbuotojų mobilumą. Kai reikalingi specialistai negali pasirinkti darbo vietų ten, kur jie labiausiai reikalingi – nukenčia ir jie, ir organizacijos, ir šalies ekonomika.

 

Lietuvos atveju specialistų migraciją gali riboti ne tik didelės būsto kainos, bet ir nepakankama kokybiško būsto pasiūla regionuose.

 

Antra, per didelis atotrūkis tarp kelių didmiesčių ir regioninių dar labiau paskatina rinką pirmuosiuose ir mažina plėtotojų susidomėjimą kitur. Dviženklis NT kainų augimas didmiesčiuose tampa pakankamai patraukliu būdu investuoti, kas įlieja dar daugiau pinigų į rinką ir toliau didina būsto kainas.

 

Nors NT daugybę metų yra dominuojantis investicijų pasirinkimas tarp lietuvių, o būstas nuomai yra įsitvirtinęs kaip vienas iš patrauklių pasyvių pajamų šaltinių. Tačiau kol vieni įsigyja antrą ar trečią būstą tikėdamiesi uždirbti iš jo vertės padidėjimo ar nuomos pajamų, kitų svajonė įsikelti į pirmuosius savo namus vis nusikelia tolyn į ateitį.

 

Be to, XIX a. pabaigoje amerikiečių ekonomistas Henry George’as pastebėjo, kad perteklinis finansinių išteklių nukreipimas į žemę ar būstą didina nelygybę ir nesukuria ilgalaikės ekonominės vertės. Tam, kad ekonomika augtų, pinigai turi būti nukreipiami į gyventojų įgūdžių tobulinimą, naujų idėjų vystymą ar verslų plėtrą.

 

Galiausiai, neigiamą brangaus, sunkiai prieinamo būsto poveikį labiausiai pajunta jaunesnio amžiaus žmonės. Kai pirmasis būstas tampa sunkiai pasiekiama svajone, gali tekti atidėti planus kurti šeimą, ilgiau likti jų poreikiams netinkamame būste, persikelti iš brangesnių vietovių į pigesnes ar rinktis emigraciją iš šalies. Tą patvirtina minėtas Naujosios Zelandijos pavyzdys.

 

Ekonomistai sutaria, kad itin spartus būsto kainų augimas nesukuria tokios pačios ekonominės vertės, jis turi įvairių neigiamų padarinių ir gali signalizuoti apie besikaupiančias ekonomines ir socialines problemas.

 

Prieinamas būstas kaip konkurencingumo elementas

 

Nėra vieno sprendimo, kuris iš karto padarytų būstą prieinamą. Tačiau su būsto prieinamumo krize susiduriančiuose miestuose ir valstybėse sutariama dėl kelių krypčių: būtina didinti kokybiško būsto pasiūlą ten, kur jo labiausiai trūksta, spartinti planavimo ir statybų procesus, skatinti senesnio būsto atnaujinimą ir užtikrinti, kad valstybės parama ne tik didintų paklausą, bet ir plėstų pasiūlą.

 

Ne visi išvardyti sprendimai yra Aplinkos ministerijos galioje. Vis dėlto ministerija gali nemažai prisidėti įgyvendindama pokyčius nuo jos priklausančiose srityse bei savo pavyzdžiu paskatindama veikti kitus.

 

Šią vasarą turėtų būti užbaigtas Būsto prieinamumo didinimo galimybių vertinimas, viešai paskelbtas Lietuvos savivaldybių būsto prieinamumo indeksas ir Būsto prieinamumo duomenų švieslentė. Tai padės matyti detalesnę situaciją ir atskirų regionų specifiką.

 

Iki šių metų pabaigos turėtų būti parengtas Strateginis būsto politikos dokumentas, kuriame bus įvardintos konkrečios būsto politikos kryptys, siekiami rezultatai, numatomas atsakomybių pasiskirstymas tarp institucijų.

 

Šį rudenį bus paskelbtas naujas daugiabučių ir vienbučių namų esminės ir dalinės renovacijos kvietimas, kuris turėtų paspartinti renovacijos procesą šalyje ir prisidėti prie tolesnės būsto fondo kokybės gerinimo.

 

Galiausiai, šiuo metu svarstomos naujos būsto kategorijos – prieinamo savivaldybių būsto modelio sukūrimas ir pilotinių projektų įgyvendinimo schema. Tikimasi, kad aiškesnius kontūrus šis sprendimas įgis iki kitų metų pradžios.

 

Naujosios Zelandijos patirtis rodo, kad nepagrįstas būsto kainų augimas nėra valstybės sėkmės rodiklis. Priešingai, jos gali signalizuoti, kad vis daugiau kapitalo nukreipiama ne į naujų idėjų kūrimą, verslų augimą ar žmonių gebėjimų stiprinimą, o į jau egzistuojančio turto perpardavimą. Ilgainiui tai silpnina ekonomikos konkurencingumą. Todėl būsto politika šiandien turėtų būti vertinama ne tik kaip socialinės gerovės, bet ir kaip ilgalaikio ekonomikos augimo politika.

 

Įžvalgos autorius – Kastytis Žuromskas, laikinasis aplinkos ministras”

 

 Komentarai:

 

 

Takc:

“10-15% visu Vilniaus būtų - stovi nenaudojami ( nevartoja elektros ir vandens - ta statistika nekarta yra mineta). Reikia papurtyti investicinio NT darža, prades bireti - bus pardavimu, pasipildys nuomos rynka. Nebebus tu nesamoniu, kad TRUKSTA - reikia statyti dar ir dar. Nepamirštam, kad dalis NT yra "laikinai" apgivendinta "laikinos" imigracijos - BY/UA, ateiti jis atsilaisvins ir gana staigiai, bus mažas šokas. Kažkokiu pavidalu reiktu teisingai apmokestinti investicini NT, iki to laiko kol neišsiligintu iperkamumas. Toliau šerti vystytotjus ir ju lobby yra šaudimas sau i kojas.

 

"2021 m. gyventojų ir būstų surašymas buvo pirmasis Lietuvos istorijoje, kuris buvo atliktas ne fiziškai vaikštant pas žmones, o remiantis valstybės registrų duomenimis [4.1.3]." https://osp.stat.gov.lt/gyventoju-ir-bustu-surasymai1#:~:text=Lietuvos%20Respublikos%202021%20met%C5%B3%20gyventoj%C5%B3%20ir%20b%C5%ABst%C5%B3,visuotinio%20sura%C5%A1ymo%20metodika%20(PDF)%20(2020%2C%20Nr.%20D%C4%AE%2D194) https://osp.stat.gov.lt/infografikas-2021-gyventoju-surasymas-bustai-ir-ju-charakteristikos "Po surašymo NT rinkos analitikai ir urbanistai buvo šokiruoti skaičių:Visoje Lietuvoje tuščių (pagal elektros suvartojimą ir deklaracijas nenaudojamų) būstų rasta beveik 20 proc. Vilniaus mieste šis skaičius siekė apie 12–15 proc. (priklausomai nuo konkretaus mikrorajono).”