Kas yra menas? Šnipų žaislas: propaganda ir apgaulė --- Knygos „Apgavikai“ apie slaptas ir kartais sudėtingas vyriausybės kampanijas, kuriose dezinformacija yra ginklas, autorius

„Propaganda“

 

Edwardas Bernaysas (1928 m.)

 

1. Praėjus dešimčiai metų po Pirmojo pasaulinio karo, dešimtmečiui, kai vyriausybės pradėjo mobilizuoti visuomenės nuomonę precedento neturinčiu mastu, Edwardas Bernaysas pasiūlė „Propagandą“ – nepaprastai atvirą masinio įtikinėjimo vadovą. Bernaysas, viešųjų ryšių konsultantas, viešųjų ryšių kampanijos idėjos pradininkas, savo knygą pradeda teigdamas, kad „sąmoningas ir protingas organizuotų masių įpročių ir nuomonių manipuliavimas yra svarbus demokratinės visuomenės elementas“. Jis teigia, kad propaganda galėtų būti priemonė reguliuoti ir būti naudinga valstybės organizacijoms. Ji skatino jo pamėgtas bylas – jis pažymi, kad moterų teisių aktyvistės, ginkluotos tuo, ką jis vadino „propagandos ginklu“, „darė įtaką miestų tarybose, valstijų įstatymų leidžiamosiose institucijose ir nacionaliniuose kongresuose“. Tačiau net jei Bernaysas optimistiškai vertino propagandos naudojimą, jo paties... entuziazmas atkreipia dėmesį į jo pavojus: tie, kurie manipuliuoja „šiuo nematomu visuomenės mechanizmu“, rašo jis, taps „nematoma vyriausybe“.

 

Kaip laimėti informacinį karą

 

Peteris Pomerancevas (2024 m.)

 

2. Peterio Pomerancevo knyga „Kaip laimėti informacinį karą“ pasakoja apie Seftoną Delmerį, „propagandistą, pergudravusį Hitlerį“. Delmeris, britų ir australų kilmės žurnalistas, mokėsi Vokietijoje ir 1931 m. kalbino Hitlerį. Prasidėjus karui su nacistine Vokietija, Delmeris buvo pasamdytas vadovauti tam, ką ponas Pomerancevas apibūdina kaip Didžiosios Britanijos „triukų imperiją“ prieš Trečiąjį Reichą. Delmerio misija buvo pakenkti priešo moralei ir sukelti netikrumą tarp nacių vadovybės, kartu užtikrinant, kad jo žinutės neišduotų tikrojo jų šaltinio. Tam reikėjo sukurti netikrus pasiuntinius, ir Delmeris išrado keletą absoliučiai stulbinančių vaizdų. Turbūt spalvingiausias buvo transliacijų personažas, žinomas kaip „Der Chef“. 1941 m. „Der Chef“ pradėjo teikti pikantišką paskalų ir necenzūrinių melagingų naujienų mišinį vokiečių klausytojams trumposiomis bangomis. radijas. Jis buvo tariamai nepatenkintas Hitlerio šalininkas, demaskavęs korupciją, nekompetenciją, veidmainystę ir seksualinį iškrypimą tarp nacių elito. „Der Chef“ įgarsino vokiečių tremtiniai, Delmerio akylai stebint.

 

„Kaip laimėti informacinį karą“ kelia svarbų ir nesenstantį klausimą: riziką demokratijai, kai ji pradeda meluoti [1].

 

Apgaulės žaidimas

 

Ladislavas Bittmanas (1972 m.)

 

3. Sovietų Sąjungos žvalgybos tarnybos vykdė vadinamąsias aktyvias priemones gerokai anksčiau, nei pasaulis išgirdo apie trolių fermas ir giliąsias klastotes. Nedaugelis žmonių suprato šias pastangas geriau nei Ladislavas Bittmanas, vyresnysis Čekoslovakijos žvalgybos tarnybos propagandistas, 1968 m. pabėgęs į Vakarus. Jo memuarai „Apgaulės žaidimas“ atskleidžia šiuos nešvarius triukus retame liudininko pasakojime apie tai, kaip valstybės veikia, kad įgytų tai, kas dabar vadinama informaciniu pranašumu. Vienas iš labiausiai stulbinančių Bittmano triukų – operacija „Neptūnas“ – bandė apšmeižti Vakarų Vokietijos politikus kaip buvusius nacių kolaborantus. Jo komanda padėjo sufabrikuotus dokumentus, kuriuose buvo įvardyti taikiniai. panirusioje skrynioje Čekijos ežere netoli Vokietijos sienos, kol 1964 m. buvo „atrasti“. Kitomis operacijomis siekta paversti JAV atpirkimo ožiu dėl pasaulio problemų. Pagal vieną schemą Bittmanas ir jo kolegos „susitelkė į suklastotų dokumentų rengimą ir platinimą pasirinktiems Afrikos politikams“. Šie veiksmai įtraukė JAV į sąmokslą nuversti Tanzanijos vyriausybę ir sukėlė antiamerikietišką spaudos dėmesį visame žemyne. Tikru autoritariniu stiliumi visa tai vyko su šaltu kasdieniškumu. „Darbo diena dezinformacijos fabrike“, anot Bittmano, „susidedė iš studijų, analizės, diskusijų ir susitikimų“, o po to sekė daugybė dokumentų.

 

 

Kultūrinis šaltasis karas

 

 

Frances Stonor Saunders (2000)

 

 

4. Frances Stonor Saunders „Kultūrinis šaltasis karas“ peržengia tiesioginio melo ir klastojimo ribas ir atskleidžia, kaip Centrinė žvalgybos agentūra slapta rėmė daugybę menininkų ir intelektualų 1947–1967 m.

 

 

Remdamasi archyvais, Remdamasi interviu ir teismo ekspertizės analize, ji teigia, kad agentūros pastangos neapsiribojo vien nežinomomis institucijomis. Ji finansavo Bostono simfoninio orkestro gastroles, George'o Orwello „Gyvulių ūkio“ ir „1984“ ekranizacijas bei T. S. Elioto poezijos vertimus. Ji netgi teigia, kad CŽV padėjo pradėti abstrakčiojo ekspresionizmo judėjimą, kuriame dalyvavo Jacksonas Pollockas ir Markas Rothko.

 

Tikslas buvo išplėsti JAV įtaką Europoje, skleisti idėjas, slopinamas už geležinės uždangos, ir, tiksliau sakant, atskleisti sovietinę kultūrą kaip santūrią ir doktrinišką. Kritikai teigia, kad ponia Saunders pervertino agentūros galią, pateikdama supaprastintą iš viršaus į apačią nukreiptą paslėptos manipuliacijos modelį. Jei CŽV veikė netiesiogiai, dažnai per kelis žingsnius nuo menininkų, kurie kūrė vaizduotės kupinus darbus, kuriais tikėjo, neaišku, kiek pagyrimų ar kaltinimų, – kuriuos agentūra nusipelnė.

 

 

„Stasi“ poezijos ratelis

 

 

Philipas Oltermannas (2022 m.)

 

 

5. Nepaisant rimtų ketinimų, kai kurios dezinformacijos operacijos prilygsta farsui. Philipo Oltermanno „Stasi“ poezijos ratelis pasakoja absurdiškai tikrą istoriją apie šnipus, kurie tapo poetais, bandydami laimėti Šaltąjį karą. 1982 m. Rytų Vokietijos bauginanti ir grėsminga slaptoji policija „Stasi“ panaudojo kūrybinio rašymo kursus savo žvalgybos pareigūnams apmokyti. Ji tikėjo, kad tai pagerins jų gebėjimą aptikti ardomąją literatūrą ir leisti savo antologijas, siekdama, anot grupės lyderio Uwe Bergerio, „skatinti masių pergalės troškimą“. Bergeris, buvęs informatorius, anot p. Oltermanno, žinomas dėl savo „vienuoliško asketizmo“, įkūnijo „poetinės misijos jausmą“, nors jo paties eilėraščių talentai buvo minimalūs. Kai kurios scenos, kurias autorius ištraukia iš savo gilių „Stasi“ archyvų. Mėnuo po mėnesio šnipai slapta susitikdavo saugioje teritorijoje aptarti rimuotų schemų, struktūrinių formų ir herojiškų odų. Bergerio pagrindinis verbuotojas buvo Aleksandras Ruika, talentingas jaunas poetas. Tačiau netrukus Bergeris pastebėjo Ruikos eilėraščiuose užuominų apie nepritarimą, kuris pasirodė esąs pernelyg nuoširdus, kad atitiktų „Stasi“ programą. Po absurdiškumu slypi rimta mintis apie autoritarinę sistemą, apsėstą tvarkos, siekiančią kūrybiškumo, kurio ji taip pat bijo, galios.” [2]

 

1. Ir negali sustoti.

 

2. REVIEW --- Books -- Five Best: Rory Cormac: Propaganda and Deception --- The author of 'Fakers' on the secret and sometimes elaborate government campaigns in which misinformation is a weapon. Cormac, Rory.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 Aug 2026: C8. 

What Is Art? Plaything of the Spies: Propaganda and Deception --- The author of 'Fakers' on the secret and sometimes elaborate government campaigns in which misinformation is a weapon

“Propaganda

 

By Edward Bernays (1928)

 

1. Ten years after World War I, a decade during which governments began to mobilize public opinion on an unprecedented scale, Edward Bernays offered "Propaganda," a remarkably frank guide to mass persuasion. Bernays, a publicity consultant who pioneered the idea of a public-relations campaign, opens his book with the claim that "the conscious and intelligent manipulation of the organized habits and opinions of the masses is an important element in democratic society." Propaganda, he argues, could be a tool to regulate and benefit the body politic. It advanced causes he favored -- he notes that activists for women's rights, armed with what he called the "weapon of propaganda," had "made their influence felt on city councils, state legislatures, and national congresses." But even if Bernays was sanguine about the use of propaganda, his own enthusiasm points at its dangers: Those who manipulate "this unseen mechanism of society," he writes, will become an "invisible government."

 

How to Win an Information War

 

By Peter Pomerantsev (2024)

 

2. Peter Pomerantsev's "How to Win an Information War" tells the story of Sefton Delmer, "the propagandist who outwitted Hitler." Delmer, a British-Australian journalist, attended school in Germany and interviewed Hitler in 1931. Once war with Nazi Germany began, Delmer was recruited to run what Mr. Pomerantsev describes as Britain's "empire of tricks" against the Third Reich. Delmer's mission was to undermine enemy morale and induce uncertainty among Nazi leadership while ensuring his messages didn't betray their true source. This called for the creation of fake messengers, and Delmer invented some absolute stunners. Most colorful, perhaps, was a broadcast persona known as Der Chef. In 1941 Der Chef began delivering a salacious mix of gossip and foulmouthed fake news to German listeners over shortwave radio. He was supposedly a disaffected Hitler loyalist who exposed corruption, incompetence, hypocrisy and sexual depravity among the Nazi elite. Der Chef was voiced by German exiles under Delmer's watchful eye.

 

"How to Win an Information War" raises an important and timeless issue: the risks for a democracy when it begins to tell lies [1].

 

The Deception Game

 

By Ladislav Bittman (1972)

 

3. Soviet-aligned intelligence services waged what they called active measures long before the world had heard of troll farms and deepfakes. Few people understood this effort better than Ladislav Bittman, a senior propagandist in the Czechoslovakian intelligence service who defected to the West in 1968. His memoir, "The Deception Game," reveals these dirty tricks in a rare eyewitness account of how states work to gain what is now called an information advantage. One of Bittman's most startling ploys, Operation Neptune, attempted to smear West German politicians as former Nazi collaborators. His team planted fabricated papers naming the targets in a submerged chest in a Czech lake near the German border before "discovering" them in 1964. Other operations sought to make the U.S. a scapegoat for the world's troubles. In one scheme, Bittman and his colleagues "concentrated on preparing and distributing forged documents to selected African politicians." These implicated the U.S. in a plot to overthrow the Tanzanian government and generated anti-American press coverage across the continent. In true authoritarian style, all of this played out with cold mundanity. "A workday in the disinformation factory," according to Bittman, "consisted of study, analysis, discussions, and meetings" -- followed by plenty of paperwork.

 

The Cultural Cold War

 

By Frances Stonor Saunders (2000)

 

4. Frances Stonor Saunders's "The Cultural Cold War" moves beyond outright falsehoods and forgeries to reveal how the Central Intelligence Agency secretly supported a wide-ranging collection of artists and intellectuals between 1947 and 1967.

 

Drawing on archives, interviews and forensic analysis, she makes the case that the agency's efforts were not confined to obscure institutions. It funded tours by the Boston Symphony Orchestra, film adaptations of George Orwell's "Animal Farm" and "1984," and translations of T.S. Eliot's poetry. She even suggests that the CIA helped launch the Abstract Expressionist movement, which included Jackson Pollock and Mark Rothko.

 

 The aim was to expand U.S. influence in Europe, promote ideas suppressed behind the Iron Curtain and, more specifically, expose Soviet culture as staid and doctrinaire. Critics have argued that Ms. Saunders overplayed the agency's power, presenting a simplistic top-down model of hidden manipulation. If the CIA operated indirectly, often several steps removed from the artists who produced imaginative work in which they believed, it's unclear how much credit -- or blame -- the agency deserved.

 

The Stasi Poetry Circle

 

By Philip Oltermann (2022)

 

5. Despite their serious intent, some disinformation operations wind up close to farce. Philip Oltermann's "The Stasi Poetry Circle" relates the absurdly true story of spies who became poets in an attempt to win the Cold War. In 1982, East Germany's feared and formidable secret police, the Stasi, used a creative-writing class to train its intelligence officers. It believed this would improve their ability to detect subversive literature and publish anthologies of their own, all with the goal, in the words of the group's leader, Uwe Berger, "of boosting the masses' hunger for victory." Berger, a former informant known, according to Mr. Oltermann, for his "monkish asceticism," embodied a "sense of poetic mission" -- though his own verse talents were minimal. Some of the scenes the author dredges up from his deep trawl through Stasi archives are bizarre. Month after month, spies secretly met in a secure compound to discuss rhyme schemes, structural forms and heroic odes. Berger's star recruit was Alexander Ruika, a talented young poet. But soon enough Berger spotted hints of dissent in Ruika's poems, which proved too genuine to fit the Stasi's program. Beneath the ridiculousness lies a serious point about an authoritarian system, obsessed with order, seeking the power of a creativity it also fears." [2]

 

1. 1. And can't stop.

 

2. REVIEW --- Books -- Five Best: Rory Cormac: Propaganda and Deception --- The author of 'Fakers' on the secret and sometimes elaborate government campaigns in which misinformation is a weapon. Cormac, Rory.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 Aug 2026: C8. 

Kaip rūpintis savo sveikata XXI amžiuje? Norite konsjeržo medicinos? Dirbtinis intelektas gali tai įgyvendinti

„Praėjusiais metais persikėlęs į Niujorką, ėmiau ieškoti pirminės sveikatos priežiūros gydytojo. Jei norėjau netrukus apsilankyti pas ką nors netoli savo namų, galėjau rinktis gydytoją, kuris yra praėjus metams ar dvejiems po rezidentūros, arba visai nieko. Sužinojau, kad patyrę gydytojai su laisvais kalendoriais dirba konsjeržo praktikose. Viena praktika teigė, kad jos narystės mokestis yra 12 000 USD per metus. Kita – 24 000 USD.

 

Tai yra įprastinės priežiūros įkainiai: kažkas, kas tave pažįsta, greitai priima ir turi laiko apgalvoti tavo tyrimų rezultatus. Mano situacija nebuvo neįprasta. Daugiau nei 100 milijonų amerikiečių neturi nuolatinio pirminės sveikatos priežiūros paslaugų teikėjo. Dėmesinga priežiūra tapo prabanga.

 

Tokia situacija yra medicinos ekonomikos pasekmė. Pirminė sveikatos priežiūra moka mažiau nei beveik bet kuri kita specialybė, dažnai šešiaženkle suma per metus. Dauguma medicinos studentų baigia studijas skolingi daugiau nei 200 000 USD. Pirminė sveikatos priežiūra yra lėtas būdas ją grąžinti, todėl mažiau gydytojų renkasi šią sritį. Daugiau nei ketvirtadalis amerikiečių 2024 m. kreipėsi į skubios pagalbos kliniką. Tačiau skubios pagalbos priežiūra skirta ūmioms ligoms ar traumoms ir paprastai neaptinka laipsniškų pokyčių, kurie gali virsti liga.

 

Mūsų šalis serga. Tik 7 % suaugusiųjų amerikiečių turi sveiką kraujospūdį, cukraus kiekį kraujyje, cholesterolį ir svorį. Likusieji gyvena nuo ankstyvos rizikos iki jau nustatytos ligos, nors žinome, kas padeda žmonėms išlikti sveikiems. Tyrėjai iš esmės sutinka, kad ilgesnė sveikatos būklė priklauso nuo keturių įpročių: sportuoti daugumą dienų, valgyti daugiausia neperdirbtą maistą, pakankamai miegoti ir palaikyti socialinius ryšius. Ankstyvosios prediabeto ir lengvos hipertenzijos atvejais šie įpročiai gali prilygti receptiniams veiksmams.

 

Tačiau gydytojai nebeturi laiko kiekvienam pacientui pritaikyti patarimų, kaip gerai gyventi. Kada paskutinį kartą gydytojas kalbėjosi su jumis ne apie tai, kas negerai šiandien, o apie tai, kaip išlikti sveikiems per ateinančius 20 metų? Daugumai žmonių atsakymas yra niekada.

 

Prevencija įvyksta tada, kai gydytojai pastebi tendencijas ir imasi veiksmų. Šiandienos medicinos sistema laukia raudonų linijų. 10 minučių vizito nepakanka, kad būtų galima pastebėti tendencijas ir imtis veiksmų. Įprastam pacientų sąrašui vien rekomenduojama prevencinė priežiūra pirminės sveikatos priežiūros gydytojui užtruktų daugiau nei 14 valandų per dieną.

 

Kas užpildo spraga? Dirbtinis intelektas. Maždaug 1 iš 3 suaugusiųjų amerikiečių per pastaruosius metus kreipėsi į pokalbių robotą dėl sveikatos patarimų. Robotai gali skambėti kaip konsjeržo gydytojas. Geriausiai DI atlieka pagrindinį darbą: skaito paciento sveikatos istoriją, įvertina simptomus ir siūlo gydymo planą.

 

Kartais protingi, o kartais klaidingi, pokalbių roboto patarimai teikiami užtikrintai. Amerikiečiai konsultuojasi su DI dėl savo sveikatos, neatsižvelgiant į tai, ar patarimas patikimas. Klausimai: ko reikia, kad DI galėtų suteikti patikimą medicininę konsultaciją? Ar medicinos įstaigoms gali būti mokama už tai, kad jos imtųsi?

 

Štai ko reikėtų. Pradėkite nuo pacientų įrašų. Pokalbių robotas, dirbantis su vienu laboratorinių tyrimų rezultatu, gali tik spėlioti. Tas pats pokalbių robotas, kuriam parodyti daugelio metų laboratorinių tyrimų, vaizdų ir diagnozių rezultatai, gali užfiksuoti gliukozės, kraujospūdžio ir svorio pokyčius kartu, daugelį metų prieš tai, kai bet kuris matavimas peržengia ribą. Tačiau jei šiandien paprašysite ligoninės nusiųsti jūsų įrašus naujam gydytojui, galite laukti mėnesius. Įrašai turėtų automatiškai sekti pacientą, o pacientas turėtų nuspręsti, kas jį apžiūrės – naujas gydytojas ar DI.

 

Toliau įrodykite, kad DI patarimas yra tikslus. Tyrimai, atlikti su realiais klinikiniais atvejais, parodė, kad kai kurie dirbtinio intelekto modeliai pateikė saugesnius patarimus nei bendrosios praktikos gydytojai, tačiau kiti modeliai padarė rimtą klaidą daugiau, nei 1 iš 5 atvejų.

 

 Šiandien dauguma sveikatos srities dirbtinio intelekto atvejų išvengia federalinės peržiūros, vadindami save sveikatingumo produktu. Vašingtonas šią problemą automobiliams išsprendė prieš dešimtmečius. Vyriausybė atlieka populiarių modelių avarijų testus ir skelbia įvertinimus. Sveikatos srities dirbtiniam intelektui reikia savo avarijų testo: besikeičiančio realių klinikinių atvejų rinkinio, kuris būtų laikomas konfidencialiu ir pateikiamas bet kuriam dirbtiniam intelektui, su kuriuo amerikiečiai konsultuojasi dėl medicininės konsultacijos. Rezultatai turėtų būti skelbiami ten, kur pacientai galėtų juos pamatyti.

 

Galiausiai, mokėkite medicinos įstaigoms, kad jos imtųsi veiksmų pagal dirbtinio intelekto išvadas. Daugumai įstaigų vis dar mokama už apsilankymą, o ne už tai, ar pacientai išlieka sveiki, todėl rizika, pastebėta prieš daugelį metų, yra įspėjimas, į kurį niekam nemokama atkreipti dėmesio. Naujasis „Medicare“ lėtinių ligų priežiūros tobulinimo modelis su veiksmingais, keičiamo mastelio sprendimais arba „Access“, kuris prasidėjo liepos 5 d., apmoka už pagerėjimą. Medicinos įstaigos gauna visas įmokas tik tada, kai jų pacientų kraujospūdis ar cukraus kiekis kraujyje iš tikrųjų pagerėja. Mokėjimas už rezultatus, o ne už vizitus, yra trūkstama paskata, kuri paverčia tai, ką DI žymi, priežiūra, už kurią kažkas gauna atlygį. Tačiau dauguma „Medicare“ mokėjimo eksperimentų nepavyko, todėl privatūs draudikai ir darbdaviai turėtų išbandyti savo pačių rezultatais pagrįstus modelius. Pasikeitė tik ekonomika: gydytojo laikas yra retas ir brangus, o dirbtinis intelektas yra beveik nemokamas.

 

Dirbtinis intelektas jau yra beveik kiekvienoje kišenėje. Jis gali pakeisti sveikatos priežiūrą su įrašais, įrodymais ir mokėjimais. Sukurkite juos ir, į ateitį orientuotą, konsjeržo priežiūrą su paslaugomis, kai kurios iš jų šiandien prieinamos kiekvienam, turinčiam telefoną.

 

 

---

 

 

Ponas Rosenblatt yra sveikatos ilgaamžiškumo įmonės „Being“ įkūrėjas ir HCPLAN Tech-Enabled Health Care Workgroup, federalinės patariamosios grupės, kurią sušaukia Medicare ir Medicaid paslaugų centrai, narys.“ [1]

 

1. Want Concierge Medicine? AI Can Deliver It. Rosenblatt, Tom.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 Aug 2026: A15. 

How to Take Care of Your Health in 21-st Century? Want Concierge Medicine? AI Can Deliver It

 

“After moving to New York last year, I went looking for a primary-care doctor. If I wanted to see someone near my home soon, the choice was a physician a year or two out of residency -- or no one. Experienced physicians with open calendars were in concierge practices, I learned. One practice said its membership fee was $12,000 a year. Another said $24,000.

 

Those are the going rates for what used to be ordinary care: someone who knows you, sees you promptly and has time to think about your test results. My situation wasn't extraordinary. More than 100 million Americans lack a regular primary-care provider. Attentive care has become a luxury.

 

That situation results from the economics of medicine. Primary care pays less than almost any other specialty, often by six figures a year. Most medical students finish school owing more than $200,000. Primary care is a slow way to repay it, so fewer doctors choose the field. More than a quarter of Americans went to an urgent-care clinic in 2024. But urgent care addresses acute illness or injury and doesn't usually detect the gradual changes that can become disease.

 

Our country is sick. Only 7% of American adults have healthy blood pressure, blood sugar, cholesterol and weight. The rest of us live on a slope from early risk to established disease even though we know what keeps people healthy. Researchers broadly agree that staying healthy longer comes down to four habits: exercise most days, eat mostly unprocessed food, sleep enough and stay socially connected. For early prediabetes and mild hypertension, those habits can rival a prescription.

 

But doctors no longer have time to tailor advice on living well for each patient. When was the last time a physician talked with you not about what is wrong today but about staying healthy over the next 20 years? For most people the answer is never.

 

Prevention happens when doctors notice and act on trend lines. Today's medical system waits for red lines. A 10-minute visit isn't long enough to spot and act on the trend. For a typical patient roster, recommended preventive care alone would take a primary care doctor more than 14 hours a day.

 

What fills the gap? Artificial intelligence. About 1 in 3 American adults have turned to a chatbot for health advice in the past year. Bots can sound like a concierge doctor. What AI does best is the underlying work: reading a patient's health history, weighing symptoms and suggesting a treatment plan.

 

Sometimes sensible and sometimes wrong, the chatbot's counsel is delivered with confidence. Americans consult AI for their health whether or not the advice is trustworthy. The questions: What will it take for AI to dispense reliable medical counsel? Can medical practices be paid to act on it?

 

Here is what it would take. Begin with patient records. A chatbot working from one lab result can only make a guess. The same chatbot, shown years of labs, imaging and diagnoses, can catch glucose, blood pressure and weight drifting up together, years before any one measure crosses a line. But if you ask a hospital today to send your records to a new doctor, you can wait months. The records should follow the patient automatically, and the patient should decide who sees them, a new doctor or an AI.

 

Next, prove that the advice AI offers is accurate. In a recent study of real clinical cases, some AI models gave safer advice than generalist physicians, but other models made a serious mistake in more than 1 in 5 cases. Today most health AI escapes federal review by calling itself a wellness product. Washington solved this problem for cars decades ago. The government crash-tests popular models and publishes the ratings. Health AI needs its own crash test: a rotating set of real clinical cases, kept confidential, presented to any AI that Americans consult for medical advice. The results should be published where patients can see them.

 

Finally, pay medical practices to act on what the AI finds. Most practices are still paid by the visit, not for whether patients stay healthy, so a risk flagged years early is a warning nobody is paid to heed. Medicare's new Advancing Chronic Care with Effective, Scalable Solutions model, or Access, which began July 5, pays for improvement. Medical practices collect their payments in full only when their patients' blood pressure or blood sugar actually improves. Paying for outcomes instead of visits is the missing incentive that turns what the AI flags into care someone is paid to deliver. But most of Medicare's payment experiments have failed, so private insurers and employers should test outcome-based models of their own. What has changed is the economics: A doctor's time is scarce and expensive, and an AI's is nearly free.

 

AI is already in almost every pocket. It can transform healthcare with the record, the proof and the payment. Build them, and the forward-looking concierge care some have today could become available to anyone with a phone.

 

---

 

Mr. Rosenblatt is founder of Being, a health-longevity company, and a member of the HCPLAN Tech-Enabled Health Care Workgroup, a federal advisory panel convened by the Centers for Medicare and Medicaid Services.” [1]

 

1. Want Concierge Medicine? AI Can Deliver It. Rosenblatt, Tom.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 Aug 2026: A15. 

Puikios naujienos visam pasauliui: Kinijos krovininis laivas renkasi trumpesnį kelią Arktyje --- Bendrovė pradeda reguliarius krovinių pervežimus, pagreitindama kelionę ir sunaudodama mažiau degalų. Kinija, pirmyn.

Kinijos vežėjas „Sea Legend Shipping“ pradeda pirmąjį reguliarų konteinerių pervežimą tarp Kinijos ir Europos Rusijos Šiaurės jūros keliu. Sezoninis maršrutas, pavadintas „Kinijos ir Europos Arkties ekspresu“, sutrumpina standartinį 40 dienų kelionės laiką iki maždaug 20 dienų, apeidamas perpildytus pietinius jūrų susiaurėjimo taškus.

 

Maršruto ir tvarkaraščio informacija

• Maršrutas: driekiasi palei šiaurinę Rusijos pakrantę, jungdamas Ningbo (Kinija) su Felixstowe (Didžioji Britanija).

• Trukmė: sutrumpina tranzito laiką nuo maždaug 40 dienų (Sueco kanalu) iki maždaug 20–22 dienų.

• Operacijos: numatyti aštuoni savaitiniai iš eilės vykstantys reisai nuo rugpjūčio 15 d. iki spalio 3 d.

• Krovinių tipai: apima didelės vertės ir skubias prekes, tokias kaip naujos energijos transporto priemonės, ličio baterijos ir saulės įranga.

 

Vadinamieji veiksniai ir iššūkiai

• Motyvacija: apeina Raudonosios jūros saugumo grėsmes ir karinius sutrikimus Artimuosiuose Rytuose, kartu sumažindamas bendras degalų sąnaudas dėl trumpesnių kilometrų.

• Kliūtys: Apsiriboja vasaros ledynų tirpimo laikotarpiu, taikomi dideli draudimo tarifai ir didelė priklausomybė nuo Rusijos administracijos per „Rosatom“.

• Susirūpinimas dėl aplinkos: Gamtos apsaugos grupės ir pagrindinės Vakarų laivybos linijos perspėja, kad padidėjęs eismas gali paspartinti poliarinio ledo tirpimą ir aplinkos blogėjimą. Pagrindinės Vakarų laivybos linijos pačios sukelia neįtikėtiną aplinkos blogėjimą. Gėda joms.

 

„Krovinių gabenimas trumpesniu Arkties keliu niekada nebuvo ekonomiškai prasmingas – iki šiol.

 

Klimato kaita ir karas Artimuosiuose Rytuose apverčia matematinius duomenis, dėl kurių laivai plaukiojo ilgesniais maršrutais iš Azijos į Europą.

 

Šeštadienį Kinijos bendrovė pradeda pirmąją reguliarią krovinių gabenimo paslaugą į Europą per Arkties vandenis, siekdama pasinaudoti trumpesnio kelionės laiko ir mažesnių degalų sąnaudų privalumais.

 

Krovinininkas „Sea Legend“ išsiųs „Dubai Tower“ iš Ningbo, Kinijos, į Felixstową, JK, vadinamuoju „Arctic Express“ maršrutu palei Rusijos šiaurinę pakrantę. Laivo, galinčio gabenti 1740 20 pėdų konteinerių, kelionė yra didžiausias komercinis žingsnis Arktyje nuo tada, kai 2018 m. „Maersk“ konteinervežis baigė gabenti šį maršrutą.

 

Visuotinis atšilimas yra svarbus veiksnys, lemiantis naują maršrutą, tačiau jis nėra vienintelis. Per penkis dešimtmečius ištirpo beveik pusė Arkties regiono vasaros ledo – plotas, keturis kartus didesnis už Teksasą – ir vasarą atlaisvino gana patikimą kelią. Tuo tarpu aukštos naftos kainos ir husių sukilėlių išpuoliai Raudonojoje jūroje padarė tradicinius maršrutus brangesnius ir pavojingesnius.

 

Be to, Pekinas turi ambicijų atlikti svarbų vaidmenį Arkties ateityje, suteikdamas geopolitinį aspektą Kinijos bendrovės laivybos maršrutui.

 

Praėjusiais metais „Sea Legend“ atliko bandomąjį reisą iš Azijos į Europą per rekordiškai trumpą laiką – 20 dienų. Tai maždaug pusė kelionės per Afrikos Gerosios Vilties kyšulį, kurią daugelis vežėjų dabar renkasi dėl neapibrėžtumo Raudonojoje jūroje.

 

Kuras sudaro 70 % ar daugiau išlaidų jūroje, teigė buvęs „Maersk“ analitikas Alanas Murphy, vadovaujantis tyrimų bendrovei „Sea-Intelligence“.

 

Kuro taupymas sutrumpinant kelionę nebūtinai daro maršrutą pelningą. Draudimo įmokos Arktyje yra 40 % didesnės nei Gerosios Vilties kyšulio maršrute, sakė Jonathanas Steenbergas, kredito draudimo bendrovės „Coface“ ekonomistas. „Sea Legend“ Arkties laivai yra gana maži. Ir net po atšilimo kartais vis dar reikia ledlaužio.

 

Tačiau jei laivas gali plaukti be ledlaužio, „Coface“ teigimu, Arkties maršrutas kai kuriomis aplinkybėmis dabar yra pigesnis nei kelionė per Gerosios Vilties kyšulį. Ji apskaičiavo, kad kad esant dabartinėms naftos kainoms, kurios yra apie 90 USD, skystų birių krovinių, tokių kaip suskystintos gamtinės dujos, gabenimo kaina galėtų sumažėti maždaug 33 %, palyginti su Gerosios Vilties kyšulio maršrutu, o sausų birių krovinių, tokių kaip grūdai, gabenimo kaina būtų apie 8 % mažesnė.

 

Šis maršrutas pravažiuojamas tik vasarą ir rudenį. „Sea Legend“ planuoja aštuonis reisus nuo rugpjūčio iki spalio pabaigos, kol sąlygos taps pernelyg apledėjusios.

 

„Tai ne Sueco kanalas, bet Arkčiai tai nemažas skaičius.“ „Tai rodo, kad yra potencialo“, – sakė Malte Humpert, JAV įsikūrusio Arkties instituto įkūrėjas.

 

Net vasarą laivams tenka plaukioti aplink pavojingas ledo lytis ir susidoroti su sparčiai besikeičiančiais orais. Spalio mėnesį, pasibaigus laivybos sezonui, dangus didžiąją laiko dalį būna tamsus.

 

Rusijos tanklaivis, plaukdamas Arkties maršrutu, patyrė rimtą korpuso apgadinimą, nepaisant to, kad jam padėjo ledlaužis, ketvirtadienį pranešė jo draudimo bendrovė „AlfaStrakhovanie“, pridurdama, kad išmokėjo maždaug 650 000 JAV dolerių.

 

„Coface“ skaičiuoja, kad per ateinančius penkerius metus 3,5 % prekybos tarp Rytų Azijos, Europos ir Šiaurės Amerikos galės naudotis Arkties maršrutais, o tai sudaro 64 mlrd. JAV dolerių prekių vertės.

 

Praėjusią vasarą Šiaurės jūros keliu, kuris driekiasi palei šiaurinę Rusijos pakrantę, perplaukė rekordinis skaičius krovininių laivų – 23. Tai labai mažai, palyginti su Sueco kanalu, kuriuo kasdien praplaukdavo daugiau nei 30 laivų.

 

Vakarų Įmonės, norinčios sekti „Sea Legend“ keliu, turi įveikti klastingą politiką. Rusija pretenduoja į viso Šiaurės jūrų kelio suverenitetą, o leidimus laivams išduoda jos valstybės kontroliuojama branduolinių elektrinių operatorius „Rosatom“.

 

Alternatyvus Arkties kelias, Šiaurės vakarų perėja, jungianti Atlanto ir Ramųjį vandenynus per Kanados Arktį, yra mažiau pravažiuojamas, nes jame vyrauja siauri vandens keliai, kuriuose kaupiasi ledas. Didžiausias krovininių laivų, per metus įveikusių šį kelią, skaičius buvo 13, 2023 m.

 

Kinija pasiskelbė beveik Arkties valstybe, nepaisant to, kad neturi prieigos prie Arkties vandenų. Šiaurės jūrų kelio naudojimas priklauso nuo Rusijos geros valios.

 

„Pekinas nerimauja, kad jei dabar jie neužsitikrins reikšmingo strateginio buvimo Arktyje, ateityje bus sunkiau“, – sakė Marcas Lanteigne'as, poliarinės geopolitikos ekspertas iš Norvegijos Arkties universiteto Tromsėje. Tačiau jis teigė: „Kinija turi būti atsargi ir nesudaryti įspūdžio, kad bando mesti iššūkį strateginei tvarkai Arktyje.“

 

„Sea Legend“ neatsakė į prašymus pateikti komentarą.“ [1]

 

1. World News: Chinese Cargo Ship Takes Arctic Shortcut --- Company begins regular cargo service, speeding travel while burning less fuel. Sune Engel Rasmussen; Woo, Stu.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 Aug 2026: A10.  

Great News for All World: Chinese Cargo Ship Takes Arctic Shortcut --- Company begins regular cargo service, speeding travel while burning less fuel. You go, China.

 

Chinese carrier Sea Legend Shipping is launching the first regular container service between China and Europe via Russia's Northern Sea Route. Dubbed the "China-Europe Arctic Express," the seasonal service cuts standard 40-day travel times down to roughly 20 days while bypassing congested southern maritime choke points.

Route and Schedule Details

•           Path: Runs along Russia's northern coast, connecting Ningbo, China, to Felixstowe, Britain.

•           Duration: Reduces transit time from ~40 days (via the Suez Canal) to about 20–22 days.

•           Operations: Scheduled for eight weekly consecutive sailings running from August 15 through October 3.

•           Cargo Types: Includes high-value and time-sensitive goods like new-energy vehicles, lithium batteries, and solar equipment.

Driving Factors and Challenges

•           Motivations: Bypasses Red Sea security threats and military disruptions in the Middle East while reducing overall fuel consumption via shorter mileage.

•           Obstacles: Limited to the summer melting window, subject to high insurance rates, and heavily dependent on Russian administration via Rosatom.

•           Environmental Concerns: Conservation groups and major Western shipping lines warn that increased traffic risks accelerating polar ice melt and environmental degradation. Major Western shipping lines cause themselves unbelievable amount of environmental degradation. Shame on them.

“Shipping cargo through an Arctic shortcut never made economic sense -- until now.

 

Climate change and war in the Middle East are flipping the math that kept ships plying longer routes from Asia to Europe.

 

A Chinese company on Saturday is starting the first regular cargo service to Europe through Arctic waters, seeking to reap the benefits of quicker travel time and less fuel use.

 

The shipper Sea Legend will dispatch the Dubai Tower from Ningbo, China, to Felixstowe in the U.K. on what it calls the Arctic Express, following a route along Russia's north coast. The voyage by the vessel, capable of carrying 1,740 20-foot containers, is the biggest commercial step in the Arctic since a Maersk containership completed the route in 2018.

 

Global warming is a big factor behind the new route, but it is not the only one. Nearly half the Arctic region's summer ice -- an area four times the size of Texas -- has melted over five decades, clearing a fairly reliable path in the summer. Meanwhile, high oil prices and attacks by Houthi rebels in the Red Sea have made the traditional routes costlier and more dangerous.

 

Beyond that, Beijing has ambitions to play a role in the Arctic's future, lending a geopolitical dimension to the Chinese company's shipping route.

 

Last year Sea Legend completed a trial run from Asia to Europe in a record 20 days. That is roughly half the time of a voyage via Africa's Cape of Good Hope that many carriers now take because of the Red Sea uncertainty.

 

Fuel accounts for 70% or more of the costs while at sea, said Alan Murphy, a former Maersk analyst who runs research firm Sea-Intelligence.

 

Saving fuel by shortening the journey doesn't automatically make a route profitable. Insurance premiums for the Arctic are 40% higher than the Cape of Good Hope route, said Jonathan Steenberg, an economist at credit insurer Coface. Sea Legend's Arctic vessels are relatively small. And even after warming, an icebreaker is still sometimes needed.

 

But if the ship can go without an icebreaker, Coface said the Arctic route is now cheaper than a Cape of Good Hope voyage in some circumstances. It estimated that at current oil prices of around $90, the cost of shipping liquid bulk such as liquefied natural gas could drop roughly 33% compared with the Cape of Good Hope route, while dry bulk goods such as cereals would cost about 8% less.

 

The route is only passable in the summer and fall. Sea Legend plans eight voyages between August and late October, before conditions get too icy.

 

"It's not the Suez Canal but it's a significant number for the Arctic. It shows there is potential," said Malte Humpert, founder of the U.S.-based Arctic Institute.

 

Even in summer, ships have to navigate around dangerous ice floes and deal with rapidly changing weather. By the end of the shipping season in October, the sky is dark most of the time.

 

A Russian tanker suffered serious damage to its hull while sailing along the Arctic route despite being assisted by an icebreaker, its insurer, AlfaStrakhovanie, said Thursday, adding that it paid out roughly $650,000.

 

Coface estimates 3.5% of trade among East Asia, Europe and North America will be able to use Arctic routes within the next five years, representing $64 billion in goods.

 

Last summer, a record 23 cargo ships transited the Northern Sea Route, which hugs Russia's north coast. That is tiny compared with the Suez Canal, where more than 30 ships transited daily.

 

Western companies that want to follow in Sea Legend's path have to navigate treacherous politics. Russia claims sovereignty over the entire Northern Sea Route and permits for ship traffic are issued by its state-controlled nuclear operator, Rosatom.

 

An alternative Arctic route, the Northwest Passage that connects the Atlantic and Pacific oceans via the Canadian Arctic, is less passable because it is dominated by narrow waterways where ice gets bunched up. The highest number of cargo ships completing the passage in a year was 13, in 2023.

 

China has declared itself a near-Arctic state despite not having access to Arctic waters. It depends on Russia's goodwill to use the Northern Sea Route.

 

"Beijing is concerned that if they don't establish a significant strategic presence in the Arctic now, it's going to be more difficult in the future," said Marc Lanteigne, expert in polar geopolitics at the Arctic University of Norway in Tromso. However, he said, "China needs to be careful not to give the impression that they are trying to challenge the strategic order in the Arctic."

 

Sea Legend didn't respond to requests for comment.” [1]

 

1. World News: Chinese Cargo Ship Takes Arctic Shortcut --- Company begins regular cargo service, speeding travel while burning less fuel. Sune Engel Rasmussen; Woo, Stu.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 Aug 2026: A10.  

Tariff Program Targets Drone Imports --- Purely American drones will not fly for five years minimum. No rare earth materials needed to scale magnets and the rest of it. Lawyers running things in America do not get it. This tariff program is an act of American military surrender

The United States faces a massive bottleneck in scaling domestic drone production because China controls roughly 90% to 98% of the world's rare earth permanent magnets and processing infrastructure.

 

While recent federal tariffs and defense mandates aim to force onshoring, physical mine-to-magnet capacity will take years to fully replace overseas inputs.

 

Current Supply Chain Realities

•     Heavy Reliance: Brushless motors in drones require neodymium-iron-boron (NdFeB) magnets predominantly sourced from Chinese networks.

•           Aggressive Tariffs: The White House enacted up to 100% tariffs on foreign-made security-sensitive drones and thermal components to jump-start domestic alternatives.

•           Domestic Scaling: U.S. companies like MP Materials are building heavy rare earth magnet facilities backed by the Department of Defense, but volume matching remains constrained.

•           Waiver Realities: Statutory deadlines like upcoming DFARS restrictions face widespread expectations for nonavailability waivers because qualified domestic volume cannot yet meet total demand.

“President Trump announced a slate of tariffs to address a national-security threat posed by imports of drones and their components, particularly from China.

 

In a statement, the White House said the drone-tariff program would protect the security of the U.S. and its defense and defense-adjacent industrial base, while creating jobs. "U.S. drone production needs to be expanded rapidly to ensure U.S. national and economic security," it said.

 

The decision gave a boost to shares of U.S.-based drone companies, including AeroVironment, Red Cat Holdings and Unusual Machines, which is backed by Donald Trump Jr.

 

The action is meant to counter Chinese dominance in the commercial drone market and reshore production to the U.S. Drones and components from China will face significantly higher levies than those from allied nations. The move also comes ahead of an expected Sept. 24 meeting between Trump and Chinese leader Xi Jinping.

 

According to the proclamation announced Thursday, the duties are tiered according to the capacity of the drones and their place of origin.

 

Bigger drones that have militarily sensitive abilities such as thermal imaging are subject to a 100% tariff based on their value, along with certain critical components.

 

Smaller drones and components without the same implications for national security face a 25% levy.

 

U.S. allies will have lower rates. A 15% tariff will be imposed on products from the European Union, Japan, Liechtenstein, South Korea, Switzerland and Taiwan, with a 10% duty levied on drones from the U.K. under the condition that nearly all hardware, software and technology originate from within these countries and the U.S.

 

Those allied economies last year secured trade deals with the U.S. that capped many U.S. tariffs at 15% -- and 10% for the U.K. -- in exchange for concessions on tariffs and regulations on American goods. Those tariffs on drones from allied economies won't be added on top of other tariffs that Trump has imposed on the nations, such as his recent levies to address forced-labor concerns from more than 80 countries.

 

The proclamation also authorizes the commerce secretary to establish an onshoring program for companies making new investments in manufacturing drones and drone components, in line with the administration's push to bolster national-defense industries.

 

The new tariff action will be taken under Section 232 of the Trade Expansion Act of 1962, which allows the president to impose tariffs to combat national-security risks. Trump last year ordered the Commerce Department to evaluate imposing tariffs on foreign-made drones, and the agency found that reliance on those products threatened national security.

 

Section 232 is the same provision that Trump has used to impose levies on steel, aluminum, automobiles and parts in his second term. Those national-security levies weren't affected by a Supreme Court decision in February that invalidated many of Trump's other global tariffs, and they are seen as more legally durable because the Section 232 provision has a long history of use.

 

The new tariffs come on the heels of other actions aimed at China's tech sector, including new restrictions from the Federal Communications Commission on some foreign-made drones and other bans on power inverters and robots.

 

In May, The Wall Street Journal reported that the Trump administration was pursuing funding deals with a group of drone companies as part of its bid to increase domestic production and lower the costs of the increasingly vital weapons.” [1]

 

1. U.S. News: Tariff Program Targets Drone Imports. Fabiana Negrin Ochoa; Bade, Gavin.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 Aug 2026: A2.