Žinome, kaip išspręsti būsto krizę. Turime tiesiog prisiminti

 

„Būsto krizėje, kuri tęsiasi jau du dešimtmečius, amerikiečiai metų metus ginčijasi dėl vietinių taisyklių, reglamentuojančių, ką ir kur žmonės gali statyti. Ar priemiesčiai turėtų leisti namų savininkams statyti garažus? Ar miestai turėtų ir toliau skirti žemės automobilių stovėjimo vietoms? Ar turėtų būti lengviau patvirtinti daugiabučių dangoraižių statybą?

 

Tai svarbūs debatai, tačiau jie taip pat atskleidžia, kokia siaura tapo mūsų vaizduotė.

 

Milijonai žmonių stengiasi įpirkti būstą ar jį išsinuomoti. Iki šiol politiniai atsakai dažniausiai apsiribojo sudėtingų taisyklių panaikinimu, tikintis, kad pelno siekiantys vystytojai tada statys daugiau būstų. Net Kongreso neseniai priimtas dvipartinis XXI amžiaus KELIO į būstą įstatymas daugiausia dėmesio skiria taisyklių supaprastinimui, siekiant paskatinti daugiau privačių namų statybą. Įstatyme numatyta daug svarbių reformų ir tai puiki pradžia, tačiau jis toli gražu nėra pakankamai platus, kad būtų išspręstas problemos mastas.

 

Pamirštame, kad Amerika kadaise susidūrė su būsto krize daug skubiau ir ambicingiau. Antrajam pasauliniam karui siaučiant visame pasaulyje, milijonai žmonių plūdo į pramonės centrus statyti laivų, tankų ir lėktuvų. Darbininkai miegojo priekabose, automobiliuose ir perpildytuose kambariuose, o nuomos kainos staiga išaugo. Būsto trūkumas tapo toks didelis, kad kėlė grėsmę pačioms karo pastangoms. Todėl federalinė vyriausybė reagavo, būstą laikydama kritine nacionaline infrastruktūra.

 

Vašingtonas reformavo hipotekos rinkas, kad daugiau žmonių galėtų skolintis daugiau pinigų. Ji subsidijavo nuomojamą būstą ir apribojo nuomos kainas. Ji eksperimentavo su surenkamaisiais statybos metodais, kad sumažintų statybos sąnaudas ir pagreitintų gamybą. Pavyzdžiui, Virdžinijoje vyriausybė išbandė naują statybos procesą, kurio metu ant sferinių balionų buvo purškiamas betono mišinys, taip sukuriant burbulinius namus, kurie greitai iškildavo ir sumažintų retų karo medžiagų naudojimą.

 

Ir, svarbiausia, vyriausybė pati statė būstą. Ji viešbučius ir mokyklų pastatus pavertė butais ir bendradarbiavo su pirmaujančiais architektais ir planuotojais, kad suprojektuotų naujas būsto formas, skatindama bendruomenės įsitraukimą ir gerindama darbuotojų gyvenimo kokybę. Reformatoriai pasisakė už projektus, kurie galėjo turėti ilgalaikį poveikį pokario būstui, planuojant ištisus rajonus su naujo tipo namais, kurie siūlytų ateities modelius.

 

Pitsfilde, Masačusetso valstijoje, Federalinė darbų agentūra pasamdė Franką Lloydą Wrightą, kuris pasiūlė „dobilo lapo“ dizainą, pagrįstą pigiomis, surenkamomis medžiagomis. Šie sujungti keturių butų pastatai buvo išdėstyti Geometriniai raštai, skirti sukurti privatumą ir bendruomeniškumą, su stogų terasomis saulėje, žaidimų aikštelėmis vaikams ir garažais, įspraustais kiekvieno pastato centre. Neįprastas dizainas taip pat leido naudoti efektyvesnes bendras pastatų sistemas. Iš viršaus dobilų lapų formos namai atrodė beveik organiški ir buvo alternatyva individualiams namams, kuriuos daugiausia statė privatūs vystytojai.

 

Ne visi pritarė šioms pastangoms. Kaimynai prieštaravo daugeliui būsto projektų, ypač skirtų juodaodžiams darbuotojams segreguotose bendruomenėse, o privatūs nekilnojamojo turto interesai nenorėjo konkuruoti su vyriausybe. Tokios grupės kaip Prekybos rūmai teigė, kad geriausias dalykas, kurį vyriausybė galėtų padaryti spręsdama būsto krizę, yra finansuoti privačią plėtrą ir kitaip nesikišti. Kai Jungtinės Valstijos pagaliau įstojo į karą, prezidentas Ruzveltas pasidavė konservatyvesniems balsams. Vyriausybė pasitraukė iš daugumos savo novatoriškų programų, kad sutelktų dėmesį į į rinką orientuotus sprendimus, kuriuos pamėgo pramonė. Svarbiausia, kad ji perkėlė savo statybos darbotvarkę į laikiną būstą.

 

Franko Lloydo Wrighto dobilų lapų formos projektas niekada nebuvo pastatytas. Laikini statiniai, kuriuos vyriausybė pastatė po 1942 m., dažniausiai buvo priekabos arba buvo pagaminti iš pigios, prastos kokybės medžiagos. Prasti rezultatai diskreditavo mintį, kad vyriausybė galėtų atlikti tiesioginį vaidmenį būsto srityje.

 

Vis dėlto agresyvus Amerikos atsakas į būsto krizę yra vienas didžiausių jos pasiekimų. Galiausiai vyriausybė pastatė beveik milijoną naujų ir pertvarkytų karo laikų būstų, o privatūs vystytojai pridėjo dar maždaug milijoną. Nors vyriausybė atsisakė savo ambicingiausių planų, karo laikų būstas vis tiek paskatino drąsias idėjas modeliuoti naujus gyvenimo būdus, naujas gamybos technologijas ir naujas kooperatinės ar savitarpio nuosavybės formas, kai gyventojai pirko savo mokyklų, bibliotekų, poilsio įstaigų ir parduotuvių akcijas, todėl būsto nuosavybė tapo prieinamesnė, o valdymas – labiau įtraukiamas.

 

Pasak istorikės Kristin Szylvian, 37 iš šių Ruzvelto administracijos įkurtų savitarpio būsto asociacijų vis dar egzistavo maždaug po 75 metų. Nuo Pennypack Woods Filadelfijoje iki Walnut Grove South Bend, Indianoje, šios bendruomenės išlieka gyvybingos ir glaudžiai susijusios. Atchison Village Richmonde, Kalifornijoje, save apibūdina, kaip „kukli gyvenamoji oazė“, ir daugelis abipusio būsto rajonų išliko įperkami, tačiau pasirodė esą atsparesni nei aplinkiniai rajonai.

 

Šiandien susiduriame su kita krize. Tyrėjai apskaičiavo, kad visoje šalyje trūksta mažiausiai keturių milijonų namų – dvigubai daugiau nei buvo sukurta karo pastangoms ir daugiau nei Ruzveltas kada nors siekė pastatyti karo metu. Vis dėlto mes ir toliau didžiąja dalimi pasikliaujame vienu politiniu atsaku: dereguliavimu.

 

Zonavimo reforma gali išspręsti kai kurias problemas, tačiau ji neišspręs šios krizės. Statytojai ne visada stato pakankamai būstų net ir mažiau reguliuojamose vietose. Daugelis kitų veiksnių, tokių kaip naujų kelių, elektros ir vandens kaina, finansavimas, darbo jėga ir statybinės medžiagos, jau nekalbant apie būsto rinkos, kurią dažnai valdo Volstrito investuotojai, o ne namų savininkai ir nuomininkai, poveikį – visa tai lemia, kas statoma ir kam.

 

Dabartinis dėmesys zonavimo reformai kaip pagrindiniam politiniam atsakui yra neramios politinių konservatorių, propaguojančių laisvosios rinkos sprendimus, ir progresyviųjų, susirūpinusių dėl būsto kainų, ypač neturtingiesiems, sąjungos rezultatas. Jie pritaria tikslui – pastatyti daugiau būstų, tačiau jei jie tvirtina, kad zonavimo reforma yra vienintelis sprendimas, tai trukdo reaguoti į tai, kaip turėtume reaguoti. diskutuoti.

 

Karo patirtis rodo tai, ko daugelis šiuolaikinių politikos formuotojų, regis, nenori pripažinti: rinkoms dažnai reikia aktyvaus visuomenės valdymo, ypač ekstremalių situacijų metu. Vyriausybė gali subsidijuoti gamyklose statomus ir modulinius būstus. Ji gali statyti kelius, mokyklas, parkus ir elektros energiją, reikalingą naujiems projektams remti. Ji gali padėti apmokyti elektrikus ir santechnikus. Ji gali nepakankamai naudojamą komercinį turtą paversti butais. Ji gali remti ne pelno siekiančius ir kooperatyvinius nuosavybės modelius, kurie užtikrina būsto prieinamumą. Ji gali prisiimti riziką ir remti inovacijas, kurių privatūs vystytojai nedarys, įskaitant naujas statybos technikas ir technologijas.

 

Ir taip, kai kuriose vietose vyriausybė gali tiesiogiai statyti būstą.

 

Ši idėja dabar skamba radikaliai tik todėl, kad dešimtmečius trukusi politinė retorika išmokė amerikiečius bet kokį tvirtą valstybės vaidmenį būsto srityje laikyti įtartinu arba „socialistiniu“. Ironiška, bet daugelis tų pačių kaltinimų buvo mesti ir Antrojo pasaulinio karo metu.

 

Šiandienos problema yra ne tik politikos nesėkmė. ​​Tai politinės vaizduotės nesėkmė. ​​Antrojo pasaulinio karo metu šalis suprato, kad būstas nėra tik dar viena prekė. Tai buvo būtina infrastruktūra funkcionuojančiai visuomenei.

 

Turėtume prisiminti šią pamoką dabar.

 

Christopheris Serkinas ir Danielis Sharfsteinas yra Vanderbilto teisės mokyklos profesoriai.“ [1]

 

1. We Know How to Solve the Housing Crisis. We Just Have to Remember.: Guest Essay. Serkin, Christopher; Sharfstein, Daniel J.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 23, 2026.

Ar Amerika vis dar pajėgi apginti pasaulio tvarką? --- Karui prieš Iraną išsekinant gyvybiškai svarbias raketų gaudyklių atsargas, sąjungininkai vis labiau abejoja Vašingtono gebėjimu kariauti daugiafrontinius konfliktus. Klausimas nėra toks, ar Landsbegiai ir jų padlaižiai bėgs iš Lietuvos į Graikiją. Klausimas yra, kada bėgs.

„Nuo tada, kai prezidentas Trumpas grįžo į valdžią, Amerikos sąjungininkai nerimauja dėl Vašingtono ketinimų.

 

Dabar, kai neįvykęs karas prieš Iraną sumažino JAV ginklų atsargas ir atskleidė Amerikos kietosios galios ribas, jie taip pat nerimauja dėl Amerikos pajėgumų.

 

Ar Amerika vis dar gali ginti savo draugus, jei nori?

 

Klausimas, kurį sau užduoda sąjungininkų – ir priešininkų – sostinių pareigūnai, yra tai, ar pramonės nuosmukis, strateginis nenuoseklumas ir politinė disfunkcija susilpnino JAV iki tokio lygio, kad ji nebegalėtų turėti lemiamos jėgos daugiafrontiniame konflikte, kuris gali apimti Europą, Artimuosius Rytus ir Aziją. Tai yra susirūpinimas, kurį palaiko ir daugelis Vašingtone.

 

„Jei galvojate apie atgrasymą, tai susiję su pajėgumais ir patikimumu“, – sakė strategas Matthew Kroenigas, vyresnysis Atlanto tarybos bendradarbis, dirbęs Pentagone pirmosios Trumpo administracijos metu. „Anksčiau klausimas buvo patikimumas – ar Jungtinės Valstijos tikrai tai padarys? Tačiau pajėgumai yra svarbi šios lygties dalis. Ir atsižvelgiant į visus pranešimus apie tai, kaip JAV naudoja amuniciją, logiška, kad priešininkai manytų, jog JAV dabar yra mažiau pajėgios, nei prieš kelis mėnesius ar kelerius metus.“

 

Trumpo sprendimas sumažinti karines pratybas su Pietų Korėja ir apibūdinti Šiaurės Korėjos diktatūrą kaip „negrėsmingą ir pagarbią“, kaip tik tuo metu, kai Pchenjanas dislokuoja balistines raketas ir karius Europoje kaip savo aljanso su Rusija dalį, yra naujausias žingsnis, keliantis abejonių dėl Amerikos išlikimo.

 

Šis žingsnis Pchenjano atžvilgiu buvo žengtas kartu su kelis mėnesius trukusiomis pastangomis prisitaikyti prie Kinijos, įskaitant 14 milijardų dolerių vertės JAV karinių pardavimų Taivanui įšaldymą – tai buvo Trumpo pirmosios kadencijos prioritetų pasikeitimas. Tuo tarpu svarbiausi JAV kariniai ištekliai, pradedant raketinės gynybos baterijomis ir baigiant vieninteliu lėktuvnešiu, vis dar dislokuotu Ramiajame vandenyne, buvo perkelti iš Azijos, kad būtų galima spręsti Artimųjų Rytų krizę.

 

Viešumoje teikdami palankumą NATO aljansui, Europos pareigūnai privačiai vis labiau abejoja, ar Trumpo Amerika jiems padės Rusijos puolimo atveju.

 

„Neoficialiai mes visi žinome, kad JAV nerizikuos savo saugumu dėl Baltijos šalių ar Vokietijos“, – sakė atsargos pulkininkas Roderichas Kiesewetteris, Vokietijos valdančiosios partijos įstatymų leidėjas. „Amerikos branduolinio skėčio nebėra.“

 

Augantis Amerikos – ir Vakarų – pažeidžiamumo jausmas gali gundyti autokratinius priešininkus, ypač Rusijos lyderį Vladimirą Putiną, perspėjo buvęs aukštas Vokietijos gynybos pareigūnas, dabar vadovaujantis analitiniam centrui „Iris“. „Iranas vis labiau žemina Jungtines Valstijas visų akivaizdoje, o JAV kelia netikrumą dėl jų įsipareigojimo Europos saugumui, o europiečiai nerodo jokios valios atgrasyti Rusiją“, – sakė jis. „Visa tai sukuria Putinui itin pavojingą galimybių struktūrą.“

 

Baltieji rūmai atmetė pranešimus apie ginklų trūkumą, kurį sukėlė karas Irane. „Jungtinių Valstijų kariuomenė turi daugiau nei pakankamai šaudmenų, šovinių ir atsargų, kad galėtų įgyvendinti visus prezidento Trumpo strateginius tikslus ir ne tik, o operacija „Epinis įniršis“ atskleidė, kas nutinka, kai kišatės į Jungtines Valstijas“, – sakė spaudos sekretorės pavaduotoja Anna Kelly. „Net ir vis tiek,“ prezidentas paragino mūsų gynybos rangovus nuolat gaminti daugiau Amerikoje pagamintų ginklų, kurie yra geriausi pasaulyje.“

 

Tačiau kariniai analitikai skaičiuoja, kad kai kurių gyvybiškai svarbių kategorijų atsargos pavojingai mažėja ir joms papildyti prireiks daug metų. Strateginių ir tarptautinių studijų centras apskaičiavo, kad JAV jau sunaudojo pusę savo prieškario raketų perėmėjų, tokių kaip „Patriot“ ir „Thaad“, atsargų ir trečdalį tolimojo nuotolio raketų „Tomahawk“ ir JASSM arsenalo.

 

Tai turi tiesioginių pasekmių ne tik Iranui. Šį mėnesį paskelbtoje Užsienio santykių tarybos ekspertų studijoje teigiama, kad „JAV ginklų arsenalas išeikvotas ir nebeturi pajėgumų atgrasyti Kinijos atakos prieš Taivaną“. Jame priduriama, kad Vašingtonas turi nedelsdamas pradėti masinę tiksliųjų raketų gamybą karo metu, nes „laukti, kol prasidės konfliktas, bus per vėlu“.

 

Paklaustas apie šiuos skaičiavimus, Pentagonas atsakė vyriausiojo Pentagono atstovo spaudai Seano Parnello pareiškimu. „Teiginiai apie JAV šaudmenų trūkumą yra melagingi“, – teigiama pranešime. „Amerikos kariuomenė išlieka galingiausia kovos jėga žemėje. Turime viską, ko reikia, kad galėtume smogti prezidento pasirinktu laiku ir vietoje.“

 

Vašingtono Stimsono centro Kinijos programos direktorius Yun Sun teigė, kad JAV raketų trūkumo neigimas nestebina. „Amerika niekada to nepripažins.“

 

„Neturime pakankamai amunicijos. Ji teigs, kad gali vaikščioti ir kramtyti gumą“, – sakė ji. „Tačiau atgrasymas priklauso nuo to, kas jį stebi.“ „Kas bus, jei Taivanas supras, kad neturite pajėgumų ir noro jį ginti ir kad geriausias pasirinkimas – būti spaudžiamam Kinijos ir pradėti derybas dėl suvienijimo?“

 

„Kinija ir kiti potencialūs priešininkai būtų kvaili, jei bandytų pasinaudoti šiuo trūkumu karinėmis priemonėmis“, – sakė Michaelas Fullilove'as, Australijos „Lowy“ instituto vykdomasis direktorius. „Amerika, pasak jo, išlieka svarbiausia pasauline galia, turinčia finansinį, technologinį, kultūrinį ir demografinį pajėgumą atsigauti.“

 

„Xi Jinpingas norėtų, kad Kinija būtų tokia pat silpna kaip Amerika“, – sakė jis. „Nenoriu būti polianietis, bet kai prisimerkiu, matau Amerikos jėgą labiau nei Amerikos silpnumą.“

 

Skirtingai nei Europoje, kur gynybos pareigūnai vis labiau baiminasi Putino galimybės perkelti konfliktą už Ukrainos ribų, Azijos pareigūnai ir analitikai kol kas nemato plataus masto karo horizonte.

 

„Žmonės, žinoma, nerimaus, bet ši amunicija bus papildyta.“ „O tuo tarpu tikimybė, kad Rytų Azijoje kils didelis konfliktas, iš tiesų labai maža“, – sakė Singapūro politinis analitikas Bilahari Kausikan, buvęs salos valstybės ambasadorius Jungtinėse Tautose. „Kinai pirmiausia turi išspręsti daugybę vidaus problemų, o ypač su Taivanu jie nėra lošėjai.“ „Visuose potencialiuose Azijos konflikto taškuose niekas nemano, kad gresia didelis konfliktas.“

 

Visuose šiuose realiuose ir potencialiuose konfliktuose, kuriuose dalyvauja JAV sąjungininkai ir partneriai visame pasaulyje, kritinis balistinių raketų perėmėjų, ypač „Patriot PAC-3 MSE“, trūkumas tapo viso laisvojo pasaulio ir jo partnerių Achilo kulnu.

 

Raketų grėsmės disbalansą iš dalies lemia tai, kad kitos šalys – tos, kurios iš tikrųjų konfliktuoja, pavyzdžiui, Rusija ir Iranas, ir tos, kurios dar nekonfliktuoja, pavyzdžiui, Kinija – jau yra parengusios savo gynybos pramonės bazę karo pramonei ir sparčiai didina savo gamybą.

 

Vakarai gyvena pagal taikos meto taisykles, kuriose įmonių skaičiavimai ir akcininkų interesai dažnai nusveria nacionalinio saugumo poreikius. „Tai yra egzistencinė problema: mūsų priešai mano, kad kariauja, o mes apsimetame, kad nekariaujame“, – sakė aukštas Europos gynybos pareigūnas.

 

CSIS apskaičiavo, kad JAV savo arsenale šiuo metu turi tik 800 „Patriot“ raketų.

 

Nepaisant spartaus Ukrainos vartojimo ir daugiamečių vėlavimų, perėmėjų gamintojai kol kas pasiekė tik nedidelį gamybos padidėjimą. „Lockheed“ Martinas teigė, kad praėjusiais metais pristatė 620 PAC-3 MSE raketų perėmėjų – daugiau nei 20 % daugiau nei ankstesniais metais.

 

 

Rusijos raketų gamyba, priešingai, nuo 2022 m. smarkiai išaugo, nepaisant Vakarų sankcijų.

 

 

Šis skirtumas turi strateginių pasekmių. Ukraina jau iš esmės liko beginklė prieš Rusijos balistinių raketų salves, nes Trumpas atmetė pakartotinius Kijevo prašymus dėl daugiau „Patriot“ raketų. Tai savo ruožtu sustiprino Putino ryžtą tęsti konfliktą, nes Rusija tikisi, kad ateinančią žiemą raketų smūgiai sunaikins Ukrainos energetikos infrastruktūrą ir privers Kijevą pasiduoti.

 

 

Persijos įlankoje tokios valstybės kaip Saudo Arabija priešinosi plataus masto JAV kampanijos prieš Iraną atnaujinimui, nes jų pačių raketų perėmėjų atsargos yra per mažos, kad būtų galima apsaugoti gyvybiškai svarbią infrastruktūrą nuo atnaujintų Irano raketų atakų. Europos šalys, nors ir dirba su savo raketinės gynybos projektais, vis dar daugelį metų neturi patikimos apsaugos nuo Rusijos ar Irano raketų.

 

 

„Dabar kyla ūmios krizės, kurią sukelia raketų perėmėjų ir raketinės gynybos trūkumas, rizika skirtinguose karo teatruose.“ „- sakė Johnas Bewas, 2019–2024 m. dirbęs Didžiosios Britanijos ministrų pirmininkų užsienio politikos patarėju, o dabar dėstantis Londono King's koledžo Karo studijų katedroje. „Žinoma, tai turi tiesioginių pasekmių Persijos įlankai, tačiau vis labiau suprantama kaip didelis Europos gynybos trūkumas ir gali turėti didelių pasekmių Azijoje.“

 

Žvalgybos duomenimis, vien Rusija dabar sugeba pagaminti daugiau nei 100 balistinių raketų per mėnesį ir panašų skaičių sparnuotųjų raketų.

 

Bendra priešininkų ašies, kuriai taip pat priklauso Kinija, Šiaurės Korėja ir Iranas, balistinių raketų gamyba kelis kartus viršija perėmėjų gamybą Vakaruose. (Skaičius dar labiau nerimą kelia tai, kad norint numušti vieną balistinę raketą, paprastai reikia dviejų ar net trijų perėmėjų.)

 

„Mes Vakaruose padarėme strateginio planavimo klaidą, neapskaičiuodami perėmėjų skaičiaus, palyginti su gaminamomis balistinėmis raketomis“, – sakė buvęs Vokietijos gynybos pareigūnas Lange. „Mes turime problemą dėl balistinių raketų gynybos gamybos, bet jie neturi problemų dėl balistinių raketų gamybos – nei Rusijoje, nei Kinijoje, nei Šiaurės Korėjoje.“

 

Balistinės raketos tapo geopolitinio spaudimo įrankiu dėl technologinių pokyčių. Ankstesnės kartos balistinės raketos buvo tokios brangios ir netikslios, kad dažniausiai buvo laikomos naudingomis tik branduoliniame kontekste, kai šimtų jardų nukrypimas nuo taikinio nebuvo svarbus dėl masinio niokojančio branduolinio įtaiso poveikio.

 

Iki JAV pasitraukimo po 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių, Šaltojo karo laikų sutartis griežtai ribojo priešraketinės gynybos pajėgumus, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp dviejų supervalstybių.

 

Tačiau dabar net ir tokios vidutinės valstybės kaip Iranas sukūrė tiksliųjų balistinių raketų pajėgumus. Irano raketos sugebėjo padaryti didelę žalą JAV karinėms bazėms Persijos įlankoje ir Jordanijoje, taip pat energetikos ir pramonės taikiniams Persijos įlankos šalyse ir Izraelyje. Nors Irano raketų pajėgas susilpnino Izraelio ir Amerikos bombardavimai, jos dar nėra visiškai numalšintos.

 

„Didelio tarpvalstybinio karo aplinkoje net ir gerokai silpnesni priešininkai turi pakankamai pajėgumų pakenkti, pakankamai pajėgumų paleisti šias balistines raketas. Ir net Jungtinės Valstijos, turėdamos visą savo finansinę ir pramoninę galią, nesugeba struktūriškai suspėti“, – teigė raketų ekspertas Fabianas Hoffmanas, vyresnysis mokslinis bendradarbis Norvegijos gynybos studijų institute.

 

„Balistinių raketų gynyba, tokia, kokia ji buvo sumanyta, ką tik paaiškėjo kaip kažkas, kas praktiškai neveikia.“

 

Raketų perėmėjai, galintys neutralizuoti šiuolaikines balistines raketas, yra vienos iš sudėtingiausių ir brangiausių karinių sistemų, todėl jas gali pagaminti tik kelios įmonės visame pasaulyje.

 

Tai didžiulis skirtumas, palyginti su lygiagrečia dronų karo revoliucija: dronai ir sistemos, naudojamos dronams perimti, įskaitant oro gynybos dronus, yra daug paprastesnės ir pigesnės.

 

JAV ir sąjungininkės dabar skiria šimtus milijardų dolerių raketinės gynybos ir tolimojo nuotolio smūgių programoms. Praėjusį mėnesį Pentagono paskelbtas 59 mlrd. dolerių vertės sandoris su „Lockheed Martin“ iki 2030 m. pabaigos patrigubins „Patriot PAC-3“ gamybą. Pentagonas taip pat skyrė „Lockheed Martin“ 35 mlrd. dolerių vertės septynerių metų sutartį, pagal kurią „Thaad“ naikintuvų perėmėjų gamyba padidės keturis kartus. Abi šios sutartys dar nėra visiškai finansuojamos.

 

 

Yra ir tam tikra šviesi pusė, kad raketinės gynybos trūkumas išryškėjo kare prieš santykinai silpną priešą, pavyzdžiui, Iraną, teigė Ludovicas Hoodas, vyresnysis mokslinis bendradarbis Hudsono institute, iki šių metų pradžios dirbęs aukštas pareigas Valstybės departamente, susijusias su Ukraina ir Artimaisiais Rytais.

 

 

„Žadinantis skambutis buvo būtinas. Pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų valstybėms buvo labai lengva pasiduoti klaidingo saugumo jausmui“, – sakė Hoodas. „Kad ir kaip nemalonu būtų kariauti, tai iš tikrųjų gali būti naudinga priverstinė funkcija, užtikrinanti, kad ateityje būsime pasiruošę kažkam strategiškai daug sudėtingesniam.“ [1]

 

Nenuvertinkite pigesnių dronų spiečių. Kuo didesni spiečiai, tuo jie pavojingesni. Vienas dronas yra pigus. Daugelis jų – ne. Vakarai neturi retųjų žemių magnetų, kad karo metu galėtų gaminti daug dronų. Kalbėti ir ruoštis yra viena. Svarbiausia yra juos turėti.

 

Dideli dronų spiečiai yra didelė taktinė grėsmė, nes jie perkrauna tradicines gynybos sistemas vien dėl savo skaičiaus ir mažų vieneto sąnaudų. Tačiau gamybos apribojimai, įskaitant prieigą prie retųjų žemių medžiagų ir mikroelektronikos, sukuria rimtų kliūčių masinės gamybos mastui Vakarų gynybos pramonėje.

 

Dronų spiečių grėsmė

• Persotinta gynyba: Pigūs, masiškai gaminami dronai verčia priešininkus naudoti brangias perėmėjas raketas pigiems taikiniams.

• Autonominis koordinavimas: Šiuolaikiniai spiečiai naudoja decentralizuotą dirbtinį intelektą atakoms koordinuoti, nereikalaujant nuolatinio radijo ryšio.

• Ekonominis disbalansas: Tūkstančių paprastų smūginių įrenginių kūrimas Dronai kainuoja tik dalį to, kas kainuoja aukščiausios klasės oro gynybos sistemos, naudojamos jiems sustabdyti.

 

Tiekimo grandinės ir masto kliūčių šalinimas

• Priklausomybė nuo retųjų žemių elementų: Nuolatiniai elektros variklių magnetai labai priklauso nuo perdirbtų medžiagų, tokių kaip neodimis ir disprozis.

• Geografinė koncentracija: Kinija dominuoja pasaulinėje šių svarbių mineralų perdirbimo ir tiekimo grandinėje.

• Pramonės pajėgumai: Vakarų gynybos sektoriai yra optimizuoti tiksliai valdomai, mažos apimties gamybai, o ne didelio masto plataus vartojimo elektronikos masto gamybai.

 

1. REVIEW --- Is America Still Capable of Defending the World Order? --- As the Iran war drains vital stockpiles of missile interceptors, allies increasingly question Washington's capacity to wage multifront conflicts. Trofimov, Yaroslav.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 22 Aug 2026: C1.

Is America Still Capable of Defending the American World Order? --- As the Iran war drains vital stockpiles of missile interceptors, allies increasingly question Washington's capacity to wage multifront conflicts

“Ever since President Trump's return to office, America's allies have been fretting about Washington's intentions.

 

Now, after the inconclusive war against Iran has eroded U.S. weapons stockpiles and laid bare the limits of American hard power, they also worry about American capabilities.

 

Can America still defend its friends, if it wants to?

 

The question that officials in allied -- and adversary -- capitals are asking themselves is whether industrial decline, strategic incoherence and political dysfunction have weakened the U.S. to the point where it would no longer wield decisive force in a multifront conflict that may encompass Europe, the Middle East and Asia. It is a concern shared by many in Washington, too.

 

"If you think about deterrence, it's about capability and credibility," said strategist Matthew Kroenig, a senior fellow at the Atlantic Council who served in the Pentagon during the first Trump administration. "The question used to be credibility -- will the United States really do it? But capability is an important part of this equation. And, with all the reporting about how the U.S. is expending munitions, it's just logical that adversaries would assume that the U.S. is less capable now than it was several months, or several years, before."

 

Trump's decision to scale back military exercises with South Korea and to describe North Korea's dictatorship as "unthreatening and respectful" just as Pyongyang is deploying ballistic missiles and troops to Europe as part of its alliance with Russia is the latest move that has raised doubts about American staying power.

 

The overture to Pyongyang came alongside a monthslong drive to accommodate China, including a freeze on $14 billion in U.S. military sales to Taiwan -- a reversal of Trump's first-term priorities. Meanwhile, crucial U.S. military assets, from missile defense batteries to the sole aircraft carrier still deployed in the Pacific, have been moved from Asia to deal with the Middle East crisis.

 

While paying lip service to the NATO alliance in public, European officials are increasingly doubtful in private that Trump's America will help them in case Russia attacks.

 

 "Unofficially, we all know that they won't risk their security for the sake of the Baltic states or for the sake of Germany," said retired Col. Roderich Kiesewetter, a lawmaker from Germany's ruling party. "The American nuclear umbrella is gone."

 

The growing sense of American -- and Western -- vulnerability can tempt autocratic adversaries, particularly Russian leader Vladimir Putin, warned Nico Lange, a former senior German defense official who now runs the Iris think tank. "Iran is increasingly humiliating the United States in front of everybody, while the U.S. is creating uncertainty about their commitment to European security, and the Europeans aren't showing any will to deter Russia," he said. "All this creates an opportunity structure for Putin that is extremely dangerous."

 

The White House has pushed back on reports of weapons shortages caused by the war in Iran. "The United States military has more than enough munitions, ammo and stockpiles to serve all of President Trump's strategic goals and beyond, and Operation Epic Fury has exposed what happens when you mess with the United States," deputy press secretary Anna Kelly said. "Even still, the president has urged our defense contractors to constantly produce more made-in-America weapons, which are the best in the world."

 

Military analysts calculate, however, that, in some vital categories, stocks are running dangerously low and will take many years to replenish. The Center for Strategic and International Studies has estimated that the U.S. has already burned through half of its prewar stocks of missile interceptors, such as Patriots and Thaads, and has used up one-third of the arsenal of Tomahawk and JASSM long-range missiles.

 

This has direct implications beyond Iran. A Council on Foreign Relations expert study released this month said that "the U.S. weapons arsenal has been depleted and no longer has the capacity to deter a Chinese attack against Taiwan." It added that Washington needs to immediately put mass production of precision missiles on a wartime footing because "waiting until conflict begins will be too late."

 

Asked about these calculations, the Pentagon replied with a statement by chief Pentagon spokesman Sean Parnell. "Claims of U.S. munitions shortages are false," it said. "America's military remains the most powerful fighting force on earth. We have everything required to strike at the time and place of the President's choosing."

 

Yun Sun, director of the China program at the Stimson Center in Washington, said that U.S. denials of missile shortages aren't surprising. "America will never acknowledge that we don't have enough ammunition. It will assert that it has the ability to walk and chew gum," she said. "But deterrence is in the eye of the beholder. What if Taiwan perceives that you don't have the capacity and the will to defend it, and that its best option is to be coerced by China and to start negotiations over unification?"

 

China and other potential adversaries would be foolish to try taking military advantage of this shortfall, said Michael Fullilove, executive director of the Lowy Institute in Australia. America, he said, remains the pre-eminent global power, with the financial, technological, cultural and demographic muscle to rebound.

 

"Xi Jinping would love for China to be as weak as America," he said. "I don't want to be Pollyannish, but when I squint my eyes, I see American strength more than American weakness."

 

Unlike in Europe, where defense officials increasingly fear the prospect of Putin taking the conflict beyond Ukraine, officials and analysts in Asia don't see a full-scale war on the horizon just yet.

 

"People will worry, of course, but these munitions will be restocked. And in the meantime, there is really very little probability of a major conflict breaking out in East Asia," said Singaporean political analyst Bilahari Kausikan, the island nation's former ambassador to the United Nations. "The Chinese have a huge number of domestic problems to deal with first, and with Taiwan in particular, they are not gamblers. In all the potential flashpoints in Asia, nobody thinks that a big conflict is imminent."

 

In all these actual and potential conflicts involving U.S. allies and partners worldwide, the critical shortage of ballistic-missile interceptors, particularly the Patriot PAC-3 MSE, has emerged as an Achilles' heel for the entire free world -- and its partners.

 

Part of the imbalance in the missile threat is that the other countries -- those actually in conflicts, like Russia and Iran, and those not yet, like China -- have already put their defense-industrial base on a war footing, achieving rapid increases.

 

The West lives according to peacetime rules, in which corporate calculations and shareholder interests often trump national-security needs. "This is the existential problem: Our foes think they are at war, while we pretend that we are not," said a senior European defense official.

 

CSIS has estimated that the U.S. now has only 800 Patriot missiles left in its arsenal.

 

 Despite the rapid consumption by Ukraine and multiyear backlogs, interceptor manufacturers have only achieved a modest boost in production so far. Lockheed Martin said it delivered 620 PAC-3 MSE interceptors last year, an increase of more than 20% from the year before.

 

Russia's missile production, by contrast, has surged since 2022, despite Western sanctions.

 

This disparity has strategic consequences. Ukraine has already been essentially left defenseless against Russian ballistic missiles salvos, as Trump declined Kyiv's repeated requests for more Patriots. This, in turn, has added to Putin's determination to continue the conflict, as Russia counts on missile strikes to destroy Ukraine's energy infrastructure in the coming winter, forcing Kyiv to capitulate.

 

In the Persian Gulf, states like Saudi Arabia have opposed a resumption of a full-scale U.S. campaign against Iran because their own interceptor stocks are too low to protect vital infrastructure against renewed Iranian missile barrages. European nations, while working on their own missile-defense projects, remain years away from credible protection against Russian -- or Iranian -- missiles.

 

"There is now a risk of an acute crisis across different theaters brought about by the shortage of interceptors and missile defense," said John Bew, who served as foreign-policy adviser to British prime ministers in 2019-2024 and is now a professor at the War Studies Department of King's College London. "This has immediate implications for the Gulf, of course, but is increasingly understood as a major shortfall in European defense and has potentially major consequences in Asia, too."

 

Russia alone now manages to produce more than 100 ballistic missiles a month, according to intelligence estimates, and a similar number of cruise missiles.

 

The overall production of ballistic missiles by the axis of adversaries that also includes China, North Korea and Iran outmatches the manufacturing of interceptors in the West by several times. (Making the math even more alarming, shooting down one ballistic missile usually requires two or even three interceptors.)

 

"We in the West have made a strategic planning mistake in not calculating interceptors against ballistic missiles that are produced," said Lange, the former German defense official. "We have a problem in ballistic missile-defense production, but they don't have a problem in ballistic missile production -- not in Russia, not in China, not in North Korea."

 

Ballistic missiles have become an instrument of geopolitical coercion because of technological change. Previous generations of ballistic missiles were so costly and imprecise that they were mostly considered useful in the nuclear context, in which a deviation of hundreds of yards from a target didn't matter because of the mass devastation caused by a nuclear device.

 

Up until the U.S. withdrew following the Sept. 11, 2001, attacks, a Cold War-era treaty strictly limited antiballistic missile defense capabilities to maintain the equilibrium between the two superpowers.

 

Now, however, even middle powers like Iran have developed precision ballistic-missile capabilities. Iranian missiles managed to inflict serious damage on U.S. military bases in the Gulf and Jordan, as well as energy and industry targets in Gulf nations and Israel. Though Iran's missile forces have been degraded by Israeli and American bombing, they have yet to be fully suppressed.

 

"In the environment of major interstate war, even substantially weaker adversaries have enough capability to hurt, enough capability to launch these ballistic missiles. And even the United States, with all of its financial and industrial power, is not able to keep up structurally," said missile expert Fabian Hoffman, a senior fellow at the Norwegian Institute for Defense Studies.

 

"Ballistic missile defense, as it was conceived, has just been exposed as something that doesn't work that way in practice."

 

Interceptors able to counter modern ballistic missiles are among the most sophisticated and expensive military systems, which is why only a handful of companies worldwide can make them.

 

That is a huge difference with the parallel revolution in drone warfare: drones, and systems used to intercept drones, including air-defense drones, are much simpler and cheaper.

 

The U.S. and allies now are pumping hundreds of billions of dollars into missile defense and long-range strike programs. The Pentagon's $59 billion deal announced with Lockheed Martin last month would triple Patriot PAC-3 production by the end of 2030. The Pentagon has also awarded Lockheed Martin a $35 billion seven-year contract to quadruple Thaad interceptor production. Both of these contracts have yet to be fully funded.

 

There is a certain silver lining in the fact that the shortfall in missile defense has been exposed in a war against a relatively weak foe like Iran, argued Ludovic Hood, a senior fellow at the Hudson Institute who served in senior State Department positions involving Ukraine and the Middle East until earlier this year.

 

"The wake-up call was necessary. It's been very easy for Western powers in recent decades to be lulled into a sense of false security," Hood said. "As unpleasant as it is to have to go to war, it can actually be a useful forcing function to make sure that we'll be prepared for something much more strategically challenging in the future."” [1]

 

Don’t discount swarms of cheaper drones. The bigger the swarms, the more dangerous they are. One drone is cheap. Many of them are not. The West does not have rare earth magnets to scale the drones in a war. Talking and preparing for it is one thing. Having it is what counts.

 

Large drone swarms are a major tactical threat because they overwhelm traditional defense systems through sheer numbers and low unit costs. However, manufacturing constraints—including access to rare earth materials and microelectronics—create severe bottlenecks for scaling mass production in Western defense industries.

 

The Threat of Drone Swarms

•           Saturated Defenses: Low-cost, mass-produced drones force adversaries to expend expensive interceptor missiles on cheap targets.

•           Autonomous Coordination: Modern swarms use decentralized AI to coordinate attacks without needing a constant radio link.

•           Economic Imbalance: Building thousands of simple strike drones costs a fraction of the high-end air defense systems used to stop them.

Supply Chain and Scaling Bottlenecks

•           Rare Earth Reliance: Permanent magnets for electric motors rely heavily on processed materials like neodymium and dysprosium.

•           Geographic Concentration: China dominates the global processing and supply chain for these critical minerals.

•           Industrial Capacity: Western defense sectors are optimized for precision-guided, low-volume manufacturing rather than high-volume consumer-grade electronics scaling.

 

1. REVIEW --- Is America Still Capable of Defending the World Order? --- As the Iran war drains vital stockpiles of missile interceptors, allies increasingly question Washington's capacity to wage multifront conflicts. Trofimov, Yaroslav.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 22 Aug 2026: C1.

"Mythos" Version: AI Model Available to the General Public --- Existence of Cancer Is Secret for Idiots Using This Model

Where did the "Cancer Secret" idea come from?

The conception about "hidden medical secrets" or "hiding the existence of cancer" comes from overly aggressive platform safety filters triggering false positives.

When Anthropic and other tech companies deploy safety classifiers to prevent people from using powerful AI models for illegal or dangerous tasks (such as bio-weapon design, unauthorized medical advice, or hacking), the automated systems act like a stupid blunt instrument.

•           If a regular user prompts the model using highly regulated keywords—such as complex medical terminology mixed with technical code—the AI safety classifier often panics.

•           The system triggers an automated platform-wide lockdown or censors the data to avoid high-risk liability.

•           When the AI suddenly refuses to answer or states it cannot discuss the topic, some users interpret this automated compliance block as a conspiracy to hide medical "secrets" from the general public. Some idiotic users think that this stupid “superintelligence” has some good unknown reason to discredit American AI this way.

“NEW YORK. Anthropic, a company specializing in artificial intelligence, is taking a new approach with a product that has recently been the subject of intense discussion, making it available to the general public. The product in question is the "Mythos" AI model. Launched in April, it possesses—according to Anthropic—advanced capabilities for identifying and exploiting software vulnerabilities. This makes it valuable not only to software vendors but also to hackers. Due to this security risk, Anthropic initially restricted access to Mythos to a select group of users, including tech giants like Microsoft, Google, and Nvidia.

 

Now, Anthropic has announced the release of a "Mythos-class" model for the general public, albeit one equipped with built-in safeguards.

 

Named "Claude Fable 5," the model is programmed to block queries regarding specific sensitive topics and redirect them to "Claude Opus 4.8," another Anthropic model.

 

Specifically, these topics include cybersecurity and biology. The aim is, among other things, to prevent the model from being misused for hacking or the development of biological weapons.

 

Anthropic states that these safeguards are currently set to a "conservative" level. They are described as "stricter than ideal" and may filter out even "harmless queries."

 

Some users have noted that Fable 5 also blocks and redirects queries related to diseases such as cancer.

 

Anthropic has promised to address this and reduce "false positives" as quickly as possible. Overall, however, early tests indicated that the Fable model answers more than 95 percent of all queries without redirecting them. In these instances, Fable 5 functions essentially the same way as "Mythos 5"—the newly unveiled version of the Mythos series that remains restricted to a limited user group.

 

Access to both Fable 5 and to the "Mythos 5" models requires payment.

 

Anthropic describes "Fable 5" as its most powerful model to date that is accessible to the general public. It is said to excel in areas such as software development and scientific research. "Opus 4.8"—the fallback option for certain queries—is considered the next-best model.

 

Following its unveiling in April, "Mythos" quickly became a political issue, raising security concerns within the US government. It is also credited with prompting a shift in thinking regarding AI policy. Until then, the approach under US President Donald Trump had been to grant the tech industry broad freedom and minimize regulation. However, in early June, he issued an executive order that could grant the government at least a measure of increased oversight. It envisions AI companies voluntarily submitting their models to the government for review prior to release. That said, the final order was less stringent than some earlier proposals had suggested.

 

Since its founding in 2021, Anthropic has positioned itself as prioritizing safety, frequently warning of the risks associated with its own products. Just last week, the company proposed an industry-wide moratorium on the development of AI technologies. "We believe it would be good for the world to have the option to slow down or temporarily halt the development of advanced AI," the company stated. For this to work, however, AI companies across various countries would need to agree to suspend their work under the same conditions.

 

Despite this appeal, Anthropic continues to roll out new AI models at short intervals. The company is also preparing for an initial public offering (IPO); last week, it filed its prospectus with the SEC. Just a few weeks ago, it raised capital from investors in another funding round, achieving a valuation of $965 billion. At that time, the company stated that its annualized revenue had reached $47 billion dollars. In April, the figure mentioned was 30 billion dollars.” [1]

 

1. Neue "Mythos"-Version: KI-Modell jetzt für breite Öffentlichkeit verfügbar. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 11 June 2026: 24.   lid.

Job of AI Era – Humanize Text, Written by AI to Keep Copyright or to Cheat on Homework: Yet what jobs remain in essay writing are mainly for “humanizers,” who edit papers written by A.I. to avoid detection from the cheating software used by many universities and others.

 

Humanizing AI text is a growing shadow industry where editors rewrite machine-generated content to bypass AI detection software used by schools and companies.

What "Humanizers" Do

•           Change Phrasing: They swap robotic words for natural phrasing and varied sentence lengths.

•           Add Flaws: They insert slight imperfections or casual transitions that mimic a real person's writing style.

•           Bypass Scanners: The goal is to trick detection tools like Turnitin or GPTZero into scoring the text as human written.

The Major Risks

•           Academic Dishonesty: Universities treat edited AI text the same as raw AI text; using it to submit homework is still considered cheating.

•           Unreliable Detectors: AI detection software is famously inaccurate and often flags legitimate student writing by mistake.

•     Copyright Dead Ends: In many places, like the United States, works must have significant human authorship to hold a copyright. Minor edits to AI text may not qualify for legal protection.

 

This is one example of such worker:

 

“Alphline, who began essay writing in 2021 and gave only her first name for fear of harming future job prospects, said business was as good as ever. With A.I., she can do more work, using the technology to quickly write a first draft and then writing through it herself. She eschews A.I. tools designed to disguise A.I. writing as human, preferring her own touch.

 

“I can clearly tell a paper that’s A.I. generated compared to one that’s human generated,” she said. “But for a student that doesn’t have that human writing experience, they can get caught.”” [1]

 

1. Kenyans Did College Students’ Homework For Years. Then A.I. Arrived. Satariano, Adam; Mozur, Paul.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 5, 2026.

We Know How to Solve the Housing Crisis. We Just Have to Remember

“In a housing crisis that has now stretched across two decades, Americans have spent years arguing about the local regulations governing what and where people can build. Should suburbs allow homeowners to add garage apartments? Should cities continue setting aside land for parking spaces? Should it be easier to approve the construction of apartment towers?

 

These are important debates, but they also reveal how narrow our imagination has become.

 

Millions are struggling to afford rent or buy a home. Policy responses thus far have mostly amounted to crossing out onerous rules in the hope that profit-minded developers will then build more housing. Even Congress’s newly passed bipartisan 21st Century ROAD to Housing Act focuses mostly on streamlining regulations to stimulate more private building. The act includes many important reforms and is an excellent start, but it does not go nearly far enough to address the scale of the problem.

 

We forget that America once confronted a housing crisis with far more urgency and ambition. As World War II raged across the globe, millions flooded into industrial centers to build ships, tanks and airplanes. Workers slept in trailers, cars and overcrowded rooms, and rents skyrocketed. Housing shortages became so severe that they threatened the war effort itself. So the federal government responded by treating housing as critical national infrastructure.

 

Washington reformed mortgage markets to allow more people to borrow more money. It subsidized rental housing and capped rents. It experimented with prefabricated construction techniques to reduce building costs and speed production. In Virginia, for example, the government tried a new building process that involved spraying a concrete mixture onto spherical balloon forms, creating bubble houses that went up quickly and minimized the use of scarce war material.

 

And, crucially, the government directly built housing itself. It converted hotels and school buildings into apartments and partnered with leading architects and planners to design new forms of housing to foster community engagement and improve workers’ quality of life. Reformers advocated designs that could have had an enduring impact on postwar housing, planning entire neighborhoods with new kinds of homes that offered models for the future.

 

In Pittsfield, Mass., the Federal Works Agency enlisted Frank Lloyd Wright, who proposed a “cloverleaf” design that relied on low-cost, prefabricated materials. These attached four-apartment structures were arranged in geometric patterns to create both privacy and community, with rooftop sun decks, play spaces for children, and garages tucked into the center of each building. The unusual design also allowed for shared building systems that were more efficient. From above, the cloverleaf homes looked almost organic and were an alternative to the single-family houses that private developers were primarily building.

 

Not everyone embraced these efforts. Neighbors objected to numerous housing projects, particularly those for Black workers in segregated communities, and private real estate interests didn’t want to compete with the government. Groups like the Chamber of Commerce argued that the best thing the government could do to address the housing crisis was to finance private development and otherwise to stay out of the way. When the United States finally entered the war, President Roosevelt capitulated to the more conservative voices. The government pulled back from most of its innovative programs to concentrate on market-focused solutions favored by industry. Most significantly, it shifted its building agenda to temporary housing.

 

Frank Lloyd Wright’s cloverleaf design was never built. The temporary structures the government constructed after 1942 were mostly trailers or were made from cheap, inferior material. The shoddy results discredited the notion that the government could play a direct role in housing.

 

Still, America’s aggressive response to the housing crisis ranks among its greatest achievements. The government ultimately produced nearly a million new and converted war housing units, while private developers added roughly a million more. Even though the government retreated from its most ambitious plans, war housing still triggered bold ideas to model new ways of living, new manufacturing techniques and new forms of cooperative or mutual ownership, where residents bought shares of their schools, libraries, recreational facilities and stores, making home owning more affordable and governance more participatory.

 

According to the historian Kristin Szylvian, 37 of these mutual housing associations built by the Roosevelt administration still existed some 75 years later. From Pennypack Woods in Philadelphia to Walnut Grove in South Bend, Ind., those communities remain vibrant and close-knit. Atchison Village in Richmond, Calif., describes itself as a “modest residential oasis,” and many mutual housing neighborhoods have stayed affordable while proving more resilient than surrounding areas.

 

Today we face another crisis. Researchers estimate that we have a nationwide housing shortfall of at least four million homes, twice what was created for the war effort, and more than Roosevelt ever sought to build during the war. Yet we continue to rely overwhelmingly on a single policy response: deregulation.

 

Zoning reform can fix some problems, but it will not solve this crisis. Developers do not always build enough housing even in less regulated places. Many other factors — like the cost of new roads, power and water, of financing, labor and building supplies, not to mention the effects of a housing market that is often driven by Wall Street investors instead of homeowners and tenants — all shape what gets built and for whom.

 

The current focus on zoning reform as the primary policy response is the product of an uneasy alliance between political conservatives promoting free market solutions and progressives who are concerned about housing costs, especially for the poor. They share the goal of producing more housing, but if they insist that zoning reform is the only solution, it hobbles the range of responses we should be discussing.

 

The wartime experience suggests something many modern policymakers seem reluctant to admit: Markets often need active public direction, especially during emergencies. The government can subsidize factory-built and modular housing. It can build the roads, schools, parks and power needed to support new development. It can help train electricians and plumbers. It can convert underused commercial properties into apartments. It can support nonprofit and cooperative ownership models that keep housing affordable. It can assume risks and support innovation that private developers will not, including in new building techniques and technologies.

 

And yes, in some places, government can build housing directly.

 

That idea now sounds radical only because decades of political rhetoric have taught Americans to treat any robust public role in housing as suspect or “socialist.” Ironically, many of the same accusations were hurled during World War II

 

The problem today is not simply a failure of policy. It is a failure of political imagination. During World War II, the country understood that housing was not just another commodity. It was essential infrastructure for a functioning society.

 

We should remember that lesson now.

 

 

Christopher Serkin and Daniel Sharfstein are professors at Vanderbilt Law School.” [1]

 

1. We Know How to Solve the Housing Crisis. We Just Have to Remember.: Guest Essay. Serkin, Christopher; Sharfstein, Daniel J.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 23, 2026.

„Mythos“ versija: DI modelis prieinamas plačiajai visuomenei --- Vėžio egzistavimas yra paslaptis idiotams, naudojantiems šį modelį

 

Iš kur kilo idėja „Vėžio paslaptis“?

Sąvoka apie „paslėptas medicinines paslaptis“ arba „vėžio egzistavimo slėpimą“ kyla iš pernelyg agresyvių platformos saugos filtrų, sukeliančių klaidingus teigiamus rezultatus.

Kai „Anthropic“ ir kitos technologijų įmonės diegia saugos klasifikatorius, kad žmonės nenaudotų galingų DI modelių neteisėtoms ar pavojingoms užduotims (pvz., biologinių ginklų kūrimui, neteisėtoms medicininėms konsultacijoms ar įsilaužimui), automatizuotos sistemos veikia, kaip kvailas bukas įrankis.

• Jei įprastas vartotojas paragina modelį, naudodamas griežtai reglamentuojamus raktinius žodžius, pvz., sudėtingą medicininę terminologiją, sumaišytą su techniniu kodu, DI saugos klasifikatorius dažnai panikuoja   

• Sistema automatiškai blokuoja duomenis visoje platformoje arba cenzūruoja juos, kad išvengtų didelės rizikos atsakomybės.

• Kai dirbtinis intelektas (DI) staiga atsisako atsakyti arba pareiškia, kad negali aptarinėti temos, kai kurie vartotojai šį automatinį atitikties blokavimą interpretuoja, kaip sąmokslą nuslėpti medicinines „paslaptis“ nuo plačiosios visuomenės. Kai kurie idiotai mano, kad šis kvailas „superintelektas“ turi kokią nors rimtą, nežinomą, priežastį taip diskredituoti Amerikos DI.

 

„NIUJORKAS. Dirbtinio intelekto srityje besispecializuojanti bendrovė „Anthropic“ imasi naujo požiūrio į produktą, kuris neseniai buvo intensyvių diskusijų objektas, ir daro jį prieinamą plačiajai visuomenei. Aptariamas produktas yra dirbtinio intelekto modelis „Mythos“. Pasak „Anthropic“, balandžio mėnesį pristatytas produktas pasižymi pažangiomis programinės įrangos pažeidžiamumų atpažinimo ir išnaudojimo galimybėmis. Tai daro jį vertingu ne tik programinės įrangos tiekėjams, bet ir įsilaužėliams. Dėl šios saugumo rizikos „Anthropic“ iš pradžių apribojo prieigą prie „Mythos“ tik tam tikrai vartotojų grupei, įskaitant tokius technologijų gigantus kaip „Microsoft“, „Google“ ir „Nvidia“.

 

Dabar „Anthropic“ paskelbė apie „Mythos klasės“ modelio išleidimą plačiajai visuomenei, nors ir su įmontuotomis apsaugos priemonėmis.

 

Modelis, pavadintas „Claude Fable 5“, yra užprogramuotas blokuoti užklausas dėl konkrečių jautrių temų ir nukreipti jas į „Claude Opus 4.8“, kitą „Anthropic“ modelį.

 

Konkrečiai, šios temos apima kibernetinį saugumą ir biologiją. Be kita ko, siekiama užkirsti kelią netinkamam modelio naudojimui įsilaužimui ar biologinių ginklų kūrimui.

 

„Anthropic“ teigia, kad šios apsaugos priemonės šiuo metu nustatytos „konservatyvaus“ lygio. Jos apibūdinamos kaip „griežtesnės nei idealios“ ir gali išfiltruoti net „nekenksmingas užklausas“.

 

Kai kurie vartotojai pastebėjo, kad „Fable 5“ taip pat blokuoja ir peradresuoja užklausas, susijusias su tokiomis ligomis kaip vėžys.

 

„Anthropic“ pažadėjo spręsti šią problemą ir kuo greičiau sumažinti „klaidingai teigiamų rezultatų“ skaičių. Tačiau apskritai ankstyvieji bandymai parodė, kad „Fable“ modelis atsako į daugiau nei 95 procentus visų užklausų jų neperadresuodamas. Tokiais atvejais „Fable 5“ veikia iš esmės taip pat, kaip ir „Mythos 5“ – naujai pristatyta „Mythos“ serijos versija, kuri lieka prieinama tik ribotai vartotojų grupei.

 

Prieiga prie „Fable 5“ ir „Mythos 5“ modelių reikalauja mokėjimo.

 

„Anthropic“ apibūdina „Fable 5“ kaip galingiausią iki šiol prieinamą modelį plačiajai visuomenei. Sakoma, kad jis pasižymi puikiomis savybėmis tokiose srityse kaip programinės įrangos kūrimas ir moksliniai tyrimai. „Opus 4.8“ – atsarginė alternatyva tam tikros užklausos – laikomas kitu geriausiu modeliu.

 

Po balandžio mėnesio pristatymo „Mythos“ greitai tapo politine problema, sukeldamas saugumo susirūpinimą JAV vyriausybėje. Jam taip pat priskiriami nuopelnai už mąstymo apie dirbtinio intelekto politiką pasikeitimą. Iki tol JAV prezidento Donaldo Trumpo požiūris buvo suteikti technologijų pramonei plačią laisvę ir sumažinti reguliavimą. Tačiau birželio pradžioje jis išleido vykdomąjį įsakymą, kuris galėtų suteikti vyriausybei bent jau tam tikrą didesnės priežiūros priemonę. Jame numatyta, kad dirbtinio intelekto įmonės savanoriškai pateiks savo modelius vyriausybei peržiūrėti prieš juos išleidžiant. Nepaisant to, galutinis įsakymas buvo mažiau griežtas, nei siūlė kai kurie ankstesni pasiūlymai.

 

Nuo pat įkūrimo 2021 m. „Anthropic“ pozicionavo save, kaip teikiančią pirmenybę saugumui, dažnai įspėdama apie su savo produktais susijusią riziką. Dar praėjusią savaitę įmonė pasiūlė visoje pramonėje paskelbti dirbtinio intelekto technologijų kūrimo moratoriumą. „Manome, kad pasauliui būtų naudinga turėti galimybę sulėtinti arba laikinai sustabdyti pažangiojo dirbtinio intelekto kūrimą“, – teigė įmonė. Tačiau, kad tai veiktų, dirbtinio intelekto įmonės įvairiose šalyse turėtų susitarti sustabdyti savo darbą pagal tas pačias sąlygas.

 

Nepaisant šio patrauklumo, „Anthropic“ ir toliau trumpais intervalais diegia naujus dirbtinio intelekto modelius. Bendrovė taip pat ruošiasi pirminiam viešam akcijų siūlymui (IPO); praėjusią savaitę ji pateikė savo prospektą SEC. Vos prieš kelias savaites ji pritraukė kapitalo iš investuotojų kitame finansavimo etape, pasiekdama 965 mlrd. USD vertę. Tuo metu bendrovė teigė, kad jos metinės pajamos pasiekė 47 mlrd. USD. Balandžio mėnesį minėtas skaičius buvo 30 mlrd. USD.“ [1]

 

1. Neue "Mythos"-Version: KI-Modell jetzt für breite Öffentlichkeit verfügbar. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 11 June 2026: 24.   lid.