„Tesla“ „Cybercab“ automobiliai užkariavo Ostino gatves – autonominiai automobiliai atspindi Musko pastangas paversti elektromobilių gamintoją autonominiu milžinu

„Tesla“ paleido savo „Cybercab“ automobilius be vairo Ostino, Teksaso, keliuose, pirmą kartą viešai išbandydama savo pažadą pereiti nuo tradicinių elektromobilių prie visiškai autonominių automobilių.

 

„Tesla“ nuomonės formuotojai ketvirtadienį paskelbė nuotraukų ir vaizdo įrašų prieš tik pakviestiems asmenims skirtą pristatymo renginį Ostino centre. Bendrovė užsiminė apie renginį savo svetainėje pateikdama atgalinio skaičiavimo laikrodį.

 

„Cybercab“ – dviejų vietų auksinis kupė be pedalų ar veidrodėlių – kol kas nėra parduodamas klientams. „Tesla“ savo svetainėje paskelbė formą, skirtą rinkti žmonių, besidominčių „Cybercab“ transporto priemonių parko pirkimu, kontaktinę informaciją.

 

Bendrovė gyrė „Cybercab“ kaip pigesnį variantą, palyginti su konkuruojančiomis robotaksija, nes jos transporto priemonė važiuoja keliais naudodama tik kameras ir neuroninius tinklus. Kitos transporto priemonės naudoja tokias technologijas kaip radaras ir lidaras, kurie lazeriais kuria 3D aplinkos žemėlapius.

 

Ketvirtadienį „Tesla“ pranešė, kad klientai Ostine dabar gali užsisakyti keliones „Cybercabs“ per bendrovės pavėžėjimo programėlę „Robotaxi“, kuri buvo paleista praėjusiais metais. Šis pasiūlymas leidžia „Tesla“ konkuruoti su pavėžėjimo paslaugų teikėjais, tokiais kaip „Uber“ ir „Lyft“, taip pat su autonominių pavėžėjimo paslaugomis iš „Alphabet“ „Waymo“ ir „Amazon“ „Zoox“.

 

Prieš ketvirtadienio renginį automobilių gamintojas į transporto priemonių, kurias keleiviai galėjo užsisakyti, parką įtraukė dešimtis „Cybercabs“.

 

Anksčiau kelionės buvo teikiamos tik „Tesla Model Y“ automobiliais, o kai kuriais atvejais – su saugos vairuotoju.

 

Rugpjūčio pabaigoje „Zoox“, skrudintuvo formos robotaksi, pradėjo siūlyti nemokamas keliones San Franciske ir mokamas keliones Las Vegase.

 

„Waymo“, autonominių pavėžėjimo lyderė, 14 miestų keliuose turi apie 4000 automobilių, nors naudoja modifikuotas transporto priemones su specialiais jutikliais, kad būtų galima vairuoti be žmogaus.

 

Reguliuotojai daugelį metų atsargiai vertino autonomines transporto priemones.

 

Birželį Nacionalinė greitkelių transporto saugumo administracija pasiūlė taisykles, kurios panaikintų rankinių pedalų reikalavimą autonominėse vairavimo sistemose, siekiant, kad naujos technologijos būtų naudojamos keliuose. greičiau.

 

NHTSA suteikia automobilių gamintojams išimtis parduoti transporto priemones, kurios nevisiškai atitinka taisykles, tačiau apriboja jų skaičių iki 2500 automobilių per metus. Automobilių gamintojai taip pat gali patys patvirtinti, ar jų technologija atitinka federalinius saugos kriterijus.

 

„Tesla“ nepateikė prašymo dėl išimties „Cybercab“, tačiau agentūra palaiko ryšį su automobilių gamintoju ir stebi situaciją, teigė NHTSA atstovas.“ [1]

 

1. Tesla's Cybercabs Hit Austin Streets --- Driverless rides reflect Musk's push to turn EV maker into driverless giant. Peterson, Becky.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Sep 2026: B4. 

Tesla's Cybercabs Hit Austin Streets --- Driverless rides reflect Musk's push to turn EV maker into driverless giant

“Tesla unleashed its steering-wheel-free Cybercabs on the roads of Austin, Texas, in the first public test of its promise to transition from traditional electric vehicles to fully autonomous cars.

 

Tesla influencers posted photos and videos Thursday ahead of an invite-only launch event in downtown Austin. The company teased the event with a countdown clock on its website.

 

Cybercab, a two-seater gold coupe that doesn't have pedals or mirrors, isn't yet available for sale to customers. Tesla posted a form on its website to collect contact information of people interested in "Cybercab fleet vehicle purchasing."

 

The company has touted Cybercab as a lower-cost option versus competing robotaxis, because its vehicle navigates roads using only cameras and neural networks. Other vehicles use technology like radar and lidar, which uses lasers to create 3D maps of the environment.

 

Tesla said Thursday customers in Austin can now book rides in Cybercabs through the company's Robotaxi ride-hailing app, which launched last year. The offering puts Tesla in competition with ride-share providers like Uber and Lyft, as well as autonomous ride-hailing services from Alphabet's Waymo and Amazon's Zoox.

 

Ahead of Thursday's event, the automaker added dozens of Cybercabs to the fleet of vehicles that passengers could book.

 

Previously rides were only available in Tesla Model Ys and in some cases with a safety driver.

 

In late August, Zoox, a toaster-shaped robotaxi, started offering free rides in San Francisco and paid rides in Las Vegas.

 

Waymo, the leader in autonomous ride hailing, has around 4,000 cars on the road across 14 cities, though it uses retrofitted vehicles with special sensors to enable human-free driving.

 

Regulators for years approached autonomous vehicles cautiously.

 

In June, the National Highway Transportation Safety Administration proposed rules that would eliminate the requirement for manual pedals in autonomous driving systems with an eye toward getting the new technology on the road faster.

 

The NHTSA grants exemptions to automakers to sell vehicles not fully in compliance with the rules but caps them at 2,500 cars a year. Automakers can also self-certify whether their technology meets federal safety criteria.

 

Tesla hasn't filed an exemption request for the Cybercab, but the agency is in touch with the automaker and monitoring the situation, a spokesperson for the NHTSA said.” [1]

 

1. Tesla's Cybercabs Hit Austin Streets --- Driverless rides reflect Musk's push to turn EV maker into driverless giant. Peterson, Becky.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Sep 2026: B4. 

 

Vokietijos lyderiai susiduria su kerštu už sugriautą Vokietijos pramonę dėl pasibaisėtinų energijos kainų: Vokietijoje netrukus įvyks kažkas, nerimą keliančio

Vokietija patiria didelį politinį nepastovumą ir pramonės spaudimą, kurį lemia nuolatinės didelės energijos kainos, o tai lemia populistinių partijų, tokių kaip AfD, laimėjimus. Pažadai gaminti daugiau nenaudingų tankų nepadeda.

 

Kraštutinių dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) naudojasi dideliu pramonės nerimu ir didėjančiomis energijos kainomis, kad sukurtų reikšmingą politinį pagreitį. Didelės elektros energijos kainos ir struktūrinis ekonominis spaudimas labai apkrauna Vokietijos automobilių ir chemijos gamybos sektorius, darbuotojų nerimą paversdami galingu politiniu svertu.

 

Pramonės krizė ir politinės pasekmės

Tradicinis Vokietijos gamybos modelis, istoriškai pagrįstas stabilia prekyba, inžinerijos dominavimu ir įperkama energija, susidūrė su dideliais sutrikimais, kai sumažėjo pigių rusiškų dujų importas. Energiją naudojančios įmonės susiduria su mažėjančiais pramonės užsakymais ir didėjančiu įmonių nemokumu. Šią įtampą paaštrino didelė restruktūrizacija tokiose ikoniškose institucijose kaip „Volkswagen“, kuri patvirtino keturių gamyklų uždarymą šalyje ir paskelbė apie dešimčių tūkstančių darbo vietų mažinimą, kad suvaldytų didelius sąnaudų trūkumus.

Populistų lyderiai, įskaitant federalinį atstovą spaudai Tino Chrupalla ir bendrapirmę Alice Weidel, tiesiogiai kaltino dabartinės koalicinės vyriausybės energetikos pertvarką ir užsienio politiką dėl struktūrinio nuosmukio. Jie nurodo įmonių išvykimą į JAV ir Kiniją kaip nesėkmingos vidaus politikos įrodymą.

 

 

Artėjantys žemių rinkimai kaip lakmuso popierėlis

 

Šio ekonominio nerimo politinis poveikis yra labai matomas artėjančiuose regioniniuose rinkimuose, ypač rytinėse žemėse, tokiose kaip Saksonija-Anhaltas, kur AfD apklausose išsiveržė į priekį.

 

 

Partijos kampanija labai naudojasi šiais pramonės pažeidžiamumais:

 

 

• Energetikos politika: reikalaujama nedelsiant panaikinti CO2 mokesčius, grįžti prie tradicinės branduolinės energijos ir atkurti rusiškų gamtinių dujų tiekimą senais vamzdynais.

 

 

• Pramonės parama: žadama panaikinti subsidijas elektromobiliams (EV) ir visiškai grįžti prie vidaus degimo variklių.

 

 

• Socialinės išlaidos: siūlomas nemokamas vaikų darželis, pietūs mokyklose ir vietos valdžios finansavimo didinimas, teikiant pirmenybę konkrečiai Vokietijos piliečiams.

 

 

• Skirtingi ekonominiai įspėjimai

Nors AfD žada greitą „ekonominį pakilimą“, ekonomistai ir verslo lyderiai griežtai įspėja, kad partijos platforma gali pabloginti Vokietijos struktūrinius iššūkius.

 

Perspektyvos pagrindiniai argumentai ir pasiūlymai. Ekspertų minima ekonominė rizika

AfD platforma • Sustabdyti atsinaujinančios energijos perėjimą

• Atnaujinti iškastinio kuro importą iš Rusijos

• Įgyvendinti griežtą antiimigracinę politiką • Spartinti kritinį kvalifikuotos darbo jėgos trūkumą taikant antiimigracinę retoriką.

• Rizikuoja izoliuotis nuo pagrindinių ES rinkų.

 

Pagrindiniai ekonomistai ir pramonės grupės • Išlaikyti ES bendrosios rinkos integraciją

• Paspartinti tikslinę žaliosios energijos nepriklausomybę

• Įvesti strategines prekybos priemones per Briuselį • Vokietijos ekonominių tyrimų instituto skaičiavimai rodo, kad AfD izoliacionistinė politika gali sukelti didelį augimo šoką, keliantį pavojų tūkstančiams darbo vietų.

 

Gilus poliarizavimas atspindi didėjantį visuomenės nepasitenkinimą tuo, kaip buvo paskirstytos energetikos pertvarkos išlaidos, didinant Vokietijos politinio stabilumo ir pramonės ateities riziką.

„Kraštutinių dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) ruošiasi dideliam proveržiui.

 

Saksonija-Anhaltas, buvusi Rytų Vokietijos žemė, turinti apie du milijonus gyventojų, yra gana maža. Tačiau sekmadienio rinkimų reikšmė ten gali būti milžiniška. AfD yra pakeliui į triuškinamą persvarą ir galbūt net užsitikrinti absoliučią daugumą, o tai reikštų, kad ji pirmą kartą savo istorijoje galėtų suformuoti žemės vyriausybę. Ilgą laiką buvusi apsiribojusi opozicija, AfD dabar stovi ant valdžios slenksčio – bent jau regioniniu mastu.

 

AfD iškilimas jau apsunkino nuoseklų ir stabilų valdymą nacionaliniu lygmeniu. Jos sėkmė praėjusių metų federaliniuose rinkimuose, kuriuose ji užėmė antrąją vietą, surinkusi 20 procentų balsų, privertė centro dešiniuosius krikščionis demokratus sudaryti vyriausybę su centro kairiaisiais socialdemokratais.

 

Abi partijos ginčijosi nuo tada, kai Friedrichas Merzas tapo kancleriu, o AfD populiarumas apklausose smarkiai išaugo. Dabar ji yra neabejotinai populiariausia partija Vokietijoje.

 

Kas ypač šokiruoja AfD iškilime yra tai, kad ji yra daug ekstremalesnė, nei kitos Europos kraštutinių dešiniųjų partijos, kurios jau yra valdžioje, pavyzdžiui, Giorgios Meloni „Italijos broliai“, arba gali būti valdžioje netrukus, pavyzdžiui, Marine Le Pen „Nacionalinis susivienijimas“. Nors šios partijos tam tikrais būdais siekė detoksikuoti ir susilpninti save, AfD laikui bėgant tapo radikalesnė, stiprindama ryšius su neonaciais ir žadėdama repatrijuoti migrantus. Tai darydama, ji išpopuliarėjo.

 

Praėjusiais metais Vokietijos vidaus žvalgybos agentūra partiją priskyrė „dešiniųjų ekstremistų“ kategorijai. Tačiau partijos paramos mastas reiškia, kad ją uždrausti jau per vėlu.

 

Vietoj to, ją sustabdyti teko pono Merzo vyriausybei. Nors ji yra užsiėmusi remilitarizacija ir užsienio politika, regis, ji to padaryti negali.

 

Vokietijai – ir likusiai Europai – pasekmės yra išties nerimą keliančios.

 

Esminis reikalas yra ekonomika, kuri išgyvena gilią struktūrinę krizę. Per pastaruosius du dešimtmečius Vokietijos ekonomika dažnai buvo apibūdinama kaip stipriausia Europoje. Iš tikrųjų dėl didelės priklausomybės nuo eksporto ji tapo gana trapi. Šis trapumas ją pasivijo: Vokietijos gamybos pramonę, kuri yra jos ekonominės sėkmės pagrindas, smogia Amerikos tarifų ir Kinijos konkurencijos derinys – tai dažnai vadinama Kinijos šoku 2.0. Šis ekonomikos nuosmukis yra pastarojo meto AfD paramos augimo pagrindas.

 

AfD iš tikrųjų prasidėjo nuo ekonominių problemų. Ji buvo įkurta 2013 m. kaip tiesioginis atsakas į Angelos Merkel tvirtinimą, kad nėra kitos alternatyvos Graikijos gelbėjimui – iš čia ir kilo jos pavadinimas – ir iš pradžių buvo fiskalinių vanagų ​​partija, kuri priešinosi perskirstymo Europos Sąjungai. Po 2015 m. pabėgėlių krizės ji persikvalifikavo kaip antiimigracinė ir antiislamiška partija; po dvejų metų pateko į Bundestagą, todėl kai kurie galėjo manyti, kad ji sutelkė dėmesį tik į kultūros klausimus. Tačiau kartu su ksenofobais ir natyvistais, fiskaliniai vanagai išlaikė savo pozicijas AfD.

 

Pagrindinis jų rūpestis buvo vadinamojo skolos stabdžio, konstitucijos pataisos, ribojančios vyriausybės skolinimąsi, išlaikymas. Per savo 2025 m. kampaniją p. Merzas pažadėjo jį išlaikyti, net jei tai užkirto kelią labai reikalingoms investicijoms. Tačiau po to, kai krikščionys demokratai laimėjo rinkimus, jis pasiekė susitarimą su socialdemokratais ir žaliaisiais prieš sudarant naująjį Parlamentą dėl konstitucijos pataisos, atleidžiant karines išlaidas nuo stabdžio. Šis demokratiškai abejotinas žingsnis atstumė daugelį dešiniųjų rinkėjų. Maždaug tuo metu AfD apklausose pirmą kartą aplenkė krikščionis demokratus.

 

Ponas Merzas visiškai nepanaikino skolos stabdžio. Tai būtų leidę pradėti spręsti kai kurias Vokietijos problemas. Vietoj to, kadangi nekarinės išlaidos ir toliau yra skolos stabdžio objektas, ponas Merzas toliau mažino gerovės valstybės finansavimą ir sakė vokiečiams, kad jie turi dirbti sunkiau, kad ekonomika atgautų savo „konkurencingumą“. Toks požiūris – didinti karines išlaidas, kartu mažinant išlaidas kitur – gali patikti užsienio politikos analitikams, tačiau jis yra politiškai pražūtingas. Didelė AfD patrauklumo dalis slypi jos dėmesio centre – darbo vietų praradimas ir prastėjančios perspektyvos.

 

Vokietijos remilitarizacija buvo pražūtinga ir kitu būdu. Nuo 2022 m. Vokietijos centro partijos iš esmės atsisakė savo įsipareigojimo Vokietijos kaip „Friedensmacht“ arba taikos jėgos idėjai ir dabar daugiau kalba apie pasirengimą plataus masto karui su Rusija. Savo ruožtu ponas Merzas sako, kad nori, jog Vokietija turėtų „stipriausią įprastinę armiją Europoje“. Tai leido AfD pristatyti save kaip taikos partiją – panašiai kaip prezidentas Trumpas pozicionavo save kaip opoziciją „amžiniems karams“, kuriuos vykdo tiek Amerikos demokratai, tiek respublikonai.

 

Karinių išlaidų didinimas privertė kai kuriuos susimąstyti, ar Vokietija gali tapti „kitu Europos hegemonu“. Tačiau tai fantazija. Viena vertus, toli gražu neaišku, ar Vokietijos išlaidų planai virs realiais kariniais pajėgumais, jau nekalbant apie ekonomikos atgaivinimą. Kita vertus, Vokietija vis labiau izoliuojasi Europos Sąjungoje, ypač dėl besąlygiškos paramos Izraeliui ir noro blokuoti bet kokias priemones prieš jį, pavyzdžiui, sustabdyti Europos Sąjungos asociacijos susitarimą su juo. Galbūt svarbiausia, kad Vokietijos rinkėjai mažai remia karinę galią, jau nekalbant apie karą.

 

Kai ponas Merzas kandidatavo į kanclerio postą, jis pažadėjo sumažinti AfD populiarumą – daugiausia imdamasis griežtesnių priemonių prieš imigraciją, įskaitant tai, kas koalicijos susitarime buvo vadinama „deportacijos puolimu“. Tuomet, rinkimų naktį, jis pareiškė, kad jo „absoliutus prioritetas bus kuo greičiau sustiprinti Europą, kad žingsnis po žingsnio galėtume iš tikrųjų pasiekti nepriklausomybę nuo JAV“, sukeldamas didelį susidomėjimą tarp didesnės Europos autonomijos šalininkų. Praėjus pusantrų metų, abu tikslai vis dar yra labiau nutolę nei bet kada anksčiau.

 

Dar dveji regioniniai rinkimai, vyksiantys vėliau šį mėnesį, greičiausiai dar labiau sustiprins AfD pozicijas, gilindami nacionalinės krizės jausmą. Kai kurie krikščionys demokratai, apimti panikos, jau spėlioja apie pono Merzo ateitį. Tačiau šaliai reikia ne kito kanclerio, o visiškai kitokio požiūrio. Iki tol AfD ir toliau artės prie valdžios.

 

Hansas Kundnanas yra  kviestinis profesorius Londono ekonomikos mokykloje ir knygos „Eurobaltumas: kultūra, imperija ir rasė Europos projekte“ autorius.“ [1]

 

1. Something Alarming Is About to Happen in Germany: Guest Essay. Kundnani, Hans.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 4, 2026.

Germany’s Leaders Are Facing Payback for Ruined German Industry with Outrageous Energy Prices: Something Alarming Is About to Happen in Germany

Germany is experiencing significant political volatility and industrial pressure driven by sustained high energy costs, leading to gains for populist parties like the AfD. Promises to produce more useless tanks are not cutting it.

 

The far-right Alternative for Germany (AfD) party is leveraging severe industrial anxieties and rising energy costs to build significant political momentum. High electricity rates and structural economic pressures have heavily strained Germany’s automotive and chemical manufacturing sectors, transforming worker anxiety into potent political leverage.

The Industrial Crisis and Political Fallout

Germany’s traditional manufacturing model—historically built on stable trade, engineering dominance, and affordable energy—has faced deep disruptions since the loss of cheap Russian gas imports. Energy-intensive businesses are facing falling industrial orders and rising corporate insolvencies. This tension has been brought to a head by major restructuring at iconic institutions like Volkswagen, which approved four domestic factory closures and announced tens of thousands of job cuts to manage severe cost disadvantages.

Populist leaders, including federal spokesperson Tino Chrupalla and co-leader Alice Weidel, have directly blamed the current coalition government’s energy transition and foreign policies for the structural decline. They point to corporate departures to the U.S. and China as evidence of a failing domestic policy.

 

Upcoming State Elections as a Litmus Test

The political impact of this economic anxiety is highly visible in upcoming regional elections, particularly in eastern states like Saxony-Anhalt, where the AfD has surged ahead in opinion polling.

The party’s campaign heavily capitalizes on these industrial vulnerabilities:

 

•     Energy Policy: Demanding an immediate end to CO2 taxes, a return to traditional nuclear power, and the restoration of Russian natural gas via old pipelines.

 

•           Industrial Support: Pledging to eliminate subsidies for electric vehicles (EVs) and return focus entirely to internal combustion engines.

•           Social Spending: Proposing free daycare, school lunches, and local government funding boosts specifically prioritized for German citizens.

Divergent Economic Warnings

While the AfD promises a swift "economic boom," economists and business leaders strongly warn that the party’s platform could worsen Germany’s structural challenges.

 

Perspective   Core Arguments & Proposals        Economic Risks Cited by Experts

AfD Platform  • Halt the renewable energy transition

• Resume fossil fuel imports from Russia

• Implement strict anti-immigration policies         • Accelerates the critical shortage of skilled labor via anti-immigrant rhetoric.

                                                                           • Risks isolation from key EU markets.         

Mainstream Economists & Industry Groups        • Maintain EU single-market integration

• Accelerate targeted green energy independence

• Introduce strategic trade measures via Brussels         • Estimates by the German Institute for Economic Research suggest AfD isolationist policies could trigger a deep growth shock, risking thousands of jobs.

The deep polarization reflects growing public discontent regarding how the costs of the energy transition have been distributed, raising the stakes for Germany's political stability and industrial future.

 

“The far-right party Alternative for Germany, or AfD, is set to make a major breakthrough.

 

Saxony-Anhalt, a former East German state of around two million people, is relatively small. But the significance of the election there on Sunday could be seismic. The AfD is on track to win overwhelmingly and perhaps even secure an overall majority, which would mean that it could form a state government for the first time in its history. Long confined to the opposition, the AfD now stands on the cusp of wielding power — regionally, at least.

 

The rise of the AfD has already made coherent and stable government difficult at the national level. Its success in last year’s federal election, in which it came in second, with 20 percent of the vote, forced the center-right Christian Democrats to form a government with the center-left Social Democrats.

 

The two parties have squabbled since Friedrich Merz became chancellor, and the AfD has surged in the polls. Now it is by far the most popular party in Germany.

 

What makes the AfD’s rise especially shocking is that it is much more extreme than other European far-right parties that are either already in power, like Giorgia Meloni’s Brothers of Italy, or could be soon, like Marine Le Pen’s National Rally. Whereas those parties have sought in some ways to detoxify and moderate themselves, the AfD has become more radical over time, deepening its ties to neo-Nazis and promising to repatriate migrants. As it has done so, it has grown more popular.

 

Last year, Germany’s domestic intelligence agency classified the party as “right-wing extremist.” But the scale of the party’s support means it is too late to ban it.

 

Instead, it has fallen to Mr. Merz’s government to stop it. Yet preoccupied with remilitarization and foreign policy, it is seemingly incapable of doing so.

 

For Germany — and the rest of Europe — the implications are truly alarming.

 

At the heart of the matter is the economy, which is going through a deep structural crisis. Over the past two decades, the German economy was often described as Europe’s strongest. In reality, its extreme dependence on exports made it quite fragile. This fragility has now caught up with it: Germany’s manufacturing industry, the basis of its economic success, is being hit by a combination of American tariffs and Chinese competition — what is often referred to as China Shock 2.0. This economic decline underpins the AfD’s recent surge in support.

 

The AfD actually began with economic issues. It was created in 2013 as a direct response to Angela Merkel’s insistence that there was no alternative to bailing out Greece — hence its name — and was originally a party of fiscal hawks who opposed a redistributive European Union. After the refugee crisis in 2015, it repositioned itself as an anti-immigration, anti-Islam party; two years later it got into the Bundestag, leading some to imagine that it had become focused only on cultural issues. But alongside xenophobes and nativists, fiscal hawks retained a home in the AfD.

 

Central to their concerns was maintaining the so-called debt brake, a constitutional amendment that limited government borrowing. During his 2025 campaign, Mr. Merz promised to keep it, even as it prevented much-needed investment. But after the Christian Democrats won the election, he reached an agreement with the Social Democrats and the Greens before the new Parliament had been formed to amend the constitution, exempting military spending from the brake. This democratically dubious move alienated many right-wing voters. It was around this point that the AfD overtook the Christian Democrats in the polls for the first time.

 

Mr. Merz didn’t dismantle the debt brake entirely. That would have made it possible to begin to solve some of Germany’s problems. Instead, as nonmilitary spending remains subject to the debt brake, Mr. Merz has continued to cut back the welfare state and told Germans that they need to work harder so that the economy can regain its “competitiveness.” This approach — increasing military spending while cutting elsewhere — may appeal to foreign policy analysts, but it is politically disastrous. A significant part of the AfD’s appeal lies in its focus on job losses and declining prospects.

 

Germany’s remilitarization has also been disastrous in another way. Since 2022, centrist parties in Germany have largely abandoned their commitment to the idea of Germany as a “Friedensmacht,” or force for peace, and now speak more about preparing for a full-scale war with Russia. Mr. Merz, for his part, says he wants Germany to possess “the strongest conventional army in Europe.” This has allowed the AfD to present itself as the party of peace — not unlike the way that President Trump positioned himself in opposition to the “forever wars” undertaken by American Democrats and Republicans alike.

 

The increase in military spending has caused some to wonder whether Germany could become “Europe’s next hegemon.” But that is a fantasy. For one thing, it is far from clear that Germany’s spending plans will translate into real military capabilities, to say nothing of reviving the economy. For another, Germany is increasingly isolated within the European Union, not least because of its unconditional support for Israel and willingness to block any measures against it, like suspending the European Union’s association agreement with it. Perhaps most important, there is little support for military power, let alone war, among German voters.

 

When Mr. Merz was running to be chancellor, he promised to reduce the AfD’s popularity — chiefly by taking tougher measures against immigration, including what in the coalition agreement was called a “deportation offensive.” Then, on the night of the election, he declared that his “absolute priority will be to strengthen Europe as quickly as possible so that, step by step, we can really achieve independence from the U.S.A.,” producing much excitement among supporters of greater European autonomy. A year and a half in, both objectives remain further away than ever.

 

Two more regional elections later this month are likely to produce further advances for the AfD, deepening the sense of national crisis. Some Christian Democrats, in a panic, are already speculating about Mr. Merz’s future. Yet what the country needs is not a different chancellor but a completely different approach. Until then, the AfD will continue to inch closer to power.

 

Hans Kundnani is a visiting professor at the London School of Economics and the author of “Eurowhiteness: Culture, Empire and Race in the European Project.”” [1]

 

1. Something Alarming Is About to Happen in Germany: Guest Essay. Kundnani, Hans.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 4, 2026.

Amazon To Expand Drone Delivery

“Amazon.com announced an expansion of its drone delivery service, with plans to roll it out to nearly 500 cities and towns by the end of the year.

 

The service, dubbed Prime Air, offers drone delivery in as little as 30 minutes, and will launch to metro areas including Chicago, Atlanta, Cleveland, Syracuse, N.Y., and Boise, Idaho.

 

Amazon said its Prime Air service can deliver a selection of items by drone including groceries, electronics, medications and household products.

 

The e-commerce giant currently operates in 11 metro areas, including Phoenix, Detroit, Houston, Dallas and San Antonio.

 

Companies from Amazon and Walmart to delivery app DoorDash have started aerial deliveries the past several years. The companies see the method as a quick and convenient way for shoppers to get online orders delivered to their homes.

 

Walmart, the country's largest retailer, said this year that it would roll out drone delivery at an additional 150 stores in partnership with Alphabet's Wing.

 

But the rollout of the technology has been mostly sporadic and limited to specific regions. Drone operators have also faced regulatory obstacles, concerns about safety and privacy, as well as limitations when flying in inclement weather.

 

Delivery drones haven't been well-received in some places, with the noise factor being a main complaint by residents.

 

Drone startups such as Zipline have worked to resolve that issue by designing systems that fly higher in the air and lower food and products down by long cables.

 

Amazon and Walmart have also been grappling with bringing down the cost per drone delivery compared with delivery by car, bike or van.

 

David Carbon, vice president of Amazon Prime Air, said the service provides customers with a speedier option when needed.

 

"We've already delivered hundreds of thousands of packages to customers by drone this year, and by the end of 2026 we plan to reach customers in nearly 500 cities and towns," he said.

 

On Monday, Uber said it was teaming up with Zipline on drone delivery, hoping to compete for quicker turnaround times for takeout, grocery and retail orders.

 

In July, DoorDash secured a key certification from the Federal Aviation Administration to make commercial deliveries using drones.

 

The company is developing its own drones, along with the ground infrastructure and digital systems needed to coordinate order pickup and delivery.” [1]

 

1. Amazon To Expand Drone Delivery. Vipers, Gareth.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 20 Aug 2026: B1. 

Montezumos kerštas – žmonių išmatos jūsų salotose: pirkėjams baiminantis ligų, ūkininkai sunaikina milijonus salotų galvų

Montezumos kerštas yra populiarus slengo terminas, apibūdinantis keliautojų viduriavimą, kurį patiria Meksikos lankytojai.

 

Medicininė reikšmė

• Keliautojų viduriavimas: žarnyno infekcija, sukelianti skystas išmatas ir skrandžio spazmus.

• Priežastys: valgymas ar gėrimas vandens, užteršto bakterijomis, tokiomis kaip E. coli, virusais ar parazitais.

• Pavadinimo kilmė: humoristinė nuoroda į actekų imperatorių Montezumą II, juokaujant, kad jis keršija užsienio turistams.

 

„Church Brothers Farms“ gamybos įmonėje, kur konvejerių juostos dunda nuo milžiniškų smulkintų romaninių ir raudonųjų kopūstų krūvų, bendrovė šią vasarą sutrumpino darbuotojų darbo valandas ir atleido darbuotojus. Kai kurios surinkimo linijos San Chuan Bautista, Kalifornijoje, esančioje netoli Salinas slėnio žemės ūkio centro, šią savaitę visiškai neveikė.

 

Šviežių produktų pardavimai visoje šalyje sumažėjo po didelio ciklosporiazės, ligos, sukeliančios stiprų viduriavimą, protrūkio. Iki šiol susirgo daugiau nei 17 000 žmonių, o du mirė, teigia federaliniai sveikatos apsaugos pareigūnai.

 

Didžiausias atvejų skaičius buvo susijęs su Meksikoje auginamomis aisbergo salotomis, o federaliniai pareigūnai Salinas slėnio salotų neapibrėžė.

 

Vis dėlto slėnio salotų paklausa smarkiai sumažėjo, sakė Raymondas Gonzalesas, „Church Brothers“ perdirbimo gamyklos operacijų viceprezidentas.

 

„Nors visas šis produktas yra iš JAV“, – sakė ponas Gonzalesas, mostelėdamas pirštinėta ranka į šviesiai žalius lapus, besisukiojančius šaltame vandenyje, – „vartotojas tiesiog mato tai kaip salotas.“

 

Kaip ir daugelis Amerikos ūkininkų, „Church Brothers“ pastarosiomis savaitėmis priėmė sunkų sprendimą atsisakyti sveikų pasėlių. Jei nėra rinkos produktams, dažnai finansiškai prasmingiau naudoti žalumynus žemės tręšimui, nei mokėti už derliaus nuėmimo darbo sąnaudas.

 

Bendrovės vyriausiasis operacijų vadovas Jeffas Churchas teigė, kad „Church Brothers“ prarado šimtus tūkstančių dolerių dėl išmestų žalumynų. Jis apskaičiavo, kad per pastarąsias šešias savaites, sumažėjus paklausai, bendrovė grąžino į dirvą papildomus 3,9 milijono salotų galvų.

 

„Mes tiesiog negalėjome jų panaudoti“, – sakė 54 metų Churchas.

 

Remiantis JAV Žemės ūkio departamento siuntimo duomenimis, šią vasarą Jungtinėse Valstijose parduoti pagamintų romaninių ir aisbergo salotų kiekis buvo mažiausias per ketvirtį amžiaus. Duomenys rodo, kad didmeninės salotų kainos išlieka nulinės, nors parduoti jų yra labai mažai.

 

Niekur ekonominis poveikis nebuvo juntamas labiau nei Salinas slėnyje, žemės ūkio regione, esančiame maždaug 100 mylių į pietus nuo San Francisko, kurį rinkodaros specialistai jau seniai vadina Salotų dubeniu. pasaulio.

 

Ši vietovė bene geriausiai žinoma visoje šalyje dėl čia vykstančių Johno Steinbecko romanų, tokių kaip „Apie peles ir žmones“ ir „Į rytus nuo Edeno“. Tačiau Salinaso slėnis taip pat ištisas kartas buvo vertinamas dėl savo vidutinio klimato ir derlingos dirvos, todėl čia auginamos braškės, brokoliai, o vasarą – 70 procentų šalies salotų.

 

Taigi, baimė dėl produktų nėra naujiena. Špinatų pardavimams prireikė metų, kad atsigautų po mirtino E. coli protrūkio 2006 m.

 

Tačiau klausimai apie didžiausio kada nors JAV įvykusio ciklosporos, parazito žmonių išmatose, protrūkio kilmę, regis, privertė klientus būti ypač atsargiems, vengiant uogų ir kelių rūšių šviežių daržovių, kurios niekada nebuvo susijusios su protrūkiu.

 

Ligų kontrolės ir prevencijos centrai patvirtino tik vieną šaltinį – ledkalnio salotas, kurias Meksikoje užaugino produktų milžinė „Taylor Farms“. Tačiau sveikatos apsaugos pareigūnai teigia, kad tiria mažiausiai šešis kitus židinius, kurių šaltiniai dar nėra viešai įvardyti.

 

„Vienas žurnalistas net pasakė, kad jie neturės Cezario salotų“, – sakė Monterėjaus apygardos ūkio biuro vykdomasis direktorius Normas Grootas, kuris atkreipė dėmesį, kad romaninės salotos, kurios paprastai naudojamos Cezario salotose, niekada nebuvo susijusios su parazitais.

 

Didelėje šeimos valdomoje įmonėje „Church Brothers“, auginančioje produkciją Salinaso slėnyje nuo 1999 m., salotų pardavimai pradėjo mažėti liepą, maždaug tuo metu, kai CDC paskelbė apie ryšį tarp ciklosporos ir „Taco Bell“ salotų.

 

Nepadėjo ir tai, kad „Taylor Farms“, kurios Meksikoje auginamos salotos buvo įpainiotos, yra įsikūrusi Salinaso mieste, todėl klientai protrūkį sieja su slėniu.

 

Ponas Churchas sakė, kad pardavimai pradėjo didėti, kai protrūkis pradeda slūgti. Tačiau dabar jis stengiasi nuspręsti, kiek pasodinti ateinančiais mėnesiais.

 

Ponas Churchas, šią savaitę vilkėdamas liemenę Salinaso rytiniame rūke, mąstė apie matematinius skaičiavimus, stebėdamas, kaip darbininkai, nuimantys ledkalnio salotų derlių, peiliais nulupa viršutinius lapus, o tada įvynioja gūžes į plastiką, kad parduotų „Walmart“.

 

Jei vietos ūkininkai pasodins per mažai, bijodami didesnių nuostolių, žiemą salotų trūks. Tačiau jei ponas Churchas pasodins įprastą kiekį, jis gali būti priverstas vėl daryti tai, ką ūkininkai vadina diskavimu, kai jie siunčia traktorių su plieniniais peiliais arba diskais, kad susmulkintų sveikus produktus ir juos suartų atgal į dirvą.

 

Danielis Sumneris, Kalifornijos universiteto Davise žemės ūkio ekonomikos profesorius, teigė, kad neaišku, kiek laiko klientai vengs lapinių daržovių, atsižvelgiant į tai, kaip greitai informacija sklinda socialinėje žiniasklaidoje, ir į didesnį pasitikėjimo institucijomis stoką.

 

Šią savaitę ūkininkai buvo nusiminę dėl baisiausio Helovino kostiumo memo: „Taylor Farms“ smulkino aisbergo salotas. „The Washington Post“ šią savaitę paskelbė nuomonės skiltį, kurioje teigiama, kad amerikiečiai turėtų visam laikui nustoti valgyti salotas.

 

„Tai tikrai sunkus momentas“, – sakė Dave'as Puglia, „Western Growers“, žemės ūkio prekybos asociacijos, atstovaujančios produktų ūkininkams Kalifornijoje ir kitose Vakarų valstijose, prezidentas ir generalinis direktorius. „Daug labai geros, šviežios produkcijos suariama atgal į žemę.“

 

Ponas Puglia teigė, kad su šiuo protrūkiu susijęs pardavimų sumažėjimas – beveik 30 procentų – buvo didesnis nei per kitus neseniai įvykusius ligos protrūkius.

 

Nors Amerika turi labai saugią maisto tiekimo sistemą, salotoms būdinga rizika, sakė jis, nes jos daugiausia auginamos lauke ir valgomos žalios. Lapinės daržovės yra vienas pagrindinių maistu plintančių ligų šaltinių Jungtinėse Valstijose.

 

Salinase, 159 000 gyventojų turinčiame mieste, kurio Pagrindinė gatvė yra apsupta plytų pastatų su Art Deco stiliaus įėjimais, o viešose šiukšliadėžėse puikuojasi rankomis dažyti pomidorai ir salotų galvos. Vienas aukščiausių pastatų miesto centre, priešais Nacionalinį Steinbeck centrą, stūkso vienas aukščiausių pastatų miesto centre, didelio darbdavio „Taylor Farms“ būstinė.

 

Salinaso meras Dennisas Donohue teigė, kad stebi vietos ekonominius rodiklius, tokius kaip pardavimo mokesčio pajamos, kad pamatytų, kaip produkcijos pardavimų nuosmukis galiausiai gali paveikti miesto finansus. Tačiau žemės ūkio verslui būdingi pakilimai ir nuosmukiai, sakė ponas Donohue, anksčiau vadovavęs nedidelei specializuotai daržovių įmonei.

 

„Reikalai linkę atsigauti“, – sakė jis.

 

Kalbant apie salotų valgymą, net ir klientai Salinase išlieka atsargūs.

 

Melanie Waltrip, kuri yra 50 metų senumo kepsnių restorano „Smalley’s Roundup“ su tamsiai raudonais kabinomis bendrasavininkė, teigė, kad jos padavėjai vis dar atsako į klausimus apie jų žaliųjų salotų, paprastai patiekiamų kaip garnyras su šonkauliukais arba kiaulienos kepsniais, vartojimo saugumą.

 

Tačiau 46 metų Jeffas Birkemeieris, kuris yra Salino miesto centre esančios „Amapola Kitchen“ bendrasavininkas, teigė, kad populiariausias jo meniu patiekalas – kiniškos vištienos salotos su romaninėmis salotomis – išlieka bestseleriu. Jis teigė, kad „Taylor Farms“ darbuotojai, dirbantys kitoje gatvės pusėje nuo jo kavinės, dažnai užsuka papietauti.

 

„Mano klientai paprastai yra žmonės, kurie visą gyvenimą užaugo tokio tipo žemės ūkio aplinkoje ir tiesiog į tai žiūri ramiai“, – sakė jis. [1]

 

Didelės Amerikos įmonės augina salotas ir Meksikoje. Kodėl? Pigi darbo jėga – didesnis pelnas. Be to, Montezumos kerštas kartkartėmis.

 

 

1. With Shoppers Wary of Illness, Farmers Destroy Millions of Heads of Lettuce. Karlamangla, Soumya.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 29, 2026.

„Nauja JAV kolonializmo forma“: venesueliečiai piktinasi JAV naftos perėmimu

„Susitarimas, suteikiantis JAV didžiąją dalį didžiulių Venesuelos atsargų, smogia į nacionalinio identiteto esmę.

 

Daugelis venesueliečių įtarė, kad teks sumokėti už prezidento Trumpo įžūlų jų autokratinio lyderio Nicolás Maduro, kurį sausio mėnesį suėmė JAV pajėgos, suėmimą.

 

Penktadienį ši kaina tapo aiški, kai ponas Trumpas paskelbė, kad JAV perims didžiąją dalį didžiulės Venesuelos naftos atsargų – nacionalinių išteklių, kuriuos daugelis šalies gyventojų ilgai laikė prigimtine teise.

 

Iki šeštadienio daugelis venesueliečių svarstė, ar jie nori mokėti tokią kainą. Kol kas JAV nuvertus autokratą mažai ką pakeitė šalyje – pono Maduro įpėdinė Delcy Rodríguez lieka valdžioje, o milijonai paprastų venesueliečių tebėra skurde, elektros energijos tiekimo sutrikimai ir toliau kamuoja šalį, o data dar nenustatyta rinkimams.

 

Naujasis susitarimas galėtų atnešti didelių investicijų. Tačiau daugelis venesueliečių nori bendrų ekonominių ir politinių pokyčių. Susitarimas negarantuoja nei vieno, nei kito ir galėtų pagilinti pono Trumpo ir ponios Rodríguez santykius, dar labiau įtvirtindamas jos valdžią.

 

Valensijoje, maždaug už dviejų valandų kelio nuo sostinės Karakaso, 68 metų pensininkas pedagogas José Lealas teigė, kad pažadėtos 100 milijardų dolerių JAV investicijos skamba mažai, palyginti su 65 milijardais barelių, kurių Venesuela atsisako. Tačiau po dešimtmečius trukusios represinės vyriausybės jis buvo pasirengęs susitaikyti su šiuo susitarimu ir tikėtis, kad ponas Trumpas sieks demokratinių pokyčių.

 

„Akivaizdu, kad Jungtinės Valstijos pirmauja, ir labai smarkiai“, – sakė jis. Tačiau „amerikiečiai laiko valdžią“, – sakė jis, – ir be jų „mes nesugebėsime išsivaduoti iš Chávezo ir Maduro socializmo. Be jų liksime įstrigę kaip Kuba, Kinija ar Šiaurės Korėja“.

 

„Ne tai, kad man tai patinka ar net patinka“, – sakė jis apie susitarimą. „Laikau tai neišvengiama blogybe. Jei mums pavyks išvengti visos šios nelaimės – kurią mes kentėme 27 metus, o kubiečiai – 68 – jei mums pavyks išbristi iš šios netvarkos, tai, nors man tai ir nepatiks, bus verta.“

 

Kiti nebuvo tokie optimistiški. Venesuelos vyriausybė turi ilgą istoriją dalindama naudingas sutartis turtingiesiems ir įtakingiems žmonėms, šalyje žinomiems kaip „encufado“ – žmonėms, kurie yra „įsijungę“, – o paprasti venesueliečiai kenčia. Penktadienį paskelbtame pono Trumpo pranešime nebuvo nė žodžio apie demokratinį perėjimą.

 

Vos paskelbus susitarimą, regione pradėjo plisti memas. „Noriu, kad atsikratytumėte čavizmo“, – sako karikatūriškas venesuelietis, turėdamas omenyje pono Maduro judėjimą, – „ir paliktumėte mums mūsų naftą“.

 

Karikatūriškas ponas Trumpas atsako: „Paimkite naftą ir paliksite save su čavizmu, supratote!“

 

Venesuela, turinti vienus didžiausių naftos atsargų pasaulyje, aštuntajame dešimtmetyje nacionalizavo šiuos išteklius. Suvereni gręžinių kontrolė tapo pagrindiniu buvusio prezidento Hugo Chávezo įkurtos socialistinės vyriausybės ideologijos ramsčiu.

 

Ponia Rodríguez sprendimas perduoti didžiąją dalį šios naftos JAV vyriausybei buvo stulbinantis posūkis, kokį mažai kas venesueliečių galėjo įsivaizduoti prieš sausio mėnesio išpuolį.

 

Šis posūkis buvo akivaizdus šeštadienį ponios Rodríguez Socialistų partijos paskelbtame pareiškime, kuriame teigiama, kad „ištikima savo istoriniam įsipareigojimui dėl nacionalinio suvereniteto“ partija visapusiškai remia susitarimą ir „draugo Delcy Rodríguez“ priimtus sprendimus.

 

Daugelis venesueliečių suprato šios ironijos prasmę. Vyriausybė, kuri kažkada didžiavosi rodydama nosį Vašingtonui, dabar atidavė išteklius, kurie buvo jos tapatybės pagrindas.

 

Kitas Venesueloje plintantis memas pakeitė nacionalinės naftos bendrovės PDVSA logotipą į PDUSA.

 

X kanale Rafaelis Ramírezas, Čaveso šalininkas ir buvęs PDVSA vadovas, dabar gyvenantis tremtyje, apkaltino ponią Rodríguez „atvėrus duris naujai JAV kolonializmo formai“.

 

Marakaibo mieste, Venesuelos mieste, kuriame įsikūrusi didelė šalies naftos pramonės dalis, 67 metų buvęs PDVSA vadovas Dario Nava pareiškė, kad prieštarauja susitarimui ir netiki, jog jis pagerins jo gyvenimą.

 

„Jungtinės Valstijos valdys mūsų naftos pramonę“, – sakė jis, – „ir ten prarandamas suverenitetas“.

 

Karakase 24 metų universiteto studentas Carlosas Arenasas teigė, kad galbūt norėtų perleisti dalį Venesuelos naftos kontrolės, siekdamas pagerinti ekonominę padėtį.

 

„Jei tai būtų naudinga šaliai ekonomiškai, o tai galiausiai pagerintų venesueliečių gyvenimo kokybę, taip, būčiau tam pasirengęs“, – sakė jis. „Tačiau šiuo atveju taip neatrodo – bent jau ne iš pradžių.“

 

„Deja, panašu, kad Venesueloje artimiausiu metu neįvyks politinių pokyčių“, – pridūrė jis. „Trumpas, regis, labai patogiai jaučiasi su Delcy.“

 

Vyraujanti Venesuelos opozicijos veikėja María Corina Machado praeityje kėlė naftos sektoriaus privatizavimo idėją. Daugelį metų iš šios idėjos tyčiojosi ponios Rodríguez partija. Ir ji taip prieštaringai vertinama, kad ponia Machado neįtraukė šios temos į savo 2024 m. prezidento rinkimų programą.

 

Šeštadienį žinomas ponios Machado rėmėjas Walteris Molina laidoje „X“ pareiškė, kad „venesueliečiai visada žinojo, jog mūsų laisvė turės savo kainą“.

 

„Jei ta kaina yra 65 milijardai barelių per dešimtmečius, tebūnie“, – sakė jis. „Bet tebūnie tai tik mūsų laisvės kaina. Ne kaina, kurią mokame už tai, kad de facto valdžioje išliktų nusikalstama tironija, kuri dabar klūpo prieš Jungtines Valstijas.“ [1]

 

1. ‘A New Form of U.S. Colonialism’: Venezuelans Bristle at U.S. Oil Takeover. Turkewitz, Julie.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 29, 2026.