Kai kurie lietuviai, gyvenantys šalyje, kurią kadaise okupavo Vokietija, džiaugiasi, kad grįžo vokiečių kariuomenė

 

 

Vis dėlto, prie kelio į Vilnių tyliai stovi Pirčiupio motina, paminklas, žymintis vietą, kur vokiečių kareiviai ankstesnės okupacijos metu žiauriai nužudė daugybę Lietuvos valstiečių.

 

„Berlynas dislokavo pajėgas ginti Baltijos šalį. Šį kartą kariai buvo sutikti svetingai.

 

Sėdėdamas savo restorane Lietuvos sostinėje, virėjas Liutauras Čeprackas sakė esąs vienas iš daugelio lietuvių, kurie nerimauja dėl Rusijos. Jis sakė, kad nėra tikras, ar jo šalies 15 000 karių armija yra pakankamai didelė. Vis labiau jis abejoja, ar Amerikos vadovaujama NATO taip pat būtų pakankamai didelė.

 

Štai kodėl, praėjus trims kartoms po to, kai nacistinė Vokietija žiauriai okupavo jo šalį Antrajame pasauliniame kare, 51 metų ponas Čeprackas džiaugiasi, kad Berlynas nuolat dislokavo tūkstančius vokiečių kareivių Lietuvoje.

 

Vokietijos 45-oji šarvuota brigada yra pirmoji pilna kovinė brigada, nuolat dislokuota už šalies ribų nuo nacistinės Vokietijos žlugimo prieš daugiau nei aštuonis dešimtmečius. Jos dislokavimas Lietuvoje simbolizuoja, kaip greitai keičiasi Europa.

 

Brigados dislokavimas taip pat atspindi didėjantį Vokietijos norą būti Europos skydu, nepaisant svyruojančios prezidento Trumpo ir Jungtinių Valstijų paramos, kurios aštuonis dešimtmečius garantavo saugumą. Amerikos sąjungininkai Europoje. Praėjusiais metais per brigados investitūros ceremoniją centrinėje aikštėje sostinėje, Vokietijoje, Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas pirmą kartą pažadėjo sukurti didžiausią Europoje įprastinę armiją.

 

Šiltas lietuvių sutikimas brigadai, kuri 2027 m. pasieks visą 4800 karių skaičių, taip pat atspindi besikeičiantį Vokietijos kaimynių požiūrį į augantį Berlyno lyderio vaidmenį.

 

Kai kurios didelės Vokietijos Europos sąjungininkės tebėra atsargios, tačiau mažesnės, labiau pažeidžiamos partnerės, tokios kaip Lietuva, Berlyno perginklavimą laiko sveikintina nauja saugumo garantija, net jei tai reiškia Vokietijos buvimą šalyse, kurios 1940 m. nukentėjo nuo nacių žiaurumo.

 

„Ši brigada yra tokia stipri ir taip gerai aprūpinta, kad Lietuvoje tarsi turėtume antrą armiją“, – interviu sakė buvęs Lietuvos gynybos ministras Laurynas Kasčiūnas.

 

Dėkingumas buvo gera žinia aplink Vilnių dislokuotiems vokiečių kareiviams.

 

Praėjusiais metais Lietuvos televizijos laidų vedėjas Andrius Tapinas žiūrovams sakė, kad pamatę... Vokiečių kareiviai, jie turėtų nupirkti jiems alaus. Tai nebuvo ginčytinas prašymas. 2024 m. gruodžio mėn. Lietuvos gynybos departamento užsakytoje apklausoje didžioji dauguma suaugusiųjų Lietuvos palaikė vokiečių brigados buvimą.

 

Į šią tendenciją prisijungė ir įmonės – kavinių tinklas ir nacionalinis prekybos centrų tinklas taikė nuolaidas vokiečių darbuotojams, pateikusiems karinį pažymėjimą.

 

Patys vokiečių kareiviai, neseniai dislokuoti užsienyje, nustebo dėl tokio nuoširdaus elgesio.

 

Vienas majoras, kurį pagal Vokietijos karinius reglamentus buvo galima atpažinti tik pagal laipsnį, papasakojo tipišką istoriją. Neseniai jis, anot jo, žygiavo su dešimtimis savo vyrų per savaitines 7,5 mylios pratybas, kai prie kolonos iš priešingos pusės priėjo bėgikas.

 

„Ji padėkojo mums – sustabdydama vokietę – už tai, kad esame čia“, – sakė majoras.

 

Kiti Lietuvoje dislokuoti vokiečių kareiviai pasakojo, kaip ištisos mokyklos klasės mojavo jiems, o vyresni vyrai spaudė rankas ar atidavė pagarbą. Jie taip pat sakė, kad jiems daug kartų buvo padėkota, kai jie viešumoje pasirodė su uniformomis.

 

Toks geras noras gali atrodyti stebinantis, atsižvelgiant į praeitį.

 

Lietuva du kartus buvo okupuota vokiečių. kareivių – vieną kartą per Pirmąjį pasaulinį karą, kai šalis dar buvo Rusijos imperijos dalis, o vėliau trejus metus per Antrąjį pasaulinį karą, kai naciai prižiūrėjo beveik visų Lietuvos žydų gyventojų žudynes.

 

Vokietijos vadovybė akivaizdžiai jautriai reaguoja į šią istoriją. Praėjusiais metais Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistorius padėjo vainiką prie memorialo Paneriuose, rajone, esančiame netoli nuo Vilnijos. Žudynių vietoje toje vietovėje vokiečių naciai ir Lietuvos kolaborantai per trejus metus išžudė iki 75 000 žmonių, dauguma jų – žydus, teigia JAV Holokausto memorialinis muziejus.

 

Šiandien daugumai lietuvių Vokietija yra demokratinės ir atviros Europos simbolis.

 

Pasak vieno iš žymiausių Lietuvos istorikų ir Vilnijos universiteto rektoriaus Rimvydo Petrausko, „vokiečiai pasimokė iš savo praeities“.

 

Vokiečių kareivių priėmimas Lietuvoje skiriasi nuo daugelio patirties gimtinėje, Vokietijoje. Nuo Antrojo pasaulinio karo noras išvengti grįžimo prie nacistinės eros militarizmo kurstė stiprias antikarines nuotaikas Vokietijoje. Todėl uniformuoti kareiviai šalyje dažnai tampa nemandagių gestų taikiniu.

 

„Man nepatinka eiti su uniforma Vokietijoje dėl nemalonių žvilgsnių“, – sakė viena seržantė. „Bet čia einu vakarieniauti nepersirengusi, nes nustojau apie tai galvoti“, – pridūrė ji.

 

Kita seržantė, neseniai persikrausčiusi į namą Vilniaus pakraštyje, sakė, kad mielai važiuoja į darbą dviračiu su uniforma – to vengė daryti Vokietijoje didžiąją dalį savo 14 metų trukusios karinės karjeros.

 

Šimtmečių senumo Vilniaus rotušės siena rodo, kur Lietuva ieško apsaugos, o dvi lentos su dviejų Vakarų lyderių, duotų 23 metų skirtumu, pažadais.

 

Pirmąją, kurią prezidentas George'as W. Bushas pagamino likus dvejiems metams iki Lietuvos įstojimo į NATO 2004 m., žadėjo, kad bet kuris šalies priešas bus ir Jungtinių Valstijų priešas. Antrąją, kurią 2025 m. Vilniuje įteikė ponas Merzas, buvo paskelbta, kad Vilniaus gynimas prilygsta Berlyno gynimui.

 

Žinomas Lietuvos apklausų organizatorius dr. Vladas Gaidys teigė: „Šiuo metu Jungtinės Valstijos nejaučiasi kaip garantijos.“

 

„Vokietijos pajėgos – jos yra čia ir dabar“, – pridūrė jis.“ [1]

 

 

 

1. Lithuania, Once Occupied by Germany, Is Glad German Troops Are Back. Schuetze, Christopher F.  New York Times (Online) New York Times Company. May 30, 2026.

Ko mėsos pramonė nenori, kad žinotumėte

„Kai buvau paauglys, kurį laiką auginome kiaules savo šeimos ūkyje Oregone, ir jos turėjo stipresnes asmenybes nei kai kurie mano draugai žmonės.

 

Nors kai kurios mūsų kiaulės buvo draugiškos, paklusnios ar pataikaujančios, viena paršavedė, vardu Brunhilda, buvo irzli, balsinga ir labai stiprios valios. Tačiau ji buvo atsidavusi mama, nuolat tikrino savo paršelius ir vedžiojo juos po mūsų ūkį, kartu rodydama jiems, kaip būti savarankiškais.

 

Niekas nebūtų palaikęs Brunhildos šventąja, bet niekas jos ir negalėjo pamiršti. Kad ir kokia ji buvo erzinanti, niekada nebūčiau jos nubaudęs užrakindamas ją tokiame mažame narve, kad ji negalėtų apsisukti. Man tai skamba kaip kankinimas.

 

Ir daugeliui žmonių, atrodo. Vienos apklausos duomenimis, 84 procentai amerikiečių manė, kad nepriimtina laikyti nėščias paršavedes mažyčiuose narvuose, vadinamuose nėštumo dėžėmis, kaip šiandien įprasta Amerikos gyvulininkystės ūkiuose. Kalifornijos rinkėjai 2018 m. balsavimo įstatymą priėmė 63 procentų balsų persvara, kaip ir 2016 m. Masačusetso rinkėjai 78 procentų balsų persvara pritarė siekiui pagerinti ūkinių gyvūnų priežiūrą ir ypač uždrausti pardavinėti kiaulieną iš kiaulių ūkių, kuriuose kiaulės laikomos tokiu būdu griežtai.

 

Kiaulienos pramonė, khm, cypė. Ji ne kartą teikė ieškinius, siekdama užblokuoti šiuos referendumus, bet pralaimėjo Aukščiausiajame Teisme. Taigi, nesėkmingai tiek balsavimo biuletenyje, tiek teismuose, pramonė greitai priėmė sprendimą.

 

Šių metų Atstovų Rūmuose pateiktame žemės ūkio įstatymo projekte ji įtraukė nuostatą „Išsaugokime mūsų šoninę“, kad užblokuotų šiuos valstijos įstatymus, taip pat bet kokias panašias būsimas valstijos pastangas gerinti kiaulių gerovę.  „Kiaulienos gamintojams reikia ūkio įstatymo, kuris apsaugotų Amerikos ūkininkus nuo Kalifornijos pertekliaus“, – protestuoja Nacionalinė kiaulių augintojų taryba. Ji skundžiasi, kad neteisinga, jog Kalifornijos įstatymas taikomas kiaulienai, gautai iš kitose valstijose užaugintų, bet Kalifornijoje parduotų kiaulių.

 

Ūkio įstatymo projektas su „Išsaugokime mūsų šoninę“ nuostata buvo priimtas Atstovų Rūmuose. Dabar Senatas ir galutinis Kongreso konferencijos komitetas turi nuspręsti, ar įtraukti šią nuostatą, kuria siekiama – tai mano telegrafinė versija – nuslopinti rinkėjų valią, kad milžiniškos mėsos įmonės galėtų išnaudoti kiaules. Kai kurie senatoriai atsitraukia nuo „Išsaugokime mūsų šoninę“, tačiau tikimasi, kad kiti sieks ją įtraukti. Šios nuostatos įsigaliojimas reikštų didelį smūgį gyvūnų teisėms Amerikos gyvulių gulage.

 

Laimei, tuo metu, kai amerikiečiai, regis, negali susitarti dėl nieko kito, gyvūnų teisės yra retas klausimas, kuriuo daugelis konservatorių ir liberalų periodiškai randa bendrą kalbą. 2005 m. žurnalas „American Conservative“ turėjo viršelį su uždarytomis kiaulėmis ir viršelio eilutę, kurioje buvo parašyta: „Kodėl konservatoriams turėtų rūpėti žiaurus elgesys su gyvūnais“. Kairieji ir dešinieji gali kovoti dėl imigrantų teisių, moterų teisių ar LGBTQ+ teisių, tačiau daugelis iš mūsų sutaria dėl kiaulių teisių.

 

Žymūs konservatoriai, tokie kaip Tomi Lahren, Mike Cernovich ir Laura Ingraham, tvirtai priešinosi šiai nuostatai. Cernovich pavadino ją „demoniška“, o Lahren ją įvardijo tokiu būdu, kurio čia neįmanoma spausdinti. Nemažai respublikonų Atstovų Rūmų narių, vadovaujamų Anna Paulina Luna iš Floridos, užginčijo šią priemonę Kongrese.

 

Prieštaravimas šiai nuostatai susijęs ne tik su kiaulių gerove. Kai kurie konservatoriai priešinasi šioms pastangoms pakeisti rinkėjų valią. Kiti pažymi, kad didžiausia kiaulienos gamintoja Amerikoje yra „Smithfield“, dabar priklausanti Kinijos bendrovei, ir jie stebisi, kodėl Kongresas teikia pirmenybę Kinijos milžinui, o ne Amerikos rinkėjams.

 

Man labiausiai rūpi žiaurus elgesys su gyvūnais. Laikyti gyvūnus dvokiančiuose narvuose, kad daugelis jų niekada nematytų saulės ir neliečia žemės, reiškia neigti pačią jų prigimtį. Ši etosas buvo aprašytas 1976 m. straipsnyje žurnale „Hog Farm Management“, kuriame teigiama: „Pamirškite, kad kiaulė yra gyvūnas. Elkitės su ja kaip su mašina gamykloje.“

 

Kiaulių auginimo pramonė dabar teigia, kad ši sistema iš tikrųjų yra naudinga kiaulėms, apsaugodama jas nuo plėšrūnų, šalčio ir karščio. „Taigi mūsų gyvūnai negali atsigauti 2,5 metų, kol jie yra garduose ir augina paršelius“, – 2012 m. sakė kiaulių augintojų atstovas. „Nežinau, kas paklausė paršavedės, ar ji nori atsigauti.“

 

Esu tikras, kad kai kurie skaitytojai stebisi, kodėl rašau apie kiaules tokiu metu, kai yra tiek daug kitų neatidėliotinų problemų – nuo ​​karo Irane iki Ebolos ir prezidento Trumpo siūlomo pensijų fondo. Tai pagrįstas klausimas.

 

Atsakyčiau, kad viena didžiausių, bet nebaigtų mūsų gyvenimo moralinių revoliucijų buvo mūsų užuojautos išplėtimas, apimantis ribotą kiekį ūkinių gyvūnų, net ir tuo metu, kai korporacinė žemės ūkis juda kita kryptimi. „Išsaugokime mūsų šoninę“ nuostatos statymai yra milžiniški, nes Jungtinėse Valstijose kasmet paskerdžiama daugiau nei 120 milijonų kiaulių. Tai maždaug atitinka Kalifornijos, Teksaso, Floridos, Niujorko ir Pensilvanijos gyventojų skaičių kartu sudėjus, o tai reiškia, kad vidutiniškai kas sekundę paskerdžiamos maždaug keturios kiaulės visą parą.

 

Mes toleruojame žiaurumą kiaulių atžvilgiu, nes kančia dažniausiai nematoma, ir mes kiaules matome kaip nediferencijuotą masę, o ne kaip Brunhildas su emocijomis, kaip ir mūsų pačių augintinius. Daugelis amerikiečių yra dvilypiai nusiteikę – nenori, kad gyvūnai be reikalo kentėtų, tačiau taip pat nori nebrangios ir skanios mėsos. Kompromisai yra realūs, nes kiaulienos pramonė iš tiesų puikiai gamina pigias dešras, bet pagalvokite apie savo šunį, kuris kenčia tai, su kuo susiduria kiaulės, ir suprasite, kad moralinė kaina yra neapskaičiuojama.“ [1]

 

1. What the Meat Industry Doesn’t Want You to Know: Nicholas Kristof.  New York Times (Online) New York Times Company. May 30, 2026.

What the Meat Industry Doesn’t Want You to Know

“We raised pigs for a time on our family farm in Oregon when I was a teenager, and they had stronger personalities than some of my human friends.

 

While some of our pigs were friendly, docile or ingratiating, one sow named Brunhilda was grumpy, vocal and very strong-willed. But she was a devoted mom, constantly checking on her piglets and leading them around our farm — while showing them how to be independent-minded, too.

 

Nobody would have mistaken Brunhilda for a saint, but nobody could forget her, either. Exasperating as she was, I would never have punished her by locking her in a cage so small, she couldn’t turn around. That sounds like torture to me.

 

And to many people, it seems. One poll found that 84 percent of Americans considered it unacceptable for pregnant sows to be kept in tiny cages called gestation crates — as is routine on American factory farms today. Voters in California passed a ballot measure in 2018 by a 63 percent majority, as did Massachusetts voters in 2016 by a 78 percent majority, to improve treatment of farm animals and, in particular, to ban the sale of pork from hog operations that tightly confine hogs in this way.

 

The pork industry, ahem, squealed. It repeatedly filed lawsuits to block these referendums but lost in the Supreme Court. So having failed both at the ballot box and in the courts, the industry pulled a fast one.

 

It added a provision, Save Our Bacon, to this year’s farm bill in the House of Representatives to block these state laws as well as any similar future state efforts to improve pig welfare. “U.S. pork producers need a farm bill that protects American farmers from California’s overreach,” protests the National Pork Producers Council. It complains that it is unfair that the California law applies to pork from pigs raised in other states but sold in California.

 

The farm bill with the Save Our Bacon provision passed the House of Representatives. Now it’s up to the Senate and the eventual congressional conference committee to decide whether to include this provision, which aims — this is my telegraphic version — to suppress the will of voters so that giant meat companies can abuse pigs. Some senators are backing away from Save Our Bacon, but others are expected to push to include it. Enactment of this provision would mark a substantial setback for animal rights in America’s livestock gulag.

 

Fortunately, at a time when Americans can’t seem to agree on anything else, animal rights are a rare issue on which many conservatives and liberals periodically find common ground. In 2005, American Conservative magazine had a cover showing confined pigs and a cover line that read, “Why conservatives should care about animal cruelty.” Left and right may fight over immigrant rights, women’s rights or L.G.B.T.Q. rights, but many of us do agree on pig rights.

 

Prominent conservatives like Tomi Lahren, Mike Cernovich and Laura Ingraham have stood firm against this provision. Cernovich called it “demonic,” and Lahren referred to it in a way that is unprintable here. A number of Republican House members, led by Anna Paulina Luna of Florida, have challenged the measure in Congress.

 

Opposition to the provision isn’t just about pig well-being. Some conservatives object to this effort to overturn the will of voters. Others note that the largest pork producer in America is Smithfield, now owned by a Chinese company, and they wonder why Congress would privilege a Chinese behemoth over the American electorate.

 

For me, the prime concern is animal cruelty. To confine animals in stinking cages, so many never see the sun or touch earth, is to deny their very nature. The ethos was described in a 1976 article in Hog Farm Management that said: “Forget the pig is an animal. Treat him just like a machine in a factory.”

 

The hog industry now argues that this system is actually good for pigs, protecting them from predators and cold and heat. “So our animals can’t turn around for the 2.5 years that they are in the stalls producing piglets,” a pork producers spokesman said in 2012. “I don’t know who asked the sow if she wanted to turn around.”

 

I’m sure some readers are wondering why I’m writing about pigs at a time when there are so many other pressing issues, from the Iran war to Ebola to President Trump’s proposed slush fund. It’s a reasonable question.

 

I’d answer by saying that one of the great but incomplete moral revolutions of our lifetime has been the expansion of our compassion to encompass farm animals in a limited way, even as corporate agriculture pushes in the other direction. The stakes of the Save Our Bacon provision are enormous, for more than 120 million hogs are slaughtered in the United States each year. That is approximately equivalent to the human populations of California, Texas, Florida, New York and Pennsylvania put together and means that roughly four pigs are slaughtered every second, on average, around the clock.

 

We tolerate cruelty toward pigs, I think, because the suffering is largely invisible and we see pigs as an undifferentiated mass rather than as Brunhildas with emotions, just like our own pets. Many Americans are ambivalent, not wanting animals to suffer unnecessarily yet also wanting inexpensive and tasty meat. The trade-offs are real, for the pork industry indeed excels at producing cheap sausage, but think of your dog enduring what pigs face, and you realize that the moral cost is incalculable.” [1]

 

1. What the Meat Industry Doesn’t Want You to Know: Nicholas Kristof.  New York Times (Online) New York Times Company. May 30, 2026.

Some Lithuanians, in a Country, Once Occupied by Germany, Are Glad German Troops Are Back

 

Still, Pirčiupio motina (Mother’s of Pirčiupis, Lithuanian) statue stands quietly by the road to Vilnius, marking a place where German soldiers brutally killed many Lithuanian peasants during the previous occupation.

 

“Berlin has deployed forces to protect the Baltic country. This time, the soldiers were welcomed.

 

As he sat in his restaurant in the Lithuanian capital, Liutauras Ceprackas, a chef, said he was one of the many Lithuanians who worry about a Russia. He is not sure, he said, that his country’s 15,000-soldier army is big enough. Increasingly, he is not certain an American-led NATO would, either.

 

That is why, three generations after Nazi Germany brutally occupied his country in World War II, Mr. Ceprackas, 51, is glad that Berlin has permanently stationed thousands of German soldiers in Lithuania.

Germany’s 45th Armored Brigade is the first full battle brigade to be permanently based outside the country since the fall of Nazi Germany more than eight decades ago. Its deployment in Lithuania is a symbol of how fast Europe is changing.

 

The brigade’s deployment also reflects Germany’s increased willingness to act as Europe’s shield amid wavering support from President Trump and the United States, which for eight decades guaranteed the safety of American allies in Europe. It was during the brigade’s investiture ceremony on the central square in the capital, Vilnius, last year, that Chancellor Friedrich Merz of Germany first vowed to build Europe’s largest conventional army.

 

The warm reception from Lithuanians for the brigade, which will reach its full complement of 4,800 troops in 2027, also reflects a changing attitude among Germany’s neighbors to Berlin’s growing leadership role.

 

Some of Germany’s big European allies remain wary, but smaller, more exposed partners, like Lithuania, view Berlin’s rearmament as a welcome new security guarantee, even if that means a German presence in countries that were victim to Nazi brutality in the 1940s.

 

“This brigade is so strong and so well equipped that it’s like we have a second army in Lithuania,” Laurynas Kasciunas, a Lithuanian former defense minister, said in an interview.

 

The gratitude has been good news for the German soldiers stationed around Vilnius.

 

Last year, Andrius Tapinas, a Lithuanian television anchor, told viewers that when they saw German soldiers, they should buy them a beer. It was not a contentious request. In a poll commissioned by the Lithuanian Defense Department in December 2024, a large majority of Lithuanian adults supported the presence of the German brigade.

 

Businesses have also hopped on the bandwagon, with a coffee chain and a national supermarket chain giving discounts to German personnel showing their military ID.

 

The German soldiers themselves, new to foreign deployments, expressed surprise at the cordial treatment.

 

One major, who under German military regulations could be identified only by his rank, told a typical story. He was recently marching with dozens of his men, he said, on a weekly 7.5-mile training exercise, when a jogger approached the column from the opposite direction.

 

“She thanked us — in halting German — for being here,” the major said.

 

Other German soldiers based in Lithuania described entire school classes waving at them and older men shaking their hands or saluting. They also said they had been thanked many times when appearing in uniform in public.

 

That good will may seem surprising given the past.

 

Lithuania was twice occupied by German soldiers — once during World War I, when the country was still part of the Russian empire, and later for three years during World War II, when the Nazis oversaw the killing of almost the entire Lithuanian Jewish population.

 

Germany’s leadership is clearly sensitive to that history. Last year, Boris Pistorius, the German defense minister, laid a wreath at a memorial in Paneriai, a district on the edge of Vilnius. At a killing site in the area, German Nazis and Lithuanian collaborators massacred up to 75,000 people in three years, most of them Jews, according to the U.S. Holocaust Memorial Museum.

 

Nowadays, to most Lithuanians, Germany is representative of a democratic and open Europe.

 

According to Rimvydas Petrauskas, one of Lithuania’s leading historians and the rector of Vilnius University, “The Germans learned from their past.”

 

For German soldiers, the reception in Lithuania contrasts with the experience many report back home. Since World War II, a desire to avoid a return to the militarism of the Nazi era has fueled a strong anti-military sentiment in Germany. As a result, soldiers in uniform in the country are often the subject of rude gestures or comments.

 

“I don’t like going out in uniform in Germany because of the unpleasant looks you get,” said one sergeant. “But here I’ll go out to dinner without changing because I’ve stopped thinking about it,” she added.

 

Another sergeant, who recently moved into a house on Vilnius’s edge, said that he happily biked to work in uniform — something he avoided doing in Germany during much of his 14-year military career.

 

The wall of Vilnius’s centuries-old City Hall signals where Lithuania looks for protection, with two plaques displaying pledges by two Western leaders, 23 years apart.

 

The first, made by President George W. Bush two years before Lithuania joined NATO in 2004, promised that any enemy of the country would be an enemy of the United States. The second, delivered by Mr. Merz in Vilnius in 2025, declared that defending Vilnius was equivalent to defending Berlin.

 

Dr. Vladas Gaidys, a well-known Lithuanian pollster said, “At this moment, the United States does not feel like a guarantee.”

 

“The German forces — they’re here and now,” he added.” [1]

 

1. Lithuania, Once Occupied by Germany, Is Glad German Troops Are Back. Schuetze, Christopher F.  New York Times (Online) New York Times Company. May 30, 2026.