Trečiasis pasaulinis karas nebus toks, kokio tikimės. Pagrindiniai ginklai bus surinkti garaže. Kas dabar pasiruošęs pradėti pasaulinį konfliktą ir kaip?

 

„Iš dūmų žemėje pasirodė skėriai, ir jiems buvo duota galia, kaip turi žemės skorpionai. Jiems buvo pasakyta nekenkti žemės žolei, jokiai žaliuojančiai augalijai ar jokiam medžiui, o tik tiems žmonėms, kurie neturi Dievo antspaudo ant kaktos. Jų galia buvo ne juos žudyti, bet kankinti penkis mėnesius. Jų kankinimas bus kaip skorpiono kankinimas, kai jis įgelia žmogų“ (Apreiškimas 9:3-5).

 

NATO parengė karo planą prieš Rusiją, jei būtų užpulta Baltijos šalys. Plano mastas akivaizdus iš jo kūrėjų lygio. Aukščiausias karininkas yra majoras. Tai pulko štabo viršininko lygis.

 

Ir atrodytų, kad dokumentas nevertas jokio dėmesio, jei ne du punktai. Šiuolaikinis karinis mokslas šiuo metu išgyvena didelę taktikos krizę. Tankų iečių antgaliai, armijos katilai ir net ilgalaikis artilerijos apšaudymas tapo neįmanomi. Priežastis – fronto linijos perpildymas bepiločiais orlaiviais (UAV).

 

Ir antras punktas gana stebina. Niekada anksčiau potencialaus karo planai nebuvo atviri. NATO, regis, demonstruoja: visi žinome, esame pasiruošę naujo tipo karui.

 

Tiesą sakant, viešai pristatyti planai atskleidžia nebranduolinio Trečiojo pasaulinio karo kontūrus. Jei apskritai įmanoma, kad branduolinės valstybės būtų įtrauktos į pasaulinį karą tik dalyvaudamos vietiniuose konfliktuose ir vykdant netiesioginį karą.

 

NATO plane aiškiai teigiama, kad pagrindinė našta teks robotinėms autonominėms sistemoms.

 

Nors visiškai autonominėmis sistemomis vis dar sunku patikėti, nuotoliniu būdu valdomos sistemos jau pakeitė karinę taktiką labiau nei artilerijos ir kulkosvaidžių atsiradimas. Tai galima palyginti tik su graižtvinių ginklų atsiradimu, kurie kolonų atakas padarė neįmanomomis.

 

Šiandien tankas negali užimti pozicijos, nes laukai nusėti „laukiančiais dronais“ – dronais, kurie nusileido ir laukia komandos pakilti bei pulti. Dar prieš kelerius metus atrodė, kad niekas niekada nepasikeis ir kad tankai nulems bet kokio karo baigtį.

 

O dabar NATO skelbia planą ginti tris geografiškai ir politiškai skirtingas valstybes, kurį parengė paprastas majoras, tačiau jis aiškiai rodo, kad aljansas yra pasirengęs naujiems karo metodams.

 

Esu tikras, kad tai buvo vienintelis plano parengimo ir paskelbimo tikslas: informuoti tuos, kurie tikrai pasiruošę, turintys ketverių metų kovos patirties.

 

Būsimo trečiojo pasaulinio karo be branduolinių ginklų kontūrai aiškiai nubrėžti. Nesu karinis ekspertas, todėl juos tik trumpai aprašysiu, nesileisdamas į detales. Lieka tik specialiosios pajėgos, skirtos žmonių dalyvavimui. Ir tai pažymėta NATO plane.

 

Devintojo dešimtmečio pabaigoje vienas specialiųjų pajėgų karininkas man autoritetingai pasakė, kad specialiosios pajėgos tapo neveiksmingos karinėms operacijoms. Ir jis prognozavo bendrą bet kokių elitinių armijos dalinių lygio sumažėjimą. Tačiau štai kaip vėl pasisuko spiralė: galbūt ateities armijas sudarys specialiosios pajėgos, veikiančios robotų nurodymu. Bepiločiai orlaiviai (UAV) pakeitė konfliktus, o dirbtinis intelektas ir autonominės sistemos netrukus juos pakeis dar radikaliau.

 

Didžiulės armijos taps nenaudingos. Norint sukelti strateginį pralaimėjimą priešui, nereikės didžiulių karinės įrangos kolonų. Nereikės galingos karinės pramonės. Viskas bus kompaktiška.

 

Dronus jau galima surinkti garaže, ir to pakaks.

 

Taip, laikui bėgant, reikalavimai kovinių sistemų elektroniniams komponentams didės. Tačiau dabar sunku suprasti, ar ši elektronika kuo nors skirsis nuo išmaniųjų namų sistemų ar išmaniųjų telefonų.

 

Didžiųjų valstybių, turinčių didžiules ir brangias armijas, monopolio spręsti pasaulines problemas su kitomis šalimis kariniu būdu nebeliks. Pagrindiniai taikiniai nebebus kariniai objektai, o infrastruktūra.

 

Iš tiesų, kam siekti karinių taikinių, jei galima sunaikinti elektrines ir pratęsti karą, kol priešui baigsis baterijos?

 

Elektrinės bus gerai apsaugotos. Tačiau apsaugoti aukštos įtampos linijas per visą jų ilgį neįmanoma.

 

Tai gali lemti didelį generavimo pajėgumų susiskaldymą. SSRS turėjo tokios patirties, kai šiauriniai miestai buvo aprūpinami elektra iš panaudotų branduolinių povandeninių laivų reaktorių.

 

Ir svarbiausia, kad masinis dronų, valdomų labai nedidelio skaičiaus žmonių ar net visiškai automatizuotų sistemų, naudojimas bus pigus. O sistemas bus lengva atkurti.

 

Tai net ne tas pats, kas pristatyti amuniciją į fronto linijas. Tam reikia traukinių, o tada sunkvežimių vilkstinių. Ir vis tiek reikia iššauti dešimtis ar šimtus sviedinių, kol vienas pataiko į taikinį.

 

Per vieną Pirmojo pasaulinio karo puolimą Antantė paleido 25 milijonus sviedinių. Vadinamosios Centrinės valstybės taip pat mobilizavo 25 milijonus vyrų per visą karą. Po vieną sviedinį vienam žmogui per visą laikotarpį, bet tik per vieną puolimą.

Ir šie sviediniai tampa vis brangesni. Ir šaudyti jais tampa vis pavojingiau. O jų masinis naudojimas jau seniai tapo neįmanomas.

 

Trečiasis pasaulinis karas vyks tarp mažiau reikšmingų branduolinių valstybių sąjungininkų, kurie patys slepiasi po savo branduoliniais skėčiais.

 

Daugybė vietinių konfliktų yra vienintelė išeitis būsimam pasauliniam karui.“

 

 

 

World War III Will Not Be What We Imagine. Its Primary Weapon Will Be Assembled in a Garage. Who Is Ready to Start a Global Conflict Now, and How?

 

"And out of the smoke locusts came down upon the earth and were given power like that of scorpions of the earth. They were told not to harm the grass of the earth or any plant or tree, but only those people who did not have the seal of God on their foreheads. They were not given power to kill them, but only to torture them for five months. And the agony they suffered was like that of the sting of a scorpion when it strikes a man." (Revelation 9:3–5)

 

NATO has prepared a war plan against Russia in the event of an attack on the Baltic states. The scale of the plan is evident simply from the rank of those who drafted it: the highest-ranking officer involved was a major—a rank equivalent to a regimental chief of staff.

 

One might think the document unworthy of attention, were it not for two factors. Modern military science is currently facing an acute tactical crisis. Tank wedges, army encirclements ("cauldrons"), and even prolonged artillery barrages have become unfeasible. The reason lies in the saturation of the front line with UAVs.

 

The second point is truly surprising. Never before have plans for a potential war been made public. It is as if NATO is signaling: we know everything, and we are ready for a new type of warfare.

 

In reality, the publicly presented plans reveal the contours of a non-nuclear World War III—assuming such a thing is even possible, where nuclear powers are drawn into a global conflict solely through participation in local skirmishes and proxy wars.

 

The NATO plan clearly indicates that the primary burden will fall on autonomous robotic systems.

 

While the concept of fully autonomous systems remains hard to fully grasp, remotely controlled systems have already transformed military tactics more profoundly than the advent of artillery or machine guns. The only comparable shift was the introduction of rifled weaponry, which rendered column-based attacks impossible.

 

Today, a tank cannot move into position because the fields are littered with "waiters"—drones that have landed and are lying in wait for the command to take off and attack. Yet, just a few years ago, it seemed that nothing would ever change and that tanks would decide the outcome of any war.

 

And now, NATO has published a defense plan for three small states—geographically and politically—drafted by a mere major, yet clearly demonstrating that the alliance is prepared for new methods of warfare.

 

I am convinced that this was the sole purpose of drafting and publishing the plan: to send a message to those who are truly ready, drawing on four years of combat experience.

 

The contours of a future non-nuclear World War III are clearly defined. I am no military expert, so I will speak in broad strokes without getting into the details. Special forces are the only units where a human role remains—a point noted in the NATO plan.

 

In the late 1980s, a special forces officer told me with authority that special forces units operating in the army's interest had become ineffective. He predicted a general decline in the caliber of all elite army units. Yet, the spiral has turned once more: future armies may well consist of special forces operating in the service of robots. UAVs have already transformed conflicts, and artificial intelligence and autonomous systems are poised to transform them even more radically.

 

Massive armies will become obsolete. Inflicting a strategic defeat on an adversary will no longer require vast columns of military hardware. A massive military-industrial complex will not be needed. Everything will be compact.

 

Even today, drones can be assembled in a garage—and that is enough.

 

Yes, over time, the requirements for the electronic components of combat systems will become more stringent. Yet, it is difficult to say right now whether these components will differ in any significant way from the systems found in smart homes or smartphones.

 

Major powers with their vast, expensive armies no longer hold a monopoly on resolving global disputes with other nations through military force. The primary targets will shift from military installations to infrastructure. Indeed, why chase after military targets when you can destroy power plants and prolong the war until the enemy’s batteries run out of charge?

 

Power plants would be heavily fortified. However, it is impossible to protect high-voltage transmission lines along their entire length.

 

This could lead to a significant fragmentation of generating capacity. The USSR had experience with this, using decommissioned nuclear submarine reactors to supply electricity to northern cities.

 

And most importantly: the mass deployment of drones—controlled by a very small number of people or even by fully automated systems—would be inexpensive. Furthermore, these systems would be easily replaceable.

 

This is a far cry from transporting ammunition to the front line. That process requires trains followed by truck convoys. And even then, you might have to fire dozens or hundreds of shells just to score a single hit.

 

During one of their offensives in World War I, the Entente fired 25 million shells. That figure matches the total number of troops mobilized by the Central Powers throughout the entire war—25 million people. That works out to one shell per person for the whole war, yet that volume was expended in just a single offensive.

 

Moreover, these shells are becoming increasingly expensive, and firing them is becoming ever more dangerous. Mass employment of such weaponry has long since become unfeasible.

 

World War III would be fought between the lesser allies of nuclear powers—powers that themselves huddle under their nuclear umbrellas.

 

A large number of local conflicts is the only scenario for a future world war.”

 

I. Povilaitienė. Labor Code Reform: It’s Worth Preparing Now

 

“The Seimas has adopted one of the largest packages of amendments to the Labor Code (LC) in recent years. Although the new provisions will only come into force on November 1, 2026, some employers should prepare much earlier – they will have to review the terms of employment contracts, internal procedures, the organization of remote work and the processes of settlement with employees.

 

One of the more significant changes is the expansion of the possibilities in employment contracts to deviate from certain imperative provisions of the LC, when the employee’s salary is at least two average national salaries (currently EUR 5,053.6). Until now, such a possibility has been quite limited, but from November there will be more space to individually agree on the terms of employment relations, including certain aspects of the termination of the employment contract.

 

However, there will remain areas that cannot be changed by agreements – employee safety and health, minimum rest time, prohibition of discrimination and conclusion of an employment contract. In addition, the probationary period may reach up to 6 months.

 

Changes to the organization of remote work are also envisaged. In principle, the obligation to satisfy an employee's request to work remotely remains in certain cases, but it is more clearly defined when the employer may refuse to do so - if the peculiarities of the work organization or production process do not allow this.

 

At the same time, the documentation procedure is simplified: the employee will no longer need to submit a conclusion from a health care institution - a health care document substantiating the state of health will be sufficient. Collective agreements may also provide for exceptions regarding the compensation of teleworking costs and the establishment or non-establishment of teleworking for employees belonging to groups of employees provided for by law.

 

A new basis for terminating an employment contract is being introduced - dismissal without notice of employees who no longer meet the requirements of impeccable reputation established by law. The reasons for the employer's right to terminate an employment contract at the employer's will are also being clarified - the employer will be able to make such a decision only if he has a justified reason.

 

Important changes are also envisaged in the area of ​​final settlement with dismissed employees. The general rule remains the same - all payments must be paid to the employee on the day of termination of the employment relationship. However, from now on, the parties will be able to agree that the part of the salary or other benefits exceeding the average salary of one month would be paid later - no later than within 3 months of the termination of the employment relationship. This amendment provides more flexibility in cases where the final payments are large and the parties want to settle them in stages.

 

We will also see innovations in the organization of work and rest time. The provisions regarding work on the eve of public holidays, passive standby at home and the choice of the desired working time regime have been clarified. Certain groups of employees will be given the right to choose the working time regime, and the employer will be able to refuse this request only by substantiating it with the peculiarities of the work organization or production process.

 

Another important direction of changes is wider opportunities to regulate employment relations by collective agreements. More areas are planned in which collective agreements will be able to establish rules different from the general provisions of the Labor Code. The role of employee representatives is also strengthened, their rights are expanded and additional guarantees are provided.

 

The reform also affects collective labor relations. Some dispute resolution deadlines are shortened, the maximum fine in collective labor dispute cases is increased, the duration of a warning strike is extended, and the rules for ensuring minimum services during a strike are revised. Additional guarantees are also established for employees who participated in lawful strikes.

 

Although the changes will enter into force only from 1 November 2026, it would not be rational to postpone preparation for them until the last day. It is worth reviewing employment contracts and agreements, remote work procedures, other internal legal acts, procedures for settling with dismissed employees, and collective agreements in advance.

 

Early preparation will allow for smoother implementation of the changes and reduce the risk of practical difficulties or possible labor disputes after the new provisions come into force.

 

The author of the insight is Ieva Povilaitienė, partner of the professional law firm TEGOS.”

 

 

 

I. Povilaitienė. Darbo kodekso reforma: verta ruoštis jau dabar

 

“Seimas priėmė vieną didžiausių pastarųjų metų Darbo kodekso (DK) pakeitimų paketų. Nors naujos nuostatos įsigalios tik nuo 2026 m. lapkričio 1 d., daliai darbdavių pasirengti verta gerokai anksčiau – teks peržiūrėti darbo sutarčių sąlygas, vidaus tvarkas, nuotolinio darbo organizavimą bei atsiskaitymo su darbuotojais procesus.

 

Vienas reikšmingesnių pakeitimų – išplečiamos galimybės darbo sutartyse nukrypti nuo tam tikrų imperatyvių DK nuostatų, kai darbuotojo atlyginimas siekia ne mažiau kaip du vidutinius šalies darbo užmokesčius (šiuo metu – 5.053,6 Eur). Iki šiol tokia galimybė buvo gana ribota, tačiau nuo lapkričio atsiras daugiau erdvės individualiai susitarti dėl darbo santykių sąlygų, įskaitant tam tikrus darbo sutarties pasibaigimo aspektus.

 

Vis dėlto išliks sritys, kurių susitarimais pakeisti nebus galima, – darbuotojų sauga ir sveikata, minimalus poilsio laikas, diskriminacijos draudimas ir darbo sutarties sudarymas. Be to, išbandymo laikotarpis galės siekti iki 6 mėnesių.

 

Numatyti ir nuotolinio darbo organizavimo pakeitimai. Iš esmės išlieka pareiga tam tikrais atvejais tenkinti darbuotojo prašymą dirbti nuotoliniu būdu, tačiau aiškiau apibrėžiama, kada darbdavys gali atsisakyti tai padaryti – jeigu to neleidžia darbo organizavimo ar gamybos proceso ypatumai.

 

Kartu supaprastinama ir dokumentų tvarka: darbuotojui nebereikės pateikti sveikatos priežiūros įstaigos išvados – pakaks sveikatos priežiūros dokumento, kuriuo pagrindžiama sveikatos būklė. Kolektyvinėse sutartyse taip pat galės būti numatytos išimtys dėl nuotolinio darbo išlaidų kompensavimo ir nuotolinio darbo nustatymo ar nenustatymo darbuotojams, priklausantiems įstatyme numatytoms darbuotojų grupėms.

 

Įvedamas naujas darbo sutarties nutraukimo pagrindas – atleidimas be įspėjimo darbuotojų, kurie nebeatitinka įstatymuose nustatytų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų. Taip pat tikslinamos darbdavio teisės nutraukti darbo sutartį darbdavio valia priežastys – darbdavys tokį sprendimą galės priimti tik turėdamas pagrįstą priežastį. 

 

Svarbūs pokyčiai numatyti ir galutinio atsiskaitymo su atleidžiamais darbuotojais srityje. Bendra taisyklė išlieka tokia pati – visos išmokos darbuotojui turi būti išmokėtos darbo santykių pabaigos dieną. Tačiau nuo šiol šalys galės susitarti, kad darbo užmokesčio ar kitų išmokų dalis, viršijanti vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį, būtų sumokėta vėliau – ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo darbo santykių pabaigos. Šis pakeitimas suteikia daugiau lankstumo tais atvejais, kai galutinės išmokos yra didelės ir šalys nori dėl jų atsiskaityti etapais.

 

Naujovių sulauksime ir dėl darbo ir poilsio laiko organizavimo. Patikslintos nuostatos dėl darbo švenčių dienų išvakarėse, pasyviojo budėjimo namuose ir pageidaujamo darbo laiko režimo pasirinkimo. Tam tikrų grupių darbuotojams bus suteikta teisė pasirinkti darbo laiko režimą, o šio prašymo darbdavys galės netenkinti tik pagrindęs darbo organizavimo ar gamybos proceso ypatumais.

 

Dar viena svarbi pokyčių kryptis – platesnės galimybės darbo santykius reguliuoti kolektyvinėmis sutartimis. Numatoma daugiau sričių, kuriose kolektyviniai susitarimai galės nustatyti kitokias taisykles nei bendrosios DK nuostatos. Taip pat stiprinamas darbuotojų atstovų vaidmuo, plečiamos jų teisės bei numatomos papildomos garantijos.

 

Reforma paliečia ir kolektyvinius darbo santykius. Trumpinami kai kurie ginčų nagrinėjimo terminai, didinama maksimali bauda kolektyvinių darbo ginčų bylose, ilginama įspėjamojo streiko trukmė bei tikslinamos minimalių paslaugų užtikrinimo taisyklės streiko metu. Taip pat įtvirtinamos papildomos garantijos darbuotojams, dalyvavusiems teisėtuose streikuose.

 

Nors pakeitimai įsigalios tik nuo 2026 m. lapkričio 1 d., pasirengimą jiems atidėti iki paskutinės dienos nebūtų racionalu. Darbdaviams verta iš anksto peržiūrėti darbo sutartis ir susitarimus, nuotolinio darbo tvarkas, kitus vidaus teisės aktus, atsiskaitymo su atleidžiamais darbuotojais procedūras bei kolektyvines sutartis.

 

Ankstyvas pasirengimas leis sklandžiau įgyvendinti pokyčius ir sumažins praktinių nesklandumų ar galimų darbo ginčų riziką po to, kai įsigalios naujosios nuostatos.

 

Įžvalgos autorė – Ieva Povilaitienė, advokatų profesinės bendrijos TEGOS partnerė.”