Bendras jausmas, kad ateitis mane suvalgo

„Praėjus valandai po nusileidimo Šanchajuje, sėdėjau „Didi“ taksi gale, o vairuotojas maldavo mane sužaisti įmonės algoritmą. „Didi“ yra „Kinijos „Uber“ ir veikia visoje šalyje, kasdien atlikdama dešimtis milijonų reisų. Ar galėčiau atšaukti kelionę ir sumokėti jam tiesiogiai per „WeChat“?

 

Jis paaiškino, kad vairuotojų, konkuruojančių dėl per mažų kainų, buvo per daug. Mane išlaipinęs jis būtų išsiųstas tiesiai atgal į oro uostą, kur jam tektų laukti valandų valandas, kol bus paimtas kitas asmuo. Jei atšaukčiau kelionę, jis galėtų užimti vietą eilės priekyje. „Tikiuosi, suprantate“, – sakė jis. „Turiu paremti vyresnę ir jaunesnę kartas.“

 

Vairuotojo padėtis man priminė „DoorDash“ darbuotojus Jungtinėse Valstijose, kurių uždarbį kontroliuoja optimizuotos dispečerinės sistemos, arba „Amazon Flex“ darbuotojus, kurie konkuruoja dėl retų pristatymo blokų, niekada nežinodami, kada atsiras kitas darbas.

 

Daugelį metų rašiau ir gyvenau tiek Jungtinėse Valstijose, tiek Kinijoje, ir parašiau knygą, kurioje aprašoma Kinijos interneto istorija ir evoliucija. Keliaudamas iš vienos šalies į kitą, mane nustebino, kaip jos tapo viena kitos veidrodžiu ir panašumu. Po pavydu ir nepasitikėjimu slypi bendras nestabilumo jausmas: technologinė ateitis formuojasi svaiginančiu greičiu, tačiau jos pažadu dalijasi ne visi.

 

Dirbtinio intelekto augimas buvo pristatomas kaip dviejų iš esmės skirtingų sistemų konkurencija. Amerika valdo kapitalą ir lustus, o Kinija sutelkia inžinerijos talentus ir gamybos meistriškumą. Amerika pirmauja kurdama programinę įrangą – verslo įrankius ir debesijos platformas. Kinija pirmauja aparatinės įrangos – humanoidų ir autonominių transporto priemonių – srityje. Amerika žengia į priekį kurdama pažangius modelius, o jos dirbtinio intelekto laboratorijos deda visas pastangas, kad sukurtų superintelektą. Kinija daugiausia dėmesio skiria mastui ir sklaidai, o jos technologijų įmonės integruoja... kuo greičiau visuose visuomenės sektoriuose.

 

Mums buvo sakoma, kad pagrindinis DI prizas yra dirbtinio bendrojo intelekto (DGI) sukūrimas. Šalis, kuri tai išsiaiškins, teigia teorija, įtvirtins pasaulinę dominavimą pasitelkdama padidintą ekonominę ir karinę galią. Podcast'uose ir politinėse kalbose – kurias formuoja Silicio slėnio vadovai ir Vašingtono politikos genijai – Jungtinės Valstijos ir Kinija beveik visada „kovoja“, „konkuruoja“ arba „užrakintos“ šiose lenktynėse. Kinija atsilieka metais, ne, mėnesiais; ji traukiasi į priekį; ji laimi; ji pralaimi, ji lenktyniauja link DGI, o ne lenktyniauja link DGI; arba ji lenktyniauja kitoje trasoje.

 

Lenktynių istorija įvykė praėjusiais metais, kai buvo pristatytas „DeepSeek R1“ – kinų atvirojo kodo modelis, kuris, kaip pranešama, vos už mažesnę kainą varžėsi su JAV pasienio modeliais. JAV technologijų lyderius, kurie stebėjosi Kinijos greičiu tiesiant tiltus, užplūdo „Kinijos pavydo“ banga. greitieji traukiniai ir pažangūs prototipai. Marcas Andreessenas perspėjo, kad Jungtinės Valstijos privalo reindustrializuotis arba atsilikti nuo „kiniškų robotų“ pasaulio.

 

Kairiųjų pažiūrų influenceris Hasanas Pikeris 2025 m. keliavo į Kiniją, rankoje laikydamas Mao Dzedongo citatų kopiją, kad pamatytų, ką Amerika galėtų „perimti ir mėgdžioti“. Populiarus „YouTube“ kūrėjas Darrenas Watkinsas, žinomas kaip IShowSpeed, transliavo savo kelionę į Šendženą, kur šoko su humanoidais ir dronu užsisakė KFC. Kaip kadaise kinai buvo sužavėti Amerikos vartotojų gausa – prekybos centrais ir besiplečiančiais priemiesčiais, taip amerikiečiai tapo apsėsti Kinijos robotų ir gamybos galios.

 

Tačiau žvelgiant pro antraščių ir svarbiausių akimirkų santraukas, galima pamatyti ryškią abiejų šalių atskirtį, kurią sukėlė dirbtinis intelektas. Tie, kurie kuria ir finansuoja šią technologiją, kalba apie ateitį kaip apie pažadą, iš kurio galima pasipelnyti, apie galimybę, kuria galima pasinaudoti. Silicio slėnyje universitetus metę studentai kalba apie dirbtinį intelektą, kovojantį su klimato kaita ir gydantį ligas. Tyrėjams siūlomi devynženkliai atlyginimai, kaip ir NBA žvaigždėms, o pakelės reklaminiai stendai ragina gyventojus „Sustiprinti savo dirbtinį intelektą“ ir „Nustoti samdyti žmones“. Technologijų darbuotojai nuoširdžiai perėmė liūdnai pagarsėjusį Kinijos „996“ darbo grafiką: nuo 9 iki 21 val., šešias dienas per savaitę. Jie sunkiai dirba ir „užsirakina“, kad užsitikrintų, jog taps turtingais ir galingais dirbtinio intelekto aukso karštinės nugalėtojais.

 

Kinijos technologijų centrus varo panašus skubos jausmas. Pekino Zhongguancune, žinomame kaip Kinijos Silicio slėnis, biurų bokštai lieka apšviesti iki vėlumos, o dirbtinio intelekto laboratorijų darbuotojai skuba įveikti savo konkurentus kitoje gatvės pusėje. Įmonės pervilioja viena kitos žvaigždžių inžinierius, o laisvai samdomi programuotojai sudegina dešimtis tūkstančių Claude'o žetonų, kad vibruotų kodų gaminius. Startuolių įkūrėjai ieško to, ką jie vadina fengkou arba „vėjo anga“ – galimybės, kuri, jei ja pasinaudojama tinkamu momentu, gali išstumti verslininką tiesiai į turtus. Jie studijuoja Peterio Thielio „Nulis iki vieno“ vertimus ir liaupsina Eloną Muską, nes, kaip vienas technologijų darbuotojas  man pasakė: „Jis juda greitai, jo darbai atliekami beprotiškai ir jis tikrai gali pasiekti rezultatų.“

 

Naujausias Kinijos vėjo malūnas buvo „omarų auginimas“ – trumpinys, reiškiantis nemokamą, atvirojo kodo dirbtinio intelekto agentą „OpenClaw“. Beveik 1000 žmonių, nuo programuotojų mėgėjų iki namų šeimininkių, rikiavosi eilėje prie technologijų milžinės „Tencent“ būstinės, kad įdiegtų programinę įrangą savo įrenginiuose. Vartotojai teigė, kad „OpenClaw“ galėtų paskatinti šalutinį verslą ir padvigubinti prekių grąžą; tėvai pirko „omarų diegimo paslaugas“ savo pradinės mokyklos vaikams, kad jie neatsiliktų nuo bendraamžių. Technologijų įmonės lenktyniavo, kaip užsidirbti pinigų iš šio nerimo, imdamos iš vartotojų mokestį už debesijos serverius ir prieigą prie programinės įrangos. „Tai nėra „ateities priėmimas“, – „OpenClaw“ maniją apibūdino vienas nusivylęs „RedNote“ vartotojas. „Tai „ateities derlius“.“

 

Toliau į pietus, Šendžene, Kinijos techninės įrangos sostinėje, startuoliai giriasi veikiantys „Šendženo greičiu“ ir diegia dirbtinį intelektą į viską – nuo ​​kavos aparatų iki statybinių kranų. Mieste vykusioje aukštųjų technologijų mugėje, vykusioje 20-yje oro uosto angarų dydžio salių, ėjau pro prekystalius, kuriuose buvo reklamuojami dirbtinio intelekto pianinai, dirbtinio intelekto jautienos makaronų gamintojai, dirbtinio intelekto holografiniai gidai ir dirbtinio intelekto anglų kalbos mokytojai. Atsisėdau priešais dirbtinio intelekto valdomą tradicinės kinų medicinos gydytoją, kuris nuskaitė mano liežuvį ir pateikė diagnozę.

 

 

Minia susirinko aplink bokso ringą ir palaikė porą besikaunančių humanoidų, kuriuos pagamino robotikos milžinė „Unitree“.

 

 

„Šiuo metu tai labai konkurencinga aplinka“, – man sakė Šendženo programinės įrangos inžinierius. „Jaučiu, kad jei sustosiu, liksiu nuošalyje.“ Jo nerimas nėra naujas. Nestabilios darbo situacijos ir ekonominis nesaugumas egzistavo gerokai anksčiau nei dabartinis dirbtinio intelekto bumas. Tačiau dirbtinis intelektas sustiprino šiuos nerimą ir padarė juos daug sunkiau įveikti.

 

 

Atsirado lygiagretus memų rinkinys, skirtas bejėgiškumo jausmui perteikti. Jungtinėse Valstijose Silicio slėnio technologijų elitas save laiko „aukštuoju veiksniu“, o mes, likusieji, esame „botai“, pasmerkti „nuolatinei žemesniajai klasei“. Kinijoje paprasti darbuotojai save apibūdina kaip shechu („korporacinius galvijus“) ir jiabangou („viršvalandžius dirbančius šunis“). Tie patys darbuotojai jau seniai vartoja virusinį terminą „involiucija“, norėdami apibūdinti jausmą, kad esi įstrigęs beprasmės konkurencijos cikle. Abiejose šalyse tie, kurie nepatenkinti dirbtiniu intelektu, tapatinasi su žaidimų memu „NPC“ arba „ne žaidėjo personažu“. Jie jaučiasi kaip antraeilis vaidmuo kažkieno kito vaizdo žaidime, egzistuojantis tik tam, kad užpildytų pasaulį, bet ne jį formuotų.

 

2025 m. grupė dirbtinio intelekto tyrėjų iš Jungtinių Valstijų, Kanados ir Europos sukūrė terminą „laipsniškas galios praradimas“, apibūdindami ateitį, kurioje vis pajėgesnis dirbtinis intelektas tyliai naikins žmogaus veiksnumą. Technologija valdys mūsų pagrindines institucijas mažai atsižvelgdama į žmogiškąsias vertybes. Nors tai buvo įvardinta kaip ateities rizika, tam, kas atidžiai stebėjo Jungtines Valstijas ir Kiniją, tai jau atrodė kaip šių dienų diagnozė.

 

Abiejų šalių žinių darbuotojai jaučia technologijos stebėjimo buvimą. Dirbtinis intelektas dabar naudojamas priimant sprendimus dėl darbuotojų įdarbinimo ir atleidimo. Jis stebi darbo lankomumą, prognozuoja darbuotojo augimo potencialą, žymi „prastovas“ ir užtikrina drausmę.

 

Už biuro ribų tiek kinai, tiek amerikiečiai susižavėjo dirbtiniu intelektu kaip sklandaus bendravimo ir emocinio patvirtinimo šaltiniu, o įmonės dabar plačiai monetizuoja emocinį intymumą. Daugiau nei 70 procentų Amerikos paauglių teigia, kad naudojasi pokalbių robotais kaip kompanionais, beveik vienas iš aštuonių – psichikos sveikatos palaikymui.

 

Panašiai ir Kinijoje, atlikus vieną apklausą, nustatyta, kad beveik pusė jaunų kinų naudojosi dirbtinio intelekto pokalbių robotu, kad aptartų savo psichinę sveikatą. Šalyje, kurioje gyvenimas vienam sparčiai tampa norma – iki 2030 m. tikimasi, kad vieno asmens namų ūkių skaičius pasieks 200 milijonų – dirbtinio intelekto kompanionai tapo greitu sprendimu augančiai vienišumo epidemijai.

 

Šiais metais programėlė „Ar esi miręs?“, kuri įspėja kontaktą, jei vartotojas neužsiregistruoja, sulaukė didžiulio populiarumo. (Jos kiniškas pavadinimas „Sileme“ yra niūrus populiarios maisto pristatymo programėlės „Ele.me“ pavadinimo žaismas, reiškiantis „Ar esi alkanas?“). Tačiau „Ar esi miręs?“ sprendžia rimtą poreikį: didėjantį žmonių, gyvenančių vieni, toli nuo šeimos ir netekusių socialinės paramos, ir bijančių dingti nepastebėtiems, skaičių.

 

Abiejų šalių žmonės ieško paguodos ir savarankiškumo dvasiniame pasaulyje, kuris sparčiai nekontroliuojamas. Amerikos dvidešimtmečiai tikrina astrologijos programėles, tokias kaip „Co-Star“, kurios yra 3 milijardų dolerių vertės pramonės dalis.

 

Kai kurie Z kartos atstovai iš naujo atranda krikščionybę, o religinis konservatizmas vėl įžengė į viešąjį gyvenimą.

 

Kinijoje miestuose atsirado būrimo barų, astrologijos programėlės, tokios kaip „Cece“, tampa virusinės, o jauni žmonės konsultuojasi su „DeepSeek“, kad numatytų savo ateitį.

 

Praėjusį rudenį Pekine vakarieniauju su grupe moterų, kurioms buvo apie 20–30 metų, ir jų pokalbis sukosi apie pažįstamus neramumus: mažėjančias darbo perspektyvas (ir įdarbinimo problemas), daug  nusivylimo pasimatymais (nė viena iš jų nenorėjo tekėti ar turėti vaikų) ir augančio susižavėjimo bazi, taro ir okultizmu. Kai paklausiau vienos viešnios apie augantį taro populiarumą, ji paprastai atsakė: „Niekas nesikreipia į taro, kai laikai geri.“

 

Kai ateitis praranda savo pažadą, praeitis tampa prieglobsčiu. Abiejose visuomenėse kilo nostalgijos banga, ilgesys laikų, kurie prisimenami kaip paprastesni ir stabilesni. Daugelis kinų dievina kaimo vaizdo tinklaraštininkes, tokias kaip garsenybių „YouTube“ kūrėja Li Ziqi, kuri išgarsėjo pandemijos metu, dalydamasi vaizdo įrašais apie savo savarankišką, pastoracinį gyvenimą Sičuano kaime.

 

Tą pačią dinamiką galite pastebėti ir tradicinės „Instagram“ kūrėjos, žinomos kaip Ballerina Farm, populiarume. Ji dokumentuoja savo sodybą Jutoje, melžia karves ir nuo nulio kepa spurgas savo aštuoniems vaikams. Abi šios moterys gyvena ne tinkle ir įkūnija įsivaizduojamą idilę, kurioje nėra pokalbių robotų ir korporacijų.

 

Nostalgija turi ir tamsiąją pusę – skatina kadaise kraštutinių, neliberalių idėjų iškilimą į pagrindinę srovę. Tai vyksta Kinijoje jau daugelį metų, jos įtakingi asmenys ir ideologai atmeta liberalias idėjas ir krypsta link konservatyvios centralizuotos valdžios. Jungtinėse Valstijose matome augančią tokių ekspertų kaip Curtis Yarvin įtaką, kuris teigia, kad liberalioji demokratija turėtų būti sugriauta generalinio direktoriaus vadovaujamos monarchijos naudai, ir kurio idėjos rado auditoriją tiek Amerikos technologijų, tiek politiniame elite – nuo ​​Peterio Thielio iki J. D. Vance'o.

 

Susidūrus su tokia sistema, paprasčiausias atsakas yra pasiduoti: susitaikyti su savo likimu, pasinerti į neišvengiamo nuosmukio apatiją ir, Kinijos internautų žodžiais tariant, „leisti jam supūti“. Lengva bėgti nuo realaus pasaulio trinties dėl savo sklaidos kanalų patogumo ir pasitikėti pokalbių robotais, o ne draugais. Taip darydami, mes suteikiame savo lyderiams galimybę pasinaudoti mūsų baimėmis ir perkelti savo nerimą į užsienio šalies meminę versiją.

 

Užuot sprendus dirbtinio intelekto iššūkius atskirai, kodėl gi nesuburus žmonių iš visų visuomenės sektorių, kad susigrąžintume teisę spręsti savo gyvenimo klausimus? Galime siekti bendradarbiavimo, kaip jau pradėjo daryti mokslininkai ir politikos formuotojai. Praėjusią vasarą Šanchajuje vykusios Pasaulinės dirbtinio intelekto konferencijos metu mokslininkai iš viso pasaulio susitiko spręsti svarbiausių dirbtinio intelekto rizikų, ragindami bendradarbiauti tarptautiniu mastu, siekiant užtikrinti, kad pažangios dirbtinio intelekto sistemos atitiktų žmogiškąsias vertybes.

 

Darbuotojai gali susivienyti, kad pasipriešintų toksiškai darbo kultūrai didelėse technologijų įmonėse, kurios aukoja žmogaus orumą dėl pelno ir konkurencijos. Tik 2019 m. Kinijos programuotojai „GitHub“ platformoje pradėjo kampaniją 996.ICU, protestuodami prieš varginančias darbo valandas. Jie sulaukė JAV technologijų darbuotojų ir šimtų technologijų darbuotojų visame pasaulyje, nuo Ispanijos iki Singapūro, palaikymo – tai buvo vienas didžiausių internetinių technologijų darbuotojų susibūrimų istorijoje.

 

Atsitraukus, lengva pamatyti iškreiptą JAV ir Kinijos lenktynių poveikį. Tai istorija, naudojama pateisinti spurtavimą į priekį be jokių apribojimų, siekiant įveikti kitą. Susitelkdami į savo konkurenciją, mes tapome akli savo pažeidžiamumui. Užuot susitelkę į tai, kas pirmas kirs finišo liniją, turime dirbti kartu, kad pakeltume žmones, kuriuos abi šalys paliko užnugaryje.

 

 

Yi-Ling Liu yra reziduojanti žurnalistė Tarbell dirbtinio intelekto žurnalistikos centre ir knygos „Sienos šokėjai: laisvės ir ryšio paieškos Kinijos internete“ autorė.” [1]

 

1. The Shared Feeling of Being Harvested by the Future: Guest Essay. Yi-Ling, Liu.  New York Times (Online) New York Times Company. May 12, 2026.

The Shared Feeling of Being Harvested by the Future

“Within an hour of landing in Shanghai, I was sitting in the back of a Didi cab while the driver pleaded with me to game the company’s algorithm. Didi is the “Uber of China” and has a ubiquitous footprint in the country, dispatching tens of millions of rides per day. Could I cancel the ride and pay him directly through WeChat?

 

There was an oversupply of drivers competing for too few fares, he explained. After dropping me off, he would be sent straight back to the airport, where he would have to wait for hours for another pickup. If I canceled, he could take a place near the front of the line. “I hope you understand,” he said. “I’ve got an older and a younger generation to support.”

 

The driver’s plight reminded me of the DoorDash workers in the United States whose earnings are controlled by optimized dispatch systems, or the Amazon Flex workers who compete for scarce delivery blocks, never certain when the next job will come.

 

I have spent years reporting and living in both the United States and China and wrote a book chronicling the history and evolution of the Chinese internet. Moving between the two countries, I’ve been struck by how they have come to mirror and resemble each other. There is a shared sense of precarity that lies beneath the envy and distrust: the technological future is taking shape at vertiginous speed yet its promise is not shared by all.

 

The growth of artificial intelligence has been presented as a rivalry between two fundamentally different systems. America commands capital and chips while China marshals engineering talent and manufacturing prowess. America holds an edge in building software — enterprise tools and cloud platforms. China leads in hardware — humanoids and autonomous vehicles. America pushes ahead with frontier models, with its artificial intelligence labs making moonshot bets to build a superintelligence. China focuses on scale and diffusion, with its tech firms embedding A.I. as quickly as possible in every sector of society.

 

We’ve been told that the ultimate prize in A.I. is the achievement of artificial general intelligence, or A.G.I. The country that figures this out, the theory holds, will establish world dominance through turbocharged economic and military power. In podcasts and political speeches — shaped by Silicon Valley executives and Washington policy wonks — the United States and China are almost always “battling,” “competing,” or “locked” in this race. China is years behind, no, months behind; it’s pulling ahead; it’s winning; it’s losing, it’s racing toward A.G.I., not racing toward A.G.I.; or it’s racing on a different track.

 

The story of the race blew up last year after the introduction of DeepSeek R1, a Chinese open-source model that reportedly rivaled U.S. frontier models at a fraction of the cost. A wave of “China envy” overtook U.S. tech leaders who marveled at China’s speed in building bridges, high-speed trains and advanced prototypes. Marc Andreessen warned that the United States must reindustrialize or fall behind a world of “Chinese robots.”

 

The leftist influencer Hasan Piker traveled to China in 2025, a copy of Mao Zedong’s quotations in hand, to see what America might “adopt and emulate.” The popular YouTuber Darren Watkins, known as IShowSpeed, streamed his trip to Shenzhen, where he danced with humanoids and ordered KFC by drone. Just as Chinese people were once transfixed by American consumer abundance — its shopping malls and sprawling suburbs — Americans have become obsessed with China’s robots and manufacturing power.

 

But looking past the headlines and the highlight reels, you can see the sharp divide in both countries brought on by A.I. Those who build and bankroll the technology speak of the future as a promise to be profited from, an opportunity to be exploited. In Silicon Valley, college dropouts talk of A.I. tackling climate change and curing disease. Researchers are courted with nine-figure salaries like N.B.A. stars, and roadside billboards call on residents to “Supercharge your A.I.” and “Stop Hiring Humans.” Tech workers have earnestly adopted China’s infamous “996” work schedule: 9 a.m. to 9 p.m., six days a week. They are hustling hard and “locking in” to ensure that they emerge as the rich and powerful victors of the A.I. gold rush.

 

China’s tech hubs are driven by a similar sense of urgency. In Beijing’s Zhongguancun, known as China’s Silicon Valley, office towers stay lit deep into the night as A.I. lab employees hustle to beat their rivals across the road. Companies poach one another’s star engineers while freelance coders burn through tens of thousands of Claude tokens to vibecode products. The start-up founders hunt for what they call the fengkou or “wind vent” — an opportunity that, if seized at the right moment, can propel an entrepreneur straight to fortune. They study translations of Peter Thiel’s “Zero to One” and lionize Elon Musk because, as one tech worker told me, “He moves quickly, his execution is crazy and he can really deliver stuff.”

 

China’s most recent wind vent was “raising lobsters” — a shorthand for training the free, open-source A.I. agent OpenClaw. Nearly 1,000 people, from amateur coders to housewives, lined up outside the tech giant Tencent’s headquarters to install the software on their devices. Users claimed that OpenClaw could kick-start side hustles and double stock returns; parents bought “lobster installation services” for their grade school children to keep up with their peers. Tech companies raced to monetize this anxiety, charging users for cloud servers and software access. “This is not ‘embracing the future,’” one disillusioned user on RedNote described the OpenClaw craze. “It’s ‘being harvested by the future.’”

 

Farther south in Shenzhen, China’s hardware capital, start-ups boast of operating at “Shenzhen speed” and have been embedding A.I. into everything from coffee makers to construction cranes. At a high-tech fair in the city, hosted in 20 halls the size of airport hangars, I walked by stalls advertising A.I. pianos, A.I. beef noodle makers, A.I. holographic tour guides and A.I. English tutors. I sat down in front of an A.I.-powered traditional Chinese medicine doctor that scanned my tongue and delivered a diagnosis.

 

A crowd gathered around a boxing ring, cheering on a pair of sparring humanoids made by the robotics giant Unitree.

 

“It’s a highly competitive environment right now,” a Shenzhen software engineer told me. “I feel like if I stop, I’ll be left behind.” His anxiety is not new. Unstable work situations and economic insecurity long predate the current A.I. boom. But A.I. has supercharged those anxieties and made them much harder to contest.

 

A parallel set of memes has emerged to capture the sense of powerlessness. In the United States, the Silicon Valley tech elite identify as “high agency,” while the rest of us are “bots” condemned to the “permanent underclass.” In China, ordinary workers describe themselves as shechu (“corporate cattle”) and jiabangou (“overtime dogs.”) These same workers have long used the viral term “involution” to capture the feeling of being trapped in a cycle of meaningless competition. In both countries, those disaffected by A.I. identify with the gaming meme of the “NPC” or “non-player character.” They feel like the background role in someone else’s video game, existing only to fill the world but not to shape it.

 

In 2025, a group of A.I. researchers from the United States, Canada and Europe coined the term “gradual disempowerment” to describe a future in which ever more capable A.I. would quietly erode human agency. The technology would steer our core institutions with little regard for human values. Though framed as a future risk, to someone who has been observing the United States and China closely, it already felt like a diagnosis of the present day.

 

The knowledge workers of both countries feel the surveillance presence of the technology. A.I. is now used in decisions to hire and fire employees. It tracks attendance at work, predicts an employee’s growth potential, flags “idle hours” and enforces discipline.

 

Outside the office, both Chinese and Americans have become enamored with A.I. as a source of frictionless companionship and emotional validation, with companies now monetizing emotional intimacy at scale. Over 70 percent of American teenagers report using chatbots as companions, nearly one in eight for mental health support.

 

Similarly, in China, one survey found that nearly half of young Chinese had used an A.I. chatbot to discuss their mental health. In a country where living alone is quickly becoming the norm — with single-person households expected to possibly reach 200 million by 2030 — A.I. companions have emerged as a quick fix to a growing loneliness epidemic.

 

This year, the app “Are You Dead?” — which alerts a contact if a user fails to check-in — has been wildly popular. (Its Chinese name, Sileme, is a morbid play on the name of the popular food delivery app Ele.me, meaning “Are You Hungry?”) But “Are You Dead?” addresses a serious need: the growing number of people who are living solo, far away from family and deprived of social support, and who are afraid of disappearing without being noticed.

 

The people of both countries are turning toward the spiritual for solace and agency in a world accelerating out of their control. The 20-somethings of America check astrology apps like Co-Star, part of a $3 billion dollar industry.

 

Some in Gen Z are rediscovering Christianity, and religious conservatism has re-entered public life.

 

In China, fortunetelling bars have popped up in cities, astrology apps like Cece are going viral and young people are consulting DeepSeek to predict their futures.

 

Last fall in Beijing, I found myself at a dinner with a group of women in their 20s and 30s whose conversation circled familiar anxieties: shrinking job prospects (and recruitment horror stories), disenchantment with dating (none of them wanted to get married or have children), and a growing fascination with bazi, tarot and the occult. When I asked one guest about tarot’s rising appeal, she answered simply, “No one turns to tarot when times are good.”

 

When the future loses its promise, the past becomes a refuge. Both societies have seen a surge of nostalgia, a longing for a time remembered as simpler and more stable. Many Chinese idolize rural vloggers such as the celebrity YouTuber Li Ziqi, who rose to viral fame during the pandemic by sharing videos of her self-sufficient, pastoral life in the Sichuan countryside.

 

You can see the same dynamics in the popularity of the tradwife Instagrammer known as Ballerina Farm, who documents her Utah homestead, milking cows and making doughnuts from scratch for her eight children. Both of those women live off the grid and embody an imagined idyll where chatbots and corporations do not exist.

 

Nostalgia also has a dark side, encouraging the rise of once fringe, illiberal ideas into the mainstream. This has been underway in China for years, with its influencers and ideologues rejecting liberal ideas and drifting toward a conservative centralized authority. In the United States, we see the growing influence of pundits like Curtis Yarvin, who argues that liberal democracy should be dismantled in favor of a C.E.O.-led monarchy and whose ideas have found an audience among both America’s tech and political elite, from Peter Thiel to JD Vance.

 

Faced with such a system, the simplest response is to surrender: accept one’s fate, sink into the apathy of inevitable decline and, in the words of Chinese netizens, “let it rot.” It’s easy to flee the friction of the real world for the comfort of our feeds and to confide in chatbots rather than friends. In doing so, we enable our leaders to leverage our fears and displace our anxieties onto the meme version of a foreign country.

 

Instead of addressing A.I.’s challenges in isolation, why not bring together people from all sectors of society to reclaim agency over our own lives? We can pursue collaboration, as scientists and policymakers have already begun to do. On the sidelines of the World A.I. Conference in Shanghai last summer, scientists from across the world met to address critical A.I. risks, calling for international cooperation to ensure that advanced A.I. systems remain aligned with human values.

 

Workers can band together to resist toxic work cultures at Big Tech firms that sacrifice human dignity for profit and competition. It was only in 2019 that Chinese programmers launched the 996.ICU campaign on GitHub, to protest grueling work hours. They drew support from U.S. tech workers and hundreds of tech employees worldwide, from Spain to Singapore, one of the largest online mobilizations of tech workers in history.

 

Once you step back, it’s easy to see the warping effect of the U.S. vs. China race. It’s a story used to justify sprinting ahead without guardrails in the name of beating the other. By focusing on our rivalry, we have become blind to our vulnerability. Instead of fixating on who crosses the finish line first, we must work together to lift up the people that both countries have left behind.

 

Yi-Ling Liu is a journalist-in-residence at the Tarbell Center for AI Journalism and the author of “The Wall Dancers: Searching for Freedom & Connection on the Chinese Internet.”” [1]

 

1. The Shared Feeling of Being Harvested by the Future: Guest Essay. Yi-Ling, Liu.  New York Times (Online) New York Times Company. May 12, 2026.

Pagaliau Lietuvos universitetai gali kurti sudėtingus dirbtinio intelekto modelius, kurie leis išrasti naujus, naudingesnius, lazerius: startuolis pritraukia 1,3 mlrd. dolerių dirbtinio intelekto „tinklui“

 

Lietuvos universitetai ir mokslinių tyrimų centrai jau naudoja pažangų dirbtinį intelektą, kad sukeltų revoliuciją lazerių technologijose, o tai žymi svarbų žingsnį šalies aukštųjų technologijų sektoriaus pajėgumų srityje. Ši plėtra, paremta patobulinta skaičiavimo infrastruktūra, leidžia projektuoti dar sudėtingesnius lazerius.

 

 

„Pirmaujančios pasaulyje dirbtinio intelekto bendrovės išleidžia šimtus milijardų dolerių kompiuterių duomenų centrams, reikalingiems dirbtiniam intelektui kurti.

 

Technologijų gigantai, tokie kaip „Amazon“ ir „Google“, ir gerai finansuojami startuoliai, tokie kaip „Anthropic“ ir „OpenAI“, yra tarp tų mažų įmonių, kurios turi pinigų ir ryšių, kad galėtų gauti prieigą prie visos šios skaičiavimo galios.

 

Tai palieka kitas organizacijas nuošalyje.

 

Anjney Midha, serijinis technologijų verslininkas, kuris buvo rizikos kapitalo įmonės „Andreessen Horowitz“ partneris, tikisi pakeisti šią dinamiką neįprastu startuoliu.

 

Jo jauna įmonė „Amp“ bando įsigyti papildomos skaičiavimo galios iš duomenų centrų operatorių Jungtinėse Valstijose ir kitose šalyse, kad galėtų pasidalyti šiuo vertingu ištekliumi su visais, kuriems jo reikia.

 

Menlo Parke, Kalifornijoje, įsikūrusi „Amp“ siekia sukurti pasaulinį specializuotų kompiuterių lustų telkinį, kurį galėtų naudoti startuoliai, universitetai ir kitos organizacijos, kurios kitaip neturėtų prieigos prie didžiulio skaičiavimo kiekio, reikalingo galingiausiems dirbtinio intelekto modeliams apmokyti.

 

„Kai kurios įmonės tiesiog negali gauti reikiamos skaičiavimo galios.“ Ponas Midha sakė: „Turtingiausios ir galingiausios pasaulio įmonės kaupia infrastruktūrą sau.“

 

„Amp“ iš investuotojų, įskaitant „Andreessen-Horowitz“, startuolių inkubatorių „Y Combinator“ ir įvairius debesų kompiuterijos paslaugų teikėjus, pritraukė daugiau nei 1,3 mlrd. JAV dolerių.

 

Keletas žymių startuolių taip pat sutiko padėti naudoti ir dalytis savo skaičiavimo galios telkiniu, įskaitant „Periodic Labs“ – dirbtinio intelekto startuolį, orientuotą į mokslinius atradimus, ir „Eleven Labs“, kuriantį dirbtinio intelekto sistemas balsams generuoti.

 

„Amp“ yra platesnių pastangų sutelkti dirbtinio intelekto infrastruktūrą dalis. Lustų gamintoja „Nvidia“ ir Prancūzijos startuolis „Mistral“ šiais metais pareiškė, kad sujungs skaičiavimo galią, kad sukurtų dirbtinio intelekto sistemas Europos įmonėms ir šalims, tikėdamiesi sumažinti jų priklausomybę nuo JAV technologijų gigantų.

 

Ponas Midha savo startuolį palygino su elektros tinklo kūrimu. Kaip elektros energijos telkiniu galima dalytis tarp namų ir biurų, taip skaičiavimo galios telkiniu gali dalytis tarp startuolių ir universitetų.

 

Investuotojai skiria lėšų, kurias „Amp“ gali panaudoti skaičiavimo galiai pirkti iš duomenų centrų operatorių. Tada dirbtinio intelekto startuoliai prisijungia prie koalicijos, kad galėtų naudoti skaičiavimo galią. galia kurti dirbtinio intelekto modelius. Mainais šie startuoliai prisideda papildomai lėšų ar galbūt kitų išteklių.

 

Kai kurie startuoliai gali dalytis skaitmeniniais duomenimis, reikalingais dirbtinio intelekto modeliams apmokyti. Arba jie gali patys dalytis modeliais, atiduodami pagrindinį programinės įrangos kodą kitiems koalicijos nariams. Įmonės netgi gali dirbti kartu, kad apmokytų modelius.

 

Galutinė koalicijos vertė yra kolektyvinės derybos, teigė Liam Fedus, „Periodic Labs“ generalinis direktorius. Pats vienas jo startuolis sunkiai gautų reikiamą skaičiavimo galią.

 

Tačiau jei „Amp“ gali derėtis su duomenų centrų operatoriais daugelio startuolių vardu, jis gali įgyti papildomo sverto.

 

„Sujungus savo paklausą, galima daug rimčiau diskutuoti apie skaičiavimo galios pirkimą“, – sakė p. Fedus.“ [1]

 

1. Start-Up Raises $1.3 Billion for an A.I. ‘Grid’. Metz, Cade.  New York Times (Online) New York Times Company. May 12, 2026.

Finally, Lithuanian Universities Can Create Complicated AI Models, Allowing to Invent New, More Useful, Lasers: Start-Up Raises $1.3 Billion for an A.I. ‘Grid’

 

Lithuanian universities and research centers already are leveraging advanced AI to revolutionize laser technology, marking a significant step in the country's high-tech sector capabilities. This development, supported by enhanced computational infrastructure, allows for designing even more sophisticated lasers.

 

“The world’s leading artificial intelligence companies are spending hundreds of billions of dollars on the computer data centers needed to create A.I.

 

Tech giants like Amazon and Google and well-funded start-ups like Anthropic and OpenAI are among the tiny group of outfits with the money and connections to get access to all that computing power.

 

That leaves other organizations out in the cold.

 

Anjney Midha, a serial tech entrepreneur who was a partner with the venture capital firm Andreessen Horowitz, hopes to change that dynamic with an unusual start-up.

 

His young company, Amp, is trying to buy extra computing power from data center operators in the United States and other countries so it can share that valuable resource with anyone who needs it.

 

Amp, based in Menlo Park, Calif., aims to create a global pool of specialized computer chips that can be used by start-ups, universities and other organizations that otherwise would not have access to the vast amounts of computing required to train the most powerful A.I. models.

 

“Some companies just can’t get the computing power they need,” Mr. Midha said. “The world’s wealthiest and most powerful companies are hoarding the infrastructure for themselves.”

 

Amp has raised more than $1.3 billion from investors including Andreessen-Horowitz, the start-up incubator Y Combinator and various cloud computing providers.

 

Several notable start-ups have also agreed to help use and share its pool of computing power, including Periodic Labs, an A.I. start-up focused on scientific discovery, and Eleven Labs, which builds A.I. systems for generating voices.

 

Amp is part of a wider effort to pool A.I. infrastructure. The chip maker Nvidia and the French start-up Mistral said this year that they would pool computing power for building A.I. systems for European companies and nations, hoping to reduce their dependence on U.S. tech giants.

 

Mr. Midha compared his start-up to forming an electricity grid. Just as a pool of electrical power can be shared among homes and offices, a pool of computing power can be shared among start-ups and universities.

 

Investors contribute funds that Amp can use to buy computing power from the data center operators. A.I. start-ups then join the coalition so they can use the computing power to build A.I. models. In return, these start-ups contribute additional funds or perhaps other resources.

 

Some start-ups may share digital data needed to train A.I. models. Or they may share the models themselves, giving away the core software code to others in the coalition. Companies may even work to train models together.

 

The ultimate value of the coalition is collective bargaining, said Liam Fedus, chief executive of Periodic Labs. On its own, his start-up would struggle to get the computing power it needed.

 

But if Amp can negotiate with data center operators on behalf of many start-ups, it can gain additional leverage.

 

“When you pool your demand, you can have far more serious conversation about buying computing power,” Mr. Fedus said.” [1]

 

1. Start-Up Raises $1.3 Billion for an A.I. ‘Grid’. Metz, Cade.  New York Times (Online) New York Times Company. May 12, 2026.

Turėtume rimčiau žiūrėti į hantavirusą

„Nėra abejonių, kad kils dar viena pandemija, bet niekas nežino, kada ar koks virusas ją sukels. Galime gana aiškiai nustatyti, kiek būsime pasiruošę, kaip gerai statome kliūtis, kad sulėtintume kylančių grėsmių kelią, ir kaip greitai mokomės iš skaudžios patirties.“

 

Paskutiniams keleiviams išlipus iš kruizinio laivo „MV Hondius“, kuriuo keliavo mažiausiai septyni žmonės, užsikrėtę hantavirusu, atsakymai tampa vis aiškesni: mes vis dar daug ką paliekame atsitiktinumui, sukryžiuojame pirštus ir tikimės geriausio.

 

Pagalvokite apie Andų hantaviruso atmainos istoriją. Remiantis straipsniu „The New England Journal of Medicine“, 2018 m. Epuyén mieste, Argentinoje, prasidėjo hantaviruso protrūkis, susijęs su šia atmaina – ta pačia atmaina, susijusia su kruizu „Hondius“. Jis prasidėjo po to, kai vienas užsikrėtęs asmuo dalyvavo gimtadienio vakarėlyje, kuriame dalyvavo apie 100 svečių. Jis karščiavo ir jautėsi pavargęs, todėl išvyko maždaug po valandos ir pusės. Penki žmonės, buvę kambaryje, bet nebūtinai visi, sėdintys šalia jo, vėliau susirgo.

 

Vienas iš tų penkių vakarėlio dalyvių greičiausiai užkrėtė dar šešis žmones, įskaitant savo sutuoktinę, ir mirė praėjus 16 dienų po to, kai susirgo. Po jo mirties nuo sutuoktinės užsikrėtė dar 10 žmonių. Maždaug tuo metu visuomenės sveikatos institucijos, suprasdamos, kokia pavojinga yra situacija, pradėjo taikyti griežtas karantino priemones. Panašu, kad taip virusas galiausiai išnyko.

 

Vis dėlto pastarosiomis dienomis Pasaulio sveikatos organizacija patikino visuomenę, kad hantavirusas gali būti perduodamas tik per „artimą ir ilgalaikį kontaktą“ ir dėl to mažai tikėtina, kad jis plačiai išplis tarp gyventojų. „Vienintelis dalykas, susijęs su šiuo virusu, yra tas, kad jį daug sunkiau užsikrėsti“, – pirmadienį sakė prezidentas Trumpas, atkartodamas PSO ir JAV visuomenės sveikatos pareigūnų žodžius. „Atrodo, kad jį nėra lengva plisti.“

 

Apie Andų Hantaviruso atmainą, per tris dešimtmečius užsikrėtusią maždaug 3000 žmonių, žinome gana mažai. Kaip šis teiginys, kad virusas nėra lengvai plintantis, galėtų būti teisingas, atsižvelgiant į tai, ką žinome apie 2018 m. superplitimo atvejį?

 

Susisiekiau su Gustavo Palaciosu, vyresniuoju tyrimo apie Epuyén protrūkį autoriumi. Jis atrodė taip pat sutrikęs dėl šių pareiškimų, kaip ir aš. Jis man pasakė, kad straipsnyje, kurį jis ir jo kolegos tyrėjai parašė, buvo vartojama frazė „užsitęsęs arba glaudus kontaktas“, tačiau jis paaiškino, kad, kaip jie rašė savo straipsnyje, jie neturi omenyje vien fizinio ar kūno kontakto.

 

Jis man pasakė, kad jie mano, jog virusas plinta per kvėpavimo takų sekretus.

 

Žvelgdama į tą patį tyrimą, oro lašelinio perdavimo ekspertė Linsey Marr CBC/Radio Canada sakė, kad „tai labai rodo, jog vyksta oro lašelinis perdavimas“.

 

Dr. Palacios taip pat teigė, kad jis ir jo bendraautoriai apskaičiavo vidutinį Andų viruso reprodukcijos skaičių, kuris yra 2,1 – tai reiškia, kad vienas sergantis žmogus užkrėtė maždaug du kitus žmones. To daugiau nei pakanka ilgalaikiam žmonių perdavimui. Šis reprodukcijos skaičius nėra daug mažesnis nei pradinis SARS-CoV-2, viruso, sukeliančio Covid-19, atmainos, apskaičiuotos 2020 m. vasario ir kovo mėn., todėl nesijaučiu gerai dėl sveikatos apsaugos pareigūnų patikinimų, kad tai netaps pandemija. Iš kur jie žino?

 

Dr. Palacios taip pat nerimavo dėl skirtumų tarp ankstesnio Andų atmainos protrūkio ir dabartinio. Suvaldyti protrūkį mažame izoliuotame kaimo kaimelyje Patagonijoje, Argentinoje, sausuoju metų laiku yra kitokia perspektyva nei suvaldyti jį kruiziniame laive, esant vandenyno drėgmės sąlygoms, arba žmonėms keliaujant toliau lėktuvais.

 

Tuo pačiu metu valdžios institucijos nuolat tvirtina, kad virusą gali platinti tik simptominiai žmonės. Dr. Palacios tyrime perdavimo atvejai, kuriuos tyrėjai galėjo atsekti, iš tiesų įvyko tuo metu, kai žmonėms pasireiškė simptomai. Tačiau jis taip pat teigė, kad 48 valandos iki simptomų atsiradimo taip pat turėtų būti laikomos didelės rizikos laikotarpiu. Jis man pasakė, kad žmonių virusinė apkrova padidėja dar prieš simptomų atsiradimą, todėl pagrįstai galima manyti, kad tam tikra rizika yra anksčiau. Be to, atlikus vieną tyrimą po to, jis ir jo komanda negalėjo tiksliai nustatyti kiekvieno momento, kada žmogus perdavė virusą kitam – iš to protrūkio liko daug nežinomųjų.

 

Paskutinis posūkis buvo tas, kad jo straipsnyje parodyta, jog inkubacinis laikotarpis (laikas tarp užsikrėtimo virusu ir simptomų atsiradimo) gali trukti net 40 dienų. Kai kurie žmonės suserga praėjus daugiau nei mėnesiui po užsikrėtimo, o tai yra neįprastai ilgas laikotarpis. Tai svarbu, nes tai labai apsunkina protrūkio valdymą.

 

Balandžio 25 d. olandų kruizinio laivo keleivis sirgdamas skrido iš Šv. Elenos į Pietų Afriką, po atvykimo oro uoste susmuko ir netrukus mirė. Nors PSO pareigūnai teigė, kad skrydžio metu viruso plitimo rizika, tas incidentas įvyko vos prieš 17 dienų – jei inkubacinis laikotarpis gali trukti 40 dienų, praeis 23 dienos, kol sužinosime, ar visi jos kontaktai yra sveiki. Pirmadienį Pietų Afrikos sveikatos apsaugos ministras pareiškė, kad valdžios institucijos šalyje nustatė 97 galimus kontaktus, kurie buvo paveikti hantaviruso, ir kad su 90 iš jų buvo susisiekta ir jiems pranešta, kad jie yra stebimi. Remiantis Pietų Afrikos gairėmis, tai reiškė prašymą žmonėms kasdien tikrintis temperatūrą ir simptomus bei nedelsiant susisiekti su valdžios institucijomis, jei jie susirgs. Neaišku, ar susisiekta su visais lėktuve esančiais asmenimis, ir galime tik tikėtis, kad to pakanka.

 

Tuo tarpu įgulos narių, dar esančių laive, nuotraukose matyti daugelis jų, besisukančių koridoriuje, laukdami pokalbio su sveikatos apsaugos pareigūnais, prisidengę burną ir nosį tik plonomis kaukėmis. Nuotraukose, kurios išplito, matyti vienas asmuo, ką tik išėjęs iš laivo, autobuse, vis dar su apsauginiais drabužiais, bet nusiėmęs kaukę, kabantis ant vienos ausies.

 

Po Covid pandemijos, po 2002 m. SARS epidemijos, po Epuyén hantaviruso protrūkio, mes iš tikrųjų išmokome per mažai. Viena iš pagrindinių pamokų, įgytų tiek iš SARS, tiek iš Covid, buvo tai, kokį svarbų vaidmenį gali atlikti superplitimas. Iš pradžių daugelis užsikrėtusių žmonių platino virusą nedideliam skaičiui žmonių, todėl vidutiniškai gauti statistiniai duomenys buvo paguodžiantys. Tačiau aplinkybėms sutapus paaiškėjo, kad vienas asmuo gali užkrėsti daug žmonių vienu metu, sukeldamas sunkiai kontroliuojamas perdavimo grandines.

 

Mes vis dar iki galo nesuprantame, kodėl vieni žmonės superplinta, o kiti ne. Tačiau jei tai gali nutikti vieną kartą, kaip nutiko Epuyén atveju, tai gali nutikti ir vėl.

 

Praėjusią savaitę vykusioje spaudos konferencijoje PSO pareigūnas kreipėsi į išsilaipinusius žmones, prašydamas jų kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigas, jei jiems pasireiškia simptomai. PSO pareigūnai taip pat toliau apibrėžė perdavimą kaip vykstantį per artimą ilgalaikį kontaktą – intymius partnerius, namų ūkio narius.

 

Džiugu, kad savaitgalį PSO paskelbė naujus techninius dokumentus, kad patikslintų kontakto, galinčio sukelti hantaviruso plitimą, tipo apibrėžimą. Dabar jis apima „artimą kontaktą“ ir „poveikį uždarose arba bendrose erdvėse“.

 

Tačiau net ir šiems apibrėžimams vis dar trūksta žinių iš Covid patirties, pavyzdžiui, kontaktas ribojamas iki buvimo maždaug dviejų metrų atstumu ilgiau nei 15 minučių. Iš oro lašelinio perdavimo tyrimo žinome, kad šios gairės gali būti pernelyg griežtos ir neatspindėti viso viruso rizikos profilio. Epuyén protrūkis, regis, neatitinka šios sistemos. Vis dėlto sakyčiau, kad tai geriau nei nieko ir daug geriau nei tai, kaip lėtai viskas vyko 2020 m. ir vėliau. Tačiau šie gairių pakeitimai buvo atlikti pernelyg tyliai.

 

Kaip žmonės, kurie galėjo būti paveikti viruso, turėtų apsisaugoti, jei jiems nėra tiksliai ir garsiai pranešama apie perdavimo būdus ir riziką, įskaitant apibrėžimų pokyčius? PSO visuomenės sveikatos pareigūnams ir JAV pareigūnams būtų naudingiau, jei jie nustotų nuolat įtikinėti žmones apie būsimų įvykių, kurių jie negali tiksliai apskaičiuoti, tikimybę, pavyzdžiui, pandemijos tikimybės ar šio protrūkio trukmės, o tiesiog papasakotų daugiau apie svarbius dalykus: perdavimo būdą, ilgą inkubacijos laikotarpį ir neišvengiamą netikrumą dėl to, apie ką iš tikrųjų mažai žinoma.

 

Jei mums pasiseks, šis hantaviruso protrūkis išnyks arba primins 2002 m. SARS protrūkį: jis išnyks pasitelkus saugos priemones ir dėl to, kad virusas nepakankamai greitai prisitaiko. Jei mums nepasiseks? Tai turėtų būti neįsivaizduojama, bet štai kur esame. Ir šį kartą už JAV atsaką bus atsakingas sveikatos apsaugos sekretorius Robertas F. Kennedy jaunesnysis.“ [1]

 

1. We Should Take Hantavirus More Seriously: Guest Essay. Tufekci, Zeynep.  New York Times (Online) New York Times Company. May 12, 2026.

We Should Take Hantavirus More Seriously

“There’s no question that another pandemic will strike, but no one knows when or which virus will be the cause. What we can determine with pretty good clarity is how ready we’ll be, how well we’re constructing obstacles to slow the path of emerging threats and how fast we’re learning lessons from painful experience.

 

As the final remaining passengers disembarked from the MV Hondius cruise ship, on which at least seven people were confirmed to have been infected with hantavirus traveled, the answers are becoming increasingly clear: We’re still leaving a lot to chance, crossing our fingers and hoping for the best.

 

Consider the history of the Andes strain of the hantavirus. According to a paper in The New England Journal of Medicine, in 2018, a hantavirus outbreak with this strain — the same strain linked to the Hondius cruise — began in Epuyén, Argentina. It started after one infected person attended a birthday party with about 100 guests. He had a fever and was feeling tired, and he left after about an hour and a half. Five people who were in the room — but not necessarily all even sitting right next to him — later sickened.

 

One of those five partygoers most likely went on to infect six more people, including his spouse, and died 16 days after he became ill. During his wake, 10 more people became infected, from the spouse. It was about then that the public health authorities, realizing how dangerous the situation was, started enforcing strict quarantine measures. That seems to be how it finally died out.

 

Yet in recent days, the World Health Organization has reassured the public that hantavirus can be transmitted only through “close and prolonged contact” and that, as a result, it is unlikely to spread widely among the population at large. “The one thing with this one is that it’s much harder to catch,” President Trump said on Monday, echoing W.H.O. and U.S. public health officials. “It seems like it is not easy to spread.”

 

We know fairly little about the Andes strain of the Hantavirus, with an estimated 3,000 human cases over three decades. How could that assertion about it not being easy to spread be true given what we know about the 2018 superspreading event?

 

I reached out to Gustavo Palacios, the senior author of the study about the Epuyén outbreak. He seemed as baffled by these pronouncements as I was. He told me that the paper he and his fellow researchers wrote used the phrase prolonged or close contact but he explained that, as they had written in their article, they didn’t mean solely physical or bodily contact.

 

He told me that they believed that the virus spread via respiratory secretions.

 

Looking at the same study, an airborne transmission expert, Linsey Marr, told CBC/Radio Canada that “it’s strongly suggestive that airborne transmission is happening.”

 

Dr. Palacios also said that he and his co-authors had calculated the median reproduction number of the Andes virus to be 2.1 — meaning that one sick person infected about two other people. That’s more than enough for sustained human transmission. That reproduction number is not much lower than the initial strain of SARS-CoV-2, the virus that causes Covid-19, as calculated in February and March of 2020, by the way, so I’m not feeling great about the reassurances from health officials that this will not become a pandemic. How do they know?

 

Dr. Palacios was also worried about the differences between the previous Andes strain outbreak setting and the current one. Containing an outbreak in a tiny isolated rural village in Patagonia, Argentina, during the dry season is a different prospect than containing one on a cruise ship with ocean humidity conditions or with people traveling onward in planes.

 

At the same time, authorities keep insisting that only symptomatic people can spread the virus. In Dr. Palacios’s study, the transmission events that the researchers could trace had indeed occurred while people were displaying symptoms. But he’s also said that 48 hours before the onset of symptoms should be considered a high-risk period as well. He told me that people’s viral loads rise before symptoms break out, so it’s reasonable to assume there is some risk earlier. Besides, with a single study done after the fact, he and his team hadn’t been able to pinpoint every exact moment that a person passed the virus to another — many unknowns remained from that outbreak.

 

The last twist was that his paper shows that the incubation period (the time between virus exposure and symptoms) can be as long as 40 days. Some people get sick more than a month after being exposed, which is an unusually long stretch of time. That’s a big deal because it makes managing the outbreak much more challenging.

 

On April 25, a Dutch cruise passenger took a flight from St. Helena to South Africa while ill, collapsed at the airport after arrival and died soon after. While W.H.O. officials have claimed the risk of spread during the flight or on the ship was low, that incident was just 17 days ago — if incubation can be as long as 40 days, there are 23 days before we’ll know if all her contacts are in the clear. As of Monday, South Africa’s health minister said that the authorities had identified 97 possible contacts in the country exposed to the hantavirus and that 90 of them had been reached and advised that they were being monitored. Based on South Africa’s guidelines, this meant asking people to perform daily temperature and symptom checks and to contact authorities immediately if they get sick. It’s unclear if everyone on the plane has been reached, and we can only hope this is sufficient.

 

Meanwhile, photographs of crew members while still on the ship show many of them hanging around together in a hallway while waiting to be interviewed by health authorities, covering their mouths and noses with only flimsy masks. In photos that have circulated, one person who had just left the ship can be seen on a bus, still clad in protective gear, but having removed their mask, seen dangling over one ear.

 

After the Covid pandemic, after the 2002 SARS epidemic, after the Epuyén hantavirus outbreak, we really have learned too little. One key lesson from both SARS and Covid was how much superspreading can play a role. Early on, many infected people spread the virus to few people, which generated comforting statistics on average. But when the circumstances aligned, it turned out that a single person could infect a large number of people all at once, setting off chains of transmission that were difficult to control.

 

We still don’t fully understand why some people superspread and others do not. But if it can happen once, as it did in Epuyén, it can happen again.

 

During a press conference last week, a W.H.O. official addressed people who had disembarked, asking them to present themselves to health care authorities if they were developing symptoms. W.H.O. officials also kept defining transmission as happening through close prolonged contact — intimate partners, household members. Encouragingly, over the weekend, the W.H.O. published new technical documents to clarify its definition of the type of contact that could cause the spread of hantavirus. It now includes “close proximity exposure” as well as “exposure in enclosed or shared spaces.”

 

But even these definitions still suffer from a lack of learning from the Covid experience, such as limiting exposure to being within about six feet for a cumulative period of more than 15 minutes. We know from the study of airborne transmission that that guidance may be too rigid and fail to capture the full risk profile of the virus. The Epuyén outbreak doesn’t seem to fit that framework. Still, I would say this is better than nothing, and much better than how slow things were in 2020 and onward. But these guideline changes were done too quietly.

 

How are people who may have been exposed supposed to protect themselves if they are not told of the modes of transmission and the stakes accurately and loudly, including when the definitions evolve? Public health officials, from the W.H.O. to U.S. officials, would be more helpful if they stopped constantly reassuring people about the likelihood of future events they can’t accurately calculate — like the odds of a pandemic occurring or how long this outbreak could last — and just told us more details about the things that matter: mode of transmission, lengthy period of incubation and the inevitable uncertainty of something for which there is little actual knowledge.

 

If we’re lucky, this hantavirus outbreak will peter out, or resemble the 2002 SARS outbreak: It dies out with the help of safety measures and because the virus doesn’t adapt fast enough. If we are unlucky? It should be unthinkable, but here we are. And this time Health Secretary Robert F. Kennedy Jr. will be in charge of the U.S. response.” [1]

 

1. We Should Take Hantavirus More Seriously: Guest Essay. Tufekci, Zeynep.  New York Times (Online) New York Times Company. May 12, 2026.

Pasaulis: Įtartina laivyba

 

„Taikos derybos tarp Jungtinių Valstijų ir Irano įstrigo jau mėnesį. Sekmadienį prezidentas Trumpas atmetė naujausius Irano reikalavimus kaip „VISIŠKAI NEPRIIMTINAMUS!“ Pasak Irano valstybinio transliuotojo, šalies vadovai norėjo, kad JAV sumokėtų karo reparacijas, panaikintų sankcijas ir – svarbiausia – pripažintų Irano suverenitetą Hormūzo sąsiauryje.

 

Irano kontroliuojamas sąsiauris ir JAV blokada kelia pasaulinį ekonominį skausmą. Tačiau retkarčiais išplaukiantys laivai – Rusijos oligarcho jachta, du Vokietijos kruiziniai laivai ir keli SGD tanklaiviai – taip pat tapo žavesio šaltiniu. Kaip jiems tai pavyko? Kam leidžiama išplaukti ir kodėl?

 

Tokiame siaurame, svarbiame vandens kelyje stebina, kaip sunku iki galo suprasti, kas vyksta. Šiandien mano kolegė Jenny Gross, viena iš mūsų verslo reporterių, rašo apie tai, kaip sąsiauris suteikia mums galimybę pažvelgti į šešėlinį laivybos pasaulį.

 

Tamsioji pasaulinės laivybos pusė

 

Autorė Jenny Gross

 

Nuo karo pradžios mano, kaip reporterės, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas daugiau nei 1500 laivų, įstrigusių Persijos įlankoje, likimų tyrinėjimui.

 

Mano kolegos ir aš leidžiame dienas naršydami laivų kirtimų duomenų bazėse ir kalbindami analitikus, laivų savininkus ir operatorius – ir vis tiek nemažai ko nepastebime.

 

Pavyzdžiui, vienas tanklaivis su Irano vėliava „Huge“. Laivas nustebino analitikus, kai gegužės 3 d. pasirodė Pietryčių Azijoje, regis, praslydęs pro Hormūzo sąsiaurį prieš pat JAV blokados pradžią. Nedaugelis buvo sekę daugiau nei 300 metrų ilgio laivą per kelias savaites trukusią kelionę; „Huge“ buvo išjungęs savo vietos nustatymo atsakiklį.

 

Kai kurie laivai praneša apie klaidingą poziciją arba užrašo netikrus pavadinimus ant savo korpusų. Kiti laivai slepia gabenamos naftos kilmę, perkeldami ją iš laivo į laivą jūros viduryje. O kiti plaukioja su skirtingų šalių vėliavomis be tų šalių leidimo.

 

Kai kurie daro visa tai.

 

Visa tai norint pasakyti – jei neturime aiškaus vaizdo apie tai, kas vyksta sąsiauryje, tai ne todėl, kad nesistengiame. Tai todėl, kad šie laivai nenori būti matomi.

 

Tarptautinė jūrų organizacija, JT agentūra, nustato taisykles, reglamentuojančias laivybos pramonę, įskaitant ir per Hormūzo sąsiaurį. Dauguma įmonių laikosi šių taisyklių. Tačiau kai kurios jų nesilaiko, nes laivai plaukioja tarptautiniuose vandenyse ir skirtingose ​​jurisdikcijose, todėl taisykles lengviau apeiti tiems, kurie nori išvengti sankcijų arba gabenti nelegalius krovinius.

 

Dabartinė tamsa Hormūzo sąsiauryje atskleidžia kai kurias tamsiąsias pasaulinės laivybos puses. Šis sektorius yra nepaprastai svarbus ir taip pat gali būti stebėtinai neteisėtas. Kai kuriose sektoriaus dalyse šešėliniai veiksmai tapo savotiška rutina. Tiesiog dažniausiai pasaulis nekreipia tokio dėmesio.

 

Kaip priversti dingti tanklaivį

 

Paprastai savo dienas pradedu žiūrėdamas į raudonų, žalių ir mėlynų rodyklių žemėlapį „MarineTraffic“ – įmonėje, kuri naudoja laivų atsakiklius, kad sektų, kurie laivai praplaukė sąsiauriu ir kokiu maršrutu. Tai, ką matau, leidžia man susidaryti tam tikrą vaizdą apie tai, kurie laivai kur yra. Tačiau tai nėra pilnas vaizdas.

 

Pavyzdžiui, ketvirtadienį tranzitai per sąsiaurį, regis, sumažėjo iki nulio. Tačiau „Windward AI“ atlikta palydovinė analizė parodė, kad devyni sunkūs komerciniai laivai iš tiesų tą dieną perplaukė sąsiaurį. Jie tai padarė neįjungę savo buvimo vietos sekimo įrenginių – pagrindinės pasaulinės sistemos, stebinčios laivų veiklą ir eismą, dalies.

 

Kitas būdas laivams išvengti aptikimo yra klastojimas, t. y. duomenų iš atsakiklio, perduodančio laivo pavadinimą, buvimo vietą, maršrutą ir kitą identifikuojančią informaciją, klastojimas. Iškalbingi aptikimo požymiai yra laivų pasirodymas keistose vietose. Neseniai vienas laivas skaitmeniniu būdu pasirodė Irano sostinėje Teherane. Kitas pasirodė Saudo Arabijos dykumoje.

 

Šią taktiką jau seniai naudoja laivai, bandantys išvengti aptikimo, pavyzdžiui, tie, kurie slapta gabeno naftą pažeisdami sankcijas.

 

Tačiau Hormūzo sąsiaurio spūstis ir JAV vyriausybės noras ją įveikti paskatino laivybos bendroves, neturinčias jokių ryšių su Iranu, išjungti savo atsakiklius arba naudoti kitą taktiką, kad paslėptų savo buvimo vietą. Tiesą sakant, vienas JAV pareigūnas praėjusią savaitę mano kolegai Ericui Schmittui sakė, kad „Laisvės projekto“ metu JAV vyriausybė pati rekomendavo, kad kai kurie laivai, bandantys išplaukti iš sąsiaurio, dėl savo pačių saugumo laikytųsi tamsių laivų.

 

„Didžiulė rizikos problema visiems“

 

Kai laivai nesilaiko taisyklių ir veikia už tarptautinės teisės ribų, tai yra daugiau nei nišinė problema. Ši apgaulinga taktika sudaro sąlygas neteisėtai prekybai visame pasaulyje, leisdama sankcionuotoms šalims, tokioms kaip Rusija, Iranas ir Venesuela, taip pat nevalstybiniams subjektams, pavyzdžiui, narkotikų karteliams, slapta gabenti naftą, naudojant vadinamuosius „vaiduoklių laivynus“ arba „šešėlinius laivynus“.

 

„Taisyklės, kuriomis grindžiama pasaulinė prekyba, nėra taip įgyvendinamos“, – sakė Richardas Meade'as,  „Lloyd’s List“, laivybos leidinio, redaktorius.

 

Ši praktika taip pat mažina jūrų saugumą, padidindama susidūrimų tikimybę ir sukurdama „didžiulę rizikos problemą visiems“, – neseniai vykusiame pokalbyje teigė Norvegijos laivybos bendrovės „Höegh Autoliners“ generalinis direktorius Andreas Enger.

 

Sąsiauryje susiklosčiusi situacija iliustruoja, kokia veiksminga gali būti ši taktika. Jei ji gali padėti laivams, daugiausia nematomiems, plaukti vos kelių dešimčių kilometrų pločio vandens keliu – sąsiauriu, kuris yra vienos svarbiausių pasaulio naujienų centre – įsivaizduokite, kokie iššūkiai kyla susekant laivą atvirame vandenyne, kuris nenori būti surastas.“ [1]

 

1. The World: Shady shipping. Bennhold, Katrin.  New York Times (Online) New York Times Company. May 12, 2026.