Jūsų sveikata: kraujo ir seilių tyrimas dėl mikroplastiko kiekio --- Vis daugiau įrodymų rodo, kad dalelės kelia pavojų mūsų sveikatai

„Įsidurti į pirštą yra sunkiau, nei galite pamanyti.

 

Po trijų nesėkmingų dūrių mažyčiu lancetu man dar nepavyko pagaminti pakankamai kraujo, kad užpildyčiau apskritimą ant surinkimo kortelės. Likus vienam lancetui, pasikviečiau savo fotografę, tapusią slaugytoja.

 

Misija įvykdyta – visa tai siekiant išsiaiškinti, kiek plastiko gali cirkuliuoti mano kūne.

 

Mes daug nežinome apie mažyčius plastiko gabalėlius, vadinamus mikroplastiku, kurie buvo aptikti žmogaus kūne, bet žinome, kad jų yra. Mes juos įkvepiame ir praryjame iš beveik visko, ką liečiame, kvėpuojame, valgome ir geriame. Nors mūsų organizmas greičiausiai pašalina kai kuriuos, kiti kaupiasi mūsų kūne. Vis daugiau įrodymų rodo, kad jie gali neigiamai paveikti mūsų sveikatą.

 

Mokslininkai tik pradeda matuoti mikroplastiko kiekį mumyse. Rinkoje yra bent vienas produktas – „PlasticTox“, kurį gamina „Arrow Lab Solutions“, kuris leidžia atlikti kraujo ir seilių tyrimus namuose. kurie įvertina jūsų nešiojamų mikroplastiko dalelių skaičių ir dydį.

 

Testuose nustatomas dalelių skaičius ir palyginami jūsų rezultatai su kitų, kurie juos atliko, rezultatais. Nusprendžiau išbandyti ir kraujo, ir seilių versijas.

 

Taigi, kas tiksliai yra mikroplastikas? Tai bet kokio tipo polimeras arba plastikas, mažesnis nei 5 milimetrai – maždaug sezamo sėklos dydžio. Nanoplastika paprastai laikoma bet kuo, kas mažesnė nei vienas mikronas.

 

Mikroplastikas yra visur. Vanduo buteliuose ir perdirbtas maistas yra dideli kaltininkai. Taip pat drabužiai, baldai ir beveik visa kita.

 

Ir jie patenka į mūsų kūną tiek nurijus, tiek įkvėpus. Nebuvo nė vieno audinio ar organo organizme, kuriame nebūtų rasta mikroplastiko. Plaučiai, širdis, inkstai, kepenys, smegenys, sėklidės, akių skystis ir kiaušidės – visi jie turi mikroplastiko, sako Phoebe Stapleton, Rutgerso universiteto Ernesto Mario vaistinės mokyklos farmakologijos ir toksikologijos katedros docentė.

 

Nenuostabu, kad susidomėjimas tyrimais yra didesnis. Kraujo tyrimas komerciškai prieinamas nuo 2023 m. Aš jį įsigijau už 135 USD per Bryano Johnsono ilgaamžiškumo sveikatos svetainę „Blueprint“.

 

Po kiek skausmingos kraujo paėmimo užduoties ir kelių tvarsčių išsiunčiau mėginį. Po daugiau nei mėnesio rezultatai atėjo į mano pašto dėžutę.

 

Turėjau 13 dalelių. Palyginti su etalonine daugiau nei 1000 mėginių populiacija, mano bendras mikroplastiko dalelių lygis buvo didesnis nei 53 % žmonių, kurie atliko testą.

 

Apskritai mano rezultatai buvo gana vidutiniški, sako dr. Matthew Campenas, Naujosios Meksikos universiteto profesorius ir vienas iš pirmaujančių mikroplastiko tyrėjų.

 

Dr. Robertas Wrightas, Icahno medicinos mokyklos Sinajaus kalne Niujorke aplinkos medicinos direktorius, sako, kad vienas iš rezultatų vertinimo iššūkių yra tas, kad testas nebuvo pakankamai ilgas, kad turėtų didelę, reprezentatyvią imtį.

 

„Spėčiau, kad šį testą atlieka daugiau sveikų žmonių nei nesveikų žmonių, ir jis nėra labai reprezentatyvus JAV populiacijai, nes jis atrenkamas savarankiškai“, – sako jis.

 

Iš mano 13 dalelių septynios buvo mažesnės nei 10 mikrometrų ir šešios buvo didesnės nei 10–30 mikrometrų. Nė viena nebuvo didžiausia. Valio?

 

Na, ne visai tiksliai. Pasirodo, kuo mažesnė dalelė, tuo toksiškesnė, sako Wrightas. „Labai mažos dalelės gali prasiskverbti giliau į kūną nei didelės dalelės“, – sako jis.

 

Seilių tyrimas pasirodė esąs beveik toks pat sunkus, kaip ir kraujo tyrimas. Įsigytas per „Lumati“, tyrimas kainavo 150 USD ir reikalavo negerti ir nevalgyti mažiausiai dvi valandas. Norint išspjaudyti iki reikiamo lygio, reikėjo kelių bandymų ir beveik žiaukčioti.

 

Po kelių savaičių rezultatai parodė, kad aptikta 17 mikroplastiko dalelių. Aštuonios buvo mažesnės nei 10 mikrometrų, o devynios – nuo ​​10 iki 30 mikrometrų. Vėlgi, mano rezultatai buvo vidutiniški: apie 48 % žmonių nurodė mažesnį kiekį ir apie 43 % didesnį.

 

Mokslininkai teigia, kad viena iš tokių tyrimų problemų yra didelė naudotojų klaidų ir užterštumo riba. Tai gali atsirasti dėl netinkamo mėginių surinkimo arba pačios bandymo medžiagos.

 

Alanas Morrisonas, „Arrow Lab“ generalinis direktorius, sako, kad įmonė kruopščiai peržiūri kiekvieną rinkinio komponentą, kad būtų išvengta užteršimo.

 

Didesnė problema gali būti tai, ko dar negalime pasakyti atlikdami bandymus. Būtent, kiek mikroplastiko absorbuoja organizmas ir kiek jo kaupiasi laikui bėgant, atsižvelgiant į tai, kad tyrėjai mano, jog tam tikras plastiko kiekis pašalinamas iš organizmo. „PlasticTox“ rezultatai skirti kaip atskaitos taškas pokyčiams stebėti, o bandymą reikia kartoti.

 

Dr. Kara Meister, vaikų otolaringologė ir galvos bei kaklo chirurgė iš Stanfordo universiteto, tyrinėjanti mikroplastiką, teigia, kad prasmingas mikroplastiko tyrimas išmatuotų plastiko kiekį ir dydį, plastiko rūšį ir vietą. „Kitas svarbus klausimas – ar visa tai svarbu“, – sako ji.

 

Aiškiausi įrodymai, siejantys mikroplastiką ir neigiamą poveikį sveikatai, yra susiję su širdimi. Tiek žmonių, tiek pelių tyrimai parodė, kad didesnis mikroplastiko kiekis yra susijęs su didesniu širdies ligų skaičiumi, sako Campen.

 

Ląstelių kultūrų ir pelių tyrimai taip pat rodo sąsajas su vėžiu, uždegimu ir oksidaciniu stresu.

 

Taigi, ką galite padaryti, kad sumažintumėte mikroplastiko poveikį?

 

Valgykite mažiau perdirbto maisto ir naudokite plieninį vandens butelį. Miegamajame naudokite oro valytuvą ir pirkdami drabužius rinkitės natūralius pluoštus. Maistą laikykite stiklinėje arba folijoje ir nešildykite nieko plastike.

 

Kur tai mane palieka? Turiu daug, bet nedaug atsakymų. Taip, mano kūne yra mikroplastiko, kaip ir visų kitų, bet nežinau, kaip jis veikia mano sveikatą.

 

Taigi, kol kas sutelksiu dėmesį į aplinkos veiksnius, kuriuos galiu kontroliuoti, ir būtinai vėl įjungsiu savo pandemijos laikų oro valytuvą.“ [1]

 

1. Your Health: Testing Blood, Saliva For Microplastic Levels --- Growing evidence suggests the particles pose risks to our health. Reddy, Sumathi.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 22 July 2026: A11.

Your Health: Testing Blood, Saliva For Microplastic Levels --- Growing evidence suggests the particles pose risks to our health

“Pricking your own finger is harder than you'd think.

 

After three unsuccessful jabs with a tiny lancet, I had yet to produce enough blood to fill a circle on a collection card. With one lancet left, I enlisted the services of my photographer-turned-nurse.

 

Mission accomplished -- all in the name of finding out how much plastic might be circulating in my body.

 

We don't know much about the tiny pieces of plastic, called microplastics, that have been detected in the human body, but we know they're there. We inhale and ingest them from almost everything we touch, breathe, eat and drink. While our bodies likely eliminate some, others accumulate in our bodies. Growing evidence suggests they may negatively impact our health.

 

Scientists are just starting to measure the levels of microplastics in us. And there is at least one product on the market, PlasticTox by Arrow Lab Solutions, that makes at-home blood and saliva tests that estimate the number and size of microplastic particles you carry.

 

The tests provide a particle count and compare your results with others who have taken them. I decided to try both the blood and saliva versions.

 

So what exactly are microplastics? They are any type of polymer or plastic less than 5 millimeters -- about the size of a sesame seed. Nanoplastics are generally considered anything less than one micron.

 

Microplastics are ubiquitous. Bottled water and processed food are big culprits. So is clothing, furniture and just about everything else.

 

And they get into our bodies through both ingestion and inhalation. There hasn't been a tissue or organ in the body where microplastics haven't been found. Lungs, heart, kidneys, liver, brain, testicles, the fluid in our eyes, and ovaries -- all have microplastics, says Phoebe Stapleton, an associate professor in the department of pharmacology and toxicology at the Ernest Mario School of Pharmacy at Rutgers University.

 

No wonder there's more interest in testing. The blood test has been commercially available since 2023. I purchased it for $135 through Bryan Johnson's longevity health site, Blueprint.

 

After the somewhat painful task of blood collection and a few bandages later, I mailed the sample in. More than a month later, the results landed in my inbox.

 

I had 13 particles. Compared to a reference population of 1,000+ samples, my total microplastic-particle level was higher than 53% of people who have taken the test.

 

Overall, my results were pretty average, says Dr. Matthew Campen, a professor at the University of New Mexico and a leading microplastics researcher.

 

Dr. Robert Wright, director of environmental medicine at Icahn School of Medicine at Mount Sinai in New York City, says one challenge in assessing the result is that the test hasn't been around long enough to have a large, representative sample.

 

"I'm going to guess more healthy people get this test than unhealthy people and it's not very representative of the U.S. population because it's self-selected," he says.

 

Among my 13 particles, seven were less than 10 micrometers and six were bigger than 10 to 30 micrometers. None were the largest size. Yay?

 

Well, not exactly. Turns out the smaller the particle, the more toxic, says Wright. "Very small particles can penetrate deeper into the body than large particles," he says.

 

The saliva test proved to be almost as difficult to take as the blood test. Purchased through Lumati, the test cost $150 and required not drinking or eating for at least two hours. Spitting to the required level required multiple attempts and near gagging.

 

A few weeks later, the results showed 17 microplastic particles detected. Eight were less than 10 micrometers and nine were between 10 and 30 micrometers. Again, my results were average: About 48% of people reported lower levels and about 43% higher.

 

Scientists say one area of concern with such tests is the wide margin for user error and contamination. These can come from improper sample collection or the test material themselves.

 

Alan Morrison, chief executive of Arrow Lab, says the company has a painstaking process to review each kit component to prevent contamination.

 

A bigger issue may be what the tests can't yet tell us. Namely, how much microplastic is absorbed by the body and how much accumulates over time given that researchers think some level of the plastics exit the body. The PlasticTox results are meant to be a baseline to track changes and the test is meant to be repeated.

 

Dr. Kara Meister, a pediatric otolaryngologist and head and neck surgeon at Stanford University who researches microplastics, says a meaningful microplastics test would measure the quantity and size of plastic, what type of plastic, and where it is. "The other big question is does any of this matter," she says.

 

The clearest evidence linking microplastics and negative health outcomes involves the heart. Both human and mouse studies have found higher levels of microplastics are associated with more heart disease, says Campen.

 

Cell-culture and mouse studies also suggest links to cancer, inflammation and oxidative stress.

 

So what can you do to reduce your microplastic exposure?

 

Eat less processed food and use a steel water bottle. Use an air purifier in your bedroom and opt for natural fibers when buying clothes. Store food in glass or foil and don't heat anything in plastic.

 

Where does that leave me? With a number but not many answers. Yes, I have microplastics in my body like everyone else, but I don't know how they're affecting my health.

 

So, for now, I'll focus on the environmental factors I can control and be sure to plug back in my pandemic-era air purifier.” [1]

 

1. Your Health: Testing Blood, Saliva For Microplastic Levels --- Growing evidence suggests the particles pose risks to our health. Reddy, Sumathi.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 22 July 2026: A11.

Jei Amerikos vyriausybė JAV dirbtiniam intelektui bus taip pat palanki, kaip ir Amerikos elektromobiliams, Amerikos dirbtinis intelektas taip pat žlugs: amžiną atilsį Amerikos elektromobiliams

„Mažiau, nei 800, žodžių galiu papasakoti, kas nutiko JAV elektromobilių „perėjimui“. Pradėkime nuo klaidingų teiginių ištaisymo daug ilgesniuose kitur pateiktuose aprašymuose. Taip, JAV didžiojo trejeto vidaus rinkos dalis sumažėjo, bet dėl ​​užsienio kapitalo automobilių gamyklų, įkurtų JAV sąlygomis, kurios atleido jas nuo brangios Jungtinių automobilių darbuotojų darbo jėgos monopolio.

 

Didysis trejetas savanoriškai perleido sedanų rinką ir sutelkė dėmesį į pikapus ir didelius visureigius, kurie nuo 1964 m. buvo apsaugoti nuo importo konkurencijos 25 % tarifu – vienintele JAV automobilių rinkos dalimi, kuri buvo taip apsaugota.

 

Elektromobiliai nebuvo patrauklūs JAV vartotojams ir gamintojams dėl akivaizdžios priežasties: santykinai mažos benzino kainos vidaus rinkoje.

 

Neapmokestinti kažko nėra tas pats, kas jį „subsidijuoti“. Tačiau ekonomistai ir automobilių pramonės vadovai jau 50 metų sako, kad JAV vyriausybė turėtų įvesti benzino mokestį, jei nori sukurti paskatas, daug ridos nuvažiuojantiems, automobiliams.

 

Vietoj to gavome Rube'o Goldbergo degalų taupymo įgaliojimus. Po 2009 m. gelbėjimo paketo Obamos komanda dar labiau pakoregavo taisykles, kad palengvintų pelningų pikapų pardavimą, kartu įvesdama veiksmingą reikalavimą parduoti elektromobilius nuostolingais kainomis, net kai prie jų buvo pridėta tūkstančiai dolerių tiesioginių mokesčių mokėtojų subsidijų.

 

Neseniai paskelbtame skunde „New York Times“ mojuoja neįvardytiems „daugeliui ekspertų“, sakydamas, kad tai buvo protingas būdas skatinti elektromobilių pramonę. Taip nebuvo. Tikri ekspertai su tikrais vardais „AlixPartners“ ir „McKinsey“ prognozavo, kad rezultatas bus tai, ką pirmasis pavadino kelių milijardų dolerių vertės nuostolingų elektromobilių „sandoriu“.

 

Žinoma, įmonės praneša apie didelius nuvertėjimus – 19,5 mlrd. USD „Ford“ praėjusiais metais – kuriuos kritikai kažkaip įteigia esant Trumpo administracijos kaltę dėl elektromobilių įgaliojimo nutraukimo.

 

Netiesa. Nuostoliai buvo visada egzistuojantys ir bus pripažinti. Dabar jų bus mažiau. Jei jau ką, pono Trumpo metodas nutraukti įgaliojimus – iki nulio sumažinant baudas už nesilaikymą – buvo šiek tiek nereikalingas. Automobilių gamintojai jau ignoravo reikalavimus ir rinkosi mokėti finansines baudas pagal elektromobilių taisykles. Juk naujo tipo produkto sukūrimas reikalauja milijardų investicijų į naujas gamyklas, naują inžineriją, naujus ar perkvalifikuotus darbuotojus – produktui, kurio įmonės nematė jokių visuomenės signalų.

 

Visa tai buvo be to klaidinga, nes proceso metu buvo skatinama gaminti būtent netinkamo tipo elektromobilius – didelius, prabangius automobilius, kurie gali iš vartotojų gauti prabangos priemoką, kad padengtų gamintojų nuostolius, dažnai 50 000 USD už transporto priemonę, tačiau kurių didelės baterijos duoda mažiausią grynąją naudą išmetamųjų teršalų atžvilgiu, jei iš viso.

 

Kas slypi už šio kvailo eksperimento? Dešimtmečius trukę nuomonių straipsniai ir politinės kalbos, reikalaujančios, kad iškastinio kuro įmonės investuotų į atsinaujinančius energijos šaltinius – akivaizdi kategorijų klaida, kuri kažkaip tapo JAV politikos pagrindu. (Nemanykite, kad nuomonių straipsniai neturi įtakos.)

 

Tai tuo metu, kai investuotojai visame pasaulyje savanoriškai investuoja į ličio jonų akumuliatorių revoliuciją, įskaitant ir transportą. „Tesla“ keistai turėjo kovoti su vidaus paskatomis, kurios reikalavo tradicinių automobilių gamintojų nuostolingai parduoti elektromobilius vartotojams.

 

„Tesla“, kuri iš tikrųjų norėjo gaminti elektromobilius, pagal JAV elektromobilių politiką patyrė nuostolių. Dabar ją pasaulyje aplenkė Kinijos „BYD“ – kuri, tiesą sakant, pradėjo kaip akumuliatorių gamintoja.

 

Automobiliai, kurių nori amerikiečiai, turi būti kažkur – iš įmonių, turinčių patirties benzininių transporto priemonių srityje. JAV nebeturi nacionalinės elektromobilių skatinimo programos. Tai nereiškia, kad nebus elektromobilių, įskaitant ir iš tradicinių automobilių gamintojų, jei jie matys pelno galimybę. Vienoje burnos pusėje generalinė direktorė Mary Barra kartą paskelbė apie visiškai elektrinę „GM“ ateitį. Kitame gale ji mirktelėjo akcininkams, kad pripažintų ilgalaikį benzininių pikapų ir visureigių pelningumą. Tačiau „GM“ neatsisako elektromobilių dabar, kai gali laisvai juos parduoti akcininkams suprantamu būdu.

 

Kad beprasmybės sąrašas būtų baigtas, pačios JAV sparčiai tampa apvalinimo klaida. pasaulinėse emisijose, o lengvųjų automobilių naudojimas visame pasaulyje visada buvo toks. Daug apgailestaujama Amerikos elektromobilių „perėjimo“ nesėkmė yra tik politikos, kuri užteršė JAV rinką neekonomiškais, beprasmiais elektromobiliais, pabaiga.

 

Tai veda mus atgal. Nuo 2008 m. dešimtys skilčių čia aprašė arba užsiminė apie tą akimirką, kuri beveik nesulaukė jokio pasipriešinimo kitur žiniasklaidoje, kai naujoji Obamos administracija atsisakė bet kokios idėjos apie iškastinio kuro mokesčius, pirmenybę teikdama klimato kaitai. 20 metų šis neteisingas politikos posūkis vyko spaudos, kurios pagarba „naratyvui“ neleido jai pasakyti ir galbūt net pamatyti tiesos, akyse.

 

Tai tikra problema. Ji prasideda JAV žiniasklaidos įmonių viršūnėse ir paaiškina, kodėl tokia skaidri kvailystė kaip elektromobilių chaosas buvo leista tęstis taip ilgai.“ [1]

 

Jei vyriausybė įveda tarifą ar kitą barjerą, kaip, pavyzdžiui, amerikietiškiems visureigiams, investicijos greitai pasislepia už to barjero ir ten stagnuoja.

 

 

1. Long Live the EV. Jenkins, Holman W; Jr.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 22 July 2026: A13.

If American AI Will Be as Favored by the Government, As American EV, American AI Will Also Crash: Long Live the American EV

“In fewer than 800 words I can tell you what went wrong with the U.S. electric-vehicle "transition." Let's start by correcting misrepresentations in vastly longer accounts produced elsewhere. The U.S. Big Three have seen their domestic market share shrink, yes, but due to foreign-owned auto plants established in the U.S. on terms that exempted them from the high-cost labor monopoly of the United Auto Workers.

 

The Big Three voluntarily ceded the sedan market and focused on pickups and large SUVs, which have been shielded from import competition by a 25% tariff since 1964 -- the only part of the U.S. car market to be so shielded.

 

Electric vehicles haven't been compelling to U.S. consumers and producers for an obvious reason: a relatively low domestic gasoline price.

 

Failing to tax something isn't the same as "subsidizing" it. But still, economists and auto executives have said for 50 years that the U.S. government should adopt a gasoline tax if it wants to create incentives for high-mileage vehicles.

 

Instead we got Rube Goldberg fuel-economy mandates. After the 2009 bailout, Team Obama tweaked the rules further to facilitate sales of profitable pickups while tacking on an effective requirement to sell EVs at loss-making prices, even when thousands of dollars in direct taxpayer subsidies were added to the pot.

 

In a recent lament, the New York Times waves at unnamed "many experts" to say this was a sensible way to foster an EV industry. It wasn't. Real experts with actual names at AlixPartners and McKinsey predicted the result would be what the former called a multi-billion-dollar "pile-up" of money-losing EVs.

 

Sure enough, companies are reporting big write-downs -- $19.5 billion for Ford last year -- which critics insinuate is somehow the Trump administration's fault for ending the EV mandate.

 

Wrong. The losses were always present and going to be recognized. Now there will be fewer. If anything, Mr. Trump's method of ending the mandate -- by reducing to zero the penalties for noncompliance -- was mildly redundant. Automakers were already skipping compliance and opting to pay financial penalties under the EV rules. Building a new kind of product, after all, requires billions in investment in new plants, new engineering, new or retrained workers -- for a product that companies had seen no signal from the public that it wanted.

 

All this was additionally wrongheaded because, in the process, it encouraged exactly the wrong kind of EVs -- large, luxurious vehicles that can command a luxury premium from consumers to defray manufacturer losses, often $50,000 per vehicle, but whose large batteries provide the least net emissions benefit if any.

 

Underlying this goofy experiment? Decades of op-eds and political speeches demanding that fossil-fuel companies invest in renewables, an obvious category error that somehow became the basis for U.S policy. (Don't think op-eds don't have influence.)

 

This at a time when investors around the world were voluntarily investing in the lithium-ion battery revolution, including in transportation. Tesla perversely had to battle its way against domestic incentives that required traditional car companies to dump EVs on consumers at a loss.

 

Tesla, which actually wanted to make EVs, was a net loser under U.S. EV policy. Now it has been overtaken globally by China's BYD -- which began, duh, as a battery company.

 

The cars Americans want must come from somewhere -- companies with expertise in gasoline vehicles. The U.S. no longer has a national EV incentive program. This doesn't mean it won't have EVs, including from traditional car makers if they see a profit opportunity. Out one side of her mouth CEO Mary Barra once proclaimed GM's all-electric future. Out the other, she winked at shareholders to recognize the enduring profitability of its gas-powered pickup and SUVs. But GM isn't giving up on EVs now that it's free to pursue them in a way that makes sense for shareholders.

 

To complete the record of futility, the U.S. itself is rapidly becoming a rounding error in global emissions, and passenger-car use worldwide always was. The much-bemoaned failure of America's EV "transition" is only the end of a policy that polluted the U.S. market with uneconomic, nonsensical EVs.

 

Which brings us full circle. Dozens of columns here since 2008 described or alluded to the moment, which received hardly a peep of dissent elsewhere in the media, when an incoming Obama administration dropped any idea of fossil energy taxes in favor of climate pork. For 20 years, this policy wrong turn proceeded in full view of a press whose deference to a "narrative" precluded it from saying and or perhaps even seeing the truth.

 

This is a real problem. It starts at the top of U.S. media firms and explains why a transparent folly like the EV boondoggle was allowed to go on for so long.” [1]

 

If government puts up a tariff or some other barrier like the barrier for American SUVs, the investment soon hides behind the barrier and stagnates there.

 

1. Long Live the EV. Jenkins, Holman W; Jr.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 22 July 2026: A13.

„Pasidaryk pats“ vejos meistro pradžia

 

„„Kodėl baltųjų apykaklių vyrai taip užsiima veja“ (Asmeninis dienoraštis, liepos 14 d.) palietė jautrią nervų vietą vyrams, norintiems turėti gražią veją. Mano atveju, aš daugelį metų kovojau su piktžolėmis mano vejoje. Galiausiai pasamdžiau profesionalą, kad prižiūrėtų žolę, o tai kiekvieną mėnesį reikšdavo per didelę sąskaitą. Vejoje nepastebėjau jokio skirtumo. Taip skundžiausi dėl to, kad jis man padarė atvirkščią „atleidimą iš darbo“ sakydamas: „Manau, kad tu labiau „pasidaryk pats“ meistras, todėl gali tai padaryti pats.“

 

Jis man padarė paslaugą. Nuo to momento aš išsiaiškinau trąšų receptą. Dabar turiu nuostabią veją. Man patinka žiūrėti pro langą ir kartoti tą patį komentarą, kurį 40 metų sakydavau mano žmonai: „Argi tai neatrodo gražiai?“

 

Jay Elliott

 

Wilton, Konektikutas.“ [1]

 

1. Genesis of a DIY Lawn Guy. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 22 July 2026: A14.

Genesis of a DIY Lawn Guy

 

“"Why White-Collar Men Obsess Over Lawns" (Personal Journal, July 14) hit a nerve for men who want to have a beautiful lawn. In my case, I battled the weeds in my lawn for years. I eventually hired a professional to take care of the grass, which came with an overstated bill every month. I couldn't see any difference in the lawn. I complained about this so much that he "reverse fired" me, saying: "I think you're more of a DIY guy, so you can do this yourself."

 

He did me a favor. From that point on, I figured out the fertilizer recipe. Now, I have a killer lawn. I enjoy looking out my window and making the same comment I have made for 40 years to my wife: "Don't that look pretty."

 

Jay Elliott

 

Wilton, Conn.” [1]

 

1. Genesis of a DIY Lawn Guy. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 22 July 2026: A14.

Trumpas kuria prekybos politiką dirbtinio intelekto amžiui

„Nuo tada, kai prezidentas Trumpas grįžo į Baltuosius rūmus, Vašingtono prekybos debatai sukosi apie tarifus. Tačiau vyksta kai kas daug reikšmingesnio. Administracija kuria tai, kas galėtų tapti pasaulinės prekybos sistemos, skirtos dirbtinio intelekto amžiui, pagrindu.

 

Sudarydama devynis abipusės prekybos susitarimus ir vis daugiau preliminarių pagrindų susitarimų su pagrindiniais partneriais, administracija modernizuoja tarptautines prekybos taisykles ekonomikai, kuriai būdingi duomenys, programinė įranga, debesų kompiuterija ir dirbtinis intelektas.

 

Jei šios pastangos bus sėkmingos, jos gali tapti ilgalaikiu ir naudingiausiu administracijos prekybos pasiekimu. Prekybos taisyklės, reglamentuojančios duomenis, dirbtinį intelektą ir skaitmeninę prekybą, padės nustatyti, kas ateinančiais dešimtmečiais vadovaus pasaulio ekonomikai.

 

Pasaulio ekonomika smarkiai pasikeitė, bet ją reglamentuojančios taisyklės – ne. Kai 1995 m. buvo įkurta Pasaulio prekybos organizacija, skaitmeninė prekyba vos egzistavo.

 

Šiandien skaitmeninės prekės ir paslaugos sudaro maždaug 10 % JAV bendrojo vidaus produkto – daugiau, nei gamybos ir 10 kartų daugiau, nei žemės ūkio dalis – ir apie ketvirtadalį Amerikos eksporto.

 

Vis dėlto didelė dalis tarptautinėje prekybos sistemoje vis dar veikia taip, tarsi prekės kirs sienas tik konteineriniais laivais.

 

Šis atotrūkis yra problema. Per pastarąjį dešimtmetį prekybos partneriai vis dažniau griebėsi skaitmeninių reguliavimo kliūčių, kurios veikia kaip tarifai, bet yra mažiau matomos ir sunkiau ginčijamos. JAV prekybos atstovas neseniai nustatė 146 tokias kliūtis 43 jurisdikcijose. Tai apima skaitmeninių paslaugų mokesčius, neproporcingai nukreiptus į Amerikos įmones, tarpvalstybinių duomenų srautų apribojimus, reikalavimus, kad duomenys būtų saugomi vietoje, ir priverstinį intelektinės nuosavybės, technologijų ir privačių duomenų perdavimą.

 

Šios priemonės gali neatrodyti kaip tradicinis protekcionizmas. Tačiau jų poveikis – ir dažnai jų tikslas – yra tas pats. Tai ne tik Silicio slėnio reikalas. Skaitmeninės prekybos kliūtys taip pat kenkia gamintojams, ūkininkams, eksportuotojams ir darbuotojams visoje Amerikos ekonomikoje. Šiandien beveik kiekvienas verslas yra technologijų verslas.

 

Paimkime Ohajo medicinos prietaisų įmonę, kuri remiasi patentuota programine įranga ir dirbtinio intelekto sistemomis, įdiegtomis jos produktuose. Jei kitos šalies reguliavimo institucijos reikalauja prieigos prie įmonės šaltinio kodo kaip patekimo į rinką sąlygos, įmonė susiduria su pasirinkimu – atsisakyti vertingos intelektinės nuosavybės arba pasitraukti iš rinkos.

 

Arba apsvarstykite Mičigano automobilių gamintoją, kuris naudoja dirbtinį intelektą ir prie debesijos prijungtą įrangą kiekviename tiekimo grandinės etape – nuo ​​pradinio projektavimo iki galutinio pristatymo. Jei kitos vyriausybės privers šiuos duomenis laikyti vietiniuose serveriuose, gamintojas praranda realaus laiko įžvalgas ir susiduria su padidėjusiomis saugojimo išlaidomis. Ši paslėpta kliūtis išstumia amerikietiškas prekes iš rinkos be tradicinio tarifo.

 

Užuot laukusi daugiašalių institucijų, kurios sunkiai neatsilieka nuo technologinių pokyčių, sutarimo, Trumpo administracija siekė sudaryti dvišalius susitarimus, kad nustatytų modernias skaitmeninės prekybos taisykles. Šie susitarimai draudžia diskriminacinius skaitmeninius mokesčius, apsaugo tarpvalstybinius duomenų srautus, išsaugo elektroninių perdavimų neapmokestinamąjį režimą ir neleidžia vyriausybėms naudoti reguliavimo, kad išgautų patentuotas Amerikos technologijas arba sudarytų nepalankią padėtį JAV ir kitiems užsienio konkurentams.

 

Susitarimai su Indonezija, Kambodža ir Malaizija rodo, ką gali pasiekti šis požiūris. Jie apima apsaugą nuo priverstinio technologijų perdavimo, lokalizacijos reikalavimų apribojimus, įsipareigojimus remti skaitmeninę infrastruktūrą ir apsaugos priemones nuo šaltinio kodo ir kitų patentuotų technologijų reikalavimų.

 

Apskritai šie susitarimai sudaro modernios prekybos sistemos dirbtinio intelekto erai metmenis. Tačiau kyla pavojus, kad šie dvišaliai susitarimai gali tapti persidengiančių įsipareigojimų kratiniu, kurie yra nevienodai vykdomi ir lengvai įgyvendinami. ignoruojama. Taisyklės, kurios popieriuje atrodo įspūdingai, greitai praranda vertę, jei nėra jokių pasekmių už jų pažeidimą.

 

Štai kodėl svarbus kitas etapas. JAV privalo vykdyti jau prisiimtus įsipareigojimus. Šalys, kurios sutinka su skaitmeninės prekybos įsipareigojimais, turėtų jų visapusiškai laikytis.

 

Be to, būsimose derybose turėtų būti sprendžiamos diskriminacinės dirbtinio intelekto taisyklės, kurios daro įtaką labai svarbiai ekonomikos daliai. Visame pasaulyje vyriausybės gina naujus reglamentus kaip saugos priemones, kurie iš tikrųjų skirti pakenkti užsienio konkurencijai. Teisėtos apsaugos priemonės vaidina svarbų vaidmenį; protekcionizmas, užmaskuotas kaip reguliavimas, neturėtų to daryti.

 

Galiausiai, administracija turėtų vertinti šiuos susitarimus ne kaip atskiras sėkmes, o kaip platesnės koalicijos pagrindą.

 

Beveik 20 šalių yra priėmusios tam tikrą tų pačių pagrindinių skaitmeninės prekybos principų versiją. Tai galimybė išplėsti vienkartinius sandorius ir formuoti pasaulinius skaitmeninės prekybos ir dirbtinio intelekto standartus. Galiausiai, dirbtinio intelekto amžius neturėtų būti dvišalių susitarimų rinkinys. Tai turėtų būti visos tarptautinės prekybos sistemos modernizavimas.

 

 

---

 

 

Ponas Bhatia yra „Google“ pasaulinis vyriausybės reikalų ir viešosios politikos vadovas. 2005–2007 m. jis ėjo JAV prekybos atstovo pavaduotojo pareigas.“ [1]

 

1. Trump Fashions a Trade Policy for the AI Age. Bhatia, Karan.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 22 July 2026: A15.