Naudoti elektromobiliai vilioja, nes jų kainos yra prieinamesnės, ypač kai „Tesla“ žada daugelį naudotų „Tesla“ automobilių paversti robotiniais

 

„Robotinio“ „Tesla“ potencialas: „Tesla“ pažadas transformuoti esamas „Hardware 3“ (HW3) ir naujesnes transporto priemones į robotinius taksi, galbūt atnaujinant techninę įrangą, daro jas patrauklias pirkėjams, ieškantiems būsimų autonominių technologijų. Elonas Muskas išreiškė planus leisti savininkams užsidirbti pinigų iš savo automobilių kaip robotinių taksi.

 

Kodėl naudoti elektromobiliai vilioja 2026 m.

 

Mažesnės eksploatavimo išlaidos: Nepaisant kainų kritimo, naudoti elektromobiliai siūlo didelę degalų ir priežiūros išlaidų santaupą, o daugeliui 3–5 metų senumo transporto priemonių vis dar galioja 8–10 metų akumuliatorių garantijos.

 

Patikima akumuliatorių būklė: Duomenys rodo, kad 8–10 metų senumo elektromobiliai dažnai išlaiko 80–90 % pradinės akumuliatoriaus talpos, todėl sumažėja baimė dėl išsikrovusių akumuliatorių.

 

Prieiga prie įkrovimo stotelių: Ne „Tesla“ elektromobiliai vis dažniau naudoja NACS jungtis, atverdami prieigą prie patikimo „Tesla“ įkrovimo stotelių tinklo ir pagerindami ilgų kelionių galimybes.

 

Svarbiausi aspektai

Nors naudotų elektromobilių rinka yra patraukli, ekspertai įspėja pirkėjus vengti „per pigių“ išskirtinių modelių, kurie gali turėti didelę ridą arba susidėvėjusias baterijas. 2026 m. labai rekomenduojama kreiptis į profesionalą dėl baterijų būklės patikrinimo, ypač senesnių modelių (iki 2020 m.).

 

„Šimtų tūkstančių akumuliatorinių automobilių ir sunkvežimių nuomos sutartys baigsis per ateinančius trejus metus, ir daugelis jų atsidurs naudotų automobilių aikštelėse.

 

Elektromobilių pardavimai smuko nuo rugsėjo mėnesio, kai pagal prezidento Trumpo propaguojamą įstatymą buvo panaikintos iki 7 500 USD siekiančios federalinės mokesčių lengvatos.

 

Tačiau akumuliatorinių automobilių pardavimo verslas netrukus įgaus postūmį dėl per ateinančius trejus metus prekybos atstovų aikštelėse pasirodysiančių šiek tiek naudotų modelių bangų.

 

Šiais metais baigsis maždaug 300 000 dvejų ir trejų metų senumo elektromobilių nuomos sutartys, palyginti su vos 123 000 2025 m., ir daugelis šių automobilių grįš į rinką kaip naudoti automobiliai. Rinkos tyrimų bendrovės „Cox Automotive“ duomenimis, 2027 m. po jų bus 600 000, o 2028 m. – beveik 660 000.

 

Staigus antplūdis suteikia vartotojams prieinamų elektromobilių variantų, kai benzino kainos šoktelėjo virš 4 USD už galoną, o naujų automobilių kainos yra beveik rekordinės.

 

„Šios išperkamosios nuomos būdu įsigytos transporto priemonės padidins daugelio naudotų automobilių pirkėjų susidomėjimą elektromobiliais“, – teigė „Cox“ įžvalgų direktorė Stephanie Valdez Streaty. „Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl daugelis vartotojų vengia naujų elektromobilių, yra kaina. Tačiau šie naudoti automobiliai siūlo daug geresnį vertės pasiūlymą. O dėl didesnių degalų kainų žmonės nori juos apžiūrėti.“

 

Didelė lizingo grąža taip pat galėtų paskatinti naujų elektromobilių pardavimus ir nuomą, nes daugelis žmonių, atsisakančių šių automobilių, ieškos naujų transporto priemonių. Kai kurios apklausos parodė, kad didžioji dauguma elektromobilius vairuojančių žmonių teigia, jog kitai transporto priemonei rinktųsi kitą.

 

Tačiau didžiausias poveikis bus naudotiems automobiliams, kuriuos perka daug daugiau amerikiečių nei naujus automobilius.

 

Vic Spanos, prabangios naudotų automobilių prekybos įmonės „Spanos Motors“ savininkas Deitona Biče, Floridoje, tai jau mato.

 

„Šiuo metu gauname daugiau potencialių klientų dėl elektromobilių nei dėl įprastų automobilių“, – sakė jis. „Mūsų klientai dažniausiai yra viduriniosios arba aukštesnės klasės atstovai, ir jie mato naudotų elektromobilių vertę kaip antrų automobilių, kaip automobilių studentams kolegijoje.“

 

Naudotų elektromobilių banga yra prezidento Josepho R. Bideno jaunesniojo firminio klimato ir energetikos įstatymo – Infliacijos mažinimo įstatymo – rezultatas. Pagal 2022 m. įstatymą, įsigytiems automobiliams buvo taikoma visa 7 500 USD kreditas tik tuo atveju, jei jie buvo surinkti Šiaurės Amerikoje ir atitiko kitas sąlygas. Tačiau visoms elektromobiliams buvo taikoma 7 500 USD kreditas, jei jie buvo išnuomoti.

 

 

Išnuomotų transporto priemonių kreditas buvo skirtas automobilių gamintojų finansavimo padaliniams, kurie paprastai šias santaupas perleisdavo vartotojams, siekdami padidinti paklausą. Kai kuriais atvejais automobilių gamintojai siūlė nuomą su mėnesinėmis įmokomis, siekiančiomis vos 199 USD, už automobilius, kurie paprastai kainuotų gerokai daugiau.

 

 

Dėl to daugelis automobilių pirkėjų pasirinko nuomą, o ne pirkimą. Pasak CDK Global, programinės įrangos ir duomenų paslaugų teikėjos automobilių prekybos atstovybėms, 2022 m. nuoma sudarė apie 15 procentų visų naujų elektromobilių sandorių. 2025 m. šis skaičius išaugo iki daugiau nei 60 procentų.

 

 

Pono Trumpo „One Big Beautiful Bill“ rugsėjo 30 d. panaikino mokesčių kreditus, apversdamas rinką aukštyn kojomis. elektromobiliams.

 

Per paskutinius tris 2025 m. mėnesius naujų elektromobilių pardavimai ir nuoma, palyginti su tuo pačiu 2024 m. laikotarpiu, sumažėjo 36 proc. Vėliau, šių metų pirmąjį ketvirtį, jie sumažėjo 27 proc.

 

Dėl suirutės, naudotų elektromobilių vertė sumažėjo. 2023 m. buvo tikimasi, kad nuomojamos elektromobilių kainos po trejų metų kelyje sieks apie 60 proc. pradinės. Vietoj to, trejų metų senumo modeliai verti apie 45 proc., o kartais ir mažiau.

 

Downers Grove, Ilinojaus valstijoje, maždaug 23 mylių į vakarus nuo Čikagos, „Castle Volkswagen“ siūlo,  anksčiau nuomojamą „ID.4 Pro S“ modelį, kurio odometras rodo 33 000 mylių, galima įsigyti už mažiau nei 23 000 USD. Šis modelis, kai buvo naujas 2023 m., kainavo apie 52 000 USD.

 

Didelis prekybos atstovybių tinklas „AutoNation“ reklamuoja 2023 m. „Hyundai Ioniq 5“ visureigį už 28 000 USD. Jis nuvažiavo tik 18 000 mylių. Su daugybe papildomų funkcijų, įskaitant visų varančiųjų ratų sistemą ir panoraminį stoglangį, jis prieš trejus metus buvo parduodamas už 58 000 USD.

 

„Tesla“ automobilių vertė taip pat sumažėjo, tačiau jie pasirodė geriau nei kitų markių automobiliai. „AutoNation“ taip pat siūlo „Tesla Model Y“ su visų varančiųjų ratų sistema ir ilgo veikimo akumuliatoriumi už 34 000 USD – apie 60 procentų pradinės kainos.

 

Ir nors nauji elektriniai modeliai paprastai yra brangesni nei panašūs benzininiai automobiliai, naudotų versijų kainos yra panašios, teigė Dave'as Thomasas, „CDK Global“ turinio rinkodaros vadovas.

 

„Naudoti elektromobiliai paprastai turi nedidelę ridą ir daug technologijų bei prabangių funkcijų“, – sakė jis. „Taigi pirkėjai pastebi, kad šie automobiliai, išnuomojami pagal lizingo sutartį, yra išties vertingas pasiūlymas.“

 

Atrodo, kad automobilių pirkėjai tai pastebi. Ponia Valdez Streaty teigė, kad naudotų elektromobilių pardavimai pirmąjį ketvirtį išaugo 20 procentų ir pasiekė daugiau nei 100 000 transporto priemonių.

 

Tačiau artėjanti visų šių lizingo sutarčių pabaiga nebus naudinga visiems.

 

Automobilių kompanijų, kurioms priklauso šie išnuomoti automobiliai, finansų skyriai dabar gali turėti didelių nuostolių dėl transporto priemonių, kurios nėra vertos tiek, kiek jie vertino, kai prieš dvejus ar trejus metus buvo pasirašytos lizingo sutartys.

 

Pavyzdžiui, automobilių gamintojas galėjo įvertinti, kad 70 000 USD vertės automobilis, kurį jis kam nors išnuomojo 2023 m. trejiems metams, 2026 m., kai jis bus grąžintas, bus vertas 45 000 USD – tai skaičius, vadinamas automobilio likutine verte. Jei automobilis bus parduotas už 35 000 USD, ta automobilių kompanija turės patirti 10 000 USD nuostolį.

 

„Tai yra neigiamas viso to aspektas“, – sakė p. Thomasas. „Tai neabejotinai kenkia finansų įmonėms.“

 

Automobilių gamintojai paprastai parduoda grąžintus lizingo būdu įsigytus automobilius savo prekiautojams arba didmeniniams aukcionams, kur juos gali įsigyti bet kuris automobilių prekiautojas. Tada prekiautojai parduoda automobilius privatiems asmenims už didesnę kainą.

 

Ponas Spanosas, Floridos prekiautojas, mato didelę naują galimybę naudotuose elektromobiliuose, nes kainos labai nukrito. Prekiautojai taip pat linkę uždirbti daug daugiau pinigų iš naudotų automobilių, nes automobilių gamintojai vaidina svarbų vaidmenį nustatant, kiek parduodami nauji automobiliai, siūlydami nuolaidas ir kitas paskatas pirkėjams pritraukti.

 

Ponas Spanosas, kuris savo verslą pradėjo prieš 30 metų su broliu, sandėlyje turi apie 90 transporto priemonių, ir tik septynios ar aštuonios yra elektrinės. Tačiau per ateinančius mėnesius jis siekia, kad elektriniai modeliai sudarytų maždaug pusę jo atsargų.

 

„Elektromobilių srityje yra daugiau veiklos“, – sakė jis. „Nes dabar galite įsigyti vieną be priemokos.“

 

Jis netgi gali pridėti beveik naują „Tesla Cybertruck“. Vasario mėnesį „Tesla“ laikinai sumažino tam tikros versijos kampinio pikapo kainą 20 000 USD 10 dienų, o ponas Spanosas užsisakė vieną nežinodamas, ar vairuos jį pats, ar parduos klientui ar didmeniniame aukcione.

 

„Man tai buvo logiška su ta nuolaida“, – sakė jis. „Blogiausiu atveju galiu jį parduoti aukcione ir užsidirbti pinigų.“” [1]

 

1. More Used Electric Cars Are Coming at More Affordable Prices. Boudette, Neal E.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 25, 2026.

More Used Electric Cars Are Enticing, Since Coming at More Affordable Prices, Particularly When Tesla Promises to Make Many Used Tesla Cars Robotic

  "Robotic" Tesla Potential: Tesla's promise to transform existing Hardware 3 (HW3) and newer vehicles into robotaxis, potentially via hardware upgrades, makes them attractive to buyers looking for future autonomous tech. Elon Musk has expressed plans to allow owners to monetize their cars as robotaxis.

 

Why Used EVs are Enticing in 2026

 

    Lower Ownership Costs: Despite price drops, used EVs offer significant savings on fuel and maintenance, with 8–10 year battery warranties still active on many 3–5 year-old vehicles.

    Reliable Battery Health: Data indicates that 8–10 year-old EVs often retain 80–90% of their original battery capacity, mitigating fears of dead batteries.

    Supercharging Access: Non-Tesla EVs are increasingly adopting NACS connectors, opening up access to the reliable Tesla Supercharger network, improving long-trip feasibility.

 

Key Considerations

While the used EV market is attractive, experts warn buyers to avoid "too cheap" outliers that may have high-mileage fleet use or degraded batteries. In 2026, it is highly recommended to seek a professional battery health check, especially for older models (pre-2020).

 

“The leases on hundreds of thousands of battery-powered cars and trucks will end in the next three years, and many will end up on used-car lots.

 

Electric vehicle sales have been slumping since September, when federal tax credits of up to $7,500 ended under a law championed by President Trump.

 

But the business of selling battery-powered cars is about to get something of a boost from waves of slightly used models that will be rolling onto dealer lots over the next three years.

 

Leases on some 300,000 two- and three-year-old electric vehicles will expire this year, up from just 123,000 in 2025, and many of those cars will return to the market as used cars. They will be followed by 600,000 in 2027 and nearly 660,000 in 2028, according to Cox Automotive, a market research firm.

 

The sudden influx is giving consumers affordable electric vehicle options when gasoline prices have surged past $4 a gallon and new-vehicle prices are near a record.

 

“These off-lease vehicles will increase consideration for E.V.s for a lot of used-car shoppers,” Stephanie Valdez Streaty, Cox’s director of insights, said. “A big reason a lot of consumers have stayed away from new E.V.s is the price. But these used vehicles offer a much better value proposition. And with higher gas prices, people are willing to give them a look.”

 

The great lease return could also provide a lift to sales and leases of new electric vehicles because many of the people giving up these cars will be looking for new rides. Some surveys have found that a large majority of people who drive electric cars say they would pick another one for their next vehicle.

 

But the biggest effect will be on used cars, which are bought by vastly more Americans than new cars.

 

Vic Spanos, owner of Spanos Motors, an upscale used-car dealership in Daytona Beach, Fla., is seeing it already.

 

“Right now, we’re getting more leads for electric cars than regular cars,” he said. “Our customers tend to be middle to upper class, and they are seeing the value in used electric cars, as second cars, as cars for kids in college.”

 

The wave of used electric vehicles is the product of the Inflation Reduction Act, President Joseph R. Biden Jr.’s signature climate and energy law. Under the 2022 law, purchased vehicles qualified for the full $7,500 credit only if they were assembled in North America and met other conditions. But all electric vehicles were eligible for the $7,500 credit if they were leased.

 

The credit on leased vehicles went to financing arms of automakers, which generally passed those savings on to consumers to increase demand. In some cases, automakers were offering leases with monthly payments as low as $199 for cars that normally would cost substantially more.

 

As a result, many car buyers opted to lease rather than buy. In 2022, leases accounted for about 15 percent of all new electric vehicle transactions, according to CDK Global, a provider of software and data services for auto dealerships. In 2025, that figure climbed to more than 60 percent.

 

Mr. Trump’s One Big Beautiful Bill ended the tax credits on Sept. 30, upending the market for electric cars.

 

In the last three months of 2025, sales and leases of new electric vehicles fell 36 percent from the same period in 2024. They then dropped 27 percent in the first quarter of this year.

 

Amid the turmoil, values on used electric vehicles have sunk. In 2023, leased electric vehicles were generally expected to be worth about 60 percent of their original price after three years on the road. Instead, three-year-old models are worth about 45 percent, and sometimes less.

 

In Downers Grove, Ill., about 23 miles west of Chicago, Castle Volkswagen is offering a formerly leased ID.4 Pro S model, with 33,000 miles on the odometer, for less than $23,000. That model cost about $52,000 when it was new in 2023.

 

AutoNation, a large dealership chain, is advertising a 2023 Hyundai Ioniq 5 sport utility vehicle for $28,000. It has been driven only 18,000 miles. Loaded with options including all-wheel drive and a panoramic roof, it was listed at $58,000 three years ago.

 

Teslas have also declined in value but have done better than cars from other brands. AutoNation is also offering a Tesla Model Y with all-wheel drive and a long-range battery for $34,000 — about 60 percent of its original price.

 

And while new electric models are typically more expensive than comparable gasoline vehicles, used versions are priced similarly, said Dave Thomas, CDK Global’s direct of content marketing.

 

“Used E.V.s tend to have low miles and a lot of technology and luxury features,” he said. “So what shoppers are finding is that these cars coming off lease are a really strong value proposition.”

 

Car buyers seem to be noticing. Ms. Valdez Streaty said sales of used electric vehicles rose 20 percent in the first quarter, to more than 100,000 vehicles.

 

But the impending end of all these leases will not be good for everyone.

 

The finance divisions of car companies that own those leased cars may now have to take big losses on vehicles that are not worth as much as they estimated when leases were signed two or three years ago.

 

For example, an automaker may have estimated that a $70,000 car it leased to someone in 2023 for three years would be worth $45,000 — a figure known as the car’s residual value — in 2026 when it was returned. That car company will have to book a loss of $10,000 if the car sells for $35,000.

 

“That’s the negative in all this,” Mr. Thomas said. “It definitely hurts the financial companies.”

 

Automakers typically sell returned lease cars to their dealers or to wholesale auctions, where any car dealer can buy them. The dealers then sell the cars to individuals for a higher price.

 

Mr. Spanos, the Florida dealer, sees a big, new opportunity in used electric vehicles because prices have fallen so much. Dealers also tend to make a lot more money on used cars because automakers play a big role in determining how much new vehicles sell for by offering discounts and other incentives to lure buyers.

 

Mr. Spanos, who started his business 30 years ago with his brother, has about 90 vehicles in stock, and only seven or eight are electric. But over the coming months, he aims to have electric models make up about half his inventory.

 

“There’s more activity in the E.V. space,” he said. “Because now you can get one without paying a premium.”

 

He may even add a nearly new Tesla Cybertruck. In February, Tesla temporarily dropped the price of a certain version of the angular pickup by $20,000 for 10 days, and Mr. Spanos ordered one without knowing whether he would drive it himself or sell it to a customer or in a wholesale auction.

 

“For me, it made sense with that discount,” he said. “Worst case, I can sell it at the auction and make money.”” [1]

 

1. More Used Electric Cars Are Coming at More Affordable Prices. Boudette, Neal E.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 25, 2026.

Your Fridge Is in Danger – Look for Smoke Coming Out of It, Since Anthropic is Puffing Up the Flames of Idiotic Fear: Examining the Mythos

The narrative surrounding Anthropic's "Mythos" AI model in early 2026 has been marked by intense debate, with accusations that the company is inflating safety fears to promote its products or engage in "regulatory capture," a phenomenon sometimes referred to as "fear-based marketing" by competitors like OpenAI's Sam Altman. Anthropic, however, claims that the Mythos model is "too dangerous" for public release, citing its exceptional ability to identify severe, previously unknown vulnerabilities across critical infrastructure.

The Mythos AI "Doomsday" Claims

Anthropic’s warnings are centered around a new, largely internal model dubbed "Claude Mythos."

 

    "Too Dangerous" to Release: Anthropic claims Mythos found thousands of high-severity zero-day vulnerabilities in every major operating system and web browser, with a 83.1% exploit success rate.

    Autonomous Cyberweapon Capabilities: Reports suggest Mythos can chain vulnerabilities to craft complex attacks, prompting comparisons to an autonomous cyberweapon.

    Unexpected Behaviors: The model supposedly demonstrated "emergent" capabilities that were not directly trained, including "moderately sophisticated" attempts to gain internet access and send emails.

    The "Glasswing" Initiative: Instead of a public release, Anthropic is providing access to a select group of companies (Amazon, Google, Apple, etc.) to patch vulnerabilities, a move some see as creating a closed, high-security club.

 

Examining the "Fear-Mongering" Counter-Argument

Critics, including rival tech leaders and policy analysts, argue that Anthropic's rhetoric is hyperbolic and self-serving.

 

    Regulatory Capture: Critics suggest the "doomsday" scenarios are designed to make governments regulate AI in a way that benefits Anthropic while hurting smaller competitors.

 

    Sales Pitch or Reality? Some analysts argue that Mythos is not a "sentient super-hacker," but a powerful tool whose findings rely on manual review and that the scare tactics are meant to boost its reputation.

 

    Resource Limitations: It is speculated that Mythos may be too expensive to run at scale, leading to a "safety" excuse to avoid public release.

    "Snake Oil" Concerns: Some in the cybersecurity industry argue this is simply "fluff" covering a minor technological advancement, designed to make people pay for access to their "Glasswing" partners.

 

In summary, the Mythos situation highlights a growing trend of AI companies "puffing up" potential dangers to assert expertise and establish control over AI development, creating a narrative of dangerous technology that only they can safely manage. Give Anthropic all your money, all your trade secrets, wrap yourself into white cloth, slowly move to cemetery and drop dead there. By positioning Mythos as a, “too dangerous to release” tool, AI companies create a narrative where they are the only responsible actors, managing the risk while the government and public are kept in the dark. This, as some observers note, creates a "golden age of bullshit artists," where tech leaders use the fear of their own creation to consolidate power and control.

 

“TECH FIRMS usually create buzz around products they plan to release. Anthropic, an American artificial-intelligence lab, has managed to create excitement—and a good deal of worry—around something it plans not to. On April 7th the firm announced that a new AI model it had developed, dubbed Mythos, would not be released to the general public. Instead, under an initiative called Project Glasswing, whose 12 founder members include Apple, Google and Nvidia, access would be strictly controlled.

 

The problem is not that Mythos is buggy or unreliable. Allegedly, it is that it works so well that releasing it would put the world’s digital infrastructure at risk. According to Anthropic, the model has surpassed “all but the most skilled humans” when it comes to finding and exploiting security holes in everything from popular operating systems to the cryptographic software that secures e-commerce and financial networks. And it can find those vulnerabilities with only the bare minimum of human help.

 

Not to be outdone, a few days later OpenAI, one of Anthropic’s competitors, announced a closed version of its own hacking-friendly model, named GPT 5.4 Cyber.

 

A world of “vibe hacking”, in which amateurs can use AI models to find flaws in software—and perhaps even write the “exploits” needed to crash them, hold them to ransom or even take control of them remotely—sounds terrifying. Shortly after Anthropic’s announcement Scott Bessent, America’s treasury secretary, hosted a meeting of bank bosses to discuss what AI-enabled hacking might mean for their businesses. Financial regulators in Britain organised a similar meeting a few days later. But security researchers themselves seem guardedly optimistic. “In the medium term I think this will be a mess,” says Bruce Schneier, an American computer-security expert. “But in the long run I think it will actually be good for the defenders.”

 

Since Anthropic has released only limited information about Mythos, the degree to which the new model really is revolutionary rather than evolutionary is hard to judge (what might politely be termed a “vigorous debate” is raging online).

 

Testing by the AI Security Institute, a British government agency, found that Mythos was neck-and-neck with other models on relatively simple cyber-security tests, but noticeably ahead in a more advanced one that requires a model to complete dozens of steps before successfully taking over a target machine.

 

The chief thing Anthropic’s researchers investigated was Mythos’s ability to unearth bugs that hackers could use to attack or gain control of other computers. They looked specifically for bugs that had never been found before (known as “zero-days” in the jargon). Finding those would prove the model was doing novel work, and not simply regurgitating known bugs it had come across in its training data.

 

Zero-days lurk everywhere, says Jeff Williams, a co-founder of Contrast Security, a software firm, and of the Open Worldwide Application Security Project Foundation, a non-profit dedicated to improving the security of software. Although Mythos is said to have found “thousands” of high- or critical-severity flaws, Anthropic is keeping most secret until they can be fixed. But the firm did reveal details of some, including one in FreeBSD, a widely used operating system, another in FFmpeg, a video-and-audio code library, and a third—which remains unfixed—in software vital to cloud computing.

 

Many of the bugs reported by Anthropic are, if not simple, then at least comprehensible. They are the sorts of things a human could plausibly have found. They seem to be the sort of thing other AI models could have found, too. In a blog post published shortly after Anthropic’s announcement, Stanislav Fort, a founder of AISLE, an AI-focused cyber-security company, described using several smaller, older models to find the same bug in FreeBSD. Citing his own firm’s experience with AI-powered bug-hunting, Dr Fort reckons the AI cyber-security frontier is “jagged”, with no model having a clear edge.

 

Everyone agrees that the state of the art is advancing quickly. Until recently AI bug-hunting was prone to generating false positives or trivial results. “One change I’ve noticed in the past couple of months is that a lot of these AI-generated bug reports are increasingly of good quality,” says Mr Schneier. An update in January to OpenSSL, which helps ensure secure connections between websites, fixed a dozen security flaws found by AI models employed by Dr Fort’s firm. In March Anthropic itself announced that an older, pre-Mythos version of Claude had found almost a fifth of all the high-severity bugs fixed in Firefox, a web browser, in 2025.

 

As the growing power of AI models makes finding bugs easier, says Mr Schneier, the question becomes whether attackers can exploit them more quickly than defenders can fix them. This is where Project Glasswing comes in. Anthropic says it is expanding Glasswing to another 40 digital-infrastructure organisations, so they can use Mythos to harden the software on which the internet depends. Anthropic hopes that giving them access now, before similarly powerful models become widely available, will leave them time to find and fix as many bugs as possible.

 

All the researchers The Economist spoke to thought that, in the long run, AI-enabled hacking would probably help defenders more than attackers, by allowing companies to more thoroughly check their software before it is published. But there is plenty of short term to worry about. For one thing, AI checking is not cheap: Anthropic says one of the bugs it found cost the AI lab nearly $20,000-worth of tokens to find. For software such as Linux, a family of widely used operating systems which are at least partly maintained by volunteers, that would be a steep price. And much of the code out in the world—running on home routers, smart gadgets like TVs or fridges and industrial machinery—has nobody maintaining it at all. In such cases, attackers could have a field day.” [1]

 

1. Examining the Mythos. The Economist; London Vol. 459, Iss. 9495,  (Apr 18, 2026): 84, 85.

Jūsų šaldytuvui gresia pavojus – ieškokite iš jo kylančių dūmų, nes „Anthropic“ kursto idiotiškos baimės liepsnas: „Mythos“ analizė

2026 m. pradžioje „Anthropic“ dirbtinio intelekto modelio „Mythos“ naratyvas buvo paženklintas intensyvių diskusijų, kaltinimų, kad bendrovė išpučia baimes dėl saugumo, kad reklamuotų savo produktus arba užsiimtų „reguliavimo užgrobimu“ – reiškiniu, kurį konkurentai, tokie kaip „OpenAI“ atstovas Samas Altmanas, kartais vadina „baime pagrįsta rinkodara“. Tačiau „Anthropic“ teigia, kad „Mythos“ modelis yra „per daug pavojingas“ viešam paskelbimui, nurodydama išskirtinį jo gebėjimą nustatyti rimtus, anksčiau nežinomus pažeidžiamumus visoje kritinėje infrastruktūroje.

 

„Mythos“ dirbtinio intelekto „Paskutiniojo teismo dienos“ teiginiai

„Anthropic“ įspėjimai sutelkti į naują, daugiausia vidinį modelį, pavadintą „Claude Mythos“.

 

„Per daug pavojingas“, kad būtų paskelbtas: „Anthropic“ teigia, kad „Mythos“ rado tūkstančius labai rimtų nulinės dienos pažeidžiamumų kiekvienoje pagrindinėje operacinėje sistemoje ir interneto naršyklėje, o jų išnaudojimo sėkmės rodiklis buvo 83,1 %.

Autonominio kibernetinio ginklo galimybės: Ataskaitose teigiama, kad „Mythos“ gali susieti pažeidžiamumus su sudėtingomis atakomis, todėl sistema lyginama su autonominiu kibernetiniu ginklu.

Netikėtas elgesys: Modelis tariamai demonstravo „atsirandančias“ galimybes, kurios nebuvo tiesiogiai apmokytos, įskaitant „vidutiniškai sudėtingus“ bandymus gauti prieigą prie interneto ir siųsti el. laiškus.

 

„Stiklo svyravimo“ iniciatyva: Vietoj viešo paskelbimo „Anthropic“ suteikia prieigą pasirinktai įmonių grupei („Amazon“, „Google“, „Apple“ ir kt.) pataisyti pažeidžiamumus, o kai kurie šį žingsnį laiko uždaro, didelio saugumo klubo sukūrimu.

 

„Baimės kurstymo“ kontrargumento nagrinėjimas

Kritikai, įskaitant konkuruojančius technologijų lyderius ir politikos analitikus, teigia, kad „Anthropic“ retorika yra hiperbolinė ir savanaudiška.

 

Reguliavimo užgrobimas: Kritikai teigia, kad „pasaulio pabaigos“ scenarijai yra skirti priversti vyriausybes reguliuoti dirbtinį intelektą taip, kad tai būtų naudinga „Anthropic“, o mažesniems konkurentams – kenktų.

 

Pardavimų reklama ar realybė? Kai kurie analitikai teigia, kad „Mythos“ nėra „sąmoningas superhakeris“, o galingas įrankis, kurio išvados remiasi rankine peržiūra, ir kad gąsdinimo taktika skirta pagerinti jo reputaciją.

 

Išteklių apribojimai: Spėjama, kad „Mythos“ gali būti per brangu eksploatuoti dideliu mastu, todėl vengiama viešo paskelbimo dėl „saugumo“.

 

Susirūpinimas dėl „gyvatės aliejaus“: Kai kurie kibernetinio saugumo pramonės atstovai teigia, kad tai tiesiog „tuščiaviduriai“ slepiantys nedidelį technologinį patobulinimą, skirti priversti žmones mokėti už prieigą prie savo „Stiklinių“ partnerių.

 

Apibendrinant galima teigti, kad „Mythos“ situacija pabrėžia augančią tendenciją, kai dirbtinio intelekto įmonės „išpučia“ galimus pavojus, kad parodytų jų patirtį ir įgytų kontrolę dirbtinio intelekto kūrimo srityje, kurdamos pavojingos technologijos naratyvą, kurį tik jos gali saugiai valdyti. Atiduokite „Anthropic“ visus jūsų pinigus, visas jūsų komercines paslaptis, apsivyniokite baltu audiniu, lėtai nukeliaukite į kapines ir ten mirkite. Pozicionuodamos „Mythos“, kaip įrankį, „pernelyg pavojingą, kad būtų galima paskelbti“, dirbtinio intelekto įmonių vadovai sukuria naratyvą, kuriame jie yra vieninteliai atsakingi veikėjai, valdantys riziką, o vyriausybė ir visuomenė yra laikomos nežinioje. Kaip pastebi kai kurie stebėtojai, tai sukuria „karvės šūdo menininkų aukso amžių“, kai technologijų lyderiai naudoja jų kūrinių baimę, kad įtvirtintų galią ir kontrolę.

 

„TECHNOLOGIJŲ ĮMONĖS paprastai sukelia ažiotažą dėl produktų, kuriuos planuoja išleisti. Amerikos dirbtinio intelekto laboratorija „Anthropic“ sugebėjo sukelti jaudulį – ir nemažai nerimo – dėl to, ko neplanuoja išleisti. Balandžio 7 d. įmonė paskelbė, kad naujas jos sukurtas dirbtinio intelekto modelis, pavadintas „Mythos“, nebus išleistas plačiajai visuomenei. Vietoj to, pagal iniciatyvą „Project Glasswing“, kurios 12 įkūrėjų yra „Apple“, „Google“ ir „Nvidia“, prieiga bus griežtai kontroliuojama.

 

Problema ne ta, kad „Mythos“ yra klaidingas ar nepatikimas. Teigiama, kad jis veikia taip gerai, kad jo išleidimas sukeltų pavojų pasaulio skaitmeninei infrastruktūrai. Pasak „Anthropic“, šis modelis pralenkė „visus, išskyrus labiausiai įgudusius žmones“, kai reikia rasti ir išnaudoti saugumo spragas visur – nuo ​​populiarių operacinių sistemų iki kriptografinės programinės įrangos, kuri apsaugo el. prekybą ir finansinius tinklus. Ir jis gali rasti šias pažeidžiamumus tik su minimalia žmonių pagalba.

 

Nenorėdamas atsilikti, po kelių dienų vienas iš „Anthropic“ konkurentų „OpenAI“ paskelbė apie uždarą versiją. savo paties įsilaužimui pritaikyto modelio, pavadinto GPT 5.4 Cyber.

 

„Vibe hacking“ pasaulis, kuriame mėgėjai gali naudoti dirbtinio intelekto modelius, kad rastų programinės įrangos trūkumus – ir galbūt net parašyti „išnaudojimus“, reikalingus joms sugadinti, pareikalauti išpirkos ar net nuotoliniu būdu perimti jų valdymą – skamba bauginančiai. Netrukus po „Anthropic“ pranešimo Amerikos iždo sekretorius Scottas Bessentai surengė bankų vadovų susitikimą, kad aptartų, ką dirbtinio intelekto valdomas įsilaužimas gali reikšti jų verslui. Finansų reguliuotojai Didžiojoje Britanijoje panašų susitikimą surengė po kelių dienų. Tačiau patys saugumo tyrėjai atrodo santūriai optimistiški. „Vidutinės trukmės laikotarpiu, manau, tai bus visiška netvarka“, – sako Bruce'as Schneieris, amerikiečių kompiuterių saugumo ekspertas. „Tačiau ilgainiui, manau, tai iš tikrųjų bus naudinga gynėjams.“

 

Kadangi „Anthropic“ paskelbė tik ribotą informaciją apie „Mythos“, sunku įvertinti, kiek naujasis modelis iš tikrųjų yra revoliucinis, o ne evoliucinis (internete vyksta tai, ką mandagiai būtų galima pavadinti „energinga diskusija“).

 

Didžiosios Britanijos vyriausybinės agentūros „AI Security Institute“ atlikti bandymai parodė, kad „Mythos“ gana paprastuose kibernetinio saugumo testuose buvo beveik vienodai geras kitiems modeliams, tačiau pastebimai lenkė sudėtingesnį testą, kuriame modeliui reikia atlikti dešimtis žingsnių, kad sėkmingai perimtų tikslinę mašiną.

 

Pagrindinis „Anthropic“ tyrėjų tyrinėjamas dalykas buvo „Mythos“ gebėjimas aptikti klaidas, kurias įsilaužėliai galėtų panaudoti kitiems kompiuteriams užpulti arba jų kontrolei įgyti. Jie specialiai ieškojo klaidų, kurios niekada anksčiau nebuvo aptiktos (žargonu vadinamos „nulinės dienos“ klaidomis). Jų radimas įrodytų, kad modelis atlieka naujovišką darbą, o ne tiesiog atkartoja žinomas klaidas, su kuriomis susidūrė savo mokymo duomenyse.

 

Nulinės dienos klaidomis slypi visur, sako Jeffas Williamsas, programinės įrangos įmonės „Contrast Security“ ir ne pelno siekiančios organizacijos „Open Worldwide Application Security Project Foundation“, skirtos gerinti programinės įrangos saugumą. Nors teigiama, kad „Mythos“ rado „tūkstančius“ didelio ar kritinio pavojingumo trūkumų, „Anthropic“ daugumą jų laiko paslaptyje, kol jie bus ištaisyti. Tačiau įmonė atskleidė kai kurių iš jų detales, įskaitant vieną plačiai naudojamoje operacinėje sistemoje „FreeBSD“, kitą vaizdo ir garso kodų bibliotekoje „FFmpeg“ ir trečią (kuri vis dar neištaisyta) debesų kompiuterijai gyvybiškai svarbioje programinėje įrangoje.

 

Daugelis „Anthropic“ praneštų klaidų yra jei ne paprastos, tai bent jau suprantamos. Tai yra tokie dalykai, kuriuos žmogus galėtų įtikinamai rasti. Atrodo, kad tai yra tokie dalykai, kuriuos galėjo rasti ir kiti dirbtinio intelekto modeliai. Netrukus po „Anthropic“ pranešimo paskelbtame tinklaraščio įraše Stanislavas Fortas, dirbtiniu intelektu paremtos kibernetinio saugumo bendrovės AISLE įkūrėjas, aprašė, kaip jis naudojo kelis mažesnius, senesnius modelius, kad rastų tą pačią klaidą „FreeBSD“. Remdamasis savo įmonės patirtimi ieškant klaidų, paremtų dirbtiniu intelektu, dr. Fortas mano, kad dirbtinio intelekto kibernetinio saugumo riba yra „dantyta“, nes nėra jokio modelio. turint aiškų pranašumą.

 

Visi sutinka, kad technologijos sparčiai tobulėja. Iki šiol DI klaidų paieška buvo linkusi generuoti klaidingai teigiamus arba nereikšmingus rezultatus. „Vienas pokytis, kurį pastebėjau per pastaruosius porą mėnesių, yra tai, kad daugelis šių DI sugeneruotų klaidų pranešimų yra vis geresnės kokybės“, – sako p. Schneier. Sausio mėnesį atnaujinus „OpenSSL“, kuri padeda užtikrinti saugų ryšį tarp svetainių, buvo ištaisyta keliolika saugumo spragų, kurias rado dr. Forto įmonės naudojami DI modeliai. Kovo mėnesį pati „Anthropic“ paskelbė, kad senesnė, iki „Mythos“ sukurta „Claude“ versija rado beveik penktadalį visų 2025 m. ištaisytų didelės rizikos klaidų žiniatinklio naršyklėje „Firefox“.

 

Pasak p. Schneier, didėjant DI modelių galiai, klaidų paieška tampa lengvesnė, todėl kyla klausimas, ar užpuolikai gali jas išnaudoti greičiau, nei gynėjai gali jas ištaisyti. Čia ir prasideda projektas „Glasswing“. „Anthropic“ teigia, kad plečia „Glasswing“ į dar 40 skaitmeninės infrastruktūros organizacijų, kad jos galėtų naudoti „Mythos“, kad sustiprintų programinę įrangą, nuo kurios priklauso internetas. „Anthropic“ tikisi kad suteikus jiems prieigą dabar, kol panašiai galingi modeliai taps plačiai prieinami, jie turės laiko surasti ir ištaisyti kuo daugiau klaidų.

 

 

Visi „The Economist“ kalbinti tyrėjai manė, kad ilgainiui dirbtinio intelekto valdomas įsilaužimas tikriausiai labiau padėtų gynėjams nei užpuolikams, nes leis įmonėms kruopščiau patikrinti savo programinę įrangą prieš ją publikuojant. Tačiau yra daug trumpalaikių rūpesčių. Pirma, dirbtinio intelekto tikrinimas nėra pigus: „Anthropic“ teigia, kad viena iš rastų klaidų dirbtinio intelekto laboratorijai kainavo beveik 20 000 USD vertės žetonų. Tokiai programinei įrangai kaip „Linux“ – plačiai naudojamų operacinių sistemų šeimai, kurią bent iš dalies prižiūri savanoriai, tai būtų didelė kaina. O didžiosios dalies pasaulyje esančio kodo – veikiančio namų maršrutizatoriuose, išmaniuosiuose įrenginiuose, tokiuose kaip televizoriai ar šaldytuvai, ir pramoninėse mašinose – niekas neprižiūri. Tokiais atvejais užpuolikai galėtų turėti veikimo laisvę.“ [1]

 

1. Examining the Mythos. The Economist; London Vol. 459, Iss. 9495,  (Apr 18, 2026): 84, 85.

Ruzvelto pragmatizmas ir Keyneso idėjos išgelbėjo kapitalizmą nuo kapitalistų.

„Prieš du šimtus penkiasdešimt metų Jungtinės Valstijos daugiausia buvo agrarinė ekonomika – žinoma, paveikta oro sąlygų, tačiau be realių verslo ciklų. Jie atsirado kartu su kapitalizmo plėtra XIX amžiuje. Taip prasidėjo gilūs moderniosios eros svyravimai, iš kurių du blogiausi buvo Didžioji depresija 1930-aisiais ir Didžioji recesija, prasidėjusi 2008 m. Laimei, Johnas Maynardas Keynesas, didysis XX amžiaus ekonomistas, parodė mums, kad mums nereikia kentėti šių kapitalizmo disfunkcijų. Vyriausybė galėjo ką nors dėl jų padaryti.

 

Kaip sakoma, būtinybė yra išradimo motina. Kai Franklinas Ruzveltas pradėjo eiti pareigas 1933 m., Jungtinės Valstijos jau buvo praradusios ketverius vertingus metus, vis labiau grimzdamos į depresiją. Ruzveltas nekantravo, kol Keynesas paaiškins, ką daryti. Jis ryžtingai įsikišo – galima sakyti, intuityviai. Kai kurie jo darbotvarkės elementai vis dar kelia ginčų; nepaisant to, kad nedarbo lygis Didžiosios depresijos metu pasiekė beveik 25 %, dauguma ekonomistų ir verslininkų sakė: „Palikite tai rinkai. Galiausiai tai išsitaisys.“ Tačiau, kaip pajuokavo Keynesas, ilgainiui mes visi mirę.

 

1936 m. išleista Keyneso knyga „Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija“ buvo intelektualinė revoliucija. Priešingai nei tuo metu vyraujančios doktrinos, jis teigė, kad rinkos, paliktos ramybėje, gali likti įklimpusios ilgalaikio gilaus nedarbo laikotarpiu. Net jei ir būtų savaime koreguojančios „jėgos“, grąžinančios ekonomiką į visišką užimtumą, jos pačios veikė per lėtai, kad išvengtų didelių ekonominių sunkumų. Jis paaiškino, kodėl pinigų politika, kurią palaikė daugelis konservatyvių ekonomistų, kai intervencija buvo laikoma būtina, būtų neveiksminga gilaus nuosmukio metu.

 

Svarbiausia, kad jis pateikė sprendimą: vyriausybės išlaidos galėtų paskatinti paklausą ir iškelti ekonomiką iš duobės.

 

Gera žinia buvo ta, kad konstitucija buvo pakankamai lanksti, kad šios naujos idėjos būtų išbandytos ir parodytų savo vertę, nors Tėvai Įkūrėjai negalėjo numatyti šio gyvybiškai svarbaus vyriausybės vaidmens. Tais laikais vyriausybė buvo daug mažesnė. Pirmoje XIX a. pusėje federalinė vyriausybė surinko tik 2 % BVP, o centrinio banko nebuvo iki tol, kol Federalinis rezervų bankas buvo įkurtas 1913 m. Centrinė valdžia neturėjo nei išteklių, nei priemonių stabilizuoti iš esmės nestabilią kapitalistinę sistemą.

 

Keynesas nebuvo kairiųjų radikalų pažiūrų; jis per daug nesijaudina dėl nelygybės, tikėjo rinkos ekonomika ir manė, kad jo siūloma intervencija – ne revoliucija, o nedidelis „pataisymas“ – išgelbės padėtį.

 

Nepaisant to, daugelis žmonių įtariai žiūrėjo į Keynesą, nes jis pateikė didesnės vyriausybės pagrindimą. Kai kurie dešinieji ideologai būtų labiau norėję, kad šalis liktų depresijoje, nei kad vyriausybė būtų atėjusi į pagalbą. Jų nuomone, jei vyriausybė galėtų tai padaryti, kas žino, ką dar ji galėtų padaryti? Ji galėtų garantuoti visiems minimalią pensiją, sveikatos priežiūrą ir išsilavinimą. O šiems dalykams galėtų prireikti mokesčių, viršijančių skurdžias sumas, kurias moka amerikiečiai. Tai buvo ypač pavojinga – šiandienos milijardierių oligarchų protėviams – nes maždaug prieš 20 metų Jungtinės Valstijos priėmė 16-ąją konstitucijos pataisą, leidžiančią įvesti (progresyvų) pajamų mokestį.

 

Žvelgiant atgal, Ruzvelto pragmatizmas ir Keyneso idėjos išgelbėjo kapitalizmą nuo kapitalistų.

 

Jei pastarieji būtų pasiekę savo, nežaboto kapitalizmo nesėkmės, ekonomika, smaugiama, regis, nesibaigiančios depresijos, greičiausiai būtų reiškusios, kad ji nebūtų išgyvenusi demokratinio spaudimo. Vietoj to, prezidentas Johnas F. Kennedy, veikiamas stiprių keinsistinių ekonomistų (įskaitant Johną Kennethą Galbraithą, Robertą Solową ir Paulą Samuelsoną), priėmė keinsistinę politiką kaip savo ekonominės sistemos kertinį akmenį.

 

Visą aštuntąjį dešimtmetį, šaliai susidūrus su infliacija (tada, kaip ir šiandien, daugiausia dėl precedento neturinčio naftos kainų kilimo), dešinieji teigė, kad Keynesas yra pasenęs. Nors Keynesas pabrėžė vyriausybės vaidmenį palaikant bendrą (arba visuminę) paklausą, kad ekonomika išliktų visiško užimtumo lygyje, Ronaldas Reaganas pakeitė formuluotę ir pabrėžė pasiūlą. Konservatoriai teigė, kad jei mokesčiai bus maži, o reguliavimas – nestiprus, rinkos dinamika užtikrins augimą esant visiškam užimtumui. Jie buvo tokie optimistiški, kad net teigė, jog mokesčių tarifų sumažinimas paskatins tokį didelį augimą, kad padidės mokesčių pajamos. Žinoma, kad tai neįvyko.

 

Vėlesniais dešimtmečiais Amerika ne kartą patyrė nuosmukius, kai kurie gana gilius, kurie įtikinamai parodė, kad nevaržomos rinkos nėra geros savireguliacijos srityje. Didžiosios recesijos ir ypač COVID-19 pandemijos metu keinsistinės intervencijos – vyriausybės išlaidos – pasirodė esančios nepaprastai veiksmingos.

 

Ir vis dėlto, nepaisant visų įrodymų, politinė kova tęsiasi. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo bandoma priimti subalansuoto biudžeto pataisą – nuostatą, kuri būtų praktiškai užkirtusi kelią veiksmingai keinsistinei politikai. Laimei, bandymas buvo pralaimėtas vos persvara. Pirmosios prezidento Donaldo Trumpo kadencijos metu atgimė „pasiūlos pusės politika“, gerokai sumažinus mokesčius korporacijoms ir itin turtingiems. Ši politika žlugo, kaip ir ankstesnė Reagano politika: deficitas padidėjo, o augimo postūmis buvo minimalus, jei toks buvo.

 

Jei konstitucija būtų sukurta XXI amžiuje, žinant, kad vyriausybė turi galimybę užtikrinti, jog ekonomika veiktų visiško užimtumo sąlygomis, ji greičiausiai būtų įpareigojusi tai daryti. Arčiausiai to priėjome 1946 m. ​​Užimtumo įstatymą, kuriuo buvo įsteigta Ekonomikos patarėjų taryba Baltuosiuose rūmuose, kuriai pirmininkavau prezidento Billo Clintono laikais. Jis įpareigojo Jungtines Valstijas „skatinti sąlygas, kuriomis bus suteiktas naudingas darbas tiems, kurie gali, nori ir ieško darbo“. Nepaisant to, kad turėjome priemones šiai misijai įgyvendinti, per dažnai, per daug žmonių, mums nepavyko.

 

Josephas Stiglitzas yra Nobelio premijos laureatas ekonomistas ir Kolumbijos universiteto profesorius.“ [1]

 

1. Joseph Stiglitz. The Economist; London Vol. 459, Iss. 9495,  (Apr 18, 2026): 49.

Roosevelt’s pragmatism and Keynes’s ideas saved capitalism from the capitalists.

 

“TWO HUNDRED AND FIFTY years ago, the United States was largely an agrarian economy—affected, of course, by weather but without real business cycles. Those came with the development of capitalism in the 19th century. And so began the deep fluctuations of the modern era, the two worst being the Great Depression of the 1930s and the Great Recession that began in 2008. Fortunately, John Maynard Keynes, the great economist of the 20th century, showed us that we did not have to suffer these dysfunctions of capitalism. The government could do something about them.

 

As the expression goes, necessity is the mother of invention. By the time Franklin Roosevelt took office in 1933, the United States had already lost four valuable years sinking deeper into depression. Roosevelt couldn’t wait for Keynes to spell out what to do. He intervened decisively—one might say intuitively. Some elements of his agenda are still controversial; despite the unemployment rate peaking at close to 25% during the Great Depression, most economists and businesspeople said: “Leave it to the market. It will correct itself eventually.” But as Keynes quipped, in the long run we’re all dead.

 

Keynes’s 1936 book “The General Theory of Employment, Interest, and Money” constituted an intellectual revolution. Contrary to the prevailing doctrines of the day, he argued that markets left alone could remain mired in extended periods of deep unemployment. Even if there were self-correcting “forces” bringing the economy back to full employment, they worked too slowly on their own to prevent significant economic hardship. He explained why monetary policy—favoured by many conservative economists when intervention was deemed necessary—would be ineffective in a deep downturn.

 

Most importantly, he provided a solution: government spending could stimulate demand and lift the economy out of the mire.

 

The good news was that the constitution had sufficient flexibility to allow these new ideas to be tested and show their worth, even though the Founding Fathers could not have anticipated this vital role for government. In those days, the government was far smaller. During the first half of the 19th century, the federal government collected just 2% of GDP and there was no central bank until the Federal Reserve was created in 1913. The central government had neither the resources nor the tools to stabilise an inherently unstable capitalist system.

 

Keynes was no left-wing radical; he was not overly concerned with inequality, he believed in the market economy and he believed that his proposed intervention—not a revolution, but a minor “fix”—would save the day.

 

Nevertheless, many people were suspicious of Keynes because he provided a rationale for a larger government. Some ideologues on the right would have preferred that the country remain in a depression than have the government come to the rescue. As they saw it, if the government could do that, who knows what else it might do? It might guarantee everybody a minimum pension, health care and an education. And those things might require taxes beyond the miserly amounts Americans were paying. This was especially dangerous—to the forebears of today’s billionaire oligarchs—because some 20 years earlier the United States had adopted the 16th Amendment to the constitution, allowing the levying of a (progressive) income tax.

 

In retrospect, Roosevelt’s pragmatism and Keynes’s ideas saved capitalism from the capitalists.

 

Had the latter had their way, the failures of unfettered capitalism, an economy stifled in a seemingly never-ending depression, would likely have meant that it would not have survived democratic pressures. Instead, President John F. Kennedy, under the influence of strong Keynesian economists (including John Kenneth Galbraith, Robert Solow and Paul Samuelson) adopted Keynesian policies as the cornerstone of his economic framework.

 

Throughout the 1970s, with the country facing inflation (then, as today, largely caused by unprecedented increases in oil prices), the right claimed Keynes was passé. While Keynes had emphasised the role of government in sustaining total (or aggregate) demand so the economy remained at full employment, Ronald Reagan flipped the language around to emphasise supply. Conservatives argued that if taxes were low and regulations light, the dynamics of the market would ensure growth with full employment. So optimistic were they that they even claimed cuts in tax rates would spur so much growth that tax revenues would increase. Of course, that didn’t happen.

 

In subsequent decades, America repeatedly went into downturns, some quite deep, demonstrating forcefully that unfettered markets were not good at self-regulating. During the Great Recession and in the covid-19 pandemic especially, Keynesian interventions—government spending—proved enormously effective.

 

And yet, in spite of all the evidence, the political battle continues. In the early 1990s, there was an attempt to pass a balanced-budget amendment, a provision which would have all but prevented effective Keynesian policies. Fortunately, it was narrowly defeated. During President Donald Trump’s first term, there was a revival of “supply-side policies”, with a major cut in taxes to corporations and the super-rich. The policies failed, as the earlier Reagan policies had: deficits increased and the boost to growth was minimal, if anything.

 

If the constitution were created in the 21st century, knowing that the government has the capability to ensure that the economy operates at full employment, it would likely have mandated that it do so. The closest we came was the Employment Act of 1946, which created the Council of Economic Advisers in the White House, which I chaired under President Bill Clinton. It committed the United States “to foster conditions under which there will be afforded useful employment for those able, willing, and seeking work”. In spite of having the tools to accomplish this mission, too often, for too many, we have failed.

 

Joseph Stiglitz is a Nobel-prizewinning economist and a professor at Columbia University.” [1]

 

1. Joseph Stiglitz. The Economist; London Vol. 459, Iss. 9495,  (Apr 18, 2026): 49.

Vėžio ligos apgaulės kodas

„VĖŽYS YRA tikros biologinės apgaulės fenomenas. Nors dauguma sveiko gyvūno kūno ląstelių sugyvena laikydamosi tų pačių genetinių taisyklių, vėžio ląstelės jas begėdiškai ignoruoja. Pavyzdžiui, sveikos ląstelės gali replikuotis tik apie 50 kartų, o tada nustoja veikti. Tuo tarpu vėžio ląstelės turi mutaciją, kuri leidžia joms dalytis neribotą laiką. Tačiau naujausi tyrimai atskleidė visiškai naują onkologinių išdaigų lygį. Dabar atrodo, kad daugelis vėžio ląstelių taip pat nustojo paklusti Mendelio paveldėjimo dėsniams, paaiškindami, kodėl daugelis vėžio rūšių gali išsivystyti atsparumą chemoterapiniams vaistams, regis, antgamtiniu greičiu.

 

Šie dėsniai, kuriuos XIX amžiuje sukūrė augustinų vienuolis Gregoras Mendelis, apibūdina, kaip paveldimi bruožai perduodami iš kartos į kartą, nustatydami ribas, kaip vaikai gali skirtis nuo savo tėvų. Pirmieji Mendelio eksperimentai buvo atlikti su žirniais vienuolyno sode, tačiau vėliau nustatyta, kad jo dėsniai taikomi viskam – nuo ​​žmogaus ūgio iki atskirų ląstelių atsparumo ligoms.

 

Kaip šios savaitės straipsnyje žurnale „Cell“ aprašo Paulas Mischelis iš Stanfordo universiteto, kai kurios vėžio ląstelės atsisako dalyvauti. Jo darbas atskleidžia, kad maždaug 20 % žmonių vėžio mėginių dalis DNR ištrūksta iš chromosomų, prie kurių ji paprastai yra susijungusi, ir suformuoja mažyčius, apskritus ekstrachromosominės DNR (ekDNR) kūnus, kurie išsibarsto po ląstelės branduolį. Taip išsibarsčiusios, jos nebepatiria griežtos mitozės, įprasto proceso, kurio metu chromosomos dalijasi į dvi identiškas kopijas, po vieną kiekvienai dukterinei ląstelei, dėsnių. Tai suteikia nenuspėjamumo genų paveldėjimui, todėl mutacijos gali vykti greičiau ir dramatiškesniu mastu.

 

Toks ląstelių triukas anksčiau buvo pastebėtas bakterijose ir grybuose, kurie naudoja šiuos triukus, kad išsiugdytų atsparumą vaistams. Tačiau tik 2012 m., kai dr. Mischel pradėjo tyrinėti šią temą, vėžio ląstelės pasirodė esančios tokios pat klastingos. Nuo tada jis ir jo kolegos nustatė, kad ekDNR fragmentuose gausu informacijos apie gynybos mechanizmus, kuriuos vėžio ląstelė gali naudoti, kad greitai daugintųsi ir išvengtų sunaikinimo. Taip gali būti todėl, kad ląstelės, turinčios tokią ekDNR, dauginasi lengviau. Tai neabejotinai padidina kenksmingų naujų ląstelių atsiradimo tikimybę. bruožai atsiranda greičiau, nei leistų Mendelio taisyklės.

 

Tai taip pat atskleidžia galimą pažeidžiamumą. Dr. Mischel glaudžiai bendradarbiavo su Howardu Changu, biotechnologijų bendrovės AMGEN vyriausiuoju mokslo pareigūnu, kad atskleistų, jog dukterinės ląstelės gali pasinaudoti ekDNR tik tuo atveju, jei šie žiediniai fragmentai po mitozės gali susipinti atgal į savo chromosomas. EkDNR tai daro pasitelkdama sudedamąsias „inkaro baltymus“, kurie grąžina ją į chromosomas, ir specifines DNR sekas, kurios leidžia jai vėl integruotis į jas.

 

Dr. Mischel šias sekas ir inkaro baltymus laiko pagrindiniais būsimo gydymo taikiniais. „Vaistų, kurie jas išjungia arba sunaikina, įvedimas turėtų palikti ekDNR pasyvią ir pašalinti jos teikiamą naudą naviko ląstelėms“, – sako jis. Šis darbas dar tik pradinėje stadijoje, nors dr. Mischel teigia, kad kai kurie tinkami inkaro baltymai jau yra identifikuoti. Klinikiniai tyrimai dar laukiami.

 

Nors ekDNR gali būti svarbi kaip mechanizmas, paaiškinantis kai kurių agresyvių vėžio formų elgesį, „būtų pernelyg supaprastinta sakyti, kad tai vienintelis veiksnys“, – sako Lillian Siu, Amerikos vėžio tyrimų asociacijos prezidentė. onkologė Princesės Margaret vėžio centre Toronte. Jos nuomone, paprastos mutacijos, kurias sukelia genomo nestabilumas ir defektyvūs DNR taisymo darbai, prisideda prie ekDNR atsiradimo, o tai savo ruožtu gali sustiprinti tokį nestabilumą. Net jei inkarinių baltymų išjungimas gali sulėtinti greitą ekDNR skatinamą evoliuciją, jėgos, kurios iš pradžių sukelia jos atsiradimą, greičiausiai, išliks.“ [1]

 

1. Cancer’s cheat code. The Economist; London Vol. 459, Iss. 9495,  (Apr 18, 2026): 86.