Do You Seriously Believe the People Who Claim They Will Rearm the West for Modern Warfare—At the Cost of Billions of Dollars or Euros?

 

If you do, then I happen to have a bridge in the middle of London I could sell you. In other words, you are trusting people who are shamelessly trying to make a profit at your expense.

 

Modern warfare requires vast swarms of precision drones and missiles; without them, you cannot achieve anything—as the U.S. experience in Iran demonstrates. The scale of these swarms depends on the size of the country you are fighting: the larger the nation, the more assets you need, simply because there are more targets. When these devices themselves are used to destroy targets, they do not return.

 

You cannot simply stockpile them, as they will become obsolete—essentially junk—within a year. New versions emerge rapidly: faster (and thus harder to destroy), better controlled, with longer range, and greater payload capacity. In peacetime, there are two viable strategies: selling large quantities cheaply to nations at war or selling them in bulk for civilian use—while retaining the capacity to pivot all production toward one’s own military needs in the event of war. China currently occupies both niches.

 

The West possesses neither the capital nor the technology—specifically the necessary quantities of rare earth elements—to displace China from these markets. Anyone who claims otherwise doesn't know what they are talking about—or, more likely, is trying to deceive you.

 

This is a highly pressing issue for the Western defense industry. The fundamental challenges of modern warfare include the massive demand for low-cost, mass-produced technologies (especially drones), their rapid obsolescence, and China’s dominance over supply chains.

This dilemma highlights a deep rift between traditional Western military doctrine and the new reality:

1. Mass versus Quality (The "Arsenal of Democracy" problem)

For decades, the Western defense industry—particularly in the U.S. and major European nations—has prioritized "quality over quantity." The focus has been on developing weapons that are incredibly expensive and technologically advanced, yet produced at a very slow pace (e.g., F-35 fighter jets, sophisticated missile defense systems, and complex tanks).

•           The result: While these weapons are excellent for localized conflicts or operations requiring surgical precision, the system falters in large-scale wars of attrition—where drones and missiles are deployed by the tens of thousands and function essentially as expendable ammunition.

•           Stockpiling equipment for decades to come is no longer feasible—not only due to financial constraints, but also because components such as drone batteries, motors, software, electronic warfare (EW) systems, and other technologies evolve every few months, significantly enhancing their combat effectiveness.

 

2. China’s Manufacturing and Raw Material Advantage

Today, China serves as the world’s factory, controlling not only the market for civilian drones (such as those from DJI)  and military drone parts (to Iran and Iran’s friends for example) but also the extraction and processing of rare earth elements (neodymium, dysprosium, etc.)—materials essential for the motors, sensors, and microchips found in every drone.

•           The West is currently attempting to diversify its supply chains and establish its own manufacturing facilities; however, such an undertaking requires many years and massive subsidies—funds that are simply not available in the West.

•           For the time being, Western companies cannot compete with China on price within the civilian or military sector. This means they lack the robust, ongoing manufacturing base that could be sustained during peacetime and then instantly pivoted toward military production in the event of war with participation of Western countries.

 

3. Where Are Those Billions Going?

When politicians and defense corporations speak of "hundreds of billions of euros or dollars," criticisms regarding "profiteering" are often well-founded. Traditional defense giants (such as Lockheed Martin, Rheinmetall, and BAE Systems) have a vested interest in continuing expensive, long-term projects, as these guarantee the highest profit margins.

Nevertheless, change—albeit slow—is underway. An internal struggle is currently unfolding within the West:

•           The "old guard" is attempting to secure budget allocations for traditional heavy weaponry.

•           New technology companies (defense startups) are attempting to prove that wars will be won by inexpensive swarms of drones controlled by software and artificial intelligence—as is currently done by China and the nations that purchase its products. While the U.S. Pentagon has launched the "Replicator" program—aimed at rapidly producing thousands of low-cost, autonomous systems to counterbalance China’s numerical advantage—these thousands represent merely a drop in the ocean in the event of a conflict with a mid-sized, non-nuclear state.

In summary:

Skepticism regarding the "blind pouring of billions" into the legacy defense industrial system is entirely rational. If these billions are spent on acquiring a handful of exorbitantly expensive, symbolic weapons—rather than on the mass production of affordable technology and the securing of independence in raw materials—it will effectively be a waste of money that fails to address the core problem. The West must not simply "provide more funding"—which, as indicated by voter sentiment in the U.S., France, Germany, and elsewhere, is not readily available—but rather fundamentally transform how it wages war and manufactures weaponry, while simultaneously putting an end to the current wave of fraud.

 

So, what do you think about my bridge in the middle of London?

Jūs rimtai tikite žmonėms, kurie sako, kad už daug milijardų dolerių ar eurų jie perginkluos Vakarus šiuolaikiniam karui?

Jei tikite, tai aš turiu tiltą viduryje Londono ir galėčiau jį jums parduoti. Kitaip sakant, jūs tikite žmonėms, kurie begėdiškai bando pasipinigauti jūsų sąskaita.

 

Šiuolaikiniam karui reikia daugybės spiečių tiksliųjų dronų ir raketų, be jų nieko nepasieksi, kaip rodo JAV patyrimas Irane. Tas daugybės dydis priklauso nuo šalies, su kuria kariaujate dydžio. Kuo ši šalis didesnė, tuo daugiau reikia, nes taikinių daugiau. Šie prietaisai, jei patys naudojami taikiniams susprogdinti, atgal negrįžta.

 

Prikimšti sandėlius jais neišeina, nes jie per metus pavirs šiukšlėmis. Labai greitai pasirodo tokie, kurie skrenda, važiuoja ar plaukia greičiau (sunkiau sunaikinti), valdomi geriau, nuvyksta toliau, gabena daugiau. Dvi išeitys taikos metu: dideliais kiekiais pigiai pardavinėti kariaujančioms šalims ir dideliais kiekiais pigiai pardavinėti civiliniams tikslams, o karo metu viską pervesti gamybai savo karo reikalams. Kinija užima abi šias nišas.

 

Vakarai neturi nei pinigų, nei technologijų (ypač retųjų žemių reikiamais kiekiais) išstumti Kiniją iš šių nišų. Kas sako kitaip, nežino, apie ką kalba, bet dažniausiai, bando jus apgauti.

 

Tai  labai aktuali Vakarų gynybos pramonės problemą. Esminiai šiuolaikinio karo iššūkiai: milžiniškas pigių, masiškai gaminamų technologijų (ypač dronų) poreikis, greitas jų moralinį pasenimas ir Kinijos dominavimas tiekimo grandinėse.

Ši dilema rodo gilų atotrūkį tarp tradicinės Vakarų karinės doktrinos ir naujosios realybės:

1. Masė prieš kokybę (The "Arsenal of Democracy" problema)

Vakarų (ypač JAV ir stambiųjų Europos valstybių) gynybos pramonė dešimtmečius buvo orientuota į „kokybę, o ne kiekybę“. Buvo kuriami neįtikėtinai brangūs, itin technologiškai pažangūs, tačiau, labai lėtai gaminami, ginklai (pavyzdžiui, F-35 naikintuvai, pažangios priešraketinės sistemos, sudėtingi tankai).

•           Rezultatas: Šie ginklai puikiai tinka lokaliems konfliktams ar chirurginio tikslumo operacijoms, tačiau plataus masto išsekinimo kare, kur dronai ir raketos naudojami dešimtimis tūkstančių ir veikia, kaip vienkartiniai šaudmenys, ši sistema stringa.

•           Prikimšti sandėlių dešimtmečiams į priekį nebeįmanoma ne tik dėl finansų, bet ir dėl to, kad dronų akumuliatoriai, motorai, programinė įranga, elektroninė kova (EW) ir kitos technologijos keičiasi kas kelis mėnesius, kas juos žymiai sustiprina kovoms.

2. Kinijos gamybinis ir žaliavų pranašumas

Kinija šiandien yra pasaulio gamykla, kontroliuojanti ne tik civilinių dronų rinką (pavyzdžiui, „DJI“), bet ir retųjų žemių elementų (neodimo, disprozio ir kt.) gavybą bei perdirbimą, kurie yra būtini kiekvieno drono varikliui, sensoriui ar mikroschemai.

•           Vakarai šiuo metu bando diversifikuoti tiekimo grandines ir kurti savo gamyklas, tačiau tam sukurti reikia ne vienerių metų ir milžiniškų subsidijų, kurioms pinigų Vakaruose nėra.

•           Kol kas civiliniame ir karo pramonės sektoriuje Vakarų įmonės negali konkuruoti kaina su Kinija, o tai reiškia, kad jos neturi tos nuolatinės gamybinės bazės, kurią taikos metu būtų galima palaikyti, o karo su Vakarų dalyvavimu metu – akimirksniu perorientuoti į karinius bėgius.

3. Kur nukreipiami tie milijardai?

Kai politikai ir gynybos korporacijos kalba apie „šimtus milijardų eurų ar dolerių“, kritika dėl „pasipinigavimo“ dažnai yra pagrįsta. Tradiciniai gynybos gigantai (Lockheed Martin, Rheinmetall, BAE Systems) yra suinteresuoti tęsti brangius, ilgalaikius projektus, nes jie garantuoja didžiausią pelno maržą.

Tačiau pokyčių, nors ir lėtų, esama. Šiuo metu Vakaruose vyksta vidinė kova:

•           Senoji gvardija bando įsisavinti biudžetus tradiciniam sunkiajam ginklavimuisi.

•           Naujosios technologijų įmonės (gynybos startuoliai) bando įrodyti, kad karą laimės pigūs, programine įranga ir dirbtiniu intelektu valdomi dronų spiečiai, t.y. Kinija ir jos gaminių pirkėjai, kaip Iranas, husiai ir kiti. Nors JAV Pentagonas pradėjo programą „Replicator“, kurios tikslas – per trumpą laiką pagaminti tūkstančius pigių, autonominių sistemų, siekiant atsverti Kinijos kiekybinį pranašumą, tačiau tie tūkstančiai yra lašas jūroje karo su vidutine nebranduoline valstybe atveju.

Apibendrinant:

Skepticizmas dėl „aklo milijardų pylimo“ į senąją gynybos pramonės sistemą yra labai racionalus. Jei tie milijardai bus išleisti pirkti keliems labai brangiems simboliniams ginklams, o ne masinei, pigių technologijų gamybai ir žaliavų nepriklausomybei užsitikrinti, tai iš tiesų bus pinigų švaistymas, neišsprendžiantis pagrindinės problemos. Vakarai turi ne tiesiog „duoti daugiau pinigų“, kurių nėra, kaip rodo rinkėjai JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur, bet iš esmės pakeisti tai, kaip jie kariauja ir gamina ginklus, o iki to laiko sustabdyti apgavysčių bangą.

 

Tai ką jūs galvojate apie mano tiltą viduryje Londono?

What Is the Main Error Regarding NATO Enlargement After the Cold War?

“Lisa Howard, a professor of political science at Georgetown University, and Michael O'Hanlon, the Philip G. Knight Chair in Defense and Strategy at the Brookings Institution, discuss this in an article for *The Washington Post*.

 

The authors argue that it is time to consider an idea that could, at some point, prove useful in achieving a stable and lasting peace—specifically, how the international community might help protect Ukraine in the future without admitting it into NATO.

 

"Some might argue that changing our position now would violate NATO’s so-called 'open-door' policy, which dates back to the immediate post-Cold War era. However, this policy is flawed and fundamentally misinterprets NATO’s founding document—the North Atlantic Treaty—which stipulates that any new member must contribute to the security of the North Atlantic region," the authors state.”

 

According to this article by Lisa Howard and Michael O'Hanlon, the primary error in NATO’s post-Cold War enlargement is the so-called "open-door" policy.

 

The authors highlight key reasons why this policy is considered flawed:

 

• A distortion of the North Atlantic Treaty: The authors contend that this policy misinterprets NATO’s founding document. The treaty stipulates that the admission of new members must benefit the security of the entire North Atlantic region, rather than serving as an automatic obligation to admit any state.

 

• Destabilization of security: A blind adherence to an "open-door" policy can lead to decisions that, rather than strengthening regional security, may in some cases destabilize it.

 

• Ignoring alternatives: Instead of pushing for Ukraine’s admission to the Alliance at all costs—a move that blocks any potential peace agreement with Russia—the authors propose developing a new security architecture. For instance, Western diplomacy could help protect Ukraine even without formal NATO membership, thereby ensuring a sustainable peace.

 

 

 

 

 

 

Kokia pagrindinė NATO plėtros po Šaltojo karo klaida?

„Apie tai rašo JAV Džordžtauno universiteto politikos mokslų profesorė Lisa Howard ir Brukingo instituto Philipo G. Knighto gynybos ir strategijos katedros vadovas Michaelas O'Hanlonas leidinio „The Washington Post“ straipsnyje.

 

Autoriai mano, kad atėjo laikas apsvarstyti idėjas, kurios tam tikru metu galėtų būti naudingos, siekiant stabilios ir ilgalaikės taikos. Visų pirma – kaip tarptautinė bendruomenė ateityje galėtų padėti apsaugoti Ukrainą, nepriimant jos į NATO.

 

„Kai kas pasakytų, kad mūsų pozicijos pakeitimas dabar pažeistų vadinamąją NATO „atvirų durų“ politiką, kurios ištakos siekia laikotarpį iškart po Šaltojo karo. Tačiau ši politika yra klaidinga ir iš esmės neteisingai interpretuoja NATO steigiamąjį dokumentą – Šiaurės Atlanto sutartį, kurioje nurodoma, kad bet kokia nauja narystė turi prisidėti prie Šiaurės Atlanto regiono saugumo“, – teigia autoriai.“

Remiantis šiuo Lisos Howard ir Michaelo O'Hanlono straipsniu, pagrindinė NATO plėtros po Šaltojo karo klaida yra vadinamoji „atvirų durų“ politika.

Autoriai pabrėžia keletą esminių priežasčių, kodėl ši politika laikoma ydinga:

•           Šiaurės Atlanto sutarties iškraipymas: Autorių teigimu, ši politika neteisingai interpretuoja NATO steigiamąjį dokumentą. Sutartyje numatyta, kad naujų narių priėmimas turi būti naudingas viso Šiaurės Atlanto regiono saugumui, o ne tapti automatiniu įsipareigojimu priimti bet kurią valstybę.

•     Saugumo destabilizavimas: Aklo sekimo „atvirų durų“ principu pasekmė – sprendimai, kurie ne stiprina, o tam tikrais atvejais gali destabilizuoti regiono saugumo situaciją.

•           Alternatyvų ignoravimas: Užuot siekus žūtbūtinio Ukrainos priėmimo į Aljansą (kas blokuoja bet kokį taikos susitarimą su Rusija), autoriai siūlo kurti naują saugumo architektūrą. Pavyzdžiui, Vakarų šalių diplomatija galėtų padėti apsaugoti Ukrainą ir be formalios narystės NATO, taip užtikrinant tvarią taiką.

 

 

JAV vaistų kainodaros planas amerikiečiams kol kas nepasiteisino --- Po Trumpo pastangų bendrovės vengė išleisti produktus į Europą. Vienintelis būdas Europai gauti naujų, gyvybę gelbstinčių, vaistų – Europos vyriausybės turi mokėti už juos rinkos kainas. Rinkėjai turės tai prastumti.

 

Prezidento Donaldo Trumpo „Didžiausio palankumo šalies“ (MFN) vaistų kainodaros politika tiesiogiai sukėlė didelę farmacijos aklavietę Europoje, dėl kurios vaistų kompanijos sulaikė arba atidėjo gyvybę gelbstinčių vaistų tiekimą. Siekdamos apsaugoti savo labai pelningus JAV pajamų srautus nuo Europos kainų lyginamųjų indeksų sumažinimo, pasaulinės vaistų gamintojos verčia Europos vyriausybes mokėti žymiai didesnius, rinkos kainomis pagrįstus tarifus.

 

_________________________________________

Pasaulinės kainų svyravimai

Pagal dabartinės administracijos MFN politiką JAV vyriausybė susieja tai, ką moka už tam tikrus vaistus, su mažesnėmis kainomis, dėl kurių susitaria kitos turtingos šalys. Kadangi JAV sudaro daugiau nei pusę pasaulinių išlaidų farmacijai, vaistų kompanijos susiduria su atšiauria finansine realybe: mažesnės kainos priėmimas Europoje automatiškai verčia jas mažinti kainas – ir pelną – Amerikoje.

Siekdamos apsaugoti savo JAV pelno maržas, farmacijos įmonės renkasi apeiti arba atidėti vaistų diegimą Europoje:

• Mažiau vaistų paleidimo: Nauji „GlobalData“ duomenys rodo, kad per pastaruosius 17 mėnesių naujų vaistų išleidimas visoje Europoje sumažėjo 27 %, palyginti su laikotarpiu iki plano paskelbimo. Kitose pramonės analizėse teigiama, kad per 10 mėnesių po direktyvos įsigaliojimo šis sumažėjimas siekė net 35 %.

• Rinkos pašalinimas: Tokios įmonės kaip „Amgen“ pašalino savo cholesterolio vaistą „Repatha“ iš Danijos, baiminantis, kad Danijos kainų lyginamasis rodiklis bus panaudotas prieš JAV kainas. „Insmed“ panašiai atidėjo savo plaučių ligų vaisto „Brinsupri“ paleidimą Vokietijoje.

• Žalesnių ganyklų paieška: Vaistų gamintojai perkelia dėmesį į tokias rinkas kaip Japonija ir Artimieji Rytai, kur jie užsitikrino palankesnes bazines kainų lyginamasis rodiklis.

 

Europos dilema: mokėti arba laukti

Trumpo administracija aiškiai įvardijo mažas vaistų kainas Europoje kaip prekybos ginčą, taikydama tarifų grasinimus, kad priverstų Europos šalis „sumokėti savo teisingą dalį“ už pasaulinius mokslinius tyrimus ir plėtrą.

 

Tai palieka Europos vyriausybes įstrigusias tarp biudžeto apribojimų ir visuomenės sveikatos poreikių. Dėl to farmacijos kraštovaizdis Europoje keičiasi dviejų pagrindinių alternatyvų link:

 

Strategijos mechanizmo poveikis pacientams

Jungtinės Karalystės modelis

Sutikimas su aukštesnėmis naujų vaistų kainomis mainais į platesnes prekybos nuolaidas (pvz., be muitų eksportą).

Vengiama prekybos karų, tačiau padidinami nacionaliniai sveikatos priežiūros biudžetai.

Savarankiško mokėjimo maršrutas

Visiškai apeinant vyriausybės kompensavimą. Tokios įmonės kaip „Novartis“, „Novo Nordisk“ ir „Eli Lilly“ vaistus Europoje pristato per privačius mokėjimo kanalus arba tiesiogiai vartotojams per prenumeratas.

Apribojama prieiga tik turtingiems piliečiams, kurie gali sau leisti išlaidas padengti patys.

 

Ar rinkėjai tai prastums?

 

Nors kai kurie analitikai teigia, kad Europos vyriausybės galiausiai bus priverstos pasiduoti, nes gyvybę gelbstinčių vaistų neleidimas piliečiams yra „politinė savižudybė“, Europos Sąjunga bando pasipriešinti kaip vieningas blokas.

 

Užuot pasidavusios JAV rinkos kainodarai, Europos Komisija ir tokios valstybės narės kaip Prancūzija ir Vokietija labai remiasi žemyno suverenitetu. Tokiomis priemonėmis kaip Kritinių vaistų įstatymas Europa bando koordinuoti tikslinį finansavimą, paspartinti klinikinius tyrimus ir teikti pirmenybę vidaus gamybai Europoje.

Galiausiai, jei Europos rinkėjai nori nedelsiant pasinaudoti absoliučiai naujausia pasaulinių medicinos inovacijų banga, vyriausybės turės mokėti arba gerokai artimesnes kainas JAV rinkos kainoms, arba sėkmingai sukurti visiškai nepriklausomą, Europos subsidijuojamą biotechnologijų ekosistemą nuo nulio. Tai mažai tikėtina. Vakarų Europa neturi pigios energijos dirbtiniam intelektui (DI) palaikyti, todėl atsisako pirkti pigias rusiškas dujas. Argumentas dėl energijos apribojimų prideda modernų sudėtingumo sluoksnį, ypač kai medicinos inovacijos vis labiau remiasi dirbtiniu intelektu (DI) vaistų atradimui, baltymų lankstymui ir klinikinių duomenų analizei.

 

• Duomenų centrų poreikiai: DI pagrįsta biotechnologija remiasi didžiuliais skaičiavimais, kuriems reikia didžiulių patikimos, pigios elektros energijos kiekių.

 

• Energijos sąnaudos: Vakarų Europa susidūrė su struktūriniais pokyčiais savo energetikos kraštovaizdyje, dėl kurių elektros energijos sąnaudos padidėjo, palyginti su JAV dalimis ar technologijų centrais visame pasaulyje. Dėl šio sąnaudų skirtumo didžiulės DI infrastruktūros talpinimas tampa mažiau konkurencingas, o tai gali spausti Europos technologijomis pagrįstas biotechnologijų startuolius.

 

„Praėjusiais metais Trumpo administracija parengė planą kovoti su didelėmis vaistų kainomis – priversti Europos vyriausybes mokėti daugiau.

 

Rezultatas iki šiol: vis dar aukštos vaistų kainos JAV ir mažiau naujų vaistų Europoje.

 

Remiantis rinkos tyrimų duomenimis, per pastaruosius 17 mėnesių naujų vaistų išleidimas Europos šalyse sumažėjo 27 %, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu iki prezidento Trumpo paskelbimo apie planą, sako tyrimų bendrovė „GlobalData“. Tuo tarpu vaistų patvirtinimo procesai Europoje per tą patį laikotarpį išliko stabilūs.

 

„Kai kurios bendrovės svarsto: „Galbūt aš ten į rinką nežengsiu, nes tai tiesiog bus panaudota prieš mane Jungtinėse Valstijose“, – teigė Ipsita Smolinski, sveikatos politikos tyrimų įmonės „Capitol Street“ direktorė.

 

Siekdami išvengti muitų, daugiau nei 20 vaistų gamintojų susitarė su administracija, kad JAV nustatys kainas, kurios nebus daug didesnės už kainas, taikomas kitų šalių grupėje.

 

Deklaruojamas tikslas – apsaugoti amerikiečius nuo didelių kainų ir nuo to, kad jie netiesiogiai subsidijuotų pigesnius vaistus likusiam pasauliui.

 

Programa vis dar įgyvendinama, o jos rezultatas gali būti mažesnės vaistų kainos. 2026 m., įgyvendinant susitarimus su D. Trumpo administracija, sumažėjo populiarių vaistų, skirtų svoriui mažinti ir nevaisingumui gydyti, kainos.

 

Vis dėlto kai kurios bendrovės pasitraukė iš tam tikrų rinkų – arba išvis jose nepasirodė – kad joms nereikėtų mažinti pajamų, gaunamų JAV rinkoje.

 

Europiečiai ir taip ilgiau nei amerikiečiai laukia naujų gydymo būdų. Europos pacientų forumo (angl. *European Patients' Forum*) atstovė Flavia Topan teigė, kad tolesni vėlavimai kelia nerimą.

 

Vasario mėnesį bendrovė „Amgen“ pasitraukė iš Danijos rinkos su cholesterolio kiekį mažinančiu vaistu, baimindamasi, kad Danijoje taikomos kainos gali turėti įtakos kainodarai JAV. „Amgen“ į prašymus pakomentuoti situaciją neatsakė.

 

Bendrovės „Insmed“ vadovas Williamas Lewisas pernai pareiškė, kad įmonė atideda vaisto, skirto lėtinėms plaučių ligoms gydyti, pristatymą Europoje dėl JAV vykdomos politikos. Šio vaisto, pavadinimu „Brinsupri“, metinė kaina JAV siekia 88 000 JAV dolerių.

 

„Insmed“ atstovas teigė, kad Europos pacientai gali gauti šį vaistą dalyvaudami klinikiniuose tyrimuose arba pasinaudodami „kitais komerciniais kanalais“. „Novartis“ generalinis direktorius Vasas Narasimhanas teigė, kad bendrovė svarsto galimybę pristatyti vaistus Europos privačiojoje rinkoje – užuot naudojusis valstybinėmis programomis. Taip siekiama išvengti susitarimų dėl tokių kainų Europoje, kurios galėtų nustatyti žemesnę kartelę kainoms, taikomoms JAV rinkoje.

 

V. Narasimhanas nurodė, kad bendrovė pradėtų nuo vaisto autoimuninėms ligoms gydyti, kuriam JAV ir Europoje dar laukiama reguliavimo institucijų patvirtinimo.

 

„Matėme Europos kainų kontrolės pasekmes, todėl perkelti tą pačią politiką į JAV būtų klaidinga“, – sakė Chanse'as Jonesas, pramonės grupės „Pharmaceutical Research and Manufacturers of America“ atstovas. Jis pridūrė, kad ši grupė negali komentuoti atskirų bendrovių sprendimų dėl to, kada ir kur jos pristato naujus vaistus.

 

Didelės vaistų kainos JAV yra aštrus politinis klausimas, kurį kritikuoja abiejų partijų įstatymų leidėjai.

 

„Manome, kad Europos šalys taip pat turėtų prisidėti prie pasaulinių medicinos inovacijų, – teigė JAV „Medicare“ ir „Medicaid“ paslaugų centrų (angl. *Centers for Medicare and Medicaid Services*) atstovas. – Jei jos to daryti nenori, JAV nevers gamintojo parduoti savo produkcijos nepagrįstai sumažintomis kainomis kurioje nors Europos valstybėje.“

 

Pagal pernai pasiektus susitarimus, „didžiausio palankumo šalies“ principu grindžiama kaina būtų nustatoma atsižvelgiant į kainų vidurkį tam tikroje lyginamųjų šalių grupėje.

 

Prezidentas D. Trumpas teigė, kad bendrovės taip pat galėtų parduoti naujai pristatytus vaistus „TrumpRx“ interneto svetainėje mažesnėmis kainomis. Pavyzdžiui, bendrovė „Amgen“ savo vaistui „Repatha“ šioje svetainėje pasiūlė 60 proc. nuolaidą nuo maždaug 6 900 JAV dolerių metinės kainos.

 

Administracija sutiko trejus metus netaikyti bendrovėms muitų, mainais už tai, kad jos sumažintų kainas.

 

Šiais metais Europos Sąjungos už sveikatą atsakingas komisaras nagrinėjo šios politikos poveikį, tačiau pažymėjo, kad dar per anksti daryti išvadas. Frankas Vandenbroucke’as, Belgijos ministro pirmininko pavaduotojas bei sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų ministras, spalio mėnesį buvo vienas iš straipsnio, kuriame raginama Europą priešintis šiems susitarimams ir pradėti prekybinį tyrimą prieš JAV, autorių.

 

Kol kas vaistų gamintojai JAV vis dar nustato dideles oficialias kainas naujiems vaistams.

 

Pasak sveikatos priežiūros sektoriaus tyrimų bendrovės „3 Axis Advisors“, 42 naujų vaistų, kurie šiais metais pasirodė JAV rinkoje, oficialių kainų mediana siekė 357 000 JAV dolerių. 2025 m. rinkoje pasirodžiusių naujų vaistų oficialių kainų mediana buvo 289 980 JAV dolerių.

 

Bent viena šalis jau pareiškė, kad už vaistus mokės daugiau.

 

Jungtinė Karalystė praėjusiais metais sutiko imtis priemonių, kurios šiais metais leis į rinką patekti daugiau brangių vaistų.

 

„Daug bendrauju su Europos vyriausybėmis ir jos supranta, kad susiklostė nauja realybė, – teigė „Pfizer“ generalinis direktorius Albertas Bourla. – Jos negaus šių vaistų, jei nesumokės už juos tinkamos kainos.“” [1]

 

1. U.S. News: U.S. Drug-Pricing Plan Falls Flat --- Companies shied away from releasing products in Europe after Trump effort. Lawrence, Lizzy.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 10 Nov 2026: A2. 

U.S. Drug-Pricing Plan Falls Flat for Americans So Far --- Companies shied away from releasing products in Europe after Trump effort. The only way for Europe to get new life saving medicines – European governments must pay market prices for them. Voters will have to push it through

President Donald Trump’s "Most Favored Nation" (MFN) drug-pricing policy has directly triggered a major pharmaceutical standoff in Europe, causing drug companies to withhold or delay life-saving medications. To protect their highly lucrative U.S. revenue streams from being undercut by European price benchmarks, global drugmakers are pushing European governments to pay significantly higher, market-based rates.

________________________________________

The Global Price See-Saw

Under the current administration's MFN policy, the U.S. government ties what it pays for certain medications to the lower prices negotiated by other wealthy nations. Because the U.S. represents over half of global pharmaceutical spending, drug companies face a stark financial reality: accepting a lower price in Europe automatically forces them to slash prices—and profits—in America.

To protect their U.S. margins, pharmaceutical companies are choosing to bypass or stall European rollouts:

•           Fewer Drug Launches: New data from GlobalData reveals a 27% drop in new drug releases across Europe over the last 17 months compared to the period before the plan was announced. Other industry analyses place the drop as high as 35% in the 10 months following the directive.

•           Market Withdrawals: Companies like Amgen withdrew its cholesterol drug Repatha from Denmark because of fears that the Danish price benchmark would be weaponized against its U.S. pricing. Insmed similarly postponed launching its lung disease drug Brinsupri in Germany.

•           Seeking Greener Pastures: Drugmakers are shifting focus to markets like Japan and the Middle East, where they have secured more favorable baseline reference pricing.

 

Europe’s Dilemma: Pay Up or Wait

The Trump administration has explicitly framed low European drug prices as a trade dispute, applying tariff threats to force European nations to "pay their fair share" for global R&D.

This leaves European governments caught between budget constraints and public health needs. As a result, the pharmaceutical landscape in Europe is shifting toward two main alternatives:

Strategy	Mechanism	Impact on Patients
The United Kingdom Model	Consenting to higher prices for new medicines in exchange for broader trade concessions (like tariff-free exports).	Avoids trade wars but inflates national healthcare budgets.
The Self-Pay Outroute	Bypassing government reimbursement entirely. Companies like Novartis, Novo Nordisk, and Eli Lilly are launching drugs in Europe through private-pay channels or direct-to-consumer subscriptions.	Limits access exclusively to wealthy citizens who can afford out-of-pocket costs.

 

Will Voters Push It Through?

While some analysts suggest that European governments will ultimately be forced to capitulate because denying citizens life-saving medicine is "political suicide," the European Union is attempting to push back as a unified bloc.

Rather than succumbing to U.S. market pricing, the European Commission and member states like France and Germany are leaning heavily into continental sovereignty. Through measures like the Critical Medicines Act, Europe is trying to coordinate targeted funding, quicken clinical trials, and favor internal European manufacturing.

Ultimately, if European voters want immediate access to the absolute newest wave of global medical innovation, governments will either have to pay significantly closer to U.S. market rates, or successfully build a completely independent, European-subsidized biotech ecosystem from the ground up. That is unlikely. Western Europe has no cheap energy to run AI needed, refusing to buy cheap Russian gas. The argument regarding energy constraints adds a modern layer of complexity, particularly as medical innovation increasingly relies on artificial intelligence (AI) for drug discovery, protein folding, and clinical data analysis.

• Data Center Demands: AI-driven biotech relies on massive computation, which requires vast amounts of reliable, cheap electricity.

• Energy Costs: Western Europe has faced structural shifts in its energy landscape, leading to higher electricity costs relative to parts of the U.S. or tech hubs globally. This cost disparity makes hosting massive AI infrastructure less competitive, potentially squeezing European tech-driven biotech startups.

 

“The Trump administration last year came up with a plan to combat high drug prices -- making European governments pay more.

 

The result so far: still-high drug prices in the U.S. and fewer new drugs in Europe.

 

There has been a 27% drop in new drug releases across European countries over the past 17 months, compared with the same period before President Trump announced the plan, according to data from market-research firm GlobalData. Meanwhile, drug approvals in Europe have held steady over that time period.

 

"You have companies saying, 'Well maybe I won't enter the market there because it's just going to be used against me in the United States,'" said Ipsita Smolinski, director of health-policy research firm Capitol Street.

 

To avoid tariffs, more than 20 drugmakers agreed with the administration to not charge much more in the U.S. than they do in a basket of other nations.

 

The stated goal was to protect Americans from paying high prices and subsidizing the rest of the world's purchases of medicines at cheaper prices.

 

The program is still being rolled out and could lead to lower drug prices. The costs of popular weight loss and infertility drugs have gone down in 2026 as part of the deals with the Trump administration.

 

Yet some companies have pulled their drugs from certain markets -- or didn't launch in the countries to begin with -- so they didn't have to lower how much they get paid in the U.S.

 

Europeans already wait longer than Americans to get new treatments. Flavia Topan, a spokeswoman for the European Patients' Forum, said further delays are concerning.

 

In February, Amgen withdrew a cholesterol-lowering drug from Denmark's market because of fears that its Danish prices would translate to the U.S. Amgen didn't respond to requests for comment.

 

Insmed Chief Executive William Lewis said last year that that company was delaying European launches of its chronic-lung-condition drug because of the U.S. policy. The drug, named Brinsupri, lists for $88,000 a year in the U.S.

 

An Insmed spokesperson said European patients can access the drug through clinical trials and "alternative commercial pathways."

 

Novartis CEO Vas Narasimhan said the company is considering launching drugs in Europe's private market -- rather than through government programs -- to avoid agreeing to prices in Europe that could lower the bar for what they can charge in the U.S.

 

Narasimhan said the company would start with an autoimmune-disease drug that is still awaiting regulatory approval in the U.S. and Europe.

 

"We've seen the consequences of European price controls, and importing these same policies into the U.S. is the wrong approach," said Chanse Jones, a spokesman for the industry group Pharmaceutical Research and Manufacturers of America. He said the group can't speak to individual companies' decisions about when and where they launch new medicines.

 

High drug prices are a potent political issue in the U.S., criticized by lawmakers from both parties.

 

"We believe European nations should contribute to global medical innovation too," said a Centers for Medicare and Medicaid Services spokesperson. "If they are unwilling, the U.S. is not going to force a manufacturer to sell its products at unfairly discounted rates in a European country."

 

Under the deals reached last year, the "most favored nation" price would be based on the average of the prices charged in a basket of reference countries.

 

President Trump said companies would also sell newly launched drugs and medicines on the TrumpRx website at a lower price. For its drug Repatha, Amgen did offer a 60% discount off the roughly $6,900-a-year price tag for consumers on that site.

 

The administration agreed to spare companies from tariffs for three years in return for lowering prices.

 

This year, the European Union's health commissioner probed the policy's impact but said it was too early to tell. Frank Vandenbroucke, Belgium's deputy prime minister and minister of health and social affairs, in October co-wrote an article that argued for Europe to fight the deals and launch a trade investigation against the U.S.

 

So far, drugmakers are still listing new medicines at high prices in the U.S.

 

For the 42 new drugs that launched in the U.S. this year, the median list price was $357,000, according to 3 Axis Advisors, a healthcare research firm. The median list price for new drugs launched in 2025 was $289,980.

 

At least one country has so far said it would pay more for drugs.

 

The U.K. agreed last year to steps that would allow more high-priced medicines onto the market this year.

 

"I talk a lot with the European governments, and they understand that there is a new reality," said Pfizer Chief Executive Albert Bourla. "They won't have these medicines unless they pay for them at the proper cost."” [1]

 

1. U.S. News: U.S. Drug-Pricing Plan Falls Flat --- Companies shied away from releasing products in Europe after Trump effort. Lawrence, Lizzy.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 10 Nov 2026: A2. 

Ekonomika dabar – demokratų problema: rinkimų pažadai susiduria su iššūkiu, kaip padaryti normalų pragyvenimą finansiškai prieinamesnį

„Kolumbusas, Ohajas – Praėjusią savaitę, per demokratų partijos triuškinančią pergalę kadencijos vidurio rinkimuose, Tomas Greenas balsuodamas turėjo savų lūkesčių: griežtesnės taisyklės dirbtinio intelekto (DI) duomenų centrams, visuotinė sveikatos priežiūra ir geresnė darbuotojų apsauga.

 

29-erių metų programinės įrangos inžinierius prisidėjo prie to, kad Sherrodas Brownas būtų išrinktas į Senatą, o Amy Acton – į gubernatoriaus postą. Abu demokratai žadėjo neleisti daug energijos vartojantiems DI duomenų centrams didinti vartotojų sąskaitų už elektrą.

 

S. Brownas siekia apriboti komunalinių paslaugų kainų augimą ir kontroliuoti receptinių vaistų kainas. A. Acton žada panaikinti medicinines skolas ir suteikti mokesčių lengvatas šeimoms. Rinkėjai, lėmę demokratų triumfą šiuose rinkimuose, pasiuntė aiškią žinią: pasirūpinkite, kad ekonomika tarnautų mums.

 

Dabar demokratai privalo įgyvendinti tai, ką žadėjo.

 

Tačiau nėra garantijų, kad jiems pavyks, nors partija ir perima Atstovų Rūmų bei Senato kontrolę. Daugelio problemų įstatymų leidėjai tiesiog negali išspręsti.

 

Pagrindiniai Kongreso įrankiai – mokesčiai ir valstybės išlaidos – yra riboti ir veikia lėtai; be to, įstatymų leidėjams vis dar gresia D. Trumpo veto.

 

Naujajai daugumai gali būti sunku sustabdyti karą Irane, dėl kurio, praėjus keliems mėnesiams po prezidento D. Trumpo sprendimo pulti, pakilo energijos kainos. Benzino kainos, kurias daugiausia diktuoja pasaulinės energijos rinkos, gali išlikti aukštos net ir pasibaigus karui.

 

Senate demokratai rengiasi balsavimams dėl D. Trumpo įvestų muitų Kanadai panaikinimo – tai dalis jo inicijuoto pasaulinio prekybos karo, prisidėjusio prie kainų kilimo. Visgi jie pripažįsta, kad griežtesni apribojimai prezidento galioms nustatyti muitus (kurias D. Trumpas visame pasaulyje išnaudojo iki pat ribos) gali sulaukti veto, tad šį klausimą greičiausiai teks atidėti iki kitos administracijos kadencijos.

 

Rinkėjų lūkesčių tenkinimas gali turėti ir nenumatytų pasekmių. Pavyzdžiui, duomenų centrų veiklos ribojimas ir DI plėtros stabdymas gali pakenkti JAV ekonomikai – taip nukentėtų tie patys rinkėjai, kurie reikalauja šią sritį suvaržyti. Ketvirtadienį „Nasdaq“ indeksas smuko, investuotojams baiminantis, kad naujasis, demokratų kontroliuojamas Kongresas gali sužlugdyti DI bumą, kuris pastaruoju metu skatino rinkų augimą.

 

Vienas iš pirmųjų Atstovų Rūmų demokratų tikslų – atšaukti D. Trumpo įvykdytus finansavimo mažinimus „Medicaid“ ir „Įperkamos sveikatos priežiūros įstatymo“ (angl. *Affordable Care Act*) subsidijos – tai dalis pernai priimto „vieno didelio, puikaus įstatymo projekto“, – teigė Atstovų Rūmų narė Debbie Dingell (demokratė iš Mičigano valstijos). Ji kartu su kitais įstatymų leidėjais tariasi dėl teisėkūros prioritetų nustatymo. „Sausio 3 d., demokratams perėmus Kongreso kontrolę, mūsų lauks 100 valandų ir 100 dienų darbotvarkė“, – interviu sakė D. Dingell.

 

Socialinių išmokų didinimas, nors ir suteikia tiesioginę pagalbą sunkumų patiriančioms šeimoms, ilguoju laikotarpiu gali paskatinti infliaciją, o jei nebus kompensuotas didesniais mokesčiais – dar labiau padidinti biudžeto deficitą.

 

Nors JAV ekonomika bendrai yra stipri, tai nepakeitė niūrios amerikiečių nuotaikos – jie beveik nejaučia šio augimo naudos.

 

Didžioji dalis augančių nacionalinių pajamų atiteko investuotojams, o ne darbuotojams. JAV Darbo departamento duomenimis, ekonominės produkcijos dalis, tenkanti darbuotojams (atlyginimų ir socialinių garantijų pavidalu), yra mažiausia per pastaruosius 80 metų, už kuriuos turima statistika.

 

Skolinimosi kaštai yra dideli: būsto paskolų palūkanų normoms siekiant apie 7 proc., daugelis norinčiųjų įsigyti būstą – o tai svarbi „amerikietiškos svajonės“ dalis – nebegali to padaryti. Šias palūkanų normas smarkiai veikia JAV Federalinio rezervo sistemos (FED) sprendimai: ji kelia palūkanų normas, siekdama pažaboti infliaciją, arba jas mažina, norėdama paskatinti užimtumą. Šiuo metu pagrindinė problema yra infliacija, o ne nedarbas, todėl investuotojai tikisi, kad palūkanų normos ir toliau kils.

 

Per pastaruosius tris mėnesius JAV darbo rinkoje kas mėnesį buvo sukuriama vidutiniškai 137 000 darbo vietų, o nedarbo lygis išliko žemas. Vis dėlto, palyginti su ankstesniais metais, darbuotojų samdymas sulėtėjo, o milijonai amerikiečių negali rasti nuolatinio darbo pagal savo specialybę.

 

Greenas, rinkėjas iš Ohajo valstijos, prieš septynis mėnesius neteko darbo – jis dirbo programinės įrangos inžinieriumi banke ir uždirbo 89 000 JAV dolerių per metus. Išsiuntęs 500 gyvenimo aprašymų, jis sulaukė vos keliolikos kvietimų į darbo pokalbius – tai dažna problema, kuria skundžiasi darbo ieškantys žmonės. Jis atidėjo planus įsigyti būstą, o neturėdamas sveikatos draudimo, už vaistus moka savo lėšomis.

 

„Atrodo, kad ekonomikos būklė nėra puiki, bent jau mano požiūriu“, – sakė demokratas Greenas.

 

Demokratų valstijų įstatymų leidėjai ir išrinkti pareigūnai visoje JAV gali turėti daugiau laisvės nei jų kolegos Kongrese nustatyti naują politiką būsto, darbo užmokesčio, mokesčių ir duomenų centrų plėtros srityse. Demokratai iškovojo gubernatoriaus posto ir abiejų valstijos įstatymų leidžiamosios valdžios rūmų kontrolę mažiausiai šešiose valstijose, įskaitant Mičiganą, Arizoną ir Nevadą.

 

Naujai išrinktos demokratų gubernatorės Gina Hinojosa Teksase, Aktonas Ohajuje ir Keisha Lance Bottoms Džordžijoje visos agitavo už duomenų centrų apribojimą.

 

Mičigane Jocelyn Benson sėkmingai kandidatavo į gubernatores, pažadėjusi sumažinti išlaidas, padidinti atlyginimus ir panaikinti korupciją. Benson planuoja priimti 5000 USD mokesčių lengvatą globėjams, išplėsti medicininių skolų mažinimą ir įsteigti receptinių vaistų įperkamumo tarybą, turinčią įgaliojimus tvirtinti kainų didinimą. Benson taip pat nori garantuoti mokytojams minimalų pradinį atlyginimą, kad būtų bent  60 000 JAV dolerių metinis atlyginimas, – sakė ji.

 

Paprasta matematika paaiškina, kodėl įperkamumo klausimas tapo vienu svarbiausių veiksnių per kadencijos vidurio rinkimus. Pasak Darbo departamento, per 12 mėnesių iki rugsėjo infliacija siekė 3,7 proc. – ją didino dėl karo Irane šoktelėjusios benzino kainos, muitai bei kainų šuoliai, susiję su dirbtinio intelekto plėtra. Iki spalio pabaigos vidutinis darbo užmokestis išaugo 3,1 proc.

 

„Politikams nuoseklus realiojo darbo užmokesčio didinimas yra kelias į pergalę ir sėkmę“, – teigė Donas Schneideris, buvęs Kongreso respublikonų ekonomikos patarėjas, šiuo metu dirbantis investiciniame banke „Piper Sandler“. Pasak jo, kainos, palyginti su pajamomis, augo „pernelyg sparčiai – ypač tų prekių ir paslaugų, kurios rinkėjams yra itin svarbios, pavyzdžiui, maisto produktų ar vakarienių restoranuose“.

 

Yra du būdai, kaip padėti darbuotojams neatsilikti nuo kylančių kainų. Vienas iš demokratų siūlomų variantų – didinti minimalųjį darbo užmokestį arba sudaryti palankesnes sąlygas darbuotojams burtis į profesines sąjungas, taip suteikiant jiems daugiau derybinės galios.

 

Kitas kelias – mažinti infliaciją, kad kainų kilimas „neišgraužtų“ didelės dalies namų ūkių pajamų. Be demokratų pastangų panaikinti muitus ir užbaigti karą Irane, kai kurie ekonomistai siūlo mažinti federalinio biudžeto deficitą – tai padėtų pažaboti infliaciją.

 

Ohajo valstijos Delavero apygardoje dvi draugės – Kim Bell ir Tiffany Weiser – teigė palaikiusios demokratus, tikėdamosi, kad šie panaikins muitus ir padės sumažinti maisto produktų bei kitų prekių kainas. 51-erių T. Weiser pasakojo, kad šią vasarą atsisakė planų remontuoti namo priekinę verandą, nes „medienos ir kitų medžiagų kainos, palyginti su praėjusia vasara, smarkiai pakilo“.

 

Demokratų galimybės priimti įstatymus dabar yra didesnės, nes respublikonai, išlaikę savo vietas po nesėkmingų kadencijos vidurio rinkimų, tikėtina, bus labiau linkę bendradarbiauti su dauguma, mano Jaredas Bernsteinas, buvęs vyriausiasis prezidento Joe Bideno ekonomikos patarėjas.

 

„Manau, kad vienas iš reikšmingų šių rinkimų padarinių – respublikonų suvokimas, jog savo ateities siejimas su D. Trumpu yra pralaimėjimo strategija, – sakė J. Bernsteinas. – Jei taip yra, tikėtina, kad respublikonai gali suvienyti jėgas su demokratais, sprendžiant įperkamumo problemas.“ Michaelas Faulkenderis, praėjusiais metais D. Trumpo administracijoje ėjęs iždo sekretoriaus pavaduotojo pareigas, teigė, kad šiuo metu Kongrese svarstomi teisės aktai, kuriais siekiama supaprastinti energetikos projektų ir kitos infrastruktūros leidimų išdavimo tvarką, rodo, jog abi partijos gali rasti bendrą kalbą ekonominių priemonių klausimais. Naujausia įstatymo projekto versija, kuri galėtų sumažinti energijos kainas didinant pasiūlą, yra Senato respublikonų ir demokratų susitarimo rezultatas.

 

„Jei pažvelgsime į tai, kas derėjosi dėl leidimų išdavimo tvarkos reformos, pamatysime gana platų ideologinį spektrą, – sakė M. Faulkenderis. – Tai rodo, kad galime pasiekti kompromisą.“

 

Net ir turėdami tvirtą mandatą, Kongreso demokratai turės ribotas galimybes greitai sumažinti pragyvenimo išlaidas Amerikoje.

 

Galingiausias įrankis kovai su infliacija yra Federalinio rezervo sistemos (FRS) rankose: rugsėjį jos vadovai padidino bazinę palūkanų normą 0,25 procentinio punkto, taip padidindami skolinimosi kainą. Daugelis investuotojų tikisi dar vieno palūkanų normų kėlimo kitą mėnesį, nors pastaruoju metu jie kiek sumažino savo prognozes dėl to, kokio lygio kitais metais gali pasiekti FRS nustatomos palūkanų normos.

 

61-erių Davidas Conklinas iš Delavero apygardos (Ohajo valstija) daugelį metų buvo demokratas, tačiau 2024 m. prezidento rinkimuose balsavo už nepriklausomą kandidatą, nes jam nepatiko nei D. Trumpas, nei buvusi viceprezidentė Kamala Harris.

 

Per kadencijos vidurio rinkimus jis vėl parėmė demokratus ir balsavo už Browną bei Acton. Pasak jo, vienas iš motyvų buvo Browno pažadas apriboti duomenų centrų statybas. Jis taip pat nori, kad demokratai užbaigtų karą Irane, tačiau abejoja, ar jie pajėgūs tai padaryti.

 

Kitais metais demokratai kontroliuos abu Kongreso rūmus, tačiau D. Trumpas turės teisę vetuoti įstatymus. Daugumai teisės aktų priimti reikia 60 balsų – tai būtina norint įveikti Senato „filibusterį“ (taktiką, naudojamą vilkinti įstatymų priėmimą). Šiuo metu demokratai jau užsitikrino 54 vietas Senate, o dar dviejų vietų balsai vis dar skaičiuojami.

 

„Manau, kad pasiekti esminių pokyčių bus tikrai sunku“, – teigė Sarah Bianchi, „Evercore ISI“ strategė, anksčiau užėmusi aukštas ekonomines pareigas B. Obamos ir J. Bideno administracijose. „Jie neturi 60 balsų, be to, yra prezidentas, kuris ne viską pasirašys. Net jei šių kliūčių nebūtų, padaryti prekes bei paslaugas labiau įperkamas iš tiesų yra labai sunku.“

 

47-erių Mattas Molyneux, dirbantis komercinių objektų ūkio meistru Davenporto (Ajovos valstija) apylinkėse, nepritarė respublikonų atliktiems socialinės apsaugos sistemos karpymams. Pasak M. Molyneux, šiuo metu jo finansinė padėtis yra gera. Jis pasakojo, kad praeityje yra naudojęsis maisto talonais, todėl supranta, kokie svarbūs jie yra. Būtent tai paskatino jį vėl dalyvauti rinkimuose – iki tol, nuo 2020 m., jis balsavime nedalyvaudavo.

 

„Vienu metu pats buvau vienas iš tų žmonių, kuriems reikėjo tokios pagalbos, – sakė jis. – Noriu užtikrinti, kad ši parama išliktų.“

 

Christina Bohannan – viena iš demokratų, už kuriuos balsavo M. Molyneux, – interviu teigė, kad šių karpymų atšaukimas turėtų būti naujojo Kongreso prioritetas. Pasak jos, rinkimų kampanijos metu, siekiant vietos Atstovų Rūmuose, rinkėjai jai išsakė savo nuogąstavimus dėl pragyvenimo išlaidų.

 

„„Medicaid“ programos karpymai gali turėti katastrofiškas pasėkmes mūsų ligoninėms čia, Ajovoje“, – teigė Bohannanas, kuris tikisi, kad kai kurie respublikonų įstatymų leidėjai parems finansavimo atkūrimą.

 

Kai kurie naujai išrinkti demokratai iš savo patirties žino, kaip greitai gali prarasti postus, jei neištesės duotų pažadų.

 

2022 m. respublikonė Jen Kiggans rinkėjams pietryčių Virdžinijoje sakė turinti planą, kaip kovoti su infliacija ir sumažinti pragyvenimo išlaidas. Tais metais rinkėjai išrinko ją į pareigas, o dvi kadencijas dirbusią demokratę Elaine Lurią – atleido. Antradienį rinkėjai grąžino E. Lurią į jos senąjį postą.

 

Ši permaininga patirtis dalyvaujant keturiose rinkimų kampanijose į Kongresą leido E. Luria’ai geriau suprasti, kas stovi ant kortos – ypač kai kalbama apie klausimus, tiesiogiai veikiančius žmonių finansinę padėtį.

 

„Respublikonai sulaužė savo pažadus, – po praėjusią savaitę iškovotos pergalės sakė E. Luria. – Susigrąžinau vietą iš žmogaus, kuris ėjo į Kongresą žadėdamas daugybę dalykų, tačiau rėmė politiką, dėl kurios žmonių gyvenimas tapo kur kas sunkesnis.“

 

Greenas, rinkėjas iš Ohajo, teigė tikėjęsis, kad naujai išrinktas demokratų senatorius iš Mičigano Abdul El-Sayedas įgyvendins savo pažadą paremti „Medicare for All“ – nacionalinę sveikatos draudimo sistemą su vienu mokėtoju. Respublikonai tam kategoriškai priešinasi.

 

„Turi būti įrodymų, kad vyksta pokyčiai arba bent jau bandoma juos įgyvendinti“, – sakė Greenas. Priešingu atveju, pridūrė jis, „baiminuosi, kad rinkėjai vėl nusigręš į dešinę.“” [1]

 

1. Economy is Democrats' Problem Now --- Campaign promises run headlong into the challenge of making life more affordable. Grossman, Matt; Whalen, Jeanne; Bade, Gavin.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 10 Nov 2026: A1.