Norėdami įveikti Kiniją, priimkite atvirojo kodo dirbtinį intelektą

„Kinija daro pažangą atvirojo kodo dirbtinio intelekto srityje. Aštuoniasdešimt procentų kūrėjų visame pasaulyje, kurie naudoja atvirojo kodo dirbtinio intelekto įrankius, kuria naudodami kiniškus modelius, remiantis mūsų kolegos Martino Casado, „Andreessen Horowitz“ generalinio partnerio, skaičiavimais. Mūsų įmonės ir „OpenRouter“ tyrimai rodo, kad praėjusiais metais kiniškų atvirųjų modelių naudojimas gerokai išaugo, o kai kuriomis savaitėmis pasiekė net 30 % viso DI naudojimo.

 

Sausio mėnesį „Alibaba“ „Qwen“ šeima viršijo 700 milijonų atsisiuntimų ir tapo plačiausiai naudojama atvirojo kodo DI sistema planetoje.

 

Tai neįvyko todėl, kad Kinija pralenkė JAV. Tai įvyko todėl, kad JAV politikos formuotojai dvejus lemiamus metus atvirojo kodo DI laikė grėsme.

 

Po to, kai 2022 m. pabaigoje buvo paleista „ChatGPT“, pasiūlymų banga puolė atvirąjį kūrimą kaip pavojingą. Žinomi balsai atvirojo kodo DI modelius lygino su branduoliniais ginklais. Įstatymų leidėjai pasiūlė plačius licencijavimo režimus ir apribojimus, skirtus būtent atviriems leidimams. Kalifornijos SB 1047 būtų įpareigojęs atvirojo kodo kūrėjus stebėti ir kontroliuoti savo modelių naudojimą. Tai prieštarauja vienai iš pagrindinių atvirojo kodo savybių – kad juo gali kurti bet kas. Žinia Amerikos kūrėjams buvo aiški: rinkitės atvirąjį kodą ir galite susidurti su reguliavimo rizika, su kuria nesusidurs jūsų patentuoti konkurentai.

 

Kaip ir buvo galima tikėtis, mažiau Amerikos kūrėjų pasirinko atvirąjį kodą. Ir nors Amerikos atvirojo kodo kūrimas sustojo dėl reguliavimo neapibrėžtumo, Kinijos atvirieji modeliai užpildė tuštumą.

 

Tai svarbu tiek skatinant konkurenciją, tiek kuriant sveiką, patikimą dirbtinio intelekto ekosistemą. Atvirojo kodo modeliai leidžia nepriklausomiems ekspertams testuoti sistemas, nustatyti riziką ir kurti įrankius, kurie naudingi visai ekosistemai. Jie sumažina patekimo į rinką kliūtis startuoliams ir tyrėjams, o vartotojams leidžia kartu eksperimentuoti ir tobulinti sistemas, taip pat pagreitina kūrimą.

 

Nuo to laiko politikos banga pasikeitė. Nacionalinė telekomunikacijų ir informacijos administracija padarė išvadą, kad ribinė atvirųjų modelių rizika nepateisina apribojimų. Pramonės ir saugumo biuras priėjo prie panašios išvados dėl eksporto kontrolės. Dabartiniai Baltieji rūmai palaikė šią išvadą, pateikdami dirbtinio intelekto veiksmų planą, kuris skatina atvirojo kodo kūrimą. Dabar yra abiejų partijų sutarimas, kad atvirojo kodo dirbtinis intelektas yra svarbus Amerikos konkurencingumui.

 

Šis tono pokytis yra svarbus. Tačiau norint sumažinti atotrūkį nuo Kinijos, politikos formuotojai turi žengti toliau. JAV vyriausybė turėtų parodyti, kad yra suinteresuota atvirojo kodo dirbtinio intelekto kūrimo sėkme. Tai padarytų du žingsniai.

 

Pirma, vyriausybė turėtų praktikuoti tai, ką skelbia. Kai federalinės agentūros kuria dirbtinio intelekto įrankius, jos turėtų juos išleisti pagal atvirojo kodo licencijas, kai tik įmanoma. Tai išplėstų esamą tradicinės programinės įrangos politiką. Obamos administracijos „atviro pagal numatytuosius nustatymus“ politika reikalavo, kad agentūros viešai skelbtų šaltinio kodą. Kongresas šį principą įtvirtino Bendrosios IT įstatyme, kurį prezidentas Bidenas pasirašė 2024 m. gruodžio mėn. O šių metų sausį Bendrųjų paslaugų administracija atnaujino savo atvirojo kodo programinės įrangos politiką, reikalaudama, kad naujas pasirinktinis kodas būtų kuriamas viešose saugyklose nuo pirmos dienos.

 

Ši politika atspindi paprastą logiką, kad kai visuomenė finansuoja programinės įrangos kūrimą, visuomenė turėtų iš to gauti naudos. Jei agentūros kuria dirbtinio intelekto įrankius mokesčių mokėtojų lėšomis, atvirojo kodo leidimo atsisakymas taip pat stiprina platesnę ekosistemą, suteikdamas startuoliams ir tyrėjams statybinius blokus, kurių jie negali sau leisti kurti nuo nulio. Tai taip pat rodo rinkai, kad era, kai į atvirojo kodo dirbtinį intelektą buvo žiūrima įtariai, baigėsi. baigta.

 

Antra, federalinė vyriausybė turėtų nustoti teikti pirmenybę nuosavybės teise priklausantiems tiekėjams viešuosiuose pirkimuose. Dabartiniai procesai atvirojo kodo tiekėjams yra nepalankūs dėl reikalavimų, kurie įvardija nuosavybės teise priklausančius produktus, tačiau neatsižvelgia į bendras nuosavybės sąnaudas ir ignoruoja tiekėjo priklausomybės problemą. Tai nėra tyčiniai atvirojo kodo draudimai. Tai numatytieji nustatymai, kurie tyliai teikia pirmenybę esamiems tiekėjams.

 

Norint išspręsti šią problemą, nereikia įpareigoti agentūras visada pirkti atvirojo kodo produktus. Tai tiesiog reiškia užtikrinti, kad agentūros sąžiningai įvertintų atvirojo kodo sprendimus. Jos turėtų apsvarstyti sąveikumo ir atvirų programų programavimo sąsajų privalumus. Jos turėtų įvertinti ilgalaikes išlaidas, įskaitant palaikymą, atnaujinimus ir duomenų perkėlimą, dėl kurių atvirojo kodo įrankiai dažnai turi didelį pranašumą prieš nuosavybės teise priklausančias alternatyvas. Ir jos turėtų nustoti rengti konkursus, kurie suderinami tik su nuosavybės teise priklausančiais sprendimais.

 

Tai yra konkurenciją skatinanti reforma, o ne subsidija. Pentagonas jau daugelį metų pripažįsta, kad atvirojo kodo sprendimai nusipelno lygiaverčio vertinimo. Šio principo išplėtimas į dirbtinio intelekto pirkimus visoje federalinėje vyriausybėje tiesiog sulygintų nelygias sąlygas.

 

Klausimas, su kuriuo susiduria politikos formuotojai, nebėra tas, ar atvirojo kodo dirbtinis intelektas apibrėš kitą pasaulinio dirbtinio intelekto etapą. Tai klausimas, ar atviras sluoksnis, ant kurio statys pasaulis, bus amerikietiškas, ar kiniškas. Politinis neapibrėžtumas stabdė Amerikos atvirojo kodo kūrėjus, o konkurencija sparčiai augo. Norint panaikinti šią spragą, vyriausybė turi pasirodyti kaip kūrėja, pirkėja ir čempionė.

 

 

---

 

 

Ponas Ramaswamy yra vyriausiasis teisės ir politikos pareigūnas, o ponas Perault – dirbtinio intelekto politikos vadovas „Andreessen Horowitz“. [1]

 

1. To Beat China, Embrace Open-Source AI. Ramaswamy, Jai; Perault, Matt.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 18 Apr 2026: A13.

To Beat China, Embrace Open-Source AI

 

“China is making strides in open-source artificial intelligence. Eighty percent of developers worldwide who use open-source AI tools are building with Chinese models, according to an estimate by our colleague Martin Casado, general partner at Andreessen Horowitz. Research from our firm and OpenRouter shows a significant increase in the use of Chinese open models last year, reaching in some weeks a high of 30% of all AI usage.

 

In January, Alibaba's Qwen family surpassed 700 million downloads to become the most widely adopted open-source AI system on the planet.

 

This didn't happen because China out-engineered the U.S. It happened because U.S. policymakers spent two crucial years treating open-source AI as a threat.

 

After ChatGPT launched in late 2022, a wave of proposals assailed open development as dangerous. Prominent voices compared open-source AI models to nuclear weapons. Legislators floated broad licensing regimes and restrictions aimed specifically at open releases. California's SB 1047 would have required open-source developers to monitor and control downstream uses of their models. That clashes with one of the primary features of open source, namely that anyone can build on it. The message to American developers was clear: Choose open source, and you may face regulatory risk that your proprietary competitors won't.

 

Predictably, fewer American developers chose open source. And while American open-source development stalled amid regulatory uncertainty, Chinese open models filled the vacuum.

 

This matters both for fostering competition and for creating a healthy, trusted AI ecosystem. Open-source models let independent experts test systems, identify risks and build tools that benefit the entire ecosystem. They lower barriers to entry for startups and researchers, and they speed development by allowing users to experiment and improve systems together.

 

The policy tide has since turned. The National Telecommunications and Information Administration concluded that the marginal risks of open models don't justify restrictions. The Bureau of Industry and Security reached a similar conclusion on export controls. The current White House has been supportive, putting forth an AI Action Plan that encourages open-source development. There is now bipartisan consensus that open-source AI matters for American competitiveness.

 

That shift in tone matters. But to close the gap with China, policymakers need to go further. The U.S. government should demonstrate it is invested in the success of open-source AI development. Two moves would do that.

 

First, the government should practice what it preaches. When federal agencies build AI tools, they should release them under open-source licenses whenever possible. This would extend existing policies for traditional software. The Obama administration's "open by default" policy required agencies to release source code to the public. Congress codified this principle in the Share IT Act, which President Biden signed in December 2024. And this past January the General Services Administration updated its Open Source Software Policy to require that new custom code be developed in public repositories from day one.

 

These policies reflect the simple logic that when the public funds the development of software, the public should benefit from it. If agencies are building AI tools with taxpayer dollars, defaulting to open release also strengthens the broader ecosystem, giving startups and researchers building blocks they can't afford to create from scratch. This also tells the market that the era of treating open-source AI with suspicion is over.

 

Second, the federal government should stop favoring proprietary vendors in procurement. Current processes disadvantage open-source providers through requirements that name proprietary products while failing to take notice of the total cost of ownership and ignoring the problem of vendor lock-in. These aren't intentional bans on open source. They are defaults that quietly favor incumbents.

 

Solving this problem doesn't require a mandate that agencies always buy open source. It simply means ensuring that agencies give open-source solutions a fair look. They should consider the benefits of interoperability and open application programming interfaces. They should evaluate long-term costs -- including support, upgrades, and data migration -- for which open-source tools often have a significant advantage over proprietary alternatives. And they should stop writing tenders that are compatible only with proprietary solutions.

 

This is a pro-competition reform, not a subsidy. The Pentagon has recognized for years that open-source solutions deserve evaluation on equal footing. Extending that principle to AI procurement across the federal government would simply level a tilted playing field.

 

The question facing policymakers is no longer whether open-source AI will define the next phase of global AI development. It is whether the open layer that the world builds on will be American or Chinese. Policy uncertainty held American open-source developers back while the competition surged ahead. Closing that gap requires the government to show up as a builder, a buyer and a champion.

 

---

 

Mr. Ramaswamy is chief legal and policy officer and Mr. Perault head of AI policy at Andreessen Horowitz.” [1]

 

1. To Beat China, Embrace Open-Source AI. Ramaswamy, Jai; Perault, Matt.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 18 Apr 2026: A13.

 

 

Kodėl vis dar statome mokymo poligonus ir į juos važiuojame su tankais, kai dronų ir raketų spiečius tuos tankus lengvai sunaikina? Civilių atliekamo smaugimo taisymas

Gynybos pramonės kompleksas: Dabartinėje sunkiai šarvuotų priemonių sistemoje investuojama didžiulėmis investicijomis. Gynybos pramonė ir jos sąjungininkai Kongrese turi didžiules ekonomines paskatas išlaikyti dabartines viešųjų pirkimų programas.

 

Politinė inercija: Perėjimas nuo sunkiosios ginkluotės prie dronų kelia grėsmę tų, kurie yra susiję su tradicinėmis ginklų sistemomis, gerovei ir politinei karjerai.

 

Ilgi gamybos ciklai: Naujos karinės įrangos kūrimas ir gamyba trunka metų metus, o tai reiškia, kad šiandienos investicijos atspindi vakarykštę doktriną ir pajėgumus.

 

„Davido Petraeuso straipsnis yra taiklus („Amerikos sėkmė prieš Iraną gali blaškyti dėmesį“, balandžio 16 d.). Bėda ta, kad gynybos pramonės kompleksas yra užprogramuotas prieš pokyčius, apie kuriuos jis kalba. Jis daro didelę įtaką gynybos pramonės srityje kartu su daugeliu kitų, kurie supranta, kiek mes atsiliekame reformuodami savo kariuomenės viešųjų pirkimų procesą.

 

Protingi žmonės žino, ką reikia daryti, tačiau daugybė galingų įtakų tam trukdo.

 

Gynybos pramonė ir jos kongresmenai yra investavę šimtus milijardų dolerių į status quo, o pokyčiai kelia grėsmę šiai gerovei ir jų politinei karjerai.

 

Mūsų kariuomenė yra suinteresuota pokyčiais, tačiau civiliai, kurie teikia finansavimą, kartu su tais, kurie gamina įrangą, yra sisteminės kliūtys pokyčių, reikalingų mūsų tautai apsaugoti, tempui.

 

Kapitonas Pete Gurney JAV karinis jūrų laivynas (ats.)

 

Aliso Viejo, Kalifornija.“ [1]

 

1. Fixing a Civilian Chokehold. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 18 Apr 2026: A12.

 

 

Why Are We Still Building Training Grounds and Rolling Out onto Them Tanks in Time of Drone and Missile Swarms? Fixing a Civilian Chokehold

Defense Industrial Complex: There is massive investment in the current, heavy-armored, status quo. The defense industry and its congressional allies have huge economic incentives to maintain current procurement programs.

Political Inertia: Changing from a heavy-armor-centric force to a drone-centric one threatens the largesse and political careers of those tied to traditional weapons systems.

Long Production Cycles: Developing and producing new military equipment takes years, meaning that investments made today reflect the doctrine and capabilities of yesterday.

 

“David Petraeus's op-ed is spot on ("America's Success Against Iran May Prove a Distraction," April 16). The trouble is that the defense industrial complex is hard-wired against the changes of which he speaks. He's placing considerable influence in the defense industry space, alongside many others who understand how far behind we are in reforming our military's procurement process.

 

Smart people know what needs to be done, but a myriad of powerful influences stand in the way.

 

The defense industry and their congressional cohorts have hundreds of billions of dollars invested in the status quo, and change represents a threat to this largesse and their political careers.

 

Our military is interested in making the changes, but the civilians who provide the funding, along with those who build the equipment, stand as systemic impediments to the pace of change that is required to protect our nation.

 

Capt. Pete Gurney USNR (Ret.)

 

Aliso Viejo, Calif.” [1]

 

1. Fixing a Civilian Chokehold. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 18 Apr 2026: A12.

 

 

Ar Amerika prarado norą dirbti?

„Demokratinėse tautose, kur nėra paveldimo turto, visi dirba, kad gyventų, arba dirbo, arba gimė iš žmonių, kurie dirbo. Todėl žmogaus protui iš visų pusių siūloma idėja, kad darbas yra būtina, natūrali ir sąžininga žmonijos būsena.“

 

Taip rašė Alexis de Tocqueville'is savo knygoje „Demokratija Amerikoje“ apie pagarbą, su kuria šios šalies piliečiai XIX a. 4-ajame dešimtmetyje vertino apmokamą darbą. Didysis prancūzų rašytojas palygino aristokratiškas visuomenes, kuriose elitinis darbas buvo laikomas darbu dėl garbės, o ne dėl pinigų, su besiformuojančia buržuazine Amerikos visuomene, kurioje apmokamas darbas buvo neišvengiama gyvenimo dalis. Prieš pusę amžiaus vidutinis amerikietis, baigęs universitetą, būtų pritaręs Tocqueville'io pastabai ir stebėtųsi, kad kas nors galėtų manyti kitaip. 2020-aisiais daugelis amerikiečių mato didelį sumišimą dėl darbo prigimties ir tikslo.

 

Amerikos protestantiškos darbo etikos silpnėjimas, pavartojant ginčytiną, bet nepakeičiamą frazę, yra sudėtinga istorija, tačiau jos pradžią galima atsekti iki septintojo dešimtmečio. Niekas šios istorijos neaprašė įžvalgiau nei Nicholas Eberstadt iš Amerikos įmonių instituto. Lapkritį ponas Eberstadt išleido esė rinkinį „Amerikos žmogiškoji aritmetika“, daugiausia apie darbą. Knygoje yra 2014 m. kreipimasis apie Lyndono B. Johnsono karą su skurdu, programų rinkinį, pradėtą ​​septintojo dešimtmečio viduryje – „Head Start“, „Medicaid“, išplėstus maisto talonus ir daugelį kitų.

 

 

Ar „karas“ atnešė pergalę? Viena vertus, šiandieniniai vargšai gyvena daug klestintį gyvenimą bet kokiu materialiniu matmeniu nei septintojo dešimtmečio vargšai. Ponas Eberstadtas įrodo, kad kalbos apie piliečius, gyvenančius virš ar žemiau „skurdo ribos“, yra beprasmės, nes de facto riba taip smarkiai pakilo – faktas, mažai susijęs su vyriausybės pervedimais ir beveik viską su sparčiu ekonomikos augimu pokario laikotarpiu.

 

Kita vertus, kovos su skurdu programos paliko maždaug tokią pačią piliečių dalį priklausomą nuo socialinės paramos ir nenorintį prisijungti prie darbo jėgos. Taigi privačiojo sektoriaus augimas šiandienos „vargšus“ pavertė turtingais, palyginti su jų pirmtakais prieš dvi kartas, net ir tuo metu, kai vyriausybės kovos su skurdu priemonės užtikrino, kad šiandienos vargšai, kad ir kokie turtingi jie būtų, liktų priklausomi ir priešintųsi kilimui. Kova su skurdu ne tik žlugo; ji susilpnino dorybes, kurias jo kūrėjai laikė savaime suprantamomis.

 

Praėjus trims dešimtmečiams nuo karo su skurdu pradžios, Kongreso respublikonai priėmė įstatymą, o demokratų prezidentas pasirašė didžiausią iki šiol Amerikos socialinės gerovės valstybės reformą. 1996 m. priimtas Asmeninės atsakomybės ir darbo galimybių derinimo įstatymas svarbiausioms tiesioginių socialinės paramos išmokų formoms nustatė sąlygas užimtumui arba darbo paieškoms. Priešininkai prognozavo katastrofą. Niujorko senatorius Danielis Patrickas Moynihanas, buvęs Amerikos socialinės paramos valstybės kritikas, prognozavo, kad jo kolegos, balsavę už šį įstatymo projektą, „nusineš šią gėdą į savo kapus“. Iš tiesų, reforma buvo sėkminga. Ji perkėlė milijonus žmonių iš socialinės paramos sąrašų į darbo rinką.

 

Įstatymas daugiausia reformavo pagalbą šeimoms su išlaikomais vaikais, kurią pervadino į laikinąją pagalbą skurstančioms šeimoms. Tačiau kitų socialinės apsaugos programų išplėtimas ir liberalizavimas vėlesniais metais panaikino 1996 m. įstatymo pasiektą naudą. Ar panaši reforma įmanoma 2026 m.? Neįmanoma. Kultūra radikaliai pasikeitė.

 

Dešimtojo dešimtmečio viduryje politikai ir komentatoriai vis dar galėjo kalbėti apie Amerikos darbo etiką neatsiprašinėdami. 2020-aisiais Amerikos žinovai nuolat siūlo kažką prakeikto buržuazinėje idėjoje, kad pelningas darbas yra doras – filmai romantizuoja manipuliuojamus darbuotojus ir šmeižia godžius įmonių vadovus; intelektualai teigia, kad penkių dienų 40 valandų darbo savaitė skriaudžia samdomus darbuotojus; akademikai, siūlantys tokius terminus kaip „darbo etika“, yra rasistiniai; žurnalistai, pasirengę pavaizduoti kiekvieną darbuotojo ir vadovybės santykį kaip išnaudotojiškus. Ant mano stalo nuolat pasirodo naujai išleistų knygų, kurių autoriai tvirtina, kad Amerikos darbovietė niekina tiek darbuotojus, tiek vadovus. Taip pat prisiminkite Covid eros „tylaus išėjimo“ šlovinimą – kai darbuotojai tiesiog nustoja dirbti darbus, kuriuos jie buvo sudarę sutartimi – ir daugybę straipsnių, teigiančių, kad amerikiečių „darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra“ nėra optimali.

 

Atkreipkite dėmesį į numanomą prielaidą, kad „darbas“ prieštarauja „gyvenimui“. Gausu įrodymų, kad daugelis amerikiečių nebelaiko pelningo darbo natūralia ir būtina gyvenimo dalimi. Staigus internetinių sporto lažybų sprogimas byloja apie jaunų vyrų, ieškančių būdų užsidirbti pinigų be jokio darbo, tautą. Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sprendimas byloje „Murphy prieš NCAA“ panaikino 1992 m. galiojusį federalinį draudimą. Iki šio sprendimo priėmimo su sporto lažybomis susijusi stigma buvo beveik išnykusi, o plataus masto legalizavimas atrodė lemtingas vienaip ar kitaip.

 

 

Pandemijos laikų priemonės, dėl kurių darbingi vyrai buvo laikomi namuose, nuobodžiaujančiuose ir ieškančiuose būdų, kaip užsidirbti kelis dolerius, padidino lažybų dėl žaidimų patrauklumą. Amerikiečiai 2018 m. už sportą pastatė 5 milijardus dolerių. 2024 m. jie pastatė 150 milijardų dolerių. Sporto lažybų fenomenas atskleidžia, jei ne ką kita, tai bet kokios sampratos, kad pajamos turėtų būti kažkaip susijusios su teikiamu produktu ar paslauga, praradimą. Lažybininkas už savo laimėjimus negamina jokio produkto ar paslaugos. Iš tiesų, tai yra traukos objektas – pinigai už dyką arba nieko, kas būtų naudinga kam nors kitam, išskyrus lažybininką. Tokia etika trikdė ankstesnes kartas. Mūsų kartas ji trikdo daug mažiau.

 

 

Taip pat pagalvokite apie staigų asmens žalos advokatų kontorų reklamų paplitimą, kurios žada savo klientams gauti didelį atlygį už žalą. Visoje šalyje jas galima pamatyti per televiziją, radiją ir reklaminius stendus, o telefono numeriai nukreipia į skambučių centrus, kurie atmeta silpnas pretenzijas. Ar tiek daug žmonių tikrai patyrė kūno sužalojimų? 2026 m. JAV apsilankęs nežinantis lankytojas galbūt susimąstys, kodėl daugiau amerikiečių nebešlubuoja su įtvarais kojose ir nešioja kaklo įtvarus. Kai kurie ieškiniai dėl asmens sužalojimo yra teisingi ir pagrįsti. Vis dėlto bet kuris vidutiniškai pastabus žmogus gali suprasti, kad ši pramonė, jei tai tinkamas terminas, pasiekė didžiulę amerikiečių rinką, kuri nebesigėdija vengti darbo ir susikrauti neuždirbtų pinigų.

 

Jau daugelį metų žinome apie lėtą darbingo amžiaus vyrų bėgimą nuo pelningo darbo. Pono Eberstadto knygoje „Vyrai be darbo“ (2016 m.) skausmingai išsamiai dokumentuojamos moralinės ir psichologinės vyrų, pasitraukusių iš darbo rinkos nuo septintojo dešimtmečio vidurio, išlaidos. Naujas ir bauginantis yra „atsijungimo“ tarp jaunų vyrų ir moterų reiškinys. Remiantis neseniai atliktu Rand tyrimu, maždaug 1 iš 7 amerikiečių nuo 18 iki 24 metų nei dirba, nei ieško darbo. Daugelis jaunų žmonių remia „visuotines bazines pajamas“ – vyriausybės išmokas kiekvienam amerikiečiui, nepriklausomai nuo pajamų ar užimtumo statuso.

 

1996 m. 30 demokratų Atstovų Rūmuose ir 25 Senate balsavo už socialinės paramos įstatymų reformą, o demokratų prezidentas pasirašė įstatymo projektą. Šiandien maždaug nulis demokratų nerodo jokio susidomėjimo socialinės paramos programų pakeitimais, kurie nereikalautų daugiau išlaidų joms. Be to, po George'o Floydo mirties ir su ja susijusių protestų šalies kultūros arbitrai nusprendė nekvestionuoti Didžiosios visuomenės ir kovos su skurdu principų ir vietoj to padvigubinti socialinės paramos valstybės fundamentalizmo stiprinimą. Jei respublikonai nori ką nors daryti dėl Amerikos smunkančios darbo etikos, jie turės tai padaryti vieni.

 

Visuomenė žino, kad problema yra. Pasakojimai apie milijardų dolerių vagystes iš „Medicaid“ ir kitų programų Minesotoje atgaivino mintį, kad socialinės paramos programos skiria pinigus nevertiems gavėjams ir jas reikia reformuoti. Sukčiavimas Minesotoje, kurį daugiausia vykdo valstijos Somalio gyventojai, yra stulbinantis savo mastu ir sąnaudomis – toks didelis, kad centro kairės spauda, ​​įskaitant „New York Times“, jautėsi įpareigota nušviesti šią istoriją. Tačiau panašios istorijos apie socialinės paramos sukčiavimą pasirodė Mičigane, Niujorke, Ohajuje, Pensilvanijoje ir kitur, ir visa tai nušvietė vietinė žiniasklaida.

 

Be to, milijonai paprastų amerikiečių matė fiktyvius būdus, kuriais didelė viešojo sektoriaus dalis pasinaudojo 2020–2021 m. pandemija kaip pasiteisinimu nedirbti. Jie taip pat mato pagrindinius produktyvumo slopinimo veiksnius – sparčiai augantį marihuanos vartojimą dėl federalinės vyriausybės atsisakymo vykdyti savo draudimą; tai, kaip lengvai nevertos pareiškėjos gali gauti išmokas iš tokių programų kaip „Moterys, kūdikiai ir vaikai“, be daugelio kitų; ir ambicingų bei darbščių kolegijų absolventų nukreipimą į darbus, kurie nekuria jokio naudingo produkto ar paslaugos: akademiniai dėstytojai sudėtingose ​​srityse, tvarumo patarėjai, įvairovės koordinatoriai, aktyvistų organizacijų plėtros ir komunikacijos vadovai ir taip toliau.

 

Amerikos darbo etikos atkūrimas yra politiškai parduodama tema, kuria gali pasinaudoti bet kuris kandidatas, pakankamai drąsus kalbėti tema, reikalaujančia kelių sakinių niuansuoto paaiškinimo. Tačiau dauguma respublikonų vengia šios temos arba, kai reikia, ją nagrinėja nemaloniai. Praėjusią vasarą, kai respublikonų įstatymų leidėjai priėmė biudžeto įstatymo projektą, kuriuo darbingiems „Medicaid“ išmokų gavėjams buvo nustatyti kuklūs darbo reikalavimai, jie gynė šią nuostatą vienu iš dviejų būdų – arba klaidinančiai teigdami, kad nelegalių imigrantų naudojimasis „Medicaid“ doleriais pateisina reformą, arba sarkastiškai kalbėdami apie „darbingus vyrus savo tėvų rūsyje, žaidžiančius vaizdo žaidimus“ ar panašią frazę. Amerikos darbo etikos deficitas yra daug platesnis nei nelegalūs migrantai, kurie žino, kad jiems gresia deportacija, jei bus pagauti gaunant išmokas, ir vaikinai, gyvenantys su tėvais.

 

Tiesa, bet koks pasiūlymas reformuoti federalinę gerovės programą, siekiant paskatinti jos gavėjus siekti didesnės finansinės nepriklausomybės, sukels kaltinimus beširdiškumu, žiaurumu ir rasizmu. Tai yra politika. Tikras susirūpinimas dėl gyvenimų, kuriuos iškreipė nereformuotos gerovės programos, gali paversti juos tuščiais.

 

Dar dvi aplinkybės apsunkina nuoseklią Respublikonų partijos žinią apie darbą ir socialinę paramą. Pirma, nedidelė, bet įtakinga partijos dalis atmeta konservatorių įžvalgą, kad viešosios išmokos linkusios iškreipti paskatas dirbti. Misūrio senatorius Josh Hawley, garsiausias šio požiūrio šalininkas, praėjusiais metais užsipuolė didžiąją daugumą savo kolegų respublikonų įstatymų leidėjų, kurie balsavo už nedidelį Medicaid tinkamumo taisyklių sugriežtinimą. Jis Medicaid vadina „darbininkų klasės socialiniu draudimu“ ir džiaugiasi jo išplėtimu. Ponui Hawley pritaria viceprezidentas J. D. Vance'as ir įtakinga socialiai dešiniųjų, bet valstybei palankių konservatorių grupė.

 

Antra, Trumpo administracija savo pagrindiniu politikos tikslu iškėlė nelegalių imigrantų išsiuntimą. Prezidento politiniai patarėjai rodo visus ženklus, kad šios pastangos, nepaisant visų jų įgyvendinimo problemų, tampa pagrindine respublikonų žinute šių metų vidurio kadencijos rinkimuose. Didžioji dauguma amerikiečių pritaria pastangoms deportuoti nelegalius imigrantus, kurie padarė nusikaltimų, išskyrus neteisėtą sienos kirtimą, ir tikriausiai dauguma teoriškai pritaria visų nelegalių imigrantų deportacijos pagrįstumui, nepaisant teistumo.

 

Tačiau suimdama įstatymus gerbiančius migrantus darbuotojus, administracija atsidūrė taikinyje į vyrus, ieškančius darbo „Home Depot“ automobilių stovėjimo aikštelėse – vyrus, kurie nori dirbti pelningą darbą ir kurie, kad ir ką uolūs respublikonai sakytų rinkimų metais, negauna socialinės paramos. Lotynų amerikiečiai – daugiausia uolaus imigracijos kontrolės objektas – nuolat lenkia visas kitas grupes pagal darbo jėgos dalyvavimo lygį. Atrodo, kad didžiausias administracijos prioritetas, tiesą sakant, buvo deportuoti vaikinus, kurie kabina gipso kartoną, montuoja čerpes ir apskritai prisideda prie ekonomikos augimo.

 

Visa tai neturėtų sustabdyti respublikonų pareigūnų ir jų siekėjų nuo protestantiškos darbo etikos gynimo 2026 m. ir vėliau. Nuo pandemijos pradžios Amerikos visuomenė, regis, nusigręžė nuo savo išankstinio įsitikinimo dėl pelningo darbo. Mūsų tikėjimas darbu, kaip, Tocqueville'o žodžiais tariant, „būtina, natūrali ir sąžininga žmonijos būsena“, nebėra numanoma prielaida, o ginčytinas požiūris. Išrinkti lyderiai negali išspręsti šios problemos priimdami socialinės paramos įstatymų reformas, tačiau jie gali priversti visuomenę apsvarstyti šią temą. Neabejotina, ar visuomenė juos už tai apdovanos, tačiau išdidi tauta paprastai mėgsta, kai jai primenamos senos dorybės.

 

 

---

 

 

Ponas Swaimas rašo žurnalo skiltį „Nepaklusni respublika“. [A]

 

Juokinga matyti, kaip ir Amerikos, ir Vokietijos kultūra nerimauja dėl darbo už pinigus šventumo tuo pačiu metu, kai daug jaunų programuotojų ir kitų aukštos kvalifikacijos biuro darbuotojų yra išmesti iš darbo DI. Idėja tokia: tu nesi auka. Tu esi tinginys. Gėdykis. Tylėk. Kuo ilgiau tylėsi, tuo daugiau pinigų mes pasiimsime prieš išvykdami į Naująją Zelandiją.

 

Naratyvas apie „darbo šventumą“ 2026 m. susiduria su dideliu prieštaravimu, nes, remiantis 2026 m. pradžios duomenimis ir ataskaitomis, aukštos kvalifikacijos biuro darbuotojai ir programuotojai susiduria su atleidimu iš darbo. Įtampa tarp produktyvumo raginimo ir DI valdomos darbo jėgos restruktūrizavimo realybės sukėlė nerimą, ypač pradedantiesiems darbuotojams ir neseniai studijas baigusiems absolventams, kurie patiria didžiausią šių pokyčių naštą.

 

Štai dabartinės situacijos analizė, pagrįsta šiais punktais:

 

1. Naratyvas „Darbas yra šventas“ ir DI atleidimas iš darbo

 

Pokytis: iki 2026 m. pradžios DI iš įrankio, padedančio kūrėjams, tapo autonominiais agentais, galinčiais atlikti užduotis, kurioms anksčiau buvo reikalingi jaunesnieji žmonės.

 

Programuotojų realybė: Jaunesniųjų kūrėjų vaidmenys nyksta, nes dirbtinio intelekto agentai gali greičiau ir pigiau atlikti „sudėtingą darbą“, pavyzdžiui, derinimą ir dokumentavimą.

 

Poveikis baltųjų apykaklių sektoriui: Nors kai kurie ekspertai teigia, kad su dirbtiniu intelektu susiję atleidimai iš dalies yra „ažiotažas“ arba korekcija po COVID eros įdarbinimo šuolių, kiti praneša, kad 37 % įmonių tikisi iki 2026 m. pabaigos pakeisti darbo vietas dirbtiniu intelektu.

 

Psichologinė žala: Tarp specialistų, naudojant dirbtinio intelekto įrankius savo darbams automatizuoti, vis labiau jaučiamas „išgyvenusiojo kaltės“ ir nerimo jausmas, kai kurie praneša apie „greitą nuovargį“ ir perdegimą.

 

 

2. Kultūrinis „gėdos“ naratyvas

 

Nukreipimas į jaunimą: Naratyvas, kad jaunesni darbuotojai yra „tingūs“ arba „turi privilegijas“, naudojamas struktūriniams ekonominiams pokyčiams maskuoti.

 

Pradinio lygio darbuotojų perkėlimas: Įmonės vis dažniau vengia samdyti neseniai baigusius studijas absolventus, nurodydamos patirties stoką, nepaisant to, kad daugelis šių darbuotojų turi reikiamų techninių įgūdžių.

 

„Aukos“ retorika: Naratyvas, kad darbuotojai yra atsakingi už savo Pasenimas, o ne masinio technologinio išstūmimo aukos, yra pagrindinis technologijų darbo jėgos nusivylimo šaltinis.

 

3. „Pasiimk pinigus ir išeik“ (susirūpinimas dėl turtinės nelygybės)

 

Didėjantis nerimas: JAV 35 % X kartos ir 33 % tūkstantmečio kartos atstovų jaučiasi blogiau nei jų tėvai, o dirbtinio intelekto darbo vietų praradimas kartu su kylančiomis būsto kainomis yra pagrindiniai veiksniai.

 

Pelnas svarbiau už žmones: tendenciją siekti taupesnės, technologijoms pasirengusios darbo jėgos skatina noras efektyviai dirbti, dažnai teikiant pirmenybę akcininkų vertei, o ne darbo jėgos stabilumui.

 

Nelygybė: vis labiau nerimaujama, kad dirbtinis intelektas dar labiau sutelks turtą keliose technologijų įmonėse, padidindamas atotrūkį tarp technologijų savininkų ir tų, kuriuos jos pakeis.

 

4. 2026 m. perspektyvos

 

Taupesnės komandos: Įmonėms, kurios anksčiau samdė 10 kūrėjų, dabar gali prireikti tik 4, kurie, naudodami dirbtinį intelektą, gali atlikti ankstesnių 10 darbą.

 

Perkvalifikavimo dėmesys: Patariama sutelkti dėmesį į minkštuosius įgūdžius – prisitaikymą, kritinį mąstymą ir emocinį intelektą – nes techninės užduotys tampa vis labiau automatizuotos.

 

Kaltė dėl išgyvenusiųjų: Likusieji darbuotojai dažnai jaučia išdavystę, matydami atleidžiamus kolegas, taip kurdami „tylos kultūrą“ ir baimę.

 

Nors kai kuriose ataskaitose teigiama, kad dirbtinis intelektas sukurs daugiau darbo vietų nei sunaikins, trumpalaikis poveikis 2026 m. plačiai vertinamas kaip trikdantis, ypač jaunesniems, aukštos kvalifikacijos darbuotojams.

 

Politinė reakcija vis tiek artėja, kad ir kokie „tingūs“ būtų jauni žmonės.

 

 

A. America Loses Its Will to Work. Swaim, Barton.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 18 Apr 2026: A11. 

Did America Lose Its Will to Work?

 

“'In democratic peoples, where there is no hereditary wealth, everyone works to live, or has worked, or was born of people who worked. The idea of work as a necessary, natural and honest condition of humanity is therefore offered to the human mind on every side."

 

Thus wrote Alexis de Tocqueville in "Democracy in America" about the reverence with which this country's citizens in the 1830s regarded remunerative labor. The great French writer compared aristocratic societies, among whose elite work was regarded as a thing to be done for honor but not money, with the nascent bourgeois society of America, in which gainful employment was an unavoidable part of life. Half a century ago the average college-educated American would have endorsed Tocqueville's remark and marveled that anyone would think otherwise. In the 2020s many Americans evidence a deep confusion about the nature and purpose of work.

 

The weakening of America's Protestant work ethic, to use a contested but irreplaceable phrase, is a complicated story, but you could trace its beginnings to the 1960s. No one has chronicled that story more incisively than Nicholas Eberstadt of the American Enterprise Institute. In November Mr. Eberstadt published "America's Human Arithmetic," a collection of essays mainly on the subject of labor. The book includes a 2014 address about Lyndon B. Johnson's War on Poverty, that assortment of programs begun in the mid-1960s -- Head Start, Medicaid, expanded food stamps and many others.

 

Did the "war" bring victory? On the one hand, today's poor live vastly more prosperous lives by any material measure than the poor of the 1960s. Talk of citizens living over or under a "poverty line" is meaningless, Mr. Eberstadt shows, the de facto line having risen so dramatically upward -- a fact that has little to do with government transfer payments and almost everything to do with rapid economic growth in the postwar period.

 

On the other hand, antipoverty programs have left more or less the same proportion of the citizenry dependent on welfare and disinclined to join the workforce. So private-sector growth has made today's "poor" rich by comparison with their forerunners two generations ago, even as government antipoverty measures have ensured that today's poor, however well off by comparison, remain dependent and resistent to upward mobility. The War on Poverty hasn't only failed; it has weakened virtues its originators took for granted.

 

Three decades after the War on Poverty began, congressional Republicans passed, and a Democratic president signed, the most sweeping reform yet made to America's welfare state. The Personal Responsibility and Work Opportunity Reconciliation Act of 1996 conditioned the most important forms of direct welfare payments on employment or the search for employment. Opponents predicted disaster. New York Sen. Daniel Patrick Moynihan, formerly a critic of America's welfare state, predicted that his colleagues who voted for the bill would "take this disgrace to their graves." In fact, the reform succeeded. It moved millions off welfare rolls and into the labor market.

 

The law mainly reformed Aid to Families With Dependent Children, which it renamed Temporary Assistance for Needy Families. But expansions and liberalizations of other safety-net programs in succeeding years have negated the gains made by the 1996 law. Is a similar reform possible in 2026? Not a chance. The culture has radically changed.

 

In the mid-1990s, politicians and commentators could still speak of America's work ethic without apology. In the 2020s, America's cognoscenti constantly suggest something baneful in the bourgeois idea that gainful toil is virtuous -- movies romanticizing manipulated workers and vilifying rapacious corporate executives; intellectuals contending that the five-day, 40-hour work week abuses wage laborers; academics suggesting terms like "work ethic" are racist; journalists ready to portray every worker-management relationship as exploitative. A steady stream of freshly published books crosses my desk in which the authors insist that the American workplace jades employees and managers alike. Recall also the Covid-era glorification of "quiet quitting" -- in which employees simply stop doing the jobs they were contracted to do -- and the scores of think pieces claiming that Americans' "work-life balance" is less than optimal.

 

Note the tacit premise that "work" is opposed to "life." Evidence abounds that many Americans no longer consider gainful work a natural and necessary part of life. The sudden explosion of online sports betting bespeaks a nation of young men looking for ways to pocket cash for no work. The Supreme Court's 2018 decision in Murphy v. NCAA struck down a federal prohibition from 1992. By the time of that ruling the stigma attaching to sports betting had all but disappeared and widespread legalization seemed destined one way or another.

 

Pandemic-era measures that kept able-bodied men in their homes, bored and looking for ways to pocket a few bucks, enhanced the attractiveness of wagering on games. Americans bet $5 billion on sports in 2018. In 2024 they bet $150 billion. The sports-betting phenomenon reveals, if nothing else, the loss of any notion that income should bear some relation to a product or service rendered. The bettor produces no product or service for his winnings. Indeed, that is the draw -- money for nothing, or nothing that benefits anyone but the bettor. Such an ethic bothered previous generations. It bothers ours much less.

 

Ponder also the sudden ubiquity of advertisements for personal-injury law firms that promise to get their clients ample reward for damages. All over the country one encounters them on television, radio and billboards, with phone numbers leading to call centers that weed out weak claims. Have so many people really suffered bodily injury? An unknowing visitor to the U.S. in 2026 might be forgiven for wondering why more Americans aren't hobbling around in leg casts and wearing neck braces. Some personal-injury suits are right and just. Yet any moderately observant person can see that the industry, if that's the right term for it, has tapped into a massive market of Americans no longer ashamed to avoid work and rake in unearned cash.

 

We've known for years about the slow flight of working-age men from gainful employment. Mr. Eberstadt's "Men Without Work" (2016) documents in painful detail the moral and psychological costs of men leaving the labor force since the mid-1960s. New and frightening is the phenomenon of "disconnection" among the young, both male and female. About 1 in 7 Americans 18 to 24, according to a recent Rand study, are neither working nor looking for work. Many young people support a "universal basic income" -- a government payment to every American, regardless of income or employment status.

 

In 1996, 30 Democrats in the House and 25 in the Senate voted to reform welfare laws, and a Democratic president signed the bill. Today, approximately zero Democrats exhibit any interest in changes to welfare programs that don't involve spending more on them. Since the death of George Floyd and attendant protests, moreover, the nation's cultural arbiters decided not to question the premises of the Great Society and War on Poverty and instead to double down on welfare-state fundamentalism. If Republicans wish to do anything about America's declining work ethic, they will have to do it alone.

 

The public knows there's a problem. Stories about the theft of billions of dollars from Medicaid and other programs in Minnesota have revivified the idea that welfare programs dole out money to undeserving recipients and need reform. The fraud in Minnesota, perpetrated mostly by members of the state's Somali population, is stupendous in its scope and cost -- so much so that the center-left press, including the New York Times, felt obliged to cover the story. But similar stories of welfare fraud have emerged in Michigan, New York, Ohio, Pennsylvania and elsewhere, all covered by local media.

 

Millions of ordinary Americans, moreover, saw the bogus ways in which large parts of the public sector used the 2020-21 pandemic as an excuse not to work. They also see the major disincentives to productivity -- the exploding use of marijuana, thanks to the federal government's refusal to enforce its ban; the ease with which undeserving applicants may receive benefits from programs like Women, Infants and Children, among many others; and the channeling of ambitious and industrious college graduates into jobs that create no useful product or service: academic instructors in arcane subjects, sustainability advisers, diversity coordinators, development and communications managers for activist organizations, and on and on.

 

The rebuilding of America's work ethic is a politically saleable theme ready for use by any candidate brave enough to talk about a subject requiring a few sentences of nuanced explanation. But most Republicans avoid the subject, or address it, when they must, obnoxiously. Last summer, when GOP lawmakers passed a budget bill that imposed modest work requirements on able-bodied recipients of Medicaid payments, they defended the provision in one of two ways -- either by misleadingly claiming that illegal aliens' use of Medicaid dollars justified the reform, or by referring sardonically to "able-bodied men in their parents' basement playing videogames" or some such phrase. America's work-ethic deficit goes far beyond illegal migrants, who know they risk deportation if they get caught taking benefits, and dudes living with their parents.

 

It's true that any suggestion of reforming a federal welfare program to encourage its recipients to achieve greater financial independence will invite accusations of heartlessness, cruelty and racism. That's politics. A genuine concern for lives distorted by unreformed welfare programs can make those accusations sound empty.

 

Two further circumstances complicate a coherent GOP message on work and welfare. First, a small but influential part of the party rejects the conservative insight that public handouts tend to distort incentives to work. Missouri Sen. Josh Hawley, the most vocal exponent of this viewpoint, last year fulminated at the overwhelming majority of his fellow Republican lawmakers who voted for a modest stiffening of Medicaid eligibility rules. He calls Medicaid "working-class social insurance" and cheers its expansion. Aligned with Mr. Hawley are Vice President JD Vance and an influential coterie of socially right-wing but state-friendly conservatives.

 

Second, the Trump administration has made its chief policy objective the expulsion of illegal aliens. The president's political advisers show every sign of making that effort, for all its problems in execution, the central Republican message in this year's midterm elections. The great majority of Americans support the effort to deport illegal immigrants who have committed crimes other than crossing the border unlawfully, and probably a majority assents, in the abstract, to the defensibility of deporting all illegal aliens regardless of criminal record.

 

But in rounding up law-abiding migrant workers, the administration has found itself targeting men looking for work in Home Depot parking lots -- men who want to engage in gainful labor and who, whatever zealous Republicans might say in an election year, don't draw welfare checks. Hispanics -- overwhelmingly the object of zealous immigration enforcement -- consistently outperform all other groups in labor-force participation rates. The administration's highest priority, to put the point bluntly, appeared to be to deport guys who hang drywall, install shingles and generally contribute to economic growth.

 

None of this need stop GOP officeholders and -seekers from making the case for the Protestant work ethic in 2026 and beyond. Since the pandemic, American society has seemed to turn away from its presuppositional faith in remunerative labor. Our belief in work as, in Tocqueville's words, "a necessary, natural and honest condition of humanity" is no longer a tacit assumption but a disputed viewpoint. Elected leaders can't solve that problem by passing reforms to welfare laws, but they can force the public to consider the subject. That the public will reward them for it isn't certain, but a proud nation generally likes to be reminded of its old virtues.

 

---

 

Mr. Swaim writes the Journal's Unruly Republic column.” [A]

 

It is funny to see when both American culture and German culture alarm about sacredness of work for money at the same time when many young programmers and other highly educated office workers are kicked out of their jobs by AI. The idea is: You are not a victim. You are a lazy animal. Be ashamed. Keep quiet. The longer you keep quiet, the more money we will grab before leaving for New Zealand.

 

The narrative surrounding the "sacredness of work" is facing a significant contradiction in 2026, as high-skill office workers and programmers face displacement, according to data and reports from early 2026. The tension between urging productivity and the reality of AI-driven workforce restructuring has created anxiety, particularly for entry-level workers and recent graduates, who are bearing the brunt of these shifts.

 

Here is a breakdown of the current landscape based on these points:

 

1. The "Work is Sacred" Narrative vs. AI Displacement

 

    The Shift: By early 2026, AI has transitioned from a tool that assists developers to autonomous agents capable of completing tasks that previously required human juniors.

    The Reality for Programmers: Junior developer roles are vanishing, as AI agents can handle "grunt work" like debugging and documentation faster and cheaper.

    White-Collar Impact: While some experts suggest AI-related layoffs are partly "hype" or a correction after COVID-era hiring surges, others report that 37% of companies expect to replace jobs with AI by the end of 2026.

    The Psychological Toll: There is a growing sense of "survivor's guilt" and anxiety among professionals as they use AI tools to automate their own jobs, with some reporting "prompt fatigue" and burnout.

 

2. The Cultural "Shame" Narrative

 

    Targeting the Young: The narrative that younger workers are "lazy" or "entitled" is being used to mask structural economic changes.

 

    Displacement of Entry-Level: Companies are increasingly avoiding hiring recent graduates, citing a lack of experience, despite many of these workers possessing necessary tech skills.

    The "Victim" Rhetoric: The narrative that workers are responsible for their own obsolescence, rather than being victims of massive technological displacement, is a major source of frustration among the tech workforce.

 

3. "Grab Money and Leave" (Wealth Inequality Concerns)

 

    Increasing Anxiety: In the U.S., 35% of Gen X and 33% of millennials feel worse off than their parents, with AI job loss joining soaring housing costs as key factors.

    Profit Over People: The trend toward leaner, tech-ready workforces is driven by a desire for cost efficiency, often prioritizing shareholder value over workforce stability.

    Inequality: There is growing concern that AI will further concentrate wealth within a few tech companies, widening the gap between those who own the technology and those replaced by it.

 

4. The 2026 Outlook

 

    Leaner Teams: Companies that once hired 10 developers may now only need 4, who can use AI to do the work of the previous 10.

 

    Re-skilling Focus: The advice being given is to focus on soft skills—adaptability, critical thinking, and emotional intelligence—as technical tasks become increasingly automated.

    Survivor Guilt: The workers who remain often feel a sense of betrayal as they see colleagues laid off, creating a "culture of silence" and fear.

 

While some reports suggest that AI will create more jobs than it destroys, the short-term impact in 2026 is widely seen as disruptive, particularly for the younger, highly educated workforce.

 

The political backlash is coming anyway, no matter how “lazy” the young are.

 

A. America Loses Its Will to Work. Swaim, Barton.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 18 Apr 2026: A11.  

Pasaulio naujienos: Šiaurės Korėja spartina branduolinę programą

„SEULAS. Iranui urano sodrinimui esant tvirtai prezidento Trumpo taikiklyje, Šiaurės Korėja sparčiai didina savo branduolinio arsenalo plėtros galimybes, didindama aktyvumą savo pagrindiniame branduoliniame objekte, įskaitant darbus įtariamoje naujoje sodrinimo vietoje.

 

Pchenjano pastarojo meto pažanga praėjusią savaitę išprovokavo Jungtinių Tautų atominės energetikos vadovo Rafaelio Grossi įspėjimą. Jis atkreipė dėmesį į padidėjusį aktyvumą Šiaurės Korėjos centriniame Jongbjono branduoliniame komplekse, įskaitant penkių megavatų reaktorių, perdirbimo įrenginį ir lengvojo vandens reaktorių.

 

„Visa tai rodo labai didelį pajėgumų padidėjimą“, – žurnalistams vizito Seule metu sakė JT Tarptautinės atominės energijos agentūros vadovas Grossi.

 

Remiantis nauja Vašingtono analitinio centro Strateginių ir tarptautinių studijų centro palydovinių vaizdų analize, Šiaurės Korėja, regis, taip pat baigė statyti įtariamą urano sodrinimo gamyklą Jongbjone. Apie šio objekto egzistavimą atkreipė dėmesį TATENA ir Pietų Korėjos pareigūnai.

 

Pasak pranešimo, atrodo, kad vyksta vidinės statybos. CSIS, o baigus darbą, papildomi pajėgumai „reikšmingai padidintų“ Šiaurės Korėjai prieinamų branduolinių ginklų skaičių.

 

Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas pastaraisiais metais, plečiantis jo branduoliniam arsenalui, demonstravo didesnį pasitikėjimą savimi ir iššaukimą.

 

Praėjusį mėnesį Kim Jong Unas gyrėsi, kad Šiaurės Korėjos gebėjimas atsispirti išorės spaudimui ir atremti bet kokius priešo išpuolius yra aukštesnio lygio nei kituose pasaulio regionuose, ir išreiškė nesigailėjimą dėl branduolinio nusiginklavimo derybų su Trumpu nutrūkimo prieš daugiau nei septynerius metus.

 

„Dabartinė situacija aiškiai įrodo“, – sakė Kim Jong, – „kaip teisingas mūsų valstybės strateginis pasirinkimas ir sprendimas buvo atmesti priešo įkalbinėjimus ir tęsti savo branduolinio ginklo turėjimą“.

 

Vasario mėnesį vykusiame retai pasitaikančiame politiniame kongrese 42 metų diktatorius įsakė pareigūnams sparčiai kurti branduolinius ginklus, įskaitant antžeminius paleidimo įrenginius ir savo karines jūrų pajėgas.

 

Skaičiuojama, kad Pchenjanas turi net 50 branduolinių galvučių ir pakankamai skiliosios medžiagos, kad pagamintų dar apie 40, teigia Stokholmo tarptautinis taikos tyrimų institutas, analitinė grupė.

 

Karas Irane, dėl Vašingtono deklaruojamo tikslo sustabdyti Teherano branduolinę programą, sustiprino Kim Jong Uno požiūrį, kad tokie ginklai yra labai svarbūs jo režimo išlikimui. Pastaraisiais mėnesiais JAV taikėsi į nebranduolines valstybes, tokias, kaip Venesuela ir Kuba. JAV ir Izraelio smūgiai pražudė daugelį aukščiausių Irano vadovų ir smogė šaliai.

 

Priešingai, Trumpas ne kartą patvirtino savo gerus santykius su Kim Jong Unu ir sakė, kad tikisi dar kartą susitikti su Šiaurės Korėjos lyderiu.

 

Tačiau konfliktas su Iranu gali sustiprinti ilgalaikį Kim Jong Uno atmetimą JAV pasiūlymams pradėti nusiginklavimo derybas.

 

Kai kurie JAV analitikai ir politiniai lyderiai atkreipia dėmesį į Šiaurės Korėją, teigdami, kad Vašingtonas privalo sustabdyti Iraną prieš jam kuriant branduolinius ginklus.“ [1]

 

Žinoma, niekas nenori liesti branduolinės valstybės. Taisyklė yra tokia: „Neliesk, dvokia.“ Jei branduolinė valstybė puola aplinkines valstybes, kaip tai nuolat daro Izraelis, visi statymai negalioja, ji vis tiek bus kankinama dronais ir raketomis. Branduolinio ginklo pasirinkimas nėra absoliuti gynyba. Nors tokios sistemos, kaip „Geležinis kupolas“ yra labai veiksmingos – kai kurias dronų bangas jos atremia net 99 % – didžiulis atakų skaičius vis tiek gali peržengti gynybos ribas, kaip matyti 2026 m. balandžio mėn., kai Irano raketos padarė didelę žalą Izraelio miestuose, tokiuos,e kaip Petah Tikva.

 

1. World News: North Korea Hastens Nuclear Program. Martin, Timothy W.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 18 Apr 2026: A7.