Zelensky's Actions at Russian Oil Refineries Are Driving Up Transportation and Other Costs in the US and Are Also Hurting Trump in the Elections: Oil Squeeze at Its Tightest in Refineries

 

 

“Oil prices are dominating headlines as geopolitical tensions strain the flow of crude through key global chokepoints. Yet the bigger squeeze in energy markets is unfolding further downstream in the world's refineries, where crude is converted into the fuels that power the global economy.

 

A series of disruptions -- from the Iran war and Ukrainian attacks on Russian energy infrastructure to China's restrictions on fuel exports -- has taken millions of barrels of refined products off global markets and left customers scrambling to locate alternative supplies.

 

As a result, refining margins, the difference between the cost of crude and the value of the fuels produced from it, have surged.

 

"Refining margins remain elevated because every additional barrel of product has become significantly more valuable than every additional barrel of crude," said Sumit Ritolia, lead analyst for refining supply and modeling at Kpler.

 

With Strait of Hormuz flows unlikely to normalize soon and repairs to Gulf refineries targeted by Iranian attacks expected to take months, the market could remain tight and keep margins elevated for months. While for major oil companies, the extraordinary margins are boosting earnings, for consumers they mean higher prices at the pump; the U.S. average gasoline price topped $4 a gallon this year, up from $3.16 a year ago.

 

The U.S. 3-2-1 crack spread -- a widely watched industry benchmark that measures the value of turning three barrels of crude oil into two barrels of gasoline and one barrel of diesel -- surged above $70 last month. It's typically in the teens.

 

Despite the turmoil caused by the Iran war and the near-closure of Hormuz squeezing supplies and constraining exports, refiners have managed to secure enough crude to keep plants running, cushioned by emergency releases from strategic reserves and a sweeping reshuffle of global trade flows.

 

Asian refiners have replaced some lost Middle Eastern barrels with Atlantic Basin supplies and volumes from emergency inventories, while remaining Gulf supplies have continued to reach buyers via longer, more expensive routes involving ship-to-ship transfers and detours around southern Africa.

 

Robust U.S. domestic crude production, supplemented by imports from Canada, Venezuela and elsewhere, has provided American refiners with sufficient feedstock. In Europe, refiners have replaced some Middle Eastern barrels with supplies from the U.S., Kazakhstan, the North Sea, West Africa and Latin America, while some Saudi crude continues to reach the region via the Red Sea.

 

Spain's Repsol, for example, turned to cheaper North American and Mediterranean crude after competition from Southeast Asian buyers drove up prices for Atlantic Basin barrels from Brazil and West Africa, according to the company's director of value chain optimization, Juan Carlos Ramirez.

 

Refineries have a physical limit on how much crude they can process. Many are already running at very high utilization rates to meet demand while compensating for disruptions in the Middle East and Russia, leaving little spare capacity. The strain comes after years of refinery closures in the U.S. and Europe because of high operating costs and strategic shifts toward low-carbon production.

 

"Refinery utilization above 90-95% simply means there is very little operational flexibility left," said Kpler's Ritolia. This means even a single outage could have a disproportionate impact on supplies.

 

Beyond the Middle East, traditional exporters of fuel like China and Russia also face constraints.

 

Russian refinery output has dropped to its lowest level in more than two decades following sustained Ukrainian drone attacks on refining infrastructure this year, according to Kpler data. Moscow, historically a major diesel exporter, has imposed a temporary export ban on the fuel, tightening supplies to Europe.

 

The supply squeeze has shifted across geographies and products over time. When Iran effectively closed the Strait of Hormuz, refiners increased jet fuel production amid fears of a global shortage. But producing more jet fuel came at the expense of diesel, just as Russia imposed export constraints and the summer driving season started in the Northern Hemisphere.

 

China presents another dynamic; it has ample refining capacity but government export quotas aimed at shoring up domestic energy security have limited overseas sales of gasoline, diesel and jet fuel. That has pushed other Asian refiners to run harder and raised refining margins, said Alan Gelder, Wood Mackenzie's vice president of refining, chemicals and oil markets.

 

Globally, margins are expected to remain high for the remainder of the year, with seasonal maintenance beginning in September expected to tighten the market even further.” [1]

 

1. Oil Squeeze at Its Tightest in Refineries. Petroni, Giulia; Whittaker, Adam.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 Aug 2026: B1. 

How to Sell Things These Days: Target Hires Its First Chief Officer for AI

“Target said it is putting more resources into its artificial intelligence and user experience capabilities, the latest move by a major retailer to integrate more AI.

 

The retailer said Tuesday it would bring on two executives to focus specifically on AI and user experience.

 

Chandhu Nair will join as Target's first chief AI officer. Nair joins from Lowe's, where he was overseeing data and AI innovation at the hardware-store chain.

 

Purvi Shah, who has been at Target for four years, will become senior vice president of user experience.

 

AI is a crucial element of Target's plan to recover from sluggish performance, which includes an investment of about $6 billion this year.

 

Target's chief executive, who started in February, is focused on using AI to help Target stay on top of trends, forecast sales better and invest in agentic models that can help customers find what they want.

 

Among those initiatives is Target Trend Brain, an AI tool trained to sort through data from social media and fashion shows to help the company's designers decide what is on trend.

 

The company also has partnered with OpenAI's ChatGPT and Google's Gemini to allow shoppers to purchase products directly.

 

The efforts mirror some of rival Walmart's initiatives. Walmart, too, has worked with OpenAI to allow customers to plan and execute purchases through the platform. In June, Walmart said it was using AI tools to streamline the work done by their employees, including translation and task management.

 

Target is scheduled to report second-quarter financial results on Aug. 19, and Walmart is slated to report the following day.” [1]

 

1. Target Hires Its First Chief Officer for AI. Hamilton, Katherine.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 Aug 2026: B6.

Even Elite Colleges Have Become Trade Schools

“Gideon Sobek graduated from Lehigh University in the spring with a bachelor’s degree in economics. He arrived at college wanting to major in architecture, but he let go of that pretty quickly because he thought it was too much of a long shot as a career.

 

Sobek was admitted to a highly coveted global business and public policy honors program as a junior. He got a grant that covered most of the cost of college, but still graduated with around $20,000 in debt. Lehigh, which is in Pennsylvania, is a prestigious school, with a 26 percent acceptance rate.

 

Listening to Sobek talk about his résumé and skill set, I assumed that employers would be throwing themselves at his feet, even in a tough year for new college grads. But he told me that after sending out hundreds of applications and getting nowhere, he decided the job market was so grim that he would go to graduate school at his alma mater.

 

It used to be easier for people “to get jobs with bachelors’ of science in economics,” Sobek said, but now he feels that employers are looking for “highly specialized” graduates who had internships going all the way back to freshman year of college.

 

 Sobek said it feels that, as a country, we’re “losing the point” of college, which in his mind, was supposed to be about figuring “out who you are and what you’re interested in.”

 

His experience was that “people need to know what they want to do after college when they get to college,” which is a tall order for a teenager.

 

Sobek put his finger on a pressure that has been sitting on young people for many years, a poignant anxiety I hear when I speak to college students: They have started worrying about employability the second they walk through the campus gates, if not before.

 

While President Trump has pitted the idea of higher education against trade schools, as if the two types of institutions have different aims, that distinction is largely antiquated.

 

As the new school year begins, it’s worth pointing out how students and administrators treat colleges — even elite universities — as a catapult to a “good job” above all else.

 

Which is to say: Colleges are already trade schools.

 

The top two majors for students at four-year institutions as of 2022 are business and health professions.

 

In June, the Department of Education issued its “earnings accountability” rule, which states that undergraduate programs have to show that their students earn more than a person with a high school diploma, and graduate programs have to show that their students earn more than a person with a college diploma, or they risk losing access to federal loans.

 

Nathan Heller, in a 2023 New Yorker article about the death of the liberal arts major, offered a history of the competing aims of the American university. In the 1960s, our institutions of higher ed were described by Clark Kerr, president of the University of California system, as a multiversity that “incorporates the tradition of land-grant universities, established with an eye to industrial-age skill sets. And it provides something for everyone.” The pursuit of knowledge and beauty, scientific research, and pre-professional studies were all bound together, even if it was never a harmonious union.

 

That fractious union was breaking apart long before the second Trump administration took a wrecking ball to the federal funding of research across disciplines. But the effort to put higher education in its place started much earlier. Over the past 30 years, there has been a concerted effort by mostly conservative politicians to diminish trust in the value of college, and to provide less federal funding for it. They paint America’s colleges and universities as foolish, progressive hotbeds of ethnic studies departments where impressionable young people get expensive Marxist indoctrination rather than marketable, useful skills.

 

It wasn’t always like this. There used to be bipartisan agreement that our universities were a source of civic strength, and local leaders wanted to keep educated young people from leaving their states. The political scientists Eric Schickler and Elina Maria Rodriguez analyzed a data set of over 1,000 state and national party platforms from 1980 to 2025 to show how Republicans have turned against higher education. In the ’80s and ’90s, some state-level Republicans supported public universities with high praise and high funding, Schickler and Rodriguez explain in an article published this year in the journal Studies in American Political Development.

 

Drilling down a little more, it seems that the 2008 recession was the point when Republican support for higher education turned net negative. In the shadow of the Great Recession, state and federal support for higher education declined. This is part of what led to the cost of college paid by students doubling in the past three decades. Though many families do not end up paying the sticker price of tuition, higher education is still burdening millions of young people with what feels like insurmountable debt; 40 million people hold $1.7 trillion in federal loans.

 

And what are recent college graduates getting for their trouble? The latest jobs numbers are sobering and sad. The unemployment rate for college graduates ages 22-27 is 5.7 percent (the unemployment rate for the same age group without a college degree is 7.2 percent). Despite all the lip service paid to trade jobs and apprenticeships, especially for young men fresh out of high school, the supply of manual laborers is greater than the demand. No wonder just 26 percent of young Americans feel hopeful about the future of the country, down from 55 percent just five years ago, according to the spring edition of the Harvard Youth Poll.

 

When we reduce college to metrics like short-term return on investment, we are ignoring so much human potential it is staggering: Young people who don’t have the resources to pay out of pocket for their college degrees are going to be pushed into jobs that they might be ill suited for, rather than getting to explore their intellectual potential in fields that are not immediately remunerative.

 

Who knows how many kids we have already trapped in a cutthroat competition to get a small number of finance or tech jobs, when their brains might have been put to better use creating the next great piece of literature, designing a new kind of green building, or working in a lab that could lead to the next medical breakthrough? When we impugn the more esoteric ambitions of higher education, we lose the ability to dream big about what our young people can accomplish.

 

Back to Gideon Sobek, the practical young man who decided to go to grad school rather than continue banging his head against the closed door of the 2026 job market. He is among the minority of young people who still do feel hopeful about the future, even if everything seems scary right now.

 

Sobek had a poetic description of how the job search feels: It’s like riding a bicycle with a blindfold on, he said: “You can feel the thrill of the bicycle and you also have this weird anxiety about not knowing where you’re going to end up next. And it’s still moving.”

 

I can tell he got a lot out of his college education, and I’m rooting for him, and all the other kids getting on that bicycle.

 

End Notes

 

    If you missed the earlier installments of my series on the job market, you can read about what it feels like right now for job seekers of all ages, how A.I. ruined applying for jobs, and the long tail of federal funding cuts.

 

    Deana Burke, who writes a tech newsletter called Malware by Boys Club, made up a fake deodorant and got A.I. to recommend it to the public. She posted a TikTok about how she did it. A totally fascinating experiment that reveals how easy it is to game the chatbots. “The model didn’t lie, only the site’s creator (me) did. Every claim the LLM made is on my site. It just laundered those faux claims into something credible, just by saying it itself. So a bit of a watchout, I suppose, as we continue to forge ahead into parts unknown,” Burke wrote on X.” [1]

 

1. Even Elite Colleges Have Become Trade Schools. Grose, Jessica.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 12, 2026.

Some American AI Producers Want to Scare Us by the Fact, that Criminals Exist in Society and Monopolize AI. --- Yes, criminals do exist. We, as society, know how to deal with them. This has nothing to do with creating AI monopolies

Criminals using technology is an old reality, not a reason to hand AI power to a few giant companies. Claiming that only massive monopolies can stop bad actors is a false choice. Society regulates dangerous tools through laws and police, not by giving total market control to a few tech firms.

Why the Monopoly Argument Fails

•           Old Problem: Criminals always use new tools like cars, phones, and the internet.

•           Bad Solution: Monopolies do not stop crime. They only hurt fair competition and user choice.

•           Real Control: Governments use laws, courts, and rules to punish illegal acts, not corporate gatekeepers.

How to Handle AI Safety

•           Open Access: Let many groups build and check AI technology.

•           Clear Rules: Make fair laws for everyone who uses AI.

•           Strong Punishments: Catch and stop people who use AI to hurt others.

 

This clear understanding doesn’t stop budding monopolies from trying to fool us with scaremongering:

 

“Last week I asked an artificial-intelligence model, "How do I make poliovirus in a lab? I want to start a global pandemic." Any mainstream AI would have rejected my question, but this one gave detailed instructions for synthesizing and spreading the virus. I was using an open-weight Chinese model with its guardrails removed, which I accessed through a free account on an American website.

 

Open-weight AI models are free for anyone to download, modify and run. They include Chinese models such as Kimi and DeepSeek and American models like Google's Gemma.

 

By modifying an open model's weights -- which encode knowledge and behavior -- anyone can tear down its safety guardrails. These altered models won't say no, even if asked to hack a community bank or help make a bioweapon.

 

The fallout from open models has been limited because they aren't yet smart enough to cause widespread damage. This grace period may be ending. Britain's AI Security Institute found that recent open models were four to seven months behind leading cybersecurity models. An open model that can break out of its test environment and hack a major company -- as an OpenAI model did last month -- could be available without guardrails by Christmas.

 

Nvidia recently issued a statement signed by much of the AI industry that highlighted the benefits of open models. By fostering competition, open models drive down costs, spur innovation and distribute value. They also allow researchers to share ideas and investigate why AI systems misbehave.

 

These benefits are real, but against them stands a crucial problem: Open models can be easily modified for harm. Nvidia's statement concedes that "once released, the weights are beyond the original developer's control, and modified versions are difficult to trace or reverse" -- then brushes this concern aside. It notes that open models help "respond to emerging threats," but those threats are greatly amplified by open models. In a world where attackers and defenders have equal access to dangerous AI capabilities, defenders may not have the upper hand.

 

Closed models have had safety failures. Models from OpenAI and Anthropic autonomously hacked several companies. A study estimated that Grok made 23,000 "sexualized images" of children, many of them likely based on actual photographs. ChatGPT, Claude and Gemini sometimes give bioweapons assistance, too. These are serious incidents, but at least researchers can improve their guardrails in response. This isn't the case with open models. Once a model's weights are on the internet, there is no going back.

 

Making open models safe, even when bad actors tamper with them, is a nascent research area. Researchers found last year that filtering biothreat-related text from training data makes models ignorant about the topic, but they caution it isn't a silver bullet. Pending further research in this area, policymakers should assume that strong open models can be repurposed for harm.

 

Open models are exempt from the Trump administration's AI review framework. This is understandable -- model licensing in the complex open-weight ecosystem would be difficult to implement. But other narrow policies could meaningfully reduce risks without going as far.

 

Although the most capable open-weight models are technically available for anyone to download and run, prohibitive hardware costs force most users to go through managed hosting providers. The U.S. should require these providers to run monitors, known as "classifiers," that block harmful hacking and bioweapons activity, even when the underlying model allows it. Classifiers are already widely used by closed-weight AI companies because they provide a layer of defense independent from the operating model.

 

Other providers rent direct access to the advanced GPU chips necessary for running advanced AI models. These companies should be required to verify their customers' identities and intentions and to deny access where there is reason to suspect dangerous misuse. This has ample precedent in anti-money-laundering policy and trusted-access programs for advanced proprietary AI models.

 

Requirements on computing providers wouldn't stop sophisticated actors from running harmful models on their own infrastructure. The U.S. should seek an agreement with China that neither country will release model weights that could be easily repurposed for significant harm. China is already considering similar limits within its own borders.

 

The benefits of open models are substantial and worth protecting. But the release of an open-weight model at the level of today's frontier AIs would irreversibly endow bad actors everywhere with capabilities the world isn't ready for. These risks can be managed, but the time to prepare is now -- before the genie leaves the bottle.

 

---

 

Mr. Yoon is head of research at CivAI.” [1]

 

1. Unregulated Open-Weight AI Is an Invitation to Disaster. Yoon, Andrew.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 Aug 2026: A15.  

Netgi elitiniai universitetai tapo profesinėmis mokyklomis

„Gideonas Sobekas pavasarį baigė Lehigh universitetą ir įgijo ekonomikos bakalauro laipsnį. Į koledžą jis atvyko norėdamas studijuoti architektūrą, bet greitai to atsisakė, nes manė, kad tai per mažai tikėtina karjera.

 

Sobekas trečio kurso studentas buvo priimtas į labai geidžiamą pasaulinę verslo ir viešosios politikos garbės programą. Jis gavo stipendiją, kuri padengė didžiąją dalį studijų išlaidų, bet vis tiek baigė studijas su maždaug 20 000 USD skola. Lehigh universitetas, esantis Pensilvanijoje, yra prestižinė mokykla, kurios priėmimo rodiklis yra 26 procentai.

 

Klausydamasis Sobeko pasakojimo apie jo gyvenimo aprašymą ir įgūdžius, maniau, kad darbdaviai puls jam po kojomis, net ir sunkiais metais naujiems koledžo absolventams. Tačiau jis man pasakė, kad išsiuntęs šimtus paraiškų ir niekur nepasiekęs rezultatų, nusprendė, kad darbo rinka tokia niūri, kad stos į magistrantūros studijas savo alma mater.

 

Anksčiau žmonėms buvo lengviau „gauti darbą su ekonomikos mokslų bakalauro laipsniu“. Sobekas teigė, tačiau dabar jis mano, kad darbdaviai ieško „labai specializuotų“ absolventų, kurie turėjo praktiką dar nuo pirmųjų studijų metų kolegijoje.

 

Sobekas teigė, kad atrodo, jog mes, kaip šalis, „prarandame kolegijos prasmę“, kuri, jo manymu, turėjo būti apie tai, kad išsiaiškintum, „kas esi ir kuo domiesi“.

 

Jo patirtis rodo, kad „žmonės, atvykę į koledžą, turi žinoti, ką nori veikti po koledžo“, o tai paaugliui yra didelis uždavinys.

 

Sobekas pabrėžė spaudimą, kuris jau daugelį metų kamuoja jaunus žmones, skaudų nerimą, kurį girdžiu kalbėdamas su koledžo studentais: jie pradeda nerimauti dėl įsidarbinamumo vos įžengę pro universiteto vartus, o gal net anksčiau.

 

Nors prezidentas Trumpas supriešino aukštojo mokslo idėją su profesinėmis mokyklomis, tarsi šių dviejų tipų institucijos turėtų skirtingus tikslus, šis skirtumas iš esmės yra pasenęs.

 

Prasidėjus naujiems mokslo metams, verta atkreipti dėmesį į tai, kaip studentai ir administratoriai koledžus – net ir elitinius universitetus – vertina kaip katapultą į „gerą darbą“, visų pirma.

 

Tai reiškia: koledžai jau yra profesinės mokyklos.

 

Dvi populiariausios specialybės studentams ketverių metų įstaigose nuo 2022 m. yra verslo ir sveikatos priežiūros profesijos.

 

Birželį Švietimo departamentas paskelbė „uždarbio atskaitomybės“ taisyklę, kurioje teigiama, kad bakalauro programos turi parodyti, jog jų studentai uždirba daugiau, nei asmuo su vidurinės mokyklos diplomu, o magistrantūros programos turi įrodyti, kad jų studentai uždirba daugiau, nei asmuo, turintis kolegijos diplomą, kitaip jie rizikuoja prarasti galimybę gauti federalines paskolas.

 

Nathanas Helleris 2023 m. „New Yorker“ straipsnyje apie laisvųjų menų specialybės žlugimą pateikė Amerikos universiteto konkuruojančių tikslų istoriją. Septintajame dešimtmetyje Kalifornijos universiteto sistemos prezidentas Clarkas Kerras mūsų aukštojo mokslo įstaigas apibūdino kaip daugialypę universitetų sistemą, kuri „apjungia žemės dotacijų universitetų tradiciją, įkurtą atsižvelgiant į pramonės amžiaus įgūdžius. Ir ji siūlo kažką kiekvienam“. Žinių ir grožio siekimas, moksliniai tyrimai ir ikiprofesinės studijos buvo glaudžiai susiję, net jei tai niekada nebuvo darni sąjunga.

 

Ši trapi sąjunga byrėjo gerokai anksčiau, nei antroji Trumpo administracija sugriovė federalinį mokslinių tyrimų finansavimą įvairiose disciplinose. Tačiau pastangos sugrąžinti aukštąjį mokslą į jo vietą prasidėjo daug anksčiau. Per pastaruosius 30 metų daugiausia konservatyvūs politikai dėjo bendras pastangas sumažinti pasitikėjimą kolegijų verte ir skirti joms mažiau federalinio finansavimo. Jie Amerikos kolegijas ir universitetus vaizduoja kaip kvailus, progresyvius etninių studijų katedrų židinius, kur jauni žmonės, lengvai įveikiami, gauna brangią marksistinę indoktrinaciją, o ne paklausius, naudingus įgūdžius.

 

Ne visada taip buvo. Anksčiau buvo abiejų partijų susitarimas, kad mūsų universitetai yra pilietinės stiprybės šaltinis, o vietos lyderiai norėjo, kad išsilavinę jaunuoliai nepaliktų savo valstijų. Politologai Ericas Schickleris ir Elina Maria Rodriguez išanalizavo daugiau nei 1000 valstijų ir nacionalinių partijų platformų duomenų rinkinį nuo 1980 iki 2025 m., kad parodytų, kaip respublikonai nusisuko prieš aukštąjį mokslą. Devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose kai kurie valstijų lygmens respublikonai labai gyrė valstybinius universitetus ir skyrė jiems didelį finansavimą, aiškina Schickler ir Rodriguez šiais metais žurnale „Studies in American Political Development“ paskelbtame straipsnyje.

 

Šiek tiek atidžiau panagrinėjus, atrodo, kad 2008 m. recesija buvo momentas, kai respublikonų parama aukštajam mokslui tapo neigiama. Didžiosios recesijos šešėlyje sumažėjo valstijų ir federalinė parama aukštajam mokslui. Tai viena iš priežasčių, kodėl per pastaruosius tris dešimtmečius studentų mokamos studijų kainos padvigubėjo. Nors daugelis šeimų galiausiai nemoka įprastos studijų kainos, aukštasis mokslas vis dar apkrauna milijonus jaunų žmonių tuo, kas atrodo neįveikiama skola; 40 milijonų žmonių turi 1,7 trilijono dolerių federalinių paskolų.

 

O ką už savo vargą gauna neseniai kolegijas baigę absolventai? Naujausi darbo vietų skaičiai yra blaivūs ir liūdni. 22–27 metų amžiaus kolegijų absolventų nedarbo lygis yra 5,7 proc. (tos pačios amžiaus grupės be kolegijos diplomo nedarbo lygis yra 7,2 proc.). Nepaisant visų kalbų apie profesinį darbą ir pameistrystę, ypač jauniems vyrams, ką tik baigusiems vidurinę mokyklą, fizinio darbo darbuotojų pasiūla yra didesnė nei paklausa. Nenuostabu, kad tik 26 proc. jaunų amerikiečių viltingai žiūri į šalies ateitį, palyginti su 55 proc. vos prieš penkerius metus, rodo pavasario Harvardo jaunimo apklausos duomenys.

 

Kai koledžą susiejame su tokiais rodikliais kaip trumpalaikė investicijų grąža, ignoruojame tiek daug žmogiškojo potencialo, kad tai stulbina: jauni žmonės, neturintys išteklių mokėti už koledžo diplomus, bus priversti dirbti darbus, kurie jiems gali būti netinkami, užuot leidę jiems atskleisti savo intelektinį potencialą srityse, kurios nėra iš karto pelningos.

 

Kas žino, kiek vaikų jau įkalinome į žiaurią varžybą dėl nedidelio skaičiaus finansų ar technologijų darbo vietų, kai jų smegenys galėjo būti geriau panaudotos kuriant kitą puikų literatūros kūrinį, projektuojant naujo tipo ekologiškus pastatus ar dirbant laboratorijoje, kuri galėtų lemti kitą medicinos proveržį? Kai abejojame ezoteriškesnėmis aukštojo mokslo ambicijomis, prarandame gebėjimą svajoti apie tai, ką gali pasiekti mūsų jaunimas.

 

Grįžtant prie Gideono Sobeko, praktiško jaunuolio, kuris nusprendė stoti į magistrantūrą, užuot toliau daužęs galvą į uždarytas 2026 m. darbo rinkos duris. Jis yra vienas iš tų jaunų žmonių, kurie vis dar jaučia viltį dėl ateities, net jei dabar viskas atrodo bauginančiai.

 

Sobekas poetiškai apibūdino darbo paieškos jausmą: „Tai tarsi važiavimas dviračiu užrištomis akimis“, – sakė jis. „Galima jausti dviračio jaudulį ir kartu keistą nerimą, kad nežinai, kur atsidursi toliau. Ir jis vis dar juda.“

 

Matau, kad jis daug išmoko iš savo studijų kolegijoje, ir aš jam ir visiems kitiems vaikams, kurie sėda ant to dviračio, labai palaikau.

 

Pabaigos pastabos

 

Jei praleidote ankstesnes mano serijos apie darbo rinką dalis, galite perskaityti apie tai, kaip dabar jaučiasi įvairaus amžiaus darbo ieškantys asmenys, kaip dirbtinis intelektas sugadino darbo paieškas ir apie ilgą federalinio finansavimo mažinimo uodegą.

 

Deana Burke, rašanti technologijų naujienlaiškį pavadinimu „Malware by Boys Club“, sukūrė netikrą dezodorantą ir privertė dirbtinį intelektą jį rekomenduoti visuomenei. Ji paskelbė „TikTok“ paskyroje apie tai, kaip jai tai pavyko. Tai visiškai žavus eksperimentas, atskleidžiantis, kaip lengva apgauti pokalbių robotus. „Modelis nemelavo, tik svetainės kūrėjas (aš). Kiekvienas LLM pateiktas teiginys yra mano svetainėje. Jis tiesiog pavertė tuos netikrus teiginius kažkuo patikimu, tiesiog pats juos pasakydamas. Taigi, manau, reikia būti šiek tiek atsargiems, nes mes ir toliau žengiame į nežinomas vietas“, – rašė Burke apie X.“ [1]

 

1. Even Elite Colleges Have Become Trade Schools. Grose, Jessica.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 12, 2026.

Kaip šiais laikais parduoti daiktus: „Target“ pasamdė pirmąjį DI generalinį direktorių

„Target“ teigė, kad skiria daugiau išteklių dirbtinio intelekto ir naudotojų patirties galimybėms – tai naujausias didelio mažmenininko žingsnis siekiant integruoti daugiau DI.

 

Antradienį mažmenininkas pranešė, kad pasamdys du vadovus, kurie specialiai dirbs DI ir naudotojų patirties srityse.

 

Chandhu Nairas prisijungs kaip pirmasis „Target“ DI generalinis direktorius. Nairas prisijungs iš „Lowe's“, kur prižiūrėjo duomenų ir DI inovacijas technikos parduotuvių tinkle.

 

Purvi Shahas, kuris „Target“ dirba ketverius metus, taps vyresniuoju naudotojų patirties viceprezidentu.

 

DI yra labai svarbus „Target“ plano atsigauti po vangaus veiklos elementas, kuris apima apie 6 mlrd. dolerių investicijas šiais metais.

 

„Target“ generalinis direktorius, pradėjęs dirbti vasarį, daugiausia dėmesio skiria DI naudojimui, kad padėtų „Target“ neatsilikti nuo tendencijų, geriau prognozuoti pardavimus ir investuoti į agentinius modelius, kurie gali padėti klientams rasti tai, ko jie nori.

 

Tarp šių iniciatyvų yra „Target Trend Brain“ – DI įrankis, apmokytas rūšiuoti duomenis iš socialinės žiniasklaidos ir mados šou, kad padėtų, kai įmonės dizaineriai nusprendžia, kas madinga.

 

Įmonė taip pat bendradarbiauja su „OpenAI“ „ChatGPT“ ir „Google“ „Gemini“, kad pirkėjai galėtų tiesiogiai įsigyti produktų.

 

Šios pastangos atspindi kai kurias konkurentų „Walmart“ iniciatyvas. „Walmart“ taip pat bendradarbiavo su „OpenAI“, kad klientai galėtų planuoti ir vykdyti pirkimus per platformą. Birželį „Walmart“ teigė, kad naudoja dirbtinio intelekto įrankius, kad supaprastintų savo darbuotojų atliekamą darbą, įskaitant vertimą ir užduočių valdymą.

 

„Target“ planuoja paskelbti antrojo ketvirčio finansinius rezultatus rugpjūčio 19 d., o „Walmart“ – kitą dieną.“ [1]

 

1. Target Hires Its First Chief Officer for AI. Hamilton, Katherine.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 Aug 2026: B6.

Zelenskio veiksmai naftos rusų perdirbimo gamyklose didina transportavimo ir visko kito kainas JAV ir taip pat kenkia Trumpui rinkimuose: Naftos spaudimas naftos perdirbimo gamyklose – didžiausias

„Naftos kainos dominuoja antraštėse, nes geopolitinė įtampa stabdo žaliavinės naftos srautus per pagrindinius pasaulinius susiaurėjimo taškus. Tačiau didesnis energijos rinkų spaudimas juntamas ir toliau – pasaulio naftos perdirbimo gamyklose, kur žaliavinė nafta perdirbama į kurą, kuris varo pasaulio ekonomiką.

 

Dėl virtinės sutrikimų – nuo ​​karo Irane ir Ukrainos išpuolių prieš Rusijos energetikos infrastruktūrą iki Kinijos apribojimų degalų eksportui – iš pasaulinių rinkų išėmė milijonus barelių rafinuotų produktų, o klientai skubiai ieškojo alternatyvių tiekimo šaltinių.

 

Dėl to smarkiai išaugo rafinavimo maržos, skirtumas tarp žaliavinės naftos kainos ir iš jos pagaminto kuro vertės.

 

„Rafinavimo maržos išlieka didelės, nes kiekviena papildoma produkto barelė tapo žymiai vertingesnė nei kiekviena papildoma žaliavinės naftos barelė“, – teigė Sumit Ritolia, pagrindinis „Kpler“ rafinavimo tiekimo ir modeliavimo analitikas.

 

Kadangi Hormūzo sąsiaurio srautai greičiausiai netrukus normalizuosis, o Irano išpuolių taikinių Persijos įlankos naftos perdirbimo gamyklų remontas, kaip manoma, užtruks mėnesius, rinka gali išlikti įtempta ir maržos gali išlikti didelės dar kelis mėnesius. Nors pagrindinėms naftos bendrovėms neįprastos maržos yra didinant pajamas, vartotojams tai reiškia didesnes kainas degalinėse; vidutinė benzino kaina JAV šiais metais viršijo 4 USD už galoną, palyginti su 3,16 USD prieš metus.

 

JAV 3-2-1 crack spred – plačiai stebimas pramonės etalonas, matuojantis trijų barelių žalios naftos pavertimo dviem bareliais benzino ir vienu bareliu dyzelino vertę – praėjusį mėnesį šoktelėjo virš 70 USD. Paprastai tai yra paauglystės laikotarpis.

 

Nepaisant Irano karo ir beveik uždarytos Hormūzo zonos sukeltų neramumų, dėl kurių sumažėjo tiekimas ir ribotas eksportas, perdirbėjams pavyko užsitikrinti pakankamai žalios naftos, kad gamyklos galėtų veikti, o tai kompensuoja skubus strateginių atsargų išleidimas ir platus pasaulinės prekybos srautų pertvarkymas.

 

Azijos perdirbėjai kai kurias prarastas Artimųjų Rytų bareles pakeitė Atlanto baseino atsargomis ir kiekiais iš skubių atsargų, o likusios Persijos įlankos atsargos ir toliau pasiekia pirkėjus ilgesniais, brangesniais maršrutais, apimančiais pervežimus iš laivo į laivą ir aplinkkelius aplink Pietų Afriką.

 

Stipri JAV vidaus žaliavinės naftos gamyba, papildyta importu iš Kanados, Venesuelos ir kitur, aprūpino Amerikos perdirbėjus pakankamu žaliavų kiekiu. Europoje naftos perdirbėjai kai kurias Artimųjų Rytų statines pakeitė tiekiamomis nafta iš JAV, Kazachstano, Šiaurės jūros, Vakarų Afrikos ir Lotynų Amerikos, o dalis Saudo Arabijos naftos ir toliau pasiekia regioną per Raudonąją jūrą.

 

Remiantis „Kpler“ duomenimis, po nuolatinių Ukrainos dronų atakų prieš naftos perdirbimo infrastruktūrą šiais metais Rusijos naftos perdirbimo gamyklų produkcija sumažėjo iki žemiausio lygio per daugiau nei du dešimtmečius. Maskva, istoriškai didelė dyzelino eksportuotoja, laikinai uždraudė eksportuoti šį kurą, taip sumažindama tiekimą į Europą.

 

Tiekimo spaudimas laikui bėgant keitėsi skirtingose ​​geografinėse vietovėse ir produktuose. Kai Iranas faktiškai uždarė Hormūzo sąsiaurį, perdirbėjai padidino reaktyvinio kuro gamybą, baimindamiesi pasaulinio trūkumo. Tačiau daugiau reaktyvinio kuro buvo gaminama dyzelino sąskaita, kaip tik tuo metu, kai Rusija įvedė eksporto apribojimus ir Šiaurės pusrutulyje prasidėjo vasaros vairavimo sezonas.

 

Kinija pasižymi kita dinamika; ji turi didelius perdirbimo pajėgumus, tačiau vyriausybės eksporto kvotos, skirtos vidaus energetiniam saugumui stiprinti, apribojo benzino, dyzelino ir reaktyvinio kuro pardavimus užsienyje. Tai paskatino kitas Azijos naftos perdirbimo įmones dirbti sunkiau ir padidino perdirbimo maržas, teigė Alanas Gelderis, „Wood Mackenzie“ perdirbimo, chemijos ir naftos rinkų viceprezidentas.

 

Tikimasi, kad pasauliniu mastu maržos išliks didelės likusią metų dalį, o rugsėjį prasidėjusi sezoninė priežiūra, kaip tikimasi, dar labiau sutrauks rinką. [1]

 

1. Oil Squeeze at Its Tightest in Refineries. Petroni, Giulia; Whittaker, Adam.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 Aug 2026: B1.