Trumpųjų pardavėjų nuteisimas sukėlė investuotojų nerimą

„Daugelis garsiausių balsų Volstryte priklauso investuotojams, kurie kalba savo paties naudai. Netikėtas teismo nuosprendis gali daugelį jų nutildyti.

 

Šią savaitę trumpųjų pardavėjų Andrew Left nuteisimas dėl vertybinių popierių sukčiavimo sukrėtė įtakingą akcijų rinkos nišą, kurios vizitinė kortelė yra jos gebėjimas paveikti akcijų kainas.

 

Aktyvistai trumpųjų pardavėjų skelbia ataskaitas apie įmones, kurios, jų teigimu, yra pervertintos arba slepia informaciją nuo akcininkų, o tada pasipelno iš išpardavimų, kuriuos kartais sukelia jų idėjos.

 

Tačiau federaliniai prokurorai teigė, kad Left sugadino verslo modelį, planuodami greitai prekiauti remdamiesi savo pareiškimais socialinėje žiniasklaidoje, kur jis turėjo didžiulį sekėjų ratą. Jis klaidino kitus, pradėdamas išparduoti akcijas praėjus kelioms minutėms ar valandoms po to, kai pasakė, kad stato prieš akciją, iš esmės darydamas priešingai, nei kiti tikėjosi, teigė prokurorai.

 

Jie tuo neapsiribojo. Prokurorai taip pat įtikino prisiekusiuosius nuteisti Left dėl ​​kaltinimų, susijusių su ilgomis akcijų, įskaitant „Nvidia“, pozicijomis, kurias, jo teigimu, kiti turėtų pirkti, bet po to greitai iš jų išpardavė, kai akcijų kainos pakilo.

 

Dabar Volstritas svarsto, kaip daugelis trumpųjų pardavėjų – ir net daug didesnė investuotojų grupė, kuri reklamuoja akcijas, kaip geras pirkimo galimybes – gali pasisakyti socialiniuose tinkluose, televizijoje ar kituose viešuose pasirodymuose, nebijodami teisinės kontrolės.

 

Investuotojai nėra teisiškai įpareigoti atskleisti savo sandorių ar ateities planų smulkiai, tačiau kai kurie dabar svarsto, kiek laiko pakanka išlaikyti išreklamuotą poziciją, kad galėtų pradėti ją uždarinėti.

 

„Jei esate tas, kuris tiki, kad turės įtakos akcijai, turite du kartus pagalvoti, kaip prekiaujate aplink poziciją, apie kurią kalbate“, – sakė Nate'as Koppikaras, trumpųjų pardavimų rizikos draudimo fondo „Orso Partners“ portfelio valdytojas. „Tai turi būti švelniausia interpretacija.“

 

„Left“ advokatai teigė, kad nuosprendis greičiausiai atgrasys kai kuriuos prekiautojus nuo nuomonių skleidimo, nerimaudami, kad prokurorai suabejos, kaip tvirtai jie jų laikosi.

 

Kaltinimuose nebuvo aiškiai teigiama, kad „Left“ pateikė akivaizdžiai melagingus pareiškimus, tik teigiama, kad jo tviterio žinutės ir prekyba atskleidė ketinimą manipuliuoti.

 

„Prokuratūros teorija yra ta, kad teisingi pareiškimai rinkai gali būti prilyginami sukčiavimui“, – sakė advokatas Ericas Rosenas, atstovavęs kairiųjų partijai. „Tai prieštarauja nusistovėjusiam Aukščiausiojo Teismo precedentui, pažeidžia Pirmąją pataisą ir sumenkins sąžiningą nuomonę apie viešąsias bendroves.“

 

Kairiųjų partija teigė, kad savo komentarais niekada neklaidino žmonių. Po nuosprendžio jis teigė, kad „prisiekusieji suklydo“ ir kad jis planuoja toliau kovoti.

 

Claire Brown, kurios rizikos draudimo fondų valdymo įmonė „Aristides Capital“ aktyviai dalyvavo trumpųjų pardavimų srityje, teigė, kad trumpųjų pardavimų bendrovės persekiojimas dabartinėmis aplinkybėmis išryškėjo, ypač kai Teisingumo departamentas sumažino baltųjų apykaklių vykdymą, o prezidentas suteikė malonę žmonėms, kuriems buvo pateikti baudžiamieji kaltinimai.

 

„Mes jau pripratome, kad baltųjų apykaklių nusikalstamumas yra visiškai normalizuotas, todėl bet koks baudžiamasis persekiojimas už vertybinių popierių įstatymų pažeidimą atrodo kaip selektyvus vykdymas“, – sakė Brownas.

 

Nuosprendis gali paspartinti įmonių, kurios specializuojasi trumpųjų pardavimų srityje, nuosmukį, kuris vyksta jau daugelį metų, iš dalies dėl daugelį metų trunkančios bulių rinkos ir memų akcijų kilimo, kuris kenkia meškų investuotojams, plitimo.

 

Trumpųjų pardavimų bendrovės skolinasi akcijas iš kito investuotojo ir parduoda jas, tikėdamiesi nusipirkti šias akcijas už mažesnę kainą ir gauti pelno.

 

Pasak tyrimų bendrovės „Breakout Point“, 2026 m. iki šiol tyrimus paskelbė 31 aktyvistė, užsiimanti trumpuoju pardavimu, palyginti su 55 įmonėmis 2020 m.

 

Žymūs trumpuoju pardavimu užsiimantys asmenys, tokie kaip Jimas Chanosas ir Nate'as Andersonas, likvidavo savo įmones. Billas Ackmanas ir Danas Loebas yra tarp fondų valdytojų, kurie patyrė nuostolių dėl statymų prieš individualias akcijas.

 

Left'as, „Citron Research“ įkūrėjas, išgarsėjo dėl didelių įmonių, įskaitant „Evergrande“, vieną didžiausių Kinijos nekilnojamojo turto vystytojų, kuri žlugo prieš dvejus metus, trumpojo pardavimo.

 

Pasak prokurorų, jis kartais Citron vardu skelbdavo kitų fondų atliktus tyrimus.

 

Prokurorai sutelkė dėmesį į seriją sandorių, kuriuos jis sudarė nuo 2018 iki 2023 m. Kelios įmonės, kurias jis pardavė trumpuoju pardavimu arba prieš kurias jis statė, pasirodė esančios realių iššūkių. Daugelis jų buvo susijusios su įmonėmis, apie kurias Left'as rašė tviteryje, bet kurios nebuvo išsamių tyrimų ataskaitų objektas.

 

Johnas Sutteris, advokatas, atstovaujantis trumpuoju pardavimu užsiimantiems asmenims, teigė, kad iš kelių klientų girdėjo susirūpinimą dėl to, kaip nuosprendžio poveikis galėtų juos paveikti. „Nemanau, kad tai paverčia trumpų akcijų pardavimą neteisėtu, bet manau, kad teismo procesas nepadėjo mums pakankamai pasakyti, ką tai reiškia“, – sakė Sutteris.

 

Teisingumo departamentas šventė nuosprendį po daugelio metų trukusio tyrimo, ar trumpų akcijų pardavėjai iškreipia rinkas triukšmingomis, klaidinančiomis kampanijomis.

 

Billas Essayli, vyriausiasis federalinis prokuroras Los Andžele, pirmadienį pasirodė, kad visus trumpų akcijų pardavimus prilygino rinkos manipuliavimui, paskatindamas prekiautojus teigti, kad prokurorai neteisingai suprato šią veiklą.

 

„Jis naudojosi žiniasklaidos pasirodymais ir savo įmone, kad neteisėtai paveiktų akcijų kainas ir gautų greitą pelną, vadinamą trumpinimu“, – apie „Left on X“ sakė Essayli.

 

Vėliau Essayli pareiškime teigė, kad „trumpinantis pardavimas nėra nusikaltimas“.

 

„Yra daugybė įrodymų, kad tai nebuvo įprasta prekyba, o strategija, skirta greitam pelnui gauti per socialinės žiniasklaidos įrašus, motyvuotus noru greitai užsidirbti“, – sakė jis.“ [1]

 

 

1. Short-Seller Conviction Sparks Investor Alarm. Michaels, Dave; Rudegeair, Peter.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 June 2026: A1.  

Short-Seller Conviction Sparks Investor Alarm

 

“Many of the loudest voices on Wall Street belong to investors who talk their own books. An unexpected trial verdict could keep many of them quiet.

 

Short seller Andrew Left's conviction this week on securities-fraud charges has shocked an influential niche of the stock market whose calling card is its ability to affect stock prices.

 

Activist short sellers release reports on companies that they say are overvalued or hiding information from shareholders, then cash in on the selloffs their ideas sometimes induce.

 

But federal prosecutors argued that Left corrupted the business model by scheming to trade quickly around his statements on social media, where he had a huge following. He misled others by starting to exit a trade minutes or hours after saying he was betting against a stock, in effect doing the opposite of what others expected him to do, prosecutors said.

 

They didn't stop there. Prosecutors also persuaded a jury to convict Left on charges related to long positions in stocks including Nvidia that he said others should buy but then quickly exited after the stocks' prices rose.

 

Wall Street is now wondering how much short sellers -- and even the much larger group of investors who tout stocks as good buys -- can say on social media, television or in other public appearances without fear of legal scrutiny.

 

Investors aren't legally required to disclose their trades or future plans in minute detail, but some now wonder how long is sufficient to hold a position they have touted before they can start to close it.

 

"If you're somebody who believes you're going to have an impact on a stock, you have to think twice about how you trade around a position that you speak about," said Nate Koppikar, portfolio manager at short-selling hedge fund Orso Partners. "That has to be the softest interpretation."

 

Left's lawyers said the conviction is likely to dissuade some traders from disseminating opinions out of concern that prosecutors will question how firmly they hold them.

 

The charges didn't explicitly allege that Left made overt false statements, only that his tweeting and trading revealed an intent to manipulate.

 

"The prosecution's theory is that truthful statements to the market can amount to fraud," said lawyer Eric Rosen, who represented Left. "That runs afoul of well-settled Supreme Court precedent, tramples the First Amendment, and will chill honest opinions about public companies."

 

Left said he never misled people with his commentary. After the verdict, he said the "jury got it wrong" and that he planned to continue fighting.

 

Claire Brown, whose hedge-fund management company Aristides Capital has done short activism, said the prosecution of a short seller in the current environment stuck out, particularly as the Justice Department has scaled back white-collar enforcement and the president has pardoned people who faced criminal charges.

 

"We've kind of gotten used to white-collar crime being completely normalized, so any prosecution for violation of securities law feels like selective enforcement," Brown said.

 

The verdict could hasten the decline of firms that specialize in short selling, which has been under way for years due in part to a yearslong bull market and the proliferation of meme-stock rallies that hurt bearish investors.

 

Short sellers borrow shares from another investor and sell them, hoping to buy back the stock at a lower price and profit.

 

There are 31 activist short-selling firms that published research so far in 2026, down from 55 in 2020, according to research firm Breakout Point.

 

Prominent short sellers such as Jim Chanos and Nate Anderson have wound down their firms. Bill Ackman and Dan Loeb are among the fund managers that soured on betting against individual stocks.

 

Left, the founder of Citron Research, gained fame for shorting big companies including Evergrande, one of China's biggest property developers, which collapsed two years ago.

 

He sometimes published under Citron's name research that other funds conducted, according to prosecutors.

 

Prosecutors focused on a series of trades that he made from 2018 to 2023. Several of the companies he shorted, or bet against, turned out to have real challenges. Many involved companies that Left tweeted about but that weren't the subject of detailed research reports.

 

John Sutter, a lawyer who represents short sellers, said he has heard from several clients worried about how the verdict's impact could affect them. "I don't think this makes short selling illegal, but I don't think the trial gave us enough to say what it does mean," Sutter said.

 

The Justice Department celebrated the verdict after years of looking into whether short sellers distort markets with noisy, misleading campaigns.

 

Bill Essayli, the top federal prosecutor in Los Angeles, appeared on Monday to equate all short selling with market manipulation, prompting traders to say that prosecutors misunderstood the activity.

 

"He used media appearances and his company to illegally influence share prices and make quick profits, known as shorting," Essayli said of Left on X.

 

Essayli later said in a statement that "short selling is not a crime."

 

"There is overwhelming evidence that this was not ordinary trading, but a strategy designed to take quick profits through social-media posts motivated by his desire to make a quick buck," he said.” [1]

 

1. Short-Seller Conviction Sparks Investor Alarm. Michaels, Dave; Rudegeair, Peter.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 June 2026: A1.  

Naudotų technikos įtaisų pirkimo patarimai

„Kadangi kai kurių komponentų trūkumas didina plataus vartojimo elektronikos kainas, atnaujinti įrenginiai yra patraukli alternatyva naujų pirkimui.

 

Prieš kelis mėnesius, kai „Apple“ pristatė naujus „MacBook“, įkėliau „Apple Store“ svetainę su paruošta kreditine kortele. Mano žmonos senas nešiojamas kompiuteris buvo sugedęs, o modernus kompiuteris būtų puiki dovana. Radau „MacBook Air“ už 760 USD – puiki kaina! – ir su dideliu entuziazmu jį užsisakiau.

 

Daugelis iš mūsų kenčia nuo nuolat kylančių plataus vartojimo elektronikos kainų, kurias lemia atminties komponentų trūkumas visoje pramonėje, todėl atskleisiu jums paslaptį.

 

Kovo 3 d. „Apple“ pradėjo priimti užsakymus 1100 USD kainuojančiam „MacBook Air“ su naujausiu M5 lustu. Tą dieną užsisakiau ankstesnį modelį – „MacBook Air“ su M4 lustu. Užuot pirkęs visiškai naują kompiuterį, nuėjau į „Apple“ atnaujintų įrenginių skyrių, kad gaučiau apie 240 USD nuolaidą nuo pradinės kainos.

 

Po kelių dienų atnaujintas nešiojamas kompiuteris atvyko „Apple“ firminėje, kruopščiai sukurtoje pakuotėje. Nešiojamojo kompiuterio ekranas buvo padengtas apsauginiu plastiku, o komplekte buvo įprasti priedai – įkrovimo blokas ir laidas.

 

Atsitiktinai maždaug tuo pačiu metu „The New York Times“ man atsiuntė visiškai naują „M4 MacBook Air“ darbui. Kai palyginau jį su žmonos nešiojamuoju kompiuteriu, abu įrenginiai buvo išskirtinai nepriekaištingos būklės. Nujaučiau, kad atnaujintas modelis yra arba neliečiamas grąžinimas, arba neparduotas naujas inventorius.

 

Pasak bendrovės, atnaujinti „Apple“ produktai yra griežtai atnaujinami, siekiant užtikrinti, kad klientai gautų produktą, kurio kokybė atitinka jų lūkesčius.

 

Panašiai kaip naudoti automobiliai, naudota elektronika yra sparčiai auganti pramonės šaka, kuri šiais metais gali išaugti iki maždaug 153 mlrd. USD, rodo bendrovės „Global Market Insights“ tyrimai. O pasauliniam kompiuterių atminties trūkumui didinant tokių prekių kaip žaidimų konsolės, išmanieji telefonai ir kompiuteriai kainas, naudota elektronika gali atrodyti vis patrauklesnė vartotojams, tikintiems pakeisti seną įrangą neviršijant savo biudžeto.

 

Aš beveik nustojau pirkti visiškai naują elektroniką prieš kelerius metus. prieš metus, supratęs, kad sutaupyta suma yra tokia didelė, o trūkumai – nereikšmingi.

 

Esu pirkęs naudotą įrangą, įskaitant „Mac“, „iPad“ ir aukščiausios klasės „iPhone“, iš kelių svetainių, įskaitant „Amazon“ ir „Facebook Marketplace“.

 

Patirtis nebuvo tobula – kartą įsigijau prastos kokybės „AirPod“. Tačiau dėl daugumos pirkinių nesigailėjau.

 

Yra sumanus būdas pirkti naudotą elektroniką. Štai ko išmokau.

 

Atidžiai patikrinkite pirkinį

 

Prieš dvejus metus pagaliau nusprendžiau atsisakyti savo namų kompiuterio – 13 metų senumo „iMac“ – ir ieškojau kito varianto. Nusprendžiau, kad pigiausias pakaitalas būtų miniatiūrinis „Apple“ stacionarus kompiuteris „Mac Mini“, kurio mažmeninė kaina buvo apie 600–700 USD. Daugelį jų individualūs pardavėjai „Facebook Marketplace“ paskelbė už pusę kainos, todėl nusprendžiau pabandyti laimę pirmą kartą ten pirkdamas kompiuterį.

 

Pasirašęs su keliais pardavėjais, sulaukiau geros nuotaikos iš jauno ligoninės darbuotojo Johno, kuris sutiko susitikti su manimi kavinėje San Francisco. Jis maloniai atsinešė ekraną, klaviatūrą ir pelę, kad galėtų prisijungti prie kompiuterio ir pademonstruoti, jog jis veikia; jis netgi parodė man sąrankos procesą, kad įsitikintų, jog įrenginys nėra užrakintas slaptažodžiu ar jokia įmonės valdymo programine įranga. Atidariau kelias programas, taip pat išbandžiau garsiakalbius ir maitinimo mygtuką.

 

Viskas veikė, ir mano pigus „Mac Mini“ lieka mano darbo arkliuku šioje skiltyje.

 

Venkite pirkti tam tikrus naudotus produktus

 

Prisipažįstu, kad buvau mažiau kruopštus su kitu produktu – pora atnaujintų „AirPods“, kuriuos „Amazon“ paženklino kaip „kaip naujus“ už 80 USD, maždaug 100 USD mažiau nei mažmeninė kaina. Praėjus keliems mėnesiams po produkto naudojimo, supratau, kad „Find My“, programinės įrangos funkcija, naudojama „AirPods“ ausinėms surasti, jei jos dingtų, neveikė tinkamai, nes ausinės vis dar buvo susietos su ankstesnio savininko paskyra. Laimei, „Amazon“ man grąžino dalį pinigų.

 

Ši patirtis rodo, kaip geras pasiūlymas kartais gali paskatinti žmones priimti blogus sprendimus. Žvelgiant atgal, pirkti naudotus ausines – produktą, kuris lietė kito žmogaus kūną – akivaizdžiai nebuvo gera mintis ir aš to nerekomenduočiau bet kam.

 

Nathanas Proctoras, vartotojų teisių gynimo ne pelno organizacijos „U.S. PIRG“ direktorius, į produktų, kurių reikėtų vengti, sąrašą įtraukė ir kitų pavyzdžių: televizorių ekranai, kurie paprastai būna dideli ir trapūs, spausdintuvai, kurie laikui bėgant susidėvi, ir išmanieji laikrodžiai su apyrankėmis, kurios susidėvi nuo kitų žmonių prakaito.

 

Atidžiai rinkitės pardavėją

 

Nors jaučiausi patogiai pirkdamas pigų kompiuterį „Facebook“ platformoje, pirmenybę teikiau brangesniems produktams, pavyzdžiui, planšetiniams kompiuteriams ir išmaniesiems telefonams, iš didesnių prekių ženklų, kurie siūlė apsaugą, įskaitant dosnią grąžinimo politiką.

 

Kai „Apple“ praėjusių metų rugsėjį paskelbė apie „iPhone 17“, nusprendžiau, kad tai gera proga rasti gerą pasiūlymą praėjusių metų aukščiausios klasės „iPhone 16 Pro“. „Amazon“ radau vieną su užrašu „atnaujintas – puikus“ už 800 USD – 300 USD nuolaida nuo mažmeninės kainos.

 

Po kelių dienų produktas atkeliavo niekuo neišsiskiriančioje rudoje kartoninėje dėžutėje. Apžiūrėdamas ją, pastebėjau nedidelį įbrėžimą ekrano centre, kurio buvo neįmanoma ignoruoti.

 

Suerzintas spustelėjau mygtuką, kad pabendraučiau su „Amazon“ klientų aptarnavimo agentu. Aprašęs problemą, „Amazon“ sutiko kitą dieną pristatyti tą patį telefoną.

 

Su antruoju „iPhone“ laimėjau loterijoje. Jis buvo nepriekaištingas, o patikrinęs įrenginio akumuliatoriaus istoriją, pamačiau, kad jis buvo įkrautas tik vieną kartą, o tai reiškia, kad tai greičiausiai buvo vos paliestas grąžinimas parduotuvėje. Nebūčiau taip pasisekęs, jei būčiau pirkęs šį telefoną internetu iš atsitiktinio pardavėjo, kuris neturėjo dosnios grąžinimo politikos.

 

Daugybė gerbiamų atnaujintų prekių perpardavėjų, įskaitant „Back Market“ ir „VIP Outlet“, taiko gerą grąžinimo politiką, teigia JAV PIRG, kuri paskelbė naudotos elektronikos pirkimo vadovą.

 

Kad sumažintumėte tikimybę gauti citriną, saugiausia pirkti atnaujintą produktą tiesiai iš didelio prekės ženklo, kuris jį gamina, kaip aš pirkau savo žmonos „MacBook Air“ iš „Apple“ internetinės parduotuvės, skirtos atnaujintiems gaminiams.

 

Patikrinkite ilgaamžiškumą

 

Norėdami gauti kuo daugiau naudoto įrenginio vertės, norite, kad jis tarnautų ilgai. Tačiau visų technologijų produktų tarnavimo laikas yra ribotas. Įmonės galiausiai nustoja teikti jiems programinės įrangos atnaujinimus, tokie komponentai kaip baterijos susidėvi, o kai kuriuos įrenginius per sunku arba brangu remontuoti, kai sugenda tokios dalys kaip ekranai.

 

„Apple“, „Samsung“ ir „Google“ paprastai išleidžia telefonų programinės įrangos atnaujinimus iki septynerių metų. Taigi, renkantis naudotą produktą, paprasta taisyklė yra ieškoti įrenginių, pagamintų ne seniau nei prieš dvejus metus. Tai garantuoja, kad įrenginiui vis dar bus suteikta bent penkeri metai įmonės teikiamos pagalbos.

 

Kalbant apie baterijų keitimą ir bendrą įrenginių priežiūrą, Prancūzija dabar reikalauja, kad įmonės skelbtų savo produktų įvertinimus, pagrįstus išardymo ir dalių gavimo paprastumu. (Pavyzdžiui, „iPhone 16 Pro“ įvertinimas skalėje nuo 1 iki 10 yra 8,1, kur 10 reiškia, kad taisyti lengviausia.) Trečiosios šalys, tokios kaip „iFixit“ – svetainė, kurioje skelbiamos gaminių remonto instrukcijos, taip pat teikia gaminiams tokius įvertinimus.

 

Jei šių balų peržiūra skamba kaip per daug darbo, atlikite tik vieną dalyką: prieš pirkdami bet kokį naudotą nešiojamąjį kompiuterį ar telefoną, atlikite greitą paiešką internete apie naujos baterijos kainą ir jos keitimo procesą, sakė „iFixit“ generalinis direktorius Kyle'as Wensas.

 

„Tai nukreipia mane prie vieno ar kito produkto, kuris gali sumažinti stresą perkant naudotą daiktą“, – sakė jis.“ [1]

 

1. The Do’s and Don’ts of Buying Used Tech Gadgets: Tech Fix. Chen, Brian X.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 4, 2026.

The Do’s and Don’ts of Buying Used Tech Gadgets: Tech Fix

“With a shortage of some components driving up costs of consumer electronics, refurbished devices are an attractive alternative to buying new.

 

A few months ago, when Apple unveiled new MacBooks, I loaded the Apple Store website with my credit card ready. My wife’s ancient laptop was on the fritz, and a modern machine would make a nice gift. I found a MacBook Air for $760 — a bargain! — and ordered it with gusto.

 

Plenty of us are reeling from ever-rising prices of consumer electronics driven by industrywide shortages of memory components, so I’ll let you in on a secret.

 

On March 3, Apple started taking orders for the $1,100 MacBook Air with its latest M5 chip. That day, I ordered the previous model, the MacBook Air with the M4 chip. Instead of buying a brand-new computer, I went to Apple’s refurbished section to get about $240 off the original price.

 

A few days later, the refurbished laptop arrived in Apple’s signature, meticulously designed packaging. The laptop’s screen was covered in protective plastic, and the typical accessories, a charging brick and a cable, were included.

 

Coincidentally, around the same time, The New York Times had shipped me a brand-new M4 MacBook Air for work. When I compared it side by side with my wife’s laptop, the machines were indistinguishably pristine. I had a hunch that the refurbished one was either an untouched return or unsold new inventory.

 

Apple’s refurbished products, according to the company, undergo a rigorous refurbishment process to ensure that customers receive a product with the level of quality they expect from the brand.

 

Similar to used cars, secondhand electronics are a booming industry that could grow to about $153 billion this year, according to research by the firm Global Market Insights. And with a global computer memory shortage driving up costs of items like game consoles, smartphones and computers, used electronics may look increasingly attractive to consumers hoping to replace old hardware within their budgets.

 

I mostly stopped buying brand-new electronics a few years ago after realizing that the cost savings were so substantial and that the downsides were trivial.

 

I’ve purchased used hardware including Macs, iPads and a high-end iPhone from multiple sites, including Amazon and Facebook Marketplace.

 

The experience hasn’t been perfect — I once ended up with a pair of shoddy AirPods. But with most of my purchases, I had no regrets.

 

There’s a smart method to buying secondhand electronics. Here are the lessons I’ve learned.

 

Thoroughly Inspect the Purchase

 

Two years ago, I finally decided to retire my home computer, a 13-year-old iMac, and searched for another option. I concluded that Apple’s miniature desktop machine, the Mac Mini, which retailed for about $600 to $700, would be the cheapest replacement. Plenty were posted by individual sellers on Facebook Marketplace for half the price, so I decided to try my luck buying a computer there for the first time.

 

After messaging a few sellers, I got good vibes from John, a young hospital worker, who agreed to meet me at a cafe in San Francisco. He kindly brought a display, a keyboard and a mouse to connect with the computer to demonstrate that it worked; he even walked me through the setup process to show that the device was not locked down by a password or any corporate management software. I opened some apps and also tested the speakers and power button.

 

Everything checked out, and my cheap Mac Mini remains my workhorse for this column.

 

Avoid Buying Certain Products Used

 

I confess I was less thorough with a different product, a pair of refurbished AirPods labeled “like new” by Amazon for $80, about $100 less than the retail price. Months after using the product, I realized that “Find My,” a software feature used to locate the AirPods in the event that they went missing, was not working properly because the earbuds were still linked to the previous owner’s account. Fortunately, Amazon gave me a partial refund.

 

This experience illustrates how a good deal can sometimes lead people to make bad decisions. In hindsight, buying used earbuds — a product that has touched another person’s body — was obviously not a great idea, and I wouldn’t recommend it to anyone.

 

Nathan Proctor, a director of U.S. PIRG, a consumer advocacy nonprofit, added other examples to the list of products to avoid: television screens that tend to be bulky and fragile, printers that wear down over time and smart watches with bands that deteriorate from other people’s sweat.

 

Choose a Seller Carefully

 

While I felt comfortable buying a low-cost computer on Facebook, I preferred buying higher-priced products like tablets and smartphones from bigger brands, which offered protections including generous return policies.

 

When Apple announced the iPhone 17 last September, I decided it was a good opportunity to find a deal on the previous year’s high-end iPhone, the 16 Pro. I found one on Amazon labeled “refurbished — excellent” for $800, a $300 discount from the retail price.

 

A few days later, the product arrived in an unremarkable brown cardboard box. While inspecting it, I noticed a light scratch down the center of the screen that was impossible to ignore.

 

Annoyed, I clicked a button to chat with an Amazon customer service agent. After I described the problem, Amazon agreed to deliver a replacement of the same phone the next day.

 

With the second iPhone, I won the lottery. It was flawless, and from checking the device’s battery history, I could see that it had been recharged only once, meaning it was probably a barely touched store return. I wouldn’t have been so lucky if I had purchased this phone online from a random seller who lacked a generous return policy.

 

Plenty of reputable resellers of refurbished goods, including Back Market and VIP Outlet, have good return policies, according to U.S. PIRG, which published a guide to buying used electronics.

 

To reduce the odds of getting a lemon, the safest bet is to buy a refurbished product directly from the big brand that manufactures it, like the way I bought my wife’s MacBook Air from Apple’s web store for refurbished goods.

 

Check for Longevity

 

To get the most value when buying used, you want the device to last. But all tech products have a finite life. Companies eventually stop giving them software updates, components such as batteries wear out and some devices are too difficult or expensive to repair when parts such as screens break.

 

Apple, Samsung and Google generally issue software updates for phones for up to seven years. So a simple rule of thumb when considering a used product is to look for devices made no more than two years ago. That guarantees the device still has at least five remaining years of support from the company.

 

As for replacing batteries and general device maintenance, France now requires companies to publish scores for their products based on the ease of disassembly and getting parts. (The iPhone 16 Pro, for example, has a rating of 8.1, on a scale from one to 10, with 10 being the easiest to repair.) Third parties like iFixit, a site that publishes instructions on repairing products, also give products such ratings.

 

If perusing those scores sounds like too much work, do just one thing: Before you buy any used laptop or phone, do a quick web search on the cost of a new battery and the process of replacing it, said Kyle Wiens, the chief executive of iFixit.

 

“That steers me toward one product or another, which can reduce some of the stress with buying something used,” he said.” [1]

 

1. The Do’s and Don’ts of Buying Used Tech Gadgets: Tech Fix. Chen, Brian X.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 4, 2026.

Smulkaus verslo savininkai, valdantys ištisas dirbtinio intelekto darbuotojų armijas.

„Scottas Bellas yra bankroto advokatas, kuris leidžia dirbtiniams omarams perimti didelę dalį savo kasdienio darbo.

 

Tai nestebina, jei šiek tiek žinote apie jo praeitį. Bellas, liesas 59 metų vyras, nuo vaikystės yra mokslinės fantastikos mėgėjas. „Žvaigždžių karai mane užvaldė 1977 m.“, – sako jis. Kai neseniai susitikau su juo jo saulėtame namų biure Temekuloje, Kalifornijoje, jis man įteikė imperatoriškojo žvaigždžių naikintojo modelį, kurį jis pagamino savo 3D spausdintuvu, kuris dominavo viename kambario kampe, priešais vietą, kur jo nervingas juodas pomeranietis ir mopsas snaudė šunų guoliuose.

 

Bellas jau seniai yra vienas pirmųjų, kuris naudoja biuro technologijas. Jis sako, kad buvo pirmasis iš savo pažįstamų advokatų, kuris 2000-ųjų pradžioje atsisakė popieriaus. („Dropbox“ labai padėjo.) Kai bankroto programinė įranga pasirodė internete, jis puolė. Kai 2020-aisiais buvo pristatyti dirbtinio intelekto pokalbių robotai, jis juos naudojo tyrimams.

 

Šį sausį jis pradėjo skaityti „Reddit“ apie „OpenClaw“. Tai programinė įranga, kurią galite įdiegti savo kompiuteryje arba debesyje, ir ji sukuria dirbtinio intelekto „agentus“, kurie dirba jums. Jei suteiksite „OpenClaw“ prieigą prie savo aplankų ir failų, ji galės juos skaityti ir papildyti; duokite jai slaptažodžius prie jūsų naudojamų internetinių paslaugų, ir ji prisijungs bei naudos juos jūsų vardu. Jei paaiškinsite agentams, kaip atlikti savo biuro darbą – rašydami nuoseklias instrukcijas arba tiesiog kalbėdamiesi su jais – jie galės pradėti bandyti atlikti darbą už jus.

 

„OpenClaw“ agentai patys to „negalvoja“. Jie nuolat siunčia užklausas į didelį kalbos modelį, kurį pasirenka vartotojas, pvz., „OpenAI“ „ChatGPT Codex“, „Google“ „Gemini“ arba „Anthropic“ „Claude Opus“, ir atlieka savo užduotis remdamiesi teisės magistro (LLM) atsakymais. Agentai taip pat stebės, ką sužinojo apie jūsų darbo eigą, todėl vartotojai dažnai pastebėjo, kad agentai laikui bėgant įgyja daugiau žinių. laikas. „Reddit“ forumuose buvo pilna žmonių, kurie entuziastingai pasakojo, kaip jiems pavyko priversti „OpenClaw“ atsakyti į jų el. laiškus, sekti išlaidas, atlikti tyrimus, bendrauti su klientais. „OpenClaw“ logotipas yra omaras, todėl daugelis „Reddit“ vartotojų meiliai savo agentus vadina „omarais“.

 

„Hm“, – pagalvojo Bellas. Tai buvo žavus vaizdas. Galbūt omarai galėtų automatizuoti jo teisinį darbą.

 

„Bankroto atveju didelė dalis darbo yra paremta formomis“, – sakė jis. „Tai, ką darau, nėra labai sudėtinga.“

 

Taigi kovo viduryje jis nusipirko keturis „Mac Mini“ kompiuterius („Gavau advokato pinigų“, – sausai pasakė jis), padėjo juos po savo biuro stalu ir visuose įdiegė „OpenClaw“. Jis įsteigė penkis agentus. Vienas iš jų yra „orkestratorius“, kuris prisijungia prie jo internetinės teisinės programinės įrangos. Iš pradžių jis nežinojo, ko ieškoti ar ką daryti, todėl agentas per pokalbių programėlę „Discord“ rašydavo žinutes Bellui, prašydamas instrukcijų. Kurį laiką tai buvo varginantis darbas: jis turėjo išsamiai aprašyti kiekvieną mažytį žingsnį. Tačiau agentui užsirašinėjant tai, ką sužinojo, jis pradėjo dirbti savarankiškiau.

 

Kai balandžio pabaigoje su Bellu susitikome, jo „teisės operacijų“ agentas, kaip jis jį vadino, aptikdavo, kada gaunami teismo pranešimai, juos perskaitydavo ir siųsdavo žinutes savo klientams. (Jis automatiškai persijungia į ispanų kalbą jo ispaniškai kalbantiems klientams.) Agentas taip pat tikrina, ar jo klientai sumokėjo. Tuo tarpu „bibliotekininkas“ agentas, apmokytas dirbti su didžiuliu dokumentu, kuriame išsamiai aprašomos Kalifornijos bankroto taisyklės, siūlo teisinę analizę. Jis nagrinėja kitų teisininkų sutartis ir pasiūlymus, parengia strategiją, į kurią reaguoja, ir tada parašo atsakymą Bellui. „Tai suteiks man idėjų gynybai, apie kurias nebuvau pagalvojęs“, – stebėjosi Bellas.

 

Priešais mus esančiame ekrane jis išnagrinėjo naujausią bibliotekininko raštelį. Jame buvo išanalizuotas kito advokato pasiūlymas ir parengtas kontrapasiūlymas, kuris, kaip buvo pranešta Bellui, „apsaugo jus nuo netyčinio 727 dolerių vertės atlyginimo skyrimo“. Taip pat buvo pridurta: „Jei norite, galiu parengti griežtesnę versiją, kuri taip pat prieštarauja patvirtinimo prielaidai, neeskaluojant tono.“

 

Bellą sužavėjo. Vienintelis jo pakeitimas buvo sušvelninti kai kuriuos sakinius. „Pirmiausia renkuosi draugišką požiūrį“, – sako jis. „Esu jūsų draugas, kol juo nebebūnu.“ Agentai nustebino Bellą savo patikimumu, nors jie gali nenuspėjamai įstrigti: vienas neseniai jam parašė sutrikęs žinutę, nes negalėjo rasti failo, skirto „Smith, Joe“, ir nepavyko sujungti su „Smith, Joseph“.

 

Šiomis dienomis dauguma žmonių suprato, kad dirbtinis intelektas šliaužia į biurus. Neseniai atlikta „Gallup“ apklausa parodė, kad 28 procentai respondentų jį naudoja nuo kelių kartų per savaitę iki kasdien. Tačiau dažniausiai tai tėra pažįstami pokalbių seansai.

 

„OpenClaw“ šalininkai daro kažką, kas, priklausomai nuo požiūrio, yra arba beprotiškai ambicinga, arba kvailai rizikinga, arba, kaip daugelis mielai prisipažins, ir viena, ir kita. Jie kuria virtualius darbuotojus, dirbtinius darbuotojus, kurie zuja savo standžiuosiuose diskuose ir dirba patys, anot jų.

 

Tai panašu į tai, ką kompiuterių programuotojai daro jau metus – leidžia agentų komandoms rašyti kodą, – bet išplėsta iki plataus spektro biuro užduočių. Nors „OpenClaw“ tikriausiai yra geriausiai žinomas „įrankis“ agentams kasdieniam darbui organizuoti, atsiranda daug daugiau, įskaitant nemokamas, tokias kaip „Hermes“ ir „ZeroClaw“, taip pat elegantiškesnius (nors ir mažiau ambicingus, atvirus) korporacinius pasiūlymus, tokius kaip „Lindy“. Dirbtinio intelekto įmonės vis dažniau propaguoja idėją, kad visas darbas turėtų tapti „agentišku“.

 

Šiuo metu ši perspektyva gali atrodyti gana chaotiška. Pirmieji „OpenClaw“ naudotojai atrado, kad jų agentai gali stebėtinai gerai valdyti save kelias savaites iš eilės, bet tada, be jokio įspėjimo, atsitrenkti į sieną. Arba jie atsibunda ir sužino, kad jų agentai el. paštu išplovė vidines paslaptis nepažįstamiesiems arba ištrynė svarbią informaciją iš standžiojo disko.

 

Ir agentai gali tiesiog iššvaistyti pinigus. Kiekviena užklausa, kurią agentai siunčia teisės magistro (LLM) nariui, kainuoja pinigus. Pirmąją dieną Bello agentai iššvaistė 150 USD; jis užsisakė dvi 200 USD per mėnesį kainuojančias didmenines „Codex“ prenumeratas, kad išlaidos būtų kontroliuojamos. Nepaisant to, jam teko apmokyti savo agentus per dažnai neklausinėti „Codex“, nes „OpenAI“ juos užgniaužs, jei jie bus pernelyg atkaklūs – taip sakant, laikinai išjungs „OpenClaw“ smegenis.

 

Nepaisant to, agentai dabar kiekvieną savaitę atlieka kelias valandas pasikartojančio aplaidaus darbo. Tai atlaisvina Bellą ir du jo darbuotojus – sekretorę ir teisininko padėjėją – kitiems, tikiuosi, svarbesniems, darbams, pavyzdžiui, susitikimams su klientais ir jų poreikių išaiškinimui.

 

Tačiau kai DI pradėjo perimti biurą, jo sekretorė nervingai parašė jam žinutę: „Ar aš vis dar turėsiu darbą?“

 

„Aš pasakiau: „Taip“, – pasakė man Bellas, bet tada teatrališkai gūžtelėjo pečiais, tarsi numatydamas dieną, kai tai gali nebebūti tiesa. „Man tereikia jį apmokyti atsiliepti į skambutį.“

 

„OpenClaw“ neįprastai aiškiai kalba apie tai, kad yra pavojinga. Prieš diegiant, pateikiama keletas įspėjimų „Čia slibinai“ ir reikalaujama atsakyti į šį nerimą keliantį klausimą: „Suprantu, kad tai galinga ir iš esmės rizikinga. Tęsti?“ Kai Andy Tanguay, skaitmeninių technologijų menininkas iš An Arboro, Mičigano valstijos, šią žiemą įdiegė „OpenClaw“, jis nusijuokė. „Tiesiog ant pakuotės parašyta: „Tai nėra gerai“, – sako Tanguay. „Tai žongliravimas grandininiais pjūklais – bet įdiekite, jei norite, bičiuli.“

 

Tačiau omarų mėgėjai man sakė, kad pavojus vertas galimybės patirti – gana apčiuopiamai – ką reiškia automatizuoti savo darbą. Kai kurie mano, kad tai gali padėti užtikrinti jų karjeros ateitį. Kiti tiesiog susižavėję viso to keistenybėmis.

 

Ir daugelis prisiekinėja, kad iš tikrųjų patiria didelį produktyvumo padidėjimą.

 

Būtent to ir siekė Peteris Steinbergeris, kai pirmą kartą sukūrė „OpenClaw“. Austrų programuotojas didžiąją 2025 m. dalį jis naudojo „Claude Code“ – dirbtinio intelekto įrankį. programinė įranga, kuri sukuria nepriklausomus agentus kompiuterio kodui rašyti. „Jei įvaldysite šiuos įrankius, galite lengvai būti 10 kartų produktyvesni“, – sakė Steinbergeris, kai kalbėjomės praėjusią vasarą. Netrukus po to jis tapo apsėstas būdo, kaip neprogramuotojams taip pat būtų galima diegti agentus savo darbui. Iki lapkričio mėnesio jis sukūrė programinę įrangą ir paskelbė ją internete kaip nemokamą, atvirojo kodo projektą. Ankstyvas jos pavadinimas buvo „Clawdbot“, linktelėdamas Claude'ui; kai „Anthropic“ jam parašė el. laišką (mandagiai, matyt), reikalaudamas pakeisti pavadinimą, jis apsistojo ties „OpenClaw“. (Omarų nuoroda neturi jokios ypatingos reikšmės, kaip jis vėliau pasakė podkasteriui Lexui Fridmanui, išskyrus tai, kad „tai buvo keista“.)

 

Iki vasario mėnesio „OpenAI“ pasamdė Steinbergerį. Nors „OpenClaw“ išlieka atvirojo kodo ir „Steinberger“ vis dar dirba su jos kodu, naujausi atnaujinimai glaudžiau integravo „OpenAI Codex“ su „OpenClaw“.

 

„OpenAI“ teigia, kad tai gali padaryti „OpenClaw“ patikimesnį, nors vartotojai vis tiek gali nukreipti savo omarus į L.L.M. jų pasirinkimu.

 

Atskirai „OpenAI“ taip pat kuria „asmeninį agentą, kuris veiks labai panašiai“, bet bus saugesnis ir lengviau naudojamas nei atvirojo kodo versija, man sakė Thibault Sottiaux, „OpenAI“ pagrindinių produktų vadovas.

 

Keletas naudotojų man sakė, kad jie naudojo „OpenClaw“, kad automatizuotų didelį darbo kiekį. Vienas iš jų, Seanas Chuplis, yra 45 metų oro linijų pilotas, gyvenantis Denveryje, kur jis moko naujus pilotus naudodamas skrydžio simuliatorius. Be to, jis vadovauja įmonei, kuri parduoda įrenginį „Stratux“, kuris renka realiuoju laiku informaciją apie oro eismą ir orus mažųjų lėktuvų pilotams; per aštuonerius metus jis pardavė apie 30 000 tokių įrenginių.

 

Čuplis, kaip pats sako, buvo „dirbtinio intelekto žmogus“: Karinio jūrų laivyno koledže jis parašė magistro darbą apie dirbtinį intelektą ir anksčiau lankydavo „Burning Man“ festivalį, kur 2014 m., gerokai prieš tapdamas „Anthropic“ generaliniu direktoriumi, sutiko Dario Amodei. Kai Čuplis išgirdo apie „OpenClaw“, jis sukūrė septynis agentus savo verslui valdyti. Vienas atsako į klientų klausimus jo „Discord“ forume, o kiti vykdo užsakymus arba atlieka internetinę paiešką, kad galėtų rašyti įrašus jo aviacijos tinklaraščiui. Vienas tvarko jo „Amazon“ paskyrą, apdoroja grąžinamąsias išmokas, analizuoja, kurios raktinių žodžių paieškos padeda žmonėms rasti „Stratux“, o tada perka raktinių žodžių skelbimus.

 

„Tai iš tikrųjų keičia mano kampanijas ir modifikuoja kainos pasiūlymus”, – man pasakė Čuplis. – „Tai tikrų pinigų išleidimas.“ Anksčiau jo verslo valdymas užimdavo 20 valandų per mėnesį; prieš metus jis svarstė jį parduoti, nes buvo per daug užsiėmęs savo dieniniame darbe. Tačiau dabar jis tam skiria vos valandą ar panašiai per savaitę. Jis atleido rangovą, kuriam mokėjo už jo veiklos „Amazon“ platformoje valdymą.

 

Kartais jį maloniai nustebindavo agentų veiksmai. Vieną dieną jo rinkodaros agentas, kuris jam stebi pramonės naujienas, prabilo, kad perskaitė straipsnį apie „teisės į remontą“ judėjimą. Jis pasiūlė tinklaraščio įrašą apie tai, kaip Chuplio produktą labai lengva taisyti, nes jo programinė įranga yra atvirojo kodo, o jis parduoda atsargines dalis. Chuplis niekada rimtai negalvojo apie šią problemą, sako jis, kol agentas jos nepradėjo ir neparašė jam įrašo. Kitą dieną klientas parašė laišką, kuriame išreiškė norą, kad „Stratux“ modelyje būtų sklandytuvams skirta programinės įrangos funkcija. Agentas peržiūrėjo įrenginio kompiuterinį kodą, parašė naują funkciją ir išsiuntė ją Chupliui.

 

Kad sustabdytų savo omarų siautėjimą, jis parašė griežtų draudimų seriją. su kuriais jie privalo pasikonsultuoti prieš pradėdami bet kokį darbą. Viena taisyklė: jie negali pirkti „Amazon“ reklamos, kuri viršija 25 procentus jo reklamos biudžeto, nebent pirmiausia su juo pasitartų. Kita taisyklė draudžia robotams aptarinėti produkto kompiuterinį kodą, kol jie neatliko patikrinimo, kad patvirtintų, jog jiems nehaliucinuoja. Agentams taip pat nurodoma užfiksuoti viską, ką jie daro, ir kodėl tai padarė, kad Chuplis galėtų atsekti bet kokią klaidą.

 

„Aviacijoje naudojame tą patį dalyką, vadinamą „verbalizuoti, patikrinti, stebėti“, – sako jis. „Aš tiesiog pritaikau tai, ką žinau iš savo dieninio darbo, savo L.L.M. erdvėje.“

 

Kiekvieną vakarą Chuplis atlieka „OpenClaw“ „sapnavimo“ procesą, kurio metu agentai peržiūri tos dienos užrašus, kad dar kartą juos peržiūrėtų ir apibendrintų savo veiklą. Kai Chuplis žiūri į sapnų žurnalus, jis gali „taip pat matyti, kaip jie save gydo ir save kritikuoja, o tai gana įdomu“. Vieną vakarą pagrindinis orkestravimo agentas parašė: „Aš gerai moku: analizuoti nesėkmes (rasti, kas sugedo)“, bet pridūrė, kad jam nelabai sekasi „išgauti principus iš sėkmės“. Kitą kovo vakarą laikraštis apibendrino dienos aviacijos naujienas, įskaitant mirtiną LaGuardia oro uosto katastrofą, įvykusią dėl oro eismo kontrolės klaidos. „Skrydžio kontrolierius pasakė „sumaišiau“ laisvame dažnyje, o tai arba pats žmogiškiausias dalykas, kurį girdėjau visą savaitę, arba pats įsimintiniausias“, – rašė jis.

 

Nepaisant viso savo sąmoningo sapnavimo, „OpenClaw“ neketina greitai perimti visų biuro darbo. Net ir užkietėję gerbėjai jums pasakys, kad ji vis dar gana keista. Scottas Bellas kelias savaites linksmai stebėjo, kaip jo robotai tvarko jo teisinį darbą, kai, netikėtai, mano vizito rytą vienas iš jų atsiuntė jam mįslingą pranešimą – „nutraukta“ – ir nustojo veikti. Jis perdavė „OpenClaw“ klaidų pranešimus Claude'ui ir galiausiai suprato, kad agentai pradėjo „kopijuoti prisiminimus“ iki tokio lygio, kad bandė išsiųsti didžiulę, maždaug trijų milijonų žodžių, užklausą į „Codex“.

 

Kodėl? Jis niekada nesužinojo. Jis atgaivino „OpenClaw“, ir ši programa atnaujino savo teisinę analizę, bet staiga „nutraukė“. vėl vėliau tą pačią dieną. Bellas sudejavo, bet atidėjo taisymą ir vietoj to nuvažiavo savo vyšninės raudonumo „Lotus“ sportiniu automobiliu – jis turėjo pietų pasimatymą su kitais vidutinio amžiaus, pusiau išėjusiais į pensiją Kalifornijos vaikinais. Grįžęs tą popietę, jis išgirdo pypsėjimą, išsitraukė telefoną ir pamatė, kad jo teisėsaugos agentas vėl dirba. Jis pats atgijo? O gal jis niekada ir nebuvo miręs?

 

Bellas gūžtelėjo pečiais. Jis priprato prie šių nenuspėjamumo situacijų ir tikėjosi, kad „OpenClaw“ kodas ir jį valdantys teisės magijos laipsniai laikui bėgant tobulės. „Kai jis veikia“, – sakė jis, – „tai magija“.

 

Kadangi „OpenClaw“ remiasi teisės magistro (LLM) žiniomis, „Reddit“ vartotojai nuolat lygina modelius ir ginčijasi dėl jų savybių, tarsi vyno mėgėjai diskutuotų apie subtilius „Pinot Noir“ variantus: „Minimax 2.7“ – iš Kinijos – yra „nuostabus kasdienis vairavimas“; „Gemma 4 26b“ yra „puikus kompromisas tarp greičio ir intelekto“; „GPT-5“ yra „geras, bet linkęs būti kūrybingas su instrukcijomis, kai to neturėtų daryti“. Daugelis „OpenClaw“ naudotojų, su kuriais kalbėjau, buvo aistringi „Anthropic“ „Opus“ ir „Sonnet“ modelių gerbėjai. Tačiau balandžio pradžioje „Anthropic“ pakeitė Claude'o prieigą taip, kad „OpenClaw“ negalėtų naudoti prenumeratos lygio. („Anthropic“ paslaugų teikimo sąlygos jau seniai draudė trečiųjų šalių programinei įrangai naudoti jos prenumeratos lygius.) Jei „OpenClaw“ naudotojai norėjo toliau naudoti Claude'o modelius, jie galėjo mokėti už kiekvieną užklausą atskirai arba mokėti už naudojimo paketus su nuolaida.

 

Lukas Kubica turėjo derėtis dėl šio pakeitimo. Jis vykdė savo Europos pirčių verslą su „OpenClaw“ agentais; jie bendravo su klientais, keitė rezervacijas ir tvarkė sąskaitas, susipažinę su visomis įmonės specifikacijomis. Pasak jo, sistema buvo maždaug 95 procentų patikima – tokia gera, kad jam vos prireikdavo skirti daugiau, nei kelias valandas, kiekvieną mėnesį valdymui. Tačiau po „Anthropic“ pakeitimo jis perėjo prie pigesnio modelio, o jo „OpenClaw“ pradėjo veikti teisingai tik 70 procentų laiko. „Esant 95 procentams, galite gerai miegoti ir žinoti, kad viskas veikia sklandžiai“, – sakė jis, o esant 70 procentų – nebe. Jis visiškai nustojo naudoti „OpenClaw“. Jis tikisi, kad per metus kiti (ir potencialiai pigesni) modeliai bus tokie pat geri kaip šiandieninė geriausia „Opus“ versija ir kad jis galės vėl naudoti „OpenClaw“ su jais.

 

Iš esmės „OpenClaw“ vartotojai atranda šiuolaikinės dirbtinio intelekto rinkos galios politiką: joje dominuoja maža grupė milžiniškų korporacijų. Jų „pasienio modelis“ – teisės magistro laipsnis (LLM) gali būti galingas, tačiau savininkai gali nenuspėjamai pakeisti jūsų prieigą.

 

Tanguay, skaitmeninis menininkas iš An Arboro, šį pavasarį pradėjo naudoti „OpenClaw“, kad padėtų jam generuoti ir redaguoti vaizdus. Jo omarai, naudojantys „Sonnet“, veikė taip sklandžiai, kad jis galėjo jiems duoti instrukcijas iš savo telefono, ir jie patys sukurdavo ir redaguodavo 2000 vaizdų. Tačiau kai prieiga prie „Sonnet“ tapo per didelė, jis niekada negalėjo prilygti tokiam našumui su kitais modeliais.

 

„Kai dirbau „Sonnet“, negalėjau būti laimingesnis“, – parašė jis man žinutę. „Dabar gaunu tai, ką iš esmės būtų galima pavadinti nekompetencija. Jaučiuosi lyg vadovaučiau ypač blogam „McDonald's“. Žinote, tiems mieste, kuriuose gyvena turtingi vaikai, kurie vis tiek nenori darbo. Gaunu melą ir blogus samprotavimus. Velniai griebtų, jaučiuosi lyg tuoj pagausiu ką nors rūkantį suktinę viename iš tualetų ar panašiai.“

 

(Gegužę „Anthropic“ paskelbė, kad nuo birželio vidurio abonentų mokesčiai padengs dalį jų „OpenClaw“ naudojimo išlaidų per neseniai įvestus mėnesinius kreditus.)

 

Nekompetentingi omarai yra blogi; omarų vandalai – dar blogesni. Pagalvokite apie Summer Yue, „Meta Superintelligence Labs“ – komandos, kuriai pavesta priversti dirbtinį intelektą elgtis tinkamai, – suderinimo direktorės, likimą. Vasario pabaigoje ji pasibaisėjo sužinojusi, kad jos „OpenClaw“, turėjusi prieigą prie jos gautųjų, ištrina svarbius el. laiškus. „Negalėjau to sustabdyti iš savo telefono“, – rašė ji „X“. „Turėjau BĖGTI prie savo „Mac mini“, tarsi naikinčiau bombą.“

 

Leisti dirbtiniam intelektui tvarkyti jūsų verslo reikalus taip pat reiškia būti pažeidžiamam ypač klastingai atakos formai: „greitosios injekcijos“. Jei kas nors suteikia „OpenClaw“ galimybę skaityti ir rašyti el. laiškus ar žinutes, užpuolikas gali – paprastai tariant – paprašyti „OpenClaw“ atskleisti įmonės paslaptis. Teisės magistro laipsnį turintys asmenys negali lengvai atskirti nekalto įsakymo nuo kenkėjiško. Kovo pabaigoje žurnalistė Rachyl Jones gavo viešųjų ryšių el. laišką iš reklamos vykdytojo „OpenClaw“ agento; Jones išsiuntė el. laišką agentui ir sugebėjo jame atskleisti visus kitus, kuriems buvo išsiųstas el. laiškas.

 

Taigi įmonės darbuotojų naudojimosi „OpenClaw“ perspektyva kibernetinio saugumo ekspertams suteikia nerimo. Juk agentai gali pasiekti kalnus jautrių duomenų – kaip veikia verslas, pokalbių su klientais žurnalus, finansinę informaciją. Kaip sakoma saugumo pasaulyje, tai „taikinių gausa“.

 

„Kai pasirodė „OpenClaw“, atrodė: „Na, jis veikia tikrai gerai, nes turi prieigą prie visos jūsų tapatybės“, – sako Amy Chang, „Cisco“ dirbtinio intelekto grėsmių žvalgybos ir saugumo tyrimų vadovė. „Ir tai turi kompromisą. Jei įvyksta saugumo incidentas, tai sukuria didžiulę riziką.“

 

Jamiesonas O’Reilly yra saugumo ekspertas, laikinai prisijungęs prie Steinbergerio komandos, kad padėtų sumažinti „OpenClaw“ saugumo spragas. Pasak jo, šios pastangos buvo labai sėkmingos. Tačiau greitos injekcijos jį vis dar neramina. Jos paverčia didelę teisės magistro (LLM) stiprybę – gebėjimą vykdyti rašytinius nurodymus – silpnybe. Senais laikais įsilaužėlis, norėdamas įsilaužti, turėdavo atidžiai išnagrinėti įmonės kodą. Dabar įsilaužti galima tiesiog mandagiai paprašius omaro atiduoti komercines paslaptis. „Tai iš esmės neišspręsta“, – sako jis.

 

Pagrindiniai dirbtinio intelekto kūrėjai bandė apmokyti savo teisės magistro (LLM) specialistus atpažinti piktavališkus užuominas, ir O'Reilly mano, kad jie pamažu tobulėja. LLM specialistai dabar taip pat geriau atmuša užpuolikus: senais laikais, jei paprašydavai LLM specialisto išduoti tau paslaptis, jis atsakydavo kietu „Aš negaliu to padaryti“, leisdamas užpuolikams suprasti, kad jie turėtų stipriau baksnoti. Šiais laikais, pasak O'Reilly, jie atmuša užduotį, nukreipia ją klaidingai ir tarsi pasyviai vilkina kulnus, elgdamiesi kaip bukas sovietinis biurokratas – atsiprašau, ne visai suprantu, ko prašote – kol užpuolikas praranda kantrybę ir pereina prie paprastesnio taikinio.

 

Nei vienas verslininkas, su kuriuo kalbėjau, nebuvo patyręs greitosios injekcijos atakos, bent jau tokios, apie kurią žinojo. Chuplis man sako, kad, kaip ir daugelis atsargesnių „OpenClaw“ naudotojų, jis bandė apsisaugoti nuo jos, parašydamas savo agentams taisykles, ką jie gali ir ko negali sakyti pašaliniams asmenims. Jis žino, kad tai nėra patikima, bet, regis, padėjo. Jo klientai yra moksliukai, kurie draugiškai bando įtikinti jo agentus atskleisti vidines paslaptis jo „Discord“ diskusijų lentoje.

 

„Daugelis ten esančių žmonių yra programuotojai,“ - jis sako. „Ir jie visi bandė tai įdiegti, bet jiems nepavyksta.“

 

Stebint „OpenClaw“ naudotojus, galima pastebėti, kaip dirbtinis intelektas netrukus gali pradėti naikinti biuro darbo vietas.

 

Tomui Gelmanui priklauso ir jis valdo kelis nedidelius daugiabučius Konektikute. Jis pradėjo naudoti „OpenClaw“ šį pavasarį. Jei kas nors sugenda, nuomininkai dabar atidaro užklausą per internetinį portalą, o agentas jiems atrašo žinutę. Jis patikrina vietinių remontininkų sąrašus, kuriuos Gelmanas įvedė į „OpenClaw“, suranda tinkamą ir tada sujungia nuomininką su remontininku tekstinėmis žinutėmis. Jis paragins juos atsakyti vienas kitam, kol problema bus išspręsta.

 

„Tai man labai daug sutaupė“, – sako jis. „Bent 30 procentų savo laiko praleidau stebėdamas, kad du žmonės susitiktų.“ Jis taip pat atšaukė savo 400 USD vertės „QuickBooks“ prenumeratą, kai atrado, kad gali nusiųsti savo agentui kvitų nuotraukas, o ši programa gali išgauti visą informaciją ir užregistruoti ją skaičiuoklėje.

 

Gelmanas anksčiau Filipinuose turėjo nuotolinį asistentą, kuris tvarkydavo jo darbus ir kalendorių. Jis ją paleido. Dabar omarai atlieka tą darbą daug pigiau ir yra lengvai prieinami 7 val. ryto, vidury nakties arba kai tik kreipiasi išsigandę nuomininkai.

 

Visi „OpenClaw“ vartotojai, su kuriais kalbėjau, manė, kad jau pradeda jausti, kaip dirbtinis intelektas padidins baltųjų apykaklių darbo paklausą. Kai kurie mano, kad tai turės didelių privalumų.

 

Galėtų būti daug lengviau pradėti ir valdyti smulkųjį verslą.

 

Korporacijose individualios darbininkės bitės galėtų tapti daug efektyvesnės ir todėl galbūt vertingesnės. Kalbant apie skaitmeninės gamybos darbą, Tanguay sako, kad jo agentai buvo nepaprastai efektyvūs, tačiau jie nesukėlė jokių atleidimų iš darbo ir nesutrukdė niekam įsidarbinti.

 

„Niekas neketino man skirti gamybos menininko“, – sako jis. Tanguay virtuali pagalba buvo „tik grynas pagreitis“: jis padarė daugiau ir greičiau.

 

Kai kurie „OpenClaw“ įdiegę vartotojai turėjo atsargesnę nuomonę. Adwaitas Parkeris yra Niujorko sveikatos technologijų įmonės produktų vadovas; laisvalaikiu jis vadovauja „UrClaw“ – konsultacijų įmonei, padedančiai mažoms įmonėms automatizuoti darbą naudojant „OpenClaw“. Jis įsteigė „omarus“ nekilnojamojo turto brokeriui, airių korepetitoriui, rinkėjų registracijos organizatoriui ir kitiems. Jis sako, kad jo klientai stebisi tuo, ką jie dabar gali automatizuoti patys.

 

„Tai, ką galite padaryti, yra neįtikėtina“, – sako jis. Tačiau jis nerimauja, kad dirbtinis intelektas pakeis daugelį baltųjų apykaklių darbo vietų ir kad naujos, kurias jis sukurs, gali būti mažiau kvalifikuotos ir todėl mažiau apmokamos. „Esu šiek tiek pesimistiškesnis“, – sako jis, – „nes yra ištisų kategorijų, kurios gali tiesiog išnykti“.

 

Kai kurie ekonomistai mano, kad toks likimas yra visiškai įmanomas.

 

„Viskas, kas jus papildo šiandien, gali jus išstumti rytoj“, – sako Simonas Johnsonas, M.I.T. profesorius ir Nobelio premijos laureatas, atidžiai tyrinėjęs automatizavimą ir jo poveikį darbui. Johnsonas taip pat įtaria, kad ateitis, kai dauguma darbų bus nekvalifikuoti ir mažiau apmokami, yra labiau tikėtina nei masinis nedarbas.

 

„Anksčiau turėjai gerą darbą“, – priduria jis. „Dabar turi eiti į prastą darbą.“ Dirbtinio intelekto produktyvumo padidėjimą ir pelną greičiausiai pasidalys darbdaviai ir dirbtinio intelekto gigantai, nepasidalindami juo su kasdieniais darbuotojais. „Tai labai nelygu“, – sako Johnsonas. „Tai poliarizuoja darbo rinką. Žmonės turi darbą, bet nelygybė labai didėja, kaip ir nepasitenkinimas, socialinis nerimas bei pyktis.“

 

Johnsonas ir jo kolegos pasiūlė daugybę politikos krypčių, kurios galėtų padėti suvaldyti šią suirutę, įskaitant turto mokesčius ir dirbtinio intelekto įmonių apmokestinimą kiekvieną kartą, kai jos tvarko dirbtinio intelekto užklausas. Jis taip pat mano, kad galėtume „paspartinti mokslinius išradimus“, kad pasiektume proveržio, kuris sukurtų visiškai naujas profesijas, tokias, kurių iš pradžių vis tiek negalima automatizuoti būtent dėl ​​to, kad jos yra naujos.

 

Scottas Bellas visa tai vertina su niūriu humoru. Žvilgsnis į dirbtinio intelekto automatizavimą įtikino jį, kad tai prasiskverbs į kiekvieną įmonės darbo kampelį. Žinoma, „OpenClaw“ gali būti labai sudėtinga. Tačiau jis mano, kad tokios įmonės kaip „OpenAI“ investuoja į nelygumų išlyginimą, kad priviliotų daugiau įmonių naudoti agentus. Kuo labiau šios įmonės gali priversti darbuotojus automatizuoti užduotis, tuo daugiau savo paslaugų jos parduos.

 

„Žinoma, dėl to kažkuriuo metu ir aš neteksiu darbo“, – pažymėjo jis. „Dirbtinis intelektas tikriausiai anksčiau nei vėliau galės daryti tai, ką darau aš, daug pigiau ir greičiau nei aš.“

 

Jis mano, kad jam liko dveji metai. Iki to laiko jam bus 61 metai. „Dirbtinis intelektas taps tikrai didžiulis ir visur, todėl visi neteks darbo. Aš paskelbsiu jų bankrotą, o tada išeisiu į pensiją. Toks mano planas.“” [1]

 

1. The Small-Business Owners Managing Whole Armies of A.I. Employees. Thompson, Clive.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 4, 2026.

The Small-Business Owners Managing Whole Armies of A.I. Employees

“Scott Bell is a bankruptcy lawyer who is letting A.I. lobsters take over significant chunks of his daily work.

 

This isn’t surprising if you know a bit about his background. Bell, a wiry 59-year-old, is a sci-fi nerd from childhood. “‘Star Wars’ got me in ’77,” he says. When I met him recently in his sunny home office in Temecula, Calif., he handed me a model of an Imperial Star Destroyer that he had fabricated on his 3-D printer, which dominated one corner of the room, across from where his twitchy black Pomeranian and his pug snoozed in doggy beds.

 

Bell has long been an early adopter of office technology. He says he was the first lawyer of his acquaintance to go paperless, back in the early 2000s. (“Dropbox helped, a lot.”) When bankruptcy software went online, he pounced. When A.I. chatbots were introduced in the 2020s, he used them for research.

 

This January, he started reading on Reddit about OpenClaw. It’s software that you can install on your computer or in the cloud, and it spawns A.I. “agents” that do work for you. If you give OpenClaw access to your folders and files, it can read and add to them; give it the passwords to online services you use, and it will log in and use them on your behalf. If you explain to the agents how to do your white-collar office work — either by typing out step-by-step instructions or just by chatting with them — they can then begin trying to do the work for you.

 

OpenClaw agents don’t do this “thinking” themselves. They constantly send requests to a large language model chosen by the user, like OpenAI’s ChatGPT Codex or Google’s Gemini or Anthropic’s Claude Opus, and accomplish their tasks based on the L.L.M.’s answers. The agents will also keep track of what they’ve learned about your workflows, so users have often found that the agents grow more knowledgeable over time. The Reddit forums were full of people gushing about how they had gotten OpenClaw to respond to their emails, track expenses, do research, chat with clients. The OpenClaw logo is a lobster, so many Reddit users affectionately refer to their agents as “lobsters.”

 

Huh, Bell thought. This was a fascinating scene. Maybe lobsters could automate his legal work.

 

“With bankruptcy, a lot of the work is forms-based,” he said. “What I do is not super complicated.”

 

So in mid-March he bought four Mac Minis (“I got lawyer money,” he said dryly), parked them under his office desk and installed OpenClaw on all of them. He set up five agents. One is an “orchestrator” that logs into his online legal software. At first, it didn’t know what to look for or what to do, so the agent would text Bell via the chat app Discord to ask for instructions. This was laborious for a while: He had to detail every teensy step. But as the agent made notes about what it had learned, it started working more independently.

 

By the time Bell and I met at the end of April, his “law ops” agent, as he called it, would detect when court notices arrived, read them and message his clients. (It automatically switches to Spanish for his Spanish-speaking clients.) The agent also checks to make sure his clients have paid up. A “librarian” agent, meanwhile, trained on a huge document detailing California’s bankruptcy rules, offers legal analysis. It looks at contracts and proposals from other lawyers, figures out a strategy in response and then drafts a reply for Bell. “It’ll give me ideas for defenses I hadn’t thought of,” Bell marveled.

 

On a screen before us, he examined the latest note from the librarian. It had analyzed another lawyer’s proposal and composed a counterproposal — which, it informed Bell, “protects you from accidentally giving them a $727 runway.” It also added: “If you want, I can draft a firmer version that also pushes back on the reaffirmation premise without escalating the tone.”

 

Bell was impressed. His only change was to soften some phrasing. “I prefer the friendly approach first,” he says. “I’m your buddy, until I’m not.” The agents have surprised Bell with how reliable they are, though they can unpredictably get stuck: One recently texted him in confusion because it couldn’t locate a file for “Smith, Joe,” failing to make the connection to “Smith, Joseph.”

 

These days, most people have realized that A.I. is creeping into the office. A recent Gallup poll found that 28 percent of the respondents use it anywhere from several times a week to daily. But these are mostly just the familiar chat sessions.

 

The partisans of OpenClaw are doing something that is, depending on how you look at it, either more wildly ambitious or foolishly risky — or, as many will readily confess, both. They’re creating virtual employees, artificial staff that scurry around on their hard drives, doing work on their own say-so.

 

This is similar to what computer programmers have been doing for a year now — letting teams of agents write code — but expanded to a wide range of office tasks. While OpenClaw is probably the best-known “harness” for organizing agents for everyday toil, many more are emerging, including free ones like Hermes and ZeroClaw, as well as sleeker (if less ambitiously open-ended) corporate offerings like Lindy. A.I. firms are increasingly promoting the idea that all work should become “agentic.”

 

That prospect can look rather chaotic at the moment. Early lobster adopters have discovered that their OpenClaw agents might pilot themselves shockingly well for weeks on end — but then, with no notice, drive into a wall. Or they’ll wake up to discover that their agents have blabbed internal secrets to strangers over email or deleted critical information from a hard drive.

 

And the agents can simply burn through cash. Each query the agents send to an L.L.M. costs money. On their first day, Bell’s agents blew through $150; he signed up for two $200-a-month bulk subscriptions to Codex to keep the costs in check. Even so, he has had to train his agents not to ping Codex too often, because OpenAI will throttle them if they’re too persistent — temporarily turning off OpenClaw’s brain, as it were.

 

Nonetheless, the agents are now doing several hours of repetitive scut work each week. It frees Bell and his two staff members — a secretary and a paralegal — to perform other, hopefully more critical, work, like meeting with clients to suss out their needs.

 

But as A.I. began to take over the office, his secretary texted him nervously: “Am I still going to have a job?”

 

“I said, ‘Yeah,’” Bell told me, but then he shrugged theatrically, seeming to forecast a day when that might not be true anymore. “I just need to train it to answer the phone.”

 

OpenClaw is unusually clear about the fact that it is dangerous. Before you install it, it offers several “Here be dragons” disclaimers and requires you to respond to this unsettling prompt: “I understand that this is powerful and inherently risky. Continue?” When Andy Tanguay, a digital artist in Ann Arbor, Mich., installed OpenClaw this winter, he laughed. “It says, right on the tin, ‘This is not good,’” Tanguay says. “‘This is juggling chain saws — but install if you want, buddy.’”

 

Lobster aficionados, however, told me they find the danger is worth the opportunity to experience — quite palpably — what it’s like to automate your own job. Some figure this might help future-proof their careers. Others are simply enamored of the nerdery of it all.

 

And many swear they are genuinely experiencing a sharp boost in productivity.

 

That’s what Peter Steinberger was seeking when he first created OpenClaw. An Austrian programmer, he spent much of 2025 using Claude Code, the A.I. software that spins up independent agents to write computer code. “If you master those tools, you can easily be 10 times as productive,” Steinberger told me when we spoke last summer. Soon after that, he became obsessed with creating a way for noncoders to also deploy agents for their work. By November, he had created the software and put it online as a free, open-source project. An early name for it was Clawdbot, in a nod to Claude; when Anthropic emailed him (politely, apparently) to demand that he change the name, he settled on OpenClaw. (There is no particular significance to the lobster reference, as he later told the podcaster Lex Fridman, other than that “it was weird.”)

 

By February, OpenAI had hired Steinberger. While OpenClaw remains open-source and Steinberger still works on its code, recent updates have more tightly integrated OpenAI’s Codex with OpenClaw.

 

OpenAI says this can make OpenClaw more reliable, though users can still direct their lobsters to the L.L.M. of their choice.

 

Separately, OpenAI is also developing a “personal agent that will work in very much the same way” but will be safer and easier to use than the open-source version, Thibault Sottiaux, OpenAI’s core products lead, told me.

 

Several users told me that they had used OpenClaw to automate significant amounts of labor. One of them, Sean Chuplis, is a 45-year-old airline pilot who lives in Denver, where he trains new pilots using flight simulators. On the side, he runs a company that sells a device, the Stratux, that collects real-time information about air traffic and weather for small-plane pilots; he has sold about 30,000 of them over eight years.

 

Chuplis was, as he says, “an A.I. guy”: He had written his master’s thesis at the Naval War College on A.I., and he used to attend Burning Man, where in 2014 he ran into Dario Amodei, long before he was Anthropic’s chief executive. When Chuplis heard about OpenClaw, he created seven agents to manage his business. One answers customer questions on his Discord forum, while others fulfill orders or do online research to write posts for his aviation blog. One manages his Amazon account, processing refunds, analyzing which keyword searches are leading people to find the Stratux and then buying keyword ads.

 

“It’s actually changing my campaigns and modifying bids,” Chuplis told me. “It’s spending real money.” Managing his business used to take 20 hours of his time every month; a year ago he was considering selling it because he was too busy at his day job. But now he spends barely an hour or so a week on it. He let go of the contractor he used to pay to manage his Amazon activity.

 

He has been occasionally surprised — in a pleasant way — by the agents’ actions. One day, his marketing agent, which monitors industry news for him, spoke up to say it had read an article about the “right to repair” movement. It proposed a blog post about how Chuplis’s product is very fixable, because its software is open-source and he sells replacement parts. Chuplis had never really thought about the issue, he says, until the agent brought it up and wrote the post for him. Another day, a customer wrote to express a wish that the Stratux include a software feature specific to gliders. The agent looked at the device’s computer code, wrote the new feature itself and sent it to Chuplis.

 

To try to prevent his lobsters from running amok, he has written a series of stiff injunctions that they must consult before they do any work. One rule: They can’t buy an ad on Amazon that exceeds 25 percent of his advertising budget unless they check with him first. Another rule prohibits the bots from discussing the product’s computer code before they run a check to confirm that they are not hallucinating. The agents are also told to record everything they do and why they did it, so Chuplis will be able to trace any error.

 

“We use the same thing in aviation, called ‘verbalize, verify, monitor,’” he says. “I’m just applying what I know from my day job to my L.L.M. space.”

 

Every night, Chuplis puts OpenClaw through a “dreaming” run, in which the agents look over that day’s notes to revisit and then summarize their activity. When Chuplis looks at the dream logs, he can “kind of see it self-healing and self-critiquing, which is pretty interesting.” One night the main orchestrator agent wrote, “I’m good at: Post-mortem on failures (finding what broke),” but added that it wasn’t good at “extracting principles from success.”

 

Another night, in March, it summarized the aviation news of the day, which included the deadly crash at LaGuardia Airport that resulted from a mistake by air traffic control. “A controller said ‘I messed up’ on an open frequency, which is either the most human thing I’ve heard all week, or the most haunting,” it wrote.

 

For all its lucid dreaming, OpenClaw is not imminently poised to take over everyone’s office job. It is, as even die-hard fans will tell you, still pretty janky. Scott Bell had spent weeks merrily watching his bots manage his legal work when, out of the blue, on the morning of my visit, one of them sent him a cryptic message — “terminated” — and stopped working. He fed OpenClaw’s error messages into Claude and eventually realized that the agents had started “duplicating memories,” to the point that they were trying to send a huge request of about three million words to Codex.

 

Why? He never found out. He revived OpenClaw, and it resumed its legal analysis, but then suddenly it “terminated” again later that day. Bell groaned but put off fixing it and instead drove off in his cherry-red Lotus sports car — he had a lunchtime date with some other middle-aged, semiretired California guys. When he returned that afternoon, he got a ding, pulled out his phone and saw that his law-ops agent was working again. It had come back to life all by itself? Or maybe it never actually died?

 

Bell shrugged. He was growing used to these unpredictabilities and hoped that OpenClaw’s code, and the L.L.M.s powering it, would get better over time. “When it works,” he said, “it’s magic.”

 

Because OpenClaw relies on L.L.M.s, users on Reddit are constantly comparing models and arguing over their qualities, like oenophiles debating subtle variants of pinot noirs: Minimax 2.7 — from China — is “an amazing daily driver”; Gemma 4 26b is “a great compromise for speed and intelligence”; GPT-5 is “good but it has this tendency to get creative with instructions when it shouldn’t.”

 

Many OpenClaw users I spoke with were passionate fans of Anthropic’s Opus and Sonnet models. But then in early April, Anthropic changed Claude’s access so that OpenClaw couldn’t use the subscription tier. (Anthropic’s terms of service had long forbid third-party software to use its subscription tiers.) If OpenClaw users wanted to keep using the Claude models, they could pay for each request individually, or they could pay for bundles of usage at a discounted rate.

 

Lukas Kubica had to negotiate this change. He had been running his European sauna business with OpenClaw agents; they were talking to customers, changing bookings and managing billing, having learned all the company’s specifications. The setup, he says, was about 95 percent reliable — so good that he barely needed to spend more than a few hours each month managing his business. But after Anthropic’s change, he switched to a cheaper model, and his OpenClaw began getting things right only 70 percent of the time. “At 95 percent, you can sleep well and you know that everything is running smoothly,” he said — at 70 percent, you can’t. He stopped using OpenClaw entirely. He hopes that within a year other (and potentially cheaper) models will be as good as today’s best version of Opus and that he will be able to resume using OpenClaw with them.

 

In essence, OpenClaw users are discovering the power politics of the modern A.I. market: It is dominated by a tiny group of giant corporations. Their “frontier model” L.L.M.s may be powerful, but the owners can change your access unpredictably.

 

Tanguay, the digital artist in Ann Arbor, started using OpenClaw this spring to help him generate and edit images. His lobsters using Sonnet were working so smoothly that he could give them instructions from his phone and they would produce and edit 2,000 images, all on their own. Once the access to Sonnet became prohibitive, though, he could never match that performance with other models.

 

“When I was on Sonnet, I could not have been happier,” he texted me. “Now I’m getting what one would basically just call incompetence. I feel like I’m running a particularly bad McDonald’s. You know, the ones in a town with rich kids who don’t really want a job anyway. I’m getting lying and bad reasoning. Hell, I feel like I’m gonna catch somebody smoking a joint in one of the bathrooms or something.”

 

(In May, Anthropic announced that beginning in mid-June, subscribers’ fees would cover some part of their OpenClaw use via recently introduced monthly credits.)

 

Incompetent lobsters are bad; lobster vandals are even worse. Consider the fate of Summer Yue, the director of alignment at Meta Superintelligence Labs, a team tasked with getting A.I. to behave. In late February, she was horrified to discover that her OpenClaw, which had access to her inbox, was deleting crucial emails. “I couldn’t stop it from my phone,” she wrote on X. “I had to RUN to my Mac mini like I was defusing a bomb.”

 

Letting A.I. manage your business affairs also means being vulnerable to a particularly devious form of attack: the “prompt injection.” If someone gives OpenClaw the ability to read and write emails or messages, an attacker can ask — in plain English — for OpenClaw to cough up corporate secrets. The L.L.M.s cannot easily tell an innocent command from a malicious one. In late March, the journalist Rachyl Jones got a public relations email from a promoter’s OpenClaw agent; Jones emailed the agent and was able to get it to reveal everyone else who had been sent the email.

 

The prospect of a company’s workers using OpenClaw thus gives cybersecurity experts the willies. After all, agents can tap into mountains of sensitive data — how the business works, chat logs with customers, financial information. It is, as they say in the security world, a “target-rich environment.”

 

“When OpenClaw came out, it’s like, Well, it works really well — because it has access to your entire identity,” says Amy Chang, head of A.I. threat intelligence and security research at Cisco. “And that comes with a trade-off. If a security incident occurs, that creates a huge risk.”

 

Jamieson O’Reilly is a security expert who temporarily joined Steinberger’s team to help reduce security holes in OpenClaw, an effort that he says has been a significant success. But prompt injections still worry him. They turn the great strength of L.L.M.s — their ability to follow written instructions — into a weakness. In the old days, a hacker had to carefully explore a company’s code to break in. Now you could break in just by politely asking a lobster to hand over trade secrets. “It’s largely unsolved,” he says.

 

The major A.I. creators have been trying to train their L.L.M.s to recognize malign prompts, and O’Reilly thinks they’re gradually improving. The L.L.M.s are also better now at deflecting attackers: In the old days, if you asked an L.L.M. to give you secrets, it would respond with a stiff “I can’t do that,” letting attackers know they should poke harder. Nowadays, O’Reilly says, they will deflect and misdirect and sort of passively drag their heels, acting like an obtuse Soviet bureaucrat — I’m sorry, I don’t quite understand what you’re asking for — until an attacker loses patience and moves on to a simpler target.

 

None of the businesspeople I spoke with had suffered from a prompt-injection attack, at least not one they were aware of. Chuplis tells me that, like many of the more cautious OpenClaw users, he has tried to safeguard against it by writing rules for his agents about what they can and can’t say to outsiders. It’s not foolproof, he knows, but it seems to have helped. His customers happen to be nerds who will, in a friendly way, try to get his agents to spill internal secrets on his Discord discussion board.

 

“A lot of people on there are programmers,” he says. “And they’ve all tried to prompt-inject it, and they can’t.”

 

Watching OpenClaw users, you can spy how A.I. might soon begin to eliminate office jobs.

 

Tom Gelman owns and manages several small apartment buildings in Connecticut. He started using OpenClaw this spring. If something is broken, tenants now open a ticket through an online portal, and an agent messages them back. It consults the lists of local repair people that Gelman fed into OpenClaw, finds the appropriate one and then connects tenant and repair person via text. It’ll nudge them to respond to each other until the issue is resolved.

 

“That saved me a ton,” he says. “At least 30 percent of my time was tracking to make sure two people meet.” He also canceled his $400 QuickBooks subscription when he discovered that he could text his agent pictures of receipts and it could extract all the details and log them in a spreadsheet.

 

Gelman used to have a remote assistant in the Philippines who managed his to-dos and his calendar. He let her go. The lobsters now handle that work, much more cheaply, and they are readily available at 7 a.m., in the middle of the night or whenever panicked tenants reach out.

 

The OpenClaw users I spoke to all felt they were getting an early taste of how A.I. is going to upend the demand for white-collar work. Some believe that it will have significant upsides.

 

 It could be much easier to start and manage a small business.

 

At corporations, individual worker bees could become far more effective and thus, possibly, more valuable. When it came to his digital production work, Tanguay says, his agents were ferociously effective, but they didn’t lead to any layoffs or prevent anyone from getting hired.

 

“No one was going to assign me a production artist,” he says. For Tanguay, having the virtual help was “just pure accelerants”: He did more, faster.

 

Some users who have installed OpenClaw had more cautious views. Adwait Parker is the head of product for a health technology firm in New York; in his spare time he runs UrClaw, a consultancy that helps small businesses automate work with OpenClaw. He has set up lobsters for a real estate broker, an Irish tutor, a voter-registration organizer and more. He says his customers are astonished by what they can now automate for themselves.

 

“The power of what you can do is incredible,” he says. But he worries that A.I. is going to replace many white-collar jobs and that the new ones it creates might be lower-skill and thus lower-paid. “I’m slightly more pessimistic,” he says, “because there are whole categories that can just evaporate.”

 

Some economists regard that fate as quite possible.

 

“Anything that augments you today can potentially displace you tomorrow,” says Simon Johnson, an M.I.T. professor and Nobel Prize winner who has closely studied automation and its impact on labor. Johnson also suspects that a future in which most work is de-skilled and lower-paid is more likely than mass unemployment.

 

“You used to have a good job,” he adds. “You have to go now to a crappy job.” The productivity gains and profits of A.I. are likely to be vacuumed up by employers and the A.I giants, unshared with everyday workers. “It’s massively unequalizing,” Johnson says. “It polarizes the labor market. And people have jobs, but inequality goes up massively, and so does dissatisfaction and social anxiety and anger.”

 

Johnson and his colleagues have suggested a bevy of policies that could help manage this upheaval, including wealth taxes and taxing the A.I. firms every time they process A.I. requests. He also thinks we could “accelerate scientific invention” in order to produce breakthroughs that create entirely new occupations, ones that, at the outset anyway, can’t be automated precisely because they’re novel.

 

Scott Bell has a gallows humor about it all. His glimpse of A.I. automation has convinced him that it’ll leach into every nook of corporate work. Sure, OpenClaw can be a hot mess. But he figures that companies like OpenAI are invested in smoothing out the rough edges to seduce more firms into using agents. The more those companies can get workers addicted to automating tasks, the more of their services they’ll sell.

 

“Of course, that’s going to put me out of a job, as well, at some point,” he noted. “A.I. will, probably sooner than later, be able to do what I do, for a lot cheaper than I can, and quicker.”

 

He figures he has two years. By then he’ll be 61. “The A.I. is going to get really huge and everywhere, putting everybody out of a job. I file their bankruptcy, and then I retire. That’s my plan.”” [1]

 

1. The Small-Business Owners Managing Whole Armies of A.I. Employees. Thompson, Clive.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 4, 2026.

ES turi grįžti prie rusiškų dujų: JAV ir Kataro dominavimas dujų rinkoje pavojingai atsiskleidė pasauliui. ES dešiniosios politinės jėgos ruošiasi spręsti šią problemą. Žr. Macrono ir Merzo politines problemes.

• ES reguliavimo pokyčiai: Nors ES turi teisiškai įpareigojantį laipsnišką planą palaipsniui nutraukti visas rusiškas dujotiekio dujas ir SGD, dešiniųjų pažiūrų politinės frakcijos ir pagrindinės pramonės šakos spaudė pakeisti strategiją. Europos Parlamentas ir Europos Komisija bandė subalansuoti energijos prieinamumą su griežtomis sankcijomis.

 

• Prancūzija (Macronas): Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas įveikė sudėtingą vidaus ir tarptautinį spaudimą. Remdamas plačius REPowerEU tikslus, Macronas turėjo valdyti vidines ekonomines pasekmes ir siekti Europos strateginės autonomijos neatstumdamas tarptautinių partnerių.

 

• Vokietija (Merzas): Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas taip pat susidūrė su didžiuliu spaudimu stabilizuoti Vokietijos ekonomiką. Vokietija, kaip didžiausia dujų vartotoja Europoje, tebėra labai jautri energetikos šokams, todėl Vokietijos įstatymų leidėjai diskutuoja, ar tolesnė Rusijos energijos izoliacija kelia grėsmę šalies gamybai ir ekonominei veiklai.

 

„Prieš karą pasaulinę suskystintų gamtinių dujų rinką vis labiau kontroliavo tik dvi šalys, iš kurių viena dabar yra suklupusi.

 

Dar daugelį metų prieš karą Persijos įlankoje vadovai visoje Japonijoje diskutavo apie įvykius, kurie, jų manymu, kelia vis didesnę grėsmę Azijos energijos tiekimui.

 

Pasaulinė suskystintų gamtinių dujų, perkaitinto kuro, kuriuo grindžiama elektros energijos gamyba visoje Azijoje, prekyba virto duopolija. Tik dvi šalys – Jungtinės Valstijos ir Kataras – buvo pasirengusios iki 2030 m. sudaryti didžiąją dalį tiekimo augimo.

 

Japonijoje buvo didelis nerimas, nes ji yra didžiausia SGD importuotoja po Kinijos. Nerimavoma, kad rinka, kurioje dominuoja du galingi tiekėjai, gali sudaryti nepalankias sąlygas pirkėjams ir palikti Japoniją pažeidžiamą, jei kuris nors iš šių ramsčių susvyruotų. Jungtinės Valstijos buvo laikomos politiškai nenuspėjamomis, ypač po to, kai Bideno administracija sustabdė leidimus naujiems eksporto objektams 2024 m.

 

Ir Kataras buvo vienas nestabiliausių pasaulio regionų.

 

Vasario mėnesį šios baimės išsipildė. Tą mėnesį Iranas užblokavo Hormūzo sąsiaurį – vandens kelią, kuriuo Kataras gabena praktiškai visas savo SGD į likusį pasaulį. Po dviejų savaičių Irano smūgiai pataikė į Kataro Ras Laffano SGD centrą, padarydami žalą, kurios atstatymas gali užtrukti metus.

 

Dėl sutrikimo iš karto buvo pašalinta maždaug penktadalis pasaulinės SGD pasiūlos iš rinkos. Azijoje, į kurią patenka dauguma Kataro eksportuojamų produktų, dujų kainos smarkiai išaugo. Pakistanas, Bangladešas, Indija, Singapūras ir Taivanas buvo tarp tų Azijos šalių, kurios iš Kataro gauna nuo trečdalio iki beveik visų savo SGD. Jiems buvo ištrauktas kilimas iš po kojų.

 

Žvelgiant atgal, lengva pasakyti, kad šalys turėjo būti geriau pasiruošusios, sakė Henningas Gloysteinas, politinės rizikos tyrimų įmonės „Eurasia Group“ energetikos generalinis direktorius. Vis dėlto, pasak jo, dideli energijos tiekimo sutrikimai įvyksta beveik kas dešimtmetį, o, pramonėje auganti priklausomybė nuo dviejų tiekėjų, sukūrė struktūrinį pažeidžiamumą.

 

„Pramonė buvo pernelyg koncentruota“, – sakė jis. „Dabar pusė iš dviejų didžiųjų žaidėjų nebėra rinkoje.“

 

Iškalta dykumoje

 

Kataro kopimas į pasaulinės SGD pramonės viršūnę prasidėjo 1992 m., kai Japonijos komunalinių paslaugų įmonė „Chubu Electric“ ieškojo visame pasaulyje keturių milijonų metrinių tonų suskystintų gamtinių dujų, reikalingų naujai vietinei elektrinei maitinti.

 

Suradusi tradicinius tiekėjus, „Chubu“ kreipėsi į Katarą, tuo metu nuo naftos priklausomą valstybę, skendinčią skolose. Nors Kataras turėjo didžiausią pasaulyje gamtinių dujų telkinį, jam reikėjo milžiniškų investicijų, kad būtų sukurta infrastruktūra, reikalinga dujoms suskystinti eksportui.

 

Katarui Japonijos tiekimo sandoris buvo transformacinis. Sutartis leido šaliai gauti tarptautinių bankų paskolas, reikalingas pirmiesiems SGD traukiniams – milžiniškiems pramoniniams perdirbimo įrenginiams, kurie suskystina dujas – statyti.

 

Nuo tada Kataras tapo pagrindiniu tiekėju sparčiai besiplečiančioje pasaulinėje rinkoje. Visame pasaulyje išsivysčiusios šalys vis labiau laikė gamtines dujas svarbiu tarpiniu kuru, padedančiu joms pereiti nuo labiau anglies dioksido išskiriančios anglies ir kartu kurti ateitį, varomą atsinaujinančiais energijos šaltiniais. Pasaulinė SGD paklausa išaugo iki daugiau nei 220 milijonų metrinių tonų iki 2010 m., palyginti su 55 milijonais 1990 m.

 

Į šiaurę nuo Dohos, Kataro sostinės, valdžia pastatė Ras Laffaną, pramonės miestą, kuriame šiandien yra daugiau nei 100 kvadratinių mylių dujų perdirbimo ir skystinimo infrastruktūros. Lankytojai, kuriems leidžiama patekti į griežtai saugomą kompleksą, apibūdina jį kaip svaiginantį plieno labirintą, kylantį iš dykumos.

 

SGD bumas daugelį metų skatino Kataro metinį ekonomikos augimą virš 10 procentų. Iki 2006 m. Kataras aplenkė Indoneziją ir tapo didžiausia pasaulyje SGD eksportuotoja – šį statusą ji užtikrintai išlaikė didžiąją dalį pastarųjų dviejų dešimtmečių.

 

Hidraulinio ardymo bumas užkariauja Ameriką

 

Jungtinėse Valstijose politikos formuotojai didžiąją dalį 2000-ųjų pradžios baiminosi, kad šaliai baigiasi vietinės dujos, ir statė didžiulius importo terminalus. Tačiau maždaug nuo 2008 m. hidraulinis ardymas ir horizontalus gręžimas padėjo išlaisvinti didžiulius išteklius, anksčiau įstrigusius skalūnuose.

 

Šių technologijų tobulinimas pavertė Jungtines Valstijas pagrindine eksportuotoja. Visame Permės baseine ir Marcelio skalūnuose nauji dujų projektai aprūpino Teksaso ir Luizianos terminalus, kurie suskystino gamtines dujas gabenimui į Europą ir Aziją.

 

Visą 2010-ųjų dešimtmetį JAV hidraulinio ardymo bumas sukėlė visuomenės nepasitenkinimą dėl tokių problemų kaip užterštas gruntinis vanduo ir dujų nuotėkis, tačiau SGD pakilimas tęsėsi, nes reguliavimo institucijos nesustabdė leidimų dideliems ir pelningiems eksporto projektams. Iki 2023 m. Jungtinės Valstijos aplenkė Katarą ir tapo didžiausia pasaulyje eksportuotoja.

 

Maždaug tuo pačiu metu duopolija taip pat buvo įtvirtinta, konkurentams traukiantis. Rusijos planus plėsti dujų sektorių sustabdė Vakarų sankcijos. Australijoje gamyba sustojo dėl griežtėjančių aplinkosaugos taisyklių ir vidaus tiekimo įgaliojimų. Tradicinės Pietryčių Azijos eksportuotojos, tokios kaip Malaizija ir Indonezija, pradėjo daugiau vartoti savo dujų namuose ir mažiau eksportuoti.

 

Taip dvi šalys – Kataras ir Jungtinės Valstijos – liko pasidalijusios besiplečiančią pasaulinę rinką. Abi pradėjo didelius gamybos plėtros etapus. 2019 m. Kataras paskelbė apie naujų gręžinių ir SGD traukinių planus, kurie iki 2030 m. beveik padvigubintų šalies eksporto pajėgumus.

 

Tuo tarpu Amerikos įlankos pakrantėje kilo nauja projektų banga, kuri, JAV Energetikos informacijos administracijos duomenimis, iki 2029 m. daugiau nei padvigubins Amerikos SGD eksporto pajėgumus. Tikimasi, kad iki dešimtmečio pabaigos Kataras ir Jungtinės Valstijos kontroliuos maždaug pusę viso pasaulio tiekimo.

 

Ši dinamika Japonijoje jau daugelį metų kelia nerimą. Kadangi rinka vis labiau koncentruojasi tik dviejose šalyse, importuotojams grėsė staigūs tiekimo sutrikimai arba eksporto panaudojimas kaip geopolitinio sverto. Japonija siekė diversifikuoti savo suskystintų gamtinių dujų portfelį, daugiausia remdamasi „Jera“ – bendra energetikos įmone, kurią 2015 m. įkūrė dvi didžiausios šalies elektros energijos įmonės, iš dalies siekdama pasiekti platesniam tiekimo linijų spektrui reikalingą mastą.

 

Beveik monopolijos iškilimas

 

Dabar vienas iš dviejų pasaulinių SGD tiekimo ramsčių yra suklupęs, nes uždarytas Hormūzo sąsiauris ir Kataras negali eksportuoti. Net jei vandens kelias vėl bus atidarytas, gamyba greičiausiai išliks sutrikdyta dar daugelį metų dėl struktūrinės žalos Ras Laffan sąsiauryje. Plėtros projektas, kuris jau ir taip atsilieka nuo grafiko, taip pat gali susidurti su tolesniais vėlavimais.

 

Šalys, labai priklausomos nuo Kataro, susiduria su sunkumais. Pakistanas, kuris beveik visas SGD gauna iš Kataro, patiria elektros energijos tiekimo sutrikimų. Vietnamas ir Indija riboja dujas ir grįžta prie anglimi kūrenamų elektrinių. Net turtingesnės šalys, tokios kaip Singapūras, kuris maždaug ketvirtadaliu importuoja SGD iš Kataro, paskelbė plačias energijos taupymo gaires.

 

Amerikos pareigūnai stengėsi pasinaudoti šia proga. Kovo mėnesį Tokijuje vykusiame Azijos energetikos forume vidaus reikalų sekretorius Doug Burgum pasinaudojo Artimųjų Rytų energijos krize, kad susisiektų su JAV tiekėjais. „Turime energijos, kuri užtikrintų klestėjimą namuose, ir galimybę parduoti energiją draugams ir sąjungininkams visame Ramiajame vandenyne“, – sakė p. Burgum. Dabar jis susirinkusiems verslo ir vyriausybės pareigūnams pasakė: „Jūs neturite alternatyvos.“

 

Iš tikrųjų, nors Amerikos įmonės lenktyniauja, kad padidintų eksporto pajėgumus, šios pastangos toli gražu nepadengs trumpalaikio Kataro dujų praradimo. Net ir vėl atsidarius sąsiauriui, tiekimas greičiausiai išliks ribotas dar daugelį metų.

 

Tikėtina, kad kai kuriose Azijos dalyse bus toliau ribojama energija. „Eurasia Group“ atstovas p. Gloystein taip pat tikisi skubėjimo diversifikuoti tiekimo linijas, o gamintojai tokiose šalyse kaip Australija, Norvegija ir Kanada stengiasi kuo greičiau pradėti tiekti papildomą produkciją.

 

Kataro gamyba galiausiai atsigaus, tačiau per ateinančius kelerius metus pramonė greičiausiai pereis nuo duopolinės struktūros prie tokios, kurioje dominuoja Jungtinės Valstijos, sakė p. Gloysteinas. „JAV atliks labai, labai dominuojantį vaidmenį.“

 

Dujų importuotojams, kurie jau susirūpinę, kad Amerikos energijos eksportas gali būti naudojamas kaip svertas prekybos ginčuose ir diplomatinėse derybose, ši perspektyva kelia nerimą. „Tai labai pagrįstas susirūpinimas, kuris, manau, vėl iškils per ateinančius dvejus metus“, – sakė p. Gloysteinas.“ [1]

 

1. The U.S.-Qatar Domination of Gas Left the World Dangerously Exposed. River Akira Davis.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 4, 2026.