Vidutinio dydžio Iranas kelia pavojų Amerikos atsigavimui: Trumpas daro Jimmy Carterio klaidą dėl Irano ir naftos

 

Remiantis 2026 m. kovo pradžios pranešimais, eskaluojantis JAV ir Izraelio karas su Iranu sukėlė reikšmingą pasaulinių naftos kainų šuolį, viršijęs 100 USD už barelį ribą ir sukurdamas potencialų ekonominį ir politinį Trumpo administracijos pažeidžiamumą. Padėtis buvo lyginama su 1979 m. energetikos krize, kuri kamavo prezidentą Jimmy Carterį, baiminantis, kad nuolatinės didelės energijos kainos gali pakenkti JAV ekonomikos atsigavimui ir pakenkti respublikonams artėjančiuose vidurio kadencijos rinkimuose.

 

Poveikis naftos kainoms ir JAV ekonomikai

 

Naftos šokas: Konfliktas smarkiai sutrikdė laivybą Hormūzo sąsiauryje, dėl to „Brent“ rūšies nafta perkopė 100 USD už barelį ribą, o naftos gamintojams pritrūko sandėliavimo vietos.

 

Benzino kainos: Vidutinės JAV benzino kainos iki 2026 m. kovo 9 d. pasiekė beveik 3,48 USD už galoną, tai yra 16 % padidėjimas per vieną savaitę. Ekonominė rizika: Analitikai įspėja, kad jei šios kainos išliks aukštos, tai gali lemti darbo vietų mažinimą ir recesiją.

 

Kiekvienas nuolatinis 10 USD už barelį padidėjimas vidutiniam JAV namų ūkiui gali kainuoti beveik 450 USD per metus.

 

Infliacinis spaudimas: Didėjančios energijos kainos kursto infliaciją, o tai gali apsunkinti Federalinio rezervo gebėjimą skatinti ekonomiką.

 

Politinės pasekmės Trumpui

 

Vidutinio laikotarpio rizika: Naftos kainų kilimas trukdo administracijai agituoti už mažesnes energijos kainas, nes 61 % rinkėjų jau nepritaria Trumpo ekonomikos valdymui.

 

Politinė atsakomybė: Jei konfliktas tęsis ilgiau nei kelias savaites, aukštos benzino kainos gali tapti didele politine atsakomybe respublikonams, galinčia kelti grėsmę jų kontrolei Kongrese.

 

Administracijos atsakas: Prezidentas Trumpas atmetė susirūpinimą, kainų šuolį pavadindamas „labai maža kaina“ už nacionalinį saugumą, tačiau Baltieji rūmai svarsto galimybes, pavyzdžiui, strateginių rezervų išlaisvinimą, kad sušvelnintų kainas.

 

Palyginimai su „Carterio klaida“

 

1980 m. palyginimas: dabartinė situacija vertinama kaip tendencijos tęsinys, kai kurie teigia, kad nuolatinis JAV karinis buvimas ir dėmesys Artimiesiems Rytams nesugebėjo užkirsti kelio Irano išpuoliams prieš laivybą, panašiai kaip 1979–1980 m. krizės metu.

 

„Dvigubo mažinimo“ metodas: ekspertų teigimu, kitaip nei ilgalaikės priklausomybės mažinimo veiksmai, dabartinis metodas laikomas tos pačios priklausomybės nuo naftos per Hormūzo sąsiaurį padvigubinimu.

 

Režimo pasikeitimo potencialas: Trumpas pareiškė norą nuversti Irano vyriausybę, laikydamas save lyderiu, galinčiu išspręsti problemą visam laikui, nepaisant ilgo, užsitęsusio konflikto rizikos.

 

Prieštaravimai ir strategija

 

Trumpalaikė problema: energetikos sekretorius Chrisas Wrightas teigė, kad kainų šuolis atsirado dėl „baimės ir suvokimo“ ir bus trumpalaikis, truks savaites, o ne mėnesius. Karinis pasitikėjimas: Gynybos pareigūnai mano, kad kariniai veiksmai yra būtini siekiant sunaikinti Irano branduolinius ir raketinius pajėgumus, ir kad jie yra pasirengę juos įgyvendinti, nepaisant trumpalaikio ekonominio poveikio.

 

Nors kai kurie administracijos nariai tikisi greito sprendimo, vykstantis karas su Iranu sukūrė reikšmingą, nenuspėjamą veiksnį 2026 m. JAV ekonomikos ir politikos kraštovaizdyje.

 

„Amerikos ir Izraelio karas dėl Irano smarkiai padidino naftos kainas, nes tanklaiviai dvejoja dėl galimybės plaukioti Hormūzo sąsiauriu – siauru vandens keliu, jungiančiu Persijos įlanką su Indijos vandenynu, kuriuo vyksta apie 20 procentų pasaulinės naftos prekybos. Siekdamas, kad nafta iš regiono tekėtų toliau, prezidentas Trumpas pažadėjo JAV karinio jūrų laivyno apsaugą laivams, plaukiantiems per šį sąsiaurį, jei to prireiktų.

 

Tai nėra nauja idėja, o prezidento Jimmy Carterio 1980 m. duoto pažado ginti Persijos įlanką po 1979 m. Islamo revoliucijos, kurią dar labiau apsunkino sovietų invazija į Afganistaną, padidino grėsmę pasauliniam naftos tiekimui, tęsinys. Pono Carterio įsipareigojimas paskatino CENTCOM, JAV centrinės vadovybės, sukūrimą ir tapo pagrindiniu nuolatinio JAV pėdsako regione pagrindu.

 

Tačiau ilgalaikės JAV karinės bazės nesustabdė Irano nuo puolimo prieš Persijos įlankos laivybą, net ir atgrasydamos investicijas į tvirtesnę pasaulinę naftos transportavimo sistemą.“ tinklas, sudarantis sąlygas šiandienos naftos kainų šuolio nerimui. Irano krizei įsibėgėjant, Jungtinės Valstijos turi geresnių galimybių nei dvigubai labiau taikyti pono Carterio metodą, tačiau jos reikalauja, kad suprastume ir ištaisytume unikalų Amerikos pažeidžiamumą: šalis yra labiau pažeidžiama naftos kainų šuolių nei bet kuri kita didžioji valstybė, įskaitant Kiniją.

 

Daugelis amerikiečių gali nustebti tai išgirdę. Jungtinės Valstijos yra didžiausia naftos gamintoja pasaulyje ir grynoji naftos eksportuotoja. Tačiau nafta pasaulinėje rinkoje prekiaujama viena rinkos kaina. Ekspertai naftos rinką lygina su milžiniška vonia su daugybe čiaupų ir išleidimo angų. Bendras naftos lygis vonioje ir rinkos spekuliacijos apie tai, ar tas lygis kils, ar kris, lemia naftos kainą – net ir tokioms šalims kaip Jungtinės Valstijos, kurios į vonią pila daug žalios naftos.

 

Kiekviena šalis, kuri semiasi iš vonios, kenčia nuo kainų šokų, tačiau Jungtinės Valstijos kenčia labiau nei jos konkurentės. JAV ekonomika pasižymi dideliu naftos intensyvumu; ji sunaudoja daug naftos, kad pagamintų kiekvieną savo bendrojo vidaus produkto dolerį. Amerikos ekonomika yra daugiau nei 40 procentų didesnė naftos intensyvumas didesnis nei Kinijos, nors Kinija yra grynoji naftos importuotoja ir didžiąją dalį naftos gauna iš Persijos įlankos šalių, įskaitant Iraną. Europos Sąjungos ekonomika yra perpus mažesnė nei Amerikos. Net Rusija, naftos valstybė, yra maždaug 20 procentų mažiau priklausoma nuo naftos vienam ekonomikos vienetui nei Jungtinės Valstijos.

 

 

Kinija daugeliu atžvilgių vis dar yra besivystanti šalis. Besivystančios šalys linkusios suvartoti daugiau naftos nei visiškai industrializuotos. Tačiau Kinija taip pat prieš daugelį metų pripažino savo strateginį pažeidžiamumą naftos šokams ir metodiškai jį mažina – ne karo laivais, o elektrinėmis transporto priemonėmis ir greitaisiais elektriniais geležinkeliais. Atrodo, kad Kinijos benzino suvartojimas pasiekė piką 2023 m., daug anksčiau, nei tikėjosi analitikai. Remiantis „BloombergNEF“ analize, apie du trečdalius visų pasaulyje parduodamų elektromobilių perkama Kinijoje, o per ateinančius metus Kinijos elektromobilių pardavimai turėtų viršyti visą JAV automobilių rinką.

 

 

Jungtinių Valstijų naftos intensyvumo problema, palyginti su Kinija, turėtų pablogėti. Trumpo administracija nutraukė elektromobilių subsidijas, atgrasė investicijas į įkrovimo infrastruktūrą. ir susilpnino JAV degalų taupymo standartus. Tarptautinė energetikos agentūra smarkiai peržiūrėjo Amerikos elektromobilių naudojimo prognozes, sumažindama jas iki 2030 m. iki tik 20 procentų naujų Amerikos automobilių pardavimų, palyginti su daugiau nei 40 procentų pagal ankstesnę politiką. Tikimasi, kad Kinijoje šis skaičius sieks apie 80 procentų.

 

Taigi, ką Vašingtonas turėtų daryti dabar? Trumpuoju laikotarpiu JAV vyriausybė gali nuraminti rinkas, išleisdama naftą iš JAV strateginio naftos rezervo, kuris buvo sukurtas tokiems atvejams. Šiuo metu rezerve yra apie 415 milijonų barelių, o pristatymai gali būti pradėti per dvi savaites. Kiekvienas ankstesnis skubus naftos išėmimas – per 1991 m. Persijos įlankos karą, uraganą „Katrina“, NATO oro antskrydžius Libijoje ir įvykius Ukrainoje – padėjo stabilizuoti pasaulines rinkas.

 

Baltieji rūmai turėjo planuoti skubų naftos išėmimą iš rezervo prieš pradėdami karą su Iranu, ypač po to, kai valstybės sekretorius Marco Rubio praėjusią savaitę pripažino, kad pareigūnai tikėjosi, jog konflikto metu kainos smarkiai kils. Šis vėlavimas rodo, kad Trumpo administracija buvo pernelyg įsitikinusi, kad karas greitai baigsis, kol naftos rinka to nepastebės.

 

Jungtinės Valstijos Valstybės turėtų koordinuoti savo naftos atsargų išleidimą su Tarptautinės energetikos agentūros šalimis narėmis, kurios kartu turi 1,2 milijardo barelių vyriausybės atsargų. Bendros pasaulinės naftos atsargos, įskaitant vyriausybės ir privačių bendrovių atsargas, siekia 8,2 milijardo barelių – teoriškai to pakanka, kad būtų kompensuotas visiškas Hormūzo elektrostacijos uždarymas daugiau nei metams. Dabartinė energetikos krizė yra valdoma, nepriklausomai nuo to, ar JAV karinis jūrų laivynas įsikiš, ar ne, ypač jei vyriausybės veiks kartu.

 

Žadėti JAV karinę intervenciją siekiant apsaugoti Persijos įlankos naftą, kaip tai padarė ponas Carteris, siunčia blogą signalą. Jis skatino naftos rinką pernelyg pasikliauti vienu pažeidžiamu naftos prekybos tašku – Hormūzo sąsiauriu. Jei jis nebūtų to padaręs, naftos kompanijos ir vyriausybės būtų turėjusios daugiau priežasčių diversifikuoti Artimųjų Rytų naftos gabenimo maršrutus – vamzdynais arba geležinkeliais į Viduržemio jūros arba Raudonosios jūros uostus.

 

Ilgalaikėje perspektyvoje Jungtinės Valstijos turi daryti tai, ką jau daro Kinija: investuoti į elektromobilius.

 

JAV elektros energijos gamyba jau daugiau nei 99 procentais nepriklauso nuo naftos, o vietoj to naudoja anglį, gamtines dujas, branduolinę energiją ir žaliąją energiją. Amerikos transporto priemonių parko elektrifikavimas sumažintų JAV naftos intensyvumą ir sumažintų kainų šokų iš Persijos įlankos, Rusijos ir kitų šalių poveikį.

 

Atsisakymas nuo vidaus degimo variklių neturėtų būti įpainiotas į toksišką partinę klimato kaitos politiką. Elektrifikacija yra labai svarbi Jungtinėms Valstijoms, siekiant sušvelninti strateginį pažeidžiamumą, kurį jos konkurentai jau sprendžia. Jei Jungtinės Valstijos mažiau pasikliaus nafta, joms mažiau rūpės Persijos įlanka. Tai būtų dar viena priežastis parsivežti namo dešimtis tūkstančių ten dislokuotų JAV karių.

 

 

Rosemary Kelanic yra Artimųjų Rytų programos direktorė „Defense Priorities“. [1]

 

1. Trump Is Making Jimmy Carter’s Mistake on Iran and Oil: Guest Essay. Kelanic, Rosemary.  New York Times (Online) New York Times Company. Mar 9, 2026.

Middle Size Iran Is Dangerous for America's Recovery: Trump Is Making Jimmy Carter’s Mistake on Iran and Oil

 Based on early March 2026 reports, the escalating US-Israeli war with Iran has triggered a significant surge in global oil prices, surpassing $100 a barrel and creating a potential economic and political vulnerability for the Trump administration. The situation has drawn comparisons to the 1979 energy crisis that plagued President Jimmy Carter, with fears that sustained high energy costs could jeopardize US economic recovery and hurt Republicans in the upcoming midterm elections.

 

Impact on Oil Prices and US Economy

 

    Oil Shock: The conflict has severely disrupted shipping in the Strait of Hormuz, causing Brent Crude to break $100 a barrel, with oil producers running out of storage space.

    Gasoline Prices: Average US gas prices reached nearly $3.48 a gallon by March 9, 2026, marking a 16% increase in one week.

    Economic Risk: Analysts warn that if these prices remain high, it could lead to job cuts and recessionary conditions.

 

Every sustained $10-per-barrel increase could cost the average U.S. household close to $450 annually.

 

    Inflationary Pressure: Rising energy costs are stoking inflation, which could complicate the Federal Reserve’s ability to stimulate the economy.

 

Political Implications for Trump

 

    Midterm Risks: The rise in oil prices is hindering the administration's ability to campaign on lower energy costs, with 61% of voters already disapproving of Trump’s economic management.

    Political Liability: If the conflict lasts beyond a few weeks, high gasoline prices could turn into a major political liability for Republicans, potentially endangering their control of Congress.

 

 

    Administration Response: President Trump has dismissed concerns, labeling the price surge a "very small price to pay" for national security, but the White House is exploring options—such as releasing strategic reserves—to tame prices.

 

Comparisons to the "Carter Mistake"

 

    The 1980 Comparison: The current situation is viewed as a continuation of a pattern, with some arguing that continued U.S. military presence and focus on the Middle East has failed to prevent Iranian attacks on shipping, similar to the 1979-1980 crisis.

    The "Double Down" Approach: Unlike moves to reduce long-term dependency, the current approach is seen as doubling down on the same reliance on oil through the Strait of Hormuz, according to experts.

    Potential for Regime Change: Trump has expressed a desire to topple the Iranian government, viewing himself as the leader to resolve the issue permanently, despite the risks of a long, drawn-out conflict.

 

Counter-Arguments and Strategy

 

    Short-Term Pain: Energy Secretary Chris Wright has argued that the price spike is due to "fear and perception" and will be short-lived, lasting weeks rather than months.

    Military Confidence: Defense officials believe that the military action is necessary to destroy Iran's nuclear and missile capability, and that they are prepared to see it through, regardless of short-term economic impacts.

 

While some in the administration hope for a quick resolution, the ongoing war with Iran has created a significant, unpredictable factor in the 2026 U.S. economic and political landscape.

 

„The American-Israeli war on Iran has spiked oil prices, as tankers hesitate to transit the Strait of Hormuz, a narrow waterway connecting the Persian Gulf to the Indian Ocean through which some 20 percent of global oil trade passes. To keep oil flowing from the region, President Trump has promised U.S. naval protection to ships traveling through the strait, if necessary.

 

This is not a new idea, but a continuation of President Jimmy Carter’s 1980 pledge to defend the Persian Gulf after the 1979 Islamic Revolution, which, compounded by the Soviet invasion of Afghanistan, heightened threats to the global oil supply. Mr. Carter’s commitment led to the creation of CENTCOM, the U.S. Central Command, and became the driving rationale for a permanent U.S. footprint in the region.

 

But long-term U.S. military basing has failed to stop Iran from attacking Gulf shipping, even as it has discouraged investment in a more robust global oil transportation network, setting the stage for today’s oil price spike worries. As the Iran crisis plays out, the United States has better options than doubling down on Mr. Carter’s approach, but they require us to understand and correct America’s unique vulnerability: The country is more exposed to oil price shocks than any other major power, including China.

 

Many Americans might be surprised to hear this. The United States is the world’s largest oil producer and a net petroleum exporter. But oil trades in a global market at a single market price. Experts compare the oil market to a giant bathtub with many spigots and drains. The total level of oil in the bathtub, plus market speculation about whether that level will go up or down, determines the oil price — even for countries such as the United States, which pours a lot of crude into the tub.

 

Every country that draws from the bathtub suffers from price shocks, but the United States suffers more than its peers. The U.S. economy has a high oil intensity; it consumes a lot of oil to produce each dollar of its gross domestic product. America’s economy is more than 40 percent more oil-intensive than China’s, even though China is a net oil importer and sources much of its oil from Persian Gulf countries, including Iran. The European Union’s economy is half as oil-intensive as America’s. Even Russia, a petrostate, is about 20 percent less reliant on oil per unit of economic output than the United States is.

 

China is still a developing country in many ways. Developing countries tend to consume more oil than fully industrialized ones. But China also recognized its strategic vulnerability to oil shocks years ago and has been methodically decreasing it — not with warships, but with electric vehicles and high-speed electric rail. Chinese gasoline consumption appears to have peaked in 2023, far earlier than analysts expected. According to an analysis by BloombergNEF, some two-thirds of all electric vehicles sold worldwide are purchased in China, and within the next year, China’s E.V. sales are projected to exceed the entire U.S. car market.

 

The United States’ oil intensity problem is set to worsen relative to China. The Trump administration has ended E.V. subsidies, discouraged investment in charging infrastructure and weakened U.S. fuel economy standards. The International Energy Agency has revised projections of American E.V. adoption sharply downward to only 20 percent of new American car sales by 2030, compared to over 40 percent under previous policies. That number is expected to be around 80 percent in China.

 

So what should Washington do right now? In the short term, the U.S. government can reassure markets by releasing oil from the U.S. Strategic Petroleum Reserve, which was built for moments like this. The reserve currently holds about 415 million barrels and can begin deliveries within two weeks. Every previous emergency drawdown — during the 1991 Persian Gulf war, Hurricane Katrina, NATO’s airstrikes on Libya and events in Ukraine — helped to stabilize global markets.

 

The White House should have planned for an emergency drawdown from the reserve before launching a war on Iran, especially since Secretary of State Marco Rubio admitted last week that officials anticipated that prices would spike during the conflict. The delay suggests that the Trump administration was overconfident that the war would end quickly, before the oil market noticed.

 

The United States should coordinate its petroleum reserve release with the International Energy Agency’s member countries, which collectively hold 1.2 billion barrels in government stockpiles. Combined global oil inventories, which include government stocks and those held by private companies, stand at 8.2 billion barrels — theoretically enough to compensate for a complete Hormuz closure for over a year. The current energy crisis is manageable, whether or not the U.S. Navy intervenes in Hormuz, particularly if governments act together.

 

Promising U.S. military intervention to protect Persian Gulf oil, as Mr. Carter did, sends a bad signal. He encouraged the oil market to over-rely on a single, vulnerable choke point — the Strait of Hormuz — for petroleum commerce. If he hadn’t, oil companies and governments would have had more reason to diversify the routes on which Mideast oil could move — through pipelines or on railways to ports on the Mediterranean or Red Sea.

 

Over the long run, the United States needs to do what China is already doing: invest in E.V.s.

 

U.S. electricity production is already more than 99 percent independent from oil, running instead on coal, natural gas, nuclear power and green energy. Electrifying America’s vehicle fleet would slash U.S. oil intensity and reduce exposure to price shocks from the Persian Gulf, Russia and beyond.

 

Transitioning away from internal combustion engines should not be tangled in the toxic partisan politics of climate change. Electrification is crucial for the United States to mitigate a strategic vulnerability that its rivals are already solving. If the United States relies less on oil, it can care less about the Persian Gulf. That would be one more reason to bring home the tens of thousands of U.S. troops stationed there.

 

Rosemary Kelanic is the director of the Middle East program at Defense Priorities.“ [1]

 

1. Trump Is Making Jimmy Carter’s Mistake on Iran and Oil: Guest Essay. Kelanic, Rosemary.  New York Times (Online) New York Times Company. Mar 9, 2026.