Short food supply chains – what should we learn from Europe?

“In France or Austria, it is customary to taste fresh, freshly squeezed cheese from local farmers, eat sausages made by a local butcher on the spot, and drink local wine. All this is called short chains.

 

Short chains are also one of the best remedies against unfair trade practices – when individual farmers are forced to sell their produce only to large processors or resellers, because they have no other choice, and these can abuse their position and buy products from farmers even below the cost of production. This leads to a situation where farmers are forced not only to obey such dictates from buyers, but also face last-minute changes to contracts or delayed payments.

 

Recently, in the European Parliament, we discussed amendments to the laws that would prohibit such abuses. However, we will not solve this from Brussels alone.

 

Unfair trade in the agricultural and food sector is not only a market problem – it is a problem of justice, sustainability and rural vitality.

 

In Lithuania, where small and medium-sized family farms form the basis of rural regions, this imbalance is particularly painful. Many milk producers, fruit and vegetable growers receive inadequately little for their production. Profits are concentrated in retail companies, which are expanding and monopolizing without any reason.

 

Therefore, we must continue to strengthen control over unfair practices and ensure transparency in pricing. At the same time, we must invest in structural solutions. Such structural solutions exist in Denmark and other countries where cooperation is very well developed. Well-financed and professionally managed cooperatives could also give farmers greater bargaining power in Lithuania.

 

Short food supply chains, farmers' markets, direct sales, and the supply of local produce to schools and hospitals would allow more value to be retained in the regions and reduce dependence on dominant buyers.

 

Vytautas Buivydas, Vice-President of the Chamber of Agriculture, estimates that in Lithuania, short food supply chains The potential is largely untapped, although the opportunities are great. Although significant investments have been made in this area for many years, in reality they are mostly used by individual entities that already have financial and administrative capacity, while small farmers are left behind. And short chains should create conditions for small and family farms to sell their products directly to consumers, without excessive investments and bureaucratic barriers.

 

Currently, European Union (EU) support is often focused on expensive processing lines, installation of premises or transport. However, in the old EU countries, the model works more simply: a farmer can grow beef and sell it directly, because slaughtering or processing services are provided as a separate, hired service, which is accounted for separately from purchase prices. A farmer does not need to have his own slaughterhouse - he buys the service and sells the finished product.

 

The example of German farmers is also interesting: a licensed processor from raw materials (apples, pears, plums, corn) produces the final product – wine, tart, liqueur, jam or other product – but the product is attributed to the farmer himself. All he has to do is create his own label and find a buyer.

 

In Lithuania, we could apply an analogous principle – to encourage not millions of investments in processing entities, but in the acquisition of services. The farmer would have the opportunity to deliver raw materials to the service provider, and in return receive an already produced and packaged final product – cottage cheese, butter, cheese or sour cream. This would be sold as his own product at his point of sale or in a local regional store.

 

Such a model would be useful in rescuing dairy farms. It would simply be necessary to create conditions for small milk producers to use the services of processing companies.

 

According to V. Buivydas, such a direction would inevitably affect the interests of large businesses, which seek to maintain their market share. Therefore, it is very important that political decisions are based not on narrow interests, but the needs of society. Short chains must hum and give a second wind to small and medium-sized farmers.

 

By improving access to financing, encouraging cooperation and protecting farmers from abuse, we could create a fairer and more resilient order that would properly value food producers and ensure the future of the countryside for generations to come.

 

And finally, a short summary. The essence of short chains is not expensive projects, but the shortest possible path from farm to table. Then the food will be tastier, the damage to the environment and climate will be less, and family farms will stand on firmer feet.”

 

Trumposios maisto prekybos grandinės – ko turėtume pasimokyti iš Europos?

“Prancūzijoje ar Austrijoje įprasta šviežio, ką tik išspausto sūrio paragauti iš vietinių ūkininkų, čia pat suvalgyti vietinio mėsininko pagamintos dešros, užsigeriant vietiniu vynu. Visa tai vadinama trumposiomis grandinėmis.

 

Trumposios grandinės taip pat yra vienas geriausių vaistų prieš nesąžiningas prekybos praktikas – kai pavieniai ūkininkai priversti savo produkciją parduoti tik stambiems perdirbėjams ar perpardavėjams, nes neturi kito pasirinkimo, o šie gali piktnaudžiausi savo padėtimi ir supirkinėti produktus iš ūkininkų net žemiau gamybos savikainos. Taip prieiname prie situacijos, kai ūkininkai yra priversti ne tik paklusti tokiam supirkėjų diktatui, bet ir susiduria su paskutinės minutės sutarčių pakeitimais ar vėluojančiais atsiskaitymais.

 

Neseniai Europos Parlamente svarstėme įstatymų pakeitimus, kuriais tokie piktnaudžiavimai draudžiami. Tačiau tik iš Briuselio to nesutvarkysime.

 

Nesąžininga prekyba žemės ūkio ir maisto sektoriuje yra ne tik rinkos problema – tai teisingumo, tvarumo ir kaimo gyvybingumo klausimas.

 

Lietuvoje, kur smulkūs ir vidutiniai šeimos ūkiai sudaro kaimo regionų pagrindą, šis disbalansas ypač skaudus. Daugelis pieno gamintojų, vaisių ir daržovių augintojų už produkciją gauna neadekvačiai mažai. Pelnai koncentruojasi mažmeninės prekybos įmonėse, kurios be visa ko plečiasi ir monopolizuojasi.

 

Todėl turime toliau stiprinti nesąžiningų veiksmų kontrolę ir užtikrinti kainodaros skaidrumą. Kartu privalome investuoti į struktūrinius sprendimus. Tokie struktūriniai sprendimai egzistuoja Danijoje ir kitose šalyse, kur labai stipriai išplėtota kooperacija. Gerai finansuojami ir profesionaliai valdomi kooperatyvai ir Lietuvoje galėtų suteikti ūkininkams didesnę derybinę galią.

 

Trumposios maisto tiekimo grandinės, ūkininkų turgeliai, tiesioginiai pardavimai, vietinės produkcijos tiekimas mokykloms ir ligoninėms – leistų daugiau vertės išlaikyti regionuose ir mažintų priklausomybę nuo dominuojančių pirkėjų.

 

Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Vytautas Buivydas skaičiuoja, kad Lietuvoje trumpųjų maisto tiekimo grandinių potencialas iš esmės yra neišnaudotas, nors galimybės – didelės. Nors jau daugelį metų šiai sričiai skiriamos reikšmingos investicijos, tačiau realiai jomis dažniausiai pasinaudoja pavieniai, jau turintys finansinius ir administracinius pajėgumus subjektai, o smulkūs ūkininkai paliekami nuošalyje. O trumposios grandinės turėtų sudaryti sąlygas smulkiesiems ir šeimos ūkiams realizuoti produkciją tiesiogiai vartotojui, be perteklinių investicijų ir biurokratinių barjerų.

 

Šiuo metu Europos Sąjungos (ES) parama dažnai orientuota į brangias perdirbimo linijas, patalpų įrengimą ar transportą. Tačiau senosiose ES valstybėse modelis veikia paprasčiau: ūkininkas gali auginti jautieną ir ją realizuoti tiesiogiai, nes skerdimo ar perdirbimo paslaugos teikiamos kaip atskira, samdoma paslauga, kuri apskaitoma atskirai nuo supirkimo kainų. Ūkininkui nereikia turėti savo skerdyklos – jis perka paslaugą ir parduoda jau galutinį produktą.

 

Įdomus kad ir Vokietijos ūkininkų pavyzdys: licencijuotas perdirbėjas iš ūkininkų ar sodininkų atvežtos žaliavos (obuolių, kriaušių, slyvų, kukurūzų) pagamina galutinį produktą – vyną, trauktinę, likerį, džemą ar kitą gaminį, – bet gaminys priskiriamas pačiam ūkininkui. Jam belieka tik susikurti savo etiketę ir susirasti pirkėją.

 

Lietuvoje galėtume taikyti analogišką principą – skatinti ne milijonines investicijas į perdirbimo subjektus, o į paslaugų įsigijimą. Ūkininkas turėtų galimybę nuvežti žaliavą paslaugos teikėjui, o mainais gauti jau pagamintą ir supakuotą galutinį produktą – varškę, sviestą, sūrį ar grietinę. Tai būtų realizuojama kaip nuosava prekė savo prekybos taške ar vietinėje regiono parduotuvėje.

 

Toks modelis praverstų gelbėjant pienininkystės ūkius. Tiesiog reiktų sudaryti sąlygas smulkiesiems pieno gamintojams naudotis perdirbimo įmonių paslaugomis.

 

V. Buivydo teigimu, tokia kryptis neišvengiamai paliestų stambiųjų verslų interesus, siekiančius išlaikyti rinkos dalį. Todėl labai svarbu, kad politiniai sprendimai būtų grindžiami ne siaurais interesais, o visuomenės poreikiais. Trumposios grandinės privalo dūgzti ir suteikti antrą kvėpavimą smulkiesiems ir vidutiniams ūkininkams.

 

Gerindami prieigą prie finansavimo, skatindami kooperaciją ir apsaugodami ūkininkus nuo piktnaudžiavimo, galėtume sukurti teisingesnę ir atsparesnę tvarką, kuri tinkamai įvertintų maisto gamintojus ir užtikrintų kaimo ateitį ateinančioms kartoms.

 

Ir pabaigai nedidelis reziumė. Trumpųjų grandinių esmė – ne brangūs projektai, o kuo trumpesnis kelias nuo ūkio iki stalo. Tuomet ir maistas bus skanesnis, ir žala aplinkai bei klimatui bus mažesnė, ant tvirtesnių kojų atsistotų šeimos ūkiai.”

JAV naujienos: įstatymų leidėjai ragina sudaryti milžiniškas povandeninių laivų sutartis

 

 

„VAŠINGTONAS. Kongreso respublikonai ir demokratai po kelių mėnesių vėlavimų spaudžia Karinį jūrų laivyną sudaryti sutartis dėl mažiausiai 15 povandeninių laivų, teigdami, kad ilgesnis laukimas galėtų pakenkti Karinio jūrų laivyno gamybos bazei, kuria jis remiasi.

 

Kongresas patvirtino net 13 „Virginia“ klasės atakos povandeninių laivų statybą 2023 m. ir penkių „Columbia“ klasės balistinių raketų povandeninių laivų statybą 2025 m. Kol kas nepasirašyta jokių sutarčių, nepaisant to, kad tikimasi, jog 2024 m. bus pasirašyti užsakymai dėl 10 „Virginia“ klasės laivų.

 

Visas sandoris, skirtas „General Dynamics“ elektriniam laivui ir HII „Newport News Shipbuilding“, kurios kartu vadovauja visų Karinio jūrų laivyno povandeninių laivų statybai, gali siekti apie 100 mlrd. dolerių.

 

Abiejų partijų įstatymų leidėjai perspėja, kad vėlavimai gali sulėtinti povandeninių laivų gamybą, kurią Karinis jūrų laivynas pažadėjo paspartinti.

 

Atstovas Robas Wittmanas, Virdžinijos respublikonas, kuris yra Atstovų Rūmų Ginkluotųjų pajėgų komiteto pirmininko pavaduotojas, teigė, jog sutartys yra būtinos, kad pasiųsti signalą įmonėms.

 

„Visiškai tikiuosi, kad Karinis jūrų laivynas greitai imsis veiksmų pagal šią blokinę pirkimo sutartį, kuri sutaupys mokesčių mokėtojų pinigus ir išsaugos povandeninių laivų pramonės bazės sveikatą“, – sakė Wittmanas. Wittmanas, kurio kongreso apygarda ribojasi su „Newport News Shipbuilding“, pažymėjo, kad dauguma povandeninių laivų gamybai naudojamų komponentų yra tokie specializuoti, kad kiekvieną iš jų gamina tik vienas tiekėjas, ir kad sutarčių atidėjimas gali kelti pavojų tokių įmonių gyvybingumui.

 

Atstovas Joe Courtney (demokratas, Konektikutas), atstovaujantis apygardai, kurioje įsikūrusi „Electric Boat“, teigė, kad sutarties pasirašymas yra labai svarbus laivų statytojams ir tiekimo grandinės įmonėms, nes jos stengiasi įdarbinti tinkamus darbuotojus ir išlikti versle. „Yra didžiulis abiejų partijų susitarimas, kad mums reikia plėsti povandeninių laivų laivyną ir kad Kariniam jūrų laivynui laikas judėti į priekį ir pašalinti bet kokią riziką, kurią galėtų sukelti sutarties atidėjimas“, – sakė jis.

 

Karinio jūrų laivyno atstovas atsisakė nurodyti atidėjimo priežastis ar pasakyti, kada bus sudaryta sutartis, tačiau teigė, kad povandeninių laivų gamybos tempų didinimas yra prioritetas.

 

„Karinio jūrų laivyno departamentas supranta, kaip svarbu laiku sudaryti sutartis, siekiant palaikyti stabilų ir nuspėjamą laivų statybos ir tiekėjų darbo krūvį“, – sakė atstovas. sakė.

 

„Virginia“ klasės povandeniniai laivai, kurių Karinis jūrų laivynas jau turi 24, yra nusistovėjusi atakos povandeninių laivų klasė, kurios kiekvienas kainuoja apie 5 mlrd. dolerių ir gali atakuoti taikinius sausumoje ir laivuose jūroje.

 

„Columbia“ klasės povandeniniai laivai yra naujesnio modelio, kurių kiekvienas, kaip tikimasi, kainuos maždaug 9,3 mlrd. dolerių ir gali paleisti branduolinius balistinius raketų ginklus. Abu jie yra varomi branduoliniais varikliais ir gali diskretiškai veikti viso pasaulio vandenyse, leisdami vadams paleisti slaptus smūgius.

 

Šį mėnesį Kongresas patvirtino, kad viceadmirolas Robas Gaucheris vadovaus povandeninių laivų gamybai naujose pareigose, kurios tiesiogiai atsiskaitys gynybos sekretoriaus pavaduotojui Steve'ui Feinbergui.

 

Atidėtos povandeninių laivų sutartys dažnai iškildavo per ketvirtinius pajamų skelbimo pokalbius, o analitikai spaudė vadovus prašyti atsakymų apie sutarčių laiką.

 

„Tiesą sakant, mes nežinome“, kada sutartys bus sudarytos, praėjusį mėnesį bendrovės pajamų skelbimo pokalbio metu sakė „General Dynamics“ generalinė direktorė Phebe Novakovic. „Žinome, kad abi šios sutartys yra sudarytos, paklausa yra ir tiesiog nuo vyriausybės priklauso, kada jos kreipsis į mus.“

 

HII generalinis direktorius Chrisas Kastneris teigė, kad bendrovė „intensyviai bendradarbiauja su „Electric Boat“ ir kariniu jūrų laivynu, kad užsitikrintų paramą“. Jis pažymėjo, kad neseniai Kongreso pritarti gynybos asignavimams 2026 finansiniams metams galėtų padėti užbaigti sandorį.“ [1]

 

1. U.S. News: Lawmakers Urge Mega Submarine Contracts. Weisgerber, Marcus.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 26 Feb 2026: A3.  

U.S. News: Lawmakers Urge Mega Submarine Contracts

 

 

“WASHINGTON -- Republicans and Democrats in Congress are pushing the Navy to award contracts for at least 15 submarines after months of delays, arguing that waiting any longer could harm the bespoke manufacturing base the Navy relies on.

 

Congress approved the construction of as many as 13 Virginia-class attack submarines in 2023 and five Columbia-class ballistic-missile submarines in 2025. No deals have been signed yet, despite expectations that orders for 10 of the Virginia-class vessels would have been signed in 2024.

 

The entire deal could be valued at around $100 billion for General Dynamics's Electric Boat and HII's Newport News Shipbuilding, which together lead the construction of all the Navy's submarines.

 

Lawmakers from both parties are warning that the delays could slow submarine production, which the Navy has vowed to speed up.

 

Rep. Rob Wittman, a Virginia Republican who is vice chairman of the House Armed Services Committee, said the contracts are necessary to send a signal to companies.

 

"I fully expect the Navy to quickly move forward with this block buy contract, one that will save the taxpayers money and preserve the health of the submarine industrial base," Wittman said. Wittman, whose congressional district borders Newport News Shipbuilding, noted that most components used for making submarines are so specialized that only one supplier makes each of them, and that delaying contracts can endanger such businesses' viability.

 

Rep. Joe Courtney (D., Conn.), who represents the district that is home to Electric Boat, said signing the contract is critical to shipbuilders and supply-chain companies as they try to hire the right workers and stay in business. "There is huge bipartisan agreement that we need to grow the submarine fleet and that it's time for the Navy to move forward and eliminate any risk that a contract delay could cause," he said.

 

A Navy spokesman declined to give reasons for the delay or say when the contract would be awarded but said that increasing submarine production rates is a priority.

 

"The Department of the Navy understands the importance of timely contract awards to support stable, predictable shipbuilding and supplier workload," the spokesman said.

 

The Virginia class, of which the Navy already has 24 submarines, is an established class of attack submarine, each costing around $5 billion, that can strike targets on land and ships at sea.

 

The Columbia class is a newer model submarine, expected to cost roughly $9.3 billion each, that can launch nuclear-armed ballistic missiles. Both are nuclear powered and can operate discreetly in waters around the world, allowing commanders to launch covert strikes.

 

Congress this month confirmed Vice Adm. Rob Gaucher to oversee submarine production in a new position that reports directly to Deputy Defense Secretary Steve Feinberg.

 

The delayed submarine deals have frequently come up during quarterly earnings calls, with analysts pressing executives for answers about the timing of the contracts.

 

"To be quite honest, we don't know" when the contracts will be awarded, General Dynamics Chief Executive Phebe Novakovic said during the company's earnings call last month. "We know that both of those contracts are out there, the demand is there and it's simply up to the government when they come to us."

 

HII Chief Executive Chris Kastner said the company has been "engaged heavily with Electric Boat and the Navy to get it behind us." He noted that Congress's recent passage of defense appropriations for fiscal 2026 could help get the deal finalized.” [1]

 

1. U.S. News: Lawmakers Urge Mega Submarine Contracts. Weisgerber, Marcus.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 26 Feb 2026: A3.