Verslo naujienos: Dronų startuolis atliko svarbų vaidmenį Hormūze

„Tai buvo kelionė laivu, įrašyta į istorijos knygas, be jokių jūreivių.

 

Antradienį Karinis jūrų laivynas panaudojo gynybos bendrovės „Saronic“ nuotoliniu būdu valdomą droną, kad išgelbėtų netoli Hormūzo sąsiaurio numušto „Apache“ sraigtasparnio įgulą.

 

Karinis jūrų laivynas daugelį metų dirbo kurdamas bepilotį laivyną, nes dronai sparčiai tapo pagrindine karine technologija. Saronic kovo mėnesį prisijungė prie 59-osios darbo grupės – pirmojo operatyvinio Karinio jūrų laivyno dirbtinio intelekto ir dronų padalinio.

 

Antradienio operacija buvo vienas pirmųjų pajėgų gelbėjimo pajėgumų bandymų realiame kovos scenarijuje.

 

2022 m. generalinis direktorius Dino Mavrookas, daugiau nei dešimtmetį dirbęs Karinio jūrų laivyno elitiniame SEAL komandosų padalinyje, kartu su Robu Lehmanu, Vibhavu Altekaru ir Dougu Lambertu įkūrė „Saronic“.

 

Jie užsibrėžė tikslą kurti autonominius laivus, siekdami padidinti JAV laivų statybos pajėgumus ir „iš naujo apibrėžti jūrų pranašumą“ pasitelkdami autonomiją, sakė Mavrookas. Praėjusiais metais duotas podcast'o interviu.

 

2023 m. JAV laivų statyba sudarė mažiau nei 1 % pasaulio laivų, o Kinija – daugiau nei 50 %, remiantis Jungtinių Tautų duomenimis.

 

Praėjusį gruodį „Saronic“ sudarė 392 mln. dolerių vertės sutartį su Kariniu jūrų laivynu. Šių metų gegužę Karinis jūrų laivynas kartu su šešiomis kitomis įmonėmis pasirinko „Saronic“, kad ši pradėtų vidutinio dydžio nepilotuojamų paviršinių laivų programos bandymų jūroje etapą.

 

Antradienį gelbėjimui dislokuotas bepilotis laivas buvo „Saronic“ „Corsair“ – 24 pėdų ilgio laivas, kurio didžiausias greitis siekia daugiau nei 35 mazgus, o skrydžio nuotolis – daugiau nei 1000 jūrmylių. Kiti du pagrindiniai laivai yra 52 pėdų ilgio „Mirage“ ir 180 pėdų ilgio „Marauder“. Visi trys yra varomi dyzelinu.

 

„Saronic“ taip pat turi mažesnių laivų, kai kurie iš jų yra varomi dyzelinu. Visi jie yra visiškai moduliniai – tai reiškia, kad juos galima aprūpinti bet kokia reikalinga naudinga apkrova – ir jie gali automatiškai apdoroti duomenis, podcast'e sakė Mavrookas.

 

Vienas operatorius gali valdyti net šimtą laivų. valčių vienu metu.

 

Šiuo metu „Saronic“ vertė siekia 9,25 mlrd. JAV dolerių, o tarp žinomų investuotojų yra Joe Lonsdale'o „8VC“, „Caffeinated Capital“ ir „Andreessen Horowitz“. Neseniai vykusiame D serijos finansavimo etape ji pritraukė 1,75 mlrd. JAV dolerių.

 

Remiantis „S&P Global Market Intelligence“ duomenimis, 2025 m. gynybos technologijų rizikos kapitalo finansavimas smarkiai išaugo – nuo ​​2020 m. finansavimo etapo vertė patrigubėjo ir pasiekė 29 mlrd. JAV dolerių. Sandorių skaičius taip pat išaugo iki 629 2024 m., palyginti su 414 2020 m.

 

„Saronic“ savo pirmąjį prototipą pagamino per mažiau nei šešis mėnesius, modifikuodama 800 JAV dolerių vertės „Amazon“ plaustą su 30 000 JAV dolerių vertės kameromis, jutikliais ir baterijomis, interviu tinklalaidėje sakė Mavrookas.

 

Šiuo metu jos būstinėje Ostine, Teksase, ir gamyklose JAV, JK ir Australijoje dirba 1600 žmonių.

 

„Saronic“ turi pajėgumų pastatyti tūkstančius „Corsair“ ir „Mirage“ valčių. per metus savo 500 000 kvadratinių pėdų ploto Teksaso gamykloje. Neseniai ji suprojektavo ir per mažiau nei metus nuleido į vandenį savo pirmąjį „Marauder“ laivą, o jį gamins Luizianos laivų statykloje, į kurios plėtrą investavo 300 mln. dolerių.

 

Toliau ji ieško vietos „naujos kartos“ laivų statyklai, kurią vadins „Port Alpha“, kad galėtų statyti didesnius laivus ir toliau plėsti gamybą, teigė atstovė spaudai.

 

Šią savaitę bendrovė pateko į antraštes dėl to, kad išgelbėjo numuštus pilotus, tačiau jos didesnis tikslas – pirmiausia apsaugoti karius nuo pavojaus.

 

„Nebeturėtume siųsti žmonių, jei turime galimybę siųsti robotą“, – tinklalaidėje sakė Mavrookas. „Esame atsakingi už žmonių saugumą.“ [1]

 

Štai kodėl Mavrookas remia Indijos komercinių jūreivių žudymą – kad atlaisvintų darbo vietas savo robotams. Tai tikrai kofeino kupina.

 

1. Business News: Drone Startup Played Role in Hormuz. Li, Tina.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 June 2026: B3. 

Business News: Drone Startup Played Role in Hormuz

 

“It was a boat ride for the history books, with nary a sailor in sight.

 

On Tuesday, the Navy used a remotely piloted drone boat from defense company Saronic to rescue the crew of an Apache helicopter struck near the Strait of Hormuz.

 

The Navy has spent years working on developing an unmanned fleet as drones have rapidly emerged as a key military technology. Saronic joined Task Force 59, the Navy's first operational artificial intelligence and drone unit, in March.

 

Tuesday's operation represented one of the first tests of the force's rescue capabilities in a live combat scenario.

 

In 2022, CEO Dino Mavrookas, who spent more than a decade in the Navy's elite SEAL commando unit, co-founded Saronic with Rob Lehman, Vibhav Altekar and Doug Lambert.

They set out to develop autonomous vessels with the goal of growing U.S. shipbuilding

capacity and to "redefine maritime superiority" using autonomy, Mavrookas said in a podcast interview last year.

 

The U.S. in 2023 did less than 1% of the world's shipbuilding, while China accounted for more than 50%, according to the United Nations.

 

Last December, Saronic secured a $392 million contract with the Navy. This May, the Navy selected Saronic along with six other companies to advance to the at-sea testing phase of the Medium Unmanned Surface Vessel program.

 

The drone boat deployed for rescue on Tuesday was Saronic's Corsair, a 24-foot vessel with top speed of more than 35 knots and a range of over 1,000 nautical miles. Its two other main ships are the 52-foot Mirage and the 180-foot Marauder. All three are diesel-powered.

 

Saronic also has smaller boats, some of which are electric-powered. All are fully modular -- meaning they can be equipped with any payload necessary -- and they can process data autonomously, Mavrookas said in the podcast.

 

A single operator can control as many as a hundred boats at once.

 

Saronic is currently valued at $9.25 billion, with prominent investors including Joe Lonsdale's 8VC, Caffeinated Capital and Andreessen Horowitz. It raised $1.75 billion in a recent Series D funding round.

 

Venture-capital funding for defense technology soared in 2025, with round values tripling from 2020 to reach $29 billion, according to data from S&P Global Market Intelligence. The number of transactions also rose to 629 in 2024 from 414 in 2020.

 

Saronic built its first prototype in under six months by modifying an $800 Amazon raft with $30,000 worth of cameras, sensors and batteries, Mavrookas said in the podcast interview.

 

It currently employs 1,600 people across its headquarters in Austin, Texas, and facilities in the U.S., U.K. and Australia.

 

Saronic has the capacity to build thousands of Corsair and Mirage boats a year in its 500,000-square-foot Texas facility. It recently designed and launched its first Marauder vessel in under a year and will produce it in a Louisiana shipyard, in which it has invested $300 million to expand.

 

Next, it is seeking a site for a "next-generation" shipyard it will call "Port Alpha" to build larger vessels and further scale production, according to a spokeswoman.

 

The company made headlines this week for plucking downed pilots out of peril, but its larger goal is to keep servicemembers out of harm's way in the first place.

 

"No longer should we send people if we have the opportunity to send a robot," Mavrookas said in the podcast. "We have a responsibility to keep people safe."” [1]

 

This why Mavrookas supports killing Indian commercial sailors – to free up working places for his robots. That’s really caffeinated.

 

1. Business News: Drone Startup Played Role in Hormuz. Li, Tina.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 June 2026: B3. 

Technologijų gigantai remia Vokietijos robotikos įmonę „NEURA Robotics“

Ką parduoda Vokietijos „Neura Robotics“ ir kokiomis kainomis?

Vokietijos „NEURA Robotics“ parduoda įvairius dirbtiniu intelektu varomus „kognityvinius“ robotus, įskaitant pramonines robotines rankas (kobotus), autonominius mobiliuosius robotus (AMR) ir daugiafunkcinius humanoidus robotus. Kainos svyruoja nuo 9 999 EUR už kompaktiškus namų ūkių padėjėjus iki 98 000 EUR už sunkiasvorius pramoninius modelius.

 

Pagrindinės jų produktų linijos apima:

Humanoidus ir aptarnavimo robotus

• 4NE1 (3.5 kartos): pilno dydžio „Porsche“ sukurtas humanoidas robotas, galintis pakelti iki 100 kg. Jis skirtas sunkiam pramoniniam naudojimui ir jo kaina automobilių parkui siekia 98 000 EUR, o automobilių parkui – vos 60 000 EUR.

• 4NE1 Mini: sumažintas humanoidas namams, švietimui ir tyrimams. Kaina – 19 999 EUR.

• MiPA: išmanusis robotinis asistentas, skirtas aptarnavimui prie stalų, ligoninių aplinkai ir pagyvenusių žmonių priežiūrai. Jį galima užsisakyti iš anksto, rezervavimo kaina – 9 999 €.

 

 

Pramoninės robotinės rankos (kobotai)

• MAiRA serija: pažangios kognityvinės robotinės rankos, galinčios matyti, girdėti ir liesti. Kainos paprastai svyruoja nuo 37 500 iki 41 500 €, priklausomai nuo aprėpties ir keliamosios galios.

• LARA serija: ekonomiškų, bendradarbiaujančių robotinių rankų linija. Kainos prasideda nuo maždaug 16 500 € (pvz., LARA 3) ir gali siekti iki 26 900 € (pvz., LARA 15), priklausomai nuo modelio.

 

 

Autonominiai mobilūs robotai (AMR)

• MAV serija: sunkūs, vežimėlio formos mobilūs robotai, skirti prekėms transportuoti sandėliuose ir pramonės įmonėse. Tokių modelių kaip MAV-1500 kaina yra apie 44 900 €.

 

 

Pastaba: nurodytos kainos atspindi bazinius modelius ir gali keistis. Paprastai į jas neįskaičiuotas taikomas PVM.

 

 

„Vokietijos „Neura Robotics“ pranešė, kad gavo iki 1,4 mlrd. JAV dolerių finansavimą fizinės dirbtinio intelekto platformos, kurią remia „Amazon“, „Nvidia“ ir Europos investicijų bankas, kūrimui.

 

Trečiadienį robotikos bendrovė pareiškė, kad finansavimu siekiama iki 2030 m. padidinti gamybą iki kelių milijonų robotų, nes fizinio dirbtinio intelekto paklausa auga gamybos, logistikos, sveikatos priežiūros ir vartotojų srityse.

 

Bendrovė, kurios užsakymų suma viršija 1 mlrd. JAV dolerių, teigė, kad gavo paramą iš technologijų ir finansų rinkos dalyvių, įskaitant „Tether“, „Amazon“, „Nvidia“, „Qualcomm Technologies“, „Bosch“, „Schaeffler“ ir Europos investicijų banką.

 

Finansavimas padės komercializuoti kognityvinius robotus ir humanoidus dideliu mastu, taip pat plėsti bendrovės dirbtinio intelekto valdomą robotikos platformą, teigė „Neura“. Ji taip pat priduria, kad sukurs tinklą, skirtą robotams mokyti realioje aplinkoje.“ [1]

 

Retųjų žemių pažeidžiamumas (ypač neodimio ir disprozio, naudojamų nuolatinių magnetų sinchroniniuose varikliuose robotų jungtims) taikomas visoms Vakarų robotikos bendrovėms, siekiančioms masinės gamybos. „Neura“ negali pagaminti milijonų robotų. „Neura“ apgaudinėja investuotojus. Tai tipiškas nusikalstamas veiksmas.

 

1. Tech Giants Back German Robotics Company. Kienle, Nina.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 June 2026: B4. 

Tech Giants Back German Robotics Company NEURA Robotics

 

What does Germany's Neura Robotics sell and at what prices?

Germany's NEURA Robotics sells a variety of AI-powered "cognitive" robots, including industrial robotic arms (cobots), autonomous mobile robots (AMRs), and multipurpose humanoid robots. Prices range from €9,999 for compact household assistants to €98,000 for heavy-duty industrial models.

Their primary product lines include:

Humanoid & Service Robots

•           4NE1 (Gen 3.5): A full-sized, Porsche-designed humanoid robot capable of lifting up to 100 kg. It is targeted at heavy industrial use and priced at €98,000 for fleet scale sizes, dropping as low as €60,000.

•           4NE1 Mini: A scaled-down humanoid for home, education, and research. Priced at €19,999.

•           MiPA: An intelligent robotic assistant designed for tableside service, hospital settings, and elderly care. It is available for pre-order at a reservation price of €9,999.

Industrial Robotic Arms (Cobots)

•           MAiRA Series: Advanced cognitive robotic arms that can see, hear, and touch. Prices generally range from €37,500 to €41,500, depending on reach and payload.

•           LARA Series: A line of cost-effective, collaborative robotic arms. Prices start around €16,500 (e.g., LARA 3) and scale up to €26,900 (e.g., LARA 15) depending on the model.

Autonomous Mobile Robots (AMRs)

•           MAV Series: Heavy-duty, trolley-like mobile robots designed to transport goods across warehouse and industrial floors. Models like the MAV-1500 are priced around €44,900.

Note: Prices stated reflect base models and are subject to change. They generally exclude applicable VAT.

 

 

“Germany's Neura Robotics said it secured up to $1.4 billion in funding to build a physical artificial-intelligence platform, backed by Amazon, Nvidia and the European Investment Bank.

 

The robotics company on Wednesday said the funding aims to scale production to several million robots by 2030 as demand for physical AI expands across manufacturing, logistics, healthcare and consumer applications.

 

The company, which reports an order backlog exceeding $1 billion, said it received backing from technology and financial players, including Tether, Amazon, Nvidia, Qualcomm Technologies, Bosch, Schaeffler and the European Investment Bank.

 

The funding will support the push to commercialize cognitive robots and humanoids at scale, as well as expand the company's AI-powered robotics platform, Neura said. It will also develop a network to train robots in real-world environments, it added.” [1]

 

The rare earth vulnerability (specifically Neodymium and Dysprosium used in permanent magnet synchronous motors for robot joints) applies to all Western robotics companies aiming for mass production. Neura can’t produce millions of robots. Neura is deceiving the investors. This is a typical criminal action.

 

1. Tech Giants Back German Robotics Company. Kienle, Nina.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 June 2026: B4. 

Teherano efektyvūs smūgiai: Iranas taikosi į pagrindinius Amerikos radarų ir ryšių įrenginius – iš dalies sėkmingai

„Kare prieš Jungtines Valstijas ir Izraelį Iranui, matyt, pavyko smarkiai suduoti smūgius Amerikos oro gynybai regione. Palydovinės nuotraukos rodo, kad buvo apgadintas vienas labai galingas radaras Jordanijoje ir kitas Katare. Nuo karo pradžios Teheranas taikėsi į pozicijas Jordanijoje, Katare, Kuveite, Bahreine, Saudo Arabijoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Atakos buvo nukreiptos į Amerikos oro gynybą, ryšių sistemas ir pagrindinius radarų įrenginius. Tačiau tikslus žalos mastas daugelyje vietų nėra aiškus.

 

Pranešama, kad AN/TPY-2 radaras Jordanijos Muwaffaq Salti oro bazėje buvo pataikytas karo pradžioje. Remiantis CNN analize, šalia sistemos matomi du keturių metrų pločio krateriai. Atrodo, kad visi radaro komponentai yra sunaikinti arba smarkiai pažeisti. „The Wall Street Journal“, remdamasis JAV vyriausybės pareigūnu, praneša, kad amerikiečiai bando ją greitai pakeisti. Manoma, kad radarų sistemos prieinamumas turi rimtų apribojimų. Kariuomenė nekomentavo žalos. laikraštyje, tačiau pareiškė, kad jis yra visiškai paruoštas kovai.

 

Smūgis būtų didelė Irano režimo sėkmė. ​​Šis radaras, kurio vieneto kaina siekia kelis šimtus milijonų dolerių, yra vienas vertingiausių JAV. Jis nukreipia svarbiausios THAAD oro gynybos sistemos perėmėjas į taikinius, gali būti ankstyvojo perspėjimo sistema ir padeda koordinuoti oro gynybą regione. Trys kiti AN/TPY-2 objektai buvo užpulti Jungtiniuose Arabų Emyratuose (Al Ruwais ir Al Sader) ir Saudo Arabijoje (Princo Sultono oro bazėje). Neaišku, ar per šias atakas buvo pažeistos radarų sistemos.

 

Smūgis Katare taip pat galėtų būti skausmingas amerikiečiams ir jų partneriams. Netoli Al Udeid oro bazės Um Dahale, matyt, buvo pataikytas milijardo dolerių vertės AN/FPS-132 ankstyvojo perspėjimo radaras; jis skirtas tiksliai aptikti ir sekti raketas 5000 kilometrų atstumu. Jis laikomas pagrindiniu raketinės gynybos elementu Artimuosiuose Rytuose. Sistemos pažeidimai matomi palydovinėje nuotraukoje, o analitikai nustatė didelį kiekį vandens, panaudoto gaisrams gesinti. Revoliucinė gvardija teigė, kad „visiškai sunaikino“ radarą; kol kas paskelbta nuotrauka to nepatvirtina. „The New York Times“ taip pat pranešė apie dviejų palydovinių terminalų sunaikinimą 5-ojoje laivyno jūrų bazėje Bahreine, kurie buvo labai svarbūs kariniam ryšiui realiuoju laiku.

 

Specializuoti leidiniai, tokie kaip „The War Zone“, tai apibūdina kaip „žadinimo skambutį“ Amerikos kariuomenei. „The Army Recognition“ mano, kad regioninė priešraketinės gynybos sistema toli gražu nesugrius, tačiau baiminasi, kad vėlesnės atakos gali sutrumpinti reakcijos laiką ir sumažinti raketų aptikimo gylį. Iš tiesų, kai kuriais atvejais perspėjimo laikas Izraelyje pastaruoju metu buvo trumpesnis nei įprastai. Armija tai priskyrė „daugeliui operacinių veiksnių“. Ryšys su pažeistomis radarų stotimis nebuvo patvirtintas.

 

Iranas savo atakose naudoja dronus, balistines raketas ir kelias sparnuotąsias raketas.

 

Matyt, oro gynybą galima perimti ne kartą. Nors dauguma raketų buvo perimtos, sunku numatyti, kiek ilgai Teheranas sugebės išlaikyti šią kampaniją. Tikėtina, kad režimas išliks galingas, kai kalbama apie dronus, kuriuos amerikiečiams sunku ginti. prieš. Per dronų ataką Kuveite žuvo šeši amerikiečių kareiviai.

 

 

Informacijos atsparumo centras, finansuojamas Didžiosios Britanijos ir Amerikos valstybės departamentų, apskaičiavo, kad Iranas turi pramoninių pajėgumų pagaminti apie 10 000 dronų per mėnesį.

 

 

Praėjusios savaitės duomenimis, JAV suskaičiavo daugiau nei 2 000 dislokuotų kamikadzės dronų.

 

 

Su raketomis situacija sudėtingesnė. Net ikikarinio arsenalo skaičiai labai skiriasi: nuo 2 000 iki 6 000 ar daugiau. Izraelio armija savo arsenalą įvertino apie 2 500. Remiantis oficialiais atitinkamų gynybos ministerijų ir kariuomenių duomenimis, nuo to laiko į Jungtinius Arabų Emyratus buvo paleista apie 270 balistinių raketų, į Kuveitą – 230, į Katarą – 150 ir į Bahreiną – 100. Į Jordaniją buvo paleista 60 raketų. Taip pat buvo surengta keletas išpuolių prieš Saudo Arabiją, kuri tikslių skaičių nepaskelbė. Izraelio armija užregistravo maždaug 300 raketų, paleistų prieš Izraelį; tačiau, skirtingai nei ankstesniuose konfliktuose, kariuomenė nebeteikia konkrečių duomenų. skaičiai.

 

Remiantis Izraelio skaičiavimais, Iranas panaudojo gerokai daugiau nei trečdalį savo arsenalo. Be to, į Iraką buvo paleista kelios raketos, o į Kiprą ir Turkiją – kelios. Irano raketų arsenalas yra vienas pagrindinių izraeliečių ir amerikiečių taikinių. Remiantis žiniasklaidos pranešimais, Izraelio kariuomenė skaičiuoja, kad Iranas vis dar turi apie 150 raketų paleidimo įrenginių; prieš karą šis skaičius, kaip pranešama, svyravo nuo 400 iki 550. Paleidimų į Izraelį skaičius gerokai sumažėjo – nuo ​​100 pirmąją karo dieną iki maždaug 20 ar mažiau per dieną pastaruoju metu. Paleidimų iš Jungtinių Arabų Emyratų skaičius taip pat mažėja: nors Gynybos ministerija pranešė apie 186 išpuolius nuo vasario 28 d. (137 raketos) iki kovo 3 d., nuo to laiko įvykdyta tik šiek tiek daugiau nei 80 išpuolių. Panaši tendencija, nors ir mažesniu mastu, taikoma Kuveitui ir Katarui.

 

 

Izraelio armijos šaltiniai „Jerusalem Post“ teigė, kad Teheranas gali tęsti karą dar ilgą laiką. Jie nurodė, kad surasti ir sunaikinti likusius paleidimo įrenginius, kurie yra išsibarstę po visą šalį, būtų sunku.

 

 

Iranas pasikliauja jūrinėmis minomis

 

Hormūzo sąsiauris laikomas vienu svarbiausių laivybos kelių pasaulyje, o dabar kaltinama, kad Iranas jį užminavo. Jūrinės minos yra santykinai nebrangūs ginklai, kuriuose yra sprogstamasis užtaisas ir kurie yra paslėpti po vandens paviršiumi. Jos sprogsta, kai laivas jas paliečia arba perbėga. Jų naudojimas užminuotą teritoriją paverčia netinkama naudoti, faktiškai ją užblokuodama. Kariniame žargone jos todėl vadinamos „barjeriniais ginklais“.

 

Yra du pagrindiniai jūrinių minų tipai. Inkarinių minų sprogstamasis užtaisas yra apvaliame apvalkale su keliais smaigaliais. Jis plūduriuoja kelis metrus po vandeniu ir virve sujungtas su svarmeniu jūros dugne. Jei laivas susiduria su mina ir pažeidžia smaigalius, suveikia detonavimo mechanizmas. Inkarinėse minose yra maždaug 200–300 kilogramų sprogmenų ir, pavyzdžiui, jos gali išplėšti skylę laive, kaip „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ paaiškino Vokietijos karinio jūrų laivyno atstovas. Kita vertus, dugninės minos guli jūros dugne ir paprastai jose yra nuo 1000 iki 1200 kilogramų sprogmenų. Jos aptinka laivus akustiškai, pagal skleidžiamus garsus, tokius kaip propeleris, arba pagal jų magnetinį lauką. Jų sprogimas sukuria smūginę bangą vandenyje, padarydamas didelę žalą paveiktam laivui.

 

Jų išskleidimas reikalauja gana mažai pastangų. „Galima paimti bet kurį turimą laivą, net žvejybos laivą ar keltą, pastatyti ant jo kelias minas ir numušti jas nuo bėgių į vandenį“, – sako karinio jūrų laivyno atstovas. Tada detonacijos mechanizmas suaktyvėja po tam tikro laiko uždelsimo. Minas taip pat galima išskleisti iš karinių laivų, po vandeniu povandeniniais laivais arba iš oro orlaiviais. Irano karinis jūrų laivynas turi tam galimybių. Karinio jūrų laivyno atstovo spaudai skaičiavimu, norint kruopščiai užminuoti teritoriją, reikėtų nuo 500 iki 1000 minų. Kiek minų Iranas yra dislokavęs arba šiuo metu dislokuoja sąsiauryje, galima nustatyti tik atlikus išsamias paieškas. Hormūzo sąsiauryje visi matomi laivai šiuo metu būtų lengvas oro atakų taikinys." [1]

 

1. Teherans empfindliche Treffer: Iran nimmt wichtige amerikanische Radar- und Kommunikationsanlagen ins Visier - und das teils erfolgreich / Von Gregor Grosse. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 12 Mar 2026: 2.  

Tehran’s damaging strikes: Iran targets key American radar and communications facilities—with some success.

 

"In the war against the United States and Israel, Iran has apparently succeeded in dealing significant blows to American air defenses in the region. Satellite imagery suggests that an extremely powerful radar in Jordan and another in Qatar have been damaged. Since the outbreak of the war, Tehran has targeted positions in Jordan, Qatar, Kuwait, Bahrain, Saudi Arabia, and the United Arab Emirates. American air defense assets, communication systems, and critical radar installations are among the targets. However, the exact extent of the damage remains unclear in many locations.

 

The AN/TPY-2 radar at Jordan’s Muwaffaq Salti Air Base was reportedly struck during the very first days of the war. CNN’s analysis reveals two craters, each four meters wide, near the system. According to the analysis, all components of the radar appear to be destroyed or severely damaged. Citing a US government official, *The Wall Street Journal* reports that the Americans attempted to replace it quickly. The radar system's availability is considered severely limited. The military declined to comment on the damage to the newspaper but stated that it remains fully combat-ready.

 

A successful strike of this nature would represent a major victory for the Iranian regime. With a unit cost of several hundred million dollars, the radar is one of the most valuable assets in the American arsenal. It guides interceptor missiles from the critical THAAD air defense system to their targets, serves as an early-warning system, and aids in coordinating air defense operations across the region. Three other AN/TPY-2 sites—located in the United Arab Emirates (Al Ruwais and Al Sader) and Saudi Arabia (Prince Sultan Air Base)—were also targeted. It remains unclear whether any radar systems were damaged in those attacks.

 

A strike in Qatar could also prove painful for the Americans and their partners. Near Al Udeid Air Base in Umm the AN/FPS-132 early-warning radar—valued at one billion dollars—was apparently hit; it is capable of precisely detecting and tracking missiles at a range of 5,000 kilometers. It is considered central to missile defense in the Middle East. Damage to the system is visible in satellite imagery, and analysts identified a significant amount of firefighting water. The Revolutionary Guards claimed to have "completely destroyed" the radar; however, the footage released so far does not substantiate this. Furthermore, the *New York Times* reported the destruction of two satellite terminals at the 5th Fleet naval base in Bahrain, which were crucial for real-time military communication.

 

Specialized outlets such as *The War Zone* describe the incident as a "wake-up call" for the US military. While *Army Recognition* believes regional missile defense is far from collapse, it fears that subsequent attacks could reduce reaction times and diminish the depth of missile detection capabilities. Indeed, early-warning times in Israel have recently been shorter than usual in some instances. The military attributed this to a "multitude of operational factors." A link to the damaged radar sites has not been confirmed.

 

Iran employs a mix of drones, ballistic missiles, and a limited number of cruise missiles in its attacks.

 

It is evident that they repeatedly succeed in overwhelming air defenses, even though most projectiles have been intercepted. It is difficult to predict exactly how long Tehran can sustain this campaign. The regime likely has significant staying power regarding drones, which the Americans struggle to intercept. Six US soldiers were killed in a drone attack in Kuwait.

 

The Centre for Information Resilience—supported by the British and US foreign ministries—estimates that Iran possesses the industrial capacity to produce around 10,000 drones per month.

 

As of last week, the US had recorded more than 2,000 kamikaze drones deployed.

 

The situation becomes more complex regarding missiles. Even figures concerning pre-war stockpiles vary widely, ranging from 2,000 units to 6,000 or more; the Israeli army estimated the arsenal at around 2,500. According to official data from the respective defense ministries and military authorities, approximately 270 ballistic missiles have since been fired at the United Arab Emirates, 230 at Kuwait, 150 at Qatar, 100 at Bahrain, and 60 at Jordan. There were also several attacks on Saudi Arabia, though it does not publish precise figures. The Israeli army recorded around 300 missiles launched against Israel; however, unlike in previous conflicts, the military no longer provides specific details.

 

Based on the Israeli estimate, this would mean Iran has expended significantly more than a third of its arsenal. In addition, several missiles were fired at Iraq, and a small number at Cyprus or Turkey. Iran's missile arsenal is, in turn, a primary target for the Israelis and Americans. According to media reports, the Israeli military estimates that Iran has approximately 150 missile launchers remaining; prior to the war, the figure was reportedly between 400 and 550. Consequently, the number of launches directed at Israel has dropped sharply—from up to 100 on the first day of the war to around 20 or fewer per day recently. Figures for the Emirates are also declining: while the Ministry of Defense reported 186 attacks between February 28 (137 missiles) and March 3, there have been just over 80 additional attacks since then. A similar trend, albeit at lower levels, applies to Kuwait and Qatar.

 

Sources within the Israeli army told the *Jerusalem Post* that Tehran could sustain the war for an extended period. They indicated that locating and destroying the remaining launchers—which are dispersed across the entire country—would prove difficult.

 

Iran relies on sea mines

The Strait of Hormuz is considered one of the world's most important shipping routes—and Iran has reportedly mined it. Sea mines are relatively inexpensive weapons containing an explosive charge; they are concealed beneath the water's surface and detonate upon contact with a ship or when a vessel passes over them. Their deployment renders a mined area impassable—effectively closing it off to traffic. In military terminology, they are therefore classified as "area-denial weapons."

There are two basic types of sea mines. Moored mines feature an explosive charge housed in a round casing studded with spikes; this unit floats a few meters below the surface, tethered by a cable to a weight on the seabed. If a ship strikes the mine and damages the spikes, the firing mechanism is triggered. Moored mines contain approximately 200 to 300 kilograms of explosive, enough to tear a hole in a ship, a German Navy spokesperson explained to the *F.A.Z.* Ground mines, by contrast, rest on the seabed and typically contain 1,000 to 1,200 kilograms of explosive. They detect ships acoustically—picking up sounds such as those from a propeller—or via magnetic signatures. Their detonation triggers an underwater shockwave that causes extensive damage to the targeted vessel.

The effort required is relatively low. "You can take any available vessel—even a fishing boat or a ferry—load a few mines onto it, and roll them off a rail into the water," the Navy spokesperson said. The firing mechanism then activates after a time delay. Mines can also be deployed by military vessels, by submarines underwater, or from the air by aircraft. In principle, the Iranian Navy possesses these capabilities. According to the Navy spokesperson's estimate, laying a comprehensive minefield in the area would require between 500 and 1,000 mines. Determining exactly how many mines Iran has deployed—or is currently deploying—in the strait would require an extensive search operation. In the Strait of Hormuz, any vessels engaged in mine clearance would currently be easy targets for air strikes.” [1]

 

1. Teherans empfindliche Treffer: Iran nimmt wichtige amerikanische Radar- und Kommunikationsanlagen ins Visier - und das teils erfolgreich / Von Gregor Grosse. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 12 Mar 2026: 2.  

Technologija, kuri formuoja mūsų mąstymą: vos spėjome suvirškinti šoką, vadinamą „dirbtiniu intelektu“, kai jau artėja kitas – kvantinė era.

„Darbo pasidalijimas mus fragmentuoja. Nėra kito kelio: viskas, ką turiu daryti reguliariai ir kompetentingai (pavyzdžiui, kad užsidirbčiau pragyvenimui dabartinėje ekonominėje tvarkoje), reikalauja žinių ir įgūdžių, kurie – juos ugdydamas – atskiria mane nuo kitų įgimtų talentų, nes jiems nebelieka nei laiko, nei energijos. Niekas negali padaryti visko. Priklausomai nuo gamybinių jėgų būklės, technologijos plečia žinių ir įgūdžių spektrą, pirmiausia pridėdamos tai, ką galima automatizuoti: statybinius robotus, matematikos programinę įrangą, vertimo programas. Tai įkūnija praeities žmonių pastangas – iš pradžių intelektines pastangas. Kita technologija horizonte jau keletą mėnesių domina ir jaudina rizikos kapitalo pasaulį, Donaldą Trumpą ir Emmanuelį Macroną. Jie visi kalba apie „kvantines“ technologijas su dideliais lūkesčiais.

 

 

Šioje tyrimų srityje sukurti kompiuteriai nekoduoja apdorojamų duomenų – kaip tai daro pažįstamos mašinos – vadinamaisiais bitais, sudarytais iš dviejų galimų būsenų (0 ir 1); vietoj to jie naudoja „kubitus“, kurie gali prisiimti superpozicijos būsenas nuo 0 iki 1 [1]. „Qutrit“ – naudojantys trinarius, o ne dvejetainius vienetus – taip pat yra įsivaizduojami; nežinia, ką žmonės galėtų sugalvoti toliau.

 

Kvantiniai kompiuteriai jau egzistuoja, tačiau jiems vis dar reikalingas sudėtingas klaidų taisymas ir didelės gamybos sąnaudos (įskaitant fotoniką, sukimosi technologiją, superlaidžias medžiagas – įrankių rinkinys pilnas egzotiškų komponentų). Šiuo metu nė vienas iš jų nėra keičiamo mastelio, t. y. tinkamas masinei gamybai.

 

Tačiau praktiškai kvantiniai kompiuteriai žada tūkstančius kartų didesnį apdorojimo greitį nei klasikiniai įrenginiai, spręsdami specifinius uždavinius.

 

2025 m. spalį „Google“ „Quantum Echoes“ algoritmas jau išsprendė vieną iš šių pasirinktų problemų – ją išsprendė trylika tūkstančių kartų greičiau, nei būtų buvę įmanoma naudojant senamadiškus metodus.

 

Tačiau vis dar diskutuojama, ar – ir jei taip, kaip greitai – galima įveikti kliūtis, trukdančias efektyviai ir pelningai kvantinei kompiuterijai. Vis dėlto besiformuojanti kvantinių technologijų sritis apima ne tik kompiuterius; ji apima nuo elektromagnetinių laukų ar pagreičio (įskaitant gravitacinius efektus) matavimo technologijų iki pritaikymo medicinoje, geomoksluose ir eisme. valdymas – ir sąrašas tęsiasi. Taip pat yra didelis potencialas sutapti su dirbtinio intelekto sritimi.

 

„Telefonas“ ir stulbinančios žinios

 

Už viso to slypi žinių sritis, kuri meta didelį iššūkį mūsų intuicijai. Jos reputacija dėl ypatingo keistumo jau seniai persmelkė popkultūros folklorą – plito panašiai kaip žaidimas „Telefonas“. Rezultatai svyruoja nuo psichologinių trilerių romanų (Roberto J. Sawyerio 2016 m. „Kvantinė naktis“) ir egzistencialistinių transliacijų dramų (Alexo Garlando 2020 m. „Kūrėjai“) iki atmosferinės foninės muzikos (pavyzdžiui, elektroninės muzikos pionieriai „Tangerine Dream“ jau kurį laiką save apibūdina kaip išgyvenančius „Kvantinius metus“). Šis folkloras klesti dėl žąsies odos jaudulio, kurį sukelia keisti gandai iš tyrimų pasaulio: sakoma, kad šviesa yra ir banga, ir dalelė; iš tiesų, kiekvienas objektas pasaulyje turi bangos ilgį (sakoma, kad vyras, vardu Louis de Broglie, nustatė jo matą); tam tikrų mažyčių dalelių savybių negalima nustatyti savavališkai tiksliai kartu; ir mažiausiu masteliu tai matematikos forma. vyrauja teorija, kurioje *p* padauginta iš *q* nėra tas pats, kas *q* padauginta iš *p*.

 

Ir tai dar ne viskas: materija tariamai gali prasiskverbti pro sienas („tunelio efektas“).

 

Pati beprotiškiausia koncepcija yra „susietumas“ [2]: dvi kvantinės dalelės, kurios kartą sąveikavo, lieka sujungtos taip, kad nebegalime joms priskirti konkrečių, nedviprasmiškų individualių atributų – „lokalių“ ir „realių“ – prieš matavimą, kad jas būtų galima suskirstyti į kategorijas.

 

Ar visa tai tikslu? Daugiau ar mažiau: šia tema yra daugybė populiarios literatūros ir „YouTube“ vaizdo įrašų. Pati materija juk nėra nieko naujo. Kadangi per maždaug šimtmetį buvo kuriamos atitinkamos lygtys, matavimo protokolai, bandymai ir priešiniai bandymai, dalyviai patyrė precedento neturintį fizikos poreikį interpretuoti, konstruoti ir paaiškinti: kaip galima išreikšti kvantinės fizikos įžvalgas terminais, kurie siejasi su senesniais, pažįstamais pasaulėžiūros suvokimais? Ir jei tokių ryšių absoliučiai nėra, kaip atrodytų visiškai nauja pasaulėžiūra?

 

Gerai žinomos šių klausimų interpretacijos apima „Kopenhagos interpretacija“ („kvantinė mechanika apibūdina tai, ką galime išmatuoti, bet ne patį pasaulį“), „daugelio pasaulių interpretacija“ (viskas, kas įmanoma, iš tikrųjų vyksta, tik ne čia ir dabar, mano ar jūsų pasaulyje) ir „Bohmo mechanika“ (yra reali kvantinės sistemos konfigūracija, net ir nestebima). Šių teorijų sujungimas į naujas – prie jų pridedama kartkartėmis – pavyzdžiui, pastaruoju metu „QBism“ (arba „ekstremalus kvantinis Bajesizmas“), kurį netrukus aptarsime.

 

Bet kokiu atveju, visos šios teorijos bando susitaikyti su labiau nerimą keliančiais kvantinės mechanikos atradimais – atradimais, kurie ilgą laiką buvo laikomi tik pasirenkamais pagrindinės temos priedais. Ši pagrindinė teorija davė pradžią lazerių technologijai, puslaidininkiams, atominiams laikrodžiams ir elektroniniams mikroskopams. Tačiau dabar, kai naujausi techniniai pasiekimai pritraukia investicijas – o svarbiausia – kvantinius skaičiavimus, galioja fiziko A. Douglaso Stone'o posakis: „Šį kartą esmė yra keistumas“ – keistumas yra esminis elementas (o ne tik erzinantis niežulys proto gale). Tai paaiškina, kodėl moksliniai straipsniai dabar vadinami tokiais pavadinimais kaip „Daugiakubitinis nanoskalės jutimas su susietumu kaip ištekliumi“. Tai, kas kažkada kėlė painiavą, tampa žaliava.

 

Fizikas Christopheris A. Fuchsas – viena iš minėto „QBizmo“ kūrėjų – aprašė savo srities evoliuciją savo knygoje *Coming of Age with Quantum Information* (2011). Parašyta galinga poetiška proza ​​ir struktūrizuota kaip žavi, linksma el. laiškų kolekcija, knygoje pažymima, kad ši sritis atskleidžia „filosofiją kiekviename žingsnyje“.

 

QBizmas, kurį padėjo sukurti Fuchsas, yra puikus to pavyzdys; jis pagrįstas Bayeso taisykle [3], kuri struktūrizuoja lūkesčiais pagrįstą mokymąsi atsižvelgiant į tikimybės prielaidas ir naują informaciją.

 

Taip jis meta iššūkį – tokiu būdu, kurį tikrai galima apibūdinti kaip „filosofinį“ – tradiciniams tikimybės požiūriams, pagrįstiems objektyviais įvykiais („dažniais“).

 

Šių tradicinių požiūrių šalininkai šią taisyklę laiko subjektyvistine aberacija. Kiekvienas, norintis prisijungti prie diskusijos, turi įsitraukti į dinamišką skirtumų, palyginimų ir iš prielaidų daromų išvadų sąveiką – visa tai reikalauja tikslios lingvistinės artikuliacijos. Retai pasitaiko problemų, kurios taip stipriai susipynusios fiziką ir kalbą. Tad nenuostabu, kad išskirtinis fizikos nuotykių ieškotojas Bobas Coecke'as, kuris, be kita ko, sukonstravo kvantinę gitarą (ir netgi koncertavo su ja sunkiojo metalo gerbėjams), dabar taiko savo fizikos įkvėptą matematinę patirtį tekstinių struktūrų supratimui. Kalba visada buvo istorinės evoliucijos būsenoje; ji niekada nestovi vietoje. Kartu su gijomis, ant kurių kalba veria savo filosofinius perlus, kvantinė mechanika – viena pirmųjų tiksliųjų mokslų, tai padariusių – laimei, išmoko apmąstyti savo pačios ištakas (dėl to atsirado naudingų socialinių pasekmių, tokių kaip praėjusiais metais išleista knyga „Moterys kvantinės fizikos istorijoje“, redaguota Patricko Charbonneau, Michelle Frank ir Margriet van der Heijden).

 

 

Technologijos be mokslo?

 

 

Istorinis mąstymas greitai veda prie politinio mąstymo. Naujosios kvantinės technologijos gimimas juk vyksta vadovaujantis politiniu-istoriniu imperatyvu: „technologinis suverenitetas“. Kas priekyje – Europa, JAV ar Kinija? Liaudies Respublika prieš dešimtmetį į Žemės orbitą paleido savo kvantinį palydovą „Micius“; Trumpas garsiai kalbėjo apie vyriausybės akcijas kvantinių technologijų įmonėse; o Berlyne dabar veikia „Leap“ – kvantinio verslo ekosistemos koordinavimo centras.

 

Kai kurie politikos ir finansų pasaulio pareiškimai skamba taip, tarsi būtų trokštama „technologijų be mokslo“; kapitalas mėgsta mažinti personalo skaičių, o autoritarinei politikai nereikia plataus masto švietimo (svarbiausios socialinės mokslo prielaidos).

 

Tačiau žmonijos ir gamtos santykio – santykio, be kurio negali egzistuoti technologijos – išaiškinimas neįmanomas be specializuotų mokslų ir filosofinės konceptualios analizės sąveikos.

 

Retai kada tai buvo akivaizdžiau nei kvantinių technologijų atveju. Čia giliausios įžvalgos ir pačios nelogiškiausios sąvokos viena kitą papildo ir sudaro veidrodį – tokį, į kurį žmogus, nebesuskaidytas darbo pasidalijimo, vieną dieną galėtų pažvelgti ir pasakyti: „Ar taip aš atrodau? Niekada nebūčiau to įsivaizdavęs!“ [4]

 

1. Kvantinė mechanika (kvantinė superpozicija)

Kvantinėje fizikoje dalelė (kaip elektronas ar kubitas kvantiniuose skaičiavimuose) neegzistuoja tik vienoje apibrėžtoje būsenoje. Vietoj to, ji egzistuoja visų galimų būsenų superpozicijoje vienu metu, elgdamasi, kaip tų galimybių derinys.

 

• Mechanizmas: dalelė turi tam tikrą tikimybę būti rasta bet kurioje konkrečioje būsenoje.

 

• „Sugriuvimas“: ši superpozicija išlieka iki tol, kol pradedamas atlikti stebėjimas ar matavimas. Matavimo veiksmas „sugriauna“ kvantinę sistemą, priversdamas ją pasirinkti vieną, apibrėžtą realybę (pvz., kubitas tampa arba 0, arba 1).

 

• Garsioji analogija: Šrėdingerio katė – hipotetinė katė, įdėta į dėžę, laikoma vienu metu esančia gyvų ir mirusių objektų superpozicija, kol neatidarote dėžutę, kad ją stebėtumėte.

 

2. Kvantinis susietumas: Susipynimas yra reiškinys, kai dvi ar daugiau dalelių yra neatsiejamai susijusios taip, kad jos turi vieną kvantinę būseną. Vienos dalelės būsenos matavimas akimirksniu lemia kitos dalelės būseną, nepriklausomai nuo fizinio atstumo, skiriančio jas.

 

Pagrindinės charakteristikos

• Bendras tapatumas: Užuot buvę dviem nepriklausomomis dalelėmis, susietos dalelės elgiasi, kaip viena, vieninga kvantinė sistema.

• Nėra komunikacijos vėlavimo: Koreliacija tarp jų yra akimirksniu, atsirandanti, net jei dalelės yra už šviesmečių viena nuo kitos. Albertas Einšteinas tai garsiai pavadino „baisiu veiksmu per atstumą“.

• Tikimybinis pobūdis: Prieš matuojant daleles, jos egzistuoja „superpozicijos“ būsenoje (kelių galimų būsenų derinyje). Konkretus matavimo rezultatas visada yra atsitiktinis.

 

Kaip tai veikia (bato analogija)

Įprastas būdas tai vizualizuoti (nors ir netobula analogija) yra „batų poros“ koncepcija. Jei įdedate kairįjį batą į vieną dėžę, o dešinįjį – į kitą, tada juos sumaišote nežiūrėdami. Jei atidarote savo dėžę ir randate dešinės kojos batą, iš karto žinote, kad jūsų draugas turi kairįjį batą, net jei jis keliavo į Marsą.

 

Tačiau kvantinis susietumas žengia dar vieną žingsnį į priekį. Kvantinėje srityje batas neegzistuoja, kaip „kairysis“ ar „dešinysis“ batas, kol neatidarote dėžutės. Atidarius pirmąją dėžę (išmatuojant dalelę), visa sistema priverčiama pasirinkti, akimirksniu priskiriant savybes abiem dėžėms vienu metu.

 

Dažni klaidingi įsitikinimai

• Greitesnis už šviesą ryšys: susietumo negalima naudoti, norint siųsti pranešimus ar informaciją greičiau, nei šviesos greitis. Kadangi pirmosios dalelės būsena yra visiškai atsitiktinė, negalite kontroliuoti, kokią informaciją tolima dalelė atskleis, atlikus matavimą.

• Kitos dalelės keitimas: vienos dalelės matavimas aktyviai „nesiunčia signalo“, kad pakeistų kitą. Vietoj to, tai tiesiog parodo, kad du matavimai visada puikiai koreliuos vienas su kitu.

 

Kodėl tai svarbu

Nors susietumas yra labai keistas, jis yra įrodyta, pagrindinė, gamtos taisyklė. Tai yra varomoji jėga, skatinanti šiuolaikinius kvantinės informacijos mokslo pokyčius, tokius, kaip kvantiniai skaičiavimai ir įsilaužimams atspari kvantinė kriptografija.

 

3. Bajeso taisyklė (arba Bajeso teorema) yra pagrindinė matematinė formulė, naudojama įvykio tikimybei apskaičiuoti, remiantis ankstesnėmis žiniomis apie sąlygas, kurios gali būti susijusios su tuo įvykiu. Ji leidžia atnaujinti savo įsitikinimus, kai atsiranda naujų įrodymų.

 

Formulė

Matematiškai Bajeso taisyklė išreiškiama taip:

 

P(A|B) = P(B|A) x P(A)/P(B)

 

Kur:

• P(A|B) (arba „P(A vamzdis B)“) (Posteriorinė tikimybė): Įvykio A įvykimo tikimybė, jei įvyko įvykis B.

• P(B|A) (Tikimybė): Įvykio B įvykimo tikimybė, jei įvyko įvykis A.

• P(A) (Ankstesnė tikimybė): Pradinė įvykio A įvykimo tikimybė, prieš svarstant bet kokius naujus įrodymus.

• P(B) (Ribinė tikimybė): Bendra įvykio B įvykimo tikimybė bet kokiomis aplinkybėmis.

__________________________________________

Kaip tai veikia: medicininio testavimo pavyzdys

Klasikinis būdas suprasti Bayes'o taisyklę yra medicininė patikra, kurios metu koreguojami „klaidingai teigiami“ rezultatai, siekiant nustatyti realią tikslaus rezultato tikimybę.

Tarkime:

• Reta liga serga 1% gyventojų: P(A) = 0,01

• Testas yra labai tikslus, 100% atvejų nustato ligą: P(B|A) = 1,00

• Tačiau testas 10% atvejų pateikia ir „klaidingai teigiamą“ rezultatą sveikiems žmonėms: (0,01 × 1,00) + (0,99 × 0,10) = 0,109 (arba 10,9%)

Jei testas teigiamas, kokia yra tikroji tikimybė susirgti šia liga? Intuityviai žmonės gali spėti apie 90–100%, nes testas yra toks „tikslus“. Tačiau naudojant Bayeso taisyklę:

1. Apskaičiuokite bendrą teigiamo testo tikimybę P(B):

(Tikrai teigiamų rezultatų dažnis) + (Klaidingai teigiamų rezultatų dažnis)

(0,01 × 1,00) + (0,99 × 0,10) = 0,109 (arba 10,9 %)

2. Taikykite formulę:

(P(Liga|Teigiamas) = ​​1,00 x 0,01/0,109 = maždaug 0,0917

Nors testas yra fantastiškas, teigiamas testo rezultatas suteikia tik apie 9,2 % tikimybę iš tikrųjų susirgti šia liga, nes pati liga yra labai reta.

__________________________________________

Realaus pasaulio pritaikymas

Be medicininės patikros, Bayeso taisyklė yra esminė priemonė daugelyje sričių:

• Šlamšto filtrai: tikimybės, kad el. laiškas yra šlamštas (A įvykis), įvertinimas, atsižvelgiant į tai, kad jame yra tam tikrų žodžių, pvz., „pirkti dabar“ arba „viagra“ (B įvykis).

• Mašininis mokymasis ir dirbtinis intelektas: savarankiško vairavimo leidimas automobilius ir algoritmus, kad atnaujintų savo prognozes, kai gaunami nauji jutiklių duomenys.

• Finansai: padėti investuotojams atnaujinti rinkos įvykių ar akcijų judėjimo tikimybę, kai skelbiami nauji ekonominiai duomenys.

 

4. Eine Technik, die will, dass wir denken: Der Schock namens "Künstliche Intelligenz" ist noch nicht verdaut, da naht der nächste: die Quantenära. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 12 Mar 2026: 11.  DIETMAR DATH