Kaip dirbtinis intelektas keičia bet kurio mokslininko – net ir matematiko – darbą

 

Terence’as Tao dažnai įvardijamas, kaip vienas didžiausių pasaulio matematikų, tačiau šiuo metu jis pats matematikos srityje dirba palyginti nedaug.

 

„Esu kovinėje parengtyje“, – sakė jis, gerdamas kavą per, dvi dienas trukusį, matematikos seminarą Kalifornijos universitete Los Andžele (UCLA); renginyje daug kalbėta apie egzistencinę krizę, kurią jo srityje sukėlė dirbtinis intelektas.

 

Vos prieš kelias dienas bendrovė „OpenAI“ paskelbė išsprendusi Navjė-Stokso (Navier-Stokes) lygtis – vieną iš septynių „Tūkstantmečio premijos uždavinių“, kurie beveik šimtmetį kėlė didžiulį galvosūkį patiems ryškiausiems matematikos pasaulio protams.

 

„Taisyklių nebėra“, – interviu metu, vykusiame prieš seminarą jo kukliame kabinete UCLA miestelyje (kuriame jis dirba nuo 1996 m., kai atvyko čia baigęs doktorantūros studijas Prinstone, būdamas vos 20-ies), kalbėjo 51-erių dr. T. Tao. – „Jaučiuosi tarsi nejautrus įvykiams, kurie dar prieš metus būtų mane tiesiog pribloškę. Galbūt, vėliau mane užklups potrauminio streso banga.“

 

Vietoj to, spalio 6 d. jį pasiekė dar didesnė naujiena: „OpenAI“ paskelbė daugiau, nei 350 atradimų beveik visose šios srities šakose, įskaitant algebrą, skaičių teoriją, teorinę informatiką, matematinę logiką ir topologiją.

 

Matematikai liko priblokšti: tie, kurie buvo visai arti sprendimo uždavinių, prie kurių dirbo daugelį metų, staiga suprato, kad dirbtinis intelektas juos aplenkė.

 

Dr. Tao, nuolatinį profesoriaus statusą gavęs būdamas vos 24-erių, teigė, kad patyrusiems akademikams dirbtinis intelektas kelia mažesnę grėsmę, nei pradedantiesiems. Visgi matematikos bendruomenė atsakymų tikisi būtent iš jo. Jis pripažįsta, kad dėl savo garsaus vardo tapo neoficialiu šios srities atstovu – vaidmuo, kuris šiuo metu atima didžiąją dalį jo laiko.

 

Iki šiol jis atliko tilto tarp lėto aukštosios matematikos pasaulio ir milžinišku greičiu besivystančio dirbtinio intelekto vaidmenį. Dr. Tao, pasitelkiantis dirbtinį intelektą skaičiavimams atlikti, kodui rašyti, informacijos paieškai didžiuliuose literatūros kloduose bei idėjų generavimui, su „OpenAI“ modeliais eksperimentuoja nuo 2023 metų. Jis puoselėjo viltį dėl ateities, kurioje derėtų geriausios abiejų pasaulių savybės.

 

Tačiau po „OpenAI“ paskelbtų naujienų jis pasijuto išnaudotas. „Dar prieš metus palaikiau gana gerus santykius su daugeliu „OpenAI“ darbuotojų“, – sakė jis neseniai vykusiame pokalbyje telefonu.

 

„Daugelis žmonių, su kuriais bendravau, laikėsi panašios nuomonės, kaip turėtų būti naudojamas dirbtinis intelektas – t. y. mokslininkų galimybėms plėsti.“ Visgi skubėjimas skelbti naujus atradimus, pasak jo, atskleidė tikruosius jų tikslus.

 

Jie „panaudojo matematiką savo reikmėms – modelių vertinimui“, – teigė jis.

 

„Šiuo metu nematau galimybės konstruktyviai bendradarbiauti.“ Jo pasipiktinimas aiškiai atsispindėjo įraše plačiai skaitomame matematikos tinklaraštyje „Proofs and Prompts“ po to, kai spalio 6 d. „OpenAI“ pristatė savo naujovę.

 

„Esu sukrėstas dėl daugybės „žmogaus-metų“ tyrimų – ypač atliktų jaunųjų matematikų, – kurie yra lengvabūdiškai sutrikdomi ar sužlugdomi“, – rašė jis.

 

„Kaip neįmanoma „atgirdėti“ filmo siužeto atskleidimo ar kryžiažodžio užuominos, taip neįmanoma taip pat vaisingai ir turiningai nagrinėti problemos, kai jau žinomas jos sprendimas.“ Jis apgailestavo dėl „nepasirinkto kelio ir galimybių, prarastų karštligiškose lenktynėse, kuriant šią technologiją“.

 

Tiek pat meno, kiek ir mokslo

 

Šios profesijos krizės esmė – grėsmingas klausimas. Jei sudėtingų problemų sprendimas yra matematikos misija, kas nutiks, kai mašinos tai galės daryti greičiau?

 

Didelė dalis aukštosios matematikos srities veiklos – įdarbinimas, paaukštinimas pareigose, doktorantų rengimas ir pripažinimas – grindžiama matematiko parengtų straipsnių (rašytinių dokumentų, kuriuose išdėstyti įrodymai) sudėtingumu, kokybe ir poveikiu.

 

Vyrauja nuomonė, kad problemų sprendimas, pasitelkiant dirbtinį intelektą, yra neišvengiama ateitis, tačiau niekas tiksliai nežino, kaip atrodys tas naujas pasaulis. „Artimiausiais metais išliks didelis neapibrėžtumas“, – praėjusį mėnesį konstatavo matematikų grupė, susirinkusi Harvarde aptarti doktorantūros studijų klausimų.

 

Ataskaitoje pabrėžiama, kad dirbtinis intelektas atveria „įdomių naujų galimybių“. Tačiau tarp jos eilučių jaučiama žmonių, kuriuos matematika traukė dėl intelektinio nuotykio sprendžiant problemas, netekties nuotaika; tas procesas dažnai kelia didelį nusivylimą, tačiau kartais – jaudulį ir euforiją, kai asmeninis proveržis lemia pažangą visoje srityje.

 

„Juk yra tekę patirti nušvitimo akimirkų, tiesa? – interviu klausė Ravi Vakilis, žymus Stanfordo matematikas ir Amerikos matematikų draugijos prezidentas. – Staiga viskas aplinkui tampa aišku.“ Teorinė arba „grynoji“ matematika – dr. Tao sritis – vertinama tiek dėl savo meninės, tiek dėl mokslinės vertės. Pagrindinis jos tikslas – plėsti supratimą apie pačios matematikos platumą.

 

Skirtingai, nei taikomosios matematikos atstovai, kurie dažniausiai pasitelkia dirbtinį intelektą, spręsdami praktines inžinerijos, finansų, orų prognozavimo ir kitų mokslo sričių problemas, grynosios matematikos specialistai tyrinėja formas, struktūras, skaičius bei abstrakčias sąvokas.

 

Vis dėlto grynoji matematika, be daugybės kitų pasiekimų, galiausiai prisidėjo prie interneto, mikroschemų, GPS, kibernetinio saugumo technologijų, šifravimo sistemų, kompiuterinės tomografijos ir kitų inovacijų sukūrimo.

 

2006 m. dr. Tao kartu su trimis kolegomis sukūrė matematinę suspaustojo signalo atkūrimo (*compressed sensing*) teoriją, kuri leido pagreitinti MRT tyrimus. Šiandien MRT aparatais galima gauti, realiuoju laiku rodomus, plakančios širdies vaizdus, ​​o daugelį vaikų galima tirti, netaikant sedacijos.

 

„Šauksmas pagalbos“

 

Nors jis ir teigia esąs pasirengęs kovai, dr. Tao visai neprimena kario. Savo kabinete jis kalbėjo tyliai, su melodingu australišku akcentu; buvo savikritiškas, kartais – sąmojingas, apgailestavo dėl anksčiau jį siejusių ryšių su „OpenAI“ ir visiškai neatitiko kankinamo, niūraus matematikos genijaus stereotipo. Jis garsėja savo šviesiu būdu gana uždaroje grynosios matematikos srityje, o studentai pabrėžia jo kuklumą.

 

Jis vilkėjo nublukusius mėlynus džinsus ir laisvus „polo“ marškinėlius, kurie, atrodė, nerūpestingai krito ant jo smulkaus kūno. Beveik visą sienos ilgį užimančioje lentoje buvo surašyti skaičiavimai, kuriuos atliko vienas iš trijų šiuo metu, jam vadovaujant, doktorantūros studijas atliekančių studentų – Benas Goldmanas. Netoliese stovėjo dviratis, kuriuo dr. Tao atvažiavo į darbą; ant bagažinės virš galinio rato plastikiniame maišelyje buvo pritvirtinti iš namų atsinešti pietūs.

 

„Tai maisto likučiai, prieš tris dienas gaminto, patiekalo“, – pasakė jis.

 

Didžiąją laiko dalį jis skiria tam, ką vadina „bendruomenės telkimu“: buria matematikų grupes, kuria strategijas, bendrauja su žiniasklaida, skaito paskaitas apie dirbtinį intelektą ir teikia konsultacijas. „Tai tarsi pagalbos šauksmas, – sakė jis. – Negaliu jiems padėti, nes neturiu tam laiko ir resursų, tačiau galiu nurodyti kitą žmogų, su kuriuo jie galėtų pasikalbėti.“

 

Jo paties, jau 20 metų gyvuojantis, tinklaraštis tapo svarbiausiu matematikos pasaulio informacijos šaltiniu; jame vis dažniau skelbiami kviestinių autorių įrašai, taip pat pastabos iš jo dėstomų magistrantūros ar doktorantūros kursų bei naujausios matematikos srities naujienos. Tą dieną, kai jis paskelbė pareiškimą (kurį pasirašė kartu su 24 kitais Fildso medalio – matematikos srities Nobelio premijos atitikmens – laureatais), kuriame „OpenAI“ taikomi matematiniai metodai įvardyti kaip žalingi šiai sričiai, jo tinklaraštis sulaukė 100 000 peržiūrų. „Žmona sako, kad aš – tarsi „The Huffington Post“, – tarė jis.

 

Jo lengvabūdiška nuotaika išsisklaidė, kai jis ėmė pasakoti apie dalyvavimą „OpenAI“ reklaminiame vaizdo įraše anksčiau šiais metais. Šios istorijos ištakos siekia praėjusius metus, kai D. Trumpo administracija sustabdė 600 mln. JAV dolerių vertės mokslinių tyrimų finansavimą UCLA (Kalifornijos universitetui Los Andžele). Tai kėlė grėsmę universiteto Grynosios ir taikomosios matematikos instituto, kuriame dr. Tao eina specialiųjų projektų direktoriaus pareigas, egzistavimui.

 

Dr. Tao kreipėsi į „OpenAI“, vykdydamas skubią lėšų rinkimo akciją, ir laboratorija sutiko finansuoti, institute vyksiantį, seminarą (pasak dr. Tao, tai kainavo 60–70 tūkst. JAV dolerių). Renginys įvyko kovą; tuo metu „OpenAI“ su juo įrašė valandos trukmės vaizdo interviu, kuriame jis kalbėjo apie, dirbtinio intelekto (DI) teikiamą, naudą ir keliamą riziką.

 

Jis tikėjosi, kad bus paskelbtas visas vaizdo įrašas. Tačiau „OpenAI“ jį sutrumpino iki vienos minutės: „Manau, kad tai jau pasirengė plačiajai auditorijai“, – sako dr. Tao apie DI, sparčiai rašydamas lentoje, o linksma muzika fone tarsi skatina jį nesustoti.

 

Savo tinklaraštyje jis pripažino davęs „OpenAI“ leidimą naudoti šią reklamą. Visgi, vėliau rašė, kad turėjo „tvirčiau prieštarauti“.

 

„OpenAI“ atstovas spaudai Laurence’as Fauconnet pranešime teigė: „Vertiname bendradarbiavimą su Terence’u ir plačiąja matematikų bendruomene.“ Pasak jo, laboratorija „dirba su bendruomene, siekdama, kad DI pažanga virstų gilesniu žmonijos supratimu ir naujais atradimais, ir toliau atsižvelgsime į jos pastabas.“

 

(„The New York Times“ padavė į teismą „OpenAI“ ir „Microsoft“, kaltindamas jas autorių teisių pažeidimais, naudojant naujienų turinį, susijusį su DI sistemomis. Abi bendrovės šiuos kaltinimus atmetė.)

 

Dr. Tao nebuvo sužavėtas tuo, kaip „OpenAI“ aprašė Navjė-Stokso (Navier-Stokes) uždavinio sprendimą. „Techniškai tai įskaitoma, – sakė jis. – Tačiau nė vienas ekspertas, su kuriuo kalbėjausi, iš tikrųjų nesuprato viso argumento.“ Jis teigė, kad naujausioje versijoje tekstas geresnis, nors ir pavadino ją „nevienalyte“. Pasak jo, kai kuriuose straipsniuose jo darbai buvo tinkamai cituojami ir, regis, plėtojami, jam priimtina, kryptimi. Visgi „nėra tokio autoriaus, su kuriuo galėčiau nuoširdžiai pasikalbėti apie gautus rezultatus“.

 

Dr. Tao jau praėjusį mėnesį žinojo, kad „OpenAI“ rengia spalio 6 d. numatytą pristatymą, ir tuomet būsimus rezultatus pavadino „toksinėmis atliekomis“. Dabar jis juos vadina „galbūt, apdorotomis atliekomis“.

 

760 balų už SAT matematikos dalį, būnant vos 8-erių

 

Pirmoji matematikos seminaro diena – tema buvo dalinių diferencialinių lygčių sritis „dirbtinio intelekto amžiuje“ – prasidėjo 9 val. ryto nedidelėje auditorijoje. Instituto direktorius Dimitris Šliachtenka pasveikino kelias dešimtis mokslininkų, tarp kurių buvo atstovų iš Harvardo, Prinstono ir Tokijo universitetų bei Sandijos nacionalinių laboratorijų, kur atliekami šalies branduolinio arsenalo bandymai. Auditorijoje tvyrojo laukimo nuotaika: visi nekantravo išgirsti dr. Tao mintis apie tai, ką jiems gali paruošti dirbtinis intelektas.

 

„Mūsų pirmajam pranešėjui pristatymo nereikia“, – tarė dr. Šliachtenka.

 

Ir išties – pristatymo nereikėjo. Kai dr. Tao pakilo iš savo vietos ir žengė prie tribūnos, galima drąsiai teigti, kad dauguma salėje esančiųjų jau laikė jį legenda. Australijoje gimęs kinų imigrantų šeimoje, jis savarankiškai išmoko skaityti, būdamas vos dvejų, o SAT matematikos egzamino dalyje surinko 760 balų, būdamas 8-erių, bei Fildso medalį pelnė, sulaukęs 31-erių.

 

Medalis jam buvo skirtas už pasiekimus harmoninėje analizėje – sudėtingų bangų skaidymo į paprastesnes tyrinėjimo srityje, – taip pat už darbus, susijusius su dalinėmis diferencialinėmis lygtimis, adityviąja skaičių teorija bei kombinatorika. Fildso medalio komitetas ypač išskyrė garsiausią dr. Tao darbą, atliktą kartu su matematiku Benu Greenu (Ben Green) ir žinomą, kaip Greeno-Tao teorema; ja įrodyta, kad egzistuoja savavališkai ilgos, tolygiai išsidėsčiusios pirminių skaičių sekos – tai buvo milžiniškas laimėjimas šioje srityje [1].

 

Stovėdamas prie tribūnos UCLA universitete, dr. Tao pradėjo nuo atsiprašymo. Jis pasakojo planavęs vasarą skirti „gyvosios skaičiuoklės“ – dirbtinio intelekto kuriamo ir prižiūrimo tinklo, kuriame kaupiami akademiniai rezultatai iš eksplicitinės analitinės skaičių teorijos (itin sudėtingos matematikos srities), – plėtojimui. „Tačiau pastarosiomis savaitėmis buvau šiek tiek blaškomas ir šiam projektui neskyriau tiek laiko, kiek norėjau“, – sakė jis.

 

Savo kalbą jis baigė dar vienu atsiprašymu. Tinklas nebuvo baigtas. Jam užbaigti jis buvo numatęs visą rugsėjį, tačiau „tuo tarpu nutiko kai kas kita“. Susirinkusieji supratingai nusijuokė.

 

Intensyviausia diskusija apie dirbtinį intelektą vyko po pietų. Kartais viskas priminė grupinės terapijos seansą.

 

„Kai gilinamės į tai, koks yra žmogaus – matematiko – vaidmuo, galbūt, turėtume grįžti prie matematikos ištakų?“ – klausė Tatjana Toro (Tatiana Toro), Kalifornijos universiteto Berklyje veikiančio „Simons Laufer“ matematikos mokslų instituto direktorė.

 

Andrea Bertozzi, UCLA matematikos bei mechanikos ir aerokosminės inžinerijos profesorė, sakė, kad studijų laikų matematikoje jai labiausiai patiko tai, jog galėdavai „sėstis su pieštuku“, puodeliu kavos bei popieriaus lapu „ir įrodinėti teiginius“. Ji paminėjo „Navier-Stokes“ lygčių sprendimo kainą: „OpenAI“ duomenimis, 10 000 agentų „būriui“ prireikė 88 valandų, kad būtų parengtas 165 puslapių ilgio įrodymas. „Ar tai kainavo apie 6 milijonus dolerių?“ – klausė ji. „Greičiau jau 22“, – tarė kažkas iš auditorijos.

 

Tai paskatino diskusiją apie tai, kad dirbtinio intelekto (DI) kaina yra nedemokratiška, ypač matematikams iš besivystančių šalių. „Pusė pasaulio liks nuošalyje“, – sakė dr. Toro.

 

Dr. Tao, kuriam atiteko paskutinis žodis, pritarė, kad šiai sričiai reikia kritiškai įvertinti savo veiklą ir ateities kryptį. Tačiau jis svarstė: atsižvelgiant į tai, kaip sparčiai viskas vyksta, galbūt tas „savirefleksijos procesas vyksta, tarsi taikant ginklą į smilkinį“. Auditorija prapliupo juoku.

 

„Akivaizdi, bet nutylima problema“

 

P. Goldmano, kaip ir dviejų kitų dr. Tao doktorantų, ateitis nėra aiški. Jam 25-eri; baigęs Čikagos universitetą, dabar jis studijuoja ketvirtuosius metus penkerių metų trukmės programoje. Jis nežino, ką norėtų veikti įgijęs daktaro laipsnį, tačiau teigia, kad jį jau seniai traukia kūrybiškumas, būdingas matematiniams tyrimams.

 

„Nesakau, kad būtinai bandžiau įrodyti tai, kas po 30 metų bus įtraukta į kiekvieną vadovėlį“, – sakė jis. Tačiau jis džiaugtųsi tokiu įrodymu, „kuriame tarsi atsispindėtų mano paties mąstymas, kuriame būtų mano „DNR“ ir dėl kurio žmonės – bent jau dėl to vieno rezultato – norėtų sužinoti, kaip aš apie tai mąsčiau“.

 

Po naujausio „OpenAI“ pristatymo p. Goldmanas sakė toliau tęsiantis disertacijos tyrimus, „net jei juos gali paversti beverčiais koks nors ne itin tvarkingas šių įmonių artimiausiais mėnesiais paskelbtas rankraštis“. Jis sakė nusivylęs, „matydamas, kaip sritis, kurią myliu, yra tarsi nualinama ir išgrobstoma“.

 

Siddharthas Mulherkaras, penktųjų metų dr. Tao doktorantas, teikia paraiškas dėl podoktorantūros pozicijų kitam rudeniui – tai kitas žingsnis ilgame kelyje į nuolatinio profesoriaus vietą. Dr. Tao, kaip ir kitiems, leido jam darbe naudoti DI. Visgi, kai teikdamas paraišką darbui, jis nurodo, kad DI padėjo parengti jo pateiktą įrodymą, tai kaip bus vertinamas jis pats?

 

„Žinoma, nenoriu tiesiog spausti mygtukų ir gauti atsakymus į uždavinius“, – sakė 27-erių p. Mulherkaras, gimęs Kalifornijoje, bet su tėvais persikėlęs į Indiją ir ten gyvenęs iki tol, kol atvyko studijuoti į UCLA.

 

Pasak jo, naujausias „OpenAI“ pristatymas privertė jį jaustis dar labiau neužtikrintą. „Praleidau nemažai laiko, mokydamasis tapti mokslininku matematiku tradicine prasme“, – teigė jis. Jis supranta, kad prireiks naujų įgūdžių, tačiau kokie jie bus ir „kaip atrodys ši karjera bei kas joje bus vertinama – man visiškai neaišku“.

 

26-erių Arianas Nadjimzadahas, dar vienas penktųjų metų doktorantūros studentas, dirbantis su dr. Tao, sakė buvęs šokiruotas naujausio „OpenAI“ pranešimo, kuriame teigiama, jog išspręsta keturmatė Kakeya hipotezė ir kitos, su jo paties darbu susijusios, problemos. „Turėjau kelioms dienoms atidėti matematinius darbus“, – pasakojo jis.

 

Ypač jį nuvylė „OpenAI“ pateiktas įrodymo aprašymas, kuriame aiškinama ši hipotezė. „Rezultatą itin sunku skaityti, jame vartojamas mums, šios srities specialistams, visiškai neįprastas žargonas“, – sakė jis. „Kai rezultatą skelbia žmogus, viskas kitaip. Jis prisiima atsakomybę. Skaito pranešimus ir padeda kitiems suprasti.“

 

Šį akademinį ketvirtį p. Nadjimzadahas studijuoja „Mittag-Leffler“ institute,  netoli Stokholmo ir ieško podoktorantūros pozicijos. Vadovaudamasis dr. Tao patarimu, teikdamas paraiškas darbui jis nurodo, kaip „OpenAI“ spalio 6 d. pristatyta naujovė siejasi su jo dabartiniu darbu ir ateities planais.

 

„Jis tiesiog pasakė, kad svarbu aptarti akivaizdžią, bet nutylimą problemą“, – sakė p. Nadjimzadah.

 

Terapijos seansai

 

Dr. Tao nuomone, artimiausiais metais reikės iš naujo permąstyti matematiką – arba bent jau matematikos mokymą. Harvardo ataskaitoje iš esmės rekomenduojama matematiką labiau orientuoti į žmogų: daktaro laipsniai turėtų būti suteikiami ne tiek už disertacijos tekstą (kaip daroma dabar), kiek įvertinus kruopštų žodinį gynimą. Studentai turėtų nuolat demonstruoti dėstytojams gebėjimą sklandžiai kalbėti apie savo darbą.

 

Praėjusią savaitę dr. Tao žengė dar toliau: skaitydamas paskaitą Kalifornijos technologijų institute, jis pristatė jo matematikos ateities viziją. Pasak jo, nepaisant „OpenAI“ naujovių, daugelis pažangiausios matematikos problemų tebėra neišspręstos, matematika išlieka begalinė, o uždavinių sudėtingumas – neribotas. Kadangi dirbtinis intelektas suteikė matematikams galimybę rinkti duomenis milžinišku mastu, jie vis dažniau dirbs didelėse grupėse, bendradarbiaudami prie anksčiau neįsivaizduojamų projektų.

 

Dr. Tao, su kiekvienu iš trijų savo studentų susitinkantis kartą per savaitę, teigė, kad kiekvienas susitikimas „vis labiau primena terapijos seansą, o ne technines konsultacijas“. Savo studentams jis atsako: „Jei susitelksite tik į tai, ką galėjote daryti anksčiau, perspektyva atrodys niūri.“

 

Todėl jis suteikia vilties patardamas ne kovoti, o priimti situaciją, kurią diktuoja būtinybė. Uždavinių sprendimas – tai ne tikslas, o kelionė, o, pakeliui išmoktos, pamokos dažnai yra svarbesnės už patį atsakymą. Užuot savarankiškai sprendę vieną uždavinį, jie gali pasitelkti dirbtinį intelektą dešimčiai uždavinių išspręsti, taip pat naujiems dėsningumams bei klausimams atrasti.

 

„Jiems teks pasitelkti vaizduotę“, – sakė jis. „Tai kūrybiškumo metas, ir labai tikiuosi, kad studentai priims šį iššūkį. Jie to neieškojo. Tačiau manau, kad daugelis jų mus nustebins.“” [2]

 

1. Greeno–Tao teorema yra svarbus skaičių teorijos rezultatas, kurį 2004 m. įrodė Benas Greenas ir Terence’as Tao. Joje teigiama, kad pirminių skaičių sekoje yra bet kokio ilgio aritmetinių progresijų.

Pagrindiniai faktai

•     Pagrindinis teiginys: bet kuriam natūraliajam skaičiui *k* galima rasti *k* pirminių skaičių seką, sudarančią aritmetinę progresiją (skaičių seką, kurioje gretimi nariai skiriasi tuo pačiu pastoviu dydžiu).

•           Begalinės sekos: teorema garantuoja, kad tokios progresijos ne tik egzistuoja bet kokiam ilgiui *k*, bet ir kad kiekvienam konkrečiam ilgiui jų yra begalė.

•     Pavyzdys: kai *k* = 5, tinkama pirminių skaičių aritmetinė progresija yra 5, 11, 17, 23, 29 (kiekvienas skaičius didėja pastoviu 6 vienetų skirtumu).

 

2. ‘I’m on a War Footing’: Terry Tao and the Crisis in Math. Bumiller, Elisabeth.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 16, 2026.

How Artificial Intelligence Is Changing the Work of Any Scientist, Even the Work of a Mathematician

 

“Terence Tao is typically described as one of the world’s greatest living mathematicians, but right now he is doing very little math.

 

“I’m on a war footing,” he said while grabbing coffee during a two-day math workshop at the University of California, Los Angeles, that was rife with talk about the existential crisis that artificial intelligence has created in his field.

 

Days earlier OpenAI had announced that it had solved the Navier-Stokes problem, one of seven “Millennium Prize problems” that had stymied the greatest minds in math for nearly a century.

 

“There are no rules any more,” Dr. Tao, 51, said in an interview before the workshop in his modest office on the U.C.L.A. campus, his home since 1996, when he arrived after completing his doctorate at Princeton at the age of 20. “I’m just numb to what would have been jaw-dropping events for me a year ago. At some point, maybe I’ll get hit by a whole wave of PTSD.”

 

Instead he was hit by a bigger bomb on Oct. 6, when OpenAI released more than 350 findings in nearly every subfield of the profession, including algebra, number theory, theoretical computer science, mathematical logic and topology.

 

Stunned mathematicians, some who were close to solving problems they had worked on for years, found themselves beaten in an instant by A.I.

 

Dr. Tao, who has been a tenured professor since the age of 24, said senior academics like himself are not as threatened by A.I. as those starting out. But the math world is looking to him for answers. He has accepted that his celebrated status has made him an unofficial spokesman for the field, a job that for now is consuming most of his time.

 

Until recently his job was as a bridge between the slow-moving world of higher math and the scorching speed of A.I. Dr. Tao, who uses A.I. as an assistant to run calculations, write code, search vast troves of literature and brainstorm ideas, has been experimenting with OpenAI’s models since 2023. He was an enthusiast for a “best of both worlds” future.

 

OpenAI’s releases have now left him feeling used. “As recently as a year ago, I had a pretty good relationship with many employees at OpenAI,” he said in a recent phone conversation.

 

“A lot of people I interacted with shared a very common vision of how A.I. should be used — you know, to empower scientists.” But the rush to publish new findings, he said, shows their true purpose.

 

They “used math for what they needed, which was to evaluate their models,” he said.

 

 “At this point, I don’t see a way to constructively engage.”

 

His anger was clear in a post on the widely read math blog Proofs and Prompts after OpenAI’s Oct. 6 release.

 

 “I am horrified by the many person-years” of research, particularly by young mathematicians, “being casually disrupted or destroyed,” he wrote.

 

“Much as one cannot unhear a movie spoiler or a crossword clue, one cannot explore a problem as profitably and richly once one is aware of an existing solution.” He mourned, he added, “the path not taken, and the opportunities lost in the frantic race to develop this technology.”

 

As Much Art as Science

 

At the heart of the crisis in the profession is a menacing question. If solving hard problems is a mission of math, what happens when machines can do it faster?

 

 So much of higher math — hiring, promotions, graduate training and acclaim — is based on the difficulty, quality and the impact of papers (the written documents explaining proofs) that a mathematician produces.

 

The consensus is that A.I.-assisted problem solving is the inevitable future, but no one knows exactly what that new world will look like. “Deep uncertainty will persist in these next years,” a draft report by a group of mathematicians meeting at Harvard on Ph.D. education concluded last month.

 

A.I. does offer “exciting new possibilities” the report reassured. But implicit in its pages was the sense of loss among humans drawn to math for the intellectual adventure of problem solving — often deeply frustrating, sometimes thrilling and euphoric if a personal breakthrough leads to an advance in the field.

 

“You’ve had epiphanies, right?” Ravi Vakil, a prominent Stanford mathematician and the president of the American Mathematical Society, asked in an interview. “Suddenly everything in the room becomes clear.”

 

Theoretical, or “pure” math — the math of Dr. Tao — is loved as much for its art as its science. Its primary goal is to add to the understanding of the vastness of math itself.

 

Unlike applied mathematicians, who have generally embraced the power of A.I. to help them solve practical problems in engineering, finance, weather forecasting and other sciences, pure mathematicians study shapes, structures, numbers and abstract concepts.

 

Still, pure math ultimately has led to, among many other advances, the creation of the internet, microchips, GPS, cybersecurity, encryption, CT scans and other medical procedures.

 

In 2006 Dr. Tao and three partners created the mathematical theory of compressed sensing, which sped up the scan times of MRIs. Today MRIs can produce real-time images of the beating heart, and many children can be scanned without sedation.

 

‘Screaming for Help’

 

He may say he is battle ready, but Dr. Tao hardly projects as a warrior. In his office, he spoke softly in a lilting Australian accent, was self-deprecating, occasionally funny, upset about the relationship he once had with OpenAI and far from the stereotype of a tortured, brooding math genius. He is known for his sunniness in the rarefied realm of pure math, and students remark on his modesty.

 

He was dressed in faded blue jeans and a loose polo shirt that seemed to hang absent-mindedly from his slight frame. A blackboard that ran nearly the length of the room was covered with computations by one of his three current Ph.D. students, Ben Goldman. Nearby was the bike Dr. Tao had ridden to work, with his lunch from home in a plastic bag strapped onto the rack over the back wheel.

 

“It’s leftovers from three days ago,” he said.

 

He spends much of his time in what he calls “community organizing” — pulling together groups of mathematicians, strategizing, responding to the media, delivering lectures on A.I., counseling. “It’s someone screaming for help,” he said. “I can’t help them because I have no bandwidth, but I can identify somebody else they can talk to.”

 

His own 20-year-old blog has become math’s front page, filled increasingly with guest posts from others but also notes from the graduate class he is teaching and breaking math news. The day he posted a statement he signed along with 24 other winners of the Fields Medal, math’s version of the Nobel Prize, that called OpenAI’s math “detrimental” to the field, his blog shot to 100,000 views.

 

“My wife says I’m The Huffington Post,” he said.

 

His lightheartedness faded as he talked about appearing in a promotional video for OpenAI earlier this year. Its roots were in the Trump administration’s suspension last year of $600 million in research grants to U.C.L.A. that threatened the existence of the university’s Institute of Pure and Applied Mathematics, where Dr. Tao is director of special projects.

 

Dr. Tao reached out to OpenAI as part of an emergency fund-raising drive, and the lab agreed to sponsor a workshop at the institute for what Dr. Tao said was $60,000 to $70,000. It was held in March, when OpenAI conducted an hourlong video interview with him in which he talked about the benefits and risks of A.I.

 

He expected the entire video to be posted. OpenAI instead cut it to one minute: “I think it’s ready for prime time,” Dr. Tao says of A.I. as he writes rapidly on a blackboard and a soundtrack of joyful music seems to urge him on.

 

He gave OpenAI permission to use the ad, he acknowledged in his blog. But in retrospect, he wrote, he should have “pushed back harder.”

 

An OpenAI spokesman, Laurance Fauconnet, said in a statement that “we value our engagement with Terence and the wider mathematics community.” The lab, he said, is “working with the community to turn progress in A.I. into deeper human understanding and new discoveries, and we will continue to act on its feedback.”

 

(The New York Times has sued OpenAI and Microsoft, claiming copyright infringement of news content related to A.I. systems. The two companies have denied those claims.)

 

Dr. Tao was not impressed with the writing in OpenAI’s proof of the Navier-Stokes problem. “It is technically readable,” he said. “But no expert I’ve talked to has actually understood the whole argument.” He said the writing is better in the latest release, though he called it a “mixed bag.” Some papers appropriately cited his work, he said, and seemed to have advanced it in a way he thought was plausible. Still, “there is no author that I can have a real conversation with about the results.”

 

Dr. Tao was aware last month that OpenAI was working on the Oct. 6 release and at the time called the coming results “toxic waste.” Now he calls them “maybe treated waste.”

 

A 760 on the Math SAT at Age 8

 

The first day of the math workshop — the topic was the field of partial differential equations “in the age of A.I.” — got underway in a small auditorium at 9 a.m. The institute’s director, Dimitri Shlyakhtenko, welcomed several dozen academics, including a batch from Harvard, Princeton, the University of Tokyo and Sandia National Laboratories, the home of the nation’s nuclear stockpile testing. The room was expectant, waiting to hear from Dr. Tao on what he thought A.I. might have in store for them.

 

“Our first speaker does not require introduction,” Dr. Shlyakhtenko said.

 

Indeed he did not. As Dr. Tao popped up from his seat to take his place at the lectern, it is safe to say that most in the room already knew him as a legend. Born to Chinese immigrant parents in Australia, he taught himself to read at the age of 2, scored 760 on the math portion of the SAT at 8 and won his Fields Medal at 31.

 

The medal was for his advances in harmonic analysis — the study of breaking down complex waves into simpler ones — but also for work in partial differential equations and the fields of additive number theory and combinatorics. The Fields Medal Committee cited Dr. Tao for his most famous work, with the mathematician Ben Green, on what is known as the Green-Tao theorem, which proved that there are arbitrarily long, evenly spaced sequences of prime numbers — a monumental achievement in the field [1].

 

Up at the lectern at U.C.L.A., Dr. Tao began with an apology. His plan, he said, had been to spend the summer developing a “living spreadsheet,” or network, built and maintained by A.I., of academic results about explicit analytic number theory, an unforgiving subfield of math. “But I’ve been a bit distracted in the last few weeks, and I have not actually devoted as much time to this project as I wanted to,” he said.

 

He finished with another apology. The network was not complete. He had budgeted all of September to get it done, but “some things happened in the meantime.” The crowd chuckled knowingly.

 

The most intense discussion on A.I. came after lunch. Sometimes it seemed like a group-therapy session.

 

“As we soul-search about what the role of the human mathematician is, shouldn’t we go back to where mathematics came from?” said Tatiana Toro, the director of the Simons Laufer Mathematical Sciences Institute at the University of California, Berkeley.

 

Andrea Bertozzi, a U.C.L.A. professor of math and mechanical and aerospace engineering, said that one thing she liked about college math was that “you sat down with your pencil” and coffee and paper, “and you could prove things.” She brought up the cost of solving Navier-Stokes, which OpenAI said took a swarm of 10,000 agents 88 hours to produce a 165-page proof. Was it “something like $6 million?” she asked.

 

“More like 22,” someone in the audience said.

 

This led to a round of comments that the cost of A.I. is undemocratic, particularly to mathematicians in developing nations. “Half the world is going to fall behind,” Dr. Toro said.

 

Dr. Tao, who had the last word, agreed that the field needed to do some soul-searching. But, he mused, given how fast things were moving, maybe he was doing “soul-searching at gunpoint.” At that point, the room laughed.

 

‘The Elephant in the Room’

 

Mr. Goldman, like Dr. Tao’s two other Ph.D. students, is facing an ambiguous future. He is 25, a graduate of the University of Chicago and now in his fourth year of a five-year program. He doesn’t know what he wants to do after he gets his doctorate, but he said he has long been drawn to the creativity of math research.

 

“I’m not saying I was necessarily trying to prove the thing that’s going to be in every textbook 30 years from now,” he said. But he would be happy with a proof “that feels like the argument is me somehow, that has my DNA in it and that people will at least for that one result want to know the way I thought about something.”

 

After the latest OpenAI release, Mr. Goldman said he was plowing ahead with the research for his dissertation, “even if it can be made obsolete by some messy manuscript released by these companies in the next coming months.” He was upset, he said, “to see a field that I love being sort of strip mined.”

 

Siddharth Mulherkar, a fifth-year Ph.D. student of Dr. Tao, is applying for postdoctoral research jobs for next fall, the next step on the long pursuit of a tenured professorship. Dr. Tao has given him, like the others, the OK to use A.I. in his work. And yet when he discloses on a job application that A.I. helped with the proof he submitted, how will he himself be evaluated?

 

“Obviously I don’t want to just be pushing buttons and getting answers to problems,” said Mr. Mulherkar, 27, who was born in California but moved to India with his parents and lived there until he arrived at U.C.L.A.

 

OpenAI’s latest release, he said, has made him even more uncertain. “I’ve spent quite some time training to become a research mathematician in the traditional sense,” he said. He knows he’ll need new skills, but what they are and “what this career is going to look like and what it will value is completely unclear to me.”

 

Arian Nadjimzadah, 26, another fifth year Ph.D. student of Dr. Tao, said he was shocked by OpenAI’s latest release claiming to have solved the four-dimensional Kakeya conjecture and other problems related to his own work. “I had to take a couple days from working on math,” he said.

 

He was particularly frustrated, he said, with the writing in OpenAI’s proof explaining the conjecture. “The result is extremely difficult to read and uses very unfamiliar jargon to us in the field,” he said. “That’s the nice thing when a person posts a result. They’re accountable. They give talks about it, and they help people understand.”

 

Mr. Nadjimzadah is studying this academic quarter at the Institut Mittag-Leffler outside of Stockholm and is looking for a postdoctoral job. At the advice of Dr. Tao, he is including in his job applications how OpenAI’s Oct. 6 release connects to his current work and future plans.

 

“He just said it’s important to address the elephant in the room,” Mr. Nadjimzadah said.

 

Therapy Sessions

 

To Dr. Tao, the next few years will require the reinvention of math, or at least of math education. The Harvard report recommended, essentially, that math become more human-centric: Doctorate degrees should not be rewarded primarily on the text of a dissertation, as they are now, but more on a rigorous in-person defense. Students should regularly show professors they can speak fluently about their work.

 

Dr. Tao went further last week when he presented what he sees as the future of math in a lecture at the California Institute of Technology. Despite OpenAI’s releases, he said, most problems at the frontiers of math are unsolved, math remains infinite and the difficulty of problems is therefore boundless. Since A.I. has given mathematicians the ability to collect data on such a vast scale, they will increasingly work in large groups collaborating on once-unimagined projects.

 

Dr. Tao, who sees each of his three students once a week, said every meeting is “increasingly a therapy session more than technical guidance.” His answer to them is that “if you focus on only the things you could do before, it looks bleak.”

 

So he has offered hope with advice that amounts to acceptance born of necessity rather than fighting a war. Problem solving is not a destination but a journey, and lessons learned along the way are often more important than the answer itself. Rather than solving a single problem on their own, they can use A.I. to solve 10 problems and find new patterns and more questions to ask.

 

“They will have to use their imagination,” he said. “This is a time for creativity, and I do hope students rise to the challenge. They didn’t ask for it. But I think many of them will surprise us.”” [2]

 

1. The Green–Tao theorem is a major result in number theory proven by Ben Green and Terence Tao in 2004. It states that the sequence of prime numbers contains arbitrarily long arithmetic progressions.

Key Facts

•           Core Claim: For any natural number k, you can find a sequence of k prime numbers that form an arithmetic progression (a sequence of numbers spaced out by the exact same constant gap).

•           Infinite Sequences: The theorem guarantees that not only do these progressions exist for any length k, but there are infinitely many such progressions for any given length.

•     Example: For k = 5, a valid arithmetic progression of primes is 5, 11, 17, 23, 29 (each number increases by a common difference of 6).

 

2. ‘I’m on a War Footing’: Terry Tao and the Crisis in Math. Bumiller, Elisabeth.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 16, 2026.

Ilgaamžiškumas tėra šių laikų pasninkavimas: Silicio slėnis, kurortai, maisto papildų gamintojai – visi siekia amžinojo gyvenimo. O kaip pirmiausia pagerinti senėjimo procesą?

 

„Ten jis sėdi, tarsi eiliniame kape. Įduba žolėje yra metro ilgio, keturiasdešimties centimetrų pločio ir kaip tik tiek gili, kad jis galėtų patogiai atsisėsti. Karstui šiek tiek per sekli, bet tinka sėdėti tiesiai. Be to, tai ne laidojimas, o ilgesnis gyvenimas. Arba bent jau geresnė sveikata per papildomus metus, kuriuos jis turės. Viskas, ką galite padaryti, tai sėdėti ir stebėti, klausytis paukščių.“ „Tai ramina“, – sako Hubertas Stähle. Buvęs WDR simfoninio orkestro valtornas yra nuo kaklo iki kojų aplipęs moliu. Jis dėvi žalią kepuraitę apsaugai nuo saulės; kitaip tai tik oda.

 

Jis prikrovė du pilnus karučius, ant viršaus užpylė 20 litrų vandens, ir sėdi apie 45 minutes – kartą ar du per dieną. Nuo tūkstantmečio pradžios jis bent kartą per metus leidžiasi į šias molio maudynių atostogas, kartais dešimčiai, kartais dviem savaitėms. Jis stebi, klausosi, valgo sveiką maistą ir žavisi, kiek ilgai ilsisi visi aplinkiniai. Akivaizdu, kad vos kelios svečių namų vietos, balkonai su vaizdu į sodus, žalias parkas, sporto centras, sauna, o už viešbučio teritorijos – Nahe upė su vynuogynais. „Sėdint iškyla daug dalykų, kurie kitaip liktų po antklode“, – sako Stähle.

 

Tai vyksta Menschel's Vitalresort jau 99 metus. Senose nuotraukose matyti savininko tėvas, kuris, būdamas 89 metų, vis dar dažnai lankosi teritorijoje, kaip vaikas molyje. Dvi tetos neseniai mirė, būdamos 95 ir 97 metų. Jos buvo ilgaamžės, nors tai niekada nebuvo aiškiai pasakyta. Anuomet daugiausia dėmesio buvo skiriama pastoriaus Felke's pasninko programai ir purvo vonioms. Šiandien viskas kitaip: „Svečiai pas mane ateina su pilna dėže maisto papildų ir tvarkaraščių“, – sako dr. Matthias Menschel, kurorto savininkas, kuris jį valdo kartu su seserimi Birgit ir kartu su žmona Gudrun atlieka medicinos praktiką.

 

Menschelių kurorte susiduria dvi populiarios ilgaamžiškumo temos – termino, kuris vokiškai skamba daug techniniau ir mažiau daug žadantis – charakteristikos: viena vertus, yra noras daryti gera savo kūnui, kad paskutinius metus gyventume nerūpestingiau. Kita vertus, yra nenutrūkstamas, įrodymais pagrįstas mūsų laikų savęs optimizavimas. Negailestingas fizinio pasirengimo ir miego stebėjimas, kalorijų skaičiavimas, antioksidantai ir kolagenas miltelių pavidalo gėrimuose. Ir galbūt, slapta, amžinojo gyvenimo viltis. Kai kuriems, ne tik slapta.

 

Terminas „ilgaamžiškumas“ apima daugiau nei tik techninę „ilgaamžiškumo riziką“. Griežti aktuarai tai apskaičiuoja naudodami patikimas mirtingumo lenteles. „Rinkoje vyrauja aukso karštinės mentalitetas“, – sako Michaelas Altewischeris, sveikatingumo veteranas, įkūręs Vokietijos ilgaamžiškumo draugiją, nes per ilgai per mažai žmonių klausėsi jo nuolatinių pabrėžimų, kad viešbučiai ir medicina ateityje bus kartu.

 

 

Menschelio molio vonia ir noras pasiekti amžinąjį gyvenimą yra du kraštutinumai judėjime, kuris lėtai, bet užtikrintai plinta – per konferencijas, socialinę žiniasklaidą ir gydytojų kabinetus. Ir, kaip dažnai nutinka, tempą diktuoja technologijų broliai iš Silicio slėnio: Peteris Thielis, Markas Zuckerbergas, Larry Ellisonas ir „Google“ įkūrėjas Sergey Brinas. Vyrai, kuriems atrodo pasibaisėtina, kad žmonės kada nors turi mirti. Vėliausiai nuo Donaldo Trumpo inauguracijos praėjusiais metais tapo aišku, kad kai kuriems iš jų svarbiausia ne geresnis gyvenimas, o mokslinės fantastikos ekonomika, iš kurios jie patys gaus daugiausia naudos.

 

 

Peteris Thielis kartą pasakė: „Visada jaučiau stiprų jausmą, kad mirtis yra siaubingas, siaubingas dalykas.“ Tai buvo prieš vienuolika metų „Washington Post“. Nuo tada milijardierius investavo į startuolius, kurių tikslas – paspartinti ląstelių tyrimus. Vienas iš jų bankrutavo. Jis svarsto, ar po mirties bus užšaldytas kriogeniškai, o vėliau gyvas atšildytas. Kriogenika nemirtingumui. „Aš mieliau su tuo kovoju“, – apie mirtį sakė Thielis. „Beveik kiekviena pagrindinė liga yra susijusi su senėjimu.“

 

Menschelio „Vital Resort“ centre žmonės gyvena iki devyniasdešimties vidurio, bet negyvena amžinai. Du trečdalius laiko jis dirba gydytoju, todėl turi daugiau laiko kalbėtis nei įprastoje praktikoje. Likusį laiką jis kartu su seserimi vadovauja šeimos verslui. Kai kalbiesi su lieknu gydytoju, kartais jautiesi lyg kalbėtum su dviem žmonėmis.

 

Tam tikru momentu jo tokia pat liekna žmona Gudrun Herzel užsimena apie Mėlynąsias zonas – penkis pasaulio regionus, kuriuose, kaip teigiama, daugiau žmonių nei bet kur kitur gyvena virš 100 metų. Okinava (Japonija), Sardinija (Italija), Nikojos pusiasalis (Kosta Rika), Ikarija (Graikija) ir Loma Linda (JAV). Jokių sukčiavimų, jokių sekimų.

 

„Japonai, kurie sulaukė 100 metų, nelabai rūpinosi maistu ir visą gyvenimą buvo liekni“, – sako gydytojas ir užeigos savininkas Menschelis. Problema, pasak jo žmonos Herzel, yra ta, kad sveikatos priežiūros sistema skiria per mažai laiko prevencijai, nes lėtinės ligos eikvoja išteklius. „Ilgaamžiškumas gali būti maža galimybė senti sveikai ir sistemai taupyti išteklius“, – sako ji. Dar ilgas kelias.

 

Dieną prieš tai, septynias valandas automobiliu į pietryčius, „Biogena Plaza“ priimamajame Kople, netoli Zalcburgo, susirinko mokyklos klasė. Devyniolika mergaičių, vienas berniukas. Registratūroje – prekystalis su labai draugišku personalu. Už jo – maisto papildų gamintojo salonas: darbuotojas įtraukia grupę į pokalbį. Kas ką nors žino apie geležies trūkumą? „Ar jūs taip pat ką nors darote, kad priaugtumėte ir numestumėte svorio?“ – klausia vienas iš mokinių iš netoliese esančio miesto. Atsakymas – taip. Darbuotojas veda klasę į kriokamerą.

 

Kriokameros: terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio kryos, reiškiančio „ledas“ arba „užšaldyti“, ir Peterio Thielio kūryboje tai reiškia bundančią fantaziją. „Biogena“ – tai tiesiog krioterapijos kamera, kurioje tris minutes galite pabūti –87 laipsnių Celsijaus temperatūroje. Tai kainuoja mažiau nei apsilankymas pirtyje ir turėtų skatinti regeneraciją. „Kas jau vyresnis nei 18 metų?“ – klausia darbuotojas. Pakyla septynios rankos. Galimybė patiems tai išbandyti. Minus 87 laipsniai Celsijaus su kojinėmis, pirštinėmis, kepure ir veido kauke gali atrodyti kaip amžinybė, net kai jūsų mėgstamiausia daina groja „Spotify“.

 

Aukščiau sėdi Michaelas Kohlbergeris, biologas ir fitneso treneris. Jis vadovauja „Biogena“ Įrodymų ir švietimo komandai ir pradėjo dirbti įmonėje prieš penkerius metus. Sekmadienį jis įteikė daktaro disertaciją ir pradėjo dirbti pirmadienį. Jis vartoja: multivitaminus, magnį, ašvagandą, antioksidantus, vynuogių sėklų ekstraktą, kreatiną, beta-alaniną, omega-3 riebalų rūgštis ir vitaminą C. Kiekvienas papildas turi savo vietą, sako jis, nes darbo pasidalijimas, šiuolaikinės dietos ir mankštos modeliai lėmė tai, kad trūksta to, kas kažkada buvo mūsų maisto dalis.

 

„Medžiotojai-rinkėjai gyveno vidutiniškai iki 70 metų“, – sako Kohlbergeris. „Šiandien mums sukaks 85-eri, o per tą laiką persirgau dviem lėtinėmis ligomis. Taigi, mums ne ką geriau.“

 

„Biogena“ siekia glaudesnių ryšių su medicinos specialistais ir siūlo aukštos kokybės papildus už prieinamą kainą. „Biogena One“ pradinis rinkinys, kurio užtenka apie 30 dienų, kainuoja 129 eurus. Salone taip pat yra biohackingo, tarpinės hiperoksijos gydymo ir kriokameros. „Tai dalykai, kurie susiję ne tik su gyvenimo būdu, bet ir su našumu.“

 

Studentų grupė lipa dviem laiptų aikštelėmis ir per tiltą patenka į gamybos zoną. Pro didelius langus jie mato darbuotojus, sveriančius, kapsuliuojančius, barstančius dulkes ir pildančius miltelius. Vienas darbuotojas dėvi kepurę, apsauginius drabužius ir veido kaukę. Jis dažnai stabdo konvejerio juostą, kuria gabenamos mažos cukranendrių produktų dozės. „Biogena“ planuoja plėstis; jos IPO numatytas liepos mėnesį. Tačiau tai ne masinė gamyba, o labiau automatizuotas gamybos procesas.

 

Kohlbergeris, žinoma, yra įsitikinęs savo verslo modeliu, tačiau jis toli gražu nėra technologijų brolių mokslinės fantastikos ekonomika. Ilgaamžiškumas čia taip pat yra pagrindinis veiksnys. Idėja – padaryti gyvenimą sveikesnį senatvėje. „Sveikatos optimizavimas gali nueiti per toli ir tapti obsesyviu“, – sako jis. Tačiau papildai turi didelį pranašumą net ir prieš farmacijos pramonę: „Jei yra trūkumas, papildai gali turėti labai didelį skirtumą sveikatai, kuris nusveria vaistų poveikį“, – sako jis.

 

Po dviejų dienų Raunheime netoli Frankfurto. Viename iš tų viešbučių, kuris savo egzistavimą skolingas vien dėl savo artumo oro uostui. Šešiasdešimt trys mokslininkai tamsiame kambaryje iš Kinijos, Indijos, Egipto, Meksikos, Argentinos ir daugelio Europos šalių. Jauniausias dalyvis yra 20 metų odontologijos studentas iš Uzbekistano. Jie tyrinėja biožymenis, optimizmą, navikus ir vyresnio amžiaus suaugusiųjų gyvenimo kokybę. Tarpdisciplininiai: psichologai, gydytojai, biochemikai ir psichologai. Dabartinis ilgaamžiškumo tyrimų pakraštys.

 

Tačiau įžanginis pranešėjas nėra iš universiteto. Thomas Klaholz yra sporto mokslininkas ir 20 metų dirbo su įmonėmis. Jos nori sumažinti darbuotojų nedarbingumą. Jis Jis kalbasi su jais. apie mitybą, stresą ir ilgaamžiškumą lemiančius veiksnius. Jo pranešimas pavadintas „Septynios ilgo ir sveiko gyvenimo paslaptys“. Šioje ekspertų aplinkoje jis iš anksto patikslina, kad tai, žinoma, nėra jokios paslaptys. Ir vis dėlto kai kurie iš jų prilimpa.

 

Pavyzdžiui, šie skaičiai: 53 procentai vokiečių turi antsvorio, 64 procentai kenčia nuo streso, 69 procentai turi virškinimo problemų, 42 procentai nepakankamai mankštinasi ir 53 procentai vartoja skausmą malšinančius vaistus bent kartą per mėnesį. Visa tai, anot jo, trukdo ilgaamžiškumui. Tačiau nereikia koreguoti nė vieną iš šių veiksnių, bet visus.  „Tačiau yra perfekcionizmo pavojus. Nebūtina visko daryti 100 procentų“, – sako Klaholzas. Tada jis atskleidžia savo paslaptį. Ilgo gyvenimo formulė: sveikai maitintis, nesveikai maitintis, protingai sportuoti (tai ne sporto, o kasdienio gyvenimo klausimas), planuoti poilsį, rasti pusiausvyrą tarp streso ir apsivalymo, mokytis ir keistis. Galiausiai: patirti prasmę.

 

Ar tai ir investuotojo bei verslininko Bryano Johnsono receptas? Jis yra žmogus, kuris puikuojasi socialiniuose tinkluose, suvartoja daugiau nei 100 papildų per dieną ir kuriam buvo suleista sūnaus kraujo plazma. Jis investuoja į įmones, kurios siekia praplėsti ilgaamžiškumo ribas. Johnsonas griežtai laikosi 1977 kalorijų per dieną dietos. Visos jo savęs optimizavimo pastangos negalėjo sutrukdyti jam birželį viešai atskleisti savo autoimuninį gastritą.

 

Užtamsintame Frankfurto oro uosto kambaryje Thomas Klaholzas baigė savo pranešimą. Toliau – vokietė, rumunė ir izraelietis. Pirmasis tyrėjas tiria, kaip motyvuoti vyresnio amžiaus žmones reguliariai matuoti rankų jėgą naudojant techninius asistentus. Rumunijos tyrėjas dirba su psichologiniais modeliais ir empiriškai įrodė, kad optimistiški ir viltingi tiriamieji taip pat turėjo stabilesnę sveikatą. O Izraelio tyrėjas tyrinėjo mažai ištirtą baltymo RIPK2 poveikį sveikatai. Trys kalbos, trys tyrimo perspektyvos, jokios mokslinės fantastikos. Ilgaamžiškumas paprastiems žmonėms.

 

Ryte Hubertas Stähle sėdi su žmona Birgit Schmidt-Hurtienne šešėlinėje vietoje priešais vieną iš svečių namų Menschel's Vitalresort kurorte. Jis rašo laiškus ranka. Tam jis neturi laiko kasdieniame gyvenime, nors yra išėjęs į pensiją. Vyresnės Menschel šeimos moterys buvo pavyzdžiai, sako jis. Tačiau jos niekada nebūtų to pavadinusios ilgaamžiškumu.

 

Ilgaamžiškumas turi išmatuojamumo problemą. Koks poveikis gaunamas išgėrus kolageno miltelių 100 kartų? Koks poveikis atsisakant antros taurės vyno? „Turtas ir perteklius yra didžiulės problemos“, – sako gydytojas Matthias Menschel. Jis buvo išrinktas į Vokietijos ilgaamžiškumo draugijos valdybą. Tačiau iš tikrųjų jis vis dar daro daugumą dalykų taip, kaip jo šeima darė nuo 1928 m.

 

Pietums Hubertas Stähle į savo lėkštę įsidėjo mocarelos ir kuskuso. Jis pridėjo brokolių ir morkų. Mėsa ir žuvis Menschelių meniu buvo neseniai, tik kelias dienas. Jo žmona dar nesimaudė purvo vonios, todėl jau mėgaujasi mėlynių pyragu. Cukraus kiekis sumažintas. Per šias atostogas ji skaitė Jameso Hiltono romaną „Dingęs horizontas“. Tai apie keturis vakariečius, kurie po politinių neramumų prieš savo valią atsiduria Himalajų slėptuvėje (Šangri La), kur visi sulaukia labai senatvės. Jie tik lėtai pripranta prie naujos aplinkos. „Tai kaip čia“, – sako Schmidt-Hurtienne: „Viskas vyksta labai lėtai; tai apie ilgą gyvenimą, apie sveikatą, apie savo pasaulį.“ Ji negalėjo nesišypsoti, kai 221 puslapyje pasirodė terminas „ilgaamžiškumas“. Knygoje, išleistoje 1933 m.

 

Stähle ruošiasi maistui; jis netgi baigė suvalgyti mėlynių pyragą. Jis kalbasi su nuolatiniu klientu prie gretimo staliuko apie tai, kaip gaila dėl ramybės ir tylos, kad mobiliųjų telefonų apribojimai nebėra taip griežtai taikomi. Po to jis nueina į automobilių stovėjimo aikštelę ir sėda į savo automobilį. Jis nuvažiuoja į Kirschrothą, gretimą kaimą. Vyno darykloje „Theis“ jis nusiperka sauso Pinot Gris. Jis susitarė susitikti su žmona terasoje saulėlydžio metu. Iki to laiko butelis bus atšaldytas.“ [1]

 

1. Longevity ist auch nur modernes Heilfasten: Das Silicon Valley, Kur-Hotels, Supplement-Hersteller - alle streben nach dem ewigen Leben. Wie wäre es, zuerst das Altern zu verbessern? Von Philipp Krohn, Fotos Thomas Dashuber und Emil Eichinger. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 21 July 2026: 16. 

"Longevity" Is Really Just Modern Therapeutic Fasting: Silicon Valley, wellness retreats, and supplement manufacturers are all striving for eternal life. But what if we focused on improving the aging process first

"There he sits, as if in a row grave. The hollow in the grass is a meter long and forty centimeters wide—just deep enough for him to be comfortable. A bit too snug for a coffin, perhaps, but perfect for sitting upright. Besides, the point isn't burial, but living longer. Or at least enjoying better health during the extra years he has ahead of him. "You can just sit and look around, listen to the little birds." "It’s soothing," says Hubert Stähle. The former WDR Symphony Orchestra horn player is covered in clay from head to toe. He wears a green cap for sun protection; otherwise, it’s just skin.

 

He has slathered on two wheelbarrow-loads, added 20 liters of water, and sits there for about forty-five minutes—once or twice a day. Since the turn of the millennium, he has taken this kind of clay-bath holiday at least once a year, for ten or fourteen days at a time. Watching, listening, eating wholesome food, and marveling at the advanced age everyone around him reaches. Within sight are a handful of guesthouses, balconies overlooking orchards, a green park, fitness facilities, and a sauna hut; just outside the hotel grounds flows the Nahe River, flanked by vineyards. "Sitting around like this brings out a lot of things that would otherwise stay buried deep inside," says Stähle.

 

Things have been done this way at Menschel’s Vitalresort for 99 years. Old photographs show the proprietor’s father—who, at 89, is still frequently seen on the premises—playing in the clay as a child. Two aunts recently passed away at the ages of 95 and 97. They lived long lives, back before that was ever given a special name. In the past, the focus here was on Pastor Felke’s fasting program and the clay baths. Today, things are different: "Guests come to me with shoeboxes full of dietary supplements and schedules," says Dr. Matthias Menschel, the proprietor who runs the resort with his sister Birgit and shares the on-site medical practice with his wife, Gudrun.

 

At the Menschels', the elements defining the "longevity" trend—a term that sounds far more technical and less promising when translated into German—collide: doing good things for the body in order to live one's final years more carefree—on one side. And the ruthless, evidence-based self-optimization of modern times on the other. Relentless fitness and sleep tracking, calorie counting, antioxidants and collagen in powdered drink mixes. And perhaps, quite secretly, the hope for eternal life. For some, not just secretly.

 

The term "longevity" implies more than the technical "longevity risk" calculated by stern actuaries using reliable mortality tables. "There’s a gold-rush atmosphere in the market," says Michael Altewischer, a wellness veteran who founded the German Longevity Society because, for a long time, too few people listened when he reiterated that hotels and medicine would eventually go hand in hand.

 

Menschel’s clay bath and the desire to achieve eternal life represent two extremes of a movement that is spreading slowly but steadily—across professional conferences, social media, and medical practices. And as is so often the case, Silicon Valley "tech bros" are setting the pace: Peter Thiel, Mark Zuckerberg, Larry Ellison, Google founder Sergey Brin. Men who find it outrageous that human beings must eventually die. Especially since Donald Trump took office last year, it has become clear that for some of them, the goal is not a better life, but a science-fiction economy from which they themselves stand to profit the most.

 

Peter Thiel once said: "I’ve always had this strong feeling that death is a terrible, terrible thing." That was eleven years ago in the *Washington Post*. Since then, the billionaire has invested in start-ups aimed at accelerating cell research. One went bankrupt. He is considering having himself frozen after he dies so that he can be thawed out alive later. Cryogenics for immortality. "I prefer to fight [it]," said Thiel regarding death. "Almost every major disease is linked to aging."

 

At Menschel’s wellness resort, people reach their mid-nineties, yet they do not live forever. He spends two-thirds of his time working as a doctor—able to devote more time to conversation than in a conventional practice—while spending the rest running the family business with his sister. Talking to the slender physician, it sometimes feels as though one is speaking with two different people.

 

At some point, his wife Gudrun Herzel—who is also slender—brings up the "Blue Zones": the five regions worldwide where more people reportedly live past the age of 100 than anywhere else—Okinawa (Japan), Sardinia (Italy), the Nicoya Peninsula (Costa Rica), Ikaria (Greece), and Loma Linda (USA). There is no trickery involved in these places, nor any tracking.

 

"The Japanese people who reached 100 didn't make a big deal out of food, and were slim all their lives," says doctor and innkeeper Menschel. The problem, says his wife Herzel, is that the healthcare system leaves too little time for prevention because chronic patients consume the resources. "Longevity could offer a small chance to age healthily and save resources within the system," she says. It is a long road ahead.

 

The day before, seven hours' drive to the southeast, a school class gathers in the reception area of ​​the Biogena Plaza in Koppl, near Salzburg. Nineteen girls, one boy. In the reception area, there is a counter staffed by very friendly personnel. Behind it lies the supplement manufacturer’s showroom: a staff member strikes up a conversation with the group. Who knows anything about iron deficiency? "Do you also do anything for gaining or losing weight?" asks one of the students from the nearby city. The answer is yes. The staff member guides the class to the cryo-chamber.

 

Cryo: The term derives from the Greek word *kryos*, meaning "ice" or "freezing"—and, for Peter Thiel, representing a fantasy of reawakening. Here at Biogena, it is simply a cold chamber that gives you a bit of a kick-start at minus 87 degrees Celsius for three minutes. It costs less than a sauna session and is intended to promote recovery. "Who is over 18?" the staff member asks. Seven hands go up. A chance to try it out for themselves. Minus 87 degrees—wearing socks, gloves, a hat, and a face mask—can feel like a long time, even with a favorite song playing on Spotify.

 

One floor up sits Michael Kohlberger, a biologist and fitness trainer. He heads Biogena’s Evidence & Education team and joined the company five years ago—starting the very next day after submitting his doctoral thesis. He takes: a multivitamin, magnesium, ashwagandha, Antioxidant, grape seed extract, creatine, beta-alanine, omega-3 fatty acids, vitamin C. Each supplement has its place because the division of labor, modern diets, and current patterns of physical activity mean we lack nutrients that used to be present in our food.

 

"Hunter-gatherers lived to be 70 on average," says Kohlberger. "Today we live to be 85, but in the meantime, we go through two chronic illnesses." So, we aren't much better off."

 

Biogena seeks to align itself with medical professionals and offers high-quality supplements at a premium price point. A "Biogena One" starter pack, sufficient for about 30 days, costs 129 euros. The showroom also features biohacking, Intermittent Hyperoxic Treatment, and a cryochamber. "These are things that aren't just about lifestyle; they also boost performance."

 

The group of students climbs two flights of stairs and crosses a bridge into the production area. Through large windows, they watch employees weighing out powder, encapsulating it, removing dust, and filling containers. One employee is wearing a hairnet, protective clothing, and a face mask. He repeatedly stops the conveyor belt carrying small containers made of sugarcane. Biogena plans to expand, with an IPO scheduled for July. Yet, this isn't mass production; it is more akin to automated artisanal manufacturing.

 

Kohlberger is naturally convinced of his business model, but he is far removed from the "sci-fi economy" of tech bros. Here, too, longevity is strongly linked to the idea of ​​making life healthier in old age. "Health optimization can go too far and become obsessive," he says. However, he notes that supplements offer a major advantage—even over the pharmaceutical industry: "If there is a deficiency, supplements can make a huge difference to one's health—surpassing the effect of a medication," he says.

 

Two days later in Raunheim, near Frankfurt. One of those hotels that owe their existence entirely to their proximity to the airport. Sixty-three scientists are gathered in a dimly lit room; they hail from China, India, Egypt, Mexico, Argentina, and many European countries. The youngest participant is a 20-year-old dental student from Uzbekistan. They are conducting research on biomarkers, optimism, Tumors, quality of life for the elderly. An interdisciplinary group: psychologists, medical professionals, and biochemists. The cutting edge of longevity research.

 

However, the proceedings kick off with a speaker from outside the academic world. Thomas Klaholz is a sports scientist who has spent 20 years working with companies aiming to reduce employee absenteeism. He discusses nutrition, stress, and factors contributing to longevity with them. His presentation is titled "Seven Secrets of a Long and Healthy Life." In this gathering of experts, he is quick to note—preemptively—that these are not actually secrets. Yet, certain points still resonate.

 

For instance, the figures: 53 percent of Germans are overweight, 64 percent struggle with stress, 69 percent have digestive issues, 42 percent do not get enough exercise, and 53 percent take painkillers at least once a month. All of this stands in the way of longevity. It is not just a matter of tweaking one of these variables; but there is a danger of perfectionism. You don't have to do everything 100 percent," says Klaholz. Then he reveals his secret. The formula for a long life, he says, is: eat healthily, practice healthy abstinence, get sensible exercise (not a matter of sports, but of everyday life), schedule downtime, find a balance between stress and cleansing, learn, and change. Finally: find meaning.

 

Is this also the recipe followed by investor and entrepreneur Bryan Johnson? He is the man who puts himself on display on social media, consumes over 100 supplements a day, and has had his son’s blood plasma administered to himself. He invests in companies aiming to push the boundaries of longevity. Johnson strictly adheres to a 1,977-calorie daily diet. Yet, for all his self-optimization efforts, he was forced to publicly disclose in June that he had developed autoimmune gastritis.

 

In the darkened room at Frankfurt Airport, Thomas Klaholz has finished his presentation. Next up are a German woman, a Romanian woman, and an Israeli man. The first researcher is studying how to use assistive technology to encourage older adults to measure their grip strength regularly. The Romanian researcher works with psychological models and has empirically demonstrated that optimistic, hopeful subjects enjoyed more stable health. And the Israeli researcher has focused on the little-studied health effects of the protein RIPK2. Three languages, three research horizons—no science fiction here. Longevity for ordinary people.

 

Earlier that morning, Hubert Stähle sits with his wife, Birgit Schmidt-Hurtienne, in a shady spot outside one of the guesthouses at Menschel’s Vitalresort. He is writing letters by hand—something he doesn't get around to in his daily life, even though he is retired. The older ladies of the Menschel family set a fine example. Yet they would never have called it "longevity."

 

Longevity has a problem with measurability. What is the effect of drinking collagen powder 100 times? What impact does skipping that second glass of wine have? "Affluence and excess are huge issues," says physician Matthias Menschel. He has joined the board of the German Society for Longevity. Yet, in practice, he still does most things just as his family has done since 1928.

 

For lunch, Hubert Stähle has piled mozzarella and couscous onto his plate, accompanied by broccoli and carrots. Meat and fish are relatively new additions to the Menschel menu, served only on select days. His wife hasn't taken the clay bath yet, so she has already moved on to the blueberry cake—a reduced-sugar version. During this vacation, she read the novel *Lost Horizon* by James Hilton. It tells the story of four Westerners who, following political unrest, find themselves unwillingly in a Himalayan sanctuary (Shangri-La) where people live to a great age. Only gradually do they come to terms with the situation. "It’s just like here," says Schmidt-Hurtienne. "Everything moves at a leisurely pace; it’s about longevity, health, and a world unto itself." She had to smile when the term "longevity" appeared on page 221—in a book from 1933.

 

Stähle catches up on his meal; by now, he too has reached the blueberry cake. He chats with a fellow diner—also a regular—about how the peace and quiet suffers because the restrictions on mobile phone use are no longer strictly enforced. Afterward, he walks to the parking lot and gets into his car. He drives to the neighboring village of Kirschroth, where he buys a dry Pinot Gris from the Theis winery. He has arranged to meet his wife on the terrace for the sunset. By then, the bottle will be chilled.” [1]

 

1. Longevity ist auch nur modernes Heilfasten: Das Silicon Valley, Kur-Hotels, Supplement-Hersteller - alle streben nach dem ewigen Leben. Wie wäre es, zuerst das Altern zu verbessern? Von Philipp Krohn, Fotos Thomas Dashuber und Emil Eichinger. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 21 July 2026: 16. 

Kinijos dirbtinio intelekto modeliai vejasi: nauji dirbtinio intelekto modeliai iš Kinijos neatsilieka nuo „OpenAI“ ir „Anthropic“. Tai supurto akcijų rinkas

 

"Bendrovė, apie kurią šiuo metu kalba visi ir kuri daro įtaką didžiausių pasaulio korporacijų akcijų kainoms, tyli. „Turime politiką, kad negalime atsakyti į jokius žiniasklaidos klausimus“, – sako „Moonshot AI“ darbuotoja. Ji stovi prie Pekine įsikūrusio startuolio stendo Pasaulinėje dirbtinio intelekto konferencijoje Šanchajuje, svarbiausioje Kinijos dirbtinio intelekto parodoje ir konferencijoje.

 

Po kelių mėnesių, kai Kinijos dirbtinio intelekto scenoje šiek tiek nurimo ir dėmesys nukrypo į įvykius JAV, Vidurio Karalystė, pasipildydama daugybe pranešimų, aiškiai parodo, kad ketina formuoti pasaulinę dirbtinio intelekto ateitį.

 

Šanchajaus dirbtinio intelekto konferencijos, kurią penktadienį asmeniškai atidarė prezidentas Xi Jinpingas, metu pirmiausia „Moonshot AI“, o vėliau – milžiniška korporacija „Alibaba“ iš Hangdžou sukėlė ažiotažą savo modeliais.

 

„Moonshot“ modelis „Kimi K3“ dirbtinio intelekto testavimo platformose „Artificial Analysis“ ir „Arena AI“ beveik prilygsta geriausiems „Anthropic“ modeliams „Fable“ ir „GPT-5.6 Sol“. „OpenAI“.

 

Kai kuriose srityse, pavyzdžiui, interneto svetainių programavimo srityje, „Arena-AI“ netgi mato Kinijos modelį pranašesnį už savo JAV konkurentus.

 

Paklausa buvo tokia didelė, kad „Moonshot“ laikinai nustojo priimti naujus abonentus dėl pajėgumų apribojimų.

 

„Alibaba“ modelis „Qwen 3.8 Max“ taip pat iš pradžių sulaukė teigiamų atsiliepimų, tačiau dar nebuvo atliktas panašus išsamus testavimas.

 

„Alibaba“ akcijų kaina pirmadienį vienu metu pakilo daugiau nei penkiais procentais ir užsidarė beveik keturiais procentais aukščiau.

 

„Moonshot AI“ dar nėra viešai kotiruojama, tačiau, remiantis „Bloomberg“ ir „Reuters“ pranešimais, ji planuoja IPO ateinančiais mėnesiais. Šiuo metu bendrovės vertė siekia apie 30 milijardų dolerių.

 

Šie nauji modeliai pabrėžia Kinijos dirbtinio intelekto pramonės dinamiškumą. Pirmąjį pusmetį Pekine įsikūrusi bendrovė „Zhipu AI“ buvo giriama akcijų rinkoje, jos akcijų kaina vienu metu padidėjo daugiau nei dvidešimt kartų nuo sausio pradžioje įvykusio IPO. Tačiau ji patyrė nuostolių dėl stiprių vietinių konkurentų rezultatų. Nuo birželio pabaigos du trečdaliai vertinimų sumažėjo. vėl, ir vien nuo dirbtinio intelekto konferencijos pradžios jie sumažėjo beveik perpus. Kai kurie analitikai taip pat mano, kad tikėtinas reikšmingas „OpenAI“ ir „Anthropic“, kurios taip pat siekia IPO, vertinimų sumažėjimas. Dirbtinio intelekto lustų kūrėjos „Nvidia“ akcijų kaina penktadienį laikinai sumažėjo apie penkis procentus.

 

Taigi, padėtis dirbtinio intelekto pramonėje rodo paraleles su padėtimi kituose sektoriuose, tokiuose kaip automobilių ir saulės energijos pramonė. Aktyvi Kinijos pramonės politika lėmė daugybės įmonių, kurios dalyvauja intensyvioje konkurencijoje ir spaudžia Vakarų konkurentus, atsiradimą.

 

Savo kalboje parodos atidaryme prezidentas Xi Jinpingas pabrėžė Kinijos ambicijas formuoti dirbtinio intelekto sritį. Šanchajuje įsikūrusioje naujoje organizacijoje, vadinamoje Pasaulio dirbtinio intelekto bendradarbiavimo organizacija, Pekinas subūrė 29 šalis iš Pietų pusrutulio, įskaitant daugumą BRICS šalių, tačiau Indija nedalyvavo. Stebėtojų teigimu, Pekinas tokiu būdu nori užsitikrinti rinką savo dirbtiniam intelektui. Šios šalys taip pat atlieka svarbų vaidmenį automobilių pramonėje kaip Kinijos transporto priemonių ir produktų klientės.

 

Parodoje, kuri buvo konferencijos dalis, Pietų Kinijoje duomenų centrus valdanti bendrovė „RJGF“ pristatė savo gaminius. Bendrovės darbuotojai paaiškino, kad šiuos centrus galėtų ekonomiškai efektyviai naudoti Pietryčių Azijos įmonės. Duomenys būtų siunčiami iš Malaizijos, pavyzdžiui, į Guangsi autonominio regiono sostinę Naningą, kur jie būtų apdorojami. „Pietryčių Azija“ yra svarbiausias „Alibaba Cloud“ regionas už Kinijos ribų, sakė skaitmeninės bendrovės stende buvęs darbuotojas. Jie daugiausia aptarnauja ten besiplečiančias Kinijos įmones.

 

Tačiau konkurencija dėl vis geresnių modelių nebuvo dominuojanti tema pačioje parodoje.

 

Daugumoje stendų dėmesys buvo skiriamas produktyvioms programoms ir dirbtinio intelekto agentams, t. y. autonomiškai veikiančioms dirbtinio intelekto programoms.

 

Be sveikatos programėlių, skirtų navikams aptikti ir lėtinėms ligoms valdyti, „Alibaba“ taip pat pristatė akinius, kurie rodo tiesioginius vertimus, ir įrašymo įrenginius, skirtus geresniam užrašų darymui. „Huawei“ demonstravo savo lustų technologiją, taip pat sprendimus finansų sektoriui, energetikos pramonei, kasybai ir kitiems sektoriams. Skambučių centrai. „Tencent“ pristatė dirbtinio intelekto agentus, kurie bus integruoti į visur esančią „WeChat“ programėlę Kinijoje.

 

Humanoidiniai robotai, įprastas vaizdas Kinijoje, yra pagrindinis naujojo penkmečio plano sektorius. Šiais metais parodos dalyviai buvo įsikūrę mažiau centrinėje viršutinio aukšto salėje, kur apie 100 įmonių pristatė humanoidus robotus. Kai kurių F.A.Z. apklaustų lankytojų nuomonė buvo gana niūri: palyginti su praėjusiais metais, beveik nebuvo jokios pažangos.” [1]

 

1. Chinas KI-Modelle schließen auf: Neue KI-Modelle aus der Volksrepublik halten mit Open AI und Anthropic mit. Das schüttelt die Börsen durch. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 21 July 2026: 21.  Von Gustav Theile, Shanghai