So do Lithuanians want war?

  Let's be honest, the organization of warmongers, questioning elderly women after church, receives false answers caused by fear in Lithuania. "Oh, come on, kids, take all the boys and those girls from the offices, we're fed up with them." During the elections, the youth will also speak out, it will be safer. Well, the Germans have already started to chase warmongers out of power during the elections, our turn will come too. Then we will talk about universal conscription, including women.

Tai ar nori lietuviai karo?

Sakykime atvirai, karo kurstytojų organizacija, po bažnyčios apklausinėjanti pagyvenusias moteriškes, gauna, baimės sukeltus, melagingus atsakymus Lietuvoje. " Oi imkit vaikeliai, visus bernus ir tas mergas iš biurų paimkit, jos mums jau nusibodo."  Per rinkimus pasisakys ir jaunimas, bus saugiau. Va, vokiečiai jau pradėjo karo kurstytojus vyti iš valdžios per rinkimus, ateis ir mūsų eilė. Tada ir pakalbėsime apie visuotinį šaukimą, įskaitant moterų. 

Dirbtinio intelekto eros darbas – humanizuoti dirbtinio intelekto parašytą tekstą, kad išsaugotų autorių teises arba sukčiautų atlikdamas namų darbus: Vis dėlto rašinių rašymo srityje daugiausia dirba „humanizatoriai“, kurie redaguoja dirbtinio intelekto parašytus darbus, kad išvengtų aptikimo sukčiavimo programinės įrangos, kurią naudoja daugelis universitetų ir kitų.

Dirbtinio intelekto teksto humanizavimas yra auganti šešėlinė industrija, kurioje redaktoriai perrašo mašininiu būdu sukurtą turinį, kad apeitų mokyklų ir įmonių naudojamą dirbtinio intelekto aptikimo programinę įrangą.

 

Ką daro „humanizatoriai“?

• Keičia frazes: Jie keičia robotinius žodžius natūraliais frazėmis ir įvairina sakinių ilgį.

• Prideda trūkumų: Jie įterpia nedidelius netobulumus ar atsitiktinius perėjimus, kurie imituoja tikro žmogaus rašymo stilių.

• Apeina skaitytuvus: Tikslas – apgauti aptikimo įrankius, tokius kaip „Turnitin“ ar „GPTZero“, kad jie įvertintų tekstą kaip žmogaus parašytą.

 

Pagrindinė rizika

• Akademinis nesąžiningumas: Universitetai redaguotą dirbtinio intelekto tekstą traktuoja taip pat, kaip ir neapdorotą dirbtinio intelekto tekstą; jo naudojimas namų darbams pateikti vis tiek laikomas sukčiavimu.

• Nepatikimi detektoriai: Dirbtinio intelekto aptikimo programinė įranga yra žinoma dėl savo netikslumo ir dažnai per klaidą pažymi teisėtus studentų raštus. • Autorių teisių aklavietės: Daugelyje vietų, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose, kūriniai turi būti reikšmingai žmonių autorystės pagrindu, kad turėtų autorių teises. Nedideli dirbtinio intelekto teksto pakeitimai gali neatitikti teisinės apsaugos reikalavimų.

 

Štai vienas iš tokių darbuotojų pavyzdžių:

 

„Alphline, kuri pradėjo rašyti esė 2021 m. ir, bijodama pakenkti būsimoms darbo perspektyvoms, nurodė tik savo vardą, teigė, kad verslas klostosi kaip visada. Su dirbtiniu intelektu ji gali atlikti daugiau darbų, naudodama technologiją, kad greitai parašytų pirmąjį juodraštį, o vėliau pati jį rašytų. Ji vengia dirbtinio intelekto įrankių, skirtų paslėpti dirbtinio intelekto rašymą kaip žmogaus, pirmenybę teikdama savo prisilietimui.

 

„Aš galiu aiškiai atskirti dirbtinio intelekto sukurtą darbą nuo žmogaus sukurto“, – sakė ji. „Tačiau studentui, neturinčiam tokios žmogiško rašymo patirties, gali pakliūti į spąstus.“ [1]

He Warned That the End of History Could Be Rough. Maybe Now People Will Listen.: Ideas

“Francis Fukuyama’s famous take on the post-Cold War world was widely misunderstood. In a new memoir, he tries to set the record straight.

 

Francis Fukuyama has published a shelf of books about politics and political theory, including lofty treatises on liberalism and a sober two-volume study tracing the development of the modern state. Yet it sometimes seems he will be forever dogged by four little words.

 

“Every week on Instagram or social media, I’ll post something and somebody will say, ‘Oh, well, I thought history ended,’” he said one recent afternoon in his Palo Alto home. What this “somebody” was referring to, of course, was “the end of history” — the four-word title and animating idea of Fukuyama’s cover essay for the summer 1989 issue of The National Interest. In the waning days of the Cold War, with the Soviet empire in retreat and American consumerism ascendant, Fukuyama anticipated “an unabashed victory of economic and political liberalism.” History was ending with “the triumph of the West.”

 

The article became a sensation, catapulting Fukuyama, then a policy wonk at the State Department, into a career as a scholar and public intellectual. He expanded the piece into his first book, “The End of History and the Last Man” (1992), and had the good luck — as well as misfortune — to come out of the gate with a work of earnest political theory that was also a runaway best seller.

 

As a phrase, “the end of history” sounded both highly potent and highly problematic, and Fukuyama was endlessly pilloried for it. People would gleefully point out that historical events kept happening. But he wasn’t talking about history; he was talking about History, in a grander, more conceptual sense. (The troublesome phrase wasn’t even his: He had borrowed it from Alexandre Kojève, the renowned Russian-French interpreter of Hegel.) Liberal democracy was an end point, Fukuyama argued, because as an ideal it could not fundamentally be improved upon: “All of the really big questions had been settled.”

 

It was an undeniably optimistic thesis, an emblem (as well as a punchline) for the post-Cold War era. But Fukuyama’s book also contained a dark antithesis. “The end of history” was haunted by the possibility that the spread of liberal democracy would give rise to “the last man” — Nietzsche’s term for a complacent, decadent figure who forgoes risk and ambition in favor of comfort and safety. In the last five chapters of his book, which hardly anyone seemed to read or remember, Fukuyama predicted that boredom and restlessness could fuel a rage against the establishment machine.

 

More than three decades later, restlessness and rage are everywhere, and Fukuyama, at 73, is still trying to make himself understood. On Sept. 8, Farrar, Straus & Giroux will publish “In the Realm of the Last Man,” a memoir. As the title suggests, Fukuyama is doubling down, pushing back against what he derides as “these stupid, superficial interpretations of the end of history” that caricatured him as a naïve Pollyanna. He sees the current plight of liberal democracy not as a rebuke to his earlier work but as a vindication. The “last men” of our age grew so restive that they fell for populist demagogues who convinced them everything was rotten — “an outcome,” he says, “that was perfectly predictable more than 30 years ago.”

 

But the memoir shows him changing his mind, too. Even though he disdains the “many casual critics” of his first book who didn’t bother to read past the first half of his title, Fukuyama also confessed that he never expected the realm of the last man to look quite like this.

 

The closing pages of that first book included a passing reference to Donald Trump, then a New York City real estate mogul. Trump, he wrote, was among those whose ambitions could be satisfied in a liberal democracy, with its market economy.

 

“Instead of wanting to be tyrants, they can just become really rich,” Fukuyama recalled of his thinking at the time. “Little did I know that just getting rich wouldn’t be enough for him.”

 

Fathers and sons

 

On a sunny morning in May, I met Fukuyama on the immaculately manicured campus of Stanford University, where he is currently a senior fellow at the Freeman Spogli Institute for International Studies. In person, he speaks quietly and projects a serene unflappability, though his intellectual and political journey has been remarkably circuitous.

 

Fukuyama’s father was born in Los Angeles to Japanese immigrants; his mother was from Japan. After the bombing of Pearl Harbor, his father’s family was sent to internment camps — a fate his father managed to escape by getting a scholarship to a liberal arts college in Nebraska.

 

His grandfather lost his hardware store in Little Tokyo. “Got his citizenship, finally, in the early ’60s,” Fukuyama said. “The first thing he does, he votes for Barry Goldwater,” the archconservative presidential candidate. Fukuyama’s father, by contrast, was a “die-hard liberal.” A sociologist and a Congregational minister, he was active in the civil rights movement and opposed the Vietnam War.

 

Fukuyama, an only child, was born in Chicago and raised in New York City. He studied classics at Cornell and lived at Telluride House — an insular, student-governed residence that was then heavily influenced by the conservative political theorist and classicist Allan Bloom. Bloom, in turn, had been a student of the German American philosopher Leo Strauss. “There was a fraternity next door,” recalled Ruth Epstein, a friend of Fukuyama’s from Telluride House. “They had keg parties. We had faculty receptions with sherry.” For an intellectually curious kid like Fukuyama, the atmosphere was thrilling.

 

It was also where he fell in with a “Straussian crowd” and became politically conservative, attracted to philosophical ideas about absolute truth and human nature. The development rankled his father, who insisted that his son had been “brainwashed.” Fukuyama resented this accusation. Even now, his father’s suggestion that he was the unwitting victim of a sinister influence campaign still pains him: “He never gave me credit for being able to think for myself.”

 

Fukuyama would end up having a number of conversion experiences. He briefly flirted with French post-structuralism, moving to Paris for six months, where he took a seminar with Roland Barthes. Realizing that he no longer wanted to pursue “nihilistic projects built on assertions of the impossibility of reasoned discourse,” Fukuyama abandoned a graduate program in comparative literature at Yale to study international relations at Harvard. There he wrote his Ph.D. dissertation on Soviet foreign policy in the Middle East.

 

“I thought of myself as not just a conservative, but I was part of this neoconservative cabal,” he told me. All of that changed in the first decade of the 2000s. First, he broke with the neocons over the U.S. invasion of Iraq; then, in 2008, Wall Street recklessness brought the financial system to the brink. Fukuyama started to revise his priors. “This belief in the use of military hard power in order to promote democracy led to the Iraq War, and the financial crisis was a result of this conservative belief in free markets and the self-regulating ability of markets to maintain stable economic growth,” he said. “Both of those turned out to be total bullshit.”

 

Liberal democracy couldn’t be sustained through extreme deregulation, or imposed at gunpoint.

 

In a twist, he now finds himself more politically aligned with his father, who died shortly after “The End of History and the Last Man” was published. Still, Fukuyama is dismissive of what he calls the left’s “social justice agenda,” and likens the pro-Palestinian encampments on college campuses to “struggle for the sake of struggle.” He retains a Straussian emphasis on human nature, speaking like a traditional conservative on innate differences between men and women.

 

Asked how he would identify his politics today, he chuckled. “Well, it’s complicated.”

 

Stuck in the dialectic

 

Despite experiencing firsthand the downsides of intellectual celebrity — the glib critiques, the warped interpretations — Fukuyama has always wanted a broader audience beyond his fellow academics. He has two small offices on Stanford’s campus: one dominated by a big Ukrainian flag on the wall and the other by studio lights and camera equipment, which he uses to film content for his YouTube channel, “Frankly Fukuyama.” (It’s an endearingly corny double entendre — his friends call him Frank.)

 

“About a year ago I acquired a Gen Z social media manager,” he said, describing his efforts to reach a generation of young people who don’t read newspapers or watch TV.

 

In the time of the last man, attention becomes the coin of the realm: “The moment you say something really edgy, you can see your numbers go up.”

 

Inside the classroom, his approach is decidedly different. He’s the director of the master’s program in public policy and teaches a class on “problem-solving in the real world.” The day I was there, I watched him teach a case study on the failed effort in the last decade to create a smart city in Toronto.

 

Fukuyama, standing at the front of a room encircled with white boards, skillfully guided two dozen students through the small-bore, technocratic details of this Canadian initiative in urban planning. The point of the class was to examine issues at a granular level, he told me: “We’re probably not going to do a case on how Israel should deal with Hamas.”

 

There’s something curious about seeing Fukuyama — one of the few American political theorists with public name recognition — instruct students in the finer points of municipal projects instead of enchanting them with big ideas. But the absence of philosophy flows directly from his philosophy. After all, if you believe that history has ended and “the really big questions” have been settled, you might well decide that the remaining questions are principally ones of policy and implementation.

 

This attraction to the nuts and bolts of problem-solving has a corollary in his private life, too. Fukuyama is a lifelong tinkerer; he dedicates multiple chapters in his memoir to his multiple hobbies. He used to build drones and fly them on campus. At his home, where he lives with his wife and their dog (the couple’s three children are grown), he keeps racks of computer servers that he built to store music and movies. He showed me some gorgeous bow-back chairs and a handsome card table that he crafted by hand. He derives evident satisfaction from making stuff that works. His original title for the memoir was “Building Things.”

 

Yet I caught an occasional glimpse of someone who seemed a little wilder and less prudent. There was a motorcycle parked in his driveway. (It’s a Yamaha; he used to ride a Harley.) A longtime friend, Mark Cordover, told me that when the family was living in McLean, Va., a couple of decades ago, Fukuyama took up cross-country biking and immediately ventured onto one of Virginia’s most treacherous trails. Biking with him, Cordover was “scared out of my mind.”

 

Fukuyama also put a ramp in front of his home to try out bike jumping and proceeded to break his elbow. While we were walking together on Stanford’s sprawling campus, with cyclists zooming by in every direction, he would stride into intersections without so much as a pause. Inevitably, he’s been hit by speeding e-bikes a couple of times; one collision was bad enough that he had to be taken away in an ambulance.

 

It’s striking that the methodical builder of practical objects can also be a rash risk-taker who jeopardizes his physical safety with confounding regularity. “I get into a lot of accidents,” he sheepishly told me. But then it makes sense that the author of “The End of History and the Last Man” would embody his own dialectic.

 

“I think that we may be fated to be in this kind of now cyclical system where we go through a period of peace and prosperity brought on by successful liberal democracy,” Fukuyama told me once we were safely seated in Stanford’s faculty club. “We get bored with it and then we try to destroy it. And we launch ourselves back into authoritarianism, conflict, war. And then we get tired of that, and we say, ‘Oh, maybe we should go back to liberal democracy again.’”

 

He seemed suspended in a place that might seem familiar to a lot of people these days, between hope and resignation: “I just don’t see that there are a whole lot of new ideas out there.”” [1]

 

1. He Warned That the End of History Could Be Rough. Maybe Now People Will Listen.: Ideas. Szalai, Jennifer.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 31, 2026.

Jis perspėjo, kad istorijos pabaiga gali būti sunki. Galbūt, dabar žmonės įsiklausys: Idėjos

 

„Garsus Franciso Fukuyamos požiūris į pasaulį po Šaltojo karo buvo plačiai klaidingai suprastas. Naujuose memuaruose jis bando ištaisyti šią tiesą.

 

Francisas Fukuyama išleido daugybę knygų apie politiką ir politinę teoriją, įskaitant iškilius traktatus apie liberalizmą ir blaivų dviejų tomų tyrimą, kuriame atsekama šiuolaikinės valstybės raida. Vis dėlto kartais atrodo, kad jį amžinai persekios keturi maži žodžiai.

 

„Kiekvieną savaitę „Instagram“ ar socialiniuose tinkluose paskelbiu ką nors, ir kažkas pasakys: „Na, aš maniau, kad istorija baigėsi“, – neseniai vieną popietę savo namuose Palo Alte sakė jis. Šis „kažkas“, žinoma, turėjo omenyje „istorijos pabaigą“ – keturių žodžių pavadinimą ir įkvepiančią idėją, kuria Fukuyama rašė 1989 m. vasaros žurnalo „The National Interest“ viršelio esė. Šaltojo karo pabaigoje, kai sovietų imperija traukėsi ir kilo Amerikos vartotojiškumas, Fukuyama tikėjosi „nesigėdytos ekonominio ir politinio liberalizmo pergalės“. Istorija baigėsi „Vakarų triumfu“.

 

Straipsnis tapo sensacija, katapultavęs Fukuyama, tuometinį Valstybės departamento politikos guru, į mokslininko ir visuomenės intelektualo karjerą. Jis išplėtojo šį straipsnį į savo pirmąją knygą „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“ (1992 m.) ir turėjo sėkmės – kartu ir nesėkmės – išleisti rimtą politinės teorijos kūrinį, kuris taip pat tapo bestseleriu.

 

Kaip frazė „istorijos pabaiga“ skambėjo ir labai stipriai, ir labai problemiškai, ir Fukuyama dėl to buvo be galo niekinama. Žmonės džiugiai pabrėždavo, kad istoriniai įvykiai nuolat vyksta. Tačiau jis nekalbėjo apie istoriją; jis kalbėjo apie istoriją platesne, konceptualesne prasme. (Keisti frazę net nebuvo jo: jis pasiskolino ją iš Alexandre'o Kojève'o, garsaus rusų-prancūzų Hegelio interpretatoriaus.) Liberalioji demokratija buvo galutinis taškas, teigė Fukuyama, nes kaip idealas jos negalima iš esmės patobulinti: „Visi išties dideli klausimai buvo išspręsti“.

 

Tai buvo neabejotinai optimistiška tezė, simbolis (ir pokštas) po Šaltojo karo laikotarpio. Tačiau Fukuyamos knygoje buvo ir tamsi antitezė. „Istorijos pabaiga“ buvo persekiojama galimybės, kad liberalios demokratijos plitimas sukurs „paskutinį žmogų“ – Nietzsche'ės terminas, apibūdinantis savimi patenkintą, dekadentišką figūrą, kuri atsisako rizikos ir ambicijų dėl komforto ir saugumo. Paskutiniuose penkiuose savo knygos skyriuose, kuriuos, regis, beveik niekas neskaitė ar neprisiminė, Fukuyama numatė, kad nuobodulys ir neramumas gali pakurstyti pyktį prieš isteblišmento mašiną.

 

Po daugiau nei trijų dešimtmečių neramumas ir pyktis tvyro visur, o 73 metų Fukuyama vis dar bando būti suprastas. Rugsėjo 8 d. „Farrar, Straus & Giroux“ išleis memuarus „Paskutinio žmogaus karalystėje“. Kaip rodo pavadinimas, Fukuyama padvigubina savo pozicijas, priešindamasis tam, ką jis pašiepia kaip „šias kvailas, paviršutiniškas istorijos pabaigos interpretacijas“, kurios jį karikatūrizavo, kaip naivų Pollyanną. Dabartinę liberalios demokratijos padėtį jis mato ne kaip priekaištą savo ankstesniems darbams, o kaip pateisinimą. Mūsų amžiaus „paskutiniai vyrai“ tapo tokie neramūs, kad įsimylėjo populistinius demagogus, kurie įtikino juos, kad viskas yra sugedę – „rezultatas“, – sako jis, – „kuris buvo puikiai nuspėjamas daugiau nei prieš 30 metų“.

 

Tačiau memuarai rodo, kad jis taip pat pakeitė savo nuomonę. Nors jis niekina „daugelį atsitiktinių savo pirmosios knygos kritikų“, kurie nesivargino perskaityti toliau nei pirmoji jo pavadinimo pusė, Fukuyama taip pat prisipažino, kad niekada nesitikėjo, jog paskutiniojo žmogaus karalystė atrodys taip.

 

Paskutiniuose pirmosios knygos puslapiuose buvo užsiminta apie Donaldą Trumpą, tuometinį Niujorko nekilnojamojo turto magnatą. Jis rašė, kad Trumpas buvo vienas iš tų, kurių ambicijas galima patenkinti liberalioje demokratijoje su rinkos ekonomika.

 

„Užuot norėję būti tironais, jie gali tiesiog tapti tikrai turtingi“, – prisiminė Fukuyama apie savo tuometines mintis. „Net nenutuokiau, kad vien praturtėti jam nepakaks.“

 

Tėvai ir sūnūs

 

Saulėtą gegužės rytą susitikau su Fukuyama nepriekaištingai sutvarkytame Stanfordo universiteto miestelyje, kur jis šiuo metu dirba vyresniuoju moksliniu bendradarbiu Freemano Spogli tarptautinių studijų institute. Asmeniškai jis kalba tyliai ir spinduliuoja ramų pasitikėjimą savimi, nors jo intelektualinė ir politinė kelionė buvo stebėtinai vingiuota.

 

Fukuyamos tėvas gimė Los Andžele japonų imigrantų šeimoje; jo motina buvo iš Japonijos. Po Perl Harboro bombardavimo tėvo šeima buvo išsiųsta į internuotųjų stovyklas – likimą, kurio tėvui pavyko išvengti gavęs stipendiją laisvųjų menų koledže Nebraskoje.

 

Jo senelis prarado savo technikos parduotuvę Mažajame Tokijuje. „Pilietybę jis pagaliau gavo septintojo dešimtmečio pradžioje“, – sakė Fukuyama. „Pirmiausia jis balsuoja už Barry Goldwaterį“, aršiai konservatorių kandidatą į prezidentus. Fukuyamos tėvas, priešingai, buvo „užkietėjęs liberalas“. Sociologas ir kongregacijos ministras, jis aktyviai dalyvavo pilietinių teisių judėjime ir priešinosi Vietnamo karui.

 

Fukuyama, vienturtis vaikas šeimoje, gimė Čikagoje ir užaugo Niujorke. Jis studijavo klasiką Kornelio universitete ir gyveno Telluride House – uždaruose, studentų valdomuose bendrabučiuose, kuriems tuo metu didelę įtaką darė konservatyvus politinis teoretikas ir klasicistas Allanas Bloomas. Savo ruožtu Bloomas buvo vokiečių kilmės amerikiečių filosofo Leo Strausso mokinys. „Šalia buvo studentų brolija“, – prisiminė Ruth Epstein, Fukuyamos draugė iš Telluride House. „Jie rengė alaus vakarėlius. Mes rengėme fakulteto priėmimus su šeriu.“ Intelektualiai smalsiam vaikui, tokiam kaip Fukuyama, atmosfera buvo jaudinanti.

 

Būtent čia jis pateko į „Strausso minią“ ir tapo politiškai konservatyvus, jį traukė filosofinės idėjos apie absoliučią tiesą ir žmogaus prigimtį. Šis įvykis supykdė jo tėvą, kuris tvirtino, kad jo sūnui buvo „išplautos smegenys“. Fukuyama piktinosi šiuo kaltinimu. Net ir dabar jį skaudina tėvo užuomina, kad jis netyčia tapo piktavališkos įtakos kampanijos auka: „Jis niekada nevertino mano gebėjimo mąstyti savarankiškai.“

 

Fukuyama galiausiai patyrė nemažai atsivertimo patirčių. Jis trumpai paflirtavo su prancūzų poststruktūralizmu, šešiems mėnesiams persikėlė į Paryžių, kur lankė seminarą pas Rolandą Barthesą. Supratęs, kad nebenori siekti „nihilistinių projektų, paremtų teiginiais apie pagrįsto diskurso neįmanomumą“, Fukuyama metė lyginamosios literatūros magistrantūros programą Jeilyje, kad studijuotų tarptautinius santykius Harvarde. Ten jis parašė daktaro disertaciją apie sovietų užsienio politiką Artimuosiuose Rytuose.

 

„Aš laikiau save ne tik konservatoriumi, bet ir šios neokonservatyvios grupuotės dalimi“, – sakė jis man. Visa tai pasikeitė pirmąjį 2000-ųjų dešimtmetį. Pirma, jis nutraukė ryšius su neokonservatoriais dėl JAV invazijos į Iraką; tada, 2008 m., Volstrito neapdairumas privedė finansų sistemą prie žlugimo ribos. Fukuyama pradėjo persvarstyti savo ankstesnius įsitikinimus. „Šis įsitikinimas karinės kietosios jėgos naudojimu demokratijai skatinti lėmė Irako karą, o finansų krizė buvo šio konservatyvaus tikėjimo laisvosiomis rinkomis ir rinkų savireguliavimo gebėjimu palaikyti stabilų ekonomikos augimą rezultatas“, – sakė jis. „Abu šie dalykai pasirodė esą visiška nesąmonė.“

 

Liberaliosios demokratijos nebuvo galima išlaikyti kraštutiniu dereguliavimu ar ginklo grasinimu.

 

Beje, dabar jis yra politiškai labiau susijęs su savo tėvu, kuris mirė netrukus po to, kai buvo išleista knyga „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“. Vis dėlto Fukuyama atmeta tai, ką jis vadina kairiųjų „socialinio teisingumo darbotvarke“, ir lygina palestiniečių stovyklas universitetų miesteliuose su „kova dėl kovos“. Jis išlaiko štrausišką žmogaus prigimties akcentavimą, kaip tradicinis konservatorius kalbėdamas apie įgimtus vyrų ir moterų skirtumus.

 

Paklaustas, kaip jis šiandien apibrėžtų savo politinę orientaciją, jis nusijuokė. „Na, tai sudėtinga.“

 

Įstrigęs dialektikoje

 

Nors pats patyrė intelektualinės šlovės trūkumus – paviršutinišką kritiką, iškreiptas interpretacijas – Fukuyama visada norėjo platesnės auditorijos, neapsiribojančios jo kolegomis akademikais. Stanfordo miestelyje jis turi du nedidelius kabinetus: viename dominuoja didelė Ukrainos vėliava ant sienos, o kitame – studijos apšvietimas ir filmavimo įranga, kuria jis filmuoja turinį savo „YouTube“ kanalui „Frankly Fukuyama“. (Tai žaviai banalus dviprasmiškas posakis – jo draugai jį vadina Franku.)

 

„Maždaug prieš metus įsidarbinau Z kartos socialinių tinklų vadybininku“, – sakė jis, apibūdindamas savo pastangas pasiekti jaunų žmonių kartą, kuri neskaito laikraščių ir nežiūri televizoriaus.

 

Paskutiniojo žmogaus laikais dėmesys tampa karalystės moneta: „Vos tik pasakai ką nors tikrai aštraus, pamatai, kaip tavo skaičiai auga.“

 

Klasėje jo požiūris yra visiškai kitoks. Jis yra viešosios politikos magistro programos direktorius ir dėsto paskaitą apie „problemų sprendimą realiame pasaulyje“. Tą dieną, kai ten lankiausi, stebėjau, kaip jis dėsto atvejo analizę apie nesėkmingas pastarojo dešimtmečio pastangas sukurti išmanųjį miestą Toronte.

 

Fukuyama, stovėdamas priekyje kambario, apsupto baltomis lentomis, sumaniai vedė dvi dešimtis studentų per smulkias, technokratines šios Kanados miestų planavimo iniciatyvos detales. Paskaitos tikslas buvo išnagrinėti problemas detaliu lygmeniu, jis man pasakė: „Mes tikriausiai nenagrinėsime atvejo, kaip Izraelis turėtų elgtis su „Hamas“.“

 

Yra kažkas keisto matyti, kaip Fukuyama – vienas iš nedaugelio viešai žinomų Amerikos politinių teoretikų – moko studentus subtilybių apie savivaldybių projektus, užuot juos žavėjęs didelėmis idėjomis. Tačiau filosofijos nebuvimas tiesiogiai kyla iš jo filosofijos. Juk jei tikite, kad istorija baigėsi ir „tikrai dideli klausimai“ išspręsti, jūs galite nuspręsti, kad likę klausimai daugiausia susiję su politika ir įgyvendinimu.

 

Šis potraukis problemų sprendimo pagrindams turi įtakos ir jo asmeniniam gyvenimui. Fukuyama visą gyvenimą meistrauja; savo memuaruose jis skiria kelis skyrius savo įvairiems pomėgiams. Anksčiau jis konstruodavo dronus ir skraidindavo juos universiteto miestelyje. Savo namuose, kur gyvena su žmona ir šunimi (trys poros vaikai jau užaugę), jis laiko kompiuterių serverių lentynas, kurias pats pastatė muzikai ir filmams saugoti. Jis parodė man keletą nuostabių išlenktų kėdžių ir dailų kortų stalą, kurį pats pagamino. Akivaizdu, kad jis jaučia pasitenkinimą kurdamas daiktus, kurie veikia. Originalus jo memuarų pavadinimas buvo „Daiktų kūrimas“.

 

Vis dėlto retkarčiais pastebėdavau žmogų, kuris atrodė šiek tiek pašėlęs ir mažiau apdairus. Jo įvažiavime stovėjo motociklas. (Tai „Yamaha“; jis anksčiau važinėdavo „Harley“.) Ilgametis draugas Markas Cordoveris man papasakojo, kad kai šeima prieš porą dešimtmečių gyveno Makline, Virdžinijoje, Fukuyama pradėjo važinėtis dviračiais visureigiu ir iš karto išdrįso važiuoti vienu pavojingiausių Virdžinijos takų. Važiuodamas dviračiu su juo, Cordoveris „iki proto išsigando“.

 

Fukuyama taip pat pastatė rampą priešais savo namus, kad išbandytų šuolius dviračiu, ir susilaužė alkūnę. Kol kartu ėjome po platų Stanfordo universiteto miestelį, dviratininkams lėkdami į visas puses, jis į sankryžas įžengdavo nė nesustojęs. Neišvengiamai jį porą kartų partrenkė greitai važiuojantys elektriniai dviračiai; vienas susidūrimas buvo toks stiprus, kad jį teko išvežti greitosios pagalbos automobiliu.

 

Stebina tai, kad metodiškas praktinių objektų kūrėjas taip pat gali būti neapgalvotas rizikos prisiėmėjas, kuris gluminančiu reguliarumu kelia pavojų savo fiziniam saugumui. „Patenku į daug avarijų“, – droviai man pasakė jis. Bet tada logiška, kad knygos „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“ autorius įkūnytų savo dialektiką.

 

„Manau, kad mums gali būti lemta būti tokioje dabar cikliškoje sistemoje, kurioje išgyvename taikos ir klestėjimo laikotarpį, kurį atneša sėkminga liberali demokratija“, – man pasakė Fukuyama, kai saugiai įsitaisėme Stanfordo fakulteto klube. „Mums tai nusibosta, o tada bandome tai sunaikinti. Ir mes vėl pasineriame į autoritarizmą, konfliktus, karą. O tada mums tai pavargsta ir sakome: „O, galbūt turėtume vėl grįžti prie liberalios demokratijos.““

 

Jis atrodė sustingęs vietoje, kuri šiomis dienomis daugeliui žmonių gali atrodyti pažįstama, tarp vilties ir susitaikymo: „Aš tiesiog nematau, kad yra tiek daug naujų idėjų.“” [1]

 

1. He Warned That the End of History Could Be Rough. Maybe Now People Will Listen.: Ideas. Szalai, Jennifer.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 31, 2026.

REVIEW --- Books -- Five Best: The Human Side of Science --- The author of 'Lost in Curiosity' on tales of lab mishaps, fieldwork adventures and personal sacrifices in the pursuit of truth

“Lab Girl

 

By Hope Jahren (2016)

 

1. Hope Jahren, a geobiologist and plant researcher, describes her laboratory as a refuge, a church and a self-contained world. "I chose science because science gave me what I needed," she writes, "a home as defined in the most literal sense: a safe place to be." In her memoir, "Lab Girl," Ms. Jahren narrates scientific struggles both dramatic and mundane. In one deafening and dangerous laboratory mishap, a glass tube that was overfilled with gas exploded.

 

 A more pervasive source of stress was the battle to secure research funding (at one point she raided university trash bins for materials when money started to run out).

 

The book's throughline is her friendship with Bill, an academic loner whose meticulous work in the field caught her attention. He became Ms. Jahren's steadfast scientific partner -- the two were bonded by their mutual sense of getting away with something. When Bill first saw her small, shabby, mildewed lab space, she was momentarily ashamed. But he only had eyes for the electrical setup in one corner. After considering how he would configure an important device for their research, he delivered his verdict: "completely perfect."

 

The Periodic Table

 

By Primo Levi (1975)

 

2. For Primo Levi, chemistry was a thrilling duel, a "face-to-face match." It pitted the "unfledged, unarmed chemist" on one side, while "on the other side, responding with enigmas, stood Matter." Levi was a young Jewish chemist in Turin, Italy, at the outset of World War II. "The Periodic Table" relates his early research forays and his resistance to fascism in a series of short essays -- translated into English in 1984 by Raymond Rosenthal -- each corresponding to a chemical element. After a short stint fighting alongside anti-Nazi partisans, Levi was captured and sent to Auschwitz. He survived partly by working at a German laboratory. In the chapter titled "Cerium," Levi describes how, wracked with hunger, he stole iron-cerium rods to make flints for cigarette lighters so that he could exchange them for bread. Throughout his recollections, he renders chemistry in physical and intimate terms.

 

A garlicky smell once alerted him to the presence of arsenic in sugar, while the spill of a concentrated solution cut through clothing "like the blow of a scimitar."

 

For Levi, the discipline of science -- which is "clear and distinct and verifiable at every step" -- counters totalitarianism, "a tissue of lies and emptiness."

 

The Quickening

 

By Elizabeth Rush (2023)

 

3. In 2019 nearly 60 scientists and crew members set sail in the icebreaker Nathaniel B. Palmer for Antarctica's Thwaites Glacier. In "The Quickening" Elizabeth Rush calls this river of ice "the biggest wild card" that will determine how sea-level rise will affect coastal communities. The team's ambitious plans to gather ice-sheet data were stymied by storms, a rudder problem, a medical emergency and the threat of ice closing in. Part of what sets Ms. Rush's account apart from other science books is her attention to the crew who performed the essential work of supporting the researchers: mopping the stairwell every morning, cooking dinner during a wild ride through the Drake Passage, a treacherous channel between South America's Cape Horn and Antarctica. The book also reveals the depths of the scientists' emotions about their mission and its consequences, and their awe at the magnificent polar landscape. One researcher tells Ms. Rush how much he'll miss Antarctica after the expedition. "It's like falling in love," he says. "When you leave, you want to see that person again, even though you just left."

 

The Beak of the Finch

 

By Jonathan Weiner (1994)

 

4. Rosemary and Peter Grant, a married pair of evolutionary biologists who studied songbirds on Daphne Major, a small volcanic island in the Galapagos archipelago, are the subjects of Jonathan Weiner's "The Beak of the Finch." Near the islands that were visited by Charles Darwin on the Beagle in 1835, the Grants became so familiar with their avian subjects that they could recognize hundreds of individual finches and the types of seeds in the birds' beaks. What emerges is the story of a scientific family -- the Grants were joined in their work by their daughters and some intrepid students -- faithfully documenting the finches' real-time evolution over nearly two decades as the island was buffeted by drought and storms. When Peter shared their findings with other researchers, a fellow biologist was skeptical of Peter's claim that a tiny difference in beak size could determine whether a finch lives or dies. The other scientist insisted "I don't believe a half of a millimeter really matters so much." Mr. Weiner shows how it does.

 

Ship Fever

 

By Andrea Barrett (1996)

 

5. Tens of thousands of emigrants from Ireland, desperate to escape the famine ravaging their home country, landed in 1847 at the Grosse Ile quarantine station in what is now the Canadian province of Quebec. "Ship Fever," the title novella in Andrea Barrett's collection of short stories, is the tale of a young doctor who, stung by the derision of the woman he loves, offers his services at the station. Once there, he is overwhelmed by his work treating victims of a typhus epidemic, in which some of the shipborne dead are "dropped on the nearest beach and corded like firewood." Throughout these tales, the careers of eminent scientific figures intertwine with the lives of ordinary people. The narrator of "The Behavior of the Hawkweeds" ruminates on her grandfather's childhood encounters with Gregor Mendel, the monk whose experiments with pea plants laid the groundwork for modern genetics. In "Rare Bird" a woman in 18th-century England finds pleasure in the company of a new friend, who helps her test a claim from the Swedish naturalist Carl Linnaeus that swallows hibernate underwater. Barrett's stories portray the practice of science, as one character puts it, "bent by loneliness and longing."” [1]

 

1. REVIEW --- Books -- Five Best: The Human Side of Science --- The author of 'Lost in Curiosity' on tales of lab mishaps, fieldwork adventures and personal sacrifices in the pursuit of truth. Kwok, Roberta.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 29 Aug 2026: C8. 

Sunku apmokestinti judančius dalykus

„Progresyvūs asmenys, pradedant tradiciniais liberalais ir baigiant kraštutiniais kairiaisiais socialistais, bando įgyvendinti savo egalitarines darbotvarkes dideliais pinigais, daugiausia finansuojamais didesniais mokesčiais superturtingiesiems.

 

Jie nepastebi svarbios ekonominės realybės. Jų politines svajones stabdys negailestinga ir nepaskelbta jėga: didėjantis kapitalo mobilumas, kuriam jie turės vis mažesnę įtaką. Jie rizikuoja tapti kaip Niujorko meras Zohranas Mamdani, kurį Floridos prekybos rūmai karūnavo „Floridos metų ekonomikos vystytoju“ už tai, kad paskatino Niujorko turtą judėti į pietus.

 

1991 m. kartu su Džordžijos universiteto ekonomistu Dwightu Lee išleidome knygą apie šią ekonominę jėgą, kurią pavadinome „gyvsidabrio kapitalu“, kad apibūdintume šiuolaikinio turto slidumą. Dokumentavome, kaip per pastarąjį šimtmetį didėjo pasaulinio kapitalo mobilumas, mažėjant perkėlimo ir komunikacijos išlaidoms. Kapitalo judėjimo paprastumas padidino spaudimą vyriausybėms mąstyti konkurencingiau renkantis savo politiką, ypač mokesčių srityje.“ tarifai.

 

Margaret Thatcher ir Ronaldas Reaganas ragino sumažinti asmeninių ir įmonių pajamų mokesčių tarifus, taip pat apriboti savo vyriausybių įsitraukimą į privatų sektorių. Jų sėkmė sukėlė konkurencinį spaudimą kitoms vyriausybėms pasekti jų pavyzdžiu.

 

Tokie vyriausybių veiksmai padidino rinkos spaudimą įmonėms perkelti savo būstines, gamyklas ir banko sąskaitas į verslui palankias jurisdikcijas. Jie taip pat paskatino likusias įmones ruoštis persikelti, kad joms nereikėtų prisiimti mokesčių naštos, kurią paliko persikrausčiusieji.

 

Ponas Lee ir aš paraginome Jamesą Buchananą, 1986 m. Nobelio ekonomikos premijos laureatą, parašyti anotaciją mūsų knygai. Jis tai padarė, bet su išlyga: „Ar drįstame tikėtis, kad McKenzie ir Lee yra teisūs teigdami, kad šiuolaikinės informacinės technologijos sumažino vyriausybių monopolinę galią visur? Jų argumentai tikrai įtikinami, iki tam tikro lygio.“ „Tačiau patarsiu visiems klasikiniams liberalams nenaudoti savo retorinių miltelių.“

 

Supratome Buchanano skepticizmą, kuriuo dalijomės ir kuris atrodo dar aktualesnis pastaruoju metu iškilus progresyviems asmenims, susižavėjusiems turto mokesčiais ir pasiūlymais dėl nemokamų daiktų visiems, manant, kad jų darbotvarkes sustabdys tik galios politika.

 

Nereikėjo nerimauti. Pajamų ir įmonių mokesčių tarifai visame pasaulyje toliau mažėjo nuo devintojo dešimtmečio, nors pastaraisiais dešimtmečiais lėčiau. Kelionių ir siuntimo išlaidos toliau mažėjo, o komunikacijos išlaidos sparčiai mažėjo. Prekybos barjerai toliau mažėjo visame pasaulyje – iki tokių neoprotekcionistų kaip Donaldas Trumpas atsiradimo, kurie laikui bėgant gali suprasti, kad sumažino Amerikos konkurencingumą.

 

Rašydami knygą supratome, kad daug kapitalo reinkarnuojasi skaitmeninėmis formomis, kurias galima siųsti visame pasaulyje vos keliais klavišų paspaudimais beveik šviesos greičiu, o gamybos, saugojimo ir perdavimo išlaidos yra daug mažesnės.

 

Nežinojome apie netrukus pasirodysiančias transformuojančias technologijas – el. paštą ir internetą – kurios smarkiai paspartintų prekybą. ir vis didėjančio skaitmeninių kapitalo prekių asortimento – nuo ​​sutarčių ir architektūrinių planų iki knygų, filmų ir žaidimų – naudojimo. Šios technologijos palengvino darbą iš namų skirtingose ​​valstijose ar net šalyse. Dabar dirbtinis intelektas suteikia galimybę dirbti iš skaitmeninių „agentų“ – darbo jėgos, kuri gali klajoti po pasaulį nevaržoma nacionalinės politikos.

 

Visuotinis kapitalo plitimas dabar kelia grėsmę, kurios progresyvieji vis dar nepastebi: įmonės ir darbuotojai vis dažniau gali judėti, kad išvengtų mokesčių ir reglamentų. Kalifornijos gubernatorius Gavinas Newsomas išmoko didėjančio kapitalo mobilumo pamoką. Jis prieštarauja valstijos turto mokesčiui Kalifornijoje balsuojant ir bando prisidengti palaikydamas federalinį turto mokestį, kuris greičiausiai nebus svarstomas Kongrese ir Baltuosiuose rūmuose, nes jis akivaizdžiai slopintų ekonomikos augimą. Ponas Mamdani netrukus turės pripažinti šį teiginį arba greitai išblės politinės svarbos.

 

Pagrindinė vyriausybių konkurencinė problema yra ta, kad jos yra pririštos prie jūros ir konkuruoja dėl kapitalo, kuris pasauliniu mastu yra laisvas. Jų dilema? Didesnis turto apmokestinimas lengvai virsta mažesnėmis bendromis pajamomis ir ekonomikos nuosmukiu. Nenuostabu, kad tiek daug vyriausybių pasidavė grėsmei ir dabar siekia kapitalo projektų su mokesčių lengvatomis ir kitomis lengvatomis, siekiant pritraukti ir išlaikyti kapitalą.

 

Progresyvūs asmenys ir socialistai gali pelnyti politinių taškų artėjančiuose rinkimuose, tačiau jų pasiekimus stabdys ne tiek dešinieji, kiek valstybės ir tautos, kurios mato vystymosi galimybes kitų vyriausybių priešiškame elgesyje su kapitalu ir turtu.

 

---

 

Ponas McKenzie yra pensininkas ekonomikos profesorius Kalifornijos universitete Irvine ir knygos „Quicksilver Capital: How the Rapid Movement of Wealth Has Changed the World“ bendraautoris.“ [1]

 

„Neoprotekcionistai, tokie, kaip Donaldas Trumpas, kurie galėtų sužinoti su laiku, kad jie sumažino Amerikos konkurencingumą.“ O gal ir ne. Prieiga prie turtingos ir didelės rinkos turi tam tikrą vertę.

 

Nors didžiulė vidaus rinka suteikia galingą apsaugą, pagrindinė rizika yra ta, kad ilgalaikė izoliacija gali netyčia padidinti verslo vykdymo šalies viduje išlaidas, galiausiai, susilpnindama pačią ekonominę galią, kuri iš pradžių suteikė jai svertą.

 

1. It's Hard to Tax Things That Move. McKenzie, Richard B.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 20 Aug 2026: A15.