When the US used nuclear weapons on Japan, did the US ask China if it was okay? Will Russia, if it decides to use nuclear weapons, ask China if it is okay?
Legally and militarily, Russia is an independent nuclear superpower. The Russian president does not legally need permission from any other country to make a decision to use nuclear weapons.
Kai JAV panaudojo branduolinius ginklus Japonijoje, ar JAV klausė Kinijos, ar tai galima? Ar Rusija, nutarusi panaudoti branduolinius ginklus, klaus Kinijos, ar tai galima?
Teisiškai ir kariniu požiūriu Rusija yra nepriklausoma branduolinė supervalstybė. Priimant sprendimą panaudoti branduolinį ginklą, Rusijos prezidentui teisiškai nereikia jokio kitos šalies leidimo.
Islandai oficialiai balsavo prieš derybų dėl narystės Europos Sąjungoje atnaujinimą. Labai lauktame ir istoriškai prieštaringame nacionaliniame referendume 52,8 % rinkėjų balsavo „ne“, palyginti su 47,2 % balsavusiųjų „taip“.
Visuomeninio transliuotojo RÚV sprendimas faktiškai atidėjo ilgai diskutuotą stojimo klausimą bent vienai kartai. Tai taip pat žymi didelį politinį pralaimėjimą premjero Kristúno Frostadóttiro centro kairiųjų koalicijai, kuri balsavimą apibūdino kaip „dabar arba niekada“ galimybę užsitikrinti Islandijos geopolitinę ateitį.
Geopolitinis kontekstas
Referendumas, kuriame užfiksuotas išskirtinis 82,5 % rinkėjų aktyvumas, netikėtai paspartėjo dėl išorinio pasaulinio spaudimo: Grenlandijos grėsmė: Islandijos vyriausybė paankstino referendumą po to, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas ne kartą pareiškė ketinimą įsigyti arba kontroliuoti kaimyninę Grenlandiją, savo kalboje netyčia kelis kartus paminėdamas Islandiją.
• Arkties saugumas: Sustiprėję Rusijos jūrų manevrai netoli salos valstybės, kuri yra NATO steigėja, bet neturi nuolatinių karinių pajėgų, kurstė didelį nerimą dėl Arkties gynybos.
• Ekonominė gynyba: Proeuropietiškos „taip“ grupės teigė, kad visavertė narystė ir euro įvedimas apsaugotų Islandiją nuo pasaulinių prekybos karų ir stabilizuotų aukštas vidaus palūkanų normas.
Kodėl laimėjo „ne“ pusė
Nepaisant šių didelių saugumo problemų, tradicinė Islandijos tapatybė ir išteklių nepriklausomybė galiausiai nugalėjo.
Problema: „ne“ kampanijos pozicija; „taip“ kampanijos pozicija
Žuvininkystė: Baimė prarasti suverenią pelningų žvejybos vandenų kontrolę dėl ES bendros žuvininkystės politikos. Manoma, kad būtų galima derėtis dėl išimčių, siekiant apsaugoti vietos laivynus.
Suverenitetas: Laisvės rengti nepriklausomus prekybos susitarimus (pvz., su Kinija) be Briuselio priežiūros išsaugojimas. Gyvybiškai svarbios, vieningos vietos įgijimas prie stalo Europos Parlamente.
Status Quo: Patenkintas dabartinėmis privilegijomis, kurias suteikia Europos ekonominė erdvė (EEE) ir Šengeno laisvo keliavimo zona. Teigta, kad status quo nesuteikia jokios apsaugos nuo infliacijos ar valiutų kursų svyravimų.
Susiskaldžiusi tauta
Rezultatai atskleidė ryškų miesto ir kaimo susiskaldymą tarp 400 000 šalies gyventojų. Sostinė Reikjavikas buvo vienintelė rinkimų apygarda, kurioje dauguma balsavo „Taip“. Tuo tarpu kaimo ir pakrančių bendruomenės griežtai atmetė priemonę, skirtą apsaugoti žvejybos ir žemės ūkio sektorius, kurie sudaro beveik 40 % Islandijos eksporto.
Nors antieuropietiški lyderiai visoje Europoje šventė balsavimą kaip „laisvų, suverenių tautų“ pergalę, ministras pirmininkas Frostadóttiras pareiškė, kad nors vyriausybė gerbia rezultatus, Islandija visą dėmesį skirs dabartinių santykių su Europos ekonomine erdve stiprinimui.
„Po prieštaringų nacionalinių debatų islandai atmetė pasiūlymą atnaujinti derybas dėl stojimo į bloką, praneša nacionalinis transliuotojas.
Islandai balsavo prieš derybų dėl stojimo į Europos Sąjungą atnaujinimą, sekmadienį pranešė šalies nacionalinis transliuotojas po neįprastai prieštaringų debatų.
„Prieš“ balsavusi pusė surinko 52,8 proc. balsų, pranešė transliuotojas RUV. Tikimasi, kad Islandijos pareigūnai oficialius rezultatus paskelbs vėliau sekmadienį.
RUV pranešė, kad šeštadienį referendume balsavo daugiau nei 225 000 žmonių šioje 400 000 gyventojų turinčioje Šiaurės šalyje, arba apie 82,5 proc. balsavimo teisę turinčių asmenų. RUV teigė, kad tai buvo didžiausias rinkėjų aktyvumas per visus Islandijos rinkimus nuo 2009 m.
Šis sprendimas buvo smūgis 27 narių Europos Sąjungai, kuri save pristatė kaip progresyvų ir pragmatišką aljansą vis labiau neapibrėžtame pasaulyje. Jei Islandija galiausiai būtų tapusi nare, blokas būtų galėjęs išplėsti savo buvimą Arktyje ir pritraukti turtingą tautą.
Ankstesnis Derybos dėl Islandijos prisijungimo prie Europos Sąjungos buvo įšaldytos 2013 m. Sąjunga kol kas nekomentavo.
Islandams iškilo daug sudėtingų klausimų. Interviu prieš referendumą daugelis žmonių, planavusių balsuoti „prieš“, teigė nerimaujantys, kad prisijungimas prie bloko gali kelti grėsmę šalies vertingos žvejybos pramonės kontrolei, taip pat jos suverenitetui kitais klausimais.
Kai kurie žmonės, planavę balsuoti „taip“, teigė nerimaujantys dėl Islandijos ekonomikos apskritai ir norintys pamatyti, ką atneš derybos. Infliacija yra didelė. Taip pat ir palūkanų normos. Šalis daugelį metų patyrė ekonominių sunkumų po pasaulinės finansų krizės 2000-ųjų pabaigoje. Kai kurie teigė, kad prisijungimas prie vienos didžiausių pasaulio ekonomikų ir galimas jos valiutos euro įvedimas galėtų būti išmintingas žingsnis siekiant ilgalaikio stabilumo.
Kiti potencialūs „taip“ balsavę balsavę asmenys bloką laikė stabilizuojančia apsauga. Islandija priklauso NATO, tačiau yra vienintelė narė, neturinti savo kariuomenės.
Daugiausia, kaip kai kurie rinkėjai interviu prieš referendumą teigė, jų sprendimas priklausė nuo klausimų apie tai, kaip išlaikyti Islandiją klestinčią, stabilią ir saugią vis labiau neramiame pasaulyje. Ir dauguma rinkėjų, regis, nusprendė, kad šalis turėtų laikytis kurso ir toliau judėti pirmyn savarankiškai.
„Žmonės sako, kad tai galbūt didžiausi debatai per daugelį metų, kai kurie sako, kad net nuo respublikos įkūrimo“, – 1944 m. prieš balsavimą sakė Islandijos ir Europos Sąjungos santykių ekspertas Hjorturas Gudmundssonas. Jis teigė planuojantis balsuoti „prieš“.
Rezultatai parodė ryškų geografinį susiskaldymą. Rinkėjai sostinėje Reikjavike ir jo apylinkėse pritarė derybų atnaujinimui. Tačiau likusioje kaimo vietovėje dauguma islandų balsavo prieš.
Šiais metais islandus sukrėtė prezidento Trumpo grasinimai Grenlandijai, artimiausiai šalies kaimynei. Svarbioje kalboje jis netgi supainiojo Islandiją su Grenlandija. Interviu prieš referendumą kai kurie potencialūs „taip“ balsavę balsavę asmenys bloką laikė stabilizuojančia apsauga.
Nedaug islandų manė, kad ponas Trumpas kada nors jiems grasins. Nestabilūs Vašingtono veiksmai sukėlė kai kuriems nerimą dėl NATO stiprybės ir privertė Europos Sąjungą atrodyti kaip patrauklų atsarginį sluoksnį.
Daugeliui islandų savarankiškas veikimas yra labai svarbus tautos tapatybės jausmui. Islandija tapo nepriklausoma 1944 m. Vėliau, nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos iki aštuntojo dešimtmečio vidurio, ji gynėsi nuo britų per virtinę ginčų, vadinamų Menkių karais, ir vienašališkai išplėtė savo išskirtinę ekonominę zoną prie savo krantų nuo 12 iki 200 mylių.
Likusį XX amžių Islandija savo neturtingą, agrarinę visuomenę pavertė gerai išsilavinusia ir progresyvia turizmo sritimi. Didžiąją dalį šio klestėjimo lėmė Islandijos žvejybos pramonė, kuri vis dar yra svarbi jos ekonomikos dalis.
Andrea Gunnarsdottir, maisto tinklaraštininkė iš sostinės Reikjaviko, balsavo prieš prisijungimą, nes, pasak jos, „Europos Sąjunga Islandijai neturi prasmės“.
Pasak jos, Islandijos ekonominiai interesai menkai dera su didesnių žemyninės Europos šalių interesais. „Islandija kovojo už nepriklausomybę“, – sakė 36 metų ponia Gunnarsdottir. „Ir mes turėtume ją išlaikyti.“
Kad ir kaip būtų, nors šis referendumas buvo tik dėl derybų, diskusijos buvo įnirtingos.
Iš dalies taip yra todėl, kad apklausos nuolat rodė beveik po lygiai pasidalijančią visuomenės nuomonę, todėl niekas nežinojo, kaip baigsis balsavimas.
„Tai neįtikėtinai poliarizuota“, – prieš balsavimą sakė Eirikur Bergmann, politikos mokslų profesorius Bifrosto universitete Islandijoje. Jis planavo balsuoti „už“ derybas, sakė jis. „Mes niekada nematėme tokių įtemptų lenktynių.“” [1]
1. Iceland Votes to Steer Clear of European Union Talks. Nierenberg, Amelia; Bjarnason, Egill. New York Times (Online) New York Times Company. Aug 30, 2026.
Icelanders have officially voted against reopening talks to join the European Union. In a highly anticipated and historically divisive national referendum, 52.8% of voters chose "No", compared to 47.2% who voted "Yes".
The decision by public broadcaster RÚV effectively shelves the long-debated accession issue for at least a generation. It also marks a significant political defeat for Prime Minister Kristrún Frostadóttir’s center-left coalition, which had framed the vote as a "now or never" opportunity to secure Iceland’s geopolitical future.
The Geopolitical Context
The referendum, which recorded an exceptional 82.5% voter turnout, was unexpectedly accelerated due to external global pressures: The Greenland Threat: The Icelandic government moved the referendum forward after U.S. President Donald Trump repeatedly expressed intent to acquire or control neighboring Greenland, accidentally naming Iceland multiple times in his remarks.
• Arctic Security: Heightened maritime maneuvers by Russia near the island nation—which is a NATO founder but maintains no standing military—fueled deep anxieties regarding Arctic defense.
• Economic Defense: Pro-EU "Yes" groups argued that full membership and adopting the euro would protect Iceland from global trade wars and stabilize high domestic interest rates.
Why the "No" Side Won
Despite these major security anxieties, traditional Icelandic identity and resource independence ultimately won out.
Issue "No" Campaign Stance "Yes" Campaign Stance
Fisheries Fear of losing sovereign control of lucrative fishing waters to the EU’s Common Fisheries Policy. Believed exceptions could be negotiated to safeguard local fleets.
Sovereignty Retaining the freedom to draft independent trade deals (e.g., with China) without Brussels' oversight. Gaining a vital, unified seat at the table in the European Parliament.
Status Quo Satisfied with current perks via the European Economic Area (EEA) and the Schengen free-travel zone. Argued the status quo offers zero protection against inflation or currency volatility.
A Divided Nation
The results exposed a stark urban-rural split across the nation's 400,000 citizens. The capital city of Reykjavík was the only constituency where a majority voted "Yes". In contrast, rural and coastal communities heavily rejected the measure to protect the fishing and farming sectors that account for nearly 40% of Iceland's exports.
While anti-EU leaders across Europe have celebrated the vote as a victory for "free, sovereign nations", Prime Minister Frostadóttir stated that while the government respects the result, Iceland will focus entirely on strengthening its current relationship with the European Economic Area.
“After a divisive national debate, Icelanders rejected a proposal to resume negotiations on joining the bloc, according to the national broadcaster.
Icelanders voted against resuming negotiations on joining the European Union, the country’s national broadcaster reported on Sunday, after an unusually divisive debate.
The “no” side received 52.8 percent of the vote, the broadcaster, RUV, said. Icelandic officials were expected to announce the official results later on Sunday.
RUV reported that more than 225,000 people in this Nordic nation of 400,000, or some 82.5 percent of eligible voters, cast ballots in the referendum on Saturday. RUV said it was the highest voter turnout in any Icelandic election since 2009.
The decision was a setback for the 27-member European Union, which has been pitching itself as a progressive and pragmatic alliance in an increasingly uncertain world. If Iceland had eventually become a member state, the bloc would have been able to expand its presence in the Arctic and bring in a wealthy nation.
Previous talks about Iceland joining the European Union were put on ice in 2013. There was no immediate comment from the union.
Many complex issues for Icelanders were at play. In interviews before the referendum, many people who planned to vote “no” said they were worried that joining the bloc could threaten the country’s control of its valuable fishing industry, as well as its sovereignty on other issues.
Some people who planned to vote “yes” said they were worried about Iceland’s economy in general and wanted to see what the negotiations would bring. Inflation is high. So are interest rates. The country suffered years of economic hardship after the global financial crisis in the late 2000s. Some said that joining one of the world’s largest economies — and potentially adopting its currency, the euro — could be a savvy move for long-term stability.
Other potential “yes” voters saw the bloc as a stabilizing protector. Iceland belongs to NATO but is the only member without its own military.
Mostly, some voters said in interviews before the referendum, their decision came down to questions about how to keep Iceland prosperous, stable and safe in an increasingly unsettled world. And most voters appeared to have decided that the country should stay the course and keep going it alone.
“People are saying this is maybe the biggest debate we’ve had in many years, some say even since the foundation of the republic,” in 1944, Hjortur Gudmundsson, an expert on relations between Iceland and the European Union, said before the vote. He said he planned to vote “no.”
The results showed a sharp geographic divide. Voters in and around Reykjavik, the capital, favored restarting talks. But in the rural rest of the country, most Icelanders voted against it.
Icelanders were rattled this year by President Trump’s threats against Greenland, the country’s closest neighbor. He even confused Iceland with Greenland at a major speech. In the interviews before the referendum, some of the potential “yes” voters saw the bloc as a stabilizing protector.
Few Icelanders thought Mr. Trump would ever threaten them. The erratic moves from Washington led some to worry about the strength of NATO, and made the European Union look like an attractive layer of backup.
Going it alone is central to many Icelanders’ sense of the nation’s identity. Iceland became independent in 1944. Then, from the late 1950s to the mid-1970s, it fended off the British in a series of disputes, known as the Cod Wars, and unilaterally extended its exclusive economic zone off its shores to 200 miles from 12.
Iceland spent the rest of the 20th century turning its poor, agrarian society into a well-educated and progressive tourism powerhouse. Much of that prosperity came from Iceland’s fishing industry, which is still a major part of its economy.
Andrea Gunnarsdottir, a food blogger in Reykjavik, the capital, voted against joining because, she said, “the European Union makes no sense for Iceland.”
Iceland’s economic interests, she said, align poorly with those of bigger countries in mainland Europe. “Iceland fought for independence,” said Ms. Gunnarsdottir, 36. “And we should keep it.”
Either way, even though this referendum was only about talks, the debate was heated.
In part, that’s because polls had consistently shown a near-even split in public opinion, so no one knew how the vote would go.
“It’s incredibly polarized,” Eirikur Bergmann, a politics professor at Bifrost University in Iceland, said before the vote. He planned to vote “yes” to the talks, he said. “We’ve never seen such a tight race.”” [1]
1. Iceland Votes to Steer Clear of European Union Talks. Nierenberg, Amelia; Bjarnason, Egill. New York Times (Online) New York Times Company. Aug 30, 2026.
Amerikos dirbtinio intelekto startuolių įkūrėjai vis dar tikisi surinkti trilijonus dolerių, nes Silicio slėnyje rinkos dominavimas įgyjamas kontroliuojant naratyvą, o ne tiesiog nedelsiant diegiant produktą. Ši strategija remiasi investuotojų įtikinimu paremti ateities viziją, kol konkurentas nepasiekė didelio masto.
Ryšys tarp šio mąstymo ir improvizacinio teatro kyla iš Keitho Johnstone'o 1979 m. knygos „Improvizacija: improvizacija ir teatras“. Knyga tapo privaloma literatūra Silicio slėnio technologijų sluoksniuose. Joje išsamiai aprašoma, kaip realybė yra visiškai lanksti, o statusas – tik pasirodymas.
Teatro, kapitalo rinkų ir pasaulinių dirbtinio intelekto lenktynių suartėjimas atskleidžia, kodėl šie įkūrėjai išlieka pasitikintys savimi, nepaisant didelės konkurencijos iš Kinijos dirbtinio intelekto programų:
1. Improvizacija, kaip „realybės iškraipymo“ planas
Silicio slėnyje garsusis Steve'o Jobso „realybės iškraipymo laukas“ nelaikomas charakterio trūkumu; jis traktuojamas, kaip pagrindinis verslo įgūdis. Technologijų įkūrėjai renkasi Johnstone'o „Impro“ dėl dviejų pagrindinių priežasčių:
• Formuojama, minkoma, kaip molis, realybė: knygoje mokoma, kad aktoriai gali aktyviai formuoti realybę, priimdami spontaniškumą ir atmesdami griežtas socialines taisykles. Dirbtinio intelekto įkūrėjui tai pateisina ateities „dirbtinio bendrojo intelekto“ (DGI), kuris dar neegzistuoja, siūlymą, kaip neišvengiamą neabejotinybę.
• Statuso kodifikavimas: „Impro“ suskaido žmonių sąveiką į atskiras, lanksčias statuso schemas. Įkūrėjai naudoja šiuos principus investuotojų psichologijai valdyti, absoliučiam autoritetui projektuoti lėšų rinkimo etapuose ir kurti tvirtą, kulto tipo įmonių kultūrą.
2. Pasaulinės dirbtinio intelekto konkurencijos asimetrija
Nors Kinijos technologijų įmonės pasižymi sparčia komercializacija, pigiu modelių diegimu ir vartotojams skirtų dirbtinio intelekto programų (pvz., „Moonshot AI“ „Kimi“ modelių) kūrimu, Amerikos startuoliai vadovaujasi kita teze.
• „Gebėjimų kartelė“ ir taikymas: JAV laboratorijos, tokios, kaip „OpenAI“ ir „Anthropic“, daugiausia dėmesio skiria absoliučių modelių intelekto ribų stūmimui ir neapdorotų skaičiavimų mastelio keitimui. Jos tiki, kad tas, kas valdys protingiausią pagrindinį modelį, galiausiai, valdys ir tolesnes programas, todėl ankstyvieji vartotojams skirti produktai taps pasenę.
• Intelekto bendrinimas ir priklausomybė nuo technologijų paketo: Amerikos įkūrėjai teigia, kad daugelis konkurencingų Kinijos modelių labai priklauso nuo distiliavimo metodų – iš esmės mokymųsi naudojant, patentuotų JAV modelių sugeneruotus, rezultatus. Jie išlieka pasitikintys savimi, nes vis dar kontroliuoja pagrindinį technologijų paketą ir pažangią puslaidininkių infrastruktūrą.
3. Giliosios kapitalo rinkos, kaip Amerikos gynybos griovys
Pagrindinė priežastis, kodėl įkūrėjai vis dar siekia trilijonų akcijų rinkoje, yra ta, kad Amerikos rizikos kapitalo struktūra apdovanoja drąsius pasakojimus ar įžūlų melą. Jie vėl parduoda gyvačių taukus.
• Masto pranašumas: JAV kapitalo rinkos yra daug gilesnės ir likvidesnės, nei bet kurios kitos pasaulio vietos. Vienas didelis technologijų žaidėjas ar fondas gali per naktį investuoti dešimtis milijardų dolerių į infrastruktūros investicijas.
• Būsimos vertės pardavimas: Akcijų rinkos investuotojai perka iš eksponentinio struktūrinių technologijų monopolijų augimo. Net jei dirbtinio intelekto startuolis šiandien pralaimės konkrečią „realaus pasaulio“ programų kovą, įkūrėjo tikslas yra įtikinti rinką, kad jam priklausys rytojaus skaičiavimo infrastruktūra.
Šioje ekosistemoje teatrališkumas yra produktas. Kol įkūrėjas gali improvizacijos taisyklėmis projektuoti aukštą statusą ir patrauklią viziją, finansų rinkos ir toliau finansuos naratyvą.
„Teatro vaidinimas išgyvena Silicio slėnio populiarumą.
Dirbtinio intelekto įmonės reguliariai samdo improvizacijos menininkus, kad šie padėtų apmokyti jų modelius ir vestų motyvacinius užsiėmimus savo darbuotojams. „OpenAI“ generalinis direktorius Samas Altmanas prisijungė prie technologijų garsenybių, tokių kaip Palmeris Luckey ir Bryanas Johnsonas, „YouTube“ platformoje surengti vaidmenų žaidimo „Mafia“ vakarą. O anksčiau šią vasarą, rašydamas straipsnį apie „Vibecamp“ – Merilando festivalį, populiarų tarp kelių technologijų pasaulio subkultūrų, – aptikau klounų dirbtuves, „kontaktinės improvizacijos“ sesiją ir įtraukiantį teatro spektaklį, kurį vedė grupė, prisistatanti kaip „Orakulai“, kurie transliavo užsakytas pranašystes tiems, kurie įėjo į jų palapinę.
Vaidmenų žaidimas jau seniai yra „nerd“ stereotipo dalis – tereikia įsivaizduoti tokių žaidimų kaip „Dungeons & Dragons“ populiarumą popkultūroje, vaizduojant kompiuterių fanatikus. Tačiau Silicio slėnio improvizacijos ir teatro palaikymas taip pat yra daug didesnės ir ilgalaikės filosofinės tendencijos dalis – realybę, žaidimą, suvokimą ir atlikimą laikyti iš esmės keičiamais. Pagal šią pasaulėžiūrą realybė nėra fiksuotų faktų rinkinys, o kažkas... lanksčios, egzistuojančios tiek žmonių suvokime, tiek materialiame pasaulyje. Tiems, kurie save laiko kosminiais novatoriais, išmokti suprasti ir sugriauti savavališkas kasdienio gyvenimo konvencijas yra neatsiejama darbo reikalavimo dalis.
Apsvarstykite Keitho Johnstone'o 1979 m. išleisto vaidybos vadovo „Impro“, kuris technologijų sluoksniuose įgijo kulto statusą, populiarumą. Peterio Thielio įkurtoje duomenų analizės ir programinės įrangos įmonėje „Palantir“ ši knyga rekomenduojama naujiems darbuotojams. Ją taip pat citavo technologijų įkūrėjai, tokie kaip „Anduril“ atstovė Trae Stephens, produktyvumo guru Tiago Forte ir įtakingi technologijų pasaulio tinklaraštininkai, tokie kaip Venkatesh Rao ir Scott Alexander.
„Impro“ yra ir teatro žaidimo, ir socialinių santykių vadovas. Svarbiausia pono Johnstone'o argumento dalis yra ta, kad žmonės nesąmoningai nuolat žaidžia statuso žaidimus, vaidindami vienas kitam „žemus“ ir „aukštus“ vaidmenis, priklausomai nuo konteksto. Knygoje yra pratimų būsimiems aktoriams, iš kurių daugelis reikalauja, kad aktoriai atkreiptų dėmesį į vienas kito socialinius ženklus, kad galėtų vaidinti aukštesnį ar žemesnį statusą. („Tas, kuris pirmas nusisuka, yra dominuojantis“, – perspėja autorius.)
Kiti pratimai skirti paskatinti aktorius permąstyti normas, kurias laikome savaime suprantamomis: vienas ypač svaiginantis žaidimas reikalauja, kad aktoriai vaikščiotų po kambarį, rodydami į objektus ir tyčia juos vadindami neteisingais vardais. Pagrindinė knygos idėja yra ta, kad aktoriai turėtų matyti realybę kaip kažką, ką jie gali formuoti, jei priima spontaniškumą ir kūrybiškumą, o ne pasiduoda saugiam normų rinkiniui. „Yra žmonių, kurie mieliau sako „Taip“, ir yra žmonių, kurie mieliau sako „Ne“. Tie, kurie sako „Taip“, yra apdovanojami patirtais nuotykiais, o tie, kurie sako „Ne“, yra apdovanojami pasiektu saugumu“, – rašo ponas Johnstone'as.
Pasak Qiaochu Yuano, koučingo specialisto ir X asmenybės, kurios darbai plačiai skaitomi Silicio slėnyje, technologijų darbuotojus dažnai traukia tokios knygos kaip „Impro“, nes jos padeda skaitytojams mąstyti ir kodifikuoti socialinius santykius kaip išmatuojamus statuso sandorius, o ne galvoti apie juos kaip apie organiškus – ir todėl paslaptingus – reiškinius. Ponas Yuanas mano, kad su knyga pirmą kartą susidūrė apie 2016 m. per draugus San Francisko įlankos srities Taikomojo racionalumo centre – platesnio racionalistinio judėjimo, orientuoto į loginį mąstymą ir kognityvinių šališkumų įveikimą, centre.
Teatro vaidybos metu ugdomi įgūdžiai taip pat gali būti naudingi lyderystei. Lydia Laurenson, Silicio slėnio kultūros apžvalgininkė, metus praleidusi kaip įtraukiančio teatro ir slaptos draugijos San Franciske narė, girdėjo daugelį žinomų įkūrėjų ir technologijų srities žmonių apibūdinamų kaip turinčių „realybės iškraipymo lauką“. Jie ne tik įvaldo logistiką ir motyvuoja darbuotojus, bet ir sukuria pakankamai įtikinamą pasaulėžiūrą, kad atlaikytų kūrybinius ir techninius iššūkius, kurių reikalauja nauja idėja. (Šis terminas buvo garsiai pavartotas 1981 m. apibūdinant Steve'ą Jobsą).
„Startuolio perkėlimas iš nulio į vieną iš šių didžiulių kompanijų yra beprotiškas kultūros kūrimo ir kūrimo veiksmas“, – sako ponia Laurenson. Net ir labiausiai abejingas startuolis gali jaustis „kultiškas“. Įtikinamos realybės kūrimas darbuotojams ir investuotojams – naudojant kai kurias teatro spektakliuose naudojamas technikas – yra tiesiog įkūrėjo pareigybės aprašymo dalis.
Gali būti tiesa, kad žmonių suvokimo apie tai, kas įmanoma, keitimas gali padėti jiems mąstyti kūrybiškiau. Tačiau technologijų pasaulio susižavėjimas improvizacija ir teatru taip pat atskleidžia tamsesnę filosofiją. Jei visas gyvenimas yra spektaklis, yra mažai apribojimų tiems, kurie nori perimti scenos valdymą. Jei nėra nieko iš tikrųjų tikro, išskyrus žmonių suvokimą – suvokimą, kurį gudrus aktorius ar įkūrėjas gali pakeisti, – tuomet investuotojų klaidinimas dėl startuolio gyvybingumo arba virusinių sąmokslo teorijų skleidimas socialinėje žiniasklaidoje, siekiant paveikti rinkimų rezultatus, gali būti permąstytas ne kaip melas, o kaip alternatyvus realybės formavimas, gudrus tiesos kūrimas bendru sutarimu.
Iškreipkite realybę pakankamai stipriai, ir tokio dalyko kaip realybė iš viso nėra. O eroje, kai dirbtinis intelektas gali lengvai sujungti kolektyvinę mintį su objektyvia tiesa, technologijų įkūrėjai ir tie, kurie perka jų produktus, yra mažiau prisirišę prie realaus pasaulio.
Erikas Davisas, knygos „TechGnosis“ autorius, man sakė, kad nerimauja dėl tokioje pasaulėžiūroje užkoduoto nihilizmo ir elitizmo potencialo. Kai tik manai, kad „pasaulis yra lankstus kaip žaidimų sistema“, – sako jis, – pernelyg lengva manyti, kad egzistuoja aiški socialinė hierarchija tarp „tų, kurie žino, ir tų, kurie nežino“. Kai tik pradedi manyti, kad tik tu vienas gali pasiekti slaptą aukštesnę realybę – jau nekalbant apie pinigus, politinius ryšius ir socialinės žiniasklaidos kontrolę, kurie būdingi daugeliui Silicio slėnio elito atstovų – gali tapti pernelyg pagunda manyti, kad „avys“ nėra, na, visiškai realūs tokie, kokie esate jūs. Yra priežastis, kodėl vienas kandžiausių būdų įžeisti ką nors internete yra pavadinti jį „NPC“ arba nežaidžiamu personažu – terminas, kilęs iš vaizdo įrašų, žaidimų terminologija, kuri dabar vartojama norint teigti, kad žmogui trūksta veiksnumo ar originalios minties.
Ponas Davisas užsiminė apie daugelio Silicio slėnio gyventojų, ypač Elono Musko, pasiūlytos „simuliacijos teorijos“ hipotezės populiarumą: kad realybė visai nėra tikra, o žmonės gyvena aukštesnio intelekto būtybių valdomoje simuliacijoje. Klausydamasis kai kurių technologijų titanų, ponas Davisas sakė: „Susidaro jausmas, kad jie, bent jau kartais, iš tikrųjų yra tokioje mąstysenoje. Tarsi tai yra žaidimas, ir visa esmė yra žaisti jį taip plačiai, kad, žinote, įvyktų kažkas išties naujo ar netikėto.“ Jei realybė yra tik simuliacija, net ir patys ekstremaliausi Silicio slėnio pasaulio pabaigos scenarijai – tarkime, intelektualus dirbtinis intelektas, kuris mus visus nužudo – nėra daug labiau egzistenciškai nerimą keliantys nei mirtis vaizdo žaidime.
Vis dėlto geriausiu atveju teatro spektaklis suteikia mums kūrybinių galimybių, o ne nihilistinio atstumo jausmą. Žaisdamas improvizacinius teatro žaidimus – tiek „Vibecamp“, tiek „Dzieci“, Niujorko teatro trupėje, kurioje mokausi, – gebėjimas bendrauti su nepažįstamaisiais per įvairius teatro žaidimus leido man susipažinti su žmonėmis ne sužinant jų pareigas ar politines pažiūras, o padedant kurti fantastiškas erdves ir scenas ir, taip, būti šiek tiek kvailam. Neseniai vykusiame 36 valandų trukmės, daugiausia be žodžių, „maratono“ seminare užmezgiau draugystę su žmonėmis, kurių vardų niekada nebuvau išmokęs, bet su kurių polinkį ritmiškai mušti būgnus ar kovoti sniego gniūžtėmis buvau artimai susipažinęs.
Ironiška, bet dirbtinio intelekto ir beprotiško ekrano laiko eroje teatro žaidimai reikalauja, kad mes visą dėmesį skirtume mus supančiam pasauliui: pasauliui, kuris yra daug turtingesnis, sudėtingesnis ir pilnas nepažįstamų sąmonės formų nei mūsų „Twitter“ paskyra.
Teatro žaidimai gali padėti mums suvokti realybę kaip lanksčią. Tačiau geriausiu atveju jie primena mums pirmiausia pažvelgti į realybę.
Tara Isabella Burton yra knygos „Self-Made: Creating Our Identities From da Vinci to the Kardashians“ autorė ir projekto „Can Beauty Save the World“ direktorė.” [1]
1. How a ’70s Improv Book Became Silicon Valley’s Required Reading: Guest Essay. Burton, Tara Isabella. New York Times (Online) New York Times Company. Aug 30, 2026.
