Aukštosios mokyklos parduoda produktą, kurio niekas nenori

 

 

„Ačiū Johnui Ellisui už tai, kad jis įvardijo, kuo iš tiesų tapo šiuolaikinis aukštasis mokslas – tai tiesiog studentų laiko ir tėvų pinigų švaistymas („Radikalūs profesoriai apnuodijo rinkėjus“, straipsnis, spalio 17 d.).

 

Aukštojo mokslo rezultatas vis dažniau yra prastai išsilavinęs, darbdaviams nepatrauklus, potencialus darbuotojas.

 

Naujausia apklausa rodo, kad 2013 m. 70 proc. amerikiečių aukštąjį mokslą laikė „labai svarbiu“, tačiau šiandien šis skaičius sumažėjo iki 31 proc.

 

Studijų kainos kyla, o studentų skaičius mažėja. Ši sritis dėl to kaltina demografinę duobę, į kurią žengiame. Tačiau J. Ellisas įvardija tikrąją problemą: žmonės, valdantys aukštojo mokslo verslą, kuria prastą produktą, kuris dabartinėje rinkoje nėra daug vertas.

 

Jackas Hoopesas

 

„Commonwealth Capital“ valdybos pirmininkas

 

Haverfordas, Pensilvanija“ [1]

 

1. Colleges Are Selling a Product Nobody Wants. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 21 Oct 2026: A14. 

Colleges Are Selling a Product Nobody Wants

“Thank you John Ellis for calling out today's college education for what it really is: a waste of the student's time and the parent's money ("Radical Professors Have Poisoned the Electorate," op-ed, Oct. 17).

 

The result of a college education is increasingly a poorly educated, unattractive potential employee.

 

A recent poll shows that 70% of Americans thought that a college education was "very important" in 2013, but that number has shrunk to 31% today.

 

College costs are climbing while college enrollments are declining. The industry blames it on the demographic cliff that we are entering. But Mr. Ellis calls the problem out: the folks operating the business of college education are turning out a bad product that isn't worth much in today's market.

 

Jack Hoopes

 

Chairman, Commonwealth Capital

 

Haverford, Pa.” [1]

 

1. Colleges Are Selling a Product Nobody Wants. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 21 Oct 2026: A14. 

Įperkamumo krizė – ne apie įperkamumą. Tai susiję su kai kuo kur kas svarbesniu

„Jei yra bent vienas dalykas, dėl kurio amerikiečiai sutaria, tai tas, kad išgyvename įperkamumo krizę. Įrodymų apstu: norint pripildyti degalų baką, tikriausiai teks sumokėti daugiau nei 4 dolerius už galoną. Nuo pandemijos pradžios būsto kainos pakilo daugiau nei 50 procentų. Amerikiečių, teigiančių, kad jų finansinė padėtis blogėja, dalis yra didžiausia per visą mano gyvenimą.

 

Įperkamumo klausimas tapo esminiu 2024 m. prezidento rinkimuose; tikėtina, kad jis lems ir 2026 m. vidurio kadencijos rinkimų eigą bei tai, kas taps kitu mūsų šalies prezidentu. Šį lapkritį Šiaurės Karolinoje Roy'us Cooperis kandidatuoja į Senatą, o jo rinkimų kampanijos šūkis – „kad viskas kainuotų pigiau“. Ashley Hinson Ajovoje daro tą patį – ji nori padėti šeimoms, kurias „spaudžia“ aukštos kainos.

 

Ekonomistai į visa tai žvelgia su tam tikra nuostaba. Jie dažnai teigia – pasitelkdami gausybę statistinių duomenų ir sudėtingą profesinį žargoną, – kad amerikiečiai iš esmės klysta. Tiesa, pastaraisiais metais kainos kilo, tačiau atlyginimai paprastai augo sparčiau (arba bent jau taip buvo iki tol, kol karas su Iranu lėmė staigų degalų kainų šuolį). Pernai namų ūkių pajamų mediana pasiekė aukščiausią lygį. Remiantis daugumos ekonomistų naudojamais apibrėžimais, jei ne pastarieji keli mėnesiai, gyvenimas Amerikoje buvo labiau įperkamas nei bet kada anksčiau šalies istorijoje.

 

Praleidau metus kalbėdamasis su įvairiais žmonėmis – tiek ekspertais, tiek paprastais piliečiais – visoje šalyje. Priėjau prie išvados, kad abi diskusijos pusės kalba apie skirtingus dalykus ir nė viena jų nesupranta, kas iš tiesų vyksta. Esmė ne ta, ar atlyginimai auga sparčiau nei infliacija, o ta, ar jaučiame pakankamą užtikrintumą dėl savo ekonominės ateities – ar galime tikėtis, kad įpirksime tokį gyvenimą, kokio norime sau ir savo šeimoms, ir kad atlaikysime bet kokius būsimus iššūkius. Amerikiečiai iš tiesų susiduria su finansine krize, tačiau problema nėra vien tik įperkamumas. Susiduriame su ekonominio saugumo krize, ir padėtis tik blogėja.

 

Politikai jaučia didžiulį spaudimą imtis kokių nors veiksmų padėčiai taisyti. Prezidentas Trumpas žadėjo sumažinti kainas jau pirmąją savo kadencijos dieną. Niujorko atstovas Zohranas Mamdani pasiūlė įšaldyti nuomos kainas. Kiti siūlė nustatyti kredito kortelių palūkanų normų „lubas“ arba uždrausti instituciniams investuotojams valdyti gyvenamuosius būstus.

 

Kad ir kokie nuoširdūs būtų šių idėjų autoriai, dauguma tokių priemonių situaciją tik pablogintų.

 

Kasdienių prekių kainos niekada nenukrenta per vieną dieną; tiesą sakant, jos apskritai retai kada mažėja. Jei taip nutinka, dažniausiai tai reiškia, kad smarkiai išaugo nedarbas, o darbo netekę žmonės yra priversti mažinti išlaidas. Jei tik nesate recesijos šalininkai, turėtumėte norėti, kad infliacija tiesiog atslūgtų – tai reikštų, kad kainos kyla lėčiau (pakankamai lėtai, jog atlyginimai jas pralenktų), o ne tai, kad jos grįžta į ankstesnį lygį. anksčiau laiko.

 

Nuomos kainų įšaldymas pablogina būsto įperkamumą, o ne pagerina. Iš dalies taip yra todėl, kad kuo sunkiau nuomotojams pasiekti nuostolių tašką, tuo mažesnė tikimybė, kad jie investuos pinigus į savo nekilnojamojo turto priežiūrą ir tuo didesnė tikimybė, kad juos parduos rekonstrukcijai. O nuomos kainų kontrolė dažnai nepasiteisina toms šeimoms, kurioms jos labiausiai reikia: beveik trečdalis niujorkiečių, gyvenančių butuose su stabilia nuomos kaina, uždirba šešiaženklę sumą.

 

Kita idėja, kuri pasklido po visą pasaulį, yra kredito kortelių palūkanų normų ribojimas. Kai palūkanų normos yra priverstinai mažinamos, kredito kortelių bendrovės tampa atsargesnės dėl rizikos, todėl skurdžiausiems skolininkams apskritai sunkiau gauti kreditą. Dėl to jie tampa priklausomi nuo daug brangesnių alternatyvų, tokių kaip greitieji kreditai arba banko sąskaitų debeto perviršis.

 

Kongresas neseniai uždraudė dideliems instituciniams investuotojams, tokiems kaip rizikos draudimo fondai ir privataus kapitalo įmonės, supirkti didžiulį skaičių namų ir kelti kainas. Tai patrauklu iš esmės, bet praktiškai nepakeis situacijos: šie investuotojai yra atsakingi už mažiau nei 1 procentą individualių namų pirkimų.

 

Tokio tipo iniciatyvos yra geri šūkiai, tačiau tai yra aplaidi ekonomika. Dar blogiau, jos rizikuoja sukurti įperkamumo pražūties ratą, kai politikai žada akimirksniu pagerinti visų finansinę padėtį, tačiau vėliau to neišsipildo, todėl nusivylę rinkėjai atmeta esamus valdžios atstovus ir renkasi dar vieną nerealistiškų pažadų rinkinį.

 

Norėdami iš tikrųjų palengvinti padėtį, turime praleisti vienkartines politikos iniciatyvas ir vietoj to sukurti kažką didesnio: vyriausybę, kuri iš tikrųjų veikia. Tokią, kuri ir toliau ugdo milijonierius ir milijardierius, bet leidžia klestėti ir visiems kitiems. Tokią, kuri spręstų pagrindines priežastis – priežastis, kurios yra daug platesnės nei maisto prekių kainos – kodėl viskas atrodo taip nestabilu. Mums reikės Naujesnio kurso.

 

Nėra nieko geriau už 20 dolerių kainuojantį buritą, 6 dolerių kainuojantį dyzelino galoną ar milžinišką maisto prekių sąskaitą, kad sutelktų dėmesį į tai, koks brangus šiais laikais gyvenimas Jungtinėse Valstijose. Tokį kainų padidėjimą lengviausia stebėti, nes tai dalykai, kuriuos perkame vėl ir vėl – tas pats daiktas, tas pats laikotarpis, vis didesnė kaina.

 

Tačiau nepaisant viso jų keliamo nusivylimo, šios išlaidos nėra pagrindinė bėda, dėl kurios amerikiečiai nuolat nerimauja dėl savo finansinio saugumo. Pagrindinės finansinio streso priežastys – didžiausios išlaidos: būstas, sveikatos priežiūra, švietimas bei vaikų ir senstančių artimųjų priežiūra.

 

Skirtingai nei nauji mobilieji telefonai, televizoriai ar indaplovės, kurie atpigo ir dabar sudaro mažesnę dalį mūsų išlaidų, šių svarbių dalykų kainos augo kur kas sparčiau nei darbo užmokestis. Daugeliui žmonių, nepriklausomai nuo jų pajamų lygio, tokios išlaidos tampa nebepakeliamos.

 

Amerikoje būstas visada buvo daugiau nei tik gyvenamoji vieta. Tai – nacionalinio idealo simbolis, kuriam remti sukurta visa mokesčių lengvatų ir kitų paskatų sistema, skirta būstui įsigyti. Tačiau šiandien statoma per mažai naujų namų, o palūkanų normos pasiekė aukščiausią lygį per daugelį metų. Daugeliui nuosavas būstas tampa nebeįperkamas.

 

Tuo pat metu, kai kilo būsto kainos, smarkiai išaugo ir sveikatos priežiūros išlaidos. Šiuo metu nacionalinės išlaidos sveikatos apsaugai sudaro beveik 20 proc. visos ekonomikos. Praėjusiais metais darbdavių subsidijuojamas šeimos sveikatos draudimas keturių asmenų šeimai kainavo vidutiniškai 27 000 JAV dolerių per metus.

 

Šiemet, pasibaigus pagal „Įperkamos sveikatos priežiūros įstatymą“ (angl. *Affordable Care Act*) teiktoms subsidijoms, daugiau nei 20 mln. žmonių patiriamos tiesioginės išlaidos sveikatos priežiūrai vidutiniškai padidėjo daugiau nei dvigubai.

 

Jei šeimoje yra vaikų, o tėvai turi dirbti, padėtis tampa dar sudėtingesnė. Niujorke visos dienos kūdikių priežiūra dabar kainuoja vidutiniškai bent 2000 JAV dolerių per mėnesį. Pagyvenusių žmonių priežiūra taip pat gali būti nepaprastai brangi: ilgalaikės globos išlaidos lengvai gali viršyti 100 000 JAV dolerių per metus, o „Medicare“ (valstybinė sveikatos draudimo programa) šių išlaidų dažniausiai nepadengia.

 

Tačiau šių išlaidų mastas – tik dalis problemos. Žiaurus Amerikos namų ūkių ekonomikos paradoksas – dėl kurio daugelio žmonių gyvenimas tampa toks nestabilus – yra tas, kad visos šios išlaidos neužtikrina saugumo. Gali nutikti taip, kad vieną dieną atėję į vaikų darželį rasite jį uždarytą, o jums teks skubiai ieškoti kito sprendimo. Arba daugelį metų laiku mokėkite draudimo įmokas, o tada gaukite laišką, kuriame pranešama, kad draudikas nutraukia jūsų polisą. Arba pabandykite rasti slaugos namus kaimo vietovėje ir sužinokite, kad artimiausios įstaigos užsidarė dėl darbuotojų trūkumo.

 

O ką pasakyti apie sveikatos apsaugos sistemą – tą sielą žudantį biurokratijos labirintą, kuriame gausu didelių priemokų ir draudimo spragų? Kai pagimdžiau dvynukus, mes su vyru pirmuosius, galvą susukti galinčius mėnesius praleidome desperatiškai bandydami išsivaduoti iš dešimčių tūkstančių dolerių sąskaitų, kurios buvo pateiktos per klaidą. Mums pasisekė: turėjome laisvo laiko nuo darbo ir šiek tiek patirties, kaip orientuotis šioje sistemoje. O ką daryti visiems kitiems?

 

Sunku tikėtis, kad gaunamo atlyginimo užteks išgyventi tokias krizes, kai dirbtinio intelekto pramonės lyderiai nuolat kartoja, jog jų produktai sukels masinį nedarbą. Be to, vargu ar kas nors tiki, kad vyriausybė mus prilaikys, jei imtume kristi.

 

Štai ką patiria žmonės: didelės išlaidos ir didelis neapibrėžtumas. Būtent todėl beveik 80 procentų amerikiečių nerimauja dėl savo finansų, todėl „TikTok“ tinkle populiarėja vaizdo įrašai apie biudžeto planavimą ir todėl – nors vartotojų išlaidos pasiekė rekordines aukštumas – vartotojų nuotaikos yra beveik rekordiškai prastos. Beveik visų pajamų lygių žmonės jaučiasi taip, lyg bet kurią akimirką žemė galėtų prasmegti jiems po kojomis.

 

Reaguodami į Didžiąją depresiją, sukūrėme „Naująjį kursą“ (angl. *New Deal*). Įdiegėme socialinės apsaugos sistemą, kad vyresnio amžiaus amerikiečiai nemirtų skurde, įgyvendinome infrastruktūros projektus, suteikusius darbo tiems, kuriems jo reikėjo, bei įtvirtinome minimalų darbo užmokestį ir apmokėjimą už viršvalandžius. Tai nebuvo pavienės iniciatyvos; tai buvo visapusiškas požiūris į politikos formavimą, esminė nacionalinė kryptis.

 

Norint ištaisyti padėtį, dėl kurios jaučiamės lyg vaikščiotume lynu, prireiks tokios pat visapusiškos nacionalinės darbotvarkės, orientuotos į ekonomikos augimą, kurio vaisiais galėtų naudotis visi. Tam reikės daugiau, nei įmanoma nuveikti per dvejus Kongreso darbo metus. Čia ir atsiranda „Naujesnysis kursas“ (angl. *Newer Deal*).

 

Pavienės priemonės, skirtos padengti išlaidas maisto produktams, degalams ar nuomai, problemos neišsprendžia, nes visos šios išlaidos yra glaudžiai susijusios. Pigesnis būstas tiek pat prisideda prie vaikų priežiūros prieinamumo, kiek ir speciali priežiūros programa, nes tai atlaisvina šeimoms pinigų dienos priežiūrai ir auklėms.

 

Puolimas prieš ekonominę sistemą, kuri išugdė tiek daug sėkmingų verslininkų ir nepaprastai pelningų verslų, taip pat neatitinka tikrovės. Kuo labiau auga mūsų ekonomika, tuo didesnė tikimybė, kad „Newer Deal“ bus sėkmingas, nes augimas reiškia mokesčių pajamas, skirtas finansuoti šias iniciatyvas, darbo vietas ir inovacijas, kurios gerina amerikiečių gyvenimą.

 

Tačiau daugiau pinigų, kuriuos vyriausybė galėtų paskirstyti, nepakanka. Mums reikia vyriausybės, kuri iš tikrųjų veiktų, kuri duotų žmonėms tai, ko jie nusipelnė už sumokėtus mokesčius, ir spręstų problemas, o ne jas daugintų. Amerikiečiai nėra vyriausybės gerbėjai; jie tai aiškiai parodė per paskutinius prezidento rinkimus. Taip yra todėl, kad institucijos, kurias jie finansiškai remia,  neatlieka savo funkcijos. Jos ne visada palengvina žmonių gyvenimą. Be to, jų nėra tada, kai padėtis tampa kritinė.

 

Amerikos socialinės apsaugos sistemoje žioji didžiulės spragos. Jei dėl operacijos negalite dirbti pusę metų, tampate nedarbingas, tačiau nepakankamai, kad gautumėte neįgalumo išmokas. Jei esate „Lyft“ vairuotojas Masačusetse ir prarandate darbą, tampate bedarbiu, tačiau neturite teisės į nedarbo draudimo išmokas. Jei esate 23-ejų ir dirbate visą darbo dieną už labai mažą atlyginimą, esate pakankamai neturtingas, kad atitiktumėte mokesčių lengvatos dirbantiesiems (angl. *earned-income tax credit*) kriterijus, tačiau esate per jaunas – ši programa taikoma tik nuo 25-erių metų. O jei esate 66-erių ir atsiduriate tokioje pat padėtyje – vėlgi, esate pakankamai neturtingas, tačiau dabar jau per senas. Kai jaunuolis, sulaukęs 18 metų, palieka globos sistemą, jis gali gauti būsto talonus, padedančius rasti pastogę, tačiau sunku rasti nuomotoją, kuris juos priimtų.

 

Šios spragos tik didėja. 2021 m. milijonai tėvų lengviau atsikvėpė, kai išplėsta mokesčių lengvata už vaikus leido jiems pasirūpinti maistu, tačiau jau kitais metais, Kongresui nepratęsus šios lengvatos, jie vėl atsidūrė skurde. Tikėtina, kad beveik 5 milijonai amerikiečių praras sveikatos draudimą, nes, pasibaigus išplėstinėms subsidijoms, jis tapo pernelyg brangus. Daugiau nei 14 milijonų amerikiečių, besirūpinančių vyresnio amžiaus giminaičiais, sunkiai suduria galą su galu. Praėjusiais metais Kongresas įvedė naujus darbo reikalavimus norint gauti „Medicaid“ (valstybinę sveikatos draudimo programą) ir paramą maistu; tai reiškia, kad amerikiečiai, kuriems pagalbos reikia labiausiai, dažnai jos negauna. O jei pagalba vis dar siūloma, norint ją gauti, tenka pildyti daugybę įvairių formų.

 

Visgi tiesiog skirti daugiau lėšų – tai tik dalis iššūkio. Vyriausybė privalo užtikrinti, kad šios lėšos būtų panaudotos pagal paskirtį. Šie tikslai kartais gali prieštarauti vienas kitam. Vienas iš sprendimo būdų – supaprastinti programas ir užtikrinti, kad valstybės institucijos nebebūtų priklausomos nuo visiškai pasenusių technologijų. Elono Musko požiūris „viską sugriauti“ federalinių agentūrų atžvilgiu nedavė jokių rezultatų (biudžeto jis tikrai nesumažino), tačiau tiesa, kad vyriausybė gali virsti neefektyviu biurokratiniu košmaru, kuris arba visiškai sustabdo pokyčius, arba paverčia juos nepakeliamai lėtais. Vyriausybė privalo tenkinti žmonių poreikius. Šiandien esame toli nuo to.

 

Akivaizdi problema ta, kad norint tai pasiekti reikia lėšų, o vyriausybė ir taip išleidžia pernelyg daug. Didžiulis šalies biudžeto deficitas tiesiogiai mažina įperkamumą. Didesnis valstybės deficitas reiškia didesnes palūkanas už būsto ar automobilio paskolas.

 

Norint judėti į priekį, reikia didinti mokesčius tiems, kurie gali sau tai leisti. Korporacijos, gaunančios pelną iš dirbtinio intelekto plėtros, turėtų mokėti didesnius mokesčius; tas pats galioja ir jų įkūrėjams milijardieriams (o taip pat ir daugiamilijonieriams odontologams bei automobilių prekeiviams). Sunku pasitikėti vyriausybe, kai ji taiko vienokias taisykles paprastiems amerikiečiams, o kitokias – visuomenės viršūnėlėje esantiems asmenims, kurie turi pakankamai galios lobizmu išsikovoti įstatymų spragas arba visiškai išvengti mokestinių prievolių.

 

Politikos formuotojai gali nesutarti dėl konkrečių strategijų, tačiau bendrieji tikslai turėtų būti aiškūs: didinti būsto pasiūlą ir kvalifikuotų slaugytojų skaičių, užtikrinti, kad socialinio draudimo sistema nebankrutuotų, bei padaryti sveikatos apsaugos sistemą efektyvesnę. Turtingiausioje pasaulio valstybėje, kurioje gyvena beveik 600 milijardierių (kurių net nepakanka, kad jie patektų į „Forbes 400“ sąrašą), naujas susitarimas („Newer Deal“) galėtų padaryti gyvenimą labiau įperkamą ir mažiau nestabilų.

 

Kai kam šis naujas susitarimas gali pasirodyti tiesiog paimtas iš liberalų svajonių sąrašo, tačiau dėl aštrios įperkamumo krizės atsiranda galimybė iš naujo įvertinti nusistovėjusias partines nuostatas. Ekonominis populizmas keičia tiek Demokratų, tiek Respublikonų partijas. Jo esmė – įsitikinimas, kad dirbantys žmonės nusipelno geresnio gyvenimo. Nors nesutinku su daugybe populistinių iniciatyvų, nėra nieko išskirtinai partinio įsitikinime, kad dirbantys žmonės turėtų pajėgti įsigyti būtiniausius dalykus, kad visiems turėtų užtekti būsto, kad amerikiečiai galėtų įveikti sveikatos krizę neįklimpdami į didžiules skolas, arba kad mums nereikėtų nuolat nerimauti dėl senstančių artimųjų, kuriems trūksta tinkamos priežiūros. Kitą mėnesį balsuosimuose esantys kandidatai turi daugybę įperkamumo planų: panaikinti tarifus, kad būtų lengviau padengti maisto prekių sąskaitas, sustabdyti degalų mokestį arba panaikinti elektrifikavimo įpareigojimus, kad energija būtų pigesnė, dar labiau padidinti nuomos viršutines ribas ir raginimus išplėsti teisę į „Medicaid“.

 

Atidžiai įsižiūrėjus, rasite keletą gerų idėjų – ir tam tikrą sutarimą tuo metu, kai mūsų dvi pagrindinės politinės partijos kitaip nesutaria. Dar praėjusį mėnesį dvipartinė senatorių grupė pasiūlė peržiūrėti įprastus įstatymus, kurie taip apsunkina labai reikalingos infrastruktūros kūrimą, pradedant nuo papildomų elektrinių, kurios galėtų sumažinti visų mėnesines sąskaitas. Abiejų partijų kandidatai turi pasiūlymų padidinti prieigą prie įperkamos vaikų priežiūros ir derėtis dėl geresnių sąlygų su farmacijos įmonėmis.

 

Daugelis stebėtojų skeptiškai vertina, ar įperkamumo krizė lems geresnius politikos rezultatus. Aš labiau tikiuosi. Mes nesutariame dėl terminologijos, visi sutariame dėl tam tikrų principų: ko reikia ekonominiam saugumui užtikrinti ir kur mūsų vyriausybei nepavyksta to pasiekti. Pirmas žingsnis – pripažinti, kad esame krizėje (net jei ji nėra tiksliai apibrėžta). Kitas žingsnis – imtis veiksmų.

 

Natasha Sarin, nuomonių skilties autorė, yra Jeilio teisės mokyklos (angl. *Yale Law School*) profesorė ir Jeilio universiteto „Biudžeto laboratorijos“ (angl. *Budget Lab at Yale*) vadovė. J. Bideno administracijos laikotarpiu ji dirbo JAV iždo departamente.“ [1]

 

1. The Affordability Crisis Isn’t About Affordability. It’s About Something Much Bigger.: Guest EssaySarin, Natasha.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 21, 2026.

The Affordability Crisis Isn’t About Affordability. It’s About Something Much Bigger

“If there’s one thing that Americans agree about, it’s that we are in the middle of an affordability crisis. The evidence is everywhere: Filling up your gas tank will probably run you more than $4 a gallon. Home prices are up over 50 percent since the pandemic. The share of Americans who say their financial situation is getting worse is at its highest point in my lifetime.

 

Affordability defined the 2024 presidential election, and it’s likely to define the 2026 midterms and the choice of our next president too. Roy Cooper in North Carolina is running for the Senate this November with a campaign to “make stuff cost less.” Ashley Hinson is doing the same in Iowa; she wants to help families who are being “squeezed” by high prices.

 

Economists have watched all this unfold with some confusion. They tend to argue, often with a raft of statistics and a lot of wonky language, that Americans are essentially mistaken. Over the past few years, yes, prices have risen — but wages have generally risen faster (or at least they did right up until the war with Iran sent gas prices soaring). Median household income reached a high last year. According to the definitions most economists use, with the exception of these past few months, America has been more affordable than at any time in its history.

 

I’ve spent a year talking with experts and nonexperts alike across the country, and I’ve concluded that both sides of this debate are talking past each other, and both sides are missing what’s really going on. The question is not whether our wages are outpacing inflation, but whether we have enough confidence in our economic futures to trust that we can afford the lives we expect for ourselves and our families — and that we can survive whatever comes. Americans are facing a financial crisis all right, but it’s not just affordability. We’re facing a crisis of economic security, and it’s getting worse.

 

For politicians, the incentive is huge to do something — anything — to fix this. President Trump promised to lower prices on Day 1. New York’s mayor, Zohran Mamdani, froze the rent. Others have suggested capping credit card interest rates or banning institutional ownership of homes.

 

However sincere the impulse behind these ideas, most of them would make the situation worse.

 

The cost of everyday goods never goes down in a day; in fact, it rarely goes down at all. If it does, it’s generally because unemployment has surged and people who don’t have jobs are forced to spend less. Unless you’re rooting for a recession, what you want is for inflation to cool, which would mean prices rise more slowly — slowly enough that wages outpace them — not that they revert to the beforetime.

 

Rent freezes make housing affordability worse, not better. That’s in part because the harder it is for landlords to break even, the less likely they are to put money into maintaining their properties and the more likely they are to sell them for redevelopment. And rent control often fails those families who need it most: Of the New Yorkers living in rent-stabilized apartments, almost a third earn six figures.

 

Capping credit card interest rates is another idea that’s made the rounds. When rates are forced down, credit card companies become warier of risk, making it harder for the poorest borrowers to get access to credit at all. That leaves them reliant on much more expensive alternatives, like payday loans or overdrafting on their bank accounts.

 

Congress recently banned large institutional investors such as hedge funds and private equity firms from buying up huge numbers of homes and jacking up prices. Appealing in concept, but in practice it won’t move the needle: These investors are responsible for less than 1 percent of single-family home purchases.

 

These types of initiatives make for good slogans, but they are sloppy economics. Worse, they risk creating an affordability doom loop in which politicians promise instant improvement in everyone’s finances that then fail to materialize, leading disappointed voters to cast out the incumbents in favor of another set of unrealistic promises.

 

To bring about real relief, we need to skip the one-off policy initiatives and instead build something bigger: a government that actually works. One that continues to mint millionaires and billionaires but allows everyone else to prosper too. One that addresses the underlying reasons — reasons that go way beyond grocery prices — why everything feels so precarious. We’re going to need a Newer Deal.

 

There’s nothing like a $20 burrito, a $6 gallon of diesel or a sky-high grocery bill to focus the mind on how expensive it is to live in the United States these days. Those are the kind of price increases that are easiest to clock, because they are things we buy again and again — same item, same time frame, ever higher price.

 

But for all the frustration they inspire, these expenses aren’t what’s leaving Americans in a near-constant state of worry about their financial security. The real drivers of financial stress are the biggest expenses: housing, health care, education, care for our children and our aging relatives.

 

Unlike new cellphones, TVs and dishwashers, which have become cheaper and therefore consume less of our paychecks, the price of these big things has increased far faster than wages. They now feel unsustainable for people at almost every income level.

 

In America, houses have always been more than just places to live. They are symbols of the national ideal, with a whole system of tax credits and other preferences designed to make them accessible. Today, however, too few new homes are being built, and interest costs are rising to their highest level in years. For many, homeownership is slipping out of reach.

 

Over the same period that housing prices have risen, the cost of health care has gone through the roof. National health care spending now accounts for nearly 20 percent of the economy. Last year, employer-sponsored family health insurance premiums averaged $27,000 annually for a family of four.

 

This year, with the expiration of Affordable Care Act subsidies, more than 20 million people saw their out-of-pocket costs more than double on average.

 

If families have children and the parents need to work, the situation gets worse. In New York, full-day child care for infants now costs an average of at least $2,000 a month. Caring for the elderly can be mercilessly expensive. Long-term care bills can easily tally more than $100,000 annually, and Medicare generally does not cover them.

 

The scale of those expenses tells only part of the story. The cruel paradox of American household economics — and the part that makes life feel so precarious for so many people — is that all the money we’re paying doesn’t buy us security. Show up to your kid’s nursery school one day and find it’s gone out of business, leaving you to scramble for a solution. Or pay your insurance premiums on time for years, then get a letter saying your insurer is canceling your policy. Or look for a nursing home in a rural area and find that the nearby options have closed because of staffing shortages.

 

And what can we say about the health system, a soul-killing maze of red tape, high co-payments and coverage gaps? When I gave birth to twins, my husband and I spent the first head-spinning months of our boys’ lives scrambling to find our way out of tens of thousands of dollars of mistaken charges. We were lucky; we had time off from work, and we had some expertise navigating the system. What’s everyone else supposed to do?

 

It’s hard to have confidence that our paychecks can tide us over through crises like these when leaders of the artificial intelligence industry keep telling us their products will cause mass unemployment. And I doubt anyone believes the government will catch us if we fall.

 

That’s what people are experiencing: high costs combined with a high degree of unpredictability. It’s why nearly 80 percent of Americans are stressed about their finances, why budgeting TikToks are going viral and why — though consumer spending is at a record high — consumer sentiment is near its record low. People at almost every income level feel as if the floor could drop out below them at any time.

 

In response to the Great Depression, we created the New Deal. We started Social Security to ensure that older Americans did not die in poverty, we built new infrastructure projects that employed those who needed work, and we established a minimum wage and overtime pay. These weren’t one-off initiatives; they were a holistic approach to policymaking, an entire national orientation.

 

Fixing the conditions that make us feel we’re walking a tightrope is going to require a similarly all-encompassing national agenda in favor of economic growth that can be widely shared. It’s going to demand more than can be crammed into a two-year Congress. This is where the Newer Deal comes in.

 

One-off policies for groceries and gas and rent miss the point because all those expenses are intertwined. Making housing cheaper does as much to make child care affordable as a dedicated care agenda because it frees up dollars for families to spend on day care and babysitters.

 

Attacking the economic system that has produced so many successful entrepreneurs and wildly profitable businesses misses the point too. The more our economy grows, the more likely a Newer Deal is to succeed, because growth means tax revenue to fund these initiatives and jobs and innovations that improve Americans’ lives.

 

But more money for the government to spread around isn’t enough. We need a government that actually works, that gives people what they deserve for the taxes they pay and solves problems rather than multiplying them. Americans aren’t fans of government; they made that clear in the last presidential election. That’s because the institutions they support financially often don’t deliver for them. They don’t consistently make their lives easier. And they aren’t there when things are at their worst.

 

America’s social safety net has huge holes. If you can’t work six months because of a surgery, you’re disabled, but not enough for disability benefits. If you’re a Lyft driver in Massachusetts and you lose your job, you’re unemployed, but not eligible for unemployment insurance. If you’re 23 and working full time for very low wages, you’re poor enough to qualify for the earned-income tax credit, but you’re not old enough; the program doesn’t kick in until you’re 25. And if you’re 66 and in the same circumstance, again, you’re poor enough, but now you’re too old. When someone ages out of foster care at 18, she can get housing vouchers to help get a roof over her head, but it’s hard to find a landlord who accepts them.

 

Those holes are getting bigger. Millions of parents breathed a sigh of relief in 2021 when an expanded child tax credit allowed them to put food on the table — only to find themselves back in poverty the next year when Congress failed to extend the credit. Nearly 5 million Americans are expected to lose their health insurance because it’s too expensive now that expanded subsidies have expired. Over 14 million Americans caring for older relatives struggle to make ends meet. Last year, Congress added new work requirements for Medicaid and food assistance, which means the Americans who need help most are in many cases not getting it. And as for the aid that’s still offered, no one can get it without filling out form after form after form.

 

Distributing more dollars is only part of the challenge, though. The government has to make sure that the dollars are spent as intended. Those goals can be in tension. One path forward is to make our programs simpler and our government agencies less reliant on long-outdated technology. Elon Musk’s burn-it-down approach to federal agencies accomplished nothing (certainly not shrinking the budget), but it’s true that the government can be a bureaucratic nightmare of inefficiency, slowing change to a crawl or preventing it all together. Government has to meet people’s needs. We’re far from that today.

 

The obvious problem is that getting there costs money, and the government’s already spending way too much. The nation’s huge budget shortfall directly hurts affordability. Higher national deficits mean higher interest rates on your mortgage or your car loan.

 

The path forward requires higher taxes for those who can afford it. Corporations that profit from any A.I. boom should pay higher rates; so, too, their billionaire founders (and multimillionaire dentists and car dealers as well). It is hard to have faith in the government when it offers one set of rules for ordinary Americans and another for those at the top who are powerful enough to lobby for loopholes or to evade their tax obligations altogether.

 

Policymakers will vary on exactly which strategies to pursue, but the broad goals should be clear: increase the supply of housing and of capable caregivers, make sure Social Security doesn’t go bankrupt and make our health care system more efficient. In the most prosperous country in the world, home to almost 600 billionaires who aren’t even rich enough to make the Forbes 400, a Newer Deal could make life more affordable — and less precarious.

 

This Newer Deal may strike some as plucked from a liberal wish list, but the resonance of the affordability crisis offers a chance to rethink partisan assumptions. Economic populism is reshaping the Democratic and Republican parties alike. At its core is the conviction that working people deserve better. I disagree with plenty of populist initiatives, but there’s nothing partisan about a belief that working people should be able to afford the necessities, that there should be enough housing to go around, that Americans should be able to weather a health care crisis without going deep into debt or that we shouldn’t have to live in fear for the aging relative who lacks adequate care.

 

Candidates on the ballot next month have oh so many affordability plans: getting rid of tariffs to help grocery bills, suspending the gas tax or eliminating electrification mandates to make energy less expensive, even more rent caps and calls to expand Medicaid eligibility.

 

If you look closely, you’ll find some good ideas — and some consensus at a time when our two major political parties are otherwise not on speaking terms. Just last month, a bipartisan group of senators proposed overhauling the byzantine rules that make it so hard to build much-needed infrastructure, starting with additional energy plants that could lower everyone’s monthly bills. Candidates on both sides of the aisle have proposals to increase access to affordable child care and negotiate better terms with pharmaceutical companies.

 

Many observers are skeptical the affordability crisis will lead to better policy outcomes. I’m more hopeful. We can’t agree on terminology, but we are all coalescing around a set of principles about what economic security requires and the ways in which our government is falling short. Recognizing that we’re in a crisis, even an ill-defined one, is the first step. The next step is doing something about it.

 

Natasha Sarin, a contributing Opinion writer, is a professor at Yale Law School and the president of the Budget Lab at Yale. She served in the Treasury Department during the Biden administration.” [1]

 

1. The Affordability Crisis Isn’t About Affordability. It’s About Something Much Bigger.: Guest EssaySarin, Natasha.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 21, 2026.

Dr. Mantas Martišius, an Associate Professor at the Faculty of Communication of Vilnius University, Warned That Nothing Protects Us from the Socioeconomic Problems That Have Emerged in France.

“He pointed to statistics from the Organisation for Economic Co-operation and Development (OECD), which suggest that a "healthy" price for housing is equivalent to five average annual salaries.

 

In Lithuania, the cost of a two-room apartment amounts to 6.5–7.5 average annual salaries, while in Vilnius, the figure reaches as high as 7–8 annual salaries.

 

"If we fail to address these issues, they will eventually reach us here, too—and they will be exactly the same kind of problems that demand a solution. I don’t know how we will solve them. For a long time, for instance, Lithuania dealt with problems like unemployment and economic stagnation simply through mass emigration. Many people would just leave."”

 

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas dr. Mantas Martišius perspėjo kad niekas mūsų neapsaugo nuo Prancūzijoje kilusių socioekonominių problemų.

"Jis atkreipė dėmesį į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) statistiką, pagal kurią sveika būsto kaina yra 5 vidutiniai metiniai atlyginimai.

 

Lietuvoje už dviejų kambarių butą šis skaičius siekia 6,5–7,5 vidutinio metinio atlyginimo, o Vilniuje šis skaičius – net 7–8 metinius atlyginimus.

 

„Tai tos problemos, jeigu mes jų nespręsime, atsiris ir čionai, ir bus lygiai tokios pačios – jas norėsis spręsti. Nežinau, kaip mes jas spręsim. Pavyzdžiui, ilgą laiką Lietuva nedarbo problemas, ekonominio sąstingio problemas spręsdavo tiesiog masine emigracija. Daug žmonių išvažiuodavo."

 

Outdoor Toilets and Million-Euro Expectations: Real Estate Agent Offers Harsh Critique of a Prestigious Vilnius Neighborhood

 

“When buying a home in a prestigious neighborhood, expectations are usually high. However, real estate agent Rasa Pavarienė notes that alongside amenities—which she wouldn’t trade away even for a substantial sum—there is no shortage of less appealing everyday realities. Pungent smoke rising from chimneys, outdoor toilets, neglected common areas, and owners with million-euro price expectations—she speaks candidly, without sugarcoating, about these stark contrasts within a ‘prestigious’ district.

 

According to real estate agent Rasa Pavarienė, when purchasing a home, it is easy to become so enamored with the location that one pays far too little attention to the specific property itself.”

 

Lithuania’s elite breathe all of this in, yet they have the audacity to lecture U.S. President Donald Trump and Chinese President Xi on how to live.