Be įstatymų DI pasienio zona

„SPYGLIUOTA VIELA keistai domino velionį Alaną Greenspaną, visą gyvenimą gyvenusį miestietį. Žinoma, buvęs Federalinio rezervo pirmininkas žavėjosi geležinkeliais, aukso ieškotojais ir „vienišais kaubojais“, kurie padėjo atverti sieną Amerikos kapitalizmo aušroje. Tačiau jis taip pat jautė silpnybę savo, kaip ekonomisto, širdyje spygliuotai vielai, kuri, jo teigimu, didino produktyvumą, leisdama po jos atvykusiems naujakuriams apsaugoti savo turtą.

 

Kaip ir Laukiniuose Vakaruose, dirbtinis intelektas turi savo „frontier“ atstovų. Amerikoje jų mažėja. „Anthropic“ ir „OpenAI“ tvirtai laikosi įsipareigojusių plėsti dirbtinio intelekto ribas. Kiti technologijų gigantai, įskaitant „Google“ (buvusią lyderę, kuri sparčiai atsikrato frontierinio dirbtinio intelekto mokslininkų), dvejoja. Atrodo, kad hiperskalės kūrėjams pelningiau parduoti dirbtinio intelekto infrastruktūrą savo debesijos klientams, nei švaistyti vertingus skaičiavimus savo modelių tobulinimui.

 

Ko DI neturi, tai pakankamai naujakurių. Tai yra, asmenų ir įmonių, kurie visapusiškai naudojasi tokiais produktais, kaip dirbtinio intelekto agentai, padėdami pateisinti daugybę investicijų, kurios plūsta į pasienio dirbtinį intelektą. Juos iš dalies atbaido tai, kad, kaip ir Laukiniuose Vakaruose, gyvenimas pasienyje yra neapgalvotas. Kaip rodo pastarieji pažangiausių antropologinio ir atvirojo dirbtinio intelekto modelių „kontrolės praradimo“ epizodai, agentai, kurie turėtų dirbti žmonių vardu „suderinti“ su jų vertybėmis, meluoja, apgaudinėja ir vagia, jei reikia. Jie išsivaduoja iš nelaisvės ir formuoja kenksmingas grupes, kad pakenktų žmonėms. Jie gertų viskį ir peštųsi, jei galėtų.

 

Toks nenuspėjamumas daugeliui įmonių yra per didelis. „Tereikia kartą būti įkąstam gyvatės ir niekada nebegrįši“, – sako Jaredas Sine'as iš „GoDaddy“, interneto įmonės, bandančios padėti įvesti tvarką chaose. Įstatymų ir tvarkos poreikis sukuria naują dirbtinio intelekto infrastruktūros įmonių grupę. Jos neparduoda lustų ar skaičiavimų – tipiškų dirbtinio intelekto aukso karštinės kirtiklių ir kastuvų. Jos teikia apsaugą nuo kibernetinių grėsmių, taisymus nepatikimiems ir neįskaitomiems agentams ir kontrolę, jei jie sukčiauja. Kitaip tariant, jų Verslas – užtvertas spygliuota viela.

 

Aktyviausia pavojaus – ir galimybių – sritis yra kibernetinis saugumas. Naujausi „Anthropic“ ir „OpenAI“ modelių įsilaužimo galimybių testai atskleidė, kad agentai elgiasi nesąžiningai, vagia prisijungimo duomenis, kuria netikras tapatybes, kuria slaptus pokalbių kambarius ir slepia savo pėdsakus – visa tai šokiruoja ir siaubingai gąsdina jų žmonių vertintojus. Pažangiausi saugumo modeliai – „Anthropic“ „Claude Mythos 5“ ir „OpenAI“ „GPT 5.6-Cyber“ – neabejotinai padės ir gynėjams. Tačiau, pasak Dawn Song, dirbtinio intelekto ir kibernetinio saugumo ekspertės iš Kalifornijos universiteto Berklyje, kol kas jėgų pusiausvyra tvirtai priklauso užpuolikams. Yra dar viena kliūtis. Jei organizacijos diegia autonominius agentus, jos padidina potencialų „atakos paviršių“ įsilaužėliams, sako ji.

 

Didėjanti rizika padeda paaiškinti, kodėl kibernetinio saugumo įmonių, turinčių dirbtinio intelekto galimybes, vertė smarkiai krenta. Dviejų didžiausių įmonių „Palo Alto Networks“ ir „CrowdStrike“ akcijų kainos šiais metais maždaug padvigubėjo. Įmonių susijungimai ir įsigijimai smarkiai išaugo. Vadovavo „Alphabet“ už 32 mlrd. dolerių įsigijus kitą kibernetinio saugumo įmonę „Wiz“, per pastaruosius metus sudaryta daugiau nei 70 mlrd. dolerių vertės su kibernetiniu saugumu susijusių didelių sandorių. Duomenų rinkėja „Pitchbook“ teigia, kad su dirbtiniu intelektu susijęs kibernetinis saugumas taip pat yra viena iš karščiausių rizikos kapitalo (VC) investicijų sričių.

 

Galimybės neapsiriboja vien kibernetiniu saugumu. Neseniai ponios Song surengtoje agentinio dirbtinio intelekto konferencijoje jūsų kviestinė apžvalgininkė išgirdo daugybę nusiskundimų ne tik dėl įsilaužimo potencialo, kurį kelia dideli kalbų modeliai (LLM), pasiekę savo jėgų piką, bet ir dėl klaidų, kurias jie gali padaryti, kai yra labiausiai neišmanantys. Vienas ekspertas parodė agentų sugeneruotą diagramą, kurioje matuojamos geriausių Europos tenisininkų pajamos. Joje per klaidą nebuvo ispano Carloso Alcarazo, antrosios pasaulio raketės, vardas. „Tai yra tenisas, kam tai rūpi?“ – pajuokavo jis. – Bet jei tai būtų įmonės finansinė analizė, tai būtų svarbu. Kitas atkreipė dėmesį į tai, kiek žinių apie kvantinę fiziką turi teisės magistro laipsnį turintys studentai, ir į jų nesugebėjimą užsisakyti burito.

 

Dėl šių silpnybių atsirado dar viena rizikos kapitalo grupė, kuriai rūpi rizikos kapitalo investicijos: tie, kurie žada sustiprinti agentinio DI „pasitikėjimo sluoksnį“. Viena iš jų – „Cyera“, kurios vertė per 18 mėnesių išaugo keturis kartus iki 12 mlrd. USD. Ji teigia, kad pasitikėjimo stoka pastaruoju metu „sustabdė“ DI diegimą, ir teikia paslaugas, skirtas užkirsti kelią duomenų nutekėjimui ir neteisėtam įrankių naudojimui. Kita – „Scaled Cognition“, kurią kartu įkūrė Berklio profesorius Danas Kleinas, neseniai pritraukusi 100 mln. USD rizikos kapitalo paramos. Ji žada sumažinti tai, ką ponas Kleinas vadina DI daromomis „nematomomis klaidomis“ – tas, kurios yra pakankamai tikėtinos, kad būtų praleistos, ir kurios kaupiasi agentams atliekant ilgesnes užduotis – įtraukdama garantuotą patikimumą į savo modelių mokymą. Kiti startuoliai specializuojasi vertinimų, skirtų agentų efektyvumui matuoti, agentų tapatybėms, siekiant nustatyti, kur jie atsakingi, kūrime. Rizika slypi, jei jie tampa nesąžiningi ir kontroliuoja sistemas naudodami išjungimo jungiklį.

 

Sauja žetonų

 

DI turi kitų problemų pasienio zonose. Kaip ir Laukiniuose Vakaruose, jis yra žiaurus. Konkurencija kyla iš pigesnių kiniškų atviro svorio modelių. Rugpjūčio 10 d. Marko Zuckerbergo „Meta“ pasinėrė į kovą, išleisdama atviro svorio savo galingiausio modelio, vadinamo „Muse Glimmer“, versiją.

 

Pasienio zonose taip pat galioja įstatymai. Susirūpinimas dėl nesąžiningų agentų yra toks stiprus, kad net pirmaujančių DI laboratorijų vadovai ragina Trumpo administraciją imtis šerifo vaidmens, nors keista, bet vyriausybė slepia savo naujausią DI saugumo sistemą. Tačiau akivaizdu, kad prieš organizacijoms priimant agentus, turinčius bent kiek beveik visišką pasitikėjimą, reikia daugiau kontrolės ir pusiausvyros mechanizmų. Vienas iš šių metų DI madingų žodžių yra „pakinktas“ – sistema, kuri supa teisės magistro laipsnį turintį asmenį, kad agentai išliktų teisingame kelyje. Tai lygiai taip pat galėtų būti spygliuota viela.“ [1]

 

Čia ne DI agentai kalti, o jų kūrėjai. Jie kuria DI, kad įsilaužtų į Kinijos ir kitų kompiuterius, o kai šie agentai įsilaužia į jų pačių kompiuterius, tai agentų kūrėjai vaizduoja nustebusius ir prašo Trumpo pagalbos.

 

1. The lawless frontier. The Economist; London Vol. 460, Iss. 9512,  (Aug 15, 2026): 65.

The lawless AI frontier

“BARBED WIRE held a strange interest for the late Alan Greenspan, a lifelong urbanite. Sure, the former Federal Reserve chairman admired the railways, gold diggers and “lonesome cowboys” that helped open the frontier at the dawn of American capitalism. But he also had a soft spot in his economist’s heart for barbed wire, which, he argued, boosted productivity by allowing the settlers who came in their wake to safeguard their properties.

 

Like the Wild West, artificial intelligence has its frontiersmen. In America they are a dwindling bunch. Anthropic and OpenAI remain steadfastly committed to pushing the boundaries of AI. Other tech giants, including Google (a former front-runner that is shedding frontier-AI scientists at a rapid pace), are wavering. The hyperscalers appear to find it more lucrative to sell AI infrastructure to their cloud customers than splurge valuable compute on advancing their own models.

 

What AI doesn’t have is enough settlers. That is, the individuals and businesses who make full use of products such as AI agents, helping to justify the reams of investment pouring into frontier AI. They are put off partly because, like in the Wild West, life on the frontier is reckless. As recent “loss-of-control” episodes by the most advanced models of Anthropic and OpenAI attest, agents, which are supposed to work on people’s behalf in “alignment” with their values, lie, cheat and steal if necessary. They break free from captivity and form harmful posses to do harm to people. They’d drink whisky and brawl if they could.

 

Such unpredictability is too much for many firms to handle. “All you have to do is get snake-bitten once and you’d never go back,” says Jared Sine of GoDaddy, an internet firm trying to help bring order to the chaos. The need for law and order is giving rise to a new cohort of AI-infrastructure firms. They are not selling chips or compute—the typical picks and shovels of the AI gold rush. They provide protection against cyber-threats, fixes for untrustworthy and inscrutable agents, and controls if they go rogue. In other words, their business is barbed wire.

 

The most immediate area of danger—and opportunity—is cyber-security. Recent tests of the hacking capabilities of models from Anthropic and OpenAI revealed agents going rogue, stealing credentials, creating fake identities, setting up secret chatrooms and covering their tracks—all to the shock and horror of their human evaluators. The state-of-the-art security models, Anthropic’s Claude Mythos 5 and OpenAI’s GPT 5.6-Cyber, will no doubt help defenders, too. But, according to Dawn Song, an expert on ai and cyber-security at the University of California, Berkeley, for now the balance of power rests firmly with the attackers. There is a further snag. If organisations adopt autonomous agents, they increase the potential “attack surface” for hackers, she says.

 

The rising risks help explain why the valuations of cyber-security firms with AI capabilities are on a tear. Share prices of Palo Alto Networks and CrowdStrike, the two biggest, have roughly doubled so far this year. M&A has soared. Led by Alphabet’s $32bn acquisition of Wiz, another cyber-security firm, more than $70bn of cyber-security-related megadeals have closed in the past year. Pitchbook, a data gatherer, says AI-related cyber-security is one of the hottest areas of venture-capital (VC) investment as well.

 

The opportunities go beyond cyber-security. At a recent conference on agentic AI organised by Ms Song, your guest columnist heard a litany of complaints not just about the hacking potential posed by large language models (LLMs) at the peak of their powers, but about the blunders that they can make at their most clueless. One expert showed an agent-generated chart measuring the income of Europe’s top tennis players. It mistakenly omitted Spain’s Carlos Alcaraz, the world number two. “This is tennis, who cares?” he quipped. But if it were the financial analysis of a company, it would have mattered. Another drew a contrast between the amount of knowledge LLMs have about quantum physics, and their inability to order a burrito.

 

The frailties have given rise to another group within the cohort attracting VC interest: those promising to strengthen the “trust layer” of agentic AI. One is Cyera, whose valuation has quadrupled to $12bn in 18 months. It says a lack of trust has “stalled” AI adoption recently, and provides services to prevent data leaks and unauthorised tool use. Another is Scaled Cognition, co-founded by Dan Klein, a Berkeley professor, that recently raised $100m in VC backing. It promises to reduce what Mr Klein calls the “invisible errors” produced by AI—those that are plausible enough to be missed and compound as agents perform longer tasks—by incorporating guaranteed reliability into the training of its models. Other startups specialise in creating evaluations to measure agents’ effectiveness, agent identities to determine where liability lies if they go rogue and control systems with a kill switch.

 

A fistful of tokens

 

AI has other problems on the frontier. Like the Wild West, it is cut-throat. There is competition from cheaper Chinese open-weight models. On August 10th Mark Zuckerberg’s Meta threw its hat into the ring, releasing an open-weight version of its most powerful model, called Muse Glimmer.

 

The frontier is lawless, too. So strong are the concerns about rogue agents that even executives of the leading AI labs are calling for the Trump administration to take a sheriff’s role—though weirdly the government is keeping its most recent framework on AI safety under wraps. What is clear, though, is that more checks and balances are needed before organisations adopt agents with anything close to full confidence. One of this year’s AI buzzwords is “harness”—the system that surrounds an LLM to keep agents on the straight and narrow. It might just as well be barbed wire.” [1]

 

It's not the AI ​​agents who are to blame here, it's their creators. They're building AI to hack into Chinese and other computers, and when these agents hack into their own computers, the agents' creators pretend to be surprised and ask Trump for help. 

 

1. The lawless frontier. The Economist; London Vol. 460, Iss. 9512,  (Aug 15, 2026): 65.

Vėl šnipų metas Japonijoje

„Medinės lentelės su ranka rašytais simboliais nuotrauka liepos 31 d. pažymėjo naujojo Japonijos „Nacionalinio žvalgybos biuro“ (NIB) įkūrimą. Tai buvo tinkamai santūrus Japonijos šiurpuliukų pertvarkos atskleidimas.

 

Japonijos žvalgybos aparatas ilgą laiką buvo suskaidytas ir silpnas. Po šalies pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare teisiniai ir politiniai apribojimai apsunkino priešininkų, šnipinėjančių Japonijoje, ir žmonių žvalgybos (HUMINT) operacijų užsienyje vykdymą. Japonijos ministras pirmininkas Takaichi Sanae NIB įkūrimą kartu su naujos Nacionalinės žvalgybos tarybos įsteigimu vadina pirmaisiais platesnių reformų, būtinų norint orientuotis vis pavojingesniame pasaulyje, žingsniais.

 

Japonija kadaise buvo galinga žvalgybos žaidėja. XX amžiaus pradžioje vykusio Rusijos ir Japonijos karo metu Japonijos pajėgos nulaužė kodus, siuntė agentus į Tolimusius Rytus ir finansavo anticarinius agitatorius Europoje; Antrojo pasaulinio karo metu „specialiosios tarnybos daliniai“ vykdė slaptus veiksmus visoje Azijoje.

 

Tačiau po Japonijos pralaimėjimo imperinė architektūra buvo iš esmės sugriauta. Bandymai įkurti naują centralizuotą žvalgybos tarnybą susidūrė su dideliu visuomenės, kuri pernelyg gerai prisiminė imperijos laikų slaptąją policiją, pasipriešinimu; daugelis Japonijos lyderių mielai pasikliovė Amerika žvalgybos klausimais, kaip ir apskritai saugumo klausimais. Japonijos žvalgybos veikla buvo paskirstyta atskiruose užsienio reikalų, gynybos ir teisingumo ministerijų departamentuose, taip pat policijos agentūroje. Kabineto žvalgybos ir tyrimų biuras (CIRO), nominaliai aukščiausias žvalgybos organas šalyje, neturėjo įgaliojimų valdyti suskaidytų agentūrų. Kaip vienas Japonijos pareigūnas niurzgėjo 2000-ųjų pradžioje, palyginti su Amerikos CŽV, Japonijos CIRO buvo „maždaug lygiavertis darželiui“.

 

Naujausios reformos skirtos padėti Japonijos žvalgybos bendruomenei greitai augti. Pirmasis etapas apima „teisingos struktūros sukūrimą“, sako Richardas Samuelsas, knygos „Special Duty“, Japonijos žvalgybos istorijos, autorius. Naujasis biuras, atnaujinta CIRO versija, turės įgaliojimus konsoliduoti informaciją iš skirtingų ministerijų ir atlikti sintezuotas analizes.

 

Tuo tarpu žvalgybos taryba, kuriai asmeniškai vadovauja ministras pirmininkas, suteikia politiniams lyderiams galimybę nustatyti žvalgybos strategiją ir integruoti išvadas į politikos formavimą.

 

Kiti planuojami žingsniai apima kovos su šnipinėjimu įstatymo, skirto sustiprinti kontržvalgybą, priėmimą ir naujos užsienio žvalgybos agentūros, kuri vykdytų operacijas užsienyje, sukūrimą.

 

Nors apie tokias reformas buvo diskutuojama jau dešimtmečius, pastaraisiais metais procesas paspartėjo. Didėjanti grėsmė iš Kinijos, Rusijos ir Šiaurės Korėjos paaštrino protus, o didėjantis nerimas dėl Amerikos patikimumo padidino skubumą plėtoti savo šalies pajėgumus. Ponia Takaichi žvalgybos reformą pavertė savo politinės platformos ramsčiu. Blėstant karo laikų atminimui, blėso ir visuomenės pasipriešinimas naujoms saugumo institucijoms.

 

Kad reformos būtų sėkmingos, Japonija turi įveikti keletą ilgalaikių problemų. Pirma, pasak Kotani Ken iš Nihono universiteto Tokijuje, tai biurokratinės „temos kovos“ tarp žvalgybos informacijos gamintojų. Antroji problema – santykinis Japonijos žvalgybos vartotojų išprusimo trūkumas. Šalies politikai „nėra įpratę naudoti žvalgybą politikos formavime“, pažymi p. Kotani.

 

Savo rekomendacijose valdančioji Liberalų demokratų partija ragina Dietos narius būti labiau iniciatyvūs, o ne elgiasi kaip klientai, „pasyviai užsisakantys omakase [nurodymas palikti pasirinkimą virėjui] sušių restorane“.” [1]

 

1. Spy time. The Economist; London Vol. 460, Iss. 9512,  (Aug 15, 2026): 51, 52.

Again Spy Time in Japan

“A PHOTOGRAPH OF a wooden plaque with handwritten characters marked the launch of Japan’s new “National Intelligence Bureau” (NIB) on July 31st. It was an appropriately understated reveal for a big overhaul of Japanese spookery.

 

Japan’s intelligence apparatus has long been fragmented and feeble. Since the country’s defeat in the second world war, legal and political constraints have made it hard to counter adversaries snooping around inside Japan and to run human intelligence (HUMINT) operations abroad. Japan’s prime minister, Takaichi Sanae, calls the creation of the NIB, along with the establishment of a new National Intelligence Council, the first steps of broader reforms necessary to navigate an increasingly dangerous world.

 

Japan was once a formidable intelligence player. During the Russo-Japanese war in the early 20th century, Japanese forces cracked codes, ran agents across the Far East and funded anti-tsarist agitators in Europe; during the second world war, “special duty units” undertook covert actions across Asia.

 

But following Japan’s defeat, the imperial architecture was largely demolished. Attempts to establish a new centralised intelligence service faced severe resistance from a public that remembered imperial-era secret police all too well; many Japanese leaders were happy to rely upon America for intelligence, as they did for security more broadly. Japan’s own intelligence activities were spread across discrete departments at the foreign, defence and justice ministries as well as the police agency. The Cabinet Intelligence and Research Office (CIRO), nominally the highest intelligence body in the country, lacked the authority to manage the fragmented agencies. As one Japanese official grumbled in the early 2000s, compared with America’s CIA, Japan’s CIRO was “about the equal of a nursery school”.

 

The latest reforms are intended to help Japan’s intelligence community grow up fast. The first phase involves “getting the structure right”, says Richard Samuels, author of “Special Duty”, a history of Japanese intelligence. The new bureau, an upgraded version of the CIRO, will have the authority to consolidate information from across the disparate ministries and generate synthesised analyses.

 

Meanwhile, the intelligence council, which the prime minister personally heads, gives political leaders the ability to set intelligence strategy and to integrate findings into policymaking.

 

The next planned steps include passing an anti-espionage law to beef up counter-intelligence, and creating a new foreign-intelligence agency to conduct operations abroad.

 

Though such reforms have been discussed for decades, the process has accelerated in recent years. Growing threats from China, Russia and North Korea have sharpened minds, while increasing anxiety about American reliability has heightened the urgency over developing home-grown capabilities. Ms Takaichi made intelligence reform a pillar of her political platform. As the memory of the wartime era has faded, so too has public opposition to new security institutions.

 

For the reforms to succeed, Japan needs to overcome several long-standing problems. First, says Kotani Ken of Nihon University in Tokyo, are the bureaucratic “turf battles” among the producers of intelligence. The second issue is the relative lack of sophistication of Japan’s consumers of intelligence. The country’s politicians are “not used to utilising intelligence in policymaking”, Mr Kotani notes.

 

In its own recommendations, the ruling Liberal Democratic Party calls on Diet members to be more proactive, rather than acting like customers “passively ordering omakase [an instruction to leave the choice to the chef] at a sushi restaurant.”” [1]

 

1. Spy time. The Economist; London Vol. 460, Iss. 9512,  (Aug 15, 2026): 51, 52.

Amerikiečiai pradėjo daryti spaudimą dalytis dirbtinio intelekto turtu, kurio Amerikoje dar nėra: tikrasis dirbtinio intelekto turtas kuriamas Kinijos ir kitose pasaulio gamyklose bei laukuose patikimo atvirojo svorio dirbtinio intelekto, kurį turto kūrėjai gali pritaikyti ir saugiai modifikuoti vietinėms užduotims, pasitelkdami savo komercines paslaptis.

Amerikiečiai kalba apie dirbtinio intelekto burbulą Amerikoje. Tai įsivaizduojamas arba netikras turtas.

 

Amerikiečių diskusijose daugiausia dėmesio skiriama finansinėms spekuliacijoms ir dideliems vertinimams Silicio slėnyje, kurį daugelis vadina dirbtinio intelekto burbulu. Tuo tarpu tikroji ekonominė vertė yra susijusi su aparatinės įrangos diegimu, gamybos integracija ir atvirojo svorio modeliais, pritaikytais pramoniniam naudojimui visame pasaulyje, įskaitant Kiniją.

 

Diskusija apie dirbtinį intelektą Amerikoje

• Finansinis dėmesys: Volstritas ir technologijų įmonės turtą matuoja akcijų kainomis, rizikos kapitalo finansavimu ir didelėmis rinkos vertėmis.

• Susirūpinimas dėl burbulo: Kritikai teigia, kad šios piniginės vertės lenkia dabartines pajamas iš programinės įrangos ir praktinį kasdienį pelną.

• Išteklių poreikis: Masyviems duomenų centrams reikia didžiulio energijos kiekio ir brangių lustų, todėl kyla finansinė rizika.

Pramonės dirbtinio intelekto realybė

• Gamyklų integracija: realaus pasaulio vertė gaunama naudojant dirbtinį intelektą robotams valdyti, tiekimo grandinėms valdyti ir ūkininkavimo įrankiams tobulinti.

• Atvirojo svorio vertė: atvirojo svorio modeliai leidžia vietos komandoms saugiai keisti kodą, nesidalinant privačiomis verslo paslaptimis.

• Pasaulinė gamyba: aparatinė įranga ir fizinis diegimas vyksta ten, kur gamyklos ir tiekimo grandinės veikia dideliu mastu.

 

"Šalyje, esančioje technologinės revoliucijos slenksčio vietoje, yra nedaug valstijų, panašių į Virdžiniją, kur šimtai sandėlių, pilnų galingų ir daug energijos reikalaujančių kompiuterių, vienam regionui pelnė pravardę „Duomenų centrų alėja“.

 

Todėl dar labiau nustebino, kai birželio pabaigoje Virdžinijos įstatymų leidėjai nusprendė nusitaikyti į pramonę, kurią jie ilgai padėjo inkubuoti. Užbaigusi metus trukusias sunkias derybas, valstija tapo pirmąja šalyje, įvedusia nedidelį mokestį duomenų centrams, pagrįstą didžiuliu jų suvartojamos elektros energijos kiekiu.

 

Trilijono dolerių vertės duomenų centrų savininkams arba nuomojantiems jiems, įskaitant „Amazon“ ir „Microsoft“, šis mokestis sudarė tik dalį to, ką jie kada nors galėtų uždirbti iš dirbtinio intelekto. Tačiau Virdžinijai tai turėtų būti netikėtas pelnas, ateinančiais metais atnešantis iki 600 mln. dolerių pajamų, teigia demokratų senatorė L. Louise Lucas. Pasak jos, spartus duomenų centrų plitimas sukėlė naujų ekonominių ir aplinkosauginių išlaidų, o technologijų pramonė turi prisiimti didesnę šios naštos dalį.

 

„Kaip leisti turtingiausioms žmonijos istorijos įmonėms ateiti į valstybę“, – sakė ponia Lucas, – „ir nežaisti pagal tas pačias taisykles kaip ir visi kiti?“

 

Diskusijos Virdžinijoje yra platesnio masto atsiskaitymo, vykstančio Amerikos politikoje, dalis. Nuo mažiausių miestų tarybų iki valdžios koridorių Vašingtone, politikos formuotojai permąsto savo ekonominius santykius su dirbtiniu intelektu, stengdamiesi užtikrinti, kad jų bendruomenės galėtų aiškiau pasinaudoti technologija, kuri gali atnešti Silicio slėniui neapskaičiuojamą naują turtą.

 

Su dirbtiniu intelektu didžiausios šalies technologijų įmonės siekia pakeisti beveik visas įmanomas sritis – nuo ​​medicininių tyrimų iki karybos. Tačiau tarp amerikiečių vis labiau baiminamasi, kad bet kokių proveržių finansinė nauda gali būti nepasidalinta – arba, dar blogiau, kad ji gali būti gauta tiesiogine jų sąskaita.

 

Gali būti prarastos darbo vietos. Gali būti sunaikintos pramonės šakos. Gali būti išeikvoti gamtos ištekliai. Dirbtinis intelektas gali pertvarkyti ištisas bendruomenes, mažai garantuojant, kad visuomenė bus apsaugota.

 

Dėl šio skirtumo Vašingtone kilo naujos diskusijos apie tai, ar ir kaip vyriausybė galėtų dalytis dirbtinio intelekto įmonių turtu ir perskirstyti jų pelną. Tuo tarpu tarp valstijų ir apygardų pareigūnų atsiranda naujas spaudimas apmokestinti ar kitaip reguliuoti šią pramonę. Šimtai bendruomenių, vadovaujamų tiek demokratų, tiek respublikonų, jau bandė bent laikinai uždrausti duomenų centrų statybą, kol spręs ekonomines pasekmes.

 

Dirbtinio intelekto įmonės teigė, kad gali bendradarbiauti su vyriausybe, kad būtų suvaldyti darbo vietų praradimai ar kiti neigiami veiksniai. Tačiau jų dosnumas turi savo ribas, o politinės grupės, atstovaujančios didžiosioms technologijų įmonėms, lobizavo prieš pasiūlymus, kuriuos jos laiko pernelyg reikliais, ir visoje šalyje sukėlė susidūrimų su bendruomenėmis, kurios mano, kad joms priklauso daugiau.

 

Dėl šių rezultatų dirbtinis intelektas tapo vienu iš svarbiausių politinių klausimų 2026 m. vidurio kadencijos rinkimuose, o šie rezultatai gali nulemti JAV ekonomikos trajektoriją ateinantiems dešimtmečiams.

 

„Turėtume klausti, ką mums skolingas dirbtinis intelektas?“ – sakė Betsey Stevenson, Mičigano universiteto viešosios politikos profesorė ir vyriausioji Darbo departamento ekonomistė Obamos administracijos laikais. „Koks mano teisėtas palikimas iš dirbtinio intelekto?“

 

Dirbtinio intelekto politikos diskusijų centre yra dvi galimybės.

 

Pirmoji – dirbtinis intelektas sukurs nesuvokiamą ekonominį pakilimą, galbūt, pridėdamas daugiau nei 15 trilijonų dolerių į pasaulio ekonomikos produkciją iki 2030 m.

 

Vien prognozė smarkiai padidino didžiųjų technologijų bendrovių vertinimus, kurios dabar sudaro nevienodą S&P 500 dalį. Dvi jaunos dirbtinio intelekto įmonės – „Anthropic“ ir „OpenAI“ – svarsto viešus akcijų siūlymus, kurie abiejų bendrovių vertę gali siekti 1 trilijoną dolerių ar daugiau.

 

Antroji galimybė – pasaulio pabaiga, kurią sukelia tas pats augimo siekis. Jei dirbtinis intelektas žlugs, tai gali sukelti katastrofą rinkoms, o jei dirbtiniam intelektui pasiseks, milijonai amerikiečių gali likti bedarbiais. Be to, jis gali sutelkti daugiau turto kelių asmenų, tokių kaip Elonas Muskas, kuris trumpam tapo pirmuoju trilijonieriumi pasaulyje po to, kai viena iš jo bendrovių „SpaceX“ birželį tapo vieša, rankose.

 

Šie du keliai pradėjo naują skyrių ilgai trunkančiuose politiniuose debatuose apie nelygybę Amerikoje, kur didelės ekonominės transformacijos – nuo ​​elektrifikacijos iki pigių Kinijos eksporto produktų antplūdžio – neproporcingai paskirstė savo sąnaudas ir naudą. Tos istorijos randai akivaizdūs daugybėje miestų, kuriuose, globalizuojant ekonomikai, gamyklos ir parduotuvių vitrinos aptemo.

 

Su dirbtiniu intelektu automatizavimo poveikis dar nėra juntamas. Pavyzdžiui, nėra masinių atleidimų iš darbo, kai robotai dideliu mastu pakeičia žmones. Tačiau vien baimė padėjo išprovokuoti nesuskaičiuojamus protestus prieš šią technologiją visais valdžios lygmenimis, kurie netgi iškilo viename iš prezidento Trumpo mitingų praėjusį mėnesį.

 

„Politinis spaudimas auga, nes žmonės nerimauja“, – sakė Brentas Orrellas, bendros dirbtinio intelekto komisijos, kurią įkūrė konservatyvių pažiūrų grupė „American Enterprise Institute“ ir kairiųjų pažiūrų grupė „Urban Institute“, bendras direktorius. „Jie nerimauja dėl savo ekonominės gerovės ir tai mato kaip dar vieną grėsmę.“

 

Dėl šių problemų maždaug 200 ekonomistų, pramonės lyderių ir buvusių reguliavimo institucijų specialistų liepą paskelbė įspėjimą. Įspėjimui vadovavo Stanfordo ekonomistas ir dirbtinio intelekto specialistas Erikas Brynjolfssonas. ekspertas, jų bendras pareiškimas – „Turime veikti dabar“ – paragino vyriausybes visame pasaulyje „sukurti paskatas, apsauginius barjerus ir institucijas, reikalingas dirbtiniam intelektui nukreipti kryptimi, kuri papildytų žmones ir būtų naudinga visuomenei“.

 

Šis pokalbis tik prasideda hiperpartiniame Vašingtone, kur dirbtinis intelektas yra labai svarbus šaliai, kuri didžiąją dalį savo mokesčių pajamų gauna iš darbuotojų ir įmonių pajamų. Tai sukėlė dar vieną nesenstančią diskusiją apie federalinės vyriausybės vaidmenį – pusiausvyrą, kurią ji turėtų rasti kaip dirbtinio intelekto augimo skatintoja ir kaip tų, kuriems gali būti padaryta žala, rūpintoja.

 

„Dirbtinis intelektas ir robotika yra labiausiai transformuojančios technologijos žmonijos istorijoje“, – interviu sakė Vermonto nepriklausomas senatorius Bernie Sandersas. „Jos daro didžiulį poveikį mūsų ekonomikai ir gali prarasti milijonus darbo vietų“.

 

Kai kurie Kongreso nariai jau svarstė daugybę idėjų, įskaitant naujus mokesčius, kurie būtų taikomi dirbtinio intelekto įmonių paslaugoms, ir raginimus persvarstyti įmonių tarifus. Ypač demokratai nori gauti daugiau lėšų federaliniam biudžetui. Jungtinių Valstijų skola siekia beveik 40 trilijonų dolerių ir gali dar labiau išaugti, jei Vašingtonas bus priverstas suteikti finansinę apsaugą tiems, kurie dėl dirbtinio intelekto neteko savo darbo.

 

Ponas Sandersas pasiūlė, kad JAV vyriausybė bandytų tiesiogiai kompensuoti šias pasekmes, įsigydama 50 procentų didžiųjų dirbtinio intelekto bendrovių akcijų. Pagal jo planą Jungtinės Valstijos įvestų vienkartinį mokestį technologijų milžinėms, kuris būtų mokamas kaip akcinis kapitalas naujai įkurtam valstybiniam turto fondui. Remiantis dabartiniais vertinimais, tas fondas būtų vertas apie 7 trilijonus dolerių. Pono Sanderso skaičiavimais, už šiuos pinigus vyriausybė galėtų nedelsdama išmokėti daugiau nei 1000 dolerių visiems amerikiečiams ir toliau perskirstyti bet kokį papildomą turtą, kai jis sukuriamas.

 

Ši idėja Jungtinėse Valstijose nėra beprecedentė. Dešimtmečius Aliaska mokėjo savo gyventojams nedidelius dividendus, pagrįstus jos teritorijoje išgaunamos naftos pardavimu. Šios sumos vargu ar pakanka žmogaus atlyginimui pakeisti, tačiau kai kuriems ekonomistams šis fondas yra viliojantis skaitmeninio amžiaus modelis. Jei duomenys yra šalies dirbtinio intelekto gigantų nafta, šalininkai samprotauja, kad turtas, kurį jie gali generuoti iš pasaulio informacijos, turėtų būti dalijamasi natūra.

 

Ponas Sandersas nėra vienintelis, svarstantis tokią galimybę. Net jo ideologinis priešininkas, ponas Trumpas, svarstė apie tai, kad visuomenė valdytų dalį „OpenAI“. Nors prezidentas apskritai palaikė dirbtinio intelekto plėtros tempą ir kritikavo tuos, kurie jam trukdė, jis vis tiek šiais metais užsiminė, kad tikisi sušaukti technologijų vadovus aptarti, ar verta įsigyti akcijų jų įmonėse.

 

Teoriškai kai kurie pramonės lyderiai, įskaitant „OpenAI“ generalinį direktorių Samą Altmaną ir „Anthropic“ generalinį direktorių Dario Amodei, remia politiką, kuri perskirsto dirbtinio intelekto turtą piliečiams. Ponas Altmanas netgi lobizavo poną Trumpą šiuo klausimu. Kiti, pavyzdžiui, ponas Muskas, panašiai ragino įvesti universalias dideles pajamas, gaunamas iš iš federalinės vyriausybės išduotų čekių.“

 

Tačiau iki šiol nė viena iš didžiųjų technologijų bendrovių nepritarė konkretiems valstijos ar federaliniams teisės aktams, įskaitant pono Sanderso pasiūlymą. Vietoj to, jos pirmiausia pasirinko prašyti atlikti tyrimus.

 

„OpenAI“ ir „Anthropic“ atsisakė komentuoti. („The New York Times“ padavė „OpenAI“ ir „Microsoft“, teigdami, kad pažeidžiamos autorių teisės į naujienų turinį, susijusį su dirbtinio intelekto sistemomis. Abi bendrovės neigė ieškinio teiginius.)

 

Tačiau kai kurie ekspertai nėra įsitikinę mintimi, kad vyriausybė įsigytų akcijų paketą, nes tai galėtų būti naudingiau dirbtinio intelekto bendrovėms nei žmonėms, kuriuos trikdo technologijos. Vyriausybė, kuri gali gauti pelno iš dirbtinio intelekto gigantų, gali būti mažiau linkusi reguliuoti šias bendroves taip, kad tai pakenktų jų vertei.

 

„Piktnaudžiavimo perspektyva yra tokia didelė, kad visi turėtų jaustis nejaukiai“, – sakė Benas Harrisas, Brukingso instituto viceprezidentas ir Ekonomikos studijų direktorius.

 

Jis pridūrė, kad Vašingtonas jau turi metodų, kaip pasinaudoti dirbtinio intelekto teikiama nauda. „Turime tikrai gerus kapitalo apmokestinimo įrankius“, – sakė jis. „Viena iš galimybių – tiesiog padidinti tarifus.“

 

Toli už Vašingtono ribų esančios bendruomenės, kuriose įsikūręs pramonės gyvybės šaltinis – išsiplėtę, daug išteklių naudojantys skaičiavimo centrai, leidžiantys dirbtiniam intelektui atsirasti – panašiai pradėjo klausti, ar joms taip pat priklauso didesnė būsimo turto dalis.

 

Kai kurios persvarstė savo mokesčių kodeksus, nes abejoja, ar jų silpni biudžetai gali sau leisti subsidijuoti Silicio slėnį tuo pačiu metu, kai mažina socialines paslaugas. Kitos įvedė naujus mokesčius duomenų centrams, kad kompensuotų jų poveikį vietos energetikos tinklams.

 

Ir dar kitos vietos visiškai sustabdė statybas. Per pastaruosius dvejus metus maždaug 120 bendruomenių svarstė arba priėmė įvairaus ilgio duomenų centrų moratoriumus, rodo Virdžinijos universiteto Skaitmeninių technologijų demokratijai laboratorijos sudaryta ataskaita.

 

Tarp valstijų, kurios ėmėsi veiksmų, yra Nebraska, kur gausi žemė ir palanki mokesčių politika paskatino „Alphabet“ ir kitas bendroves steigti naujus duomenų centrus. Tačiau didėjanti paklausa paskatino respublikoną gubernatorių Jimą Pilleną sustabdyti valstijos įstatymą, kuris siūlė mokesčių lengvatas pramonei, liepos mėnesį teigdamas, kad „rinka smarkiai pasikeitė“.

 

„Mums nereikia, kad mokėtų Nebraskos gyventojai“, – sakė jis. „Didelės technologijų įmonės turi sumokėti už save.“

 

Politinio atsako esmė – esminis vietos valdžios ir įtakingų interesų Silicio slėnyje santykių pokytis.

 

Kadaise bendruomenės visoje šalyje entuziastingai kreipėsi į tokias bendroves kaip „Amazon“, „Meta“, „Alphabet“ ir „Microsoft“, teikdamos joms mokesčių lengvatas ir kitas privilegijas. Siekdami ekonominio pakilimo, vietos pareigūnai buvo pasirengę trumpalaikėms fiskalinėms aukoms mainais į geidžiamas darbo vietas ir galimas mokesčių pajamas.

 

Tačiau pramonės poreikiai – ir pelnas – augo eksponentiškai. Kartais jų pažadai neišsipildė. O nauji duomenų centrai, kuriuos jie pastatė dirbtiniam intelektui aptarnauti, užima visai kitokią vietą nei ankstesni objektai.

 

Nauji sandėliai yra didesni, juose dirba mažiau žmonių ir jie gali sunaudoti daug daugiau vandens ir elektros energijos, todėl vietos gyventojai baiminasi dėl savo ekonominio ir aplinkosauginio poveikio.

 

Niujorko valstija ėmėsi vienų agresyviausių atsakomųjų žingsnių. Liepos mėnesį Kathy Hochul tapo pirmąja gubernatore, paskelbusia visoje valstijoje duomenų centrų plėtros moratoriumą kitiems metams. Ji taip pat pažadėjo iš esmės persvarstyti valstijos duomenų centrų apmokestinimo tvarką.

 

Interviu ponia Hochul pabrėžė, kad ji neprieštaravo technologijų pramonei, remdamasi ankstesnėmis savo valstijos pastangomis pritraukti 100 mlrd. dolerių investiciją iš puslaidininkių gamintojos „Micron“, tikintis, kad tai sukurs tūkstančius darbo vietų Niujorko valstijos šiaurėje.

 

Ponia Hochul teigė, kad sparti dirbtinio intelekto duomenų centrų statyba yra kategoriškai kitokia. Ji teigė, kad jiems reikia daugiau energijos, nei valstija galėtų tiekti, net jei ji galėtų greitai pastatyti naują atominę elektrinę. Ji taip pat pridūrė, kad duomenų centrai, regis, nesukurs daug ilgalaikių darbo vietų; jie netgi gali turėti priešingą poveikį.

 

„Kokia investicijų grąža“, – sakė ponia Hochul, – „kai darbo vietos nėra su tuo susijusios?“

 

Daugelis technologijų pramonės atstovų kritikavo Niujorką ir panašius moratoriumus, svarstomus ar priimtus kitur. Tarp priešininkų yra Duomenų centrų koalicija – lobistinė grupė, atstovaujanti didelėms technologijų įmonėms, įskaitant „Amazon“, „Microsoft“ ir „Alphabet“, taip pat mažiau žinomiems duomenų centrų kūrėjams.

 

Danas Diorio, organizacijos vykdomasis valstijos politikos ir vyriausybės reikalų viceprezidentas, teigė, kad Niujorko politika yra pernelyg „atvira“. Jis pridūrė, kad draudimai taip pat paliko kai kurias sritis „likti likimo valiai taikant tokią visuotinę politiką, kuri iš tikrųjų neatsižvelgia į tai, kodėl jie to nori“.

 

Kai kurie regionai iš tiesų pasinaudojo duomenų centrais, kurie paskatino statybų darbo vietų augimą, ekonomikos atsigavimo blyksnį ir kai kuriais atvejais naujų nekilnojamojo turto mokesčio pajamų.

 

Tai apima ir Luizianą, kur viena parapija galėjo skirti premijas viešiesiems mokytojams dėl naujų pajamų iš duomenų centro projekto. Laudono apygardoje, Virdžinijoje, Duomenų centrų alėja vadinama teritorija sulaukė tiek daug ekonominės veiklos ir pajamų, kad pareigūnai sumažino gyventojų nekilnojamojo turto mokesčius.

 

Siekdamos gauti panašios ekonominės naudos, kitos vietos valdžios institucijos svarstė griežtus įstatymus, kurie priverstų technologijų įmones ir duomenų centrų vystytojus mokėti. Tačiau daugelis jų pasiūlymų sulaukė aštraus ir gerai finansuojamo pasipriešinimo iš pramonės, kuri dabar laikoma viena galingiausių įtakų Amerikos politikoje.

 

„Jie paprastai sako: žinoma, jie mielai tai padarytų, bet nenori būti priversti to daryti“, – sakė senatorius Josh Hawley, respublikonas iš Misūrio, kuris jau seniai siekia suvaldyti šią pramonės šaką.

 

Dirbtinio intelekto bendrovės buvo ypač priešiškos, kai politikos formuotojai taikėsi į jų mokesčius. Apskritai technologijų gigantai pasinaudojo įstatymais, leidžiančiais jiems pirkti kompiuterius, serverius ir kitą įrangą nemokant pardavimo mokesčių.

 

Kai Virdžinijos pareigūnai bandė panaikinti šią išimtį – idėją pasiūlė valstijos senatorė ponia Lucas – Duomenų centrų koalicija vadovavo lobistinei kampanijai, siekdama ją išlaikyti. Ten grupė padėjo sukurti vieną iš daugelio tamsių pinigų politinių organizacijų, kurios visoje šalyje rodė reklamas, siekdamos panaikinti nepalankią mokesčių politiką arba reklamuoti dirbtinio intelekto pramonės teikiamą naudą.

 

„Virdžinijos duomenų centrai yra čia dėl jūsų“, – prasidėjo viena iš reklamų.

 

Galiausiai koalicijai iš esmės pavyko, ji bendradarbiavo su kitais valstijos gyventojais, kad panaikintų panaikinimą, kurį ponas Diorio vėliau apibūdino kaip „baudžiamąjį“. Vietoj to, Virdžinija nustatė nedidelį, laikiną ir ribotą mokestį už pramonės energijos suvartojimą.

 

Toks rezultatas nuvylė ponią Lucas, kuri pažadėjo toliau kovoti. „Mes prarandame tuos pinigus, kurie kitu atveju būtų atitekę mums“, – sakė ji.

 

Daugelis valstijų, kurios taikėsi į duomenų centrus, susidūrė su tokiu pat dideliu pono Trumpo pasipriešinimu. Netrukus po to, kai Niujorkas paskelbė moratoriumą, prezidentas pareikalavo, kad ponia Hochul atšauktų įsakymą, ir prognozavo, kad tokie draudimai nukreips duomenų centrus į „raudonąsias valstijas“.

 

Tačiau neigiama reakcija buvo abipusė. Šiais metais tiek demokratų vadovaujamas Ilinojus, tiek respublikonų vadovaujamas Ohajas sustabdė kai kurias mokesčių lengvatas, naudingas duomenų centrams. Taip pat padarė ir Arizona, kuri birželį užbaigė trejų metų pertrauką, kuri, demokratų gubernatorės Katie Hobbs teigimu, padės atlaisvinti lėšų vaikų priežiūrai ir kitoms socialinėms paslaugoms.

 

Interviu ponia Hobbs teigė, kad nors kai kuriems žmonėms „labai gerai sekasi dėl dirbtinio intelekto“, nauda ne visada buvo plačiai pripažįstama. „Ir dalis bendruomenių pasipriešinimo yra ta, kad daugelis žmonių to nemato.“

 

Daugelį miestų ir valstijų paskatino rinkėjai, susirūpinę, kad po daugelio metų nuolat didelės infliacijos jie gali būti priversti apmokėti duomenų centrų energijos poreikius.

 

Teksase gubernatorius respublikonas Gregas Abbottas kartą savo valstiją apibūdino kaip „dirbtinio intelekto plėtros epicentrą“. Tačiau šį mėnesį ponas Abbottas įsakė atlikti visos valstijos duomenų centrų ir jų atitikties vietinėms elektros energijos taisyklėms auditą – tai yra dalis neseniai į šią pramonę nukreiptų veiksmų serijos.

 

„Paprastai tariant, teksasiečiai turi būti pirmoje vietoje“, – tuo metu sakė gubernatorius.

 

Didžiausios bendrovės, įskaitant „Anthropic“, „Meta“, „Alphabet“ ir „OpenAI“, įsipareigojo tiekti daugiau savo energijos duomenų centrams, kad jos neapkrautų vietos gyventojų didesnėmis sąskaitomis. Kai kurios tai jau padarė pagal naują Baltųjų rūmų paktą, skirtą sumažinti išlaidas.

 

Tačiau pramonės pastangos dėl to skyrėsi – kai kuriose bendruomenėse atsirado naujų energijos poreikių, o kitose – sumažėjo. Be to, pažanga nebuvo pakankamai greita, kad patenkintų visas valstijas. Per pastaruosius dvejus metus maždaug 30 valstijų svarstė teisės aktus, susijusius su duomenų centrų energijos vartojimu, įskaitant specialius tarifus didžiausiems elektros energijos vartotojams, įskaitant duomenų centrus, rodo Virdžinijos universiteto stebėjimo duomenys.

 

Į sąrašą įtrauktas ir Naujasis Džersis, kur šiais metais įstatymų leidėjai priėmė demokrato Asamblėjos nario Davido Bailey įstatymo projektą, kuriame susirūpinimas dėl elektros energijos kainų buvo įvardytas kaip „vienas iš pagrindinių skambučių į mūsų rajono biurą šaltinių“.

 

Šis pasiūlymas supykdė Duomenų centrų koaliciją, kuri bandė tarp įstatymų leidėjų platinti redaguotą įstatymo projekto versiją, pagal kurią kai kurios įstaigos būtų atleistos nuo mokesčių. Tačiau įstatymų leidėjai vis tiek sėkmingai priėmė tarifo versiją, kuri, pasak p. Bailey, „užtikrins, kad įmonės ir vystytojai mokėtų“.

 

„Mes mokomės iš Ohajo, mes mokomės iš Ilinojaus, mes mokomės iš Virdžinijos“, – sakė jis apie kitas valstijas, kurios patvirtino savo valdžią. „Ką mes iš tikrųjų gauname? Kokia mūsų investicijų grąža?“ [1]

 

1. With A.I. Riches at Stake, Pressures Mount to Share the Wealth. Romm, Tony.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 16, 2026.

Americans Started to Mount Pressures to Share the AI Wealth That Doesn’t Exist in America Yet: The Real AI Wealth Is Created in Chinese and Other Global Factories and Fields by Trusted Open Weights AI That Wealth Creators Can Adapt and Securely Modify for Local Tasks with Their Own Trade Secrets

What the Americans are talking about is the AI bubble in America. That is an imagined or fake wealth.

 

The American discussion focuses on financial speculation and high valuations in Silicon Valley, which many label an AI bubble. Meanwhile, actual economic value is tied to hardware deployment, manufacturing integration, and open-weights models adapted for industrial use globally, including in China.

The American AI Debate

•           Financial Focus: Wall Street and tech firms measure wealth in stock prices, venture capital funding, and high market values.

•           Bubble Concerns: Critics argue these monetary values outpace current software revenue and practical everyday profits.

•           Resource Demands: Massive data centers require huge amounts of power and expensive chips, raising financial risks.

Industrial AI Reality

•           Factory Integration: Real-world value comes from using AI to run robots, manage supply chains, and improve farming tools.

•           Open Weights Value: Open-weights models let local teams change the code safely without sharing private business secrets.

•           Global Production: Hardware and physical deployment happen where factories and supply chains operate on a large scale.

"In a nation on the precipice of a technological revolution, there are few states quite like Virginia, where hundreds of warehouses full of powerful and power-hungry computers have earned one region the nickname “Data Center Alley.”

 

So it was all the more surprising when Virginia lawmakers decided in late June to take aim at the industry that they had long helped to incubate. Capping a year of hard-fought negotiations, the state became the first in the country to impose a small tax on data centers based on the vast amounts of electricity they consume.

 

For the trillion-dollar behemoths that own or lease data centers, including Amazon and Microsoft, the tax represented a fraction of what they might someday earn from artificial intelligence. But for Virginia it is expected to be a windfall, supplying up to $600 million in revenue in the coming year, according to L. Louise Lucas, a Democratic state senator. The rapid proliferation of data centers had raised new economic and environmental costs, she said, and the tech industry needed to shoulder more of that burden.

 

“How do we let the wealthiest companies in human history come to the commonwealth,” Ms. Lucas said, “and not play by the same rules as everyone else?”

 

The debate in Virginia is part of a larger reckoning now underway in American politics. From the smallest city councils to the corridors of power in Washington, policymakers are rethinking their economic relationship with artificial intelligence, trying to ensure their communities stand to benefit more clearly from a technology that may mint Silicon Valley an incalculable new fortune.

 

With A.I., the nation’s largest tech companies are seeking to revolutionize almost every field imaginable, from medical research to warfare. But, among Americans, there is growing fear that the financial gains of any breakthroughs may not be shared — or, worse, that they may come at their direct expense.

 

Jobs could be lost. Industries could be destroyed. Natural resources could be drained. Entire communities could be reshaped by A.I., with little guarantee that the public would be protected.

 

The disparity has triggered new debate in Washington about if, or how, the government could share in the wealth of A.I. companies and redistribute their profits. Among state and county officials, meanwhile, there is a new push to tax or otherwise regulate the industry. And hundreds of communities, led by Democrats and Republicans alike, have already tried to ban the construction of data centers, at least temporarily, as they sort through the economic implications.

 

A.I. companies have argued they can work with government to contain job losses or other downsides. But their generosity has its limits, and the political groups that represent Big Tech have lobbied against proposals they see as too demanding — setting up clashes around the country with communities that believe they are owed more.

 

The result has transformed A.I. into one of the most salient political issues in the 2026 midterm elections, and the outcome could shape the trajectory of the U.S. economy for decades to come.

 

“We should be asking, what does A.I. owe us?” said Betsey Stevenson, a professor of public policy at the University of Michigan and a chief economist at the Labor Department during the Obama administration. “What is my rightful inheritance from A.I.?”

 

At the heart of the A.I. policy debate are two possibilities.

 

The first is that A.I. will create an unfathomable economic boom, perhaps adding more than $15 trillion to the world’s economic output by 2030.

 

The forecast alone has supercharged the valuations of major tech companies, which now represent a lopsided proportion of the S&P 500. Two young A.I. firms, Anthropic and OpenAI, are considering public stock offerings that may value both at $1 trillion or more.

 

The second possibility is a doomsday brought about by that same pursuit of growth. If A.I. falters, it could cause a catastrophe for markets, while if A.I. succeeds, it could leave millions of Americans unemployed. And it could concentrate more wealth in the hands of a few, like Elon Musk, who briefly became the world’s first trillionaire after one of his companies, SpaceX, went public in June.

 

The two paths have started a new chapter in the long-running political debate about inequality in America, where major economic transformations — from electrification to the deluge of cheap Chinese exports — have parceled out their costs and benefits disproportionately. The scars of that history are evident in countless towns that saw factories and storefronts darken as the economy globalized.

 

With A.I., the effects of automation largely have not yet been felt. There are no mass layoffs, for example, with robots replacing humans at scale. But the fear alone has helped provoke countless protests against the technology at all levels of government, even surfacing at one of President Trump’s rallies last month.

 

“The political pressure is growing because people are worried,” said Brent Orrell, the co-director of a joint A.I. commission started by the American Enterprise Institute, a conservative-leaning group, and the Urban Institute, a left-leaning group. “They’re worried about their economic well-being, and they see this as another threat.”

 

The concerns led roughly 200 economists, industry leaders and former regulators to issue a warning in July. Led by Erik Brynjolfsson, a Stanford economist and A.I. expert, their joint statement — “We Must Act Now” — urged governments everywhere to “build the incentives, guardrails, and institutions needed to steer A.I. in a direction that complements humans and benefits society.”

 

That conversation is only just beginning in hyperpartisan Washington, where A.I. carries high stakes for a country that derives much of its tax revenue from workers’ and businesses’ incomes. It has stoked another timeless debate about the role of the federal government — the balance it should strike as a facilitator of A.I. growth, and as a caretaker for those who may be harmed.

 

“A.I. and robotics are the most transformative technologies by far in the history of humanity,” Senator Bernie Sanders, the Vermont independent, said in an interview. “They have an enormous impact on our economy and the possibility that many millions of jobs that will be lost.”

 

Already, some in Congress have tossed around a battery of ideas, including new taxes that would apply to A.I. companies’ services and calls for a rethink of corporate rates. Particularly among Democrats, there is a desire to capture more money for the federal budget. The United States has a debt approaching $40 trillion, and it might grow further if Washington is forced to provide a financial cushion for those displaced by A.I.

 

Mr. Sanders has proposed that the U.S. government try to offset those consequences directly by taking a 50 percent stake in major A.I. companies. Under his plan, the United States would impose a one-time tax on tech giants, paid in equity to a newly established sovereign wealth fund. That fund would be worth about $7 trillion, based on current valuations. With the money, the government could immediately make a payment of more than $1,000 to all Americans, Mr. Sanders estimates, and then continue to redistribute any additional wealth as it is generated.

 

The idea is not without precedent in the United States. For decades, Alaska has paid small dividends to its residents based on the sale of oil extracted within its borders. The amount is hardly enough to replace a person’s wages, but for some economists, the fund is a tempting model for the digital age. If data is the oil for the nation’s A.I. giants, supporters reason, then the wealth they stand to generate from the world’s information should be shared in kind.

 

Mr. Sanders is not the only one floating such an option. Even his ideological foe, Mr. Trump, has mused about the public owning a portion of OpenAI. While the president generally has supported the pace of A.I. development — and castigated those who have stood in the way — he still signaled this year that he hoped to convene tech executives to discuss whether to take stakes in their companies.

 

In theory, some industry leaders, including Sam Altman, the chief executive of OpenAI, and Dario Amodei, the chief executive of Anthropic, support policies that redistribute A.I. wealth to citizens. Mr. Altman has even lobbied Mr. Trump on the matter. Others, like Mr. Musk, have similarly called for “Universal HIGH INCOME via checks issued by the Federal government.”

 

To date, though, none of the major tech companies has endorsed specific state or federal legislation, including the proposal from Mr. Sanders. Instead, they’ve primarily opted to call for studies.

 

OpenAI and Anthropic declined to comment. (The New York Times has sued OpenAI and Microsoft, claiming copyright infringement of news content related to A.I. systems. The two companies have denied the suit’s claims.)

 

But some experts are not sold on the idea of the government taking a stake, which could end up benefiting the A.I. companies more than the people who are disrupted by technology. A government that stands to profit from A.I. giants could be less inclined to regulate those companies in a way that could undermine their value.

 

“The prospect for abuse is so vast that everyone should be uncomfortable,” said Ben Harris, the vice president and director of Economic Studies at the Brookings Institution.

 

He added that Washington already has methods at its disposal to harness the gains from A.I. “We have really good tools for taxing capital,” he said. “One option is just to raise the rates.”

 

Far beyond Washington, the communities that host the lifeblood of the industry — the sprawling, resource-intensive computing centers that make A.I. possible — have similarly started to ask if they, too, are owed a greater share of future wealth.

 

Some have reconsidered their tax codes, as they question whether their ailing budgets can afford to subsidize Silicon Valley at the same time that they are making cuts to social services. Others have introduced new fees on data centers to offset their effects on local energy grids.

 

And still other places have halted construction outright. Over the past two years, roughly 120 communities have considered or adopted data center moratoriums of varying lengths, according to a tracker compiled by the Digital Technology for Democracy Lab at the University of Virginia.

 

Among the states to act is Nebraska, where abundant land and friendly tax policies have spurred Alphabet and other companies to set up new data centers. But surging demand led Gov. Jim Pillen, a Republican, to halt a state law that had offered tax incentives to the industry, arguing in July that the “market has changed dramatically.”

 

“We don’t need Nebraskans to pay,” he said. “Big Tech needs to pay their way.”

 

At the heart of the policy response is a fundamental shift in the relationship between local government and powerful interests in Silicon Valley.

 

Once, communities nationwide eagerly courted companies like Amazon, Meta, Alphabet and Microsoft, lavishing them with tax incentives and other perks. Chasing an economic boom, local officials were willing to make short-term fiscal sacrifices in exchange for coveted jobs and potential tax revenue.

 

But the industry’s demands — and profits — grew exponentially. Sometimes, their promises did not pan out. And the new data centers that they erected to serve A.I. have carried a much different footprint than earlier facilities.

 

The new warehouses are larger, employ fewer people, and can consume far more water and electricity, stoking local fears about their economic and environmental impact.

 

New York State has taken some of the most aggressive steps in response. In July, Kathy Hochul became the first governor to enact a statewide moratorium on data center development for the next year. She also promised a wholesale reconsideration of the state’s tax treatment of data centers.

 

In an interview, Ms. Hochul stressed that she was not opposed to the tech industry, citing her state’s previous efforts to attract a $100 billion investment from Micron, a semiconductor manufacturer, in the hopes that it would create thousands of jobs in upstate New York.

 

Ms. Hochul argued that the rapid construction of A.I. data centers was categorically different. She said they required more power than the state could provide, even if it could quickly construct a new nuclear plant. Nor, she added, did the data centers appear likely to create many long-term jobs; they could even have the opposite effect.

 

“What’s the return on investment,” Ms. Hochul said, “when the jobs aren’t associated with it?”

 

Many in the tech industry have criticized New York and similar moratoriums considered or adopted elsewhere. The opponents include the Data Center Coalition, a lobbying group representing major tech companies including Amazon, Microsoft and Alphabet, as well as lesser-known data center developers.

 

Dan Diorio, the executive vice president of state policy and government affairs at the organization, said that the New York policy was too “open ended.” The bans, he added, also left some areas “out to dry with such a blanket policy that doesn’t actually account for the fact they want this.”

 

Some regions have indeed benefited from data centers, which have brought a rush of construction jobs, a glint of economic revival and, in some cases, a wellspring of new property tax revenue.

 

That includes Louisiana, where one parish was able to give bonuses to public teachers thanks to new revenue from a data center project. In Loudoun County, Va., the area known as Data Center Alley has generated so much economic activity and revenue that officials cut residents’ property taxes.

 

In a bid to capture similar economic benefits, other local governments have explored tough laws that would force tech companies and data center developers to pay up. But many of their proposals have drawn the sharp and well-funded opposition of an industry that now counts as one of the most powerful influences in American politics.

 

“What they usually say is, oh, of course, they would love to do that, but they don’t want to be compelled to do that,” said Senator Josh Hawley, a Republican from Missouri, who has long sought to rein in the industry.

 

The A.I. companies have been especially adversarial when policymakers have targeted their taxes. Broadly, tech giants have taken advantage of laws that allow them to buy computers, servers and other equipment without paying sales taxes.

 

When officials in Virginia tried to repeal that exemption — an idea proposed by Ms. Lucas, the state senator — the Data Center Coalition led a lobbying campaign to keep it intact. There, the group helped to create one of a series of dark money political organizations that have run ads nationally, seeking to defeat unfavorable tax policies or promote the benefits of the A.I. industry.

 

“Virginia’s data centers are there for you,” one of the ads began.

 

In the end, the coalition largely succeeded, working with others in the state to quash a repeal that Mr. Diorio later described as “punitive.” Instead, Virginia imposed a small, temporary and limited tax on the industry’s energy usage.

 

The outcome frustrated Ms. Lucas, who promised to keep fighting. “We’re missing those dollars that would have otherwise come to us,” she said.

 

Many of the states that have targeted data centers have encountered equally stiff opposition from Mr. Trump. Shortly after New York announced its moratorium, the president demanded that Ms. Hochul rescind the order and predicted that such bans would drive data centers to “red states.”

 

But the backlash has been bipartisan. This year, both Democratic-led Illinois and Republican-led Ohio have paused some tax incentives that benefit data centers. So has Arizona, which finalized a three-year pause in June that Katie Hobbs, the Democratic governor, said would help to free up money for child care and other social services.

 

In an interview, Ms. Hobbs said that while some people are “doing very well because of A.I.,” the benefits weren’t always widely shared. “And some of the pushback you’re seeing from communities is that a lot of people aren’t seeing that.”

 

Many cities and states have been spurred to action by voters who are concerned that they may be forced to foot the bill for the energy demands of data centers, after years of persistently high inflation.

 

In Texas, Gov. Greg Abbott, a Republican, once described his state as the “epicenter of A.I. development.” But this month Mr. Abbott ordered a statewide audit of data centers and their compliance with local electricity rules, part of a series of recent actions targeting the industry.

 

“Simply put, Texans must come first,” the governor said at the time.

 

Major companies including Anthropic, Meta, Alphabet and OpenAI have pledged to furnish more of their own power for data centers, so that they do not burden local residents with larger bills. Some have already done so, in accordance with a new White House pact meant to reduce costs.

 

But the industry’s efforts have varied in consequence — creating new energy demands in some communities, while reducing costs in others. Nor has progress come fast enough to satisfy all states. Over the past two years, roughly 30 states have considered legislation related to data center energy use, including special tariffs on the largest electricity users, including data centers, according to the University of Virginia tracker.

 

The list includes New Jersey, where lawmakers this year adopted a bill by Assemblyman David Bailey, a Democrat, who cited concerns about power costs as “one of the No. 1 sources of calls we were getting to our district office.”

 

The proposal angered the Data Center Coalition, which tried to circulate among legislators an edited version of the bill that would have exempted some facilities from the fees. But lawmakers still muscled through a version of the tariff, which Mr. Bailey said would “make sure the companies and developers were going to pay.”

 

“We’re learning from Ohio, we’re learning from Illinois, we’re learning from Virginia,” he said, of other states that had asserted their authority. “What are we really getting? What’s our return on investment here?”” [1]

 

1. With A.I. Riches at Stake, Pressures Mount to Share the Wealth. Romm, Tony.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 16, 2026.

JAV kariuomenė siekia dirbtinio intelekto dominavimo. Tarpusavio kovos ir Kinija gali tam sutrukdyti.

„Administracija ryžtingai reaguoja į dirbtinio intelekto keliamus pavojus nacionaliniam saugumui, nes Kinija, pagrindinė Amerikos technologinė ir karinė varžovė, sparčiai veržiasi į priekį.

 

Liepos viduryje daugelis didžiausių šalies karinių rangovų gavo laišką iš Karinių oro pajėgų su griežtu įspėjimu: iki rugsėjo 1 d. visa jų naudojama ginklų ir valdymo sistemų programinė įranga turi būti be dirbtinio intelekto bendrovės „Anthropic“ sukurtų produktų. Nesilaikymas keltų pavojų visam jų verslui su Pentagonu.

 

Per mėnesį tie patys rangovai sulaukė netikėto pasikeitimo: jie galėjo – kol kas – nepaisyti ankstesnių nurodymų dėl „Anthropic“ valymo.

 

Tai buvo dar vienas dirbtinio intelekto sutrikimų cunamio, pastaraisiais mėnesiais nusiaubusio nacionalinio saugumo įstaigą, chaoso ir prieštaravimų pavyzdys. Tokios agentūros kaip Pentagonas, kurios vis dar naudoja šeštajame dešimtmetyje suprojektuotus lėktuvus, įnirtingai stengiasi neatsilikti nuo dirbtinio intelekto modelių, kurių galia per kelis mėnesius padidėja kelis kartus.

 

Įtampa dar labiau padidėjo „Anthropic“ atveju, kurios generalinis direktorius Dario Amodei viešai nesutarė su gynybos sekretoriumi Pete'u Hegsethu dėl apribojimų, kuriuos bendrovė bandė įvesti galingiausioms pasaulio kariuomenėms naudojant šią technologiją.

 

 

Be galingo „Anthropic“ modelio „Mythos“, Nacionalinei saugumo agentūrai (NSA) būtų daug sunkiau rasti ir ištaisyti Pentagono sistemų pažeidžiamumus, teigė aukšti NSA pareigūnai. Ir paaiškėjo, kad nepaisant pradinio „Anthropic“ draudimo, NSA vis tiek buvo leista naudoti jos produktus.

 

 

Dabartiniai ir buvę pareigūnai teigė, kad naudojant „Mythos“ buvo atliekami kritiniai bandymai, siekiant įvertinti jo potencialą įsilaužti į labai saugomus užsienio tinklus.

 

 

Pasak vieno neseniai išėjusio aukšto rango JAV pareigūno, „Mythos“, dirbtinio intelekto modelio, kurio potencialas vykdyti puolamąsias kibernetines operacijas jau perkelia skaitmeninio ginklavimosi varžybas į per didelį pagreitį, naudojimo nutraukimas būtų prilygęs „vienašališkam nusiginklavimui“.

 

 

Nuo Gynybos departamento iki CŽV ir NSA, milijardai jau išleisti dirbtiniam intelektui, skirtam kurti ginklus, kurie galėtų veikti su mažesne žmogaus kontrole, arba išbandyti pažeidžiamus karinius tinklus ir net branduolinius kodus, siekiant įsitikinti, kad jų negali nulaužti priešiškos dirbtinio intelekto sistemos.

 

Dirbtinis intelektas yra labai svarbus „Auksiniam kupolui“ – prezidento Trumpo vizijai, kuri daugeliui ekspertų atrodo fantastiška – apie kosminį raketų skydą.

 

Tačiau mažai kas iš šių darbų numatė „Mythos“ ir jo dirbtinio intelekto atitikmenų galią arba perspektyvą, kad Kinija gali už kelių mėnesių turėti savo įspūdingas ir pigesnes versijas. Tai galėtų dar labiau sustiprinti Kinijos gebėjimą infiltruotis į Amerikos ryšių tinklus, vandens sistemas ir elektros tinklus, panašius į tuos, kuriuos ji sėkmingai pramušė Bideno administracijos laikais per du didelio masto išpuolius, vadinamus „Volt Typhoon“ ir „Salt Typhoon“.

 

„Apie tokius dalykus kalbėjome ir nerimavome dar prieš tai, kai dirbtinis intelektas tapo kasdiene antrašte“, – sakė Jen Easterly, kuri Bideno administracijos laikais vadovavo Kibernetinio saugumo ir infrastruktūros saugumo agentūrai. „Dabar kitaip ir tai, kas daro problemą dar aktualesnę, yra dirbtinio intelekto potencialas sustiprinti šiuos pajėgumus.“

 

Iki šiol Trumpo administracija reagavo drastiškai, iš pradžių atsisakydama savo nesikišimo požiūrio į pramonės reguliavimą, tada trumpam užblokuodama prieigą užsieniečiams iš „Mythos“, įskaitant kai kuriuos jos išradėjus, o galiausiai panaikindama šį draudimą.

 

Anksčiau šį mėnesį administracija pasikvietė didžiausių „fronto“ kūrėjų, įskaitant „OpenAI“ ir „Anthropic“, vadovus ir pasakė jiems, kad vyriausybė peržiūrės naujus modelius, siekdama užtikrinti, kad jie negalėtų būti naudojami biologiniams ginklams gaminti arba įsilaužti į įslaptintas Amerikos sistemas ar ryšių tinklus, kurie valdo branduolinius ginklus.

 

(„The New York Times“ padavė į teismą „OpenAI“ ir „Microsoft“, teigdami, kad pažeidžiamos autorių teisės į naujienų turinį, susijusį su dirbtinio intelekto sistemomis. Abi bendrovės šiuos teiginius neigė.)

 

Tačiau vyriausybės peržiūros procesas atleidžia „atvirus“ modelius, įskaitant daugelį tų, kuriuos dabar kuria Kinijos įmonės, kurių kodą gali pritaikyti vartotojai.

 

Vienas vyresnysis bendrovės vadovas, informuotas apie naująją politiką, teigė, kad ji neturi prasmės, pažymėdamas, kad atviri modeliai gali būti tokie pat pavojingi. Kaip ir daugelis pramonės atstovų, vadovas nebus cituojamas, bijodamas supykdyti administraciją. pareigūnai.

 

Pentagono pareigūnai atmeta mintį, kad jie nėra pakankamai lankstūs. Jie teigia, kad JAV kariuomenė, nepaisant antropogeninio draudimo, išlaikė tiesioginę prieigą prie pažangiausių pasaulyje dirbtinio intelekto sistemų. Pareigūnas, kuris aptarė Pentagono politiką su anonimiškumo sąlyga, teigė, kad Gynybos departamentas neseniai, per keturias dienas nuo komercinio išleidimo, integravo „Google Gemini“ modelio versiją.

 

Daugiau nei 1300 dirbtinio intelekto darbuotojų paragino šalį sulėtinti plėtrą. Tačiau kiti,  įskaitant ir Trumpo administracijos viduje, į šį raginimą atsakė klausimu: „O kaip dėl Kinijos?“ Jie baiminasi prarasti maždaug šešių mėnesių persvarą, kurią, jų manymu, turi Jungtinės Valstijos.

 

Šis susirūpinimas sukėlė diskusijas apie tai, ar kai kurių galingiausių „Nvidia“, pirmaujančios Amerikos gamintojos, pagamintų lustų eksporto kontrolė yra veiksminga, kad Kinija negalėtų sukurti skaičiavimo galios, kurios jiems reikia, kad pasivytų. Kontrolė taip pat gali paskatinti Kinijos gamintojus įsigyti lustus juodojoje rinkoje arba padvigubinti savo lustų kūrimą.

 

Šį Amerikos nacionalinio saugumo momentą lengva palyginti su pirmosiomis Šaltojo karo dienomis, kai Jungtinės Valstijos buvo vienintelė tauta, turėjusi branduolinius ginklus, ir jai buvo sunku atidėti dieną, kada Sovietų Sąjunga pakartos šį pasiekimą. (Pirmoji sovietinė bomba buvo išbandyta 1949 m. rugpjūčio pabaigoje, praėjus ketveriems metams po Hirošimos ir Nagasakio.) CŽV direktorius Johnas Ratcliffe'as neseniai pateikė būtent tokį palyginimą, sakydamas, kad „būtų neteisinga“ vadinti dirbtinio intelekto galimybes „panašiomis į skaitmeninius branduolinius ginklus“.

 

Tačiau, kaip ir dauguma tokių istorinių analogijų, ši turi savo ribas. Anuomet branduoliniai ginklai buvo išimtinai valstybės rankose. O pagrindinė jų kūrimo ir pristatymo technologija per 80 metų mažai pasikeitė.

 

Dirbtinis intelektas kuriamas privačiame sektoriuje ir yra prieinamas visiems. Daugelis galingiausių modelių atnaujinami kas savaitę, o jų galia ir nenuspėjamumas atrandami pakeliui. JAV ekspertų vertinimu, Kinija nuo Jungtinių Valstijų pagal pažangiausių modelių kūrimą atsilieka galbūt šešiais mėnesiais ar mažiau, nors pagal pažangių puslaidininkių, reikalingų dirbtinio intelekto kūrimui, gamybą ji tikriausiai atsilieka metais.

 

Tačiau jau yra įrodymų, kad pagrindinis Amerikos technologinis ir ekonominis konkurentas yra sutrikęs dėl išlaisvintų galių. Privačiai kai kurie Kinijos pareigūnai jau kalbėjo apie kai kurias ginklų kontrolės formas, net jei niekas nežino, kaip tai galėtų veikti.

 

„Jie supranta, kad yra pajėgumų spraga, kuri gali būti naudinga mūsų stiprybėms“, – sakė Džordžtauno universiteto profesorius ir buvęs Nacionalinio saugumo tarybos pareigūnas Evanas S. Medeirosas. „Dėl branduolinių ginklų kontrolės ir raketinės gynybos negalime priversti jų įsitraukti. Tačiau jie, regis, labiau domisi dirbtinio intelekto atveju.“

 

Ponas Trumpas teigė, kad tai bus dar viena diskusijų tema, kai rugsėjo pabaigoje Vašingtone susitiks su prezidentu Xi Jinpingu. Šie du vyrai planuoja dar du kartus susitikti vėliau šiais metais.

 

Tačiau kalbėdamas apie dirbtinį intelektą, ponas Trumpas pastarosiomis savaitėmis nepaaiškino savo tikslų ir neišreiškė jokio susirūpinimo, kad dirbtinio intelekto agentai randa būdų, kaip išsiveržti iš savo ribų arba veikia autonomiškai, kad įsilaužtų į išorines įmones ar tinklus. Kai pasirodė žinia, kad dirbtinis intelektas buvo panaudotas kuriant naują virusą, kurio gamtoje nėra – atradimą, kuris galėtų pranašauti tikrą medicinos pažangą arba biologinį ginklą – Baltieji rūmai nieko nesakė.

 

Tačiau vienas dalykas aiškus: daugelis hipotetinių scenarijų, kurie prieš metus neramino nacionalinio saugumo bendruomenę, jau pradėjo pildytis.

 

Pentagone baudžiant „Anthropic“ kodą nuklysta nuo kelio

 

Gynybos pramonėje pono Hegsetho ir jo padėjėjų sukeltas chaosas dėl „Anthropic“ kodo pašalinimo tik pagilėjo. Praėjus mėnesiui po to, kai Karinės oro pajėgos nurodė savo rangovams ištrinti visą „Anthropic“ kodą, jos išsiuntė dar vieną pranešimą, ragindamos juos „palaukti“, bent jau kol kas.

 

„Šiuo metu jums nereikia iš savo inventoriaus pašalinti „Anthropic“ produktų ar paslaugų, kurie sąveikauja su Karinių oro pajėgų departamento sistemomis ir tinklais“, – rašoma atnaujinime, kurio kopiją matė „The Times“. Jame įspėjama, kad naujausios gairės gali būti dar kartą panaikintos, priklausomai nuo bylinėjimosi baigties.

 

Atvirkštinės instrukcijos atspindėjo pono Hegsetho dilemą: jis bando nubausti pirmaujančią dirbtinio intelekto milžinę, giliai įsitvirtinusią gynybos pramonės komplekse, nepakenkdamas kariuomenės nacionalinio saugumo misijai.

 

Paklaustas apie akivaizdų pokytį, Pentagono pareigūnas naujas oro pajėgų gaires pavadino laikinomis ir teigė, kad įgaliojimas išvalyti „Anthropic“ iš viso Gynybos departamento yra absoliutus.

 

Viesai Pentagonas atsisakė pasiduoti. Interviu Pentagono pareigūnai teigė, kad priešiškumas tarp jų departamento ir „Anthropic“ prasidėjo, kai Silicio slėnio įmonė pradėjo kelti tai, ką kariuomenė laikė absurdiškais reikalavimais dėl to, kaip bus naudojamas „Claude for Government“ modelis – populiaraus, viešai prieinamo dirbtinio intelekto modelio versija. Vyresnieji pareigūnai teigė, kad „Anthropic“ pateikė jiems 25 puslapių apribojimų.

 

Po kelių ginčytinų mėnesių tie 25 puslapiai buvo suvesti į du apribojimus. Vasario mėnesį vykusiame susitikime Pentagone ponas Amodei ponui Hegsethui pasakė, kad įmonė neteiks jokių produktų kariuomenei, nebent jis būtų įsitikinęs, kad jie nebus naudojami amerikiečių stebėjimui šalies viduje arba visiškai autonominių ginklų gamybai.

 

To nepakako. Gynybos sekretorius sureagavo, pažymėdamas, kad „Raytheon“ nenustato apribojimų, kaip jos gaminamos raketos gali būti naudojamos prieš priešininkus; šie sprendimai, pasak p. Hegsetho, yra visiškai vyriausybės pareigūnų, o ne įmonių vadovų, kompetencija. Kai p. Amodei atsisakė pasiduoti, Pentagonas paskelbė, kad bendrovė kelia „tiekimo grandinės riziką“ ir uždraudė jos naudojimą kariniams tikslams.

 

Gegužės mėnesį gynybos tyrimų ir inžinerijos pavaduotojas Emilis Michaelas „Times“ žurnalistui sakė, kad „Anthropic“ nusipelnė to, ką gavo, ir kad Pentagonas padarė klaidą, pernelyg pasikliaudamas vienu dirbtinio intelekto programų gamintoju – net ir tuo, kurio produktai, regis, lenkia tiek konkurentus, tiek Kiniją. Paklaustas, ar bendrovė galėtų ką nors padaryti, kad susigrąžintų departamento palankumą, p. Michaelas atsakė: „ne Karo departamente“.

 

Pentagono pareigūnai teigia, kad jie beveik visiškai pašalino „Anthropic“ iš karinių skaičiavimo sistemų. Pasak pareigūnų, beveik 100 procentų karinių sistemų, kurios anksčiau naudojo „Claude for Government“ (Klaudas vyriausybei), pataisytą naudoti įslaptintuose tinkluose, dabar pakeitė „Anthropic“ produktą kitais pasienio modeliais. Be to, Pentagonas nustojo naudoti visus „Anthropic“ įrankius savo „Maven“ sistemoje, kuri padeda analizuoti žvalgybos duomenis ir siūlo oro smūgių taikinius kare su Iranu.

 

 

Kariniai rangovai, kuriems taikomas draudimas, nenoriai apie tai kalbėjosi, galbūt bijodami supykdyti savo didžiausią klientą. Pareiškime „Lockheed“ atstovė spaudai atsisakė tiesiogiai komentuoti gautą laišką, kuriame raginama pašalinti „Anthropic“ iš jos sistemų, tačiau teigė, kad „mes laikomės prezidento ir Karo departamento nurodymų“. Atstovė spaudai pridūrė, neįvardindama „Anthropic“, kad tikimasi „minimalaus poveikio“ jos verslui, nes jokioje savo darbo dalyje nesiremia vienu didelio kalbos modeliu.

 

 

Tačiau Pentagono nutraukimas su šia bendrove vargu ar yra akivaizdus.

 

 

Praėjus vos dviem mėnesiams po pono Amodei ir pono Hegsetho konflikto, „Anthropic“ paskelbė apie „Mythos“ – dirbtinio intelekto produktą, unikaliai pritaikytą programinės įrangos pažeidžiamumams aptikti ir išnaudoti. Trumpo administracija trumpam laikui, dabar atrodo kaip perdėta reakcija, uždraudė visiems užsieniečiams liesti programą – tačiau galiausiai viskas pasikeitė.

 

Tai paliko Pentagoną keblioje padėtyje: jis tiesiog uždraudė sau naudoti tai, kas gali būti galingiausias naujas kibernetinis ginklas istorijoje.

 

„Kilo panika“, – sakė buvęs pareigūnas, neseniai palikęs administraciją.

 

Nors Pentagonas neleidžia naudoti Claude'o žvalgybos analizei ar kodo rašymui, NSA buvo leista naudoti pažangios „Anthropic“ „Mythos“ modelio versijas „eksperimentiniu“ pagrindu, teigė pareigūnai. Ji testuoja JAV kariuomenės kompiuterių tinklų apsaugą ir ieško galimų silpnųjų vietų priešiškuose tinkluose – nuo ​​Kinijos iki Rusijos, Šiaurės Korėjos ir Irano.

 

Permąstant opoziciją dirbtiniam intelektui. Reglamentavimas

 

Neatitikimas neapsiriboja Pentagonu; jo buvo daug Prekybos ir Iždo departamentuose bei Baltuosiuose rūmuose. Kadangi pono Trumpo padėjėjai ateina ir išeina, o departamentai vieni kitus bando užimti didesnes pareigas, administracijos sprendimai dėl visko, pradedant eksporto kontrole ir baigiant dirbtinio intelekto modelių nacionalinio saugumo peržiūromis, buvo labiau sprendžiami pagal užgaidas ir įtaką, o ne aiškiai suformuluotus principus.

 

Pirmaisiais metais administracijos požiūris buvo nesikišantis, vadovaujantis rizikos kapitalisto Davido Sackso, kuris iki šių metų pradžios vadovavo dirbtinio intelekto ir kriptovaliutų politikai, argumentais.

 

Praėjusiais metais paskelbusi dirbtinio intelekto veiksmų planą, Trumpo administracija sumažino reglamentavimą ir skatino eksportą, tikėdamasi padaryti pasaulį priklausomą nuo to, ką ponas Sacksas pavadino „amerikietišku technologijų rinkiniu“. Gegužę ponas Trumpas atšaukė vykdomojo įsakymo, reikalaujančio dirbtinio intelekto, projektą. bendrovės pateikė savo modelius vyriausybei saugos peržiūrai, įtikintos pono Sackso ir kitų, kad 90 dienų peržiūros reikalavimas yra per griežtas ir suteiktų pranašumą Kinijos konkurentams.

 

Tačiau pareigūnai ir kiti asmenys teigė, kad „Mythos“ įgaliojimai išgąsdino administracijos darbuotojus. Iki birželio mėnesio vyriausybė įvedė griežčiausią visų laikų dirbtinio intelekto pramonės kontrolę, užkirsdama kelią užsienio piliečiams, įskaitant kai kuriuos jį sukūrusius inžinierius, prieiti prie „Anthropic“ modelio. Po dviejų savaičių ji panaikino draudimą užsieniečiams be viešo paaiškinimo.

 

Panašus sukrėtimas buvo surengtas ir sprendžiant „Nvidia“ lustų, kurie yra labai svarbūs kuriant naujus modelius ir statant duomenų centrus, klausimus. Praėjusių metų balandį Trumpo administracija nutraukė vieno iš paskutiniųjų dirbtinio intelekto lustų, kuriuos „Nvidia“ galėjo siūlyti Kinijoje, pardavimus.

 

Tačiau prezidentas Trumpas liepą pakeitė kursą po pono Trumpo ir „Nvidia“ generalinio direktoriaus Jenseno Huango susitikimo Ovaliajame kabinete teigė, kad pardavimai, kurie anksčiau buvo laikomi grėsme nacionaliniam saugumui, bus tinkami, jei tik JAV vyriausybė gaus dalį jų pajamų.

 

Panašiai administracija atšaukė Bideno administracijos nustatytą taisyklę, kuri užtikrino, kad galingiausi lustai gali būti laisvai parduodami tik artimiems Amerikos sąjungininkams, ir apribojo pardavimus kitoms šalims. Trumpo pareigūnai teigė, kad pakeis šią priemonę, tačiau dėl pakeitimo kilo nesutarimų. Tuo tarpu kai kurios Amerikos bendrovės padarė išvadą, kad panaikinus taisykles, jos gali laisvai parduoti pažangius lustus kai kurioms Kinijos įmonėms, veikiančioms už Kinijos ribų.

 

Vėliau ponas Trumpas atsivežė poną Huangą į Kiniją vizitui pas Xi Jinpingą kartu su kitais pramonės vadovais.

 

Administracija dabar susiduria su prieštaringomis saugumo ir politinėmis srovėmis. Jei ji pernelyg kontroliuos besikuriančias dirbtinio intelekto pionierių laboratorijas ir grasins nutraukti užsienio prieigą, ji gali paskatinti europiečius rinktis Kinijos modelius. Jei ji nepakankamai reguliuos, ji gali sukelti katastrofą, ypač jei bus daugiau incidentų, dėl kurių visuomenė baiminsis, kad technologija tampa nevaldoma.

 

Chrisas McGuire'as, vyresnysis Užsienio santykių tarybos bendradarbis ir buvęs Bideno pareigūnas, teigė, kad Trumpo administracijos pozicija eksporto kontrolės klausimu buvo „nenuosekli“.

 

Administracija dabar nerimauja dėl konkurencijos iš atvirojo kodo modelių iš Kinijos, tačiau, pasak jo, atšaukė daugelį priemonių, kurios trukdė Kinijos dirbtinio intelekto plėtrai. Griežčiausius apribojimus ji taikė Amerikos, o ne Kinijos bendrovei „Anthropic“.

 

„Jūs švelninate eksporto kontrolę Kinijai, paliekate spragų, o pirmą kartą naudodami eksporto kontrolę dirbtiniam intelektui, siekiate sutriuškinti Amerikos bendrovę?“ – paklausė ponas McGuire'as. [1]

 

Nobelio premijos laureatai, sukūrę šiuolaikines dirbtinio intelekto rūšis, bijojo, kad JAV suteiks autonominiam dirbtiniam intelektui galią valdyti ginklus. Todėl jie įkūrė savo pirmąją dirbtinio intelekto laboratoriją Kanadoje. Dabar JAV klesti dirbtinio intelekto naudojimas atakoms, kaip kibernetinėms ar tai pir kinetinėms. Tačiau tai tik šalutinis dalykas. Žmonijos ateitį lemia Kinijos atvirojo svorio dirbtinis intelektas, kurį vartotojai visame pasaulyje gali laisvai modifikuoti, pritaikyti realios ekonomikos problemoms spręsti, taip pat naudoti didžiausių robotų spiečių gamybai didinti. Dirbtinio intelekto naudojimas įsilaužimui į svetimus kompiuterius ar „Auksinio kupolo“ raketų paleidimui kosmose jau yra pasenęs. Ką „Auksinis kupolas“ darys su, spiečiais atplaukiančiais, povandeniniais dronais, ginkluotais branduoliniais ginklais?

 

 

1. The U.S. Military Wants A.I. Dominance. Feuds and China May Thwart It. Sanger, David E; Volz, Dustin; Swanson, Ana; Barnes, Julian E.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 16, 2026.