Merz’s pledges regarding the single market are mostly just headlines — Difficult postings: Hurdles to working in other EU countries remain too high.

“Clear the way for posting workers across Europe? Far from it! Hurdles for employers remain high.

 

Chancellor Friedrich Merz (CDU) emphasizes at every EU summit just how important the single market is for the economy. What’s more, he claims to be the driving force behind ‘One Europe, One Market’—the roadmap intended to boost the EU’s competitiveness.

 

So much for the headlines. When it comes down to the details, however, the German government shifts from driving force to naysayer. National sensitivities take precedence over lofty European goals. The single market train is hitting the brakes. Worst of all, this is happening at the very first opportunity.

 

The compromise recently reached by the European Parliament and the Council of Ministers regarding the posting of workers within the single market illustrates this starkly. The Commission’s idea for a digital form to register workers in the host country was a good one. Currently, employers have to grapple with 27 different national forms and 300 reporting requirements. In the future, there was supposed to be just one form requiring 30 data points.

 

The fatal flaw is the voluntary nature of the system

 

This move would have allowed the EU to eliminate one of the single market’s biggest obstacles. Europeans would have demonstrated that they were serious about the single market this time around. Instead of embracing the initiative with enthusiasm—and perhaps even further reducing the required data points—EU member states did the exact opposite. With active assistance from Berlin, they ramped the list of reporting requirements up to 41. That may be an improvement over 300, but it is still not enough.

 

The central flaw lies elsewhere: it remains entirely up to the individual states whether or not to use the digital form.” They can also stick with the existing national forms. Consequently, the extent to which employers will actually be relieved of the burden remains completely open. A degree of skepticism is warranted. After all, why should the main obstacles in the negotiations—France, Spain, and Italy—suddenly open up their markets and make it easier for competitors to enter?

 

Merz can then use the next EU summit in October to remind the other leaders of their commitment to the single market and urge them to take action. However, if he wants to appear credible, he needs to back up his words with deeds next time—when it comes down to the specifics.”

 

New Russian Weapon: Targeting Starlink

“Russia has begun using the Volna Kupol Garant electronic warfare system to jam signals from the Starlink satellite constellation. According to Ukrainian specialists, this system is used in the Donetsk and Luhansk regions.

 

This system is primarily used to disrupt signals that control unmanned systems whose operating range exceeds the limits of fiber-optic control. It is also used against communication, reconnaissance and coordination systems that support artillery operations. The Starlink terminals installed in Ukrainian equipment operate by directing a narrow beam at the satellite above them. It is said that it is practically impossible to detect and jam each individual channel, so it is more effective to find and jam the satellite itself. Starlink satellites receive signals in the 14-14.5 GHz frequency band. This band is divided into eight channels, each 62.5 MHz wide. Volna Kupol Garant interferes with this transmission by directing powerful signals at a passing satellite. The system uses eight antennas to disrupt stable communication.

 

The main feature of Starlink is that the system consists of thousands of satellites operating at an altitude of about 500 kilometers. It is said that blocking them all is very difficult, if not impossible.

 

One Volna Kupol Garant system blocks an area of ​​​​about 20 square kilometers. This roughly corresponds to a circle with a radius of about 2.5 kilometers.

 

Therefore, this system can be used to protect specific objects - these can be oil refineries, military bases or bridges, but it is said that this requires the use of many systems. Such a solution is expensive - one Volna Kupol Garant system costs about 100 million rubles, or about 1.5 million US dollars. The system also requires significant resources to power, both from the external network and from its own diesel generators. However, it is said that these costs are not decisive compared to the value of the protected objects.

 

Another challenge is the protection of the systems themselves. Since Volna Kupol Garant emits strong signals, it is easy to detect, so it can become a target for attack. Its positions must be protected by special cloaking devices and air defense systems. The system itself is mounted on six trailers, each of which is equipped with two antennas. Even if two trailers are destroyed, the remaining trailers can continue to operate effectively. However, this design has disadvantages when relocating the system. Relocating the system takes time, the power must be turned off, the cables must be disconnected, the antennas must be arranged, and the entire complex must be reassembled. Volna Kupol Garant is being developed by the Russkiy Kupol company. According to Ukrainians, the first cases of the system interfering with the operation of Starlink satellites were recorded in the Kharkiv region in 2024. The system was reportedly quickly detected and destroyed. It is said that the wider use of Volna Kupol Garant has only now begun - and this is associated with the intensification of Ukrainian drone attacks on Russian infrastructure, writes Defense Industry Europe.”

 

Naujas Rusijos ginklas: nusitaikė į „Starlink“

“Rusija pradėjo naudoti elektroninės kovos sistemą „Volna Kupol Garant“, skirtą „Starlink“ palydovų grupės signalams trukdyti. Remiantis Ukrainos specialistais, ši sistema naudojama Donecko ir Luhansko srityse.

 

Ši sistema pirmiausia naudojama siekiant sutrikdyti signalus, kuriais valdomos bepilotės sistemos, kurių veikimo nuotolis viršija šviesolaidinio valdymo ribas. Ji taip pat naudojama prieš ryšių, žvalgybos ir koordinavimo sistemas, remiančias artilerijos operacijas. Ukrainos įrangoje įdiegti „Starlink“ terminalai veikia nukreipdami siaurą spindulį į virš jų esantį palydovą. Teigiama, kad aptikti ir trukdyti kiekvienam atskirai kanalui yra praktiškai neįmanoma, todėl veiksmingiau yra surasti ir trukdyti pačiam palydovui. „Starlink“ palydovai priima signalus 14–14,5 GHz dažnių juostoje. Ši juosta suskirstyta į aštuonis kanalus, kurių kiekvieno plotis yra 62,5 MHz. „Volna Kupol Garant“ trukdo šiam perdavimui, nukreipdama galingus signalus į pro šalį skriejantį palydovą. Sistema aštuoniomis antenomis trukdo palaikyti stabilų ryšį.

 

Pagrindinis „Starlink“ bruožas yra tai, kad sistemą sudaro tūkstančiai palydovų, veikiančių maždaug 500 kilometrų aukštyje. Teigiama, kad užblokuoti juos visus yra labai sunku arba net neįmanoma.

 

Viena „Volna Kupol Garant“ sistema užblokuoja maždaug 20 kvadratinių kilometrų plotą. Tai apytiksliai atitinka apskritimą, kurio spindulys yra apie 2,5 kilometro.

 

Todėl šią sistemą galima naudoti konkretiems objektams apsaugoti – tai gali būti naftos perdirbimo gamyklos, karinės bazės ar tiltai, tačiau teigiama, kad tam reikia naudoti daug sistemų. Toks sprendimas yra brangus – viena „Volna Kupol Garant“ sistema kainuoja apie 100 milijonų rublių, arba maždaug 1,5 milijono JAV dolerių. Sistemos maitinimui taip pat reikia nemažai išteklių – tiek iš išorinio tinklo, tiek iš jos pačios dyzelinių generatorių. Tačiau sakoma, kad šios išlaidos nėra lemiamos, palyginti su saugomų objektų verte.

 

O dar vienu iššūkių tampa pačių sistemų apsauga. Kadangi „Volna Kupol Garant“ skleidžia stiprius signalus, ją lengva aptikti, todėl ji gali tapti atakos taikiniu. Jos pozicijas būtina apsaugoti specialiais maskuojamaisiais įrenginiais ir oro gynybos sistemomis. Pati sistema sumontuota ant šešių priekabų, kiekvienoje iš jų įrengtos po dvi antenas. Net jei dvi priekabos būtų sunaikintos, likusios priekabos galėtų toliau veiksmingai veikti. Tačiau tokia konstrukcija turi trūkumų perkeliant sistemą. Sistemos perkėlimas reikalauja laiko, turi būti išjungtas maitinimas, atjungti kabeliai, sutvarkytos antenos ir vėl sumontuotas visas kompleksas. „Volna Kupol Garant“ kuria įmonė „Ruskij Kupol“. Pasak ukrainiečių, pirmieji atvejai, kai sistema trukdė „Starlink“ palydovų veikimui, buvo užfiksuoti Charkivo srityje 2024 m. Pranešama, kad sistema buvo greitai aptikta ir sunaikinta. Teigiama, kad platesnis „Volna Kupol Garant“ naudojimas prasidėjo tik dabar – ir tai siejama su intensyvėjančiais Ukrainos bepiločių išpuoliais prieš Rusijos infrastruktūrą, rašo „Defence Industry Europe“.”

 

Farmers’ accounts receive the first return from carbon credits. How much do they earn per hectare?

 

How much do the fields included in the carbon farming program implemented by InSoil together with Linas Agro receive on average in euros (before taxes) per ton of accumulated carbon?

 

Depending on market conditions, the average price of one carbon credit (1 ton of accumulated CO₂) in the program currently ranges from 35 to 50 euros before taxes.

 

The income received by the farm depends on the applied agricultural methods and soil properties. For example, according to the program’s assessment, the average amount generated reaches 2 credits per hectare, and the total income per hectare is 35–50 euros/ha.

 

More detailed information about the program’s indicators:

• Earnings per ton: The price starts at 35 euros per credit.

• Average accumulation: Lithuanian fields generate an average of 1.5–2.4 t/ha of CO₂ equivalent per year.

• Practical return: Some farmers applying the most advanced sustainable practices (e.g., no-till farming, catch crops) achieve an annual rate of 2.2–2.4 t/ha and higher.

• Income per hectare: Due to this ratio, farmers generate an income of 35–50 EUR per hectare of land.

You can review the conditions and exact forecasts for your farm in Linas Agro Coal Credits for Farmers or in the official InSoil Coal Farming Program.

 

“The first carbon credits created by Lithuanian farmers were sold to US corporations. The carbon credit program began to bring tens of thousands of dollars in income to farmers.

 

“We didn’t know if we would earn anything from carbon credits, but we have always been for innovations, so we tried,” says Sonata Vasiliauskienė, a farmer in Samogitia. “For the past few years, we have all been maneuvering on very low profitability in agriculture, we all see that intensive agriculture is not leading anywhere, so we have to change and take advantage of new opportunities.”

 

In 2020, Sonata Vasiliauskienė was one of the first farmers in Lithuania to get involved in carbon farming. Her fields included in the carbon farming program run by InSoil together with Linas Agro have accumulated an average of 2.4 tons per hectare during this period (receiving at least 84 euros per hectare). The farmer recently received her first income, which helps her prepare for the upcoming harvest.

From Utopia to US giants

 

Some of the carbon credits of farmers participating in the InSoil and Linas Agro programs were purchased by the US biotechnology giant Thermo Fisher Scientific, climate solutions companies Anew Climate and Key Carbon, and the Baltic private equity fund Livonia Partners.

 

Laimonas Noreika, CEO and co-founder of InSoil, says that when the carbon farming program was launched in 2020, many farmers did not even want to hear about “money from thin air”. However, now sustainable farming is being applied much more widely in Lithuania, even small farm owners are already applying for opportunities to certify the organic carbon accumulated in their fields.

 

“Sustainable farming today is not only an environmental solution, but also a real financial benefit. By applying soil carbon accumulation practices, farmers generate carbon credits, which InSoil sells on the market.

 

The income from these credits increases the profitability of the farm by up to 25 percent, therefore they become a significant economic incentive to choose more sustainable farming methods.

 

This is beneficial for both the farmer and the climate,” says Laimonas Noreika, CEO and co-founder of InSoil.

 

He notes that in order to continue maintaining high results, a limit on the amount of land to be included is applied this year. Only 50,000 hectares of arable land will be accepted into the carbon farming program, and those who signed carbon farming contracts the earliest will be accepted.

A real change

 

“The first returns received by farmers from carbon credits show that this program can create clear economic value for farms. For Lithuanian farmers, this becomes an additional source of income in addition to the sale of the harvest, helping to strengthen the profitability of the farm. Our goal is for as many farmers as possible to take advantage of such opportunities, and for carbon farming to become a practical, financially sound solution,” says Jonas Bakšys, CEO of AB Linas Agro. Linas Agro is the representative of the InSoil carbon dioxide credit program in Lithuania.

 

In addition, he emphasizes, joining the carbon dioxide program does not cost the farmer anything.

 

One of the best results in Lithuania was shown by Medeikių ŽŪB. The company's manager, Darius Landauskas, says that during the six years of participation in the program, the farm has implemented several new practices.

 

"We have further reduced tillage, included plants recommended by InSoil according to soil type in the catch crop mixture, and recently switched to more precise fertilization, thus reducing fertilizer costs," says Darius Landauskas, whose managed arable fields have accumulated an average of almost 2.2 tons of carbon dioxide per hectare per year (receiving at least 77 euros per hectare).

 

The carbon farming program helps farmers switch to more sustainable agricultural practices - reducing tillage, better adapting catch crops, using organic fertilizers and manage residues. Such measures lead to faster carbon accumulation in the soil and lower greenhouse gas emissions compared to traditional farming methods. In addition, due to lower costs and improving soil quality over time, more sustainable farming increases farm profitability.

 

InSoil and Linas agro operate the largest carbon farming program in Lithuania, which has already included over 140,000 ha.

 

Almost 1 million hectares of arable land are participating in the InSoil carbon farming program across Europe. The company has also provided more than 100 million euros in loans to help farmers transition to more sustainable agriculture and is the only specialized financier of regenerative agriculture in Europe.

 

The report was prepared by Linas Agro. The author of the report is responsible for the accuracy and legality of the information provided.”

 

 

Ūkininkų sąskaitose – pirmoji grąža iš anglies kreditų. Kiek eurų iš hektaro gauna?

Kiek į „InSoil“ kartu su Linas Agro vykdomą anglies ūkininkavimo programą įtraukti, laukai vidutiniškai gauna  eurų (iki mokesčių) už toną sukauptos anglies?

 

Priklausomai nuo rinkos sąlygų, vidutinė vieno anglies kredito (1 tona sukaupto CO₂) kaina programoje šiuo metu svyruoja nuo 35 iki 50 Eur prieš mokesčius.

 

Ūkio gautos pajamos priklauso nuo taikomų žemdirbystės metodų ir dirvožemio savybių. Pavyzdžiui, programos vertinimu, vidutinis generuojamas kiekis siekia 2 kreditus iš hektaro, o bendros pajamos iš hektaro sudaro 35–50 Eur/ha.

 

Išsamesnė informacija apie programos rodiklius:

•           Uždarbis už toną: Kaina prasideda nuo 35 Eur už kreditą.

•           Vidutinis sukaupimas: Lietuvos laukai vidutiniškai sugeneruoja 1,5–2,4 t/ha CO₂ ekvivalento per metus.

•           Praktinė grąža: Dalis ūkininkų, taikančių pažangiausias tvarias praktikas (pvz., neariminę žemdirbystę, tarpinius pasėlius), pasiekia 2,2–2,4 t/ha ir didesnį metinį rodiklį.

•           Pajamos iš hektaro: Dėl šio santykio ūkininkai generuoja 35–50 Eur pajamas kiekvienam žemės hektarui.

Sąlygas ir tikslias prognozes jūsų ūkiui galite peržiūrėti Linas Agro Anglies kreditai ūkininkams arba oficialioje InSoil Anglies ūkininkavimo programoje.

 

“Pirmieji Lietuvos ūkininkų sukurti anglies kreditai parduoti JAV korporacijoms. Anglies kreditų programa ūkininkams pradėjo nešti dešimttūkstantines pajamas.

 

„Nežinojom, ar kažką uždirbsim iš anglies kreditų, bet visada buvome už naujoves, todėl pabandėm – pasakoja Žemaitijoje ūkininkaujanti Sonata Vasiliauskienė. – Pastaruosius kelerius metus žemės ūkyje visi laviruojame ant labai mažo pelningumo, visi matom, kad intensyvi žemdirbystė niekur neveda, todėl turim keistis ir pasinaudoti naujom galimybėm.“

 

2020 m. Sonata Vasiliauskienė buvo viena pirmųjų ūkininkių Lietuvoje, įsitraukusių į anglies ūkininkavimą. Jos į „InSoil“ kartu su Linas Agro vykdomą anglies ūkininkavimo programą įtraukti laukai per šį laikotarpį vidutiniškai sukaupė 2,4 tonos per hektarą (gavo bent 84 eurus už hektarą). Ūkininkė neseniai gavo pirmąsias pajamas, kurios padeda pasiruošti artėjančiai javapjūtei.

Nuo Utopijos iki JAV milžinių

 

Dalį „InSoil“ ir „Linas Agro“ programoje dalyvaujančių ūkininkų anglies kreditų nusipirko JAV biotechnologijų milžinė „Thermo Fisher Scientific“, klimato sprendimų kompanijos „Anew Climate“ ir „Key Carbon“, Baltijos šalyse veikiantis privataus kapitalo fondas „Livonia Partners“.

 

Laimonas Noreika, „InSoil“ vadovas ir vienas įkūrėjų, pasakoja, kad 2020 m. pradėjus anglies ūkininkavimo programą, dažnas ūkininkas apie „pinigus iš oro“ net nenorėjo girdėti. Tačiau dabar tvarus ūkininkavimas Lietuvoje taikomas gerokai plačiau, net ir nedidelių ūkių savininkai jau patys kreipiasi dėl galimybių sertifikuoti savo laukiuose sukaupiamą organinę anglį.

 

„Tvarus ūkininkavimas šiandien yra ne tik aplinkosaugos sprendimas, bet ir reali finansinė nauda. Taikydami dirvožemio anglies kaupimo praktikas ūkininkai generuoja anglies kreditus, kuriuos „InSoil“ parduoda rinkoje.

 

Pajamos iš šių kreditų padidina ūkio pelningumą iki 25 proc., todėl jos tampa reikšminga ekonomine paskata rinktis tvaresnius ūkininkavimo metodus.

 

Tai naudinga tiek ūkininkui, tiek klimatui“, – kalba Laimonas Noreika, „InSoil“ vadovas ir vienas įkūrėjų.

 

Jis pažymi, siekiant toliau išlaikyti aukštus rezultatus, šiais metais taikomas įtraukiamos žemės limitas. Į anglies ūkininkavimo programą bus priimta tik 50.000 hektarų dirbamos žemės, o priimami bus anksčiausiai pasirašę anglies ūkininkavimo sutartis.

Tikras pokytis

 

„Pirmoji ūkininkų gauta grąža iš anglies kreditų rodo, kad ši programa gali kurti aiškią ekonominę vertę ūkiams. Lietuvos ūkininkams tai tampa papildomu pajamų šaltiniu šalia derliaus pardavimo, padedančiu stiprinti ūkio pelningumą. Mūsų tikslas – kad kuo daugiau ūkininkų galėtų pasinaudoti tokiomis galimybėmis, o anglies ūkininkavimas taptų praktišku, finansiškai pagrįstu sprendimu“, – sako Jonas Bakšys, AB Linas Agro generalinis direktorius. Linas Agro yra „InSoil“ anglies dioksido kreditų programos atstovas Lietuvoje.

 

Be to, pabrėžia jis, prisijungti prie anglies dioksido programos ūkininkui nieko nekainuoja.

 

Vieną geriausių rezultatų Lietuvoje parodė Medeikių ŽŪB. Bendrovės vadovas Darius Landauskas pasakoja, kad per šešerius dalyvavimo programoje metus ūkis įgyvendino ne vieną naują praktiką.

 

„Dar labiau sumažinome žemės dirbimą, į tarpinių pasėlių mišinį įtraukėme „InSoil“ pagal dirvožemio tipą rekomenduotus augalus, o neseniai perėjom ir prie tikslesnio tręšimo, taip sumažindami trąšų sąnaudas“, – kalba Darius Landauskas, kurio valdomi dirbamos žemės laukai sukaupė vidutiniškai po beveik 2,2 tonas anglies dvideginio per hektarą per metus  (gavo bent 77 eurus už hektarą).

 

Anglies ūkininkavimo programa padeda ūkininkams pereiti prie tvaresnių žemdirbystės praktikų – mažinti dirvožemio dirbimą, geriau pritaikyti tarpinius pasėlius, naudoti organines trąšas bei valdyti likučius. Tokios priemonės lemia spartesnį anglies kaupimą dirvožemyje ir mažesnes šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, palyginti su tradiciniais ūkininkavimo metodais. Be to, dėl mažesnių sąnaudų ir per laiką gerėjančios dirvožemio kokybės, tvaresnis ūkininkavimas didina ūkio pelningumą.

 

„InSoil“ ir Linas agro valdo didžiausią anglies ūkininkavimo programą Lietuvoje, į kurią jau įtraukta per 140.000 ha.

 

Visoje Europoje į „InSoil“ anglies ūkininkavimo programoje dalyvauja beveik 1 mln. hektarų dirbamos žemės. Bendrovė taip pat yra suteikusi daugiau nei 100 mln. Eur paskolų ūkininkų perėjimui prie tvaresnės žemdirbystės ir yra vienintelė specializuota atkuriamosios žemdirbystės finansuotoja Europoje.

 

Pranešimą parengė Linas Agro. Už pateiktos informacijos atitikimą tikrovei ir teisėtumą atsako pranešimo rengėjas.”

 

 

 

Kaip Iranas planuoja įtvirtinti savo pergalę

 

„Karai vertinami pagal jų pabaigą, o ne pagal sėkmes pakeliui.

 

Prezidentas Trumpas labiau nei jo pirmtakai sugriovė Irano branduolinį aparatą, tačiau tai gali būti nesvarbu. Susitarimo memorandumas sudaro sąlygas galutiniam branduolinio atgimimui, nes tai, kas buvo susprogdinta, gali būti atstatyta tol, kol teka pakankamai naftos, režimo neteisėtas dvejopo naudojimo importo tinklas išlieka veikiantis, o JAV ir Izraelio žvalgyba nepaklūsta Irano budrumui.

 

Akivaizdi šio karo atomazga – baimė sugadinti energetikos infrastruktūrą Arabų Persijos įlankos valstybėse, mažėjantys pasauliniai naftos rezervai ir, svarbiausia, Vašingtono atsisakymas užimti ir išlaikyti Hormūzo sąsiaurį – trukdys vėliau atgaivinti pono Trumpo karingumą. Amerikos pergalė dabar reikalautų, kad ponas Trumpas prisiimtų karinį įsipareigojimą, atsižvelgiant į JAV ir arabų nuostolius, ir blokuotų Iraną tiek laiko, kiek reikės. Amerikos politika, o gal ir prezidento temperamentas, veikia prieš tokią drąsą.

 

Teheranas sąmoningai sutrikdys paliaubos, siekiant parodyti Vašingtono drovumą. Jis gali uždaryti ir vėliau atverti sąsiaurį, kad darytų spaudimą savo priešininkams, kaip neseniai padarė dėl Libano. Susitarimas tikriausiai yra per daug naudingas, kad būtų visiškai sugriautas, tačiau jo ribas galima išplėsti. Amerikiečiai, kurie paprastai mano, kad pasaulis sukasi apie ekonomiką, nuolat neteisingai supranta, kaip revoliucionieriai priima neramumus. Teherano lyderiai mano, kad jie laimėjo.

 

Tai, kaip Irano režimas greičiausiai laimės karą, liudija apie jo klastą, negailestingumą ir ryžtą. Besivystanti Islamo Respublikos strateginė doktrina pirmiausia buvo ištobulinta namuose. Praėjusių metų 12 dienų karas paliko režimą su griuvėsiais palaidota branduoline programa ir gėdingu disbalansu tarp jo gynybinių pajėgumų ir priešų puolimo jėgos. Teokratija bijojo sukilimo ir sausio mėnesį su juo susidūrė tiesiai. Protestų metu mulos atidėjo savo tradicinį tikslinio smurto planą. Visoje šalyje vykusios skerdynės turėjo parodyti pašaliniams, kad režimas nuo viršaus iki apačios įnirtingai priešinsis bet kokiai prievartai.

 

Užsienyje eksportuota naujoji Teherano doktrina buvo pavadinta „puolamuoju atgrasymu“. Reaguodamas į didžiulę Amerikos ir Izraelio bombardavimo kampaniją, režimas išplėtė konflikto geografiją, taikydamasis į Persijos įlankos valstybes ir uždarydamas sąsiaurį. Iranas mažai rūpinosi Kinijos – didžiosios valstybės sąjungininkės, kuri kadaise buvo laikoma galinčia taikyti apribojimus Islamo Respublikai – energetikos interesais.

 

Jau liejasi duoklės. Dar prieš prasidedant branduolinėms deryboms, Vašingtonas 60 dienų atšaukė Irano naftos pardavimo apribojimus. Ši „cash-and-carry“ politika turi regioninį aspektą. Susitarimo memorandume rašoma: „Irano Islamo Respublika ves dialogą su Omano Sultonatu, kad apibrėžtų būsimą administravimą ir jūrų paslaugas Hormūzo sąsiauryje, diskutuodama su kitomis Persijos įlankos pakrantės valstybėmis pagal taikomą tarptautinę teisę ir Hormūzo sąsiaurio pakrantės valstybių suvereniteto teises.“ Sunitų Persijos įlankos karalystės, kurios visada rėmėsi Vakarais, kad atremtų grėsmingus kaimynus, yra įpareigotos susitarti su persais.

 

Javanas, ruporas Islamo revoliucijos gvardijos korpuso atstovai išdėstė naujosios tvarkos parametrus. „Regioninėje arenoje kaimyninėms šalims tapo aišku, kad jos neturi kito pasirinkimo, kaip tik pozityviai ir konstruktyviai bendradarbiauti su Iranu“, – birželio 15 d. rašė laikraštis. „Nuo šiol Persijos įlankai įtakos turės politiniai ir saugumo susitarimai, sutelkti į Iraną.“ Tai reiškia, kad Persijos įlankos valstybės mokės už apsaugą ir vykdys savo užsienio politiką taip, kad atitiktų Teherano pageidavimus.

 

Viso proceso metu Irano režimas tvirtai laikėsi savo sąjungininkės „Hezbollah“ pozicijos, įtraukdamas Libaną į susitarimą su Vašingtonu. Jei bus suteikta taika, „Hezbollah“ greičiausiai papildys savo arsenalą ir perdislokuos savo agentus į pietus. Tai laikų ženklas, kad Amerikos viceprezidentas grasintų ištikimai sąjungininkei už smūgį teroristinei organizacijai, siekiančiai ją sunaikinti.

 

Ypač liūdna susitarimo nuostata skelbia: „Irano Islamo Respublika ir Jungtinės Valstijos įsipareigoja gerbti viena kitos suverenitetą ir teritorinį vientisumą bei nesikišti į viena kitos vidaus reikalus.“ Visos despotiškos vyriausybės siekia tokio pripažinimo iš Vakarų. demokratijos. Pono Trumpo pripažinimas turi būti ypač malonus Teheranui, atsižvelgiant į tai, kad jis užtikrintai paragino pakeisti režimą prieš penkis mėnesius.

 

Galbūt, dar labiau save žalojantis yra tai, kad ponas Trumpas prarado savo įtakos pagrindą – nenuspėjamumą. Jis peržengė ribas, kurių ankstesni prezidentai nedrįso peržengti, bet galiausiai atsidūrė ten, kur jie visada buvo: jis yra dar vienas Amerikos politikas, tikintis paskatinti Irano režimą pragmatizmui, viliodamas finansiniais atlygiais. Dabar jo administracija kalba apie griežtosios linijos šalininkus ir pragmatikus, tarsi galėtų aptikti režimo spragas ir jas panaudoti savo naudai. Tai buvo Amerikos valstybės veikėjų auksinis kvailys nuo pat Jimmy Carterio prezidentavimo laikų.

 

Islamo Respublika pasiekė tai, apie ką šachas Mohammadas Reza Pahlavi tik svajojo – veiksmingą Persijos įlankos kontrolę. Šachas norėjo kontroliuoti vandens kelią, kad įrodytų Vakarams savo sąžiningumą. Islamo Respublika ketina įrodyti priešingai – kad pagaliau Vakarai buvo palaužti.

 

---

 

Ponas Gerechtas yra Demokratijų gynimo fondo reziduojantis mokslininkas. Ponas Takeyhas yra vyresnysis Užsienio santykių tarybos bendradarbis.“ [1]

 

1. How Iran Plans to Consolidate Its Victory. Gerecht, Reuel Marc; Takeyh, Ray.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 24 June 2026: A15.