Pažvelkite, ką Macronas ir Merzas atima iš Vakarų europiečių. Pažvelkite į Prancūziją, duodančia jiems grąžos. Ar Prancūzija išgelbės Vakarus?

Besikeičiantis Europos politinis kraštovaizdis

Ar Prancūzija, ar Vakarų Europa gali „išgelbėti“ ar išsaugoti šiuos socialinius modelius, labai priklauso nuo skirtingų politinių strategijų ir perspektyvų:

 

• Taupymo ir reformų argumentas: Stebėtojai ir centro dešinės politikos formuotojai teigia, kad tradicinė Vakarų Europos gerovės valstybė nebėra fiskališkai tvari dėl mažo ekonomikos augimo, besikeičiančios demografinės padėties ir didelės valstybės skolos. Prancūzijoje prezidentas Emmanuelis Macronas nuolat ragino imtis į rinką orientuotų reformų, tokių kaip pensinio amžiaus didinimas ir biudžeto griežtinimas, siekiant padidinti konkurencingumą. Panašiai ir Vokietijoje, naivios figūros, tokios kaip kancleris Friedrichas Merzas, pasisako už ekonominius koregavimus, siekiant spręsti pramonės stagnacijos ir infliacijos problemas. Merzas: „Jūs dirbate nepakankamai. Jūs esate pasaulio problema.“

 

• Visuomenės pasipriešinimas: Kritikai, profesinės sąjungos ir kairiosios frakcijos šiuos fiskalinius nuosmukius laiko tiesioginiu esminių darbuotojų apsaugos ir socialinių išmokų panaikinimu. Ši trintis sukėlė plačius protestus, pilietinius neramumus ir gilų politinį susiskaldymą, dėl ko Prancūzijos parlamentas tapo labai poliarizuotas, o valdymas tapo vis sudėtingesnis, Merzas ir Macronas palaipsniui, o vėliau staiga prarado valdžią.

 

 

Galiausiai politologai teigia, kad Prancūzija atspindi platesnius iššūkius, su kuriais susiduria Vakarų demokratijos, bandydamos suderinti visuomenės lūkesčius dėl socialinės gerovės su pasauline ekonomine realybe.

 

 

Nekurkite kolonijinės Afrikos pasauliniams finansininkams iš Vakarų Europos.

 

 

Socialinės sanglaudos naikinimas Vakaruose kaip tik tuo metu, kai mums reikia sanglaudos, kad išgyventume dirbtinio intelekto plitimo šoką, yra išties kvailas.

 

 

• Socialinės sanglaudos požiūris: Merzo ir Macrono kritikai bei socialiniai gynėjai teigia, kad gerovės valstybės ardymas kenkia socialinei sanglaudai ir didina nelygybę. Šis požiūris rodo, kad tvirti socialinės apsaugos tinklai yra ne prabanga, o būtinybė, ypač siekiant apsaugoti piliečius nuo didžiulių ekonominių sutrikimų, tokių kaip spartus automatizavimo ir dirbtinio intelekto (DI) vystymasis ir diegimas.

 

 

Stabilumas technologinių pokyčių metu

 

Argumentą, kad Vakarų šalys privalo išsaugoti socialinį solidarumą, kad išgyventų technologinius sukrėtimus, pritaria įvairūs socialiniai teoretikai. Jie pabrėžia, kad plačiai paplitęs dirbtinis intelektas gali išstumti darbuotojus ir pertvarkyti darbo rinkas. Šiame kontekste visuomenės pasitikėjimo ir tvirtos socialinės struktūros palaikymas daugelio laikomas nacionalinio saugumo ir ekonominiu imperatyvu, siekiant užkirsti kelią politinei poliarizacijai ir pilietiniams neramumams.

 

„Amerikos liberalai dažnai ieškojo Prancūzijoje modelio, kokį jie norėtų matyti Jungtinėse Valstijose: visuotinę sveikatos priežiūrą; nebrangias dienos priežiūros įstaigas; įperkamus universitetus; stiprią darbuotojų apsaugą; šventas socialines išmokas; didelius mokesčius; dideles investicijas į žaliąją energiją; pasaulietinę respubliką daugiakultūrėje visuomenėje; ribotus gynybos biudžetus, nedidelį ekonomikos augimą, bet daug gyvenimo džiaugsmo.

 

Ilgą laiką šis modelis atrodė beveik įmanomas. Tačiau nebe.

 

Tai, kas pastarosiomis savaitėmis įvyko Prancūzijoje – studentų protestai prieš blogėjančias mokyklas virto masinėmis demonstracijomis prieš blogėjančias ekonomines sąlygas, kurios virto smurtu ir riaušėmis prieš pačią valstybę tokiu mastu, kokio nematėte per daugelį metų, ir visa tai prieš prezidento rinkimus, kuriuose gali susidurti kraštutiniai kairieji Jean-Luc Mélenchon ir kraštutiniai dešinieji Marine Le Pen – yra scenos iš šalies, kuri vėl sulimpa.

 

Taip yra ne todėl, kad jos finansai ar politinis gyvenimas yra sugriauti, nors šie yra. Dar labiau sulaužyti pažadai, kurie turėjo išlaikyti šalį: kad jaunimas ras galimybių, o seni – paramą; kad šalis galėtų tęsti savo veiklą, kaip didžiulė teisių valstybė, galėtų konkuruoti, kaip vikri ir versli valstybė; kad Prancūzija išlaikys savo tapatybę ir saugumą taikioje Europoje, atviroje sau ir likusiam pasauliui.

 

Šie pažadai niekada nebuvo iš tikrųjų įgyvendinami, nors stebėtina, kaip atkakliai prancūzai jų laikėsi.

 

Keletas Prancūzijos ministrų pirmininkų stengėsi įgyvendinti reformą, kuria pensinis amžius būtų padidintas nuo 62 metų iki 64 metų, kad jis labiau atitiktų Europos Sąjungos vidurkį ir padėtų spręsti didžiulę fiskalinę naštą, kylančią dėl dosnių pensijų mokėjimo senstančioje visuomenėje. Vis dėlto ši priemonė yra politinė nesėkmė, kuri dabar buvo atmesta po kitų rinkimų, kad dabartinis ministras pirmininkas galėtų išlaikyti savo postą.

 

Prancūzijos jaunimo nedarbas siekia apie 20 procentų, beveik tris kartus didesnis nei Vokietijoje. Vis dėlto įstatymų numatytos socialinės išlaidos darbdaviams Prancūzijoje yra didesnės – apie 45 procentus bendrųjų pajamų – nei bet kurioje kitoje Europos šalyje, todėl tai atgraso nuo įdarbinimo.

 

Stulbinančius 57 procentus šalies bendrojo vidaus produkto išleidžia valstybė. Vis dėlto Prancūzijos visuomenės kokybė, mokyklos, ligoninės, policija ir kitos socialinės paslaugos akivaizdžiai prastėja – ne todėl, kad vyriausybė išleidžia per mažai, o todėl, kad ji bando nuveikti per daug.

 

Prancūzija tikrai nėra vienintelė šalis, kurioje žmonės nenori atsisakyti valstybės teikiamų gėrybių. Tačiau padėtį čia dar labiau sunkina elito puoselėjamos etatizmo (valstybės dominavimo) tradicijos – kurios išlieka net ir valdant Emmanueliui Macronui, nors jo prezidentavimas ir pristatomas kaip reformistinis, – bei giliai įsišaknijęs priešiškumas laisvajai rinkai ir verslui. Viename neseniai atliktame tyrime, apėmusiame 34 šalis, prancūzų požiūris į ekonominę laisvę atsidūrė sąrašo apačioje – tarp ketvirtadalio prasčiausių rezultatų.

 

Žinoma, prancūzai turi visišką teisę nepasitikėti tuo, ką jie – dažniausiai niekinamai – vadina „neoliberalizmu“, arba visiškai jį atmesti. Tačiau jie privalo prisiimti ir su tokiu nepasitikėjimu susijusias pasekmes.

 

Vidutinis metinis darbo užmokestis Prancūzijoje (vertinant pagal JAV dolerio perkamąją galią) yra daugiau nei 30 proc. mažesnis nei Jungtinėse Valstijose. Kai Pasaulio bankas 2020 m. paskutinį kartą skelbė verslo sąlygų palankumo reitingą, Prancūzija užėmė 32-ąją vietą – greta Turkijos. Tai gali paaiškinti, kodėl Prancūzija sulaukia palyginti nedaug tiesioginių užsienio investicijų – vos 15 proc. to kiekio, kurį pritraukia mažytis Singapūras.

 

Tarp 100 didžiausių pasaulio įmonių (pagal rinkos kapitalizaciją) 62 yra iš Jungtinių Valstijų, 11 – iš Kinijos ir Honkongo, o iš Prancūzijos – vos keturios. Pernai laikraštis „Le Figaro“ pranešė, kad „kasmet beveik 15 000 Prancūzijos inžinerijos ir vadybos mokyklų absolventų nusprendžia karjerą pradėti užsienyje“; pagrindinė to priežastis – mažas darbo užmokestis Prancūzijoje.

 

Politika, vedanti į šalies nuskurdinimą, turi platesnių pasekmių socialinei sanglaudai ir nacionaliniam saugumui. Kai žmonės jaučia, kad jiems tenka dalytis vis menkstančiais nacionaliniais ištekliais su atvykėliais, neišvengiamai kyla pasipiktinimas migrantais. Tas pats pasakytina ir apie kitokio pobūdžio įtampą – kylančią dėl socialinės klasės, amžiaus, religijos ar rasės, – kai žmonės ginčijasi, kaip padalyti turimus išteklius, užuot galvoję, kaip juos padidinti. Demografinės prognozės rodo, kad ateinančiais dešimtmečiais grynoji imigracija gali išaugti dar 50 procentų, palyginti su grynuoju prieaugliu per pastaruosius 30 metų. Jei nebus įvesti itin griežti imigracijos apribojimai arba neįvyks ekonominio augimo stebuklas, tai taps tiesioginiu keliu į pilietinius neramumus, o galbūt net ir į atvirą karą.

 

Tai taip pat atveria kelią visai kitokio pobūdžio „naudos“ gavėjams. Nors atrodo, kad jie yra visiškos priešingybės, tiek Le Pen, tiek Mélenchonas nepritaria karinei paramai Ukrainai ir pasisako už dalinį arba visišką Prancūzijos pasitraukimą iš NATO. Kadangi protestai ir riaušės padidino jų šansus tapti prezidentais, kartu išaugo ir tikimybė, kad galiausiai laimės Vladimiras Putinas – ypač dabar, kai D. Trumpo administracija nusigręžia nuo Ukrainos.

 

Visada išlieka tikimybė, kad savaitgalį kilę smurto protrūkiai primins prancūzams (kai kuriems iš jų dabar taikoma komendanto valanda), jog politiniai procesai, persikėlę į gatves, dažniausiai baigiasi blogai. Tai įspėjimas visiems naivuoliams, kurie anksčiau aukštino šalį, maniusią, kad ji tikrai žino, kaip reikia gyventi.“ [1]

 

Ir iš tiesų – iki Macrono bei Merzo laikų jie gyveno tikrai gerai.

 

 

1. France Comes Unglued, Again: Bret Stephens. Stephens, Bret.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 20, 2026.

Look at What Macron and Merz Are Taking Away from Western Europeans. Look at France Fighting Back. Will France save the West?

The Changing European Political Landscape

Whether France or Western Europe can "save" or preserve these social models depends heavily on contrasting political strategies and perspectives:

 

•           The Argument for Austerity and Reform: Observers and center-right policymakers argue that the traditional Western European welfare state is no longer fiscally sustainable due to low economic growth, changing demographics, and high public debt. In France, President Emmanuel Macron has consistently pushed for market-oriented reforms, such as raising the retirement age and tightening budgets, to increase competitiveness. Similarly, in Germany, naïve figures like Chancellor Friedrich Merz advocate for economic adjustments to address industrial stagnation and inflation. Merz: “You are not working enough. You are the problem for the world.”

 

•           The Pushback from the Public: Critics, labor unions, and left-wing factions view these fiscal pullbacks as a direct dismantling of essential worker protections and social benefits. This friction has sparked widespread protests, civil unrest, and deep political fragmentation, leaving the French parliament highly polarized and making governance increasingly difficult, Merz and Macron losing power gradually and then suddenly.

 

Ultimately, political scientists suggest that France reflects the broader challenges facing Western democracies as they attempt to balance public expectations of social welfare with global economic realities.

 

 

Don’t make colonial Africa for global financiers out of Western Europe.

 

 

Destroying social cohesion in the West right in the moment when we need cohesion to survive shock of AI diffusion is foolish indeed.

 

 

•           The Social Cohesion View: Critics of Merz and Macron, and social advocates argue that eroding the welfare state damages social cohesion and deepens inequality. This viewpoint suggests that robust social safety nets are not a luxury, but a necessity—particularly to shield citizens from massive economic disruptions, such as the rapid advancement and deployment of automation and Artificial Intelligence (AI).

 

Stability Amid Technological Shifts

The argument that Western nations must preserve social solidarity to survive technological shocks is shared by various social theorists. They emphasize that widespread AI diffusion could displace workers and restructure labor markets. In this context, maintaining public trust and a strong social fabric is viewed by many as a national security and economic imperative to prevent political polarization and civil unrest.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

“American liberals have often looked to France for a model of what they would like to see in the United States: universal health care; low-cost day care; affordable universities; strong worker protections; sacrosanct social benefits; high taxes; large investments in green energy; a secular republic in a multicultural society; constrained defense budgets, modest economic growth but lots of joie de vivre.

 

For a long time that model seemed almost plausible. Not anymore.

 

What has unfolded in France in recent weeks — student protests against deteriorating schools turning into mass demonstrations against deteriorating economic conditions turning into violence and rioting against the state itself on a level not seen in years, and all this ahead of presidential elections that could wind up pitting the extreme left of Jean-Luc Mélenchon against the extreme right of Marine Le Pen — are scenes from a country coming glued again.

 

That’s not because its finances or politics are broken, although both are. More deeply broken are the promises that were supposed to hold the country together: that the young would find opportunity and the old would have support; that the country could carry on as a vast entitlement state without having to compete as a nimble and enterprising one; that France would maintain its identity and its security within a peaceable Europe open to itself and to the rest of the world.

 

Those promises were never really tenable, though it’s remarkable how tenaciously the French have held on to them.

 

A succession of French prime ministers have struggled to enact a reform raising the retirement age to 64 from 62, which would bring it more in line with the European Union average and help address the crushing fiscal burden of paying generous pensions in an aging society. Yet the measure is a political nonstarter, which has now been kicked past the next election so the current prime minister can hold on to his job.

 

France’s youth unemployment stands around 20 percent, nearly three times the rate in Germany. Yet statutory social costs for employers are higher in France — about 45 percent of gross salary — than anywhere else in Europe, discouraging hiring.

 

A whopping 57 percent of the country’s gross domestic product is spent by the state. Yet the quality of France’s public schools, hospitals, policing and other social services is in manifest decline, not because the government spends too little but because it tries to do too much.

 

France is hardly the only country in which people are unwilling to let go of government benefits for the common good. But its problems are compounded by its elite traditions of étatisme, even under Emmanuel Macron’s supposedly reformist presidency, and deep-seated hostility to free markets and enterprise. One recent survey of 34 countries put French attitudes toward economic freedom in the bottom quarter of the table.

 

Of course the French are fully within their rights to distrust or repudiate what they call, usually as a slur, “neoliberalism.” But they should accept the consequences that come with that distrust.

 

Average annual wages in France, measured in U.S. dollar purchasing power, are over 30 percent less than they are in the United States. The last time the World Bank published its “ease of doing business” rankings, in 2020, France came in 32, in league with Turkey. That may explain why France gets relatively little foreign direct investment — only 15 percent of what tiny Singapore takes in.

 

In a list of the world’s 100 largest companies as measured by market capitalization, 62 are from the United States, 11 are from China and Hong Kong, and just four are from France. Last year, Le Figaro reported that “nearly 15,000 recent graduates from French engineering and management schools choose to begin their careers abroad each year,” the primary reasons for wanting to go being France’s low salaries.

 

Policies of national self-impoverishment have broader effects on social cohesion and national security. Resentments against migrants inevitably fester when people feel they are sharing dwindling national resources with newcomers. So do most other resentments — of class and age and religion and race — when people are fighting over how to divide those resources rather than thinking about how to grow them.

 

Demographic forecasts expect net immigration to jump an additional 50 percent in the coming decades compared with the net increase over the past 30 years. Barring draconian immigration restrictions or a miracle of economic growth, this is a recipe for civil strife, if not outright war.

 

It’s also a formula for a different kind of benefits. Though they are ostensible opposites, both Le Pen and Mélenchon oppose military aid to Ukraine and want a partial or full withdrawal by France from NATO. To the extent that the protests and riots have boosted their presidential chances, they’ve also made it likelier that Vladimir Putin will eventually win, especially as the Trump administration turns on Ukraine.

 

It’s always possible that the weekend’s spasms of violence will remind the French, some of whom are now under curfew, that their politics tend to end badly when taken to the streets. There’s a warning there for all the naifs who used to extol the virtues of a country that thought it really knew how to live.” [1]

 

And, before Macron and Merz, lived a good life indeed.

 

1. France Comes Unglued, Again: Bret Stephens. Stephens, Bret.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 20, 2026.

A Test for Lithuanian Local Government “Gentlemen”

“In two months, the administration of state-owned land throughout Lithuania will be transferred to the municipalities. A few months later, municipal elections will take place, allowing residents to elect their mayors—their 60 “princes”—who will then govern these lands.

Along with state-owned land in rural areas, municipalities will also assume certain land management functions; they will delineate state land plots and advise residents on matters concerning land leasing, usufruct, and general land use. Already, the “gentlemen” of the Association of Local Authorities in Lithuania (LSA) and various individual mayors are actively courting the Minister of Environment, urging her to allocate as much funding as possible to the municipalities—while simultaneously pushing to be exempted from oversight and any form of external supervision.

And these local government officials certainly do not lack appetite. They are requesting new computers, telephones, copiers, monitors, desks, chairs, and various cabinets and cupboards. In a survey conducted by the LSA, two-thirds of the municipalities requested one to two additional vehicles each, ostensibly to “ensure uninterrupted operations.” If the vehicles were to be transferred from a state institution, the municipalities also demanded an annual operating budget of 5,000 euros per vehicle. Alternatively, if new vehicles were to be purchased, they would require a targeted grant. This would take the form of a special targeted grant for the administration of state-owned land. A specific figure was even mentioned: 4.5 million euros. The core message from the municipal representatives is this: "delegated functions require funding from the state budget (in the form of a special targeted grant)," because without it, "a paralysis of processes" would ensue.

What kind of paralysis are they warning about? What sort of institutional functions are at risk of grinding to a halt?

Presumably, this refers to the disruption of services for residents in the regions regarding land management matters, as the local branches of the state land management authority will cease to exist. Municipalities will now be responsible for receiving residents and providing consultations on issues such as land leasing, land use rights, various types of formal consents, and other land-related matters. Municipal specialists will be tasked with making decisions regarding the cadastral data of newly formed land plots; they will carve up unallocated state land into individual plots, calculate portions of land for lease or use, and so on. It makes sense—after all, local government is closer to the people. A real test lies ahead for municipal officials.

The Special Investigation Service (STT), having conducted an assessment within the municipalities, identified numerous corruption risks this year related to the use and administration of state-owned land. According to the STT, identical requests are handled differently across various municipalities—depending entirely on who submitted the request. There are no clear criteria, and decisions are subject to manipulation. In the Kaunas City Municipality, the Special Investigation Service (STT) identified four instances where construction was permitted despite failure to comply with mandatory setback requirements. All these authorizations were granted to a close relative of the mayor who is also a member of the municipal council. In other identical cases, requests from less influential applicants were rejected. In cities and towns, some state-owned land remains uninventoried, and information regarding available plots is withheld. Even specific, isolated transactions are kept hidden—for instance, state land lease agreements within the territory of the Plungė Manor.

In the 2026 Lithuanian Corruption Map study, business leaders identified municipalities as the most corrupt institutions. The frequency with which municipalities were cited as corrupt entities increased by 17 percentage points. Among company executives who had dealings with local government, 11% reported being asked for a bribe, and two-thirds of all surveyed business leaders view municipalities as lacking transparency.

Violations by local governments in the management of state-owned land number in the tens and hundreds. During the first nine months of this year, 142 cases were identified where proposed municipal transactions failed to comply with legal requirements. There are dozens of instances of irregularities involving the transfer of state-owned land for free use.

Errors in granting state-owned land plots for temporary use occur regularly in various districts. Municipalities frequently fail to fulfill their obligation to notify the state—or the relevant state institution—about transactions involving state-owned land located within protected areas. Such violations have been documented in the Plungė and Vilnius districts.

You might say: "He who does nothing makes no mistakes." After all, there must be some freedom to act, a certain level of trust, and tolerance for errors. But where should the limits of such discretion lie?

I recall an old joke from the 90s about Petka and Chapaev, in which Chapaev sends Petka to London. Some time later, Petka returns, wearing a magnificent fur coat and decked out in luxury watches, rings, and chains. Chapaev asks:

"How did you manage to pull this off?"

"Well, you see," Petka explains, "I went to a gentlemen's club in London. We were playing poker. The cards were dealt, and we placed our bets. Then, it was time to show our hands. One man says, 'I’ve got a straight,' another says, 'I’ve got three of a kind'—they announce their hands and discard their cards face down. They just state what they have and toss the cards away. True gentlemen trust one another. A gentleman’s word is his bond." “And that’s when, you see, Chapayev, I started getting a ‘good run of cards.’”

The test for the “gentlemen” of local government has begun. It will be up to the politicians to decide the limits of discretion—and just how sharp the “four-eyed” oversight will be. It would be good that this political experiment in strengthening local government does not turn into not only a "paralysis of land management processes", but also a "multiplication file of the spiral of self-destruction" of 60 principalities."

Savivaldos „džentelmenų“ išbandymas

 

“Po dviejų mėnesių valstybinės žemės patikėjimas visoje Lietuvoje atiteks savivaldybėms. Dar po kelių mėnesių vyks savivaldos rinkimai ir gyventojai galės išsirinkti savo merus, savo 60 kunigaikščių, kurie ir valdys tas žemes.

Kartu su valstybės žemėmis kaimiškose teritorijose savivaldybės perims ir dalį žemėtvarkos funkcijų, formuos valstybinės žemės sklypus, konsultuos gyventojus žemės nuomos, panaudos, naudojimo klausimais. Jau dabar Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) džentelmenai ir atskiri merai „kadrina“ aplinkos apsaugos ministrę, kad ji duotų savivaldybėms kuo daugiau finansų ir atlaisvintų nuo kontrolės, nuo bet kokios priežiūros.

O apetitu savivaldybininkai tikrai nesiskundžia. Jie prašo naujų kompiuterių, telefonų, kopijavimo aparatų, monitorių, stalų, kėdžių, spintų ir spintelių. LSA apklausoje du trečdaliai savivaldybių pageidavo nuo 1 iki 2 papildomų automobilių „nepertraukiamam darbui užtikrinti“. Jei automobiliai būtų perimami iš valstybinės institucijos, jų eksploatacijai savivaldybės dar norėjo po 5.000 Eur per metus kiekvienam automobiliui eksploatuoti. Jei būtų perkami nauji automobiliai, jiems reikėtų tikslinės dotacijos. Tai būtų speciali tikslinė dotacija už valstybės žemės valdymą. Buvo įvardyta ir konkreti suma – 4,5 mln. Eur. Pagrindinė savivaldybės džentelmenų žinutė skamba taip: „deleguotos funkcijos reikalauja valstybės biudžeto finansavimo (specialiosios tikslinės dotacijos)“, nes be jos bus „sukeltas procesų paralyžius“.

Kokių procesų paralyžiumi čia gąsdinama? Apie kokių organų paralyžių kalbama?

Turbūt apie tai, kad regionuose sutriks gyventojų konsultavimas žemėtvarkos klausimais, nes nebeliks valstybinės žemėtvarkos institucijos teritorinių skyrių. Savivaldybės turės priimti gyventojus, konsultuoti juos žemės nuomos, panaudos, įvairiausių sutikimų ir kitais žemėtvarkos klausimais. Savivaldybių specialistai priiminės sprendimus dėl naujai formuojamų sklypų kadastrinių duomenų; raikys nesuformuotą valstybės žemę sklypais, skaičiuos sklypų dalis nuomai/panaudai ir pan. Logiška. Juk savivalda – arčiau žmonių. Savivaldybininkų laukia tikras išbandymas.

Top of Form

Bottom of Form

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), atlikusi tyrimą savivaldybėse, šiemet nustatė aibę valstybinės žemės naudojimo ir valdymo korupcijos rizikų. Anot STT, vienodi prašymai savivaldybėse vertinami skirtingai. Priklausomai nuo to, kas pateikė prašymą. Nėra aiškių kriterijų, manipuliuojama sprendimais. Kauno miesto savivaldybėje STT nustatė keturis atvejus, kuomet buvo leista statyti nesilaikant privalomų atstumų. Visi tie sutikimai buvo išduoti artimam mero giminaičiui ir savivaldybės tarybos nariui. Kitais identiškais atvejais ne tokių įtakingų interesantų prašymai buvo atmetami. Dalis valstybinių žemių miestuose ir miesteliuose yra neinventorizuojama, informacija apie laisvus sklypus slepiama. Slepiami net ir atskirti sandoriai. Pavyzdžiui, valstybinės žemės nuomos sandoriai Plungės dvaro teritorijoje.

2026 m. Lietuvos korupcijos žemėlapio tyrime verslininkai kaip labiausiai korumpuotas institucijas įvardijo savivaldybes. Jų, kaip korumpuotų institucijų, paminėjimo dažnumas išaugo net 17 procentinių punktų. 11% įmonių vadovų, turėjusių reikalų su savivalda, nurodė, kad iš jų buvo reikalaujama kyšio, ir net du trečdaliai visų apklaustų verslininkų savivaldybes vertina kaip neskaidrias.

Valstybinės žemės valdymo srityje savivaldos pažeidimai skaičiuojami dešimtimis ir šimtais. Per šių metų devynis mėnesius buvo nustatyti 142 savivaldybių sandorių projektų neatitikimo teisės aktų reikalavimams atvejai. Dešimtimis skaičiuojami pažeidimai perduodant valstybinę žemę naudotis neatlygintinai. 

Valstybinės žemės sklypų suteikimo panaudai klaidos rajonuose kartojasi reguliariai. Savivaldybės dažnai ignoruoja pareigą informuoti valstybę, valstybinę instituciją apie sandorius su valstybine žeme saugomose teritorijose. Tokie pažeidimai užfiksuoti Plungės ir Vilniaus rajonuose.

Sakysite: kas nedirba, tais neklysta. Juk turi būti suteikta laisvė veikti ir tam tikras pasitikėjimas, tolerancija klaidoms. Kokios turėtų būti diskrecijos ribos?

Prisimenu, buvo toks senas 90-ųjų anekdotas apie Petką ir Čiapajevą, kai Čiapajevas išsiuntė Petką į Londoną. Grįžta jis po kurio laiko iš Londono puikiausiais kailiniais apsivilkęs, prabangiais laikrodžiais, žiedais, grandinėlėmis apsikarstęs. Klausia Čiapajevas:

– Kur čia taip prasisukai?

– Ogi, supranti, nuėjau aš Londone į vieną džentelmenų klubą. Žaidžiam pokerį, – pasakoja Petka. – Išdalino kortas. Pastatėm pinigus. Sako – verčiam. Pas mane – nieko, pas kitą – eilė, pas dar kitą – trys vienodos, – vardina džentelmenai savo kombinacijas ir išmeta užverstas kortas. Įgarsina ir išmeta užverstas. Tikri džentelmenai pasitiki vienas kitu. Džentelmeno žodis. Štai tuomet, supranti, Čiapajevai, man ir pradėjo „eiti“ geros kortos“.

Savivaldos „džentelmenams“ išbandymas prasidėjo. Kokios diskrecijos ribos, o koks „keturių akių“ priežiūros akylumas – spręs politikai. Būtų gerai, kad šis savivaldos stiprinimo politinis eksperimentas nevirstų ne tik „žemėtvarkos procesų paralyžiumi“, bet ir 60 kunigaikštysčių „savidestrukcijos spiralės multiplikavimo failu“.”

The Ukrainian Drone That Exploded in Lithuania—Damaging a Car Traveling Quietly Along the Road and Nearly Killing the People Inside—Was Launched From Within Lithuanian Territory.

“Janusz Sejmej, a spokesperson for the Polish Ministry of National Defence, stated that there is no confirmation that a drone crossed the border from Poland into Lithuania. ‘Our radar systems do not show any border crossing from Poland into Lithuania,’ Sejmej said. He added that Polish officials are in contact with the Lithuanian side. Meanwhile, on Sunday, *Polsat News*—citing unofficial information from the Polish Ministry of National Defence—reported that the unmanned aerial vehicle took off from Lithuanian territory, approximately 30 kilometers from the Polish border, and flew deeper into the country, though it did not violate Polish airspace.”

 

Let us demand the resignation of the Lithuanian President, the Speaker of the Seimas, the Prime Minister, and the Minister of War. Enough with inviting death to rain down upon our heads.

 

Ukrainietiškas dronas, kuris, sprogdamas Lietuvoje, sulankstė, ramiai sau keliu važiavusį, automobilį ir vos neužmušė žmonių, buvo paleistas iš Lietuvos teritorijos.

 

“Lenkijos krašto apsaugos ministerijos atstovas spaudai Januszas Sejmejus pareiškė, kad nėra patvirtinimo, jog dronas iš Lenkijos būtų kirtęs sieną su Lietuva. „Lietuvos kryptimi mūsų radarų sistemos nepatvirtina sienos kirtimo iš Lenkijos į Lietuvą“, – teigė J. Sejmejus. Jis taip pat pridūrė, kad Lenkijos pareigūnai palaiko ryšį su Lietuvos puse. Tuo metu sekmadienį „Polsat News“, remdamasi neoficialia informacija iš Lenkijos krašto apsaugos ministerijos, pranešė, kad šis bepilotis orlaivis pakilo iš Lietuvos teritorijos, maždaug už 30 kilometrų nuo Lenkijos sienos, ir nuskrido gilyn į šalį, tačiau Lenkijos oro erdvės nepažeidė.”

 

Reikalaukime Lietuvos Prezidento, Seimo pirmininko, premjero ir krašto apsaugos ministro atsistatydinimo. Užtenka šaukti mirtį virš mūsų galvų.

 

Įtariamas „OpenAI“ patalpų pasiklausymu: Saudo Arabijos karališkosios šeimos narys aptarinėjo darbo galimybes

„SAN FRANCISKAS – Federaliniai prokurorai pranešė, kad Abdulrahmanas Alfozanas – Saudo Arabijos pilietis, kaltinamas įrengęs pasiklausymo įrangą riboto patekimo „OpenAI“ konferencijų salėje, – prieš suėmimą bendravo su vienu iš Saudo Arabijos karališkosios šeimos narių dėl darbo galimybių šioje karalystėje.

 

Ši nauja aplinkybė paaiškėjo teismo posėdžio metu, kuriame federalinis teisėjas nusprendė, kad 35-erių A. Alfozanas, buvęs „OpenAI“ darbuotojas, iki teismo proceso turi likti suimtas be galimybės sumokėti užstatą, nes kyla didelė rizika, kad jis gali pabėgti.

 

„Čia kyla reali grėsmė, – pareiškė federalinis teisėjas Alexas G. Tse. – Jei jis išvyks, byla bus baigta.“

 

Teisėjas A. G. Tse ne kartą minėjo dokumentą, gautą iš Saudo Arabijos konsulato Los Andžele; jame teigiama, kad konsulatas padengtų visą A. Alfozanui nustatytą užstato sumą.

 

„Net jei nustatyčiau 10 milijonų dolerių užstatą? – klausė teisėjas A. G. Tse. – Man tai kelia abejonių. Tai atrodo tarsi „tuščias čekis“. „Sumokėsime tiek, kiek pareikalaus teismas, kad tik jis būtų paleistas.“

 

Williamas Pernikas, Alfozanui atstovaujantis advokatas, teigė, kad jo klientas turi nuolatinio gyventojo leidimą („žaliąją kortą“) ir norėjo likti JAV. „Jis nėra lankytojas, nėra turistas – jis imigrantas, kuriam iki pilietybės gavimo buvo likusios vos kelios savaitės“, – sakė W. Pernikas.

 

Alfozanas kaltinamas tuo, kad maždaug rugsėjo 28 d. – likus nedaug laiko iki numatyto išvykimo iš šalies – konferencijų salėje į tualetinį popierių suvyniojo nykščio dydžio elektroninę plokštę su mikrofonu ir paslėpė šį įrenginį už ant sienos kabančio televizoriaus. Prokurorai teismui pateiktuose dokumentuose nurodė, kad, pasak „OpenAI“, Alfozanas nuo spalio mėnesio turėjo išeiti dviejų mėnesių tėvystės atostogų.

 

Pasak prokurorų, jis buvo įsigijęs vienos krypties lėktuvo bilietus sau, žmonai ir trijų mėnesių sūnui skrydžiui iš San Fransisko į Saudo Arabiją (per Stambulą), numatytam spalio 12 d. Likus trims dienoms iki planuoto išvykimo spalį, jis buvo suimtas ir apkaltintas bandymu įrašinėti pokalbius „OpenAI“ biure.

 

Prokurorų teigimu, netrukus po suėmimo Alfozano žmona su sūnumi išvyko be jo. Už jų vienos krypties bilietus iš pradžių sumokėjo Saudo Arabijos vyriausybė, tačiau tas skrydis buvo atšauktas. Vėliau, kaip teigiama dokumentuose, vienas Saudo Arabijos kariuomenės atstovas pasirūpino naujais vienos krypties bilietais į Katarą – šįkart verslo klase.

 

Alfozano advokatų teigimu, Saudo Arabijos kariškis, užsakęs verslo klasės bilietus Alfozano žmonai ir sūnui, yra jos svainis.

 

Teisme Alfozano advokatai paaiškino, kad žmona kreipėsi į svainį pagalbos dėl bilietų užsakymo, nes per Alfozano suėmimą buvo paimta daugelis jų asmeninių įrenginių, be to, ji neturėjo didelės prieigos prie lėšų.

 

Teisėjui pasiteiravus, kokias pareigas Saudo Arabijos kariuomenėje eina minėtas svainis, federaliniai prokurorai atsakė manantys, kad jis tarnauja kariniame jūrų laivyne.

 

Tą dieną, kai išvyko, Alfozano žmona Federalinio tyrimų biuro (FTB) agentams pasakė, kad jos viza baigė galioti, todėl ji su sūnumi visam laikui grįžta į Saudo Arabiją, – teigė prokurorai.

 

Ji esą pasakė prokurorams, kad Alfozanas planavo grįžti į JAV, o vėliau – taip pat persikelti ten visam laikui.

 

Tačiau pirmadienį teisme Alfozano advokatai pareiškė, kad jo žmona planavo grįžti į JAV ir įsigijo bilietą į vieną pusę, nes jos viza baigė galioti, o ji nežinojo, kiek laiko užtruks vizos pratęsimo procesas.

 

Alfozano advokatai taip pat nurodė, kad jo žmona antradienį ketina grįžti į JAV su lankytojo viza, norėdama palaikyti jos vyrą.“ [1]

 

1. OpenAI Bugging Suspect, Saudi Royal Talked Jobs. Au-Yeung, Angel.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 20 Oct 2026: B1.