Ar bus rastas vaistas nuo vėžio

„Visuomenės susidomėjimas onkologijos inovacijomis yra didelis, ir ne tik Pasaulinės vėžio dienos, kuri minima vasario 4 d., išvakarėse. Atrodo, kad neliko leidinių, kurių naujienų srautuose nebūtų pranešimų apie stebuklingus vaistus ar „proveržio atradimus“, kurie neva išgelbės žmoniją nuo vėžio.

 

Didelis susidomėjimas šia tema suprantamas: beveik kiekvienoje šeimoje yra arba buvo žmonių, kuriuos vienaip ar kitaip paveikė vėžys. Tačiau supaprastintos šios medicinos srities pažangos interpretacijos gali mums pakenkti, sudarydamos įspūdį, kad mokslininkai ir gydytojai ieško kažkokio universalaus „vaisto nuo vėžio“ ir kad kol jis nebus rastas, „niekas nepasikeitė“. Tuo tarpu onkologinių ligų gydymo pažanga yra milžiniška! Ji tiesiog neatrodo taip, kaip dauguma žmonių įsivaizduoja.

 

Yra daugiau nei tūkstantis vėžio rūšių. O jei gilinsimės į navikų molekulinį ir genetinį profilį, galėsime nustatyti dešimtis tūkstančių jų atmainų. Šiandien Rusijoje tokios diagnostikos metodai yra plačiai prieinami onkologinės priežiūros sistemoje.“ Jie leidžia gydytojams maksimaliai pritaikyti priešvėžinę terapiją. Ir jie leidžia mokslininkams rasti naujų būdų kovoti su piktybiniais navikais, kurie vėliau įgyvendinami naujų priešvėžinių vaistų ir ištisų vaistų klasių pavidalu.

 

Pavyzdžiui, XX amžiaus pabaigoje, be onkologinės chirurgijos ir spindulinės terapijos, mūsų arsenale buvo ir klasikinė citotoksinė chemoterapija. Mokslininkai sukūrė naujus chemoterapinius vaistus, kurių tikslas buvo vienas – sunaikinti naviko ląsteles. Tačiau kartu su naviko ląstelėmis buvo sunaikinamos ir kitos greitai besidalijančios žmogaus ląstelės: pavyzdžiui, kraujo ląstelės. Todėl tais laikais onkologo menas buvo parinkti chemoterapijos režimą, kuris padarytų maksimalią žalą navikui, bet nenužudytų paciento. Ir tai buvo progresas; galėjome gydyti išplitusius vėžius – pacientus, kurių naviko ląstelės išplito po visą kūną.

 

Ir kaip tik tada, kai atrodė, kad galimybių ribos pasiektos, atsirado nauja vaistų klasė. Dėl molekulinės genetinės diagnostikos, kuri leido nustatyti mutacijas naviko ląstelėse, atsiradusi tikslinė terapija. Tiksliniai vaistai veikia kitu principu: jie aptinka naviko mutantines ląsteles ir sunaikina tik jas, taip neleisdami navikui augti ir plisti po visą kūną. Tai milžiniškas proveržis! Bet ar tokia terapija gali būti laikoma universalia? Ne! Ne kiekvienas navikas turi mutacijų.

 

Kitaip tariant, šie vaistai nėra skirti visiems vėžiu sergantiems pacientams; kai kuriems jie bus nenaudingi. Tačiau tiems, kurie turi tokių mutacijų, galime gerokai pailginti jų gyvenimą. Pavyzdžiui, mūsų onkologijos centre turime pacientų, sergančių ketvirtos stadijos plaučių vėžiu, kurie jau seniai peržengė penkerių metų išgyvenamumo ribą. Vos prieš pusantro ar du dešimtmečius tokių pacientų gyvenimo trukmė neviršijo 6–8 mėnesių.

 

Tam tikru momentu vėl atrodė, kad onkologų galimybės pasiekė ribą. Tačiau tada atėjo imunoterapijos era – visa vaistų klasė, su kuria išmokome koreguoti organizmo imuninį atsaką į naviko ląstelių plitimo grėsmę. Yra įvairių imunoterapijų – vienais atvejais patartina paveikti paties naviko apsauginius mechanizmus, o kitais – aktyvuoti žmogaus imuninės sistemos ląsteles, atkuriant jos gebėjimą pulti „blogį“.

 

Ar imunoterapija tapo „stebuklinga kulka“? Ne. Nes ne kiekvienas navikas pasižymi dideliu imunogeniškumu ir ne visada įmanoma tvariai stimuliuoti paties organizmo priešnavikinį imunitetą: žmogus yra sudėtinga biologinė sistema. Taigi, ši vaistų klasė taip pat nėra universali, tačiau jos dėka atsirado pacientų kohorta, kurių gyvenimą galime gerokai pailginti, o kai kuriais atvejais net išgydyti. Dabar kalbu apie žmones, sergančius melanoma – tai liga, kuri prieš 20 metų buvo nepagydoma, arba apie pacientus, sergančius tam tikromis plaučių vėžio rūšimis ar tam tikromis inkstų vėžio rūšimis.

 

Šiandien vėl judame į priekį. Tapo akivaizdu, kaip svarbu tirti naviko mikroaplinką. Nauji šios srities tyrimai rodo, kad mikroaplinka ne tik turi įtakos konkretaus gydymo veiksmingumui, bet ir turi „nuspėjamąją galią“, leidžiančią iš anksto numatyti, kokio tipo vaistai bus veiksmingesni, o kurie greičiausiai bus nenaudingi pacientui, tik pablogindami jo gyvenimo kokybę ir atitolindami tikrai veiksmingų vaistų skyrimą. Kartais onkologijoje pažanga atrodo kaip gydymo suasmeninimas, leidžiantis pasiekti maksimalų efektą turimomis priemonėmis.

 

Tačiau horizonte yra ir pažįstamų naujovių. Per ateinančius penkerius metus numatoma naujos vaistų klasės atsiradimas: antikūnų ir vaistų junginiai (ADC, priklauso prie didelio tikslumo biofarmacinių vaistų.) Principas Jų veiksmai apima saugų labai didelių chemoterapinių vaistų dozių tiekimą į naviką. Žmogus negali toleruoti didelių chemoterapinių vaistų dozių intraveninio vartojimo, o patekę į kraują, jie kelia mirtiną grėsmę. Koks sprendimas? Sukurti vaistų tiekimo sistemą, kuri „išpakuotų“ naviko viduje esančius nuodus. Ir šiandien mokslininkai išmoko susintetinti tokias tiekimo sistemas – tačiau kad jos veiktų, labai svarbu mokėti atpažinti specifinius naviko ląstelių receptorius, kurie, tarsi švyturiai, pritrauks šias saugiai supakuotas „bombas“ prie naviko. Ir tai ne vienas atradimas, o nuolatinis mokslininkų ir klinikų darbas, procesas, leidžiantis atrasti naujus receptorius.

 

 

Chirurgijos galimybės ne mažiau įspūdingos. Atrodytų, kad tai seniausias kovos su navikais metodas, tačiau ir čia daug kas pasikeitė. Ne techniniu požiūriu – mums praktiškai neliko neoperuotinų, techniškai neoperuotinų navikų. Daroma pažanga glaudaus skirtingų specialybių chirurgų bendradarbiavimo link. Neatsitiktinai yra širdies ir kraujagyslių chirurgijos bei organų transplantacijos skyriai.

 

Visa tai leidžia mums padėti pacientams, kurie neseniai buvo laikomi nepagydomais. Pavyzdžiui, yra navikų, ne visada piktybinių, bet pavojingų gyvybei dėl jų išaugimo į gyvybiškai svarbius organus – širdį, plaučių kamieną, plaučių arterijas. Tai lejomiomatozę, kuria dažniausiai serga jaunos moterys nuo 30 iki 40 metų amžiaus. Chirurgų komanda, kurią sudaro onkologai, širdies ir kraujagyslių chirurgai, leidžia šiems pacientams pasveikti ir pamiršti apie ligą.

 

Yra ir kita labai svarbi pacientų grupė onkologinės priežiūros teikimo požiūriu – vyresni nei 55 metų žmonės. Jie sudaro 70–80 % pacientų onkologijos centruose ir ambulatorijose. Dauguma šių žmonių serga gretutinėmis širdies ir kraujagyslių ligomis, todėl negali pradėti priešvėžinio gydymo, nes jo netoleruotų.

 

Tokiais atvejais pacientus ruošiame terapijai atlikdami stentavimą, šuntavimo operaciją, širdies vožtuvo pakeitimą ir tik po to taikome visą priešvėžinio gydymo kursą. Širdies ir kraujagyslių chirurgai gali greitai reaguoti į rimtas širdies ir kraujagyslių sistemos komplikacijas, susijusias su priešvėžiniu gydymu, leisdami pacientui tęsti pagrindinės ligos gydymą.

 

Bendradarbiaudami su mūsų centro širdies ir kraujagyslių chirurgais, galime gydyti pacientus, sergančius vadinamosiomis konkuruojančiomis ligomis. Kartais pas mus kreipiasi žmogus, pavyzdžiui, su kraujuojančiu gaubtinės žarnos naviku ir kartu su sunkia širdies išemija. Tokiu atveju etapais atliekamas gydymas neįmanomas: nesvarbu, nuo kurios patologijos pradėsime, ji kels grėsmę paciento gyvybei, todėl atliekama vienalaikė abiejų ligų operacija.

 

Organų transplantacijos įdiegimas onkologijos centro darbe taip pat suteikia naujų galimybių tęsti priešvėžinį gydymą. Įsivaizduokite žmogų, kurio ligą galime sėkmingai kontroliuoti, bet kurio kepenų funkcija smarkiai sumažėjusi dėl daugybės toksinės chemoterapijos kursų. Arba metastazės kepenyse pakeitė kepenų audinį naviko mazgais: teoriškai galime tęsti priešvėžinį gydymą, bet žmogus jo netoleruos. Anksčiau būtume priversti nutraukti gydymą; šiandien tokie pacientai tampa transplantacijos kandidatais ir tam jiems nereikia palikti savo specializuotos medicinos įstaigos.

 

Kitaip tariant, nėra vienos „stebuklingos tabletės nuo vėžio“, bet kiekvienais metais galime padėti vis daugiau pacientų, išsaugodami ne tik jų gyvybes, bet ir jų gyvenimo kokybę.“

 

 

 

On Whether a Cure for Cancer Will Be Found

"Public interest in innovations in oncology is high, and not only on the eve of World Cancer Day, which is celebrated on February 4th.  It seems there are no publications left whose news feeds don't feature reports about miracle cures or 'breakthrough developments' that are supposedly about to save humanity from cancer.

 

The high level of interest in this topic is understandable: almost every family has or has had someone who has been affected by cancer in some way. However, simplistic interpretations of progress in this field of medicine can play a cruel trick on us, creating the impression that scientists and doctors are searching for some kind of universal "cure for cancer," and that until it is found, "nothing has changed." Meanwhile, the progress in treating oncological diseases is enormous! It just doesn't look the way most people imagine it.

 

There are more than a thousand types of cancer. And if we delve deeper into the molecular and genetic profile of tumors, we can identify tens of thousands of their varieties. Today in Russia, methods of such diagnostics are widely available within the oncological care system. They allow doctors to personalize anti-tumor therapy to the maximum extent. And they allow scientists to find new ways to combat malignant neoplasms, which are then implemented in the form of new anti-cancer drugs and entire classes of medications.

 

At the end of the 20th century, for example, in addition to oncological surgery and radiation therapy, our arsenal included classic cytotoxic chemotherapy. Scientists developed new chemotherapy drugs that had one goal – to destroy tumor cells. However, along with the tumor cells, other rapidly dividing human cells were also destroyed: for example, blood cells. Therefore, in those days, the art of the oncologist was to choose a chemotherapy regimen that would inflict maximum damage on the tumor but not kill the patient. And that was progress; we could treat disseminated cancers..." patients whose tumor cells have spread throughout the body.

 

And just when it seemed that the limits of what was possible had been reached, a new class of drugs emerged. Thanks to the development of molecular genetic diagnostics, which allowed us to identify mutations in tumor cells, targeted therapy appeared. Targeted drugs work on a different principle: they detect mutant cells in the tumor and destroy only them, thereby preventing the tumor from growing and spreading throughout the body. This is a tremendous breakthrough! But can such therapy be considered universal? No! Not every tumor has mutations.

 

In other words, these drugs are not indicated for all cancer patients; for some, they will be useless. But for those who do have such mutations, we can significantly prolong their lives. In our oncology center, we have patients with stage four lung cancer, for example, who have long since surpassed the five-year survival mark. Just a decade and a half or two decades ago, the life expectancy for such patients did not exceed 6-8 months.

 

At a certain point, it again seemed that the capabilities of oncologists had reached their limit. But then the era of immunotherapy arrived – a whole class of drugs with which we learned to correct the body's immune response to the threat of tumor cell spread. There are various immunotherapies – in some cases, it is advisable to influence the protective mechanisms of the tumor itself, and in others, to activate the cells of the human immune system, restoring its ability to attack the "evil."

 

Has immunotherapy become a "magic bullet"? No. Because not every tumor has high immunogenicity, and it is not always possible to sustainably stimulate the body's own anti-tumor immunity: a human being is a complex biological system. Thus, this class of drugs is also not universal, but thanks to it, a cohort of patients has emerged whose lives we can significantly prolong, and in some cases, even cure. I am now talking about people with melanoma – This refers to a disease that was incurable 20 years ago, or to patients with certain types of lung cancer, or certain types of kidney cancer.

 

Today, we are moving forward again. The importance of studying the tumor microenvironment has become evident. New research in this area suggests that the microenvironment not only affects the effectiveness of a particular therapy, but also has "predictive power," allowing us to predict in advance which type of medication will be more effective and which will most likely be useless for the patient, only worsening their quality of life and delaying the administration of truly effective drugs in their case. Sometimes, progress in oncology looks precisely like the personalization of therapy, allowing us to achieve the maximum effect with the available means.

 

But familiar innovations are also on the horizon. The prospect for the next five years is the emergence of a new class of drugs: antibody-drug conjugates (ADCs, a class of high-precision biopharmaceutical drugs.) The principle Their actions involve the safe delivery of very high doses of chemotherapy drugs to the tumor. A person cannot tolerate the intravenous administration of high doses of chemotherapy drugs, and once in the bloodstream, they pose a deadly threat. What's the solution? To create a drug delivery system that "unpacks" the poison inside the tumor. And today, scientists have learned to synthesize such delivery systems – but for them to work, it's crucial to be able to recognize specific receptors on tumor cells that, like beacons, will attract these securely packaged "bombs" to the tumor. And this is not just one single discovery, but the continuous work of scientists and clinicians, a process that allows for the discovery of new receptors.

 

The possibilities of surgery are no less impressive. It would seem that this is the oldest method of fighting tumors, but much has changed here as well. Not from a technical point of view – there are practically no unresectable, technically inoperable tumors left for us. Progress is being made in the direction of close cooperation between surgeons of different specialties. It is no coincidence that there are departments of cardiovascular surgery and organ transplantation.

 

All this allows us to help patients who were considered incurable in the recent past. For example, there are neoplasms, not always malignant, but life-threatening due to their growth into vital organs – the heart, pulmonary trunk, pulmonary arteries. This refers to leiomyomatosis, which most often affects young women aged 30-40 years. A team of surgeons consisting of oncologists, cardiac and vascular surgeons allows these patients to be cured and forget about the disease.

 

There is also another very important cohort of patients from the point of view of providing oncological care – people over 55 years old. They make up 70-80% of patients in oncology centers and dispensaries. Most of these people have co-existing cardiovascular diseases, and for this reason they cannot begin anti-cancer treatment because they would not tolerate it.

 

In such cases, we prepare patients for our therapy by performing stenting, bypass surgery, and heart valve replacement, and only after that do we implement the full course of anti-cancer treatment. Cardiovascular surgeons can quickly respond to serious cardiovascular complications of anti-cancer treatment, allowing the patient to continue therapy for the underlying disease.

 

Thanks to cooperation with cardiovascular surgeons at our center, we can treat patients with so-called competing diseases. Sometimes a person comes to us, for example, with a bleeding colon tumor and simultaneously with severe heart ischemia. In such a case, staged treatment is impossible: no matter which pathology we start with, it will pose a threat to the patient's life, and then a simultaneous operation is performed for both diseases.

 

The introduction of organ transplantation into the work of the oncology center also provides new opportunities to continue anti-cancer treatment. Imagine a person whose disease we can successfully control, but whose liver function is sharply reduced due to multiple courses of toxic chemotherapy. Or metastases in the liver have replaced the liver tissue with tumor nodes: theoretically, we can continue anti-cancer therapy, but the person will not tolerate it. Previously, we would have been forced to stop treatment; today, such patients become candidates for transplantation, and for this they do not need to leave their specialized medical institution.

 

In other words, there is no single "magic pill for cancer," but every year we can help more and more patients, preserving not only their lives but also their quality of life.”

 

 

European auditors: EU may run out of raw materials for renewable energy

 

We have neglected manufacturing, we lack the technology and cheap energy to compete.

The European Court of Auditors’ report rightly warns that the EU risks failing to meet its energy and climate goals due to difficulties in securing supplies of critical raw materials. Dependence on imports from a few third countries, a failure to diversify and obstacles to local production threaten the green transition. Strategic autonomy needs to be strengthened.

 

Dependence: The EU is too dependent on a small number of third countries.

Problems: Action on imports is not yielding tangible results, and local production faces obstacles.

Risk: EU-funded projects may not be implemented on time.

 

This report highlights that without urgent action to reduce vulnerability, the EU will not be able to achieve its planned energy transition.

 

“The European Union (EU) is facing difficulties in securing the supply of raw materials needed to achieve its energy and climate goals. Community action on imports is not yielding tangible results, and there are obstacles to developing domestic production. As a result, many EU-funded projects are unlikely to be implemented on time.

 

“Without essential raw materials, there will be no energy transition, no competitiveness and no strategic autonomy. Unfortunately, we are now dangerously dependent on the supply of these raw materials from a few non-EU countries,” the report quotes Keit Pentus-Rosimannus, Member of the Court of Auditors. “It is therefore essential that the EU steps up its efforts and reduces its vulnerability in this area.”

 

Until we retire Merz and Macron, nothing will happen.

Europos auditoriai: ES gali pritrūkti žaliavų, skirtų atsinaujinančiai energetikai

 

Apleidome gamybą, neturime technologijų ir pigios energijos, kad konkuruoti.

Teisingai Europos Audito Rūmų ataskaita perspėja, kad ES rizikuoja neįgyvendinti energetikos ir klimato tikslų dėl sunkumų užsitikrinant ypatingos svarbos žaliavų tiekimą. Priklausomybė nuo importo iš kelių trečiųjų šalių, nesėkminga diversifikacija ir kliūtys vietinei gamybai kelia grėsmę žaliajai pertvarkai. Būtina stiprinti strateginį savarankiškumą.

 

    Priklausomybė: ES per daug priklauso nuo nedidelio skaičiaus trečiųjų šalių.

    Problemos: Veiksmai importo srityje neduoda apčiuopiamų rezultatų, o vietinė gamyba susiduria su kliūtimis.

    Rizika: ES remiami projektai gali būti neįgyvendinti laiku.

 

Ši ataskaita pabrėžia, kad be skubių veiksmų sumažinti pažeidžiamumą, ES nepavyks pasiekti suplanuotos energetikos pertvarkos.

 

“Europos Sąjunga (ES) susiduria su sunkumais užsitikrindama žaliavų, reikalingų jos energetikos ir klimato tikslams pasiekti, tiekimą. Bendrijos veiksmai importo srityje neduoda apčiuopiamų rezultatų, susiduriama su kliūtimis vystant vidaus gamybą. Todėl mažai tikėtina, kad daugelis ES remiamų projektų bus įgyvendinti laiku.

 

„Be ypatingos svarbos žaliavų nebus energetikos pertvarkos, konkurencingumo ir strateginio savarankiškumo. Deja, dabar pavojingai priklausome nuo šių žaliavų tiekimo iš kelių ES nepriklausančių šalių, – pranešime cituojama Keit Pentus-Rosimannus, Audito Rūmų narė. – Todėl labai svarbu, kad ES sustiprintų savo pastangas ir sumažintų savo pažeidžiamumą šioje srityje.“”

 

Kol Merzą ir Macroną neišlydėsime į pensiją, nieko nebus.

 

https://www.vz.lt/energetika/2026/02/02/europos-auditoriai-es-gali-pritrukti-atsinaujinanciuju-istekliu-energijai-skirtu-zaliavu-580118