Nuomotis – ar pirkti būstą 2026-aisiais? Kodėl matematinis laimėtojas gali būti pralaimėtojas realiame gyvenime

 

„Agathum“ reklama

 

“2026 metų vasaris. Turite 40 000 eurų sąskaitoje. O dar pensijų fondų reforma leidžia išsiimti pinigus iš II pakopos. 10 milijardų eurų, kurie buvo užšaldyti dešimtmečius, dabar tapo prieinami. Jūs vienas iš tūkstančių lietuvių, kuriems šiandien kyla tas pats klausimas: ką daryti su šiais pinigais?

 

Tėvai sako: „Pirk butą! Dabar geras momentas.“ Draugai sako: „Geriau investuok į akcijas!“ Partneris klausia: „Ar nuomosimės dar keletą metų, o gal jau verta pirkti?“

 

Paskaičiavome su realiais Vilniaus skaičiais: disciplinuotas nuomininkas matematiškai uždirba 212 300 EUR, namų savininkas – 91 200 EUR. Skirtumas beveik 121 000 eurų – nuomininkas sukaupia daugiau kaip 2 kartus didesnį turtą!

 

Bet moksliniai tyrimai rodo, kad būsto savininkai yra žymiai turtingesni nei nuomininkai.

 

Kaip tai įmanoma? Matematika rodo viena, žmogaus psichologija – kita.

Ryškumo šališkumas (Salience bias): kodėl visi klysta apie tikrą uždarbį iš būsto

 

Įsivaizduokite scenarijų: perkate butą už 200 000 eurų. Po 25 metų parduodate už 533 000 eurų. „Uždirbau 333 000 eurų!“ džiaugiatės draugams per vakarienę.

 

Bet tai nėra tiesa.

 

Jūs matote tik du didelius skaičius: pirkta už 200 k, parduota už 533 k. Bet pamiršote: palūkanas bankui, nuolatinius remontus, kurie brangsta kasmet, galbūt NT mokestį, ir, svarbiausia — prarastą grąžą iš to pradinio įnašo, kurį galėjote alternatyviai investuoti. Tad tikroji jūsų grąža daug mažesnė nei atrodo.

 

Tie psichologiniai spąstai yra vadinami ryškumo šališkumu – mūsų tendencija fokusuotis į emociškai ryškią informaciją. Didelis skaičius įstringa atmintyje. Bet mes ignoruojame mažiau pastebimus dalykus: nuolatines mėnesines išlaidas, infliacijos įtaką, alternatyvias investicijas, krizių poveikį, savo pačių elgesį.

Ką sako mokslas?

 

Ilgalaikiai tyrimai patvirtina fundamentalų skirtumą tarp turto klasių.

 

Nekilnojamas turtas

 

Nobelio premijos laureato Roberto Shillerio tyrimai (1890–2020 periodu) ir ekonomistų Óscar Jordà, Katharina Knoll bei kolegų 16 šalių NT analizė (1870–2015) rodo aiškų vaizdą: būsto istorinė reali grąža yra apie 1 % didesnė už infliaciją (arba apie 4 % nominaliai neišskaičiavus infliacijos). Geras turto išsaugojimas, bet ne įspūdingas turto kūrimas.

 

Akcijos

 

S&P 500 ir MSCI World indeksai per tą patį laikotarpį (1926–2025), įskaitant visas krizes – Didžiąją depresiją, 2008-uosius, COVID – rodo apie 7 % infliaciją viršijančią realią grąžą (arba apie 10 % nominaliai neišskaičiavus infliacijos).

 

Skirtumas – 6 procentiniai punktai per metus. Skamba nedaug? Žiūrėkite, kas nutinka ilguoju laikotarpiu:

 

    per 10 metų – dviguba grąža,

    per 25 metus – keturguba grąža,

    100 000 eurų su 1 % realia grąža (4 % nominalia) tampa 128 000 eurų realios vertės.

 

Tie patys 100 000 eurų su 7 % realia grąža (10 % nominalia) tampa 543 000 eurų realios vertės.

 

Tai nėra mažas skirtumas. Tai skirtumas tarp „galiu anksti išeiti į pensiją“ ir „teks dirbti iki 70“.

 

Bet jei matematika tokia aiški, kodėl savininkai dažnai yra keliolika kartų turtingesni nei nuomininkai?

 

Pažiūrėkime į konkrečius tipinius skaičius su Vilniaus pavyzdžiu, tada paaiškinsime, kodėl realybė kitokia nei matematika.

Vilniaus 2026: realūs skaičiai

 

Pirkimas: kaip atrodo savininko išlaidos

 

50 kv. m naujas butas vidutiniame Vilniaus rajone – Žirmūnuose, Pašilaičiuose, Justiniškėse – šiandien kainuoja apie 200 000 eurų. Tai vidutinė rinkos kaina naujos statybos buto tokiose vietose; ne centre (kur kvadratas 5 000–6 000+ EUR), bet ir ne pakraštyje (kur 2 500–3 500 EUR).

 

Pradinės išlaidos yra didesnės nei daugelis žmonių galvoja.

 

Pradinis įnašas: 50 000 EUR (25 % – skaičiuojame tipinį vidurkį, kurį žmonės renkasi, nors minimalus būtų ne mažiau 15 %; iš tikrųjų net trečdalis žmonių perka būstą už nuosavas lėšas, bet mes to nevertinome).

 

Sandorio išlaidos: 1 500 EUR (notaras ~1 000 EUR, registracija ~100 EUR, vertinimas ~200 EUR).

 

Baldai ir technika: 10 000 EUR (šaldytuvas, skalbimo mašina, indaplovė, sofa, lova, stalas, kėdės, spinta, užuolaidos, šviestuvai – realistiškai tiek reikia, nes Lietuvoje butai dažniausiai nuomojami su baldais ir buitine technika).

 

Visos pradinės išlaidos: 61 500 EUR.

 

Hipoteka: 150 000 EUR su 4,5 % fiksuotomis palūkanomis 25 metams = 835 EUR per mėnesį. Šis mokėjimas FIKSUOTAS 25 metams. 835 EUR pirmą mėnesį. 835 EUR 300-tą mėnesį. Per 25 metus sumokėsite bankui 250 500 eurų – iš jų 100 500 EUR palūkanos (tikros išlaidos), o 150 000 EUR pagrindinė suma (tai jūsų turtas, kuris jums sugrįžo per išmokėtą pagrindinę paskolos dalį – butas tapo pilna jūsų nuosavybe, be hipotekos).

 

Kitos mėnesinės išlaidos (kyla su 3 % metine infliacija):

 

    komunalinės: 80 EUR (šildymas, vanduo, šiukšlės),

    valdymas ir priežiūra: 90 EUR (privaloma, negalima atsisakyti),

    remontai: 50 EUR (vidutiniškai naujam butui – nedidelės pataisos, dažymas, santechnikos smulkmenos, elektros taisymai; nors naujas butas pirmus 5–10 metų reikalauja minimalių remontų, vėliau šie kaštai yra labai realūs ir augantys),

    draudimas: 30 EUR (privaloma su hipoteka),

    buitinė technika: 17 EUR (vidutinis mėnesinis fondas stambios buitinės technikos keitimui – šaldytuvas, skalbimo mašina, indaplovė keičiami kas 10–15 metų),

    renovacijos: 30 EUR (virtuvės / vonios atnaujinimas po 15 metų).

 

Iš viso: 297 EUR pirmais metais → 399 EUR (10 metais) → 621 EUR (25 metais)

 

Kritinis momentas: pirmaisiais metais jūsų bendros mėnesinės būsto išlaidos sudaro 1 132 € (835 € hipoteka + 297 € kitos išlaidos). Taikant 3 % metinę infliaciją, po 25 metų kitos išlaidos išauga iki 621 € per mėnesį, o bendros mėnesinės išlaidos siekia 1 456 € (835 € fiksuota hipoteka + 621 € kitos išlaidos). Hipotekos įmoka per visą laikotarpį išlieka nominaliai nekintanti, o augančią bendrų išlaidų dalį ilgainiui sudaro nebe bankas, o paties turto eksploatacija.

 

Per 25 metus išleisite:

 

    pradinės išlaidos: 61 500 EUR,

    hipoteka (fiksuota): 250 500 EUR,

    kitos išlaidos (auga su 3 % infliacija): 129 800 EUR.

 

Iš viso: 441 800 EUR

 

Po 25 metų, darant prielaidą kad būsto kainos Vilniuje augs vidutiniškai 4 % per metus (remiantis Robert Shiller ir kitų minėtų ekonomistų duomenimis), jūsų 200 000 EUR butas bus vertas 533 000 EUR. Hipoteka pilnai išmokėta. Butas 100 % jūsų.

 

Grynoji grąža: +91 200 EUR, arba 21 % ROI.

 

Nėra blogai (reikia nepamiršti, kad pats butas yra jūsų vartojimo išlaidų eilutėje!), bet ne įspūdinga.

 

Nuoma + investavimas

 

Nuomojatės tą patį 50 kv. m naują butą su baldais ir buitine technika toje pačioje vietoje už 850 eurų per mėnesį (nuoma be komunalinių). Tai vidutinė Vilniaus rinkos kaina tokiam butui 2026 metais. Prie to pridedami 80 EUR komunaliniai (šildymas, vanduo, šiukšlės), kuriuos nuomininkas moka atskirai.

 

Bendros mėnesinės išlaidos pirmais metais: 930 EUR (850 nuoma + 80 komunaliniai).

 

Kadangi nuoma auga 4 % per metus, o komunaliniai – 3 % per metus (abu augimo tempai atitinka šių išlaidų pobūdį), bendros nuomininko mėnesinės išlaidos keičiasi taip:

 

1 metais: 930 EUR,

 

5 metais: 1 084 EUR,

 

10 metais: 1 314 EUR,

 

20 metais: 1 931 EUR,

 

25 metais: 2 341 EUR per mėnesį — beveik 2,5 karto daugiau nei pradžioje.

 

Iš viso pinigai, išleisti nuomai (su komunalinėmis išlaidomis) per 25 metus: 459 780 EUR.

Bet čia prasideda įdomioji dalis — investavimas!

 

Kritinis momentas: pradinis įnašas. Štai kur įvyksta tikrasis skirtumas. Jūs turite tuos pačius 61 500 EUR, kuriuos savininkas turėjo išleisti pradžioje (įskaitant baldus ir techniką, nes nuomojatės pilnai įrengtą ir apstatytą butą). Tai nėra „papildomi“ pinigai. Tai yra jūsų labai svarbus finansinis sprendimas: ar juos panaudoti perkant nekilnojamąjį turtą, ar investuoti alternatyviai, jei renkatės būstą nuomotis?

 

Tada, jei investuojate į labai plačiai diversifikuotą akcijų portfelį, nusipirkdami, tarkime, Vanguard FTSE All-World UCITS ETF (USD) Accumulating ETF'ą su >3 600 pozicijų – su tikėtina 10 % nominalia vidutine grąža per metus, įskaitant visas krizes, 61 500 EUR po 25 metų tampa 666 602 EUR. Tai sudarys 91 % visos galutinės jūsų akcijų portfelio vertės. Tas vienas sprendimas su tais 61 500 EUR lemia beveik viską.

Papildomas privalumas: mėnesiniai įnašai

 

Pirmais metais nuomininkas moka 930 EUR, savininko išlaidos yra 1 132 EUR – taigi,  202 EUR mėnesinis skirtumas. Šį skirtumą taip pat galite investuoti.

 

Bet savininko hipoteka fiksuota (835 EUR), o nuomos ir komunalinių išlaidų suma kyla greičiau. Po maždaug 7–8 metų nuomininkas jau moka daugiau nei savininkas. Po to skirtumas tik didėja savininko naudai.

 

Tai reiškia, kad galite investuoti papildomai tik pirmus ~7–8 metus. Jei investuojate pilną skirtumą (202 EUR pirmais metais → mažėja iki ~0 EUR septintais–aštuntais), šie pinigai auga su sudėtinėmis palūkanomis ir po 25 metų tampa apie 67 000 EUR.

 

Gražu, bet tai tik 9 % jūsų portfelio. Tikrasis žaidimas buvo laimėtas ar pralaimėtas su tais pradiniais 61 500 EUR.

 

Galutinis rezultatas

 

666 602 EUR iš pradinio įnašo (91 %),

 

67 000 EUR iš mėnesinių įnašų (9 %).

 

Viso jūsų portfelio vertė: 733 602 EUR.

 

Iš viso išleisite: 521 280 EUR (61 500 pradinis + 459 780 nuoma su komunalinėmis).

 

Grąža: +212 300 EUR, arba ~41 % ROI.

 

Nuomininko grąža yra daugiau nei du kartus didesnė nei savininko.

 

Bet štai esmė: viską lemia tas pradinis sprendimas su 61 500 EUR. Mėnesiniai įnašai taip pat svarbūs, bet ne kritiniai. Jei disciplinuotai investuojate pradinį įnašą – jūs laimite. Jei ne – pralaimėjote, nepriklausomai nuo to, ką darote su mėnesiniais skirtumais.

Palyginimas: kas laimi ant popieriaus?

 

Nuomininkas laimi papildomus ~121 100 EUR. Tai nėra mažas skirtumas – galbūt daugiau kelionių, geresnis automobilis ir ankstesnė pensija.

 

Bet čia svarbu suprasti niuansus. Nuomininkas gali investuoti papildomus pinigus tik pirmus ~7–8 metus. Po to jis moka daugiau nei savininkas ir nebeturi ko investuoti. Pirmieji 7–8 metai yra kritiniai – jei nuomininkas neišnaudoja šio lango disciplinuotai, pranašumas dingsta.

 

Matematika tikrai yra nuomininko pusėje, bet čia prasideda psichologijos dalis – kodėl realybėje savininkai daug turtingesni?

Kaip psichologija laimi: elgesio atotrūkis

 

2017 metų Harvardo universiteto tyrimas „A Revision of the American Dream“ ieškojo atsakymo į šį paradoksą. Tyrėjai analizavo tūkstančių namų ūkių elgseną per dešimtmečius, bandydami suprasti: jei matematika stovi nuomininko pusėje, kodėl savininkai realybėje turtingesni? Jų išvada buvo tokia: skirtumą lemia ne būsto vertės didesnis augimas, o individualūs pasirinkimai – kiek nuomininkas faktiškai taupo ir kaip elgiasi krizių metu.

 

Kitaip tariant: savininkai turtingesni ne dėl to, kad pirko namus. Savininkai turtingesni dėl to, kad hipoteka privertė juos taupyti ir apsaugojo nuo jų pačių klaidų. Būstas nėra geresnė investicija. Būstas yra geresnis tavo paties elgesio garantas.

 

Vėlgi, viskas prasideda nuo vieno kritinio momento: kas nutinka su tais 61 500 EUR?

 

Disciplinuoti investuotojai – gal tik ~10 % žmonių

 

Turite 61 500 EUR. Investuojate į labai plačiai diversifikuotą akcijų portfelį – pavyzdžiui, mūsų jau minėtą Vanguard FTSE All-World UCITS ETF (USD) Accumulating.

 

Ateina krizės. 2008 metais rinka krito -53 %. 2020 COVID -34 % per mėnesį. Per ateinančius 25 metus tikrai bus kitų krizių. Nežinome kada, nežinome kokios, bet jos bus.

 

Jūsų reakcija: žinote istoriją. Nuo pat 1870 metų rinka visada atsitiesdavo. Per daug dažnai netikrinate savo investicinės sąskaitos, o esant didesniems kritimams gal net neatidarote brokerio programėlės. Kai visi pardavinėja, jūs laikotės plano, o gal net perkate daugiau!

 

Po 25 metų: 61 500 EUR tampa 666 602 EUR.

 

Rezultatas: 733 602 eurų portfelis.

 

Tipinis žmogus: apie ~90 % žmonių

 

Turite 61 500 EUR. Bet galbūt investuojate ne viską. Galbūt dalį išleidžiate kitoms reikmėms. Galbūt tiesiog laikote grynus „jei ko nors prireiks“.

 

Disciplinos problema. Ar dauguma žmonių praleis hipotekos mokėjimą? Praktiškai niekada. Bet atidėti pavedimą į brokerio sąskaitą? Visada atsiras priežastis. „Šį mėnesį reikia automobiliui.“ „Kitą mėnesį prasidės vasara.“ Investavimas tampa „kai galėsiu“, o ne „privalau“.

 

Elgesys per krizes. Kai rinka krenta -53 %, akcijas galite parduoti per 2 sekundes, vienu paspaudimu. Ir dauguma parduoda akcijoms esant dugne. 2013 metais rinka jau buvo pakilusi +150 %, bet jūsų pinigų ten jau nebuvo. Ir per kiekvieną krizę istorija kartojasi.

 

Rezultatas: portfelis daug mažesnis nei buvo planuota. Daugelis apskritai nieko nesukaupia.

 

Tipinis žmogus su hipoteka

 

Turite 61 500 EUR. Išleidžiate visus: 50 000 pradinis įnašas, 1 500 sandoris, 10 000 baldai. Pinigai užrakinti būste.

 

Kai rinka krenta, akcijas galima parduoti greitai, bet butą? Per 3–6 mėnesius, o per krizę gali trukti dar ilgiau. Sandorio išlaidos – keli procentai. Kur gyventumėte? Bankas vis tiek nori 835 EUR — negalima atidėti mėnesinių įmokų.

 

Todėl tiesiog mokate 835 EUR kas mėnesį, kaip visada. Labai negalvojate apie buto vertę, o po kelerių metų ji ir atsistato.

 

Rezultatas: 533 000 EUR butas, praktiškai garantuota.

 

Išvada: disciplinuotas investuotojas turės 733 602 eurų (bet reikia disciplinos ir šaltų nervų), tipinio nuomininko portfelis bus daug mažesnis (nes paniškai pardavė krizės metu, o gal net neinvestavo), tipinis savininkas turės 533 000 eurų (hipoteka privertė taupyti).

 

O nekilnojamo turto likvidumo nebuvimas, kurį dauguma vadina „trūkumu“, galbūt iš tiesų ir buvo didžiausias jo pranašumas.

Dar vienas svarbus momentas, kurio skaičiai nepamatuoja

 

Tai apsauga nuo priverstinio išsikraustymo iš nuomojamo būsto. Galbūt stipriausias argumentas pirkti: nuosavybė apsaugo nuo būsto kainų augimo, jei norite gyventi konkrečioje vietoje ilgą laiką (dėl darbo, šeimos, mokyklų). Netikėtai smarkiai kylančios būsto kainos yra didelė rizika nuomininkui.

 

Realus scenarijus: Vilniuje 2015–2025 nuomos kainos Žirmūnuose išaugo 60 %. Ką daryti nuomininkui, kuris nesukaupė pradinio įnašo laiku? Arba moka daug daugiau, arba kraustosi į tolimesnį rajoną, arba visai išstumiamas, jei algos neužtenka. O savininkas? Jo hipoteka fiksuota – kylančios kainos įtakos nedaro, jis jau turi tą būstą.

 

Dar vienas aspektas: tam tikrų tipų būstų – namai atokesnėje ar miško vietovėje, didelių plotų būstas ar labiau specifinėse vietose – tiesiog negalima rasti išsinuomoti. Jei norite kažko unikalesnio, dažniausiai turite pirkti.

Ką pasirinksite?

 

Matematika aiški: disciplinuotas investuotojas laimi. Bet realiame pasaulyje savininkai yra žymiai turtingesni, nors gyvenamas nekilnojamasis turtas dažniausiai nėra pranašesnis už akcijas kaip investicija. Galbūt lietuviai mėgsta nekilnojamąjį turtą ne be priežasties. Mūsų kultūroje „savas kampas“ turi gilią reikšmę. Ir galbūt svarbiausia, kad būstas apsaugo nuo mūsų pačių impulsyvių sprendimų.

 

Jei esate disciplinuotas investuotojas:

 

    jau investuojate kelerius metus reguliariai,

    turite automatizuotą sistemą,

    2022 m. krizė jūsų nesutrikdė,

    galite žiūrėti į -30 % be didelių emocijų,

    draugų spaudimas neveikia?

 

Tada nuomokitės – matematika jūsų pusėje.

 

Bet jei nors vienas „ne“ tame sąraše – tada verčiau pirkite. Hipoteka apsaugos jus nuo jūsų pačių. Po 7–8 metų draugai nuomininkai mokės daugiau nei jūs.

 

Neįsitikinę, kuriam tipui save priskirti? Tada turbūt geriau pirkti. Nes jei abejojate — 90 % tikimybė, kad esate tipinis žmogus ir hipoteka sukurta jums.

 

Turite klausimų ar komentarų?

 

Mums įdomu, ką manote jūs! Dalinkitės savo mintimis komentaruose – galbūt mūsų prielaidos netikslios? Galbūt jūsų situacija ir skaičiai visai kitokie?

 

Apie AB „Agathum“

 

AB „Agathum“ veikla nuo 2012 metų apima nekilnojamojo turto objektų pirkimą, pardavimą, valdymą ir nuomą, taip pat diversifikuoto viešų vertybinių popierių portfelio valdymą.

 

Šiuo metu bendrovė valdo 22 mln. eurų turtą: apie 18 mln. eurų nekilnojamojo turto portfelį ir apie 4 mln. eurų vertybinių popierių portfelį.

 

AB „Agathum“ yra išleidusi viešą 2 mln. eurų obligacijų emisiją, kuri listinguojama Nasdaq Baltijos biržoje.

 

Šis straipsnis yra skirtas edukaciniams tikslams ir nėra finansinis patarimas. Prieš priimdami investicinius sprendimus, pasikonsultuokite su licencijuotu finansų patarėju.

 

Skaičiavimai paremti: 2026 vasario mėn. Vilniaus NT rinkos duomenimis („Hanner“, „Citus“, „Realco“, „City Now“ rinkos ataskaitos), Lietuvos Banko hipotekų ir būsto statistika, S&P 500 ir MSCI World istorinės grąžos 1926–2025, Robert Shiller nekilnojamojo turto tyrimai (Yale University, „Irrational Exuberance“), Óscar Jordà, Katharina Knoll, Dmitry Kuvshinov, Moritz Schularick, Alan M. Taylor „The Rate of Return on Everything, 1870–2015“ (Federal Reserve Bank of San Francisco Working Paper), hipotekos amortizacijos skaičiuoklė su 4,5 % palūkanomis 25 metų terminui, 4 % infliacijos prielaida NT kainoms ir nuomai bei 3 % komunalinėms išlaidoms remiantis Vilniaus 2010–2025 istorine dinamika ir Lietuvos infliacijos statistika, William M. Rohe, Shannon Van Zandt, George McCarthy „The Social Benefits and Costs of Homeownership: A Critical Assessment of the Research“ ir „A Revision of the American Dream of Homeownership“ (The Joint Center for Housing Studies of Harvard University, 2017).”

 

https://www.vz.lt/investavimas-2026/2026/02/27/nuomotis-ar-pirkti-busta-2026--aisiais-581256-581256

Gedimino Misevičiaus komentaras

“Investuoju jau 20+ metų, ir tikrai buvo įdomu paskaityti, o kadangi patinka matematika-nusprendžiau patikrinti ir šiuos skaičiavimus su Excel remdamasis tomis pačiomis prielaidomis. Nors didžioji dalis skaičių visiškai teisingi, tačiau radau esminių trūkumų:

 

1. Neįvertintas GPM aspektas-NT pardavimo atveju GPM nėra, o už išimtas investicijas tektų sumokėti GPM gale termino išsiimant uždarbį. Dėl investicinės sąskaitos pinigai galėtų tarnauti kaip pasyvios pajamos neišimant daugiau nei įdėta.

 

2. Skaičiavimuose jūs teisingai įvertinot, kad pirmus 7 metus nuomotojas gali investuoti skirtumą taip uždirbdamas papildomai, tačiau neįvertinot, kad savininkas (ėmęs būsto paskolą) nuo 8-ų metų gali investuoti skirtumą tokiu būdu pasididindamas grąžą (netgi iš viso per 8-25 metus 97.4kEUR su analogiška 10% kasmetine grąža). Taip būtina vertinti, nes pinigai skirtingais laikotarpiais turi skirtingą kainą, ir reiktų skaičiuoti su VIENODOMIS išlaidomis kiekvienais metais tiek besinuomojančio, tiek turinčiam savo su paskola. Todėl realus uždarbis savininko, kuris kas mėnesį identiškai pinigų išleistų būtų ne 91.2k, o sumoje 188.6kEUR. Tai labai arti 212k investuojančiam (be GPM įtakos).

 

3. Alternatyviai išlaikant vienodus pinigines metines išlaidas galima ir kitaip - investuotojas nuo 8 metų kai nuoma + mokesčiai pradeda viršyti savininko išlaidas, jis pasiima trūkumą iš investicijų taip sumažindamas savo portfelį atitinkama suma (kad įtakos nedarytų skirtingi pinigų srautai). Tokiu atveju investuotojas savo portfelį užsiaugintų iki 590.6kEUR (nebe 733.6kEUR) ir atmetus išlaidas liktų vos 69.3kEUR (prieš savininko 91.2k)-be GPM įtakos.

 

Visi skaičiavimai atlikti naudojant prielaidas-pakanka nedidelio pasikeitimo, kad svarstyklės pasisuktų į vieną ar kitą pusę. Kadangi esu ir diversifikacijos šalininkas, išvada būtų tokia-geriau imti būsto paskolą, o vėliau sumažėjus paskolos naštai - investuoti, ką ir pats dariau. Jei norit padiskuotuoti-parašykit gediminas.misevicius@gmail.com”

 

Lithuanians no longer hide their emotional problems: almost every third resident has visited a psychologist

“Press release

 

Lithuanians care about their emotional health and are increasingly seeking professional help, according to a study prepared with Vilnius University (VU) and commissioned by the mobile operator Tele2. Experts note that the country's residents open the doors of a psychologist's office much more often than many other Europeans.

 

Is it too late to seek help?

 

In Lithuania, almost twice as many people have tried psychological consultations as on average in European Union (EU) countries – as many as 27 percent, according to the latest study on the emotional resilience of Lithuanian society. According to Skaistė Varnienė, Head of Market Research at Tele2, people are increasingly recognizing their emotional difficulties, which, according to the study, we also experience more often.

 

“The study data reveals that in Lithuania, twice as many residents are at risk of anxiety disorders as in other Western countries. The risk of depression is also extremely high, therefore it can be assessed that psychological consultations in Lithuania are more often chosen when faced with serious emotional disorders, when the problems are already chronic or have significantly affected everyday life,” says S. Varnienė.

 

Alternative psychological assistance measures are rarely used, the study shows – only about a tenth of residents have tried online websites or mobile apps designed for self-help.

 

“On the other hand, interest in and care for one’s emotional health may be much broader than reflected in statistics. Residents often encounter various emotional health content on social networks, but they may not consciously consider this to be self-help,” adds a representative of “Tele2”.

 

She sees positive changes

 

VU Associate Professor and Doctor of Psychology Inga Truskauskaitė, who prepared the survey questionnaire and methodology, notes that emotional health topics are gradually ceasing to be taboo, and those experiencing difficulties are actually increasingly deciding to seek professional help.

 

“If there were more people experiencing emotional health difficulties in Lithuania than in other countries, but residents did not seek help from specialists, this would already be a serious signal. However, the situation is currently quite adequate. Although we have more people facing difficulties, we also see more people seeking help, so we are moving in the right direction – we are acknowledging problems and starting to solve them, rather than keeping quiet about them,” says the interviewee.

 

Specialist help is more often needed by people who have previously experienced complex personal experiences or traumatic experiences, such as childhood violence, which can increase sensitivity to other surrounding sources of anxiety.

 

“The level of anxiety has increased in many countries, and Lithuania is no exception. The threat of war and the consequences of the pandemic are affecting our emotional well-being, many of whom feel worse than before. In addition, the Lithuanian people have historically gone through many difficult periods, so we can also react more sensitively to current worrying global events,” I. Truskauskaitė considers.

 

Emotional well-being can also be affected by the use of high-risk social networks, which more than a quarter of our compatriots face. For residents, this becomes a way to escape from unresolved problems, but this creates a vicious circle – problems remain unresolved, and emotional well-being only worsens over time.

 

Tele2, together with VU, has created a free test that allows you to quickly assess your relationship with social networks and get insights and advice on how to use them safely and responsibly. You can do this here: https://soctinklaiirtu.lt/.

 

The study “Emotional Resilience of Lithuanian Society” was conducted by UAB Norstat on behalf of Tele2. The study, conducted in November–December 2025, represents the opinions of Lithuanian residents aged 18–74 who use the Internet. More than 1 thousand respondents were surveyed during the study.”

 

Lietuviai emocinių problemų nebeslepia: beveik kas trečias gyventojas lankėsi pas psichologą

    “Pranešimas spaudai

 

Lietuviai rūpinasi savo emocine sveikata ir vis drąsiau ieško profesionalios pagalbos, rodo su Vilniaus universitetu (VU) parengtas, mobiliojo ryšio operatoriaus „Tele2“ užsakymu atliktas tyrimas. Ekspertai pastebi, kad šalies gyventojai psichologo kabineto duris varsto gerokai dažniau nei daugelis kitų europiečių.

 

Pagalbos ieško per vėlai?

 

Lietuvoje psichologų konsultacijas yra išbandę kone dvigubai daugiau žmonių nei vidutiniškai Europos Sąjungos (ES) šalyse – net 27 proc., rodo naujausias Lietuvos visuomenės emocinio atsparumo tyrimas. Pasak „Tele2“ rinkos tyrimų vadovės Skaistės Varnienės, žmonės vis labiau pripažįsta savo emocinius sunkumus, kurių, tyrimo duomenimis, taip pat patiriame dažniau.

 

„Tyrimo duomenys atskleidžia, kad Lietuvoje nerimo sutrikimų riziką turi dvigubai daugiau gyventojų nei kitose Vakarų valstybėse. Depresijos rizika irgi yra itin aukšta, todėl galima vertinti, kad psichologo konsultacijos Lietuvoje dažniau pasirenkamos jau susidūrus su rimtais emociniais sutrikimais, kai problemos jau yra įsisenėjusios ar stipriai paveikusios kasdienį gyvenimą“, – teigia S. Varnienė.

 

Alternatyviomis psichologinės pagalbos priemonėmis naudojamasi retai, rodo tyrimas – tik apie dešimtadalis gyventojų yra išbandę internetinius tinklapius ar mobiliąsias programėles, skirtas savipagalbai.

 

„Kita vertus, domėjimasis ir rūpinimasis savo emocine sveikata gali būti gerokai platesnis, nei atsispindi statistikoje. Socialiniuose tinkluose gyventojai dažnai susiduria su įvairiu emocinės sveikatos turiniu, tačiau to sąmoningai gali nelaikyti savipagalba“, – priduria „Tele2“ atstovė.

 

Mato teigiamus pokyčius

 

Tyrimo klausimyną ir metodologiją ruošusi VU docentė, psichologijos mokslų daktarė Inga Truskauskaitė pastebi, kad emocinės sveikatos temos pamažu nustoja būti tabu, o patiriantys sunkumų iš tiesų vis dažniau ryžtasi ieškoti profesionalios pagalbos.

 

„Jeigu Lietuvoje emocinės sveikatos sunkumų patiriančių žmonių būtų daugiau nei kitose šalyse, bet gyventojai nesikreiptų į specialistus, tai jau būtų rimtas signalas. Tačiau šiuo metu situacija yra gana adekvati. Nors turime daugiau žmonių, susiduriančių su sunkumais, kartu matome ir daugiau besikreipiančių pagalbos, todėl judame teisinga kryptimi – pripažįstame problemas ir imamės jas spręsti, o ne nutylėti“, – teigia pašnekovė.

 

Specialisto pagalbos dažniau prireikia žmonėms, kurie anksčiau yra patyrę sudėtingų asmeninių išgyvenimų ar trauminių patirčių, pavyzdžiui, smurtą vaikystėje, o tai gali didinti jautrumą ir kitiems aplinkiniams nerimo šaltiniams.

 

„Nerimo lygis yra padidėjęs daugelyje šalių, ne išimtis ir Lietuva. Karo grėsmės ir pandemijos pasekmės veikia mūsų emocinę savijautą, daugelis jaučiasi prasčiau nei anksčiau. Be to, lietuvių tauta istoriškai yra išgyvenusi nemažai sunkių laikotarpių, todėl į dabartinius nerimą keliančius pasaulinius įvykius taip pat galime reaguoti jautriau“, – svarsto I. Truskauskaitė.

 

Emocinei savijautai įtakos gali turėti ir aukštos rizikos socialinių tinklų naudojimas, su kuriuo susiduria daugiau nei ketvirtadalis tautiečių. Gyventojams tai tampa būdu pabėgti nuo neišspręstų problemų, tačiau taip užsisuka užburtas ratas – problemos lieka neišspręstos, o emocinė savijauta ilgainiui tik blogėja.

 

„Tele2“ kartu su VU sukūrė nemokamą testą, leidžiantį greitai įsivertinti savo santykį su socialiniais tinklais ir gauti įžvalgų bei patarimų, kaip jais naudotis saugiai ir atsakingai. Tai padaryti galima čia: https://soctinklaiirtu.lt/.

 

Tyrimą „Lietuvos visuomenės emocinis atsparumas“ bendrovės „Tele2“ užsakymu atliko UAB „Norstat“. 2025 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais atliktas tyrimas reprezentuoja 18–74 metų amžiaus Lietuvos gyventojų, kurie naudojasi internetu, nuomonę. Tyrimo metu apklausta daugiau nei 1 tūkst. respondentų.”

 

Pyrrhic victory against Iran drones

“War is expensive. The Pentagon told Congress that in the first six days of the war in Iran, America spent more than $11 billion. It is estimated that the US gives about $60 billion a year in aid to developing countries, or about $5 billion a month. So, in six days, the war cost about the same amount of money as it gives to the world’s poorest people every two months.

 

The ayatollah and several other Iranian clerics and politicians responsible have been killed, but the war continues and there is no sign that Iran is ready to give up. Instead, it is increasing drone attacks on neighboring countries that it considers US allies and on ships trying to pass through the Strait of Hormuz, through which a fifth of the world’s oil passes.

 

Iran’s actions and threats have effectively closed the strait, and oil prices have soared despite record use of strategic reserves. There is little chance of a quick change, as Iran’s new supreme leader the leader said the Strait of Hormuz must remain closed as a “tool of pressure from the enemy.”

 

Americans are highly sensitive to rising fuel prices, growing discontent with government policies and the prospect that Republicans could lose control of the House of Representatives in the fall congressional elections.

 

Trump is under intense pressure to lower fuel prices, and may soon feel the need to declare “victory” and end or at least significantly reduce attacks on Iran.

 

Such a move could try to prevent a new wave of higher inflation that would almost guarantee Republicans a loss in the election. Trump has hinted at least once that he could be impeached again, and he certainly does not want that.

 

US forces have probably already struck key targets in Iran, so new strikes would be relatively less damaging. The Iranian regime understands this, and it will continue to take military action against its neighbors and shipping in its neighborhood, regardless of future U.S. attacks.

 

The wealthier and more vulnerable Persian Arab states pride themselves on being oases of peace and stability in a turbulent region—an image that would suffer greatly if hostilities were to drag on.

 

An idyllic image, once damaged, cannot be easily restored, and they will spare no effort to end the conflict before it has irreparable consequences.

 

For Trump, the best of many not-so-good outcomes is a short-term, probably informal, ceasefire. A much-weakened version of the Iranian regime would remain, at least temporarily, but it would stop attacking the Gulf states and allow oil shipments to resume. What is most important to Trump is that U.S. gas prices return to their previous levels before the summer car travel season begins.

 

This conflict, no less than the events in Ukraine, shows how drones have changed the nature of war, “democratized” it, making it possible for many countries around the world to acquire fairly effective offensive weapons cheaply. In this sense, drones are welcome “world levelers” that increase the military defense potential of smaller or less wealthy countries.

 

The understanding of a potential aggressor that the drones of the attacked country will be able to strike back, even cause considerable material damage, could encourage him to rethink his plans, reduce the passion to attack and punish, and therefore destroy. This in turn would reduce the likelihood of unjustifiable violence, contributing to the protection of innocent civilian lives.

 

In war, many innocent civilians are almost inevitably killed, including a large number of completely innocent children. It is estimated that at the beginning of the Iran-Iraq war, on February 28, a US missile hit the Shajareh Tayyebeh girls’ primary school in the city of Minab. More than 100 children were killed (and not just by chance), and the total number of those killed exceeded 150.

 

It is well known that not everything in wars is justified, that crimes and violations of the rules of war occur. But when “our people” are responsible for it, there is a clear tendency to keep quiet about the criminality of the event.

 

This is a bad habit, an attempt to at least partially hide or disguise some of the horrors of war, its potential criminality, in order to create the impression that it is almost as harmless as a computer war game. Such disinfection of the cruel reality of war makes it easier to accept and justify it, so this tendency must be resisted.

 

Drones are relatively cheap. Most of them cost from 35 thousand to 50 thousand US dollars, and a Tomahawk cruise missile from 1.5 million to 2.0 million, so about 40 times cheaper. They are also much easier to launch and direct at a target.

 

These “world levelers” do not have a clear-cut effect. Their cheapness and therefore availability not only allow the weak to better defend themselves against the attacks of a stronger enemy. They can encourage small states, paramilitary groups, even terrorist gangs to attack their enemies or terrorize civilians.

 

I have no doubt that in the coming years, paramilitary groups in Africa will arm themselves with drones and expand the boundaries of their activities. As always, the most affected will be the local population, but unlike similar phenomena in Eastern Europe or the Middle East, they will not attract international attention or serious efforts to curb the violence.

 

The tendency to spread conflicts horizontally is probably as old as wars. The difference is that drones provide excellent and cheap conditions for such a spread of conflict.

 

All the Persian Gulf countries have already become potential targets for Iran, and various circumstances will determine which will suffer the most. Horizontal spread of war means that the war is expanding into new geographical areas, countries, or fronts, although it does not necessarily increase the force used. Iran probably no longer has any special weapons, but will direct its conventional weapons against more countries, hoping that they will increase the pressure on Washington to de-escalate.

 

In each case, it is already clear that this time, as in previous cases, the US efforts to knock the enemy down with powerful strikes have not produced the expected results. Battles won, but not the war.

 

Nations may not be immortal, but they are certainly resilient. As long as the attacks continue, it cannot be categorically stated that the US will not achieve clear success this time too. But the probability is very high. Even the genocide committed by Israel in the Gaza Strip has not forced many Palestinians to give up their efforts to create their own state.”

 

 

 

Pyro pergalė prieš Irano dronus

“Karai brangiai kainuoja. Pentagonas Kongresui pranešė, jog per pirmąsias šešis karo Irane dienos Amerika išleido daugiau nei 11 mlrd. dolerių. Apskaičiuojama, kad JAV metinė pagalba besivystančioms šalims yra apie 60 mlrd. dolerių, taigi apie 5 mlrd. dolerių kas mėnesį. Taigi, per šešias dienas karui išleista apytikriai tiek pat pinigų, kiek kas du mėnesius skiriama padėti vargingiausiems pasaulio žmonėms.

 

Ajatola ir kai kurie kiti atsakingi Irano dvasiškiai ir politikai nužudyti, bet karas tęsiasi ir nėra jokių ženklų, kad Iranas pasiryžęs pasiduoti. Veikiau jis didina dronų atakas prieš kaimynines šalis, kurias laiko JAV sąjungininkais, bei laivus bandančius plaukti per Hormūzo sąsiaurį, per kurį gabenama penktadalis pasaulio naftos.

 

Dėl Irano veiksmų ir grasinimų sąsiauris faktiškai uždarytas, naftos kainos smarkiai šoktelėjo, nepaisant rekordinio strateginių atsargų panaudojimo. Greitų pokyčių veikiausiai nebus, nes Irano naujasis aukščiausiasis lyderis teigė, kad Hormūzo sąsiauris turi likti uždarytas kaip „priešo spaudimo įrankis“.

 

Amerikiečiai itin jautriai reaguoja į degalų kainų kilimą, didėja jų nepasitenkinimas vyriausybės politika bei tikimybė, kad respublikonai rudenį vyksiančiuose Kongreso rinkimuose gali prarasti Atstovų Rūmų kontrolę.

 

Trumpas jaučia didelį spaudimą sumažinti degalų kainas, netrukus gali jausti poreikį paskelbti, kad jau pasiekė „pergalę“ ir nutraukti arba bent smarkiai sumažinti išpuolius prieš Iraną.

 

Tokiu žingsniu būtų galima mėginti užkirsti kelią naujai didesnei infliacijos bangai, kuri beveik užtikrintų, kad respublikonai pralaimėtų rinkimus. Trumpas bent kartą yra padaręs užuominą, kad tokiu atveju jam vėl galėtų būti keliama apkalta ir to jis tikrai nenori.

 

JAV pajėgos veikiausiai jau yra smogusios svarbiausiems taikiniams Irane, tad nauji smūgiai bus santykinai mažiau žalingi. Irano valdžia tai supranta, tad, nepaisant ateities JAV išpuolių, ji toliau vykdys karinius veiksmus prieš kaimynus ir laivus savo kaimynystėje.

 

Turtingesnės ir labiau pažeidžiamos Persų arabų šalys didžiuojasi esančios ramybės ir stabilumo oazėmis neramiame regione – įvaizdis, kuris smarkiai nukentėtų, jei karo veiksmai užsitęstų.

 

Idiliško įvaizdžio, kartą sugadinto, negalima lengvai atkurti, todėl jos nesigailės pastangų nutraukti konfliktą, kol jis nesukėlė nepataisomų pasekmių.

 

Trumpui geriausias iš daugelio ne itin gerų rezultatų yra trumpalaikės, veikiausiai neformalios paliaubos. Išliktų bent laikinai gerokai susilpnėjusi Irano režimo versija, bet ji nustotų pulti Persijos įlankos valstybes ir leistų atnaujinti naftos gabenimą. Trumpui svarbiausia, kad degalų kainos JAV grįžtų į ankstesnį lygį, prieš prasideda vasaros kelionės automobiliais.

 

Šitas konfliktas, nė kiek mažiau negu įvykiai Ukrainoje, rodo kaip dronai yra pakeitę karo pobūdį, jį „sudemokratino“, sudarydami galimybę daugeliui pasaulio šalių pigiai įgyti gana veiksmingus puolamuosius ginklus. Šia prasme dronai yra sveikintini „svieto lygintojai“, kurie didina mažesnių ar mažiau turtingų šalių karinį gynybinį potencialą.

 

Potencialaus agresoriaus supratimas, kad užpultosios šalies dronai galės smogti atgal, net sukelti nemažai materialinės žalos, galėtų skatinti jį pergalvoti savo planus, mažinti aistrą pulti ir bausti, taigi naikinti. Tai savo ruožtu mažina sunkiai pateisinamo smurto tikimybę, prisidėtų prie nekaltų civilių gyvybių apsaugojimo.

 

Kare beveik neišvengiama žūsta daugelis nekaltų civilių, tarp jų nemažai visiškai nekaltų vaikų. Apskaičiuojama, kad Irano karo pradžioje vasario 28 d. JAV raketa smogė į pradinę Minabo miesto mergaičių mokyklą Shajareh Tayyebeh. Buvo nužudyta daugiau kaip 100 vaikų (jie ne tik šiaip sau žuvo), o bendras nužudytųjų skaičius viršijo 150.

 

Gerai žinoma, kad ne viskas karuose pateisinama, kad įvyksta nusikaltimai ir karo taisyklių pažeidimai. Bet kai „mūsiškiai“ už tai atsakingi, vyrauja aiški tendencija nutylėti įvykio nusikalstamumą.

 

Tai blogas įprotis, mėginimas bent iš dalies nuslėpti ar užmaskuoti kai kurias karo baisenybes, jo potencialų nusikalstamumą, siekiant sukurti įspūdį, kad jis beveik toks pat nekenksmingas kaip kompiuterio karo žaidimas. Toks žiaurios karo realybės dezinfekavimas leidžia lengviau jį priimti ir pateisinti, tad šiai tendencijai reikia priešintis.

 

Dronai santykinai pigūs. Daugelis jų kainuoja nuo 35 tūkst. iki 50 tūkst. JAV dolerių, o sparnuotoji raketa „Tomahawk“ nuo 1,5 milijono iki 2,0 milijonų, taigi apie 40 kartų pigiau. Be to, gerokai lengviau juos paleisti ir nukreipti į taikinį.

 

Šie „svieto lygintojai“ neturi vienareikšmio poveikio. Jų pigumas, tad ir prieinamumas ne tik leidžia silpniesiems geriau gintis nuo stipresnio priešo antpuolių. Jie gali skatinti mažas valstybės, sukarintas grupuotes, net teroristų gaujas puldinėti savo priešus ar terorizuoti taikius gyventojus.

 

Neabejoju, kad per ateinančius metus sukarintos grupuotės Afrikoje apsiginkluos dronais ir praplės savo veiklos ribas. Kaip visada, labiausiai nukentės taikūs vietos gyventojai, bet, skirtingai nuo panašių reiškinių rytų Europoje ar artimuosiuose rytuose, jie nesusilauks tarptautinės visuomenės dėmesio ar rimtesnių pastangų smurtą pažaboti.

 

Polinkis horizontaliai plėsti konfliktus, turbūt, tiek pat senas, kaip ir karai. Skirtumas tas, kad dronai sudaro puikias ir pigias sąlygas tokiam konflikto išplėtimui.

 

Visos Persų įlankos šalys jau tapo potencialiais Irano taikiniais, įvairios aplinkybės nulems kurios labiausiai nukentės. Horizontali karo plėtra reiškia, kad karas plečiasi į naujas geografines teritorijas, šalis arba frontus, nors nebūtinai didėja naudojama jėga. Iranas veikiausiai nebeturi kokių nors ypatingų ginklų, bet savo įprastinę ginkluotę nukreips prieš daugiau šalių, vildamasis, kad jos didins spaudimą Vašingtonui deeskaluoti.

 

Kiekvienu atveju jau dabar aišku, kad šį kartą, kaip ir ankstesniais atvejais, JAV pastangos galingais smūgiais praklupdyti priešą nesukėlė lauktų rezultatų. Laimėti mūšiai, bet ne karas.

 

Tautos gal nėra nemarios, bet jos tikrai atsparios. Kol antpuoliai tebevyksta, negalima kategoriškai tvirtinti, kad ir šį kartą JAV nepasieks aiškios sėkmės. Bet tikimybė labai didelė. Net Izraelio įvykdytas genocidas Gazos ruože neprivertė daugelio palestiniečių nuleisti rankas ir atsisakyti pastangų sukurti savo valstybę.”