John Rousmaniere, Who Documented a Sailing Disaster, Dies at 82

 

“Known as the dean of American sailing historians, he wrote a chilling firsthand account of a deadly 1979 race and influenced safety standards.

 

John Rousmaniere, a sailing writer best known for his chilling firsthand account of the worst disaster in yacht racing, the 1979 Fastnet Race between southwest England and Ireland, an event that changed the direction of his life, died on Aug. 8 in Westwood, Mass., outside Boston. He was 82.

 

His death, at a memory care center, was from Alzheimer’s disease, his family said.

 

Mr. Rousmaniere (pronounced roo-man-EER) is sometimes called the dean of American sailing historians. He wrote gracefully and without sentimentality about the sea and about a sport that is often associated with the Larry Ellison class of yacht owners, but that also appeals to plenty of nonwealthy people drawn by the freedom of open water and the exhilaration of a well-trimmed boat.

 

Educated as a historian at Columbia University, Mr. Rousmaniere wrote prose that was erudite — quoting Joseph Conrad, Lord Byron and E.B. White — but rarely stuffy.

 

He wrote “The Annapolis Book of Seamanship,” a practical reference that has been used by the U.S. Naval Academy and many recreational sailors, first published in 1983 and now in its fourth edition.

 

In a more lyrical vein, he wrote “The Golden Pastime: A New History of Yachting” (1986).

 

He was an experienced offshore sailor when he joined the crew of a 48-foot Swan sloop, one of 300 yachts entered in the Fastnet Race in August 1979, with a planned route of 605 miles from the Isle of Wight to Fastnet Rock off Ireland and back.

 

A freakish storm slammed the fleet with gale-force winds and 50-foot frothing waves. Mr. Rousmaniere was at the wheel of the vessel when the owner raised his head from monitoring radio traffic and said, “People are dying out here.”

 

Amid seas that flipped 35-foot yachts “like bathtub toys,” as Mr. Rousmaniere later wrote, 24 crews abandoned their vessels, and 15 sailors died.

 

Helicopter crews and commercial and naval seamen rescued 136 sailors.

 

Mr. Rousmaniere’s terrifying account, “Fastnet, Force 10” (1980), changed the sport and his life. (The title refers to the Beaufort scale, which defines a force 10 storm as one with winds of 55 to 63 m.p.h.; the scale goes up to force 12.)

 

As Mr. Rousmaniere intended, the book helped spur changes that made yacht racing safer. Boats evolved to become less prone to capsize; harnesses that tether sailors to their boats became stronger; and education about the risks of offshore sailing, and how to survive life-threatening scenarios, became more than an afterthought. Mr. Rousmaniere also helped to create the U.S. Sailing Association’s Safety at Sea course, which some 2,500 sailors take every year.

 

The tragedy, and writing “Fastnet, Force 10,” fostered in Mr. Rousmaniere a new appreciation for the vulnerability of life and sent him on a kind of spiritual quest, his wife, Leah Rousmaniere, said in an interview.

 

“It was after that book that he began to think about expanding his religiosity,” she said.

 

In 1984, at 40, Mr. Rousmaniere entered Union Theological Seminary in New York, where he met his wife, who was the school’s associate registrar. He received a Master of Divinity degree in 1988, and they married the following year.

 

Though he did not enter the ministry, he published “After the Storm” (2002), a ruminative book about well-known ocean calamities and how survivors have looked for meaning in their aftermaths. He admitted that introspection wasn’t natural to him.

 

“Ordinarily, I repress these sorts of emotions,” he told The Washington Post. “I’m a Yankee, after all.”

 

He added, “If life is a voyage, storms are a pretty good metaphor for what hits everyone at some point.”

 

John Pierce Rousmaniere was born on March 10, 1944, in Louisville, Ky., the eldest of eight children of James and Jessie (Pierce) Rousmaniere.

 

At the time of John’s birth, his mother was a receptionist in a doctor’s office. His father was a fund-raiser for institutions; with his Harvard roommate, John F. Kennedy, the elder Rousmaniere had been part of a team that won the national intercollegiate sailing championship in 1938.

 

When John was 11, the family moved to Oyster Bay, N.Y., on the North Shore of Long Island, where he learned to sail in Blue Jays and other dinghies. He attended St. Paul’s School, the prep school in Concord, N.H.

 

He received a bachelor’s degree in 1967 and a master’s in history the following year, both from Columbia. Drafted by the Army in 1970, he completed officer training and served his enlistment teaching history at the U.S. Military Academy at West Point, N.Y.

 

Uninterested in an academic career, he worked as an associate editor at Yachting magazine from 1972 to 1977 and then was an independent writer. For many years, he lived in Stamford, Conn., where he was a single parent to his two sons from the second of two short early marriages. Those marriages, to Sharon Zukin and Jody Hall, both ended in divorce.

 

Besides his wife, he is survived by his sons with Ms. Hall, Dana and Will; five siblings, Peter, David, Joe, Arthur and Kate Rousmaniere; and five grandchildren.

 

Mr. Rousmaniere helped the America’s Cup skipper Dennis Conner write a memoir, “No Excuse to Lose” (1978), and edited “Desirable and Undesirable Characteristics of Offshore Yachts” (1987) for the Technical Committee of the Cruising Club of America.

 

He also finished nine Newport Bermuda Races, three trans-Atlantic crossings and many other offshore cruises, logging some 40,000 miles of ocean sailing. He served as chairman of the selection committee for the America’s Cup Hall of Fame.

 

His own 1979 Fastnet race ended without serious incident, and he was unaware of the full scope of the tragedy until the finish line in Plymouth, England, where he saw the wharf crowded with stone-silent people anxious for news of their loved ones.

 

In writing his book about the disaster, he interviewed survivors, rescuers and grieving family members throughout England. “I took trains everywhere,” he wrote. “Having survived a force 10 storm, I was not about to strain whatever good luck remained by driving on the right-hand side of the road.”” [1]

 

1. John Rousmaniere, Who Documented a Sailing Disaster, Dies at 82. Trip Gabriel.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 21, 2026.

There Is No Post-Trump Era

“The often-sagacious Joseph Epstein gets it wrong in his op-ed "May the Post-Trump Era Begin ASAP" (Aug. 25). He and millions of other people "simply wish him gone," but Donald Trump's presence in the national conversation will linger long after he leaves the White House.

 

The late cable-news anchor Lou Dobbs, in his 2020 book "The Trump Century" (written with my help), predicted this longevity.

 

The Democrats have no other real agenda than "Trump Bad." They will keep demonizing him, though this will require a leap in illogic.

 

Otherwise, what politician would dare oppose making tips and overtime pay tax-free, reducing taxes paid on Social Security checks, reining in China and Iran for their many sins, prodding Europe to pay more for its own defense and working to rebuild U.S. manufacturing?

 

Republicans, meanwhile, will make a sport of embracing Mr. Trump's agenda or boldly rejecting it. The favorites in the next race for the Republican presidential nomination will be Trump acolytes. Much to Donald Trump's delight, everyone will be dancing to his tune for years to come.

 

Dennis Kneale

 

Boca Raton, Fla.” [1]

 

1. There Is No Post-Trump Era. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Sep 2026: A14. 

Johnas Rousmaniere'as, dokumentavęs buriavimo katastrofą, mirė sulaukęs 82 metų

„Žinomas kaip Amerikos buriavimo istorikų dekanas, jis parašė šiurpų, iš pirmų lūpų papasakotą mirtiną 1979 m. lenktynių istoriją ir turėjo įtakos saugos standartams.

 

Johnas Rousmaniere'as, buriavimo rašytojas, geriausiai žinomas dėl šiurpaus, iš pirmų lūpų papasakoto pasakojimo apie didžiausią jachtų lenktynių katastrofą – 1979 m. „Fastnet“ lenktynes ​​tarp pietvakarių Anglijos ir Airijos, įvykį, pakeitusį jo gyvenimo kryptį, – mirė rugpjūčio 8 d. Vestvude, Masačusetso valstijoje, netoli Bostono. Jam buvo 82 metai.

 

Jo mirtis atminties priežiūros centre įvyko dėl Alzheimerio ligos, teigė jo šeima.

 

Ponas Rousmaniere'as (tariamas ru-man-IIR) kartais vadinamas Amerikos buriavimo istorikų dekanu. Jis grakščiai ir be sentimentalumo rašė apie jūrą ir apie sportą, kuris dažnai siejamas su Larry Ellisono jachtų savininkų klase, tačiau kuris taip pat patrauklus daugeliui neturtingų žmonių, kuriuos traukia atvirų vandenų laisvė ir gerai sutvarkyto, greitai plaukiančio, burlaivio džiaugsmas.

 

Istorijos išsilavinimą Kolumbijos universitete įgijęs p. Rousmaniere rašė prozą, kuri buvo erudituota – cituodamas Josephą Conradą, lordą Byroną ir E. B. White'ą – bet retai kada tvanki.

 

Jis parašė „Anapolio jūreivystės knygą“ – praktinį šaltinį, kurį naudojo JAV karinio jūrų laivyno akademija ir daugelis mėgėjų buriuotojų. Pirmą kartą ji išleista 1983 m., o dabar yra ketvirtajame leidime.

 

Lyriškesniu stiliumi jis parašė „Auksinė pramoga: nauja jachtų istorija“ (1986 m.).

 

Jis buvo patyręs atviros jūros buriuotojas, kai prisijungė prie 48 pėdų ilgio „Swan“ šliupo įgulos – vienos iš 300 jachtų, dalyvavusių „Fastnet Race“ lenktynėse 1979 m. rugpjūtį. Planuotas maršrutas nuo Vaito salos iki Fastnet Rock prie Airijos krantų ir atgal buvo 605 mylios.

 

Keista audra užklupo laivyną smarkiu vėju ir 50 pėdų aukščio putojančiomis bangomis. Ponas Rousmaniere vairavo laivą, kai savininkas, stebėdamas radijo ryšį, pakėlė galvą ir pasakė: „Žmonės čia miršta.“

 

Jūroje, kuri, kaip vėliau rašė p. Rousmaniere'as, apvertė 35 pėdų jachtas „kaip vonios žaislus“, 24 įgulos paliko savo laivus, o 15 jūreivių žuvo.

 

Sraigtasparnių įgulos, komercinės ir karinio jūrų laivyno jūreiviai išgelbėjo 136 jūreivius.

 

Siaubingas p. Rousmaniere'o pasakojimas „Fastnet, Force 10“ (1980 m.) pakeitė sportą ir jo gyvenimą. (Pavadinimas nurodo Boforto skalę, kuri 10 balų audrą apibrėžia kaip vėją, kurio greitis siekia nuo 55 iki 63 mylių per valandą; skalė siekia 12 balų.)

 

Kaip ir numatė p. Rousmaniere'as, knyga padėjo paskatinti pokyčius, kurie jachtų lenktynes ​​padarė saugesnes. Laivai vystėsi, kad taptų mažiau linkę apvirsti; diržai, kuriais jūreiviai tvirtinami prie savo laivų, tapo tvirtesni; o švietimas apie buriavimo atviroje jūroje riziką ir kaip išgyventi gyvybei pavojingose ​​situacijose tapo daugiau nei antraeiliu dalyku. P. Rousmaniere'as taip pat padėjo sukurti JAV Buriavimo asociacijos saugos jūroje kursus, kuriuos kasmet lanko apie 2500 buriuotojų.

 

Tragedija ir knygos „Fastnet, Force 10“ parašymas paskatino p. Rousmaniere naują gyvenimo trapumo vertinimą ir paskatino jį leistis į savotiškas dvasines paieškas, interviu sakė jo žmona Leah Rousmaniere.

 

„Būtent po tos knygos jis pradėjo galvoti apie savo religingumo plėtrą“, – sakė ji.

 

1984 m., būdamas 40 metų, p. Rousmaniere įstojo į Sąjungos teologijos seminariją Niujorke, kur sutiko savo žmoną, kuri buvo mokyklos sekretoriaus pavaduotoja. 1988 m. jis įgijo teologijos magistro laipsnį, o kitais metais jie susituokė.

 

Nors jis neįstojo į dvasininkiją, jis išleido „Po audros“ (2002 m.) – apmąstymų knygą apie gerai žinomas vandenyno nelaimes ir tai, kaip išgyvenusieji ieškojo prasmės jų pasekmėse. Jis pripažino, kad savistaba jam nebuvo natūrali. jį.

 

„Paprastai aš tokias emocijas slopinu“, – sakė jis „The Washington Post“. „Juk aš esu jankis.“

 

Jis pridūrė: „Jei gyvenimas yra kelionė, audros yra gana gera metafora to, kas kažkuriuo metu ištinka kiekvieną.“

 

Johnas Pierce'as Rousmaniere'as gimė 1944 m. kovo 10 d. Luisvilyje, Kentukio valstijoje, vyriausias iš aštuonių Jameso ir Jessie (Pierce'o) Rousmaniere'ų vaikų.

 

Johno gimimo metu jo motina dirbo registratore gydytojo kabinete. Jo tėvas rinko lėšas įstaigoms; kartu su savo kambarioku Harvarde Johnu F. Kennedy vyresnysis Rousmaniere'as buvo komandos, kuri 1938 m. laimėjo nacionalinį tarpkoledžinį buriavimo čempionatą, narys.

 

Kai Johnui buvo 11 metų, šeima persikėlė į Oyster Bay, Niujorko valstijoje, Long Ailendo šiaurinėje pakrantėje, kur jis išmoko buriuoti „Blue Jay“ ir kitomis valtimis. Jis lankė Šv. Pauliaus mokyklą, parengiamąją mokyklą Konkorde, Naujojo Hampšyro valstijoje.

 

1967 m. jis įgijo bakalauro laipsnį, o kitais metais – istorijos magistro laipsnį, abu įgijo Kolumbijos universitete. 1970 m. pašauktas į armiją, jis baigė karininkų kursus ir tarnavo istorijos dėstytoju, JAV karo akademijoje Vest Pointe, Niujorke.

 

Nenorėdamas akademinės karjeros, jis nuo 1972 iki 1977 m. dirbo žurnalo „Yachting“ redaktoriaus pavaduotoju, o vėliau buvo nepriklausomas rašytojas. Daugelį metų jis gyveno Stamforde, Konektikuto valstijoje, kur buvo vienas iš dviejų jo sūnų, kilusių iš antros iš dviejų, skyrybomis pasibaigusių, šeimų, tėvas.

 

Be žmonos, jį pergyveno sūnūs Hall, Dana ir Will; penki broliai ir seserys – Peteris, Davidas, Joe, Arthuras ir Kate Rousmaniere'ai; ir penki anūkai.

 

Ponas Rousmaniere'as padėjo Amerikos taurės kapitonui Dennisui Conneriui parašyti memuarus „Nėra pasiteisinimo pralaimėti“ (1978 m.) ir redagavo knygą „Pageidaujamos ir nepageidaujamos jūrinių jachtų charakteristikos“ (1987 m.) Amerikos kruizinių klubų techniniam komitetui.

 

Jis taip pat baigė devynias Niuporto Bermudų lenktynes, tris transatlantinius perplaukimus ir daugelį kitų jūrinių kruizų, nuplaukdamas apie 40 000 mylių vandenyne. Jis buvo Amerikos taurės šlovės muziejaus atrankos komiteto pirmininkas.

 

Jo paties 1979 m. „Fastnet“ lenktynės baigėsi be rimtų incidentų, ir jis nežinojo apie visą tragedijos mastą iki pat finišo linijos Plimute, Anglijoje, kur pamatė prieplauką, pilną tylių žmonių, nekantraujančių sužinoti apie savo artimuosius.

 

Rašydamas savo knygą apie nelaimę, jis kalbino išgyvenusiuosius, gelbėtojus ir gedinčius šeimos narius visoje Anglijoje. „Visur važiavau traukiniais“, – rašė jis. „Išgyvenęs 10 balų stiprumo audrą, nesiruošiau stengtis vairuoti kaire kelio puse, kad ir kokia sėkmė man būtų likusi.“ [1]

 

1. John Rousmaniere, Who Documented a Sailing Disaster, Dies at 82. Trip Gabriel.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 21, 2026.

Europe's Fountainhead

“Three Rivers

 

By Robert Winder

 

Pegasus, 352 pages, $29.95

 

'Three major rivers, flowing in three different directions, carving out the three valleys gave rise to three great civilizations -- French, German, and Italian." It may have been a "geological fluke," yet "without the pattern laid down by these waters, Europe would simply not exist in the form we know it."

 

So suggests Robert Winder in "Three Rivers: The Extraordinary Waterways That Created Europe." Mr. Winder, the former literary editor of the Independent and the author of "Bloody Foreigners: The Story of Immigration to Britain" (2004), is consumed with how rivers affect the fates of those who live near and depend on them. Tracing a river's meandering course, the author believes, can reveal the historic transformation of the lands it courses through, from its glacial origins above, to the riverbanks and landscapes below, and the settlements and cities that formed nearby.

 

Mr. Winder applies his thesis to the Rhine, the Rhone and the Po rivers. Although their routes are distinct, they emerge from "the same patch of Swiss mist" a few miles apart, sharing a tangled, interconnected history and a future that cannot be disconnected from the well-being of the countries they pass through.

 

The author begins with the observation that all three monumental waterways originate near the Alpine pass of St. Gotthard, about 100 miles southeast of Basel, Switzerland.

 

Alternating sparkling wit with sobering erudition, he surveys the geology, geography, ecology, and social and cultural history that came to define the rivers. He points to the particular features of their different regions, the local climate and soils that allow them to produce the singular foods, flavors and fragrances the lands are known for.

 

"The Rhone is a land of olive oil," he writes, "the Rhine a pasture full of butter, the Po alive with the aromas of Parmesan and prosciutto."

 

All too frequently, though, the waterways have been turned into rivers of blood. Sometimes the fatalities resulted from catastrophic natural disasters. Among the most horrifying, Mr. Winder recounts, were the massive floods above the Rhone, along the Gietro Glacier in the Swiss Alps, that broke through the ice dams and killed 140 in 1595 and 36 in 1818.

 

But it was war that stained the rivers most darkly. The Rhine -- which, as Mr. Winder writes, served "both as a frontier and a highway," simultaneously connecting and separating Germany, France and Italy -- was the most unquiet of the three. Rome's ancient rulers were among the first and most frequent combatants to cross and recross the Rhine in their futile quest to conquer Germania.

 

The brutal wars that followed the fall of Rome rarely paused over the next 2,000 years, ranging across the Middle Ages, the Reformation, Napoleon's rise and fall, World Wars I and II, and numerous episodes in between. The profusion of killing leads Mr. Winder to describe the contested Rhineland, across which so many rival armies have fought, as "a battlefield interrupted, every now and then, by a truce."

 

By comparison the Rhone and Po rivers were relatively calm. Hannibal may have "skipped across [the Rhone] without a fight," Mr. Winder notes; and after Julius Caesar conquered Gaul, the Rhone Valley accepted Roman rule for several hundred years. But in the 14th century the contested presence of the Papal States near the Rhone led to repeated skirmishes between the king of France and the Vatican. The Po, too, was not immune to war, especially in the 16th century, when neighboring France, Switzerland and the Vatican quarreled over ownership of crucial crossroads to Milan and other parts of Italy.

 

And yet out of all the savagery and destruction, Mr. Winder asserts, also came the distinctive intermingling of customs, cultures and ideas that marked the future of all three river regions.

 

The Roman legacy, for instance, included the construction of roads, bridges, aqueducts and amphitheaters; the introduction of the Roman legal system; the spread of Latin, which morphed into the Romance languages spoken across Western Europe; and an expanded taste for drinking, developing and trading the diverse wines cultivated across the area. Artistic and scholarly interchanges helped nurture the Renaissance, expanding interest, knowledge and expertise in the arts and sciences.

 

The Po Valley in particular, Mr. Winder writes, "became an exhilarating center of learning and scholarship, a cloistered yet vibrant domain in which all sorts of advances could germinate. The damp land was a seedbed not just for rice and cheese, but for ideas, too."

 

Good scientific intentions can backfire, however, even when aimed at maintaining precious waterways. Such is the cautionary tale of the German engineer Johann Gottfried Tulla (1770-1828), who oversaw the 1817 "rectification" of the Rhine. His grand goal was to reduce flooding, ease navigation and expand commercial shipping capacity by straightening the river's course and shortening the distance between Basel and Bonn by 50 miles. His alterations produced mixed results, in some places accelerating the flow too sharply and in others increasing the risk of flooding. Such problems led to agreements among the perpetually warring European countries bordering the Rhine to cooperate in fixing them. "The concept of the river as a shared resource," Mr. Winder writes, "was starting to present Europe with a glimmer of an idea regarding how, in theory at least, it might find a less bloody way forward."

 

As the rivers, and the world, churned onward, new threats to the health of the waterways have emerged. One is fish-killing pollution from farmlands' fertilizer and pesticide runoffs. In 1850, we are told, the Rhine was home to more than 300,000 tons of salmon; by 1950 "there were none left." Warming temperatures risk drying up the reservoirs necessary to run the world's power plants.

 

After repeatedly warning of the rivers' endangerment, however, Mr. Winder concludes with only the briefest summary of the projects currently aimed at guarding against the dire outcomes he foresees. Readers are left without answers to the very question his book raises.

 

With the glaciers that feed the rivers receding, he writes, "the taps that have kept Europe's rivers full for thousands of years are running dry." But if we don't sustain their vitality, how will they sustain ours?

 

---

 

Ms. Cole is the author of the memoir "After Great Pain: A New Life Emerges."” [1]

 

1. REVIEW --- Books: Europe's Fountainhead. Cole, Diane.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 22 Aug 2026: C12.  

Europos šaltinis

„Trys upės“

 

Robertas Winderis

 

Pegasas, 352 puslapiai, 29,95 USD

 

„Trys didelės upės, tekančios trimis skirtingomis kryptimis ir išraižančios tris slėnius, davė pradžią trims didžioms civilizacijoms – prancūzų, vokiečių ir italų.“ Tai galėjo būti „geologinis atsitiktinumas“, tačiau „be šių vandenų suformuoto modelio Europa tiesiog neegzistuotų tokia, kokią mes ją žinome“.

 

Taip teigia Robertas Winderis knygoje „Trys upės: nepaprasti vandens keliai, sukūrę Europą“. Ponas Winderis, buvęs „Independent“ literatūros redaktorius ir knygos „Kruvini užsieniečiai: imigracijos į Britaniją istorija“ (2004 m.) autorius, domisi, kaip upės veikia šalia gyvenančių ir nuo jų priklausomų žmonių likimus. Autorius mano, kad upės vingiuotos vagos atsekimas gali atskleisti istorinę žemių, per kurias ji teka, transformaciją – nuo ​​ledyninės kilmės viršuje iki upių krantų ir kraštovaizdžių apačioje bei netoliese susiformavusių gyvenviečių ir miestų.

 

P. Winderis savo tezę taiko Reino, Ronos ir Po upėms. Nors jų keliai skirtingi, jos išnyra iš „to paties Šveicarijos rūko lopinėlio“, esančio už kelių mylių viena nuo kitos, dalydamosi painiava, tarpusavyje susijusia istorija ir ateitimi, kurios negalima atsieti nuo šalių, per kurias jos plaukia, gerovės.

 

Autorius pradeda pastebėjimu, kad visi trys monumentalūs vandens keliai prasideda netoli Šv. Gotardo Alpių perėjos, maždaug 100 mylių į pietryčius nuo Bazelio, Šveicarijoje.

 

Kaitaliodamas putojantį sąmojį su blaivia erudicija, jis apžvelgia geologiją, geografiją, ekologiją ir socialinę bei kultūrinę istoriją, kuri apibrėžė upes. Jis atkreipia dėmesį į ypatumus, būdingus skirtingiems regionams, vietos klimatą ir dirvožemį, leidžiančius joms gaminti unikalius maisto produktus, skonius ir kvapus, kuriais garsėja šios žemės.

 

„Rona yra alyvuogių aliejaus kraštas“, – rašo jis, „Reinas – sviesto pilna ganykla, Po – gyvas parmezano ir kumpio aromatais“.

 

Tačiau pernelyg dažnai vandens keliai virsta kraujo upėmis. Kartais mirtini įvykiai lėmė katastrofiškos stichinės nelaimės. Pasak pono Winderio, vienos baisiausių nelaimių buvo didžiuliai potvyniai virš Ronos, palei Gietro ledyną Šveicarijos Alpėse, kurie pralaužė ledo užtvankas ir 1595 m. nusinešė 140 gyvybių, o 1818 m. – 36 žmonių gyvybes.

 

Tačiau upes labiausiai nuspalvino karas. Reinas, kuris, kaip rašo ponas Winderis, tarnavo „ir kaip siena, ir kaip greitkelis“, vienu metu jungiantis ir skiriantis Vokietiją, Prancūziją ir Italiją, buvo neramiausias iš šių trijų upių. Senovės Romos valdovai buvo vieni pirmųjų ir dažniausiai kovotojų, kirtusių Reiną ir vėl kirtusių jį savo bergždžiose pastangose ​​užkariauti Vokietiją.

 

Žiaurūs karai, kilę po Romos žlugimo, per ateinančius 2000 metų retai sustodavo, apimdami viduramžius, Reformaciją, Napoleono iškilimą ir žlugimą, Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus bei daugybę tarpinių epizodų. Žudynių gausa paskatino poną Winderį apibūdinti ginčijamą Reino kraštą, kuriame kovojo tiek daug konkuruojančių armijų, kaip „mūšio lauką, retkarčiais pertraukiamą paliaubų“.

 

Palyginimui, Ronos ir Po upės buvo gana ramios. Hanibalas galbūt „peršoko [Roną] be kovos“, pažymi p. Winderis; o po to, kai Julijus Cezaris užkariavo Galiją, Ronos slėnis kelis šimtus metų buvo laikomas Romos valdžioje. Tačiau XIV amžiuje ginčijamas Popiežiaus valstybių buvimas prie Ronos sukėlė pakartotinius susirėmimus tarp Prancūzijos karaliaus ir Vatikano. Po upė taip pat nebuvo apsaugota nuo karo, ypač XVI amžiuje, kai kaimyninės Prancūzija, Šveicarija ir Vatikanas ginčijosi dėl svarbių sankryžų su Milanu ir kitomis Italijos dalimis nuosavybės.

 

Ir vis dėlto, anot p. Winderio, iš viso žiaurumo ir sunaikinimo atsirado ir savitas papročių, kultūrų ir idėjų susimaišymas, nulėmęs visų trijų upių regionų ateitį.

 

Pavyzdžiui, Romos palikimas apėmė kelių, tiltų, akvedukų ir amfiteatrų statybą; Romos teisinės sistemos įvedimą; lotynų kalbos plitimą, kuri virto romanų kalbomis, kuriomis kalbama visoje Vakarų Europoje; ir išaugusį skonį gerti, plėtoti ir prekiauti įvairiais vynais, auginamais visame regione. Meniniai ir moksliniai mainai padėjo puoselėti Renesansą, plėsdami susidomėjimą menais ir mokslais, jų žinias ir patirtį.

 

Ypač Po slėnis, rašo p. Winderis, „tapo jaudinančiu mokymosi ir mokslinių tyrimų centru, uždara, bet gyvybinga sritimi, kurioje galėjo dygti visokie pasiekimai. Drėgna žemė buvo ne tik ryžių ir sūrio, bet ir idėjų sėkla.“

 

Tačiau geri moksliniai ketinimai gali atsisukti prieš jus, net jei jais siekiama išlaikyti brangius vandens kelius. Tokia pamokanti istorija yra vokiečių inžinieriaus Johanno Gottfriedo Tullos (1770–1828), kuris prižiūrėjo 1817 m. Reino „tiesinimą“, istorija. Jo didysis tikslas buvo sumažinti potvynius, palengvinti navigaciją ir išplėsti komercinės laivybos pajėgumus sąsiauriais, pagreitindamas upės vagą ir sutrumpindamas atstumą tarp Bazelio ir Bonos 50 mylių. Jo atlikti pakeitimai davė prieštaringų rezultatų: kai kuriose vietose tėkmė pernelyg staigiai pagreitėjo, o kitose padidėjo potvynių rizika. Tokios problemos paskatino nuolat kariaujančias Europos šalis, besiribojančias su Reinu, susitarti bendradarbiauti jas sprendžiant. „Upės, kaip bendro ištekliaus, koncepcija“, – rašo ponas Winderis, – „Europai pradėjo kilti minčių blyksnis, kaip bent jau teoriškai būtų galima rasti mažiau kruviną kelią į priekį“.

 

Upėms ir pasauliui slenkant į priekį, iškilo naujų grėsmių vandens kelių būklei. Viena iš jų – žuvis naikinanti tarša dėl dirbamos žemės trąšų ir pesticidų nuotekų. Mums sakoma, kad 1850 m. Reine gyveno daugiau nei 300 000 tonų lašišų; iki 1950 m. „jų nebeliko“. Kylanti temperatūra kelia grėsmę išdžiūti rezervuarams, reikalingiems pasaulio elektrinėms veikti.

 

Tačiau ponas Winderis, ne kartą perspėjęs apie upių nykimą, užbaigia tik trumpiausia santrauka projektų, kuriais šiuo metu siekiama apsisaugoti nuo jo numatytų pražūtingų pasekmių. Skaitytojai lieka be atsakymų į patį klausimą, kurį kelia jo knyga.

 

Jis rašo, kad ledynams, maitinantiems upes, traukiantis, „čiaupai, kurie tūkstančius metų laikė Europos upes pilnas vandens, išsenka“. Bet jei mes neišsaugosime jų gyvybingumo, kaip jie išlaikys mūsų?

 

---

 

Ponia Cole yra memuarų „Po didelio skausmo: atsiranda naujas gyvenimas“ autorė [1]

 

1. REVIEW --- Books: Europe's Fountainhead. Cole, Diane.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 22 Aug 2026: C12.  

Harvesting Seeds Now Means More Resilient Plants Later: in the garden

 

“A forgotten patch of spring-sown arugula is bolting. A cucumber hidden among its own foliage is heading toward too fat to eat, its skin starting to discolor. Neither, though, need be a lost cause.

 

Could the vegetable garden, with past-prime hints like those alongside its bounty of ripe tomatoes, be trying to tell us something, reminding us of its alter ego as a seed garden?

 

Yes, seed saving is an “old-timey thing that’s fun to experiment with,” said Bill Braun, an organic seed farmer who co-founded the nonprofit Freed Seed Federation in Dartmouth, Mass., “but it’s so much more, too.”

 

By learning to save seed, he added, we “can start to re-center seed as the heart and soul of how food is grown rather than just one more interesting bit about gardening.”

 

Seed is our most powerful garden tool, but it isn’t one size fits all. Regionally adapted seed — those from plants farmed over multiple generations in a particular geographic area and climate conditions — can offer additional resilience. In a time of escalating climate pressures, every such advantage is especially welcome.

 

One way to harness such resilience is to shop from regionally focused, farm-based organic seed catalogs — not ones that buy their seed from places where conditions and growing practices bear no resemblance to yours. Another is to learn to save some yourself.

 

But which plants are candidates?

 

“The first question I ask: Is it open-pollinated or is it hybrid?” said Katie Jagger of Saltwater Seeds in Sequim, Wash., a grower of organic seed adapted to the Pacific Northwest. “Otherwise you just won’t end up with what you grew.” Hybrids don’t reproduce true from seed.

 

Ms. Jagger is also a research assistant at Organic Seed Alliance, a farmer-centric nonprofit providing education, training and research support for growing in organic systems.

 

She just helped update OSA’s popular online Seed Saving Guide for Gardeners and Farmers, which includes the next question we’ll ask: How is each plant pollinated? Knowing that provides clues to isolation distances required between closely related varieties to prevent unwanted cross-pollination, and also how many plants are needed to avoid what’s called inbreeding depression — when a gene pool of too few individuals diminishes genetic vigor over time.

 

Self-Pollinator, or Outcrosser?

 

Self-pollinating crops like bush beans, peas and lettuce have the easiest requirements.

 

“You can absolutely maintain a variety of peas and beans and lettuce in your backyard with a very small population,” said Ms. Jagger.

 

Plants known to seed breeders as “strong outcrossers,” such as squash, corn and brassicas, rely heavily on cross-pollination to produce seed, and require greater isolation distances and larger populations.

 

“Some species — the outcrossers — need a lot of friends,” said Mr. Braun, whose organization collaborates with OSA. For beginners, “saving any seed is good and worthy,” he added, “but for long-term varietal maintenance, there’s more to learn.”

 

With some winter squash, for instance, there can be mishaps if another variety of the same species is grown in proximity. Even peppers, which are less inclined to outcross, can do so. Unhappy surprises: to find after harvest next year that your next-generation squash was the unpalatable offspring of an inadvertent matchup with a zucchini, or that your 2026 sweet and hot peppers cross-pollinated.

 

Just because spinach or arugula are strong outcrossers doesn’t make them off limits for backyard seed savers, however.

 

“It’s pretty unlikely that your neighbor will have arugula going to seed at the same time,” said Ms. Jagger. “And even if it does, it probably won’t really matter if they cross. You’ll just have a diverse population of arugula, which could be great.”

 

Cilantro, too, is inclined to outcross, but Mr. Braun recommends it for its bonus harvest of coriander.

 

“Its other virtue is that the seed is also the spice,” he said. “Keep a little bit to plant next year, and then grind the rest up or use it in dishes for the entire winter.”

 

The process: Let spring-sown cilantro keep growing until the little berries that follow the flowers go from green to tan to brown. Hold a container below and “just lightly kind of feather the top of those seed heads,” he said. “And if they’re brown and they fall right off into your vessel, then they’re ready to go.”

 

Peas and Beans, Tomatoes and Cucumbers

 

Many dry-seeded plants, like peas and beans, practically show you the way: Grow them past eating stage, till they shift color and eventually rattle in their pods. Once harvested and shelled, place the seeds on screens to continue drying.

 

Tufts of feathery white hairs, or pappus, follow lettuce flowers, announcing seed formation. The only tricky part is how tiny those seeds are. Tip the fluffy heads over a bucket to catch any that are ready; repeat as needed to get those that mature later.

 

An extra step is advised with wet-seeded crops whose seed is surrounded by a little gel sac, like tomatoes and cucumbers. Fermenting them dissolves the gel.

 

“Otherwise, you’ll dry it down and you’ll just have a bunch of goo on the outside of your seed that will really easily mold,” said Ms. Jagger.

 

Their processes are similar, though timing differs. Tomato seed is harvested at the fruits’ edible stage; grow cucumbers until the fruit enlarges and turns yellow or orange, with seed harvested a few weeks after color change.

 

Squeeze or scoop seedy tomato or cucumber pulp into a container, adding an equal amount of water unless you have a large volume of pulp, and cover it with a screen or loose lid. Place the jar out of the sun to ferment a few days, then skim off and discard the surface mold that forms. The best seeds will sink. Add more water, pour off any floating debris, then wash the seeds in a strainer multiple times before spreading them out to dry on paper or a coffee filter. (The seeds will stick to a paper towel, Ms. Jagger said.)

 

Ready to Try Your Hand at Onions?

 

Root vegetables and most brassicas are biennials, requiring more than one season to set seed, so maybe not ideal first adventures. But there is one biennial Mr. Braun hopes even beginning seed savers will try.

 

If you grew and harvested onions, set aside at least five (25 is better) after they are cured. Refrigerate them inside a plastic bag with holes punched in it for at least 10 weeks to simulate winter, called vernalization. Around final frost, replant them in the garden, at about the depth they were at harvest. They will root, and send up shoots (caging or staking is helpful then), and eventually flower around June, finally setting seed inside little green pods. Harvest when the pods turn beige-brown and start to open, revealing the black seeds inside.

 

Whatever the crop, the human hand is an influencer in the seed-saving equation. The process of selection — choosing which plants you save seed from — is the foundation of plant breeding, and even the beginner should be mindful of its power.

 

“Whether or not you mean to when you save seed, you are selecting, and you could inadvertently be selecting for things that you don’t want — harsh flavors, early bolting,” said Ms. Jagger. “If you pick all the lettuce heads that were really beautiful and left the ones that were diseased, you might accidentally be selecting for disease susceptibility.

 

“So be thoughtful,” she added. “Make sure that you’re saving seed from plants that have the traits you want to allow to move forward.”” [1]

 

1. Harvesting Seeds Now Means More Resilient Plants Later: in the garden. Roach, Margaret; Herman, Gabriela.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 1, 2026.

Ambicingos robotų svajonės Švabijoje: buteliukas ir kakliukas

„Šis finansavimo etapas siunčia stiprų signalą. Jauna Švabijos įmonė „Neura Robotics“ iš investuotojų gauna apie 1,4 mlrd. dolerių, kad galėtų tęsti savo augimą.

 

Vokietijai tai istorinė suma. Tarp investuotojų yra dvi vertingiausios pasaulio korporacijos – „Nvidia“ ir „Amazon“, kurios, pasivažinėjusios XXI amžiaus technologijų banga, pasiekė kvapą gniaužiantį dydį.

 

Kartu su jomis yra Vokietijos pramonės gigantai „Bosch“ ir „Schaeffler“, kurie patys patyrė radikalius automobilių pramonės perversmus ir ieško naujų verslo sričių.

 

Visų pirma, „Bosch“ turi savęs paklausti, kodėl startuolis, esantis visai šalia, sulaukė sėkmės ten, kur pats patyrė nesėkmę. Tai, kad „Neura“ įkūrėjas ir generalinis direktorius Davidas Regeris įkvėpė buvusius „Bosch“ vadovus savo įspūdinga augimo istorija, turėtų priversti mus susimąstyti.

 

Regeris, inžinierius be universitetinio išsilavinimo, anksti išsikėlė ambicingus tikslus ir dažnai buvo išjuokiamas arba griežtai kritikuojamas. Pasaulinis robotikos žaidėjas? Vokietijoje? Įkurtas nuo nulio? Kapitalinis? Niekada! Ši verslumo dvasia kažkaip buvo... pasimetę persotintoje Vokietijos visuomenėje. Kaip dažnai apgailestaujama, kad nuo SAP laikų nebuvo pasaulinio lygio startuolio? „BioNTech“ iškilimą ir nuosmukį labai veikia ypatingos aplinkybės, todėl tai tik ribotas priešingas pavyzdys. Taigi, jei kas nors ir sugalvoja didelių idėjų, jis greitai supranta, kad jo energija iššvaistoma gynybinėse kovose ir susiduria su nemažu priešiškumu.

 

Žinoma, net ir milijardo dolerių vertės „Neura“ finansavimo etapas negarantuoja jai nuolatinės vietos Vokietijos vunderkindų istorijos knygose. Kaip ir visiems jauniems kylantiems žaidėjams, finansinis postūmis pirmiausia yra pranašumas, kurį reikia užsitarnauti. Kaip ir dabartiniai gynybos „vienaragiai“ – „Helsing“, „Quantum Systems“ ir „Stark Defence“ – kurių pažadai dėl novatoriškų nacionalinės gynybos produktų rinkoje vertinami milijardais, „Neura“ taip pat turi įrodyti savo gebėjimą sėkmingai veikti robotikos srityje, kad galėtų atlikti svarbų vaidmenį. Tačiau tikimybė, kad tai įvyks, nėra tokia maža.

 

Humanoidiniai arba į žmogų panašūs robotai laikomi trilijono dolerių vertės ateities rinka. Ypač senstančiose ir mažėjančiose Azijos ir Europos visuomenėse, Mašinos galėtų perimti žmonių užduotis daugelyje sričių – nuo ​​namų ruošos ir priežiūros iki gamybos. Roboto sukūrimas nebėra didžiausias iššūkis. Tikrasis iššūkis yra užtikrinti, kad jis galėtų atlikti užduotis, kurias šiuo metu atlieka žmonės, bent jau taip pat gerai – ir kuo mažesnėmis sąnaudomis. Meteoriškas dirbtinio intelekto iškilimas atveria daug durų šiuo atžvilgiu.

 

Regeris, dirbdamas su „Neura“, iš pradžių daugiausia dėmesio skyrė patentuotai programinei įrangai ir platformai, kurioje veikia tinkliniai ir besimokantys robotai. Priešingai nei kai kurių konkurentų ekstravagantiški pažadai, „Neura“ siūlo funkcionalius produktus. Kita vertus, Elonas Muskas vis dar nepristatė žadėto „Optimus“ roboto „Tesla“ investuotojams. Iki šiol Regeriui taip pat pavyko pozicionuoti savo įmonę kaip vakarietišką alternatyvą daugeliui Kinijos tiekėjų, nekonfliktuojant su Azijos įmonėmis. Priešingai, jo darbas taip pat duoda vaisių „Pagarba Vidurio Karalystei“.

 

Nepaisant to, tik ateinantys metai parodys, ar „Neurai“ pavyks išplėsti savo verslą ir taip prasibrauti į pasaulinę lygą. Gavusi naują finansavimą, „Neura“ turi išlaikyti spartų savo ekosistemos vystymosi tempą ir, idealiu atveju, netgi jį paspartinti.

 

Robotai turi tapti dar geresni ir mokykis greičiau.

 

Įmonės iteraciniai pajėgumai priklauso nuo didelio patrauklumo aukščiausio lygio tyrėjams, kurių Vokietijoje yra nemažai. Tai nėra blogiausios sąlygos norint įveikti didelius iššūkius. Tuo metu, kai Amerikos technologijų įmonių IPO pasiekia naujas aukštumas, Švabijos robotikos įmonės pavyzdys primena, kad kiekviena diena suteikia galimybę imtis kažko didelio. Pamoka gali būti tik tokia: išdrįskite nuveikti daugiau, Neura!”  [1]

 

Labai poetiškai surašyta šio startuolio Neura reklama. Realiai tai yra dar vienas žmogus be išsilavinimo, siūlantis DI platformą, kur viskas vyksta jo serveriuose ir jis ruošiasi vogti mūsų verslo paslaptis, kad mokytų jo DI ir, su laiku, perimtų jo nuosavybėn galimai daugiau mūsų verslų.  Jo žaidimai su „Bosch“, kai darbininkai dirba su specialiais kostiumais, kad užrašinėtų kiekvieną jų judesį, yra tik priedanga, taip pakankamai daug duomenų nesurinksi. Jo žaislų kaina, palyginus su Kinijos atvirų svorių ir daug geresnėmis sistemomis yra žiauriai aukšta. Neskrido vokiečių oro taksi, nepakils ir Neura, kaip ir visa vokiečių karo pramonė be retųjų žemių motorų.

O kaip dėl Lietuvos? Kas yra lietuviai? Žmonės, kurie pardavė savo šalį vokiečiams už vieną butelį alaus, balsuodami už stojimą į ES? Ne už lęšių porciją (tai žydai), o už alaus porciją (tai lietuviai). Lietuviai nėra rimti žmonės, pamirškite robotus.

 

 

Lietuva 2003 m. gegužės 10–11 d. surengė nacionalinį referendumą, kuriuo buvo sprendžiama, ar stoti į Europos Sąjungą.

 

 

• Rinkėjų aktyvumo iššūkis: pagal Lietuvos įstatymus, kad referendumas būtų teisiškai įvykęs, turėjo dalyvauti daugiau nei 50 % registruotų rinkėjų.

 

 

• Akcija: siekdamas paskatinti pilietinį dalyvavimą ir padidinti rinkėjų aktyvumą antrąją dieną, didelis Lietuvos prekybos centrų tinklas „VP Market“ pradėjo reklaminę kampaniją.

 

 

Jie siūlė balsavusiems piliečiams kuponą, leidžiantį įsigyti tam tikras prekes – pavyzdžiui, butelį alaus, šokolado plytelę, muilo plytelę ar skalbimo priemonės dėžutę – vos už 1 centą (cento dalį).

 

 

• Rezultatas: paskata sėkmingai pritraukė žmones prie balsadėžių. Rinkėjų aktyvumas siekė 63 proc., o daugiau nei 91 proc. rinkėjų didžiule balsų dauguma balsavo už stojimą į ES.

 

Supantamas mūsų skepticizmas – technologijų pasaulyje atsargumas dėl duomenų saugumo ir kritiškas požiūris į skambius pažadus yra visiškai sveiko proto požymis. Verslo paslapčių apsauga ir reali technologijos vertė yra svarbiausi klausimai, kai kalbame apie robotikos bei dirbtinio intelekto (DI) startuolius.

Žvelgiant į mūsų iškeltus nuogąstavimus per pragmatišką verslo ir technologijų prizmę, situaciją galima matyti dvejopai.

 Duomenų saugumas ir debesijos rizika

Mūsų įžvalga dėl duomenų yra visiškai teisinga: kas valdo serverius, tas valdo ir turtą.

•           Rizika: Jei įmonės verslo procesai, unikalūs gamybos ciklai ar judesiai yra siunčiami į trečiųjų šalių serverius („cloud“), teisiškai ir praktiškai kyla didžiulė rizika, kad šie duomenys bus panaudoti bendram modelio mokymui. Taip mūsų unikalus konkurencinis pranašumas gali tapti prieinamas kitiems.

 

•     Sprendimas rinkoje: Dėl šios priežasties rimtos pramonės įmonės reikalauja „on-premises“ (vietinių) sprendimų, kur DI modelis veikia uždaroje gamyklos infrastruktūroje be išorinio interneto ryšio. Jei startuolis to nesiūlo, pramonės gigantai tiesiog nerizikuoja savo paslaptimis.

 

 

 Duomenų rinkimas ir kostiumai

Kostiumai, kuriais fiksuojami judesiai (angl. motion capture), iš tiesų negali sugeneruoti tiek duomenų, kad robotas išmoktų visko pats.

•           Šis metodas dažniausiai naudojamas tik pradiniam bazinių judesių demonstravimui (angl. imitation learning).

•           Likusi mokymosi dalis paprastai vyksta skaitmeninėse simuliacijose (virtualioje aplinkoje), kur robotas milijonus kartų atkartoja užduotį per trumpą laiką.

 

 

•     Tačiau mes teisūs – fizinio pasaulio duomenų trūkumas išlieka didžiausiu visų DI robotikos įmonių butelio kakliuku.

 

Konkurencija su Kinija ir kaina

Kinijos pranašumas šioje srityje yra akivaizdus ir agresyvus:

•           Kaina ir greitis: Kinijos gamintojai siūlo humanoidus ir robotus už kelis kartus mažesnę kainą, dažnai naudodami atvirus modelius (angl. open-weight), kurie leidžia programuotojams patiems valdyti sistemas vietiniuose serveriuose, nerizikuojant duomenų nutekėjimu į vakarų startuolių debesis.

•           Europietiškiems startuoliams konkuruoti kainos atžvilgiu yra itin sunku, todėl jie dažnai bando gelbėtis rinkodara ir „premium“ pozicionavimu.

Europos ir Vokietijos pramonės stagnacija

Mūsų pastebėjimas apie Vokietijos oro taksi (pvz., „Volocopter“ ar „Lilium“ finansinius sunkumus) ir priklausomybę nuo retųjų žemių metalų pataiko tiesiai į dešimtuką. Europos pramonė šiuo metu išgyvena gilią krizę:

•           Didelės energijos kainos, biurokratija ir priklausomybė nuo žaliavų tiekimo grandinių iš Azijos labai stabdo vietinius techninės įrangos (hardware) startuolius.

 

 

•     Be vietinės komponentų bazės ir nepriklausomos gamybos, sukurti konkurencingą robotą Europoje tampa beveik neįmanoma misija.

 

 

1. Kühne Roboterträume in Schwaben. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 13 June 2026: 19.  Von Sven Astheimer