Kad ir kas bebūtų Irane, tai nėra pergalė

„Vienintelis dalykas, blogesnis už prezidento Trumpo pradėtą ​​antikonstitucinį karą, yra tai, kad prezidentas Trumpas praranda šio karo kontrolę.

 

Trečiadienį NBC News pranešė, kad Trumpas „susiplikė“ ant savo nacionalinio saugumo komandos narių dėl karo Irane. Remiantis pranešimu, jo patarėjai negali susitarti dėl tolesnio kelio. Bet kaip jie galėtų? Kiekvienas kelias į pergalę rizikuoja pavojinga eskalacija, o tęsiant dabartinį kursą rizikuojama strateginiu pralaimėjimu.

 

Tai visada buvo labiausiai tikėtinas rezultatas. Prezidentas pasirinko kovoti su daug galingesne šalimi nei, tarkime, Saddamo Husseino Irakas 2003 m., naudodamas daug mažiau jėgos, nei mes naudojome Irako vyriausybei nuversti.

 

Ko jis tikėjosi?

 

O taip, mes žinome. Jis manė, kad gali nuversti žiaurų, giliai įsišaknijusį autoritarinį režimą keliais tiksliniais oro smūgiais ir įsivaizduojamu liaudies sukilimu. Kaip jis ne kartą sakė, jis tikėjosi savo Venesuelos rezultato versijos, o kai Venesuelos strategija žlugo, jei strategija yra tinkamas žodis, nebuvo jokio tikro B plano – išskyrus bombardavimą.“ Iraną ir tikimės kapituliacijos.

 

Tiesą sakant, mes planuojame tai padaryti dar kartą. O galbūt ne.

 

Penktadienį Trumpas pareiškė, kad įsako surengti naują oro antskrydžių etapą. Ir kokia buvo jo samprotavimo priežastis? „Žinote, kažkuriuo metu“, – sakė Trumpas, – „jie pasakys: „Mes tiesiog daugiau nebegalime to pakęsti.“

 

Šeštadienį jis persigalvojo. „Iranas ir kitos Artimųjų Rytų šalys ką tik paprašė mūsų susilaikyti nuo bet kokio išpuolio“, – „Truth Social“ įraše rašė Trumpas.

 

„Aš sutikau“, – pridūrė jis, – „dėl būsimos PASAULIO gerovės ir dėl sėkmingo bei klestinčio Irano išlikimo atšaukti išpuolį, jei pavyks greitai sudaryti SUSITARIMĄ.“

 

Tačiau problema, su kuria susiduriame dabar, yra daug platesnė nei susitarimai. Amerika taip ilgai buvo tokia galinga, kad esame įpratę kontroliuoti įvykius. Karus pradedame, kada norime, ir – svarbiausia – tikime, kad galime juos užbaigti, kada norime.

 

Kai buvau Irake, kad ir koks baisus buvo tas karas, žinojome, kad jis suvaldytas. Kovojome su priešu, kuris turėjo minimalias galimybes pakenkti amerikiečiams už Irako ribų. Tas pats pasakytina ir apie Afganistaną, kai mes ir mūsų sąjungininkai sunaikinome „Al Qaeda“ tvirtoves.

 

Abiejuose konfliktuose kovos buvo žiaurios, ir mes galime bei turėtume diskutuoti apie abiejų karų išmintį. Tačiau mūsų didžiųjų valstybių konkurentų beveik nebuvo.

 

Nėra tokio dalyko kaip saugus karas – bet koks karas gali tapti nekontroliuojamas – tačiau Amerikos galios, priešo silpnumo ir Rusijos bei Kinijos santūrumo derinys reiškė, kad amerikiečiai galėjo ramiai miegoti žinodami, jog katastrofiškos eskalacijos tikimybė yra labai maža.

 

Tai nebėra tiesa. Pasaulis eina keliu link pasaulinio karo, ir atrodo, kad niekas – įskaitant Jungtinių Valstijų prezidentą – nevadovauja įvykiams.

 

Apsvarstykite pastarojo meto įvykius. Iranas ne tik toliau efektyviai atakuoja Amerikos bazes, bet ir negailestingai puola Amerikos partnerius visame regione. Šie išpuoliai daro didžiulę žalą naftos ir dujų įrenginiams ir, kartu su Irano nuolatine Hormūzo sąsiaurio kontrole, kelia pavojų pasaulio ekonomikai.

 

Husiai įsitraukė į konfliktą, išplėsdami kovas į Raudonąją jūrą, o dabar pranešama, kad Saudo Arabija planuoja didelio masto išpuolį prieš husių teritoriją, įskaitant, potencialų sausumos pajėgų panaudojimą, siekiant nutraukti husių laivybos blokadą.

 

Ukraina atakavo Irano laivą Kaspijos jūroje, didžiuliame vandens telkinyje, besiribojančiame su Rusija ir Iranu. Ukraina teigė, kad tai padarė todėl, kad laivas gabeno karinę įrangą tarp dviejų šalių.

 

Rusija ir Kinija gali padėti Irano kariuomenei teikdamos palydovinius vaizdus ir kitą pagalbą, kuri padidina Irano raketų ir dronų atakų efektyvumą. „Reuters“ taip pat pranešė, kad Kinija siunčia Iranui šimtus žemė-oras raketų.

 

Ir visa tai vyksta dviejų niūrių Amerikos karinių realybių fone. Pirma, Iranas pademonstravo, kad Amerikos lėktuvai ir Amerikos bazės yra labiau pažeidžiami atakų, nei daugelis iš mūsų įsivaizdavo. Toks žalos Amerikos objektams lygis būtų buvęs neįsivaizduojamas, kai buvau Irake.

 

„Al Qaeda“ neturėjo tolimojo nuotolio raketų pajėgumų, ir net Sadamas Huseinas, būdamas savo galios viršūnėje prieš operaciją „Dykumos audra“, negalėjo taip efektyviai smogti regionui, kaip Iranas nuo karo pradžios.

 

Iranas patyrė didelių nuostolių, įskaitant didelę dalį savo aukščiausios vadovybės. Tačiau esminis skirtumas nuo Jungtinių Valstijų yra tas, kad Irano režimui tiesiog nerūpi žmonių ar medžiagos nuostoliai taip pat, kaip ir mums.

 

Tiek Jungtinės Valstijos, tiek Izraelis ne kartą nukirsdino džihadistų organizacijų vadovybes, tačiau ilgalaikis poveikis buvo nedidelis. Iranas vėl ir vėl parodė, kad jis paaukos savo piliečių gyvybes, kad išlaikytų valdžią ar užsitikrintų strateginį pranašumą. Tiesą sakant, režimas, regis, mėgaujasi žudydamas ir aukos yra beveik neįtikėtinai drąsūs piliečiai, kurie iš tiesų kyla protestuodami.

 

Antra, mums baigiasi raketų perėmėjai, tokie kaip mūsų „Patriot“ priešraketinės sistemos ir kita pažangi amunicija. Nors nenoriu, kad bent vienas dronas ar raketa prasiskverbtų pro mūsų gynybą ir smogtų Amerikos ar sąjungininkų taikiniui, taip pat žinau, kad net ir sėkmingas perėmimas gali būti mini pralaimėjimas.

 

Jei naudojate 4 milijonų dolerių vertės ginklą, kurį sunku pagaminti, kad sunaikintumėte 35 000 dolerių vertės droną, kurį galima lengvai pagaminti dideliu mastu, tik laiko klausimas, kada jūsų gynyba bus pabloginta ir jūsų dangus bus atviras priešo atakoms.

 

Trumpo administracija pateikė dvi prieštaringas žinutes – kad Amerikos inventoriuje raketų netrūksta ir kad trūkumas yra Joe Bideno kaltė (nes jis padėjo apginkluoti Ukrainą ir pradėjo oro antskrydžius prieš husius).

 

Administracija neabejotinai elgiasi taip, tarsi mūsų amunicijos atsargos būtų pavojingai mažos. Esame įsivėlę į konfliktą, kuris su pertraukomis ir vėl kartojasi (penktadienį – įjungta; šeštadienį – ne), kupiną neįprastų pauzių.

 

Apibendrinkime visa tai: pradinė Amerikos strategija žlugo, karas su Iranu apima visą regioną, Iranas ir Ukraina rizikuoja susidurti, yra įrodymų, kad tiek Rusija, tiek Kinija didina savo karinius įsipareigojimus, Amerikos amunicijos atsargos mažėja, o Trumpas siautėja.

 

Dažnai svarstydavau, kaip buvo gyventi 1914 m. vasarą, o juo labiau 1938 ir 1939 m. Kada žmonės pradėjo suprasti, kad pasaulis yra ant katastrofos slenksčio? Prabilęs per anksti arba per dažnai atrodysi juokingai – kaip viščiukas iš pasaulinio karo. Prabilęs per vėlai, gyvensi (jei gyveni) su karčiu gailesčiu.

 

Nenoriu nieko prognozuoti ir puoselėju viltį, kad situacija sumažės. Žinau, kad Amerikos vyriausybėje (ar jie išklauso Trumpą – kitas klausimas) ir sąjungininkų vyriausybėse visame pasaulyje vis dar yra rimtų žmonių.

 

Tačiau galime analizuoti dabartinius įvykius ir tendencijas, ir šiuo metu visas impulsas yra didesnės eskalacijos link. Ir mes visiškai negalime daryti to, ko prašo Trumpas, tai yra „tiesiog atsisėsti ir atsipalaiduoti“ ir pasitikėti, kad „galiausiai viskas susitvarkys“.

 

Nemanau, kad pasaulinis karas neišvengiamas, ir nemanau, kad jis tikėtinas. Tačiau dabar jis labiau tikėtinas nei bet kada anksčiau nuo Šaltojo karo pabaigos.

 

Kongresas, vienintelė valdžios šaka, turinti galią įsikišti, buvo parklupdytas prieš prezidentą. Pralaimėjimo pirminiuose rinkimuose grėsmė yra viskas, ko reikia, kad tipiškas respublikonas Kongreso narys visiškai prarastų savo stuburą.

 

Dažnai sakoma, kad vidutinis Amerikos rinkėjas iš tikrųjų nelabai rūpinasi užsienio politika. Apskritai tai tiesa – kol neįvyksta katastrofa. Tačiau kai taip nutinka, užsienio politika nėra vienintelis svarbiausias dalykas; Tai vienintelis dalykas, kuris iš tiesų svarbus.

 

Mūsų ateitis gali iš dalies priklausyti nuo Amerikos rinkėjų sprendimo Kongresui atlikti stuburo transplantaciją. Tačiau tam reikia, kad padarytume tai, ką demokratijos retai, o gal ir niekada, sėkmingai darė – pamatytume katastrofą.“ [1]

 

1. The War That Could Swallow the World. French, David.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 2, 2026

Whatever This Is in Iran, It Isn’t Winning

 

“The only thing worse than President Trump starting an unconstitutional war is President Trump losing control of that war.

 

On Wednesday, NBC News reported that Trump “erupted” at members of his national security team over the Iran War. According to the report, his advisers can’t agree on a path forward. But how could they? Every path to victory risks dangerous escalation, while continuing the present course risks strategic defeat.

 

This was always the most likely outcome. The president chose to take on a much more powerful country than, say, Saddam Hussein’s Iraq in 2003, while using far less force than we employed to topple the Iraqi government.

 

What did he expect would happen?

 

Oh right, we know. He thought he could topple a vicious, deeply embedded authoritarian regime with a few targeted airstrikes and a fantasied popular uprising. As he has said many times, he expected a version of his Venezuela outcome, and when the Venezuela strategy failed, if strategy is the word, there was no real Plan B — other than to bomb Iran more and hope for capitulation.

 

In fact, we’re planning to do that yet again. Or maybe we’re not.

 

On Friday, Trump said he was ordering a new round of airstrikes. And what was his reasoning? “You know at some point,” Trump said, “they’re going to say, ‘We just can’t take it anymore.’”

 

On Saturday, he’d changed his mind. “We have just been asked by Iran, and other Middle Eastern Countries, to hold off any attack,” Trump said in a Truth Social post.

 

“I have agreed,” he added, “for the future benefit of the WORLD and, likewise, the survival of a successful and prosperous Iran, to cancel the attack, subject to being able to rapidly make a DEAL.”

 

But the problem we face right now is something well beyond deals. America has been so powerful for so long that we are accustomed to being in control of events. We start wars when we want and — crucially — we believe that we can end them when we want.

 

When I was in Iraq, as terrible as that war was, we knew it was contained. We were fighting an enemy that had minimal ability to harm Americans outside of Iraq. The same was true in Afghanistan once we and our allies destroyed Al Qaeda’s strongholds.

 

In both conflicts, the fighting was brutal, and we can and should debate the wisdom of both wars. But our great-power rivals were largely absent.

 

There is no such thing as a safe war — any war can spin out of control — but the combination of American power, enemy weakness and Russian and Chinese restraint meant that Americans could sleep secure in the knowledge that the chances of a catastrophic escalation were extremely remote.

 

That is no longer the case. The world is walking a path toward a world war, and no one — including the president of the United States — seems to be in command of events.

 

Consider recent events. Not only does Iran continue to strike American bases effectively; it has relentlessly attacked American partners across the region. These attacks are doing immense damage to oil and gas facilities and — combined with Iran’s continued control over the Strait of Hormuz — are placing the world economy at risk.

 

The Houthis have entered the conflict, expanding the fighting into the Red Sea, and now Saudi Arabia is reportedly planning a large-scale attack on Houthi territory, including, potentially, the use of ground forces to attempt to break the Houthi shipping blockade.

 

Ukraine struck an Iranian ship in the Caspian Sea, the immense body of water that borders both Russia and Iran. Ukraine said it did this because the ship was carrying military equipment between the two countries.

 

Russia and China may be assisting the Iranian military by providing satellite imagery and other assistance that renders Iranian missile and drone attacks more effective. Reuters has also reported that China is sending Iran hundreds of surface-to-air missiles.

 

And of all this is taking place against the backdrop of two grim military realities for America. First, Iran has demonstrated that American planes and American bases are more vulnerable to attack than many of us imagined. This level of damage to American facilities would have been unthinkable when I was in Iraq.

 

Al Qaeda had no long-range missile capability, and not even Saddam Hussein, at the height of his powers before Operation Desert Storm, could strike across the region as effectively as Iran has since the start of the war.

 

Iran has taken grievous losses, including much of its top leadership. But the crucial difference with the United States is that the Iranian regime simply doesn’t care about losses in men or matériel in the same way we do.

 

Both the United States and Israel have repeatedly decapitated the leadership of jihadist organizations, with little lasting effect. Iran has shown again and again that it will expend the lives of its citizens to retain power or to secure a strategic advantage. In fact, the regime seems to relish slaughtering the almost impossibly brave citizens who do rise up in protest.

 

Second, we’re running out of interceptors, such as our Patriot antimissile systems, and other advanced munitions. While I don’t want to see a single drone or missile penetrate our defenses and strike an American or allied target, I also know that even a successful intercept can be a mini-defeat.

 

If you’re using a $4 million weapon that’s difficult to manufacture to destroy a $35,000 drone that can be easily built at scale, it’s only a matter of time before your defenses are degraded and your skies are open to enemy attack.

 

The Trump administration has put forward two contradictory messages — that there’s no shortage of missiles in the American inventory and that the shortage is Joe Biden’s fault (because he helped to arm Ukraine and launched airstrikes against the Houthis).

 

The administration is certainly acting as if our stocks of munitions are perilously low. We’re engaged in an on-again, off-again conflict (Friday, on; Saturday, off) that has been filled with unusual pauses.

 

Let’s put all this together: The initial American strategy failed, the war with Iran is consuming the entire region, Iran and Ukraine are risking a face-off, there is evidence that both Russia and China are escalating their military commitments, American munitions stocks are dwindling and Trump is raging.

 

I’ve often wondered what it was like to be alive in the summer of 1914, much less in 1938 and 1939. When did people start to realize that the world was on the brink of catastrophe? Speak up too soon or too frequently, and you look ridiculous — like the Chicken Little of world war. Speak up too late, and you live (if you live) with bitter regret.

 

I’m not trying to predict anything, and I hold out hope for de-escalation. I know there are still serious people in the American government (whether they have Trump’s ear is a different question) and in allied governments across the world.

 

But we can analyze the events and trends of the moment, and right now all the momentum is toward greater escalation. And we absolutely cannot do what Trump asks, which is to “just sit back and relax” and trust that “it will all work out well in the end.”

 

I do not think that world war is inevitable, nor do I think it is probable. But it is more possible now than it has been at any time since the end of the Cold War.

 

Congress, the only branch of government that possesses the power to intervene, has been prostrate before the president. The threat of a primary loss is all it takes to completely remove the spine from a typical Republican member of Congress.

 

It’s often said that your average American voter doesn’t really care that much about foreign policy. In general, that’s true — until there’s a catastrophe. When that happens, though, foreign policy isn’t just the main thing; it’s the only thing that truly matters.

 

Our future may depend in part on American voters deciding to give Congress a spinal transplant. But that requires us to do something that democracies have rarely, if ever, done successfully — see the catastrophe.” [1]

 

1. The War That Could Swallow the World. French, David.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 2, 2026.

Kaip Kinija stebi užsieniečius

„Nesaugi policijos ataskaitų suvestinė buvo retas langas į tai, kaip valdžios institucijos seka užsieniečius rinkdamos ir kaupdamos didžiulius kiekius privačių duomenų.

 

Dažniausiai Amsterdame gyvenantis kibernetinio saugumo tyrėjas ir žurnalistas Marcas Hoferis naršo internete, ieškodamas užuominų apie tai, kaip Kinija stebi savo piliečius – tema, kuri jį domina nuo tada, kai jis dirbo užsienio korespondentu.

 

46 metų ponas Hoferis anksčiau šiais metais atliko savo įprastą nuskaitymą, kai aptiko kažką, vadinamą „Dinaminė užsienio personalo valdymo platforma“. Tai buvo futuristinis prietaisų skydelis – tarsi iš filmo „Mažumos ataskaita“ – kuris, regis, sekė užsieniečius šiaurės Kinijos mieste Džangdziakou, populiarioje slidinėjimo vietoje, kurioje kartu vyko 2022 m. žiemos olimpinės žaidynės.

 

Sistemos prietaisų skydelyje buvo nurodyta sekti daugiau nei 700 mieste gyvenančių užsieniečių. Iš viso jame buvo įrašyta beveik 12 000 žmonių, įskaitant bėglius, žmones iš Honkongo ir Taivano, taip pat daugiau nei 300 užsienio žurnalistų. Kai kurie iš jų nebuvo Džangdziakou.

 

Staiga ponas Hoferis pamatė savo veidą – nuotraukoje, kurią Kinijos imigracijos pareigūnai padarė savo įrašams. Šalia buvo jo paso numeris ir mobiliojo telefono numeris, kurį jis naudojo Kinijoje.

 

Jis buvo apstulbęs. „Kas ten įdėjo šiuos duomenis, turėjo prieigą prie tikrų duomenų“, – prisiminė jis. Jis taip pat pastebėjo neseniai prie svetainės prisijungusių vartotojų sąrašą – jame buvo policijos nuovadų pavadinimai Džangdziakou ir kituose miestuose.

 

Kinija stebi savo 1,4 milijardo žmonių neprilygstamu mastu. mastu, pasitelkiant kameras, mobiliųjų telefonų signalus ir nacionalinius asmens tapatybės dokumentus. Duomenų bazė, kurią rado ponas Hoferis, suteikė retą galimybę pamatyti, kaip plačiai Kinijos valdžia stebi užsieniečius, rodydama įrašus apie žmones, suskirstytus pagal tautybę, nurodant jų gimimo datą, lytį, šeimyninę padėtį, adresą ir profesiją, o kartais ir jų religiją.

 

Taip pat buvo atvejų, kai jie buvo užfiksuoti kameromis sankryžose, turguose, prekybos centruose ar kitose vietose, įskaitant mečetę.

 

Kinijos įmonės, tikėdamosi parduoti savo stebėjimo platformas policijai, dažnai kuria demonstracinius tinklalapius, kuriuose naudojamos nuotraukos ir informacija apie žmones, paimti iš socialinės žiniasklaidos. Tai buvo kitaip, sakė ponas Hoferis: „Tai daugiau nei kažkokie vaikinai, studentas ar žemo lygio projektas.“

 

Tą dieną, sausio mėnesį, jis pradėjo atsisiųsti kuo daugiau duomenų iš svetainės. Iki gegužės mėnesio ji buvo atjungta.

 

Sukurta policijai

 

„The New York Times“ rado sąsajų tarp platformos ir „Origin Dynamic“, Pekino bendrovės, teikiančios policijai robotikos, stebėjimo paslaugas ir įrangą, kaip teigiama viešojo konkurso dokumentuose.

 

„Origin Dynamic“ 2023 m. pateikė patento paraišką panašiai sistemai, kurią apibūdino kaip „informacijos sąsają ne Kinijos piliečiams“ ir kuri savo dizainu ir funkcijomis buvo beveik identiška Zhangjiakou platformai. Bendrovė iš dalies priklauso Jančengo miesto valdžiai Dziangsu provincijoje.

 

„Origin Dynamic“ ir Zhangjiakou viešojo saugumo biuras neatsakė į el. paštu ir faksu išsiųstus prašymus pateikti komentarus.

 

Ponas Hoferis, kuris pasidalijo išsaugotais duomenimis su „The Times“, manė, kad prietaisų skydelis buvo sukurtas Zhangjiakou viešojo saugumo biurui, miesto policijos departamentui. Jame buvo pateikta informacija, prie kurios prieigą turėjo tik Kinijos valdžios institucijos, o naudotojų žurnale, kurį matė ponas Hoferis, buvo išvardytos aštuonios policijos nuovados Zhangjiakou ir trys iš kitų miestų.

 

Nebuvo aišku, kaip ir ar policija naudojo šią duomenų bazę savo darbe. Tačiau jos egzistavimas iliustruoja, kaip Kinijos valdžia kaupia didžiulius duomenų kiekius iš stebėjimo kamerų, medicininių įrašų, sąskaitų, veido atpažinimo įrankių ir kitų šaltinių, kad stebėtų ir analizuotų užsienio gyventojų elgesį. Joje buvo laukai, kuriuose jie dažnai lankydavosi, apsilankymų ligoninėse ir mokėjimų už degalus, taip pat skrydžių ir traukinių, įskaitant vietų numerius, duomenys.

 

Pavyzdžiui, ji registravo moters iš Mongolijos judėjimą, kai ji keliavo iš gyvenamojo komplekso Džangdziakou mieste į prekybos centrus, restoranus ir prekybos centrus. Kai kuriais atvejais, kaip nurodė duomenų bazė, ji buvo sekama naudojant veido atpažinimo technologiją.

 

Valdant Xi Jinpingui, valdančioji Kinijos komunistų partija prižiūrėjo pastangas naudoti didelius duomenis viešojo saugumo labui, siekiant numalšinti nepritarimą ir užkirsti kelią galimiems teroristiniams išpuoliams.

 

Kitos šalys naudoja panašias stebėjimo sistemas, tačiau Kinijoje, pasak Mayos Wang, Azijos direktorės pavaduotojos „Human Rights Watch“, yra mažai apsaugos nuo policijos viršijimo.

 

„Tokia duomenų integracija yra išties beprecedenti ir iliustruoja Kinijos apsaugos priemonių trūkumą“, – sakė ponia Wang. sakė.

 

Nesaugi platforma

 

Kai ponas Hoferis pirmą kartą pateko į platformos prisijungimo puslapį, vartotojo vardas ir slaptažodis jau buvo užpildyti. Tai, kad sistema su slapta asmenine informacija apie šimtus žmonių buvo prieinama visiems, kas žiūri internete, rodo didelį privatumo apsaugos trūkumą.

 

Kibernetinio saugumo tyrėjas Gregas Waltonas, tyrinėjęs panašias Kinijos sistemas, teigė, kad šios sistemos atskleidimas nebuvo anomalija. Tai Kinijos „stebėjimo plėtimosi“, kurį skatina besiplečianti tiekėjų, rangovų ir viešojo saugumo agentūrų ekosistema, pasekmė, sakė jis.

 

Vyresnysis Kanados tyrimų bendrovės „SecDev Group“ tyrėjas p. Waltonas teigė, kad kiekviena nauja platforma „padidina vietų, kuriose gali būti neteisingai sukonfigūruoti, nukopijuoti arba palikti išoriškai aptinkami jautrūs asmens duomenys, skaičių“.

 

„The Times“ patvirtino, kad įrašuose, be p. Hoferio, pateikti šešių žmonių duomenys, buvo tikslūs. Įraše buvo ir Pekine anksčiau dirbusi „Times“ žurnalistė, kurios vardas buvo nurodytas jos vaiko vardu. Jos vardas buvo parašytas neteisingai, tačiau jos pasas ir kita informacija buvo teisinga.

 

Darbas su Zhangjiakou sistema, regis, prasidėjo 2021 m., o pakeitimai joje atlikti dar balandžio mėnesį, teigia ponas Hoferis, kuris savo išvadas dokumentavo „Substack“ naujienlaiškyje. Keletas duomenų bazės laukų buvo tušti arba užpildyti fiktyviu tekstu, o tai rodo, kad sistema vis dar kuriama.

 

Gyventojai buvo stebimi viešose vietose esančiomis kameromis, tačiau platforma taip pat rinko duomenis iš šaltinių, kurie nebuvo tiesiogiai susiję su policija. Joje buvo užsieniečių ir Kinijos piliečių, apsilankiusių miesto „Thaiwoo“ slidinėjimo kurorte, sąrašas, įskaitant jų ten darytas nuotraukas, vardus ir pavardes bei pasų numerius.

 

Rūšiavimas pagal šalį ir religiją

 

Platforma pažymėjo žmones iš Australijos, Kanados, Naujosios Zelandijos, Jungtinės Karalystės ar Jungtinių Valstijų kaip priklausančius „Penkių akių aljansui“. Tai nuoroda į žvalgybos dalijimosi susitarimą tarp penkių šalių, kurias Pekinas dažnai kritikuoja dėl Šaltojo karo stiliaus susiskaldymo skatinimo.

 

Ji taip pat išskyrė gyventojus iš vadinamųjų „pagrindinių šalių“ – sąrašą, kuriame buvo Egiptas, Iranas, Izraelis, Marokas, Pakistanas ir Sudanas.

 

Lankytojai iš Honkongo, kuriame 2019 m. vyko plataus masto protestai prieš Pekiną, ir Taivano, savivaldos demokratijos, kurią Kinija laiko sava, turėjo savo kategorijas. Duomenų bazėje taip pat buvo stebimi tarptautiniai studentai, užsienio sutuoktiniai ir „svarbūs asmenys“ – eufemizmas, kurį Kinijos valdžia dažnai vartoja aktyvistams, bėgliams ar kitiems asmenims, laikomiems grėsme socialiniam stabilumui, apibūdinti.

 

Daugelis išvardytų užsienio studentų, regis, buvo kilę iš Pakistano ir Indijos ir studijavo Hebei Šiaurės universitete Džangdziakou mieste. Studentų profiliuose buvo nurodyta jų religija, šeimyninė padėtis, studijų kryptis ir laikas, kada jie buvo nufilmuoti kameromis prie mokyklos įėjimų.

 

Platforma taip pat teigė galinti sudaryti asmens ryšių tinklo žemėlapį. Funkcijos iliustracijoje buvo pateikti trijų dvidešimtmečių Pakistano vyrų vardai, susiejant juos tarpusavyje po to, kai jie buvo kartu nufilmuoti kameromis.

 

Viename įrašų rinkinyje, kurį atsisiuntė ponas Hoferis, buvo gyventojų, kuriems buvo skirtos bausmės pagal Kinijos įstatymus, vardai ir pavardės. Jame buvo pavaizduota viena moteris, kuriai 2021 m. buvo skirta 1 000 Kinijos juanių (apie 150 JAV dolerių) bauda už tai, kad nebuvo užregistruotas adreso pakeitimas. Kiti pavyzdžiai – užsieniečiai, kuriems buvo skirtos baudos už mokymą neturint reikiamų licencijų.

 

Remiantis pono Hoferio atsisiųstomis bylomis, kuriose jis buvo nurodytas kaip bendradarbis, informaciją, regis, įvedė Džangdziakou policijos nuovados pareigūnas, vardu Zhang Jinglong.

 

Pareigūnas tokiu vardu buvo apibūdintas Džangdziakou policijos 2020 m. Jis buvo giriamas už tai, kad stebi diskusijas internete ir aktyviai jose dalyvauja, siekdamas „padėti piliečiams susidaryti teisingas“ nuomones.

 

Praėjusiais metais policijos biure dirbtinio intelekto laboratorija buvo pavadinta jo vardu.

 

Platformos ekrano kopijas pateikė kibernetinio saugumo tyrėjas Marcas Hoferis.“ [1]

 

1. How China Keeps Tabs on Foreigners. Kuo, Lily; Pei-Lin, Wu.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 2, 2026.

How China Keeps Tabs on Foreigners

“An unsecured police dashboard was a rare window into how the authorities track foreigners by collecting and aggregating vast amounts of private data.

 

Most days, Marc Hofer, a cybersecurity researcher and journalist based in Amsterdam, trawls the internet for clues about how China surveils its citizens, a subject that has fascinated him since he worked there as a foreign correspondent.

 

Mr. Hofer, 46, was doing his usual scan earlier this year when he came across something called “Dynamic Control Platform for Overseas Personnel.” It was a futuristic dashboard — like something from the movie “Minority Report” — that appeared to track foreigners in the northern Chinese city of Zhangjiakou, a popular skiing spot that co-hosted the 2022 Winter Olympics.

 

The system’s dashboard said it tracked more than 700 foreign residents living in the city. In total, it had entries for nearly 12,000 people, which included fugitives, people from Hong Kong and Taiwan, as well as more than 300 foreign journalists. Some of them had not been to Zhangjiakou.

 

Suddenly, Mr. Hofer saw his own face — in a photograph taken by Chinese immigration officials for their records. Next to it was his passport number and the cellphone number he had used in China.

 

He was floored. “Whoever put that stuff in there had access to real data,” he recalled. He also noticed a list of users who had recently logged into the site — it included the names of police stations in Zhangjiakou and other cities.

 

China monitors its 1.4 billion people on an unparalleled scale, with the help of cameras, cellphone signals and national IDs. The database Mr. Hofer found offered a rare window into how extensively the Chinese authorities also surveil foreigners, displaying entries about people categorized by nationality, with their birth date, sex, marital status, address and occupation, and sometimes their religion.

 

It also included instances when they were captured on camera at traffic intersections, markets, shopping malls or other locations, including a mosque.

 

Chinese companies hoping to sell their surveillance platforms to the police often create demo web pages that use photos and information about people taken from social media. This was different, Mr. Hofer said: “This is more than some guys playing around, or a student, or a low-level project.”

 

That day, in January, he began downloading as much data as possible from the site. By May, it had been taken offline.

 

Designed for the Police

 

The New York Times found links between the platform and Origin Dynamic, a Beijing company that provides robotics, surveillance services and equipment to the police, according to public tender documents.

 

Origin Dynamic had filed a patent application in 2023 for a similar system, which it described as an “information interface for non-Chinese citizens” and was nearly identical to the Zhangjiakou platform in its design and functions. The company is owned in part by the city government of Yancheng in Jiangsu Province.

 

Origin Dynamic and the Zhangjiakou Public Security Bureau did not respond to requests for comment sent by email and fax.

 

Mr. Hofer, who shared the data he saved with The Times, believed that the dashboard had been designed for the Zhangjiakou Public Security Bureau, the city’s police department. It included information that only the Chinese authorities would have had access to, and the user log that Mr. Hofer saw listed eight police stations in Zhangjiakou and three from other cities.

 

It was not clear how, or if, the police have used the database in their work. But its existence illustrates how the Chinese authorities aggregate vast amounts of data from surveillance cameras, medical records, bills, facial-recognition tools and other sources to monitor and analyze the behavior of foreign residents. It had fields for places they frequented, hospital visits and gas payments, as well as flights and trains taken, including seat numbers.

 

For example, it logged the movements of a woman from Mongolia as she went from a residential compound in Zhangjiakou to shopping malls, restaurants and supermarkets. In some instances, the database indicated, she had been tracked using facial recognition.

 

Under Xi Jinping, the ruling Chinese Communist Party has overseen a drive to use big data in the name of public safety to stamp out dissent and prevent potential terrorist attacks.

 

Other countries employ similar kinds of surveillance systems, but in China, there is little protection against police overreach, according to Maya Wang, the deputy Asia director at Human Rights Watch.

 

“That kind of integration of data is really quite unprecedented and illustrates China’s lack of safeguards,” Ms. Wang said.

 

An Unsecured Platform

 

When Mr. Hofer first came across the platform’s login page, a username and password had already been filled in. The fact that a system with sensitive personal information on hundreds of people was accessible to anyone who could find it on the internet suggested a major lack of privacy protections.

 

Greg Walton, a cybersecurity researcher who has studied similar Chinese systems, said the exposure of this one was not an anomaly. It was a consequence of China’s “surveillance sprawl,” which is fueled by an expanding ecosystem of vendors, contractors and public security agencies, he said.

 

Mr. Walton, a senior investigator at the SecDev Group, a Canadian research firm, said that each new platform “increases the number of places where sensitive personal data can be misconfigured, copied or left externally discoverable.”

 

The Times verified that data in the entries for six people besides Mr. Hofer was accurate. A Times reporter who used to be based in Beijing was in it, listed in an entry that included the name of her child. Her name was misspelled, but her passport and other information were correct.

 

Work on the Zhangjiakou system appeared to have started in 2021, and changes were made to it as recently as April, according to Mr. Hofer, who has documented his findings in a Substack newsletter. Several fields in the database were empty or filled with dummy text, suggesting it was still under construction.

 

Residents were tracked on cameras in public locations, but the platform also pulled from sources not directly connected to the police. It had a list of foreigners and Chinese citizens who had visited the city’s Thaiwoo Ski Resort, including photos of them taken there, their full names and passport numbers.

 

Sorting by Country and Religion

 

The platform labeled people from Australia, Canada, New Zealand, the United Kingdom or the United States as being in the “Five Eyes Alliance.” That is a reference to the intelligence-sharing agreement between the five countries that Beijing frequently criticizes as promoting Cold War-style divisions.

 

It also highlighted residents from what it called “key countries” — a list that included Egypt, Iran, Israel, Morocco, Pakistan and Sudan.

 

Visitors from Hong Kong, home to widespread anti-Beijing protests in 2019, and Taiwan, a self-governing democracy that China claims as its own, had their own categories. The database also tracked international students, foreign spouses and “key persons,” a euphemism often used by the Chinese authorities to refer to activists or fugitives, or others deemed to be threats to social stability.

 

Many of the foreign students listed appeared to be from Pakistan and India and were studying at Hebei North University in Zhangjiakou. Profiles of the students included their religion, marital status, focus of study and times they had been captured on cameras at the school’s entrances.

 

The platform also claimed to be able to map a person’s relationship network. An illustration of the function showed the names of three Pakistani men in their 20s, linking them to one another after they were captured on camera together.

 

One set of entries that Mr. Hofer downloaded included names of residents who had been penalized under Chinese law. It showed one woman who had been fined 1,000 Chinese yuan (about $150) in 2021, for example, for not registering a change of address. Other examples included foreigners who had been cited for teaching without required licenses.

 

The information appeared to have been entered by an official at the Zhangjiakou police station named Zhang Jinglong, according to files downloaded by Mr. Hofer that listed him as a contributor.

 

An official by that name was profiled by the Zhangjiakou police in 2020. He was praised for monitoring discussions online and actively participating in them to “guide citizens to establish correct” views.

 

Last year, an artificial intelligence lab in the police bureau was named for him.

 

Screenshots of the platform were provided by Marc Hofer, the cybersecurity researcher.” [1]

 

1. How China Keeps Tabs on Foreigners. Kuo, Lily; Pei-Lin, Wu.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 2, 2026.

Europos kraštutinė dešinė, kadaise marginalizuota, dabar diktuoja toną Ispanijos migrantų krizės klausimu: naujienų analizė

„2015 m. Europa priglaudė daug pabėgėlių. Griežta reakcija į naują krizę Seutoje rodo, kaip po 11 metų kraštutinė dešinė pakeitė europiečių požiūrį.

 

Šią savaitę staigus dešimčių tūkstančių migrantų antplūdis į Ispanijos teritoriją Šiaurės Afrikoje savo chaosu, neviltimi ir didžiuliu mastu priminė panašius vaizdus prieš 11 metų Graikijos ir Italijos pakrantėse.

 

Būtent ta 2015 m. krizė, kai daugiau nei milijonas žmonių, daugiausia iš Artimųjų Rytų, plūdo į Pietų Europą, sustiprino pasipriešinimą imigracijai visoje Europoje ir įdrąsino kraštutinius dešiniuosius.

 

Kaip ir tada, kraštutinių dešiniųjų lyderiai bandė išnaudoti pasienio chaoso scenas prie Europos slenksčio. Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir Italijoje antiimigracijos politikai perspėjo, kad naujausia krizė yra akivaizdus Ispanijos imigracijos politikos, kuri yra liberalesnė nei daugelio jos Europos kaimynių, keliamų pavojų, įrodymas.

 

Skirtumas tas, kad šios kraštutinių dešiniųjų partijos, daugiausia 2015 m. buvę marginalios, dabar arba yra valdžioje, arba turi realų kelią į ją. O Europos centro lyderiai, desperatiškai norėdami išvengti politinės reakcijos, perėmė kai kurias savo griežtos politikos kryptis ir kalbą imigracijos klausimu, atsisakydami 2015 m. labiau svetingo požiūrio. Vos per dešimtmetį kraštutiniai dešinieji iš esmės pakeitė imigracijos naratyvą.

 

„Jei centro lyderiai sudarys įspūdį, kad šiais klausimais jie yra aplenkiami, jie visiškai praras naratyvą“, – sakė François Gemenne, migracijos ir klimato klausimų ekspertas HEC Paris verslo mokykloje. „Štai kodėl jie jaučiasi įpareigoti parodyti, kad yra labai griežti tokiais klausimais kaip sienų kontrolė.“

 

Centristų lyderiai nuo Danijos iki Prancūzijos greitai pasmerkė migrantų antplūdį į Seutą, Ispanijos teritoriją, kurios sienos ketvirtadienį buvo užtvindytos.

 

Jie pažadėjo įtvirtinti savo sienas, kad sustabdytų migrantų srautą, nors dauguma naujai atvykusių asmenų per kelias valandas apsisuko ir grįžo į Maroką.

 

Danijos ministrė pirmininkė Mette Frederiksen, socialdemokratė, įgyvendinusi vieną griežčiausių prieglobsčio politikos krypčių Europoje, paragino savo kolegas lyderius apsvarstyti galimybę sustabdyti Ispanijos narystę Šengeno erdvėje, kuri leidžia laisvai judėti tarp 29 Europos šalių.

 

Jos reakcija mažai kuo skyrėsi nuo Italijos ministrės pirmininkės Giorgios Meloni, dešiniųjų pažiūrų lyderės, kuri atėjo į valdžią žaddama pažaboti imigraciją, reakcijos. Ponia Meloni teigė, kad vaizdai iš Seutos yra „stulbinantys ir dar kartą parodo, kad nekontroliuojama nelegali imigracija kelia konkrečią grėsmę“. Italija, pridūrė ji socialiniuose tinkluose, „nesistovės nuošalyje“.

 

Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas pareikalavo, kad Marokas „nedelsdamas priimtų nelegalius migrantus“. Tai buvo toli gražu ne tas pats, kas Angela Merkel, paskutinė Vokietijos centro dešiniųjų kanclerė. Ji, susidūrusi su pabėgėlių banga iš karo nuniokotos Sirijos 2015 m., ištarė garsiuosius žodžius „wir schaffen das“ – „mes galime tai padaryti“. Daugelis jų dabar yra Europos piliečiai, integruoti į Europos visuomenę.

 

Šie atsakymai liudija apie bendrą Europos imigracijos politikos griežtėjimą – tendenciją, dėl kurios dabartinė Ispanijos kairiųjų vyriausybė tapo išskirtine. Tokios šalys kaip Švedija, anksčiau laikytos dosniomis kurdamos kelius į pilietybę, priėmė griežtesnes prieglobsčio ir teisėto gyvenimo šalyje suteikimo taisykles. Agresyvesnės priemonės jūroje lėmė, kad nuo 2015 m. jūrų migracijos lygis smarkiai sumažėjo.

 

Analitikai teigė, kad griežtas lyderių tonas šią savaitę atspindi pripažinimą, kad net jei Europa toli gražu nematys 2015 m. krizės pasikartojimo, viešąją nuomonę vis dar gali lengvai paveikti dramatiški vaizdai – ar tai būtų girgždantys laivai, išsilaipinantys Anglijos paplūdimiuose, ar jauni vyrai, lipantys vielinėmis tvoromis, kad patektų į Ispanijos teritoriją.

 

„Problema yra matomas kontrolės trūkumas“, – sakė Sunderis Katwala, Londono instituto „British Future“, orientuoto į integraciją ir tapatybę, direktorius. „Tai sudomins pagrindinę populistinių partijų auditoriją.“

 

Ponas Katwala pažymėjo, kad šiais metais per Lamanšo sąsiaurį mažais laivais pergabentų migrantų skaičius smarkiai sumažėjo. Prancūzija ir Didžioji Britanija praėjusiais metais paskelbė susitarimą „vienas įeina, vienas išeina“, pagal kurį Didžiosios Britanijos vyriausybė gali išsiųsti atgal kai kuriuos nelegaliai kanalą kirtusius migrantus. Vis dėlto „Reform U.K.“, pagrindinė Didžiosios Britanijos antiimigracinė partija, didžiąją metų dalį pirmavo apklausose.

 

Visoje Europoje kraštutinių dešiniųjų partijos toliau klesti, nors migrantams tapo sunkiau pasiekti žemyną bet kokiu maršrutu. Remiantis Europos Komisijos statistikos tarnybos „Eurostat“ duomenimis, grynoji migracijos statistika – atvykstančiųjų skaičius atėmus išvykstančiųjų skaičių – 2025 m. Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ir Ispanijoje, palyginti su praėjusiais metais, sumažėjo. Prancūzijoje ir Italijoje ji šiek tiek išaugo.

 

„Matomi dalykai matomi ir apie juos pranešama“, – sakė ponas Katwala, turėdamas omenyje chaosą Seutoje. „Nematomi dalykai – ne.“ Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sánchez yra tarp šių centristinių arba kairiųjų pažiūrų lyderių bandymas išlaikyti viešai palankią poziciją imigracijos klausimu, leidžiant daugiau nei milijonui nelegalių imigrantų anksčiau šiais metais pateikti prašymus dėl oficialaus statuso.

 

Apkaltintas Seutos krizės skatinimu tokia politika, p. Sánchezas atkirto, kad įmanoma priimti imigrantus, išlaikant sienos kontrolę. Jis teigė, kad nuo 2021 iki 2025 m. daugiau žmonių nelegaliai atvyko į Europos Sąjungą per Italiją, Vakarų Balkanus ir Graikiją nei per Ispaniją. Jis taip pat pažymėjo, kad dauguma žmonių, kurie ketvirtadienį kirto Seutos sieną, išvyko iki šeštadienio.

 

„Tai buvo pasiekta glaudžiai bendradarbiaujant su Maroko valdžia ir gaunant labai mažai paramos iš kitų Europos valstybių, kartu vykdant veiksmingą ir solidarumu pagrįstą migracijos politiką, kurią Ispanija nuosekliai įgyvendino pastaraisiais metais“, – rašė jis atvirame laiške Europos lyderiams, kuris buvo paskelbtas šeštadienį.

 

2015 m. prisiminimai vis dar ryškūs Europoje, kurią politiškai pakeitė imigrantų antplūdis iš Sirijos, Afganistano ir kitų šalių. Kitais metais Didžioji Britanija, kurstoma antiimigracinių nuotaikų, balsavo už pasitraukimą iš Europos Sąjungos, nors migracijos banga jos ir stipriai nepaveikė.

 

Vokietijoje kraštutinių dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“ 2017 m. federaliniuose rinkimuose pasiekė didelės sėkmės, pasinaudodama nekontroliuojamos imigracijos baimėmis, ir šį rudenį rytų Vokietijoje gali pirmą kartą laimėti valstijų rinkimus.

 

Prancūzijoje antiimigracinės partijos „Nacionalinis sambūris“ kandidatė Marine Le Pen šį klausimą iškėlė į antrąjį 2017 m. prezidento rinkimų turą. Ponia Le Pen, kuri ketvirtą kartą kandidatuoja į prezidentus, užsiminė, kad planuoja Ispanijos krizę paversti kampanijos tema.

 

„Susidūrusi su didžiuliu ir koordinuotu migrantų antplūdžiu į Ispaniją, kurį skatina Ispanijos vyriausybė, Prancūzija privalo nedelsdama sustiprinti savo sienų kontrolę“, – socialiniuose tinkluose sakė ji.

 

Jos pavaduotojas Jordanas Bardella išdėstė atakos liniją, kurią dešinieji Sánchezo oponentai greičiausiai panaudos prieš jį.

 

„Legalizuodamas šimtus tūkstančių nelegalių imigrantų, Ispanijos socialistas ministras pirmininkas Pedro Sánchez atvėrė Europos duris visiems pavojams“, – socialiniuose tinkluose teigė p. Bardella.

 

Didžiojoje Britanijoje „Reform U.K.“ lyderis Nigelis Farage'as perspėjo, kad į Seutą atvykstantys migrantai, kirtę Lamanšo sąsiaurį, pasieks Prancūzijos šiaurinę pakrantę ir toliau – Britaniją.

 

„Patikėkite, jei neturėsime Reformų vyriausybės, tie vaizdai, kuriuos šiandien matote Ispanijoje, daugelis tų jaunų vyrų, daugelis jų pavojingi, keliaus į Kalė ir atvyks į mūsų šalį“, – „YouTube“ paskelbtame vaizdo įraše, turėdamas omenyje Prancūzijos uostą, sakė p. Farage'as.

 

Nuolatingas p. Farage'o dėmesys imigracijai netgi turėjo įtakos buvusio Didžiosios Britanijos centro ministro pirmininko Keiro Starmerio nesėkmei. Jis atsistatydino praėjusį mėnesį, tapęs labai nepopuliarus, iš dalies dėl to, kad neįtikino britų, jog daro pakankamai, kad išspręstų tokias problemas kaip neteisėtas kanalo kirtimas.

 

Per dvejus metus prezidento poste ponas Starmeris griežtino savo retoriką apie imigraciją, net kartą įspėdamas, kad Britanija rizikuoja tapti „nepažįstamųjų sala“. Tačiau nors jis ir prižiūrėjo imigracijos sumažėjimą, jis niekada negalėjo prisiimti nuopelnų už atvykstančiųjų skaičiaus sumažėjimą.“ [1]

 

1. Europe’s Far Right, Once Marginal, Now Sets Tone on Spain Migrant Crisis: News Analysis. Landler, Mark.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 2, 2026.

Europe’s Far Right, Once Marginal, Now Sets Tone on Spain Migrant Crisis: News Analysis

“Europe sheltered many refugees in 2015. Its hard-line reaction to a new crisis in Ceuta shows how, 11 years on, the far right has reshaped European attitudes.

 

In its chaos, desperation and sheer scale, the sudden surge this week of tens of thousands of migrants into a Spanish territory in North Africa recalled similar scenes 11 years ago along the coasts of Greece and Italy.

 

It was that 2015 crisis — when more than a million people, mostly from the Middle East, swept into southern Europe — that deepened opposition to immigration across Europe and emboldened the far right.

 

Now as then, far-right leaders have tried to exploit scenes of border chaos on the doorstep of Europe. In Britain, France and Italy, anti-immigrant politicians warned that the latest crisis was stark proof of the dangers of Spain’s immigration policies, which are more liberal than those of many of its European neighbors.

 

The difference is that these far-right parties, largely marginal in 2015, are now either in power or have a plausible path to it. And Europe’s centrist leaders, desperate to avoid a political backlash, have adopted some of their hard-line policies and language on immigration, abandoning the more welcoming approach of 2015. In little more than a decade, the far right has largely reshaped the immigration narrative.

 

“If centrist leaders give the impression that they are being outflanked on these issues, they will lose the narrative completely,” said François Gemenne, an expert on migration and climate issues at HEC Paris, a business school. “That’s why they feel obliged to show themselves as very tough on issues like border control.”

 

Centrist leaders from Denmark to France quickly condemned the influx to Ceuta, the Spanish territory whose borders were overwhelmed on Thursday.

 

They vowed to fortify their own frontiers to block the migrants, even though most of the new arrivals had turned around and crossed back into Morocco within hours.

 

Prime Minister Mette Frederiksen of Denmark, a social democrat who has enacted one of Europe’s strictest asylum policies, called on her fellow leaders to consider suspending Spain from the Schengen area, which allows free movement between 29 countries in Europe.

 

There was little to differentiate her reaction from that of Prime Minister Giorgia Meloni of Italy, a right-wing leader who came to power promising to curb immigration. Ms. Meloni said the images from Ceuta were “striking and demonstrate, once again, that uncontrolled illegal immigration poses a concrete threat.” Italy, she added on social media, “will not stand by and watch.”

 

Chancellor Friedrich Merz of Germany demanded that Morocco “take back illegal migrants immediately.” It was a long way from Angela Merkel, Germany’s last center-right chancellor. She famously said, “wir schaffen das” — “we can do this” — when confronted with a wave of refugees from war-torn Syria in 2015, many of whom are now European citizens, integrated into European society.

 

These responses attest to the general hardening of Europe’s immigration policies, a trend that has made Spain’s current left-wing government an outlier. Countries like Sweden, once viewed as generous in creating routes to citizenship, have passed stricter rules on granting asylum and legal residency. More aggressive measures at sea have seen maritime migration levels plummet since 2015.

 

Analysts said the tough tone from leaders this week reflected a recognition that, even if Europe is far from seeing a repeat of the 2015 crisis, public opinion can still be easily swayed by dramatic images — whether of rickety boats landing on English beaches or young men scaling chain-link fences to enter Spanish territory.

 

“It’s the visible lack of control that’s the problem,” said Sunder Katwala, the director of British Future, a London institute that focuses on integration and identity. “That will resonate with the core audience of the populist parties.”

 

Mr. Katwala noted that the number of migrants smuggled across the English Channel in small boats was down sharply so far this year. France and Britain announced a “one-in, one-out” agreement last year under which the British government can send back some migrants who cross the channel illegally. Yet Reform U.K., Britain’s main anti-immigrant party, has led polls for most of the year.

 

Across Europe, far-right parties continue to flourish, even though it has become harder for migrants to reach the continent by any route. Net migration statistics — the number of people arriving minus those leaving — dropped in 2025 in Britain, Germany and Spain from the previous year, according to Eurostat, the statistical service of the European Commission. They rose modestly in France and Italy.

 

“Visible things get seen and reported,” Mr. Katwala said, referring to the chaos in Ceuta. “Invisible things do not.”

 

Spain’s prime minister, Pedro Sánchez, is among the few centrist or left-leaning leaders to try to maintain a publicly welcoming stance on immigration, allowing more than a million illegal immigrants to apply earlier this year for formal status.

 

Accused of encouraging the Ceuta crisis with such policies, Mr. Sánchez countered that it was possible to welcome immigrants while keeping control of the border. He asserted that from 2021 to 2025, more people entered the European Union illegally through Italy, the Western Balkans and Greece than through Spain. And he noted that most of the people who crossed into Ceuta on Thursday had left by Saturday.

 

“This has been achieved in close coordination with the Moroccan authorities and with very little support from other European states, while pursuing the effective and solidarity-based migration policy that Spain has consistently implemented over recent years,” he wrote in an open letter to European leaders that was published on Saturday.

 

Memories of 2015 are still vivid in Europe, which was reshaped politically by the influx from Syria, Afghanistan and other countries. The following year, Britain, fueled by anti-immigrant sentiment, voted to leave the European Union, even though it was not heavily affected by that wave of migration.

 

In Germany, the far-right party Alternative for Germany made major inroads in a federal election in 2017 by exploiting fears of uncontrolled immigration, and could win state elections for the first time this fall in eastern Germany.

 

In France, Marine Le Pen, the candidate of the anti-immigrant National Rally party, rode the issue into the second round of the 2017 presidential election. Ms. Le Pen, who is running for president a fourth time, signaled she was planning to turn the Spanish crisis into a campaign theme.

 

“Faced with the massive and coordinated influx of migrants into Spain, encouraged by the Spanish government, France must without delay strengthen controls at its borders,” she said on social media.

 

Her deputy, Jordan Bardella, laid out the line of attack that right-wing opponents of Mr. Sánchez will likely use against him.

 

“By regularizing hundreds of thousands of undocumented immigrants, Spain’s socialist Prime Minister Pedro Sánchez has opened the doors of Europe to all dangers,” Mr. Bardella said on social media.

 

In Britain, Nigel Farage, the leader of Reform U.K., warned that the migrants entering Ceuta would make their way toward the French northern coast, and onward to Britain, by crossing the English Channel.

 

“Believe me, unless we get a Reform government, those scenes you’re seeing in Spain today, many of those young men, lots of them dangerous, will be heading toward Calais and coming to our country, too,” Mr. Farage said in a video posted on YouTube, referring to a French port.

 

Mr. Farage’s relentless focus on immigration even played a role in the failure of Britain’s centrist former prime minister, Keir Starmer. He resigned last month after becoming deeply unpopular, partly because he failed to convince Britons that he was doing enough to fix problems like the illegal channel crossings.

 

Mr. Starmer hardened his rhetoric about immigration during his two years in office, even warning once that Britain risked becoming an “island of strangers.” But although he oversaw a drop in immigration, he was never able to take credit for the reduction in arrivals.” [1]

 

1. Europe’s Far Right, Once Marginal, Now Sets Tone on Spain Migrant Crisis: News Analysis. Landler, Mark.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 2, 2026.