Štai kas nutinka, kai baigiasi dujos. Kas čia tokio ypatingo su ta Lietuva?

 

„Artėjant tiekimo nutraukimui, Azijos šalys, didžiausios suskystintų gamtinių dujų importuotojos iš Artimųjų Rytų, jau degina daugiau anglies ir mažina vartojimą.

 

Visos Azijos šalys ruošiasi visiškam Artimųjų Rytų suskystintų gamtinių dujų, kuro, kuris yra elektros energijos gamybos ir pramonės produkcijos pagrindas didžiojoje regiono dalyje, tiekimo nutraukimui artimiausiomis dienomis.

 

Hormūzo sąsiaurio blokada ir pakartotiniai smūgiai didžiausiam pasaulyje SGD eksporto kompleksui Katare šiais metais iš rinkos pašalino maždaug 28 mln. tonų tiekimo. Tai sudaro beveik visą pasaulinės tiekimo augimo prognozę 2026 m. Gali prireikti metų, kol SGD srautas iš Artimųjų Rytų grįš į prieškario lygį.

 

„Tai reikšmingas rinkos susitraukimas – kalbame apie sumažintą gamybą iki dešimtmečio pabaigos“, – sakė Henningas Gloysteinas, politinės rizikos tyrimų įmonės „Eurasia Group“ energetikos generalinis direktorius. Azijoje kitą savaitę „būtent tada bus juntamas tikrasis, fizinis poveikis, pradėjus kartotis nepristatymams“, – sakė jis.

 

Iki šiol Aziją saugojo Persijos įlankos krovinių buferis, jau esantis jūroje prieš sąsiaurio uždarymą. Tačiau paskutiniai iš šių laivų atvyks per artimiausias kelias dienas.

 

Tai liks Azijai, kuri perka apie 90 procentų SGD, kurias gamina Artimieji Rytai, ruoštis atotrūkiui tarp pasiūlos ir poreikio. Šis atotrūkis beveik nemažės bent iki 2028 m., kai tikimasi, kad JAV dujų gamybos banga atneš naujų kiekių.

 

Didžiausios Azijos ekonomikos – Kinija, Japonija, Indija ir Pietų Korėja – ir besivystančios rinkos, tokios kaip Vietnamas ir Tailandas, visos labai priklauso nuo SGD energijos gamybai. Šis netikėtas sutrikimas kelia grėsmę regiono pramonės produkcijai ir gali pakenkti jo norui ateityje pasikliauti šiuo kuru augantiems energijos poreikiams tenkinti.

 

Jau matosi spaudimo požymiai. Azijos šalys, kurios gali, pereina prie elektros energijos gamybos iš naftos ir anglies, o kai kuriais atvejais agresyviai riboja vartojimą. Šios priemonės rodo, energetikos ekspertų teigimu, kad karo sukelti energijos srautų sutrikimai, greičiausiai, sustiprės.

 

 

Kuro keitimas

 

 

„Iš esmės, kai rinkoje sumažėja pasiūla, tai reiškia, kad paklausa turės sumažėti“, – teigė Danielis Tolemanas, energetikos konsultacijų įmonės „Wood Mackenzie“ pasaulinių SGD tyrimų direktorius. Pirmiausia „matysime, kad šalys, kur tik įmanoma, pereis prie kitų degalų“.

 

 

Kai kurios šalys, turinčios daug anglimi kūrenamų elektrinių, gali gana greitai pereiti prie naujos gamybos. „Wood Mackenzie“ analizė rodo, kad Pietų Korėjoje, kuri beveik penktadalį savo SGD importuoja iš Artimųjų Rytų, didėjantis anglimi kūrenamų elektrinių naudojimas galėtų leisti jai iki vasaros užpildyti visą dujų trūkumą. Japonijoje anglis galėtų kompensuoti iki 70 procentų dujomis kūrenamų elektrinių energijos gamybos.

 

 

Šis atsitraukimas prie anglimi kūrenamų elektrinių, kurios į atmosferą išskiria maždaug dvigubai daugiau anglies dioksido nei gamtinės dujos, kelia grėsmę dekarbonizacijos terminų ir klimato tikslų įgyvendinimui. Tačiau siekdamos užtikrinti neatidėliotiną pramonės išlikimą, daugelis šalių žengia į priekį.

 

 

Reaguodamos į energijos tiekimo sutrikimus, Pietų Korėjos vyriausybė paskelbė planus panaikinti anglimi kūrenamų elektrinių naudojimo apribojimą, kuris buvo taikomas siekiant apsaugoti oro kokybę. Tiek Seulas, tiek Tokijas taip pat nurodė, kad imsis veiksmų branduolinės energijos gamybai skatinti.

 

 

Indija yra dar viena pagrindinė Artimųjų Rytų SGD importuotoja, kuri, anot „Wood Mackenzie“, greičiausiai gerokai pereis prie anglių. Ji turi didžiulius vidaus rezervus, o nuo karo pradžios Naujasis Delis išleido direktyvas maksimaliai padidinti anglimi kūrenamų elektrinių elektros gamybą, įsakydamas anglimi kūrenamoms elektrinėms veikti visu pajėgumu tris mėnesius nuo balandžio mėnesio.

 

 

Kinija taip pat turi didžiulius vietinius anglies rezervus, kurie kartu su iš Rusijos vamzdynais tiekiamomis dujomis ir pasaulyje pirmaujančiu vėjo ir saulės energijos parku, prijungtu prie didžiausio pasaulyje energijos kaupimo tinklo, apsaugojo šalį nuo blogiausių SGD tiekimo sukrėtimų.

 

 

Kitos regiono vyriausybės turi mažiau galimybių. Taivanas, kuris pagal sutartis su Kataru gauna maždaug 30 procentų savo SGD, pastaraisiais metais nutraukė didelę dalį savo anglimi kūrenamų elektrinių, o jos branduolinės energetikos pajėgumai buvo palaipsniui nutraukti. Žingsnis atkurti konservuotas anglimi kūrenamas elektrines būtų daug laiko ir išlaidų reikalaujantis procesas.

 

 

Vis dėlto turtingesnėms Šiaurės Rytų Azijos ekonomikoms krizė bus brangi, bet tikriausiai lengviau valdoma, nes jos gali konkurencingai siūlyti dujas neatidėliotinų sandorių rinkoje – vietoje, kur SGD tiekiamos iš Jungtinių Valstijų ir kitur rinkos kainomis.

 

 

„Kadangi jos turtingesnės, jos gali tai išspręsti pinigais“, – sakė „Eurasia Group“ atstovas p. Gloysteinas. Didesnės ekonomikos, tokios kaip Japonija, kai joms reikia, gali iš neatidėliotinos rinkos išgauti brangius krovinius. „Tai, žinoma, bus skurdesnių šalių sąskaita“, – sakė jis.

 

Naudojimo ribojimas

 

Pietų ir Pietryčių Azijoje tokioms šalims, kaip Pakistanas ir Bangladešas „tai bus labiau apribojimų istorija“, – teigė p. Tolemanas iš „Wood Mackenzie“. Šiame regione „šalys iš tikrųjų turi rinktis tarp energijos sąnaudų ir faktinio mokėjimo už brangių SGD importą arba ekonomikos lėtinimo ir dujų paklausos mažinimo“.

 

Pramonės nuostoliai didėja. Tokiems sektoriams kaip stiklo, plieno ir keramikos reikia aukštos temperatūros krosnių, kurios veikia beveik vien tik dujomis. Trąšų gamybai gamtinės dujos yra pagrindinė amoniako sudedamoji dalis, todėl šios gamyklos yra vienos iš pirmųjų, kurios užsidaro, kai sumažėja tiekimas.

 

Plieno ir trąšų gamyba nukentėjo Vietname. Indijoje ir Pakistane dėl suskystintų naftos dujų trūkumo milijonai žmonių negali gamintis kasdienių patiekalų, todėl teko uždaryti tūkstančius mažų įmonių ir restoranų.

 

Kai kurios vyriausybės jau pradeda normuoti atsargas. Filipinai, kurie neseniai paskelbė nacionalinę nepaprastąją padėtį dėl kylančių degalų kainų, eksperimentavo su sutrumpinta darbo savaite, o Pakistanas uždarė mokyklas, kad taupytų energiją. Indijoje dujų tiekėjai sumažino tiekimą vienam didžiausių pasaulyje keramikos gamybos centrų, kad galėtų teikti pirmenybę gyvenamųjų namų poreikiams.

 

Krizė ištiko ypač pavojingu metu Pietryčių Azijoje, kur pastaraisiais metais gamybos bumas buvo juntamas, nes įmonės priėmė strategijas tiekimo grandinėms perkelti už Kinijos ribų. Vietname, kuris jau ir taip sunkiai tenkino augančią elektros energijos paklausą, dujų trūkumas yra didelis iššūkis.

 

„Vienintelė išeitis, jei negalite pereiti prie kito kuro, yra mokėti arba sumažinti vartojimą“, – sakė p. Gloysteinas. Tokiuose regionuose kaip Pietryčių Azija tiekimo apribojimai greičiausiai tęsis dar daugelį metų. Regiono gamintojai „turės sulėtinti savo investicijas ir tikriausiai net uždaryti kai kurias gamyklas“, – sakė jis. „Tai tikrai pakenks jų pramonės bazei“.

 

Grįžimo į normalų gyvenimą nėra

 

Ilgalaikės perspektyvos klausimas yra tas, ar šalys, kurios išmoks gyventi su mažesniu SGD kiekiu ateinančiais mėnesiais ir metais pasirinks grįžti prie kuro, kuris neseniai patyrė du didelius tiekimo sutrikimus – pirmą kartą per 2022 m. sankcijas Rusijai dėl įvykių Ukrainoje ir dabar dėl karo Artimuosiuose Rytuose.

 

Azijoje SGD jau seniai parduodamos kaip „tarpinis kuras“ – švaresnės už anglis, patikimesnės už atsinaujinančius energijos šaltinius ir galinčios aprūpinti energiją regionui, kuriame iki 2050 m. energijos paklausa turėtų maždaug padvigubėti. Prieš prasidedant karui Artimuosiuose Rytuose, SGD paklausa Azijoje taip pat buvo prognozuojama maždaug padvigubėti iki amžiaus vidurio.

 

Dėl šių prognozių visame regione turėjo atsirasti daug naujų dujų jėgainių ir importo terminalų.

 

Dabar „visa SGD kaip patikimo kuro koncepcija yra sumenkinta“, – sakė p. Gloysteinas. „Jos iš esmės yra prarastos dėl antrosios rimtos gamtinių dujų krizės per penkerius metus.“ Jis pridūrė, kad krizė greičiausiai paskatins daugiau naudoti alternatyvas, kurios laikomos mažiau pažeidžiamomis geopolitinių sukrėtimų, pavyzdžiui, atsinaujinančiąją energiją ir branduolinę energiją.

 

Pasak pono Gloysteino, SGD importuotojams esminiai skaičiavimai pasikeitė. „Šiuo metu kiekvienas, dirbantis šalyje ar įmonėje, planuojančioje statyti dujomis kūrenamas elektrines, turės juos peržiūrėti“, – sakė jis. „Net jei karas baigsis, grįžimo į normalų gyvenimą nebus.“ [1]

 

Diskusijos apie vandenilį nurimo dėl didelių išlaidų, infrastruktūros kliūčių ir konkurencijos su sparčiai tobulėjančiomis akumuliatorių technologijomis.

 

Nors žaliasis vandenilis laikomas itin svarbiu sunkiajai pramonei, šiuo metu jis yra per brangus, neefektyvus ir sunkiai transportuojamas, kad pakeistų iškastinį kurą bendram energijos vartojimui, todėl daugelis susitelkia į ekonomiškesnę elektrifikaciją.

 

Štai pagrindinės priežastys, kodėl vandenilis prarado dalį savo ažiotažo:

 

Per didelės išlaidos: žaliasis vandenilis (gaminamas naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius) yra brangus, dažnai keturis kartus didesnis nei vandenilis, pagamintas iš gamtinių dujų, kurios vis tiek išskiria didelį anglies dioksido kiekį.

 

Infrastruktūros spragos: vandenilį laikyti ir transportuoti sunku, nes reikia arba didelio suspaudimo, arba ekstremalaus aušinimo, todėl paskirstymo vamzdynų tiesimas yra sudėtingas ir lėtas.

 

Mažas efektyvumas: vandenilio gamyba ir vėlesnis jo pavertimas energija yra labai neefektyvus, palyginti su elektros energijos naudojimu tiesiogiai iš akumuliatorių.

 

Prasta klientų patirtis: vandeniliu varomi automobiliai susidūrė su degalų prieinamumo ir degalinių patikimumo problemomis, todėl sumažėjo vartotojų patrauklumas, palyginti su elektromobiliais.

 

Paklausos stoka: daugelis pramonės šakų nenoriai perka dėl didelių išlaidų, infrastruktūros trūkumo ir brangios naujos įrangos poreikio.

 

Politikos neapibrėžtumas: Nors kai kurios vyriausybės tai remia, reguliavimo ir skatinimo sistema vis dar kinta.

 

Nepaisant to, kai kurie vandenilį vis dar laiko būtinu tam tikriems sektoriams, pavyzdžiui, laivybai, aviacijai ar didelio karščio gamybai, kur baterijos nėra perspektyvios.

 

O, mano mieli lietuviai vis dar kalba apie žaliąjį vandenilį. Esame paskutiniai Europos pagonys, vis dar gyvenantys krūmynuose.  Informacija apie kainas ar bet ką kita, kas svarbu, mus pasiekia su daug metų trukmės pavėlavimu.

 

1. This Is What Happens When the Gas Runs Out. River Akira Davis.  New York Times (Online) New York Times Company. Mar 30, 2026.

This Is What Happens When the Gas Runs Out. What Is Special about Lithuania?

“With a cutoff in shipments imminent, Asian countries, the biggest importers of liquefied natural gas from the Middle East, are already burning more coal and reducing consumption.

 

Countries across Asia are bracing for a complete cutoff in coming days of Middle Eastern liquefied natural gas, a fuel that underpins power generation and industrial output across much of the region.

 

The blockade of the Strait of Hormuz as well as repeated strikes on the world’s largest L.N.G. export complex in Qatar have knocked roughly 28 million tons of supply from the market this year. That represents nearly the entire global supply growth forecast for 2026. It could take years for the flow of L.N.G. from the Mideast to return to prewar levels.

 

“It’s a significant tightening of the market — we’re talking reduced production until the end of the decade,” said Henning Gloystein, managing director for energy at Eurasia Group, a political risk research firm. In Asia, in the next week, “that’s when the actual impact, the physical impact, of nondelivery will begin to happen,” he said.

 

Until now, Asia has been shielded by a buffer of cargoes from the Persian Gulf already at sea before the strait’s closing. But the last of those ships will arrive within the next few days.

 

That will leave Asia, which buys about 90 percent of the L.N.G. that the Middle East produces, bracing for a gap between supply and how much it needs. That gap will show little sign of easing until at least 2028, when a wave of U.S. gas production is expected to bring new volumes.

 

Asia’s biggest economies — China, Japan, India and South Korea — and emerging markets like Vietnam and Thailand all rely significantly on L.N.G. for power. This unexpected disruption threatens the region’s industrial output and may undermine its willingness in the future to rely on the fuel to power its growing energy needs.

 

Signs of a squeeze are already appearing. Countries across Asia that can are switching to oil- and coal-powered electricity generation and in some cases aggressively curtailing consumption. These measures are likely to intensify as the war’s disruption of energy flows drags on, energy experts say.

 

Switching Fuels

 

“Basically, when there’s less supply in the market, that means demand will need to come down,” said Daniel Toleman, a research director for global L.N.G. at the energy consultant Wood Mackenzie. As a first resort, “what you’re going to see is countries switching to other fuels wherever is possible.”

 

Some nations with ample coal-fired power plants can pivot relatively swiftly. A Wood Mackenzie analysis shows that in South Korea, which imports almost a fifth of its L.N.G. from the Middle East, increasing use of its coal plants could allow it to fill its entire gas gap until summer. In Japan, coal could offset up to 70 percent of gas-fired power generation.

 

This retreat to coal power — which releases roughly twice as much carbon dioxide into the atmosphere as natural gas — risks derailing decarbonization timelines and climate goals. But in the interest of securing immediate industrial survival, many countries are plowing ahead.

 

In response to energy-supply disruptions, the South Korean government announced plans to lift its cap on coal-fired power plant use that had been in place to help protect air quality. Both Seoul and Tokyo have also indicated they would take steps to bolster nuclear power generation.

 

India is another major importer of Middle Eastern L.N.G. that is likely to pivot significantly to coal, according to Wood Mackenzie. It has vast domestic reserves, and since the outbreak of the war, New Delhi has issued directives to maximize coal-fired output, ordering coal plants to operate at full capacity for three months starting in April.

 

China likewise possesses huge domestic coal reserves, which, alongside gas piped in from Russia and a world-leading wind and solar fleet tied to the world’s largest energy storage network, have shielded the country from the worst of the L.N.G. supply shocks.

 

Other governments in the region have fewer options. Taiwan, which draws roughly 30 percent of its L.N.G. through contracts with Qatar, has retired much of its coal operations in recent years, and its nuclear capacity has been phased out. A move to bring back mothballed coal plants would be time consuming and expensive.

 

Still, for wealthier economies in Northeast Asia, the crisis will be expensive but probably more manageable because they can bid competitively for gas on the spot market, a venue for immediate L.N.G. deliveries from the United States and elsewhere at market prices.

 

“Because they’re richer, they can resolve this with money,” Eurasia Group’s Mr. Gloystein said. Bigger economies like Japan, when in need, can snap up expensive cargoes from the spot market. “That will, of course, come at the expense of poorer countries,” he said.

 

Curtailing Use

 

In South and Southeast Asia, for countries like Pakistan and Bangladesh, “it’s going to be more of a story of curtailments,” Mr. Toleman of Wood Mackenzie said. In that region, “countries really have to choose between the energy costs and effectively paying to import high-priced L.N.G. or slowing the economy and cutting gas demand.”

 

The industrial toll is mounting. Sectors such as glass, steel and ceramics require high-temperature furnaces that run almost exclusively on gas. Fertilizer production requires natural gas as a primary ingredient for ammonia, making these plants among the first to shutter when supply vanishes.

 

Steel and fertilizer operations have been affected in Vietnam. In India and Pakistan, a shortage of liquefied petroleum gas has left millions unable to cook daily meals, forcing the closing of thousands of small businesses and restaurants.

 

Some governments are already starting to ration. The Philippines, which recently declared a national emergency because of surging fuel prices, has experimented with shortened workweeks, and Pakistan has closed schools to conserve energy. In India, gas distributors have reduced supply to one of the world’s largest centers for manufacturing ceramics, to give priority to residential needs.

 

The crisis arrives at a precarious moment in particular for Southeast Asia, which has seen a manufacturing boom in recent years as companies have adopted strategies to shift supply chains outside China. In Vietnam, which was already struggling to meet booming power demand, the gas shortage is a major headwind.

 

“The only way out, if you can’t fuel-switch, is pay or reduce consumption,” Mr. Gloystein said. In regions like Southeast Asia, curtailment activity is likely to continue for years. Manufacturers in the region are “going to have to slow their investment and probably even shut down some factories,” he said. “It’s going to really hurt their industrial base.”

 

No Return to Normal

 

The longer-term question is whether countries that learn to live with less L.N.G. in the coming months and years will choose to return to a fuel that has recently experienced two major supply disruptions — first during the 2022  sanctions on Russia because of the Ukraine events and now because of the war in the Middle East.

 

In Asia, L.N.G. has long been marketed as a “bridge fuel” — cleaner than coal, more reliable than renewables and capable of powering a region where, by 2050, energy demand is set to roughly double. Before the outbreak of the war in the Middle East, L.N.G. demand in Asia was also forecast to roughly double by midcentury.

 

Those projections were set to give rise to a spree of new gas plants and import terminals across the region.

 

Now, “the entire concept of L.N.G. being a reliable fuel is undermined,” Mr. Gloystein said. “It’s basically out the window because of the second serious natural gas crunch in five years.” The crisis is likely to spur more use of alternatives seen as less vulnerable to geopolitical shocks, like renewable energy and nuclear power, he added.

 

For importers of L.N.G., the fundamental calculation has changed, Mr. Gloystein said. “Anybody at the moment who’s in a country or company that has plans to do gas-fired power stations is going to have to review these,” he said. “There’s going to be no return to normal even if the war ends.”” [1]

 

Hydrogen conversation has quieted due to high costs, infrastructure bottlenecks, and competition from rapidly improving battery technology.

 

While viewed as crucial for heavy industry, green hydrogen is currently too expensive, inefficient, and difficult to transport to replace fossil fuels for general energy use, leading many to focus on more cost-effective electrification.

 

Here are the key reasons why hydrogen has lost some of its hype:

 

    Prohibitive Costs: Green hydrogen (produced using renewables) is expensive, often four times higher than hydrogen made from natural gas, which still emits significant carbon dioxide.

 

    Infrastructure Gaps: Storing and transporting hydrogen is difficult, requiring either massive compression or extreme cooling, which makes building distribution pipelines difficult and slow.

 

    Low Efficiency: Producing hydrogen and then converting it back to energy is highly inefficient compared to using electricity directly from batteries.

 

    Poor Customer Experience: Hydrogen cars have faced issues with fuel availability and station reliability, reducing consumer appeal compared to EVs.

 

    Lack of Demand: Many industries are reluctant to buy because of high costs, lack of infrastructure, and the need for expensive new equipment.

    Policy Uncertainties: While some governments support it, the regulatory and incentive landscape remains in flux.

 

Despite this, hydrogen is still viewed by some as necessary for specific sectors like shipping, aviation, or high-heat manufacturing, where batteries are not viable.

 

Oh, my dear Lithuanians are still talking about green hydrogen. We are the last Pagans of Europe, still living in the bush, the information about prices or anything else that matters reaches us delayed by years.

 

1. This Is What Happens When the Gas Runs Out. River Akira Davis.  New York Times (Online) New York Times Company. Mar 30, 2026.

Su sėkme ir pinigais: buriuotojai Lin Jiang ir Alexis Loison laimi Sidnėjaus–Hobarto regatą

„FRANKFURTAS. 80-mečio jubiliejaus proga moteris ir laivo savininkė pirmą kartą laimėjo vieną sunkiausių pasaulyje, atviroje jūroje vykstančių, regatų: 60 metų australė Lin Jiang kartu su savo prancūzų šturmanu Alexis Loisonu iškovojo pergalę Sidnėjaus–Hobarto lenktynėse pakoreguotu laiku ir taip laimėjo „Tattersall“ taurę. Tuo pačiu metu ši pora tapo pirmuoju duetu, kuriam pavyko laimėti prestižiškiausią Pietų pusrutulio buriavimo trofėjų – tai padarius prieš įspūdingą vandenynų lenktynių mašinų flotilę, kurioje dirbo profesionalūs buriuotojai. Lin, kilusi iš Fudziano į Sidnėjų, išmoko buriuoti tik atvykusi ten, būdama 47 metų. Jubiliejinė regata, kurioje ji varžėsi su burės numeriu AUS 888 (kinų laikomas laimingu skaičiumi), buvo tik antrosios jos lenktynės iš Sidnėjaus į Hobartą. Ankstesniais metais, buriuojant su Lin, kurios šturmanas buvo François Guiffant, finišavo 20-oje vietoje. Šiai pergalei pasiekti jai reikėjo ir sėkmės, ir pinigų. Viena vertus, Lin laimėjo tik todėl, kad sėkmingai pateikė protestą prieš pirminius nugalėtojus Hobarte. Antra, ji yra lenktyninės jachtos „Min River“, pavadintos upės jos gimtojoje provincijoje vardu, savininkė. O Luisone ji buvo pasamdžiusi aukščiausio lygio buriuotoją.

 

Prancūzui iš Šerburgo tai yra trečioji svarbi pergalė šiais metais po pergalės „Solitaire du Figaro“ lenktynėse – triumfo, kuriam pasiekti jam prireikė 19 metų pastangų – ir pergalės atgaivintose „Fastnet Race“ lenktynėse prie Anglijos krantų. Jau rugsėjo pabaigoje, po pergalės gimtuosiuose vandenyse, Loisonas beveik pranašiškai pasakė: „Tai bus mano metai; „Vis kartojau sau: „Tai bus mano metai“, o tada tiesiog susitelkiau į detales ir nieko nepalikau atsitiktinumui.“ Šis požiūris vienodai buvo taikomas ir regatai palei Australijos pakrantę, kur pora puikiai pasirodė nuolat keisdama bures ir atlaikydama pavojingus bangavimus – sąlygas, dėl kurių daugelis vos nepasitraukė iš lenktynių, o trečdalis laivų kovojo su jūros liga. Tačiau joms taip pat pasisekė: pirmoji moters pergalė per 80 metų tapo įmanoma tik todėl, kad pirminė nugalėtoja – prancūzų duetas Michel Quintin ir Yann Rigal iš Naujosios Kaledonijos – padarė karčią klaidą po keturių dienų ir naktų jūroje, kai finišo uostas jau buvo matomas. Stengdamiesi, kad jų valtis spindėtų laukiamai fanfarai Hobarto krantinėje, jie pakėlė spinakerį per vėjo ramybę – žingsnis, griežtai prieštaraujantis taisyklėms, – kuris vėliau buvo užfiksuotas nuotraukose.

 

Po Lin protesto prisiekusieji skyrė laiko baudą *BNC Net Leon*, nustumdami juos atgal į antrąją vietą. Arbitražo kolegijos pirmininkas Lee Goddard verdiktą pavadino „griežtu, bet absoliučiai teisingu: jie pažeidė taisykles“. „Niekada net drąsiausiose svajonėse nesitikėjau čia laimėti“, – sakė Lin. Iš 128 laivų, kurie išplaukė iš Sidnėjaus per antrąją Kalėdų dieną, tik 13 kapitonų buvo moterys. „Žmonės visada linkę galvoti tik apie dideles lenktynines jachtas – 100 pėdų ilgio „Maxi“.“ Du pretendentai, besivaržantys dėl bendros pergalės pagal pakoreguotą laiką – po to, kai „Maxi“ *Comanche* jau prieš dvi dienas kirto finišo liniją – buvo maždaug dešimties metrų ilgio ir vieni mažiausių laivų flotilėje.

 

Didesni lenktyniniai laivai įstrigo ramiuose Tasmanijos vandenyse, leisdami mažesniems laivams sumažinti atsilikimą.

 

Svarbiausia buvo tai, kad jiems pavyko išgyventi pirmąją naktį – kovojant su audra ir bangomis, kurių aukštis viršijo tris metrus.

 

Vokiečių kapitonas Jostas Stollmannas, kuris su savo jachta *Alithia* užėmė garbingą 18 vietą, apibūdino tipiškas Sidnėjaus ir Hobarto sąlygas – kaitaliojosi audros ir rimtys – trečiadienį, kaip kelionę „nuo jaudulio iki kankinimo“.” [1]

 

 

1. Mit Glück und Geld: Seglerin Lin Jiang gewinnt Sydney-Hobart-Regatta.Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 02 Jan 2026: 31.   CHRISTOPH HEIN

With Luck and Money: Sailors Lin Jiang and Alexis Loison Win Sydney-Hobart Regatta

“FRANKFURT. On its 80th anniversary, a woman—and boat owner—has for the first time won one of the world's toughest offshore regattas: 60-year-old Australian Lin Jiang, together with her French co-skipper Alexis Loison, secured victory in the Sydney-to-Hobart race on corrected time, thereby winning the Tattersall Cup. At the same time, the pair became the first duo to succeed in winning the Southern Hemisphere's most prestigious sailing trophy—doing so against a formidable fleet of ocean-racing machines crewed by professional sailors. Lin, a native of China who emigrated from Fujian to Sydney, did not learn to sail until she arrived there, at the age of 47. The anniversary regatta—in which she competed under the sail number AUS 888 (considered a lucky number by the Chinese)—was only her second Sydney-to-Hobart race. The previous year, sailing with co-skipper François Guiffant, Lin had finished in 20th place. To achieve this victory, she needed both luck and money. For one thing, Lin won only because she successfully lodged a protest against the original winners in Hobart. For another, she is the owner of the racing yacht *Min River*—named after a river in her home province. And in Loison, she had hired a top-tier sailor.

 

For the Frenchman from Cherbourg, this marks his third major victory of the year, following his win in the *Solitaire du Figaro*—a triumph that took him 19 years of attempts to achieve—and his victory in the revived Fastnet Race off the English coast. As early as late September, following his victory in his home waters, Loison had remarked—almost prophetically: "This is going to be my year; I kept telling myself over and over, 'This is going to be my year,' and then I simply focused on the details and left nothing to chance." This approach applied equally to the regatta along the Australian coast, where the pair excelled through constant sail changes and in the treacherous swells—conditions in which many almost abandoned the race, while a third of the ships struggled with seasickness. However, they also had luck on their side: for the first victory by a woman in 80 years became possible only because the original winner—the French duo Michel Quintin and Yann Rigal from New Caledonia—committed a bitter error after four days and nights at sea, with the finish port already in sight. In an effort to make their boat gleam for the anticipated fanfare at the Hobart quay, they hoisted their spinnaker during a lull in the wind—a move strictly against the rules—which was subsequently captured in photographs.

 

Following Lin’s protest, the jury imposed a time penalty on *BNC Net Leon*, dropping them back to second place. Lee Goddard, chairman of the arbitration panel, described the verdict as "harsh, but absolutely fair: They broke the rules." "I never in my wildest dreams expected to win here," said Lin. Among the 128 boats that set sail from Sydney on Boxing Day, only 13 were skippered by women. "People always tend to think only of the big racing yachts—the 100-foot 'Maxis'." The two contenders vying for the overall victory on corrected time—after the Maxi *Comanche* had already crossed the finish line first two days earlier—were, at roughly ten meters in length, among the smallest boats in the fleet.

 

The larger racing vessels had stalled in the calm waters off Tasmania, allowing the smaller boats to close the gap.

 

What ultimately mattered was that they had managed to survive the first night—battling through a storm and waves exceeding three meters in height.

 

German skipper Jost Stollmann, who had achieved a respectable 18th-place finish with his yacht *Alithia*, described the quintessential Sydney-Hobart conditions—alternating between storms and dead calms—on Wednesday as a journey "from thrill to torture." [1]

 

 

1. Mit Glück und Geld: Seglerin Lin Jiang gewinnt Sydney-Hobart-Regatta.Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 02 Jan 2026: 31.   CHRISTOPH HEIN

Europa ieško naujų energijos šaltinių

 

Ar karas su Iranu užbaigs Vakarų Europos deindustrializaciją?

2026 m. karas su Iranu kelia grėsmę paspartinti Vakarų Europos deindustrializaciją, sukeldamas didžiulį energetikos šoką, kai „Brent“ rūšies nafta brangsta iki 120 dolerių už barelį, o gamtinių dujų kainos kyla maždaug 60 %. Šis konfliktas sutrikdo esmines tiekimo grandines, skatina infliaciją ir apsunkina energiją vartojančias pramonės šakas (pvz., plieno ir chemijos pramonę), sukeldamas didelę stagfliacijos krizės grėsmę.

 

Pagrindinis poveikis Vakarų Europos pramonei:

 

Energijos kainų šuolis: galimas Hormūzo sąsiaurio, per kurį teka 20 % pasaulinės naftos, uždarymas smarkiai padidina energijos kainas ir paralyžiuoja pramonės konkurencingumą.

Energiją vartojančios pramonės šakos: tokios pramonės šakos kaip plieno, naftos chemijos ir statybos patiria didelį spaudimą dėl sparčiai augančių sąnaudų.

Stagfliacijos krizė: didelės energijos kainos didina įmonių sąnaudų kainas iki aukščiausio lygio per daugiau nei trejus metus, tuo pačiu lėtindamos ekonomikos augimą, o tai veda prie klasikinio stagfliacijos scenarijaus.

Tiekimo grandinės sutrikimai: Dėl konflikto smarkiai vėluoja siuntų gabenimas ir tiekėjų pristatymas.

 

Ribotos politikos galimybės: Skirtingai nuo 2022 m. Ukrainos krizės, Europos vyriausybės turi mažiau fiskalinės erdvės dėl didelio esamo skolos lygio.

 

Nors Europa mažiau priklauso nuo naftos elektros energijos gamybai nei aštuntajame dešimtmetyje, energiją vartojantis gamybos sektorius išlieka labai pažeidžiamas. Užsitęsęs karas, o ne trumpalaikis konfliktas, laikomas pagrindine negrįžtamos žalos Europos pramonei grėsme.

 

„Jau antrą kartą per ketverius metus Europa ieško naujų gamtinių dujų tiekimo šaltinių po karo, kuris atskleidė jos pažeidžiamumą energetikos geopolitikoje.

 

JAV ir Izraelio karas su Iranu sustabdė Kataro suskystintų gamtinių dujų gamybą, įkalindamas 20 % pasaulinių šio kuro atsargų už Hormūzo sąsiaurio ribų ir smarkiai padidindamas kainas. Kataro SGD gamykloms padarytos žalos atstatymas dėl Irano smūgių gali užtrukti metus.

 

Tai didelė problema Europai, kuri nuo 2022 m. Ukrainos įvykių pradžios labai pasikliauja SGD, kad pakeistų Rusijos dujotiekio dujas.

 

Italija yra ypač pažeidžiama. Ji seniai uždarė savo atomines elektrines, palyginti mažai investavo į atsinaujinančius energijos šaltinius ir labiau nei bet kuri kita didžioji Europos šalis naudoja dujas elektros energijos gamybai.

 

„Tai rimta ekstremali situacija“, – sakė Italijos energetikos tyrimų instituto „Nomisma Energia“ vadovas Davide Tabarelli. „Italija yra silpnoji Europos grandis energetikos srityje, nes ji labai priklauso nuo energijos importo.“

 

Persijos įlankos konfliktas neseniai išsiuntė Italijos ministrą pirmininką Giorgia Meloni į Alžyrą, kad sustiprintų dujų tiekimą. Italija buvo didžiausia SGD importuotoja iš Kataro Europoje; Alžyras yra didžiausias Italijos dujų tiekėjas apskritai, tiekiantis dujotiekį, kertantį Viduržemio jūrą.

 

Kitą dieną Ispanijos užsienio reikalų ministras nuvyko į Alžyrą, kad taip pat gautų garantijų, jog Alžyro dujos ir toliau tekės.

 

Pagrindinė Europos alternatyva Kataro dujoms buvo JAV SGD eksportas.

 

Karas Irane parodė, kad energetinis saugumas išlieka viena didžiausių Europos strateginių silpnybių, praėjus ketveriems metams nuo sankcijų Rusijai įvedimo po įvykių Ukrainoje.

 

Europos Sąjungai trūksta tokių didžiulių naftos ir dujų išteklių kaip JAV, Rusija ir Artimieji Rytai.

 

Atsinaujinanti energija padėjo sušvelninti dalį šoko tokiose šalyse kaip Ispanija, kurios į savo tinklus įtraukė vėjo ir saulės energiją. Tačiau žemynui vis dar reikia dujų didžiajai daliai elektros energijos gamybos, šildymo ir pramonės.

 

Kai prasidėjo įvykiai Ukrainoje, Italija buvo viena didžiausių rusiškų dujų pirkėjų. Sankcijos Rusijai tai pakeitė. Tuometinis Italijos ministras pirmininkas Mario Draghi nuvyko į Alžyrą derėtis dėl susitarimų, kurie leistų Šiaurės Afrikos šaliai pakeisti Rusiją kaip pagrindinę Italijos dujų tiekėją. Italijos energetikos bendrovė „Eni“ paspartino gręžimo projektus Alžyro dujų telkiniuose Sacharos dykumoje.

 

Didžioji dalis dujų tekėjo „Transmed“ dujotiekiu, kuris eina iš Alžyro per Tunisą į Italiją.

 

Alžyro eksportas į Italiją 2022, 2023 ir 2024 m. išaugo iki daugiau nei 23 milijardų kubinių metrų, tai yra daugiau nei trečdalis metinio Italijos suvartojimo.

 

Alžyro galimybės yra ribotos.

 

Šalis taip pat susiduria su augančia vidaus paklausa, taip pat su problemomis dėl senstančios dujų infrastruktūros, dėl kurių sulėtėjo gamyba.

 

Meloni teigė, kad Italija investuos į skalūnų dujų projektus ir jūrinę žvalgybą Alžyre. Tačiau tam prireiks laiko.

 

„Vienintelis ilgalaikis atsakas – nutraukti mūsų priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro“, – sakė Christophe'as Grudleris, centristinis Europos Parlamento narys.“ [1]

 

Problema ta, kad realusis pasaulis taip neveikia, ne pagal pono Grudlerio idėjas.

 

1. World News: Europe Is Seeking New Energy Sources. Dalton, Matthew; Stancati, Margherita.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 30 Mar 2026: A9.  

Europe Is Seeking New Energy Sources

Will Iran war finish the deindustrialization of Western Europe?

The 2026 Iran war threatens to accelerate the deindustrialization of Western Europe by unleashing a massive energy shock, with Brent crude surging toward 120 dollars per barrel and natural gas prices rising roughly 60%. This conflict disrupts essential supply chains, fuels inflation, and burdens energy-intensive industries (such as steel and chemicals), threatening a severe stagflationary crisis.

 

Key Impacts on Western European Industry:

 

    Energy Price Surge: The potential closure of the Strait of Hormuz—through which 20% of global oil flows—drastically increases energy costs, crippling industrial competitiveness.

    Energy-Intensive Losses: Industries like steel, petrochemicals, and construction are facing severe pressures due to skyrocketing input costs.

    Stagflation Crisis: High energy prices are driving up input costs for businesses to their highest level in over three years, while concurrently slowing economic growth, leading to a classic stagflationary scenario.

    Supply Chain Disruptions: The conflict has caused significant delays in shipping and supplier deliveries.

 

    Limited Policy Options: Unlike the 2022 Ukraine crisis, European governments have less fiscal room to maneuver due to high existing debt levels.

 

While Europe is less reliant on oil for electricity generation than in the 1970s, the energy-intensive manufacturing sector remains highly vulnerable. A prolonged war, rather than a short-term conflict, is seen as the primary risk for irreversible damage to European industry.

 

 

“For the second time in four years, Europe is hunting for new natural-gas supplies after a war exposed its vulnerability to energy geopolitics.

 

The U.S.-Israeli war with Iran has halted Qatar's production of liquefied natural gas, trapping 20% of global supplies of the fuel behind the Strait of Hormuz and sending prices surging. Damage to Qatari LNG plants from Iranian strikes could take years to repair.

 

That is a big problem for Europe, which has relied heavily on LNG to replace Russian pipeline gas since the events in Ukraine began in 2022.

 

Italy is especially vulnerable. It shut down its nuclear-power plants long ago, has invested relatively little in renewables and relies more on gas for power generation than any other major European country.

 

"It's a serious emergency," said Davide Tabarelli, head of the Italian energy research institute Nomisma Energia. "Italy is Europe's weak link when it comes to energy because it is so dependent on energy imports."

 

The Gulf conflict recently sent Italian Prime Minister Giorgia Meloni to Algeria to firm up gas supplies. Italy was Europe's largest importer of LNG from Qatar; Algeria is Italy's biggest supplier of gas overall, through a pipeline that crosses the Mediterranean.

 

Spain's foreign minister traveled to Algiers the following day to also seek assurances that Algerian gas would continue to flow.

 

Europe's main alternative to Qatari gas has been U.S. exports of LNG.

 

The war in Iran has shown how energy security remains one of Europe's biggest strategic weaknesses, four years into sanctions on Russia in the wake of events in Ukraine.

 

The European Union lacks the vast oil and gas resources of the U.S., Russia and the Middle East.

 

Renewable energy has helped absorb some of the shock in countries such as Spain that have added wind and solar power to their grids. But the continent still needs gas for much of its power generation, heating and industry.

 

When events in Ukraine started, Italy was one of the biggest buyers of Russian gas. The sanctions on Russia changed that. Italy's then-prime minister, Mario Draghi, traveled to Algeria to negotiate deals that allowed the North African country to replace Russia as Italy's primary gas supplier. Italian energy company Eni accelerated drilling projects in Algeria's gas fields in the Sahara.

 

Most of the gas flowed through the Transmed pipeline, which runs from Algeria through Tunisia to Italy.

 

Algeria's exports to Italy surged to more than 23 billion cubic meters in 2022, 2023 and 2024, or more than a third of Italy's annual consumption.

 

There are limits to what Algeria can deliver.

 

The country also faces rising domestic demand, as well as problems with aging gas infrastructure that have slowed production.

 

Meloni said Italy would invest in shale gas projects and offshore exploration in Algeria. But that will take time.

 

"The only durable response is to end our dependence on imported fossil fuels," said Christophe Grudler, a centrist member of the European Parliament.” [1]

 

The problem is, that the real world doesn’t work this way, not according to Mr. Grudler’s ideas.

 

1. World News: Europe Is Seeking New Energy Sources. Dalton, Matthew; Stancati, Margherita.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 30 Mar 2026: A9.