Karo dronizavimas

„Ką įvykiai Ukrainoje reiškia NATO arsenalams.

Tarp pigių prekių prekybos centro ir vonios plytelių sandėlio Svinone, pusiaukelėje tarp Londono ir Bristolio, tamsiai pilka gamybos salė simbolizuoja Vokietijos ir Didžiosios Britanijos ginklų bendradarbiavimo ateitį. Nuo šio pavasario joje bus gaminami koviniai dronai ir nuotoliniu būdu valdomi laivai, kurie – sukurti Vokietijos steigėjų komandos – jau naudojami Ukrainoje. Ateityje juos taip pat ketina naudoti Vokietijos Bundesveras ir Didžiosios Britanijos armija. Gamybos įmonė „Stark“, kuri taip pat kuria ginklų valdymo programinę įrangą, planuoja pradėti nuo 100 darbuotojų Svinone ir padidinti savo mėnesinę produkciją nuo triženklių iki keturženklių skaičių. Gamybos įmonės atidaryme dalyvavo Parlamento ginkluotųjų pajėgų valstybės sekretoriaus pavaduotojas Alistair Carns.

 

Jis kalba apie esminį „ginkluoto konflikto pobūdžio“ pokytį, nes „dronai sukelia daugiau aukų, nei artilerijos sviediniai“.

 

Teikdama karinę pagalbą Ukrainai, Didžiosios Britanijos vyriausybė visomis išgalėmis remia šią transformaciją. Nuo liepos mėnesio galioja susitarimas dėl... bendra oro gynybos dronų, vadinamų „Octopus“, gamyba, iš kurių 35 000 bus pristatyta Ukrainai per ateinančius mėnesius; iš viso 85 000 dronų Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms buvo pateikta per antrąjį šių metų pusmetį, padedant Didžiajai Britanijai.

 

NATO šalių armijos toli gražu negali suspėti su tokiais skaičiais. Londono karinių tyrimų instituto RUSI (Karališkojo jungtinio karinių pajėgų instituto) tyrimas atskleidžia, kad artimiausiu metu padidinti dronų gamybą tiek, kad įrenginiai šiuo metu būtų naudojami (ir vartojami) Ukrainos mūšio lauke, vargu ar įmanoma, nepasikliaujant kiniškomis žaliavomis ir komponentais.

 

Tyrimo autorius Robertas Tollastas teigia, kad Ukrainos kasdienė visų tipų dronų paklausa šiuo metu yra apie 9 000 vienetų. Britų armija planuoja įsigyti 6 000 dronų per metus (iš kurių Starkas tikisi dalį gauti); amerikiečių gamintojo „Lockheed Martin“ metinė gamyba neseniai siekė 7 000 vienetų per metus.

 

Ar karinių kovų ateitį daugiausia lems „dronų naudojimas“? Kariškių ir civilių strategų vertinimai, kaip pažymi Tollastas, nesuteikia aiškaus vaizdo. Jis aprašo, kaip naikintuvų ir artilerijos trūkumas Ukrainos konflikto pradžioje paskatino naudoti bepiločius orlaivius, kuriuos galima greitai pagaminti arba pertvarkyti. Ar dronus šiandien vis dar galėtų pakeisti tolimojo nuotolio, tikslūs haubicos ir naikintuvai, ar jie, turėdami mažas gamybos sąnaudas ir didelį universalumą, atstovauja karinei revoliucijai?

 

Tollastas atkreipia dėmesį, kad nuotoliniu būdu valdomo, vienkartinio naudojimo atakos drono gamybos sąnaudos yra mažesnės nei artilerijos sviedinio ir kad dabartiniai (amerikiečių) strateginiai žaidimai, skirti apsiginti nuo hipotetinio Kinijos išpuolio prieš Taivaną, remiasi didžiulių dronų spiečių naudojimu.

 

Karinio konflikto pradžioje Ukrainos kūrėjai naudojo įvairias civilių dronų technologijas; pavyzdžiui, jie pertvarkė orlaivius, kurie buvo sukurti trąšoms paskirstyti žemės ūkyje, į prieštankinius dronus.

 

Tiek Ukraina, tiek vis dažniau Rusija, dronus įsigijo daugiausia iš Kinijos gamintojų.

 

Nors Maskva užsakė tiesiogiai iš Kinijos, Ukraina dėl Kinijos embargo buvo priversta naudoti netiesioginius maršrutus. 2023 m. rudenį 60 proc. pagrindinio Kinijos dronų gamintojo produkcijos atiteko Ukrainai. Šiuo metu Ukrainos dronų gamintojai daugiausia užsako komponentus iš Kinijos tiekėjų, nes atnaujintas embargas trukdo pristatyti pilnus įrenginius, o technologinė plėtra skatina naujų tipų įrenginius ir modulinę konstrukciją.

 

 

Dėl to bepiločių orlaivių karinis naudojimas nuolat plečiasi. Ataskaitoje toliau teigiama, kad tai įmanoma dėl „nuostabaus naudotojų kūrybiškumo“, bet taip pat ir dėl sistemos lankstumo, prie kurios galima pakartotinai pridėti naujų komponentų. Iš pradžių buvo kuriami įrenginiai, valdomi šviesolaidiniais kabeliais. Juos sunkiau rasti ir jų negali sutrikdyti trukdikliai, kaip radijo bangomis valdomus dronus.

 

 

Dabar dirbtinio intelekto naudojimas sukels naują plėtros bangą.

 

 

Tollasto RUSI tyrimas daro išvadą, kad jei NATO partnerių armijos norėtų sukurti nepriklausomai pagamintą dronų arsenalą pagal Ukrainos pavyzdį, jos turėtų įveikti daugybę priklausomybių nuo Kinijos. Tai apima ir skrydžio valdymui reikalingų puslaidininkių gamybą. Dronams reikalingi komponentai yra būtini. Juos taip pat galima gauti iš Taivano gamintojų, nors ir brangiau.

 

Priklausomybės taip pat egzistuoja įsigyjant elektros variklius ir jutiklius. Abiem atvejais reikalinga prieiga prie retųjų žemių elementų. Tai yra neodimis  ir germanis, kurio gavyboje Kinija šiuo metu turi beveik monopolį. RUSI tyrimo išvadose teigiama, kad artimiausiu metu konkuruojanti Vakarų gamyba rinkos kainomis vargu ar įmanoma.

 

 

Dronų kūrėjas „Stark“ teigia, kad jo „Virtus“ orlaiviuose nenaudojami jokie kiniški komponentai. [1]

 

Nors dronų kūrėjas „Stark“ gali užtikrinti, kad „Virtus“ orlaivyje nebus naudojami jokie gatavi kiniški komponentai, Kinijoje pagamintų retųjų žemių medžiagų neįtraukimas yra sudėtingas, nes

Kinija kontroliuoja daugiau nei 90 % pasaulinės retųjų žemių magnetų rinkos, įskaitant perdirbimą ir kasybą. Šios medžiagos yra būtinos dronų varikliams ir didelio našumo, kompaktiškiems jutikliams.

 

Pagrindiniai retųjų žemių ir dronų aspektai:

 

Tiekimo grandinės dominavimas: Kinija dominuoja kritinių, didelio našumo nuolatinių magnetų, naudojamų kariniuose ir stebėjimo dronų varikliuose, gamyboje.

 

Eksporto apribojimai: Kinija įdiegė septynių retųjų žemių elementų, tokių kaip samaris ir terbis, eksporto kontrolę, o tai daro įtaką Vakarų gynybos pramonei.

 

Iššūkis „nuo kasyklos iki magneto“: JAV vyriausybė ir gamintojai bando sukurti vietines „nuo kasyklos iki magneto“ tiekimo grandines, kad išvengtų Kinijos tiekiamų magnetų naudojimo, tačiau tai yra ilgalaikis tikslas, kuris nėra iki galo įgyvendintas visoje dabartinėje gamyboje.

 

Pramonės realybė: Nors surinkimas ir galutinė gamyba gali būti atliekama už Kinijos ribų, siekiant laikytis karinių apribojimų (pvz., JAV „mėlynojo sąrašo“), variklių ir elektronikos žaliavos dažnai kilę iš Kinijos perdirbėjų.

 

Net jei įmonė vengia tiesiogiai Kinijoje pagamintų komponentų, tikėtina, kad kai kurie retųjų žemių mineralai tiekimo grandinėje vis tiek patenka į Kinijos perdirbimo procesą, nes alternatyvos yra ribotos.

 

Išvada: Vakarų dronų kūrėjas „Stark“ meluoja, kad gautų daugiau pinigų. Jei žmonės meluoja, darydami diagnostikos įrangą, naudojančią vieną kraujo lašą, tai jie sėdi kalėjime daug metų. Jei meluoja, darydami karinius dronus, tai jie gauna daug daug pinigų.

 

1. Die Drohnisierung des Krieges. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 22 Nov 2025: 10. Von Johannes Leithäuser, London

The Droneification of War

“What the developments in Ukraine mean for NATO's arsenals.

Between a discount supermarket and a warehouse for bathroom tiles in Swindon, halfway between London and Bristol, a dark gray production hall symbolizes the future of German-British arms cooperation.  Starting this spring, it will produce combat drones and remotely controlled boats, which – developed by a German founding team – are already being used in Ukraine. In the future, they are also intended for use by the German Bundeswehr and the British Army. The production company Stark, which also develops the control software for the weapons, plans to start with 100 employees in Swindon and increase its monthly output from three-digit to four-digit figures. Alistair Carns, the Parliamentary Under-Secretary of State for the Armed Forces, attended the opening of the production facility.

 

He speaks of the profound change "in the nature of armed conflict," since "drones are causing higher casualties than artillery shells."

 

In its military aid to Ukraine, the British government is supporting this transformation with all its might. Since July, an agreement has been in place for the joint construction of air defense drones called Octopus, 35,000 of which will be delivered to Ukraine in the coming months; in total, 85,000 drones have been made available to the Ukrainian armed forces with British assistance in the second half of this year.

 

The armies of the NATO countries are far from being able to keep up with such numbers. A study by the London military research institute RUSI (Royal United Services Institute) reveals that increasing drone production to the extent that the devices are currently being used (and consumed) on the Ukrainian battlefield is hardly possible in the foreseeable future without relying on Chinese raw materials and components.

 

The author of the study, Robert Tollast, states that Ukraine's daily demand for drones of all types is now around 9,000 units.” The British army has planned procurement orders for 6,000 drones per year (of which Stark hopes to secure some); the annual production of the American manufacturer Lockheed Martin recently stood at 7,000 units per year.

 

Will the future of military combat be largely determined by "dronification"? The assessments of military personnel and civilian strategists do not yield a clear picture, as Tollast notes. He describes how the shortage of fighter jets and artillery at the beginning of the Ukrainian conflict promoted the use of unmanned aerial vehicles that could be quickly manufactured or converted. Could drones still be replaced today by long-range, precision howitzers and fighter jets, or do they, with their low manufacturing costs and great versatility, represent a military revolution?

 

Tollast points out that the manufacturing costs of a remote-controlled, single-use attack drone are lower than those of an artillery shell and that current (American) strategy games for defending against a hypothetical Chinese attack on Taiwan rely on the use of massive drone swarms.

 

At the beginning of the military conflict, Ukrainian developers used a variety of civilian drone technologies; for example, they converted aircraft that had been developed for distributing fertilizer in agriculture into anti-tank drones.

 

Both Ukraine and, increasingly, Russia have obtained drones primarily from Chinese manufacturers.

 

While Moscow ordered directly from China, Ukraine was forced to use indirect routes due to Chinese embargoes. In the fall of 2023, 60 percent of the production of the main Chinese drone manufacturer went to Ukraine. Currently, Ukrainian drone manufacturers primarily order components from Chinese suppliers, as the delivery of complete devices is hampered by renewed embargoes and because technological development has promoted new types of devices and a modular design.

 

Consequently, the military use of unmanned aerial vehicles is constantly expanding. The report continues that this is made possible by the "astonishing creativity of the users," but also by the flexibility of a system to which new components can be added repeatedly. Initially, devices were developed that are controlled via fiber optic cables. These are more difficult to locate and cannot be disrupted by jammers like radio-controlled drones.

 

Now, the use of artificial intelligence will trigger a new surge in development.

 

Tollast's RUSI study concludes that if the armies of the NATO partners wanted to create an independently produced drone arsenal modeled on the Ukrainian example, they would have to overcome multiple dependencies on China. This includes the production of the semiconductors required for flight control. The components needed for the drones are essential. They could also be sourced from Taiwanese manufacturers, albeit at higher costs.

 

Dependencies also exist in the procurement of electric motors and sensors. Both require access to rare earth elements. These are the elements neodymium and germanium, in whose extraction China currently holds a near-monopoly. A competing Western production at market prices is hardly possible in the foreseeable future, the RUSI study concludes.

 

The drone developer Stark states that its Virtus aircraft does not use any Chinese components.” [1]

 

While drone developer Stark may ensure no finished Chinese components are used in the Virtus aircraft, excluding Chinese-origin rare earth materials is challenging, as

China controls over 90% of the global rare earth magnet market, including refining and mining. These materials are essential for drone motors and high-performance, compact sensors.

Key Considerations on Rare Earths and Drones:

 

    Supply Chain Dominance: China dominates the upstream manufacturing of critical, high-performance permanent magnets used in military and surveillance drone motors.

 

    Export Restrictions: China has implemented export controls on seven types of rare earth elements, such as samarium and terbium, impacting Western defense industries.

 

    "Mine-to-Magnet" Challenge: The US government and manufacturers are trying to build domestic "mine-to-magnet" supply chains to avoid using Chinese-supplied magnets, but this is a long-term goal not fully realized in all current production.

    Industry Reality: While assembly and final production may be done outside China to adhere to military restrictions (like the US "blue list"), the raw materials for motors and electronics often originate from Chinese processors.

 

Even if a company avoids direct Chinese-made components, it is probable that some rare earth minerals in the supply chain still pass through Chinese processing, as alternatives are limited.

 

Conclusion: The Western drone developer Stark is lying to get more money. If people lie about making diagnostic equipment that uses a single drop of blood, they spend years in prison. If they lie about making military drones, they make lots and lots of money.

 

1. Die Drohnisierung des Krieges. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 22 Nov 2025: 10. Von Johannes Leithäuser, London

Head of Milsa, which will build an explosives factory: it is harmful to wait 12-14 months for land use change

The purpose should be changed within 12 hours and the factory should be allowed to be built near the glass house of Lithuanian President G. Nausėda. The cool tradition of the Lithuanian military complex to encroach on places intended for nature, such as the Kapčiamietis forests, would be continued. After all, Mr. Nausėda's house is in reality illegally built in the territory of the park [1]. In the event of a long-term peace, this would compensate for the problem of cancelled funding. We could take the bosses of the Western military complex hunting, maybe something will break through here.

 

Here is how the fight is going:

 

“Mantas Makulavičius, head of Milsa, a shareholder of Eksplosita, which won the competition for the production of anti-tank mines last year, but received a lawsuit for termination of the contract, says that the huge money allocated to the country's defense budget must be evaluated transparently and clearly. The company is awaiting approval from the authorities regarding the status of its future factory in Northern Lithuania.

 

Eksplosita, owned by Milsai and the Estonian explosives manufacturer Nitrotol, received a lawsuit from the Defense Resources Agency on January 23, seeking to terminate a €22.8 million tender for the production of anti-tank mines through judicial proceedings. The company is currently waiting for the court to assess the situation.

 

“On the one hand, throughout the second half of last year, we proved to the Defense Resources Agency that we have strong partners – an Estonian company that already produces this type of product in Estonia. We presented them with the project plan, implementation deadlines, and final production samples. They had various questions, and we answered them in principle. We won the tender, signed the contract. The same institution is now questioning the fact of our ability to continue implementing the contract,” M. Makulavičius said in the VŽ podcast. “On the other hand, since Lithuania has allocated significant funding to the defense sector, it must be as transparent and clear as possible. We certainly support any investigations and legal proceedings so that all questions are answered.”"

 

1. Formally, but not in reality, Gitanas Nausėda’s house in Pavilniai Regional Park is not considered illegal, because its construction was legalized by a final court decision. However, this object has been causing public debate and criticism for many years due to the exceptional conditions in the protected area.

 

Here are the main reasons why this house is in doubt:

 

Location in a protected area: The house is located in Pavilniai Regional Park, near the Pūčkoriai outcrop. According to general laws, new construction in such areas is strictly limited or prohibited in order to preserve the landscape.

 

Judicial legalization: The park administration initially refused to approve the design of the modern house, claiming that it contradicted the legislation on protected areas. However, after a long legal process, the court ordered the administration to approve the design, thus providing a legal basis for the construction.

 

Architectural controversy: Critics emphasize that the glass, modern architecture building does not fit into the environment of the historic Pūčkoriai Manor and the aesthetics of the regional park.

 

Public reaction: Due to this situation, the president has repeatedly been criticized for potentially abusing his status or applying “double standards”, when construction in reserves is practically impossible for ordinary citizens.

 

Although the house formally has all the necessary permits, it remains one of the most frequently cited examples in discussions about how legal loopholes or illegal court decisions allow construction in the most valuable natural areas of Lithuania.

 

The fight continues. And such is the youthful Lenin, and the young October in the heart of the communist G. Nausėda.

 

Sprogmenų gamyklą statysiančios, „Milsos“ vadovas: žalinga žemės paskirties keitimo laukti 12–14 mėnesių

Reikėtų tą paskirtį pakeisti per 12 valandų ir leisti gamyklą statyti prie Lietuvos Prezidento G. Nausėdos stiklinio namelio. Būtų pratęstos šaunios Lietuvos karinio komplekso tradicijos brautis į gamtai skirtas vietas, kaip, pavyzdžiui, Kapčiamiečio miškus. Juk pono Nausėdos namelis yra realybėje nelegaliai pastatytas parko teritorijoje [1]. Ilgalaikės taikos atveju tai kompensuotų dingusio finansavimo bėdą. Galėtume vežioti Vakarų karinio komplekso bosus į medžiokles, gal kas nors mums čia nuskiltų.

 

Štai kaip vyksta kova:

 

“Mantas Makulavičius, prieštankinių minų gamybos konkursą pernai laimėjusios, tačiau ieškinio dėl sutarties nutraukimo sulaukusios „Eksplositos“ akcininkės „Milsos“ vadovas, sako, kad didžiuliai šalies gynybos biudžetui skiriami pinigai turi būti įvertinti skaidriai ir aiškiai. Bendrovė iš institucijų laukia patvirtinimo dėl būsimos savo gamyklos Šiaurės Lietuvoje statuso.

 

„Milsai“ ir Estijos sprogmenų gamybos įmonei „Nitrotol“ priklausanti „Eksplosita“ sausio 23 d. gavo ieškinį iš Gynybos resursų agentūros, siekiant nutraukti 22,8 mln. Eur vertės prieštankinių minų gamybos konkurso sutartį teismine tvarka. Bendrovė šiuo metu laukia, kol teismas įvertins susidariusią situaciją.

 

„Iš vienos pusės, visą praeitų metų antrąją pusę įrodinėjome Gynybos resursų agentūrai, kad turime stiprius partnerius – estų bendrovę, kuri tokio tipo produkciją jau gamina Estijoje. Jiems pristatėme projekto planą, įgyvendinimo terminus, galutinius produkcijos pavyzdžius. Jiems kilo įvairiausių klausimų, ir mes į juos iš principo atsakėme. Laimėjome konkursą, pasirašėme sutartį. Ta pati institucija dabar kvestionuoja faktą dėl mūsų galimybių toliau įgyvendinti sutartį, – VŽ podkaste kalbėjo M. Makulavičius. – Iš kitos pusės, Lietuvai paskyrus didelį finansavimą gynybos sektoriui, jis turi būti maksimaliai skaidrus ir aiškus. Tikrai palaikome bet kokius tyrimus, teisminius procesus, kad į visus klausimus būtų atsakyta.“”

 

1. Formaliai, bet ne realiai, Gitano Nausėdos namas Pavilnių regioniniame parke nėra laikomas nelegaliu, nes jo statybos buvo įteisintos galutiniu teismo sprendimu. Tačiau šis objektas jau daugelį metų kelia viešas diskusijas ir kritiką dėl išskirtinių sąlygų saugomoje teritorijoje.

 

Štai pagrindinės priežastys, kodėl kyla abejonių dėl šio namo:

 

    Vieta saugomoje teritorijoje: Namas pastatytas Pavilnių regioniniame parke, netoli Pūčkorių atodangos. Pagal bendruosius įstatymus, nauja statyba tokiose vietose yra griežtai ribojama arba draudžiama, siekiant išsaugoti kraštovaizdį.

 

    Teisminis įteisinimas: Parko direkcija iš pradžių atsisakė derinti modernaus namo projektą, teigdama, kad jis prieštarauja saugomų teritorijų teisės aktams. Visgi, po ilgo teisminio proceso, teismas įpareigojo direkciją suderinti projektą, taip suteikiant statyboms teisinį pagrindą.

 

    Architektūrinė kontroversija: Kritikai pabrėžia, kad stiklinis, modernios architektūros pastatas nedera prie istorinio Pūčkorių dvaro aplinkos ir regioninio parko estetikos.

 

    Visuomenės reakcija: Dėl šios situacijos prezidentas ne kartą sulaukė priekaištų dėl galimo pasinaudojimo statusu ar „dvigubų standartų“ taikymo, kai paprastiems piliečiams statybos draustiniuose yra praktiškai neįmanomos.

 

Nors namas formaliai turi visus reikiamus leidimus, jis išlieka vienu dažniausiai minimų pavyzdžių diskusijose apie tai, kaip teisinės spragos ar nelegalūs teismų sprendimai leidžia statybas vertingiausiose Lietuvos gamtos vietose.

Ir toliau vyksta kova. Ir toks jaunatviškas Leninas, ir jaunasis Spalis komunisto G. Nausėdos širdyje. 

Ką padarė JAV ambasadorius Lenkijoje Thomas Rose'as?

2026 m. vasario mėn. duomenimis, JAV ambasadorius Lenkijoje Thomas (Tom) Rose'as nutraukė oficialius ryšius su Lenkijos parlamento pirmininko pavaduotoju Wlodzimierzu Czarzasty. Šis sprendimas priimtas po to, kai Lenkijos politikas įžeidžiančiai pasisakė apie JAV prezidentą Donaldą Trumpą, ką ambasadorius įvardijo kaip „piktinančius ir neišprovokuotus įžeidimus“.

 

    Veiksmo esmė: Tom Rose'as suspendavo visus darbinius santykius su W. Czarzasty, atstovaujančiu „Naujosios kairės“ partijai.

    Priežastis: Reakcija į Czarzasty išsakytus komentarus, nukreiptus prieš JAV vadovą.

    Kontekstas: Šis diplomatiniu lygiu griežtas žingsnis pabrėžia įtampą tarp JAV administracijos ir dalies Lenkijos valdančiosios koalicijos atstovų.  

ES yra despotinė oligarchija: slaptas ES išpuolis prieš jūsų žodžio laisvę – kas šiais laikais nori ją saugoti?

„Psichologinės projekcijos ir reakcijos formavimosi sąvokos daug ką paaiškina apie šiandienos politiką. Žmonės garsiai tvirtina, kad yra pasiryžę ginti liberaliąją demokratiją, kartu pasisakydami už politiką, kuri ją paminti galėtų. Taip yra ir su Europos Sąjungos Skaitmeninių paslaugų įstatymu.

 

 

JAV Atstovų Rūmų Teismų komitetas praėjusią savaitę paskelbė anksčiau slaptą ES sprendimą gruodžio mėnesį skirti pirmąją baudą pagal DSA bendrovei „X“ (anksčiau „Twitter“). Tai patvirtina tai, ką perspėjo kritikai: šis įstatymas kelia grėsmę visų pagrindinėms laisvėms.

 

 

Taip, visų – net ir tų, kurie yra toli nuo Europos. Platus 2022 m. įstatymas skatina socialinės žiniasklaidos platformas visame pasaulyje vykdyti Europos kalbos įstatymus. Jo šalininkai jį vaizduoja kaip technokratinę, „turinio atžvilgiu neutralią“ priemonę, skirtą užtikrinti, kad demokratiškai priimti ES valstybių narių įstatymai būtų taikomi teisingai. Europos Komisija tvirtina, kad DSA „pagrindinis tikslas“ yra „sukurti skaitmeninę erdvę, kurioje būtų gerbiamos pagrindinės piliečių ir vartotojų teisės“, „nustatant aiškų taisyklių rinkinį visoje ES“.

 

 

Viena pavojingiausių DSA dalių yra didžiulė galia, kurią jis suteikia komisijai, ES tarptautinė reguliavimo institucija. Nors didelė dalis ES reguliavimo vykdymo vykdoma nacionaliniu lygmeniu, kuris yra labiau atskaitingas rinkėjams, DSA suteikia komisijai įgaliojimus tirti platformas ir už kiekvieną pažeidimą skirti baudas, siekiančias iki 6 % jų metinių pasaulinių pajamų. Šiuose tyrimuose komisija veikia ir kaip prokurorė, ir kaip teisėja – kaltina įmones nesilaikant plataus, dviprasmiško įstatymo, o tada sprendžia, ar įmonių atsakymų pakanka kaltinimams paneigti. Amerikos teismas panaikintų tokį įstatymą kaip antikonstituciškai neaiškų ir tinkamo proceso parodiją.

 

 

ES komisiją vaizduoja kaip neutralų administratorių. Jos 12 pastraipų viešas gruodžio mėnesio sprendimo skirti baudą X paaiškinimas atrodė atitinkantis šį principą. Trys pažeidimai skambėjo techniniai: dabartinė X praktika minimaliai tikrinti mėlynu varnele pažymėtų „patikrintų“ vartotojų tapatybes yra klaidinanti; X tinkamai nesuteikė viešos, ieškomos viso savo reklaminio turinio saugyklos, kaip reikalauja DSA; ir X nesuteikia kvalifikuotiems tyrėjams prieigos prie savo duomenų, kaip to reikalauja įstatymas.

 

 

Tačiau 184 puslapių sprendimas, kurį paviešino Amerikos įstatymų leidėjai, rodo, kad komisija elgiasi, kaip smulkus despotas, mažai arba visai nepaisydama tinkamo proceso.

 

Sprendimas remiasi stulbinančiais teisės aiškinimais. Jame teigiama, kad X mėlyni varnelės pažeidžia DSA 25 straipsnį, kuriame teigiama, kad „internetinės platformos negali kurti, organizuoti ar valdyti savo internetinių sąsajų“ taip, kad „pakenktų“ vartotojų gebėjimui „priimti laisvus ir pagrįstus sprendimus“. Komisijos „sprendimų“ apibrėžimas apima tik mintis: ar vartotojai tiki, kad paskyra platformoje, kuri „reklamuojasi kaip informacijos ir naujienų šaltinis“, yra autentiška. X savo atsakyme protestuoja, kad platus 25 straipsnio aiškinimas „kelia pavojų praktiškai kiekvienai internetinei sąsajai, kurią įdiegia kiekviena platforma“.

 

Galbūt komisija turi prieigą prie patikimų ekstrasensų, kurių neatskleidžia, tačiau įrodymai, kuriuos ji nurodo kaip pagrindinį pagrindą, kodėl X mėlyni varnelės neatitinka reikalavimų, yra juokingi: profesoriaus ir trijų magistrantūros studentų, turinčių labai mažą imtį, straipsnis, apie keliolika naujienų straipsnių, kritikuojančių X, interviu su buvusiu „Twitter“ darbuotoju ir Rusijos kibernetinio saugumo bendrovės tinklaraščio įrašas, kuriame teigiama, kad Bideno administracija uždraudė patekti į JAV rinką dėl nacionalinio saugumo problemų.

 

Apskritai sprendimas leidžia manyti, kad tyrėjų išvada buvo iš anksto nulemta. Jame teigiama, kad kadangi visi X „tariami pažeidimai buvo savaime suprantami“, komisija „daugiausia rėmėsi savo pačios surinktais įrodymais“. Siekdama išsiaiškinti, ar X pernelyg griežtai tikrino tyrėjų paraiškas dėl savo duomenų, komisija peržiūrėjo 12 paraiškų, keturias iš jų „išsamiai“ – tai labai mažai, atsižvelgiant į tai, kad X per vieną dviejų mėnesių laikotarpį gavo 151 tyrimų užklausą.

 

Visa tai suteikia sprendimui „Get Hoffa“ atspalvį. Elonas Muskas buvo komisijos akmuo dėl savo atviro įsipareigojimo žodžio laisvei. Nors komisijos sprendimas nenurodo X vykdyti jokios cenzūros, jis suteikia komisijai mirtiną jėgą prieš X dėl žodžio apribojimų ateityje. Ji vis dar vertina, ar X nesugeba kovoti su „informacijos manipuliavimu“ ir pašalinti „neteisėto turinio“.

 

Dėl gruodžio mėnesio sprendimo komisija dabar gali pateikti – kartu su bet kokiais kaltinimais dėl „neapykantos kalbos“ ar „dezinformacijos“ – grėsmę finansinio žlugimo. Nors baudos šiuo atveju siekė vos 120 milijonų eurų, komisija šį skaičių grindė ne X pajamomis, o pono Musko ir „visų jo tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamų“ juridinių asmenų pajamomis. Tai reiškia, kad viena būsima bauda gali siekti daugiau nei 6 milijardus dolerių – arba daugiau nei 200 % X deklaruotų metinių pajamų.

 

Komisija dar labiau padidino spaudimą X nusileisti cenzūrai, nurodydama suteikti tyrėjams lengvesnę prieigą prie savo duomenų, ypač tiems, kurie tiria bendro pobūdžio „dezinformaciją“, nors teisinis šio reikalavimo pagrindas yra abejotinas. Tai labai palengvins cenzūrą palaikantiems asmenims, pavyzdžiui, tiems, kuriems JAV Valstybės departamentas gruodžio mėnesį uždraudė atvykti į šalį, rasti medžiagos, kuria paremtų reikalavimus pašalinti turinį.

 

Jei Vašingtonas ar protingi Europos balsai nepritars komisijai, platformos ir tie iš mūsų, kurie mėgsta laisvą saviraišką internete, daugiausia priklauso nuo jos užgaidų. Tikėkimės, kad kas nors iš abiejų Atlanto pusių rūpinasi tikrosios liberalios demokratijos išsaugojimu.

 

---

 

Ponia Jacobson yra žurnalo redakcijos straipsnių redaktoriaus asistentė. [2]

 

Despotas yra valdovas arba asmuo, turintis absoliučią, neribotą galią ir autoritetą, dažnai jais besinaudojantis žiauriai, savavališkai ar engiant. Šis terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio „despotes“, reiškiančio „šeimininkas“ arba „viešpats“, ir dažnai yra tirono arba diktatoriaus sinonimas. Despotizmas yra valdymo forma, kai sprendimai nėra kontroliuojami ar atsvaromi.

 

Pagrindiniai despotizmo aspektai:

 

Absoliuti valdžia: valdovas turi visišką kontrolę, dažnai apeidamas įstatymus ar konstitucinius apribojimus.

 

Represijos: sprendimai priimami neatsižvelgiant į žmonių teises ar laisves.

 

Istorinis kontekstas: Bizantijos, Romos ir Osmanų imperijose „despotas“ buvo aukšto rango teismo titulas.

 

Šiuolaikinis vartojimas: jis vartojamas niekinamai apibūdinti lyderius, kurie elgiasi nesąžiningai ar žiauriai.

 

Istoriniai „despotai“:

 

Šis terminas taip pat reiškia regionus, kuriuos valdė tokie lyderiai, ypač vėlesniuoju Bizantijos laikotarpiu, įskaitant:

 

Epyro despotatą (1205–1318).

Morea.

Serbų despotatas.

Dobrujos despotatas.

 

Šiuolaikiniame politologijoje šiai valdymo formai būdinga valdžios koncentracija.

 

2. The EU's Secret Assault on Your Free Speech. Jacobson, Megan K.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 06 Feb 2026: A15.  

The EU Is a Despotic Oligarchy: The EU's Secret Assault on Your Free Speech --- Who Wants to Protect It These Days?

“The psychological concepts of projection and reaction formation explain a lot about today's politics. People loudly insist they're determined to protect liberal democracy while advocating policies that would trample it. So it is with the European Union's Digital Services Act.

 

The U.S. House Judiciary Committee last week released the EU's previously secret full decision to issue the first fine under the DSA to X (formerly Twitter) in December. It confirms what critics have warned: This law threatens everyone's basic liberties.

 

Yes, everyone's -- even those far from Europe. The sprawling 2022 law pushes social-media platforms to enforce European speech laws worldwide. Its supporters portray it as a technocratic, "content neutral" measure to ensure democratically enacted EU member states' laws are applied justly. The European Commission asserts that the DSA's "main goal" is to "create a digital space that respects citizens and consumers' fundamental rights" by "establishing a clear set of rules across the EU."

 

One of the most dangerous parts of the DSA is the massive power it hands to the commission, the EU's international regulatory arm. While much of EU regulatory enforcement occurs at the national level, which is more accountable to voters, the DSA empowers the commission to investigate platforms and levy fines of up to 6% of their global annual revenue for each violation. In these investigations, the commission acts as both prosecutor and judge -- accusing companies of noncompliance under a broad, ambiguous law, then deciding if companies' answers are enough to disprove the allegations. An American court would strike down such a law as both unconstitutionally vague and a travesty of due process.

 

The EU portrays the commission as a neutral administrator. Its 12-paragraph public explanation of its decision to fine X in December seemed consistent with that. The three violations sounded technical: X's current practice of minimally verifying blue-checkmark "verified" users' identities is deceptive; X hasn't adequately provided a public, searchable repository of all its advertising content as the DSA requires; and X isn't giving qualified researchers the access to its data that the law also mandates.

 

But the 184-page decision that American lawmakers made public shows the commission acting like a petty despot, with little if any regard for due process.

 

The decision relies on some stunning interpretations of law. It claims that X's blue checkmarks violate the DSA's Article 25, which says "online platforms shall not design, organise or operate their online interfaces" in a way that "impairs" users' abilities to "make free and informed decisions." The commission's definition of "decisions" turns out to include mere thoughts: whether users believe an account is authentic on a platform "advertising itself as a source for information and news." As X protests in its response, the commission's broad interpretation of Article 25 puts "at risk virtually every online interface implemented by every platform."

 

Perhaps the commission has access to reliable psychics it doesn't disclose, but the evidence it does cite as its main basis for finding X's blue checkmarks noncompliant is laughable: a paper by a professor and three graduate students with tiny sample sizes, a dozen or so news articles critical of X, interviews with a former Twitter employee, and a blog post by a Russian cybersecurity company that the Biden administration banned from the U.S. market over national-security concerns.

 

The decision overall gives a sense that the investigators' conclusion was preordained. It asserts that because all of X's "alleged infringements were self-explanatory," the commission "primarily relied on gathering its own evidence." To ascertain whether X screened researchers' applications for its data too strictly, the commission reviewed 12 applications, four of them "in depth" -- tiny numbers given that X received 151 research requests in a single two-month period.

 

All this gives the decision a "Get Hoffa" tone. Elon Musk has been a thorn in the side of the commission with his forthright commitment to free speech. Though the commission's decision doesn't order X to perform any censorship, it does arm the commission with deadly force against X over speech restrictions in the future. It is still assessing whether X fails to combat "information manipulation" and to take down "illegal content."

 

Thanks to the December decision, the commission can now bring -- alongside any allegations of "hate speech" or "misinformation" -- the threat of financial ruin. Though the fines in this case came to a mere 120 million euros, the commission based that figure not on X's revenue but on that of Mr. Musk and "all legal entities directly or indirectly controlled by" him. That means a single future fine could be north of $6 billion -- or more than 200% of X's reported annual revenue.

 

The commission further raised the pressure for X to give in on censorship by ordering it to give researchers easier access to its data, particularly for those investigating general "misinformation" -- though the legal basis for this is questionable. This will make it much easier for pro-censorship figures -- such as those the U.S. State Department banned from the country in December -- to find fodder to support demands for the removal of content.

 

Unless Washington or sensible European voices push back against the commission, platforms and those of us who enjoy free online expression are largely at its whim. Let's hope someone on either side of the Atlantic cares about preserving actual liberal democracy.

 

---

 

Ms. Jacobson is an assistant editorial features editor at the Journal.” [2]

 

A despot is a ruler or individual with absolute, unrestricted power and authority, often exercising it in a cruel, arbitrary, or oppressive manner. The term originates from the Greek despotes, meaning "master" or "lord," and is frequently synonymous with tyrant or dictator. Despotism is a form of government where decisions are not subject to checks or balances.

Key Aspects of Despotism:

 

    Absolute Authority: The ruler has complete control, often bypassing laws or constitutional limits.

    Repression: Decisions are made without regard for the rights or freedoms of the people.

    Historical Context: In the Byzantine, Roman, and Ottoman empires, "despot" was a high-ranking court title.

    Modern Usage: It is used pejoratively to describe leaders who act unfairly or cruelly.

 

Historical "Despotates":

The term also refers to regions ruled by such leaders, particularly in the later Byzantine period, including:

 

    The Despotate of Epirus (1205–1318).

    The Despotate of the Morea.

    The Serbian Despotate.

    The Despotate of Dobruja.

 

In modern political science, this form of governance is marked by a concentration of power.

 

2. The EU's Secret Assault on Your Free Speech. Jacobson, Megan K.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 06 Feb 2026: A15.