2026 m. vasario 15 d., sekmadienis
Transportation Business in Lithuania
We see the painful reality of the Lithuanian transport sector – dependence on cheap labour from Central Asia and the resulting distortion of the rules of the game. What we have described as “very Lithuanian business” is often referred to as a “letterbox” business model or simply exploitation in order to remain competitive in Western Europe.
Here are some key aspects why this situation has become so complicated:
Quotas and influence: Large carriers have direct contact with decision-makers through business associations such as Linava or the International Transport and Logistics Alliance (ITLA). The fight for increasing quotas is argued as “economic necessity”, but small carriers often remain on the sidelines and look for grey schemes.
Social dumping: Migrants from Kyrgyzstan or Tajikistan often accept worse conditions than local drivers. This creates a vicious circle: wages in the sector do not grow, Lithuanian drivers emigrate to the West, and their places are filled by third-country nationals.
Dependence on the Russian language: Russian here becomes not only a tool for communication, but also a kind of barrier, preventing these workers from easily integrating into other areas or defending their rights through legal means.
“Business parasitism”: Some companies actually act only as intermediaries (hiring personnel), which increases the risk of corruption that we have mentioned (bribes for permits, brokerage fees).
State institutions, such as the State Labor Inspectorate, are increasingly recording violations of drivers’ working conditions, but the processes are slow. It is easy to understand why.
There is a goose in the Lithuanian transport system that could lay golden eggs. It is the German-built port of Klaipėda. Thanks to the sabotage of conservatives, by spoiling relations with China (various goods) and Belarus (fertilizers), this goose does not lay golden eggs, it only lays ordinary goose eggs. But Lithuanians do not need this. Everyone lives off the labor of migrants and shared bribes. As a nation that has never been interested in the sea and has always worked with bribes, we live well.
This observation touches on several sensitive topics: geopolitics, the economic strategy of the port and national self-awareness. Let's look at the facts that are currently shaping the situation in the Lithuanian transport sector:
Klaipėda Port and "geopolitical sabotage"
Klaipėda Port has historically been extremely dependent on Eastern cargo. After the events of 2021-2022, the cargo structure has fundamentally changed:
Belarusian fertilizers: After the suspension of the transit of Belaruskalij fertilizers due to EU and US sanctions, the port lost about 10-11 million tons of cargo per year. This was the biggest blow to the port's handling volumes in Klaipėda port statistics. There are no more US sanctions.
China factor: The cooling of relations with China has affected direct exports and imports and logistics chains more than port handling directly, but it has stopped possible Chinese investments in port infrastructure.
Does the "goose" still lay ordinary eggs?
Although there are no more Eastern cargoes, the port is trying to reorient itself:
Western direction: Container handling and orientation towards Western markets are growing.
Military mobility: The port becomes a critical point for NATO logistics (it won’t be long before the money for the war goes to the indignant voters – retirees from the boomer generation.
Energy independence: The LNG terminal (“Independence”) has become the main source of gas supply not only for Lithuania, but also for neighboring countries, which is a huge indirect economic benefit.
Labor market and migrants
Our observation about migrant work has a basis in numbers:
Lithuania’s transport and logistics sector (especially truck drivers) is critically dependent on third-country nationals (Ukraine, Central Asian countries). Without them, this sector, which generates about 12% of Lithuania’s GDP, would simply grind to a halt.
A maritime state or a state by the sea?
Historically, Lithuania is often called a “nation of farmers”, to which the sea has long been alien. This is also reflected in today’s discussions: do we understand the port as a strategic asset or just as a tool for political struggles?
Although the cargo tonnage has fallen, the port's profitability remains stable due to diversification, but the question remains: can Lithuania be rich without transit from the East, or was it an inevitable sacrifice due to the interests of conservatives?
1. Forwarding companies are companies that professionally organize cargo transportation, which usually do not provide direct transport services themselves, but act as intermediaries, organizing transportation by land, sea, air or rail. They are responsible for logistics, customs procedures and warehousing according to TIMOCOM, Rekvizitai.lt.
Main functions of forwarding activities:
Cargo transportation organization: Selection of the mode of transportation (road, rail, sea, air).
Document management: Preparation of import, export and international cargo documentation.
Logistics solutions: Warehousing and optimization of cargo routes.
Forwarding companies are classified by the nature of their activities:
International: Transport cargo between countries.
Import/Export: Specialize in the import or export of cargo.
Forwarding companies operating in Lithuania can be found in business directories such as Cargo.LT or Rekvizitai.lt, which help assess their reliability, work experience and customer reviews.
Transporto biznis Lietuvoje
Pastebime skaudžią Lietuvos transporto sektoriaus realybę – priklausomybę nuo pigios darbo jėgos iš Vidurio Azijos ir dėl to išsikreipiančias žaidimo taisykles. Tai, ką apibūdinome, kaip „labai lietuvišką biznį“, dažnai įvardijama kaip „pašto dėžučių“ verslo modelis arba tiesiog išnaudojimas, siekiant išlikti konkurencingiems Vakarų Europoje.
Štai keli pagrindiniai aspektai, kodėl ši situacija tapo tokia komplikuota:
Kvotos ir įtaka: Didieji vežėjai per verslo asociacijas, tokias, kaip „Linava“ ar Tarptautinis transporto ir logistikos aljansas (TTLA), turi tiesioginį ryšį su sprendimų priėmėjais. Kova dėl kvotų didinimo argumentuojama „ekonominiu būtinumu“, tačiau mažieji vežėjai neretai lieka užribyje ir ieško pilkųjų schemų.
Socialinis dempingas: Migrantai iš Kirgizijos ar Tadžikijos dažnai sutinka su prastesnėmis sąlygomis, nei vietiniai vairuotojai. Tai sukuria užburtą ratą: atlyginimai sektoriuje neauga, lietuviai vairuotojai emigruoja į Vakarus, o jų vietas užpildo trečiųjų šalių piliečiai.
Priklausomybė nuo rusų kalbos: Rusų kalba čia tampa ne tik susikalbėjimo įrankiu, bet ir savotišku barjeru, neleidžiančiu šiems darbuotojams lengvai integruotis į kitas sritis ar ginti savo teisių teisinėmis priemonėmis.
„Verslo parazitavimas“: Kai kurios įmonės faktiškai veikia tik kaip tarpininkės (nuomojančios personalą), o tai didina korupcijos riziką, apie kurią užsiminėme (kyšiai už leidimus, tarpininkavimo mokesčiai).
Valstybinės institucijos, pavyzdžiui, Valstybinė darbo inspekcija, vis dažniau fiksuoja pažeidimus dėl vairuotojų darbo sąlygų, tačiau procesai vyksta lėtai. Lengva suprasti, kodėl.
Lietuvos transporto sistemoje yra žąsis, kuri galėtų dėti aukso kiaušinius. Tai vokiečių sukurtas Klaipėdos uostas. Konservatorių sabotažo dėka, gadinant santykius su Kinija (įvairios prekės) ir Baltarusija (trąšos), ši žąsis aukso kiaušinių nededa, deda tik paprastus žąsies kiaušinius. Bet lietuviams to ir nereikia. Visi gyvena iš migrantų darbo ir pasidalijamų kyšių. Kaip tauta, niekad nesidomėjusi jūra ir visada dirbusi su kyšiais, gyvename gerai.
Šiame pastebėjime paliečiamos kelios jautrios temos: geopolitika, ekonominė uosto strategija ir nacionalinė savimonė. Pažvelkime į faktus, kurie šiuo metu formuoja situaciją Lietuvos transporto sektoriuje:
Klaipėdos uostas ir „geopolitinis sabotažas“
Klaipėdos uostas istoriškai buvo itin priklausomas nuo Rytų krovinių. Po 2021–2022 m. įvykių krovos struktūra iš esmės pasikeitė:
Baltarusiškos trąšos: Nutraukus „Belaruskalij“ trąšų tranzitą dėl ES ir JAV sankcijų, uostas prarado apie 10–11 mln. tonų krovinių per metus. Tai buvo didžiausias smūgis uosto krovos apimtims Klaipėdos uosto statistikoje. JAV sankcijų jau nėra.
Kinijos faktorius: Santykių su Kinija atšalimas labiau paveikė tiesioginį eksportą ir importą bei logistikos grandines, nei uosto krovą tiesiogiai, tačiau tai sustabdė galimas Kinijos investicijas į uosto infrastruktūrą.
Ar „žąsis“ vis dar deda paprastus kiaušinius?
Nors Rytų krovinių neliko, uostas bando persiorientuoti:
Vakarų kryptis: Auga konteinerių krova ir orientacija į Vakarų rinkas.
Karinis mobilumas: Uostas tampa kritiniu tašku NATO logistikai (čia neilgai, kol pinigai karui nenueis pasipiktinusiems rinkėjams – pensininkams iš bumerių kartos.
Energetinė nepriklausomybė: SGD terminalas („Independence“) tapo pagrindiniu dujų tiekimo šaltiniu ne tik Lietuvai, bet ir kaimyninėms šalims, o tai yra milžiniška netiesioginė ekonominė nauda.
Darbo rinka ir migrantai
Mūsų pastebėjimas apie migrantų darbą turi pagrindo skaičiuose:
Lietuvos transporto ir logistikos sektorius (ypač vilkikų vairuotojai) yra kritiškai priklausomas nuo trečiųjų šalių piliečių (Ukrainos, Vidurinės Azijos šalių). Be jų šis sektorius, sukuriantis apie 12% Lietuvos BVP, tiesiog sustotų.
Jūrinė valstybė ar valstybė prie jūros?
Istoriškai Lietuva dažnai vadinama „žemdirbių tauta“, kuriai jūra ilgą laiką buvo svetima. Tai atsispindi ir šiandienos diskusijose: ar mes suprantame uostą, kaip strateginį turtą, ar tik kaip politinių kovų įrankį?
Nors krovos tonažas krito, uosto pelningumas išlieka stabilus dėl diversifikacijos, tačiau klausimas išlieka: ar Lietuva gali būti turtinga be tranzito iš Rytų, ar tai buvo neišvengiama auka dėl konservatorių interesų?
1. Ekspedicinės įmonės –tai, profesionaliai krovinių pervežimą organizuojančios, bendrovės, kurios pačios tiesiogiai transporto paslaugų dažniausiai neteikia, bet tarpininkauja, organizuodamos gabenimą sausumos, jūrų, oro ar geležinkelių transportu. Jos atsakingos už logistiką, muitinės procedūras ir sandėliavimą pagal TIMOCOM, Rekvizitai.lt.
Pagrindinės ekspedicinės veiklos funkcijos:
Krovinių gabenimo organizavimas: Pervežimo būdo parinkimas (kelių, geležinkelių, jūrų, oro).
Dokumentų tvarkymas: Importo, eksporto ir tarptautinių krovinių dokumentacijos rengimas.
Logistikos sprendimai: Sandėliavimas ir krovinio maršruto optimizavimas.
Ekspedicinės įmonės skirstomos pagal veiklos pobūdį:
Tarptautinės: Gabena krovinius tarp valstybių.
Importo/Eksporto: Specializuojasi krovinių įvežime arba išvežime.
Lietuvoje veikiančias ekspedicines įmones galima rasti verslo kataloguose, tokiuose, kaip Cargo.LT arba Rekvizitai.lt, kurie padeda įvertinti jų patikimumą, darbo stažą ir klientų atsiliepimus.
Ryšiai --- Ko jie norėjo iš Jeffrey Epsteino
„Ro Khanna'os karjera Kongrese buvo nuolatinis bandymas suderinti tai, ką kiti galėtų laikyti nesuderinama. Jis atstovauja Silicio slėnio daliai, kurioje yra „Nvidia“ ir „Intel“ būstinės. Jis laimėjo savo vietą 2016 m., gavęs tokių technologijų titanų kaip Sundaras Pichai, Ericas Schmidtas ir Marcas Andreessenas pritarimą. Jis pats yra vienas turtingiausių Atstovų Rūmų narių. Tačiau jis taip pat yra Atstovų Rūmų Progresyviosios frakcijos šalininkas, buvo Bernie Sanderso 2020 m. prezidento rinkimų kampanijos pirmininko pavaduotojas ir remia siūlomą turto mokestį Kalifornijoje.
Khannai čia nebuvo jokio prieštaravimo, tik viena politinė sistema, kuriai reikėjo priminti apie jos bendrus interesus. „Turime užtikrinti, kad kiekvienas amerikietis būtų suinteresuotas Silicio slėnio sėkme ir kad Silicio slėnis netaptų atskira sala“, – sakė jis man 2019 m. „Arba matysime maištą prieš kai kurias jėgas, kurios, mano manymu, yra geros visuomenei.“ Dabar Khanna galbūt pasiekė taikiųjų derybų ribą.
Liepos mėnesį Khanna kartu su Atstovų Rūmų nariu Thomasu Massie, respublikonu iš Kentukio, pateikė Epsteino bylų skaidrumo įstatymą. Prie jo ir Massie galiausiai prisijungė MAGA šviesuoliai, tokie kaip Lauren Boebert, Marjorie Taylor Greene ir Nancy Mace, ir kartu jie nepakluso prezidentui Trumpui ir Atstovų Rūmų pirmininkui Mike'ui Johnsonui ir panaudojo peticiją dėl atleidimo, kad priverstų įstatymo projektą priimti Atstovų Rūmuose, kur jis buvo priimtas didžiule balsų dauguma.
Dabar, kai milijonai bylų buvo paviešintos, Khanna atrodo sukrėstas to, ką sužinojo – ir to, ko nesužinojo. Paviešinta apie 3,5 milijono puslapių el. laiškų, tekstinių žinučių ir teismo įrašų, tačiau vyriausybė paskelbė, kad iš viso egzistuoja daugiau nei šeši milijonai puslapių. Tai, ką matė visuomenė, pirmiausia peržiūrėjo ir redagavo Pam Bondi Teisingumo departamento teisininkai. Toddas Blanche'as, generalinio prokuroro pavaduotojas, prižiūrintis procesą, anksčiau buvo vienas iš Trumpo asmeninių advokatų.
„Mes vis dar neturime paties įtakingiausio dalyko – išgyvenusiųjų parodymų FTB.“ „...kas juos išprievartavo ir kas įvykdė šiuos veiksmus“, – antradienį man sakė Khanna.
Dėl to apie Epsteino tinklą žinome daug daugiau nei anksčiau, bet ne daug daugiau apie jo įvykdytus nusikaltimus ar su kuo jis galėjo juos įvykdyti.
Teisingumo departamentas ir FTB teigia, kad Epsteinas „sužeidė daugiau nei tūkstantį aukų“. Ar jis tikrai visa tai padarė vienas, tik su Ghislaine Maxwell pagalba?
Daugelio dalykų, kuriuos norime žinoti, Epsteinas ar jo draugai nebūtų parašę el. laiškuose. „Atsiųskite man numerį, kuriuo galėčiau paskambinti. Man nepatinka šių pokalbių įrašai“, – rašė Epsteinas Steve'ui Tischui, milijardieriui, Niujorko „Giants“ bendrasavininkiui. (Tischas teigia, kad moterys, apie kurias jis kalbėjosi su Epsteinu, buvo suaugusios.)
Net ir dokumentuose, kuriuos matėme, nuolat minimos paslaptys ir patirtys, kuriomis negalima dalytis. Vis galvoju apie 50-ojo gimtadienio raštelį Epsteinui, kurį, regis, pasirašė Trumpas: „Tegul kiekviena diena būna dar viena nuostabi paslaptis“. Kokios tiksliai buvo tos paslaptys? (Trumpas neigia parašęs raštelį.)
Tačiau Epsteino bylos atskleidžia daug ką. Epsteino tinklas peržengė kategorijas, kurias esame įpratę naudoti dalindamiesi Amerikos gyvenimu. Jis buvo bičiulis su Noamu Chomsky ir Peteriu Thielu; su Steve'u Bannonu ir Kathryn Ruemmler, Baracko Obamos Baltuosiuose rūmuose dirbančia patarėja; su Deepaku Chopra ir Howardu Lutnicku. Šis tinklas nėra apribotas politikos, pramonės ar vietos.
Mane jau seniai glumino, kaip Epsteinas laikė tiek daug skirtingų žmonių arti savęs ir kaip jam tai pavyko taip ilgai po to, kai jis tapo grėsme aplinkiniams. Žvelgiant iš šios perspektyvos, bylos aiškiau parodo. Epsteinas iškyla kaip pinigų, pažinčių, informacijos ir žmonių tarpininkas. Jis turi talentą užuosti, ko labiausiai nori jo korespondentai. Turtingieji nori būti vertinami rimtai, ne tokie turtingi nori turto atributų, daugelis vyrų norėjo sekso, o visi norėjo ryšių.
Skaityti bylas – tai stebėti, kaip Epsteinas kalibruoja savo... korespondentų norus realiuoju laiku. 2013 m. rugsėjį jis rašo Elonui Muskui, kad „Generalinės asamblėjos atidarymo metu į namus atvyksta daug įdomių žmonių“. Muskui tai neįspūdinga. „Skristi į Niujorką pamatyti JT diplomatų nieko neveikimo būtų neprotingas laiko švaistymas“, – atsako jis. Epsteinas pakeičia temą. „Ar manote, kad aš atsilikęs?“, – atšauna jis. „Nė vienas vyresnis nei 25 metų ir visi labai mieli.“ (Atrodo, kad Muskas ignoravo Epsteino kvietimą.)
Epsteinas visada siūlo visomis kryptimis ryšius su likusiu savo tinklu.
2014 m. el. laiškų susirašinėjimas su Ruemmler yra ypač atviras. „Daugumai merginų nereikia jaudintis dėl šių nesąmonių“, – rašo ji pokalbyje, kuriame, regis, svarsto, ar sutikti būti nominuotai generalinio prokuroro postui. Toliau pateikiamas raštelis, kuriame, regis, sujungiami Epsteino juokeliai apie jų bendras žinias apie jo išnaudojimus – tuo metu jis jau buvo nuteistas už seksualinį nusikaltėlį – ir tada pateikiamas akinantis kontaktų rinkinys.
„merginos?“ – Atsako Epstein. „Atsargiai, atgaivinsiu seną įprotį... šią savaitę, Thiel, Summers, Bill Burns, Gordon Brown, Jagland, (Europos Tarybos ir Nobelio premijos pirmininkas). Mongolia Pres, Hardeep Puree (Indija), Boris (Gates). Jabor (Kataras). Sultan (Dubajus), Kosslyn (Harvardas), Leon Black, Woody. Esate laukiamas svečias bet kuriame.“ (Ruemmlerio sausas atsakymas: „Atrodo, kad nelabai efektyviai susidėliojate savo tvarkaraščio prioritetus.“)
Epstein nuolat mėto pasiūlymus. Ar Peter Thiel norėtų vakarieniauti su Noam Chomsky? Ar Steve Bannon norėtų susitikti su Sebastian Kurz, tuometiniu Austrijos kancleriu? Ar Ariane de Rothschild norėtų vakarieniauti su Bill Gates? Ar Larry Summers norėtų vakarieniauti su Ehud Barak? Ar Steve'as Tischas norėtų susitikti su moterimi, kurios vardo neminėsiu, bet kurią Epsteinas apibūdina kaip „tahitietę, kalbančią daugiausia prancūziškai, egzotiškai“?
Epsteinas turėjo pinigų – didžioji jų dalis buvo apgaule iš kitų – bet ryšiai buvo universaliausia jo valiuta. Ir jų platumas buvo savaime sustiprėjantis. Daugybė žmonių matė Epsteiną tokį, koks jis buvo, ir laikėsi atokiau. Tačiau kitiems jo artumas turtingiesiems ir galingiesiems buvo įrodymas, kad kad ir ką jis būtų padaręs, tai negalėjo būti taip blogai. Juk pažiūrėkite, su kuo jis vakarieniavo! Tinklas padarė Epsteiną teisėtą ir vertingą. Tai leido jam piktnaudžiauti ir kurį laiką apsaugojo jį nuo jų pasekmių.
„The Times“ tyrimas apie Epsteino santykius su „JPMorgan Chase“ ypač aiškiai parodo, kaip Epsteinas naudojo savo tinklą, kad apsisaugotų nuo galimų pasekmių. Epsteino grynųjų pinigų išėmimo ir pervedimo modelis sukėlė banko viduje įtarimų dėl prekybos žmonėmis sekso tikslais. Jo nuteisimas už nepilnamečio verbavimą, regis, patvirtina šias baimes. Tačiau Epsteinas pasirodė esąs toks vertingas „JPMorgan“ – sujungė banką su Sultanu Ahmedu bin Sulayemu ir Sergejumi Brinu bei padėjo jam įsitvirtinti rizikos draudimo fondų versle – kad įstaiga, nepaisydama savo abejonių, daugelį metų išlaikė jį kaip klientą. Galiausiai bankas nutraukė su juo ryšius, tačiau iki pat pabaigos jo vidiniai sąjungininkai tvirtino, kad jį „vis dar akivaizdžiai gerbia ir pasitiki kai kurie turtingiausi pasaulio žmonės“. Kaip jie galėjo klysti?
„Šie milijardieriai, šie superelitai, šie superteisininkai kuria visiškai kitokią sistemą“, – man sakė Anandas Giridharadasas, knygos „Nugalėtojai pasiima viską: elito šarada keičiant pasaulį“ autorius. „Jų sistema susijusi su tuo, kiek ryšių esate šiame tinkle, kokia jūsų akcijų kaina tam tikrą dieną šiame tinkle. Epsteinas suprato, kaip tuo manipuliuoti. Jis suprato viso šio tinklo pažeidžiamumą, tai yra, kad šie žmonės iš tikrųjų nėra tokie rimtai nusiteikę dėl charakterio. Tiesą sakant, charakteris kai kuriems iš jų gali būti trūkumas, nereikalingas trinties šaltinis.“
Khanna pradėjo kalbėti apie „Epsteino klasę“, jo paties terminu apibūdinamą „turtingą ir galingą žmogų, kuris elgiasi ir galvoja taip, lyg būtų aukščiau įstatymo ir galbūt aukščiau moralės“. Iš pradžių man šiek tiek sunkiai sekėsi suprasti Khanna teiginius. Epsteiną ypač atstumia jo pedofilija, ir kiek jo tinkle žmonių iš tikrųjų žinojo apie šią jo gyvenimo pusę?
Tačiau kuo daugiau skaičiau bylas, tuo sunkiau man buvo paneigti jose akivaizdų klasinį solidarumą. Epsteino polinkiai nebuvo paslaptis. „Netgi sakoma, kad jam patinka gražios moterys taip pat, kaip ir man, ir daugelis jų yra jaunesnės“, – 2002 m. žurnalui „New York“ sakė Trumpas. Daugelis pasirinko jas ignoruoti arba netikėti jomis.
2008 m. Epsteinas buvo nuteistas už seksualinių paslaugų siūlymą nepilnametei. „Manau, kad mes su tavimi jaučiamės beviltiškai ir įsiutę dėl to, kas įvyko“, – rašė tuometinis Europos prekybos komisaras Peteris Mandelsonas. Tuometinis „J.P. Morgan“ privataus banko vadovas Jesas Staley parašė Epsteinui: „Tikiuosi, kad išlaikysite salą. Mums visiems gali tekti ten gyventi.“ Tai buvo finansų krizės metu. „Viskas gerai, visada yra vietos jums visiems“, – atsakė Epsteinas. (2023 m. „JPMorgan“ padavė Staley į teismą dėl to, kad, anot bendrovės, jis galėjo nepranešti bendrovei apie Epsteino neteisėtus veiksmus. Byla buvo išspręsta ne teismo tvarka už neatskleistą sumą.)
2018 m. „The Miami Herald“ paskelbė stulbinantį tyrimą, kuriame „nustatyta apie 80 moterų, kurios teigia, kad Epsteinas jas tvirkino ar kitaip seksualiai išnaudojo nuo 2001 iki 2006 m.“ Buvęs iždo sekretorius Larry Summersas kitą dieną Epsteinui parašė el. laišką: „Grįžote į spaudą“, – rašė jis. Jie perėjo prie kitų klausimų aptarimo.
2019 m. Steve'as Bannonas nusiuntė Epsteinui nuorodą į „Daily Beast“ straipsnį „Teismas įpareigoja paviešinti užantspauduotus dokumentus apie Jeffrey Epsteino tariamą sekso tinklą“. Epsteinas neatsako, bent jau ne žinute, o Bannonas tęsia: „Mano vaikinas yra Izraelyje – ar galime jį sujungti su Erhudu???“
Epsteino tinklas galbūt nežinojo visko, bet daugelis jų žinojo pakankamai. Nesvarbu, ar jie tikėjo jo neigimais, ar jiems nerūpėjo nusikaltimai, tarp jų buvo solidarumas arba bent jau sandoris, kuris saugojo Epsteiną ir sudarė sąlygas jo piktnaudžiavimams.
Mūsų pokalbio pabaigoje Giridharadas iškėlė mintį, apie kurią vis galvoju.
Kadaise galia ir prestižas buvo suteikiami žemės, titulo ar šeimos. Tačiau šiandien galia „susideda iš jūsų pozicijos, ryšių skaičiaus, tų ryšių tankumo, kokybės ir pelningumo tinkle“.
Kaip tai keičia šių dienų elito elgesį? „Man tiesiog įdomu, ar drąsa yra vertybė, kuri nukentėjo tinklo amžiuje, nes būti drąsiam reiškia nutraukti ryšius“, – tęsė Giridharadas. „Ir kuo vertingesni tampa ryšiai – kuo eksponentiškai vertingesni tampa daugiau ryšių – tuo eksponentiškai brangiau yra nutraukti tuos ryšius, sudeginti tą tiltą“.
Verta pabrėžti, kad Epsteino tinklas, kad ir koks platus jis buvo, išliko siauras tiek Amerikos, tiek pasaulinio gyvenimo schemoje. Mums buvo pasiūlytas langas į tam tikrą pasaulinio elito dalį – tą dalį, kuri pasirinko glaudžiai sieti save su Jeffrey Epsteinu. Mes nematome, kaip elgėsi daugybė žmonių, kurie laikėsi toli nuo Epsteino, būtent todėl, kad jų nėra šiuose failuose.
Vis dėlto net ir tiems, kurie manė, kad yra susipažinę su turtingųjų ir galingųjų veikla ir papročiais, šie failai buvo šokas. Khannai jie privertė susidurti su galimais savo paties projekto apribojimais, kaip jis jį suprato.
„Aš tikrai nenoriu šakių“, – sakė jis man. „Aš nenoriu šakių net prieš milijardierius.“ Tačiau, anot jo, „anksčiau galvodavau: „Turėkime teigiamą „Medicare for All“ ir vaikų priežiūros bei Maršalo plano Amerikai viziją.“ Dabar labiau pritariu tam, kad turi būti tam tikra atskaitomybė. Reikia žmonių tikėjimo demokratiniu projektu. Ir suprantu, kad elito atskaitomybė, tam tikras teisingumo jausmas, yra būtinas norint sukurti pasitikėjimą platesne vizija.“ [1]
1. What They Wanted From Jeffrey Epstein. Klein, Ezra. New York Times (Online) New York Times Company. Feb 15, 2026.
Connections --- What They Wanted From Jeffrey Epstein
“Ro Khanna’s congressional career has been an ongoing attempt to reconcile what others might see as irreconcilable. He represents a swath of Silicon Valley that includes the headquarters of Nvidia and Intel. He won his seat in 2016 with endorsements from tech titans like Sundar Pichai, Eric Schmidt and Marc Andreessen. He is, himself, one of the richest members of the House. But he is also a stalwart of the House Progressive Caucus, was the co-chair of the 2020 presidential campaign of Bernie Sanders and is backing a proposed wealth tax in California.
To Khanna, there was no contradiction here, just a single polity that had to be reminded of its common interests. “We have to make sure every American has a stake in the success of Silicon Valley, and that Silicon Valley doesn’t become an island unto itself,” he told me in 2019. “Or we’re going to see a rebellion against some of the forces that I think are good for society.” Now Khanna may have reached the end of what can be reconciled.
Back in July, Khanna, along with Representative Thomas Massie, a Kentucky Republican, introduced the Epstein Files Transparency Act. He and Massie were eventually joined by MAGA luminaries like Lauren Boebert, Marjorie Taylor Greene and Nancy Mace and together they defied President Trump and Speaker Mike Johnson and used a discharge petition to force the bill to the House floor, where it passed overwhelmingly.
With millions of files now released, Khanna sounds shaken by what he’s learned — and what he hasn’t. About 3.5 million pages of emails, text messages and court records have been released, but the government has announced that in total more than six million pages exist. What the public has seen was first reviewed and redacted by lawyers from Pam Bondi’s Department of Justice. Todd Blanche, the deputy attorney general overseeing the process, was previously one of Trump’s personal lawyers.
“We still don’t have the most potent thing, which is the survivors’ statements to the F.B.I. over who raped them and who committed these acts,” Khanna told me on Tuesday.
The result is we know much more about Epstein’s network than we did before, but not much more about the crimes he committed — or who he may have committed them with.
The Department of Justice and the F.B.I. say Epstein “harmed over one thousand victims.” Did he really do all of that alone, with just the help of Ghislaine Maxwell?
Much of what we want to know would not have been put in emails by Epstein or his friends. “Send me a number to call I dont like records of these conversations,” Epstein wrote to Steve Tisch, the billionaire co-owner of the New York Giants. (Tisch says the women he discussed with Epstein were all adults.)
There are constant references, even in the documents we have seen, to secrets and experiences that cannot be shared. I keep thinking of the 50th birthday note to Epstein that appears to be signed by Trump: “May every day be another wonderful secret.” What were those secrets, exactly? (Trump denies writing the note.)
But there is much that the Epstein files do reveal. Epstein’s network crossed the categories we’re used to using to divvy up American life. He was chummy with Noam Chomsky and Peter Thiel; with Steve Bannon and Kathryn Ruemmler, Barack Obama’s White House counsel; with Deepak Chopra and Howard Lutnick. This is not a network bounded by politics or industry or place.
I have long been mystified by how Epstein kept so many different kinds of people close, and how he did so long after he became a risk to those around him. The files, from that perspective, are clarifying. Epstein emerges as a broker of money, introductions, information — and human beings. He has a talent for sniffing out what his correspondents want most. The rich want to be taken seriously, the not-so-rich want the trappings of wealth, many of the men wanted sex and everyone wanted connections.
To read the files is to watch Epstein calibrating his correspondents’ desires in real time. In September 2013, he writes Elon Musk to say that “the opening of the genereal assembly has many interesting people coming to the house.” Musk is unimpressed. “Flying to NY to see UN diplomats do nothing would be an unwise use of time,” he responds. Epstein changes tack. “Do you think I am retarded,” he shoots back. “No one over 25 and all very cute.” (Musk appears to have ignored Epstein’s invitation.)
What Epstein is always offering, in all directions, is connections to the rest of his network.
A 2014 email exchange with Ruemmler is particularly baldfaced. “Most girls do not have to worry about this crap,” she writes, in a conversation in which she appears to be weighing whether to accept being nominated for attorney general. What follows is a note that appears to combine Epstein joking about their shared knowledge of his abuses — he was by then a convicted sex offender — and then dangling a dazzling array of contacts.
“girls?” responds Epstein. “careful i will renew an old habit, . this week, thiel, summers, bill burns, gordon brown, jagland, ( council of europe and nobel chairman ). mongolia pres , hardeep puree ( india), boris ( gates). jabor ( qatar ). sultan ( dubai, ), kosslyn ( harvard), leon black, woody. you are a welcome guest at any.” (Ruemmler’s dry response: “Doesn’t look like you are prioritizing your schedule very effectively.")
Epstein is constantly tossing out offers. Would Peter Thiel like to have dinner with Noam Chomsky? Would Steve Bannon like to meet Sebastian Kurz, then the chancellor of Austria? Would Ariane de Rothschild like to have dinner with Bill Gates? Would Larry Summers like to have dinner with Ehud Barak? Would Steve Tisch like to meet a woman whose name I’ll leave out, but who Epstein describes as “tahitian speaks mostly french, exotic”?
Epstein had money — much of it scammed off others — but connections were his most universal currency. And their breadth was self-reinforcing. Plenty of people saw Epstein for what he was and stayed far away. But for others, his proximity to the rich and the powerful were evidence that whatever he had done, it couldn’t be that bad. After all, look who he was dining with! The network made Epstein both legitimate and valuable. It enabled his abuses and, for a time, insulated him from their consequences.
The Times’s investigation into Epstein’s relationship with JPMorgan Chase paints a particularly clear picture of how Epstein used his network to protect himself from potential consequences. Epstein’s pattern of cash withdrawals and transfers raised internal suspicions at the bank about sex trafficking. His conviction for soliciting a minor would seem to confirm those fears. But Epstein proved himself so valuable to JPMorgan — connecting the bank to Sultan Ahmed bin Sulayem and Sergey Brin, and helping it find its way into the hedge-fund business — that the institution overrode its own doubts to keep him as a client for years. The bank eventually cuts ties with him, but right up until the end, his internal allies were arguing that he was “still clearly well respected and trusted by some of the richest people in the world.” How could they be wrong?
“These billionaires, these superelites, these superlawyers are working on a whole different kind of system,” Anand Giridharadas, author of “Winners Take All: The Elite Charade of Changing the World,” told me. “Their system has to do with how loaded with connections you are in this network, how high your stock is on a given day in this network. What Epstein figured out was how to game this. He figured out the vulnerability of this entire network, which is that these people are actually not that serious about character. In fact, character may be a liability for some of them, may be an unnecessary source of friction.”
Khanna has begun speaking of an “Epstein class,” his term for “the rich and powerful people who act and think like they’re above the law and, and perhaps above morality.” At first, I struggled a bit with Khanna’s coinage. What makes Epstein specifically loathsome is his pedophilia, and how many in his network really knew of that side of his life?
But the more I read the files, the harder I found it to deny the class solidarity evident within them. Epstein’s predilections were no secret. “It is even said that he likes beautiful women as much as I do, and many of them are on the younger side,” Trump told New York magazine — in 2002. The choice was made, by many, to overlook or disbelieve them.
In 2008, Epstein was convicted of soliciting sex from a minor. “I think the world of you and I feel hopeless and furious about what has happened,” wrote Peter Mandelson, then the European commissioner for trade. Jes Staley, then head of J.P. Morgan’s private bank, wrote to Epstein to say, “I hope you keep the island. We all may need to live there.” This was during the financial crisis. “Its ok, there is always room for all of you,” Epstein replied. (In 2023, JPMorgan sued Staley over what it claimed was his potential failure to alert the company to Epstein’s wrongdoing. The case was settled out of court for an undisclosed sum.)
In 2018, The Miami Herald published a stunning investigation that “identified about 80 women who say they were molested or otherwise sexually abused by Epstein from 2001 to 2006.” Larry Summers, the former Treasury secretary, emailed Epstein the next day: “U have returned to the press,” he wrote. They moved onto discussing other matters.
In 2019, Steve Bannon texted Epstein a link to a Daily Beast story, “Court Orders Release of Sealed Docs About Jeffrey Epstein’s Alleged Sex Ring.” Epstein doesn’t respond, at least not by text, and Bannon follows up with, “My guy is in Israel — can we connect him to erhud ???”
Epstein’s network may not have known everything, but many of them knew enough. Whether they believed his denials or didn’t care about the crimes, there was a solidarity, or at least a transactionalism, that protected Epstein and enabled his abuses.
Toward the end of our conversation, Giridharadas made a point I keep thinking about.
Power and prestige were once conferred by land or title or family. But power, today, “consists of your position and your number of connections and the density and quality and lucrativeness of those connections in the network.”
How does that change the behavior of today’s elites? “I just wonder if courage is a value that has suffered in a network age, because to be courageous is to break ties,” Giridharadas continued. “And the more valuable ties become — the more exponentially valuable more ties become — the more exponentially expensive it is to cut off that tie, to burn that bridge.”
It is worth emphasizing that Epstein’s network, as broad as it was, remained narrow in the scheme of both American and global life. We have been offered a window into a particular slice of the global elite — the slice that chose to deeply associate itself with Jeffrey Epstein. We are not seeing the way the many, many people who stayed far away from Epstein comported themselves, precisely because they are not in these files.
Still, even for those who thought themselves familiar with the workings and mores of the wealthy and powerful, the files have come as a shock. For Khanna, they have forced a confrontation with the possible limits of his own project, as he understood it.
“I certainly don’t want pitchforks,” he told me. “I don’t want pitchforks even against people who are billionaires.” But, he said, “I used to think, ‘Let’s just have a positive vision of Medicare for All and child care and a Marshall Plan for America.’ I am more in the camp now that there has to be some accountability. You need people’s faith in a democratic project. And what I’m realizing is that accountability for the elite, having some sense of justice, is essential to build trust for the broader vision.”” [1]
1. What They Wanted From Jeffrey Epstein. Klein, Ezra. New York Times (Online) New York Times Company. Feb 15, 2026.
Dėl ko nerimauja generaliniai direktoriai
„Suskilusi politika, novatoriškos technologijos ir nepasitikėjimas institucijomis apsunkina susitelkimą į tradicines užduotis – didinti pardavimus ir pelną.
Generaliniai vadovai daug galvoja net ir geriausiais laikais. Šiais metais rūpesčių sąrašas ypač bauginantis.
Antraisiais prezidento Trumpo antrosios kadencijos metais įmonių vadovai turi neatsilikti nuo tarifų ir prekybos apribojimų, kurie ir toliau keičiasi nenuspėjamai. Jie taip pat turi apsvarstyti, kada ar ar iš viso kalbėti apie administracijos politiką – prekybos, deportacijų ir kt. srityse – kuri daro įtaką jų darbuotojams, klientams ir investuotojams.
Dirbtinis intelektas yra dar viena aktuali tema valdybose, vadovai vertina jo riziką ir galimybes. Skelbdami apie dideles investicijas į dirbtinį intelektą, vadovai turi patikinti darbuotojus, kad ši technologija atims ne visus jų darbus, kartu aiškiai pareikšdami, kad ji atims kai kuriuos jų darbus. Tuo tarpu vadovai stengiasi didinti pajamas ir pelną, nes ekonomika siunčia labai prieštaringus signalus.
Neseniai duotuose interviu laidos „Korporacijos“ užkulisiuose kasmetiniame pasaulinio elito susibūrime Pasaulio ekonomikos forume Davose, Šveicarijoje, keli generaliniai direktoriai apmąstė savo, kaip lyderių, prioritetus šiuo metu. Jie pasidalijo tuo, kuo, jų manymu, užsiims didžioji dalis jų dienų ir kas grasina neleisti jiems užmigti naktį.
Šios interviu ištraukos buvo redaguotos ir sutrumpintos.
Iš kur kils augimas?
Augimas yra sunkus darbas. Ekonomika yra gera. Pasauliniu mastu ekonomika auga maždaug 3 procentų tempu. Tai gerai, bet beveik nė viena įmonė nėra patenkinta 3 procentų augimu. Visos jos nori būti prasmingai į šiaurę nuo šio lygio. Taigi, kaip rasti augimą dabar, ypač tose vietose, kur vartotojai susiduria su didesniais iššūkiais? – Richas Lesseris, pasaulinis profesionalių paslaugų įmonės „Boston Consulting Group“ pirmininkas.
Man reikia galvoti apie tai, kas nutiks po trejų, ketverių ar penkerių metų, ir man reikia galvoti apie tai, kas nutiks rytoj. Vadovų komandos linkusios labiau susitelkti į artimiausius dalykus. Dalis mano darbo yra padėti jiems ir padėti įmonei priimti leidimą imtis kai kurių dalykų, kurie turi ilgalaikę reikšmę. – Jeremy Allaire'as, generalinis direktorius „Circle“, pagrindinio kriptovaliutų stabiliųjų monetų emitento, vadovas
Kai daug netikrumo, turime sutelkti dėmesį į ekonomikos augimą, o tai darome atsakingai augindami savo įmonę. Beveik kiekviena problema dabar iš tikrųjų priklauso nuo augimo. – Julie Sweet, pasaulinės konsultacijų įmonės „Accenture“ generalinė direktorė
Mūsų, kaip generalinių direktorių, darbas yra nagrinėti nacionalinių valstybių geopolitiką, verslą, dirbtinio intelekto pasekmes ir riziką, darbo vietų panaikinimą, mokymą darbo vietoje ir visa tai suderinti, kad sukurtume nuoseklią strategiją, kuri leistų mūsų verslui toliau augti. Už tai mums mokama. – Bipul Sinha, kibernetinio saugumo įmonės „Rubrik“ generalinis direktorius
Politikos navigacija ir pasitikėjimo atkūrimas
Žinote, kokia yra viena didžiausių generalinio direktoriaus klaidų? Kad vaidmuo perima asmenybę. Turime būti autentiški, turime būti nuoširdūs, ir taip sukuriama kultūra, kurioje autentiškumas yra gyva realybė. Tada žmonės pasitikės įmonėmis, nes jie pasitikės darbuotojais. – Juvencio Maeztu, „Ingka Group“ generalinis direktorius pagrindinis IKEA parduotuvių operatorius visame pasaulyje
Ši administracija ypač linkusi tiesiogiai bendrauti su verslo lyderiais. Prezidentui patinka bendrauti su mūsų generaliniais direktoriais, todėl jie turi atlikti svarbų vaidmenį Vašingtone valdant šiuos politinius santykius ir dalyvaujant politiniame procese, daug labiau nei anksčiau. – Stephenas J. Ublas, prekybos asociacijos „PhRMA“ generalinis direktorius
Kai susiduriate su tokiais lūžio taškais kaip dirbtinis intelektas, vyriausybei reikia pagalbos. Jų darbas yra reguliuoti ir tinkamai skatinti, tačiau jie nesupranta šios technologijos. Todėl turime šviesti ne tik sprendimus priimančius asmenis, bet ir vienu ar dviem lygiais žemesnius, kad jie būtų geriau informuoti ir geriau pasirengę kurdami politiką ar skatinimo programas. Didelė mano darbo dalis yra užtikrinti, kad praleisčiau laiką su vyriausybės pareigūnais. – Antonio Neri, verslo programinės įrangos ir paslaugų įmonės „Hewlett Packard Enterprise“ generalinis direktorius
Dirbtinio intelekto pažadai ir pavojai
Girdėjau kai kuriuos sakant, kad žinosime, ar įmonės paprastai gaus teigiamą investicijų grąžą dėl dirbtinio intelekto. Nemanau, kad į šį klausimą bus atsakyta 2026 m. Tačiau manau, kad iki metų pabaigos turėtume būti arčiau šio atsakymo. Mūsų prioritetai yra tai, kaip geriau įdiegti šiuos įrankius, skatinti jų pritaikymą mūsų darbo jėgoje ir tada rasti būdą, kaip augti iš dirbtinio intelekto valdomų įrankių. – Johnas Q. Doyle'as, draudimo brokerių ir rizikos konsultavimo įmonės „Marsh“ generalinis direktorius
Visi tiesiog bando išsiaiškinti, kaip dirbtinis intelektas teigiamai paveiks jų verslą. Tą patį galima pasakyti ir apie mus. Manau, kad tai neabejotinai duos didžiulę papildomą naudą ir skirtumą, bet mes pirmiausia dirbame su žmonėmis. Labiausiai galvoju apie tai, kaip išlaikyti ir puoselėti mūsų komandos kultūrą. Todėl labiau susitelkiu į žmones nei į konkrečią technologiją. – Zakas Brownas, Formulės 1 komandos „McLaren Racing“ generalinis direktorius
Įkūrėjams sakome: „Žiūrėkite, jūs naudosite dirbtinį intelektą ir didinsite produktyvumą. Tai įvyks darbo jėgos mažinimo sąskaita.“ Mes padedame įmonėms pasinaudoti jau turima darbo jėga ir gauti iš jos daugiau naudos. Tačiau dirbtiniam intelektui plečiantis, kyla mintis: „Jums nereikia tiek daug žmonių.“ Jei taip nutiks, nepalikite šios problemos spręsti visuomenei. Būkite ir jūs sprendimo dalimi. – Hemantas Taneja, rizikos kapitalo įmonės „General Catalyst“ generalinis direktorius” [1]
„Ei, dirbtinio intelekto laikais jums nereikia tiek daug žmonių. Tiesiog palikite šią problemą visuomenei.“
Taip visada nutinka ir dabar vėl nutinka.
Tai sunkus, pasikartojantis ciklas: technologijos žada efektyvumą, o visuomenė lieka valdyti šį perkėlimą. Šis „perkėlimo atotrūkis“ – laikas tarp darbo automatizavimo ir naujų vaidmenų sukūrimo – yra ta vieta, kur gyvena tikrosios žmogiškosios išlaidos.
Istoriškai tai matėme keliais skirtingais būdais:
„Luditų“ ciklas: Pramonės revoliucijos metu problema buvo „išspręsta“ per dešimtmečius trukusius darbo neramumus, galiausiai sukūrus 40 valandų darbo savaitę ir įvedus vaikų darbo įstatymus. Visuomenė ne tik „susitvarkė“ su tuo; ją reikėjo visiškai pertvarkyti.
Produktyvumo paradoksas: Dažnai matome, kad nors vienai konkrečiai užduočiai atlikti reikia mažiau žmonių, mažesnė tos užduoties kaina sukuria didžiulę naują paklausą kitur. Darbo statistikos biuras dažnai stebi, kaip technologijos perkelia užimtumą iš gamybos į paslaugų ir informacijos sektorius.
Greičio problema: Šį kartą skirtumas yra greitis. Anksčiau perėjimai užtrukdavo ištisas kartas. Dirbtinis intelektas juda tokiu tempu, kad „palikti tai visuomenei“ atrodo kaip palikti potvynį visuomenei, kai visuomenė yra, slėnyje gyvenantys, žmonės.
Vis dažniau diskutuojama, kaip panaikinti šią spragą, ir pateikiama įvairių pasiūlymų – nuo visuotinių bazinių pajamų iki trumpesnių darbo savaičių ir vyriausybės finansuojamų perkvalifikavimo programų, pavyzdžiui, tokių, kurias aptarė Pasaulio ekonomikos forumas.
1. What C.E.O.s Are Worried About: Corner Office. Holman, Jordyn. New York Times (Online) New York Times Company. Feb 15, 2026.