Lazy People, Who Don’t Have Children, Want to Use the Money Earned by Children Raised by Other Lithuanians

"Lithuanians are not only born infrequently, they die too much, live a short life, and before they die, they go through the humiliating purgatory of poverty for a couple of decades. The current Government has announced the Family Package. You can understand its concern. Child poverty has long-term consequences: it worsens health, limits educational opportunities and can pass social inequality from generation to generation.

 

But even with noble concerns, one cannot lose one's head. The risk level of child poverty in Lithuania is about 17 percent. and this is even below the European Union (EU) average, where it is almost 20 percent. And the poverty level of pensioners in the EU is only about 15% on average, while in Lithuania it is as much as 43%. It is logical to ask - hasn't the government made a mistake with its package?

 

Lithuania needs children and the state must create better conditions for raising them. But demography does not end with the birth of a child. He needs to grow up in a safe environment not only for the couple of years targeted by his record care payments, but also when his parents become incapacitated or out of work when they divorce. The at-risk-of-poverty rates for such vulnerable groups are as high as pensioners or even higher. However, the risk of poverty in working households, where the main source of income is two wages, is several times lower - about 8 percent. The measures of the family package also ignore the huge differences in the situation of families with children.

 

What is the point of encouraging people to have more children and bragging about new social policy measures if the eyes are starved of the inconsistency and indifference of those policies to the plight of people whose fault they were born decades earlier or had an accident in their family?

 

No, fraudulent social engineering will not work, when people are divided into less and more worthy of social solidarity. Especially since that breakdown is the opposite of what it should be according to the objective needs for help.

 

None of this is an argument against support for families. On the contrary, these are arguments for a consistent social policy that is not limited to one short phase of a person's life. A child, an employee, an unemployed person, a disabled person, a parent, a pensioner - it is the same person at different stages of his life. Social security should help him overcome the risks when they hit hardest.

 

You can object - after all, pensions are also being increased. It was announced that next year they will grow by more than 10 percent. This is a significant nominal increase, but only nominal. It is hidden that the pension has already been bitten by the price increase this year. General inflation is about 6 percent, and for a person who spends all his income on the most necessary goods and services, the increase in prices can be even more painful than for the average consumer.

 

Secondly, pension increases must be assessed not only in terms of inflation, but also in terms of the general economic development of society. If wages and business income grow rapidly, and pensions lag behind them, pensioners move away from the standard of living of the working society.

 

Thirdly, you need to look at the starting point. When the pension is small, even a double-digit percentage increase for several years in a row is not enough. The average pension in Lithuania does not reach, and in the foreseeable future will hardly exceed, the risk of poverty, and for a person to leave the labor market, it automatically means a painful financial decline.

 

Over the past five years, the number of impoverished pensioners has increased from 200 to 240 thousand. That number wipes out all the politicians' promises and boasts about double-digit pension increases.

 

After changing the procedure for the use of the "Sodros" fund and the indexation of pensions, their growth has again become the object of annual promises. Politicians can once again present themselves as benefactors to pensioners. But on the other side of that benevolence, there is the disdain for the rights that people have earned themselves and the humiliation of their dignity. You don't need the government's grace, you need to respect the rights that people have earned by paying contributions throughout their working lives.

 

It is not appropriate to announce the increase of pensions to the prime minister, but to seek laziness and incompetence from his cabinet, so that the pension system is finally fixed and it no longer needs to be supported by excuses that it was the Soviet era. Retirement age is reached by people who have worked for Independent Lithuania for almost their entire career and paid contributions to "Sodra" in Lithuanian.

 

It is also justified by the fact that older people in Lithuania are not as poor as their income indicates, because the advantage is own housing. There is no need to pay rent and the property you own can be considered as accumulated capital. However, you can only live in the housing, it cannot be used to buy food, medicine or pay bills. Housing can reduce one important category of expenses (no need for rent), but it does not protect against a lack of income.

 

In addition, data from the European Central Bank's household finance and consumption survey do not support the assumption that older people in Lithuania are generally richer than younger people. On the contrary, the population of working age has better, more expensive real estate, and their financial assets are thus bigger.

 

The statistics of wealth distribution in Lithuania do not in any way show the advantage of pensioners. Upon reaching retirement age in Lithuania, income, property value, and consumption level drop significantly. It is rational to spread a similar level of well-being at all stages of the life path. Rational social policy countries strive for and achieve this.

 

Another argument that tries to justify this distorted social policy: children are investments in the future, and pensions are just a snack. Apparently, it is wrong to let pensioners eat away at the future of their grandchildren (and - of course, of course - the nation). In the end, it is even worth pausing to ask the question - who has eaten what here?

 

The current generation of pensioners is mainly those born in 1940-1960. They gave birth between 1965 and 1990. They gave birth to more than two children on average, i.e. as much as is necessary for the sustainable reproduction of the population. Now they are being told that the money brought to Sodra with a large surplus by their children's generation cannot be spent on their parents' pensions. You can't, because you need to leave reserves for pensions for the generation that decided to give birth half as often. So, who owes whom and who is already going to chew what?

 

Of course, the financial resources of the state are limited and priorities have to be chosen. But social policy is not a beauty contest where the most politically attractive slogan wins, even if it is demographic."

 

 

 

Tinginiai, nebeturintys vaikų, nori pasinaudoti, kitų lietuvių užaugintų, vaikų uždirbamais, pinigais

“Lietuvių ne tik mažai gimsta, jų miršta per daug, gyvena trumpai, o prieš mirtį porą dešimtmečių dar pravaromi per žeminančią skurdo skaistyklą. Dabartinė Vyriausybė paskelbė Šeimos paketą. Tą jos rūpestį galima būtų suprasti. Vaikų skurdas turi ilgalaikių pasekmių: blogina sveikatą, riboja mokymosi galimybes ir gali perduoti socialinę nelygybę iš kartos į kartą.

 

Tačiau net ir dėl kilnių rūpesčių negalima pamesti galvos. Vaikų skurdo rizikos lygis Lietuvoje – apie 17 proc. ir tai net žemiau Europos Sąjungos (ES) vidurkio, kur jis – beveik 20 proc. O pensininkų skurdo lygis ES vidutiniškai tik apie 15 proc., kai Lietuvoje – net 43 proc. Logiška klausti – ar valdžia nepaklydo su savo paketu?

 

Lietuvai reikia vaikų ir valstybė turi sudaryti geresnes sąlygas juos auginti. Tačiau demografija nesibaigia vaiko pagimdymu. Jis turi augti saugioje aplinkoje ne porą metų, į kuriuos nusitaikyta rekordinėmis jo priežiūros išmokomis, bet ir tuomet, kai jo tėvai praranda darbingumą ar darbą, kai išsiskiria. Tokių pažeidžiamų grupių skurdo rizikos rodikliai siekia pensininkų ar net daugiau. Tačiau dirbančių namų ūkių, kuriuose pagrindinis pajamų šaltinis yra du darbo užmokesčiai, skurdo rizika yra keleriopai mažesnė – apie 8 proc. Šeimos paketo priemonės ignoruoja ir didžiulius šeimų su vaikais padėties skirtumus.

 

Kokia prasmė raginti žmones gimdyti daugiau vaikų ir girtis vis naujomis socialinės politikos priemonėmis, jei akis bado tos politikos nenuoseklumas ir abejingumas vargui žmonių, kurių kaltė – kad jie buvo pagimdyti dešimtmečiais anksčiau ar jų šeimoje įvyko nelaimė?

 

Ne, neveiks apgaulinga socialinė inžinerija, kai žmonės suskirstomi į mažiau ir daugiau vertus visuomenės solidarumo. Juo labiau, kad tas suskirstymas priešingas, nei turėtų būti pagal objektyvius poreikius pagalbai.

 

Visa tai nėra argumentai prieš paramą šeimoms. Priešingai – tai argumentai už nuoseklią socialinę politiką, kuri neapsiriboja vienu trumpučiu žmogaus gyvenimo etapu. Vaikas, darbuotojas, bedarbis, neįgalusis, tėvas ar motina, pensininkas – yra tas pats žmogus skirtingais jo gyvenimo etapais. Socialinė apsauga turėtų padėti jam įveikti rizikas tuomet, kai jos smogia skaudžiausiai.

 

Galima paprieštarauti – juk pensijos irgi didinamos. Paskelbta, kad kitais metais jos augs daugiau kaip 10 proc. Tai reikšmingas nominalus padidėjimas, tačiau tik nominalus. Nutylima, kad pensija jau šiais metais apkandžiota kainų augimo. Bendra infliacija – apie 6 proc., o žmogui, visas pajamas išleidžiančiam būtiniausioms prekėms ir paslaugoms, kainų augimas gali būti dar skaudesnis negu vidutiniam vartotojui.

 

Antra, pensijų didinimas turi būti vertinamas ne vien pagal infliaciją, bet ir pagal bendrą visuomenės ekonominę raidą. Jeigu atlyginimai ir verslo pajamos sparčiai auga, o pensijos nuo jų atsilieka, pensininkai nutolsta nuo dirbančios visuomenės gyvenimo lygio.

 

Trečia, reikia žiūrėti, nuo kokio atskaitos taško pradedama. Kai pensija maža, net ir dviženklis procentinis jos didinimas net kelerius metus iš eilės nėra pakankamas. Vidutinė pensija Lietuvoje nesiekia ir numatomoje ateityje sunkiai pavys skurdo rizikos ribą, o žmogui pasitraukti iš darbo rinkos automatiškai reiškia skausmingą finansinį nuosmukį.

 

Per pastaruosius penkerius metus skurstančių pensininkų skaičius išaugintas nuo 200 iki 240 tūkstančių. Tas skaičius nubraukia visus politikų pažadus ir pasigyrimus apie pensijų dviženklius didinimus.

 

Pakeitus „Sodros“ fondo naudojimo ir pensijų indeksavimo tvarką, jų augimas vėl paverstas kasmetinių pažadų objektu. Politikai vėl gali prisistatyti pensininkams geradariais. Tačiau kitoje tos geradarystės pusėje – teisių, kurias žmonės užsidirbo patys, paniekinimas ir jų orumo pažeminimas. Nereikia valdžios malonės, reikia, kad būtų gerbiamos teisės, kurias žmonės įgijo visą darbingą gyvenimą mokėdami įmokas.

 

Ne pensijų didinimą dera skelbti premjerui, bet išguiti iš savo kabineto tingulį ir nepajėgumą, kad galiausiai būtų sutvarkyta pensijų sistema ir jos nebereikėtų ramstyti pasiteisinimais, kad buvo sovietmetis. Pensinio amžiaus sulaukia žmonės, kurie jau beveik visą karjerą dirbo Nepriklausomai Lietuvai ir įmokas mokėjo lietuviškai „Sodrai“.

 

Teisinamasi ir tuo, kad vyresni žmonės Lietuvoje nėra tokie jau neturtingi, kaip rodo jų pajamos, nes pranašumas – nuosavas būstas. Nereikia mokėti nuomos, o turimą nekilnojamąjį turtą galima laikyti sukauptu kapitalu. Tačiau būste gali tik gyventi, už jį negalima nusipirkti maisto, vaistų ar apmokėti sąskaitų. Būstas gali sumažinti vieną svarbią išlaidų kategoriją (nereikia nuomos), bet neapsaugo nuo pajamų stygiaus.

 

Be to, Europos Centrinio Banko namų ūkių finansų ir vartojimo tyrimo duomenys nepatvirtina prielaidos, kad Lietuvoje vyresni žmonės apskritai yra turtingesni už jaunesnius. Priešingai, darbingo amžiaus gyventojai turi geresnį, brangesnį nekilnojamąjį turtą, o jų finansinis turtas taip pat didesnis.

 

Turto pasiskirstymo Lietuvoje statistika niekaip nerodo pensininkų pranašumo. Sulaukus pensinio amžiaus Lietuvoje reikšmingai krinta ir pajamos, ir turto vertė, ir vartojimo lygis. Racionalu skleisti panašaus lygio gerovę visais gyvenimo kelio etapais. Racionalios socialinės politikos šalys to siekia ir pasiekia.

 

Dar vienas argumentas, kuriuo bandoma pateisinti ši iškreipta socialinė politika: vaikai – tai investicijos į ateitį, o išlaidos pensijoms – tik pravalgymas. Neva, neteisinga leisti pensininkams pravalgyti anūkų (ir – žinoma, žinoma – tautos) ateities. Pabaigai net labai verta stabtelėti prie klausimo – kas čia ką pravalgo?

 

Dabartinė pensininkų karta – daugiausia gimusieji 1940–1960 m. Jie gimdė 1965–1990 m. Gimdė vidutiniškai daugiau, kaip po du vaikus, t. y. tiek, kiek reikia tvariai gyventojų reprodukcijai. Dabar jiems sakoma, kad gausiai jų vaikų kartai sunešamų į „Sodrą“ su dideliu pertekliumi pinigų išleisti tėvų pensijoms negalima. Negalima, nes reikia palikti rezervus pensijoms kartos, kuri nusprendė gimdyti perpus mažiau. Taigi, kas kam skolingas ir kas ką jau išsižiojęs apvalgyti?

 

Žinoma, valstybės finansiniai ištekliai riboti ir tenka rinktis prioritetus. Tačiau socialinė politika nėra grožio konkursas, kuriame laimi politiškai patraukliausias šūkis, net jei jis demografinis.”

 

 

 

The Nobel Prize in Economics is for models that allow smoothing economic fluctuations

"This year's Nobel Prize in Economic Sciences has been awarded to United States scientists Robert E. Hall and Michael Woodford "for the microeconomic foundations of macroeconomic stabilization," the awarding committee announced Monday.

The result of these researchers' research is new macroeconomic models that allow us to explain and quantify how stabilization policies affect business cycles.

The models developed by R. E. Hall and M. Woodford have significantly improved the chances of implementing effective stabilization policies, the press release said.

As John Hassler, chairman of the Economic Sciences Prize Committee, noted in his presentation speech, thanks to them, "we are better equipped to deal with economic shocks such as energy crises or sudden changes in household consumption."

These are models that are now used by central banks and finance ministries around the world.

"Laureate research has made it possible to manage major macroeconomic crises much more effectively than before. This has been extremely useful during the pandemic and the energy crises of recent years, which have not had the same long-term consequences for growth and inflation as the critical periods of the 1970s. We have not fallen into a catastrophic economic depression similar to the one that took place in the 1940s. Periods of recession and high inflation have not disappeared, but they are shorter." - indicates the Economic Sciences Prize Committee.

According to models developed by American scientists, timely fiscal and monetary policy measures can mitigate economic ups and downs, she notes.

"Economic development is characterized by a cycle of ups and downs. Timely stimulation or slowdown of the economy can ensure stability and avoid protracted recessions or uncontrolled inflation. Research by R. E. Hall and M. Woodford led to a paradigm shift in stabilization policy," the report states.

Ever since the economist John Maynard Keynes presented his theories nearly a century ago, stabilization policies have become an important tool for managing such fluctuations. During a recession, the economy is stimulated by lowering interest rates and increasing the budget deficit, while slowing down a booming economy requires doing the opposite.

But during the oil crisis of the 1970s, Keynesian models of when and how to apply appropriate measures appeared to no longer work, the awarding committee said in a press release.

They did not help reduce unemployment, but rather led to uncontrolled inflation. Western countries experienced a decade characterized by slow growth, high unemployment and high inflation. Many believed that the stabilization policy had done more harm than good and that it should be abandoned.

R. E. Hall and M. Woodford, instead of building models based on statistical relationships between macroeconomic indicators (for example, inflation, production and consumption), chose to build them on a microeconomic basis. This includes understanding how the actions of all individual households and businesses affect the economy.

An important part of these models is the assumption that households and firms take future prospects into account when making decisions about savings or commodity prices. When governments and central banks announce their economic policy plans, they can influence this view of the future and steer the economy in the right direction.

"Since the introduction of these new models, they have been very helpful in weathering the economic downturns that have hit us," the statement said.

They complemented each other

As Evaldas Stankevičius, Associate Professor of the Faculty of Economics and Business at the Kaunas University of Technology, explains, R. E. Hall's main contribution is related to consumer behavior and their expectations for the future.

in 1978 the scientist showed that people make consumption decisions based not only on current income, but also on what income they expect in the future. This insight is important for economic policy because it helps to understand why, for example, additional government benefits do not always stimulate consumption – if a person is worried about his financial future, he may choose to save the money he receives instead of spending it.

Woodford's research has helped explain how corporate pricing and consumer and business expectations determine the impact of monetary policy on the economy. Because firms cannot always change prices immediately, central bank interest rate decisions affect not only inflation, but also consumption, investment, production, and employment.

The scientist also revealed that central banks can influence the economy not only by changing interest rates, but also by clearly communicating their future decisions. This shapes the expectations of the population, businesses and financial markets, which in turn influence economic decisions.

"The significance of these findings is particularly important in order to control inflation and at the same time avoid a deep economic recession. Too weak  reaction of the central bank can allow inflation to take hold, while an overly strict one can reduce consumption, investments and employment" - points out E. Stankevičius."

 

 

Nobelio ekonomikos premija – už modelius, kurie leidžia sušvelninti ekonominius svyravimus

“Šių metų Ekonomikos mokslų Nobelio premija skirta Jungtinių Valstijų mokslininkams Robertui E. Hallui ir Michaelui Woodfordui „už makroekonominio stabilizavimo mikroekonominius pagrindus“, pirmadienį paskelbė premiją skiriantis komitetas.

Šių mokslininkų tyrimų rezultatas – nauji makroekonominiai modeliai, leidžiantys paaiškinti ir kiekybiškai įvertinti, kaip stabilizavimo politika veikia verslo ciklus.

R. E. Hallo ir M. Woodfordo sukurti modeliai gerokai pagerino galimybes įgyvendinti veiksmingą stabilizavimo politiką, sakoma pranešime žiniasklaidai.

Kaip laureatų pristatymo kalboje pažymėjo Johnas Hassleris, Ekonomikos mokslų premijos komiteto pirmininkas, jų dėka „esame geriau pasirengę susidoroti su ekonomikos sukrėtimais, tokiais kaip energetikos krizės ar staigūs namų ūkių vartojimo pokyčiai.“

Tai modeliai, kuriuos dabar naudoja valstybių centriniai bankai bei finansų ministerijos visame pasaulyje.

„Laureatų tyrimai leido kur kas veiksmingiau nei anksčiau valdyti didžiąsias makroekonomines krizes. Tai buvo nepaprastai naudinga per pandemiją ir pastarųjų metų energetikos krizes, kurios neturėjo tokių ilgalaikių pasekmių augimui ir infliacijai, kaip kritiniais praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio laikotarpiais. Mes neįklimpome į katastrofišką ekonominę depresiją, panašią į tą, kuri vyko ketvirtąjį dešimtmetį. Recesijos ir didelės infliacijos laikotarpiai neišnyko, tačiau jie trunka trumpiau“, – nurodo Ekonomikos mokslų premijos komitetas.

Remiantis amerikiečių mokslininkų sukurtais modeliais, laiku taikomos fiskalinės ir pinigų politikos priemonės gali sušvelninti ekonomikos pakilimus ir nuosmukius, pažymi ji.

„Ekonomikos plėtrai būdinga pakilimų ir nuosmukių kaita. Laiku paskatinus arba pristabdžius ekonomiką galima užtikrinti stabilumą ir išvengti užsitęsusių recesijų ar nevaldomos infliacijos. R. E. Hallo ir M. Woodfordo tyrimai lėmė paradigminį poslinkį stabilizavimo politikoje“, – nurodoma pranešime.

Nuo tada, kai prieš beveik šimtmetį ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas pristatė savo teorijas, stabilizavimo politika tapo svarbia priemone tokiems svyravimams valdyti. Recesijos metu ekonomika skatinama mažinant palūkanų normas ir didinant biudžeto deficitą, o norint pristabdyti sparčiai augančią ekonomiką, reikėtų imtis priešingų veiksmų.

Tačiau aštuntajame dešimtmetyje kilusios naftos krizės metu atrodė, kad keinsizmo modeliai, nurodantys, kada ir kaip taikyti atitinkamas priemones, nebeveikia, sakoma premiją skiriančio komiteto pranešime spaudai.

Jie nepadėjo sumažinti nedarbo, o veikiau lėmė nekontroliuojamą infliaciją. Vakarų šalys išgyveno dešimtmetį, kuriam buvo būdingas lėtas augimas, didelis nedarbas ir aukšta infliacija. Daugelis manė, kad stabilizavimo politika padarė daugiau žalos nei naudos ir kad jos reikėtų atsisakyti.

R. E. Hallas bei M. Woodfordas, užuot kūrę modelius, remdamiesi statistiniais ryšiais tarp makroekonominių rodiklių (pavyzdžiui, infliacijos, gamybos ir vartojimo), pasirinko kurti juos remdamiesi mikroekonominiu pagrindu. Tai apima supratimą, kaip visų atskirų namų ūkių ir įmonių veiksmai daro įtaką ekonomikai.

Svarbi šių modelių dalis – prielaida, kad priimdami sprendimus dėl santaupų ar prekių kainų namų ūkiai ir įmonės atsižvelgia į ateities perspektyvas. Kai vyriausybės ir centriniai bankai skelbia savo ekonominės politikos planus, jie gali paveikti šį požiūrį į ateitį ir nukreipti ekonomiką reikiama linkme.

„Nuo tada, kai buvo pristatyti šie nauji modeliai, jie labai padėjo įveikti mus ištikusius ekonominius nuosmukius“, – sakoma pranešime.

Papildė vienas kitą

Kaip aiškina Evaldas Stankevičius, Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto docentas, R. E. Hallo pagrindinis indėlis susijęs su vartotojų elgsena ir jų lūkesčiais dėl ateities.

1978 m. mokslininkas parodė, kad žmonės sprendimus dėl vartojimo priima atsižvelgdami ne tik į dabartines pajamas, bet ir į tai, kokių pajamų tikisi ateityje. Ši įžvalga svarbi ekonominei politikai, nes padeda suprasti, kodėl, pavyzdžiui, papildomos valstybės išmokos ne visada paskatina vartojimą – jei žmogus nerimauja dėl savo finansinės ateities, gautus pinigus jis gali pasirinkti taupyti, o ne išleisti.

M. Woodfordo tyrimai padėjo paaiškinti, kaip įmonių kainodara ir vartotojų bei verslo lūkesčiai lemia pinigų politikos poveikį ekonomikai. Kadangi įmonės ne visada gali iš karto pakeisti kainas, centrinio banko sprendimai dėl palūkanų normų veikia ne tik infliaciją, bet ir vartojimą, investicijas, gamybą bei užimtumą.

Mokslininkas taip pat atskleidė, kad centriniai bankai ekonomiką gali veikti ne vien keisdami palūkanų normas, bet ir aiškiai komunikuodami savo būsimus sprendimus. Tai formuoja gyventojų, įmonių ir finansų rinkų lūkesčius, kurie savo ruožtu daro įtaką ekonominiams sprendimams.

„Šių atradimų reikšmė ypač svarbi siekiant suvaldyti infliaciją ir kartu išvengti gilaus ekonomikos nuosmukio. Pernelyg silpna centrinio banko reakcija gali leisti infliacijai įsitvirtinti, o pernelyg griežta – sumažinti vartojimą, investicijas ir užimtumą“ – nurodo E. Stankevičius.”

 

„Anthropic“ ir „OpenAI“ perspektyvos – niūrios: kaip baigsis DI duomenų centrų bumas

Uždari šių kompanijų modeliai visiškai priklauso nuo brangių duomenų centrų.

 

Tezė, kad „Anthropic ir OpenAI yra beviltiški“, atspindi didėjantį makroekonominį pokytį dirbtinio intelekto srityje. Tezėje teigiama, kad didžiulis technologijų burbulas, kurį skatina centralizuoti krašto modeliai, artėja prie dramatiškos korekcijos.

 

Pagrindinis šio pokyčio katalizatorius yra gili struktūrinė problema: uždari modeliai visiškai priklauso nuo astronomiškai brangių duomenų centrų, sukurdami finansinę realybę, kuri tampa vis netvari.

 

_________________________________________

1. Artėjanti kelių trilijonų dolerių sąskaita

Pirmaujančios uždarojo kodo laboratorijos susiduria su didžiuliu infrastruktūros finansavimo trūkumu. Kadangi joms nepriklauso fizinis nekilnojamasis turtas ar techninė įranga, jos yra įpareigotos sudaryti dideles, neatšaukiamas įrangos nuomos sutartis su dideliais technologijų „nuomotojais“ (pvz., „Google“ ir „Microsoft“).

• Matematika: „OpenAI“ prognozuoja maždaug 1,1 trilijono dolerių bendrų pinigų išlaidų nuo 2026 iki 2030 m. ir tikisi susidurti su šimtų milijardų dolerių neigiamu pinigų srautu per tą laikotarpį. Tuo tarpu „Anthropic“ susiduria su maždaug 518 milijardų dolerių debesų infrastruktūros įsipareigojimais.

• Sąlyga: Šios milžiniškos nuomos įmokos pradedamos mokėti vos tik duomenų centrams pradėjus veikti, o tikrasis pelningumas prognozuojamas tik 2020-ųjų pabaigoje arba 2030 m.

 

2. 90 % kainų defliacijos šokas

Nors duomenų centrų eksploatavimo išlaidos išlieka didelės, intelekto rinkos kaina sparčiai krenta.

• Pirmaujančios laboratorijos už savo aukščiausios klasės uždarus modelius ima priemoką (pvz., 1–2 USD už milijoną žetonų).

• Labai optimizuoti, labai pajėgūs atviro svorio modeliai, ypač iš tarptautinių laboratorijų, tokių kaip „Alibaba“ „Qwen“ ar „Z.ai“ GLM, į rinką patenka už 6–12 centų už milijoną žetonų.

• Šis 90 % kainų kritimas verčia Amerikos laboratorijas įsitraukti į žiaurų kainų karą, smarkiai sumažindamas pelno maržas, reikalingas duomenų centrų skoloms padengti.

 

3. „Vietinių“ ir mažų kalbų modelių (SLM) iškilimas

Didžiausia grėsmė centralizuotiems duomenų centrams yra ne tik pigesni debesijos modeliai; tai perėjimas prie lokalizuotų skaičiavimų.

• Nulinės žetono išlaidos: Užuot nuolat mokėjusios „OpenAI“ ar „Anthropic“ duomenų centrams, įmonės pereina prie efektyvių, 70 milijardų parametrų atvirojo svorio modelių, kuriuos galima atsisiųsti ir paleisti lokaliai pagrindinėje aparatinėje įrangoje.

 

• Galimybių paritetas: Tyrimai rodo, kad šie vietiniai modeliai gali sėkmingai atsakyti į didžiąją daugumą standartinių įmonės samprotavimų ir pokalbių užklausų. Didelėms korporacijoms perkėlus operacijas į lokalius įrenginius sutaupoma milijonai duomenų perdavimo, išvadų sąnaudų ir saugumo rizikos.

 

________________________________________

Kaip baigiasi „bumas“: didžiųjų kompiuterių pokytis

DI bumas greičiausiai nesibaigs visišku technologijų atsisakymu, o staigiu vertinimo perstatymu ir struktūriniu pokyčiu. Kaip ir kompiuterių pramonė perėjo nuo visiško pasikliavimo didžiuliais korporaciniais didžiaisiais kompiuteriais prie decentralizuotų asmeninių kompiuterių, DI decentralizuojasi.

Masyvūs, debesyje talpinami ribiniai modeliai visada egzistuos itin sudėtingoms užduotims (panašiai kaip IBM vis dar parduoda didžiuosius kompiuterius). Tačiau prielaida, kad „OpenAI“ ir „Anthropic“ gali neribotą laiką išlaikyti kelių milijardų dolerių vertės duomenų centrų gedimus vien dėl žetonų prenumeratų, griūva, nes pasaulis supranta, kad daugumą dirbtinio intelekto darbo krūvių galima vykdyti vietoje, efektyviai ir už nedidelę kainos dalį.

 

 

"Galiu pasakyti, kaip, tikriausiai, baigsis dirbtinio intelekto (DI) duomenų centrų bumas, tačiau negaliu pasakyti, kada tai įvyks.

Didelių kalbos modelių diegimas iki šiol rėmėsi „brute-force“ (grubios jėgos) principu: galingi, spartūs ir brangūs „Nvidia“ grafiniai procesoriai (GPU) apdoroja trilijoną parametrų, naudodami milžiniškus atminties kiekius skysčiu aušinamuose ir gigavatus energijos ryjančiuose duomenų centruose – ir visa tai už milžiniškas kainas. Tai labai primena senųjų laikų IBM didžiuosius kompiuterius („mainframes“).

 

 

 

Būkite atsargūs darydami išvadas remdamiesi dabartinėmis kainomis. Kalbant apie DI, kaip ir apie visas naujas technologijas, prasideda tobulinimo etapas – lygiai taip pat, kaip didieji kompiuteriai užleido vietą pigesniems minikompiuteriams, mikroprocesoriams, žiniatinklio serveriams, o dabar – ir DI architektūroms. DI „tokenų“ (vienetų) kainos mažėja, tačiau netrukus jos kris sparčiau, nei daugelis tikisi. Technologijų augimas niekada nevyksta tiesia linija.

 

 

 

Jau kelis dešimtmečius Silicio slėnio mantra – mažiau, pigiau, sparčiau, geriau. Paprašiau rizikos kapitalo investuotojo Steve'o Jurvetsono paversti tai skaičiais.

 

 

 

„Technologinį lūžį dažnai stebime tada, kai naujas sprendimas yra 10 kartų geresnis.“ „Tai gali būti 10 kartų našiau arba 10 kartų pigiau – kartais ir viena, ir kita.“ Jis tai vadina „dešimteriopo pokyčio“ (angl. *factor of 10*) principu.

 

 

 

Ir tai vyksta. Remiantis „OpenRouter“ duomenimis, praėjusią savaitę „OpenAI“ ir „Anthropic“ už kai kuriuos savo modelius taikė aukštesnes kainas – nuo ​​1 iki 2 JAV dolerių už milijoną įvesties žetonų (angl. *tokens*). Palyginamiems kiniškiems atvirojo tipo modeliams, tokiems kaip „Z.ai“ sukurtas GLM ar „Alibaba“ sukurtas „Qwen“, buvo taikomi 6–12 centų įkainiai – tai maždaug 90 proc. mažiau; būtent čia ir matome tą dešimteriopo skirtumo lūžio tašką.

 

 

 

Amerikiečių dirbtinio intelekto laboratorijų rinkos dalis sumažėjo nuo 70 proc. praėjusiais metais iki 30 proc. šiuo metu. Nors visos jos vis dar auga, kaina yra svarbus veiksnys.

 

 

 

DI architektūra keičiasi. Užuot naudoję trilijoną parametrų, efektyvūs mažieji kalbos modeliai gali apsieiti su 70 milijardų parametrų ir veikti „Apple Mac“ kompiuteriuose. Naudojant tokius vietinius modelius, nebereikia mokėti už žetonus – patiriamos tik techninės įrangos ir elektros energijos sąnaudos.

 

 

 

Tačiau jie turėtų būti mažiau pajėgūs nei didieji kalbos modeliai, tiesa? Nebūtinai. Stanfordo universiteto tyrėjai įrodė, kad vietoje (lokaliai) veikiantis mažasis kalbos modelis „gali sėkmingai atsakyti į 88,7 proc. vieno žingsnio pokalbio ir loginio samprotavimo užklausų“.

 

 

 

Be abejo, duomenų centruose ir toliau veiks aukščiausios klasės modeliai. Juk „IBM“ vis dar parduoda didžiuosius kompiuterius (angl. *mainframes*). Tačiau augimas vyks kitur.

 

 

 

Kur? Vadovaujuosi dar vienu Silicio slėnyje populiariu teiginiu: intelektas keliasi į tinklo pakraštį (angl. *edge of the network*). Tikrasis proveržis įvyks tada, kai galingi DI modeliai veiks išmaniuosiuose telefonuose. Šis procesas jau prasidėjo. Rugsėjį Kalifornijoje įsikūrusi bendrovė „PrismML“ pristatė suspaustą populiaraus atvirojo kodo DI modelio „Qwen3.8 27B“ versiją. Įmonei pavyko sumažinti modelio dydį iki mažiau nei 6 gigabaitų. Tai reiškia, kad jis telpa ne tik asmeniniuose kompiuteriuose, bet ir aukščiausios klasės išmaniuosiuose telefonuose. Atminties poreikis sumažėjo maždaug 9–10 kartų. Štai ir tas dešimteriopas skirtumas.

 

 

 

Technologijos nestovi vietoje. „Qualcomm“ neseniai pristatė naują neuroninio apdorojimo bloką (NPU), skirtą išmaniesiems telefonams su „Snapdragon“ procesoriais. Naudojant tai, ką bendrovė vadina „Ekspertų mišiniu“, modelis galėtų paleisti 30 milijardų parametrų dirbtinio intelekto modelį 3 gigabaitų atmintyje. Remiantis „Deep View“, didžiausias dirbtinio intelekto modelis telefone turėjo keturis milijardus parametrų „Apple A20 Pro“ luste. „Qualcomm“ suteikia 7,5 karto didesnį pajėgumą.

 

NPU, tokių, kaip naujasis „Qualcomm“ „Snapdragon“ ir „Google“ „Tensor“ lustai „Pixel“ telefonuose, daugėja. Tas pats pasakytina ir apie naujausius „Apple M“ ir „A“ serijos lustus – variklius, kurie gali paleisti dirbtinio intelekto modelius lokaliai „iPhone“ telefonuose – galbūt todėl „Apple“ neprisijungė prie dirbtinio intelekto duomenų centrų išlaidų delyro.

 

„Nvidia“ remiamas startuolis „Reflection AI“ teigia, kad jis suderina pirmaujančius Kinijos atvirojo svorio dirbtinio intelekto modelius su „3–4 kartus mažesniais išvadų skaičiavimais“. Tik tiek? Tik 3 ar 4 kartus? Pažadinkite mane, kai tai bus 10 kartų. Atsižvelgiant į dirbtinio intelekto tempą, tai gali būti metų pabaiga.

 

Agentai yra labai populiarūs, pradedant „Meta“ „Muse“ ir baigiant „xAI“ „Grokbot“. Jie veikia virtualiose mašinose duomenų centruose, tačiau kelia visokių privatumo problemų. Neseniai startuolis „Perplexity“ bendradarbiavo su „Nvidia“, kad paleistų agentus kompiuteriuose. Nuliniai žetonų mokesčiai. Ir jūs valdote savo duomenis.

 

Dažnai girdžiu, kad jei žetonai atpigs, paklausa išaugs. Tai Jevonso paradoksas. Žinoma, elastingumas veikia. Bet jei kainos nukris 90 %, paklausa turi padidėti 900 %, kad išliktų stabili. Ar prisimenate, kai interneto paklausa augo, o skolų apkrauta „Global Crossing“ įspūdingai žlugo, nes kainos krito per greitai? Istoriškai puslaidininkiai kasmet atpigo 30 %. Kai kainos nukrito daugiau nei 50 %, įvyko katastrofa – gamyklų uždarymas ir įmonių bankrotas.

 

Ar 2027 m. bus pasiektas duomenų centrų pikas? Vėlgi, laikas yra rizikingas. Dabartinė paklausa yra didžiulė, tačiau išlaidos yra rizikingos, kol neprasidės daugkartiniai dešimteriopai patobulinimai ir kainos smuks. Tai gali sukelti duomenų centrų sustabdymų ir skolų nevykdymo kaskadą, net ir tuo metu, kai žetonų paklausa didėja.

 

 

 

Žinoma, modelių mokymui, vaistų paieškai ir tokiems pasiekimams, kaip neseniai išspręstos Navjė-Stokso lygtys duomenų centruose reikia galingų, daug kaistančių lustų. Tačiau pokalbių robotai, autonominiai agentai ir kitos užduotys vis dažniau gali būti atliekami asmeniniuose kompiuteriuose, telefonuose, išmaniuosiuose akiniuose bei kituose naujuose įrenginiuose, kuriuos kuria Silicio slėnis per ateinantį dešimtmetį. Girdėjau tai vadinant „Didžiąja migracija“. Pono Jurvetsono koeficientas 10 matomas jau dabar, kaip dažnai būna, bet ignoruojamas. Pokyčiai neįvyksta per naktį. Jie įvyksta palaipsniui, o paskui staiga.“ [A]

 

A. Inside View: How the AI Boom Ends. Kessler, Andy.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 Oct 2026: A15.