Kinijos priešų šlapias sapnas: augimo miražas

“„Sugriuvusi Kinija“ („Broken China“) – pavadinime yra žodžių žaidimas, jis angliškai reiškia ir sudaužytą porcelianą.

 

Autorius: Logan Wright

 

Leidykla „Polity“, 272 puslapiai, 29,95 JAV dol.

 

1972 m. lankydamasis Kinijoje, Henry Kissingeris paklausė Kinijos premjero Zhou Enlai, ką šis mano apie Prancūzijos revoliuciją. „Dar per anksti spręsti“, – atsakė mįslingasis Zhou. Šis pokalbis ilgą laiką palaikė įsitikinimą, kad JAV mąsto rinkimų ciklais, o Kinija – šimtmečiais. Šiandienos chaosas Vašingtone, palyginti su Pekino penkmečio planais ir griežtai surežisuotais plenumais, sudaro įspūdį, jog Kinijos pergalė prieš Vakarus yra neišvengiama.

 

Tačiau Kinijos vadovybė nėra tokia toliaregiška, kokia norėtų pasirodyti. Pasirodo, Zhou greičiausiai turėjo omenyje ne 1789-uosius, o 1968 m. protestus Prancūzijoje. Be to, Kinijos augimo tikslai, kuriuos kasmet pavyksta pasiekti stebėtinai tiksliai, dabar vis labiau primena „Potiomkino kaimus“.

 

Knygoje „Sugriuvusi Kinija“ („Broken China“) Logan Wrightas pateikia provokuojantį ir įtikinamą požiūrį į Kinijos ekonominę trajektoriją. L. Wrightas, tyrimų bendrovės „Rhodium Group“ partneris, teigia, kad užuot tobulai planavę, Kinijos vadovai apkrovė šalies bankus ir vietos valdžios institucijas neproduktyviomis investicijomis. Dėl to šalis pasmerkta arba nuolatiniam augimo lėtėjimui, arba skausmingam ekonomikos pertvarkymo procesui bei beviltiškų skolų nurašymui.

 

Kinijos ekonominiai iššūkiai yra gerai žinomi. Michaelas Pettisas ir Matthew Kleinas savo knygoje „Prekybos karai yra klasių karai“ („Trade Wars Are Class Wars“, 2020 m.) atkreipė dėmesį į Kinijos modelio, kuriame stinga vartojimo, o dominuoja investicijos, ribotumą. Naujausi duomenys rodo, kad 2021 m. žlugo itin svarbus nekilnojamojo turto sektorius, o vartotojų pasitikėjimas po COVID-19 pandemijos smarkiai smuko.

 

L. Wrightas analizuoja Kinijos ekonominius sunkumus per finansų sistemos prizmę ir teigia, kad šalies problemos yra kur kas didesnės bei labiau varžančios. Autoriaus teigimu, „pirminė nuodėmė“ buvo beprecedentė kreditų plėtra, prasidėjusi 2008 m., kai Kinija „išdalijo paskolas, kurių vertė viršija visos JAV bankų sistemos turto“ per aštuonerius metus, siekiant paskatinti augimą vis labiau ekonomiškai nepagrįstomis investicijomis į vietos infrastruktūrą ir nekilnojamąjį turtą.

 

Kai 2016 m. Kinija ėmėsi riboti rizikingą kreditavimą – pradedant nuo „šešėlinės bankininkystės“ sektoriaus (institucijų tinklo, teikiančio finansavimą už tradicinio bankų reguliavimo ribų) – sistema pradėjo byrėti. Nuo 2017 m. kreditų augimas sumažėjo perpus; privačių įmonių investicijos į ilgalaikį turtą nuo 2020 m. augo vidutiniškai 1,7 proc., palyginti su 12,3 proc. 2012–2019 m. laikotarpiu. 2024 m. pabaigoje būsto statybos apimtys buvo 69 proc. mažesnės nei 2021 m. pasiektas pikas – tai niūrus rodiklis, kurį Japonija, išgyvendama savo nekilnojamojo turto rinkos griūtį, pasiekė tik per 15 metų. Kadangi centrinės ir vietos valdžios skola siekia 150 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), o bankų bei vietos valdžios institucijų balansai yra pernelyg išpūsti, Kinija nebegali skatinti augimo didindama investicijas.

 

Todėl tikrasis Kinijos ekonomikos augimas yra gerokai mažesnis, nei skelbia Pekinas. „Rhodium“ vertinimu, nors oficialiai 2025 m. prognozuojamas 5 proc. BVP augimas, realus augimas siekia tik 2,5–3 proc., o šiemet gali priartėti prie 0 proc. Pasak pono Wrighto, šis ginčas dėl augimo rodiklių nėra vien tik statistiniai nesutarimai – jis yra esminis geopolitinės konkurencijos elementas. Kinija itin jautriai reaguoja į augimo statistiką būtent todėl, kad ji yra gyvybiškai svarbi Pekino plėtojamam naratyvui apie „neišvengiamą Kinijos kilimą“. Kuo labiau kitos šalys tiki, kad Kinija aplenks JAV, tuo didesnė tikimybė, kad jos pasirinks Pekino pusę.

 

Vidaus paklausos lėtėjimas, Pekinui toliau subsidijuojant gamybos sektorių, skatina eksporto srautų augimą, nes Kinijos pramoniniai pajėgumai plečiasi, o produkcijai reikia rasti pirkėjų užsienyje.

 

Pavyzdžiui, automobilių sektoriuje pardavimai vidaus rinkoje šiemet smuko 20 proc., o eksportas išaugo daugiau nei 60 proc.

 

Praėjusiais metais užfiksuotas milžiniškas, daugiau, nei 1 trln. JAV dolerių siekiantis Kinijos prekybos perteklius yra ir sąmoningas politinis pasirinkimas, ir būtinybė: Kinija siekia padaryti pasaulį priklausomą nuo jos eksporto, tačiau vis labiau priklauso nuo pasaulinių vartotojų, kad išlaikytų savo ekonomikos variklio veikimą.

 

Knyga „Broken China“ („Sugriuvusi Kinija“) yra naudinga atsvara tam dideliam dėmesiui, kuris skiriamas Kinijos pramoninei ir technologinei galiai – temai, ryškiai atskleistai tokiuose veikaluose kaip Dano Wango „Breakneck“ (2025 m.). Knygoje „Apple in China“ (2025 m.) Patrickas McGee vaizdžiai aprašo, kaip Kinija pasitelkė „Apple“, kad suteiktų galingą postūmį savo pačios pažangiosios elektronikos pramonei. Tačiau R. Wrightas teigia, kad įspūdinga Kinijos pažanga tokiose srityse kaip elektromobiliai, robotika ir dirbtinis intelektas turi savo ribas.

 

Kinijos „naujojo trejeto“ pramonės šakos (elektromobiliai, baterijos ir saulės moduliai) sudaro mažiau nei 10 proc. šalies BVP; palyginimui – nekilnojamojo turto sektorius savo klestėjimo laikotarpiu sudarė 23–27 proc. BVP, o vietos valdžios investicijos į infrastruktūrą – 14 proc. BVP. Pramoninė plėtra, priklausoma nuo užsienio, o ne nuo vidaus pirkėjų, neišvengiamai sulauks pasipriešinimo pasauliniu mastu; be to, toks augimo modelis tėra „sekimas iš paskos“ – jis naudojasi užsienio šalių augimo teikiamu pagreičiu, užuot jas aplenkęs.

 

Ar Xi Jinpingui iš tiesų priimtina paaukoti ilgalaikį Kinijos ekonomikos gyvybingumą dėl dabartinio technologinio kurso pažangos ir dominavimo eksporto srityje – tai klausimas, kurio A. Wrightas iki galo neišnagrinėjo.

 

Knygoje „Broken China“ („Sugriuvusi Kinija“) paneigiama nuomonė, kad Kinija yra ekonominė varžovė, galinti bendru pajėgumu pranokti JAV; tiesą sakant, pasak A. Wrighto, per pastaruosius penkerius metus JAV ekonomika greičiausiai augo sparčiau nei Kinijos.

 

Dar didesnį nerimą kelia Vakarų šalių deindustrializacijos grėsmė pažangiosios pramonės sektoriuose bei tai, kad Kinija savo dominuojančią padėtį tiekimo grandinėse – pavyzdžiui, retųjų žemių elementų srityje – paverčia ginklu.

 

Koordinuotas atsakas į Kinijos eksportą sužlugdytų Pekino ambicijas.

 

Tai turėtų suteikti pasitikėjimo JAV ir jų sąjungininkėms. Jei Kinija ir toliau atidėlios skausmingas reformas, būtinas vidaus vartojimui skatinti, jos priklausomybė nuo Vakarų (reikalingų eksportu grindžiamam augimui palaikyti) išliks ilgiau nei Vakarų priklausomybė nuo Kinijos eksporto (pavyzdžiui, mineralinių žaliavų srityje) – žinoma, su sąlyga, kad Vakarai ir toliau investuos į alternatyvius tiekimo šaltinius. Svarbiausia, kad JAV, Europa ir Japonija, vedamos bendrų interesų, veiktų išvien, gindamosi nuo Kinijos eksporto srauto.

 

Knyga „Broken China“ skatina skaitytoją susimąstyti apie ilgalaikį Kinijos ekonominio modelio – kuris yra nesubalansuotas ir vis labiau prastėja – tvarumą. Būtent tokio toliaregiško požiūrio Pekinui ir stigo.

 

---

 

A. Bunzelis vadovauja „Lazard Geopolitical Advisory“ padaliniui. Anksčiau jis dirbo JAV ambasados ​​Maskvoje politiniame skyriuje bei JAV iždo departamente. [1]

 

Kinija gamina pažangias technologijas; pasaulis jas perka. Pasauliniai Vakarai yra palikti nuošalyje, žiūri iš šalies ir susiskaldę. JAV neperka ir lieka XX amžiuje– tiek nepatenkinti vartotojai, tiek sustabarėjusios įmonės. Tai kelias į visišką pražūtį konkurencijoje. ES vis dar perka ir skundžiasi, kad Kinijos prekės yra per pigios, jų neįmanoma nukopijuoti konkurentams. ES vartotojai yra patenkinti, ES įmonės – ne tiek smarkiai.

 

Kad išlaikytų save užimtą, Vakarų šalys pradėjo brangią ekonomikos militarizacijos programą, dar negalėdamos padidinti retųjų žemių elementų kiekį, reikalingo karo atveju, tiksliųjų dronų ir raketų skaičiaus, gamybai. Tai tikras Potiomkino tipo veiksmas, didžiulis teatro pastatymas po atviru dangumi.

 

Atotrūkis tarp aukšto lygio gynybos finansavimo ir faktinių žaliavų tiekimo grandinių apribojimų yra esminis šiuolaikinės strateginės analizės objektas. Vakarų pastangos didinti karinę gamybą susiduria su dideliais trūkumais dėl labai centralizuotos pasaulinės retųjų žemių elementų (REE) ir svarbiausių mineralų tiekimo grandinės, todėl spartus masto didinimas yra sudėtingas pramonės iššūkis. Siekdami nuo visuomenės nuslėpti grynai performatyvias „Potiomkino“ pastangas, gynybos analitikai šią situaciją apibūdina kaip struktūrinį atsilikimą tarp finansinio kapitalo skyrimo ir fizinės infrastruktūros kūrimo.

 

Tiekimo grandinės kliūties mastas

 

Pagrindinis iššūkis didinant tiksliai valdomų šaudmenų (PGM), dronų ir pažangių raketų gamybą kyla dėl giliai įsišaknijusių medžiagų tiekimo grandinės pažeidžiamumų:

 

• Monopolizuotas perdirbimas: Nors žaliavų retųjų žemių telkinių yra visame pasaulyje, Kinija kontroliuoja maždaug 60 % šių elementų kasybos ir beveik 90 % šių elementų perdirbimo ir perdirbimo pajėgumų.

 

• Gynybos priklausomybė: Šiuolaikiniai tikslieji ginklai yra labai priklausomi nuo šių medžiagų. Pavyzdžiui, kiekvienai pažangiai raketai, radarų sistemai ir tiksliam dronui reikalingi galingi nuolatiniai magnetai, pagaminti iš neodimio ir disprozio, kartu su specializuota optika, naudojant lantaną.

 

• Įgyvendinimo terminai: Visiškai veikiančios retųjų žemių kasyklos ir ją lydinčios cheminių medžiagų perdirbimo gamyklos statyba paprastai trunka nuo 7 iki 15 metų dėl aplinkosaugos taisyklių, specializuotų inžinerinių reikalavimų ir didelių kapitalo barjerų.

 

Strateginis kapitalas ir pramonės pajėgumai

 

Vakarų ekonomikos patiriama trintis išryškina esminį neatitikimą Kalbant apie pramoninę mobilizaciją:

• Finansinė mobilizacija: Įstatymų leidžiamosios institucijos gali palyginti greitai patvirtinti biudžetus ir viešųjų pirkimų sutartis.

 

• Fizinė mobilizacija: Norint atkurti šalies pramonės bazę, reikia kvalifikuotos darbo jėgos, specializuotų gamybos įrankių bei chemijos perdirbimo įrenginių – visa tai neatsiranda per vieną naktį.

 

Siekiant sušvelninti šią problemą, Vakarų valstybės pradėjo investuoti į alternatyvias tiekimo grandines: plečia šalies perdirbimo pajėgumus (pavyzdžiui, „Mountain Pass“ objektą JAV) ir kuria tarptautines partnerystes (pavyzdžiui, „Mineralų saugumo partnerystę“). Vis dėlto, kol šie perdirbimo objektai nepradės veikti visu pajėgumu, galimybė pagaminti „karui reikiamą kiekį“ aukštųjų technologijų dronų bei raketų išliks ribota dėl žaliavų prieinamumo.

 

Taigi, užuot aptarinėjus tikrovę, pasitelkiamas „Potiomkino kaimas“. Duokite pinigų – visada atsiras norinčių juos pasiimti. Bideno atveju tai buvo profesinės sąjungos, vienijančios žmones, kurie patys nežino, ką daro. Trumpo atveju – įmonės, kurios taip pat nežino, ką daro.

 

1. A Mirage Of Growth. Bunzel, Theodore.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Nov 2026: A15. 

A Wet Dream of China’s Enemies: Mirage Of Growth

 

“Broken China

 

By Logan Wright

 

Polity, 272 pages, $29.95

 

During a visit to China in 1972 Henry Kissinger asked China's premier, Zhou Enlai, for his thoughts on the French Revolution. "Too early to tell," the enigmatic Zhou responded. Their exchange has long buttressed a conventional wisdom that says the U.S. thinks in electoral cycles while China thinks in centuries. Today's chaos in Washington, set against Beijing's five-year plans and tightly scripted plenums, makes China's defeat of the West appear inevitable.

 

China's leadership is not as farsighted as it would like to project. Zhou, it turns out, was likely referring to the 1968 protests in France rather than to 1789. And China's growth targets, hit with unfailing precision every year, now appear increasingly Potemkin-like.

 

Logan Wright offers a provocative and convincing perspective on China's economic trajectory in "Broken China." Mr. Wright, a partner at the research firm Rhodium Group, argues that instead of perfect planning, China's leaders have clogged China's banks and local governments with unproductive investments, consigning the country either to steadily decaying growth or to the painful process of economic restructuring and writing off nonperforming debt.

 

China's economic challenges have been well-documented. Michael Pettis and Matthew Klein's "Trade Wars Are Class Wars" (2020) noted the limits of China's consumption-starved, investment-led model. Recent accounts point to the implosion of the all-important property sector in 2021 and to plummeting consumer confidence after Covid-19.

 

Mr. Wright analyzes China's economic struggles through the lens of its financial system, arguing that the country's problems are bigger and more straitjacketing. In Mr. Wright's telling, China's original sin was an unprecedented expansion in credit beginning in 2008, when China "lent out the equivalent of the entire U.S. banking system's assets" in eight years, seeking to juice growth through increasingly uneconomic investments in local infrastructure and property.

 

Once China started reining in risky credit in 2016, beginning with its shadow-banking sector -- a network of institutions offering financing outside the purview of traditional banking regulation -- the wheels began to come off. Credit growth has fallen by half since 2017; fixed-asset investment growth for private firms has averaged 1.7% since 2020, compared with 12.3% from 2012-19. Housing construction ended 2024 down 69% from its peak in 2021, a grim milestone that took Japan 15 years to reach during its own property bust. Saddled with 150% of gross domestic product in central and local government debt, China can no longer increase growth by investing more, given the bloated balance sheets of banks and local governments.

 

China's real-growth rates are therefore dramatically lower than those touted by Beijing. Against the official 5% GDP growth rate in 2025, Rhodium estimates that true growth was between 2.5% and 3%; this year it may come in around 0%. Far from statistical quibbling, this battle over growth rates is central to geopolitical competition, Mr. Wright argues: China is tetchy about growth statistics precisely because they are vital to Beijing's narrative of its "inexorable rise." The more that other countries believe China will surpass the U.S., the more likely they are to align with Beijing.

 

Slowing domestic demand, while Beijing continues to subsidize manufacturing, is also fueling a flood in exports as China's growing industrial capacity needs to find buyers abroad.

 

In automobiles, domestic sales have declined 20% this year while exports are up more than 60%.

 

China's surging trade surplus of more than $1 trillion last year is therefore both a policy choice and a necessity: China seeks to hook the world on its exports but is increasingly dependent on global consumers to keep its economic engine running.

 

"Broken China" provides a useful complement to the breathless focus on China's industrial and technological prowess epitomized by such books as Dan Wang's "Breakneck" (2025). In "Apple in China" (2025), Patrick McGee vividly describes how China harnessed Apple to turbocharge the country's own advanced-electronics industry. But Mr. Wright argues that China's impressive advances in areas such as electric vehicles, robotics and artificial intelligence can only take it so far.

 

Its "new three" industries (EVs, batteries and solar panels) account for less than 10% of China's GDP, compared with the 23% to 27% of GDP for "the property sector at its peak" and 14% for "local government infrastructure investment." Industrial advancement that is dependent on foreign rather than domestic buyers is a recipe for global pushback and a growth model that drafts behind foreign growth rather than surpasses it.

 

Whether Xi Jinping is ultimately comfortable with sacrificing the long-run health of China's economy for the current path of technology advancement and export dominance is a question Mr. Wright leaves underexplored.

 

"Broken China" undercuts the notion that China is an economic rival that may outstrip the U.S. in overall heft -- in fact, the U.S. likely outgrew China over the past five years, according to Mr. Wright.

 

 More concerning is the threat of Western deindustrialization in advanced industries and the weaponization of China's supply-chain dominance in areas such as rare earths.

 

A coordinated pushback against Chinese exports would stifle Beijing's ambitions.

 

This should give the U.S. and its allies confidence. Assuming China continues to put off the painful restructuring necessary to bolster domestic consumption, its dependence on the West to fuel export-led growth will outlast the West's acute dependency on Chinese exports in areas such as minerals -- as long as the West keeps investing in alternative supplies. Most importantly, the U.S., Europe and Japan -- out of shared interest -- should work together to defend against the flood of Chinese exports.

 

"Broken China" forces the reader to ponder the long-term sustainability of China's unbalanced and deteriorating economic model -- precisely the farsighted view that has been absent in Beijing.

 

---

 

Mr. Bunzel is the head of Lazard Geopolitical Advisory. He has worked in the political section of the U.S. Embassy in Moscow and at the U.S. Treasury Department.” [1]

 

China is producing advanced technology; the world is buying it. Global West is left behind, looking from sidelines, and split. USA is not buying and staying left in 20-th century, both unhappy consumers and ossified companies. This is a path to get completely killed by competition. EU is still buying and complaining that China’s wares are too cheap, impossible to copy for competition. EU consumers are happy, EU companies – not so much.

 

To keep itself busy, Western countries started an expensive program of militarizing economy without ability to scale production of rare earth needed for war ready numbers of precise drones and missiles. This is a real  Potemkin-like action, huge open-air theatrical production.

 

The gap between high-level defense funding and the actual constraints of raw material supply chains is a critical focus of modern strategic analysis. Western efforts to ramp up military production face severe bottlenecks due to a heavily centralized global supply chain for rare earth elements (REEs) and critical minerals, making rapid scaling a complex industrial challenge.

To cover from the public a purely performative "Potemkin" effort, defense analysts describe this situation as a structural lag between committing financial capital and building physical infrastructure.

 

The Scale of the Supply Chain Bottleneck

 

The primary challenge in scaling up the production of precision guided munitions (PGMs), drones, and advanced missiles stems from deep-seated vulnerabilities in the material pipeline:

 

• Monopolized Processing: While raw rare earth deposits exist globally, China controls roughly 60% of mining and nearly 90% of the refining and processing capacity for these elements.

 

• Defense Reliance: Modern precision weapons are deeply reliant on these materials. For example, every advanced missile, radar system, and precision drone requires powerful permanent magnets made from neodymium and dysprosium, alongside specialized optics using lanthanum.

 

• Lead Times: Building a fully operational rare earth mine and its accompanying chemical processing refinery typically takes 7 to 15 years due to environmental regulations, specialized engineering requirements, and high capital barriers.

 

Strategic Capital vs. Industrial Capacity

 

The friction the Western economy is experiencing highlights a fundamental mismatch in industrial mobilization:

• Financial Mobilization: Budgets and procurement contracts can be authorized relatively quickly by legislative bodies.

 

• Physical Mobilization: Rebuilding a domestic industrial base requires skilled labor, specialized manufacturing tooling, and chemical processing facilities that cannot be produced overnight.

 

To mitigate this, Western nations have begun investing in alternative supply chains—such as expanding domestic processing facilities (like Mountain Pass in the US) and forming international partnerships (like the Minerals Security Partnership). However, until these processing facilities are fully operational, the capacity to output "war-ready numbers" of high-tech drones and missiles remains constrained by raw material availability.

 

So instead of discussing the reality, Potemkin you go. Give the money, there are people always ready to grab the money. In Biden’s case these people were trade unions of people who don’t know what they are doing. In Trump’s case these people were companies that don’t know what they are doing.

 

1. A Mirage Of Growth. Bunzel, Theodore.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Nov 2026: A15. 

Naujas D. Trumpo bandymas siekti taikos Ukrainoje

„Pagaliau Europa ir Rusija dėl kažko sutaria: nė viena pusė neskuba griebtis D. Trumpo pasiūlymo atnaujinti rusiškų dujų tiekimą Europai, kol Ukrainoje tebevyksta konfliktas.

 

Kyla pasipiktinimo banga – nors akivaizdu, kad šis sandoris tėra dar vienas tuščias D. Trumpo pažadas. Visi puikiai supranta, kad verslo sandoriai nėra tas svertas, kuris priverstų Vladimirą Putiną nutraukti konfliktą.

 

Vis dėlto šis pasiūlymas dėl dujų pasirodė kaip tik prieš pat Abu Dabyje numatytą trišalį Rusijos, Ukrainos ir JAV susitikimą. Be to, tai įvyko netrukus po „Financial Times“ pranešimų, kad JAV nebespaudžia Ukrainos daryti teritorinių nuolaidų.

 

Tuo pat metu rusai ėmė kalbėti, kad nėra prasmės palikti europiečių nuošalyje, mat būtent jie labiausiai nori, kad konfliktas tęstųsi.

 

Tačiau ar D. Trumpo pasiūlymas nepanaikintų Europos sunkiai iškovotos energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos? Dar prieš daugelį metų, kritikuodamas Vokietiją dėl jos energetinės priklausomybės nuo V. Putino, šiame straipsnyje pažymėjau, kad „alternatyva niekada nebuvo visiškas rusiškų dujų uždraudimas Vokietijoje“. Svarbiausia buvo nutraukti veiksmus, kurie naikino tiekimo lankstumo ir įvairovės teikiamą naudą – pradedant anglimi kūrenamų bei branduolinių elektrinių uždarymu Berlyne ir baigiant Vokietijos pramonės apkrovimu brangiais reikalavimais, bandant tai kompensuoti pigiomis rusiškomis dujomis.

 

Įvairovė ir lankstumas išlieka svarbiausios pamokos. Tačiau jei Vokietijos statymas už V. Putiną buvo klaida, tai V. Putino statymas už Vokietiją buvo dar didesnė klaida. Berlynui pavyko atsikratyti šios priklausomybės. Tiesa, vokiečiai tuo nesigiria.

 

Tikroji Donaldo Trumpo administracijos problema nėra ta, kad ji derybas pradeda siūlydama verslo sandorius – ypač tokius, kuriuose (beveik visada) figūruoja jam artimi asmenys.

 

Kaip teigiama vienoje „New York Times“ žurnalistų knygoje, žento ir taikos derybininko Jaredo Kushnerio manymu, tokie nuogąstavimai – tai „seno mąstymo“ atgyvena. Jis atmeta prielaidą, kad „galimi interesų konfliktai yra problema; jo požiūriu, tai – derybinis privalumas“.

 

Štai kaip. Tačiau kur tuomet užsienio politikos laimėjimai, skirti Amerikos žmonėms? Juk antradienį tapo visiškai akivaizdu, kad administracijos įvaizdį – jog ji veikia vedama asmeninės naudos – lydi vis didesnės problemos kadencijos vidurio rinkimuose?

 

D. Trumpo pastangos siekti taikos būtų buvusios kur kas sėkmingesnės, jei po sugrįžimo į valdžią 2024 m. jis būtų sudaręs savotišką „taikos susitarimą“ su JAV žvalgybos bendruomene.

 

D. Trumpas ir jo oponentai galėjo susitaikyti, kad pasinaudotų šiuo retu pranašumu. Dėl istorinio atsitiktinumo D. Trumpas atėjo į valdžią neturėdamas bendros kalbos su JAV biurokratija – kuri, beje, buvo tvirtai pasiryžusi užtikrinti Ukrainos išlikimą. Tai leido jam atlikti meistrišką manevrą: jis galėjo pristatyti save kaip neutralų „tarpininką“ ar net V. Putino „draugą“. Tuo pat metu jo administracija toliau teikė pagalbą, kuri leido Ukrainai tęsti kovą.

 

Kuri derybų šalis nenorėtų atsidurti abiejose stalo pusėse vienu metu?

 

Žinoma, kai kurie Vakarų analitikai to nesupranta – nors dabar, kai D. Trumpas jau trečią kartą bando pasiekti susitarimą, tai tampa akivaizdžiau. Rusai nėra tokie kvaili, kad nesuprastų, kas vyksta. V. Putino atstovai palaikė šį žaidimą: vieną dieną jie gyrė D. Trumpą kaip taikos siekėją ir Maskvos draugą, o kitą – skundėsi, kad jo „didvyriškas“ pastangas griauna JAV „šešėlinė valstybė“ (angl. *deep state*) ir Europos karo kurstytojai.

 

D. Trumpas ne visada išnaudojo savo turimas kortas taip gerai, kaip galėjo, nors nereikėtų pervertinti ir trumpalaikių, teatrališkų jo ginčų su Ukraina bei jos prezidentu.

 

Tuo tarpu iš JAV plūstantys įvairūs pasiūlymai dėl „susitarimo“ padeda išlaikyti atvirus bendravimo kanalus, palaiko aktyvumo bei judėjimo atmosferą ir sėja tiek netikrumą, tiek viltį tarp V. Putino valdomos Rusijos gyventojų.

 

Gali būti, kad D. Trumpas nėra taip įsitraukęs į Ukrainos reikalus, kaip kai kas tikėjosi. Tačiau lygiai taip pat elgėsi ir Joe Bidenas bei europiečiai – tik jie tai darė subtiliau. Svarbiausias prioritetas visada buvo neleisti konfliktui išsiplėsti ir išlaikyti bent minimalų stabilumą JAV bei Rusijos santykiuose.

 

D. Trumpo, kaip „pašaliečio“, vaidmuo, galbūt, nėra tinkamas kiekvienai situacijai, tačiau jis turi tam tikros naudos šiomis konkrečiomis aplinkybėmis. Lygiagrečioje visatoje, kur šis išteklius būtų pasitelktas kartu su nuosekliomis ir toliaregiškomis pastangomis, konfliktas, galbūt, jau būtų pasibaigęs.“ [1]

 

1. Trump's New Run at Ukraine Peace. Jenkins, Holman W; Jr.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Nov 2026: A15. 

Trump's New Run at Ukraine Peace

“Finally, Europe and Russia agree about something: Neither is jumping on a Trump proposal to resume the sale of Russian gas to Europe while the conflict in Ukraine is going on.

 

Cue the outrage, never mind that the deal is obvious Trump vaporware. The leverage to get Vladimir Putin to call off his conflict, all readily understand, isn't business deals.

 

Still, the gas proffer comes on the eve of a three-way meeting of Russia, Ukraine and the U.S. in Abu Dhabi. It comes after reports in the Financial Times that the U.S. is no longer pressing Ukraine for territorial concessions.

 

It comes as the Russians have started saying it's pointless to exclude the Europeans since they are the main enthusiasts for continuing the conflict.

 

But wouldn't the Trump proposal overthrow Europe's hard-won energy independence from Russia? Even when castigating Germany years ago for its Putin energy captivity, this column pointed out that the "alternative was never to shut Russian gas out of Germany." It was to stop doing the other things that destroyed the benefit of flexibility and diversity of supply, from shutting down Berlin's coal and nuclear plants to saddling German industry with costly mandates and trying to compensate it with cheap, penny-wise Russian gas.

 

Diversity and flexibility remain the lessons. But if Germany's bet on Mr. Putin was bad, Mr. Putin's bet on Germany was worse. Berlin did wean itself. You won't hear Germans bragging about it.

 

The real failing of Donald Trump's administration isn't his leading with proffered business deals, including those that (always) seem to involve his near and dear.

 

Son-in-law and peace emissary Jared Kushner reportedly believes such reservations are old-think. He rejects the "premise that perceived conflicts of interest were a problem as opposed to a negotiating asset," says a book by two New York Times reporters.

 

Uh huh. Then where are the foreign-policy wins for the American people even as perceptions of the administration's self-dealing were clearly blowing up on it in Tuesday's midterms?

 

Mr. Trump's peace efforts would have benefited a lot more, after his 2024 return to power, from a peace deal with the U.S. intelligence community.

 

Mr. Trump and his antagonists could have kissed and made up to take advantage of a rare asset. By an accident of history, Mr. Trump arrived in office out of sympathy and out of sync with the U.S. bureaucracy, itself committed to Ukraine's survival. This allowed him to pull off a neat trick, speaking of himself and positioning himself as a neutral "mediator," even as a "friend" of Mr. Putin. At the same time, his government continued to supply aid that keeps Ukraine in the fight.

 

What interested party in a negotiation wouldn't want to put itself on both sides of the table simultaneously?

 

This, of course, is lost on a certain kind of Western analyst, albeit less so as Mr. Trump makes his third major run at a settlement. The Russians aren't so dumb that they don't know what's going on. Mr. Putin's spokesmen have played along, one day praising Mr. Trump as a peace seeker and a friend of Moscow, the next lamenting that his doughty efforts are undermined by the U.S. deep state and European warmongers.

 

Mr. Trump hasn't played his hand as well as he might, though it's possible also to overrate the significance of his passing theatrical disputes with Ukraine and its president.

 

A fusillade of "deal" proposals from the U.S., in the meantime, keeps channels open, maintains an atmosphere of activity and movement, fosters uncertainty and hope in Mr. Putin's domestic public.

 

Mr. Trump may not be invested in Ukraine quite the way you wanted him to be. But neither was Joe Biden or the Europeans, though they hid it better. Priority one has always been keeping the conflict contained and preserving a modicum of stability in U.S.-Russia relations.

 

Mr. Trump's outsider act may not be a performance for all seasons but it does have a certain utility in these particular circumstances. In a parallel universe where this asset was married to a consistent, farseeing effort, the conflict might already be over.” [1]

 

1. Trump's New Run at Ukraine Peace. Jenkins, Holman W; Jr.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Nov 2026: A15. 

„Apple“ – saugus uostas dirbtinio intelekto (DI) srityje, tačiau už saugumą tenka mokėti

 

“„Apple“ yra viena vertingiausių bendrovių pasaulyje. Be to, tarp keleto didžiausių įmonių ji yra vienintelė, kurios ateitis visiškai nepriklauso nuo dirbtinio intelekto (DI) bumo.

 

Šis „saugaus uosto“ statusas padėjo išmaniuosius telefonus gaminančio milžino akcijoms tuo metu, kai kitų technologijų bendrovių akcijos smarkiai krito. Iki antradienio prekybos pabaigos „Apple“ akcijos per pastarąjį mėnesį atpigo 0,3 proc. Tuo tarpu „Google“ patronuojančiosios bendrovės „Alphabet“, „Meta Platforms“ ir „Nvidia“ per tą patį laikotarpį prarado dviženklę procentinę vertės dalį.

 

Vis dėlto investuotojams kyla klausimas: ar „Apple“ suteikiamas saugumas vertas tokios kainos? Antradienį „Apple“ akcijos buvo prekiaujamos kaina, kuri maždaug 34 kartus viršija prognozuojamą pelną; pastaruoju metu šis rodiklis laikėsi ties aukščiausia per 18 metų riba. Tai reiškia, kad „Apple“ akcijų tikrai negalima pavadinti pigiomis.

 

Visgi yra bent keletas svarbių priežasčių, kodėl, esant nestabiliai rinkos situacijai, verta rinktis „Apple“.

 

Svarbiausia iš jų – tai, kad bendrovės išmaniųjų telefonų verslas pasirodė stebėtinai atsparus rinkos sąstingio laikotarpiu. Pasak „International Data Corp.“, trečiąjį ketvirtį pasauliniai išmaniųjų telefonų pardavimai sumažėjo 22 proc., palyginti su praėjusiais metais, tačiau „iPhone“ telefonų pardavimai krito tik 4 proc.

 

Be to, „Apple“ – bent jau kol kas – sėkmingai pavyksta išlaikyti pelningumą net ir parduodant mažiau įrenginių. Šią vasarą bendrovė padidino išmaniųjų telefonų ir „Mac“ kompiuterių kainas – kai kuriais atvejais net 33 proc. Pirmadienį bendrovė pranešė, kad per pastarąjį ketvirtį pajamos iš produktų pardavimo išaugo 12,5 proc. ir pasiekė 82,9 mlrd. JAV dolerių – tai viršijo analitikų prognozes.

 

Šių produktų perspektyvos taip pat atrodo tvirtos. Praėjusį mėnesį „Apple“ pradėjo prekiauti sulankstomu telefonu „Duo“ bei naujomis „iPhone 18“ serijos versijomis „Pro“ ir „Pro Max“. Remiantis naujausia „Goldman Sachs“ apžvalga, tiekimo grandinės rodikliai rodo „džiuginančią“ paklausą, o tai patvirtina tendenciją, kad pirkėjai vis dažniau renkasi brangesnius telefonus.

 

Tuo tarpu kitos technologijų bendrovės skiria milžiniškas lėšas dirbtiniam intelektui, tačiau gaunama grąža kol kas menka – tokia padėtis investuotojų jau nebedžiugina. „Apple“ turi solidų finansinį rezervą, turėdama 56,7 mlrd. JAV dolerių grynųjų pinigų ir likvidžių vertybinių popierių savo balanse bei neturėdama jokių didelių, artimiausiu metu mokėtinų sąskaitų, susijusių su dirbtiniu intelektu.

 

Tiesą sakant, per neseniai pasibaigusius finansinius metus bendrovė kapitalui skyrė tik 9 mlrd. JAV dolerių – tai menka suma, palyginti su beveik 800 mlrd. JAV dolerių, kuriuos, kaip prognozuojama, šiemet kartu išleis penkios didžiosios debesijos infrastruktūros milžinės. Rugsėjo mėnesį pasibaigusį ketvirtį bendrovė sugeneravo daugiau nei 30 mlrd. JAV dolerių laisvųjų pinigų srautą – tuo metu, kai dauguma kitų technologijų milžinių išleido daugiau lėšų, nei jų gavo.

 

„Apple“ akivaizdžiai sekasi gerai. Tačiau kyla klausimas, ar investuotojai nevertina bendrovės pernelyg palankiai, atsižvelgiant į visus jos pranašumus.

 

Viena iš priežasčių suabejoti yra ta, kad nėra aišku, ar „Apple“ taikoma kainų kėlimo strategija bus tvari ilguoju laikotarpiu. Nors šiemet bendrovė kainas pakėlė ne kartą, dar pamatysime, ar ji galės tai daryti ir toliau, neatstumdama klientų.

 

Daugelis klientų gali nuspręsti ilgiau naudotis senesniais telefonais, jei kainos jiems taps neįkandamos. Nors šiuo metu mobiliojo ryšio operatoriai padeda įveikti šią kliūtį, siūlydami patrauklias senų įrenginių keitimo („trade-in“) ir finansavimo sąlygas, kurios palengvina naujų „iPhone“ įsigijimą, situacija gali pasikeisti.

 

Pasak įrenginių draudimo bendrovės „Assurant“, antrąjį ketvirtį keičiamų „iPhone“ telefonų amžiaus vidurkis pirmą kartą viršijo ketverius metus (pirmąjį ketvirtį jis siekė 3,7 metų).

 

Tuo tarpu spaudimas „Apple“ pelno maržoms dėl augančių komponentų kainų artimiausiu metu vargu ar sumažės – tai pirmadienį per pokalbį su analitikais pripažino ir bendrovės vadovai. „Apple“ ypač daug sunkumų kyla dėl atminties komponentų: jų kainos sparčiai kyla, nes dėl dirbtinio intelekto technologijų plėtros išaugo didelė tokių komponentų paklausa.

 

Kol kas tai neturėjo didelės neigiamos įtakos „Apple“ pelno maržoms. Pirmadienį bendrovė pranešė, kad bendrasis pelningumas siekia solidžius 47,9 proc. – iš dalies todėl, kad didesnes sąnaudas kompensavo neseniai gautos muitų mokesčių grąžinamosios išmokos. Tačiau finansų direktorius Kevanas Parekhas prognozavo, kad einamąjį ketvirtį šis rodiklis sumažės iki 45–46 proc.

 

„Apple“ laukia ir kiti iššūkiai. Bendrovė jau seniai gauna didelius mokesčius už operacijas, atliekamas per programėles – tai vienas aspektas, tačiau reguliavimo ir teisiniai pokyčiai JAV, Europos Sąjungoje bei kitur reiškia, kad programėlių kūrėjai gali vykdyti daugiau sandorių per kitus kanalus. Tai riboja „App Store“ pajamų augimą, o kartu – ir bendrą didelio pelningumo paslaugų verslo plėtrą.

 

Naujasis „Apple“ vadovas Johnas Ternusas – dar vienas nežinomasis šioje lygtyje. Pirmadienį, per savo pirmąjį finansinių rezultatų aptarimą einant vadovo pareigas, jis nepateikė itin aiškios vizijos. Tačiau tai, kaip jis įgyvendins savo požiūrį į bendrovę, gali turėti didelės įtakos tam, kiek „Apple“ išliks apsaugota nuo dirbtinio intelekto (DI) investicijų bumo.

 

Investuotojams, norintiems investuoti į technologijų sektorių, bet kartu išvengti pernelyg didelės rizikos, susijusios su DI, „Apple“ nėra prastas pasirinkimas. Vis dėlto, atsižvelgiant į dabartinį bendrovės vertinimą, tai – gana brangi investicija.“ [1]

 

1. Apple Is an AI Safe Haven -- But Safety Comes at a Price. Fitch, Asa.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Nov 2026: B1. 

Apple Is an AI Safe Haven -- But Safety Comes at a Price

“Apple is one of the most valuable companies in the world. It is also the only one among the top several whose future doesn't hinge entirely on the AI boom.

 

That safe-haven status has helped the smartphone giant's stock at a time when tech peers are getting battered. Apple's shares are down 0.3% in the past month as of Tuesday's close. Google parent Alphabet, Meta Platforms and Nvidia are all down by double digits over that period.

 

The question for investors, though, is whether Apple's safety premium is worth it. Apple's shares were trading at about 34 times forward earnings as of Tuesday's close and has recently hovered near an 18-year high. That makes Apple anything but a bargain.

 

There are at least a few compelling reasons to favor Apple in an otherwise choppy market.

 

Chief among them is that the company's smartphone business has been surprisingly resilient during an anemic period for the market. The number of smartphones sold globally fell 22% from a year earlier in the third quarter, according to International Data Corp., but iPhone unit sales fell only 4%.

 

And Apple has been adept, at least so far, at squeezing out profits even when it is selling fewer devices. The company lifted prices for its smartphones and Mac computers this summer by as much as 33%. Product revenue in its latest quarter rose 12.5% to reach $82.9 billion, the company said Monday, higher than analysts were expecting.

 

The future for those products looks solid, too. Apple started selling its foldable Duo phone last month, alongside new Pro and Pro Max versions of its iPhone 18. Recent supply-chain indicators suggest "encouraging" demand for them, according to a recent Goldman Sachs note, which supports the shift toward higher-priced phones.

 

Meanwhile, the company's peers have been maxing out spending on AI with limited returns to show for it, a state of affairs investors are no longer uniformly happy about. Apple has a substantial financial cushion, with $56.7 billion of cash and marketable securities on its balance sheet, and no big AI bills coming due.

 

The company, in fact, had just $9 billion of capital expenditures in its recently ended fiscal year -- small potatoes compared with the nearly $800 billion the five large hyperscalers are projected to shell out collectively this year. It raked in more than $30 billion of free cash flow in its September quarter, when most of Big Tech was sending more cash out the door than it was bringing in.

 

Apple is clearly doing well. But there are also reasons to wonder whether investors are rewarding it too much for all its advantages.

 

One reason for pause is that it isn't clear Apple's price-increase strategy is sustainable in the longer term. The company may have raised prices a bunch this year, but it remains to be seen whether it can keep doing so without alienating customers.

 

Many customers might hang on to older phones longer if they see prices as out of reach. While mobile carriers are helping bridge that gap now, with generous trade-in and financing offers to help customers get new iPhones, that could change.

 

The average age of traded-in iPhones already surpassed four years for the first time in the second quarter, according to device-insurance player Assurant, up from 3.7 years in the first quarter.

 

Pressure on Apple's margins from rising component costs, meanwhile, isn't likely to ease soon, a factor executives nodded to on a call with analysts Monday. Apple has had particular trouble with memory, the cost of which is skyrocketing because it is in high demand for AI computing.

 

That hasn't put much of a dent in Apple's profit margins -- yet. The company on Monday said its overall gross margin was a healthy 47.9%, in part because recent tariff refunds have offset higher costs. But Chief Financial Officer Kevan Parekh projected a narrowing to between 45% and 46% in the current quarter.

 

Apple has a few other problems on its horizon, too. It has long enjoyed hefty fees on transactions inside apps, for one, but regulatory and legal changes in the U.S., European Union and elsewhere mean app developers can do more transactions through other channels. That is limiting the growth of App Store revenue and its high-margin services business overall.

 

Apple's new chief executive, John Ternus, presents another wild card. He didn't offer much of a distinct vision on Monday in his first earnings call at the helm. But how he puts his stamp on the company could heavily influence how insulated Apple remains from the AI spending boom.

 

Apple isn't a bad option for investors who want to go long on tech without being overexposed to AI. At the company's current valuation, though, it is quite an expensive one.” [1]

 

1. Apple Is an AI Safe Haven -- But Safety Comes at a Price. Fitch, Asa.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Nov 2026: B1. 

Verslo naujienos: „Weil“ žlugimas sukrečia teisininkų pasaulį – garsios kontoros griūtis sukelia šoką teisininkų darbo rinkoje

"Visą spalio mėnesį antro kurso teisės studentė Madeleine Edwards gavo daugybę optimistiškų laiškų iš „Weil Gotshal & Manges“ – advokatų kontoros, kurioje ji buvo gavusi geidžiamą darbo vietą kitai vasarai.

 

Tačiau spalio 29 d. – kitą dieną po to, kai 95-erius metus veikusi kontora paskelbė apie savo veiklos nutraukimą – ji gavo visai kitokio pobūdžio žinutę: „Weil“ atstovai pranešė, kad nebegalės įvykdyti įsipareigojimų dėl darbo vietų. „Tos pačios savybės, kurias įžvelgėme jumyse, neabejotinai pravers kitose kontorose – joms labai pasiseks, jei prisijungsite prie jų komandos“, – rašoma laiške.

 

24-erių metų „Northeastern“ universiteto studentė skubiai įkėlė savo gyvenimo aprašymą į „LinkedIn“ platformą. Pasak jos, ji jau turi tam tikrų galimybių kitai vasarai, nors pokalbiai su potencialiais darbdaviais atrodo tarsi iš kitos realybės.

 

„Prisijungiu prie pokalbio ir dar nespėju nieko pasakyti, o pašnekovas jau sako: „Labai apgailestauju, tiesiog negaliu patikėti, kad taip nutiko“, – pasakoja ji.

 

Didelės ir gerbiamos advokatų kontoros žlugimas praktiškai per vieną naktį yra precedento neturintis įvykis, sukėlęs šoką teisininkų darbo rinkoje. Labiausiai nukentės maždaug 600 „Weil“ dirbusių teisininkų, taip pat teisės studentai, kuriems buvo pasiūlytos darbo vietos ateityje.

 

M. Edwards ir daugeliui kitų šios kontoros griūtis išmušė profesinį pagrindą iš po kojų. Pasiūlymą vasaros praktikai šioje 1 200 teisininkų vienijančioje kontoroje ji gavo dar gruodį; tai atvėrė jai kelią į pelningą ir stabilią karjerą – kelią, kuriuo žengia daugelis kitų.

 

Didelėse Niujorko advokatų kontorose pradedantieji teisininkai uždirba daugiau nei 200 000 JAV dolerių per metus, be to, gauna solidžias premijas.

 

Darbuotojų atranka didelėse advokatų kontorose paprastai vyksta pagal griežtą grafiką: kandidatai pradedami kalbinti dar pirmajame teisės studijų semestre, o galutiniai sprendimai dėl įdarbinimo priimami dar prieš studentams pradedant paskutinius studijų metus.

 

„Tai – esminis pokytis“, – teigia Davidas Diamondas, „Northwestern Pritzker“ teisės mokyklos Karjeros strategijos skyriaus dekano pavaduotojas. Centras. „Norime užtikrinti, kad jie gautų visą reikiamą paramą, jog galėtų kuo greičiau vėl pradėti darbo paieškas.“

 

Didelės apimties darbo vietų praradimai stambių advokatų kontorų sektoriuje – retas reiškinys. Didelės advokatų kontoros paprastai vengia atleisti darbuotojus, nes tai gali pakenkti jų pastangoms pritraukti būsimus teisininkus. „Weil“ papildo labai trumpą sąrašą stambių kontorų, kurios žlugo – tarp jų ir „Dewey & LeBoeuf“, kurioje klestėjimo laikotarpiu dirbo daugiau nei 1 000 teisininkų, o 2012 m. ji paskelbė bankrotą. 2023 m. „UC Law Business Journal“ atliktas tyrimas parodė, kad netrukus po „Dewey“ žlugimo 80 proc. kontoros partnerių liko dirbti stambiose advokatų kontorose, o tarp samdomų teisininkų (angl. *associates*) tokių buvo apie pusę.

 

Evanas Foxas, „Long Ridge Partners“ teisininkų paieškos specialistas, teigė, kad nuo trečiadienio jo komanda suplanavo daugiau nei 100 darbo pokalbių „Weil“ teisininkams. „Darbo turime daugiau nei bet kada anksčiau, – sakė jis. – Tai išties precedento neturintis atvejis.“

 

E. Foxas užsiminė, kad kai kurios prestižinės kontoros kandidatus kalbino net savaitgalį, siekdamos kuo greičiau juos perimti.

 

Williamas Burckas, vienas iš vadovaujančių partnerių garsioje ginčų sprendimo kontoroje „Quinn Emanuel“, išsiuntė laišką savo kontoros teisininkams. Jame nurodė, kad jau gavo „daugybę gyvenimo aprašymų“ iš „Weil“ teisininkų, ir išreiškė norą pritraukti dalį jų talentingų bylinėjimosi srities specialistų.

 

Vos kelios dienos prieš „Weil“ žlugimą kontoros personalo paieškos mechanizmas vis dar veikė visu pajėgumu. Spalio pradžioje Niujorke vykusiame renginyje, skirtame supažindinti pirmo kurso teisės studentus su advokatais ir partneriais, dalyviai buvo vaišinami sušiais ir didžiuliais sūrio ratais. Kontoros atstovai informavo susirinkusiuosius, kad paraiškas pradės priimti nuo spalio 15 d., ir paaiškino visą šį procesą.

 

Neseniai Harvardo teisės mokykloje vykusiame karjeros renginyje „Weil“ stalas buvo nukrautas įvairia kontoros atributika. Kitą dieną Niujorko universiteto (NYU) renginyje kontora dalijo sumuštinius ir reklamavo savo vasaros praktiką. Tačiau trečiadienį – dieną, kai buvo paskelbta apie veiklos nutraukimą – kitame NYU karjeros renginyje „Weil“ jau nebuvo matyti.

 

Artėjant savaitgaliui, kontoros žlugimas tapo netgi pašaipų objektu: vienas Harvardo teisės studentas pastebėjo kolegą, vilkintį Helovino kostiumą – angelo aprangą su „Weil“ iškaba.

 

Pasak asmens, žinančio apie derybas, daugelis „Weil“ partnerių bando kartu su savimi į naujas advokatų kontoras nusivesti ir jaunesniuosius teisininkus (angl. *associates*).“ [1]

 

1. Business News: Weil's Demise Upends Legal World --- Collapse of the storied firm sends shock waves through the legal job market. Timms, Mariah; Li, Jasmine; Ellis, Lindsay.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Nov 2026: B3.