„Kiekviena jūsų kūno ląstelė – tai gyvas pasaulis.
Jos paviršius, nusėtas jutikliais ir kanalais, gaubia milijardų molekulių „mišinį“. Ląstelė nuolat persitvarko: kuria naujas, įvairiausių formų molekules, vadovaudamasi genų, esančių ilguose DNR grandinėse jos branduolyje, koduojama informacija.
Kiekvieno tipo ląstelė, atlikdama jai būdingas užduotis – pavyzdžiui, formuodama plaukus, kovodama su virusais ar kurdama sapnus – pasitelkia vis kitokį genų derinį.
Mokslininkai ląstelių pasaulį tyrinėja jau du šimtmečius. Tačiau, nepaisant visų pastangų, kol kas pavyko nupiešti tik bendrą ląstelės portretą. Jos mažytėje erdvėje vis dar slypi didžiulės paslaptys.
Šiandien vis daugiau mokslininkų tiki, kad dirbtinis intelektas gali padėti atskleisti daugelį iki šiol nežinomų ląstelės paslapčių. Tyrėjai moko dirbtinio intelekto modelius, naudodami milžiniškus biologinių duomenų kiekius. Tikslas – sukurti tai, kas kartais vadinama „virtualia ląstele“: kompiuterinį modelį, kuris yra toks tikroviškas, kad gali numatyti, kaip bet kokio tipo ląstelė reaguos į bet kokius pokyčius.
Įvairūs mokslininkai su šiomis virtualiomis ląstelėmis sieja skirtingus lūkesčius. Vieni tikisi, kad kompiuteriuose bus galima atlikti eksperimentus, kurie atskleis, kaip veikia ląstelės. Kiti mato vietą virtualioms ląstelėms medicinos praktikoje. „Jei sergu, galima atlikti individualizuotus vaistų bandymus, remiantis mano paties virtualia ląstele“, – teigia Carnegie Mellon universiteto kompiuterių mokslininkas Ericas Xingas.
Virtualios ląstelės taip pat galėtų padėti mokslininkams efektyviau kurti naujus vaistus, kurie vienu metu veiktų kelis taikinius ir taip pakeistų ląstelės tapatybę.
„Norime suprasti, kaip nukreipti ląsteles iš mažiau sveikos būsenos į sveikesnę arba iš senesnės būsenos į jaunesnę“, – sako Rory Starkas, Los Andžele įsikūrusios bendrovės „Altos Labs“ kompiuterinės biologijos specialistas.
Tai – ambicingi siekiai, ypač turint omenyje, kad mokslininkai prie šių modelių pradėjo dirbti vos prieš kelerius metus. Tačiau per šį trumpą laiką virtualių ląstelių tyrimai itin suaktyvėjo.
Kalifornijoje veikiantis ne pelno siekiantis tyrimų institutas „Arc Institute“ praėjusiais metais surengė konkursą, skirtą įvertinti šių simuliacijų tikslumą. Pirmajame „Virtualios ląstelės iššūkyje“ („Virtual Cell Challenge“) dalyvavo daugiau nei 1 200 komandų iš viso pasaulio. Šiemet – savo jėgas išbandė 1 600 komandų. Ketvirtadienį „Arc Institute“ paskelbs nugalėtojus.
Entuziazmą kursto ir finansinės lėšos. Praėjusį mėnesį ne pelno siekianti tyrimų organizacija „BioHub“ pranešė apie beveik 2 mlrd. JAV dolerių paramą duomenims ir modeliavimui, kurie galėtų padėti virtualiosioms ląstelėms išnaudoti visą savo potencialą. Dalis šios paramos gaunama iš JAV vyriausybės; prie iniciatyvos taip pat prisideda technologijų milžinės, tokios kaip „Google“ ir „Meta“.
„Į šią sritį įsitraukia daugybė įmonių“, – teigia dr. Xing, 2024 m. kartu įkūrusi virtualiųjų ląstelių startuolį „GenBio.AI“. Įmonė „Xaira Therapeutics“, kurianti savo virtualiąją ląstelę, pritraukė milijardą dolerių investicijų.
Kai kurie ekspertai nerimauja, kad entuziazmas virsta isterija. Jie įspėja, kad svajonės apie virtualiąsias ląsteles artimiausiu metu dar netaps tikrove.
„Dirbtinis intelektas iš esmės pakeis biologiją tokiais būdais, kokių dar net nesuprantame, – sako Andrea Califano, Kolumbijos universiteto vėžio biologas ir Niujorko „BioHub“ vadovas. – Tačiau čia taip pat esama labai daug nepagrįsto ažiotažo ir perteklinio reklamavimo.“ Virtualių ląstelių kūrėjai tikisi pasinaudoti sėkme tų dirbtinio intelekto (DI) modelių, kurie jau pakeitė biologijos mokslą. Šie modeliai, išmokyti naudojant šimtus tūkstančių baltymų struktūrų, gali išanalizuoti geną ir numatyti sudėtingą baltymo, kurį tas genas koduoja, struktūrą.
Vašingtono universiteto molekulinės biologijos specialistas Davidas Bakeris kartu su dviem kitais mokslininkais už šį pasiekimą 2024 m. gavo Nobelio premiją. Šiandien dr. D. Bakeris ir jo kolegos pasitelkia DI modelius kurdami naujus baltymus, galinčius atlikti įvairias funkcijas – nuo teršalų skaidymo iki veikimo kaip vakcinos.
Dėl šių modelių sėkmės tokie mokslininkai kaip dr. D. Bakeris ėmė svarstyti, ar būtų įmanoma prognozuoti visų ląstelių būsenas – pavyzdžiui, kaip „išsekusią“ imuninę ląstelę paversti aktyvia, gebančia kovoti su patogenais.
„Tai neabejotinai kitas iššūkis, – teigė dr. D. Bakeris, kartu su dr. Xing įkūręs „GenBio.AI“ bei prisidėjęs prie „Xaira Therapeutics“ sukūrimo. – Kaip, remiantis šia pažanga, pakilti biologinio sudėtingumo laiptais aukštyn – tai itin svarbus, dar neišspręstas mokslinis klausimas.“
Ambicingas dirbtinis intelektas
Vienas pirmųjų ląstelių modelių, pavadintas „GeneFormer“, buvo pristatytas 2023 m. Kompiuterinės biologijos specialistė dr. Christina Theodoris (šiuo metu dirbanti „Gladstone“ institutuose San Fransiske) kartu su kolegomis apmokė šį modelį naudodama duomenis apie maždaug 30 milijonų ląstelių, surinktus ankstesnių tyrimų metu.
Mokslininkai išmatavo genų aktyvumą ląstelėse, paimtose iš tokių organų kaip akys, plaučiai ir inkstai. Remdamasis šiais duomenimis, „GeneFormer“ išmoko atpažinti, kaip įvairių tipų ląstelėse aktyvuojami tam tikri genų rinkiniai.
Dr. C. Theodoris pasitelkė šį modelį prognozėms apie ląsteles, su kuriomis jis nebuvo treniruotas, ir netgi pasiūlė galimus naujus gydymo būdus.
„GeneFormer“ nurodė genus, kurie galėtų būti panaudoti, gydant širdies ligas arba, pavyzdžiui, sumažinti aortos aneurizmos riziką. Eksperimentai su širdies ir aortos ląstelėmis patvirtino idėją, kad vaistai, veikiantys konkrečius genus, galėtų padėti įveikti šiuos sutrikimus.
Džiuginantys dirbtinio intelekto (DI) modelių, tokių kaip „GeneFormer“, rezultatai sukėlė didelį entuziazmo bangą. Tačiau praėjusiais metais kilo ir priešinga reakcija. Skeptikai palygino naujuosius DI modelius su tradiciniais statistiniais metodais ir nematė jokių didelių pranašumų.
„Kai kurie žmonės užbėgo įvykiams už akių, todėl kitiems teko juos pristabdyti, – teigė Simonas Andersas, Heidelbergo universiteto kompiuterinės biologijos specialistas, kritiškai įvertinęs tokius modelius kaip „GeneFormer“. – Tačiau, manau, moksle taip nutinka nuolat.“
Dr. Theodoris ir kiti modelių kūrėjai sureagavo į šią kritiką. Jų teigimu, tokiuose palyginimuose nepastebima tai, kas šiuose modeliuose yra įdomiausia – galimybė pateikti prognozes, apie kurias žmonės net nebuvo pagalvoję.
„Mūsų manymu, būtent čia ir slypi tikroji šių modelių vertė – jie nurodo naujas kryptis“, – sakė dr. Theodoris.
Be to, vertinti ląstelių modelius yra sudėtinga, nes jie vystosi itin sparčiai. „Esame gerokai pažengę į priekį, palyginti su tuo, kur buvome pernai“, – teigė Hani Goodarzi, kompiuterinės biologijos specialistas iš „Arc Institute“ (Palo Altas, Kalifornija).
Dauguma šiuolaikinių ląstelių modelių remiasi tomis pačiomis DI sistemomis, kurios valdo pokalbių robotus, pavyzdžiui, „ChatGPT“ ar „Claude“. Šie vadinamieji didieji kalbos modeliai buvo apmokyti naudojant trilijonus teksto eilučių, todėl jie gali nuspėti, koks žodis greičiausiai turėtų eiti po tam tikro sakinio fragmento.
Dr. Bakeris, dr. Xing ir jų kolegos iš „GenBio.AI“ moko DI suprasti ląsteles naudodami kitokio tipo programą – vadinamąjį „pasaulio modelį“ (angl. *world model*). Tokie modeliai, jau taikomi, pavyzdžiui, autonominiuose taksi automobiliuose, puikiai fiksuoja pokyčius laikui bėgant. Jie sukuria vidinį išorinio pasaulio modelį ir stebi jo raidą įvairiais galimais scenarijais.
„GenBio.AI“ tyrėjai kuria ląstelėms skirtą „pasaulio modelį“. Jie moko sistemą sukurti detalų ląstelių biologijos modelį, o tada prognozuoti, kaip konkreti ląstelė pereina iš vienos būsenos į kitą. Dr. Bakeris teigia, kad virtualios ląstelės galėtų tapti vertingu įrankiu testuojant kai kurias pažangiausias naujas medicinines priemones. Jis kartu su kolegomis kuria imunines ląsteles, gebančias atpažinti ir sunaikinti vėžines ląsteles.
Turint tikslų virtualios ląstelės modelį, būtų galima greitai patikrinti sukurtus sprendimus ir įsitikinti, ar dėl atliktų pakeitimų imuninės ląstelės veikia taip, kaip buvo numatyta.
„Šiuo metu neatsižvelgiame į visus sudėtingus procesus, vykstančius ląstelės viduje, – sako dr. Bakeris. – Naudojant virtualios ląstelės modelį, būtų galima įtraukti šiuos veiksnius ir pamatyti, koks bus realus veikimo rezultatas.“
Tuo tarpu dr. Andersas nusiteikęs skeptiškai: „Tai geras verslo modelis – duoti didelį pažadą ir tikėtis, kad investuotojai prasčiau nei tu pats supranta, apie ką kalbi. Aš į juos neinvestuočiau.“
Alexas Rivesas, „Biohub“ mokslo vadovas, mano, kad prireiks dar daug metų, kol virtualios ląstelės pradės veikti taip, kaip tikisi mokslininkai. „Manyčiau, tai tėra „siekinys“ – geriausiu atveju“, – teigia jis.
Milijardai ląstelių
Viena iš problemų ta, kad mokslininkai dar neturi pakankamai duomenų, kad galėtų tinkamai „apmokyti“ virtualias ląsteles. 30 milijonų ląstelių, kurias dr. Theodoris panaudojo kurdama „GeneFormer“, gali atrodyti daug, tačiau, atsižvelgiant į vienos ląstelės sudėtingumą ir tūkstančius skirtingų ląstelių tipų organizme, šis skaičius yra labai mažas.
„Šiuo metu net sunku suvokti, koks milžiniškas duomenų kiekis būtų reikalingas“, – sako dr. Starkas iš „Altos Labs“.
Tyrėjai stengiasi kuo greičiau surinkti trūkstamus duomenis. Dr. Theodoris savo naujausią modelį „moko“ naudodama 175 milijonus ląstelių – tai maždaug šešis kartus daugiau, nei ji naudojo vos prieš kelerius metus.
Tuo pat metu kiti mokslininkai renka kokybiškesnius duomenis. Viename iš tokių tyrimų dr. Alexas Marsonas, gydytojas ir mokslininkas iš Kalifornijos universiteto San Fransiske, kartu su kolegomis sistemingai modifikavo imunines ląsteles, siekdamas stebėti jų reakciją.
Tyrėjai sukūrė 12 000 imuninių ląstelių grupių. Kiekvienoje grupėje jie išjungdavo vis kitą geną. Tuomet jie stebėjo 18 000 kitų genų aktyvumą, siekdami išsiaiškinti, ar jie veikia kitaip nei įprastoje imuninėje ląstelėje.
Iš viso dr. Marsono komanda ištyrė 22 milijonus ląstelių – pasak jo, tai buvo įmanoma tik pasitelkus robotizuotas laboratorines technologijas ir jautrią genų aptikimo įrangą.
Ankstesnių kartų mokslininkams tokiam eksperimentui atlikti būtų prireikę neįtikėtinai daug laiko. „Kalba eina apie visą gyvenimą“, – sakė jis.
Dr. Marsono eksperimentas yra dalis didelio masto duomenų rinkimo projekto, kurį remia „Biohub“; šis projektas vadinamas „Milijardo ląstelių projektu“ (angl. *Billion Cell Project*). Tačiau dr. Rivesas įspėjo, kad net ir užbaigus šį projektą, to nepakaks, jog virtualios ląstelės taptų visiškai „gyvos“.
„Milijardas ląstelių – mano manymu, to toli gražu nepakaks, kad būtų galima sukurti tokius bendruosius modelius, kokių tikimės“, – teigė jis.
Be genų aktyvumo matavimo, tyrėjai ieško būdų, kaip į virtualius ląstelių modelius įtraukti dar daugiau duomenų. Kai kurie iš jų naudojami naudojami galingi nauji mikroskopai, leidžiantys tiksliai nustatyti baltymų buvimo vietą ląstelėse. Kiti tyrėjai žvelgia plačiau – ne į pavienes ląsteles, o į audinių fragmentus, siekdami suprasti, kaip ląstelės siunčia signalus viena kitai.
Šių tyrimų duomenys bus panaudoti kuriant ir tobulinant naujos kartos modelius. Tai užtruks ne vienerius metus, tačiau dr. Goodarzi mano, kad virtualios ląstelės naudingų įžvalgų suteiks gerokai anksčiau.
„Tiesą sakant, kelyje nuo dabartinio taško iki tobulos žmogaus ląstelės simuliacijos bus daugybė svarbių laimėjimų, – teigė jis. – Manau, kad šie modeliai tampa naudingi tada, kai įsilieja į mokslinių tyrimų erdvę.“ [1]
1. How Virtual Cells Could Transform Medicine. Zimmer, Carl. New York Times (Online) New York Times Company. Nov 18, 2026.