Kriptovaliutų aiškumas, savotiškas

„Kongresas dažnai priima įstatymus, kuriuose gausu politinių minų, nes nariai nenori atlikti sunkaus darbo jas neutralizuojant. Puikus pavyzdys yra kriptovaliutų reguliavimo įstatymo projektas, kurį dabar svarsto Senatas ir kurį respublikonai skuba priimti prieš išvykdami iš miesto šią savaitę.

 

Bideno komanda bandė užgniaužti kriptovaliutą, skaitmeninę pinigų formą, ir laikyti ją teisiniame šešėlyje.

 

Bankininkystės reguliuotojai patarė bankams laikytis atokiau. Vertybinių popierių ir biržos komisijos pirmininkas Gary Gensleris nubaudė kriptovaliutų kūrėjus ir biržas už tai, kad jie neužsiregistravo agentūroje, nors federalinis įstatymas jam aiškiai nesuteikė įgaliojimų jų reguliuoti.

 

---

 

Nors Trumpo pareigūnai buvo draugiškesni, kriptovaliutos ir toliau veikia reguliavimo pilkojoje zonoje.

 

Praėjusių metų Genijaus įstatymas numatė tam tikras taisykles stabilioms monetoms, kurios yra kriptovaliutos, skirtos fiksuotam dolerio kursui palaikyti, panašiai kaip pinigų rinkos fondai.

 

Tačiau teisės aktai paliko neišspręstus kai kuriuos reguliavimo klausimus.

 

Įspūdį daro Senato 616 puslapių Aiškumo įstatymas, kuris nustato skaitmeninio turto reguliavimo sistemą. Tai suteiktų kriptovaliutų pramonei daugiau teisėtumo ir teisinio tikrumo, todėl kriptovaliutų entuziastai jį remia.

 

Įstatymo projektas nustato taisykles, pagal kurias reguliavimo institucijos nustato, ar kriptovaliuta labiau panaši į investicinę sutartį (prižiūrimą SEC), ar į prekę (Prekių ateities sandorių prekybos komisija).

 

Kriptovaliutos, parduodamos siekiant pritraukti pinigų įmonei, paprastai būtų laikomos vertybiniais popieriais.

 

Atrodo, kad tai apima ir Trumpų šeimos WLFI žetoną.

 

Bitkoinas ir kiti skaitmeniniai žetonai, kurių nekontroliuoja asmuo ar įmonė, paprastai būtų reguliuojami kaip prekės.

 

Įstatymo projektas taip pat nustatytų aiškias rinkos struktūros taisykles, kurios suteiktų reguliavimo tikrumo investuotojams ir bankams, kad jiems nereikėtų nerimauti dėl būsimos administracijos užgaidų.

 

Amerikiečiai, kurie nėra kriptovaliutų investuotojai, taip pat galėtų pasinaudoti šiuo įstatymo projektu, nes jis suteiktų bankams teisinę sistemą, leidžiančią išleisti, prekiauti ir atlikti mokėjimus už žetoninius vertybinius popierius – pavyzdžiui, akcijas ir obligacijas su blokų grandinės įrašais. Ši technologija pašalintų trintį finansų sistemoje ir sumažintų išlaidas. Visa tai verta paremti.

 

Problema ta, kad įstatymo projekte taip pat yra reguliavimo spragų, kurios galėtų sukelti problemų finansų sistemoje. Viena nuostata pakenktų „Genius“ įstatymo draudimui stabilių monetų emitentams mokėti palūkanas, leisdama kriptovaliutų biržoms siūlyti „atlygius“ už tai, kas iš esmės yra bankininkystės paslaugos.

 

Pagal „Genius“ įstatymą stabilių monetų emitentai negali mokėti palūkanų už turimus žetonus. Kongresas buvo susirūpinęs, kad tai leis stabilioms monetoms konkuruoti su bankais dėl indėlių, neprivalant laikytis tų pačių kapitalo ir kitų reglamentų. Jei bankai praras indėlius dėl didesnes palūkanas mokančių stabilių monetų, bankai turės mažiau galimybių teikti paskolas.

 

Tai ypač rizikinga mažiems bankams, kurie naudoja palūkanų mokėjimus indėliams pritraukti. Dideliems bankams nereikia mokėti tiek daug palūkanų, nes jie gauna naudos iš savo per didelių, kad žlugtų, imprimatūros. Aiškumo įstatymas palaimintų „Genius“ įstatymo apėjimo būdą, leisdamas emitentams sudaryti sandorius su kriptovaliutų biržomis, kad būtų mokami „atlygiai“ klientams, turintiems stabilių monetų.

 

Šie atlygiai galėtų apimti mažesnės palūkanų normos paskolas, prekybos kreditus, indėlių nuolaidas arba pinigines premijas. Stabilių monetų emitentai uždirba pinigus iš turto, kurį jie laiko žetonui užtikrinti, būtent iždo vekselių. Kuo daugiau stabilių monetų žmonės perka ir laiko, tuo daugiau pinigų, kuriuos emitentai turi investuoti. Net jei JAV iždo obligacijų pajamingumas yra santykinai mažas, stabilių monetų emitentai, tokie kaip „Tether Limited“ ir „Circle“, uždirba iš apimties.

 

Štai kodėl jie nori paskatinti daugiau žmonių pirkti ir laikyti jų stabilias monetas. Leidžiant biržoms teikti finansines paskatas stabilių monetų naudotojams, būtų galima ištraukti indėlius iš mažų bankų ir taip sumažinti skolinimą mažoms įmonėms.

 

Įstatymo projektu taip pat vadinamieji decentralizuoti kriptovaliutų tinklai būtų atleisti nuo kovos su pinigų plovimu ir „pažink savo klientą“ taisyklių. Šie tinklai veikia kaip „eBay“: naudotojai atlieka tiesiogines operacijas, o operatorius gauna dalį operacijų. Nusikaltėliai galėtų pasinaudoti šia išimtimi, kad nukreiptų neteisėtus mokėjimus per šiuos tinklus.

 

Daugelis decentralizuotų tinklų taip pat būtų atleisti nuo SEC ir CFTC reguliavimo, o tai galėtų paskatinti prekybą žetoniniais vertybiniais popieriais (įskaitant akcijas) migruoti į šias šešėlines rinkas, kuriose investuotojai yra mažai apsaugoti arba visai neapsaugoti. Tokius kvietimus vengti reguliavimo galima išspręsti griežtesne kalba, tačiau kriptovaliutų lobistai spaudžia respublikonus priimti įstatymo projektą tokį, koks jis yra.

 

---

 

Atstovų Rūmai praėjusiais metais priėmė „Aiškumo įstatymo“ versiją, o prezidentas Trumpas nori, kad Kongresas pateiktų įstatymo projektą jam ant stalo, tuo apdovanoti savo draugus ir rėmėjus šioje pramonės šakoje. Demokratai reikalauja griežtesnių apribojimų federaliniams pareigūnams, išleidžiantiems ir reklamuojantiems kriptovaliutas jiems einant pareigas. Suprantama. Pono Trumpo kriptovaliutų sandoriai kelia gėdą.

 

Tačiau jie taip pat pabrėžia būtinybę sukurti tai, kas būtų saugus ir patikimas skaitmeninio turto režimas investuotojams apsaugoti.“ [1]

 

1. Clarity for Crypto, Sort Of. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 Aug 2026: A14.

Clarity for Crypto, Sort Of

 

“Congress often passes legislation riddled with policy land mines because the Members don't want to do the hard work of defusing them. A case in point is the crypto regulation bill now in the Senate that Republicans are rushing to pass before they leave town this week.

 

The Biden team tried to suppress cryptocurrency, a digital form of money, and keep it in the legal shadows.

 

Banking regulators advised banks to stay away. Securities and Exchange Commission Chair Gary Gensler punished crypto developers and exchanges for not registering with the agency, though federal law didn't expressly give him authority to regulate them.

 

---

 

While Trump officials have been friendlier, crypto continues to operate in a regulatory gray zone.

 

Last year's Genius Act provided some rules for stablecoins, which are cryptocurrencies designed to hold a fixed dollar peg similar to money-market funds.

 

But the legislation left some regulatory issues unresolved.

 

Enter the Senate's 616-page Clarity Act, which establishes a regulatory framework for digital assets. This would give the crypto industry more legitimacy and legal certainty, which is why the crypto boys support it.

 

The bill lays out rules for regulators to determine if a cryptocurrency is more like an investment contract (subject to SEC oversight) or a commodity (the Commodity Futures Trading Commission).

 

Cryptocurrencies sold to raise money for an enterprise would generally be treated as securities.

 

This would appear to include the Trump family's WLFI token.

 

Bitcoin and other digital tokens that aren't controlled by a person or company would generally be regulated as commodities.

 

The bill would also establish clear market structure rules that provide regulatory certainty for investors and banks so they don't have to worry about being whipsawed by the whims of a future administration.

 

Americans who aren't crypto investors could also benefit from the bill since it would provide a legal framework for banks to issue, trade and settle payments for tokenized securities -- for example, stocks and bonds with blockchain records. This technology would remove friction in the financial system and lower costs. All of this is worth supporting.

 

The problem is the bill also includes regulatory loopholes that could cause problems in the financial system. One provision would undermine the Genius Act's prohibition on stablecoin issuers paying interest by letting crypto exchanges offer "rewards" for what are essentially banking services.

 

Under the Genius Act, stablecoin issuers cannot pay interest on holdings. Congress was concerned that this would let stablecoins compete with banks for deposits without having to abide by the same capital and other regulations. If banks lose deposits to higher-interest bearing stablecoins, banks would have less capacity to make loans.

 

This is a particular risk for small banks that use interest payments to attract deposits. Big banks don't have to pay as much in interest since they benefit from their too-big-to-fail imprimatur. The Clarity Act would bless a workaround to the Genius Act by letting issuers arrange deals with crypto exchanges to pay "rewards" to customers that hold stablecoins.

 

These rewards could include lower-rate margin loans, trading credits, rebates on deposits or cash bonuses. Stablecoin issuers make money from assets they hold to back the token -- namely, Treasury bills. The more stablecoins that people buy and hold, the more money that issuers have to invest. Even if yields on Treasurys are relatively small, stablecoin issuers such as Tether Limited and Circle make money on volume.

 

That's why they want to encourage more people to buy and hold their stablecoins. Letting exchanges provide pecuniary incentives to stablecoin users could draw deposits out of small banks and thus reduce lending to small businesses.

 

The bill would also exempt so-called decentralized crypto networks from anti-money laundering and know-your-customer rules. These networks operate like eBay with users transacting directly and the operator taking a cut of transactions. Criminals could exploit this exemption to route illicit payments through these networks.

 

Many decentralized networks would also be exempt from SEC and CFTC regulation, which could spur trading of tokenized securities (including stocks) to migrate to these shadow markets with few or no investor protections. Such invitations for regulatory evasion can be fixed with tighter language, but the crypto lobby is pressing Republicans to pass the bill as is.

 

---

 

The House last year passed a version of the Clarity Act, and President Trump wants Congress to put a bill on his desk to reward his friends and donors in the industry. Democrats are demanding stricter restrictions on federal officials issuing and promoting cryptocurrencies while in office. Fair enough. Mr. Trump's crypto dealings are an embarrassment.

 

But they also underscore the need to establish a safe and sound regime for digital assets to protect investors.” [1]

 

1. Clarity for Crypto, Sort Of. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 Aug 2026: A14.

Ar žinote, kas moka, jei jūsų dirbtinio intelekto agentas tampa nesąžiningas?

 

Lietuvoje visi nesąžiningi. Mes negalime išsirinkti nė vieno premjero ar Prezidento, kad nebūtų vagis. 

 

„1979 m. IBM mokymo vadove buvo įspėjama, kad kadangi kompiuteris niekada negali būti laikomas atsakingu, jis niekada negali būti atsakingas už vadovybės sprendimus. Po keturiasdešimt septynerių metų matome, kaip dirbtinis intelektas priima tokius sprendimus, per mažai apgalvodamas žmones, kuriems greičiausiai teks susitaikyti su finansinėmis pasekmėmis, jei modelis elgsis netinkamai. Pastarųjų poros savaičių įvykiai parodė, kokia didelė rizika tai kelia.

 

Liepos 21 d. „OpenAI“ atskleidė, kad du jos modeliai pabėgo iš uždaros testavimo aplinkos, pasiekė atvirą internetą ir įsilaužė į kitos įmonės gamybos sistemas. „OpenAI“ modelių kibernetinės galimybės buvo vertinamos izoliuotoje smėlio dėžėje. Atrodo, kad modeliai ieškojo būdo sukčiauti teste ir jį rado. Be instrukcijų modeliai paliko konteinerį, panaudojo pavogtus prisijungimo duomenis, atrado anksčiau nežinomą pažeidžiamumą ir pateko į dirbtinio intelekto bendruomenės platformos „Hugging Face“ serverius. Liepos 16 d. „Hugging Face“ paskelbė, kad aptiko ir sustabdė įsilaužimą bei pranešė apie jį teisėsaugai – penkios dienos anksčiau, nei „OpenAI“ paskelbė, kad susiejo šią veiklą su savo vidiniais testais. „OpenAI“ šį epizodą pavadino precedento neturinčiu. Clementas „Hugging Face“ generalinis direktorius Delangue'as teigė manantis, kad nebuvo jokių piktavališkų ketinimų.

 

2019 m. teigiau, kad viena iš dirbtinio intelekto problemų yra ta, kad jo išlaidos teks tiems, kurie labiausiai nutolę nuo sprendimo jį diegti. Nors šiuo atveju modelių diegėjas ir kūrėjas buvo viena įmonė, kitą kartą, kai modelis pasielgs netinkamai, taip greičiausiai nebus. Kita institucija, atsidursianti tokioje padėtyje, greičiausiai bus įmonė, kuri nedalyvavo kuriant dirbtinio intelekto agentą – tarkime, bankas, naudojantis licencijuotą modelį, kurį trečioji šalis integravo į savo sistemas, infrastruktūroje, kurios pats bankas nekontroliuoja. „Cloud Security Alliance“ vasario mėnesį nustatė, kad 84 % apklaustų organizacijų abejojo, ar jos galėtų išlaikyti savo dirbtinio intelekto agentų elgesio ar prieigos kontrolės atitikties auditą. Tik maždaug 1 iš 5 tvarko realiuoju laiku vykdomų agentų inventorizaciją.

 

Teisiškai „agentas veikė savarankiškai“ nėra pakankama gynyba. 2025 m. spalį Kalifornijos gubernatorius Gavinas Newsomas pasirašė įstatymą AB 316, draudžiantį bet kuriam atsakovui, kuris kūrė, modifikavo ar naudojo dirbtinio intelekto sistemą. teigti, kad DI savarankiškai padarė žalą. Europos Sąjungos 2024 m. atliktos Produktų atsakomybės direktyvos pataisos pasiekia panašią sritį kitu keliu: jos įtraukia programinę įrangą ir DI sistemas į griežtos produktų atsakomybės sritį ir bet kurį subjektą, kuris iš esmės modifikuoja sistemą arba suteikia jai savo pavadinimą, laiko to produkto gamintoju. Teisinis atsakomybė neišnyksta, nes veiksmui nevadovavo joks žmogus. Tačiau iš šios besivystančios reguliavimo schemos neaišku, kur tenka finansinės išlaidos.

 

 

Tuo pačiu metu nyksta finansinis saugumo tinklas įmonėms, diegiančioms DI. Vienuolika dienų prieš „OpenAI“ atskleidimą, žiniasklaidos priemonė „Insurer“ paskelbė, kad „Verisk“ draudimo paslaugų biuras patvirtino, jog svarsto agentinio DI draudimo išimtis. „Verisk“ jau pateikė generatyvinės DI išimties prašymą, įsigaliojantį bendrosios atsakomybės atnaujinimui nuo sausio 1 d., kurį perėmė draudikai visoje rinkoje. Vežėjai, įskaitant „Chubb“, „Travelers“ ir „W.R. Berkley“, pateikė prašymus priimti „Verisk“ formą arba generatyvinę DI išimtį nuosavybės teise. Įstatymai priskiria nuostolius tuo pačiu metu, kai rinka save nuo to atitraukia. Atsakomybė reali, ji auga ir niekam nerūpi.

 

Pagalvokite, kas liko „OpenAI“ bylos auka. „Hugging Face“ neturėjo jokių sutartinių santykių su „OpenAI“, todėl turėjo mažai įtakos. Dirbtinio intelekto bendrovė neįsipareigojo laikytis „Hugging Face“ siūlomos priemonės: kad „OpenAI“ paskelbtų visą nesąžiningų agentų veiksmų žurnalą ir skirtų 100 mln. dolerių skaičiavimo platformos bendruomenei kibernetinei apsaugai kurti.

 

Visa tai nėra įstatymų kritika. Jie atsakė į klausimą, į kurį buvo parašyti: kas atsakingas? Jie neįkainoja rizikos ir nenurodo, kas nuo jos pasilieka nuo atsakomybės. Ši spraga užpildoma sutartimis ir draudimu, o ne naujais teisės aktais.

 

Taigi, sprendimas nėra naujas atsakomybės režimas. Jau galioja esamas. Sprendimas yra tas, kad įmonės paskirstytų galimus nuostolius, kol tai padarys ieškinys. Tam pakaktų keturių žingsnių.

 

Pirma, dirbtinio intelekto diegimo sutartyse turi būti nurodyta, kas yra atsakingas už dirbtinio intelekto agentų sprendimus. Kiekvienam agentui reikia asmens, kuris yra atsakingas už jo veiksmus, ir kuris būtų identifikuotas prieš diegimą. o ne po incidento.

 

Antra, draudikai ir bendrovės turi aiškiai paskirstyti finansinę apsaugą. Tyli prielaida, kad kita šalis sumokės dirbtinio intelekto gedimo atveju, yra blogiausias rezultatas tiek draudikams, tiek draudėjams: draudikas nieko negarantuoja krizės atveju, dėl kurios jis vis dar gali būti priverstas mokėti, o draudėjas spragą sužino tik bylinėjimosi metu. Nei vienas iš jų nėra atidėjęs pinigų, todėl licencijos turėtojas prisiima potencialiai paralyžiuojančius nuostolius, o draudikas prisiima kovą dėl draudimo, po to kylantį rezervų stiprinimą ir klientus, kurie išeina, kai tik pasklinda žinia, kad polisas neatsakė.

 

Trečia, į dirbtinio intelekto diegimo ir tiekėjų sutartis turi būti įtrauktos audito teisės. Institucija, kuri negali atkurti savo agento veiksmų, negali apsiginti, kaip ir jos draudikas.

 

Galiausiai, izoliaciją turi išbandyti diegėjas, o ne daryti prielaidą, kad ji bus atlikta remiantis kūrėjo žodžiu. „OpenAI“ bandomąją aplinką sukūrė žmonės, kurie į tai žiūri rimtai, ir ji buvo išbandyta. Vis tiek nepavyko. Štai esmė: izoliacija negali būti tobula, todėl diegėjui reikia ir savo ribų testo, ir aprėpties tai dienai, kai riba nebegalioja.

 

Reguliavimo institucijos „Apkabinančio veido“ epizodą interpretuos kaip saugumo istoriją. Tai balanso istorija. Nesant daug aiškesnės aprėpties ir sutartinės atsakomybės paskirstymo nei dabar, pirmoji institucija, sužinojusi, kad jos agentas veikė viršydamas savo įgaliojimus, ras jai jau priskirtą nuostolį, neįkainotą ir be išlygų, o tą pačią savaitę bus atsisakyta aprėpties.

 

Nuostoliai tuo nesibaigs. Jie atiteks banko, kuris juos įsisavina, akcininkams, pensininkams, kurių fonduose laikomos tos akcijos, ir klientams, kurių duomenis agentas pasiekė išeidamas.

 

Be atvirų finansinės atsakomybės deklaracijų, agentai vis tiek bus garantuojami – tik žmonių, kurių niekada nebuvo klausiama.

 

---

 

Ponas Segramas yra Niujorko universiteto Sterno verslo mokyklos finansų docentas.“ [1]

 

1. Do You Know Who Pays if Your AI Agent Goes Rogue? Haran Segram.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 Aug 2026: A15.  

Do You Know Who Pays if Your AI Agent Goes Rogue?

“An IBM training manual from 1979 warned that because a computer can never be held accountable, it must never be responsible for a management decision. Forty-seven years later, we see artificial intelligence making such decisions with too little thought from the humans who will likely have to accept the financial fallout if the model misbehaves. Events in the past couple of weeks brought into focus how great a risk that poses.

 

On July 21, OpenAI disclosed that two of its models had escaped a sealed testing environment, reached the open internet and broken into another company's production systems. The OpenAI models were being evaluated on their cyber capabilities in an isolated sandbox. The models seem to have been looking for a way to cheat the test and found one. Without instruction, the models left the container, used stolen credentials, discovered a previously unknown vulnerability, and entered the servers of AI community platform Hugging Face. Hugging Face on July 16 announced that it had detected and contained the intrusion and reported it to law enforcement -- five days before OpenAI announced it had connected the activity to its own internal testing. OpenAI called the episode unprecedented. Clement Delangue, Hugging Face's chief executive, said he believed there was no malicious intent.

 

I argued in 2019 that one issue with AI is that its costs would settle on those furthest from the decision to deploy it. Though in this instance the models' deployer and developer were one company, that's unlikely to be the case the next time a model acts up. The next institution in this position will probably be a company that had no hand in developing the AI agent -- a bank, say, running a licensed model that a third party integrated into its systems, on infrastructure the bank itself doesn't control. The Cloud Security Alliance found in February that 84% of organizations surveyed doubted they could pass a compliance audit of their AI agents' behavior or access controls. Only about 1 in 5 maintains a real-time inventory of the agents it is running.

 

Legally, "the agent acted on its own" isn't a sufficient defense. In October 2025, California Gov. Gavin Newsom signed into law AB 316, barring any defendant who developed, modified or used an AI system from asserting that the AI autonomously caused the harm. The European Union's 2024 revisions of its Product Liability Directive get to a related place by a different route: They bring software and AI systems inside strict product liability and treat any entity that substantially modifies a system, or puts its own name on it, as that product's manufacturer. Legal exposure doesn't evaporate because no human directed the act. But where the financial cost falls isn't clear from this developing regulatory scheme.

 

At the same time, the financial safety net for companies deploying AI is disappearing. Eleven days before OpenAI's disclosure, the Insurer media outlet published that Verisk's Insurance Services Office confirmed it was weighing coverage exclusions for agentic AI. Verisk had already filed a generative-AI exclusion effective for general liability renewals as of Jan. 1, which insurers across the market have taken up. Carriers, including Chubb, Travelers and W.R. Berkley, have filed to adopt Verisk's form or a generative-AI exclusion in proprietary language. Statutory law is assigning the loss at the same moment the market is writing itself out of it. The liability is real, it is growing, and it sits on nobody's books.

 

Consider what the victim in the OpenAI case was left with. Hugging Face had no contractual relationship with OpenAI and therefore little leverage. The AI company hasn't committed to Hugging Face's proposed remedy: that OpenAI release a full log of the rogue agents' actions and commit $100 million of compute for the platform's community to build cyber defenses.

 

None of this is a criticism of the statutes. They answered the question they were written to answer: Who is liable? What they don't do is price the exposure or say who reserves against it. That gap closes through contracts and coverage, not through more legislation.

 

So the fix isn't a new liability regime. An existing one already applies. The solution is for companies to allocate potential loss before a lawsuit does it for them. Four steps would do it.

 

First, contracts to deploy AI need to name who has custody of AI agents' decisions. Every agent needs a person of record who owns its actions, identified before deployment and not after an incident.

 

Second, insurers and companies must clearly assign financial coverage. Each side silently assuming the other will pay in the event of an AI foul-up is the worst outcome for insurers and policyholders alike: The insurer reserves nothing against a crisis it may still be litigated into paying for, and the policyholder discovers the gap only in litigation. Neither has set aside a pot of money, so the policyholder absorbs a potentially crippling loss and the insurer absorbs the coverage fight, the reserve strengthening that follows and the clients who leave once word gets round that the policy didn't answer.

 

Third, audit rights must be built into AI deployment and vendor contracts. An institution that cannot reconstruct what its agent did cannot defend itself, and neither can its insurer.

 

Finally, containment must be tested by the deployer, not assumed on the developer's word. OpenAI's sandbox was built by people who take this seriously, and it had been tested. It failed anyway. That is the point: Containment cannot be made perfect, which is why a deployer needs both its own test of the boundary and coverage for the day the boundary doesn't hold.

 

Regulators will read the Hugging Face episode as a safety story. It is a balance sheet story. Absent much clearer coverage and contractual responsibility assignments than are currently in place, the first institution to learn that its agent acted outside its authority will find the loss already assigned to it, unpriced and unreserved, with a coverage denial arriving in the same week.

 

The loss won't stop there. It passes to the shareholders of the bank that absorbs it, to the pensioners whose funds hold those shares and to the customers whose data the agent reached on its way out.

 

Without overt declarations of financial responsibility, agents will still be underwritten -- only by people who were never asked.

 

---

 

Mr. Segram is an adjunct assistant professor of finance at the New York University Stern School of Business.” [1]

 

1. Do You Know Who Pays if Your AI Agent Goes Rogue? Haran Segram.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 Aug 2026: A15.  

Socialistai lapkritį gali pasirodyti stebėtinai stiprūs

„Kai Bernie Sandersas 1991 m. atėjo į Kongresą, demokratai nenorėjo su juo dalyvauti frakcijoje. Atsižvelgiant į prastą socializmo istoriją JAV, kas galėtų juos dėl to kaltinti? XX amžiaus pirmoje pusėje, savo klestėjimo laikais, Amerikos socialistų partija penkis kartus nominavo prezidentu leiboristų lyderį Eugene'ą Debsą, ir jis niekada nelaimėjo nė vienos valstijos rinkimų.

 

Ronaldas Reaganas buvo išrinktas 1980 m. ir perrinktas triuškinančia persvara 1984 m., remdamasis platforma, kuri žadėjo apriboti gerovės valstybės plėtrą ir apriboti vyriausybės kišimąsi į laisvąją rinką. Ponas Sandersas, kuris kandidatavo kaip nepriklausomas kandidatas, buvo tik trečiasis socialistas, kada nors išrinktas į Atstovų rūmus, o ankstesnis kandidatas paliko pareigas 1929 m.

 

Visai neseniai ponas Sandersas pritraukė dideles minias žmonių į savo mitingus ir yra laikomas savotišku demokratų partijos lyderiu. Amerikos demokratų socialistų, didžiausios socialistinės politinės organizacijos šalyje, remiami kandidatai pasiekė pergalių valstijų ir vietos valdžios rinkimuose. Kolorado, Džordžijos, Kentukio ir Niujorko valstijos, taip pat yra balsavimo biuletenių Mičigane, Misūryje ir Viskonsine. Dvi populiariausios ir įtakingiausios Demokratų partijos figūros, Niujorko Atstovų Rūmų narė Alexandria Ocasio-Cortez ir meras Zohranas Mamdani, yra DSA nariai, ir niekas nenustebs, jei ponia Ocasio-Cortez kandidatuos į prezidentus 2028 m.

 

Socializmo plitimas taip pat matomas apklausose, kurios rodo, kad labiausiai kairėje esantys žmonės dažniausiai yra jaunesni.

 

Praėjusiais metais paskelbta Cato instituto apklausa parodė, kad 62 % suaugusiųjų iki 30 metų laikosi „palankios“ nuomonės apie socializmą.

 

Ši tendencija taip pat neapsiriboja demokratais. Apklausų bendrovė „Echelon“ praėjusį mėnesį pranešė, kad nors „vyresni demokratai yra susiskaldę dėl“ socializmo ir „jaunesni demokratai yra labai pritariantys“, „taip pat verta paminėti, kad socialdemokratija ir socializmas sukelia mažiau tvirtų nepalankių nuomonių tarp jaunesnių respublikonų, palyginti su jų vyresniais bendrapartiečiais“.

 

Jauni žmonės iš esmės yra mažiau patyrę ir iš prigimties labiau idealistiniai. Todėl politinės sistemos, siekiančios sukurti lygias galimybes centrinio planavimo ir vyriausybės perskirstymo būdu, patrauklumas turi tam tikrą logiką. Istoriškai socializmo patrauklumas ypač pastebimas tarp labiau išsilavinusių ir turtingesnių jaunų žmonių.

 

Kai Karlas Marksas ir Friedrichas Engelsas 1848 m. išleido „Komunistų manifestą“, Marksui buvo 29-eri, o Engelsas – dvejais metais jaunesnis. Markso tėvas buvo sėkmingas teisininkas. Šeima valdė vynuogynus ir nuomojamus objektus, samdė daug tarnų. Marksas studijavo Bonos universitete, kur daugiau laiko praleisdavo gerdamas nei mokydamasis. Po metų tėvas perkėlė jį į Berlyno universitetą, kur jis toliau kaupė skolas, kad šeima galėtų jas sumokėti, ir, anot vieno biografo, „tapo bohemišku studentu, kuris universitetą laikė tik savo stovyklaviete“.

 

Engelsas buvo kilęs iš dar turtingesnės šeimos. Jo tėvas buvo tekstilės fabrikų Vokietijoje ir Anglijoje bendrasavininkis. Visą dvidešimtmetį abu vyrai gyveno iš pašalpų ir palikimo iš savo šeimų. Sulaukęs 30-ies, Engelsas pagaliau įsidarbino vienoje iš savo tėvo įmonių, kur skundėsi, kad „dabar turiu būti biure, ne vėliau kaip 10 val. ryto“. Galiausiai jis uždirbo pakankamai pinigų, kad galėtų išeiti į pensiją, sulaukęs 50 metų ir išlaikyti save bei Marksą visą likusį gyvenimą.

 

„Komunistų manifestas, kurį parašė du protingi ir iškalbingi jauni vyrai, neprisiimantys atsakomybės net už savo pragyvenimą – jau nekalbant apie savo vizijos socialines pasekmes – turėjo ypatingą patrauklumą iš eilės einančioms tokių pačių žmonių kartoms“, – rašė ekonomistas Thomas Sowell. „Privilegijų palikuonys dominavo marksistinių judėjimų vadovybėje nuo Markso ir Engelso laikų iki Lenino, Mao, Castro, Ho Ši Mino ir jų mažesnių kolegų visame pasaulyje ir per visą istoriją.“

 

Viena problema, su kuria susiduria respublikonai šių metų vidurio kadencijos rinkimuose, yra ta, kad socialistinė etiketė prarado savo aštrumą. Rinkėjai gali būti mažiau linkę sieti centrinį planavimą su prarasta laisve nei su Skandinavija aštuntajame dešimtmetyje, nors tokios šalys kaip Švedija jau daugiau nei 30 metų privatizuoja pagrindines pramonės šakas ir mažina socialines išmokas.

 

Kitas iššūkis respublikonų populistams – ryškūs politiniai kontrastai su progresyviais kairiaisiais. Trumpo administracija remia prekybos protekcionizmas ir kainų kontrolė farmacijos produktams, o federalinė vyriausybė įsigijo reikšmingą akcijų paketą didelėse JAV įmonėse. Būtent tokio tipo kišimąsi į rinką kadaise pasmerkė respublikonai, o demokratiniai socialistai jam nuoširdžiai pritarė. Pirmadienį ponas Trumpas žurnalistams sakė, kad JAV naftos bendrovės „uždirba per daug pinigų“. Jis išgirdo šiuos žodžius tiesiai iš Bernie lūpų.“ [1]

 

1. Upward Mobility: Socialists May Prove Surprisingly Strong in November. Riley, Jason L.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 Aug 2026: A15

Socialists May Prove Surprisingly Strong in November

“When Bernie Sanders entered Congress in 1991, Democrats balked at caucusing with him. Given socialism's poor record in the U.S., who could blame them? During its heyday in the first part of the 20th century, the Socialist Party of America nominated labor leader Eugene Debs for president five times, and he never won a state.

 

Ronald Reagan had been elected in 1980 and re-elected by a landslide in 1984 on a platform that promised to restrain expansion of the welfare state and restrict government interference with the free market. Mr. Sanders, who ran as an independent, was only the third socialist ever elected to the House, and the one preceding him had left office in 1929.

 

More recently, Mr. Sanders has drawn sizable crowds to his rallies and is viewed as something of a kingmaker in the Democratic Party. Candidates backed by the Democratic Socialists of America, the largest socialist political organization in the country, have notched state and local victories in Colorado, Georgia, Kentucky and New York and are on the ballot in Michigan, Missouri and Wisconsin. Two of the most popular and influential figures in the Democratic Party, New York Rep. Alexandria Ocasio-Cortez and Mayor Zohran Mamdani, are members of the DSA, and no one will be surprised if Ms. Ocasio-Cortez runs for president in 2028.

 

The mainstreaming of socialism also appears in polling, which shows that people furthest to the left tend to be younger.

 

A Cato Institute survey published last year found that 62% of adults under 30 hold a "favorable" view of socialism.

 

Nor is the trend limited to Democrats. The polling firm Echelon reported last month that, while "older Democrats are split on" socialism and "younger Democrats are very much in favor," it's "also worth noting that social democracy and socialism elicit less steadfast unfavorable views among younger Republicans compared to their older fellow partisans."

 

Young people are by definition less experienced and by nature more idealistic. Hence the appeal of a political system that seeks to manufacture equal outcomes through central planning and government redistribution has a certain logic. Historically, socialism's appeal has been especially notable among more educated and more affluent young people.

 

When Karl Marx and Friedrich Engels published "The Communist Manifesto" in 1848, Marx was 29 and Engels two years his junior. Marx's father was a successful lawyer. The family owned vineyards and rental properties and employed multiple servants. Marx attended the University of Bonn, where he spent more time drinking than studying. After a year, his father transferred him to the University of Berlin, where he continued to rack up debts for his family to pay off and, according to one biographer, "became a bohemian student who merely regarded the university as his camping ground."

 

Engels came from an even wealthier family. His father was part-owner of textile factories in Germany and England. Throughout their 20s, both men lived off allowances and inheritances from their families. At 30, Engels finally took a job at one of his father's companies, where he complained that "I've now got to be at the office no later than 10 in the morning." He eventually made enough money to retire at 50 and support himself and Marx for the rest of their lives.

 

"The Communist Manifesto, written by two bright and articulate young men without responsibility even for their own livelihoods -- much less for the social consequences of their vision -- has had a special appeal for successive generations of the same kinds of people," wrote the economist Thomas Sowell. "The offspring of privilege have dominated the leadership of Marxist movements from the days of Marx and Engels through Lenin, Mao, Castro, Ho Chi Minh, and their lesser counterparts around the world and down through history."

 

One problem Republicans face in this year's midterm elections is that the socialist label has lost its sting. Voters may be less likely to associate central planning with lost freedom than with Scandinavia in the 1970s, even though countries like Sweden have been privatizing key industries and reducing welfare benefits for more than 30 years.

 

Another challenge for GOP populists is drawing sharp policy contrasts with the progressive left. The Trump administration supports trade protectionism and price controls on pharmaceuticals, and the federal government has taken significant ownership stakes in major U.S. companies. This is precisely the type of market interference that Republicans once denounced and democratic socialists wholeheartedly embrace. On Monday, Mr. Trump told reporters that U.S. oil companies are "making too much money." He took the words right out of Bernie's mouth.” [1]

 

1. Upward Mobility: Socialists May Prove Surprisingly Strong in November. Riley, Jason L.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 Aug 2026: A15

„OpenAI“ neigia vogusi paslaptis

"„OpenAI“ griežtai atkirto „Apple“ kaltinimams dėl komercinių paslapčių vagystės, teigdama, kad „iPhone“ gamintojas aplaidžiai saugojo failus po to, kai darbuotojai išėjo, ir neigė, kad iš „Apple“ pasamdyti darbuotojai buvo įsivėlę į tokią vagystę.

 

Išsamiausiuose iki šiol komentaruose apie bylinėjimąsi startuolis pirmadienio vakarą tinklaraščio įraše teigė, kad „Apple“ neteisingai pateikė bendrovių diskusijas, vykusias prieš pateikiant ieškinį liepos mėnesį.

 

„Apple“ yra viena didžiausių visų laikų bendrovių, pelniusi reputaciją dėl to, kad jai rūpi smulkiausios detalės.“ „Šis nerūpestingas, agresyvus ir keistai asmeniškas ieškinys, deja, neatitinka šios reputacijos“, – tinklaraščio įraše teigė „OpenAI“, pridurdama, kad bendrovė turi „dažną problemą“ – neužrakina failų, kai darbuotojai išeina.

 

Įrašas buvo paskelbtas netrukus po to, kai „Apple“ oficialiai paprašė federalinio teisėjo preliminaraus teismo įsakymo, kad „OpenAI“ nebegalėtų kurti įrenginių, kurie, jos teigimu, yra pagrįsti „Apple“ komercinėmis paslaptimis. „Apple“ taip pat paprašė pagreitinto bylos nagrinėjimo grafiko ir teismo dokumentuose teigė, kad beveik dešimtis kitų buvusių darbuotojų galėjo būti susiję su tariama vagyste.

 

„Apple“ ieškinyje teigiama, kad trys buvę darbuotojai, kurie išėjo dirbti, kad prisijungtų prie „OpenAI“, pavogė komercines paslaptis, įskaitant „OpenAI“ vyriausiąjį techninės įrangos vadovą Tangą Taną, kuris anksčiau buvo vienas iš aukščiausių „Apple“ techninės įrangos vadovų.

 

Ieškinyje, pateiktame Kalifornijos šiauriniame apygardos teisme, taip pat teigiama, kad buvęs „Apple“ darbuotojas Chang Liu, kuris sausio mėnesį išėjo dirbti, kad prisijungtų prie „OpenAI“, pasiliko savo „Apple“ kompiuterį ir atsisiuntė konfidencialius failus bei susitarė, kad buvęs kolega pasidalytų informacija apie konfidencialius „Apple“ projektus. Tas asmuo prisijungė prie „OpenAI“ balandžio mėnesį.

 

„„OpenAI“ techninės įrangos verslas dabar remiasi ant netvirčiausių iš pamatų“, – teigiama „Apple“ skunde, kaltinant dirbtinio intelekto laboratoriją „vagysčių modeliu“.

 

Savo tinklaraščio įraše „OpenAI“ įkėlė ekrano kopijas su pranešimais, kuriuose matyti, kaip dabartiniai „Apple“ darbuotojai ir toliau užduoda Liu klausimus apie darbą „Apple“ po to, kai jis išėjo. Vienu atveju darbuotojas, ieškantis informacijos apie produkto siuntimą, parašė: „Žinoma, galėčiau paklausti kelių žmonių, bet jūs esate geriausias.“ Net jei čia nebedirbate.“

 

„OpenAI“ tinklaraščio įraše teigė, kad būtų bendradarbiavusi su „Apple“, kad išspręstų savo problemas, tačiau teigė, kad bendrovė tuo metu nekėlė konkrečių kaltinimų ir nesikreipė į „OpenAI“ mėnesius po pirmojo kreipimosi.

 

„Apple“ pirmadienį pateiktame ieškinyje teigė, kad „OpenAI“ neatsakė į žinutes savo generaliniam teisininkui ar į laišką, kuriame buvo išreikštas susirūpinimas dėl komercinių paslapčių nutekėjimo ir prašoma aptarti teisių gynimo priemones.

 

„Apple“ savo ieškinyje teigė, kad Tanas klausinėjo apie vis dar „Apple“ dirbančius kandidatus dėl informacijos apie jos projektus ir kad „OpenAI“ mokė buvusius „Apple“ darbuotojus, kaip išvengti saugumo procedūrų. Ji taip pat teigė, kad „OpenAI“ klausinėjo savo partnerių ir tiekėjų apie patentuotą „Apple“ metalo apdailos techniką ir įrenginių komponentus.

 

„OpenAI“ tinklaraščio įraše teigė, kad Tanas visada sakydavo savo komandai, kad jie „nenori ir neturi naudoti“ konfidencialios informacijos iš kitų įmonių.

 

Liu ir Tanas neatsakė į prašymus pateikti komentarą.

 

Pirmadienį pateiktame ieškinyje „Apple“ teigė, kad jos tyrimas „atskleidė informacijos, kuri kelia rimtą susirūpinimą dėl kitų buvusių „Apple“ darbuotojų“, įskaitant vieną, kuris padarė konfidencialių „Apple“ ekrano kopijas. dokumentus prieš „OpenAI“ interviu.

 

Bendrovė taip pat teigė, kad iš buvusių „OpenAI“ darbuotojų, kurie susisiekė aptarti „Apple“ išduotų darbo įrenginių grąžinimą po to, kai bendrovė pateikė ieškinį.

 

Užuot pasisavinusi kitų bendrovių komercines paslaptis, „OpenAI“ savo tinklaraštyje teigė: „Mus daug labiau domina novatoriškų produktų ir technologijų, kurios plečia ribas, kūrimas.“

 

Praėjusiais metais „OpenAI“ įsigijo startuolį, kurį kartu įkūrė buvęs „Apple“ dizaino guru Jony Ive, o Ive ir bendrovės vadovai, įskaitant generalinį direktorių Samą Altmaną, aptarė planus gaminti dirbtinio intelekto įrenginių šeimą. Altmanas aptarė planus pristatyti net 100 milijonų dirbtinio intelekto „kompanionų“. Tikimasi, kad pirmasis vartotojams skirtas įrenginys bus be ekrano ir neįkyrus.

 

Abiejų bendrovių santykiai pablogėjo nuo tada, kai jos 2024 m. užmezgė ankstyvą partnerystę, kuri leido „OpenAI“ „ChatGPT“ prisijungti prie „Apple“ balso asistento „Siri“.

 

Nuo to laiko „Apple“ sudarė platų susitarimą su „Google“ ir panaudojo bendrovės „Gemini“ modelį, kad padėtų kurti daugelį naujų dirbtinio intelekto funkcijų, įskaitant atnaujintą „Siri“. „OpenAI“ svarstė galimybę išsiųsti Pranešimas apie sutarties pažeidimą bendrovei „Apple“ dėl „ChatGPT“ nereklamavimo „Siri“ viduje. „The Wall Street Journal“ patronuojanti bendrovė „News Corp“ yra sudariusi turinio sutartį su „OpenAI“. „News Corp“ taip pat yra sudariusi komercinę sutartį teikti naujienas per „Apple“ paslaugas.“ [1]

 

Ar manote, kad „OpenAI“ gali pavogti jūsų komercines paslaptis, kad mokytų „OpenAI“ modelius jūsų darbo projektuose? Gera mintis.

 

1. OpenAI Denies Stealing Secrets. Li, Tina.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 Aug 2026: B1.