„Fiodoras Lukjanovas – žurnalo „Rusija globaliuose
reikaluose“ vyriausiasis redaktorius ir „Valdajaus klubo“ tyrimų direktorius –
metų pradžioje pareiškė, kad net jei „Ukrainos klausimas“ būtų išspręstas,
Rusijos santykiuose su Vakarais vis tiek išliktų didžiulis problemų kompleksas.
Pasak Lukjanovo, dabartinis konfliktas, vykstantis silpnėjančių tarptautinių
taisyklių ir institucijų kontekste, iš esmės nukelia mus į XVII ir XVIII
amžius, laikotarpį, kai Rusija įtvirtino savo vietą pasaulyje ir apibrėžė optimalias
sienas. Tai buvo ilgas procesas, o karinė jėga buvo lemiamas instrumentas jam
pasiekti.
Nors vis dar neaišku, ar Rusijai pavyks išplėsti savo įtakos
sferą, visuomenės militarizavimas aktyviai skatinamas švietimo sistemoje.
Humanitariniai ir socialiniai mokslai dabar moko, kad paklusnumas, valdžioje
esantiems, yra pagrindinė piliečio pareiga ir kad Vakarų koncepcijos, tokios
kaip individo emancipacija, veda tik į pražūtį. Aleksandras Duginas –
apokaliptinės kovos tarp Rusijos ir Vakarų intelektualinis architektas,
vadovaujantis Maskvos humanitarinių mokslų universiteto Ivano Iljino politikos
mokyklai, kurioje aukštinamas konfliktas Ukrainoje, jau seniai pasisako už
grįžimą prie „spindinčių“ viduramžių. Duginas – daug skaitantis, autodidaktas,
aistringai besidomintis antimoderniais, okultiniais mąstytojais, tokiais, kaip
René Guénon ir Julius Evola, taip pat Heideggeriu, – ką tik išleido beveik 900
puslapių vadovėlį savo paties sugalvotai disciplinai: „Vakarų studijoms“
(*Westernologija*). Šiame darbe jis skelbia, kad Vakarų Apšvieta ir Renesansas
– judėjimai, kurie nutiesė kelią liberalizmui, lyčių politikai ir
transhumanizmui – yra absoliutus blogio įsikūnijimas.
Nuoseklūs argumentai ir griežta analizė nėra Dugino
stiprioji pusė; vietoj to jis palaiko tamsiai grėsmingą retoriką, kurioje
nuorodos į metafiziką pirmiausia vaizduoja autoriteto vertikalę ir demonstruoja
adresatui jo paties nereikšmingumą. „Eurazijos guru“ konkrečiai
instrumentalizuoja kontempliatyvią Rytų Bažnyčios maldos praktiką – hsichasmą –
politiniais tikslais, iš jos kildindamas autoritarinę, antieuropietišką,
valstybinę-religinę sistemą, kuriai būdinga sakralizuota galia.
Dugino bendražygiai sudaro vadinamųjų „Z filosofų“ grupę –
pavadintų pagal „Z“ simbolį, siejamą su Rusijos kampanija Ukrainoje – kurie
ragina mobilizuotis prieš Vakarus ir visą jų šalies pilietinį bei kultūrinį
gyvenimą apibrėžia, kaip „namų frontą“, skirtą paremti karinę operaciją. Viena
iš tokių asmenybių yra Vladimiras Varava, įtrauktas į Dugino Iljino mokyklos
ekspertų sąrašą, kuris praėjusiais metais išleido knygą apie sovietų rašytoją
Andrejų Platonovą (1899–1951) pavadinimu „Rusijos kareivis man šventas“,
priskirtą žanrui „Karo filosofija“. Svarbiausi Platonovo kūriniai – tokie, kaip
romanai „Čevenguras“ ir „Pamatų duobė“ – vienu metu įkūnija ir utopines
sovietinio socialistinio projekto viltis, ir jo distopinį įgyvendinimą; dėl
šios priežasties jie negalėjo būti išleisti iki pat „Perestroikos“ eros
devintojo dešimtmečio pabaigoje.
Dabar Varava atmeta įprastą šios interpretacijos aiškinimą,
apibūdinantį literatūros klasiką, kaip sovietinės valstybės „demaskuotoją“;
vietoj to, remdamasis Platonovo apsakymais iš Antrojo pasaulinio karo laikų,
jis jį iš naujo interpretuoja, kaip kriptoortodoksų sovietinių kareivių
pasiaukojimo šalininką, teigdamas, kad tokia auka garantuoja jų tautos
nemirtingumą. Todėl jis pergalę apibūdina, kaip „sovietines Velykas“. Panašiai
prezidentas Putinas neseniai – per ortodoksų Kalėdų šventes – palygino Rusijos
kareivius su Kristumi Išganytoju. Varava nubrėžia tiesioginę liniją nuo
vokiškojo fašizmo, kurį jis sieja su Immanuelio Kanto racionalizmu ir kurį
laiko pasmerktu sunaikinimui, iki šiuolaikinės neoliberaliųjų Vakarų
„fašistinės“ arogancijos. Jis priešpastato nuodėmingą Vakarų individą, kuris
gyvena vien savo malonumui, „paprastam“, vargšui, fatalistiniam ir politiškai
desubjektifikuotam paprastų žmonių rusui, kurį Vakarai tariamai siekia
sunaikinti.
Ši knyga yra „Didžiojo rusiško vardų ištaisymo“ – „Z
filosofų“ vadovaujamo projekto – dalis, kuri remiasi Konfucijaus koncepcija,
kad vardai turi būti suderinti su realybe. Esė rinkinyje šiuo pavadinimu Varava
kritikuoja komforto manija, tikrosios Būties užmarštį ir tabu, gaubiančius karą
liberaliuose Vakaruose; kuris prieštarauja Rusijos tikslui: „išgelbėti“ pasaulį
per karą.
Vitalijus Darenskis, dėstantis rusų kalba Luhanske,
nepriklausomą Ukrainą apibūdina, kaip „Auksinio milijardo“ projektą ir smerkia
Ukrainos kalbos politiką, kaip „lingvokultūrinį“ genocidą prieš rusus. Tuo
tarpu eurazianistas Anatolijus Černiajevas išvardija „klaidingąsias“ sąvokas, nuo
kurių Rusijos mintis turi būti dekolonizuota – pradedant smurto prevencijos
„etika“ ir teisingo karo teorija, baigiant ekologine etika, – nes visos jos
silpnino Rusijos valstybės suverenitetą.
Ilgalaikį poveikį turi intelektualinio mokymo sistema,
žinoma, kaip „Metodologija“, kurios šaknys siekia vėlyvąjį sovietmetį. Jos
kūrėjas, filosofas Georgijus Ščedrovickis (1929–1994), žmogaus mintį laikė
programuojamos programinės įrangos forma ir sukūrė grupinius pratimus, skirtus
politinių ir ekonominių pareigūnų efektyvumui didinti. Ščedrovickis tikėjo, kad
visi socialiniai procesai yra konstruojami – nepriklausomi nuo materialios
realybės – ir 1989 m. pareiškė, kad nemato jokios kitos žmonių visuomenės
ateities, išskyrus totalitarinę organizacijos formą.
Žymiausi jo pasekėjai yra Sergejus Kirijenka – prezidento
administracijos štabo viršininko pavaduotojas, kuris kadaise buvo uolus reformų
šalininkas, ir politinis technologas Timofejus Sergejevas, kampanijos
strategas, anksčiau patarinėjęs Ukrainos prezidentams Leonidui Kučmai ir
Viktorui Janukovyčiui.
Sergejevas,
kuris 2022 m. balandį paragino sunaikinti ukrainiečių tautą, jau 2021 m. (metus
prieš prasidedant plataus masto Ukrainos įvykiams) pareiškė, kad, siekdama
prisijungti prie ES, Ukraina iš esmės davė nacistinę priesaiką; nes, anot jo,
didelė dalis gyventojų „europietiškumą“ suvokė, kaip rasinio pranašumo ženklą.
Dešimtajame dešimtmetyje metodologai dirbo, reformų
siekiančių, politikų vardu. Žymi šio judėjimo figūra yra filosofas ir politinis
technologas Aleksejus Čadajevas, kuris dešimtojo dešimtmečio pabaigoje dirbo
Borisui Nemcovui, bet dabar dėsto Maskvos vadybos mokykloje ir tuo pačiu metu
kuria kovinius dronus. Čadajevas, kuris save pozicionuoja, kaip konservatorių,
teigia, kad karas pirmiausia skirtas ne žmonių, o priešingo subjekto – jo
valios ir pasaulėžiūros – sunaikinimui. Jis teigia, kad lygiai taip pat, kaip
Sovietų Rusija atsisakė savo subjektyvumo Šaltojo karo pabaigoje, Ukrainos
subjektyvumas dabar turi būti sulaužytas. Dėl šios priežasties jis kalba apie
„kognityvinį karą“.
Su ciniška panieka, būdinga, save vadinančiam, aukštesnio
lygio intelektualui, Čadajevas jo „Telegram“ kanale aiškina, kad Jeffrey
Epsteino nedorybių urvas Vakarų elitui kėlė tokią nenugalimą trauką būtent
todėl, kad, nepaisant jų turtų ir įtakos, jie neturi *realios* galios; nes
tikrąją galią, anot jo, įrodo gebėjimas pasiųsti daugybę žmonių į mirtį –
panašiai, kaip Šiaurės Korėjos valdovas Kim Jong-unas padarė Rusijos, Šiaurės
Korėjos, kurią filosofas neseniai aplankė, vardan. Jis kritikuoja feministinę
maksimą „mano kūnas priklauso man“, teigdamas, kad individas yra tik
visuomenės, kuri jam reiškia teisėtas pretenzijas, produktas. Be to,
savaitinėje vaizdo diskusijoje prie apskritojo stalo, pavadintoje *Supratimo
grynumas* (*Chistota ponimaniya*), kurią galima rasti „YouTube“, jis ir jo
bendraminčiai analizuoja situaciją „kognityviniame fronte“. Sausio mėnesio
laidoje pavadinimu „Filosofinės jėgos“ Čadajevas, politologas Sergejus Uralovas
ir politinis filosofas Pavelas Ščelinas sutarė, kad ES, vadovaujama Merzo ir
von der Leyen, yra naujas *Reichas* (jie vartojo vokišką žodį); tai, kad ji
gudriai pristato save – prisidengusi aksominėmis pirštinėmis, švelnia galia ir
LGBT retorika – nieko nekeičia šios realybės.
Jų
vertinimu, niekas ten nebekalba apie demokratiją; veikiau „superžmonės“
dominuoja Rytų Europos „subžmones“ (vėlgi vartojant vokiškus terminus).
„O rusai, kurie atmetė savo valstybės politiką, geriausiu
atveju – apšmeižę savo tėvynę ir išreiškę atgailą – galėtų tikėtis būti
apdovanoti tokio subžmogaus statusu.“ [1]
1. Kognitive Krieger. Frankfurter Allgemeine Zeitung;
Frankfurt. 10 Feb 2026: 11. KERSTIN HOLM