Kaip pagerinti roboto darbą? Duokite jam akis.

“„Inbolt“ sukūrė savo sistemą, pagamintą iš „RealSense” [A] pagamintos standartinės pramoninės kameros, kainuojančios mažiau nei 600 USD. „Inbolt“ nuo konkurentų skiria patentuota „Inbolt“ programinė įranga. Jos programinė įranga suteikia robotams galimybę trimačiu formatu sudaryti juos supančios aplinkos žemėlapį ir naudoja CAD modelius, kad apmokytų robotus atpažinti detales.

 

„Jie pirmieji iš tikrųjų nulaužė kodą“, – sakė Mike'as Nielsenas, „RealSense“, „Intel“ inkubuoto startuolio, kuris pernai tapo savarankiška bendrove, rinkodaros vadovas. Kameros turi didelio tikslumo lęšius, infraraudonųjų spindulių projektorių ir jutiklius, kurie gali apskaičiuoti atstumą.

 

„Manau, kad per ateinančius trejus ar ketverius metus robotai, kurie anksčiau neturėjo kamerų, jas turės“, – sakė p. Nieslenas.

 

„Inbolt“, kuri parduoda robotų „akis“ kaip prenumeratos paslaugą, savo pirmąją sistemą 2024 m. įdiegė „Stellantis“ gamykloje Vengrijoje. Nuo tada ji buvo įdiegta daugiau nei 200 robotų visame pasaulyje. Nuo pat įkūrimo bendrovė surinko maždaug 30 mln. USD ir joje dirba 50 žmonių visame pasaulyje, įskaitant 15 Jungtinėse Valstijose.“ [B]

 

A. „RealSense“, 3D kompiuterinio matymo ir gylio jutimo technologijų pradininkė, veikia kaip nepriklausoma įmonė po strateginio atsiskyrimo nuo „Intel Corporation“.

 

Istoriškai žinoma kaip „Intel RealSense“, įmonė gavo 50 mln. dolerių A serijos finansavimo etapą, kuriam vadovavo į puslaidininkius orientuota privataus kapitalo įmonė kartu su tokiais strateginiais rėmėjais kaip „Intel Capital“ ir „MediaTek Innovation Fund“. „RealSense“, kurios būstinė yra Kupertine, Kalifornijoje, daugiausia dėmesio skyrė „fizinio dirbtinio intelekto vizualinės žievės“ kūrimui – daugiausia tiekia specializuotą kompiuterinio matymo aparatinę ir programinę įrangą humanoidiniams robotams, autonominiams mobiliesiems robotams (AMR), pramoninei automatizacijai ir biometrinės prieigos kontrolei.

 

__________________________________________

Pagrindinės aparatinės įrangos asortimentas

„RealSense“ technologija labai priklauso nuo stereoskopinių 3D kamerų ir aktyvios infraraudonųjų spindulių technologijos, kad realiuoju laiku apskaičiuotų gylio žemėlapius.

 

1. Flagmanas – dirbtiniu intelektu paremta serija

• „RealSense D585 Pro“: sukurta remiantis naujos kartos aparatinės įrangos architektūra, tai – geriausia prekės ženklo dirbtiniu intelektu paremta platforma, skirta humanoidams ir sudėtingoms robotų užduotims. Joje naudojamas kameroje integruotas 5-osios kartos „System-on-Chip“ (SoC) procesorius su specialiais dirbtinio intelekto greitintuvais, 120° × 100° pločio matymo lauku, mažiausiai 10 cm artimu atstumu ir vienu metu 30 kadrų per sekundę RGB/gylio kraštų apdorojimu, neapkraunant pagrindinio procesoriaus.

 

2. „D400 Standard“ serija (USB)

 

D435i

589,99 USD

category.yahboom.net

 

D435 / D435i: plačiausiai pripažinti periferiniai įrenginiai. „D435i“ turi visuotinį užraktą greitai judančiai aplinkai ir integruotą inercinį matavimo įrenginį (IMU), skirtą pagrindiniam erdviniam sekimui.

___________________________________________

 

D415

400,00 USD

„Robotopian& more“

3,8

(21)

 

Siūlo siauresnį matymo lauką, bet didesnį pikselių tankį laipsniui, todėl gaunami tikslūs tinkleliai ir tikslus matmenų tikslumas statiniams, smulkių detalių patikrinimams.

 

__________________________________________

 

D405

288,75 USD

„DigiKey& more“

5,0

(1)

 

Specializuota mikrokamera, optimizuota mažesniam nei milimetras tikslumui itin arti (nuo 7 cm iki 50 cm), dažnai naudojama chirurginėje medicininėje įrangoje arba pramoninėse apžiūrose arti.

 

____________________________________________

3. Pramoninis ir tvirtas portfelis

• D457 GMSL/FAKRA: tradicinę USB infrastruktūrą pakeičia didelio pralaidumo gigabito multimedijos nuosekliojo ryšio (GMSL) technologija, palengvinančia duomenų perdavimą iki 15 metrų atstumu per tvirtus FAKRA kabelius. Jis pagamintas su dulkėms ir vandeniui atspariu IP65 klasės korpusu.

• D555 PoE: Tinkle integruota kamera, optimizuota fiziniams įrenginiams, kuri nukreipia energiją ir duomenis per vieną „Power over Ethernet“ (PoE) jungtį. __________________________________________

Programinė įranga ir strateginė ekosistema

Užuot veikusi griežtai kaip aparatinės įrangos gamintoja, „RealSense“ kuria visapusišką suvokimo ekosistemą:

• „Perception Studio“ ir SDK 2.0: Atvirojo kodo, lankstus programinės įrangos kūrimo rinkinys, kuris tvarko sudėtingą erdvinį intelektą, lokalizuotą žemėlapių sudarymą (Visual SLAM), 3D susidūrimų vengimą ir kelių kamerų jutiklių derinimą.

• NVIDIA integracija: „RealSense“ glaudžiai bendradarbiauja su NVIDIA robotikos ekosistema, užtikrindama, kad jos kameros sklandžiai sąveikauja su NVIDIA Jetson Thor platforma, Isaac Sim modeliavimo varikliais ir cuVSLAM, kad būtų galima pagreitinti humanoidinę navigaciją.

• Biometrika ir saugumas: Be robotikos, prekės ženklas parduoda „RealSense ID Pro“ – krašto pagrindu veikiantį veido autentifikavimo periferinį įrenginį, kurį naudoja infrastruktūros tinklai, tokie kaip oro uostai ir duomenų centrai, apsaugai nuo klastojimo ir saugiai prieigos kontrolei.

 

How to Make a Robot Better at Its Job? Give It Eyes.

“Inbolt built its system around an off-the-shelf industrial camera made by RealSense [A] that costs less than $600. Inbolt’s proprietary software is what differentiates Inbolt from competitors. Its software gives robots the ability to map the environment around them in 3-D and uses CAD models to train robots to recognize parts.

 

“They were the first ones to really crack the code,” said Mike Nielsen, chief marketing officer of RealSense, a start-up incubated at Intel that became a stand-alone company last year. The cameras have high-precision lenses, an infrared projector and sensors that can calculate distance.

 

“I think in the next three to four years, robots that didn’t have cameras before will have them,” Mr. Nieslen said.

 

Inbolt, which sells robot “eyes” as a subscription service, deployed its first system at a Stellantis plant in Hungary in 2024. Since then, it has been installed on over 200 robots around the world. The company has raised roughly $30 million since its inception and employs 50 people around the world, including 15 in the United States.” [B]

 

 

 

 

 

 

 

A. RealSense, a pioneer in 3D computer vision and depth-sensing technology, operates as an independent company following its strategic spinout from Intel Corporation.

Historically known as Intel RealSense, the business secured a $50 million Series A funding round led by a semiconductor-focused private equity firm alongside strategic backers like Intel Capital and the MediaTek Innovation Fund. Headquartered in Cupertino, California, RealSense has shifted its focus heavily toward building the "visual cortex of Physical AI"—primarily supplying specialized computer vision hardware and software for humanoid robots, autonomous mobile robots (AMRs), industrial automation, and biometric access control.

________________________________________

Core Hardware Lineup

RealSense technology relies heavily on stereoscopic 3D cameras and active infrared technology to calculate depth maps in real time.

 

1. Flagship AI-Native Series

•           RealSense D585 Pro: Built on a next-generation hardware architecture, this is the brand's premiere AI-native platform designed for humanoids and complex robotic tasks. It utilizes an on-camera Gen 5 System-on-Chip (SoC) featuring dedicated AI accelerators, a 120°×100° wide field-of-view, a 10cm minimum close-range distance, and simultaneous 30 FPS RGB/depth edge-processing without drawing host CPU overhead.

2. D400 Standard Series (USB)

 

 

D435i

$589.99

category.yahboom.net

 

D435 / D435i: The most widely recognized peripheral form-factors. The D435i features a global shutter for fast-moving environments and an integrated Inertial Measurement Unit (IMU) for basic spatial tracking.

________________________________________

 

 

D415

$400.00

Robotopian& more

3.8

(21)

 

Offers a narrower field of view but higher pixel density per degree, yielding precise meshes and tight dimensional accuracy for static, fine-detail inspection.

________________________________________

 

 

D405

$288.75

DigiKey& more

5.0

(1)

 

A specialized micro-camera optimized for sub-millimeter precision at ultra-close ranges (7 cm to 50 cm), often deployed in surgical medical equipment or close-range industrial inspection.

________________________________________

3. Industrial & Ruggedized Portfolio

•           D457 GMSL/FAKRA: Replaces traditional USB infrastructure with high-bandwidth Gigabit Multimedia Serial Link (GMSL) technology, facilitating data transmission over distances up to 15 meters via robust FAKRA cables. It is built with a dust- and water-resistant IP65-rated enclosure.

•           D555 PoE: A network-integrated camera optimized for physical installations that routes power and data through a single Power over Ethernet (PoE) connection. ________________________________________

Software & Strategic Ecosystem

Instead of operating strictly as a hardware manufacturer, RealSense develops an end-to-end perception ecosystem:

•           Perception Studio & SDK 2.0: An open-source, flexible software development kit that handles complex spatial intelligence, localized mapping (Visual SLAM), 3D collision avoidance, and multi-camera sensor alignment.

•           NVIDIA Integration: RealSense works closely with NVIDIA's robotics ecosystem, ensuring its cameras seamlessly interface with the NVIDIA Jetson Thor platform, Isaac Sim simulation engines, and cuVSLAM for accelerated humanoid navigation.

•           Biometrics & Security: Beyond robotics, the brand markets the RealSense ID Pro, an edge-based facial authentication peripheral utilized by infrastructure networks like airports and data centers for anti-spoofing and secure access control.

 

 

 

B. How to Make a Robot Better at Its Job? Give It Eyes. Stockman, Farah; Rice, Sarah.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 17, 2026.

Bioreaktoriai kraujyje: vaistai nebėra tik nuobodžios medžiagos. Daugelis jų gyvena ir veikia, kaip ląsteliniai agentai organizme, sumaniai užprogramuoti. Tačiau šio naujo vaisto įvedimas vis dar susiduria su daugybe kliūčių.

„Jie būna skysto pavidalo, kartais kaip kietos tabletės arba pritvirtinti prie pleistrų. Trumpai tariant, vaistai dažniausiai yra paprastos medžiagos, paprastos medžiagos. Idealiu atveju veiksmingi, bet pasyvūs. Tačiau vaistai taip pat gali būti gana skirtingi: jie gali tapti aktyvūs ir veikti (arba reaguoti) savarankiškai; jie gali gauti komandas ir daugintis organizme tinkamose vietose. Tada jie yra daug daugiau nei paprasti, veiksmingi junginiai: tada jie yra „gyvosios terapijos“.

 

Šis terminas girdimas vis dažniau nuo tada, kai medicina iš naujo atrado ląstelės, kaip terapinio agento, svarbą. Tai buvo prieš kelis dešimtmečius. Dabar pacientai visame pasaulyje gydomi jų pačių ląstelėmis arba, jei reikia, svetimomis ląstelėmis – kaip kamieninių ląstelių transplantacijos atveju. Tačiau gyvosios terapijos idėja yra daug platesnė nei defektinių ar trūkstamų ląstelių pakeitimas organizme. Ląstelės turi neįkainojamą pranašumą: jos yra labai programuojamos. Tai apima DNR ir tuo pačiu genų įterpimą ar pakeitimą, taip pat terapiškai svarbios informacijos perdavimą, pavyzdžiui, prisijungus prie RNR molekulės, pasiekia norimą adresą organizme ir ten įjungia lemiamą genų jungiklį į „įjungta“ arba „išjungta“. Ir galiausiai, bet ne mažiau svarbu, netgi galima programuoti konstrukcijas su gyvomis dizainerių bakterijų ląstelėmis, kad jos organizme sudarytų savotišką bioreaktorių ir prireikus aprūpintų paciento organizmą užprogramuotais vaistais.

 

Harvardo universiteto mokslininkai ką tik pristatė tokią ypač ilgaamžę konstrukciją žurnale „Mokslas“. Matyt, ji gali išgyventi organizme kaip autonominė vaistų saugykla iki šešių mėnesių. Genetiškai užprogramuotos E. coli bakterijos gyvena minkštoje hidrogelio pagalvėlėje talpykloje, apsuptoje biologiškai suderinamo polivinilo alkoholio tinklelio. Jų užduotis: išskirti vaistus po infekcijos ligoninėje įgytu patogenu Pseudomonas aeruginosa. Implantas aktyvuojamas tik tada, kai reikia. Tik tada, kai cheminis signalas, sklindantis iš gyvybei pavojingo patogeno, pasiekia implante esančias bakterijas, vaistų gamintojai aktyvuoja antibakterinį agentą be jo.

 

Tikrasis bioinžinerijos iššūkis Davido Mooney komandai buvo sukurti tokią tankią aplinką šiame implantuojamame bioreaktoriuje, kad bakterijas būtų galima išlaikyti nepažeistas daugelį mėnesių, tuo pačiu metu neleisdamas joms pernelyg daugintis. Jiems tai pavyko su pelėmis. Tačiau ar tokia konstrukcija gali įveikti reguliavimo patvirtinimo kliūtis ir kaip ji gali įveikti reguliavimo institucijų patvirtinimo kliūtis, lieka toks pat neaiškus, kaip ir tokių užprogramuotų mikrobų implantų priėmimo klausimas.

 

Padėtis yra visiškai kitokia su gyvomis terapijomis, naudojant žmogaus kūno ląsteles. Vėžio tyrimai jau tvirtai nustatė gyvų dizainerių terapijų su CAR-T ląstelėmis principą. Pirmoji karta iš esmės traktuojama kaip vaistas: aktyvios ląstelės į organizmą įvedamos iš išorės. Iš esmės tai yra genetiškai perprogramuotos imuninės ląstelės (T ląstelės), kurios, perkeltos į kraują, kuo tiksliau veikia ir neutralizuoja tik tas piktybines ląsteles, kurioms jos buvo genetiškai apmokytos. Svarbiausias veiksnys yra „chimeros“ „antigeno receptorius“, kuris užtikrina, kad būtų pašalintas naviko ląstelių naudojamas maskavimas, siekiant išvengti imuninės sistemos, ir leidžia CAR-T ląstelėms neutralizuoti vėžį.

 

 

Su tokiu būdu užprogramuotomis ląstelėmis daugeliu atvejų dabar įmanoma ne tik kontroliuoti leukemijas ir limfomas, tai yra piktybines B ląsteles kraujyje. CAR-T ląstelės dabar taip pat gali atakuoti kietus naviko mazgelius, jei šios ląstelės turi tam tikrų paviršiaus savybių. Visame pasaulyje atliekama šimtai klinikinių tyrimų. Tačiau iki šiol jomis gydoma mažiau nei penktadalis vėžiu sergančių pacientų, kuriems tiktų tokia imunoterapija.

 

 

Priežastis: CAR-T ląstelių gamyba yra sudėtinga, dažnai per ilga ir visada labai brangi. Teigiama, kad vidutinė kaina siekia 350 000 eurų.

 

 

Ketvirtadalis pacientų miršta laukdami terapijos.

 

 

Neretai terapijos bandymas nepavyksta po kraujo ląstelių surinkimo dėl gamybos proceso problemų.

 

Nepaisant to, procesas vyksta greitai. Pažanga daroma. Kiekvieną savaitę pranešama apie naujus pasiekimus. Tai taip pat taikoma CAR-T ląstelių terapijai, kurią daugelis ekspertų laiko kitu svarbiu gyvosios terapijos etapu: in vivo CAR-T ląstelės. Užuot atlikus sudėtingą ląstelių surinkimo, pakartotinio įvedimo ir paruošimo procesą – dažnai reikėję keliauti į tolimą laboratoriją ar gamybos įstaigą, T ląstelės turi būti generuojamos pačių pacientų kūnuose. Genetiniam programavimui reikalingi nešikliai – virusai ar nanokapsulės – dabar yra lengvai prieinami. Žurnale „Gamta“ JAV hematologai, vadovaujami Justino Eyquemo iš Kalifornijos universiteto, pademonstravo, kaip jie gali tiksliai nukreipti ir efektyviai perprogramuoti terapines ląsteles naudodami savo genų nešiklius. Prieš metus Vokietijos Paulo Ehrlicho institutas atvėrė kelią Europos tyrimams, kai patvirtino pirmąjį bendrovės „Interius Bio Therapeutics“ klinikinį tyrimą, kuriame naudojamas toks in vivo metodas pacientams, sergantiems sunkiai gydomu kraujo ląstelių vėžiu.

 

 

Programuojamos imuninės ląstelės kaip gyvi vaistai dabar naudojamos ne tik vėžiui gydyti. Erlangeno-Niurnbergo universitetinėje ligoninėje CAR-T ląstelės dabar labai sėkmingai naudojamos klaidingai nukreiptoms B ląstelėms pašalinti iš kraujo. Šios ląstelės gamina autoantikūnus pacientams, sukeldamos autoimunines ligas, tokias kaip opinis kolitas. Įdomu tai, kad ši gyvoji terapija, atrodo, veikia lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams po vienos CAR-T ląstelių dozės. Novatoriškas Fabiano Müllerio grupės darbas Erlangene sulaukė pasaulinio dėmesio.

 

Tokie genų terapeutai kaip Alessandro Aiuti iš Milano pasiekia panašių rezultatų, nors ir su visiškai kita pacientų populiacija. Pediatras ir hematologas specializuojasi retų genetinių ligų srityje ir atliko lemiamą vaidmenį pirmosiose sėkmingose ​​genų terapijose vaikams – dešimtys iš jų dabar yra visiškai išgydyti. Vos prieš kelias dienas Frankfurte vykusiame tarptautiniame Else Kröner-Fresenius fondo „For-Tra“ seminare jis pristatė savo išvadas ir išdėstė, kokio tolesnio potencialo galima tikėtis iš gyvosios terapijos. Vienas iš daugelio pavyzdžių: lizosominės kaupimo ligos arba LSD, kurių dabar žinoma apie septyniasdešimt.

 

Paveikti vaikai paprastai miršta jauni arba, kaip metachromatinės leukodistrofijos atveju, kenčia nuo fermento trūkumo, kuris ardo baltąją smegenų medžiagą. Terapinis metodas: nebūtinai koreguojamas individualus genų defektas, nes įgimtų ligų atveju jie dažnai būna sudėtingi ir sunkiai prieinami organizme. Aiuti ir jo kolegos rado būdą, kaip ištaisyti fermentų trūkumą naudojant programuotas kraujo ląsteles. Kraujyje esančios pirmtakinės imuninės ląstelės yra genetiškai modifikuotos taip, kad jos migruotų į smegenis kaip mikroglijos, smegenų imuninės ląstelės, ir ten gamintų reikiamus fermentus. Tokiu ir panašiu būdu Aiuti jau suteikė daugeliui vaikų sveiką gyvenimą; kai kurie iš jų nejaučia jokių simptomų iki dvylikos metų.

 

„Sužinojome, kad kuo anksčiau pradedami taikyti gydymo metodai, tuo didesnė tikimybė pasveikti“, – sakė Aiuti. Štai kodėl labai svarbu kuo anksčiau naudoti „tokius pažangios terapijos vaistinius preparatus“ – trumpai tariant, ATMP – ir sudaryti jiems kuo mažiau kliūčių.

 

Frankfurto seminare buvo aptarta daug tokių kliūčių: didelės rinkodaros leidimo išlaidos, nesuderintas patvirtinimo procesas ir kompensavimo modelių trūkumas. Manel Juan iš Barselonos ligoninės klinikos Ispanijoje teigia, kad „sistema žlunga“, nors CAR-T ląstelių terapijos sėkmė aiškiai parodė jų didelį potencialą. Dėl kokių didelių išlaidų? „Jie radikaliai mažėja, kuo labiau šie gydymo būdai tampa įprasti ir naudojami kaip pirmo pasirinkimo galimybė“, – teigė Aiuti. Todėl Thomas Voit iš Londono universiteto koledžo pareikalavo: „Turime ištirti ilgalaikę naudą ir taip parodyti išlaidų taupymą, nes gydymas galiausiai sutaupo daug pinigų.“” [1]

 

1. Bioreaktor in der Blutbahn: Arzneien sind längst nicht mehr nur dröge Stoffe. Viele leben und agieren als zelluläre Agenten im Körper, nachdem sie trickreich programmiert wurden. Allerdings ist die Einführung der neuen Medizin noch hindernisreich. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 27 May 2026: N1.   JOACHIM MÜLLER-JUNG

Bioreactor in the Bloodstream: Medicines are no longer merely inert substances. Many are living entities that act as cellular agents within the body after being ingeniously programmed. However, the introduction of these new medical therapies still faces significant hurdles.

“Sometimes they are liquid, sometimes solid—encased in pills or fixed onto patches. In short, medicines are usually simple substances—uncomplicated compounds. Ideally, they are effective, yet inherently passive. However, medications can function quite differently: they can become active and operate (or react) autonomously; they can receive instructions and multiply at the appropriate site within the body. In such cases, they are far more than mere effective compounds—they become "living therapies."

 

This term has become increasingly common since medicine rediscovered the potential of the cell itself as a therapeutic agent—a development that dates back several decades. Today, patients worldwide are treated using their own cells or, when necessary, cells from other donors—as is the case with stem cell transplantation. Yet the concept of living therapies extends far beyond the simple replacement of defective or missing cells. Cells possess an invaluable advantage: they are highly programmable. This can be achieved by introducing or replacing DNA—and thus genes—or by delivering therapeutically relevant information (perhaps piggybacking on RNA molecules) to a specific location in the body, where it flips a crucial genetic switch to "on" or "off." Finally, it is even conceivable to use constructs containing living, engineered bacterial cells to create a sort of internal bioreactor, supplying the patient with programmed therapeutic agents as needed.

 

Scientists at Harvard University have just presented one such construct—notable for its exceptional longevity—in the journal *Science*. It can apparently survive in the body for up to six months, acting as an autonomous drug depot. Genetically programmed *E. coli* bacteria are embedded in a soft hydrogel cushion within a container enclosed by a biocompatible polyvinyl alcohol mesh. Their task is to release therapeutic agents following infection by the hospital pathogen *Pseudomonas aeruginosa*. The implant is activated only when it is needed. Only when the chemical signal originating from the life-threatening pathogen reaches the bacteria within the implant do they release the antibacterial agent.

 

For the team led by David Mooney, the true feat of bioengineering lay in creating an environment within this implantable bioreactor dense enough to keep the bacteria intact for many months while simultaneously preventing them from proliferating uncontrollably. They succeeded in doing this with mice. However, whether and how such a construct might clear regulatory hurdles remains as uncertain as the question of how readily such programmed microbial implants would be accepted.

 

The situation is quite different regarding living therapies based on human body cells. Cancer research has already firmly established the principle of living "designer therapeutics" through CAR-T cells. In principle, the first generation is still treated like conventional medication: the active cells are introduced into the body from the outside. Essentially, these are genetically reprogrammed immune cells (T cells) that, once transferred into the bloodstream, target and neutralize—as precisely as possible—only the malignant cells they were genetically engineered to recognize. The key component is the "chimeric antigen receptor," which strips away the camouflage tumor cells use to evade the immune system, allowing the CAR-T cells to render the cancer harmless.

 

Cells programmed in this way can now—in many cases—keep not only leukemias and lymphomas (i.e., malignant B cells in the blood) in check; CAR-T cells are also capable of attacking solid tumor masses, provided the cells exhibit specific surface markers. Hundreds of clinical trials investigating this are currently underway worldwide. Yet, to date, fewer than one-fifth of cancer patients who would be eligible for such immunotherapies actually receive this treatment. The reason: Producing CAR-T cells is complex, often too time-consuming, and invariably very expensive. The average price is cited as 350,000 euros.

 

One-quarter of patients die while waiting for the therapy.

 

It is not uncommon for the treatment attempt to fail after the blood cells have been collected because problems arise during the production process.

 

Nevertheless, progress is rapid. New advances are reported every week. This also applies to the CAR-T cell therapies that many experts consider the next major step in living therapies: in vivo CAR-T cells. Instead of the complex process of collection, reinfusion, and preparation in—often transporting them to and from the laboratory or production facility—the aim is to generate the T-cells directly within the patient's body. The vehicles required for genetic programming—viruses or nanocapsules—are now available. For instance, US hematologists led by Justin Eyquem at the University of California demonstrated in the journal *Nature* how they could specifically target these therapeutic cells using gene-delivery vehicles and effectively reprogram them. A year ago, Germany’s Paul-Ehrlich-Institut paved the way for European research by approving the first clinical trial—conducted by the company Interius Bio Therapeutics—using such an *in vivo* approach in patients with hard-to-treat blood cell cancers.

 

Programmable immune cells acting as living therapeutics are now being used to treat conditions beyond just cancer. At the University Hospital Erlangen-Nuremberg, CAR-T cells are being successfully used to eliminate rogue B-cells from the blood; in affected patients, these cells produce autoantibodies that trigger autoimmune disorders such as ulcerative colitis. The remarkable thing is that these living medicines appear to work in chronically ill patients after just a single dose of CAR-T cells. The pioneering work of the Erlangen-based group led by Fabian Müller has attracted worldwide attention.

 

Gene therapists like Alessandro Aiuti from Milan are achieving similar success, albeit with a completely different patient population. A pediatrician and hematologist specializing in rare genetic diseases, he played a pivotal role in the first successful gene therapies performed on children—dozens of whom have since been completely cured. Just a few days ago, he took stock of the situation at the international "For-Tra Workshop" organized by the Else Kröner-Fresenius Foundation in Frankfurt, highlighting what can be expected next from living therapies. One example among many is lysosomal storage diseases (LSDs); around seventy such conditions are currently known. Affected children usually die at an early age or—as seen in metachromatic leukodystrophy—suffer from an enzyme deficiency that causes the breakdown of the brain's white matter. The therapeutic approach does not necessarily involve correcting the specific genetic defect itself—as these defects are often complex in congenital disorders and difficult to access within the body. Instead, Aiuti and his colleagues have devised a way to remedy the enzyme deficiency using programmed blood cells. Precursor immune cells in the blood are genetically engineered to migrate into the brain as microglia—the brain's defense cells—and produce the necessary enzymes there. Through this and similar methods, Aiuti has already enabled many children to lead healthy lives; some have remained symptom-free for up to twelve years.

 

"What we have learned is that the chances of a cure are greater the earlier the therapeutic agents are administered," said Aiuti. This makes it crucial to deploy "such medicines for novel therapies"—or ATMPs—as early as possible and to minimize the hurdles standing in their way.

 

Many such obstacles were discussed at the workshop in Frankfurt: high costs for market authorization, a lack of harmonized approval processes, and the absence of reimbursement models. For Manel Juan of the Hospital Clinic Barcelona, ​​"the system is failing," even though the success of CAR-T cell therapy has clearly demonstrated its immense potential. As for the high costs? "They would drop radically if these therapies became routine and were used as a first-line treatment option," Aiuti noted. Thomas Voit of University College London therefore urged: "We must investigate the long-term benefits and thereby demonstrate the cost savings, because a cure ultimately saves a great deal of money." [1]

 

1. Bioreaktor in der Blutbahn: Arzneien sind längst nicht mehr nur dröge Stoffe. Viele leben und agieren als zelluläre Agenten im Körper, nachdem sie trickreich programmiert wurden. Allerdings ist die Einführung der neuen Medizin noch hindernisreich. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 27 May 2026: N1.   JOACHIM MÜLLER-JUNG

Psichikos ligomis sergančiųjų yra daugiau, nei bet kada anksčiau

„Visame pasaulyje psichikos ligomis serga daugiau, nei milijardas žmonių.“

 

Tai praneša tarptautinė tyrimų komanda žurnale „The Lancet“. Duomenys surinkti 2023 m., netrukus po Covid pandemijos, iš 204 šalių.

 

Ataskaitoje teigiama, kad diagnozių skaičius nuo 1990 m. padvigubėjo ir siekia 1,2 milijardo.

 

Nerimo sutrikimai ir depresija yra dažniausiai pasitaikantys sutrikimai.

 

Šių atvejų padidėjimas buvo ypač ryškus – atitinkamai 158 ir 131 procentais.

 

Valgymo sutrikimai ir šizofrenija yra palyginti reti, tačiau šių ligų atvejų taip pat padaugėjo.

 

Ypač serga jauni žmonės iki 40 metų, ypač paaugliai.

 

Moterys serga dažniau, išskyrus autizmo ir ADHD atvejus.

 

Kalbant apie gyventojų skaičių, didžiausi psichikos ligų rodikliai yra turtingose ​​šalyse.

 

Mažiausias rodiklis yra Vietname, o didžiausias – Nyderlanduose.

 

Skurdesnėse šalyse atvejų buvo mažiau. Patikimi duomenys. Vokietija yra viena iš nedaugelio šalių, kuriose gydymo rodiklis yra aukštas – daugiau nei 30 procentų. Analizė yra tyrimo „Visuotinė ligų, traumų ir rizikos veiksnių našta“ dalis. Kuro“ [1]

 

 

1. So viele wie nie psychisch krank. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 27 May 2026: N1.

Record Numbers Suffering from Mental Illness

“More than a billion people worldwide are affected by mental illness.

 

This is reported by an international team of researchers in *The Lancet*. The data, covering 204 countries, date from 2023—shortly after the Covid pandemic.

 

According to the findings, the number of diagnoses has doubled since 1990, reaching 1.2 billion.

 

Anxiety disorders and depression are the most common conditions.

 

The increase was particularly sharp in these categories, rising by 158 percent and 131 percent, respectively.

 

Eating disorders and schizophrenia are comparatively rare, yet they too have seen an increase.

 

Young people under the age of 40—and teenagers in particular—are especially affected.

 

Women are affected more frequently, with the exception of autism and ADHD.

 

In terms of population, the highest rates of mental health conditions are found in wealthy countries.

 

The rate is lowest in Vietnam and highest in the Netherlands.

 

Data from poorer countries was less reliable. Germany is one of the few countries with a high treatment rate of over 30 percent. The analysis is part of the ‘Global Burden of Diseases, Injuries and Risk Factors’ research project. Kuro” [1]

 

 

1. So viele wie nie psychisch krank. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 27 May 2026: N1.

Informacija gali pereiti iš baltymo struktūros DRT3 į DNR struktūrą. Šis mechanizmas gali tapti būtinas moksliniuose tyrimuose ir bioinžinerijoje

„DNR replikacija, regis, nebeteikia jokių staigmenų. Dešimtmečius vadovėliuose buvo teigiama, kad nauja DNR visada generuojama išilgai šablono – arba išilgai pačios DNR (kur dviguba grandinė atsiveria ir replikuojama į dar dvi dvigubas grandines), arba išilgai RNR molekulės.

 

Tačiau pasirodo, kad yra ir kitas būdas. Žurnale „Science“ paskelbtas tyrimas dabar atskleidžia, kad naują DNR galima sukurti visiškai be jokio nukleorūgščių šablono; vietoj to, šablonu naudojamas pats DNR sintetinantis baltymas.

 

Šiuo atveju aminorūgštys imituoja RNR, efektyviai paversdamos baltymo struktūrą planu. Tai yra anksčiau nežinomas DNR gamybos metodas, palyginamas su 3D spausdintuvu, kuris iš savo komponentų išveda sukurtų objektų dizaino specifikacijas. Šį neįprastą procesą atrado Alexo Gao vadovaujama Stanfordo universiteto Kalifornijoje komanda.

 

Kokio tipo baltymas apverčia nusistovėjusias DNR sintezės dogmas aukštyn kojomis?

 

Šis baltymas yra molekulinės mašinos, žinomos paslaptingu pavadinimu DRT3, dalis, kuri atlieka svarbų vaidmenį imuninėje sistemoje. Žarnyno bakterijos *Escherichia coli* gynyba.

 

Ši molekulinė mašina susideda iš dviejų baltymų ir RNR molekulės, kuriose yra trys kiekvieno komponento kopijos.

 

Abu baltymai yra atvirkštinės transkriptazės – fermentai, kurie iš RNR šablono generuoja DNR grandinę; vienas vadinamas Drt3a, o kitas – Drt3b.

 

Mašinos RNR komponentas yra poli(AC), sudarytas tik iš pasikartojančių nukleotidų, kurių bazės yra adeninas ir citozinas. Naudodama šią RNR kaip vadovą, atvirkštinė transkriptazė Drt3a sintetina komplementarios poli(GT) grandinės DNR, sudarytos iš nukleotidų, kurių bazės yra guaninas ir timinas.

 

Tačiau tikroji šios molekulinės mašinos žvaigždė yra antroji atvirkštinė transkriptazė Drt3b. Ji naudoja savo aktyviojoje vietoje esančias aminorūgštis, kad sudarytų poli(AC) grandinę, kuri vėliau susiporuoja su kitos atvirkštinės transkriptazės susintetinta poli(GT) grandine ir sudaro dvigubą DNR spiralę.

 

Kadangi DRT3 yra *Escherichia coli* imuninės sistemos dalis, Alexas Gao ir jo kolegos įtaria, kad susidariusi dviguba spiralė atlieka svarbų vaidmenį. fagų gynyboje.

 

Fagai yra natūralūs bakterijų priešai; tai virusai, kurie prisitvirtina prie ląstelių ir į bakterijos vidų įšvirkščia savo nukleorūgštis. Patekę į vidų, jie arba užgrobia bakteriją, kad gamintų fagų komponentus, kurie vėliau patys susijungia į naujus fagus ir išeina iš ląstelės, arba integruoja savo genetinę medžiagą į bakterijos genomą ir kol kas lieka paslėpti.

 

Gao ir jo kolegos kelia hipotezę, kad Drt3 sintezuojama dviguba grandinė veikia kaip molekulinė kempinė arba burbulinė plėvelė, arba kapsuliuodama ir neutralizuodama fagų komponentus, arba pažymėdama juos bakterijų imuninei sistemai, taip padarydama juos pažeidžiamus atakoms.

 

Kodėl šis atradimas toks įdomus? Drt3b sukuria tik paprastą pasikartojančią seką, o ne sudėtingą naują genetinių instrukcijų rinkinį. Gao ir jo kolegos taip pat nelaiko baltymo aktyvumo bendru mechanizmu, skirtu naujos DNR sekai specifinei sintezei. Nepaisant to, tyrėjai yra sužavėti. Juos žavi „viskas viename“ aspektas.

 

Vien dėl savo struktūros Drt3b turi viską, ko reikia DNR sintezei, net jei kol kas jis gali sukurti tik paprastą seką.“

 

Spekuliacijos linksta link jo potencialo, nes neseniai sensaciją sukėlė kuklus bakterijų imuninės sistemos įrankis: CRISPR/Cas9 genų redagavimo sistema. Per rekordiškai trumpą laiką ji buvo transformuota į programuojamą tikslųjį skalpelį tiksliniam genomo redagavimui – įrankį, kuris tapo nepakeičiamu šių dienų laboratorijose.

 

Kas būtų, jei Drt3b galimybes būtų galima pakelti į naują lygį taikant tikslines modifikacijas? Biologinės mašinos, galinčios sintetinti DNR remiantis vien jos struktūra, vertė būtų milžiniška.“ [1]

 

 

1. Der neue Weg zur Erbsubstanz: DNA lässt sich allein anhand ihrer Struktur synthetisieren. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 27 May 2026: N2. HILDEGARD KAULEN