Žvilgsnis iš vidaus: dirbtinis intelektas Trumpo trimačių šachmatų žaidime

„Karas ir politika nėra pupų sėdmaišis. Vietoj to, žaidžiamas rimtas trimatis šachmatų žaidimas. Venesuelai ir Iranui buvo nukirstos galvos. Neatsitiktinai tai buvo pagrindiniai naftos šaltiniai Kinijai. Ir Kubai. Ir Šiaurės Korėjai per Kiniją. Keista, bet naftos kainos, artėjančios prie 100 USD už barelį, padeda Rusijai sau plėsti jos darbą Ukrainoje. Bet oi, Iranas yra pagrindinis dronų tiekėjas Rusijai. Tai „šachas“ trimačiuose šachmatuose.

 

Tikras laimėjimo scenarijus čia turėtų du komponentus. Pirma, JAV priverstų Vakarams palankius režimus Venesueloje ir Irane pumpuoti naftą kaip pašėlusiai, taip padidindama pasaulinę pasiūlą, kuriai netaikomos sankcijos. Antra, JAV po karo pasiektų Hormūzo sąsiaurio, per kurį teka 20 % pasaulinės naftos, kontrolę. Ar tada kainos galėtų pakilti iki 40 USD už barelį? Tikėtina. Tai paralyžiuotų Rusiją. Šachas.

 

Bet kuriuo atveju, Kinija yra spaudžiama. Neseniai aplankiau Perl Harborą ir tai priminė, kad Japonijos imperija maždaug 80 % savo naftos priklausė nuo JAV. Kai Amerika 1941 m. liepą įšaldė Japonijos turtą, tai iš esmės buvo naftos embargas, ir domino kauliukai pradėjo griūti. Ar istorija rimuojasi?

 

Tačiau pamirškite apie naftą. Tai, ką sakiau dešimtmečius, pagaliau gali būti geopolitinė tiesa: silicis yra naujoji nafta. Kinija iki eksporto apribojimų rėmėsi JAV (sukurtais čia ir Izraelyje, pagamintais Taivane) dėl pažangiausių dirbtinio intelekto procesorių, daugiausia „Nvidia“. Ar kinai gali užtikrinti alternatyvų pažangių GPU šaltinį? Ne visai. Jie atsilieka metais. Vašingtonas turėtų elgtis su pažangiausiais dirbtinio intelekto lustais taip pat, kaip su uranu, esančiu draudžiamų karinių prekių sąraše. Dirbtinis intelektas yra ginklas.

 

Ar Kinija įsiverš į Taivaną dėl jo silicio?

 

Skirtingai nuo naftos telkinių, silicis yra tiesiogine prasme smėlis paplūdimyje.

 

Slaptas lustų gamybos padažas yra procesas ir žmonės, o ne pastatai. Kinijos invazija sutrikdytų Sinču, miestą, pilną gamyklų, gaminančių „Nvidia“ ir „Apple“ lustus, ir greičiausiai sunaikintų pasaulį. ekonomika. Tai taip pat pakenktų Kinijos ekonomikai, galbūt nepataisomai. Tai gana didelė atgrasymo priemonė.

 

Taip pat ir nuotraukos, kuriose Nicolas Maduro surakintas antrankiais, ir, juo labiau, nuotraukos, kuriose „TikTok“ tinkle stebimas mirtinas Ali Khamenei gyvenvietės sunaikinimas. Pridėkite nuotraukų, kuriose užfiksuotas nebeplaukiojantis Irano karinis jūrų laivynas.

 

JAV ir Izraelis visiškai valdo Irano oro erdvę. Yra pranešimų, kad Iranas dislokavo Kinijos oro gynybos sistemas HQ-9B. Jos atrodo bevertės. Jei būčiau Kinija, laikyčiausi Taivano. Dar vienas patikrinimas Vakarams.

 

Tada yra dirbtinis intelektas. Jis padėjo JAV sugauti Maduro ir nukirsti Iranui galvą – tikriausiai analizuodamas žmonių ir ginklų judėjimą, kad pasirinktų taikinius. Dirbtinis intelektas yra pagrindinė modelių atpažinimo sistema. Pranešama, kad JAV ją taip pat naudoja mūšio scenarijų modeliavimui.

 

Tai ir tikslus taikymas gali sumažinti civilių aukas. Dėl to „Anthropic“ ginčas su Pentagonu dėl jos įrankių naudojimo dar labiau nerimą kelia ir yra trumparegiškas.

 

Karas dabar kitoks. Džimis Carterio nesėkminga Irano įkaitų gelbėjimo misija 1980 m. balandį greičiausiai būtų sėkminga naudojant šiuolaikines technologijas. Maduro sugavimas tai įrodė. Donaldo Rumsfeldo doktrina apie ribotas pajėgas su pažangiomis oro pajėgomis ir didelio tikslumo ginklais pagaliau gali būti teisinga. Tai nebėra šokas ir baimė, o sukrėtimas ir atsitraukimas.

 

Riboti batai ant žemės, bet vietoj to selektyvūs žvalgybos ištekliai – izraeliečiai nulaužė Teherano eismo kameras, kad galėtų sekti vadovavimą.

 

Pavadinkime tai sportbačiais ant žemės (prisiminkime 1992 m. Roberto Redfordo filmą). Pamatysime, ar ši tikslaus karo paradigma veiks ir kaip greitai nauji, labiau su Vakarais suderinami režimai vėl grįš į pasaulinę rinką. Esu viltingas. Dvylikos ar 50 dienų karai nugali daugelį metų trukusius įsitraukimus.

 

Vis daugiau šachmatų figūrų skraido aplinkui. Iranas išsiuntė atsakomąsias raketas į 11 šalių. Tai yra 10 potencialių klientų Izraelio „Geležinio kupolo“ ir JAV „Patriot“ raketinės gynybos sistemoms arba pardavimams papildyti, kad papildytų perėmėjų pardavimus. Susakykime tai su sąlyga, kad tai bus prisijungimas prie Abraomo susitarimų.

 

Pinigų pervedimai yra dar vienas šachmatas. straipsnis: „The Journal“ praneša, kad kriptovaliutų bendrovė „Binance“, kuriai vadovauja neseniai malonę gavęs Changpeng Zhao, buvo panaudota 1,7 mlrd. dolerių nukreipimui į Irano remiamas grupuotes, įskaitant Houthi kovotojus. Užblokuokite tai. Keista, bet tai yra tokia pati pinigų suma, kurią prezidentas Obama 2016 m. pervedė į Iraną.

 

Nafta ir dujos dažnai patenka į autokratų, labiau panašių į kleptokratus, rankas. Pranešama, kad Khamenei prižiūrėjo 95 mlrd. dolerių vertės finansinę imperiją. Kita vertus, silicis klesti laisvosiose rinkose, vietose, kuriose yra nuosavybės teisės – Amerikoje, Taivane, Pietų Korėjoje ir (įrangos atveju) Nyderlanduose.

 

Laisvė visada verta. Silicis kaip naujoji nafta, maitinanti dirbtinį intelektą, gali būti labiau deterministiškas. Dirbtinis intelektas ne tik vykdys mūšių, bet ir karo simuliacijas. Jei tik ponas Maduro ir Khameini būtų sužaidę karo žaidimus, palyginę tikruosius mūsų pažangių orlaivių ir tiksliųjų ginklų pajėgumus su jų silpna oro gynyba. Kiti tikrai tai padarys. „ChatGPT Plus“ kainuoja 20 USD per mėnesį.

 

Ar tai bus dirbtinio intelekto taikos dividendas? Šaltojo karo strategai manė, kad branduoliniai karai niekada neįvyks dėl MAD – abipusiai užtikrinto sunaikinimo. Baisu, bet iki šiol tai suveikė. Naudodami gigavatų dirbtinio intelekto simuliacijas, priešininkai gali imituoti savo pačių žlugimą prieš mus – SAD, stipriai užtikrintą sunaikinimą – ir vietoj to derėtis dėl taikos. Šachas-matas.“ [1]

 

Deja, jums reikia ne tik dirbtinio intelekto. Jums taip pat reikia jūsų intelekto, kad suprastumėte, kas vyksta. Iranas dar nepasidavė. Iranas nėra nukirsdintas. Šachas-matas.

 

2026 m. kovo 9 d. Irano režimas pademonstravo institucinį atsparumą, greitai paskirdamas įpėdinį, nepaisant aukščiausios vadovybės praradimo. Nors pradinė JAV ir Izraelio smūgių banga vasario 28 d. sėkmingai „nukirsdino“ Irano vyriausybės branduolį, režimas nuo to laiko ėmėsi veiksmų, kad stabilizuotųsi ir tęstų savo karinę kampaniją.

 

Nauja vadovybė ir įpėdinystė

 

Mojtaba Khamenei paskirtas: 2026 m. kovo 8 d. Ekspertų asamblėja naujuoju aukščiausiuoju lyderiu išrinko Mojtabą Khamenei, velionio aukščiausiojo lyderio Ali Khamenei sūnų.

 

Strategijos tęstinumas: Jo išrinkimas laikomas griežtosios linijos frakcijų ir Islamo revoliucijos gvardijos korpuso (IRGC) pergale. Irano pareigūnai prisiekė jam ištikimybę, signalizuodami apie įsipareigojimą Islamo „šviesiam keliui“. Revoliucija.

 

Decentralizuotas vadovavimas: Reaguodamas į smūgius centrinėms sprendimų priėmimo institucijoms, režimas perdavė valdžią žemesnio lygio ir provincijų pareigūnams, kad užtikrintų tolesnes valstybės funkcijas.

 

Nuolatinė karinė veikla

 

Regioninis atsakomasis veiksmas: Iranas „nepasidavė“. Jis toliau leidžia balistines raketas ir dronus prieš Izraelį ir regioninius taikinius.

 

JAV turto taikinys: Irano dronai sėkmingai smogė JAV ir partnerių objektams, įskaitant vadovavimo centrą Kuveite (žuvo šeši JAV kareiviai) ir vandens gėlinimo gamyklą Bahreine.

 

Strateginė ištvermė: IRGC toliau kontroliuoja mūšio lauką, vykdydama iš anksto suplanuotus nenumatytus veiksmus, kuriais siekiama peržengti JAV ir Izraelio pajėgų ribas sutrikdant energijos rinką ir rengiant „ištvermės varžybas“.

 

Likę pajėgumai

 

Raketų ir dronų arsenalas: Nors JAV ir Izraelis teigia sunaikinę maždaug 75–90 % Irano balistinių raketų paleidimo įrenginių, žvalgybos duomenimis, Iranas vis dar turi iki 50 % visos jo raketų programos ir dar didesnį procentą jo vienpusės atakos dronų.

 

Įgaliotiniai ir vidinė kontrolė: Irano remiamos grupuotės, tokios kaip „Hezbollah“, toliau rengia atakas, o vidaus saugumo pajėgos (nors ir silpnesnės) vis dar valdo patikros punktus ir vykdo interneto ryšio nutraukimą visoje šalyje, kad išlaikytų vidaus kontrolę.

 

1. Inside View: AI in Trump's 3-D Chess Match. Kessler, Andy.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 09 Mar 2026: A15.  

Inside View: AI in Trump's 3-D Chess Match

 

“War, and politics, ain't beanbag. Instead, there's some serious 3-D chess being played. Venezuela and Iran have been decapitated. Not coincidentally, these were major oil sources for China. And Cuba. And North Korea via China. Perversely, oil prices heading toward $100 a barrel helps Russia afford its work in Ukraine. But oops, Iran is a major supplier of drones to Russia. That's "check" in 3-D chess.

 

A real win scenario here would have two components. One, the U.S. gets Western-friendly regimes in Venezuela and Iran to pump oil like crazy, adding to the global supply not subject to sanctions. Two, the U.S. achieves postwar control of the Strait of Hormuz, through which 20% of global oil flows. Could prices then head toward $40 a barrel? Likely. This would cripple the Russia. Check.

 

Either way, China is squeezed. I recently toured Pearl Harbor and was reminded that Imperial Japan relied on the U.S. for about 80% of its oil. When America froze Japanese assets in July 1941, it was effectively an oil embargo, and the dominoes began falling. Does history rhyme?

 

But forget about oil. What I've said for decades may finally be geopolitically true: Silicon is the new oil. China relied on the U.S. (designed here and in Israel, made in Taiwan) for the most advanced artificial-intelligence processors, mainly Nvidia's, prior to export limits. Can the Chinese assure an alternative source of advanced GPUs? Not really. They are years behind. Washington should treat the most advanced AI chips as it does uranium, on the banned military items list. AI is a weapon.

 

Will China invade Taiwan for its silicon?

 

Unlike oil fields, silicon is literally sand on the beach.

 

The secret sauce to making chips is the process and the people, not the buildings. A Chinese invasion would disrupt Hsinchu, a city packed with fabs churning out Nvidia and Apple chips, likely tanking the world economy. This would also tank China's economy, maybe irreparably. That's quite the deterrent.

 

As are photos of a blindfolded Nicolas Maduro in cuffs, and, all the more so, watching the fatal destruction of Ali Khamenei's compound on TikTok. Add photos of Iran's no-longer-floating navy.

 

The U.S. and Israel completely own Iranian airspace. There are reports Iran has deployed Chinese HQ-9B air defenses. They appear worthless. If I were China, I'd hold off on Taiwan. Another check for the West.

 

Then there's AI. It helped the U.S. capture Mr. Maduro and decapitate Iran -- presumably by analyzing the movement of people and weapons to select targets. AI is a master pattern-recognition system. The U.S. is also reportedly using it for battle scenario simulations.

 

This and precise targeting can minimize civilian casualties. This makes Anthropic's squabble with the Pentagon over the use of its tools even more disturbing and shortsighted.

 

War is different now. Jimmy Carter's April 1980 failed Iranian hostage rescue mission would likely succeed with today's tech. Mr. Maduro's capture proved that. Donald Rumsfeld's doctrine of limited forces with advanced air power and high-precision weapons may finally be right. It's no longer shock and awe but rock and withdraw.

 

Limited boots on the ground, but instead, selective intelligence assets -- the Israelis hacked Tehran's traffic cameras to track leadership.

 

Call it sneakers on the ground (think 1992 Robert Redford film). We'll see if this precision-war paradigm works and how quickly new, more Western-compliant regimes re-enter the global marketplace. I'm hopeful. Twelve- or 50-day wars beat yearslong engagements.

 

More chess pieces are flying around. Iran sent retaliatory missiles to 11 countries. That's 10 potential customers for Israel's Iron Dome and U.S. Patriot missile-defense systems or sales replenishing interceptors. Let's condition this on joining the Abraham Accords.

 

Money transfers are another chess piece: The Journal reports that the crypto company Binance, run by recently pardoned Changpeng Zhao, was used to funnel $1.7 billion to Iran-backed groups, including Houthi militants. Block this. Oddly, that's the same amount of cash President Obama shipped to Iran in 2016.

 

Oil and gas often end up in the hands of autocrats -- more like kleptocrats. Khamenei reportedly oversaw a $95 billion financial empire. On the other hand, silicon flourishes in free markets, places with property rights -- America, Taiwan, South Korea and (for equipment) the Netherlands.

 

Freedom is always worth it. With silicon as the new oil, powering AI, wars may be more deterministic. AI won't only run battle simulations, but war simulations. If only Mr. Maduro and Khameini had war-gamed the true capabilities of our advanced aircraft and precision weapons vs. their feeble air defenses. Others surely will. ChatGPT Plus costs $20 a month.

 

Will this be AI's peace dividend? Cold War strategists thought nuclear wars would never happen because of MAD, Mutually Assured Destruction. Scary, but it has worked, so far. With gigawatts of AI simulations, adversaries can simulate their own demise against us -- SAD, Strongly Assured Destruction -- and negotiate peace instead. Checkmate.” [1]

 

Sadly, you need not only AI. You need also your own intelligence to see what is happening. Iran did not give up yet. Iran is not decapitated. Checkmate.

 

As of March 9, 2026, the Iranian regime has demonstrated institutional resilience by swiftly appointing a successor despite the loss of its top leadership. While the initial wave of U.S. and Israeli strikes on February 28 successfully "decapitated" the core of the Iranian government, the regime has since moved to stabilize itself and continue its military campaign.

 

New Leadership and Succession

 

    Mojtaba Khamenei Appointed: On March 8, 2026, the Assembly of Experts selected Mojtaba Khamenei, the son of the late Supreme Leader Ali Khamenei, as the new Supreme Leader.

 

    Continuity of Strategy: His selection is viewed as a victory for hardline factions and the Islamic Revolutionary Guard Corps (IRGC). Iranian officials have pledged allegiance to him, signaling a commitment to the "luminous path" of the Islamic Revolution.

 

    Decentralized Command: In response to the strikes on central decision-making institutions, the regime has devolved power to lower-level and provincial officials to ensure continued state functions.

 

Ongoing Military Activity

 

    Regional Retaliation: Iran has not "given up." It continues to launch ballistic missiles and drones against Israel and regional targets.

 

    Targeting U.S. Assets: Iranian drones have successfully struck U.S. and partner facilities, including a command center in Kuwait (killing six U.S. soldiers) and a desalination plant in Bahrain.

 

    Strategic Endurance: The IRGC remains in control of the battlefield, executing pre-planned contingencies aimed at outlasting U.S. and Israeli forces through energy market disruption and a "contest of endurance".

 

Remaining Capabilities

 

    Missile and Drone Arsenal: Although the U.S. and Israel claim to have destroyed roughly 75-90% of Iran's ballistic missile launchers, intelligence estimates suggest Iran still retains up to 50% of its overall missile program and an even higher percentage of its one-way attack drones.

 

    Proxies and Internal Control: Iranian-backed groups like Hezbollah continue to launch attacks, and internal security forces (though degraded) are still operating checkpoints and enforcing a nationwide internet blackout to maintain domestic control.

 

1. Inside View: AI in Trump's 3-D Chess Match. Kessler, Andy.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 09 Mar 2026: A15.  

Ištikimybę suteršė ambicijos

„Temistoklis“

 

Michaelo Scotto knyga

 

Jeilis, 224 puslapiai, 28 USD

 

1815 m., po Vaterlo mūšio, Napoleonas Bonapartas parašė kapituliacijos laišką Anglijos princui regentui. Jame jis palygino save su vienu iš didžiųjų senovės Atėnų valstybės veikėjų: „Aš nutraukiau savo politinę karjerą ir, kaip ir Temistoklis, atėjau pasikliauti britų žmonių svetingumu.“ Temistoklis vadovavo Atėnų laivynui prieš persus Salamio mūšyje 480 m. pr. Kr., tačiau, kai prarado atėniečių palankumą, pasiūlė savo paslaugas Persijos karaliui, kuris paskyrė jį Mažosios Azijos miesto gubernatoriumi. Napoleonas negalėjo tikėtis tokio didžiadvasiško elgesio iš britų. Galbūt per tremties metus Šv. Elenos saloje šis palyginimas įtikino jį, kad jis, kaip ir Temistoklis – kaip jis teigė savo laiške – yra „frakcijų, kurios blaško mano šalį, auka“.

 

Puikioje biografijoje „Temistoklis“, kuri yra Jeilio universiteto „Senovės gyvenimai“ serijos dalis, Michaelas Scottas, klasikinės literatūros ir senovės istorijos profesorius Voriko universitete Anglijoje, nagrinėja esminį klausimą: kaip žmogus, kuris savo gyvenimą paskyrė Atėnams – 490 m. Maratono mūšio veteranas ir po dešimtmečio Salamio mūšio didvyris, lyderis, kuris Atėnų laivyną pavertė galingiausiu Graikijoje, – galėjo nusisukti nuo viso to ir tarnauti priešui, prieš kurį buvo pastatyta jo karjera? Ponas Scottas remiasi pagrindiniais išlikusiais šaltiniais – Herodotu, Tukididu ir Plutarchu – kad supintų Temistoklio gyvenimo istoriją per audringus metus, vedusius į pergalę prieš Persiją ir po jos, parodydamas, kaip asmeninės ambicijos ir viešosios tarnybos suvaržymai galėjo žmogų atvesti į aukščiausias pareigas ir taip pat greitai sukelti jo žlugimą.

 

Dešimtmečiai prieš pat vadinamąjį Atėnų aukso amžių, penktojo amžiaus viduryje prieš Kristų, buvo demokratijos raidos formavimosi laikotarpis. Demosas, reiškiantis „žmonės“ – praktiškai visi suaugę laisvos lyties piliečiai. gimimas – priėmė įstatymus per išrinktas asamblėjas ir tarybas. Šeštojo amžiaus pabaigoje iškentėję tironų valdžią, jie įvedė reformas, skirtas užkirsti kelią kitam tokiam laikotarpiui. Atėniečiai nemėgo lyderių, kurie, pasak Plutarcho, „išsikėlė virš jų“. Maždaug tuo metu, kai Temistoklis 493 m. tapo vyriausiuoju magistratu, vystėsi izonomia: lygybė prieš įstatymą. Viena iš demos naudotų taktikų buvo ostrakizmas, balsuojant iš tremties tų, kurie „išsikėlė“. Atėniečiams demokratija, pažodžiui „liaudies valdžia“, reiškė begalinį siekį rasti būdų, kaip suvaldyti lyderių polinkį į autokratiją.

 

Atėnų laivynas, kuriam Temistoklis turėjo įtakos, turėjo savo demokratinį posūkį. Per ramybę tarp Maratono mūšio 490 m. ir atnaujinto persų puolimo 480 m. Temistoklis, regis, įtikino atėniečius panaudoti naujai atrastą sidabro gyslą, kad finansuotų didžiulį laivyno išplėtimą. Uostas buvo patobulintas ir pastatytas naujas karo laivų laivynas. Jie buvo triremos – revoliucinis dizainas, kuriame laivas pats savaime buvo ginklas, o irkluotojų grupės varė bronzinį taraną į priešo laivą.

 

Anksčiau Atėnų karinė veikla priklausė nuo nedidelio elito – vyrų, kurie buvo pakankamai turtingi, kad galėtų parūpinti arklių kavalerijai arba apginkluoti save hoplitais – šarvuotos pėstininkų rūšies. Dabar buvo atstovaujama daug platesnei demoso grupei. Triremoms pastatyti ir valdyti reikėjo daug vyrų, daugelis iš žemesnės ekonominės klasės. Būtent šie irkluotojai, kurių vieninteliai reikalavimai buvo pilietybė ir darbingumas, sudavė smūgį persams Salamine. Mūšį iš dalies laimėjo Temistoklio lyderystės meistriškumas, bet daugiausia demoso fizinė ir politinė jėga – pasiekimas, kuris išlaikė Atėnų įvaizdį per Aukso amžių.

 

Kaip pažymi ponas Scottas, vienintelis išlikęs materialus Temistoklio įrodymas jo gyvenime yra monetų serija su jo vardu iš Magnezijos, miesto dabartinėje Turkijoje, kurį jis valdė persai. Tačiau jo pasiekimus galima pastebėti statybos darbuose, kuriuos jis pradėjo Atėnuose ir Pirėjuje. Povandeniniai kasinėjimai, globojami Danijos instituto Atėnuose ir bendradarbiaujant su Pirėjo priešistorinių ir klasikinių antikvarinių daiktų eforatu, atskleidė laivų depus ir triremų šliuzus, datuojamus Temistoklio laikais.

 

Pasak Plutarcho, Temistoklio tėvas bandė jį įspėti apie viešąjį gyvenimą, rodydamas jam apleistus, pūvančius karo laivus, kai jie nebebuvo naudojami – tai metafora, kaip Atėnai atsikratė lyderių, kurie, kaip teigia ponas Scottas, nebegalėjo „išlaikyti tos svarbios pusiausvyros tarp stiprios lyderystės ir politinės laisvės“. Sakoma, kad pats Temistoklis tvirtino, jog atėniečiai su juo elgėsi kaip su platanu: „Jie bėgo po jo šakomis, kai siautė audra ir grėsė griūtis, bet kai pasitaikydavo geras oras, jį nuskindavo ir apgenėdavo.“ Tačiau net ir po išstūmimo Temistoklis neprarado ištikimybės demosui. Kai Persijos imperatorius pareikalavo, kad jis imtųsi ginklų prieš Atėnus, rašė Plutarchas, jis nusižudė.

 

Ponas Scottas labai sumaniai aprašo šiuos reikšmingus įvykius, parašydamas knygą, kuri yra lengvai skaitoma ir prieinama, tačiau pagrįsta autoritetingais moksliniais tyrimais. Knyga bus ideali studentams ir tiems, kurie gali turėti mažai žinių apie klasikinę istoriją, taip pat mokslininkams, kuriems bus naudingas gaivus žvilgsnis į vieną iš didžiųjų antikos gyvenimų.

 

Tai, kad Napoleonas galėjo paminėti Temistoklį savo laiške princui regentui, atspindi senovės pasaulio pažinimą išsilavinusiems to meto žmonėms. Kai įstatymų leidėjai svarstė, kaip geriausiai apriboti asmeninę valdžią, jie dažnai žvelgdavo į klasikinius Atėnus. Pono Scotto knyga nusipelno būti plačiai skaitoma kaip puiki įžanga į Temistoklio gyvenimą ir demokratijos pagrindus.

 

---

 

Ponas Gibbinsas yra knygos „Pasaulio istorija dvylikoje laivų nuolaužų“ autorius.“ [1]

 

1. Loyalty Sullied By Ambition. Gibbins, David.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 09 Mar 2026: A15.  

Loyalty Sullied By Ambition

“Themistocles

 

By Michael Scott

 

Yale, 224 pages, $28

 

In 1815, following the Battle of Waterloo, Napoleon Bonaparte wrote a letter of surrender to the Prince Regent in England. In it, he compared himself to one of the great statesmen of ancient Athens: "I have terminated my political career, and I come, like Themistocles, to throw myself on the hospitality of the British people." Themistocles led the Athenian navy against the Persians in the Battle of Salamis in 480 B.C., but when he fell out of favor with the Athenians, he offered his services to the Persian king, who made him governor of a city in Asia Minor. Napoleon could not have expected such magnanimous treatment from the British. Perhaps during his years of exile on St. Helena, the comparison convinced him that he was, like Themistocles -- as he asserted in his letter -- a "victim of the factions which distract my country."

 

In the excellent biography "Themistocles," part of Yale's Ancient Lives series, Michael Scott, a professor of classics and ancient history at the University of Warwick in England, addresses a central question: How could a man who had devoted his life to Athens -- a veteran of the Battle of Marathon in 490 and the hero of Salamis a decade later, a leader who had built Athens's navy into the most powerful in Greece -- have turned his back on all that and served the enemy against which his career had been built? Mr. Scott draws on the main extant sources -- Herodotus, Thucydides and Plutarch -- to weave the story of Themistocles' life through the tumultuous years leading up to the victory over Persia and its aftermath, showing how personal ambition and the constraints of public service could lead a man to the highest office and as swiftly cause his downfall.

 

The decades immediately before the so-called Golden Age of Athens, in the mid-fifth century B.C., were a formative time for the development of democracy. The demos, meaning "people" -- in practice, all adult male citizens of free birth -- enacted laws through elected assemblies and councils. Having suffered through the rule of tyrants in the late sixth century, they imposed reforms designed to prevent another such period. The Athenians disliked leaders who "towered above them," in the words of Plutarch. Around the time Themistocles became a chief magistrate in 493, a developing concept was isonomia: equality before the law. One tactic the demos employed was ostracism, voting those who "towered" into exile. For the Athenians, demokratia, literally "people power," meant endlessly striving to find ways of harnessing the tendency of leaders toward autocracy.

 

The Athenian navy, over which Themistocles held sway, had its own democratic turn. In the lull between the Battle of Marathon in 490 and the renewed Persian assault in 480, Themistocles appears to have persuaded the Athenians to use a newly discovered vein of silver to fund a massive expansion of the navy. The port was improved, and a new fleet of warships was constructed. These were triremes, a revolutionary design in which the ship was a weapon in its own right, with banks of oarsmen driving a bronze ram into an enemy vessel.

 

Previously, Athenian military enterprise had depended on a small elite, men wealthy enough to provide horses to serve as cavalry or to equip themselves as hoplites, a type of armored infantry. Now, a much wider swath of the demos was represented. To build and man the triremes required a large number of men, many from the lower economic class. It was these rowers, whose only qualifications were their citizenship and their being able-bodied, who dealt the blow to the Persians at Salamis. The battle was won partly by the leadership prowess of an individual, Themistocles, but mainly by the strength -- physical and political -- of the demos, an achievement that sustained the Athenian self-image through the Golden Age.

 

As Mr. Scott points out, the only surviving material evidence of Themistocles in his lifetime is a series of coins impressed with his name from Magnesia, the city in present-day Turkey that he ruled on behalf of the Persians. But his achievements can be seen in the construction work he initiated in Athens and Piraeus. Underwater excavations under the auspices of the Danish Institute at Athens and in collaboration with the Ephorate of Prehistoric and Classical Antiquities of Piraeus have revealed shipsheds and slipways for triremes dating to the time of Themistocles.

 

According to Plutarch, Themistocles' father tried to warn him off public life by showing him rotting warships abandoned after they were no longer of use, a metaphor for how Athens dispensed with leaders who could no longer, as Mr. Scott puts it, "maintain that crucial balance between strong leadership and political freedom." Themistocles himself was said to have claimed that the Athenians treated him like a plane tree: "They ran beneath his branches when there was a storm and there was a danger of getting drenched, but when they had a period of fine weather, they plucked and pruned him." But even after his ostracism, Themistocles never lost his loyalty to the demos. When the Persian emperor demanded he take up arms against Athens, Plutarch wrote, he took his own life.

 

Mr. Scott charts a course through these momentous events with great skill, producing a book that is readable and accessible but bedded in authoritative scholarship. The book will be ideal for students and those who might have little grounding in classical history, as well as for scholars who will benefit from a refreshing take on one of the great lives of antiquity.

 

The fact that Napoleon was able to refer to Themistocles in his letter to the Prince Regent reflects the familiarity of the ancient world to educated people of the period. When lawmakers have pondered the best ways to put checks on personal power, it is to classical Athens that they have often looked. Mr. Scott's book deserves to be widely read as a superb introduction to the life of Themistocles and the foundations of democracy.

 

---

 

Mr. Gibbins is the author of "A History of the World in Twelve Shipwrecks."” [1]

 

1. Loyalty Sullied By Ambition. Gibbins, David.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 09 Mar 2026: A15.  

Ar dabar pats laikas papildyti JAV amunicijos atsargas?

„Ar JAV trūksta šaudmenų vos po kelių dienų nuo karo su Iranu pradžios? Visuomenė sužinojo, kad JAV arsenalai nėra paruošti, ilgai trunkančiai karinei, kampanijai – situacijai, apie kurią gynybos analitikai perspėjo jau daugelį metų. Dabar prezidento Trumpo kritikai naudojasi šiuo šaudmenų deficitu, kad suvaržytų jį nuo darbo Irane užbaigimo.

 

Tačiau dinamiškiausia pasaulio ekonomika gali išplėsti savo ginklų atsargas ir raketinę gynybą. O smarkiai susilpnėjusi Teherano oro gynyba yra pagrindinė priežastis smogti dabar.

 

Jei šis karas paskatins JAV perginklavimą, tai savaime būtų pergalė nacionaliniams interesams. Administracija artimiausiomis savaitėmis gali paprašyti Kongreso dešimčių milijardų dolerių daugiau ginklų gamybai, o tai jau seniai reikėjo, atsižvelgiant į grėsmes, su kuriomis susiduria JAV, ir būtų gerai išleisti pinigai. Ponas Trumpas, penktadienį sukvietęs ginklų gamintojus į Baltuosius rūmus, turės parodyti nuolatinį susidomėjimą šia problema ir įveikti opoziciją savo koalicijoje.

 

Pirma, keli skirtumai. Amerikai trūksta geriausių tolimojo nuotolio raketų. Karo pratybos dėl Taivano rodo JAV po kelių savaičių ar dienų nuo mūšių pradžios pritrūksta jungtinių oro ir žemės paviršiaus priešraketinių raketų ir tolimojo nuotolio priešlaivinių raketų – tai raudonas pavojaus signalas JAV saugumui.

 

Tačiau JAV kariuomenė taip dominuoja Irano danguje, kad gali pasikliauti pigesniais ginklais, kurių yra daugiau. „Pradžioje naudojome modernesnę priešraketinę amuniciją, bet mums jos nebereikia“, – trečiadienį sakė gynybos sekretorius Pete'as Hegsethas.

 

JAV taip pat negamina pakankamai raketų perėmėjų, įskaitant „Terminal High-Altitude Area Defense“ raketas ir „Patriot“ – du esminius Amerikos daugiasluoksnės gynybos elementus. Niekas, kas „pažvelgė į mūsų skaičius“, negali „būti patenkintas tuo, kur esame su „Thaad“ ir „Patriot““, – sako Sethas Jonesas iš Strateginių ir tarptautinių studijų centro.

 

Iranas paleido mažiausiai 500 balistinių raketų. Viešai skelbiama, kad JAV pagamina tik 96 „Thaad“ raketas per metus. „Akivaizdu, kad vyksta lenktynės su laiku“, – sako ponas Jonesas, – kad kuo greičiau sunaikintume paleidimo įrenginius ir sumažintume spaudimą perėmėjui. krūva. JAV Centrinės vadovybės vadas admirolas Bradas Cooperis ketvirtadienį pareiškė, kad Irano raketų salvės nuo pirmosios karo dienos sumažėjo 90 %.

 

Gynybos sekretoriaus pavaduotojas Steve'as Feinbergas nusipelno pagyrimo už bandymą padidinti JAV ginklų atsargas. Šiais metais Pentagonas paskelbė daugiametę programą, kuria siekiama iki 2030 m. padidinti pažangių „Patriot“ naikintuvų gamybą iki 2000 vienetų per metus. Tas pats pasakytina ir apie siekį padidinti metinę „Thaad“ gamybą keturis kartus iki 400 vienetų.

 

Tačiau p. Feinbergui reikia pinigų. Administracija pasiūlė fiksuotą (po infliacijos) gynybos biudžetą 2026 m., kuriame, beje, buvo prašoma tik 25 „Thaad“ naikintuvų, kaip praėjusią savaitę pabrėžė Bradley Bowmanas iš Demokratijų gynimo fondo, o į respublikonų biudžeto projektą buvo įtraukta tik dar 12. Pentagonas praėjusių metų pabaigoje įstatymų leidėjams pranešė, kad išplėstiems šaudmenų tikslams trūksta 20–30 mlrd. dolerių.

 

„Lockheed Martin“ išplėtė pažangių „Patriot“ naikintuvų gamybą daugiau nei daugiau nei 60 % per pastaruosius dvejus metus ir, atrodo, lenkia planuotą 650 raketų tikslą, pernai pagaminus 620. Gamybos skaičiai yra bent jau tokie pat svarbūs, kaip ir atsargų skaičius.

 

Taip, 650 raketų perėmėjų yra naujokas kare Ramiajame vandenyne. Tačiau tai pradžia ir rodo, kad faktinis nuolatinis finansavimas gali turėti realų skirtumą. JAV taip pat gali spręsti savo trūkumo problemą diversifikuodamos savo arsenalą, sparčiai investuodamos, kad paspartintų pigesnių raketų ir perėmėjų alternatyvų kūrimą. Kelios gynybos technologijų įmonės naudoja naujas gamybos technologijas ir pasikliauja komercinėmis tiekimo grandinėmis, kad apeitų gynybos pramonės bazės apribojimus.

 

Draugai yra ypač svarbūs tokiais laikais. Daugiau nei tuzinas JAV sąjungininkų turi „Patriot“ raketų. Geriausia administracijos išeitis būtų nustoti grasinti išvesti JAV karius iš Europos ir vietoj to tarpininkauti bei plėsti susitarimus dėl bendros daugiau raketų gamybos dabar, kai Europa nori didinti gynybos išlaidas. Susitarimas gaminti senesnį „Patriot“ variantą Vokietijoje yra pavyzdys.

 

JAV nepakankamai investavo į bombas ir raketas metų metus. Barackas Obama galbūt buvo didžiausias nusikaltėlis JAV karinio biudžeto sekvestravimo laikais. Akistata dėl Taivano gali įvykti greičiau, nei visuomenė supranta. Tačiau atsakymas į tokią gresiančią nepaprastąją padėtį nėra pasitraukti iš kiekvienos kovos iki didžiosios. Tokia laikysena padidintų didžiosios kovos tikimybę.

 

 

Diskusijos dėl JAV karinių žurnalų apimties iki šiol buvo kelių patriotų, pasklidusių vyriausybėje, Kongrese ir ekspertų centruose, nišinis rūpestis. Dabar visuomenė žino, o prezidentas gali pagrįsti JAV ginklų gamybos pavertimą karo meto pagrindu.

 

 

Tomas Karako, vadovaujantis CSIS raketinės gynybos programai, praėjusios savaitės pabaigoje teigė, kad reikalingas papildomas finansavimas. Kongresui gali prireikti „triženklių milijardų“ sumų. Tikslas – ne tik papildyti JAV išlaidas, bet ir sukurti daugiau nei pakankamai, kad būtų atgrasyta nuo kito karo. Remti kovą Irane ar ne, amerikiečiai niekada nenori prarasti amunicijos.

 

 

---

 

 

Ponia Odell yra žurnalo redakcinės kolegijos narė." [A]

 

Nepaisant vargšo nerangaus Maduro, savo karinių tikslų nepasieksi be batų ant žemės ir daugybės žuvusiųjų miestų dronų žudymo zonose. Oro pajėgų, raketų, „Patriot“ ir kitų žaisliukų tam nepakanka. Nėra verto taikinio, dėl kurio būtų verta paaukoti daug žuvusiųjų Amerikos kariuomenėje. Jei taip yra (Kinija, ar kas nors?), jie yra gerai apsaugoti branduoliniais ginklais, dėl to neverta seilėtis.

 

Teiginys, kad šiuolaikiniams kariniams tikslams reikalingos didelės sausumos pajėgos („batai ant žemės“) ir kad vien oro/raketų galia negali pasiekti lemiamos, ilgalaikės pergalės, yra pagrindinis karinės strategijos principas, pagrįstas istorine analize.

 

Štai dabartinių karinių požiūrių į šią temą suskirstymas, pagrįstas naujausia analize:

 

1. Sausumos kariuomenės viršenybė

 

Teritorijos išlaikymas: Nors oro pajėgos gali sunaikinti infrastruktūrą ir sutrikdyti operacijas, jos negali užimti žemės, sukurti valdymo ar užtikrinti ilgalaikio stabilumo, o tai dažnai yra galutiniai konflikto tikslai.

 

Oro pajėgų apribojimai: Oro kampanijoms, net ir turint pažangias technologijas, sunku paversti taktines sėkmes (pvz., sunaikinti konkretų taikinį) strateginiais, politiniais. pergalės.

 

Bendrų ginklų poreikis: Šiuolaikinė doktrina pabrėžia „bendrų ginklų“ naudojimą, kai oro, jūros, kibernetiniai ir kosminiai ištekliai naudojami sausumos pajėgoms paremti, o ne pakeisti, todėl jos tampa saugesnės ir veiksmingesnės.

 

2. Šiuolaikinių konfliktų realybė (bepiločių orlaivių zonos ir miesto karas)

 

Bepiločių orlaivių apribojimai: Nors bepiločiai orlaiviai ir tikslūs ginklai veiksmingai mažina priešo pajėgumus, jie nepakeičia pėstininkų, nes negali užtikrinti gyvenamų teritorijų saugumo ar efektyviai valdyti sudėtingų situacijų, kuriose dalyvaujama gyvai.

 

Miesto iššūkiai: Tikimasi, kad būsimi konfliktai vyks tankiai apgyvendintoje miesto aplinkoje, kur puolėjų ir gynėjų santykis „3:1“ nėra pakankamas, o didelės aukų skaičius kelia didelę riziką.

 

Besivystančios grėsmės: Neseniai vykusios kovos parodė, kad žemesnės technologijos, pigūs, komerciniai bepiločiai orlaiviai gali kelti grėsmę sudėtingai, brangiai karinei įrangai, sukurdami „žudymo zonas“, dėl kurių sausumos operacijos tampa vis pavojingesnės.

 

3. Aukų vengimo strategija

 

Rizikos vertinimas: JAV kariuomenė labai gerai supranta didelių aukų politines ir žmogiškąsias sąnaudas, o tai dažnai lemia „lėtą“, laipsnišką operacijos, tokios, kokios matytos pastaruoju metu vykusiuose konfliktuose, siekiant sumažinti aukų skaičių abiejose pusėse.

 

Branduolinis atgrasymas: Kaip teigiama punkte apie Kiniją, branduolinių ginklų buvimas gerokai apriboja tiesioginio įprastinio konflikto galimybes, todėl didelio intensyvumo karas tarp artimų priešininkų yra pernelyg rizikingas scenarijus, neįmanomas įgyvendinti.

 

Apibendrinant galima teigti, kad ekspertai paprastai sutinka, jog oro pajėgos ir „žaislai“ (dronai, raketos) yra būtina, ruošiant mūšio lauką, tačiau jie negali pakeisti batų ant žemės poreikio siekiant galutinės pergalės, o tai labai apsunkina aukų išvengimą, pavyzdžiui, didelio intensyvumo tarpusavio konflikte, kuris neįmanomas branduolinius ginklus turintiems priešininkams. Taigi, ginklų papildymas tėra brangus teatras, klounų šou.

 

1. It's High Time to Restock U.S. Munitions. Odell, Kate B.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 09 Mar 2026: A17.  

It's High Time to Restock U.S. Munitions?

“Is the U.S. running short on ammunition only days into the Iran war? The public has learned that U.S. arsenals aren't primed for a protracted military campaign, a situation defense analysts have been warning about for years. Now President Trump's critics are seizing on this munitions deficit to constrain him from finishing the job in Iran.

 

The world's most dynamic economy can, however, expand its weapons stores and missile defenses. And Tehran's severely compromised air defense is a prime reason to strike now.

 

If this war spurs a U.S. rearmament, that itself would be a win for the national interest. The administration may ask Congress in the coming weeks for tens of billions of dollars to build more weapons, which is long overdue, given the threats the U.S. faces, and would be money well spent. Mr. Trump, who summoned weapons makers to the White House on Friday, will have to show sustained interest in the problem and overcome opposition in his own coalition.

 

First, some distinctions. America is short on premier long-range missiles. War games for Taiwan show the U.S. running low on Joint Air to Surface Standoff Missiles and Long Range Anti-Ship Missiles within weeks or days of fighting -- a red alert for U.S. security.

 

But the U.S. military is so dominating the sky in Iran that it can rely on cheaper weapons available in greater numbers. "We used more exquisite standoff munitions at the start, but no longer need to," Defense Secretary Pete Hegseth said on Wednesday.

 

The U.S. also doesn't produce enough interceptors, including Terminal High-Altitude Area Defense missiles and Patriots, two crucial elements of America's layered defenses. Nobody who "has looked at our numbers" can "be comfortable with where we are for Thaad and Patriot," says Seth Jones of the Center for Strategic and International Studies.

 

The Iranians have fired at least 500 ballistic missiles. The public number for U.S. Thaad production is only 96 a year. "There is clearly a race against time," Mr. Jones says, to destroy launchers as fast as possible and relieve pressure on the interceptor pile. It's promising that Adm. Brad Cooper, commander of U.S. Central Command, said Thursday that Iranian missile volleys are down 90% from the first day of the war.

 

Deputy Defense Secretary Steve Feinberg deserves credit for making a run at expanding U.S. weapons stocks. This year, the Pentagon announced a multiyear framework to rev up advanced Patriot interceptor production to 2,000 a year by 2030. Ditto for aiming to quadruple annual Thaad production to 400.

 

But Mr. Feinberg needs money. The administration proposed a flat (after inflation) defense budget for 2026 -- which, by the way, asked for only 25 Thaad interceptors, as Bradley Bowman of the Foundation for the Defense of Democracies pointed out last week, with only 12 more baked into the GOP budget bill. The Pentagon told lawmakers late last year it was short $20 billion to $30 billion for its expanded munitions goals.

 

Lockheed Martin has expanded advanced Patriot interceptor production by more than 60% in the past two years and appears ahead of a planned 650-round target, producing 620 last year. The production numbers are at least as important as the number in the stockpile.

 

Yes, 650 interceptors is a rookie number for a war in the Pacific. But it's a start and suggests actual sustained funding could make a real difference. The U.S. can also attack its shortages by diversifying its arsenal, investing rapidly to speed up the development of cheaper alternatives for missiles and interceptors. A handful of defense technology companies are using novel manufacturing techniques and relying on commercial supply chains to get around the limitations of the defense industrial base.

 

Friends are especially important at times like these. More than a dozen U.S. allies have Patriots. The administration's best bet would be to stop threatening to pull U.S. troops out of Europe and instead broker and expand agreements for co-producing more missiles now that Europe is willing to increase defense spending. An arrangement to produce an older Patriot variant in Germany is a model.

 

The U.S. underinvested in bombs and missiles for years. Barack Obama may have been the worst offender during the days of the U.S. military budget sequester. A showdown for Taiwan could come sooner than the public understands. The answer to such a looming emergency, however, isn't to sit out every fight until the big one. Such a posture would make the big one more likely.

 

The debate over the U.S. military magazine depth has so far been the niche concern of a few patriots spread across government, Congress and think tanks. Now the public knows, and the president can make the case for putting U.S. weapons production on a wartime footing.

 

Tom Karako, who runs the missile defense program at CSIS, said late last week that a supplemental funding request to Congress may need to be in the "triple-digit billions." The goal isn't merely replenishing what the U.S. is expending, but building more than enough to deter the next war. Support the fight in Iran or not, Americans never want to be at a loss for ammo.

 

---

 

Mrs. Odell is a member of the Journal's editorial board.” [A]

 

Poor clumsy Maduro notwithstanding, you cannot achieve your military goals without boots on the ground and many dead in drone killing zones of the cities. Air power, missiles, Patriots and other toys are not enough for that. There is no worthy target that could be worth sacrificing many dead in the American military. If they are (China, anyone?) they are well protected by nukes, not worth salivating about.

 

The proposition that modern military goals require significant ground forces ("boots on the ground") and that air/missile power alone cannot achieve decisive, lasting victory is a central tenet of military strategy, supported by historical analysis.

Here is a breakdown of current military perspectives on this topic based on recent analysis:

 

1. The Primacy of Ground Troops

 

    Holding Territory: While air power can destroy infrastructure and disrupt operations, it cannot occupy land, establish governance, or ensure long-term stability, which are often the ultimate goals of conflict.

    Limitations of Airpower: Air campaigns, even with advanced technology, struggle to translate tactical successes (like destroying a specific target) into strategic, political victories.

    Combined Arms Necessity: Modern doctrine emphasizes "combined arms," where air, sea, cyber, and space assets are used to support, rather than replace, ground forces, making them safer and more effective.

 

2. The Reality of Modern Conflict (Drone Zones & Urban Warfare)

 

    Drone Limitations: Although drones and precision weapons are effective at degrading enemy capabilities, they are not a substitute for infantry, as they cannot secure populated areas or effectively manage complex, in-person scenarios.

    Urban Challenges: Future conflicts are expected to take place in densely populated, urban environments where the "3-to-1" ratio of attacker-to-defender is not enough, and high casualties are a significant risk.

 

    Evolving Threats: Recent combat has shown that lower-tech, cheap, commercial drones can threaten sophisticated, expensive military hardware, creating "killing zones" that make ground operations increasingly perilous.

 

3. The Strategy of Avoiding Casualties

 

    Risk Assessment: The US military is highly conscious of the political and human cost of high casualties, which often leads to "slow," incremental operations, such as those seen in recent conflicts to minimize casualties on both sides.

 

    Nuclear Deterrence: As suggested in the point regarding China, the presence of nuclear weapons significantly restricts the options for direct conventional conflict, making high-intensity warfare between near-peer adversaries too high-risk scenario, impossible to realize.

 

In summary, experts generally agree that airpower and "toys" (drones, missiles) are essential for preparing the battlefield, but they cannot replace the need for boots on the ground to achieve ultimate victory, a fact that makes avoiding casualties extremely difficult in, for example, a high-intensity, peer-to-peer conflict that is impossible for peers with nuclear arms. So restocking arms is just expensive theater, clown show.

 

A. It's High Time to Restock U.S. Munitions. Odell, Kate B.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 09 Mar 2026: A17.  

„OpenAI“ ir „Anthropic“ nesantaika nuspalvina pokalbį apie dirbtinį intelektą

„Paskutinį kartą, kai Samas Altmanas ir Dario Amodei stovėjo scenoje kartu, jie nerangiai bandė išvengti fizinio kontakto, net kai kiti technologijų lyderiai laikėsi už rankų bendrai nuotraukai su Indijos ministru pirmininku.

 

Jie atrodė kaip susiraukę vaikai žaidimų aikštelėje – ne „OpenAI“ ir „Anthropic“, dviejų karščiausių vardų dirbtinio intelekto scenoje, generaliniai direktoriai. Daugeliui šis keistas pokalbis buvo fizinė augančios konkurencijos tarp bendrovių išraiška. Abi svarstė galimybę šiais metais tapti viešomis ir tai darydamos kovoja tarpusavyje dėl vartotojų, talentų ir investuotojų pinigų.

 

Šis konfliktas įvyko prieš porą savaičių. Padėtis tik dar labiau įkaito, nes vyrai ir jų įmonės bandė užimti moralinę viršenybę konfliktiniuose santykiuose su Pentagonu.

 

Amerikos verslas ir ypač Silicio slėnis yra nusėti klasikiniais ginčais, kuriuos kursto ambicijos, godumas ir žaliaakis pavydas: velionis Steve'as Jobsas prieš Billą Gatesą; „Apple“ prieš „Samsung“; „Uber“ prieš „Lyft“. Tada yra Elonas.“ Muskas prieš, na, visus – Jeffą Bezosą, Marką Zuckerbergą, net Altmaną.

 

Galima teigti, kad tokia aistringa konkurencija ilgainiui gali būti naudinga vartotojams. Kiekviena pusė bando pranokti kitą inovacijas, pranokti kainą ir pranokti konkurenciją. Tačiau „OpenAI“ ir „Anthropic“ konfliktas kelia unikalią riziką, nes vis dar besiformuojančios dirbtinio intelekto technologijos likimas priklauso tik kelioms galingoms rankoms.

 

Toksiškas posūkis tarp „OpenAI“ ir „Anthropic“ kursto nepasitikėjimą ir kelia grėsmę dar labiau sugriauti sutarimą dėl vis dar besivystančios saugos praktikos. Tai paveiks viešas diskusijas apie tai, kaip ši technologija turėtų būti naudojama ir į ją daroma įtaka.

 

Pastarosiomis dienomis išryškėjo padidėjusi įtampa, nes kiekviena bendrovė bandė suderinti savo santykius su Pentagonu ir jo reikalavimus kontroliuoti dirbtinį intelektą. Dėl šio netvarkingo šokio „Anthropic“ prarado verslą su vyriausybe, o „OpenAI“ įgijo naujų pozicijų. Žiaurus kartėlis tarp konkurentų pabrėžia iššūkį, su kuriuo bendrovės susidurs dirbdamos kartu.

 

„Tai ne paskutinis kartas, kai matysime valstybės kišimąsi į pasienio dirbtinį intelektą, ir kol nesukursime formalizuotų struktūrų tokiam kišimuisi, bus svarbu padaryti taip, kad pramonė tvirtai laikysis kartu“, – „X“ platformoje rašė buvęs Trumpo administracijos dirbtinio intelekto patarėjas Deanas Ballas. „Bijau, kad dabar tai bus mažiau tikėtina.“

 

„Anthropic“ garsėja savo įkūrimu 2021 m. dėl Amodei – tuometinio „OpenAI“ tyrimų viceprezidento – susirūpinimo dėl savo darbdavio požiūrio į dirbtinį intelektą.

 

Nors Altmaną galima laikyti nerūpestingu žaidėju, skubančiu sudaryti didelius sandorius, kad greitai augtų, Amodei užėmė panašiai santūrią poziciją – beveik akademinę arba, kai kas galėtų sakyti, uolią. Jis žinomas dėl susirūpinimo dėl galimos tamsiosios jo kuriamos galios pusės, perspėjdamas apie Didžiosios depresijos tipo darbo vietų praradimą.

 

Tiesą sakant, Altmanas taip pat reiškia susirūpinimą, tačiau beveik su neįtikėtinu nuostabos jausmu, nepalieka jokių abejonių, kad jis yra roboto pusėje.

 

Nenuostabu, kad abu jie buvo priešingose ​​politinių debatų dėl reguliavimo pusėse. Pavyzdžiui, Kalifornijoje „Anthropic“ palaikė pirmąjį tokio pobūdžio įstatymą, kuriuo siekiama sukurti tam tikras apsaugos priemones. Daugelis technologijų sektoriaus atstovų plačiai pasmerkė šį įvykį, perspėję, kad tai sukels klaidinantį reguliavimą, kuris trukdys dirbtinio intelekto plėtrai.

 

Prasidėjus šiems metams ir paaiškėjus, kad abi bendrovės svarsto apie IPO, „Amodei“ pradėjo netiesiogiai kritikuoti „OpenAI“. Atrodė, kad tai buvo bandymas nubrėžti aiškesnę ribą tarp šių dviejų bendrovių.

 

Sausio mėnesį Davose vykusiame susitikime „Amodei“ iš esmės suabejojo ​​dirbtinio intelekto bendrovių, kurioms vadovauja socialinės žiniasklaidos lyderiai, etika. Tai buvo neįvardytas smūgis Altmanui, kuris metė studijas Stanfordo universitete, kad kartu įkurtų socialinio tinklo startuolį, o vėliau tapo dideliu „Reddit“ rėmėju.

 

Vasario pradžioje „Anthropic“ pradėjo rinkodaros kampaniją, įskaitant „Super Bowl“ reklamas, kurios buvo nukreiptos prieš „OpenAI“ planus, konkrečiai neįvardijant bendrovės, rodyti reklamas savo pokalbių robote.

 

Altmanas atsakė, kad reklamos buvo nesąžiningos. „Manau, kad „Anthropic“ yra įvaizdžio ženklas naudoti apgaulingą reklamą kritikuojant teorinius apgaulingus skelbimus, kurie nėra tikri“, – „X“ paskelbė Altmanas.

 

Atrodė, kad „Anthropic“ buvo pakilime, grasindamas pranokti „OpenAI“.

 

Iki mėnesio pabaigos bendrovių santykiai dar labiau išaugo, kai „Amodei“ atmetė Pentagono pastangas priversti „Anthropic“ atsisakyti savo apribojimų dėl jos technologijų naudojimo masiniam vidaus stebėjimui ir visiškai autonominiams ginklams.

 

Principinė pozicija sukėlė pavojų „Anthropic“ verslui. Federalinė vyriausybė ne tik uždraudė jos naudojimą, bet ir gynybos sekretorius Pete'as Hegsethas pavadino bendrovę tiekimo grandinės rizika. Toks priskyrimas kelia grėsmę „Anthropic“ galimybėms sudaryti sandorius su bendrovėmis, kurios vykdo verslą su JAV vyriausybe.

 

Tada Altmanas įsikišo ir sudarė savo susitarimą su Pentagonu maždaug tuo pačiu metu, kai jis viešai paskelbė savo poziciją, matyt, palaikydamas „Anthropic“ poziciją. Nors Altmanas savo susitarimą apibūdino, kaip panašių „OpenAI“ strategijų apsaugą,  šis žingsnis buvo vertinamas, geriausiu atveju, kaip oportunistinis.

 

Po to Amodei savo darbuotojams išsiuntė emocingą žinutę, kurioje buvo nukreipta prieš „OpenAI“ ir jos teiginius („melagingą jos pobūdį“, kaip jis pradėjo savo žinutėje, apie kurią pranešė technologijų leidinys „The Information“).

 

„Melagingas“ yra penkių dolerių vertės žodis, reiškiantis melą.

 

„Mes negirdime Trumpo diktatoriaus stiliumi (o Samas tai padarė)“, – tęsė Amodei. „Mes palaikėme dirbtinio intelekto reguliavimą, kuris prieštarauja jų darbotvarkei, mes pasakėme tiesą apie daugelį dirbtinio intelekto politikos klausimų (pvz., darbo vietų panaikinimą) ir mes iš tikrųjų sąžiningai laikėmės savo raudonųjų linijų, užuot su jais susitarę kurti „saugos teatrą“ darbuotojų labui.“

 

Po to, kai žinutė praėjusią savaitę tapo vieša, Amodei atsiprašė už atmintinės toną ir teigė, kad jo mąstymas pasikeitė.

 

Nenuostabu, kad nepagražintų minčių nepavyko supilti atgal į butelį. Mainais Altmanas viešoje vietoje pats užsipuolė savo varžovą. „Vyriausybė turėtų būti galingesnė už privačias įmones“, – ketvirtadienį sakė jis „Morgan Stanley“ konferencijoje.

 

Ironiška tai, kad šie du vyrai dažnai gali kalbėti panašiai, kalbėdami apie dirbtinį intelektą – jo spartų pagreitį ir revoliucinę ateitį. Abu sutinka, kad netrukus artėja kažkas didelio.

 

Po konflikto su Pentagonu Amodei CBS News sakė, kad Kongresas turėtų pasisakyti, kaip dirbtinis intelektas galėtų būti naudojamas masiniam stebėjimui tokiais būdais, kurie, jo teigimu, dar nėra pritaikyti prie dabartinių įstatymų. Panašiai ketvirtadienį Altmanas teigė, kad išrinkti pareigūnai turėtų nuspręsti, kaip dirbtinis intelektas naudojamas nacionalinėje gynyboje.

 

Vis dėlto, sunku įsivaizduoti, kad šie du greitai dirbs kartu.“ [1]

 

1. OpenAI-Anthropic Feud Colors AI Talk. Higgins, Tim.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 09 Mar 2026: B4.