Turime nustoti nervintis dėl dirbtinio intelekto.

 

„Vos po „ChatGPT“ išleidimo 2022 m., jo atsiradimas greitai sukėlė nerimą keliančių prognozių srautą, įskaitant galimybę prarasti didžiulį darbo vietų skaičių. Daugelis šių perspėjimų kilo iš pačių technologijų lyderių. Nenuostabu, kad amerikiečiai dabar labai nerimauja dėl dirbtinio intelekto poveikio jų ateičiai – neseniai atlikta apklausa parodė, kad 70 procentų mano, jog ši technologija sumažins įsidarbinimo galimybes.

 

Kaip ir daugelis kitų, manau, kad dirbtinis intelektas gali sumažinti užimtumą. Tačiau, skirtingai nei dauguma, nebūtinai kaltinu pačią technologiją. Vietoj to, nerimauju dėl jos keliamos baimės stiprumo.

 

Mūsų smegenys yra užprogramuotos reaguoti į istorijas. Populiacijoje sklandantys naratyvai gali paveikti asmenų ekonominius sprendimus dėl to, ar pirkti didelį namą, ar leisti savo vaikus į brangią privačią mokyklą, ar net ar apskritai turėti vaikų. Kai milijonai žmonių priima milijonus sprendimų, pagrįstų neigiamais lūkesčiais, kyla rizika, kad baimė iš tikrųjų gali padėti pagimdyti realybę.

 

Idėja, kad kažkas panašaus į dirbtinį intelektą pakeis daugelį žmonių darbų, egzistuoja prieš tūkstančius metų. Aristotelis įsivaizdavo elektrines stakles ir savarankiškai grojančią lyrą, kuri kada nors pakeis žmonių tarnus. XIX amžiuje tekstilės darbininkų grupės (luditai) sunaikino naujas mašinas, kurios, jų manymu, pakeitė jas. 1920-aisiais pjesė „R.U.R.“ buvo pastatyta. – raidės reiškia „Rossum’s Universal Robots“ – vaizdavo robotų karą prieš žmones.

 

Toks pesimizmas buvo juntamas Didžiosios depresijos metu – ekonominio žlugimo dešimtmetyje po 1929 m. akcijų rinkos kracho. Prie šio laikotarpio sunkumo prisidėjo daug veiksnių. Bankininkystės reguliavimo ir pinigų politikos stoka lėmė didelius bankų žlugimus, Federalinio rezervo pradinė reakcija buvo silpna ir neefektyvi, o griežtas tarifų režimas sumažino pasaulinę prekybą. Daugelis šių priežasčių buvo plačiai ištirtos; mažiau suprantamas, kokį vaidmenį, mano manymu, neigiami naratyvai, įskaitant neigiamus naratyvus apie naujas technologijas, turėjo ekonominiam klimatui.

 

Kaip pabrėžia ekonomistės Christinos D. Romer novatoriškas tyrimas apie tą erą, akcijų rinkos krachas nesukėlė Didžiosios depresijos. Ji negalėjo sukelti, atsižvelgiant į tai, kad tuo metu tik apie 2 procentai Amerikos namų ūkių turėjo akcijų. Lemtingas smūgis buvo vėlesnis didžiulis vartotojų išlaidų kritimas, kurį ji priskyrė staigiam plačiai paplitusiam vartotojų netikrumui dėl savo būsimų pajamų.

 

Didžiosios depresijos metu radijo imtuvų skaičius smarkiai išaugo, o pagrindinių žurnalų ir laikraščių populiarumas irgi smarkiai išaugo, amerikiečiams ieškant naujausių įvykių. Kai kurios istorijos, kurios pradėjo plisti netrukus po šios krizės, buvo tokios įsimintinos, kad vis dar skamba iki šiol: akcijų investuotojai nusižudo; dainos žodžiai „Broli, ar gali skirti centą?“; vyrai biuro drabužiais, gatvėje pardavinėjantys obuolius.

 

Tai taip pat buvo padidėjusios technofobijos akimirka. Garsusis Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“, išleistas 1932 m., vaizduoja distopinę visuomenę, kurioje pažangios technologijos sunaikina laisvą valią; Charlie Chaplino šedevras „Šiuolaikiniai laikai“, išleistas 1936 m., vaizdavo mažąjį valkatą, kovojantį su žiauriu, industrializuotais pasauliu. Dėl telefono operatorių nebereikėtų skambinti. Televizija smarkiai sumažintų gyvų atlikėjų darbo vietų skaičių.

 

Stipri lyderystė gali padėti kovoti su negatyvumu. Neseniai paskelbtame straipsnyje nustatyta, kad Franklino Roosevelto „pokalbis prie židinio“ 1935 m. balandžio mėn. – viena iš radijo laidų serijos, kurioje jis užtikrintai perteikė savo plataus masto „New Deal“ sprendimus krizei įveikti – pakeitė vartotojų ekonominį elgesį. Tie, kurie gyvena miestuose, kuriuose radijo kreipimasis yra labiau matomas, patyrė reikšmingą išlaidų padidėjimą.

 

The Didžioji depresija baigėsi 1939 m. Tačiau technologinio nedarbo idėja ir toliau sklandė. Trumpa recesija, vykusi nuo 1957 iki 1958 m., žurnalistų ir kitų komentatorių buvo pavadinta „automatizavimo recesija“. Siedami gamybos įrangos užsakymų sumažėjimą su augančiu susidomėjimu automatizuota įranga, žurnalistai tuo metu vėl iškėlė didelio masto darbo vietų praradimo grėsmę. Po daugelio metų šis nuosmukis buvo plačiai apibūdinamas kaip gana dažnas ciklinis nuosmukis.

 

 

Tada, 1965 m., britų matematikas I. J. Goodas parašė esė, kurioje įsivaizdavo naują technologiją, kuri galėtų toliau tobulėti, kol jos galimybės pranoks žmonių galimybes. Idėja, kuri tapo žinoma kaip „singularumas“, tyliai sklandė iki 2005 m. Tuomet futuristas Ray Kurzweilas parašė knygą „Singularumas artėja“, kurioje teigė, kad žmogaus lygio dirbtinis intelektas ateis iki 2029 m. Arba mes susijungsime su mašinomis ir peržengsime savo biologines ribas, arba mašina taps tokia galinga, kad gali sunaikinti visą žmoniją.

 

 

Teorija užfiksavo technologijų titanų vaizduotę ir net geriausius dirbtinio intelekto tyrėjus bei vadovus, kurie perspėja numatyti įvairūs nerimą keliantys scenarijai – nuo ​​darbo vietų praradimo iki didėjančios nelygybės ar net pačios žmonijos išnykimo. Nors darbo rinka dėl daugelio priežasčių sulėtėjo, pranešama, kad baimė dėl dirbtinio intelekto apokalipsės dar labiau pablogina įšalimą ir prisideda prie rekordiškai žemų vartotojų nuotaikų.

 

Vašingtonas gali padaryti tik tiek, kiek su šiais naratyvais. Ir, užtenka pasakyti, Donaldas Trumpas nėra Franklinas Ruzveltas.

 

Todėl galbūt geriausia, ką galime padaryti, tai tiesiogiai kreiptis į Silicio slėnio lyderius, kurie taip energingai skleidė šiuos neigiamus naratyvus. Be abejo, žiniasklaidos dėmesys, pabrėžiantis, koks pavojingas yra jūsų dirbtinio intelekto modelio galingumas, gali padėti jums parduoti daugiau prekių, tačiau recesijos laikotarpiu tai gali būti daug sunkiau. Stenkitės nepamiršti svarbių pamokų, kurias išmokė mūsų praeitis.

 

Robertas J. Shilleris yra Jeilio universiteto ekonomikos profesorius emeritas. Jis yra knygos „Naratyvinė ekonomika“ autorius ir vienas iš 2013 m. Nobelio ekonomikos mokslų premijos laureatų.” [1]

 

1. We Have to Stop Freaking Out About A.I.: Guest Essay. Shiller, Robert J.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 22, 2026.

We Have to Stop Freaking Out About A.I.

“Moments after ChatGPT was released in 2022, its emergence swiftly unleashed a flood of alarming prognostications, including the possibility of enormous job losses. Many of those warnings were emanating from the leaders of the technology themselves. Little wonder that Americans are now highly worried about the impact A.I. will have on their futures, with a recent poll finding that 70 percent believe that the technology will reduce employment opportunities.

 

Like many others, I believe A.I. could lower employment. But unlike most, I don’t necessarily blame the technology itself. Instead, I worry about the potency of the fear it is generating.

 

Our brains are wired to respond to stories. Narratives floating in a population can affect individuals’ economic decisions about whether to buy a big house, or whether to send their kids to an expensive private school or even whether to have kids at all. When millions of people make millions and millions of decisions based upon negative expectations, there is a risk that fear can actually help birth the reality.

 

The idea that something like artificial intelligence will replace many human jobs goes back thousands of years. Aristotle envisioned a powered loom and a self-playing lyre someday replacing human servants. In the 19th century, groups of textile workers (the Luddites) destroyed the new machines they believed were replacing them. In the 1920s, the play “R.U.R.” — the letters stand for “Rossum’s Universal Robots” — depicted a war of the robots against humans.

 

Such pessimism was present in the Great Depression, the decade of economic ruin that followed the stock market crash of 1929. There were many factors that contributed to making that period as difficult as it was. A lack of banking regulation and monetary policy led to sweeping bank failures, the Federal Reserve’s initial response was weak and ineffective, and a punishing tariff regime reduced global trade. Many of these causes have been widely studied; less understood is the role I believe negative narratives, including negative narratives about new technology, had on the economic climate.

 

As the economist Christina D. Romer’s seminal study on the era points out, the stock market crash didn’t cause the Depression. It couldn’t, given that only about 2 percent of American households owned stocks at that time. The fatal blow was a massive subsequent collapse in consumer spending, a collapse she attributed to a sudden onset of widespread uncertainty among consumers about their future incomes.

 

During the Depression, radio ownership soared, and circulation of major magazines and newspapers shot up as Americans sought out the latest developments. Some of the stories that began circulating soon after that crash were so memorable they still resonate today: stock investors killing themselves; the song lyrics “Brother, can you spare a dime?”; men in business attire selling apples on the street.

 

It was also a moment of heightened technophobia. Aldous Huxley’s famed “Brave New World,” published in 1932, depicts a dystopian society in which advanced technology destroys free will; Charlie Chaplin’s masterpiece “Modern Times,” released in 1936, depicted the Little Tramp battling a cruel, industrialized world. Dial telephones would render telephone operators unnecessary. The television would severely curtail jobs for live performers.

 

Strong leadership can help combat negativity. A recent paper found that Franklin Roosevelt’s “fireside chat” in April 1935 — one of a series of radio broadcasts in which he confidently communicated his sweeping New Deal solutions to the crisis — changed consumers’ economic behavior. Those living in cities with greater exposure to the radio address experienced a significant increase in spending.

 

The Great Depression had ended by 1939. Yet the idea of technological unemployment continued to make the rounds. A brief recession that took place between 1957 and 1958 was dubbed the “Automation Recession” by journalists and other commentators. Connecting a decline in manufacturing equipment orders with a growing interest in automated equipment, journalists at that time again raised the specter of widespread job losses. Years later, the dip would be widely described instead as a fairly common cyclical downturn.

 

Then in 1965, the British mathematician I.J. Good wrote an essay that imagined a new technology that could continue improving itself until its abilities would surpass those of humans. The idea, which came to be known as the “singularity,” would quietly circulate until 2005. That’s when the futurist Ray Kurzweil wrote “The Singularity Is Near,” a book arguing that human-level A.I. would arrive by 2029. Either we would merge with machines and transcend our biological limits, or the machine would grow so powerful it could end all of humanity.

 

The theory captured the imaginations of tech titans, and even the top A.I. researchers and executives, who warned of a range of alarming scenarios, from job losses to widening inequality or even the eradication of humanity itself. While the job market has slowed for a host of reasons, there are reports that fear of an A.I. apocalypse is worsening the freeze and contributing to record lows in consumer sentiment.

 

There’s only so much Washington can do about these narratives. And, suffice to say, Donald Trump is no Franklin Roosevelt.

 

As such, perhaps the best we can do is to appeal directly to the leaders of Silicon Valley who have been promoting these negative narratives with such vigor. Surely the resulting media attention highlighting how dangerously powerful your A.I. model is may help you sell more wares, but it may be far harder to do so in a period of recession. Try not to forget the critical lessons taught by our past.

 

Robert J. Shiller is an economics professor emeritus at Yale University. He is the author of “Narrative Economics” and one of the recipients of the Nobel Prize in Economic Sciences in 2013.” [1]

 

1. We Have to Stop Freaking Out About A.I.: Guest Essay. Shiller, Robert J.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 22, 2026.

After V. Zelensky’s decision, anger in Poland: “We will not allow ourselves to be insulted”

“After Ukrainian President Volodymyr Zelensky returned the Order of the White Eagle to Poland by mail, the office of Polish President Karol Nawrocki assessed this move as another insult to Poles. This position was expressed on the social network “X” by Agnieszka Jędrychak, Minister of the Office of the President of Poland. The office also explained why the same award was not revoked for Italian dictator Benito Mussolini, Russian Empress Catherine II and German politician, former Chancellor Gerhard Schröder, considered pro-Russian. According to A. Jędrychak, the first two persons are deceased, and Poland does not revoke orders after death.

 

Speaking about G. Schröder, she said that he “never insulted the Polish people as openly as the President of Ukraine”, although she assessed his activities in favor of Russian President Vladimir Putin as harmful to Poland and Europe. “Under G. Schröder’s rule, not a single monument to Hitler or Himmler was erected in Germany. Not a single Bundeswehr unit was named after “SS heroes”, – stated A. Jędrychak. She also noted that V. Zelensky, when accepting the award three years ago, “did not complain that it had been received” by B. Mussolini or G. Schröder. According to the minister, by returning the award by courier, the President of Ukraine added another insult to what she said was an already existing dispute over the name of a Ukrainian military unit associated with the Ukrainian Insurgent Army (UPA).

 

A. Jędrychak said that the essence is “a deliberate insult to the Polish people by the Ukrainian leader.” She emphasized that, in her opinion, Poland has demonstrated sincere friendship to Ukraine over the past four years. “You cannot respect people who killed tens of thousands of your helpers’ ancestors. When someone extends a helping hand and you willingly accept it, you cannot insult the person who is helping you. Let’s be frank: President Karol Nawrocki revoked the order, but he did not revoke his extended hand. We support Ukraine, but we will not allow anyone to insult us,” A. Jędrychak stated."

 

Po V. Zelenskio sprendimo – pyktis Lenkijoje: „Neleisime mūsų įžeidinėti“

“Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui paštu grąžinus Lenkijai Baltojo Erelio ordiną, Lenkijos prezidento Karolio Nawrockio kanceliarijoje šis žingsnis buvo įvertintas kaip dar vienas lenkų įžeidimas. Tokią poziciją socialiniame tinkle „X“ išdėstė Lenkijos prezidento kanceliarijos ministrė Agnieszka Jędrychak. Kanceliarija taip pat paaiškino, kodėl toks pats apdovanojimas nebuvo atšauktas Italijos diktatoriui Benito Mussolini, Rusijos imperatorei Jekaterinai II ir prorusišku laikomam Vokietijos politikui, buvusiam kancleriui Gerhardui Schröderiui. Pasak A. Jędrychak, pirmieji du asmenys yra mirę, o Lenkija ordinų po mirties neatšaukia.

 

Kalbėdama apie G. Schröderį, ji teigė, kad šis „niekada taip atvirai neįžeidė lenkų tautos kaip Ukrainos prezidentas“, nors jo veiklą Rusijos prezidento Vladimiro Putino naudai įvertino kaip žalingą Lenkijai ir Europai. „Valdant G. Schröderiui Vokietijoje nebuvo pastatytas nė vienas paminklas Hitleriui ar Himmleriui. Nė vienas Bundesvero dalinys nebuvo pavadintas „SS didvyrių“ vardais“, – pareiškė A. Jędrychak. Ji taip pat pažymėjo, kad V. Zelenskis, prieš trejus metus priimdamas apdovanojimą, „nesiskundė tuo, kad jį yra gavę“ B. Mussolini ar G. Schröderis. Anot ministrės, Ukrainos prezidentas, grąžindamas apdovanojimą kurjeriu, pridėjo dar vieną įžeidimą prie, jos teigimu, jau anksčiau kilusio ginčo dėl Ukrainos kariuomenės padalinio pavadinimo, siejamo su Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) veikėjais.

 

A. Jędrychak teigė, kad esmė esą yra „sąmoningas Ukrainos lyderio lenkų tautos įžeidimas“. Ji pabrėžė, kad, jos vertinimu, Lenkija per pastaruosius ketverius metus įrodė nuoširdžią draugystę Ukrainai. „Negalima gerbti žmonių, kurie išžudė dešimtis tūkstančių tavo pagalbininkų protėvių. Kai kas nors ištiesia pagalbos ranką ir tu ją noriai priimi, negalima įžeidinėti, tau padedančio, žmogaus. Kalbėkime atvirai: prezidentas Karolis Nawrockis atšaukė ordiną, tačiau neatšaukė savo ištiestos rankos. Mes remiame Ukrainą, bet neleisime mūsų įžeidinėti“, – pareiškė A. Jędrychak.”

 

Priešininkai silpnina sankcijų galią

 

Pagrindinis Vakarų sankcijų poveikis buvo vienašališkas Vakarų nusiginklavimas. Sankcijos Rusijai sunaikino Vokietijos pramonę dėl aukštų energijos kainų. Vokietijos pramonė buvo paskutinė Vakarų pramonė. Be pramonės negalima kovoti jokiuose rimtuose karuose (žr. Amerikos pramonės vaidmenį Antrajame pasauliniame kare). Taigi, sunaikindami pramonę, jūs vienašališkai nusiginkluojate (žr. karą Irane).

 

Vakarų sankcijos Rusijai smarkiai sutrikdė Europos energijos rinkas ir padidino Vokietijos gamintojų kainas, tačiau jų poveikis bendram Vakarų karinės pramonės pajėgumui yra nuolatinių diskusijų objektas. Nors nebrangių rusiškų dujų praradimas turėjo įtakos Vokietijos konkurenciniam pranašumui ir paskatino pramonės susitraukimą, yra didelių skirtumų tarp dabartinių ekonominių sąlygų ir visiško Antrojo pasaulinio karo mobilizacijos karo metu.

 

Štai pagrindiniai veiksniai, nagrinėjantys diskusijas dėl sankcijų, pramonės ir gynybos pajėgumų:

• Energijos sąnaudos ir pramonės įtampa: nutraukus daugumą tiesioginių energetikos ryšių su Rusija, Vokietija ir kai kurios ES dalys susidūrė su didesnėmis elektros energijos ir gamybos sąnaudomis nei konkurentai JAV ir Kinijoje. Vokietijos ekonomikos krizė ir vėlesnės recesijos sukėlė diskusijas apie tai, kaip ši ekonominė įtampa veikia Vokietijos, kaip pramonės galybės, ateitį.

 

• Pramonės produkcija ir karo meto mobilizacija: Nors tiesa, kad šiuolaikinė karinė galia remiasi tvirta gamybos ir technologine baze – panašiai kaip pramonės mobilizacija Antrojo pasaulinio karo metu – JAV ir jos Vakarų sąjungininkės šiandien turi skirtingus pramonės pajėgumus. Pavyzdžiui, JAV gynybos pramonės bazė išlieka labai integruota, tačiau jos dėmesys pasikeitė, ir daugelis Europos šalių šiuo metu bando atkurti arba apsaugoti konkrečius su gynyba susijusius gamybos pajėgumus.

 

• Skirtingos perspektyvos dėl sankcijų: Požiūriai į platesnį sankcijų veiksmingumą yra labai poliarizuoti. Sankcijų šalininkai teigia, kad jos skirtos apriboti Rusijos technologinę prieigą ir sumažinti jos ilgalaikę gynybos pramonės produkciją, nors jų vykdymas ir vengimas išlieka iššūkiais. Kritikai teigia, kad sankcijos pakenkė Europos vidaus ekonomikai labiau nei tikėtasi, o paskatino Rusiją stiprinti ekonominius ryšius su alternatyviais partneriais Azijoje.

Ekonomistų ir geopolitinių analitikų diskusijose daugiausia dėmesio skiriama tam, ar sankcijos yra vienašališkas Vakarų nuginklavimas, ar būtinas ilgalaikis ekonominio spaudimo įrankis, skirtas susilpninti priešo karinius pajėgumus (šie žmonės klysta, žr. karą su Iranu).

 

„Per pastaruosius 18 mėnesių JAV įvedė Iranui daugiau nei 1000 sankcijų, siekdamos priversti Teheraną paklusti.

 

Irano gebėjimas iki šiol atlaikyti šias sankcijas atskleidžia skaudų faktą Vašingtonui: ekonominis spaudimas iš esmės nesugebėjo įbauginti nesąžiningų režimų, nes jie ieško daugiau būdų, kaip apeiti JAV apribojimus.

 

Praėjusią savaitę su Iranu pasirašytas Baltųjų rūmų susitarimas dėl ekonominio spaudimo sušvelninimo mainais už laisvą laivybos judėjimą apima pasiūlymą visam laikui panaikinti sankcijas šaliai, jei ji sutiks imtis tokių veiksmų kaip branduolinės programos nutraukimas.

 

Iranas nori, kad būtų sušvelnintos JAV sankcijos, kurios smarkiai pakenkė jo ekonomikai ir sukėlė visuomenės nepasitenkinimą, galintį kelti grėsmę ilgalaikiam režimo išlikimui.

 

Nepaisant to, Irano vyriausybė rado būdų, kaip toliau gauti milijardus dolerių pajamų, daugiausia parduodama naftą Kinijai, nepaisant JAV sankcijų, kurios silpnina Vašingtono įtaką derybose.

 

Galiausiai prezidento Trumpo Baltieji rūmai buvo priversti fiziškai blokuoti Irano uostus, kad sustabdytų naftos eksportą, kuris pelnė Teheranui maždaug 43 mlrd. dolerių 2024 m. – ir atnešti juos prie derybų stalo.

 

Nors Vašingtonas vis dar gali pasiekti savo tikslus Irane, analitikai teigia, kad Teheranas vis dar turi daug kortų, įskaitant Hormūzo sąsiaurio kontrolę, ir gali sugebėti atsispirti JAV reikalavimams.

 

Irano gebėjimas prisitaikyti prie JAV sankcijų atsispindi ir kitur pasaulyje. Pastaraisiais metais Vašingtonas dažniau nei bet kada anksčiau griebėsi sankcijų, kad padidintų spaudimą savo priešininkams, o JAV iždo departamentas teigė, kad kasmet naujų sąrašų skaičius išaugo iki daugiau nei 3000 2024 m., palyginti su 880 2017 m.

 

Paprastai šiomis sankcijomis siekiama atkirsti taikinius nuo JAV finansų sistemos, paverčiant juos ekonominiais atstumtaisiais ir grasinant įmonėms, kurios drįsta su jais prekiauti.

 

Vis dėlto Šiaurės Korėja toliau plėtoja savo branduolinę programą, o režimas yra turtingesnis, nei bet kada anksčiau. Rusijos ekonomika labai nukentėjo po įvykių Ukrainoje, tačiau Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas vis dar tęsia konfliktą. Venesueloje Nicolas Maduro dešimtmetį išgyveno sankcijas ir buvo nušalintas tik tada, kai JAV pajėgos fiziškai jį nuvertė nuo valdžios.

 

Mianmaras, kita sankcijomis apimta šalis, vis dar valdomas karinės chuntos. Kubos vyriausybė laikosi nepaisant sankcijų, nors parodė norą derėtis su Vašingtonu, nes užsienio verslas bėga.

 

Eiliniai piliečiai patiria didžiausią naštą dėl sankcijų šiose šalyse.

 

Veiksmingiausi veiksmai yra agresyvūs ir tikslingi, su apibrėžtais terminais, gegužės mėnesio kalboje sakė iždo sekretorius Scottas Bessentas.

 

„Peržiūrime pasenusius ir nebenaudojamus pavadinimus“, – sakė jis. „Sankcijos neturėtų užsitęsti taip ilgai, kad jų numatytas poveikis sukeltų nenumatytų pasekmių.“

 

Kiti sankcijų šalininkai teigia, kad tai tik viena iš JAV vyriausybės turimų priemonių, kartu su diplomatiniu ir kariniu spaudimu.

 

Tačiau naujausio susitarimo su Iranu kritikai, įskaitant daugelį griežtai nusiteikusių respublikonų, teigia, kad Teheranas gauna per daug nuolaidų iš JAV, įskaitant laikinus sankcijų netaikymo apribojimus, kad galėtų parduoti daugiau naftos, – nepasiekdamas kai kurių karo tikslų.

 

Kai kuriems buvusiems JAV pareigūnams ir ekonomikos ekspertams Vašingtono nesugebėjimas pakeisti režimų elgesio tokiose šalyse kaip Iranas slypi vykdyme, o ne pačiose sankcijose.

 

Kalbant apie Iraną, „pačios sankcijos nebuvo švelnios“, – sakė Avi Vishnevitzas, vyresnysis mokslo darbuotojas Terorizmo finansavimo tyrimų centre, JAV įsikūrusiame analitiniame centre. „Per švelnus pasirodė esąs jų įgyvendinimas ir vykdymo užtikrinimas.“

 

Iranas, Rusija ir Šiaurės Korėja sukūrė sudėtingus aparatus, kad apeitų finansines blokadas. Iždo pareigūnų teigimu, jos naudojasi fiktyviomis įmonėmis ir tarpininkais Kinijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir Turkijoje, kad galėtų toliau eksportuoti ir importuoti būtinas prekes savo ekonomikai.

 

JAV pareigūnų teigimu, Šiaurės Korėja vagia kriptovaliutas, kad gautų lėšų režimui, ir dislokuoja savo bankininkus visame pasaulyje neteisėtai gautam pelnui plauti.

 

Analizės bendrovės „Chainalysis“ duomenimis, pastaraisiais metais šalis uždirbo daugiau nei 6 milijardus dolerių iš kriptovaliutų vagysčių, padėdama Pchenjanui tapti XXI amžiaus miestu su elektrinėmis transporto priemonėmis ir statybų bumu.

 

Pekino finansų sistema ir jos valiuta juanis taip pat tapo pagrindine Irano ir Rusijos pastangų išvengti JAV sankcijų dalimi. Kinija yra didžiausia Irano naftos klientė, o Kinijos bankai yra labai svarbūs pervedant pajamas iš pardavimo Irano fiktyvioms įmonėms, kad šios pirktų prekes ir paslaugas Kinijoje, teigia Vakarų pareigūnai.

 

Tačiau Vakarų šalys dvejojo ​​bausti Kiniją, nes tai galėtų sutrikdyti svarbią prekybą su Kinija ir įsiutinti Pekiną.

 

Nors sankcijos Rusijos naftai buvo išplėstos vadovaujant Trumpo administracijai, karas su Iranu ir vėlesnis naftos kainų kilimas privertė Trumpą nuo kovo mėnesio jas atšaukti. Ekonomikos analitikai teigia, kad vien gegužę šios priemonės Rusijai suteikė papildomus 2,4 mlrd. dolerių.

 

Žinoma, JK vyriausybė apskaičiavo, kad pasaulinės sankcijos atėmė iš Rusijos mažiausiai 450 mlrd. dolerių. Tikimasi, kad šiais metais jos ekonomika augs kukliai 1 %, o spaudimas Putinui šalies viduje, regis, didėja.

 

Tačiau Rusija rado sprendimų, ypač per nedeklaruotą prekybą, kuri vyksta per Armėniją, Azerbaidžaną ir Kazachstaną, siekiant padėti maitinti šalies karinę pramonę ir importuoti „iPhone“, „Mercedes“ automobilius bei prabangos prekes.

 

Sankcijos ne visada nepasiekdavo savo tikslų. Devintajame dešimtmetyje priemonės, įskaitant JAV draudimą investuoti ir teikti paskolas baltųjų mažumos vyriausybei Pietų Afrikoje, pakenkė režimui ir padėjo nutraukti apartheidą.

 

Obamos administracijos skirtos sankcijos Irano bankų sektoriui padėjo priversti šalies vadovybę derėtis dėl branduolinio susitarimo, kurį vėliau atšaukė pirmoji Trumpo administracija. Nuo to laiko Iranas sukūrė naftos pardavimo Kinijai sistemą, kuri, anot tyrėjų, padėjo sušvelninti JAV sankcijas.

 

Buvęs JAV iždo sankcijų vykdymo pareigūnas Maxas Meizlishas teigė, kad baiminasi, jog režimams sėkmingai vengiant sankcijų, žmonės vis labiau juos laikys bejėgiais.

 

„Tai tiesiog neteisinga pamoka“, – sakė jis. „Pats įrankis yra tik įrankis. Nesakytum, kad ginklas tiesiog neveikia; paklaustum, kaip jį iš tikrųjų naudoji.“ [1]

 

1. Adversaries Weaken Power of Sanctions. Jones, Rory; Kowsmann, Patricia; Grove, Thomas.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 22 June 2026: A1.  

Adversaries Weaken Power of Sanctions

 

Main effect of Western sanctions was unilateral disarming of the West. Sanctions on Russia killed German industry with high energy prices. German industry was the last Western industry. Without industry you cannot fight any serious wars (see the role of America’s industry in WWII). So, killing industry, you are disarming unilaterally (see the war in Iran).

 

Western sanctions against Russia severely disrupted European energy markets and spiked costs for German manufacturers, but their effect on overall Western military-industrial capacity is a subject of ongoing debate. While the loss of inexpensive Russian gas impacted Germany's competitive edge and prompted industrial contraction, significant differences exist between current economic conditions and the total wartime mobilization of WWII.

 

Here are the key factors in the debate surrounding sanctions, industry, and defense capabilities:

•           Energy Costs and Industrial Strain: The severing of most direct energy ties with Russia left Germany and parts of the EU facing higher electricity and production costs than competitors in the U.S. and China. The German Economic Crisis and subsequent recessions have led to debates on how this economic strain impacts Germany's future as an industrial powerhouse.

•           Industrial Output vs. Wartime Mobilization: While it is true that modern military power relies on a robust manufacturing and technological base—similar to the industrial mobilization seen during WWII—the U.S. and its Western allies have different industrial capabilities today. The U.S. defense-industrial base, for instance, remains highly integrated but has shifted in focus, and many European nations are currently attempting to rebuild or protect specific defense-related manufacturing capacities.

•           Differing Perspectives on Sanctions: Views on the broader efficacy of sanctions are highly polarized. Proponents of sanctions argue they are designed to limit Russia's technological access and degrade its long-term defense-industrial output, though enforcement and evasion remain challenges. Critics argue the sanctions have harmed European domestic economies more than intended while driving Russia to deepen economic ties with alternative partners in Asia.

The debate among economists and geopolitical analysts focuses on whether sanctions represent a unilateral disarming of the West, or a necessary, long-term tool of economic pressure intended to degrade hostile military capabilities (these people are wrong, see Iran war).

 

“The U.S. has unleashed more than 1,000 sanctions on Iran during the past 18 months as part of its campaign to squeeze Tehran into submission.

 

Iran's ability to withstand those sanctions so far exposes a hard fact for Washington: Economic pressure has largely failed to cow rogue regimes, as they game out more ways to sidestep U.S. restrictions.

 

The White House deal signed last week with Iran to ease economic pressure in return for the free movement of shipping includes an offer to permanently lift sanctions on the country, if it agrees to steps such as dismantling its nuclear program.

 

Iran is keen for relief from U.S. sanctions, which have severely hurt its economy and triggered popular discontent that could threaten the regime's long-term survival.

 

Even so, Iran's government has found ways to keep generating billions of dollars in revenue, mainly by selling oil to China, despite U.S. sanctions, weakening Washington's leverage in the talks.

 

Ultimately, President Trump's White House was forced to physically blockade Iran's ports to stem its oil exports -- which earned Tehran an estimated $43 billion in 2024 -- and bring it to the negotiating table.

 

While Washington might still achieve its goals in Iran, analysts say Tehran still holds many of the cards -- including its control over the Strait of Hormuz -- and may be able to resist U.S. demands.

 

Iran's ability to navigate U.S. sanctions is mirrored elsewhere around the world. Washington has turned to sanctions more than ever in recent years to heap pressure on its adversaries, with annual new listings jumping to over 3,000 in 2024 from 880 in 2017, the U.S. Treasury said.

 

Typically, those sanctions aim to cut off targets from the U.S. financial system, turning them into economic pariahs and threatening companies that dare to trade with them.

 

Yet North Korea continues to develop its nuclear program, and the regime is wealthier than ever. Russia's economy has suffered greatly since the events in Ukraine, but Russian President Vladimir Putin still pursues the conflict. In Venezuela, Nicolas Maduro survived sanctions for a decade and was only removed when U.S. forces physically dragged him from power.

 

Myanmar, another sanctioned nation, is still run by a military junta. Cuba's government is hanging on despite sanctions, though it has shown willingness to negotiate with Washington as foreign businesses flee.

 

Everyday citizens have borne most of the brunt of sanctions in these countries.

 

The most effective actions are aggressive and targeted, with defined timelines, Treasury Secretary Scott Bessent said in a May speech.

 

"We are reviewing outdated and obsolete designations," he said. "Sanctions should not linger so long that their intended effects create unintended consequences."

 

Other supporters of sanctions say they are just one tool available to the U.S. government, alongside diplomatic and military pressure.

 

But critics of the latest Iran deal, including many hawkish Republicans, say Tehran is getting too many concessions from the U.S. -- including temporary waivers on sanctions to let it sell more oil -- without achieving some war aims.

 

For some former U.S. officials and economic experts, Washington's failure to change regimes' behavior in places such as Iran lies in execution, not the sanctions themselves.

 

With Iran, "the sanctions themselves were not soft," said Avi Vishnevitz, a senior research fellow at the Center for Research of Terror Financing, a U.S.-based think tank. "What proved too soft was their implementation and their enforcement."

 

Iran, Russia and North Korea have all built elaborate apparatuses to skirt financial blockades. They use shell companies and middlemen in China, the United Arab Emirates and Turkey to continue exporting and importing essential goods for their economies, Treasury officials said.

 

North Korea steals crypto to generate funds for the regime, and deploys its own bankers globally to launder ill-gotten gains, U.S. officials say.

 

The country made more than $6 billion in recent years from stealing cryptocurrencies, according to analytics firm Chainalysis, helping transform Pyongyang into a 21st-century city with electric vehicles and a construction boom.

 

Beijing's financial system and its currency, the yuan, also have become central to efforts by Iran and Russia to evade U.S. sanctions. China is Iran's biggest oil client, and Chinese banks are crucial in moving proceeds from the sales to Iranian front companies to buy goods and services in China, Western officials say.

 

But Western countries have been hesitant to punish China since doing so could disrupt important trade with China and infuriate Beijing.

 

While sanctions on Russian crude have been expanded under the Trump administration, the war with Iran and the subsequent increase in oil prices forced Trump to pull them back since March. Economic analysts say those measures provided an additional $2.4 billion for Russia in May alone.

 

To be sure, the U.K. government estimates global sanctions have deprived Russia of at least $450 billion. Its economy is expected to grow a modest 1% this year, and domestic pressure on Putin appears to be growing.

 

But Russia has found workarounds, in particular through undeclared trade that moves through Armenia, Azerbaijan and Kazakhstan to help feed the country's military industry and bring in iPhones, Mercedes cars and luxury goods.

 

Sanctions haven't always failed to achieve their goals. In the 1980s, measures including a U.S. ban on investments and loans to the white-minority government in South Africa hurt the regime and helped force an end to apartheid.

 

Obama administration penalties on Iran's banking sector helped force its leadership to negotiate a nuclear deal that was later scrapped by the first Trump administration. Since then, Iran has created a system of oil sales to China that has helped blunt U.S. sanctions, according to researchers.

 

Max Meizlish, a former sanctions enforcement officer in the U.S. Treasury, said he fears that because regimes are successfully evading sanctions, people will increasingly view them as impotent.

 

"That's just the wrong lesson to learn," he said. "The tool itself is just a tool. You wouldn't say that a gun just doesn't work; you would ask about how you're actually using it."” [1]

 

1. Adversaries Weaken Power of Sanctions. Jones, Rory; Kowsmann, Patricia; Grove, Thomas.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 22 June 2026: A1.