Trumpas, regis, įstrigęs Irano kare, net ir laikydamas rankose didžiausią pasaulyje plaktuką

„Prezidentas, manęs, kad jo galia be ribų, atrado kelias ribas, dėl kurių jis dar labiau nusivylė ir tapo nepastovus.

 

Prezidentas Trumpas dažnai švenčia savo nenuspėjamumą, teigdamas, kad tai išbalansuoja tiek sąjungininkus, tiek priešininkus.

 

Jo pasiryžimas prieš 13 mėnesių bombarduoti Irano branduolinius objektus ir sausio pradžioje pasiųsti „Delta Force“ komandosus išplėšti Venesuelos prezidento Nicoláso Maduro iš jo lovos atspindėjo jo ryžtą vykdyti karines operacijas, kurios būtų privertusios jo pirmtakus išblyškti. Jis „The New York Times“ sakė, kad jį riboja tik „mano paties moralė“, nes jis naudojo didžiausią pasaulyje plaktuką.

 

Tačiau pastarosiomis savaitėmis jis atrodė įstrigęs, jo prezidentavimą pamažu graužia karas, iš kurio jis negali rasti išeities.

 

Jis atrado savo galios ribas, apie kurias vargu ar galėjo įsivaizduoti, kai vasario 28 d. pradėjo visapusiškas kovines operacijas, kai išsikėlė tikslus greitai nutraukti Irano branduolinę programą ir nuversti šalies vyriausybę.

 

Po penkių mėnesių šie tikslai beveik visiškai nepasiekti. Ir ponas Trumpas, kažkada įsitikinęs, kad didžiulė jėga leis jam Irane vykdyti tai, ką jis išdidžiai vadino „Venesuelos modeliu“ – vyriausybės pakeitimą į tokią, kurią galėtų kontroliuoti JAV, – dabar dvejoja, ar grįžti prie didelių kovinių operacijų, kurios, jo žvalgybos agentūrų vertinimu, Teherane greičiausiai nebus tokios veiksmingos.

 

Jam nepavyko kontroliuoti kylančių naftos kainų ar jų poveikio akcijų rinkai. Laivyba, kuri sustojo Hormūzo sąsiauryje, o vėliau buvo atidaryta kelioms trumpoms savaitėms, vėl tapo lėta, o dabar gresia antrasis užsikimšimas tarp Raudonosios jūros ir Adeno įlankos.

 

Ir nors prezidentas grasino užimti Chargo salą, iš kurios Iranas gabena naftą, arba konfiskuoti jos požemines sodrinto urano atsargas, jis viešai pareiškė, kad žino, jog nėra noro siųsti sausumos pajėgų.

 

Šie apribojimai, pasak jo padėjėjų, jį labai nuvylė ir padarė nepastovesnį net pagal Trumpo standartus. Vien praėjusią savaitę pono Trumpo energetikos sekretorius pasirašė istorinį paktą su Saudo Arabija dėl civilinės branduolinės energijos tiekimo karalystei, tačiau prezidentas, praėjus mažiau, nei 24 valandoms, pažeidė susitarimą ir pribloškė Saudo Arabiją, pareikšdamas, kad 18 mėnesių derėtas susitarimas yra žlugęs, nebent šalis prisijungtų prie Abraomo susitarimų ir pripažintų Izraelį.

 

Buvęs JAV diplomatas, turintis ilgametę patirtį Artimuosiuose Rytuose, Aaronas Davidas Milleris teigė, kad D. Trumpas vėl „atstūmė Saudo Arabiją, pradžiugino Benjaminą Netanyahu ir pateikė Iranui svarių argumentų, kodėl susitarimų sudarymas su JAV yra kvailio darbas, pasmerktas būti išduotam“.

 

Kitą dieną jis paskelbė, kad „originalus susitarimas“ dėl 4,5 mlrd. dolerių vertės Gordie Howe tarptautinio tilto, tarpvalstybinio projekto, pavadinto abiejose sienos su Kanada pusėse mylimos ledo ritulio žvaigždės vardu, yra žlugęs. Jis nustatė 50 procentų tarifus įvairioms Kanados prekėms, o tai atrodė kaip akivaizdus JAV, Meksikos ir Kanados susitarimo, dėl kurio ponas Trumpas derėjosi per savo pirmąją kadenciją ir dabar nori jo nutraukti, pažeidimas.

 

Nenuostabu, kad Kanada neleido amerikiečiams dalyvauti ceremonijose, skirtose paminėti tilto, kuris pirmadienį atidaromas eismui, užbaigimą.

 

Pono Trumpo susitarimų perrašymas iš pykčio ar nusivylimo persikėlė į jo partijos vidaus politikos prioritetus. Respublikonai buvo susirinkę Kapitolijuje pasirašymo ceremonijai dėl svarbaus būsto įstatymo projekto – reto dvipartinio susitarimo, kurį šventė Baltieji rūmai – kai ponas Trumpas juos pribloškė atsisakydamas jį pasirašyti. Jo vienintelis prioritetas, pasak jo, buvo SAVE America Act, jo pastangos pakeisti balsavimo įstatymus, kurie neturėjo pakankamai respublikonų paramos.

 

Ceremonija buvo atšaukta. Įstatymo projektas tapo įstatymu be pono Trumpo pritarimo. parašo – ir taip pat neturėdamas galimybės jo partijai gauti fotografavimo progos ir pamatyti, kaip palengvinti naujų namų savininkų įperkamumą.

 

 

Ne visi pono Trumpo nusivylimai, pasak prezidentui artimų žmonių, kyla dėl karo, kuris dabar toks nepopuliarus, kad tik 29 procentai amerikiečių, apklaustų „The Washington Post“ ir „Ipsos“, pritaria jo konflikto valdymui. Tačiau didelė dalis to pritaria. Ir nerimas yra aiškus, nes jis žada bet kokia kaina sustabdyti Irano branduolinę programą, o jo sąjungininkai namuose nori pasitraukti.

 

 

„Turime tai užbaigti“, – praėjusią savaitę sakė Atstovų Rūmų pirmininkas Mike'as Johnsonas, išreikšdamas nuomonę, kurią vis dažniau girdime iš entuziastingiausių pono Trumpo rėmėjų.

 

 

Tačiau prezidentas neturi aiškaus būdo pasiekti šį tikslą. Į konfliktą įsitraukęs neturėdamas daug pergalės strategijos, dabar jis stengiasi rasti būdą, kaip išsaugoti veidą.

 

 

Prieš mėnesį jis spinduliavo pasitikėjimu, kad rado būdą paskelbti pergalę. Birželio 17 d. ponas Trumpas su iškilme pasirašė – Versalio rūmuose, kur 1919 m. oficialiai baigėsi Pirmasis pasaulinis karas – skubotai parašytas 14 punktų paliaubų susitarimas.

 

Tuo metu ponas Trumpas teigė, kad naujas, „pagrįstesnis“ Irano lyderių rinkinys išvydo šviesą ir buvo vedami ekonominių interesų.

 

„Manau, kad jiems jau gana“, – birželio 14 d. interviu „The Times“ sakė D. Trumpas. Jis teigė, kad jam pavyko sudaryti susitarimą, nes grasino didžiuliu išpuoliu, o tai paskatino Iraną pasiduoti.

 

„Mes ėmėmės didelio sandorio, o jie pasakė: „Prašau, nedarykite to, mes sudarysime susitarimą.“ Ir mes sudarėme susitarimą iškart po to“, – sakė jis.

 

Jis truko tik dvi savaites.

 

Atrodo, kad susitarimą vedę iraniečiai konfliktavo su Islamo revoliucijos gvardijos korpusu, kurio pajėgos apšaudė laivus, kurie atsisakė naudotis Irano kontroliuojamu Hormūzo sąsiaurio kanalu. Nors D. Trumpas neseniai duotame interviu „The Times“ teigė, kad Irano lyderiai nori, jog milijardai dolerių Irano užsienio lėšų būtų įšaldyti, o naftos siuntos tekėtų toliau, Irano revoliucijos gvardijos korpusas, regis, labiau suinteresuotas demonstruoti kontrolę.

 

Dabar D. Trumpas turi tris pagrindines galimybes: karinę eskalaciją, ekonominį susidorojimą arba pergalės paskelbimą ir pasitraukimą. Pastarosiomis savaitėmis kiekvienas iš jų buvo aptartas susitikimuose su viceprezidentu J. D. Vance'u, gynybos sekretoriumi Pete'u Hegsethu, Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininku generolu Danu Caine'u, jo žentu Jaredu Kushneriu ir specialiuoju pasiuntiniu Steve'u Witkoffu.

 

Kiekvienas variantas atrodo nepriimtinas dėl skirtingų priežasčių.

 

Penktadienį, visą savaitę signalizavęs, kad planuoja grįžti prie didelių kovinių operacijų Irane, jis atsitraukė. Pasak kelių pareigūnų, instruktažuose padėjėjai abejojo, ar masinis bombardavimas, nutraukiantis elektros tiekimą ir nukreiptas prieš Irano atsparias raketų galimybes, lems Irano grįžimą prie prasmingų derybų.

 

O kaina būtų didelė. Ponui Trumpui buvo pasakyta, kad tokio masto išpuoliai gali sukelti didžiulius civilių aukų skaičius ir masinį badą tarp tų pačių iraniečių, kuriuos jis kadaise pažadėjo apsaugoti nuo jų pačių vyriausybės. Penktadienį Ovaliajame kabinete paklaustas, ar jis nedvejodamas sprogdina elektrines ir tiltus, nes tai galėtų būti karo nusikaltimai, jis atsakė: „Į šį klausimą neatsakysiu“.

 

Tačiau tikrasis jo dvejojimas gali kilti dėl to, kad karas išsekino JAV raketų gaudyklių atsargas. Balandžio mėnesį Strateginių ir tarptautinių studijų centras apskaičiavo, kad pusė kai kurių pagrindinių JAV raketų gaudyklių atsargų jau galėjo būti panaudota. Po 13 iš eilės vykusių atakų ir kontratakų naktų šį mėnesį šie skaičiai, pasak kai kurių pareigūnų, pasiekė kritiškai žemą lygį ir buvo vienas iš veiksnių, lėmusių D. Trumpo sprendimą pastarosiomis dienomis susilaikyti nuo didelio karo eskalavimo.

 

JAV pareigūnai dabar nerimauja, kad Rusijos prezidentas Vladimiras V. Putinas ir Kinijos prezidentas Xi Jinpingas gali atsižvelgti į trūkumą skaičiuodami savo tolesnius veiksmus – Ukrainoje ir Europoje V. Putino naudai, o galbūt ir prieš Taivaną – Xi Jinpingo naudai.

 

Antrasis D. Trumpo pasirinkimas – leisti sankcijoms įsiskverbti, tikintis, kad tolesnės naftos eksporto griežtinimo priemonės, sustiprintos atnaujinant krovinių į Hormūzo sąsiaurį ir iš jo blokadą, duos norimą poveikį.

 

Tačiau tai lėtas procesas, ir ponas Trumpas prognozavo Irano ekonominį žlugimą nuo tada, kai 2018 m. pirmą kartą pasitraukė iš Obamos eros branduolinio susitarimo ir įvedė, jo žodžiais tariant, triuškinančią Irano kontrolę. Po aštuonerių metų režimas gyvuoja, vadovaujamas naujo lyderio, kuris galėtų būti labiau atsidavęs slaptai branduolinei programai.

 

 

Ši strategija vis dar gali pasiteisinti. Tačiau jai reikės brangaus, nuolatinio JAV karinio buvimo ir galimų pasikartojančių ugnies apsikeitimų, kurie rizikuoja daugiau amerikiečių gyvybių ir daugiau išpuolių prieš Persijos įlankos sąjungininkes.

 

 

Trečias variantas – paskelbti pergalę ir grįžti namo. Atrodė, kad ponas Trumpas eina ta linkme prieš mėnesį, kai pasakė, kad pasirinko paliaubas ir derybas, nes nenorėjo rizikuoti depresija, kuri paskatintų lyginti jį su Herbertu Hooveriu.

 

 

„Jis visada buvo tas, kuriuo nenorėjau būti“, – sakė ponas Trumpas apie 31-ąjį prezidentą, kuris vadovavo žlugimui, kuris lėmė Didžiąją depresiją. „Nenorėjau matyti ekonominės katastrofos“. Vėliau jis pažymėjo, kad jei karas tęstųsi, pasauliui būtų pradėję baigtis naftos atsargos.

 

Tačiau pasitraukimas turi savo kainą. Jei ponas Trumpas paliks Iraną su beveik bombai tinkamo branduolinio kuro, palaidoto po griuvėsiais, ir su faktine Irano kontrole Hormūzo sąsiauriu, jis nebus išsprendęs problemos, kuri sukėlė jo išpuolį, ir sukūręs naują didžiulę problemą energijos rinkose.

 

Tai apibrėžtų jo palikimą. Ir tai aiškiai parodytų, kad jo galia yra labiau suvaržyta, nei jis manė sausio mėnesį, kai pareiškė, kad jo galia neribota.“ [1]

 

1. Trump Seems Trapped by Iran War, Even as He Wields the World’s Biggest Hammer: News Analysis. Sanger, David E.  New York Times (Online) New York Times Company. Jul 26, 2026.

Trump Seems Trapped by Iran War, Even as He Wields the World’s Biggest Hammer

“A president who thought there were no limits to his power has discovered several, leaving him more frustrated and erratic.

 

President Trump often celebrates his unpredictability, declaring that it keeps allies and adversaries alike off balance.

 

By his telling, his willingness to bomb Iranian nuclear sites 13 months ago, and send Delta Force commandos in to snatch President Nicolás Maduro of Venezuela from his bed in early January, reflected his determination to execute military operations that would have made his predecessors blanch. He told The New York Times he was limited only by “my own morality,” as he wielded the world’s biggest hammer.

 

But in recent weeks, he has seemed trapped, his presidency gradually consumed by a war he cannot find his way out of.

 

He has discovered limits on his power that he could have scarcely imagined as he began full combat operations on Feb. 28, when he set out goals for a swift end to Iran’s nuclear program and the overthrow of the country’s government.

 

Five months later, those goals remain almost entirely unaccomplished. And Mr. Trump, once confident that overwhelming force would enable him to pursue in Iran what he proudly called the “Venezuela model” — a change of government to one amenable to U.S. control — is now hesitant to plunge back into major combat operations that his intelligence agencies assess are unlikely to work as well in Tehran.

 

He has been unable to control surging oil prices, or their effects on the stock market. The shipping that crawled to a stop in the Strait of Hormuz, then was opened for a few short weeks, is back to a trickle, with a second choke point, between the Red Sea and the Gulf of Aden, now threatened.

 

 And while the president has threatened to take Kharg Island, where Iran ships oil, or to seize its underground stores of enriched uranium, he has said publicly that he knows there is no appetite for sending in ground troops.

 

Those limits have left him deeply frustrated, his aides say, and have made him more erratic, even by Trumpian standards. Last week alone, Mr. Trump’s energy secretary signed a historic pact with Saudi Arabia to provide civil nuclear power to the kingdom, before the president undercut the deal less than 24 hours later, stunning the Saudis by declaring that the agreement, negotiated over 18 months, was dead unless the country joined the Abraham Accords and recognized Israel.

 

Aaron David Miller, a former U.S. diplomat with long experience in the Mideast, said that Mr. Trump again “alienated the Saudis, delighted Benjamin Netanyahu and gave Iran strong talking points as to why cutting deals with U.S. is a fool’s errand, bound to be betrayed.”

 

The next day, he declared that the “original Deal” on the $4.5 billion Gordie Howe International Bridge, a cross-border project named for the hockey star beloved on both sides of the border with Canada, was dead. He imposed 50 percent tariffs on a range of Canadian goods, in what appeared to be a blatant violation of the U.S.-Mexico-Canada Agreement that Mr. Trump negotiated in his first term and now wants to scrap.

 

Not surprisingly, Canada disinvited Americans from ceremonies to mark the completion of the bridge, which opens to traffic on Monday.

 

Mr. Trump’s rewriting of deals, out of anger or frustration, has extended to his party’s domestic priorities. Republicans had assembled chairs at the Capitol for the signing ceremony of a major housing bill — a rare bipartisan agreement celebrated by the White House — when Mr. Trump stunned them by refusing to sign it. His only priority, he said, was the SAVE America Act, his effort to change voting laws, which did not have enough Republican support.

 

The ceremony was canceled. The bill became law without Mr. Trump’s signature — and also without a chance for his party to get the photo opportunity of action to ease affordability for new homeowners.

 

Not all of Mr. Trump’s frustrations, people close to the president say, are driven by the war, now so unpopular that only 29 percent of Americans polled by The Washington Post and Ipsos approved of his handling of the conflict. But much of it is. And the angst is clear as he promises to stop Iran’s nuclear program at any cost, while his allies at home want out.

 

“We got to wrap it up,” Speaker Mike Johnson said last week, voicing a sentiment heard increasingly from Mr. Trump’s most enthusiastic supporters.

 

But the president does not have a clear way to accomplish that goal. Having entered the conflict with little strategy for victory, he now is struggling for a face-saving way to exit.

 

A month ago, he exuded confidence that he had found the way to declare victory. On June 17, Mr. Trump signed with a flourish — at the Palace of Versailles, where World War I officially ended in 1919 — a hastily written, 14-point cease-fire agreement.

 

At the time, Mr. Trump said that a new, more “reasonable” set of Iranian leaders had seen the light, and were being driven by economic interests.

 

“I believe they have had enough,” Mr. Trump said in an interview with The Times on June 14. He argued that he was able to get the deal because he was threatening a massive attack, prompting Iran to fold.

 

“We were going in for the big one, and they said, ‘Please don’t do it, we will make a deal.’ And we made a deal right after that,” he said.

 

It lasted only two weeks.

 

The Iranians who negotiated the deal appeared to have been in conflict with the Islamic Revolutionary Guard Corps, whose forces opened fire on ships that refused to use the channel of the Strait of Hormuz that Iran controls. While Mr. Trump said in the recent interview with The Times that Iranian leaders wanted billions of dollars in Iranian overseas funds unfrozen and oil shipments flowing, the Iranian Revolutionary Guard Corps seems more interested in demonstrating control.

 

Now Mr. Trump has three main options: military escalation, economic crackdown or declaring victory and getting out. Each has been debated in recent weeks in meetings with Vice President JD Vance; Defense Secretary Pete Hegseth; the chairman of the Joint Chiefs of Staff, Gen. Dan Caine; his son-in-law Jared Kushner; and his special envoy, Steve Witkoff.

 

Each option seems unpalatable, for different reasons.

 

On Friday, after signaling all week that he was planning a return to major combat operations in Iran, he pulled back. In briefings, according to several officials, aides cast doubt on whether a massive bombardment, one that cut off electricity and went after Iran’s resilient missile capability, would result in Iran’s return to meaningful negotiations.

 

And the price would be high. Mr. Trump was told that attacks of that magnitude could lead to huge civilian casualties and mass starvation among the very Iranians he once promised to protect from their own government. When he was asked in the Oval Office on Friday whether he was hesitant to blow up power plants and bridges, because that could constitute war crimes, he said, “I won’t respond to that question.”

 

But his real hesitation may come from the fact that the war has depleted U.S. stockpiles of missile interceptors. In April, the Center for Strategic and International Studies estimated that half the U.S. inventories of some key interceptors might have already been used. After 13 consecutive nights of attacks and counterattacks this month, those numbers, some officials say, have reached critically low levels, and were a factor in Mr. Trump’s decision in recent days to hold off on a major escalation in the war.

 

U.S. officials now worry that President Vladimir V. Putin of Russia and Xi Jinping of China could be factoring the shortages into calculations of their next moves, in Ukraine and Europe for Mr. Putin and perhaps against Taiwan for Mr. Xi.

 

Mr. Trump’s second option is to let sanctions sink in, hoping that further crackdowns on oil exports, enforced by the renewed blockade of shipments into and out of the Strait of Hormuz, will have their intended effect.

 

But those are slow, and Mr. Trump has been predicting economic collapse in Iran since he first pulled out of the Obama-era nuclear deal in 2018 and imposed what he called crushing controls on Iran. Eight years later, the regime lives, under a new leader who could be more dedicated to a covert nuclear program.

 

That strategy may yet work. But it will require a costly, continuous U.S. military presence, and the possibility of on-again, off-again exchanges of fire that risk more American lives and more attacks on Gulf allies.

 

The third option is to declare victory and go home. Mr. Trump seemed to be headed that way a month ago, when he said he had chosen a cease-fire and negotiations because he did not want to risk a depression that would invite comparisons to Herbert Hoover.

 

“He was always the one I didn’t want to be,” Mr. Trump said of the 31st president, who presided over the crash that ushered in the Great Depression. “I didn’t want to see economic catastrophe.” He later noted that if the war continued, the world would have begun to run out of oil stockpiles.

 

But exiting comes with costs. If Mr. Trump leaves Iran with its near-bomb grade nuclear fuel buried under rubble and with the Strait of Hormuz under de facto Iranian control, he will have failed to address the problem that triggered his attack and created a vast new one for energy markets.

 

It would define his legacy. And it would make clear that there are more constraints on his power than he believed in January, when he declared that his reach was limitless.” [1]

 

1. Trump Seems Trapped by Iran War, Even as He Wields the World’s Biggest Hammer: News Analysis. Sanger, David E.  New York Times (Online) New York Times Company. Jul 26, 2026.

Kaip mes dirbame kartu

„Superkomandos“

 

Autorius Ronas Friedmanas

 

„Simon & Schuster“, 352 puslapiai, 30 USD

 

Po Covid-19 pandemijos daugelis lyderių teigė, kad efektyviam komandiniam darbui reikia, kad nuotoliniai darbuotojai grįžtų į savo darbo kabinetus. Ronas Friedmanas su tuo nesutinka.

 

Knygoje „Superkomandos“ socialinis psichologas teigia, kad gerai dirbančios komandos vienodai gerai dirba namuose, kaip ir biure. „Daug svarbiau nei tai, kur komanda dirba, yra tai, kaip ji veikia“, – pareiškia jis. Kas daro komandą puikią? Ponas Friedmanas ieškojo atsakymo apklausęs daugiau nei 6000 specialistų, kurie teigia, kad jų komandos yra geriausios, kad sužinotų, ką jos daro kitaip nei kitos. Jis nustatė, kad šių komandų nariai nuveikia daugiau, pagerina vienas kitą ir nuolat tobulėja.

 

Tai nėra stulbinantys atradimai, tačiau kai kurie geriausių komandų įpročiai prieštarauja intuicijai. Gerai dirbančių, komandų nariai teigia, kad jie praleidžia daugiau laiko, dirbdami vieni ir be pertraukų, nei vidutinių komandų nariai: 106 minutes vienu metu, palyginti su 77 minutėmis. Vis dėlto jie taip pat reaguoja vienas į kitą greičiau, nei vidutinių komandų nariai.

 

P. Friedmanas teigia, kad šis „bendradarbiavimas“ grindžiamas „tinkamos pusiausvyros tarp sutelkto individualaus darbo ir tikslingo bendradarbiavimo paieška“.

 

Sėkmė kyla iš komandos gebėjimo kontroliuoti savo laiką. P. Friedmano superkomandos 50 % dažniau vengia susitikimų nei vidutinės komandos. Jos 68 % dažniau skiria laiko mąstymui ir 50 % dažniau sąmoningai stebi savo laiką.

 

P. Friedmanas savo išvadas pagrindžia idėjomis, kaip pagerinti darbo aplinką. Daugelis jų yra pasiskolintos iš kitų mąstytojų – Stepheno Covey apie laiko valdymą, Bobo Suttono apie patyčių slopinimą, Amy Edmondson apie psichologinį saugumą – tačiau visos jos yra praktiškos.

 

Verta prisiminti, kad knygos įžvalgos kyla iš savarankiškai pateiktų duomenų. P. Friedmanas cituoja tyrimus, kuriuose teigiama, kad „žmonių įsitikinimas savo komandos gebėjimais yra vienas geriausių komandos veiklos prognozuotojų“, tačiau vis dar yra šališkumo potencialas. Nepaisant to, „Superkomandos“ yra vertingas vadovas komandoms ir vadovams, siekiantiems pagerinti veiklos rezultatus.

 

 

---

 

 

Ponas Kinni yra verslo apžvalgininkas, gyvenantis Pietų Karolinoje.

 

 

(Žr. susijusį straipsnį: „Užkoduota sėkmei visur“ – WSJ, 2026 m. liepos 25 d.)” [1]

 

1. REVIEW --- Books -- Shortcuts: Business: The Way We Work Together. Kinni, Theodore.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 25 July 2026: C9.  

The Way We Work Together

“Superteams

 

By Ron Friedman

 

Simon & Schuster, 352 pages, $30

 

In the wake of the Covid-19 pandemic, many leaders claimed that effective teamwork required remote workers to return to their cubicles. Ron Friedman begs to differ.

 

In "Superteams," the social psychologist reports that high-performing teams are as likely to work well at home as in the office. "Far more important than where a team works is how it works," he declares. What makes a great team? Mr. Friedman sought the answer by interviewing more than 6,000 professionals who say their teams are tops to find out what they do differently from the rest. He found that the members of these teams get more done, make one another better and are constantly improving.

 

These aren't earthshaking revelations, but some of the habits of the best teams are counterintuitive. The members of high-performing teams say they spend more time working alone and uninterrupted than the members of average teams: 106 minutes at a time versus 77 minutes. Yet they also respond to one another more quickly than the members of average teams. Mr. Friedman says this "collaborative focus" is predicated on "striking the right balance between focused individual work and purposeful collaboration."

 

Success stems from a team's ability to control its own time. Mr. Friedman's superteams are 50% more likely to avoid meetings than average teams. They are 68% more likely to block out time for thinking and 50% more likely to consciously track their time.

 

Mr. Friedman backs up his findings with ideas for improving the work environment. Many are borrowed from other thinkers -- Stephen Covey on time management, Bob Sutton on shutting down bullies, Amy Edmondson on psychological safety -- but all are practical.

 

It is worth remembering that the book's insights derive from self-reported data. Mr. Friedman cites research that "people's belief about their team's ability is one of the best predictors of a team's actual performance," yet there is still potential for bias. Nonetheless, "Superteams" is a valuable guide for teams and managers seeking to improve performance.

 

---

 

Mr. Kinni is a business writer based in South Carolina.

 

(See related article: "Encoded For Success All-Around" -- WSJ July 25, 2026)” [1]

 

1. REVIEW --- Books -- Shortcuts: Business: The Way We Work Together. Kinni, Theodore.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 25 July 2026: C9.  

Evoliucija duoda pakankamai gerą. Mes norime geresnio.

“Gamtos jėga

 

Autorius Owen D. Jones

 

Norton, 288 puslapiai, 31,99 USD

 

Apie rūšių ateitį

 

Autorius Adrian Woolfson

 

MIT, 480 puslapių, 34,95 USD

 

„Evoliucija natūralios atrankos būdu yra tokia gerai žinoma koncepcija, kad lengva pamiršti, jog ji apibūdina tiek dabartį, tiek praeitį. Knygoje „Gamtos jėga“ Owen Jones siekia mums priminti, kad evoliucija išlieka dinamiška, kūrybinga jėga, iš kurios dar turime daug ko pasimokyti. Šiurkšti ryklio odos tekstūra atbaido kriaukles ir įkvėpė antimikrobines ligoninių paviršiaus dangas; žydinčio augalo sėklos suteikia užuominų zondų, skirtų kitiems pasauliams, kūrėjams. Jis teigia, kad kadangi natūrali atranka formavo mūsų smegenis ir paveikė mūsų veiksmus, tai, kaip mes vadovaujame ir valdome elgesį, reikėtų vertinti atsižvelgiant į mūsų evoliucines šaknis.

 

Ponas Jonesas, Vanderbilto universiteto teisės ir biologijos mokslų profesorius, aiškina, kaip sudėtingi ir dažnai gražūs evoliucijos produktai atsiranda iš paprasto variacijos fakto.

 

Atsitiktinė mutacija daro individus skirtingus net vienos rūšies viduje.

 

Kai vienas toks skirtumas suteikia bent nedidelį pranašumą išgyvenant ir dauginantis, jį turintys individai linkę palikti daugiau palikuonių, kurie savo ruožtu jį paveldi.

 

Bėgant kartoms, šis bruožas plinta populiacijoje, kol tai, kas kadaise buvo reta mutacija, tampa įprasta.

 

Nors evoliucijai trūksta „ketinimo“, pastebi autorius, natūrali atranka „nesiliaujant, išskirtinai veiksmingai” leidžia gyvybei prisitaikyti prie įvairių aplinkos sąlygų.

 

Evoliucija gali vykti stebėtinu greičiu; p. Jonesas mini, neseniai atsiradusias, bakterijas, kurios virškina plastiką, ir didėjančią dramblių patelių, gimusių be ilčių, dalį Mozambike, nes žmonių brakonieriavimas išnaikina, iltis turinčius, gyvūnus, o likusius palieka veistis.

 

Neatsižvelgimas į evoliuciją gali sukelti nuspėjamų blogų pasekmių. Per didelis antibiotikų skyrimas lemia mirtinai atsparių bakterijų atsiradimą, o pramoninė žvejyba, kurios metu sugaunamos didžiausios suaugusios žuvys, galiausiai atrenka vis mažesnes žuvis. P. Jonesas rašo, kad „tarsi būtume pasiryžę sukurti mažylių populiacijas“.

 

Visoje „Gamtos jėgoje“ p. Jonesas plėtoja jo argumentą apie evoliucijos aktualumą šiuolaikinėje aplinkoje. Kaip jis teigia, natūrali atranka aklai tyrinėja didžiulę „dizaino erdvę“ – trilijonus požymių derinių, kuriuos gali turėti rūšis – ir sukuria tinkamus sprendimus, kuriuos žmonių konstruktoriai išmoko pasiskolinti. Aptakus tulžys, kuris į vandenį įlipa beveik be purslų, tapo Japonijos greitojo traukinio nosies modeliu. Taip pat galime pasimokyti iš paties proceso: kai Nacionalinei aeronautikos ir kosmoso administracijai reikėjo neįprastai efektyvios antenos mažam palydovui, ji sukūrė kompiuterinę programą, kuri imitavo natūraliąją atranką – generavo variantus, juos išbandė, išsaugojo tai, kas veikė, – ir atgavo keistą formą, kurios joks inžinierius nebūtų sugalvojęs nupiešti, tokią, kuri galiausiai skrido palydovu ir gerai atliko savo darbą perduodama duomenis.

 

Evoliucija formuoja ne tik elgesį, bet ir struktūrą. Ponas Jonesas aprašo gėlavandenę sraigę, kuri, pajutusi plėšrūną, instinktyviai lipa arba leidžiasi, priklausomai nuo to, kur medžioja suvokiama grėsmė.

 

Laboratorijoje užauginta beždžionė, gimusi be baimės gyvačių, gali būti išmokyta jų bijoti, bet ne bijoti gėlių, o šis skirtumas rodo paveldimą pasirengimą išmokti išgyvenimo strategijos. Šie polinkiai gali pasirodyti netinkamai, kai pasikeičia sąlygos. Aplink verandos šviesą skriejantis, drugys evoliucionavo naviguoti pagal mėnulį; lemputė yra „evoliucinė naujovė“, su kuria jo protėviams niekada nereikėjo kovoti. Kaip ir mūsų atavistiniai potraukiai riebalams ir cukrui, daugelis kognityvinių šališkumų taip pat galėjo būti prasmingesni ankstesnėje aplinkoje – tai, ką ponas Jonesas vadina „laike pasislinkusiu racionalumu“.

 

Visa tai remiasi tema, kuri ponui Jonesui rūpi labiausiai – įstatymu. Jis teigia, kad teisiniai kodeksai egzistuoja tam, kad reguliuotų evoliucijos suformuotą elgesį, todėl, jo nuomone, jie turėtų būti pagrįsti supratimu, iš kur tas elgesys kyla.

 

Mūsų lūkesčiai dėl teisingumo ir panieka sukčiams, išreikšti įstatymuose įvairiose žmonių kultūrose, gali būti siejami su socialiniais primatais – tai įrodymas, kad mūsų teisingumo jausmas turi gilius evoliucinius pagrindus.

 

Tačiau kai ponas Jonesas kreipiasi į tai, ką įstatymų leidėjai ir teisėjai turėtų daryti su šiuo supratimu, jis sustoja, stengdamasis atskirti biologiją, kurią paveldime, nuo vertybių, kurias pasirenkame. Protingas refleksas, bet tai taip pat reiškia, kad ilgai lauktas atlygis niekada iki galo neišsipildys – nepakankama pabaiga, kitaip įtraukiantis ir informatyvus argumentas.

 

Nors ponas Jonesas kviečia mus mokytis iš išskirtinių evoliucijos pasiekimų, Adrianas Woolfsonas, molekulinės genetikos specialistas ir biotechnologijų verslininkas, apžvelgia tą patį darbą knygoje „Apie rūšių ateitį“ – jo pavadinimas įžūliai atkartoja paties Charleso Darwino darbą – ir lieka nusivylęs. Jis rašo, kad evoliucija optimizuoja „išlikimui, o ne elegancijai“, ir mūsų biologija tai rodo. Mes „nešame maždaug keturių milijardų metų sukauptų mutacijų naštą“, ilgą „painių aplinkinių sprendimų, o ne galutinių, supaprastintų sprendimų“ istoriją. Mūsų pėdoje yra per daug kaulų, stuburas netinkamas vertikaliam vaikščiojimui, o neuronai yra lėti ir linkę į klaidas. Jis teigia, kad evoliucija pirmenybę teikia adekvatumui, o žmogaus dizainas gali būti geresnis.

 

Pono Woolfsono knyga, kurios paantraštė yra „Gyvybės kūrimas dirbtinio biologinio intelekto pagalba“, siūlo ne šiandien ambicingiausių terapijų redagavimą genas po geno, o radikalesnį žmogaus genomo perrašymą. Inžinerinės sistemos yra sukurtos iš standartizuotų dalių, kurių kiekvieną galima pataisyti ar pakeisti netrikdant likusių; gyvosios sistemos yra taip glaudžiai susijusios, kad bet kurio atskiro komponento koregavimas greičiausiai paveiktų daugelį kitų. Ponas Woolfsonas pakeistų mūsų DNR „neracionalią, susivėlusią struktūrą“ kažkuo geriau organizuotu ir lengviau modifikuojamu – procesu, kurį programinės įrangos inžinieriai vadina pertvarkymu, periodišku valymu, kuris neleidžia išsiplėtusiai programai sugriūti dėl savo paties „spagečių kodo“.

 

Kaip ir ponas Jonesas, ponas Woolfsonas stebisi įspūdingu organizmų, kurie iš principo galėtų egzistuoti, asortimentu, iš kurių evoliucija realizavo tik „be galo mažą imtį“. Jis nori ištirti likusius ir mato dvi galimybes, kurios suartėja, kad galėtume tai padaryti. Viena iš jų yra sintezė: ištisus genomus jau galima sukurti pagal užsakymą paprastesniems organizmams, o gamybos iššūkis daugiausia yra masto ir kainos. Sunkesnė užduotis yra interpretacinė – išmokti taisykles, kurios jungia genomą su gyvu organizmu, kurį jis sukuria. Šis nuspėjamasis suvokimas yra to, ką ponas Woolfsonas apibūdina kaip dirbtinį biologinį intelektą, esmė, riba, ties kuria biologija iš aprašomojo mokslo virstų nuspėjamąja, inžinerine.

 

Šių siekių drąsą pabrėžia pono Woolfsono atvirumas apie tai, kaip toli esame nuo bet kurio iš jų pasiekimo. „Mes galime skaityti DNR kalbą“, – pripažįsta jis, – „bet mes dar negalime ja kalbėti ir iki galo suprasti“.

 

Taisyklės, jungiančios seką su baigtu organizmu – biologijos „generatyvinė gramatika“ – tebėra, kaip pripažįsta jis, bauginanti problema, kuri gali niekada iki galo nepasiduoti.

 

Vis dėlto, anot jo, biologai jau seniai siekia suprasti gyvybę ją išardydami, ir mes taip pat galime ją suprasti mokydamiesi sintetinti organizmus iš sudedamųjų dalių. Šia prasme konstrukcija nėra atlygis, laukiantis žinių pabaigoje, o kelias į jų pasiekimą.

 

„Apie rūšių ateitį“ šią viziją grindžia įtraukiančia istorija, atsekdama gyvybės chemijos iššifravimą – nuo ​​Friedricho Miescherio, kuris 1869 m. pirmą kartą išskyrė nukleorūgštis, iki Fredericko Sangerio, kuris aštuntajame dešimtmetyje išmoko skaityti DNR sekas. Šį pasakojimą papildo kompiuterijos ir dirbtinio intelekto iškilimo istorija. Ponas Woolfsonas taip pat su susižavėjimu užsibūna prie Haro Gobindo Khoranos, kaimo raštininko sūnaus Britų Indijoje, kuris 1972 m. susintetino pirmąjį visiškai dirbtinį geną. Autorius remiasi evoliucinės biologijos atstovų Stepheno Jay'aus Gouldo ir Richardo Lewontino perspėjimu, kurie perspėjo nelaikyti kiekvieno požymio tobula adaptacija.

 

Jų mintis sutampa su jo paties mintimi: evoliucija neturi plano, tenkinasi tuo, kas pakankamai gera, ir visur palieka tai, kas neoptimalu.

 

Pono Woolfsono apgalvota istorija ir įžvalgus dabartinės biologijos būklės supratimas – įskaitant jo pasakojimą apie tai, kodėl sudėtingų ligų gydymas mums priešinosi – ne kartą prieštarauja jo tvirtinimui, kad netrukus galėsime „pranokti gamtos vaizduotę“, ir jo nepaprastam įsitikinimui, kad būtent čia turėtume judėti. Jo formulė – dirbtinis intelektas, kad skaitytų gyvybės gramatiką, sintezė, kad ją parašytų, rūšių autorystė kaip rezultatas – kartojasi taip dažnai, kad pradeda atrodyti kaip užkeikimas. Jis pripažįsta technines kliūtis ir gilius etinius klausimus ir pripažįsta, kad jo vizija gali niekada iki galo neišsipildyti, tačiau tvirtina, kad būtų neteisinga nepabandyti. Tai drąsus statymas, pritaikytas mūsų amžiaus ambicijoms ir suderintas su kapitalu, slypinčiu už jo.

 

 

---

 

 

Dr. Shaywitz yra vyriausiasis medicinos mokslininkas „Lore Health“, Harvardo medicinos mokyklos dėstytojas ir Amerikos verslo instituto papildomas bendradarbis.“ [1]

 

1. REVIEW --- Books: Ideas in the Wild --- Evolution shapes the world in ways humans can mimic. The challenge is discerning the elegant from the adequate. Shaywitz, David A.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 25 July 2026: C7.  

Evolution gives good enough. We want better

"Force of Nature

 

By Owen D. Jones

 

Norton, 288 pages, $31.99

 

On the Future of Species

 

By Adrian Woolfson

 

MIT, 480 pages, $34.95

 

“Evolution by natural selection is such a familiar concept that it can be easy to forget it describes the present as well as the past. In "Force of Nature," Owen Jones aims to remind us that evolution remains a dynamic, creative force from which we still have much to learn. The abrasive texture of shark skin repels barnacles and has inspired antimicrobial surface coatings for hospitals; the seeds of a flowering plant offer clues to the designers of probes destined for other worlds. He argues that, as natural selection has shaped our brains and influenced our actions, the way we guide and govern behavior should be approached with our evolutionary roots in mind.

 

Mr. Jones, a professor of law and biological sciences at Vanderbilt University, explains how the complex and often beautiful products of evolution emerge from the simple fact of variation.

 

Random mutation makes individuals differ, even within a single species.

 

When one such difference happens to offer even a slight edge in surviving and reproducing, those who carry it tend to leave more offspring, who inherit it in turn.

 

Over generations, the trait propagates through the population until what was once a rare mutation becomes commonplace.

 

While evolution lacks "intention," the author observes, natural selection is "relentlessly, exquisitely" effective at enabling life to adapt to a range of environmental conditions.

 

Evolution can move with surprising speed; Mr. Jones cites the recent emergence of bacteria that digest plastic, and the rising share of female elephants in Mozambique born without tusks, as human poaching culls the tusked and leaves the rest to breed.

 

Failure to account for evolution can generate predictably bad consequences. Overprescribing antibiotics leads to deadly resistant bacteria, while industrial fishing, which harvests the largest adults, ultimately selects for ever-smaller fish. It is, Mr. Jones writes, "as if we are determined to create populations of runts."

 

Throughout "Force of Nature," Mr. Jones develops his case for evolution's contemporary relevance. As he puts it, natural selection blindly explores a vast "design space" -- the trillions of trait combinations a species might have -- turning up workable solutions that human designers have learned to borrow. The streamlined beak of the kingfisher, which enters the water almost without a splash, became the model for the nose of Japan's bullet train. We can also learn from the process itself: When the National Aeronautics and Space Administration needed an unusually efficient antenna for a small satellite, it set a computer program to mimic natural selection -- generating variants, testing them, keeping what worked -- and got back an odd shape no engineer would have thought to draw, one that ultimately flew on the satellite and did its job transmitting data well.

 

Evolution shapes behavior as well as structure. Mr. Jones describes a freshwater snail that, sensing a predator, instinctively climbs or descends depending on where the perceived threat tends to hunt.

 

A lab-raised monkey, born without a fear of snakes, can be taught to fear them -- but not to fear flowers, a difference that suggests an inherited readiness to learn a survival strategy. These proclivities can misfire when conditions change. A moth circling a porch light evolved to navigate by the moon; the bulb is an "evolutionary novelty" with which its ancestors never had to contend. Like our atavistic cravings for fat and sugar, many cognitive biases also may have made more sense in an earlier environment -- what Mr. Jones calls "time-shifted rationality."

 

All of this builds toward the subject Mr. Jones cares about most, the law. Legal codes, he suggests, exist to regulate behavior that evolution shaped, and so should, in his view, rest on an understanding of where that behavior comes from.

 

Our expectation of fairness and our disdain for cheaters, expressed in laws across human cultures, can be traced to social primates -- evidence that our sense of justice has deep evolutionary foundations.

 

But when Mr. Jones turns to what legislators and judges should actually do with this understanding, he stops short, taking pains to distinguish between the biology we inherit and the values we choose. A sensible reflex, but it also means the long-awaited payoff never quite materializes -- an underwhelming finish to an otherwise engaging and illuminating argument.

 

While Mr. Jones invites us to learn from evolution's exquisite achievements, Adrian Woolfson, a molecular geneticist and biotech entrepreneur, surveys the same handiwork in "On the Future of Species" -- his title a brazen echo of Charles Darwin's own -- and comes away disappointed. Evolution optimizes "for survival rather than elegance," he writes, and our biology shows it. We "carry the burden of approximately four billion years of accumulated mutations," a long record of "convoluted workarounds rather than . . . definitive, streamlined solutions." We have too many bones in the foot, a spine ill-suited for upright walking and neurons that are sluggish and error-prone. Evolution, he maintains, favors the adequate, and human design can do better.

 

Mr. Woolfson's book, which is subtitled "Authoring Life by Means of Artificial Biological Intelligence," proposes not the gene-by-gene editing of today's most ambitious therapies but a more radical rewriting of the human genome. Engineered systems are built from standardized parts, each of which can be repaired or changed without disturbing the rest; living systems are so densely interconnected that an adjustment to any single component would likely affect many others. Mr. Woolfson would replace the "irrational tangled structure" of our DNA with something better organized and easier to modify -- a process software engineers call refactoring, the periodic cleanup that keeps a sprawling program from collapsing under its own "spaghetti code."

 

Like Mr. Jones, Mr. Woolfson is struck by the spectacular range of organisms that could in principle exist, of which evolution has realized only an "infinitesimally small sampling." He wants to explore the rest and sees two capabilities converging to allow us to do so. One is synthesis: Whole genomes can already be built to order for simpler organisms, leaving mostly a manufacturing challenge of scale and cost. The harder task is interpretive -- learning the rules that connect a genome to the living thing it produces. That predictive grasp is the heart of what Mr. Woolfson describes as artificial biological intelligence, the threshold at which biology would turn from a descriptive science into a predictive, engineering one.

 

The boldness of these aspirations is accentuated by Mr. Woolfson's candor about how far we stand from achieving any of them. We "can read the language of DNA," he grants, but "we cannot yet speak it, nor fully comprehend it."

 

The rules linking a sequence to a finished organism -- biology's "generative grammar" -- remain, he acknowledges, a forbidding problem that may never fully yield.

 

Yet, he argues, biologists have long sought to understand life by taking it apart, and we might also understand it by learning how to synthesize organisms from component parts. Construction, seen this way, is not the reward waiting at the end of knowledge but a path to achieving it.

 

"On the Future of Species" grounds this vision in an absorbing history, tracing the deciphering of life's chemistry -- from Friedrich Miescher, who first isolated nucleic acids in 1869, to Frederick Sanger, who learned to read DNA sequences in the 1970s. This narrative is complemented by the story of the rise of computing and artificial intelligence. Mr. Woolfson also lingers admiringly on Har Gobind Khorana, a village clerk's son in British India who went on to synthesize the first fully artificial gene in 1972. And the author draws on the warning of Stephen Jay Gould and Richard Lewontin, evolutionary biologists who cautioned against reading every trait as a perfect adaptation.

 

Their point anchors his own: Evolution has no plan, settles for good enough and leaves the suboptimal everywhere.

 

Mr. Woolfson's thoughtful history and astute reading of the present state of biology -- including his account of why treatments for complex diseases have resisted us -- collide repeatedly with his insistence that we will soon be able to "transcend nature's imagination" and his singular conviction that this is where we ought to be headed. His formula -- AI to read life's grammar, synthesis to write it, authorship of species as the outcome -- recurs so often it begins to feel like an incantation. He acknowledges the technical hurdles and the profound ethical concerns and allows that his vision may never fully arrive, yet insists it would be wrong not to try. It's an audacious wager calibrated to the ambitions of our age and attuned to the capital behind it.

 

---

 

Dr. Shaywitz is the chief medical scientist at Lore Health, a lecturer at Harvard Medical School and an adjunct fellow at the American Enterprise Institute.” [1]

 

1. REVIEW --- Books: Ideas in the Wild --- Evolution shapes the world in ways humans can mimic. The challenge is discerning the elegant from the adequate. Shaywitz, David A.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 25 July 2026: C7.  

Mokslininkas, turintis 1000 patentų, skatina farmacijos galybę --- „Regeneron“ įmonėje George'as Yancopoulosas yra retas vadovas, kuris augimą skatina atradimais, o ne įsigijimais.

„„Regeneron Pharmaceuticals“ įkūrėjas ir vyriausiasis mokslo pareigūnas George'as Yancopoulosas jaučiasi patogiau vilkėdamas odinę striukę nei kostiumą – taip patogiai, kad jo paties komanda turėjo jį įkalbėti apsivilkti tokią ir Baltuosiuose rūmuose.“

 

Jis pripažino, tačiau nepridūrė spalvingo kaklaraiščio, kurį rankomis nupiešė Nobelio premijos laureatas Wally Gilbertas. Yancopoulosas nėra iš tų, kurie nori įsilieti į aplinką.

 

Balandžio mėnesį vykęs susitikimas su prezidentu Trumpu buvo surengtas iš dalies siekiant pagirti naujausią „Regeneron“ išradimą: genų terapiją, kuri atkuria klausą vaikams, gimusiems su reta genetine kurtumo forma, kuria JAV kasmet serga mažiau nei 50 naujagimių. „Regeneron“, Yancopouloso raginimu, nusprendė ją padovanoti nemokamai.

 

„Mes tai padarėme, kad padarytume pareiškimą“, – sakė 66 metų Yancopoulosas. „Norime priminti žmonėms, kad kai žmonės serga, meldžiatės stebuklo. O iš kur jie atsiranda? Jie ateina iš mūsų pramonės.“

 

Praėjus beveik keturiems dešimtmečiams nuo biotechnologijų bendrovės „Regeneron“ įkūrimo, Yancopoulosas visame pasaulyje turi daugiau nei 1000 patentų, įskaitant 77 išduotus JAV, ir parašė daugiau nei 500 mokslinių straipsnių.

 

Jis pavertė „Regeneron“ viena vertingiausių pasaulyje farmacijos kompanijų, kurios rinkos kapitalizacija siekia maždaug 70 milijardų dolerių, nuolat kurdamas technologijas, kurios atvėrė visiškai naujas populiarių vaistų klases.

 

Tai gali būti nebeįmanoma. Pagrindinis „Regeneron“ akių vaistas „Eylea“, kuris išsaugojo milijonų žmonių, sergančių dažna aklumo priežastimi, regėjimą ir generavo maždaug 80 % bendrovės pajamų savo piko metu, susiduria su didėjančia konkurencija.

 

Kitas žvaigždės vaistas „Dupixent“ pradės prarasti patentų apsaugą 2030-ųjų pradžioje. Nuo praėjusių metų pradžios du vėlyvosios stadijos „Regeneron“ vaistai žlugo, todėl akcijų kaina per metus sumažėjo daugiau nei 15 %.

 

Daugeliui farmacijos kompanijų „Regeneron“ pozicijoje išeitis būtų ieškoti vėlyvos stadijos vaistų iš mažesnės biotechnologijų bendrovės. „Regeneron“ yra stipresnėje pozicijoje, nei daugelis kitų bendrovių, kad sudaryti sandorius, jos balanse yra daugiau, nei 18 milijardų dolerių grynųjų pinigų.

 

 

Vietoj to Yancopoulos stato už „Regeneron“ mokslinį potencialą. Bendrovė turi plačiausią savo istorijoje vaistų kūrimo planą – apie 60 kuriamų vaistų, tikėdamasi, kad kuo daugiau smūgių į vartus, tuo geriau.

 

 

„Gali būti sunku gauti dar vieną 10 milijardų dolerių vertės turtą, bet jei gausime tris ar keturis mažesnius turtus, iš tikrųjų gali būti taip pat gerai“, – sakė Yancopoulos. „Ilgalaikėje perspektyvoje bendrovei dar sveikiau turėti kelias programas.“

 

 

Yancopoulos mokslinė karjera prasidėjo nuo 13 metų, kai jo močiutei išsivystė demencija. Jo šeima gyveno Woodside rajone Kvinse, Niujorke, kur jo tėvai emigravo iš Graikijos. Paauglys norėjo išgydyti savo močiutę. Studijuodamas pažangų mokslą Bronkso vidurinėje mokslo mokykloje, jis bandė regeneruoti ligos sunaikintus neuronus kaip mokyklos mokslo dalyką. projektas.

 

Kai tai pasirodė per sunku, jis perėjo prie eksperimentų su vienaląsčiais organizmais. Jo darbas užėmė devintąją vietą 1976 m. „Westinghouse Science Talent Search“ konkurse, kurį „Regeneron“ remia nuo 2016 m.

 

Jo idėja taip pat įkvėpė įmonės, kurią jis vėliau įkūrė, pavadinimą.

 

Kai Yancopoulos pasakė savo tėvui – graikų kilmės karo veteranui, vėliau tapusiam pardavėju JAV – kad nori tapti mokslininku, tėvas nukreipė jį į privatų sektorių. Jis padavė jam laikraščio iškarpą apie Roy Vagelos, graikų kilmės amerikiečių mokslininką, vadovaujantį „Merck“ tyrimams. Po daugelio metų, įgijęs bakalauro, medicinos ir daktaro laipsnius Kolumbijos universitete ir likęs jaunesniuoju fakulteto nariu, Yancopoulos laimėjo 2,5 mln. dolerių dėstytojo stipendiją. Tėvas jam sakė, kad ligų gydymui reikės daug daugiau pinigų, nei gali suteikti vyriausybės dotacijos.

 

Devintojo dešimtmečio pabaigoje Yancopoulos buvo perspektyvus molekulinės biologijos specialistas Kolumbijos universiteto miestelyje. Šiaurės Manhatane. Neurologas Leonardas Schleiferis daugiau nei metus jį viliojo bendradarbiauti su Schleiferio biotechnologijų įmone, kurią jis pradėjo vieno miegamojo bute Kornelio universiteto medicinos rezidentų bendrabutyje.

 

Yancopoulos ir Schleifer keliavo po nekilnojamąjį turtą Naujajame Džersyje, Long Ailende ir Manhatane – kol galiausiai apsistojo ties pramonės parku Tarritaun mieste, Niujorke, „Regeneron“ labui.

 

Šiandien Schleiferis vis dar vadovauja „Regeneron“ verslo sričiai, o Yancopoulos – mokslinei – ši partnerystė kelis kartus pralenkė vidutinį vadovaujančio asmens kadenciją pramonėje.

 

„Mes kovojame kaip katės su šunimis“, – sakė Schleiferis, – „kol jis neparodo, kad jis teisus, o aš klystu“.

 

Yancopoulos gyvena Vestčesterio apygardoje, į šiaurę nuo „Regeneron“ miestelio, kur jis yra artimas savo keturiems suaugusiems vaikams ir augančiam anūkų skaičiui.

 

Didžiausios „Regeneron“ Yancopoulos pergalės buvo tai, kad jis buvo daug metų priekyje visų kitų. „Eylea“ gavo reguliavimo institucijų patvirtinimą 2013 m. 2011 m., kitas pagal dydį konkurentas buvo patvirtintas 2022 m.,  „Dupixent“, pirmą kartą patvirtintas 2017 m., beveik penkeriais metais lenkė kitą vaistą ir dabar yra plačiausiai pasaulyje išrašomas antikūnas, gydantis devynias skirtingas alergines ligas.

 

Vis sunkiau aplenkti konkurentus. Kinijos biotechnologijų įmonės sparčiai atkartoja sėkmingus mokslo atradimus – tai grėsmė visai pramonei, tačiau ji liečia „Regeneron“ galimybių esmę. Yancopoulos žino, kad mažai tikėtina, jog jam pavyks ilgai atremti konkurentus, net ir turint unikalių naujų atradimų.

 

Užuot statęs ant dar vieno mega-blokbasterio, „Regeneron“ tyrimai apima viską – nuo ​​onkologijos iki neurodegeneracinių ligų, tokių kaip Alzheimerio ir Parkinsono ligos.

 

Neseniai baigtas „Regeneron“ ikiklinikinių gamybos laboratorijų kompleksas Tarritaune atskleidžia šių pastangų mastą. Beveik autonominė įstaiga leidžia mokslininkams nuotoliniu būdu auginti žinduolių ląsteles iš genetiškai humanizuotų pelių ir realiuoju laiku stebėti nerūdijančio plieno bioreaktorius. Tai toli gražu ne tas pats, kur įmonė pradėjo savo veiklą – Yancopoulos savo pirmąsias ląsteles augino vieno litro buteliuose, kurie buvo tikrinami ir šeriami rankomis kas 12 valandų, naudojant savadarbes medines volelių mašinas.

 

Niekam Yancopoulos strategija nėra aiškesnė nei nutukimo srityje, kur dešimtys įmonių lenktyniauja, kad galėtų išleisti savo GLP-1 vaistų versijas. Yancopoulos nekenčia kopijavimo modelio.

 

„Ar mums reikia 168 GLP? Ar mums reikia, kad kažkas pagamintų penkias naujas „Dupixent“ versijas, kad galėtų gauti bent dalį mūsų verslo? Tai tiesiog neatrodo teisinga“, – sakė Yancopoulos.

 

Yancopoulos siekia kitokio požiūrio: pacientai, vartojantys GLP-1, gali prarasti didelį kiekį raumenų kartu su riebalais, o tai ypač pavojinga vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems reikia jėgų išlikti savarankiškiems. „Regeneron“ kuria raumenis išsaugojančių vaistų, kurie blokuoja natūralias organizmo atrofijos sistemas, liniją. Derindamas šias terapijas su svorio metimo vaistais, Yancopoulos tikisi sutelkti dėmesį į svorio metimo kokybę, kad pacientai taptų stipresni, o ne tik lieknesni.

 

Yancopoulos taip pat naudoja „Regeneron“ vidinius genetinius atradimus kovai su nutukimu. Išanalizavę savo žmogaus DNR, „Regeneron“ mokslininkai atrado tai, ką jis vadina „tinginystės genu“, kuris lemia, ar žmogus iš prigimties yra sėslus. Bendrovė kuria vaistą, kuris, kaip tikisi, išjungs šį genetinį jungiklį, leisdamas pacientams natūraliai deginti daugiau kalorijų.

 

„Sunkiausia, ką mokslas ir, ko gero, žmonija bando padaryti, yra sukurti proveržius ir svarbius naujus vaistus“, – sakė Yancopoulos. „„Regeneron“ pavyko tai pasiekti vėl ir vėl.“

 

---

 

George'as Yancopoulosas

 

-- Jo stilius: Jis anksčiau avėjo „Tevas“ į biurą, kol krepšinio trauma privertė jį pradėti avėti batus.

 

-- Jo nuotykiai: Augdamas Kvinse, jis su draugais statydavo laikinus plaustus ir tyrinėdavo apleistą karantino ligoninę Ruzvelto saloje.

 

– Jo valgymo įpročiai: jis atsisako užsisakyti pagrindinių patiekalų graikiškuose restoranuose, pirmenybę teikdamas didžiuliams užkandžių kiekiams – pavyzdžiui, keptiems kalmarams, saganakiui ir baklažanų padažui – visam stalui.“ [1]

 

1. EXCHANGE --- The Scientist With 1,000 Patents Fueling a Drug Powerhouse --- At Regeneron, George Yancopoulos is the rare executive who drives growth with discoveries instead of acquisitions. Martinez, Xavier.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 25 July 2026: B3.