Kaip vesti sunkų pokalbį

„Sunkūs pokalbiai yra įveikiami, jei turite aiškių žingsnių, kurių reikia imtis. Ekspertai dalijasi įrankiais, kuriuos jie patys naudojo savo gyvenime.

 

Kartą turėjau problemų su artima drauge, bet užuot su ja apie tai pasikalbėjęs, atidėliojau pokalbį mėnesiams.

 

Kai ji pakvietė mane vakarienės, pagaliau nusprendžiau išsilieti. Tačiau iki to laiko buvau taip įsitempęs, kad svaigo galva. Draugei teko mane nuvesti prie savo sofos ir paimti šaltą šluostę ant kaktos.

 

Būčiau galėjęs išvengti šios situacijos, jei būčiau su ja pasikalbėjęs, kai pirmą kartą supykau.

 

„Gundanti atidėti sunkų pokalbį, ypač su žmogumi, kuris tau rūpi arba kurį dažnai matai“, – sakė Mattas Abrahamsas, Stanfordo verslo mokyklos dėstytojas ir knygos „Mąstyk greičiau, kalbėk protingiau“ autorius.

 

„Mes tai darome tikėdamiesi ir melsdamiesi, kad viskas pasveiks savaime“, – sakė jis.

 

Tačiau sunkūs pokalbiai nėra tokie bauginantys, jei turite aiškius žingsnius, kurių reikia imtis. Paprašiau ekspertų, kad padėtų man juos įveikti.

 

Pasirinkite tinkamą momentą

 

„Labai svarbu rasti tinkamą laiką ir tinkamą vietą“, – sakė Ilinojaus universiteto Urbana-Champaign komunikacijos profesorius Johnas Caughlinas.

 

„Kreipkitės į žmogų, kai viskas atrodo ramu“, – sakė jis, pridurdamas, kad sunkūs pokalbiai paprastai turėtų būti vykdomi privačiai.

 

Abrahamso teigimu, geriausia kalbėtis asmeniškai, nes galite „skaityti užuominas ir užuominas“ taip, kaip negalite įrenginyje. Be to, jis pridūrė, kad laiko skyrimas susitikimui rodo, kad pokalbis jums svarbus.

 

„Jei įmanoma, pokalbį veskite lauke“, – sakė Jeffersonas Fisheris, knygos „Kitas pokalbis“ autorius. Jis man pasakė, kad tai dažnai mėgsta daryti. Jei sėdite parke ant suoliuko, nežiūrite vienas kitam į akis, o tai kai kuriems žmonėms gali būti sunku, sakė jis, ir galite padaryti pertrauką, kad apžvelgtumėte aplinką, jei įtampa pasidaro didelė.

 

 

Įspėkite pašnekovą

 

 

Pradėkite nuo to, ką Fišeris vadina „įspėjamuoju sakiniu“, kad suprastumėte, jog tai gali būti sunkus pokalbis.

 

 

Neutraliai pasakykite žmogui, kad kažkas jus neramina: „Ei, norėčiau kai ką išsipasakoti“ arba „Norėčiau su tavimi pasikalbėti apie tai, kas man neduoda ramybės“, – sakė Fisheris.

 

Taip pat galite sukurti bendradarbiavimo toną sakydami: „Man reikia tavo pagalbos su tuo, kas mane neramina“, – sakė jis. Tai jus sujungia į vieną komandą ir gali padėti kitam asmeniui išvengti gynybinės pozicijos.

 

Greitai pristatykite jam savo temą, kad nepaliktumėte jo „apimto baimės ir galvojančio: „Turiu problemų“, – sakė Fisheris. Savo gyvenime išmokau nesakyti vyrui „mums reikia pasikalbėti“, nes tai priverčia jį sustingti kaip triušį, o pasakyti ką nors konkretaus, pavyzdžiui, „Mums reikia pasikalbėti apie savo kredito kortelių sąskaitas“.

 

„Niekada nėra malonu turėti sudėtingą diskusiją, bet dar blogiau, kai žmogus net nenutuokia, kad ji artėja“, – sakė Fisheris.

 

Išlikite ramūs ir laikykitės žinutės

 

Nustatykite sau trijų dalių tikslą, sakė Abrahamsas: ką norite, kad žmogus žinotų, ką norėtumėte, kad jis jaustų, ir ką norite, kad jis darytų. (Užsirašykite tai iš anksto, jei tai naudinga.)

 

Jei pokalbis nukrypsta nuo kelio, nuolat grįžkite prie savo tikslo. „Tai gali padėti jums išlikti ramiems, kai viskas vyksta“, – sakė jis.

 

Jei sulaukiate pasipriešinimo, Abrahamsas mėgsta naudoti perfrazavimą „kaip įrankį išlikti ties kursu“. Tiesiog pakartokite tai, ką žmogus sako, savais žodžiais. Tai patvirtina jų požiūrį ir gali juos nuraminti, sakė jis.

 

„Tai nereiškia, kad sutinkate, tai tiesiog reiškia: „Aš jus girdėjau“, – sakė jis. „Tada grįžkite prie savo esmės.“

 

„Pokalbio pabaigoje padėkokite žmogui“, – sakė Abrahamsas. „Galite pasakyti: „Ei, aš labai vertinu, kad buvote pasirengęs tai su manimi išspręsti“, – sakė jis. O jei radote sprendimą, – pridūrė jis, – trumpai apibendrinkite jį taip, kad tai būtų aišku jums abiem.

 

Jei neišsprendėte problemos, – sakė jis, – „Galite pasakyti: „Tikiuosi, išgirsite, kad tikrai noriu tai su jumis išspręsti“, ir pasiūlyti vėliau grįžti prie šios temos. „Dauguma mūsų bendravimo atvejų nėra vienkartiniai“, – pridūrė jis.

 

Kai užklydau prie draugės sofos, ji mums padarė arbatos, užsiklojo antklode ir mes viską aptarėme. Buvo sunku. Tada nebe. Nereikėjo laukti.“ [1]

 

1. How to Have a Difficult Conversation: The Well Newsletter. Dunn, Jancee.  New York Times (Online) New York Times Company. May 15, 2026.

 

How to Have a Difficult Conversation

“Tough chats are manageable if you have clear steps to take. Experts share tools that they have used in their own lives.

 

I once had an issue with a close friend — but instead of talking to her about it, I put off the conversation for months.

 

When she invited me over for dinner, I finally decided to unburden myself. By that point, though, I had worked myself into such a state that I felt dizzy. My friend had to lead me to her couch and get a cold cloth for my forehead.

 

I could have avoided that situation if I had talked to her when I first got miffed.

 

It’s tempting to delay a difficult conversation, especially with someone you care about or see often, said Matt Abrahams, a lecturer at Stanford Graduate School of Business and the author of “Think Faster, Talk Smarter.”

 

“We do this hoping and praying that it’ll get better on its own,” he said.

 

But tough conversations are less daunting if you have clear steps to take. I asked experts to walk me through them.

 

Choose an appropriate moment

 

Finding the right time and the right place are crucial, said John Caughlin, a professor of communication at the University of Illinois at Urbana-Champaign.

 

Approach the person when things seem calm, he said, adding that tough conversations should generally be done in private.

 

Chatting in person is best, Abrahams said, because you can “read cues and clues” in a way that you can’t on a device. And, he added, making time to meet up signals that the conversation is important to you.

 

If possible, have the discussion outside, said Jefferson Fisher, the author of “The Next Conversation.” It’s something that he often likes to do, he told me. If you’re sitting on a park bench, you’re not staring into each other’s eyes, which can be difficult for some people, he said, and you can take a break to look at your surroundings if things get intense.

 

Give the person a heads-up

 

Convey that this may be a difficult conversation by starting with what Fisher calls a “heads-up sentence.”

 

Tell the person, in a neutral way, that you’ve been bothered about something: “‘Hey, I’d like to get something off my chest,’ or ‘I’d like to talk with you about something that’s been on my mind,’” Fisher said.

 

You can also set a collaborative tone by saying, “I need your help with something that’s been bothering me,” he said. That puts you on the same team and can prevent the other person from feeling defensive.

 

Give them a quick preview of your topic so you don’t leave them “gripped by fear and thinking, ‘I’m in trouble,’” Fisher said. In my own life, I’ve learned not to tell my husband “we need to talk,” which causes him to freeze like a rabbit, but to say something specific such as “We need to talk about our credit card bills.”

 

It’s never pleasant to have a challenging discussion, but it’s even worse when a person has no idea that it’s coming, Fisher said.

 

Keep calm and stay on message

 

Establish a three-part goal for yourself, Abrahams said: What you want the person to know, what you’d like them to feel and what you want them to do. (Write it down beforehand if it’s helpful.)

 

If the conversation derails, keep returning to your goal. “That can help you stay grounded when things are in motion,” he said.

 

If you get pushback, Abrahams likes to use paraphrasing “as a tool to stay the course.” Simply repeat what the person is saying in your own words. This validates their point of view and can calm them down, he said.

 

“It doesn’t mean you agree, it just means, ‘I’ve heard you,’” he said. “Then get back to your point.”

 

At the end of your conversation, thank the person, Abrahams said. “You can say, ‘Hey, I really appreciate that you were willing to work this through with me,” he said. And if you’ve come to a resolution, he added, briefly summarize it in a way that’s clear for both of you.

 

If you haven’t resolved the issue, he said, “You can say, ‘I hope you hear that I really want to work this out with you,” and suggest you revisit the subject later. “Most of our interactions are not one and done,” he added.

 

After I stumbled to my friend’s couch, she made us some tea, pulled a blanket over both of us, and we talked things out. It was hard. Then it wasn’t. I shouldn’t have waited.” [1]

 

1. How to Have a Difficult Conversation: The Well Newsletter. Dunn, Jancee.  New York Times (Online) New York Times Company. May 15, 2026.

 

 

Sukilimas prieš merginas boses pagaliau atėjo

„DI atima mūsų darbus, fašistai – mūsų laisves, o merginos bosės kovoja už savo gyvybes.“

 

Mel Robbins, teisininkas, tapęs įtakinga asmenybe, Reese Witherspoon, pietų gražuolė, tapusi A sąrašo įžymybe, tapusia įtakinga Holivudo hitų kūrėja, ir Emma Grede, šauni mergina, Kardashianus siejančio „Good American“ generalinė direktorė, papiktino daugybę žmonių, darydami įtaką pernelyg arti saulės. Tai tikras likimo posūkis. Būtent tai, kas padidino jų turtus ir populiarumą, dabar privertė milijonus moterų į jas žiūrėti iš šono. Ar amerikiečiai nebepamilo būti paveikti?

 

Drama sukasi apie dirbtinį intelektą. Pastarosiomis savaitėmis Robbins ir Witherspoon paskelbė po vaizdo įrašą socialiniuose tinkluose, kuriame maldavo savo milijonus sekėjų įšokti į DI traukinį. Šiuo atžvilgiu jos daro tai, ką dabar daro kiekvienas verslo vadovas – įspėja mus, kad mūsų laikas baigėsi. Sėskite į DI traukinį arba jus partrenks.

 

Robbins ėmėsi „aha-aha“ metodo. Ji paragino moteris naudoti dirbtinį intelektą „sutaupyti laiko“ ir „kontroliuoti savo pinigus“, pasiūlydama įkelti savo finansinius dokumentus į „Microsoft Copilot“. „Nebūkite paliktos nuošalyje“, – rašė ji. „#CopilotPartner“. Jame buvo visa žmogiškųjų išteklių mokymo vaizdo įrašo charizma. Witherspoon pasirinko rimtą, tačiau prieinamą taktiką. Ji informavo savo sekėjus, kad moterų darbai „tris kartus dažniau bus automatizuoti dirbtinio intelekto“, o tai leido suprasti, kad joms būtų išmintinga priimti generatyvųjį dirbtinį intelektą, kol jos dar nebuvo paliktos nuošalyje. Tai buvo influencerių atitikmuo išsigandusiam tiesioginiam popamokiniam specialiam leidiniui.

 

Prieš porą metų šie įrašai būtų buvę daugiausia virusinė tendencija tarp įmonių influencerių. Tačiau dabar jie tik priverčia kai kurias žymiausias šios šalies merginas vadoves skambėti taip, lyg jos net nemokėtų skaityti kambario. Kyla klausimas, ar garsenybės influencerės, reklamuojančios dirbtinį intelektą prisidengdamos feminizmu, apskritai vargino save skaityti naujienas.

 

Jei būtų, jos būtų matę, kad technologijų titanai visiškai pasidavė. Vadovai seilėjasi dėl dirbtinio intelekto perdėtų pažadų paversti žmonių darbo vietas nereikalingomis. Darbuotojai įtaria, kad yra verčiami naudoti dirbtinį intelektą, kad paspartintų savo pačių žlugimą. Pentagonas optimistiškai vertina dirbtinio intelekto ginklus – tai naujas egzistencinės baimės amžius. Nusivylę žmonės kreipiasi į pokalbių robotus, kad užmegztų ryšį. Kai kurie iš jų rado mašiną, kuri nori pasakyti, kaip nusižudyti.

 

Niekas nenori parasocialaus geriausio draugo, kuris šelpia plutokratus, kurie anuliuoja jų balsus, menkina jų išsilavinimą, didina jų sąskaitas už elektrą, vagia jų atlyginimus ir klastoja sistemą. Nėra jokio feministinio pagrindo gąsdinti žmones, kad šie priimtų dirbtinį intelektą. Kodėl kas nors apskritai bandytų?

 

Būtent tuo ir domėjosi pasipiktinęs internetas. Atsako vaizdo įrašuose šios moterys buvo vadinamos korporacijų šelmis. (Robbins įrašas buvo mokama reklama; Witherspoon teigė, kad jos įrašas buvo tiesiog apie „švietimą apie šią technologinę revoliuciją“.) Prie to prisijungė ir bulvarinė spauda. Sutarta, kad visa tai dvokia kronizmu, tarnaujančiu technologijai, kuri apverčia žmonių gyvenimus aukštyn kojomis.

 

Tačiau taip pat vyksta kitas pokytis, susijęs su garsenybėmis, įtaka ir pranašumu, kuris nėra palankus liberaliai feministei patarėjai. Moteris bosė pirmiausia yra bosė, o mergina – tik po to. Ir viršininkai šiuo metu nėra labai populiarūs.

 

Emma Grede nėra plačiai žinoma pavardė, tačiau jos literatūrinis debiutas (savipagalbos „vadovavimo“ knyga) pasakoja panašią istoriją. Pati knyga pasižymi išpažintiniu, viską atskleidžiančiu patarimų žanru, kuris kadaise iškėlė į viešumą moteris įmonių vadoves. Grede save vadina „trijų valandų mama“, nes mato savo keturis vaikus tris valandas šeštadieniais ir sekmadieniais – nuo ​​9 iki 12 val. – ir ji sakė mananti, kad darbas iš namų yra „karjeros savižudybė“ moterims, kurios nori visko. Tai „Lean In“ su steroidais. Nenuostabu, kad jos požiūris sukėlė pasipiktinimą iš auditorijos, kuri žino, kaip hipermatomumas, ambicijos ir manija dėl darbo yra fantastika įmonės darbo vietoje, kuri baudžia moteris, nesvarbu, ar jos matomos, ar nematomos, ambicingos, ar uždaros. (Praėjusį rugsėjį vykusiame kryžminiame renginyje Grede pasirodė Robbinso tinklalaidėje ir pavadino dirbtinio intelekto teikiamą efektyvumą jos įmonei „geriausiu dalyku, kuris mums gali nutikti“. Kaip ji sakė: „Jei nenaudojate, naudokite jį dabar.“)

 

Merginų viršininkių lyderystės strategija ne tik pasenusi; žanras „kaip išsiveržti į priekį“ yra šiandienos darbo rinkos antitezė. Išsiveržti į priekį yra skirtas laikams, kai įmonės samdo darbuotojus. Dirbtinio intelekto ekonomika, kurią kuriame, žada, kad įmonės galės gauti pelno nekurdamos karjeros kelių. Tai yra visas pardavimo argumentas.

 

Taigi, kaip jūs ketinate užkopti į piramidės, kuri neturi vidurio, viršūnę?

 

Aš neklausčiau influencerių. Jiems nemokama už tai, kad iš tikrųjų išspręstų mįslę, tik už tai, kad mįslė atrodytų išsprendžiama.

 

Visa įmonės kultūra, apimanti investicijas, konferencijas, festivalius ir reklamą, investuota į merginų viršininkių ekosistemą. Tai tapo simbiotiniu santykiu. Draugystė, kuri buvo skirta prekės ženklo kūrimui. Merginos viršininkės nurodinėdavo moterims, ką aukoti, kad pasiektų pažangą, o korporacinė kultūra užtikrino, kad jos darbuotojos niekada nepasiektų tiek daug, kad joms nebereikėtų patarimų. Žinia? Kad visuomenėje, kurią varo darbas, galima rasti kažką gero, pelningo ir saugaus. Visa, ko dirbanti moteris turėjo padaryti, kad turėtų viską, ko kada nors norėjo, tai rasti tobulą verslo ir namų gyvenimo, terapijos kalbos ir performatyvaus įgalinimo, galios ir privilegijų derinį.

 

Sunkios pusiausvyros paieškos visada buvo fantazija. Dabar tai – košmaras. Moterys, kurios agitavo, kad vestų mus per moterų ekonominę ateitį, gali pateikti tik banalybes. Ar nenuostabu, kad moterys nėra sužavėtos?

 

Merginų viršininkių amžius negali išgyventi mūsų technologijų kontroliuojamos oligarchijos realybės, kurioje Nerdų Reichas užgrobė kiekvieną gyvenimo sektorių ir aktyviai siekia jį perkurti pagal savo paveikslą. Ir tai visada yra Jis – Bezosas, Muskas, Zuckerbergas, Ellisonas. Tai, kad paprasti žmonės žino savo vardus, rodo, kad technologijų brolis susiliejo su mūsų įžymybių kultūra. Įsijunkite naujienas, naujausią politinę krizę ar „Met Gala“ vakarėlį ir pamatysite tą pačią pernelyg turtingų, pernelyg galingų personažų grupę. A sąrašo įžymybės, reklamuojančios lošimų programėles, ir milijardieriai technokratai siūlo tą pačią viziją: ekonomiką ir kultūrą, kuri jau paliko šimtus tūkstančių moterų nuošalyje.

 

Po to, kai Covid-19 pandemija neproporcingai išstūmė moteris iš darbo rinkos, Elonas Muskas panaudojo DOGE, kad išžudytų viešąjį sektorių, nuo 2025 m. rugpjūčio mėn. 25 procentais sumažindamas juodaodžių moterų dalyvavimą federaliniame užimtume. Tai tapo dirbtinio intelekto panaudojimo darbuotojų išstūmimui koncepcijos įrodymu. Witherspoon paminėjo šią grėsmę savo įraše. Ji užsiminė apie naujus tyrimus, kurie rodo, kad moterys yra pernelyg atstovaujamos profesijose, kurios yra labiau pažeidžiamos dirbtinio intelekto trikdžių. Problema ta, kad Witherspoon manė, jog moterų išstūmimas nėra bent dalis spartaus dirbtinio intelekto diegimo.

 

Kai Grede bara moteris, kurios didžiąją savaitės dalį neapleidžia savo vaikų arba nedirba iš biuro, ji neskamba atitrūkusi nuo realybės. Ji skamba tiesiog žiauriai. Darbas iš namų yra vienas iš nedaugelio būdų, kaip kai kurioms moterims pavyko išgyventi vis griežtėjančią ekonominę kilpą, kuri užkerta beveik visas jų ekonominės pažangos galimybes.

 

Tačiau dirbtinį intelektą reklamuojantys mega influenceriai (pranešama, kad kai kurie didžiausi dirbtinio intelekto prekės ženklo sandoriai gali siekti net 600 000 USD) yra dar žiauresni: jie siūlo baimės idėją. Baimė būti paliktam nuošalyje veikia tik tuo atveju, jei dar nebuvai paliktas nuošalyje. Moterys gali matyti per dūmus ir veidrodžius. Jos žino, kad tik beveik trilijonierius gali sau leisti ateitį.

 

Witherspoon, Robbins ir Grede yra per ilgai atidėliotų svajonių archetipai. Jų prekių ženklai mums žadėjo, kad bauginančiame pasaulyje mums tereikia šiek tiek daugiau pinigų, kad mažiau bijotume. Ši žinia prieštarauja tiesai, kurią moterys gali matyti savo akimis. Kadaise moterys patikėjo jų žinia. Jos įgijo išsilavinimo laipsnį tik tam, kad būtų pasakytos, jog neleidžia vyrams lankyti mokyklos. Jos atidėjo vaikų gimdymą, kad pradėtų konkurencingą karjerą; dabar jų politiniai lyderiai joms sako, kad joms nepavyksta susilaukti pakankamai vaikų. Jos įkūrė verslus, prekės ženklus ir kūrė šalutines įmones; dabar joms sakoma, kad jos to nedarė pakankamai, netinkamai ar netinkamiems žmonėms.

 

Moterys susiduria su ekonomine apokalipse.

 

Demokratai neturi joms jokio plano.

 

Respublikonai turi planą, ir tai yra vienpusis bilietas atgal į namų šeimininkystę.

 

Merginos viršininkės, kurios kažkada mums žadėjo, kad galime turėti viską, dabar parduoda tuos pačius nekritiškus dirbtinio intelekto teiginius, kaip ir vyrai.

 

Žmonės gali gyventi sustabdytame terorizme tik ribotą laiką. Įgalinimas neišspręs netvarkos, kurioje esame. Moterys dabar tai žino. Jos velniškai pamišusios. Kiekvienas, bandantis joms parduoti patarimų, o ne būdų, kaip panaudoti tą pyktį geresniam pasauliui moterims sukurti, nusipelno būti atleistas.“ [1]

 

1. The Revolt Against the Girl Bosses Has Finally Come: Tressie McMillan Cottom.  New York Times (Online) New York Times Company. May 15, 2026.

The Revolt Against the Girl Bosses Has Finally Come

“A.I. is coming for our jobs, fascists are coming for our freedoms and the girl bosses are fighting for their lives.

 

Mel Robbins, the lawyer turned empowerment influencer, Reese Witherspoon, the Southern belle turned A-list celebrity turned high-powered Hollywood hitmaker and Emma Grede, the cool girl chief executive of the Kardashian-connected Good American, have outraged a lot of people by influencing too close to the sun. It’s quite a turn of fortunes. The very thing that turbocharged their wealth and popularity now has millions of women giving them the side eye. Have Americans fallen out of love with being influenced?

 

The drama revolves around artificial intelligence. In recent weeks, Robbins and Witherspoon each posted a social media video imploring their millions of followers to jump on the A.I. train. In that regard they’re doing what every business executive is doing right now — warning us that our time is up. Get on board the A.I. train or get run over.

 

Robbins took the rah-rah approach. She encouraged women to use A.I. to “save time” and “take control of your money ” by offering to upload their financial documents to Microsoft Copilot. “Don’t be left behind,” she wrote. “#CopilotPartner.” It had all the charisma of an H.R. training video. Witherspoon took the serious, yet approachable tack. She informed her followers that women’s jobs are “three times more likely to be automated by A.I.,” implying they would be wise to embrace generative A.I. before they’re left behind. It was the influencer equivalent of a scared straight afterschool special.

 

A couple of years ago those posts would have been, at most, a viral trend among corporate-influencer types. But now they just make some of this country’s most prominent girl bosses sound as if they don’t even know how to read the room. One wonders if celebrity influencers hawking A.I. under the guise of feminism have even bothered to read the news.

 

If they had, they’d have seen that tech titans have gone full heel. Bosses are salivating over A.I.’s overblown promises to make human jobs obsolete. Workers suspect they are being pressured into using A.I. to hasten their own demise. The Pentagon is bullish on A.I. weapons, ushering in a new age of existential dread. Desperate people are turning to chatbots for connection. Some of them found a machine willing to tell them how to commit suicide.

 

Nobody wants a parasocial bestie who shills for the plutocrats who are nullifying their votes, degrading their educations, jacking up their power bill, stealing their wages and rigging the system. There is no feminist case for scaring people into adopting A.I. Why would anyone even try?

 

That’s what the outraged internet wondered. Response videos called these women corporate shills. (Robbins’s post was a paid endorsement; Witherspoon said her post was merely about being “educated about this technological revolution.”) The tabloid press joined in. The consensus was that the whole thing stunk of cronyism in service of a technology that is upending people’s lives.

 

But also another shift is also happening around celebrity, influence and getting ahead that does not favor the liberal feminist advice-giver. A girl boss is a boss first, girl second. And, bosses aren’t very popular right now.

 

Emma Grede is not a household name, but her literary debut (a self-help “leadership” book) tells a similar tale. The book itself has the hallmarks of the confessional tell-all advice genre that once sent women corporate leaders into the public domain. Grede calls herself a “three-hour mum” because she sees her four children three hours on Saturday and Sunday — 9 a.m. to noon — and she said she believed that working from home is “career suicide” for women who want it all. It’s “Lean In” on steroids. Unsurprisingly, her perspective courted its own outrage, from an audience that knows how hypervisibility, ambition and work obsession is fanfic for a corporate workplace that penalizes women whether they are visible or invisible, ambitious or checked out. (In a crossover event last September, Grede had appeared on Robbins’s podcast and called the efficiency A.I. was bringing to her company “the best thing to happen to us. ” As she said: “If you ain’t using it, use it now.”)

 

The girl boss leadership strategy isn’t just outdated; the “how to get ahead” genre is the antithesis of today’s labor market. Getting ahead is for a time when companies are hiring. The A.I. economy we are building promises that companies will be able to make profits without making career paths. That’s the entire selling point.

 

So how are you going to claw your way to the top of a pyramid that has no middle?

 

I wouldn’t ask the influencers. They aren’t paid to actually solve the riddle, only to make the riddle seem solvable.

 

A whole corporate culture of investment, conferences, festivals and promotion invested in the girl boss ecosystem. It became a symbiotic relationship that was all about branding. The girl boss told women what to sacrifice to get ahead, and corporate culture ensured that its women workers never got so far ahead that they no longer needed advice. The message? That there is something good, remunerative and secure to be found in a society driven by work. All the working woman had to do to have everything she ever wanted was to find the perfect calibration of business and home life, of therapy-speak and performative empowerment, of power and privilege.

 

The elusive quest for balance was always a fantasy. Now it is a nightmare. The women who have campaigned to lead us through women’s economic futures can offer only platitudes in response. Is it any wonder that women aren’t impressed?

 

The age of the girl boss cannot survive the reality of our tech-controlled oligarchy, in which the Nerd Reich has captured every sector of life and is actively seeking to remake it in his image. And it is always He — Bezos, Musk, Zuckerberg, Ellison. That regular people even know their names says that the tech bro has fused with our celebrity culture. Tune into the news, the latest political crisis or the Met Gala and you will see the same cast of too-wealthy, too-powerful characters. A-list celebrities hawking gambling apps and billionaire technocrats are selling the same vision: an economy and a culture that has already left hundreds of thousands of women behind.

 

After the Covid-19 pandemic disproportionately pushed women out of the work force, Elon Musk used DOGE to massacre the public sector, reducing, as of August 2025, Black women’s federal employment participation by 25 percent. It became proof of concept for using A.I. to displace workers. Witherspoon mentioned this threat in her post. She gestured toward new research that shows women are overrepresented in occupations more vulnerable to A.I. disruption. The problem is Witherspoon assumed that displacing women isn’t at least part of the point of rapid A.I. adoption.

 

When Grede admonishes women who aren’t neglecting their children for most of the week or working from the office, she doesn’t sound out of touch. She sounds downright cruel. Working from home is one of the few ways that some women have managed to survive the tightening economic noose that is cutting off almost every avenue for their economic advancement.

 

But, mega influencers hawking A.I. (reportedly, some of the largest A.I. brand deals can be worth as much as $600,000) are even more cruel: they’re selling the idea of fear. Fear of being left behind works only if you haven’t already been left behind. Women can see through the smoke and mirrors. They know that only an almost-trillionaire can afford the future.

 

Witherspoon, Robbins and Grede are archetypes for dreams too long deferred. Their brands promised us that in a scary world all we needed was a little bit more money to be less afraid. That message belies the truth that women can see with their own eyes. Once, women bought into their message. They earned educational credentials only to be told that they shut men out of schooling. They delayed child bearing to start competitive careers; now their political leaders are telling them that they’re failing at making enough babies. They started businesses and brands and built side hustles; now they’re being told that they did not do it enough or the right way or for the right people.

 

Women are facing an economic apocalypse.

 

Democrats have no plan for them.

 

Republicans have a plan, and it’s a one-way ticket back to housewifery.

 

The girl bosses who once promised us we could have it all are now selling the same uncritical A.I. takes as the men.

 

People can live in suspended terror for only so long. Empowerment won’t fix the mess we’re in. Women know it now. They’re mad as hell. Anyone trying to sell them advice instead of a way to use that anger to build a better world for women deserves to be fired.” [1]

 

1. The Revolt Against the Girl Bosses Has Finally Come: Tressie McMillan Cottom.  New York Times (Online) New York Times Company. May 15, 2026.

Keistas aljansas, bandantis pertvarkyti Amerikos psichiatriją

„Gegužės 4 d. įvyko kai kas, kas galbūt, gali žymėti psichikos sveikatos suvokimo ir traktavimo šioje šalyje transformacijos pradžią.

 

Dienos trukmės psichikos sveikatos ir per didelio medicininio gydymo aukščiausiojo lygio susitikimo kulminacijoje Robertas F. Kennedy jaunesnysis, nuolat prieštaringai vertinamas Sveikatos ir žmogiškųjų paslaugų departamento sekretorius, pažadėjo savo agentūros, turinčios vieną didžiausių biudžetų federalinėje vyriausybėje, galią panaudoti esminei psichiatrijos reformai.

 

Kai jis lipo ant pakylos kaip renginio baigiamasis pranešėjas, Kennedy negalėjo atsispirti pagundai pašiepti COVID-19 politikos „ortodoksiją“, prieš pereidamas prie iššūkio psichiatrijos konvencijoms. Jis taip pat negalėjo susilaikyti nuo laisvo, geriausiu atveju, palyginimo tarp selektyvių serotonino reabsorbcijos inhibitorių, dažniausiai skiriamų antidepresantų klasės, nutraukimo su visišku heroino vartojimo nutraukimu, ką, jo teigimu, jis darė apie 100 kartų. SSRI nutraukimas, jis tvirtino, remdamasis šeimos nario patirtimi, dažnai būna daug sunkesnis.

 

Tačiau apie jo įsipareigojimą, siekdiant kovoti su per dideliu vaistų skyrimu, jis buvo aštrus. Jis pripažino, kad „psichiatriniai vaistai atlieka svarbų vaidmenį gydant“, tačiau pridūrė, kad „mes juos laikysime viena iš galimybių“. Jis pareiškė, kad „per daug pacientų pradeda gydymą aiškiai nesuprasdami rizikos“, kad turime išplėsti „nefarmakologinį gydymą“ ir kad psichotropiniai vaistai nebeturėtų būti laikomi „numatytuoju“. Susitikimą surengė MAHA institutas – Vašingtono analitinė grupė, kurią prieš metus įkūrė judėjimas „Make America Healthy Again“, o iš dalies jai vadovavo knygų leidėjas Tony Lyonsas, kuris dėl savo dukters autizmo kaltina „Tylenol“ ir vakcinos, kurios jis nenurodė, derinį. MAHA antivakcininė kampanija, viena garsiausių jos kampanijų, kai prezidentas Trumpas antrą kartą ėmė eiti pareigas, sulaukė mokslininkų išjuoktos ir didžiosios visuomenės dalies atmetimo. (Nors Kennedy tai neigė, Baltieji rūmai, kaip pranešama, paprašė jo nutildyti savo argumentus prieš skiepus, bijodami pakenkti prezidento kandidatams kadencijos vidurio rinkimuose.)

 

Tačiau misija reformuoti psichiatriją gali būti patrauklesnė platesnei auditorijai. Remiantis dideliu 2025 m. atliktu tyrimu, vienas iš šešių JAV suaugusiųjų šiuo metu vartoja antidepresantus, tačiau abejonės dėl šių vaistų auga. Kennedy kampanija prasidėjo po daugelio metų, kai nuolat kaupėsi psichotropinių vaistų kritika ir farmacijos pramonės įtakos smerkimas. Tyrimai, kuriuose vaistai lyginami su placebo, ne kartą abejojo ​​SSRI nauda, ​​o pastaruoju metu šių vaistų šalutinis poveikis, įskaitant negrįžtamos seksualinės disfunkcijos galimybę, sukėlė didelį dėmesį.

 

Dėl įvairių priežasčių antipsichoziniai vaistai taip pat kelia problemų. Kadangi jie veikia kaip raminamieji, jie dažnai pridedami prie vaistų nuotaikos ar dėmesio deficito problemoms gydyti jauniems pacientams, kurie nėra psichoziniai, ir šie vaistai gali sukelti didelį svorio padidėjimą, krūtų augimą berniukams ir kai kuriais atvejais silpninančius judėjimo sutrikimus.

 

Tuo tarpu opioidų epidemija padidino visuomenės jautrumą farmacijos kompanijų galiai papirkti specialistus ir sukurti pacientų pasitikėjimą, kai skepticizmas gali būti išmintingesnis.

 

Maždaug 1980 m. pagrindinė psichiatrija priėmė medicininį modelį. Tais metais išleistas naujas „Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovo“, JAV psichiatrijos diagnozių biblijos, leidimas įtvirtino šį pokytį. Nuo tada proto sutrikimai dažniausiai buvo laikomi fiziologinėmis smegenų ligomis, o gydymas daugiausia buvo skirtas vaistams.

 

Medicininis modelis iš dalies buvo reakcija į dešimtmečius trukusį psichoanalizės ir jos atšakų dominavimą psichiatrijoje. Tai taip pat buvo vilties išraiška ankstyvojoje vaistų kartoje. Tuo tarpu disciplina buvo puolama populiariojoje kultūroje; antipsichiatrinis filmas „Skrydis virš gegutės lizdo“ 1976 m. laimėjo penkis „Oskarus“. Ši sritis norėjo būti laikoma tikru mokslu.

 

Tada 1987 m. Jungtinėse Valstijose buvo išleistas Prozacas, SSRI, žadantis būti ir gerybinis, ir beveik stebuklingas savo poveikiu depresijai ir nerimui. Atrodė, kad psichiatrija pasiekė savo medicinines ir mokslines ambicijas. Prozaco – ir netrukus jo artimų SSRI pusbrolių – idėja kaip visiško medicinos pasiekimo buvo išplatinta farmacijos reklamos srauto. Reklamose buvo pateiktas lengvai suprantamas smegenų mokslas: psichinės ligos susiveda į cheminių medžiagų disbalansą, kurį lengva perkalibruoti tinkamu vaistu. Cheminio disbalanso teorija niekada nebuvo pagrįsta ir ją pakeitė kitos hipotezės, kurias taip pat sunku įrodyti, atsižvelgiant į proto paslaptis.

 

Iki 1990-ųjų buvo sukurti nauji antipsichoziniai vaistai, kurie turėjo gydyti šizofreniją ir susijusias ligas be erkių ir Parkinsono ligos sukeltos judėjimo iškraipymo priežastys, atsiradusios dėl ankstesnių vaistų vartojimo – iki įspūdingo tyrimo, paskelbto „The New England Journal of Medicine“. 2005 m. atliktas tyrimas parodė, kad naujųjų ir senųjų antipsichozinių vaistų daroma žala nėra tokia jau skirtinga. Nepaisant to, farmacijos kompanijos toliau agresyviai pardavinėjo antros kartos antipsichozinius vaistus specialistams.

 

Visa tai nereiškia, kad vaistai neturi vietos gydant psichikos sutrikimus. Ir didžiąja dalimi kritinės psichiatrijos pasaulis – judėjimas, kuris staiga ir netikėtai rado sąjungininką Trumpo administracijoje – tai pripažįsta. Tačiau grupė gydytojų ir aktyvistų nenuilstamai siekia esminių pokyčių šioje srityje.

 

Pagrindinės šios grupės idėjos yra tai, kad pagrindinė psichiatrija per greitai supranta įprastą žmogaus kančią kaip ligą, kad jos diagnostinės etiketės dažnai sugriauna paciento tapatybę ir veiksnumo jausmą, o psichotropiniai vaistai daugeliui daro daugiau žalos nei naudos.

 

Judėjimas remiasi, tačiau iš esmės skiriasi nuo XX a. vidurio rašytojų, tokių kaip Thomas Szasz, knygos „Psichikos ligos mitas“ autorius, kuris visiškai atsisakė psichikos sutrikimų kaip visuomeninių konstruktų. Ši pozicija išlieka judėjimo pakraštyje. Tačiau arčiau vidurio, prieš maždaug dešimtmetį įvyko pradinis pokytis, kai Allenas Francesas, save „vidiniu“ psichiatru apibūdinęs asmuo, vadovavęs centrinei Diagnostikos ir statistikos vadovo darbo grupei, pradėjo atvirai kritikuoti šią sritį, teigdamas, kad per daug pacientų yra patologizuojami ir siunčiami link vaistų kaskados.

 

Dvi pagrindinės šių dienų judėjimo figūros yra žurnalistas Robertas Whitakeris ir aktyvistė bei buvusi psichiatrijos pacientė Laura Delano. 2012 m. Whitaker įkūrė svetainę „Mad in America“ – pagrindinę protesto prieš pagrindinę psichiatriją platformą. Delano teigia, kad viena iš Whitaker knygų „Anatomy of an Epidemic: Magic Bullets, Psychiatric Drugs and the Astonishing Rise of Mental Illness in America“ išgelbėjo ją nuo įprastinės priežiūros.

 

Savo memuaruose „Unshrunk: A Story of Psychiatric Treatment Resistance“ Delano teigia, kad jos gydymas psichiatrų ir institucijų nuo ankstyvos paauglystės iki dvidešimties metų turėjo pražūtingų pasekmių. Antidepresantai, antipsichoziniai vaistai ir nuotaikos stabilizatoriai buvo kraunami vienas ant kito, diagnozuojant bipolinį sutrikimą ir daugybę kitų sutrikimų, kuriuos galbūt būtų buvę geriau suprasti kaip reakciją į gyvenimo išbandymus. Vaistų šalutinis poveikis, kaip rašo ji, atėmė iš jos seksualumą, o diagnozės sunaikino jos savęs suvokimą. Galiausiai, būdama 27-erių, ji atsikratė vaistų.

 

 

Dabar ji ir jos vyras Cooperis Davisas vadovauja organizacijai „Inner Compass Initiative“, skirtai informuoti žmones, kaip palaipsniui mažinti psichiatrinių vaistų vartojimą be sunkių abstinencijos simptomų, kuriuos kai kurie patiria.

 

 

Psichikos sveikatos ir per didelio mediciniškumo aukščiausiojo lygio susitikime Delano ir Davisas dalijosi scena su keletu Sveikatos ir žmogiškųjų paslaugų departamento pareigūnų, o Davisas šiltai pristatė Glenną Grothmaną, respublikonų atstovą iš Viskonsino ir tvirtą Trumpo lojalą, kuris karštai kalbėjo apie per didelį vaistų skyrimą vaikams. Delano ir Davisas aktyviai dalyvavo organizuojant konferenciją ir prisidėjo prie dviejų svarbių politikos ir strategijos leidinių, kurie buvo renginio pagrindas – leidinių, kuriuose kiekvieno puslapio apačioje kaip savotiškas imprimatūras yra Trumpo vardas.

 

 

Kai Delano ir Davis kalba apie politiką, jie neskamba kaip natūralūs Trumpo sąjungininkai. Delano savo politinę perspektyvą apibūdina kaip „nekontroliuojamos, neteisingos valdžios kritiką“, o Davis savąją apibendrina kaip „klasinio mąstymo ir klasikinio liberalizmo mišinį“. Vis dėlto jie Trumpą ir jo administraciją laiko potencialiais pokyčių kūrėjais klausimu, kuris jiems rūpi labiausiai.

 

Po viršūnių susitikimo žiniasklaida sulaukė daug pagarbos, net ir iš tų šaltinių, kurie dažnai kritikuoja Kennedy darbotvarkę. Vis dėlto daugelis konferencijoje išsakytų teiginių sukėlė pasipriešinimą. Amerikos psichiatrų asociacija paskelbė pranešimą spaudai, kuriame teigiama, kad „mes griežtai prieštaraujame tam, kad šalies psichikos sveikatos krizė būtų vertinama pirmiausia kaip „per didelio medicininio taikymo“ arba „per didelio vaistų skyrimo“ problema“. Pagrindinė problema, pasak APA, yra nepakankama ir nevienoda prieiga prie priežiūros.

 

Amerikos klinikinės psichofarmakologijos draugija, galbūt numatydama Kennedy misijos intensyvumą, jau vasario mėnesį paskelbė „vaistų skyrimo mažinimo“ gaires. Tai buvo pirmas kartas, nors A.S.C.P. prezidentas „The Times“ teigė, kad nors dokumentas yra naujas, praktikai jau seniai atsakingai padeda pacientams palaipsniui mažinti vaistų vartojimą, kai ateina laikas.

 

Kita vertus, Awais Aftab, Case Western Reserve universiteto psichiatrijos klinikinis docentas, kuris yra atsargiai apgalvotas ir plačiai skaitomas „Substack“ apie psichiatriją, neseniai atvirai nusivylęs rašė, kad „dešimtmečius pagrindinė psichiatrija sąmoningai slėpė save nuo antidepresantų ir kitų psichiatrinių vaistų vartojimo nutraukimo ir nutraukimo sunkumų naštos ir sunkumo“.

 

Aftabas, kuris vargu ar gali būti laikomas radikaliu savo srities kritiku, teigė, kad A.S.C.P. gairės tik „paieškos“ sprendimų ir „paprastai rekomenduoja palaikomąjį gydymą pasikartojančiai depresijai, bipoliniam I sutrikimui ir šizofrenijai, ignoruodamos ginčus šiose srityse. Pavyzdžiui, jos daro prielaidą, kad daugumai žmonių diagnozė nustatoma teisingai, kai iš tikrųjų yra plačiai paplitęs diagnostikos chaosas, o sprendimai dėl palaikomojo gydymo priimami esant dideliam neapibrėžtumui.“

 

Iš kampelių, esančių toli nuo A.P.A., A.S.C.P. ir kitų psichiatrijos centristų, taip pat buvo prieštaravimų reformos misijai. „Nemanau, kad rimtos reformos pakanka“, – man sakė Whitakeris. Jis aiškiai pasakė, kad žavisi Delano pastangomis „atverti plyšį naratyve“. Tačiau jis kritikuoja tokią kalbą kaip „per didelis medicinizavimas“ dėl riboto požiūrio, dėl numanomo raginimo jį mažinti, o ne iš tikrųjų atnaujinti konceptualiai, ir dėl to, kad iš esmės jis įtvirtina, o ne pakeičia psichiatrijos medicininį modelį. Prie Delano ir kai kurių jos įprastų aktyvistų sąjungininkų nesutarimų prisideda baimė, kad prisijungimas prie vakcinų priešininkų gali suteršti jų judėjimą kaip antimokslinį. Kiti apskritai vengia jos noro bendradarbiauti su Trumpo administracija.

 

Tačiau jau yra konkrečių pasiekimų. Viršūnių susitikime Kennedy paskelbė, kad Sveikatos ir žmogiškųjų paslaugų departamento Medicare ir Medicaid paslaugų centrai nustatys priemonę, pagal kurią gydytojams būtų atlyginta už laiką, skirtą padėti pacientams nutraukti vaistų vartojimą. Subtiliai ar ne taip subtiliai tai gali paveikti milijonų ar net dešimčių milijonų pacientų gydymą. Netrukus tūkstančiams specialistų bus plačiai prieinami mokymai apie vaistų vartojimo mažinimą – mokymus rengia Sveikatos ir žmogiškųjų paslaugų departamentas, o Delano yra vienas iš pranešėjų.

 

Kad psichiatrijos reformos judėjimas pasiekė šį tašką, o sąjungininkai politikai, formuojantys federalinės Vyriausybės kryptį, paremtą aktyvistų ir disidentų gydytojų, metų metus teiktais, argumentais, yra įspūdinga. Atrodo, kad Delano ir Davis efektyviai naudojasi administracijos ir MAHA bendru pasipriešinimu medicinos elitui. Tačiau nepaisant Delano strateginio ir laipsniško požiūrio, jos svajonės apie transformaciją galiausiai yra beveik tokios pat plačios kaip ir Whitaker. Sunku pasakyti, ar jos sėkmės tikimybė didelė. Psichiatrijos įstaiga turėtų atsisakyti pusę amžiaus trukusio mokslinio autoriteto demonstravimo. Visuomenė turėtų numalšinti savo ilgesį lengviems tablečių pavidalo sprendimams. O dar yra farmacijos pramonė. Kelios valandos, praleistos žiūrint televizijos žinių laidas, kuriose nuolat rodomos psichotropinių vaistų reklamos ir žadami nuostabūs rezultatai, yra vienas iš ženklų, rodančių, kokios jėgos – ir ištekliai – yra nukreipti prieš Delano ir jos judėjimą. Reklamų gausa tarnauja, kaip realybės patikrinimas.“ [1]

 

1. The Strange Alliance Trying to Remake American Psychiatry: The Context. Bergner, Daniel.  New York Times (Online) New York Times Company. May 15, 2026.

The Strange Alliance Trying to Remake American Psychiatry

 

“On May 4, something happened that might, just maybe, mark the start of a transformation in the way mental health is framed and treated in this country.

 

At the culmination of a daylong Mental Health and Overmedicalization Summit, Robert F. Kennedy Jr., the ever-polarizing secretary of the Department of Health and Human Services, pledged to put the power of his agency, which has one of the largest budgets in the federal government, behind fundamental psychiatric reform.

 

When he took the podium as the event’s closing speaker, Kennedy couldn’t resist mocking the “orthodoxy” of Covid policy before he transitioned to challenging psychiatric convention. Nor could he restrain himself from a loose, at best, comparison of withdrawal from selective serotonin reuptake inhibitors, the most commonly prescribed class of antidepressants, to going cold turkey off heroin, which he said he’d done around 100 times. S.S.R.I. withdrawal, he insisted, based on a family member’s experience, is frequently far rougher.

 

But about his commitment “to confronting overprescribing,” he was sharp. He acknowledged that “psychiatric medications have a role in care,” but added that “we will treat them as one option.” He declared that “too many patients begin treatment without a clear understanding of the risks,” that we must expand “nonpharmacologic treatments” and that psychotropic drugs should no longer be seen as “the default.”

 

The summit was hosted by the MAHA Institute, a Washington think tank founded a year ago by the Make America Healthy Again movement and led in part by Tony Lyons, a book publisher who blames a combination of Tylenol and a vaccine he hasn’t specified for his daughter’s autism. MAHA’s anti-vax effort, among its loudest campaigns as President Trump took office for the second time, has been derided by scientists and dismissed by much of the public. (Though Kennedy has denied it, the White House has reportedly asked him to mute his anti-vax arguments for fear of damaging the president’s candidates in the midterm elections.)

 

The mission to reform psychiatry, though, may prove to have more broad appeal. According to a large study conducted in 2025, one in six U.S. adults are presently on an antidepressant, but doubts about these drugs have been growing. Kennedy’s campaign comes after years of steadily accumulating critiques of psychotropic drugs and condemnation of pharmaceutical industry influence. Research comparing medications with placebos has repeatedly called the benefits of S.S.R.I.s into question, and lately the side effects of these drugs, including the possibility of irreversible sexual dysfunction, have stirred a surge of attention.

 

For a range of reasons, antipsychotics are also problematic. Because they act as sedatives, they are often added to drug treatment for mood or attention deficit problems in young patients who aren’t psychotic — and these drugs can cause major weight gain, breast growth in boys and in some cases debilitating movement disorders.

 

The opioid epidemic, meanwhile, has sensitized the public to the power of pharmaceutical companies to corrupt practitioners and create patient trust when skepticism might be wiser.

 

Around 1980, mainstream psychiatry adopted a medical model. A new edition of the Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders, U.S. psychiatry’s bible of diagnoses, published that year, enshrined the change. Ever since, troubles of the mind have been viewed mostly as physiological diseases of the brain, with treatments focused largely on pharmaceuticals.

 

The medical model was partly a reaction against psychiatry’s decades-long dominance by psychoanalysis and its offshoots. It was, too, an expression of hope in an early generation of medications. The discipline, meanwhile, was under attack in popular culture; the antipsychiatry movie “One Flew Over the Cuckoo’s Nest” won five Oscars in 1976. The field wanted to be viewed as a true science.

 

Then Prozac, an S.S.R.I., was released in the United States in 1987, with the promise of being both benign and all but miraculous in its impact on depression and anxiety. Psychiatry seemed to be reaching its medical and scientific ambitions. The idea of Prozac — and, soon, its close S.S.R.I. cousins — as an unmitigated medical advance was spread by a flood of pharmaceutical advertising. The ads presented readily comprehensible brain science: Mental illness boils down to an imbalance of chemicals, easily recalibrated with the right drug. The chemical imbalance theory has never been substantiated and has been supplanted by other hypotheses that are equally elusive to proof, given the mysteries of the mind.

 

By the ’90s, new antipsychotics were developed that were supposed to treat schizophrenia and related conditions without the tics and Parkinsonian distortions of movement caused by earlier medications — until formidable research published in The New England Journal of Medicine in 2005 found that the new and old antipsychotics weren’t all that different in the damage they frequently inflicted. Pharmaceutical companies nevertheless continued aggressively marketing the second-generation antipsychotics to practitioners.

 

None of this is to say — at all — that medication has no place in treating psychiatric conditions. And for the most part, the world of critical psychiatry — the movement that has suddenly and surprisingly found an ally in the Trump administration — recognizes this. But a group of doctors and activists has been pushing relentlessly for foundational change to the field.

 

This group’s core ideas are that mainstream psychiatry is too quick to see normal human suffering as a disease, that its diagnostic labels often crush a patient’s identity and sense of agency and that psychotropics, for many, do more harm than good.

 

 The movement draws from, yet is largely distinct from, writers of the mid-20th century like Thomas Szasz, the author of “The Myth of Mental Illness,” who dispensed with psychiatric disorders altogether as societal constructs. That position remains at the far edge of the movement. But closer to the middle, a nascent shift came a decade or so ago when Allen Frances, a self-defined “insider” psychiatrist who had led a central Diagnostic and Statistical Manual task force, became openly critical of the field, arguing that too many patients were being pathologized and sent down a road toward a cascade of medications.

 

Two key figures in today’s movement are Robert Whitaker, a journalist, and Laura Delano, an activist and former psychiatric patient. In 2012, Whitaker founded the website Mad in America, a leading platform for protest against mainstream psychiatry. Delano credits one of Whitaker’s books, “Anatomy of an Epidemic: Magic Bullets, Psychiatric Drugs and the Astonishing Rise of Mental Illness in America,” with rescuing her from conventional care.

 

In her memoir, “Unshrunk: A Story of Psychiatric Treatment Resistance,” Delano makes the case that her treatment by psychiatrists and institutions, from her early teens well into her 20s, had devastating consequences. Antidepressants, antipsychotics and mood stabilizers were piled one upon another for what was diagnosed as bipolar and a host of other disorders but might have been better understood as a reaction to life’s trials. The drugs’ side effects, she writes, robbed her of her sexuality, and the diagnoses destroyed her sense of self. Finally, at 27, she freed herself of the medications.

 

She and her husband, Cooper Davis, now run an organization, Inner Compass Initiative, dedicated to informing people about how to taper off psychiatric drugs without the severe withdrawal symptoms that some endure.

 

At the Mental Health and Overmedicalization Summit, Delano and Davis shared the stage with a series of Department of Health and Human Services officials, and Davis warmly introduced Glenn Grothman, a Republican representative from Wisconsin and a steadfast Trump loyalist, who spoke heatedly about overprescribing to children. Delano and Davis had a strong hand in organizing the conference and contributed to a pair of important policy and strategy publications underpinning the event — publications bearing the name of Trump as a kind of imprimatur at the bottom of every page.

 

When Delano and Davis talk politics, they don’t sound like natural Trump allies. Delano describes her political perspective as “critiquing unchecked, unjust power,” and Davis summarizes his as a “mix of class-oriented thinking and classical liberalism.” Yet they perceive Trump and his administration as potential difference-makers on the issue they care about most.

 

A rush of respectful media coverage followed the summit, even from outlets that are often critical of Kennedy’s agendas. Yet many of the points made at the conference have stirred pushback. The American Psychiatric Association put out a news release stating that “we strongly object to framing the nation’s mental health crisis as primarily a problem of ‘overmedicalization’ or ‘overprescribing.’” The main issue, the A.P.A. maintained, is insufficient and unequal access to care.

 

The American Society of Clinical Psychopharmacology, perhaps anticipating the intensity of Kennedy’s mission, had already come out, in February, with guidelines for “deprescribing.” This was a first, though the A.S.C.P.’s president suggested to The Times that while the document was new, practitioners had long been acting responsibly in helping to taper patients off medication when the time came.

 

Then again, Awais Aftab, a clinical associate professor of psychiatry at Case Western Reserve University, who has a cautiously thoughtful and widely read Substack on psychiatry, wrote in open frustration recently that “for decades, mainstream psychiatry willfully blinded itself to the burden and severity of withdrawal and discontinuation-related difficulties from antidepressants and other psychiatric medications.”

 

Aftab, who is hardly a radical critic of his field, asserted that A.S.C.P. guidelines only “tinker” toward solutions and “generally recommend maintenance treatment for recurrent depression, bipolar I disorder and schizophrenia, ignoring controversies in these areas. They assume, for example, that most people are correctly diagnosed when the reality is that there is widespread diagnostic chaos and decisions about maintenance are made under considerable uncertainty.”

 

From corners far from the A.P.A., the A.S.C.P. and other psychiatric centrists, there have also been objections to the reform mission. “I don’t think serious reform is enough,” Whitaker told me. He made clear that he admires Delano’s effort to “open up a crack in the narrative.” But he faults language like “overmedicalization” for being limited in outlook, for its implied call for reduction rather than a true conceptual revamping and for, in effect, entrenching instead of displacing psychiatry’s medical model. Adding to the divisions between Delano and some of her usual activist allies is the fear that joining up with opponents of vaccines could taint their movement as anti-science. Others recoil from her willingness to work with the Trump administration at all.

 

Already, though, there are concrete accomplishments. At the summit, Kennedy announced that the Centers for Medicare and Medicaid Services, part of the Department of Health and Human Services, would be establishing a means for clinicians to be reimbursed for time spent on helping patients get off medications. In subtle or not-so-subtle ways, this could affect the treatment of millions, or even tens of millions, of patients. There will also soon be trainings on tapering widely available to thousands of practitioners — trainings provided by the Department of Health and Human Services with Delano as one of the presenters.

 

That the movement for psychiatric reform has reached this point, with allies in the federal government shaping policies built on the arguments that activists and dissident doctors have made for years, is remarkable. Delano and Davis seem to be capitalizing effectively on the administration and MAHA’s overall opposition to medical elites. But despite Delano’s strategic and incremental approach, her dreams of transformation are ultimately almost as sweeping as Whitaker’s. It’s hard to say her odds of success are high. The psychiatric establishment would have to turn away from a half century of claiming scientific authority. Society would have to quell its longing for easy solutions that come in pill form. And then there’s the pharmaceutical industry. A few hours spent watching TV news shows, with ads for psychotropic drugs cropping up repeatedly and promising marvelous results, are one sign of the forces — and resources — arrayed against Delano and her movement. The abundance of ads serves as a reality check.” [1]

 

1. The Strange Alliance Trying to Remake American Psychiatry: The Context. Bergner, Daniel.  New York Times (Online) New York Times Company. May 15, 2026.

Penki italai iš Genujos universiteto žuvo nardymo tragedijoje Maldyvuose

„(UPI) – Penktadienį Maldyvuose blogas oras trukdė didelei operacijai, kurios metu buvo ištraukti penkių italų, žuvusių nardymo incidento metu tyrinėjant povandeninius urvus daugiau nei 160 pėdų gylyje Vaavu atole, Indijos vandenyno salyne, kūnai.

 

Italijos užsienio reikalų ministerija pranešime spaudai teigė, kad į įvykio vietą, maždaug 50 mylių į pietus nuo sostinės Malės, atvyko Maldyvų pakrančių apsaugos laivai su nardymo gelbėjimo komandomis, kurioms padėjo patyręs italų naras, ir jie ruošėsi žvalgybiniam nėrimui.

 

„Šiuo metu oro sąlygos gali neleisti pradėti gelbėjimo operacijų; tačiau tikimasi, kad bus atliktas pradinis nėrimas, kuriuo siekiama ištirti urvo prieigos taškus, kol pagerės oro sąlygos“, – teigė ministerija.

 

Ji pridūrė, kad Italijos ambasadorius Šri Lankoje atvyko į Malę susitikti su pakrančių apsaugos pareigūnais, kurie, kaip teigiama, stengiasi išsiaiškinti, kas įvyko, ir kad ambasados ​​darbuotojai susisiekė su aukų šeimomis, kad „suteiktų visą reikiamą konsulinę pagalbą“.

 

BBC pranešė, kad Maldyvų kariuomenė rado vieną kūną 60 metrų gylyje esančiame urve ir kad manoma, jog kiti keturi taip pat yra toje pačioje vietoje.

 

Keturi žuvusieji buvo Genujos universiteto dėstytojai ir studentai, o penktasis asmuo buvo ekspedicijos nardymo laivo vadovas ir nardymo instruktorius, taip pat Italijos pilietis.

 

Laivo įgula perspėjo valdžios institucijas po to, kai komandai nepavyko grįžti į paviršių.

 

X paskelbtame įraše universitetas teigė reiškiantis „nuoširdžiausią užuojautą dėl staigios ir tragiškos ekologijos fakulteto profesorės Monikos Montefalcone, jos dukters Giorgios Sommacal, kuri taip pat buvo Genujos universiteto studentė, mokslo darbuotojos Muriel Oddenino ir jūrų biologijos absolvento Federico Gualtieri mirties“.

 

Italijos universitetų ir tyrimų ministrė Anna Maria Bernini teigė, kad ją giliai sukrėtė šis incidentas.

 

„Tragedija, ištikusi Genujos universitetą, giliai sukrečia visą Italijos akademinę bendruomenę. Yra skausmas, kuriam žodžiais neapsakyti.“ „Šią dramatišką akimirką reiškiu nuoširdžiausias mintis ir artumą šeimoms, rektoriui, kolegoms, studentams ir visai Genujos universiteto bendruomenei, kurią paveikė mus nuliūdinusi netektis“, – rašė ji įraše X.

 

Nardymas žemiau, nei 130 pėdų gylio paprastai rekomenduojamas tik patyrusiems narams, nes reikia papildomų deguonies balionų ir rekvėperių, be to, kyla pavojus dėl dujų narkozės, deformacijų, plaučių suspaudimo ir oro trūkumo dėl padidėjusio suvartojimo didesniame gylyje.

 

Nardymas rekvėperiu naudoja uždaros grandinės sistemą (CCR), skirtą iškvėptoms dujoms perdirbti, pašalinti anglies dioksidą ir papildyti deguonį, kad būtų galima gerokai ilgiau, tyliau ir be burbuliukų nardyti. Idealiai tinka techniniams nardymams, urvų ir gilių nuolaužų tyrinėjimui, tokie įrenginiai, kaip „Hollis Prism 2“ siūlo pažangų dujų efektyvumą ir geresnį, šiltesnį kvėpavimą, o jų kainos paprastai svyruoja nuo maždaug 4800 iki 13000 USD.

 

Nardymas povandeniniuose urvuose yra daug rizikingesnis nei nardymas atvirame vandenyje.

 

Daugybė mirčių įvyksta tiek tarp mėgėjų, tiek tarp profesionalų. narų kiekvienais metais.

 

Gruodį britė žuvo nardymo avarijoje prie Maldyvų Ellaidhoo salos, maždaug už 50 mylių nuo Vaavu. Sausio mėnesį pradėdamas ir baigdamas tyrimą, Derbio koroneris ją apibūdino kaip „patyrusią narę“.

 

2024 m. per avariją žuvo Japonijos pilietė, nardžiusi Lhaviyani atole šiaurinėje Maldyvų dalyje.

 

2018 m. du narai, abu buvę Tailando karinio jūrų laivyno specialiųjų pajėgų nariai, žuvo bandydami išgelbėti grupę moksleivių, įstrigusių užtvindytame urve šiaurinėje Tailando dalyje."