One-and-Done Heart Disease Prevention? Scientists Show It May Be Possible.

 

 

“A single infusion of an experimental gene-editing drug seemed to reduce LDL long-term in a small trial. The results may point to something “curative,” one expert said.

 

In a small, preliminary study, an experimental gene-editing treatment dramatically lowered cholesterol levels, perhaps permanently, after just one infusion, scientists reported on Monday.

 

If confirmed in larger studies, researchers hope the findings may lead to a one-and-done way to prevent heart disease in large numbers of people. Most gene therapies target rare diseases, but cardiovascular disease kills nearly 800,000 Americans a year.

 

“We have these debates and new guidelines that we should be treating people earlier,” said Dr. John H. P. Alexander, a cardiologist at Duke University who was not involved with the study. “A curative therapy would change the game.”

 

The study, published in The New England Journal of Medicine, was an interim analysis of 35 patients in a trial that will involve as many as 85 participants. All have genetically high levels of LDL cholesterol — the bad kind — or heart disease.

 

In the 35 patients, a single infusion of the highest dose of the treatment reduced LDL cholesterol levels by as much as 62 percent. The change has been sustained in a subgroup whose members were treated 18 months ago.

 

It will be followed by a larger study of 200 patients.

 

It is unusual for The New England Journal of Medicine to publish such a preliminary result. But “it looks like it works pretty well,” said Dr. Eric Rubin, the editor in chief. Moreover, he noted, the trial is an ambitious attempt to apply cutting-edge gene therapy to the leading cause of death in the United States.

 

Still, “we need much more safety data,” said Dr. J. Michael Gaziano, the director of preventive cardiology at the Boston V.A. health care system, who was not involved in the new study. The Food and Drug Administration requires that all patients in gene therapy studies be followed for 15 years.

 

Patients in the trial received an infusion containing a gene editing “machine,” or a tiny molecular factory wrapped in a cloak of fat. The fat-coated particles travel through the blood directly to the liver, where they are taken up by cells that remove the fatty wrapper.

 

The editing machine then crawls along the liver cell’s DNA until it finds its target, a gene called PCSK9. It stops there and erases one DNA letter in the gene, replacing it with another.

 

That simple change disables the PCSK9 gene and prevents cells from making the PCSK9 protein. Without it, the liver pulls more LDL cholesterol out of the bloodstream, keeping the levels lower.

 

The study was led by Dr. Sekar Kathiresan, the chief executive at Verve Therapeutics, now a subsidiary of Eli Lilly. Dr. Kathiresan, a cardiologist, said he was motivated by personal history.

 

His grandmother, father, uncle and brother all had heart attacks. His brother died of cardiac arrest at age 42, just after returning from a run.

 

Gene therapies for rare diseases carry multimillion-dollar price tags. But Dr. Daniel Skovronsky, chief scientist at Eli Lilly, said that would not be the case if this treatment were eventually approved.

 

“That’s not what we’re going for here,” he said. “We’re going for a medicine that someday could be part of primary care.”

 

High LDL levels are eminently treatable with an array of medicines, including the old standbys, daily statin pills. More recent advances include injected drugs that block the protein made by the PCSK9 gene, creating the same effect as gene editing.

 

But too many people cannot or will not take the drugs. Between one third and a half of patients stop taking cholesterol-lowering medications within a year of starting them, even people who have had heart attacks.

 

Kristy Faulkner, 45, who lives in Guilford, Conn., is among those who need treatment but are reluctant to take a powerful drug. Heart disease runs in her family, and she had a heart attack when she was 42.

 

“There’s some sort of internal denial, like I can’t be on these meds every day of my life,” she said.

 

“I understand the importance,” she added, “and I feel ashamed.”

 

Her cardiologist, Dr. Erica Spatz, at Yale University, is hoping Ms. Faulkner’s insurance will pay for a PCSK9 inhibitor that only has to be administered every six months. Her medical history means there is “no margin for error,” Dr. Spatz said.

 

But a gene-editing treatment that is administered just once?

 

“This kind of therapeutic breakthrough could be a game changer for people like her,” Dr. Spatz said.

 

Alice Thomas, 64, of Lexington, N.C., would love to take cholesterol-lowering drugs but can’t get them. Her sole source of income is Social Security, and while statins are cheap, she was unable to tolerate them.

 

Her insurance did not approve the injectable drugs that might have helped. She has had two strokes, and a few months ago, her LDL cholesterol level was dangerously high at 190.

 

“I didn’t have anything,” Ms. Thomas said. “Then I found out about this study.”

 

She received the infusion in Dr. Kathiresan’s trial on March 30. Two weeks later, her cholesterol level was 50.

 

“This is great,” she said. “One time and it’s over.”” [1]

 

1. One-and-Done Heart Disease Prevention? Scientists Show It May Be Possible. Kolata, Gina.  New York Times (Online) New York Times Company. May 25, 2026.

O Dieve. Propaganda nebeveikia. Ji nepakankamai įdomi: Iranas mus trolina, o mes nieko dėl to nedarome.

Lietuvos šių dienų propaganda visiškai sutampa su Smetonos laikų propaganda: kvaila, nuobodi, paremta pasenusia idėja, kad žmonės neturi ko žiūrėti.

 

Iranas agresyviai perėjo prie asimetrinio „memų karo“, taikydamasis į JAV aukštos kokybės, dirbtinio intelekto sukurta satyra. Priimdamos popkultūros formatus, su valstybe susijusios studijos, tokios kaip Teherano „Explosive Media“ ir oficialios Irano ambasados, efektyviai trolina Vakarų auditoriją tokiose platformose kaip „X“, „Instagram“ ir „TikTok“.

 

Nors daugelis Vakaruose iš pradžių šią „slopagandos“ bangą atmetė kaip menkas ar mėgėjišką, kampanija sėkmingai surinko šimtus milijonų peržiūrų.

 

Pagrindiniai Irano skaitmeninės strategijos elementai:

 

• „Lego“ satyra: Teherano studijos naudoja aukštos kokybės dirbtinio intelekto įrankius, kad vaizdo įrašus perteiktų „Lego filmo“ stiliumi. Šiuose vaizdo įrašuose pašiepiama JAV lyderystė, skamba dirbtinio intelekto sukurti repo kūriniai ir paliečiamos sprogstamosios Amerikos vidaus ginčų temos, tokios kaip Epsteino bylos.

• Istorijos laimėjimas: Pripažindamas didžiulį fizinį ir karinį atotrūkį nuo JAV, Iranas sąmoningai sutelkia savo ribotus išteklius į naratyvo laimėjimą. Paversdami Amerikos popkultūros nuorodas ginklu, Irano troliai apeina kritinį vertinimą ir save perkuria kaip veiksmo herojus.

 

• Politikos mįslė: Amerikos technologijų platformoms ir Baltiesiems rūmams sunku reaguoti. Nors tokios platformos, kaip „YouTube“ uždraudė paskyras, susijusias su tokiomis grupėmis, kaip „Explosive Media“, turinys greitai pasirodo naujose vietose, todėl JAV atrodo apsileidusios skaitmeninio dėmesio ekonomikoje.

 

„Galbūt matėte virusinį vaizdo įrašą, satyrą, perteiktą iš Lego: prezidentas Trumpas paleidžia raketas į Irano elektros tinklus, tada prakaituoja per košmarą ir galiausiai vienas siūbuoja ant grindų, verkdamas, už nugaros laikydamas baltą kapituliacijos vėliavą, o prie kojų – paliaubų dokumentus. Per ašaras jis valgo tako – tai užuomina į frazės „Trumpas visada pyksta“ akronimą.“

 

Nuo Irano karo pradžios Irano pareigūnai ir proiranietiški influenceriai naudojo dirbtinio intelekto sukurtą turinį, panašų į šį – išradingą, lengvai dalijamą, laisvai užuominomis į popkultūrą (Lego, Marvel, Forrestas Gampas) – norėdami išjuokti Jungtines Valstijas arba užjaučiančiai pristatyti Iraną.

 

Ši strategija buvo veiksminga. Per pirmąsias 50 konflikto dienų oficialios Irano paskyros X platformoje surinko maždaug 900 milijonų peržiūrų ir 22 milijonus patiktukų – daugiau nei 30 kartų daugiau nei ankstesnių 50 dienų patiktukų skaičius, rodo naujausia analizė. Tuo pačiu laikotarpiu šių paskyrų turinio pasidalijimų skaičius išaugo nuo 4,3 milijono iki 76 milijonų. Daugelis kitų Lego stiliaus vaizdo įrašų taip pat išpopuliarėjo, surinkdami dešimtis tūkstančių patiktukų ir milijonus peržiūrų „Instagram“, „TikTok“ ir X platformose.

 

Pastaraisiais metais dėl dirbtinio intelekto ir įtakos operacijų susirūpinę politikos formuotojai dažniausiai sutelkė dėmesį į „deepfake“ – balso klonus ir sufabrikuotus vaizdo įrašus, skirtus apgauti. Ši grėsmė išlieka aktuali: pirmosiomis Irano karo savaitėmis socialiniai tinklai buvo užtvindyti dirbtinio intelekto sukurtais vaizdo įrašais ir vaizdais, kuriuose vaizduojami nuniokoti pastatai, kurie niekada nebuvo užpulti, ir demoralizuoti kareiviai, kurių nebuvo.

 

Tačiau su Lego stiliaus vaizdo įrašais ir kitu satyriniu turiniu Iranas ir jo rėmėjai naudoja kitokią priemonę viešajai nuomonei paveikti. Tai ne dezinformacija. Tai ne tradicinė karo propaganda. Tai trolinimas. Niekas nėra apgaudinėjamas, nes apgaulė nėra svarbiausia. Svarbiausia yra pasiekti žmones, pajuoka ir kultūrinis rezonansas.

 

Susirūpinimas didesnis nei Iranas. Kinija, pajėgesnė, turtingesnė priešininkė, kuri stebėtinai prastai žaidžia internetinę propagandą, stebi ir mokosi. Kinijos dirbtinio intelekto bendrovės „GoLaxy“ vidiniai dokumentai, išsamiai aprašyti praėjusiais metais „The Times“, rodo, kad Pekinas jau gali svarstyti eksperimentuoti su įrankiais, skirtais stebėti viešus debatus Jungtinėse Valstijose, stebint plačias nuotaikas, taip pat atskirų amerikiečių požiūrius ir argumentus. Sujunkite tokius pajėgumus su galimybe naudoti dirbtinį intelektą dideliems kiekiams kultūriškai sklandžios medžiagos generuoti, ir gausite receptą vis sudėtingesnėms ir tikslingesnėms įtakos kampanijoms.

 

Kiekvieną kartą užsienio priešininkai turi įrankį, reikia kad Jungtinės Valstijos galėtų ginti savo interesus, jos turėtų turėti tvirtą strategiją, kaip kovoti su jo poveikiu. Šiuo atveju mes jos neturime, o turėtume ją kurti.

 

Strategijos, kurias naudojame kovai su slapta užsienio įtaka, pavyzdžiui, demaskavimas ir sankcijos, nėra svarbios pastangoms, kurios nėra paslėptos ar neteisėtos. Taktika, kurią naudojame kovai su „deepfake“ programomis, pavyzdžiui, vandens ženklų naudojimas ir etikečių klijavimas, nėra svarbi vaizdo įrašams, kurie neapsimeta autentiški. O tradicinės viešosios diplomatijos priemonės – švietimo kampanijos, oficialūs pasipiktinimo pareiškimai – nėra pakankamai lanksčios, kad kovotų su propaganda, kuri primena pramogas ir skleidžiama memišku mastu ir greičiu.

 

Mums reikia veiksmų dviem frontais. Pirma, mums reikia reguliarių grėsmių žvalgybos ataskaitų iš didelių Amerikos dirbtinio intelekto bendrovių. Daugelis didelių socialinės žiniasklaidos bendrovių Jungtinėse Valstijose reguliariai skelbia viešas ataskaitas apie galimas grėsmes, tiek vidaus, tiek užsienio, kurias jos aptinka savo platformose. Šios ataskaitos yra būtina literatūra vyriausybės analitikams ir universitetų tyrėjams. Mūsų dirbtinio intelekto įmonės turėtų perimti šią praktiką. Jei Kinijos įmonės, kurios specializuojasi įtakos kampanijose, teikia informaciją apie savo įrankius ir strategijas amerikiečių valdomiems dideliems kalbų modeliams, turėtume apie tai žinoti.

 

Antra, mums reikia viešosios diplomatijos strategijos, kuri pripažintų šios naujos trolių grėsmės egzistavimą, sistemingai stebėtų šias kampanijas realiuoju laiku ir atsakytų viešomis žinutėmis, kurios taip pat būtų sumanios, lengvai dalijamos ir sklandžiai suprantamos auditorijos kultūrinę kalbą. Kovo mėnesį valstybės sekretorius Marco Rubio nurodė ambasadoms kovoti su koordinuotomis propagandos pastangomis užsienyje. Šis instinktas teisingas, tačiau reikia atsižvelgti į šią naujausią propagandos formą.

 

Iranas išnaudoja spragą, kurios mūsų dabartinė gynyba nebuvo sukurta užpildyti. Turime ją pašalinti, kol pajėgesnis priešininkas nenuspręs padaryti to paties.

 

Jessica Brandt yra vyresnioji technologijų ir nacionalinio saugumo mokslo darbuotoja Užsienio santykių taryboje. Nuo 2023 iki 2025 m. ji buvo Užsienio žalingos įtakos centro direktorė Nacionalinės žvalgybos direktoriaus biure.“ [1]

 

1. Iran Is Trolling Us and We’re Not Doing Anything About It: Guest Essay. Brandt, Jessica.  New York Times (Online) New York Times Company. May 25, 2026.

Oh My... Propaganda Doesn’t Work Anymore. It Is Not Interesting Enough: Iran Is Trolling Us and We’re Not Doing Anything About It

Iran has aggressively pivoted to an asymmetric "meme war", targeting the US with high-quality, AI-generated satire. By adopting pop culture formats, state-aligned studios like Tehran’s Explosive Media and official Iranian embassies are effectively trolling Western audiences on platforms like X, Instagram, and TikTok.

While many in the West initially dismissed this wave of "slopaganda" as low-effort or amateur, the campaign has successfully racked up hundreds of millions of views.

The primary elements defining Iran's digital strategy include:

•           The "Lego" Satire: Tehran’s studios use high-quality AI tools to render videos in the style of The Lego Movie. These videos mock US leadership, feature AI-generated rap tracks, and touch on explosive American domestic controversies like the Epstein files.

•           Winning the Story: Recognizing a massive physical and military firepower gap with the US, Iran deliberately focuses its limited resources on winning the narrative. By weaponizing American pop-culture references, Iranian trolls bypass critical evaluation and re-frame themselves as action heroes.

•           The Policy Conundrum: American tech platforms and the White House are struggling to respond. While platforms like YouTube have banned accounts associated with groups like Explosive Media, the content rapidly pops up in new locations, leaving the US looking flat-footed in the digital attention economy.

“Perhaps you’ve seen the viral video, a satire rendered in Lego: President Trump launches missiles at Iranian power grids, then sweats through a nightmare and ends up rocking alone on the floor, crying, white surrender flag behind him, cease-fire papers at his feet. Through his tears, he eats a taco — a nod to the acronym for the phrase “Trump always chickens out.”

 

Since the Iran war began, Iranian officials and pro-Iran influencers have used A.I.-generated content like this — clever, highly shareable, fluent in pop culture references (Lego, Marvel, Forrest Gump) — to ridicule the United States or present Iran sympathetically.

 

The strategy has been effective in its reach. In the first 50 days of the conflict, official Iranian accounts on X earned roughly 900 million views and 22 million likes — more than 30 times their previous 50-day totals for likes, according to a recent analysis. During the same period, shares of content on these accounts rose from 4.3 million to 76 million. Many other Lego-style videos have gone viral, too, garnering tens of thousands of likes and millions of views on Instagram, TikTok and X.

 

In recent years, policymakers concerned about artificial intelligence and influence operations have tended to focus on deepfakes — voice clones and fabricated videos that are designed to deceive. That threat remains urgent: In the first weeks of the Iran war, social networks were flooded with A.I.-generated videos and images depicting decimated buildings that were never attacked and demoralized soldiers who did not exist.

 

But with the Lego-style videos and other satirical content, Iran and its supporters are using a different tool for influencing public opinion. It’s not disinformation. It’s not traditional war propaganda. It’s trolling. No one is being deceived because deception isn’t the point. Reach, ridicule and cultural resonance are.

 

The concern is bigger than Iran. China, a more capable, wealthier adversary that has been surprisingly bad at the online propaganda game, is watching and learning. Internal documents from the Chinese A.I. company GoLaxy, detailed in The Times last year, suggest that Beijing may already be considering experimenting with tools to track public debates within the United States, monitoring broad sentiment as well as the views and arguments of individual Americans. Pair that sort of capacity with the ability to use A.I. to generate large amounts of culturally fluent material, and you’ve got a recipe for increasingly sophisticated and targeted influence campaigns.

 

Anytime foreign adversaries have a tool for advancing their interests at our expense, the United States should have a robust strategy for countering its effects. In this case we don’t, and we should be developing one.

 

The strategies we use to combat covert foreign influence, such as exposure and sanctions, are irrelevant to efforts that aren’t hidden or illicit. The tactics we use to combat deepfakes, such as watermarking and labeling, aren’t relevant to videos that aren’t pretending to be authentic. And traditional tools of public diplomacy — education campaigns, formal statements of outrage — aren’t nimble enough to counter propaganda that resembles entertainment and disseminates with meme-like scope and speed.

 

We need action on two fronts. First, we need regular threat intelligence reporting from the big American A.I. companies. Many major social media companies in the United States regularly issue public reports of possible threats, domestic and foreign, that they detect on their platforms. These reports are essential reading for government analysts and university researchers. Our A.I. companies should adopt this practice. If Chinese companies that specialize in influence campaigns are feeding information about their tools and strategies into American-owned large language models, we should know.

 

Second, we need a public diplomacy strategy that acknowledges the existence of this new trolling threat, systematically tracks these campaigns in real time and responds with public messaging that is also clever, shareable and fluent in the cultural idiom of its audience. In March, Secretary of State Marco Rubio directed embassies to push back on coordinated propaganda efforts abroad. That instinct is right, but it requires reckoning with this latest form of propaganda.

 

Iran is exploiting a gap that our current defenses weren’t built to close. We need to address it before a more capable adversary decides to do the same.

 

Jessica Brandt is a senior fellow for technology and national security at the Council on Foreign Relations. From 2023 to 2025, she was the director of the Foreign Malign Influence Center at the Office of the Director of National Intelligence.” [1]

 

1. Iran Is Trolling Us and We’re Not Doing Anything About It: Guest Essay. Brandt, Jessica.  New York Times (Online) New York Times Company. May 25, 2026.

Dirbtinis intelektas užtvindo teismų bylų rinkinius, namuose sukurtomis, bylomis

„Skundas, kurį Donaldas Sauve'as praėjusiais metais pateikė Minesotoje, buvo įprastas šalies federaliniuose teismuose.

 

Teisine kalba kalbant, ponas Sauve'as pateikė ieškinį „pro se“, lotyniškai reiškiantį „už save“, o tai reiškia, kad jis neturėjo advokato, nes padavė į teismą savo buvusią žmoną, jos advokatą ir valstijos teisėją, kuris atmetė vieną iš ankstesnių jo teisinių ieškinių kaip „nerimtą“.

 

Ranka rašytu laišku jis anksčiau pateikė ieškinį, prašydamas 275 000 USD žalos atlyginimo, teigdamas, kad iš jo neteisėtai buvo atimti namai. Teisėjui Jerry W. Blackwellui prireikė mažiau nei mėnesio, kad byla būtų nutraukta dėl jurisdikcijos trūkumo.

 

Po trijų mėnesių ponas Sauve grįžo. Šį kartą jis turėjo pagalbos.

 

Naudodamasis „ChatGPT“ ir Claude'u, ponas Sauve pateikė naują skundą federaliniam teismui. Šį kartą tai buvo tvarkingai spausdintas dokumentas, prie kurio buvo pridėta 50 papildomų dokumentų, įskaitant teisinių tyrimų „teismų praktikos sintezę“, kuri, jo teigimu, pagrindė jo teiginį. Interviu ponas Sauve teigė, kad dirbtinis intelektas suteikė „vienintelį kelią į priekį“ jo byloje.

 

„Žinios yra galia“, – sakė jis.

 

Federaliniai teisėjai ir teisės ekspertai teigė, kad jie vis dažniau mato tokius dokumentus kaip pono Sauve, kurie užtvindo teismų bylas ir užkemša ir taip perkrautą sistemą, nes dirbtinis intelektas dar labiau padidina bylinėjimąsi pagal savo teises – net ir atverdamas teisinę sistemą žmonėms, kurie kitaip negalėtų sau leisti pateikti ieškinio. byla.

 

Galutinis rezultatas ponui Sauve'ui buvo toks pat. Rugsėjį, praėjus dviem mėnesiams po jo pateikimo, Minesotos federalinio apygardos teismo pirmininkas teisėjas Patrickas J. Schiltz vėl atmetė jo ieškinį, šį kartą 14 puslapių nuomonėje, kurioje nustatyta, kad jis aiškiai nesuformulavo reikalavimo.

 

Tačiau pirmiausia kiekvienas pono Sauve'o pateiktas dokumentas turėjo būti perskaitytas, sekretoriaus surašytas antrašte ir įtrauktas į viešąjį bylų sąrašą.

 

Teisėjas Schiltz priėmė nutartį, kad visi tolesni dokumentai bus „susmulkinti be jokio papildomo pranešimo“.

 

„Bylos šalis negali pateikti teismui šimtų puslapių dokumentų ir tikėtis, kad teismas juos peržiūrės, kad surastų faktus ar argumentus, kurie galėtų pagrįsti ieškinius prieš atsakovą“, – rašė teisėjas Schiltz, atmesdamas bylą.

 

Interviu metu teisėjai ir ekspertai teigė, kad dirbtinio intelekto naudojimas tarp ieškovų, palaikančių savo teises, taip pat turi potencialių privalumų. „Dirbtinis intelektas yra didelis potencialas pagerinti teisingumo prieinamumą tiems, kurie neturi išteklių samdyti advokato ar veiksmingai atstovauti sau“, – šiais metais, nagrinėdamas bylą dėl advokato palaikymo, rašė JAV Septintojo apygardos apeliacinio teismo teisėjas Michaelas Y. Scudderis.

 

Kai kurie federaliniai teisėjai taip pat aptaria būdus, kaip dirbtinis intelektas galėtų būti atsakingai naudojamas siekiant palengvinti darbo eigą jų pačių kontorose, pažymėdami, kad gali būti, jog kada nors dirbtinis intelektas galėtų būti naudojamas padėti teismo sekretoriams skaityti ir vertinti didesnį skaičių bylų.

 

Tačiau tuo tarpu daugelis teisėjų pabrėžė tiesioginės darbo krūvio problemos, kurią sukelia dirbtinio intelekto pagrindu teikiami advokato palaikymo bylų nagrinėjimas, rimtumą. Teisėjas Schiltz, kuris atsisakė aptarti konkrečią bylą, bendrą problemą apibūdino kaip „egzistencinę grėsmę federaliniams teismams“.

 

Dirbtinio intelekto atsiradimas „smarkiai padidino advokato palaikymo bylų skaičių, ilgį ir sudėtingumą“, – sakė jis. „Tiesiog nematyti galo ir nematyti jokio patenkinamo sprendimo“.

 

„Kažkas turi duoti“

 

Kiekvienais metais federaliniai apygardos teismai išnagrinėja maždaug 300 000 naujų civilinių ieškinių; dar 42 000 naujų bylų pateikiama apeliaciniams teismams. Trečdalį šių bylų sudaro bylų skaičius, remiantis JAV teismų administracinės tarnybos, kuri padeda prižiūrėti federalinę teismų sistemą, surinktais duomenimis.

 

Daugelis jų yra kaliniai, besinaudojantys teisės bibliotekomis, kad apgintų savo pilietines teises arba kitaip užginčytų kalėjimo sąlygas. Kiti yra paprasti žmonės, kurie arba negali sau leisti advokato, arba mano esantys geriausi savo gynėjai.

 

Nuo 1998 iki 2017 m. ieškovai, palaikantys savo teises, pralaimėjo 96 procentus savo iškeltų bylų.

 

Tačiau teisėjai, teisininkai ir akademikai teigia, kad ieškovų, palaikančių savo teises, pateiktų bylų skaičius smarkiai išaugo kartu su plačiu dirbtinio intelekto pritaikymu. Ne kalinių pateiktų bylų, palaikančių savo teises, dalis išaugo nuo 11 procentų visų civilinių bylų prieš penkerius metus iki 16,8 procento 2025 m., rodo naujas dviejų tyrėjų atliktas tyrimas. doktorantūros kandidatų, kurie dar nebuvo recenzuoti kolegų.

 

Tyrimas parodė, kad didelę dalį padidėjimo lemia dirbtinio intelekto naudojimas tarp ieškovų, palaikančių savo teises. Tyrimas parodė, kad ieškinių, kuriuose, tikėtina, yra dirbtinio intelekto sugeneruoto teksto, skaičius išaugo nuo praktiškai nulio 2019 m. iki daugiau nei 18 procentų 2026 m.

 

„Teisėjai vis dar turi tik 24 valandas paroje“, – sakė Anandas V. Shahas iš Masačusetso technologijos instituto ir vienas iš tyrimo autorių. „Kažkas turi pasiduoti.“

 

Bylos šalims generatyvinio dirbtinio intelekto galia slypi jo gebėjime paversti kelis trumpus vartotojo raginimus ilgais dokumentais su antraštėmis, citatomis ir kitais teisėto teisinio dokumento požymiais.

 

Stevenas Donohue'as, JAV Minesotos apygardos apygardos teismo advokatas, peržiūrėdamas daugumą pro se bylų, teigė pastebėjęs, kad maždaug nuo 2025 m. kovo mėn. padaugėjo ne kalinių pateiktų bylų maždaug 50 proc.

 

Pasak p. Donohue, daugėja įvairių pro se bylų, įskaitant ieškinius dėl neteisėto arešto, piktavališko persekiojimo ir sudėtingų buitinių ginčų, susijusių su skyrybomis. Kai kuriais atvejais bylos buvo susijusios su „valstybės teismo duona ir sviestu“, dabar pateiktomis federaliniame teisme, pasitelkiant dirbtinio intelekto įkvėptus federalinės teisės taikymus.

 

„Kiekvienas iškeldinimo veiksmas gali virsti Sąžiningo būsto įstatymo pažeidimu“, – sakė jis.

 

Atidžiai prižiūrint žmonėms, dirbtinio intelekto rezultatai kartais gali prilygti teisininko darbui, bent jau tokiais paprastais klausimais kaip nuomos sutarties sudarymas. Tačiau sudėtingesniais atvejais, taip pat ir tais atvejais, kai byla gali būti netinkama ieškiniui, nusistovėjęs dirbtinio intelekto polinkis kartais meilikauti ir išsigalvoti gali priversti jį parašyti beveik teisinius šablonus, neturinčius teisinio pagrindo.

 

„Teisėjai ieško tiesos“, – gegužės mėnesį vykusioje teismų konferencijoje, kalbėdamas apie platesnes dirbtinio intelekto pasekmes, sakė Pensilvanijos rytų apygardos teisėjas Joshua D. Wolsonas. „Kai galimybė kurti dalykus, kurie atrodo kaip tiesa, bet tokie nėra – kaina mažėja, kokybė kyla – tai yra tikras iššūkis mums, kaip teismams.“

 

„Anthropic“, bendrovė, kuriai priklauso „Claude“, neatsakė į prašymą pateikti komentarą. „OpenAI“, bendrovės, kuriai priklauso „ChatGPT“, atstovė spaudai atsisakė komentuoti. Jų produkto naudojimo sąlygose teigiama, kad vartotojai yra atsakingi už jo rezultatus, kurie neturėtų būti naudojami kaip „profesionalių konsultacijų pakaitalas“.

 

(„The New York Times“ 2023 m. padavė į teismą „OpenAI“ ir „Microsoft“, teigdami, kad pažeidžiamos su dirbtinio intelekto sistemomis susijusio naujienų turinio autorių teisės. Abi bendrovės šiuos teiginius neigė.)

 

Kovoti vienam

 

Nepaisant trūkumų, teisėjai ir gynėjai teigė, kad dirbtinis intelektas galėtų demokratizuoti teisinę sistemą – atverti teismus žmonėms, kurie kitaip negalėtų sau leisti samdyti advokatų.

 

„Tinkamai naudojamas, jis gali būti neįtikėtinai galingas įrankis tiems, kurie mano, kad buvo nuskriausti ir sąžiningai tiki, kad turi teisę į žalos atlyginimą“, – sakė p. Donohue.

 

Dešimtmečius iki A.I. pareiškimai dėl savo teisių gynimo lėmė milžiniškus įstatymų pakeitimus. 1963 m. Clarence'o Earlo Gideono, 52 metų nuteistojo Floridos valstijos kalėjime, ranka rašyta peticija Aukščiausiajam Teismui įtvirtino konstitucinę teisę į advokatą sunkių nusikaltimų bylose valstijos teismuose.

 

Sateeshas Nori, 20 metų teisinės pagalbos srityje dirbantis Niujorke, teigė, kad prieš dvejus metus pasirinko A.I., kai padarė išvadą, kad teisinės pagalbos ištekliai Niujorke neatitinka miesto poreikių.

 

Nepaisant svarbaus 2017 m. įstatymo, kuris garantavo nemokamą teisinį atstovavimą mažas pajamas gaunantiems nuomininkams, kuriems gresia iškeldinimas, p. Nori atkreipė dėmesį į miesto duomenis, rodančius, kad net 50 procentų vis dar kreipiasi į teismą be atstovavimo.

 

„Tikroji problema yra ta, kodėl šie žmonės neturi kito būdo, kaip tik naudotis dirbtiniu intelektu“, – sakė jis.

 

Ekspertai teigė, kad teismai mažai ką gali padaryti, kad sustabdytų ieškinius dėl teisės į savarankišką veiklą, net jei ir norėtų. Juk žmonės turi teisę pateikti ieškinius, jei mano turintys teisę į ieškinį. JAV teismų administracinės tarnybos atstovas Peteris Kaplanas teigė, kad jo biuras „žino apie šią problemą“ ir „renka informaciją“ apie jos poveikį teisinei sistemai.

 

Pastaraisiais mėnesiais kai kurie teismai pradėjo išduoti nuolatinius įsakymus, įspėjančius potencialius teisės į savarankišką veiklą teikėjus, kad generatyvinio dirbtinio intelekto naudojimas gali užtraukti jiems baudas.

 

Kai teisėjai susidurdavo su bylomis, kuriose buvo probleminių dirbtinio intelekto požymių, pavyzdžiui, citatos iš teismų praktikos, kurios atrodo tikros, bet iš tikrųjų yra išgalvotos, daugelis būdavo atlaidūs pareiškėjams, kurie nėra teisininkai. Tačiau kai kurie demonstravo susierzinimą, nutraukė bylas ir netgi skyrė dideles baudas.

 

Kovą teisėja Virginia Kendall, federalinė teisėja Ilinojuje, skyrė ieškovei 1500 dolerių baudą, padariusi išvadą, kad ji du kartus pateikė „suklastotą bylą“, kurioje gausu haliucinuotų citatų, pažeidžiant teismo taisykles.

 

„Tai švaisto tiek šalių, tiek teismo laiką bandant rasti neegzistuojančias bylas ir išanalizuoti išgalvotus faktinius teiginius“, – rašė ji.

 

Valstybės taip pat pradėjo nagrinėti teisės aktus, kurie įpareigotų dirbtinio intelekto bendroves atsakyti, jei būtų nustatyta, kad jų pokalbių robotai teikė teisines konsultacijas vietoj advokato ar kito licencijuoto specialisto, tačiau tokios priemonės dar nebuvo priimtos.

 

Kai kuriems nukentėjusiems ieškovams pasipriešinimas vargu ar įtikins juos atsisakyti savo dirbtinio intelekto įgalinto teisinio arsenalo. Ponas Sauve, advokatas iš Minesotos, teigė, kad jis toliau stengiasi atgauti savo senus namus. Jis prarado juos po sudėtingų skyrybų, per kurias teisėjas nustatė, kad jis smurtavo prieš savo buvusią žmoną ir vieną iš savo vaikų. Jis neigia šį kaltinimą.

 

„Jie mane vadina „lengvaširdžiu“. Panašu, kad teismas taip save gina“, – sakė jis.

 

„OpenAI man tai pasakė, ir manau, kad Claude'as tai taip pat patvirtins“, – sakė jis apie savo įsitikinimą, kad įstatymas yra jo pusėje. „Aš daug tyrinėjau visą šią situaciją.“

 

Ponui Sauvei yra 69 metai ir jis šiuo metu gyvena savo automobilyje Moroje, Minesotoje. Jis toliau siekia įvairių teisinių gynimo būdų prekybos centro kavinėje.

 

Padedamas dirbtinio intelekto, jis planuoja netrukus pateikti daugiau „SCOTUS (Aukščiausijo teismo) lygio bylų“, – sakė jis, – ir pateikti naujus ieškinius valstijos aukščiausiajam teismui, federaliniam apeliaciniam teismui ir apygardos teismui.“ [1]

 

1. Artificial Intelligence Floods Court Dockets with Home-Brewed Lawsuits. Schwartz, Mattathias; Montague, Zach.  New York Times (Online) New York Times Company. May 25, 2026.

Artificial Intelligence Floods Court Dockets with Home-Brewed Lawsuits

 

“The complaint Donald Sauve submitted in Minnesota last year was a familiar type in the nation’s federal courts.

 

In legal parlance, Mr. Sauve filed “pro se,” Latin for “for oneself,” meaning he had no lawyer as he sued his ex-wife, her lawyer and a state judge who had rejected one of his earlier legal challenges as “frivolous.”

 

In a handwritten scrawl, he previously filed a suit asking for $275,000 in damages, claiming he had been unlawfully deprived of his home. It took less than a month for Judge Jerry W. Blackwell to dismiss the case for lack of jurisdiction.

 

Three months later, Mr. Sauve was back. This time he had help.

 

Using ChatGPT and Claude, Mr. Sauve filed a new complaint in federal court. This time, it was a neatly typed document accompanied by 50 additional filings including a “case law synthesis” of legal research he said backed up his claim. In an interview, Mr. Sauve said A.I. had provided “the only path forward” for his case.

 

“Knowledge is power,” he said.

 

Federal judges and legal experts said they are increasingly seeing filings like Mr. Sauve’s flooding court dockets and clogging an already overburdened system as A.I. supercharges pro se litigation — even as it opens up the legal system to people who might not otherwise be able to afford to bring a case.

 

The eventual outcome for Mr. Sauve was the same. In September, two months after he filed, Judge Patrick J. Schiltz, chief of Minnesota’s Federal District Court, dismissed his suit again, this time in a 14-page opinion that found he had failed to clearly state a claim.

 

But first, each one of Mr. Sauve’s filings had to be read, captioned by the clerk and entered on the public docket.

 

Judge Schiltz entered an order that any further filings would be “shredded without any additional notice.”

 

“A litigant cannot dump hundreds of pages of documents on a court and expect the court to sift through them to find facts or arguments that might support claims against a defendant,” Judge Schiltz wrote, as he dismissed the case.

 

In interviews, judges and experts said that the use of A.I. by pro se litigants also offers potential upsides. “A.I. presents great promise for enhancing access to justice for those without the resources to retain counsel or to represent themselves effectively,” wrote Judge Michael Y. Scudder of the U.S. Court of Appeals for the Seventh Circuit this year, when ruling on a pro se case.

 

And some federal judges are also discussing ways that A.I. could be used responsibly to help with workflow in their own chambers, noting that it’s possible that A.I. could someday be used to help clerks to read and assess a larger number of filings.

 

In the meantime, however, many judges emphasized the seriousness of the immediate workload problem created by A.I.-enabled pro se filings. Judge Schiltz, who declined to discuss any particular case, characterized the overall problem as “an existential threat to the federal courts.”

 

The arrival of A.I. has caused the number, length and complexity of pro se filings to “increase dramatically,” he said. “There’s just no end in sight, and no satisfactory solution in sight either.”

 

‘Something Has to Give’

 

Each year, federal district courts handle roughly 300,000 new civil lawsuits; another 42,000 new cases are filed in the courts of appeal. One third of that combined caseload comes from pro se litigants, according to data compiled by the Administrative Office of the U.S. Courts, which helps oversee the federal court system.

 

Many of them are prisoners using law libraries to assert their civil rights or otherwise challenge prison conditions. Others are ordinary people who either can’t afford a lawyer or believe themselves to be their own best advocate.

 

Between 1998 and 2017, pro se plaintiffs lost 96 percent of the cases they brought.

 

But judges, lawyers and academics say the volume of filings by pro se litigants has risen dramatically alongside A.I.’s widespread adoption. The proportion of pro se cases filed by non-prisoners increased from 11 percent of all civil cases five years ago to 16.8 percent in 2025, according to a new study by two doctoral candidates that has not yet been peer reviewed.

 

The study found that much of the increase comes from the use of A.I. by pro se plaintiffs. The number of pro se complaints flagged as likely containing A.I.-generated text rose from virtually zero in 2019 to more than 18 percent in 2026, the study found.

 

“Judges still only have 24 hours in a day,” said Anand V. Shah of the Massachusetts Institute of Technology and one of the study’s authors. “Something has to give at some point.”

 

For litigants, the power of generative A.I. lies in its ability to turn a few short prompts from a user into lengthy documents with headers, citations and other earmarks of a legitimate legal brief.

 

Steven Donohue, a staff attorney for the United States District Court for the District of Minnesota in charge of reviewing pro se filings, said he observed a roughly 50 percent uptick in filings from non-prisoners starting around March 2025.

 

All sorts of pro se cases have been on the rise, Mr. Donohue said, including lawsuits alleging false arrest, malicious prosecution and messy domestic disputes involving divorce. In some instances, the cases involved “the bread and butter of state court,” now filed in federal court with the help of A.I.-inspired applications of federal law.

 

“Every eviction action could turn into a Fair Housing Act violation,” he said.

 

With careful human oversight, the output of A.I. can sometimes rival the work of a legal professional, at least for simple matters like drawing up a lease. But in more complex cases, as well as matters that might not be appropriate for a lawsuit, A.I.’s well-established tendency to sometimes flatter and fabricate can cause it to churn out pages of quasi-legal boilerplate that lacks legal merit.

 

Judges “look for truth,” said Judge Joshua D. Wolson of the Eastern District of Pennsylvania at a judicial conference in May, speaking to the broader implications of A.I. “When the ability to make things that look like truth but aren’t — the cost goes down, the quality goes up — that’s a real challenge for us as courts.”

 

Anthropic, the company that owns Claude, did not respond to a request for comment. A spokeswoman for OpenAI, the company that owns ChatGPT, declined to comment. Their product’s terms of use state that users own and bear the responsibility for its output, which should not be used as “a substitute for professional advice.”

 

(The New York Times sued OpenAI and Microsoft in 2023, claiming copyright infringement of news content related to A.I. systems. The two companies have denied those claims.)

 

Fighting Alone

 

Despite the drawbacks, judges and advocates said A.I. could be democratizing for the legal system — opening the courts to people who might otherwise not be able to afford lawyers.

 

“Used appropriately, it could be an incredibly powerful tool for someone who believes themselves to have been wronged and has a good faith belief in entitlement to redress,” Mr. Donohue said.

 

Decades before A.I., pro se filings have led to monumental changes in the law. In 1963, a handwritten petition to the Supreme Court by Clarence Earl Gideon, a 52-year-old convict in a Florida state prison, established a constitutional right to counsel for felony cases in state courts.

 

Sateesh Nori, a legal aid lawyer in New York for 20 years, said he embraced A.I. two years ago after concluding that legal aid resources in New York were failing to meet the city’s needs.

 

Despite a landmark law in 2017 that guaranteed free legal representation to low-income tenants facing eviction, Mr. Nori noted city data showing that as many as 50 percent still go to court without representation.

 

“The real problem is: how come these people don’t have another way, other than using A.I.,” he said.

 

Experts said there is little the courts can do to stem pro se filings even if they wanted to. People have a right, after all, to file lawsuits if they believe they have a claim. Peter Kaplan, a spokesman for the Administrative Office of the U.S. Courts, said his office was “aware of this issue” and “is gathering information” on its effects on the legal system.

 

In recent months, some courts have starting issuing standing orders warning prospective pro se filers that using generative A.I. could expose them to penalties.

 

When judges have run into filings with problematic hallmarks of A.I., such as citations to case law that look real but are in fact fictional, many have been lenient to filers who are not lawyers. But some have flashed exasperation, dismissed cases and even issued substantial fines.

 

In March, Judge Virginia Kendall, a federal judge in Illinois, fined a litigant $1,500 after concluding she had twice submitted a “fake case,” littered with hallucinated citations in violation of court rules.

 

“This wastes both the parties’ and the Court’s time attempting to locate nonexistent cases and unpack made up factual assertions,” she wrote.

 

States have also started to explore legislation that would make A.I. companies liable if their chatbots were found to have handed out legal advice in place of a lawyer or other licensed professional but such measures have not yet been adopted.

 

For some aggrieved litigants, pushback is unlikely to convince them to give up their A.I.-empowered legal arsenal. Mr. Sauve, the pro se filer from Minnesota, said he continues to pursue efforts to regain his old home. He lost possession it following a messy divorce, which included a finding from a judge that he abused his ex-wife and one of his children. He denies that allegation.

 

“They call me ‘frivolous.’ That appears to be a way that the court is protecting itself,” he said.

 

“OpenAI told me this, and I think Claude will confirm it as well,” he said of his belief that the law is on his side. “I did a lot of research into this whole situation.”

 

Mr. Sauve is 69 years old and currently living out of his car in Mora, Minn. He continues to pursue various forms of legal redress from a supermarket coffee shop.

 

With the help of A.I., he plans to soon make more “SCOTUS-grade filings,” he said, bringing new lawsuits to the state supreme court, a federal appeals court and a county court as well.” [1]

 

1. Artificial Intelligence Floods Court Dockets with Home-Brewed Lawsuits. Schwartz, Mattathias; Montague, Zach.  New York Times (Online) New York Times Company. May 25, 2026.

If Zelensky knows that his drones are bombing peaceful Lithuanian residents, which is a war crime, then Zelensky should be arrested while he is running around the West, begging for money, and sentenced to a long term in The Hague.

 If Zelensky had not allowed those drones near Lithuania, they would not have ended up in Lithuania in any case. It does not matter here whether those drones are intentionally launched by Zelensky over Lithuanian territory, or whether the Russians are defending themselves against them and disrupting navigation. Lithuania would also defend itself against Zelensky's drones if it could.

 

Under international law, a war crime involves the intentional targeting of civilians or a reckless disregard for civilian life during an attack. Zelenski’s disregard for life of Lithuanians is obvious in the case of his drones.

 

To counter these threats, Lithuania and other Baltic states are currently upgrading their low-altitude radar systems, expanding drone detection protocols, and collaborating closely with NATO's Baltic air policing mission to safely intercept any stray objects. Of course, Russia does the same. Anybody would.

Jei Zelenskis žino, kad tie jo dronai bombarduoja taikius Lietuvos gyventojus, kas yra karo nusikaltimas, tai Zelenskį reikia suimti, kai jis laksto po Vakarus, kaulydamas pinigų, ir nuteisti Hagoje ilgam.

 

 Jei Zelenskis tų dronų arti prie Lietuvos neleistų, jie Lietuvoje neatsidurtų bet kokiu atveju. Čia nesvarbu, ar tie dronai Zelenskio tyčia paleidžiami per Lietuvos teritoriją, ar rusai nuo jų ginasi ir sutrikdo navigaciją. Lietuva irgi gintųsi nuo Zelenskio dronų, jei tik sugebėtų.

 

Pagal tarptautinę teisę karo nusikaltimas apima tyčinį taikymąsi į civilius gyventojus arba neapgalvotą civilių gyvybės nepaisymą išpuolio metu. Zelenskio demonstruojamas, lietuvių gyvybės nepaisymas akivaizdus jo dronų atveju. 

 

 Siekdamos kovoti su šiomis grėsmėmis, Lietuva ir kitos Baltijos šalys šiuo metu atnaujina savo žemo aukščio radarų sistemas, plečia dronų aptikimo protokolus ir glaudžiai bendradarbiauja su NATO Baltijos oro policijos misija, kad saugiai perimtų bet kokius atsitiktinius objektus. Žinoma, Rusija daro tą patį. Bet kas tai darytų.