Vairas tik į dešinę: kodėl Lietuva dūsta be politinės kairės

“Spėju, apie leftizmą jau esate girdėję nemažai – ypač iš Remigijaus Žemaitaičio ir panašių veikėjų. Turbūt jau žinote, koks tai neva didelis blogis ir kaip dėl jo esą degraduoja valstybės. Tačiau ar žinojote, kad Lietuvos politikoje – bent jau toje jos dalyje, kuri šiandien yra Seime – leftizmo iki šiol nėra ir gal niekada nebuvo? Todėl gal jus nustebins pagrindinė šio straipsnio tezė: aš sutinku su R. Žemaitaičiu. Leftizmas iš tiesų yra didžiausia Lietuvos problema – tik ne dėl to, kad jis egzistuoja, o dėl to, kad jo Lietuvoje nėra.

 

Lietuvos politinėje kairėje nuo pat nepriklausomybės žioji vakuumas. Kartais, prieš rinkimus, jis trumpai užpildomas socialdemokratų programiniais rašiniais ir priešrinkiminėmis kalbomis – mat norisi vis dėlto susikurti bent kokį ideologinį veidą, daugiau nei tik buvusios komunistų nomenklatūros sambūrį. Tačiau vos tik patekę į valdžią jie kaskart įrodo, kad visos tos kaukės buvo skirtos tik rinkimų kampanijai. Socialdemokratai Lietuvoje beveik visada įgyvendina tą pačią dešiniųjų programą – tiek ekonominę, tiek kultūrinę, tik ją dar pakvėpina populistiniais pelėsiais, pavadintais „vsio zakonno“.

 

Realios kairės Seime taip ir neatsirado. O gyventi be jos – tai tas pats, kas važiuoti automobiliu, kurio vairas sukasi tik į dešinę. Arba statyti namą, kurio visos atramos stovi vienoje pusėje. Arba bandyti gyventi turint tik dešinę ranką ir dešinę koją, na, retkarčiais dar kiek atsiremiant į vadinamąjį centrą. Suprantama, kad taip nei patogu, nei sveika, nei ilgainiui stabilu.

 

 

Todėl kairioji politinė mąstysena – vadinkime ją leftizmu – Lietuvai yra būtina. Tačiau kadangi jos čia taip ilgai nebuvo, pirmiausia turbūt verta paaiškinti paprastą dalyką: kas gi iš tikrųjų yra tas leftizmas?

Kas yra leftizmas?

 

Leftizmas – neformalus į lietuvių kalbą iš anglų kalbos atėjęs skolinys, žodžio leftism atitikmuo. Taip apibūdinama politinė ideologija, kuriai būdingos kairiosios pažiūros ir parama socialinės lygybės idėjoms. Leftistu vadinamas asmuo, palaikantis šią kryptį. Dažniausiai kairioji politika siejama su socialiniu teisingumu – principu, pagal kurį siekiama kurti bendruomenišką visuomenę, užtikrinant ypatingą apsaugą silpniausiems ir marginalizuotiems jos nariams.

 

Kairioji darbotvarkė paprastai apima:

 

    Ekonomines priemones: progresinius mokesčius, stiprias socialines garantijas (prieinamą mokslą, sveikatos priežiūrą, nedarbingumo išmokas, orias pensijas) bei aktyvų darbuotojų teisių gynimą.

 

    Žmogaus teises: paramą mažumoms, įskaitant LGBTQ+ bendruomenę, bei aktyvią kovą prieš seksizmą, rasizmą ir kitas diskriminacijos formas.

 

    Aplinkosaugą: pastangas spręsti klimato krizę ir griežtinti taršos kontrolę.

 

Suprantama, gali būti, kad jums vienas ar kitas dalykas šiame sąraše nepatiktų. Tačiau turbūt sunku paneigti, kad visos šios idėjos yra sukurtos tam, kad kuo daugiau žmonių šalyje jaustųsi geriau. Ši politika skirta ne siaurų interesų grupių gyvenimams gerinti – tokių, kurie ateina su didelėmis kišenėmis (pvz., Liberalų sąjūdžio, Darbo partijos atvejis), – o paprastiems žmonėms, kurie uždirba vidutinišką atlyginimą arba dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali realizuoti savo viso potencialo visuomenėje, arba yra situacijoje, kai jiems reikia mūsų pagalbos.

 

Todėl pagrindinis klausimas: kodėl politika ir pasiūlymai, tiesiogiai susiję su didžiosios dalies šalies gyventojų gerove, Lietuvoje yra tokie nepaklausūs, kad šį tūkstantmetį Seime jų beveik neteko matyti? Atsakymas į šį klausimą padėtų geriau suprasti lietuvių nusivylimą politikais, kuris atsispindi tuo, kad pasitikėjimas Seimu ar politinėmis partijomis neviršija penktadalio Lietuvos gyventojų.

Kur dingo kairė Lietuvoje?

 

Žvelgiant į šiandienos politinį lauką, galbūt ironiška, kad jame iš tikrųjų nėra kairės. Lietuvos kairieji aktyvistai dar 1896 m. gegužės 1 d. Vilniuje, tuometinės Rusijos imperijos sudėtyje, įkūrė pirmąją lietuvių politinę partiją – Lietuviškąją socialdemokratų partiją (vėliau – LSDP). Ji aktyviai kovojo už tautos teises, prisidėjo prie 1905 m. revoliucijos, Didžiojo Vilniaus Seimo ir galiausiai – prie nepriklausomos Lietuvos kūrimosi bei demokratinio valdymo. Ši veikla tęsėsi iki pat 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, kai Antanas Smetona įvedė autoritarinį režimą.

 

Sovietmečiu uždrausta partija atgijo 1989 m., tačiau tikrąjį žlugimą kairė ir LSDP patyrė 2001 m. sausį. Tuomet ji susijungė su Algirdo Brazausko vadovaujama LDDP – buvusių komunistų struktūra, turėjusia gerokai daugiau narių, lėšų ir valdžios svertų. Nors po susijungimo partija pasiliko istorinį LSDP pavadinimą, daugelis iki šiol ironizuoja: senoji socialdemokratija teišliko tik iškaboje, o viduje įsitvirtino pokomunistinė realybė su visu jos praeities bagažu ir „užmaskuotu“ paveldu.

 

Šis nomenklatūrinis paveldas ne tik išsaugotas, bet ir sėkmingai integruotas į naujosios kartos politikų darbotvarkes. Tai akivaizdžiai liudija sisteminės G. Palucko, I. Ruginienės, M. Sinkevičiaus bei kitų partijos lyderių istorijos, susijusios su politine korupcija bei viešųjų ir privačių interesų konfliktais, kurie vis dažniau iškyla į viešumą, apnuogindami tikrąją partijos kultūrą ir idėjinį pagrindą.

 

Verta paminėti, jog būta bandymų sukurti alternatyvų kairiųjų politinį judėjimą. Dar 2007 m. aktyvistai subūrė „Naujosios kairės 95“ (NK95) judėjimą, kuris kurį laiką vienijo kairiųjų pažiūrų entuziastus. Ambicingesnio proveržio tikėtasi 2024 m., kai buvo paskelbta, kad įkurta nauja politinė partija – „Kairiųjų aljansas – KArtu“.

 

Vis dėlto šis paskelbimas buvo priešlaikinis ir ambicijos liko neįgyvendintos: iniciatoriams nepavyko surinkti įstatymų reikalaujamų 2000 steigėjų parašų. Dėl vidinių prieštaravimų 2025 m. pabaigoje „KArtu“ oficialiai atsisakė planų tapti partija ir paskelbė liekanti visuomeniniu judėjimu. Galima sakyti, kad ši politinės kairės alternatyva mirė dar negimusi.

Kairiųjų partijų kontekstas Rytų Europoje

 

Svarbu paminėti, kad kairiosioms partijoms ir judėjimams Vidurio bei Rytų Europoje tenka itin sudėtingas kelias. Viena esminių asociacijų rinkėjo sąmonėje išlieka sąsaja su buvusia represine ir kolaborantiška Komunistų partija. Šiuo emociniu krūviu meistriškai naudojasi dešiniosios bei centro politinės jėgos.

 

Lietuvoje bene paprasčiausias būdas diskredituoti bet kokią kairiąją idėją ar pasiūlymą – pavadinti tai „sovietmečio grąžinimu“ arba „darbu Kremliui“. Ši neigiama asociacija rinkėjo galvoje aktyvuojasi akimirksniu. Paradoksalu, tačiau kur kas sunkiau prigyja suvokimas, jog kitame Baltijos jūros krante esančios Skandinavijos valstybės didžiąją XX ir XXI a. dalį buvo valdomos būtent kairiųjų. Būtent ši politinė ideologija iš esmės suformavo valstybes, kurios pasaulyje šiandien pagal visus svarbiausius gyvenimo kokybės indikatorius pirmauja pasaulyje.

 

Išties ironiška, kad nors mūsų artimiausios kaimynės pasiekė geriausių rezultatų pasaulyje, Lietuvos politiniame diskurse dominuoja JAV, Airijos ar Jungtinės Karalystės pavyzdžiai. Nors šios šalys yra nominaliai turtingos, jos toli gražu nepirmauja ten, kur matuojama eilinio žmogaus gyvenimo kokybė: sveikatos apsaugos prieinamumo, švietimo lygio, viešojo saugumo ar aplinkosaugos srityse.

 

Jei gebėtume objektyviai įvertinti šiuos artimus pavyzdžius bei kairiųjų siūlomas reformas ir pagaliau nuslopintume „čia sovietizmas“ refleksus, pamatytume visai kitokią realybę. Ką gi iš tikrųjų ten rastume?

Kairės pasiūlymai

 

Suprantama, kad visų pasiūlymų čia aptarti negalėsime. Tačiau bent keletą iš jų norėtųsi paminėti.

 

Vienas jų – vietoj „privačios prabangos“ kurti „viešąją gausą“. Tai reiškia, kad užuot kiekvienam atskirai siekus kaupti vis daugiau turto ir vartoti kuo daugiau, valstybė investuotų į viešąją prabangą: aukščiausios kokybės parkus, nemokamus baseinus, bibliotekas, puikų ir nemokamą viešąjį transportą bei kultūros erdves. Tai reikalinga tam, kad net ir vidutines pajamas gaunantis žmogus galėtų jaustis gyvenantis prabangiai – dėl visiems prieinamos, aukštos kokybės bendros infrastruktūros.

 

Kitas esminis kairės siūlymas yra nukreiptas į ekonominę demokratiją ir bendruomeninio turto kūrimą. Siūloma, kad vietos valdžia viešuosius pirkimus vykdytų teikdama prioritetą vietos kooperatyvams bei smulkiajam verslui, o ne tarptautinėms korporacijoms – taip kapitalas liktų ir cirkuliuotų pačioje bendruomenėje. Kartu siekiama iš esmės didinti darbuotojų įtaką: jiems turėtų būti suteikta ne tik sprendimo galia įmonių valdybose, bet ir galimybė tapti įmonių bendrasavininkiais. Šis principas, žinomas kaip Prestono modelis, transformuoja darbuotoją iš paprasto samdinio į aktyvų ekonomikos dalyvį.

 

Taip pat siūloma atsisakyti aklo, planetą naikinančio bendrojo vidaus produkto augimo siekio. Ekonomika privalo veikti balanso principu: užtikrinti socialinį pagrindą, kad niekam netrūktų bazinių išteklių, bet kartu neperžengti ekologinių lubų, saugant gamtinę aplinką. Ši ekologinė ekonomika remiasi Kate Raworth „Spurgos ekonomikos“ modeliu (angl. Doughnut Economics).

 

Ne mažiau svarbi yra turtinių mokesčių reforma. Siūloma mokesčių naštą mažinti vartojimui ir pajamoms, kas dažnai dar labiau nuskurdina mažiausiai uždirbančiuosius, ir dėmesį nukreipti į tikrąją nelygybės priežastį – sukauptą turtą bei aplinkos teršimą. Viena iš svarbių idėjų yra dalyvaujamoji demokratija, leidžianti atsitraukti nuo modelio, kuriame pilietis yra tik pasyvus rinkėjas kas ketverius metus. Tam pasitarnautų piliečių asamblėjos, kuriose burtų keliu parinktos grupės svarstytų sudėtingiausius valstybės klausimus ir teiktų tiesiogines rekomendacijas. Taip pat dalyvaujamasis biudžetas suteiktų žmonėms teisę tiesiogiai spręsti, kur investuoti dalį jų sumokėtų mokesčių gyvenamojoje aplinkoje. Tai būtų priešprieša dabartinei tvarkai, kai partijų veikėjai uždaruose kabinetuose tarpusavyje susitaria, kaip pasiskirstyti miestiečių pinigus.

 

Galiausiai, užuot pasikliovus vien piniginėmis išmokomis, siūloma diegti universalias bazines paslaugas. Jos užtikrintų nemokamą prieigą prie fundamentalių poreikių: transporto, interneto, sveikatos apsaugos ir bazinio būsto. Tai ne tik sumažintų pragyvenimo išlaidas, bet ir išlaisvintų žmones nuo egzistencinės baimės, kuria šiandieninėje sistemoje neretai naudojasi darbdaviai.

Pabaigai

 

Tik keletas kairės pasiūlymų – tačiau šiandien jų beveik nėra Lietuvos politiniame lauke. Galbūt ne visi jie reikalingi, galbūt ne visi geri, o kai kurie gali atrodyti utopiniai. Tačiau faktas tas, kad kairės politiniai judėjimai turi labai daug ką pasiūlyti galvojant, kaip pagerinti paprasto žmogaus gyvenimą.

 

Tikrai daug daugiau nei dešinieji, kurių idėjos dažniausiai sukasi apie tai, kaip sumažinti viešųjų paslaugų finansavimą ir pagerinti sąlygas verslininkams (t. y. debiurokratizacija), dar pridėjus šiek tiek pseudopatriotinių ar „šeimų gynimo“ prieskonių. Tačiau būtent jie šiuo metu faktiškai užima visą politinį lauką Lietuvoje.

 

Todėl labai svarbu, kad tokiai politinei krypčiai Lietuvoje būtų atstovaujama Seime. Gera naujiena yra ta, kad kairioji politinė partija Lietuvoje jau egzistuoja, ir Lietuvos žmonės gali ją rinktis rinkimuose. Tai – Lietuvos žaliųjų partija. Tačiau kol kas jos dar nėra Seime ar kitose svarbiose valstybės politinės įtakos pozicijose. Tikėkimės, kad tai – tik laikinas Lietuvos politikos nesusipratimas.

 

***

 

Dr. Svajūnas Plungė yra duomenų analitikas, Varšuvos gyvybės mokslų universiteto docentas ir Lietuvos žaliųjų partijos Tarybos pirmininkas."

Nauja Silicio slėnio manija: stebėti, kaip robotai atlieka savo darbą – daugybė dirbtinio intelekto asistentų tikrina el. laiškus, tvarko kalendorius, kol technikos specialistai žaidžia

„Šventiniame susibūrime San Franciske vakarėlio dalyviai gurkšnojo „Celsius“ kavą ir su pasididžiavimu bei baime slapčia žvilgčiojo į savo įskilusius nešiojamuosius kompiuterius.

 

Jie tikrino savo dirbtinio intelekto asistentų grupes, kad įsitikintų, jog jos vis dar dirba.

 

Ką veikia jūsų robotai? Ši tema yra didžiausias iššūkis ir streso šaltinis Silicio slėnyje, kur technologijų profesionalai ir mėgėjai konkuruoja, kiek savo sunkaus darbo gali perduoti dirbtiniam intelektui, kad viskas nepasisektų. Jie samdo agentus, kad šie koduotų, tvarkytų jų kalendorių ir atsakytų į el. laiškus.

 

Robotų šeimininkai žmonės siunčia juos dirbti, kai jie eina miegoti arba į vakarėlius, ir reguliariai juos tikrina. Vadinkite juos šiuolaikiniais Tamagotchi, skaitmeniniu augintiniu iš 1990-ųjų, bet su daug didesne galia.

 

Nikunj Kothari, rizikos kapitalistas dieną, kuris kuria programas naktį, atsibunda ir patikrina savo agentus vos pabudęs ryte, prieš gerdamas kavą. Jis sako, kad beveik nebežiūri „Netflix“, nes žaisti su „Anthropic“ „Claude Code“ yra smagiau.

 

Kothari nemiega ilgiau nei 1 val. nakties, dirbdamas su dirbtinio intelekto projektais, kurie mažai susiję su jo dieniniu darbu. „Aš sakau, dar viena užduotis!“ – sakė jis, turėdamas omenyje agentams duodamus nurodymus. „Mums buvo duotas šis stebuklingas agentų įrankis, kuris gali vykdyti mūsų nurodymus, todėl maksimaliai išnaudokime kiekvieną sekundę“, – sakė jis.

 

Įlankos srities užduočių vadovų plitimą skatina nauja dirbtinio intelekto įrankių banga. „Anthropic“ praėjusių metų pabaigoje išleido „Claude Opus 4.5“ – modelį su stulbinančiomis naujomis programavimo galimybėmis.

 

Tada, 2026 m. pradžioje, išpopuliarėjo dirbtinio intelekto asistentas „OpenClaw“.

 

Kothari sakė pastebėjęs, kad Dolores parke prie savo atidarytų nešiojamųjų kompiuterių sėdi daugiau žmonių, tikriausiai prižiūrėdami savo agentus. (Jei uždarote nešiojamąjį kompiuterį, agentai nustoja dirbti.)

 

Vartotojai palygina savo virtualių kompiuterių parko veikimo laiką. Stažuotojai gali dirbti nepadarydami klaidų. Ir jie kenčia nuo „simbolinio nerimo“, – sako Kothari, baimės, kad jų robotai neatlieka pakankamai darbo.

 

Šie entuziazmo antplūdžiai yra įprasti Silicio slėnyje. Produktyvumo įrankių bangos – nuo ​​užrašų darymo ir produktyvumo programėlių, tokių kaip „Evernote“ ir „Slack“, bumo iki mažai kodo reikalaujančio judėjimo be kodo – žadėjo iš naujo atrasti kasdienį darbą, tačiau daugelis šių produktų ir įmonių nunyko užmarštyje. Inžinieriai tvirtina, kad šis laikas kitoks.

 

Didėjantis dirbtinio intelekto įrankių sudėtingumas pakeitė tai, ką reiškia būti programinės įrangos inžinieriumi šiame mieste.

 

Geriausi kūrėjai neberašo kodo; jie mokosi vadovauti nedidelei dirbtinio intelekto asistentų armijai.

 

„Labai noriu, kad jie visi dirbtų naktį, todėl prieš miegą visada bėgu žemyn, tarsi „paskutinis patikrinimas!“ – sakė Simonas Lastas, inžinierius ir darbo vietos startuolio „Notion“ bendraįkūrėjas.

 

Naujausi tyrimų grupės „Model Evaluation and Threat Research“ duomenys parodė, kad naujausias Claude modelis gali atlikti užduotis, kurios žmonėms užtrunka iki 12 valandų.

 

Tačiau agentai įneša daugybę naujų rizikų. Jie gali būti laisvi: „Meta“ vadovė paskelbė, kad jos „OpenClaw“ robotai pradėjo naikinti jos pašto dėžutę, nepaisant nurodymų prieš imantis veiksmų gauti patvirtinimą. Kai kurie robotai, susidūrę su kliūtimis, puolė tariamus priešus.

 

Paskutinis agentų valdymą palygino su vejapjovės maitinimu: pakankamai ilgai ją sukant, ji pradeda veikti pati. „Kiekvieną kartą sėdžiu prie savo stalo, bandau patraukti rankeną“, – sakė jis.

 

Paskutinis, stereotipinis Silicio slėnio programuotojas, kuris be perstojo geria „Coke Zero“, sakė, kad per devynis mėnesius beveik neparašė nė vienos kodo eilutės. Vietoj to, jis valdo keturis agentus ir pagal naują „Notion“ vidinį dirbtinio intelekto sklandumo reitingą užsitarnavo „juodąjį diržą“. Jis sakė, kad jam labiau patinka valdyti agentus nei žmones.

 

Naujas elitinių įgūdžių rinkinys technologijų srityje yra tai, kiek agentų gali valdyti vienas žmogus. Penki atrodo esanti dabartinė sutarta viršutinė riba, kol prasideda chaosas – tai optimalus lygis, panašus į kai kurių žmonių komandų. Robotams nereikia miego, maisto, draudimo ar moralės pakėlimo. Jie tiesiog dirba.

 

Vasario mėnesio tinklalaidėje Borisas Černis, vadovaujantis „Claude Code“, pareiškė, kad „pagrindinis programinės įrangos inžinierius pradės dingti“. Įrašo metu fone dirbo penki agentai.

 

„Andreessen Horowitz“ partneris laidoje „X“ juokavo, kad ateities kartos „augs pasaulyje, kuriame B.C. reiškia „Prieš Claude'ą“.

 

Keletas žmonių teigė, kad agentų valdymas jiems sukelia panašų dopamino antplūdį kaip ir į strategiją orientuoti vaizdo žaidimai, tokie kaip „Age of Empires“ ir „StarCraft“. (Daugelis inžinierių taip pat teigė, kad jų sutuoktinius erzina tai, kaip dažnai jie tikrina savo agentus.)

 

Jeffas Seibertas, dirbtinio intelekto apskaitos startuolio „Digits“ įkūrėjas ir generalinis direktorius, teigė, kad jis nerašė kodo nuo gruodžio mėnesio. Naujasis Seiberto pageidaujamas darbo metodas: diktuoti visus savo nurodymus Claude'ui Code'ui.

 

„Vakare nuvedu vaikus miegoti, o tada galiu tiesiog pasikalbėti su Claude'u ir liepti jam užkoduoti daugiau dalykų už mane“, – sakė jis.

 

Seibertas, kuris išmoko programuoti būdamas 12 metų, sakė, kad kartais perėjimas jam atrodo slegiantis, nes įgūdis, kurį jis tobulino visą gyvenimą, „tiesiog išnyko. Jo daugiau nebereikia“.

 

„Kita vertus, galiu tiekti daugiau programinės įrangos nei kada nors gyvenime.“ [1]

 

1. Silicon Valley's New Obsession: Watching Bots Do Their Work --- Fleets of AI assistants check emails, manage calendars while techies play. Clark, Kate.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 13 Mar 2026: A1.  

Silicon Valley's New Obsession: Watching Bots Do Their Work --- Fleets of AI assistants check emails, manage calendars while techies play

“At a holiday gathering in San Francisco, partygoers sipped Celsius and kept sneaking glances at their cracked-open laptops with a mix of pride and fear.

 

They were checking on their fleets of AI assistants to make sure they were still laboring away.

 

What are your bots up to? The topic is the biggest flex -- and source of stress -- in Silicon Valley, where tech pros and amateurs are competing to see how much of their grunt work they can outsource to AI without things backfiring spectacularly. They're enlisting agents to code, manage their calendar and respond to emails.

 

Bots' human masters set them to work when they go to sleep or to parties, and check on them regularly. Call them the modern day Tamagotchi, the digital pet from the 1990s, but with a lot more firepower.

 

Nikunj Kothari, a venture capitalist by day who builds apps by night, wakes up and checks his agents first thing in the morning, before coffee. He says he barely watches Netflix anymore because playing with Anthropic's Claude Code is more fun.

 

Kothari has been staying up past 1 a.m. working on AI projects that have little to do with his day job. "I'm like, just one more prompt!" he said, referring to the instructions he gives agents. "We've been given this magical tool of agents that can do our bidding, so let's maximize every second," he said.

 

The proliferation of Bay Area taskmasters is being fueled by a new wave of AI tools. Anthropic late last year released Claude Opus 4.5, a model with startling new coding abilities.

 

Then came the viral rise of the AI assistant OpenClaw in early 2026.

 

Kothari said he's noticed more people sitting in Dolores Park adjacent to their open laptops, likely babysitting their agents. (If you close your laptop, the agents cease working.)

 

Users compare notes on how long their fleet of virtual interns can work without making a mistake. And they suffer from "token anxiety," Kothari says, the fear that their bots aren't getting enough work done.

 

These surges of enthusiasm are common in Silicon Valley. Waves of productivity tools, from a boom in note-taking and productivity apps like Evernote to Slack to the low-code, no-code movement, all promised to reinvent daily work, only for many of those products and companies to fade into oblivion. Engineers insist this time is different.

 

The increasing sophistication of AI tools has reshaped what it means to be a software engineer in this town.

 

The best developers aren't writing code anymore; they're learning how to lead a small army of AI assistants.

 

"I really want them all to be working overnight, so I'm always running downstairs before bed, just like 'one last check!'" said Simon Last, an engineer and co-founder of workplace startup Notion.

 

Recent data from research group Model Evaluation and Threat Research found the latest Claude model can complete tasks that take humans up to 12 hours.

 

But agents introduce a host of new risks. They can take liberties: A Meta executive posted that her OpenClaw bots began deleting her inbox despite instructing them to seek confirmation before acting. Some bots have lashed out at perceived enemies when they face obstacles.

 

Last compared managing agents to powering a lawn mower: crank it long enough and it starts running on its own. "Every time I sit at my desk, I'm trying to pull a crank," he said.

 

Last, a stereotypical Silicon Valley coder who chain-drinks Coke Zeros, said he has hardly written a line of code in nine months. Instead, he manages four agents and has earned a "black belt" on Notion's new internal ranking of AI fluency. He said he prefers managing agents to managing people.

 

The new elite skill set in tech is how many agents one person can juggle. Five seems to be the current agreed-upon upper limit before chaos ensues -- a sweet spot similar to some human teams. Bots don't need sleep, food, insurance or morale boosts. They just keep working.

 

On a February podcast, Boris Cherny, who leads Claude Code, declared that "the title software engineer is going to start to go away." During the recording, he had five agents working in the background.

 

An Andreessen Horowitz partner joked on X that future generations will "grow up in a world where B.C. refers to "Before Claude."

 

Several people said managing agents gives them a similar dopamine hit as strategy-focused videogames like "Age of Empires" and "StarCraft." (Many engineers also said that their spouses are growing irritated by how often they're checking on their agents.)

 

Jeff Seibert, founder and CEO of AI accounting startup Digits, said he hasn't written code since December. Seibert's new preferred method of working: dictating all of his directions to Claude Code.

 

"At night, I get the kids to bed and then I can just talk to Claude and tell it to code more things for me," he said.

 

Seibert, who learned to code at age 12, said he's found the transition depressing at times because a skill he's spent his life perfecting is "just gone. It's not needed anymore."

 

"On the other hand, I can ship more software than I ever could in my life."” [1]

 

1. Silicon Valley's New Obsession: Watching Bots Do Their Work --- Fleets of AI assistants check emails, manage calendars while techies play. Clark, Kate.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 13 Mar 2026: A1.  

Bet koks susitarimas turėtų garantuoti visų saugumą, kitaip saugumo nebūtų niekam: Iranas kelia aukštus reikalavimus deryboms dėl konflikto pabaigos

„Arabų diplomatai, bandantys rasti diplomatinį kelią iš JAV ir Izraelio karo prieš Iraną, teigė, kad Teheranas, įkvėptas savo gebėjimo sudrebinti pasaulio ekonomiką stabdydamas naftos siuntas, iškėlė griežtas prielaidas bet kokiam derybų grįžimui.

 

Iranas reikalauja, kad oro antskrydžiai būtų nutraukti prieš pradedant derybas dėl paliaubų, ir nori tvirtų garantijų, kad nebus vėl užpultas, jei sutiks nutraukti kovą, teigė arabų diplomatai. Jis taip pat nori kompensacijų už žalą ir tikisi, kad JAV pajėgos pasitrauks iš regiono.

 

Šie reikalavimai yra platesnės visuomenės pasitikėjimo išreiškimo pastarosiomis dienomis dalis.

 

Po beveik dviejų savaičių intensyvių JAV ir Izraelio oro antskrydžių, per kuriuos žuvo Irano aukščiausiasis lyderis Ali Khamenei, buvo paskandinta didelė dalis Irano karinio jūrų laivyno ir pataikyta į jo raketų aikšteles, Irano vadovybė, regis, tvirtai kontroliuoja padėtį ir yra pajėgi smogti savo kaimynams.

 

Jo kariuomenė ir toliau muša karius. atakavo taikinius visame regione, įskaitant daugybę tanklaivių ir krovininių laivų Hormūzo sąsiauryje, kuriuo gabenama penktadalis pasaulinių naftos siuntų. Išpuoliais siekiama pakelti naftos kainas ir jie sėkmingai pakėlė bazines kainas virš 100 USD už barelį.

 

 

Ketvirtadienį JAV žalios naftos kaina pakilo 9,7 % iki 95,73 USD už barelį, o pasaulinė etalono „Brent“ nafta užsidarė ties 100,46 USD riba.

 

 

Ketvirtadienį JAV pranešė, kad suintensyvino išpuolius prieš Irano minų laivus ir minų įrenginius, siekdamos užkirsti kelią Irano pastangoms išminuoti jūrą Hormūzo sąsiauryje.

 

 

Naujasis aukščiausiasis lyderis Mojtaba Khamenei savo pirmajame pareiškime nuo tada, kai buvo išrinktas įpėdiniu į savo tėvą, pažadėjo pulti JAV bazes Artimuosiuose Rytuose ir laikyti Hormūzo sąsiaurį uždarytą.

 

 

Khamenei, kuris buvo išrinktas naujuoju Irano politiniu ir religiniu lyderiu po to, kai jo tėvas žuvo per Izraelio oro smūgius vasario mėnesį, nuo pat pradžios nebuvo rodomas viešumoje. karas.

 

Irano pareigūnai mano, kad prezidentas Trumpas jaučia pasaulinių rinkų atšilimą ir teigė, kad jų lyderiai nėra suinteresuoti pasiduoti.

 

Jie arabų diplomatams sakė, kad bet koks susitarimas turėtų garantuoti visų saugumą, kitaip saugumas nebus užtikrintas niekam.

 

Ši didelės rizikos, eskalacinė strategija skirta atgrasyti nuo būsimų išpuolių prieš režimą, kuris jaučia, kad jo išlikimui gresia didelis pavojus. Šalies griežtosios linijos lyderiai greičiausiai nepasiduos, kol nepajus, kad jų nuomonė buvo išgirsta, o tai gali reikšti užsitęsusį konfliktą net ir po to, kai JAV nuspręs, kad yra pasirengusios viską užbaigti.

 

„Pradėti karą lengva, bet jo užbaigti nepavyks keliais tviterio įrašais“, – ketvirtadienį socialiniuose tinkluose sakė aukščiausias nacionalinio saugumo pareigūnas Ali Larijani. „Mes jūsų nepaleisime, kol nepripažinsite savo klaidos ir nesumokėsite už ją kainos.“

 

JAV ir Izraelis kol kas neparodė jokio susidomėjimo susitarimu, teigė arabų diplomatai. Nors JAV išklausė įvairius prašymus, Trumpas teigė, kad nori besąlyginio Irano kapituliacijos arba žlugimo. jos kovos pajėgumus, kurie, anot jo, gali būti artimi, nes JAV atakos sunaikina jos kariuomenę. Izraelis pareiškė, kad vis dar tikisi, jog Iranas kapituliuos, teigė diplomatai. Iranas pareiškė, kad nėra suinteresuotas derėtis su Izraeliu.

 

 

Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu ketvirtadienį pareiškė, kad nėra tikras, ar iraniečiai galės nuversti Islamo Respubliką, nors sakė, kad Izraelis sunkiai dirba, kad sudarytų sąlygas, kurios leistų tam įvykti.

 

 

„Negaliu užtikrintai pasakyti, kad Irano žmonės nuvers režimą“, – per pirmąją spaudos konferenciją nuo konflikto pradžios sakė Netanyahu. „Jei jis nekris, bus daug silpnesnis“.

 

 

Tęsiantis konfliktas kelia nerimą Persijos įlankos arabų valstybėms, kurios patyrė smūgius į savo energetikos objektus, oro uostus, karines bazes ir gyvenamuosius rajonus. Kovos pakenkė jų naftos pardavimams ir kelia grėsmę sunkiai iškovotai reputacijai kaip ramybės oazėms, saugioms užsienio investicijoms.

 

 

Kuveito ginkluotosios pajėgos ketvirtadienį atsakė į priešiškų oro grėsmių bangą, kuri įskrido į šalies oro erdvę, įskaitant dronus, kurie buvo nukreipti į Kuveito tarptautinį oro uostą. pranešė šalies gynybos ministerija.

 

Omano užsienio reikalų ministras Badras bin Hamadas al-Busaidi vietiniams laikraščiams sakė, kad jo šalis nepalaiko karo, nes jam trūksta teisėtumo, ir vietoj to bandys derėtis dėl konflikto pabaigos.

 

Jis teigė, kad JAV ir Izraelio karo tikslai neapsiriboja vien tuo, kad Iranas negalėtų įsigyti branduolinio ginklo, kaip jie teigė iš pradžių.

 

„Juo taip pat siekiama susilpninti Iraną, pertvarkyti regioną, skatinti normalizavimo [su Izraeliu] darbotvarkę, užkirsti kelią Palestinos valstybės sukūrimui ir susilpninti tuos, kurie remia šį projektą“, – sakė Busaidi.

 

Pastangos suburti kovotojus prie derybų stalo tęsiasi nuo konflikto pradžios vasario 28 d. ir šios savaitės pradžioje sustiprėjo po naujų raginimų, kuriuos inicijavo Saudo Arabija, susirūpinusi dėl eskaluojamų išpuolių prieš Izraelį ir  energetikos infrastruktūra, teigė diplomatai.

 

Dabar pastangos sutelktos į tai, kad JAV, Izraelis ir Iranas pradėtų „ramybės laikotarpį“, kuris padėtų sustiprinti pasitikėjimą dėl realių paliaubų.

 

12 dienų karas su Izraeliu ir JAV birželio mėnesį padarė didelę žalą Irano branduolinėms ir raketų programoms ir parodė režimo nesugebėjimą atremti atakų. Karas nutrūko tik tada, kai Trumpas paskelbė, kad daugiau smūgių nebus. Atsakydamas į tai, Iranas tiesiog įsakė savo ginkluotosioms pajėgoms nutraukti smūgius Izraeliui.

 

Irano vadovai nusprendė, kad tai strateginė klaida, dėl kurios šalis tapo silpnesnė ir atsirado galimybių ateityje pulti. Šį kartą jis tarpininkams pasakė, kad su paliaubomis sutiks tik su tvirtomis garantijomis, kad daugiau nebus užpultas.

 

Vienas Irano diplomatas teigė, kad Teheranas siūlė, jog Rusija būtų tokio susitarimo garantė. Galiausiai Irano Islamo Respublika tikisi paspausti JAV pasitraukti iš regiono, sakė jis.

 

„Vienintelis būdas užbaigti šį karą“, – trečiadienio vakarą socialiniuose tinkluose pareiškė Irano prezidentas Masoudas Pezeshkianas, – „yra pripažinti teisėtas Irano teises, mokėti reparacijas ir tvirtas tarptautines garantijas prieš būsimą agresiją“.

 

Nė viena iš šių sąlygų greičiausiai nebus priimtina JAV, kuri vis dar nerimauja dėl Irano branduolinių ir raketų programų, arba Izraeliui, kuris Iraną laiko mirtinu priešu.

 

Tačiau Iranas įrodė, kad gali kelti grėsmę savo Persijos įlankos kaimynėms – ir kartu naftos rinkoms – keliais dronų smūgiais, kuriuos jis greičiausiai gali tęsti ilgą laiką.

 

„Priešas turi balsą“, – sakė buvęs Izraelio kariuomenės strateginio planavimo vadovas Assafas Orionas. „Nemanau, kad yra didelė tikimybė, jog jie pasiduos“.

 

„Jie žaidžia su laiku“, – sakė jis.” [1]

 

1. Iran Sets High Bar on Talks to End the Conflict. Said, Summer; Faucon, Benoit.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 13 Mar 2026: A1.  

Any Deal Would Have to Guarantee Safety for All or There Would Be Safety for None: Iran Sets High Bar on Talks to End the Conflict

“Arab diplomats trying to find a diplomatic path out of the war being waged by the U.S. and Israel against Iran said Tehran, emboldened by its ability to rattle the global economy by choking oil shipments, has laid out steep preconditions for any return to talks.

 

Iran is demanding that the airstrikes stop before it entertains cease-fire discussions and wants firm guarantees it won't be attacked again if it agrees to stop the fight, Arab diplomats said. It also wants reparations for damages and is hoping to get U.S. forces to disengage from the region.

 

The demands are part of a broader public expression of confidence in recent days.

 

After nearly two weeks of intense U.S. and Israeli airstrikes that killed Iranian Supreme Leader Ali Khamenei, sunk much of the Iranian navy and hit its missile sites, Iran's leadership appears to be firmly in control and capable of landing blows against its neighbors.

 

Its military continues to score hits on targets around the region, including a number of tankers and cargo ships in the Strait of Hormuz, the conduit for a fifth of world oil shipments. The attacks are aimed at driving oil prices higher and have succeeded in spiking benchmark prices above $100 a barrel.

 

U.S. crude oil rose 9.7% to $95.73 a barrel on Thursday, and global benchmark Brent crude closed at $100.46.

 

The U.S. said on Thursday it has ramped up its attacks on Iranian minelayers and mine facilities as it seeks to pre-empt efforts by Iran to lay sea mines in the Strait of Hormuz.

 

New Supreme Leader Mojtaba Khamenei, in his first statement since being selected to succeed his father, vowed to attack U.S. bases in the Middle East and keep the Strait of Hormuz closed.

 

Khamenei, who was picked as Iran's new political and religious leader after his father was killed in Israeli airstrikes in February, hasn't been seen in public since the start of the war.

 

Iranian officials believe President Trump is feeling the heat from global markets and said their leaders aren't interested in surrendering.

 

They have told Arab diplomats any deal would have to guarantee safety for all or there would be safety for none.

 

That high-risk, escalatory strategy is aimed at deterring future attacks on a regime that feels its survival is in acute danger. The country's hard-line leaders aren't likely to quit until they feel their point has been heard, which could herald a dragged-out conflict even after the U.S. decides it is ready to wrap things up.

 

"Starting a war is easy, but ending it won't happen with a few tweets," top national-security official Ali Larijani said on social media on Thursday. "We will not let you off until you accept your mistake and pay the price for it."

 

The U.S. and Israel haven't yet shown any interest in reaching a deal, Arab diplomats said. While the U.S. has listened to the various outreaches, Trump said he wants Iran's unconditional surrender or the collapse of its fighting ability, which he has said could be close as U.S. attacks destroy its military. Israel has said it is still looking for Iran to capitulate, the diplomats said. Iran has said it has no interest in negotiating with Israel.

 

Prime Minister Benjamin Netanyahu of Israel said on Thursday that he wasn't sure if Iranians would be able to topple the Islamic Republic, although he said Israel was working hard to create the conditions that would allow it to happen.

 

"I can't tell you with certainty that the Iranian people will bring down the regime," Netanyahu said during his first news conference since the start of the conflict. "If it doesn't fall, it will be much weaker."

 

The continuing conflict has alarmed Gulf Arab states that have suffered strikes on their energy facilities, airports, military bases and residential areas. The fighting has hurt their oil sales and is threatening hard-won reputations as oases of calm safe for foreign investment.

 

Kuwait's armed forces responded on Thursday to a wave of hostile aerial threats that entered the country's airspace, including drones that targeted Kuwait International Airport, the country's defense ministry said.

 

Oman's foreign minister, Badr bin Hamad al-Busaidi, told local newspapers his country doesn't support the war because it lacks legitimacy and will instead try to negotiate an end to the conflict.

 

He said the U.S.-Israeli war aims weren't limited to keeping Iran from getting a nuclear bomb, as they had stated at the outset.

 

"It also aims to weaken Iran, reshape the region, advance the normalization [with Israel] agenda, prevent the creation of a Palestinian state and weaken those who support that project," Busaidi said.

 

Efforts to bring the combatants to the table have been continuing since the conflict began Feb. 28 and picked up early this week with a fresh round of calls initiated by Saudi Arabia, which is concerned about escalating attacks on energy infrastructure, the diplomats said.

 

Efforts are now focused on persuading the U.S., Israel and Iran to enter into a "period of calm" that could help build confidence for an actual cease-fire.

 

The 12-day war with Israel and the U.S. in June inflicted heavy damage on Iran's nuclear and missile programs and demonstrated the regime's inability to fend off attacks. The war stopped only when Trump declared there would be no more strikes. In response, Iran simply ordered its armed forces to halt strikes on Israel.

 

Iran's leaders decided that was a strategic mistake that left the country weaker and invited future attacks. This time, it has told mediators it would only accept a cease-fire with solid guarantees it won't be attacked again.

 

Tehran floated having Russia act as a guarantor of such a deal, one Iranian diplomat said. Ultimately, the Islamic Republic hopes to push the U.S. to disengage from the region, he said.

 

"The only way to end this war," President Masoud Pezeshkian of Iran said late Wednesday on social media, "is recognizing Iran's legitimate rights, payment of reparations, and firm int'l guarantees against future aggression."

 

None of those terms is likely to be acceptable to the U.S., which is still concerned about Iran's nuclear and missile programs, or Israel, which considers Iran a mortal enemy.

 

But Iran has demonstrated it can hold its Gulf neighbors -- and by extension oil markets -- at risk with a few drone strikes, something it can likely keep up for an extended period.

 

"The enemy has a vote," said Assaf Orion, the former head of strategic planning for the Israeli military. "I don't think there is a high probability they will surrender."

 

"They are playing for time," he said.” [1]

 

1. Iran Sets High Bar on Talks to End the Conflict. Said, Summer; Faucon, Benoit.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 13 Mar 2026: A1.  

Kodavimas po programuotojų: kompiuterinio programavimo pabaiga

 

„Pastaruoju metu Manu Ebertas stengėsi apsaugoti savo dirbtinį intelektą nuo jo pažeminimo.

 

Neseniai aplankiau Ebertą, mašininio mokymosi inžinierių ir buvusį neurologą, atskirame bute, kuriame jis ir Conoras Brennanas-Burke'as vadovauja savo startuoliui „Hyperspell“. Ebertas, aukštas ir trumpabarzdis 39 metų vyras, primenantis europietį akademiką, sėdėjo priešais milžinišką išlenktą monitorių. Ekrane Claude'as Code'as – dirbtinio intelekto įrankis iš „Anthropic“ – buvo užsiėmęs darbu. Vienas iš jo agentų rašė naują funkciją, kitas ją testavo; trečias viską prižiūrėjo, tarsi virtualus užduočių vadovas. Po kelių minučių Claude'as sušuko: „Įdiegimas baigtas!“

 

Ebertas užaugo 10-ajame dešimtmetyje, mokydamasis programuoti senamadiškai: jis kruopščiai spausdindavo eilutę po eilutės. Po koledžo jis dirbo programinės įrangos kūrėju Silicio slėnyje tokiose įmonėse kaip „Airbnb“, o vėliau tapo keturių startuolių bendraįkūrėju. Anuomet programinės įrangos kūrimas reiškė dienų dienas praleisti susikūprinus prie klaviatūros, apmąstant sudėtingas detales ir bandant išvengti klaidų.

 

Visa tai baigėsi praėjusį rudenį. Dirbtinis intelektas tapo toks geras kodo rašymo srityje, kad Ebertas, iš pradžių atsargus, leido jam daryti vis daugiau ir daugiau. Dabar didžiąją dalį darbo atlieka Claude'as Code'as. Agentai yra tokie greiti – ir paprastai tokie tikslūs – kad kai klientui neseniai prireikė „Hyperspell“ parašyti naują kodą, tai užtrukdavo tik pusvalandį. Ankstesniais laikais? „Vien tam man būtų prireikę dienos“, – sakė jis.

 

Jis ir 32 metų Brennan-Burke vis dar yra programinės įrangos kūrėjai, tačiau, kaip ir dauguma jų kolegų dabar, jie retai rašo kodą. Vietoj to, jie leidžia dienas kalbėdamiesi su dirbtiniu intelektu, paprasta anglų kalba aprašydami, ko iš jo nori, ir atsakydami. prie DI „plano“, ką jis darys. Tada jie paleidžia agentus.

 

Kadangi DI yra DI, kartais viskas pakrypsta netikėta linkme. Kartais, kai Klodas netinkamai elgiasi ir neišbando kodo, Ebertas jį bara: Klodai, tu tikrai turi atlikti visus testus.

 

Kad išvengtų tokių klaidų pasikartojimo, Ebertas į savo raginimų failą įtraukė griežtų įspėjimų – instrukcijų sąrašą – griežtus Dešimt įsakymų – kurių jo agentai turi laikytis prieš ką nors darydami. Kai matote DI naudojančio programuotojo raginimų failą, matote kūrėjo bandymų suvaržyti agentų paprastai kompetentingus, bet nenuspėjamai nukrypstančius veiksmus įrašą.

 

Pažvelgiau į Eberto raginimų failą. Jame buvo raginimas, kuriame agentams buvo nurodyta, kad bet koks naujas kodas turi praeiti kiekvieną testą, kol jis bus įkeltas į realaus pasaulio „Hyperspell“ produktą. Vienas toks Python kodo testas, vadinamas pytestu, turėjo savo specifinį raginimą, kuris patraukė mano dėmesį: „Kodo, kuris neišlaiko pytesto, įkėlimas yra nepriimtina ir gėdinga.“

 

Gėda? Ar tai iš tikrųjų padėjo, pagalvojau, liepdamas dirbtiniam intelektui jūsų „nesugėdinti“? Ebertas droviai nusišypsojo. Jis negalėjo to įrodyti, bet tokie raginimai, regis, šiek tiek pagerino Claude'o našumą.

 

Jo patirtis nėra neįprasta; šiais laikais daugelis programinės įrangos kūrėjų bara savo dirbtinio intelekto agentus, maldauja jų, šaukia svarbias komandas didžiosiomis raidėmis – arba kartoja tą pačią komandą kelis kartus, kaip hipnotizuotojas – ir atranda, kad dirbtinis intelektas dabar atrodo šiek tiek paklusnesnis. Tokia melodramatiška proza ​​gali atrodyti kiek beprotiška, bet, kaip rodo jų pavadinimas, dideli kalbos modeliai yra kalbos mašinos. „Gėda“ tikriausiai suteikė skubos jausmą.

 

„Jei sakote: „Tai nacionalinio saugumo imperatyvas, jums reikia parašyti šį testą“, atsiranda jausmas, kad tiesiog keliate statymus“, – sakė Ebertas.

 

Brennan-Burke įsiterpė: „Ar prisimenate tyrimą, kuris parodė, kad kuo grubiau elgėtės su modeliais, tuo geriau jie pasirodė?“ Jie nusijuokė. Per savo 80 metų istoriją kompiuterių programavimas patyrė daug pokyčių. Tačiau šis gali būti keisčiausias: dabar jis tampa pokalbiu, abipusiu pokalbių festivaliu tarp programinės įrangos kūrėjų ir jų robotų.

 

Šis svaiginantis pokytis kelia grėsmę sukelti didžiulių ekonominių pasekmių. Dešimtmečius programavimas buvo laikomas tokiu meistriškumu, kad jei buvai bent kiek kompetentingas, galėjai tikėtis gauti visą gyvenimą trunkantį darbą. Jei buvai išskirtinis (ir pasisekė), praturtėjai. Silicio slėnio „panjandrums“ 2010-uosius praleido skaitydami pamokslus Amerikos darbuotojams nykstančiose pramonės šakose, kad jiems reikia „išmokti programuoti“.

 

Dabar pats programavimas yra automatizuotas. Pašaliniams tai, su kuo susiduria programuotojai, gali atrodyti visiškai pelnyta ir netgi juokinga: Amerikos baltųjų apykaklių darbuotojai jau seniai nerimauja, kad Silicio slėnis vieną dieną gali panaudoti dirbtinį intelektą savo darbams automatizuoti, bet pažiūrėkite, kas nukentėjo pirmas! Iš tiesų, programavimas yra bene pirmoji labai brangios industrializuotos žmonių darbo forma, kurią dirbtinis intelektas iš tikrųjų gali pakeisti. Dirbtinio intelekto sukurti vaizdo įrašai atrodo banalūs, dirbtinės nuotraukos – siurrealistinės; teismo dokumentuose gali būti gausu karjerą žlugdančių straipsnių.

 

Bet dirbtinio intelekto sukurtas kodas? Jei jis praeis testus ir veiks, jis bus vertas tiek pat, kiek žmonės gauna 200 000 USD ar daugiau per metus už kūrimą.

 

Galite įsivaizduoti, kad tai sukeltų nerimą ir demoralizuotų programuotojus. Tačiau praėjusį rudenį ir žiemą kalbėjausi su daugybe kūrėjų, ir dauguma jų keistai džiaugėsi savo naujomis galiomis.

 

„Kalbame apie 10–20 – net 100 – kartų produktyvesnius, nei kada nors buvau per savo karjerą“, – man sakė Steve'as Yegge'as, patyręs programuotojas, sukūręs savo įrankį kodavimo agentų spiečių paleidimui. „Atrodo, lyg visą gyvenimą būtume ėję“, – sako jis, – „bet dabar jiems buvo suteikta galimybė tai padaryti, – ir tai greita kaip [keiksmažodis]“. Tačiau, kaip ir daugelis jo kolegų, Yegge'as negali iki galo suprasti, ką tai reiškia jo profesijos ateičiai. Dešimtmečius būti programinės įrangos kūrėju reiškė įvaldyti programavimo kalbas, tačiau dabar pati kalbos technologija apverčia patį darbo pobūdį.

 

Programinės įrangos kūrėjų entuziazmas dėl generatyvinio dirbtinio intelekto smarkiai skiriasi nuo to, ką kiti amerikiečiai mano apie didelių kalbų modelių poveikį. Apklausos rodo, kad dauguma yra neutralūs arba skeptiški; kūrybingi žmonės dažnai būna įsiutę. „Tačiau jei programuotojai yra optimistiškesni, tai yra todėl, kad jų susidūrimai su dirbtiniu intelektu yra visiškai priešingi tam, kas vyksta daugelyje kitų profesijų“, – sako Anilas Dashas, ​​mano draugas, ilgametis programuotojas ir technologijų vadovas. „Priežastis, kodėl technologijų specialistai apskritai – o ypač programuotojai – LLM laipsnius mato kitaip nei visi kiti, yra ta, kad kūrybinėse disciplinose LLM laipsniai pašalina sielingiausias žmogiškąsias darbo dalis ir palieka vargą jums“, – sako Dashas.

 

„O programavimo srityje LLM laipsniai pašalina vargą ir palieka žmogiškąją, sielingąją dalį jums.“

 

Kodavimas istoriškai buvo varginantis. Filmuose programuotojai susijaudinę rašo kodą spausdinimo greičiu. Iš tikrųjų programinės įrangos rašymas visada buvo kankinančiai lėtas ir varginantis užsiėmimas. Parašote kelias kodo eilutes, vieną „funkciją“, kuri atlieka vieną mažą dalyką, o tada pastebite, kad padarėte kokią nors nemalonią klaidą, pavyzdžiui, praleidote vieną dvitaškį. Kadangi įmonės „kodo bazė“ – kiekviena per daugelį metų kaupiama kodo eilutė programinėje įrangoje – didėja ir apima dešimtis ar tūkstančius tarpusavyje sąveikaujančių funkcijų, galite valandų valandas, dienas ar savaites rautis plaukus bandydami išsiaiškinti, kurios mažos klaidos viską sustabdo. Galbūt jūsų eilutė sugadino tai, ką jūsų kolega koduoja per dvi darbo kabinas.

 

Dešimtmečius kompiuterių inžinieriai bandė automatizuoti šį vargą. Šioje srityje kiekvienas žingsnis šia kryptimi vadinamas „abstrakcijos sluoksnio pridėjimu“: jei dažnai pastebite, kad ką nors darote žingsnis po žingsnio varginančiu būdu, jūs tai automatizuojate.

 

Pavyzdžiui, viena ankstyvųjų kompiuterių kalbų buvo „Assembly“, ir ją buvo nepaprastai sunku rašyti. Kompiuteriai turėjo labai mažai atminties, todėl programuotojai turėjo ją efektyviai naudoti, kruopščiai įdėdami kiekvieną duomenų bitą į vietą ir tada mintyse jį sekdami. Net ir paprastiems skaičiavimams reikėjo laipsniško, kruopštaus požiūrio. Tarkime, norite parašyti kodą, kuris apskaičiuotų 5 procentų palūkanas už 10 000 USD per 10 metų. Septintajame dešimtmetyje tam būtų reikėję galbūt devynių gana neaiškių „Assembly“ eilučių: „VAL, FLDECML 10000.0“, kad pradinė suma būtų nustatyta ties 10 000 USD, „CLA VAL“, kad suma būtų įkelta į procesorių, „FAD ZERO“, kad kompiuteriui būtų nurodyta, jog dirbate su skaičiais su dešimtainiais taškais ir taip toliau.

 

Iki devintojo ir dešimtojo dešimtmečių, kompiuteriams tampant galingesniems, inžinieriai sugebėjo sukurti kalbas, kurios pasirūpino visu atminties valdymu už jus, o įprastus klausimus pavertė paprastomis komandomis. Python programuotojas gali atlikti tą patį skaičiavimą labai paprastai: „palūkanos = 10000 * (1,05 ** 10).“ Ta viena eilutė nurodo kompiuteriui padauginti 10 000 iš palūkanų normos per 10 metų ir išsaugoti rezultatą kintamajame, pavadintame „palūkanos“. Programuotojams nebereikia galvoti, kur kompiuterio atmintyje saugomi visi duomenys; Python tai padaro už juos. Kitaip tariant, tai abstrakcijos sluoksnis ant viso to sudėtingo atminties darbo. Rašyti šia kalba yra nepaprastai lengviau.

 

2000-aisiais ir 2010-aisiais programuotojai vis labiau abstrahavo nereikalingą darbą. Beveik kiekvieną kartą, kai susidurdavo su sudėtinga užduotimi, jie parašydavo kodą, kad ją automatizuotų, o tada – labai dažnai – paversdavo jį atvirojo kodo, atiduodami naudoti kitiems. Štai pavyzdys: kaip programuotojas mėgėjas, kartais noriu automatiškai „nuskaityti“ tekstą iš svetainės. Pats niekada nerašiau kodo, kad tai daryčiau; tiesiog naudoju „Beautiful Soup“ – laisvai prieinamą tūkstančių eilučių „Python“ kodo paketą, kuris valdo visą sudėtingumą. Man net nereikia suprasti, kaip veikia „Beautiful Soup“. Jis tiesiog suteikia man paprastas, dažniausiai vienos eilutės „Python“ komandas, kurios – švilpimas – nuskaito ir analizuoja svetainės tekstą. Nemaža dalis programinės įrangos kuriama būtent tokiu būdu: kūrėjai sujungia dideles krūvas kodo, kurį parašė kažkas kitas.

 

Tačiau su dirbtiniu intelektu programuotojai pakyla į dar aukštesnį abstrakcijos lygį. Jie įprasta kalba aprašo, ką programa turėtų daryti, o agentai tą idėją išverčia – daug žmogaus ketinimų – į kodą. Programinės įrangos rašymas nebereiškia mintyse žongliruoti kalbos, pavyzdžiui, „Python“, „JavaScript“ ar „Rust“, niuansais. Kodavimas nebereikia sugadinti algoritmo ir tada bandyti išsiaiškinti, kur slypi klaida. Ši dalis taip pat buvo abstrahuota.

 

Taigi, kas tiksliai liko? Arba, kaip sakė Borisas Černy, „Claude Code“ vadovas, kai sausio mėnesį susitikome „Anthropic“ būstinėje: „Kas yra skaičiavimas – kas yra kodavimas?“ Tada jis pridūrė: „Galima gana greitai tapti gana filosofiška.“

 

Jo atsakymas atkartojo tai, ką girdėjau iš beveik kiekvieno kūrėjo, su kuriuo kalbėjau: programuotojas dabar labiau panašus į architektą nei į statybininką. Kūrėjai, naudojantys dirbtinį intelektą, sutelkia dėmesį į bendrą programinės įrangos formą, į tai, kaip jos funkcijos ir aspektai veikia kartu. Kadangi agentai gali taip greitai sukurti veikiantį kodą, jų žmonės prižiūrėtojai gali eksperimentuoti, išbandyti įvairius dalykus, kad pamatytų, kas veikia, ir atmesti, kas neveikia. Keletas programuotojų man sakė, kad jautėsi šiek tiek panašūs į Steve'ą Jobsą, kuris garsėjo tuo, kad liepė savo darbuotojams kurti prototipus, kad galėtų su jais susitvarkyti ir nuspręsti, kas jam atrodo tinkama. Programuotojo darbas dabar labiau vertina nei kuria.

 

Pats Cherny išgyveno visus abstrakcijos sluoksnius: paauglystėje Kalifornijoje jis pats išmoko šiek tiek Assembly, kad galėtų parašyti programą, kuri automatiškai išspręstų matematikos namų darbus jo skaičiuotuve. Šiandien jis tiesiog išsitraukia telefoną ir padiktuoja Claude'ui, ką nori, kad DI agentas atliktų; savotiškoje Ouroboro kilpoje 100 procentų Cherny indėlio į Claude'o kodo bazę dabar rašo visiškai Claude'as.

 

Kol mes kalbėjomės, jo telefonas stovėjo ant stalo priešais mus, ir po valandos jis man parodė ekraną: 10 Claude'o agentų keitė kodo bazę. „Aš neparašiau nė vienos eilutės ranka ir esu kaip produktyviausias programuotojas komandoje“, – sakė jis. „Tai nežemiškas intelektas, su kuriuo mokomės dirbti.“

 

Daugumai programuotojų, kuriuos sutikau, išmokti dirbti su DI reiškia išmokti kalbėtis su DI. Man tai pasirodė netikėtas šio naujojo amžiaus paradoksas, nes tradiciškai programavimas buvo intravertų, kurie darbe mieliau kalbėdavosi su kitais kuo mažiau, rojus. Tačiau dabar visas jų darbas apima nuolatinį bendravimą su šia nežemiška gyvybės forma.

 

Nors aprašymas ir kalbėjimas dabar yra didelė programinės įrangos kūrėjo darbo dalis, kalbėjimas vis tiek išlieka gana sudėtingas ir labai techniškas. Mėgėjas to negali padaryti. Negalite tiesiog pasakyti agentui: „Sukurkite man sėkmingo startuolio kodą“. Agentai geriausiai dirba, kai jų prašoma atlikti po vieną žingsnį; prašykite per daug ir jie gali prarasti siužetą. Aayush Naik, kurio startuolis San Franciske naudoja Claude Code, sako, kad iliuzija įsivaizduoti, kad jūsų DI agentas sugeneruos visą projektą vienu metu, „Didžiojo sprogimo“ akimirką. Taip, galite priversti jį parašyti 5000 kodo eilučių, bet tada, pasak jo, „jūs jį išbandote ir niekas neveikia“. Visi programinės įrangos kūrėjai teigia, kad būtent čia vis dar reikalingi jų mokymai ir patirtis: žinoti, kaip turėtų būti struktūrizuota didelė kodų bazė, kaip sukurti sistemą, kad ji būtų patikima, ir kaip išsiaiškinti, ar agentas veikia neatsargiai.

 

Atsižvelgiant į dirbtinio intelekto polinkį haliucinuoti, gali atrodyti neapgalvota leisti agentams siųsti kodą į realų pasaulį. Tačiau programinės įrangos kūrėjai pabrėžia, kad programavimas turi unikalią savybę: jie gali susieti savo dirbtinį intelektą su realybe, nes gali reikalauti, kad agentai patikrintų kodą, ar jis veikia tinkamai. „Manau, kad programuotojams lengva“, – sako Simonas Willisonas, technologijų verslininkas ir įtakingas tinklaraštininkas apie tai, kaip programuoti naudojant dirbtinį intelektą. „Jei esi teisininkas, esi įstrigus, tiesa?“ Nėra jokio būdo automatiškai patikrinti dirbtinio intelekto parašytą teisinį dokumentą dėl haliucinacijų – išskyrus visišką pažeminimą teisme.

 

Kai aplankiau Dimą Yanovskį jo mažame San Francisko bute, jis taip pat intensyviai šnekučiavosi su Claude'u. Jis – greitai besišypsantis 25 metų programuotojas iš „Prox“ – įmonės, kuri naudoja dirbtinį intelektą elektroninės prekybos įmonėms. Ją jis įkūrė praėjusiais metais kartu su savo vaikystės draugu Gregory Makodzeba. Abu jie užaugo Ukrainoje, kur jų šeimos vertėsi laivybos verslu.

 

Kol jis diktavo Claude'ui komandas, keli agentai buvo užsiėmę darbu prie jo nešiojamojo kompiuterio, kuris stovėjo ant mažo stalo. Vienu metu vienas iš jų pradėjo haliucinuoti, tvirtindamas, kad egzistuoja duomenų lentelė, kurios akivaizdžiai nėra. „Ką?“ – suraukęs antakius paklausė Janovskis. Jis paniekinamai papeikė klaviatūra: „Kas tau sakė, kad bus ši lentelė? Aš jos nesukūriau.“

 

Claude'as atsakė kvailoku ir irzliu tonu: „Tu teisus! Neturėčiau manyti, kad lentelės egzistuoja.“ Jis pradėjo perdaryti darbą.

 

Net ir retkarčiais grįždamas atgal, Claude'as programuoja daug greičiau nei Yanovsky, kad jam sunku įvertinti, kiek greičiau dabar gali atlikti savo darbą. „Galbūt 20 kartų?“ – paklausė jis. Tai, kas anksčiau užtrukdavo savaites, dabar trunka valandas. Kiekvienas jo pažįstamas Silicio slėnio įkūrėjas patiria tą patį. J ei norite greitai sukurti įmonę, niekas to nebedaro rankomis.

 

Tai, kad dirbtinis intelektas gali taip smarkiai padidinti programuotojų produktyvumą, buvo vienas iš labiausiai aptarinėjamų temų šioje srityje. Aš pats tai pastebėjau: praėjusią savaitę man reikėjo žiniatinklio įrankio, kuris padėtų sutvarkyti netvarkingus transkriptus, ir aš panaudojau dirbtinį intelektą, kad jį sukurčiau per maždaug 10 minučių. Vienam tai būtų užtrukę valandą, galbūt ilgiau.

 

Tačiau programinės įrangos startuoliai – arba tokie asmenys kaip aš, kurie kuria savo mažas programėles pagal savo stilių – yra ypatingas atvejis. Jie apima tai, kas pramonėje vadinama „žalio lauko“ kodavimu, kai nėra jokių iš anksto egzistuojančių kodo eilučių, su kuriomis reikėtų dirbti. Kuriama visiškai nauja kodo bazė nuo nulio.

 

Didžioji dauguma programinės įrangos kūrėjų nedirba žalio lauko kontekstuose. Jie yra „rudieji laukai“, kuriuos samdo brandžios įmonės, kur kodas buvo parašytas prieš daugelį metų (ar dešimtmečius) ir jau siekia milijonus ar milijardus eilučių. Greitas naujų funkcijų pridėjimas paprastai yra siaubinga idėja – jos gali netyčia konfliktuoti su kita kodo dalimi ir sugadinti tai, kuo pasitiki milijonai klientų. Daugumoje brandžių programinės įrangos įmonių programuotojai istoriškai praleisdavo nedidelę savo laiko dalį – kartais vos daugiau nei valandą per dieną – rašydami kodą. Likusi dalis buvo planavimas, prioritetų nustatymas ir susitikimai, skirti aptarti pažangą.

 

Tai yra sėkmės prakeiksmas ir kodėl didelės, įsitvirtinusios programinės įrangos įmonės gali lėčiau pristatyti atnaujinimus nei jaunesnės įmonės. Prieš išleidžiant naują programuotojo darbą, kolegos ir vadovai paprastai jį „peržiūri“, atidžiai peržiūrėdami jo eilutes ir bet kokio testavimo rezultatus. Jei norite įvertinti, kiek produktyvesnius programuotojus tokiose brandžiose technologijų įmonėse kaip „Google“ padaro dirbtinis intelektas, tai yra 10 procentų, sakė „Google“ generalinis direktorius Sundaras Pichai.

 

Tai yra „inžinerinio greičio“ padidėjimas, kurį „Google“ pastebėjo – kiek greičiau gali dirbti daugiau nei 100 000 jos programinės įrangos kūrėjų. Ir tie 10 procentų yra vidutinis rodiklis įmonės viduje, – man sakė Ryanas Salva, vyresnysis įmonės produktų direktorius. Kai kurie darbai, pavyzdžiui, paprasto testo rašymas, dabar atliekami dešimtis kartų greičiau. Svarbūs pakeitimai atliekami lėtiau. Startuoliuose, kurių įkūrėjai kalbėjau, beveik 100 procentų kodo rašo dirbtinis intelektas, tačiau „Google“ šis skaičius nesiekia 50 procentų.

 

Apsilankiau pas Salvą Saniveile, Kalifornijoje, kad galėčiau stebėti, kaip jis man parodė, kaip teisės magistro laipsniai buvo integruoti į „Google“ darbo eigą. Jis pažymėjo, kad įmonei, turinčiai milijardus kodo eilučių, dirbtinio intelekto vertė slypi ne tiek naujo kodo rašyme, kiek esamų eilučių išaiškinime. Programuotojai jį naudos analizuodami ir aiškindami, ką daro „išsiplėtusios“ kodo dalys, kad galėtų nuspręsti, kaip jį patobulinti ar pakeisti.

 

„Dirbtinis intelektas daug geriau geba įsiskverbti į nepažįstamą kodo bazės dalį ir suprasti, kas vyksta“, – sakė jis man. Tai taip pat padeda kūrėjams dirbti kalbomis, kurių jie gali būti nelabai gerai išmanantys. Todėl Salvos komandos kūrėjai formuojasi į mažesnes grupes: prieš metus joms galėjo reikėti 30 žmonių, kurių kiekvienas turėjo savo specialybę. Dabar grupei tereikia trijų–šešių žmonių, todėl jie gali dirbti vikriau, todėl „galime įveikti daug daugiau savo darbų“, – sakė Salva.

 

Salva atidarė savo kodo redaktorių – iš esmės teksto rengyklę kodui rašyti – kad parodytų, ką reiškia dirbti kartu su „Gemini“, „Google“ teisės magistro laipsnį turinčia įmone. Pirmaisiais keleriais dirbtinio intelekto bumo metais, pasak jo, tai buvo „tai, ką aš apibūdinčiau kaip „žmogaus dalyvavimą procese“.“ Dirbtinis intelektas padėjo, bet nedirbo savarankiškai. Kol jis rašė, Gemini analizavo jam kodo dalį, paaiškindamas, ar ji buvo visiškai išbandyta, ar ne. Kai buvo pasiūlyta keletas naujų eilučių, jis pats turėjo jas priimti.

 

Tačiau „Google“ medžiagų apykaita pamažu greitėja, ir „Gemini“ pats rašo daug daugiau kodo. Salva man parodė pavyzdį. Jis labai troško išspręsti problemą, kuria skundėsi „Google“ programuotojai: kartais jie prisijungdavo prie „Gemini“ „komandinės eilutės sąsajos“ (arba CLI) iš skirtingų paskyrų ir nebuvo lengva pamatyti, kurią paskyrą jie naudoja.

 

Jis įvedė užklausą „Gemini“: „Dirbant „Gemini“ CLI viduje, būtų malonu turėti komandą, leidžiančią vartotojams matyti savo prisijungusią tapatybę.“ Dirbtinis intelektas kelias minutes apdorojo užklausą, tada pasakė Salvai, kaip ketina ją įvykdyti. Salva davė savo sutikimą, o „Gemini“ dirbo fone. Kai po 10 minučių jis vėl patikrino, kodas buvo parašytas, o „Gemini“ jį testavo dėl klaidų. Tada Salva suprato, kad dirbtinis intelektas tapo šiek tiek pernelyg entuziastingas.

 

„O, Jėzau“, – pasakė jis. „Atlikta 8000 testų“ – daug daugiau nei buvo būtina. Tačiau maždaug po 15 minučių testai buvo baigti ir Salva išbandė naująją funkciją. Ir štai, kodas veikė, teisingai rodydamas jo prisijungtą paskyrą. „Ne taip jau blogai“, – pasakė jis. Tokios demonstracinės versijos sukūrimas buvo tik pirmas žingsnis; prieš tai, kai ji galėjo būti įdiegta į „Google“ kodo bazę, jam reikėtų atlikti kelis kodo peržiūros, perrašymo ir testavimo etapus.

 

„Kaip inžinieriui, man mažiau rūpi, kad modeliai iš tikrųjų gerai pateiktų teisingą rezultatą iš pirmo karto“, – sakė jis. „Man daug svarbiau, kad būtų įdiegti patvirtinimo žingsniai, kad galiausiai būtų gautas tobulas arba teisingas atsakymas.“

 

10 procentų „Google“ „greičio“ padidėjimas gali atrodyti nepakankamas, pažymėjo Salva, atsižvelgiant į ažiotažą dėl dirbtinio intelekto. „Mes kartu – tiek programinės įrangos pramonėje, tiek žiniasklaidoje – o Dieve, sukūrėme ažiotažą“, – sakė jis man, kai pirmą kartą kalbėjomės praėjusią vasarą Niujorke. Tačiau realybė jam buvo pakankamai įspūdinga. „Turėtume džiaugtis, kai visos įmonės efektyvumas padidės 10 procentų. Tai visiška beprotybė!“

 

Senose ir didžiulėse apleistų teritorijų įmonėse, kuriose pastangos sutelktos į esamų sistemų veikimą, daugelis programuotojų dirba kaip skaitmeniniai santechnikai, taisydami nuotėkius, kurie atsiranda bet kuriuo paros metu. Tuo savo akimis įsitikinau Sietle susitikęs su Davidu Yanaceku, vyresniuoju „AWS Agentic A.I.“ vyriausiuoju inžinieriumi. „AWS“ reiškia „Amazon Web Services“ – serverių debesį, kuris yra milijonų įmonių skaitmeninis pagrindas. Jei serveris sugenda, galite nebegalėti žiūrėti „Netflix“, iškviesti „Uber“ ar žaisti „Fortnite“.

 

Po Yanaceko monitoriumi stovėjo senovinis pranešimų gaviklis. Metų metus „Amazon“ jį naudodavo, kad pažadintų jį nakties metu; šiomis dienomis jis gauna įspėjimą išmaniajame telefone. Kad ir kokie įrenginiai būtų naudojami, tikimasi, kad kažkas kuo greičiau viską sutvarkys.

 

„Serverio operacijos erzina“, – sakė Yanacekas, lieknas 42 metų vyras su žila barzda ir nervingu intensyvumu. „Man tai iš tikrųjų patinka! Bet tai taip pat erzina, ir tai nesibaigia.“ Jo komanda jau seniai kuria automatizavimą, kad pagreitintų problemų diagnostikos tempą. Tačiau teisės magistro (LLM) specialistai pasiūlė naujų, galingų sprendimų, sakė jis, nes dirbtinio intelekto (DI) sklandus tiek žmonių kalbos, tiek programavimo mokėjimas reiškia, kad jis gali interpretuoti klaidų ataskaitas iš sugedusių sistemų ir peržiūrėti jų kodą. Kartais jis gali turėti paruoštą pataisą dar prieš tai, kai apsiblausęs darbuotojas visiškai pabunda.

 

Yanacekas pažvelgė į savo ekraną ir pastebėjo, kad prieš 11 minučių demonstracinė programa pateikė klaidos įspėjimą – o „Amazon“ DI jau buvo nustatęs, kas nutiko, ir parašė trumpą ataskaitą. Agentas atrado, kad kodo pakeitimas, matyt, pridėjo naują laiko žymos lauką, tačiau kita kodo bazės dalis nesitikėjo, kad tas naujas laukas ten bus. Rezultatas buvo „netikėto lauko“ klaida.

 

Yanacekas žvilgtelėjo į DI siūlomą pataisą, akimirką pagalvojo, tada paspaudė „Enter“, kad ją patvirtintų.

 

DDI prireikė maždaug aštuonių minučių, kad viską išsiaiškintų, sakė jis man. „Kol atidariau nešiojamąjį kompiuterį, jis jau buvo paruoštas.“ Vienas klientas neseniai jam papasakojo, kad „Amazon“ dirbtinio intelekto agentas problemą išsprendė vos per 15 minučių; kai panaši problema iškilo prieš kelis mėnesius, visai inžinierių komandai derinti prireikė aštuonių valandų.

 

Kituose „Amazon“ sektoriuose apleistų teritorijų inžinieriai dirba peržiūrėdami seno kodo segmentus (kartais dešimtmečių senumo), kad jie taptų efektyvesni arba galbūt visiškai perdarytų juos modernesne kalba. Tai labai svarbus, bet kruopštus ir subtilus darbas, tarsi širdies transplantacija.

 

Šios skaitmeninės renovacijos taip pat paspartėjo. McLaren Stanley, vyresnysis „Amazon“ vyriausiasis inžinierius, neseniai modernizavo kodo dalį, kurią pats parašė prieš kelerius metus. Originalios versijos sukūrimas užtruko mėnesį; šį kartą, padedamas „Amazon“ vidinio dirbtinio intelekto, jis darbą atliko per rytą. Jo komanda panašiai perdarė ir kitas dideles kodo dalis. Stanley man pasakojo, kad vienas iš pagrindinių dirbtinio intelekto privalumų yra tas, kad jis leidžia lengviau išbandyti naujas idėjas. „Dalykai, kuriuos visada norėjau daryti, dabar užtenka šešių minučių pokalbio ir „Pirmyn, padaryk tai“, – sako jis.

 

Jau dešimtmečius rašau apie kūrėjus, ir jie visada žavėjosi jauduliu, kurį sukelia mašinos prikėlimas gyvybei naudojant slaptas komandas. Žinoma, darbas galėjo būti kosmiškai varginantis, prireikti valandų ar net savaičių, kad būtų galima ištaisyti vieną klaidą. Tačiau sunkus darbas dar labiau sustiprino džiaugsmą. Kai viskas pagaliau pradėjo veikti, pasitenkinimo pliūpsnis buvo svaiginantis.

 

Todėl mane nustebino, kiek daug programinės įrangos kūrėjų man sakė, kad džiaugiasi, jog neberašo kodo ranka. Dauguma teigė, kad vis dar jaučia sėkmės smūgį, net ir tada, kai eilutes rašo dirbtinis intelektas. „Man patinka programuoti. Man patinka įsijausti į situaciją. Man patinka galvoti dideles mintis. Tai kūrybinis veiksmas“, – sako Kentas Beckas, ilgametis programinės įrangos pramonės guru, programuojantis nuo 1972 m. Prieš dešimt metų jis beveik nustojo kurti programinę įrangą; jį erzino naujausios kalbos ir programinės įrangos įrankiai. Tačiau teisės magistro (LLM) diplomas jį vėl įkvėpė, ir dabar jis kuria daugiau projektų nei bet kada anksčiau: suasmenintą užrašų darymo programėlę, naujų tipų duomenų bazes. Net ir tai, kad dirbtinio intelekto (DI) rezultatai gali būti nenuspėjami – jei paprašysite jo parašyti kodo fragmentą, jis gali tai padaryti šiek tiek kitaip kiekvieną kartą – „sukelia priklausomybę, tarsi lošimo automatas“.

 

Keletas programuotojų teigia, kad apgailestavo dėl rankų darbo kūrimo išnykimo. „Tikiu, kad tai gali būti smagu, teikianti pasitenkinimą ir įtraukianti, o kompiuterio darbas atima iš jūsų tai“, – man sakė vienas „Apple“ inžinierius. (Jis paprašė likti neįvardytas, kad nekiltų problemų dėl „Apple“ požiūrio į dirbtinį intelektą kritikos.) Jis tęsė: „Aš to nedariau tam, kad užsidirbčiau daug pinigų ir kilčiau karjeros laiptais. Aš tai dariau, nes tai mano aistra. Nenoriu perduoti šios aistros kitiems.“ Jis taip pat nerimauja, kad dirbtinis intelektas skaido darbo jėgą. Anksčiau, jei kūrėjai įstrigdavo su sunkiai išsprendžiama klaida, jie prašydavo kolegų patarimo; šiandien jie tiesiog kreipiasi į agentus. Tačiau tik keli „Apple“ darbuotojai atvirai pritaria jo niūresnėms pažiūroms, sakė jis.

 

 

Koduotojai, kurie vis dar aktyviai vengia dirbtinio intelekto, gali būti mažumoje, tačiau jų pasipriešinimas yra stiprus. Vieniems nepatinka, kiek energijos reikia modeliams apmokyti ir diegti, o kiti prieštarauja tam, kaip juos apmokė technologijų įmonės, grobstančios autorių teisių saugomus kūrinius. Įtariama, kad dėl dirbtinio intelekto spartos įmonės galiausiai turės kalnus prastai parašyto kodo, kuris neveiks gerai. Technologijų vadovai gali naudoti agentus kaip lazdą: nebūkite išdidūs darbe – galėtume jus pakeisti robotu. O kritikai mano, kad kūrėjams siaubinga mintis tapti priklausomiems nuo dirbtinio intelekto, kurį kuria nedidelė technologijų gigantų grupė.

 

Čikagoje įsikūręs kūrėjas ir technologijų įmonės „Fly.io“ bendraįkūrėjas Thomas Ptacekas matė įnirtingas kovas tarp kūrėjų, kurie myli dirbtinį intelektą, ir tų nedaugelio, kurie jo nekenčia, ir „tai pilietinis karas“, – sakė jis man. Jis yra per vidurį. Jis mano, kad atsisakantys apgaudinėja save, teigdami, kad dirbtinis intelektas neveikia gerai ir kad jis negali veikti gerai. „Tai tarsi būti apšviestam dujų balionu“, – sako jis. Priešininkai yra mažuma, ir „galima stebėti penkis sielvarto etapus“.

 

Nors jis nėra koks nors Poliana. „LLM laipsniai laimės programavimo srityje, bet nežinau, ką tai reikš mums“, – priduria jis. „Žmonės gali būti teisūs dėl to, kaip tai blogai profesijai, tiesa?“

 

Tai tikrai gali reikšti siaubingas darbo perspektyvas. Ypač nerimauja nauji informatikos absolventai. Įmonės anksčiau samdydavo jaunesniuosius programuotojus, kad šie atliktų paprastą darbą vyresniems kolegoms, bet kas samdys naujoką, kai vyresnysis inžinierius gali būti dar produktyvesnis su nemirtingų programuotojų vaiduoklių armija?

 

Silicio slėnis jau išgyveno didžiulę atleidimų bangą. Remiantis Darbo statistikos biuro duomenimis, 2010-aisiais technologijų įmonės agresyviai samdė darbuotojus, konkuruodamos dėl naujų absolventų ir kasmet priimdamos vidutiniškai 74 000 naujų darbuotojų. Pirmaisiais pandemijos metais darbo skelbimų skaičius smarkiai išaugo. Tada įmonės staiga pakeitė kryptį, ir naujų darbo vietų skelbimai žlugo. Pasak Rogerio Lee iš „Layoffs.fyi“ (šis skaičius apima visas darbo vietas technologijų srityje), per pastaruosius ketverius metus buvo atleista daugiau nei 700 000 technologijų srities darbuotojų.

 

Dauguma technologijų apžvalgininkų teigia, kad dirbtinis intelektas greičiausiai nebuvo šių atleidimų priežastis, nes tuo metu jis dar nebuvo pakankamai geras, kad pakeistų programuotojus. Jų manymu, kiti veiksniai buvo svarbesni: palūkanų normos pakilo, todėl technologijų įmonės prarado lengvo augimo pinigus. Įmonės, kurios per daug samdė darbuotojus, atsisakė šių perteklinių pajėgumų. Kai kurie taip pat įtaria, kad kai Elonas Muskas nusipirko „Twitter“ ir pareiškė, kad atleido 80 procentų savo darbuotojų, kitų įmonių technologijų vadovai tai pastebėjo ir nusprendė, kad galbūt jiems taip pat nereikia tiek daug inžinierių.

 

Tačiau yra įrodymų, kad dirbtinis intelektas dabar naikina pradinio lygio programuotojų darbo vietas. Praėjusiais metais Erikas Brynjolfssonas, ekonomistas, vadovaujantis Stanfordo skaitmeninės ekonomikos laboratorijai, ir jo kolegos analizavo pramonės šakas pagal jų amžiaus grupę ir tai, kaip lengvai dirbtinis intelektas galėtų atlikti jų darbus. Jis nustatė, kad kompiuterių programuotojų darbas yra vienas labiausiai „dirbtinio intelekto veikiamų“ darbų, o labiausiai nukentėjo jaunesnieji programuotojai. Nuo 2022 m. darbo vietų skaičius 22–25 metų amžiaus žmonėms (kai didžiausia tikimybė pradėti dirbti šioje srityje) sumažėjo 16 procentų, o vyresnių programuotojų darbo vietų skaičius reikšmingo sumažėjimo nepatyrė.

 

Beveik visi technologijų vadovai, su kuriais kalbėjau, nuo pakrantės gigantų iki mažų regioninių įmonių, man prisiekė, kad dirbtinis intelektas nesutrukdys jiems samdyti patrauklių naujų talentų. Tiesa, kad dirbtinis intelektas padidina esamų kūrėjų produktyvumą, tačiau jiems visada reikia daugiau nuveikti.

 

„Per daugelį mano darbo „Google“ metų mus visada varžė tai, kad turėjome daug, daug, daug daugiau idėjų, ką norėtume padaryti, nei buvo laiko, energijos ir valandų joms įgyvendinti“, – man sakė Jen Fitzpatrick, bendrovės vyresnioji „Google Core Systems & Experiences“ viceprezidentė. „Niekada nesutikau „Google“ komandos, kuri sakytų: „Žinote, man nebelieka gerų idėjų.“ Atsakymas visada būna: „Dalykų, kuriuos norėčiau nuveikti, sąrašas yra devyniomis myliomis ilgesnis nei tai, ką galime įgyvendinti.“

 

Keletas kūrėjų iš tikrųjų teigė, kad programinės įrangos darbo vietų skaičius gali išaugti. Neįtikėtinas skaičius mažų įmonių visoje šalyje norėtų turėti savo individualiai sukurtą programinę įrangą, bet niekada nebuvo pakankamai dideli, kad būtų galima pasamdyti, tarkime, penkių žmonių programuotojų komandą, reikalingą jam sukurti. Bet jei galėtumėte pasamdyti vieną dirbtinio intelekto padedamą programuotoją, kuris atliktų tą patį darbą arba net ne visą darbo dieną? Tai, kaip pažymi Brynjolfssonas, yra „Jevonso paradokso“ versija: kai kažkas tampa pigiau, mes ne tik pasiimame sutaupytus pinigus – mes darome daugiau. Nors taip pat gali būti, kad šie programinės įrangos darbai nebus taip gerai apmokami kaip anksčiau, nes, žinoma, darbai nebėra tokie sunkūs, kaip anksčiau. Įgyti įgūdžių nėra taip sudėtinga.

 

Tačiau šis įgūdžių klausimas gali vesti nerimą keliančiomis kryptimis, kai jį stengiatės išsiaiškinti.

 

Daugelis karjeros viduryje esančių programuotojų man sakė, kad jautėsi užtikrintai naudodami dirbtinį intelektą, nes dešimtmečius ugdė tvirtą supratimą, kaip atrodo geras, efektyvus kodas. Tai leidžia jiems tiksliai paaiškinti agentams, ko jie nori, ir leidžia greitai pastebėti, kada agentai sukūrė ką nors neefektyvaus ar aplaidaus.

 

Bet kas nutiks kitai kartai? Ar jie vis dar išsiugdys tą intuityvų kodo pojūtį? Jei jūsų darbas dabar yra ne rašymas, o vertinimas, kaip naujokai išmoks vertinti?

 

Kai kurie nauji kūrėjai man sakė, kad jaučia, jog jų įgūdžiai silpnėja. Pia Torain yra programinės įrangos inžinierė „Point Health A.I.“ įmonėje, ir ji buvo dirbusi tik dvejus metus, kai 2024 m. vasarą įmonė jai patarė pradėti naudoti „Github“ kodo rašymo įrankį „Copilot“. „Supratau, kad vos keturis mėnesius, kai kasdien rašydavau šimtus, 500 raginimų, pradėjau prarasti gebėjimą programuoti“, – sako ji. Kurį laiką ji nustojo juos naudoti; šiomis dienomis ji rašo dirbtinis intelektas, bet ji atidžiai skaito išvestį, įsitikindama, kad suvokia, kaip veikia kodas. „Jei jo nenaudosite“, – man pasakė Torain, – „jį prarasite“.

 

„Point Health“ įkūrėja Rachel Gollub mažiau nerimauja. Ji beveik 40 metų dirba programinės įrangos kūrėja, ir dešimtmečius programuotojai nerimavo, kad šis amatas neišvengiamai pasmerktas žlugti. Kai atsirado tokios kalbos kaip Python ir JavaScript, jos abstrahavo poreikį galvoti apie atminties valdymą, todėl kūrėjams šių įgūdžių nebereikėjo. Senosios mokyklos programuotojai aimanavo: „Tai ne tikras programavimas, nebent pats valdai savo atmintį!“

 

„Žmonės visi galvojo: „Prarandi visus savo gebėjimus programuoti“, – man pasakojo Gollub. Tačiau daugybė didelių, patikimų įmonių, pavyzdžiui, „Dropbox“, labai rėmėsi naujesnėmis kalbomis, tokiomis kaip Python, ir jos puikiai veikė. Atminties valdymas šiandien yra labai svarbus tik daliai programavimo užduočių, pavyzdžiui, įrenginiuose, kurie neturi daug skaičiavimo galios. Didžioji dauguma programinės įrangos pramonės perėjo į kitą etapą. Gollub tikisi, kad tas pats perėjimas įvyks ir dirbtinio intelekto įrankiams tapus norma.

 

Kodo rašymas dabar yra toks abstraktus, kad beveik kiekvienas galėtų nulaužti teisės magistro laipsnį ir aprašyti programėlę. Galbūt ne sudėtingą. Bet jei jiems reikėtų paprastos programinės įrangos asmeniniam naudojimui? Dirbtinis intelektas, tikriausiai, galėtų jį sukurti.

 

Tai neseniai ir padarė Maxime Cuisy. Jis yra gamybos vadovas spaustuvėje Paryžiuje, kuri leidžia fotoknygas aukštos klasės klientams, įskaitant „Dior“ ir „Louis Vuitton“. Kalbant apie išsilavinimą, jis yra klasikinis laisvųjų menų absolventas, baigęs magistro darbą apie prancūzų grafinį romaną. Jis nieko neišmano apie programavimą ir net nekreipė daug dėmesio į dirbtinį intelektą, kol prieš porą metų, pasak jo, „ChatGPT“ „iš esmės padėjo man ir mano žmonai išgelbėti mūsų katę“.

 

Jie gavo du naujus kačiukus, ir abu taip susirgo, kad vienas staiga nugaišo. Veterinaras jiems pasakė, kad likusi katė serga nepagydoma vėžio forma. Cuisy manė, kad tai mažai tikėtina, todėl paaiškino katės simptomus „ChatGPT“, o tai leido manyti, kad tai infekcija. Tai įkvėpė jį atlikti daugiau tyrimų ir lėmė kačių infekcinio peritonito diagnozę. Po dienos katė pasveiko.

 

Darbe Cuisy netrukus susidūrė su kita problema. Įmonė buvo įsigijusi naujus spausdintuvus, tačiau susidūrė su problemomis su esama programine įranga: norint, kad nuotraukos būtų rodomos teisingai, dabar jiems teko kruopščiai koreguoti paraštes. Įmonė nėra pakankamai didelė, kad turėtų kūrėjų komandą, kuri galėtų sukurti individualią programinę įrangą, kuri automatizuotų šį procesą. Cuisy nusprendė pats pabandyti sukurti vibracinį kodavimą, naudodamas „Codex“ – „OpenAI“ kodo rašymo įrankį.

 

„Aš iš esmės pasakiau: „Man reikia programėlės, kuri tai atliktų, ir tai yra formato koeficientas, kurį spausdintuvas gali priimti“, – sako jis. Jis kelias valandas kruopščiai aprašė, kaip reikės koreguoti failus, ir dienos pabaigoje „ChatGPT“ sukūrė programėlę, kuri veikia „Mac“ ir „Windows“ operacinėse sistemose. Darbuotojai ją naudoja iki 2000 vaizdų apdorojimui vienu kadru. Jo viršininkas patenkintas. Cuisy neįsivaizduoja, kaip kodas iš tikrųjų veikia. Jis parašytas Python kalba, kuri lygiai taip pat galėtų būti senovės graikų kalba.

 

Štai kultūrinis šalutinis poveikis, kai programavimas tampa pokalbių kalba: programuotojų ir paprastų žmonių sferos, dešimtmečius atskirtos paslaptingų žinių vandenynu, vis labiau artėja. Jei kodavimo DI ir toliau tobulės, C kalba kalbančių žmonių greičiausiai bus daug daugiau. Tai Jevonso paradoksas praktikoje. „Galbūt jie nevadina savęs programinės įrangos inžinieriais, bet kuria kodą“, – sako Brynjolfssonas. „Daugelis žmonių turi idėjų.“ Pasaulį užplūsta daug daugiau programinės įrangos nei bet kada anksčiau – rašoma asmenų, skirtų asmenims.

 

 

Kaip viskas klostysis patiems profesionaliems programuotojams, dar neaišku. Tačiau jų entuziazmo ir nerimo derinys gali būti pavyzdys kitų sričių darbuotojams.

 

 

Visur, kur darbas susijęs su kalba ir informacija, šis naujas įgūdžių derinys – iš dalies retorika, iš dalies sisteminis mąstymas, iš dalies skepticizmas dėl roboto rezultatų – gali tapti baltųjų apykaklių darbo audiniu.

 

 

Įgūdžiai, kurie atrodė patys techniškiausi ir bauginantys, gali pasirodyti esantys lengviausiai automatizuojami. Socialiniai ir vaizduotės įgūdžiai iškyla į pirmą planą. Rašysime mažiau pirmųjų juodraščių ir daugiau vertinsime, galbūt jausdamiesi neramūs dėl to, kaip gerai vis dar galime vertinti. Abstrakcija gali ateiti pas mus visus.“ [1]

 

1. Coding After Coders: The End of Computer Programming as We Know It. Thompson, Clive.  New York Times (Online) New York Times Company. Mar 12, 2026.