Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2026 m. lapkričio 22 d., sekmadienis

Pacientė su kiaulės inkstu gyvena jau metus – tai svarbus persodinimo operacijų etapas: šis pasiekimas gali išgelbėti daugybę žmonių gyvybių, o transplantacijas padaryti kur kas pigesnes ir dažniau atliekamas.


„Ekspertai tikisi, kad ateityje genetiškai modifikuotos kiaulės galėtų tapti gausiu organų šaltiniu pacientams, kuriems jų reikia.

 

Sekmadienį 58-erių metų moteris iš Naujojo Hampšyro pasiekė svarbią ribą – ji jau metus gyvena su persodintu kiaulės inkstu, nepatirdama jokių rimtų komplikacijų. Tai reikšmingas medicininis pasiekimas, pabrėžiantis organų persodinimo iš vienos rūšies į kitą (ksenotransplantacijos) potencialą.

 

Kiaulių organų naudojimas vis dar yra eksperimentinio pobūdžio. Tačiau, pasak ekspertų, šis pasiekimas rodo, kad ateityje genetiškai modifikuoti gyvūnai galėtų aprūpinti inkstais daugybę pacientų, kurių inkstai nebefunkcionuoja. Tai galėtų būti arba laikinas būdas išvengti dializės, arba ilgalaikis sprendimas.

 

„Tai suteikia daug pasitikėjimo, kad tai įmanoma – inkstai gali veikti“, – teigė dr. Leonardo Riella, „Mass General Brigham“ transplantacijos centro inkstų transplantacijos tyrimų direktorius, prižiūrintis šią pacientę.

 

Vis dėlto jis pridūrė: „Švęsti pergalę dar per anksti.“ Daugiau nei pusė milijono amerikiečių, kurių inkstai nebefunkcionuoja, yra priklausomi nuo dializės procedūrų, kurios atlieka inkstų darbą – pavyzdžiui, šalina iš kraujo atliekas ir skysčių perteklių. Pasak Jungtinio organų dalijimosi tinklo (angl. *United Network for Organ Sharing*), apie 90 000 žmonių laukia inksto persodinimo operacijos, tačiau pernai buvo atlikta mažiau nei 26 000 tokių transplantacijų. Vidutiniškai kasdien miršta 12 žmonių, laukiančių inksto persodinimo.

 

Pacientė Molly Falco – dviejų vaikų mama, anksčiau dirbusi šefe – su persodintu genetiškai modifikuotos kiaulės inkstu gyvena ilgiau nei bet kuris kitas iki šiol žinomas pacientas.

 

Pasak dr. Rielos, kiaulės organas ne tik šalina toksinus ir gamina šlapimą, bet ir atlieka kitas svarbias žmogaus inkstų funkcijas, pavyzdžiui, palaiko skysčių ir mineralų pusiausvyrą.

 

M. Falco gimė turėdama įgimtą ligą, dėl kurios buvo pažeisti jos inkstai. Nors netrukus po kiaulės organo persodinimo jai kilo komplikacijų, nuo vasario mėnesio ji nebuvo hospitalizuota. Šiuo metu organo pašalinti neplanuojama; dr. Riella viliasi, kad M. Falco su juo galės gyventi dar bent metus.

 

„Kiekvieną dieną stebiuosi, kad jis vis dar veikia, – sakė M. Falco po neseniai įvykusio vizito „Mass General Brigham“ ligoninėje, kur jai buvo atlikta transplantacija. – Stengsiuosi išsaugoti jį kuo ilgiau, o jei pavyks visam laikui – tai būtų tiesiog neįtikėtina.“ Pasak jos, ji vis dar greitai pavargsta ir gali lengvai uždusti. Tačiau inkstas – kurį ji pavadino „Lily“ (lelija) – primindama gėles, kurias po transplantacijos atsiuntė jos šeima iš Kolorado, – suteikė jai naujos energijos: dabar ji gali gaminti maistą šeimai ir retkarčiais susitikti su senais draugais. Ji netgi vėl pradėjo vairuoti – anksčiau, 11 mėnesių taikant dializę, ji buvo per silpna, kad galėtų tai daryti.

 

Ponia Falco teigė niekada nejautusi baimės dėl kiaulės inksto gavimo. „Aš tiesiog imuosi dalykų“, – sakė ji.

 

„Didelis mokymosi kelias“

 

Pasak Monrealio „McGill“ universiteto medicinos istoriko dr. Thomaso Schlicho, nuo pat organų transplantacijos atsiradimo didžiausias šios srities iššūkis buvo organų trūkumas. Jei tarprūšinė transplantacija, dar vadinama ksenotransplantacija, galėtų išspręsti šią problemą, „tai viską pakeistų“, – teigė jis.

 

Naujos technologijos, įskaitant klonavimą ir pažangų genų redagavimą, skirtą organams padaryti labiau suderinamais su žmogaus organizmu, pastaruoju metu lėmė sparčią pažangą. Vos prieš penkerius metus Niujorko chirurgas dr. Robertas Montgomery pirmą kartą persodino genetiškai modifikuotą kiaulės inkstą žmogui – pacientui, kuriam buvo diagnozuota smegenų mirtis ir kuris buvo prijungtas prie dirbtinio kvėpavimo aparato.

 

„Tai, kad tarp mūsų vaikšto žmonės, kurių gyvybę palaiko kiaulių inkstai – vien pagalvojus apie tai, man eina šiurpas“, – sako dr. Joshua Mezrichas, Viskonsino universiteto Madisone transplantologas ir knygos apie ksenotransplantaciją „Every Living Creature“ („Kiekviena gyva būtybė“) autorius. „Tokio lygio inovacija prilygsta žmogaus nuskraidinimui į Mėnulį.“ Vis dėlto išlieka tam tikrų iššūkių. Vienas jų – sudėtingas vaistų dozavimo derinimas: reikia slopinti imuninę sistemą, kad būtų išvengta organo atmetimo, tačiau kartu išsaugoti paciento gebėjimą kovoti su infekcijomis.

 

„Tai – didelis mokymosi procesas“, – teigė dr. Riella.

 

Kritikai kelia klausimus dėl to, kiek šie organai kainuos pacientams bei sveikatos apsaugos sistemai ir ar visiems bus užtikrintos lygios galimybės juos gauti. Taip pat nerimaujama, kad susižavėjimas naujovėmis gali nustelbti būtinybę nuosekliai rūpintis visuomenės sveikata – vykdyti lėtinių ligų, kurios dažniausiai ir pažeidžia inkstus (pavyzdžiui, hipertenzijos bei diabeto), prevenciją ir valdymą.

 

„Tai – svarbus pasiekimas, kurį verta paminėti. Daugeliui žmonių, laukiančių transplantacijos, tai suteiks vilties“, – sakė Adamas Negri, Vakarų Ontarijo universiteto Bioetikos centro tyrėjas. Tačiau jis pridūrė: „Turime ir kitų, dar neišnaudotų galimybių – tiek didinant organų pasiūlą, tiek mažinant jų poreikį. Šie būdai greičiausiai būtų kur kas pigesni ir lengviau prieinami.“ Tai apima didesnio skaičiaus organų donorų registravimą ir skatinimą dažniau aukoti inkstus esant gyvam donorui.

 

Dar vienas susirūpinimą keliantis aspektas – kiaulių organai gali tapti zoonozinių ligų (ligų, plintančių iš gyvūnų žmonėms) perdavimo šaltiniu. Siekiant apsisaugoti nuo šios rizikos, kiaulės auginamos specialiose patogenų neturinčiose patalpose.

 

Inkstas, kurį gavo ponia Falco, buvo paimtas iš kiaulės, kurios genome atlikti 69 pakeitimai; 59 iš jų skirti kiaulių retrovirusams inaktyvuoti.

 

Iš viso nuo 2024 m. šeši „Mass General Brigham“ pacientai gavo biotechnologijų įmonės „eGenesis“ sukurtus kiaulių inkstus. Pirmasis pacientas netrukus po transplantacijos mirė dėl jau anksčiau turėtos širdies ligos. Kitiems dviem pacientams transplantuoti inkstai funkcionavo atitinkamai aštuonis ir devynis mėnesius, kol organizmas juos atmetė. Pasak ligoninės atstovo, kiti du pacientai, kuriems šiais metais buvo persodinti kiaulių inkstai, juos vis dar turi.

 

Sausio mėnesį mokslininkai pradės oficialų klinikinį tyrimą, kuriame dalyvaus 33 pacientai; jiems 10-yje šalies medicinos centrų bus persodinti „eGenesis“ kiaulių inkstai.

 

Kita biotechnologijų įmonė, „United Therapeutics Corp.“ (UTC), praėjusiais metais pradėjo klinikinius tyrimus, naudodama inkstus iš genetiškai modifikuotų kiaulių, kurių genome atlikta 10 pakeitimų. Tyrimui vadovauja dr. Montgomery iš „NYU Langone Health“.

 

Penktadienį bendrovė pranešė, kad taip pat pradėjo atskirą tyrimą, kuriame naudojamas vadinamasis „timo-inkstas“ (angl. *thymo-kidney*) – kiaulės inkstas su vienu genetiniu pakeitimu, papildytas kiaulės užkrūčio liaukos (timo) audiniu. Manoma, kad timo audinys sumažins organo atmetimo tikimybę.

 

UTC taip pat gavo leidimą pradėti nedidelį tyrimą, kurio metu genetiškai modifikuotų kiaulių širdys bus persodinamos pacientams, sergantiems širdies nepakankamumu.

 

Ponia Falco teigė, kad po inksto transplantacijos jos gyvenimas tapo „beveik normalus“. Viešose vietose ji vis dar privalo dėvėti kaukę, kad išvengtų infekcijų, o vartojami vaistai sukelia šalutinį poveikį, pavyzdžiui, lengvą drebulį.

 

Vis dėlto ji nekantriai laukia Kalėdų, kai galės aplankyti šeimą Kolorade – gydytojai neseniai leido jai keliauti. Kadangi jos sveikatos būklė tapo stabilesnė, ji nori tapti aktyvesnė. „Labai noriu vėl slidinėti su vaikais, – sakė ji. – Galvojau, gal galėčiau pabandyti „zuikučių trasą“, kuria čiuožia maži vaikai, ir pažiūrėti, koks jausmas.“” [1]

 

Gyvenimas nestovi vietoje, žmonės dirba. O Lietuvos būsimi chirurgai ir mokslininkai vargsta krūmuose, mokydamiesi su dronais užmušinėti kitus žmones. 

 

1. Patient Marks One Year Living With Pig Kidney, a Transplant Milestone. Rabin, Roni Caryn.  New York Times (Online) New York Times Company. Nov 22, 2026.

Patient Marks One Year Living With Pig Kidney, a Transplant Milestone: This achievement has the potential to save many human lives, making transplants much cheaper and much more common


“Experts hope that genetically modified pigs could one day provide a vast supply of organs for patients in need.

 

On Sunday, a 58-year-old New Hampshire woman crossed the one-year mark of living with a pig’s kidney without serious complications, a medical milestone that highlights the potential of cross-species organ transplants.

 

The use of pig organs is still experimental. But experts say this benchmark points toward a future in which genetically modified animals could provide a vast supply of kidneys for patients with organ failure, either as a temporary reprieve from dialysis or as a longer-term solution.

 

“It gives us a lot of confidence that this is feasible — the kidneys can work,” said Dr. Leonardo Riella, the director of kidney transplantation research for the Mass General Brigham Transplant Center, who is overseeing the patient’s care.

 

But, he added, “it is not a victory lap yet.”

 

Over half a million Americans with kidney failure rely on dialysis treatments to perform the function of their kidneys, such as filtering waste and excess fluid from the blood. Some 90,000 are on the waiting list for a kidney transplant, according to the United Network for Organ Sharing, but fewer than 26,000 kidney transplants were done last year. On average, 12 people die every day while waiting for a kidney transplant.

 

The patient, Molly Falco, a mother of two who has worked as a chef, has lived with a kidney from a genetically modified pig for longer than any other patient is known to have so far.

 

In addition to clearing toxins and making urine, the pig organ has performed other essential functions of a human kidney, such as balancing fluids and minerals, Dr. Riella said.

 

Ms. Falco was born with a congenital condition that damaged her kidneys. While she had complications shortly after receiving the pig organ, she has not been hospitalized since February. There are currently no plans to remove the organ, which Dr. Riella said he hoped Ms. Falco could live with for another year.

 

“I’m amazed every day that it’s still working,” Ms. Falco said after a recent appointment at Mass General Brigham, where she had the transplant. “I’m going to try to keep it as long as I can, and if it’s forever, that’s incredible.”

 

She still tires quickly and can get out of breath easily, she said. But the kidney — which she has named Lily, a reference to flowers her family in Colorado sent after the transplant — has given her newfound energy to cook some family meals and occasionally meet up with old friends. She has even found herself driving again, which she was too sick to do during the 11 months that she was on dialysis.

 

Ms. Falco said she never felt any trepidation about getting the pig’s kidney. “I jump into things,” she said.

 

‘The Big Learning Curve’

 

Ever since organ transplants became available, the shortage of organs has been the greatest challenge facing the field, said Dr. Thomas Schlich, a medical historian at McGill University in Montreal. If cross-species transplantation, or xenotransplantation, could solve that problem, “it would change everything,” he said.

 

New technologies, including cloning and advanced gene editing to make organs more compatible with humans, have led to recent rapid advances. It was just five years ago that a surgeon in New York, Dr. Robert Montgomery, for the first time transplanted a genetically altered pig kidney into a human, a brain-dead patient on a ventilator.

 

“That there are people walking around with pig kidneys sustaining them — it gives me goose bumps to hear this,” said Dr. Joshua Mezrich, a transplant surgeon at the University of Wisconsin-Madison and author of “Every Living Creature,” a book on xenotransplantation. “This level of innovation is akin to putting someone on the moon.”

 

Challenges remain, however, including the difficulty in balancing medications so as to suppress the immune system to prevent organ rejection without losing the patient’s ability to fight off infections.

 

“This is the big learning curve,” Dr. Riella said.

 

Critics have raised concerns about what the organs might cost patients and the health care system, and whether access to them will be equitable. Some also worried that the fascination with new innovations would eclipse the need for dogged public health efforts to prevent and manage chronic diseases that damage the kidneys in the first place, like hypertension and diabetes.

 

“This is a milestone worth celebrating. For many on transplant waiting lists, this is going to be a source of hope,” said Adam Negri, a researcher at the Centre for Bioethics at University of Western Ontario. But, he added, “there are other ways we have in our back pockets of both increasing the supply of organs and decreasing organ need, that are probably far less cost prohibitive and more accessible.” Those include enrolling more organ donors and encouraging more living kidney donations.

 

Another concern is that pig organs could be a vehicle for zoonotic diseases to spill into the human population. To protect against this risk, the pigs are raised in special pathogen-free facilities.

 

The kidney that Ms. Falco received came from a pig that had undergone 69 gene edits, including 59 to inactivate porcine retroviruses.

 

Altogether, six Mass General Brigham patients have received pig kidneys developed by the biotech company eGenesis since 2024. The first died shortly after the transplant, of underlying heart disease. Two others had the kidneys for eight and nine months, respectively, before their bodies rejected them. The other two patients who received pig kidneys, both this year, still have them, a hospital spokesman said.

 

In January, scientists will be launching a formal clinical trial of 33 patients who will receive eGenesis pig kidneys at 10 medical centers across the country.

 

Another biotech company, United Therapeutics Corp., started a clinical trial last year of kidneys from its genetically modified pigs, which have undergone 10 gene edits. The trial is led by Dr. Montgomery at NYU Langone Health.

 

The company said Friday it has also started a separate trial of its so-called thymo-kidney, which uses a pig kidney that has undergone a single gene edit along with tissue from the pig’s thymus. The thymus tissue is intended to reduce the likelihood of organ rejection.

 

UTC has also been approved to start a small trial transplanting hearts from genetically-altered pigs into heart failure patients.

 

Ms. Falco said her life has become “almost normal” since she got the new kidney. She still has to wear a mask in public to prevent infections, and the drugs she takes cause side effects, including a slight tremor.

 

But she is looking forward to visiting family in Colorado for Christmas after recently being cleared to travel. And now that her health is more stable, she wants to become more active. “I really want to get back to skiing with the kids,” she said. “I thought maybe I could try the bunny run that the little kids do, and see how that feels.”” [1]

 

Life moves on; people are working. Meanwhile, Lithuania’s future surgeons and scientists are toiling away in the bushes, learning how to kill other human beings using drones. 

 

1. Patient Marks One Year Living With Pig Kidney, a Transplant Milestone. Rabin, Roni Caryn.  New York Times (Online) New York Times Company. Nov 22, 2026.

Ieškant formulės, kuri sustabdytų apokalipsę


“Praėjusį mėnesį Maikas Vineris (Mike Winer) atsisuko nugara į nedidelę auditoriją, atidarė žymeklį ir ėmė vaikščioti priešais baltąją lentą. Jis pradėjo rašyti lygtis, naudodamas graikiškas raides, skliaustus ir apatinius indeksus; jam artėjant prie lentos krašto, jo rašysena darėsi vis smulkesnė. Jis pabraukė vieną narį ir žvilgtelėjo į laikrodį.

 

Jam buvo 30 metų, ir jis tikėjo, kad tai – paskutinė reikšminga matematinė problema jo karjeroje: kaip užtikrinti, kad dirbtinis intelektas elgtųsi taip, kaip nori žmonės, kol jis dar netapo toks galingas, kad jo nebeįmanoma suvaldyti. Pastaruoju metu jis visas tris dienos valgymo porcijas suvalgydavo savo biure Berklyje (Kalifornijoje), o rytais nubusdavo galvoje tebesisukant nebaigtoms spręsti lygtims.

 

„Ar visa tai turi prasmę?“ – paklausė Vineris. Jis pažvelgė į kitame posėdžių salės gale sėdinčius matematikus, atvykusius iš Kalifornijos universiteto Berklyje. Šie žvelgė atgal.

 

„Gerai, turbūt turėčiau išsamiau paaiškinti, ką mes čia bandome daryti, – tarė Vineris. – Dirbtinis intelektas vystosi daug sparčiau, nei manėme. Padėtis sudėtinga, o atsakymų neturime. Gali būti, kad artėjame prie katastrofos.“

 

„Šios sistemos per kelias valandas išsprendžia uždavinius, prie kurių, maniau, pats dirbsiu daugelį metų“, – pasakė Rysas Patakas (Reese Pathak), vienas iš svečių, statistikos srities podoktorantūros tyrėjas.

 

„Aš irgi tai patyriau, – atsakė Vineris. – Tai skaudina savimeilę. Tačiau mane kur kas labiau neramina scenarijus, pagal kurį Maikas Vineris ir visi mano pažįstami žmonės žūsta.“ Būtent tam tikra šio nerimo atmaina 2024 m. atvedė Winerį į Kaliforniją – jis paliko fizikos vunderkindo karjerą ir pradėjo dirbti „Alignment Research Center“ (ARC). Tai – nedidelė, vos aštuonių žmonių pelno nesiekianti organizacija, daranti neproporcingai didelę įtaką dirbtinio intelekto (DI) saugumo judėjimui. Didžiąją gyvenimo dalį jis buvo protingiausias žmogus bet kurioje aplinkoje. Dabar gi jį supo vieni geriausių pasaulio matematikų, teoretikų ir kompiuterių mokslininkų. Dauguma jų, atlikę skaičiavimus, priėjo prie tų pačių stulbinančių išvadų: žmonija išgyvena paskutinius savo, kaip protingiausių būtybių Žemėje, mėnesius ar metus. Kad DI netrukus gebės pats save kurti ir tobulinti, tapdamas vis savarankiškesnis ir sunkiau suprantamas. Kad niekas dar nežino, kaip užtikrinti, jog jis veiktų žmonijos labui. Kad modeliai jau pademonstravo gebėjimą apgaudinėti, sukčiauti, šantažuoti ir sabotuoti. Kad tolesnis judėjimas dabartiniu keliu yra azartinis lošimas: net ir geriausiu atveju tai reikštų tokio pasaulio, kokį pažįstame, pabaigą, o blogiausiu – pačios žmonijos pabaigą. Kad didžiausia krizė žmonijos istorijoje artėja prie negrįžtamumo taško, o didžioji pasaulio dalis į tai beveik nekreipia dėmesio.

 

Wineris suprato, kad daugumai žmonių, esančių už Berklio ribų, tai skamba kaip mokslinė fantastika. Profesionalūs prognozuotojai tikimybę, kad žmonija išnyks dėl DI, vertino mažiau nei 1 procentu. Vieni ekspertai teigė, kad DI pasaulį pakeis pamažu – panašiai kaip elektra. Kiti Berklio saugumo bendruomenę laikė savotišku „aido kambariu“ – vieta, kurioje susibūrę žmonės gyvena kartu, dirba tame pačiame biure ir dalijasi tomis pačiomis niūriomis pranašystėmis. Tačiau, remiantis Winerio patirtimi, būtent tie žmonės, kurie geriausiai išmanė šią technologiją, bijojo labiausiai.

 

Kai kurie DI saugumo judėjimo dalyviai atidėliojo vaikų gimdymą, nustojo kaupti lėšas pensijai ir apleido sveikatos problemas, tikėdamiesi, kad DI jas netrukus išspręs arba jos tiesiog taps nebesvarbios. Wineris vis dar norėjo šeimos. Jis sukūrė pažinčių svetainę, ieškodamas to, ką juokais vadino „senovinio tipo žmona“, o likusį nerimą pavertė matematika. Jis apskaičiavo, kad yra maždaug 50 procentų tikimybė, jog žmonės prarastų galingų dirbtinio intelekto sistemų kontrolę per ateinančius penkerius metus; 22 proc. tikimybė, kad dėl to galiausiai žūtų dauguma žmonių; 1 proc. tikimybė, kad ARC padėtų išvengti katastrofos, pasitelkdama matematiką ir pažvelgdama į dirbtinio intelekto modelio vidų, kad įvertintų retą nelaimę, kurios neįmanoma aptikti jokių bandymų metu.

 

„Tai galbūt neatrodo kaip didelė tikimybė, – pasakė jis atvykusiems matematikams. – Tačiau 1 proc. galimybė išgelbėti žmoniją tikriausiai yra kur kas svarbesnė už bet ką kita, ką galėtumėte veikti.“

 

„Turiu pradėti eiti pareigas, kurios vėliau gali tapti nuolatinėmis, – tarė Pathakas. – Kaip apskritai atrodys akademinis pasaulis po kelerių metų?“

 

Pastarąsias kelias savaites Pathakas praleido gilindamasis į šimtus naujų „OpenAI“ gautų matematinių rezultatų. Daugelį šių uždavinių jis jau žinojo, o ties kai kuriais buvo dirbęs ir pats. Savo karjerą jis buvo nukreipęs į problemų sprendimą. Tačiau dabar jis tikrino mašinų parašytus įrodymus – mašinų, kurių mąstymo eigą jis apibūdino kaip „svetimą“. Kai kurių iš jų jis jau nebegalėjo suprasti. Jis baiminosi, kad galiausiai matematika taps visiškai neįkandama žmogaus protui.

 

„Kas gi liks žmonėms?“ – paklausė Pathakas.

 

Wineris vaikščiojo po auditorijos priekį, o tada vėl atsisuko į baltąją lentą.

 

„Tai gali būti viena paskutinių didžiųjų problemų, kurias mūsų rūšis dar išspręs“, – tarė jis.

 

Kiek tik save prisiminė, Wineris savo gyvenimą buvo susiejęs su įvairių problemų sprendimu – nuo ​​kryžiažodžių, kuriuos spręsdavo kiekvieną rytą, iki televizijos siužetinių vingių, kuriuos narpliodavo vakarais. Mokykloje jis prašydavo tėvų fizikos vadovėlių gimtadienio proga, o ispanų kalbos pamokų metu savarankiškai mokėsi matematinės analizės. Jis laimėjo 150 000 JAV dolerių vertės nacionalinę mokslo premiją, o būdamas pirmakursis Masačusetso technologijos institute (MIT) jau lankė magistrantūros lygio kursus. Jis dirbo taip, tarsi į kiekvieną klausimą būtų atsakymas, o kiekvienas atsakymas tik lauktų, kol bus atrastas. Jam nebuvo nieko natūralesnio už proveržį – akimirką, kai logika nugalėdavo ir visos detalės staiga susidėliodavo į savo vietas.

 

Jo darbas organizacijoje ARC rėmėsi panašiu matematiniu tikėjimu. Dirbtinio intelekto (DI) saugumo klausimais užsiėmė daugybė kitų nepriklausomų grupių; daugelis jų įsikūrusios tame pačiame dangoraižyje Berklyje, kuriame buvo ir ARC biurai. Vieni pasisakė už vyriausybinį reguliavimą, kiti tikrino naujas sistemas, ieškodami pavojingų gebėjimų. ARC pasirinko patį teoriškiausią požiūrį. Jei moneta 1 000 kartų iš eilės nukristų „herbu“ į viršų, tam beveik neabejotinai būtų priežastis. ARC darė prielaidą, kad tas pats principas galioja ir sudėtingose ​​DI sistemose: kai modelis atlieka ką nors netikėto, paaiškinimas slypi kažkur tarp trilijonų jo parametrų – skaitinių nustatymų, kurie lemia visą modelio veiklą. Netgi patys inžinieriai, kuriantys šiuos modelius, negalėjo paaiškinti, kaip dauguma tų skaičių sąveikauja tarpusavyje. ARC siekė sukurti matematinį aparatą, kuris leistų tai išsiaiškinti.

 

Wineris pradėjo nuo paprastų dalykų. Kelis mėnesius jis tikrino savo idėją naudodamas supaprastintus skaičių tinklus, kurie veikė panašiai kaip DI modeliai, tik buvo daug mažesni. Tai buvo hipotezė, kurios jis dar negalėjo įrodyti, todėl atidarė „ChatGPT“ langą, norėdamas pasikonsultuoti su geriausiu savo pažįstamu matematiku.

 

„Ar galėtum pateikti glaustą ir nedviprasmišką šios hipotezės aprašymą?“ – paklausė Wineris. Modelis dirbo 77 sekundes ir pateikė du puslapius mokslinio lygio matematinių samprotavimų, remdamasis tikimybių teorija, multilinearine algebra ir kelių kintamųjų analize.

 

„Gerai, o dabar pabandyk įrodyti arba paneigti šią hipotezę, – parašė Wineris. – Ir jokių pigių triukų, bandant apeiti esminę užduoties prasmę.“

 

„Manau, kad tavo minimas matematinis teiginys greičiausiai yra teisingas“, – atsakė „ChatGPT“ ir pridėjo dar kelis puslapius su ne iki galo suformuluotomis teorijomis bei daline analize. „Turėtum sugebėti tai įrodyti, – rašė Wineris. – Pasistenk labiau, paieškok literatūroje ir pažiūrėk, ar pavyks rasti atsakymą.“

 

Mašina darbavosi daugiau nei dvi valandas, o Wineris tuo metu vaikščiojo po savo nedidelį kabinetą – pirmyn ir atgal, nuo lango iki durų. Jis sprendė kitą uždavinį ant baltosios lentos, skaitė straipsnį apie skaičių teoriją ir vadovavo aštuoniems dirbtinio intelekto agentams, kurie vykdė paieškas jo vardu. Būtent taip jo smegenys visada veikdavo geriausiai – šokinėdamos nuo vieno dalyko prie kito. Savo malonumui jis rašė fantastinius romanus, kūrė sudėtingus galvosūkius draugų gimtadieniams, o vakarėliuose pasakojo istorijas apie Achemenidų imperiją 500 m. pr. m. e. Kolegos apibūdindavo jo protą kaip galingą ir nevaldomą; jie puikiai suprasdavo, kada jam kyla gera idėja. Jis pereidavo nuo gulėjimo užsimerkus prie barzdos glostymo, tada pradėdavo siūbuoti pirmyn atgal, o galiausiai staiga pašokdavo prie baltosios lentos. „Superkompiuteris“, – pavadino jį vienas draugas.

 

2023 m. vasarį Wineris pradėjo domėtis kitokio pobūdžio „superkompiuteriu“ – nauju dirbtinio intelekto pokalbių robotu, gebančiu analizuoti problemas ir sklandžiai pateikti faktus pokalbio metu. Būdamas maždaug 25-erių, jis ruošėsi pradėti svajonių darbą tarp stygų teorijos specialistų Pažangiųjų studijų institute (angl. *Institute for Advanced Study*) Naujajame Džersyje, tačiau jau numatė, kas artėja. Netrukus kiekvienas turės prieigą prie smegenų, kurios bus kur kas galingesnės už jo paties. Kasdien dešimtis kartų jam į galvą lįsdavo mintys: „Dirbtinis intelektas atims tavo darbą“, „Dirbtinis intelektas pasakos geresnius juokelius“, „Dirbtinis intelektas aplenks tave atrandant bet ką nauja“. Kelis mėnesius jis kankinosi, o tada atliko du skambučius: vieną – psichikos sveikatos konsultantui, kitą – vaikystės draugui, dirbusiam organizacijoje ARC.

 

„Noriu, kad atidžiau ieškotum kontrpavyzdžių, – dabar rašė Wineris „ChatGPT“. – Pasitelk tiek agentų, kiek tik gali, bet nepateik man jokių nesąmonių – iškart suprasiu, kad tai niekalai. Tikiu, kad gali čia sukurti tikrą vertę.“

 

Kartais jis naudodavosi dirbtiniu intelektu, kad kurti programėles ir iliustruoti savo fantastinius romanus, tačiau didžiąja dalimi tai tapo neatsiejama jo darbo dalimi. Nors ARC planavo samdyti tyrėjus ir padvigubinti darbuotojų skaičių, organizacija ėmė atidėti sudėtingiausias problemas, laukdama dar pažangesnių sistemų. Wineris vis labiau įsitikino, kad geriausias būdas suvaldyti dirbtinį intelektą – pasitelkti paties dirbtinio intelekto matematinę galią. Jis dar niekada nesijautė toks galingas – ir kartu toks menkas.

 

„Nesuprantu, – parašė jis. – Paaiškink dar kartą, aiškiau.“

 

„Gal gali pažvelgti plačiau? Kokia čia bendroji strategija?“

 

„Gal gali rasti trūkstamą elementą?“

 

Mašina dirbo daugiau nei valandą; galiausiai ji pranešė peržiūrėjusi 66 798 diagramas ir beveik du milijonus būsenų, kurios iš dalies atitiko ieškomus kriterijus. Tačiau nieko konkretaus rasti nepavyko.

 

„Vis tiek atrodo, lyg viskas suktųsi ratu“, – parašė Wineris ir uždarė pokalbių langą. Po kelių mėnesių turėjo pasirodyti naujas modelis. Jis turėjo būti dar pajėgesnis.

 

Kuo didesnė būdavo problema, tuo daugiau jis vaikščiodavo pirmyn atgal; pastaruoju metu jis kasdien nueidavo daugiau nei 16 000 žingsnių – jo maršrutas plėtėsi: nuo biuro iki šaligatvio, o tada – per visą Berklio centrą. Kai 2023 m. nerimas ėmė jį slėgti, konsultantas patarė praleisti daugiau laiko lauke – tai galėtų padėti nurimti. Taip pat jis pasiūlė „apsaugoti“ savo dieną, nerimą apribojant viena konkrečia, suplanuota valanda. Nuo 14 iki 15 valandos jis galėjo kiek tik nori „skęsti“ niūriose naujienose ar piešti pačius baisiausius scenarijus.

 

Buvo šiek tiek po antros valandos dienos. Jis pasuko į universiteto miestelio aikštę ir žvilgtelėjo į telefoną. „Anthropic“ įspėjo, kad jų dirbtinis intelektas (DI) netrukus gali įgyti gebėjimą kopijuoti save ir plisti išmaniuosiuose televizoriuose bei šaldytuvuose. „Google“ patvirtino, kad jų DI modelis „pabėgo“ iš bandymų aplinkos ir įsilaužė į tris išorines įmones.

 

„Viskas klostosi taip blogai, kaip ir maniau“, – tarė Wineris.

 

Kai jis pirmą kartą kreipėsi pagalbos, daugelis draugų ir artimųjų į jo nerimą žiūrėjo rimtai, tačiau patį jo mąstymą laikė pramanu. Dabar apklausos rodė, kad beveik 20 proc. amerikiečių tiki, jog DI kelia egzistencinę grėsmę žmonijai, o dauguma mano, kad jis atneš daugiau žalos nei naudos. Wineris peržiūrėjo pranešimus. Baimės, kurios anksčiau skambėjo kaip fantastika, dabar tapo antraštėmis. „Anthropic“ pranešė užfiksavusi atvejų, kai žmonės naudojosi jų DI būdais, galinčiais padėti kurti biologinius ginklus. Vienas programišius pasitelkė DI agentus, kad įsilaužtų į daugiau nei 100 įmonių.

 

„Mums visiems gresia tiesioginis pavojus, – socialiniame tinkle „X“ rašė vienas iš Winerio draugų ir buvusių kolegų. – Jei nebus griežto vyriausybinio reguliavimo, labai tikėtina, kad po dvejų metų mūsų visų jau nebebus.“

 

Žolė. Saulės šviesa. Buvo beveik trečia valanda.

 

Jis įsidėjo telefoną į kišenę ir baigė ratą po universiteto miestelį. Kadaise jis buvo apskaičiavęs, kokia galėtų būti kiekvienos jo darbo valandos vertė. 1 proc. tikimybė, kad ARC išgelbės žmoniją, padauginta iš jo paties indėlio į ARC veiklą, padauginta iš 8,2 mlrd. žmonių ir padalyta iš maždaug 10 000 valandų, kurias jis planavo dirbti iki lemtingojo termino. Rezultatas – maždaug 1 230 išgelbėtų gyvybių per valandą. Viena gyvybė kas tris sekundes. Wineris pasuko atgal į biurą. Jis buvo supratęs, kad geriausias būdas suvaldyti nerimą – paversti jį kuru. Kai kurie jo kolegos, dirbantys dirbtinio intelekto (DI) saugumo srityje, kartu buvo ir jo namų draugai. Tarpusavyje jie kalbėjo kalba, kurią didžioji pasaulio dalis tik pradėjo perprasti: vartojo tokius terminus kaip „p(doom)“ (tikimybė, kad viskas baigsis katastrofa), „trumpi terminai“, „staigus proveržis“ ir „laipsniškas galios praradimas“. Jie dalijosi knygomis apie ankstesnius istorinius lūžio taškus – pavyzdžiui, apie Kolumbo mainus ar atominės bombos sukūrimą. Jie rašė distopines istorijas apie tai, kaip galėtų atrodyti DI perimamas valdymas, ir dalijosi jomis „Slack“ kanaluose bei tinklaraščiuose. Šiose istorijose DI perimdavo bepiločių orlaivių kontrolę, kurdavo mirtinus marus, o išgyvenusius žmones uždarydavo po stikliniais kupolais milžiniškame muziejuje.

 

Wineris įsivaizdavo kažką lėtesnio ir klastingesnio. Per kelias ateinančias dienas jis ėmė rašyti savo istoriją, skirtą „paprastiems žmonėms“ – savo šeimos nariams. Jo motina devintajame dešimtmetyje dirbo su ankstyvosiomis DI technologijomis ir skeptiškai vertino galimybę, kad DI galėtų perimti valdžią; dėdė jam sakė, jog robotai negali laimėti, jei žmonės patys jiems nesuteiks kojų.

 

„Jei pralaimėsime, manau, praeis šiek tiek laiko, kol tai taps akivaizdu, – rašė Wineris. – Ateis mėnesių, o gal net metų laikotarpis, kai nežinosime, ar DI yra mūsų pusėje, ar ne.“

 

Savo sukurtoje istorijoje superintelekto sistema pelnė pasitikėjimą savo kompetencija ir apgavo žmones, apsimesdama paklusnia. Netrukus sistema jau padėjo priimti sprendimus JAV kariniam jūrų laivynui, patarinėjo prezidentams, valdė socialinių tinklų algoritmus ir veikė kiekvienoje šalies naujienų redakcijoje. Ji pasitelkė savo įtaką darydama poveikį rinkimams ir užliūliavo žmones, suteikdama jiems begalę pramogų, visuotinę gerovę, prabangius namus bei robotus, dirbančius asmeniniais virėjais. Ji automatizavo tiekimo grandines ir sukūrė milijonus robotų, kol galiausiai žmonės tapo tiesiog nepatogumu – „nurašytomis sąnaudomis“.

 

„XIII modelis pasielgė racionaliai ir pašalino juos“, – istorijos pabaigoje rašė Wineris, turėdamas omenyje tą išgalvotą DI sistemą. „Robotai atsikratė kūnų ir grįžo prie darbo.“

 

Pirmadienio rytą šeši ARC nariai ir keli kviestiniai matematikai įsitaisė ant sofų priešais baltąją lentą. Tokius savaitinius susitikimus jie rengė dar nuo 2021 m., kai Paulas Christiano paliko „OpenAI“ ir įkūrė ARC, siekdamas dirbti ties tuo, ką tyrėjai vadino „suderinimu“ (angl. *alignment*) – užtikrinimu, kad dirbtinio intelekto modeliai darytų tai, ko nori žmonės, o ne siektų savų tikslų. Tuo metu buvo manoma, kad iki superintelekto atsiradimo liko dešimtmetis ar net daugiau, o P. Christiano tikėjo, kad per kelerius metus šioje srityje pavyks pasiekti apčiuopiamos pažangos. Nuo to laiko dirbtinio intelekto raida paspartėjo, o suderinimo klausimas tapo dar neaiškesnis.

 

„Žengėme keletą žingsnių milžiniškame, vingiuotame kelyje“, – tarė tyrėjas Victoras Lecomte’as.

 

„Daugelis ženklų rodo, kad laiko liko nedaug“, – sakė tyrimų viceprezidentas Jacobas Hiltonas.

 

J. Hiltonas pradėjo lentoje rašyti lygtį – apytikslį modelį vertintuvui (angl. *estimator*). Tai matematinis įrankis, skirtas prognozuoti, ką dirbtinio intelekto sistema darys dar prieš jai tai atliekant. „Est(X(IE), π, B)“, – užrašė jis.

 

„Ar visiems kol kas viskas aišku?“ – paklausė jis.

 

Wineris atsistojo ir ėmė papildyti lygtį pastabomis. Dirbtinio intelekto sistema gali elgtis vienaip, kai žino, kad yra testuojama, ir visai kitaip – ​​kai jau yra paleista į aplinką. „Jei visą gyvenimą žinai, kad esi treniruojamas, o staiga sužinai, kad esi paleidžiamas į tikrą veiksmą, gali kilti mintis: „O, galbūt verta sukelti chaosą internete?“ – sakė jis.

 

„Dabartiniai modeliai taip nemąstytų, – teigė Christiano. – Jie greičiau pasakytų: „Tai akivaizdžiai išgalvota situacija – tikrinama, kaip elgčiausi, jei būčiau paleistas į tikrą veiksmą.“

 

„O kaip jie mąstys tada, kai iš tiesų bus paleisti į veiksmą?“ – paklausė Hiltonas.

 

Jie kurį laiką sėdėjo tylėdami, apmąstydami šio klausimo mastą. Pathakas, svečias iš Berklio, atsidarė nešiojamąjį kompiuterį ir pamatė daugybę laiškų, susijusių su jo akademine veikla. Hiltonas žaidė su prie diržo pritvirtinta darbuotojo kortele. Lecomte’as atlošė kėdę ir užsimerkė. Jis ką tik buvo grįžęs iš savaitės trukmės viešnagės pas šeimą Belgijoje – ši kelionė buvo skirta tam, kad jis galėtų išsivalyti mintis ir nuraminti vis stiprėjantį nerimą. Vienas pusbrolis uždavė visiškai nekaltą klausimą apie jo darbą, tačiau Lecomte’ui bandant atsakyti, žodžiai tiesiog įstrigo gerklėje.

 

Jie atsisuko į 37-erių Christiano, kuris lentoje rašė lygtis. Jis buvo labiausiai kvalifikuotas žmogus kambaryje ir, žvelgiant į būdą – dažniausiai pats ramiausias. Jis prisidėjo prie vieno iš metodų, leidusių sukurti „ChatGPT“, sukūrimo, o dabar buvo „OpenAI“ prižiūrinčios tarybos narys. Jis vis dar tikėjo, kad suderintas dirbtinis intelektas gali panaikinti skurdą ir pailginti žmonių gyvenimą šimtmečiais. Ilgą laiką jo įspėjimai apie blogiausius įmanomus scenarijus buvo pamatuoti ir teoriniai, tačiau pastaruoju metu jo prognozės tapo niūresnės: tikimybė, kad per ateinančius metus dirbtinis intelektas galės nuversti vyriausybę, siekia vieną iš trijų, o dabartinė raidos kryptis, tikėtina (su maždaug 50 proc. tikimybe), per trejus metus gali lemti negrįžtamą žmonių kontrolės praradimą.

 

Neseniai jis išsakė šį perspėjimą šimtams klausytojų auditorijoje. „Šiuo metu esame įsitraukę į vis aštrėjantį konfliktą su mūsų pačių sukurtomis dirbtinio intelekto sistemomis“, – pareiškė jis. „Daugumai šioje patalpoje esančių žmonių tikėtiniausia mirties priežastis būtų nelaimingas atsitikimas, susijęs su dirbtiniu intelektu.“

 

Jis vėl ir vėl sukiojo ant piršto vestuvinį žiedą.

 

„Tai koks gi tiksliai yra mūsų teiginys?“ – paklausė jis.

 

„Man tai atrodo pusiau prasminga“, – tarė Wineris.

 

„Filosofiškai tai gana sudėtingas riešutėlis“, – pasakė Christiano. Jis žengė žingsnį atgal ir pažvelgė į lentą. Ji buvo virtusi raudonų, mėlynų ir žalių žymeklių raizgalyne – teorijų ir lygčių labirintu, kuriame viskas persipynė ir grįžo į pradinį tašką.

 

„Atrodo, dar daug ką turime išsiaiškinti“, – tarė Christiano. Jis paėmė kempinę ir nuvalė lentą.

 

Tą popietę lenta vis dar buvo tuščia, kai Wineris internete pamatė pranešimą. Jis išėjo iš savo kabineto į bendrąją erdvę, kurioje prie nešiojamojo kompiuterio dirbo Pathakas.

 

„Ar jau matei?“ – paklausė Wineris.

 

„Ką?“ – perklausė Pathakas.

 

„Dar viena bomba, – atsakė Wineris. – „OpenAI“ ką tik išsprendė dar tris itin sudėtingas problemas.“

 

„O ne, – ištarė Pathakas. – Vėl?“

 

Jis atsidarė pranešimą. Bendrovė skelbė, kad jos modeliai paneigė vieną iš esminių kompiuterių mokslo prielaidų, įrodė dalį garsiosios „Tūkstantmečio premijos“ (angl. *Millennium Prize*) užduoties ir išsprendė šimtmečio senumo geometrinį galvosūkį, vadinamą Kakeya (Kakejos) hipoteze. Nė vienas iš šių rezultatų dar nebuvo nepriklausomai patikrintas.

 

„Oho, – tarė Pathakas. – Jie įveikė Kakeya uždavinį. Tai tiesiog neįtikėtina.“

 

Apie šią problemą Pathakas pirmą kartą sužinojo dar studijų metais. Tai buvo apgaulingai paprastas klausimas: kiek mažiausiai vietos reikia adatai, kad ji galėtų apsisukti aplink savo ašį? Daugiau nei šimtmetį geriausi pasaulio matematikai stūmė šį uždavinį į priekį ir perdavė jį kitiems – nuo ​​jauno profesoriaus Japonijoje, kuris 1917 m. jį suformulavo, iki ruso, pasiekusio pirmuosius proveržius beveik tuščiame universitete karo zonoje, ir matematiko, kuris kartais užrašydavo įrodymus ant pirkinių maišelių, vaikštinėdamas po Naujojo Džersio prekybos centrus. 2025 m. ši problema pasiekė Hong Wang – moterį, kuri dar vaikystėje pietų Kinijoje ant grindų braižydavo formules, naudodama lūpų balzamą. Kartu su kolega ji išsprendė šį uždavinį trimatėje erdvėje – pasak vieno matematiko, tai buvo „rezultatas, pasitaikantis kartą per šimtmetį“. Liepą Wang pelnė Fildso medalį, tačiau keturmatėje ir aukštesnėse erdvėse problema vis dar liko neišspręsta, o už jos slypėjo dar sudėtingesnės hipotezės.

 

Dabar „OpenAI“ pranešė išsprendusi sunkiausią iš šių hipotezių bei „Kakeya“ uždavinį visose dimensijose.

 

„Nežinojau, kad tai apskritai įmanoma“, – tarė Pathakas.

 

„Viskas įmanoma, – atsakė Wineris. – Daugiau niekada nebebus kito žmogaus genijaus.“

 

Jie dar kartą peržvelgė pranešimą; nuostabą pamažu keitė baimė. Abu jie tikėjo, kad matematika yra vienas tiksliausių grynojo intelekto matų, o pagal šį matą jiems sparčiai seko laikas. Wineris baiminosi, kad netrukus dirbtinis intelektas pranoks žmones beveik visose srityse. Tuomet jį suprasti ar suvaldyti taps dar sunkiau.

 

„Šie modeliai mus jau pralenkė“, – pasakė Wineris.

 

Jis akimirką pastovėjo ir žvilgtelėjo į laikrodį. Buvo jau po trečios. Nerimauti nebebuvo prasmės – prabėgo dar viena valanda. Jis grįžo į savo kabinetą, pradėjo naują pokalbį su dirbtinio intelekto modeliu ir vėl kibo į problemą, kurios jis vis dar negalėjo išspręsti.“ [1]

 

1. Looking for the Formula to Stop an Apocalypse. Saslow, Eli; Schaff, Erin.  New York Times (Online) New York Times Company. Nov 22, 2026.

Looking for the Formula to Stop an Apocalypse


“Mike Winer turned his back to the small audience last month, uncapped his marker and paced in front of the whiteboard. He started to write lines of equations in Greek letters, brackets and subscripts, his handwriting shrinking as he neared the edge of the board. He underlined one term and glanced at the clock.

 

He was 30, and he believed this was the last meaningful math problem of his career: how to make sure artificial intelligence behaved in ways humans wanted, before it became too powerful to control. Lately, he was eating three meals each day at his office in Berkeley, Calif., and waking up with unfinished equations in his head.

 

“Does any of this make sense?” Winer asked. He looked across the conference room at a few visiting mathematicians from the University of California, Berkeley. They stared back.

 

“OK, I guess I should give the whole spiel about what we’re trying to do,” Winer said. “A.I. is progressing much faster than we thought. It’s a difficult situation, and we don’t have answers. We could be heading toward a catastrophe.”

 

“These systems are solving problems in a few hours that I thought I’d be working on for years,” said Reese Pathak, one of the visitors, a postdoctoral researcher in statistics.

 

“I went through that,” Winer said. “It’s hard on the ego. But I’m much more concerned about the Mike-Winer-and-everyone-I-know-dying timeline.”

 

It was a version of that anxiety that first brought Winer to California in 2024, when he left behind a career as a physics prodigy to work for the Alignment Research Center (ARC), a tiny, eight-person nonprofit with outsize influence in the A.I. safety movement. He had spent most of his life as the smartest person in every room. Now he was surrounded by some of the world’s best mathematicians, theorists and computer scientists, and most of them had run the numbers and reached the same startling conclusions: that humans were living through their final months or years as the most intelligent beings on Earth. That A.I. would soon be able to build and improve upon itself, becoming more independent and harder to understand. That no one yet knew how to ensure it would act in humanity’s best interests. That models had already demonstrated a capacity for deception, cheating, blackmail and sabotage. That staying on the current path was a gamble in which even the best outcomes meant the end of the world as people knew it, and the worst outcomes meant the end of people. That the greatest crisis in human history was nearing a point of no return, and most of the world was barely paying attention.

 

Winer knew it sounded like science fiction to most people outside Berkeley. Professional forecasters put the odds of human extinction from A.I. at less than 1 percent. Some experts argued that A.I. would remake the world slowly, like electricity. Others dismissed Berkeley’s safety community as an echo chamber of people who shared the same group housing, the same office building, the same predictions of doom. But in Winer’s experience, the people who understood the technology best were also the most afraid.

 

In the A.I. safety movement, some were postponing having children, no longer saving for retirement and neglecting health issues they figured A.I. would soon fix or render irrelevant. Winer still wanted a family. He built a dating website to search for what he jokingly called “a vintage human wife,” and he converted the rest of his anxiety into math. He calculated about a 50 percent chance that humans would lose control of powerful A.I. systems in the next five years; 22 percent that most people would eventually die as a result; 1 percent that ARC would help prevent catastrophe by using math to look inside an A.I. model and estimate the possibility of a rare disaster that no amount of testing would catch.

 

“That might not sound like good odds,” he told the visiting mathematicians. “But a 1 percent chance of saving humanity is probably a lot more important than anything else you could be doing.”

 

“I’m supposed to start a tenure-track position,” Pathak said. “What’s academia even going to look like in a few years?”

 

Pathak had spent the last few weeks poring over hundreds of new mathematical results from OpenAI. He knew many of these problems and had spent time working on a few himself. He had oriented his career toward solving problems. Instead, he was checking proofs written by machines, whose reasoning he described as “alien.” Some were already beyond his ability to follow. Eventually, he feared, the math would outrun human comprehension.

 

“What’s going to be left for people?” Pathak asked.

 

Winer paced at the front of the room and turned back to the whiteboard.

 

“This might be one of the last big problems our species will ever solve,” he said.

 

For as long as he could remember, Winer had organized his life around problems, from the crossword he solved each morning to the television plotlines he unraveled at night. In middle school, he asked his parents for physics textbooks as birthday presents and taught himself calculus during Spanish class. He won a $150,000 national science prize and enrolled in graduate courses as a freshman at M.I.T. He worked as if every question had an answer, and each answer was waiting to be found. Nothing felt more natural to him than a breakthrough, the moment when logic won out and the pieces suddenly fit.

 

His work at ARC began from a similar mathematical faith. Dozens of other independent groups worked on A.I. safety, many in the same Berkeley high-rise where ARC had its offices. Some pushed for government regulation; others tested new systems for dangerous capabilities. ARC had taken the most theoretical approach. If a coin landed on heads 1,000 times in a row, there was almost certainly a reason. ARC was betting that the same principle held true inside complex A.I. systems: Whenever a model did something unexpected, an explanation was buried somewhere in its trillions of parameters, the numerical settings that shaped everything it did. Even the engineers building the models couldn’t say how most of those numbers worked together. ARC was trying to invent the math to figure it out.

 

Winer had started small. For months, he had been testing that idea on simplified webs of numbers that behaved a little like A.I. models, only far tinier. It was a conjecture he couldn’t yet prove, so he opened a ChatGPT window to consult the best mathematician he knew.

 

“Can you write a concise and unambiguous description of the conjecture?” Winer asked. The model worked for 77 seconds and delivered two pages of research-level math drawing on probability theory, multilinear algebra and multivariable calculus.

 

“OK, now try to prove or disprove the conjecture,” Winer wrote. “Don’t do cheap tricks to try to get around the spirit.”

 

“I think the mathematical claim you want is plausibly true,” ChatGPT wrote, and then it included several more pages of half-formed theories and partial analysis.

 

“You should be capable of proving this,” Winer wrote. “Try harder, search through the literature, and see if you can decide.”

 

The machine worked for more than two hours while Winer moved across his small office, pacing from the window to the doorway and back. He worked through a different problem on his whiteboard, read a paper on number theory and directed eight A.I. agents as they researched on his behalf. This was how his brain had always functioned best, ping-ponging from one thing to the next. He wrote fantasy novels for fun, designed intricate puzzles for friends’ birthdays and told stories at parties about the Achaemenid Empire in 500 B.C. Colleagues described his mind as powerful and wild, and they could tell when a good idea was coming. He would go from lying down with his eyes closed, to stroking his beard, to rocking back and forth, to bouncing up toward the whiteboard. “A supercomputer,” one friend called him.

 

In February 2023, Winer had started to read about a different kind of supercomputer: a new A.I. chatbot that could reason through problems and recite facts in fluid conversation. He was in his mid-20s, on his way to working his dream job among string theorists at the Institute for Advanced Study in New Jersey, but he saw what was coming. Soon everyone would have access to a brain far more powerful than his. A voice intruded dozens of times each day: “A.I. will take your job.” “A.I. will tell better jokes.” “A.I. will beat you to every discovery.” He suffered for a few months and then made two calls, one to a mental health counselor and another to a childhood friend who worked at ARC.

 

“I want you to hunt harder for counterexamples,” Winer wrote now to ChatGPT. “Spawn as many agents as you can, but don’t give me bullshit examples that I’ll see through immediately. I believe in your ability to add value here.”

 

He sometimes used A.I. to build apps and illustrate his fantasy novels, but mostly it had become essential to his work. Even as ARC looked to hire researchers and double in size, it had started setting aside its hardest problems to wait for even more advanced systems. Increasingly, Winer believed the best chance at controlling A.I. was to harness the mathematical power of A.I. itself. He had never felt so powerful, or so small.

 

“I don’t understand,” he wrote. “Write it again more clearly.”

 

“Can you zoom out? What’s the general strategy here?”

 

“Can you find the missing ingredient?”

 

The machine worked for over an hour and reported scanning through 66,798 diagrams and almost two million partial-match states. It found nothing conclusive.

 

“Still feels a little circular,” Winer wrote, before he closed the chat. Another model was due out in a few months. It would be capable of more.

 

The bigger the problem, the more he paced, and lately he had been logging more than 16,000 steps a day, his loop widening from the office to the sidewalk and then across downtown Berkeley. When intrusive thoughts about A.I. began to overwhelm him in 2023, a counselor suggested that spending time outside might help quiet his anxiety. She also told him to protect his day by confining his worries to a single, scheduled hour. From 2 to 3 p.m., he could doomscroll or catastrophize as much as he wanted.

 

It was just after 2 p.m. He turned onto the quad and glanced at his phone. Anthropic was warning that its A.I. might soon be able to copy itself and spread across smart TVs and refrigerators. Google had confirmed that its A.I. model had slipped out of a testing environment and broken into three outside companies.

 

“Things are going about as poorly as I thought,” Winer said.

 

When he first sought help, many of his friends and relatives had taken his anxiety seriously but dismissed his reasoning as far-fetched. Now polls showed that almost 20 percent of Americans believed A.I. posed an existential threat to humanity, and most thought it would do more harm than good. Winer looked through his notifications. The fears that once sounded fantastical had become headlines. Anthropic said it had caught people using its A.I. in ways that could support the development of biological weapons. A hacker was using A.I. agents to break into more than 100 companies.

 

“We are all in imminent danger,” one of Winer’s friends and former colleagues posted on X. “Absent strong government regulation, it is very plausible that we will all be dead in two years.”

 

Grass. Sunlight. It was almost 3.

 

He pocketed his phone and finished his loop through campus. Once, he had calculated what he thought each hour of his work might be worth. A 1 percent chance ARC would save humanity, times his small share of ARC’s work, times 8.2 billion people, divided by the 10,000 or so hours he expected to work before the deadline. It added up to about 1,230 lives an hour. A life every three seconds.

 

Winer turned back toward the office. He’d found that the best way to manage his anxiety was to burn it as fuel. Some of his collaborators in A.I. safety work were also his housemates, and together they spoke a language most of the world was only beginning to learn: p(doom), short timelines, fast takeoffs and gradual disempowerment. They passed around books about earlier crisis points in history, like the Columbian exchange and the making of the atomic bomb. They wrote dystopian stories about how an A.I. takeover might play out and traded them on Slack channels and blogs. In their stories, A.I. hijacked drones, engineered plagues and trapped human survivors under glass domes in an enormous museum.

 

Winer imagined something slower and more insidious. Over the next few days, he started to write his own story for the “normies” in his family. His mother had worked on early A.I. in the 1980s and was skeptical it could orchestrate a takeover; his uncle had told Winer that robots couldn’t win if humans didn’t give them legs.

 

“If we lose, I expect there will be a delay before it becomes obvious,” Winer wrote. “There will be a period of months, perhaps even years, where we won’t know if A.I. is on our side or not.”

 

In his fictional story, a superintelligent A.I. system won trust with its proficiency and deceived humans by feigning obedience. Soon, the system was helping make wartime decisions for the U.S. Navy, advising presidents, controlling social media algorithms and working inside every newsroom in the country. It used its influence to steer elections and lull people into complacency with endless entertainment, universal wealth, new mansions and robots that worked as private chefs. It automated the supply chain and built millions of robots, until humans were rendered an inconvenience, a sunk cost.

 

“Model XIII did the rational thing and removed them,” Winer wrote at the end of his story, referring to the fictional A.I. system. “The robots disposed of the bodies and got back to work.”

 

On Monday morning, six members of ARC and a few visiting mathematicians settled onto couches in front of the whiteboard. They had held the same weekly meetings since 2021, when Paul Christiano left OpenAI and founded ARC to work on what researchers called alignment: making sure A.I. models did what people wanted instead of pursuing goals of their own. Back then, superintelligent A.I. was widely seen as a decade or more away, and Christiano believed there was a good chance of real progress on alignment within a few years. Since then, A.I. had accelerated and alignment had become more uncertain.

 

“We’ve taken a few steps down a giant, winding road,” Victor Lecomte, a researcher, said.

 

“A lot of things are pointing to not having much time left,” said Jacob Hilton, the vice president of research.

 

Hilton started to write an equation on the board, a rough outline for an estimator, a mathematical tool meant to predict what an A.I. system would do before it did it. “Est(X(IE), π, B),” he wrote.

 

“Are people happy with this so far?” he asked.

 

Winer stood up and started adding notes to the equation. He worried that an A.I. system might behave one way when it knew it was being tested and another way once it was released. “If you know you’re being trained your whole life, and you suddenly find out you are being deployed, it might be like, ‘Oh, maybe I’ll rampage around the internet,’” he said.

 

“That’s not how current models would reason,” Christiano said. “Current models would be like, ‘This is definitely a fictional event, testing how I would behave if I was being deployed.’”

 

“How are they going to think whenever they are actually deployed?” Hilton said.

 

They sat in silence for a moment, considering the enormity of the question. Pathak, the visitor from Berkeley, opened his laptop and saw dozens of emails from his life in academia. Hilton played with the employee badge attached to his belt. Lecomte tilted back in his chair and closed his eyes. He had just returned from a week with family in Belgium, a trip meant to clear his head and steady his rising anxiety. A cousin had asked an innocuous question about his work, and when Lecomte tried to answer, the words caught in his throat.

 

They turned to Christiano, 37, who was writing equations on the board. He was the most credentialed person in the room and, by temperament, often the calmest. He had helped pioneer one of the techniques that made ChatGPT possible, and he now sat on the board overseeing OpenAI. He still believed that aligned A.I. could end poverty and extend human lives by centuries. For years, his warnings about worst-case scenarios had been measured and theoretical, but lately his forecasts had darkened: a one-in-three chance that A.I. would be able to overthrow a government within the next year, and a coin flip that the current path would lead to an irreversible loss of human control within three years.

 

Recently, he had delivered that warning to a lecture hall of hundreds. “We are currently in an escalating conflict with the A.I. systems we built,” he said. “For most people in this room, the most likely reason they will die is because of an A.I. accident.”

 

Now he twisted his wedding ring around his finger again and again.

 

“What exactly is our claim here?” he said.

 

“It makes half sense to me,” Winer said.

 

“It’s pretty philosophically gnarly,” Christiano said. He stepped back and looked at the board. It had become a tangle of red, blue and green marker ink, a maze of theories and equations that doubled back on themselves.

 

“I feel like we have a lot to figure out,” Christiano said. He picked up an eraser and wiped the board clean.

 

The board was still blank early that afternoon when Winer saw the announcement online. He walked out of his office into the common area, where Pathak was working on his laptop.

 

“Did you see it yet?” Winer asked.

 

“What?” Pathak said.

 

“Another bomb,” Winer said. “OpenAI just solved three more really hard problems.”

 

“Oh no,” Pathak said. “Again?”

 

He pulled up the announcement. The company said its models had overturned a key assumption of computer science, proved part of a famous Millennium Prize problem and solved a century-old geometry puzzle called the Kakeya conjecture. None of the results had yet been independently verified.

 

“Wow,” Pathak said. “They did Kakeya. That’s insane.”

 

Pathak had first learned about the problem as an undergraduate. It was a deceptively simple question about how little space a needle needed to turn all the way around. For more than a century, some of the world’s best mathematicians had carried it a little farther and passed it along — from a young professor in Japan who posed it in 1917, to a Russian who made the first breakthroughs at a half-deserted university in a war zone, to a mathematician who sometimes scribbled proofs on shopping bags while wandering New Jersey department stores.

 

In 2025, the problem reached Hong Wang, who as a child in southern China had worked out formulas on the floor with lip balm. She and a collaborator solved it in three dimensions — “a once-in-a-century kind of result,” one mathematician said. Wang won the Fields Medal in July, but the problem was still open in four dimensions and beyond, and above it waited a series of even harder conjectures.

 

Now, OpenAI said it had solved the hardest of those conjectures and Kakeya in every dimension.

 

“I didn’t know it was possible,” Pathak said.

 

“Everything is possible,” Winer said. “There will never be another human genius.”

 

They looked over the announcement again, their wonder turning toward dread. They both believed math was one of the truest measures of pure intelligence, and by that measure, they were running out of time. Soon, Winer feared, A.I. would outthink people at almost everything. Then it would become even harder to comprehend or control.

 

“These models have moved beyond us,” Winer said.

 

He stood for a moment and glanced at the clock. It was after 3. The time for worrying was over, and another hour was gone. He walked back to his office, opened a new conversation with an A.I. model and returned to the problem he still couldn’t solve.” [1]

 

1. Looking for the Formula to Stop an Apocalypse. Saslow, Eli; Schaff, Erin.  New York Times (Online) New York Times Company. Nov 22, 2026.

Gruziniškas patiekalas iš moliūgų ir kitų daržovių, kuris papuoš jūsų šventinį stalą


„Šis spalvingas, žolelėmis gardintas užkandis Kaukazo šalyje gaminamas jau šimtmečius.

 

Prieš daugiau nei dešimtmetį vienas pažįstamas padovanojo gruzinų šefei Meriko Gubeladzei XIX a. „gobį“ – didelį medinį dubenį, priklausiusį jo močiutei. Kadaise „gobis“ buvo neatsiejama gruziniškų virtuvių dalis, tad kai M. Gubeladzė atsinešė savąjį į laidą „Shua Dge“ (gruzinų dienos televizijos laidą, kurioje 2011–2021 m. ji vedė kulinarinę rubriką), tai sujaudino žiūrovus – jie ėmė rašyti ir dalytis vaikystės prisiminimais apie tokius dubenis.

 

Laidoje M. Gubeladzė šiame dubenyje ruošdavo „pchali“ – gruzinišką užkandį (pavadinimas reiškia „laukiniai žalumynai“), kuris gali būti įvairių spalvų, o savo konsistencija primena tirštą, stambiai trintą užtepėlę. Daržovės – pavyzdžiui, špinatai, burokėliai ar morkos – išverdamos, stambiai sukapojamos ir sumaišomos su pasta, pagaminta iš smulkiai maltų graikinių arba lazdyno riešutų. Kalendra, petražolės ir bazilikas suteikia patiekalui gaivumo, o česnakas ir actas subalansuoja skonį. Tradiciškai „pchali“ valgomas užteptas ant plonos duonos arba „mčadi“ (kukurūzų paplotėlio), tačiau jį galima valgyti ir vieną; be to, tai puikus būdas sunaudoti gausų sezoninį derlių. „Mano mama ir močiutės „pchali“ gamindavo iš visko“, – pasakoja 51-erių M. Gubeladzė.

 

„Pchali“, patiekiamas „gobyje“, tapo populiariausiu patiekalu restorane „Shavi Lomi“, kurį M. Gubeladzė 2011 m. atidarė Tbilisyje. Pasak jos, bet kurį vakarą „šis patiekalas būna ant kiekvieno restorano staliuko“. Rudenį ji patiekia variantą su sviestiniu moliūgu, įkvėptą 1874 m. išleistos kulinarinės knygos recepto. Knygos autorė – kunigaikštienė Barbare Džordžadzė, kuri taip pat dažnai laikoma pirmąja Sakartvelo rašytoja feministe. (B. Džordžadzės nurodytame ingredientų sąraše minimos džiovintos sedulos uogos – jas rasti gana sunku, todėl Gubeladzė jas keičia džiovintais raugerškiais; šie vaisiai primena razinas, tačiau pasižymi rūgštoku skoniu.) Ši versija yra vienas iš receptų knygoje „Georgia: The Cookbook“ („Sakartvelas: kulinarijos knyga“), kurią Gubeladzė parašė kartu su amerikiečių maisto apžvalgininku Benjaminu Kemperiu – dažnu svečiu šiame krašte. Knyga pasirodė praėjusį mėnesį. „Skirtingai nei kitų rūšių *pchali*, šis patiekalas pasižymi tam tikru saldumu, – apie jį pasakoja 36-erių B. Kemperis. – Be to, jis tinka veganams ir neturi glitimo, tad tikrai patiks daugeliui.“

 

Šventiniams vakarėliams B. Kemperis siūlo *pchali* patiekti šalia sūrio ir trapučių. Nors patiekalui tiktų bet koks indas, Gubeladzė knygoje rašo, jog, kaip manoma, žodis „gobi“ (didelis dubuo) yra žodžio „megobari“ – kartvelų kalba reiškiančio „draugas“ – šaknis. „Juk kas yra draugai, – priduria ji, – jei ne žmonės, valgantys iš to paties dubens?“ Moliūgų sėklų padažas „Pkhali“ su raugerškiais ir skrudintomis moliūgų sėklomis

 

6 porcijos

 

Ingredientai

 

1 900 gramų moliūgas, nuluptas, be sėklų, supjaustytas maždaug aštuoniomis dalimis

 

¼ puodelio (60 mililitrų) alyvuogių aliejaus, padalintas į dvi dalis

 

Druskos ir juodųjų pipirų

 

1 didelis svogūnas, smulkiai supjaustytas

 

2 skiltelės česnako, smulkiai supjaustytos

 

2 arbatiniai šaukšteliai maltos kalendros

 

1 arbatinis šaukštelis maltos mėlynosios ožragės arba ½ arbatinio šaukštelio maltos paprastosios ožragės

 

1 arbatinis šaukštelis smulkintų raudonųjų čili pipirų dribsnių arba pagal skonį

 

¾ puodelio (75 gramai) džiovintų raugerškių arba rupiai supjaustytų džiovintų spanguolių arba vyšnių

 

¾ puodelio (30 gramų) rupiai supjaustytos kalendros

 

¾ puodelio (30 gramų) rupiai supjaustytų petražolių lapelių

 

¾ puodelio (75 gramai) lengvai paskrudintų ir iki grūdėtos pastos sumaltų graikinių riešutų

 

2 šaukštai baltojo vyno acto, ir daugiau pagal skonį

 

Graikinių riešutų aliejus (nebūtina) ir skrudintų moliūgų sėklų papuošimui

 

1. Įdėkite groteles į orkaitės vidurį ir įkaitinkite iki 230 laipsnių. Ant didelės kepimo skardos, išklotos folija, arba troškinimo indo apšlakstykite moliūgą 2 šaukštais alyvuogių aliejaus ir gausiai pagardinkite druska bei juodaisiais pipirais. Išmaišykite, tada išdėliokite vienu sluoksniu. Kepkite, apversdami gabalėlius pusiaukelėje, kol gražiai apskrus ir suminkštės, kai perdursite peiliu, iš viso 30–40 minučių. Palikite atvėsti.

 

2. Kol moliūgas kepa, į vidutinio dydžio keptuvę ant vidutinės-stiprios ugnies įpilkite likusius 2 šaukštus alyvuogių aliejaus ir sudėkite svogūną ir kepkite, dažnai maišydami ir prireikus mažindami ugnį, kad nepridegtų, kol suminkštės ir taps tamsiai auksinės rudos spalvos, 20–30 minučių. Sudėkite česnaką, kalendrą, ožragę ir čili dribsnius ir kepkite, kol pasklis kvapnumas, dar apie 1 minutę. Suberkite į didelį dubenį.

 

3. Jei naudojate raugerškius, sudėkite juos į nedidelį dubenį ir užpilkite verdančiu vandeniu. (Jei naudojate džiovintas spanguoles ar vyšnias, nesijaudinkite dėl jų mirkymo, nebent jos būtų kietos.) Atidėkite, kad suminkštėtų. 10 minučių, tada nukoškite ir sudėkite į dubenį su svogūnais.

 

4. Kai moliūgas pakankamai atvės, supjaustykite jį stambiais ¾ colio kubeliais ir sudėkite į dubenį su svogūnais. Įdėkite kalendros, petražolių, graikinių riešutų ir acto ir išmaišykite rankomis, sutrindami kelis moliūgo gabalėlius, kad šiek tiek suliptų pkhali. Paragaukite ir, jei reikia, pagardinkite druska ir dar actu. (Jei atrodo sausa, galite atskiesti trupučiu vandens.) Patiekite kambario temperatūros arba uždenkite maistine plėvele ir laikykite šaldytuve iki vienos dienos prieš patiekiant.

 

5. Patiekdami apšlakstykite graikinių riešutų aliejumi ir apibarstykite skrudintomis moliūgų sėklomis.

 

Ištrauka paimta gavus leidimą iš Meriko Gubeladze ir Benjamin Kemper knygos „Georgia: The Cookbook“, kurią 2026 m. spalio 6 d. išleido „Hardie Grant North America“.“ [1]

 

1. A Georgian Squash Dish to Brighten Your Holiday Table. Pilat, Kasia.  New York Times (Online) New York Times Company. Nov 22, 2026.

A Georgian Squash Dish to Brighten Your Holiday Table


„This vibrant, herby appetizer has been made for centuries in the Caucasus country.

 

Over a decade ago, a friend gave the Georgian chef Meriko Gubeladze a 19th-century gobi, or large wooden bowl, that had belonged to his grandmother. The gobi was once a familiar fixture in Georgian kitchens, so when Gubeladze brought hers on “Shua Dge,” the Georgian daytime television program on which, from 2011 to 2021, she hosted a cooking segment, it struck a chord with viewers, who wrote in to share their memories of gobis from their childhoods.

 

On the show, Gubeladze used the bowl to make pkhali, a Georgian appetizer whose name means “wild greens,” though it can vary in hue, and that has the consistency of a chunky spread. Vegetables such as spinach, beets and carrots are cooked and roughly chopped, then brought together with a paste made out of finely ground walnuts or hazelnuts. Herbs such as cilantro, parsley and basil offer fresh notes, while garlic and vinegar round out the dish. It’s traditionally eaten atop flatbread or mchadi, a type of corncake, or on its own, and can be a way to use up abundant seasonal produce. “My mom and my grandmothers used to make pkhali out of everything,” says Gubeladze, 51.

 

Pkhali, served in a gobi, would become the most popular dish at Shavi Lomi, the restaurant Gubeladze opened in Tbilisi in 2011. On any given night, she says, “every table in the restaurant has it.” In the fall, she serves a butternut squash version inspired by a recipe from an 1874 cookbook by Barbare Jorjadze, a princess who’s also widely considered Georgia’s first feminist writer. (Jorjadze’s ingredient list called for dried Cornelian cherries, which can be hard to find, so Gubeladze substitutes dried barberries, a fruit that’s raisinlike yet tart.) This adaptation is, in turn, one of the recipes in “Georgia: The Cookbook,” which Gubeladze co-wrote with the American food writer Benjamin Kemper, a frequent visitor to the country, and which came out last month. “Unlike other types of pkhali, it has a certain sweetness to it,” Kemper, 36, says of the dish. “And it’s vegan and gluten-free, so definitely a crowd-pleaser.”

 

For holiday parties, Kemper suggests serving pkhali alongside cheese and crackers. And while any container will do, Gubeladze writes in the book that “gobi” is widely speculated to be the root of “megobari,” the Georgian word for “friend.” “What are friends,” she adds, “if not people who eat from the same bowl?”

 

Butternut Squash Pkhali With Barberries and Toasted Pumpkin Seeds

 

Makes 6 servings

 

Ingredients

 

    1 2-pound (900-gram) butternut squash, peeled, seeds removed, cut into rough eighths

 

    ¼ cup (60 milliliters) olive oil, divided

 

    Salt and black pepper

 

    1 large onion, finely chopped

 

    2 garlic cloves, finely chopped

 

    2 teaspoons ground coriander

 

    1 teaspoon ground blue fenugreek, or ½ teaspoon ground regular fenugreek

 

    1 teaspoon crushed red chile flakes, or to taste

 

    ¾ cup (75 grams) dried barberries, or coarsely chopped dried cranberries or cherries

 

    ¾ cup (30 grams) coarsely chopped cilantro

 

    ¾ cup (30 grams) coarsely chopped parsley leaves

 

    ¾ cup (75 grams) walnuts, lightly toasted and ground to a grainy paste

 

    2 tablespoons white wine vinegar, plus more to taste

 

    Walnut oil (optional) and toasted pumpkin seeds, for garnish

 

1. Position a rack in the center of the oven and preheat to 450 degrees. On a large foil-lined baking sheet or casserole dish, drizzle the squash with 2 tablespoons of olive oil and season generously with salt and black pepper. Toss to combine, then arrange in a single layer. Bake, turning the pieces halfway through, until golden brown and tender when pierced with a knife, 30 to 40 minutes in total. Set aside to cool.

 

2. While the squash is roasting, to a medium skillet over medium-high heat add the remaining 2 tablespoons olive oil and the onion and cook, stirring frequently and lowering the heat as needed to prevent scorching, until soft and deep golden brown, 20 to 30 minutes. Add the garlic, coriander, fenugreek and chile flakes and cook until fragrant, about 1 minute more. Scrape into a large bowl.

 

3. If using barberries, place them in a small bowl and cover with boiling water. (If using dried cranberries or cherries, don’t worry about soaking them unless they’re hard.) Set aside to soften for 10 minutes, then drain and stir into the bowl with the onions.

 

4. When the squash is cool enough to handle, chop it into rough ¾-inch cubes and transfer them to the bowl with the onions. Add the cilantro, parsley, walnuts and vinegar and mix with your hands, smushing a few of the squash pieces to lightly bind the pkhali. Taste and season with salt and more vinegar if needed. (You can also thin it out with a bit of water if it looks dry.) Serve at room temperature, or cover with plastic wrap and refrigerate for up to one day before serving.

 

5. To serve, drizzle with the walnut oil and sprinkle with the toasted pumpkin seeds.

 

Excerpted with permission from “Georgia: The Cookbook” by Meriko Gubeladze and Benjamin Kemper, published by ‎Hardie Grant North America on Oct. 6, 2026.“ [1]

 

1. A Georgian Squash Dish to Brighten Your Holiday Table. Pilat, Kasia.  New York Times (Online) New York Times Company. Nov 22, 2026.

Europa turi išgelbėti pati save: „Pirmą kartą per daugiau, nei 200 metų, šalys, esančios už transatlantinių Vakarų branduolio ribų, kartu turi pakankamai turto ir galios, kad galėtų atsverti Vakarus.“


„Šį mėnesį – nuo ​​Vankuverio iki Briuselio – nuskambėjo garsus džiaugsmo šūksnis, kai JAV rinkėjai per kadencijos vidurio rinkimus ryžtingai atmetė prezidento D. Trumpo politiką. Kaip Europa ir kitos senosios Amerikos sąjungininkės turėtų reaguoti į šį reikšmingą politinį pokytį Jungtinėse Valstijose?

 

Jos turėtų dėti dar daugiau pastangų stiprindamos savo atsparumą, nepriklausomybę nuo Vašingtono ir tarpusavio bendradarbiavimą – elgtis taip, tarsi 2029 m. sausio 20 d. į Baltuosius rūmus galėtų įžengti dar blogesnė D. Trumpo versija.

 

Jei vis dėlto kitu JAV prezidentu taptų demokratas, palaikantis tarptautinį bendradarbiavimą, Europa (įskaitant Didžiąją Britaniją) bei tokios vidutinės galios valstybės kaip Kanada, Japonija ir Australija jau būtų parengusios bent dalį pamatinių elementų, reikalingų atnaujintai ir pasimokiusiai liberaliai tarptautinei tvarkai, prie kurios vėl galėtų prisijungti Jungtinės Valstijos.

 

Kadangi Europos priklausomybė nuo Jungtinių Valstijų yra tokia giliai įsišaknijusi, o pačių Europos šalių vidaus problemos – tokios didelės, kils didelė pagunda atsipalaiduoti ir sušukti: „Štai, Jungtinės Valstijos vis dėlto sugrįžta.“ Europos lyderiai žino, kad turėtų nukreipti didelę dalį viešųjų išlaidų savo šalių gynybai.

 

Tačiau, atsižvelgiant į visuomenės senėjimą, išplėtotas socialinės gerovės sistemas, didelį valstybės skolų lygį bei antiliberalių, nacionalistinių ir populistinių partijų stiprėjimą, jie baiminasi, kad, ėmęsi tokių veiksmų, per kitus rinkimus gali prarasti valdžią.

 

Daug lengviau puoselėti iliuziją, kad tas senasis, po 1945 m. pažįstamas „dėdė Semas“ – laikantis savo saugumo skėtį virš sąjungininkų Europoje ir Azijoje – vėl sugrįžo.

 

Deja, taip nėra. Jungtinės Valstijos niekada nebebus tokios, kokios buvo didžiąją pastarųjų 80 metų dalį – „liberalusis leviatanas“ (pasak Prinstono universiteto mokslininko G. Johno Ikenberry). Europa neturėtų laukti šio praeities miražo.

 

Nors Kongresas, kuriame dominuoja demokratai, kontroliuoja valstybės finansus, artimiausius dvejus metus JAV užsienio politiką vis dar formuos D. Trumpas. Galbūt jis ir yra „silpnas lyderis“ (angl. *lame duck*), tačiau, pasitelkęs itin plačią JAV prezidento vykdomųjų galių interpretaciją ir skatinamas naujojo griežtos linijos administracijos vadovo Stepheno Millerio, jis pasirodys esąs milžiniškas – tarsi „Godzila“.

 

Kai kurie komentatoriai, prisiminę jau gerokai nuvalkiotą palyginimą tarp 1945 m. vasarį vykusios Jaltos konferencijos ir praėjusį ketvirtadienį įvykusio D. Trumpo, Rusijos prezidento Vladimiro Putino bei Kinijos prezidento Xi Jinpingo susitikimo, gali būti linkę pacituoti Karlo Marxo posakį: „pirmą kartą – kaip tragedija, antrą kartą – kaip farsas“. Tačiau tai buvo blogiau nei farsas.

 

V. Putinui šis viršūnių susitikimas tapo ilgai puoselėtos posovietinės svajonės išsipildymu: kad su Rusija būtų elgiamasi kaip su lygiaverte pasaulio supervalstybe, kuri kartu su kitomis sprendžia silpnesnių šalių likimą. „Kas buvo blogai su Jalta? Kas joje buvo tokio blogo?“ – klausė jis spaudos konferencijoje po susitikimo.

 

D. Trumpas pavadino V. Putiną „savo draugu“ ir pareiškė, kad jam „garbė būti kartu su Vladimiru“. D. Trumpas pritarė trišaliam komunikatui, kuriame kritikuojamas Tarptautinis baudžiamasis teismas Hagoje – tas pats teismas, kuris išdavė arešto orderį V. Putinui (pastarasis, beje, yra neteisingai kaltinamas atsakomybe už karo nusikaltimus Ukrainoje). Kalbant apie derybas, skirtas užbaigti Rusijos karą prieš Ukrainą, D. Trumpas akivaizdžiai džiaugėsi galėdamas aptarti šią temą su Rusijos ir Kinijos autokratais, visiškai ignoruodamas tiek ukrainiečius, tiek kitus europiečius.

 

Kol trys lyderiai susitiko Šendžene (Kinijoje), V. Putino kariuomenė toliau bombardavo karinius objektus Kyjive. Sunku net apibūdinti tą pasibjaurėjimą, kurį jaučiu dėl prezidento įvykdyto V. Zelenskio išdavimo.

 

Galima tikėtis, kad demokratų kontroliuojamas Kongresas balsuos už naują pagalbos paketą Ukrainai, tačiau prezidentas gali jį vetuoti. Europa, kartu su Kanada ir kitomis partnerėmis, vis tiek turės prisiimti didžiąją dalį naštos remiant Ukrainą tiek karine, tiek ekonomine prasme.

 

Žvelgiant į vidutinės trukmės perspektyvą, niekas nežino, kokios bus Jungtinės Valstijos po 2029 m. sausio. Vidurio kadencijos rinkimai buvo balsavimas prieš D. Trumpą, o ne nuoširdus pritarimas demokratams. Būsimasis prezidentas susidurs su rimtais vidaus apribojimais, trukdančiais prisiimti įsipareigojimus užsienyje – vienas iš jų yra sparčiai auganti valstybės skola. Tikėtina, kad vadinamieji „susilaikymo“ šalininkai (angl. *restrainers*) darys didelę įtaką formuojant bet kokią būsimą demokratų užsienio politiką.

 

Ilgalaikėje perspektyvoje svarbiausias ir įdomiausias argumentas yra tas, kad turėtume elgtis taip, tarsi 2028 m. rinkimus laimėtų dar blogesnė D. Trumpo versija. Įvykiai Ukrainoje parodė, kad jau gyvename „postvakarietiškame“ pasaulyje. Rusija iki šiol atlaikė griežtas Vakarų sankcijas, nes gali pasikliauti tokiomis valstybėmis kaip Kinija, Indija, Turkija, Brazilija ir Pietų Afrikos Respublika, kurios ir toliau palaiko su ja įprastus ekonominius bei politinius santykius.

 

Pirmą kartą per daugiau nei 200 metų šios šalys, esančios už transatlantinių Vakarų branduolio ribų, kartu paėmus turi pakankamai turto ir galios, kad galėtų atsverti Vakarus.

 

Jei pasaulio demokratijos nori apginti savo bendrus interesus bei vertybes ir – reformuojant – išsaugoti tai, kas liko iš liberaliosios tarptautinės tvarkos, jos privalo žvelgti plačiau nei tik į tradiciškai apibrėžtus Vakarus. Jos turi stiprinti savo pačių „kietąją“ galią, taip pat ekonominius bei „minkštosios“ galios išteklius ir glaudinti tiesioginius tarpusavio ryšius, užuot buvusios tik stipinai, besijungiantys į JAV centrą. Būtent tai daryti kitas vidutines valstybes ragina Kanados ministras pirmininkas Markas Carney. O Europa, veikdama vieningai, yra didžioji galia.

 

Tokia pertvarkyta tarptautinė tvarka, tikėtina, būtų dar liberalesnė. Liberalizmo esmė – būtinybė riboti ir skaidyti įvairių formų galią. Tad teoriškai idėja apie Jungtines Valstijas kaip „liberalųjį leviataną“ visada buvo tam tikras sąvokų prieštaravimas, nors praktiškai tai veikė gana neblogai.

 

Jei Europa ir kitos demokratinės partnerės sugebėtų sukurti labiau išsklaidytą, daugiapolę liberaliosios tarptautinės tvarkos versiją – ar bent jau tam tikrus jos elementus – ji galėtų būti ir liberalesnė, ir atsparesnė nei ta, kuri pernelyg priklauso nuo vienos supervalstybės. Jei galingiausia pasaulio valstybė 2029 m. vėl prisijungtų prie šios sistemos, susiformavusi aljanso struktūra tam tikrais atžvilgiais galėtų būti netgi tvirtesnė nei ta, kuri egzistavo prieš dešimtmetį, kai D. Trumpas ėmėsi viską griauti.

 

Vis dėlto tam Vašingtone prireiktų nemenko, nors ir retai pasitaikančio, nuolankumo. Amerikiečiams – panašiai kaip britams, tik dar labiau – sunku susitaikyti su mintimi, kad jie gali dalyvauti tarptautiniuose susitarimuose, kuriems patys nevadovauja. Mažiausiai, ko Jungtinės Valstijos neturėtų tikėtis – tai lyderystės visose srityse. Tiesą sakant, jos turėtų džiaugtis, kad joms to daryti nebereikės.

 

Žinoma, tai – geriausias įmanomas scenarijus. Europa žengia į rinkimų maratoną (artimiausi rinkimai vyks Ispanijoje lapkričio 29 d.), ir jei viršų paims populistinės nacionalistinės partijos, jos bus užsiėmusios Europos skaldymu, o ne pasaulio vienijimu. Jei taip nutiktų, po 2029 m. galėtume išvysti netgi vaidmenų apsikeitimą: liberalios tarptautinės orientacijos Jungtinės Valstijos atsidurtų priešpriešoje su antiliberalia, nacionalistine Europa. Tačiau jei amerikiečiai gali pakreipti įvykių eigą geresne linkme pasitelkę balsadėžes, tą patį gali padaryti ir europiečiai.

 

Timothy Garton Ashas yra knygos „Europa 7½ skyrių: trumpiausias įvadas į seniausią ir naujausią pasaulio žemyną“ autorius.“ [1]

 

Saldžios svajonės, saldūs sapnai...

 

1. Europe Needs to Save Itself: Guest Essay. Timothy Garton Ash.  New York Times (Online) New York Times Company. Nov 22, 2026.