2026 m. birželio 1 d., pirmadienis
Karas temdo kelią arabų ir Izraelio santykiams --- Trumpas susiejo santykių normalizavimą su susitarimu su Iranu, tačiau sąlygos tam nėra tinkamos
„Pastarosiomis dienomis prezidentui Trumpui siekiant susitarimo, kuris užbaigtų karą su Iranu, jis metė netikėtą išankstinį sprendimą: arabų valstybės, taip pat Pakistanas ir Turkija turėtų laikyti privaloma palankiai vertinti susitarimą, užmegzdamos diplomatinius santykius su Izraeliu pagal prezidento Abraomo susitarimus.
Didžiajai daliai Persijos įlankos regiono šalių šis pasiūlymas tik dar labiau pablogino padėtį. JAV santykius su regionu sukrėtė karas, kuris sukėlė didelių išlaidų ir sukėlė JAV sąjungininkų susirūpinimą dėl saugumo.
Kai kurie analitikai teigė, kad arabų lyderiai vis labiau nepasitiki tiek JAV, tiek Izraeliu ir baiminasi, kad normalizavimas dar labiau supriešins Iraną, kuris parodė savo gebėjimą ir norą atakuoti Persijos įlankos valstybes tūkstančiais dronų ir raketų smūgių.
Tuo tarpu arabų gyventojai dar mažiau linkę nei prieš kelerius metus pritarti glaudesniems ryšiams su Izraeliu po jo kampanijos Gazos Ruože. Daugelis jį laiko nesąžininga valstybe, destabilizuojančia regioną.
„Persijos įlankos regione vyrauja ne tai, kiek jie skolingi.“ „Jungtines Valstijas, o labiau tai, kiek jos nusivylusios“, – sakė Jonas Altermanas, Zbigniewo Brzezinskio vadovaujamas pasaulinio saugumo ir geostrategijos katedros vedėjas Vašingtone įsikūrusiame strateginių ir tarptautinių studijų centre. „Nors jie stengiasi to nesakyti tiesiai šviesiai, jie mano, kad Jungtinės Valstijos buvo labai motyvuotos ginti Izraelį, o ne labai motyvuotos juos ginti.“
Gegužės 23 d. telefono skambučio metu Trumpas Saudo Arabijos, Kataro, Pakistano ir Turkijos lyderiams sakė, kad pagal šiuo metu deramasi dėl Irano susitarimo, jiems „turėtų būti privaloma“ prisijungti prie Abraomo susitarimų – 2020 m. susitarimo, dėl kurio buvo susitarta per pirmąją jo kadenciją, kai Jungtiniai Arabų Emyratai ir Bahreinas užmezgė oficialius diplomatinius ir ekonominius santykius su Izraeliu.
JAE dar kartą patvirtino savo saugumo ryšius su JAV ir Izraeliu dėl karo, kurio metu Iranas į ją paleido daugiau nei 2800 dronų ir raketų – daug daugiau nei į bet kurį kitą taikinį, įskaitant Izraelį. Trumpas spaudė kitas šalis pasekti jų pavyzdžiu.
Trumpo reikalavimas, kad kelios Persijos įlankos valstybės pasirašytų Abraomo susitarimus, buvo tikimasi, kad tai apsunkins JAV ir Irano derybas dėl karo pabaigos. Nors Trumpas balandžio 7 d. paskelbė paliaubas, Iranas dar nesutiko su JAV reikalavimais, įskaitant tai, kad Teheranas niekada neturi įsigyti branduolinio ginklo ir privalo perduoti turimas praturtinto urano atsargas.
Šeštadienį transliuotame interviu prezidentas savo marčiai Larai Trump „Fox News“ kanale sakė, kad iraniečiai yra „geri derybininkai“ ir kad jis neskuba, nes „jei skubėsi, nepasieksi gero sandorio“.
Saudo Arabija, Kataras ir kitos regiono šalys greičiausiai nepaklausys Trumpo raginimo. Kai kurios privačiai priešinosi. Rijadas jau seniai atvirai pareiškė, kad sutiks su paktu tik tuo atveju, jei bus aiškus kelias į Palestinos valstybę. Doha, kuri tarpininkavo tarp Izraelio ir „Hamas“, siekiant užbaigti karą Gazos ruože, neplanuoja prisijungti prie Abraomo susitarimų. Bet koks bendradarbiavimas su Izraeliu būtų sutelktas į Palestinos klausimo sprendimą, teigė Kataro pareigūnas.
Kuveito informacijos ministerija, kuri jau seniai atmetė normalizavo santykius su Izraeliu ir įgyvendino ilgalaikį arabų boikotą Izraeliui, neatsakė į prašymą pakomentuoti Trumpo pasisakymus.
Trumpas praėjusį trečiadienį ministrų kabineto posėdyje dar labiau sustiprino savo poziciją, teigdamas, kad pasiuntiniai Steve'as Witkoffas ir Jaredas Kushneris kalbasi su regiono lyderiais apie normalizavimą.
„Tai būtų tikrai didžiulis ženklas, ir manau, kad tos šalys mums tai skolingos“, – sakė jis. „Tai bus puiku Saudo Arabijai.“ „Tai bus puiku Katarui, Kuveitui ir visai grupei.“
Trumpas teigė, kad gali nepasirašyti susitarimo su Iranu, jei kitos valstybės neprisijungs prie Abraomo susitarimų.
JAV turėjo geresnę galimybę integruoti Izraelį į regioną po to, kai 1991 m. vadovavo Persijos įlankos karui, kurio metu Kuveitas buvo išlaisvintas nuo įsiveržusių Irako kariuomenės. JAV, remdamosi geranoriškumu, kurį sukūrė su dėkingomis Persijos įlankos valstybėmis, Madride sušaukė taikos konferenciją, skirtą išspręsti arabų ir Izraelio konfliktą. Rezultatas buvo precedento neturintis tiesioginis dialogas, kuris galiausiai atvėrė kelią Izraelio susitarimams su Jordanija ir Palestinos išsivadavimo organizacija.
Dabartinės pastangos vyksta visai kitokioje aplinkoje. Firas Maksadas, Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos praktikos rizikos konsultavimo įmonės „Eurasia Group“ generalinis direktorius, teigė, kad Trumpas spaudžia šalis, nukentėjusias nuo žalingų Irano išpuolių, dabar mokėti politinę kainą, kurstydamas prieš Irano režimą, kurį įdrąsino karas ir kuris kelia grėsmę ilgalaikei jų ekonominio gyvybiškai svarbaus – Hormūzo sąsiaurio – kontrolei. Visos šešios Persijos įlankos bendradarbiavimo tarybos valstybės narės patyrė žalos dėl atsakomųjų veiksmų. smūgiai prieš JAV bazes, taip pat civilinę infrastruktūrą, pavyzdžiui, oro uostus ir gyvenamuosius rajonus. Daugelis taip pat, greičiausiai, bijo savo žmonių neigiamos reakcijos.
„Tai tiesiog netinka GCC“, – sakė Maksadas, kuris gegužės mėnesį lankėsi Saudo Arabijoje, Katare ir JAE. „Dabartinėje situacijoje niekas nejudės ta kryptimi.“ [1]
1. World News: War Clouds the Path to Arab-Israeli Ties --- Trump has linked normalization of ties to an Iran deal, but conditions aren't ripe. Kalin, Stephen. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 01 June 2026: A7.
War Clouds the Path to Arab-Israeli Ties --- Trump has linked normalization of ties to an Iran deal, but conditions aren't ripe
“As President Trump worked in recent days toward a deal to end his war with Iran, he threw a curveball: Arab states as well as Pakistan and Turkey should consider it mandatory to welcome the agreement by establishing diplomatic relations with Israel under the president's Abraham Accords.
For much of the Gulf, the proposal only added insult to injury. U.S. relations with the region have been shaken by the war, which created major costs and inflamed U.S. allies' security concerns.
Some analysts said Arab leaders are increasingly distrustful of both the U.S. and Israel and fear normalization would further antagonize Iran, which has shown its capability and willingness to attack Persian Gulf states with thousands of drone and missile strikes.
Arab populations, meanwhile, are even less disposed than they were a few years ago to accept deeper ties with Israel after its campaign in the Gaza Strip. Many consider it a rogue state destabilizing the region.
"The feeling in the Gulf is not how much they owe the United States but rather how much they feel disappointed," said Jon Alterman, the Zbigniew Brzezinski chair in global security and geostrategy at the Center for Strategic and International Studies, a think tank in Washington. "While they're careful not to say it explicitly, they feel the United States was very motivated to protect Israel and not very motivated to protect them."
Trump told the leaders of Saudi Arabia, Qatar, Pakistan and Turkey in a May 23 phone call that as part of the Iran deal currently under negotiation it "should be mandatory" for them to join the Abraham Accords, the 2020 deal negotiated during his first term that saw the United Arab Emirates and Bahrain establish formal diplomatic and economic relations with Israel.
The U.A.E. has reaffirmed its security ties with the U.S. and Israel as a result of the war, during which Iran targeted it with more than 2,800 drones and missiles, far more than any other target, including Israel. Trump pressed the other countries to follow suit.
Trump's insistence that several Gulf states must sign on to the Abraham Accords was expected to complicate negotiations between the U.S. and Iran to end the war. While Trump declared a ceasefire on April 7, Iran has yet to agree to U.S. demands, including that Tehran must never obtain a nuclear weapon and must hand over its existing stockpile of enriched uranium.
In an interview that aired Saturday, the president told his daughter-in-law Lara Trump on Fox News that the Iranians were "good negotiators" and that he wasn't in a rush because "if you're going to be in a hurry, you're not going to make a good deal."
Saudi Arabia, Qatar and other countries in the region are unlikely to heed Trump's call. Some have pushed back privately. Riyadh has long said openly that it would only agree to the pact if there were a clear pathway toward a Palestinian state. Doha, which mediated between Israel and Hamas to end the Gaza war, has no plans to join the Abraham Accords. Any engagement with Israel would focus on the resolution of the Palestinian issue, a Qatari official has said.
The Information Ministry of Kuwait, which has long rejected normalizing with Israel and enforced the longstanding Arab boycott of Israel, didn't respond to a request for comment on Trump's remarks.
Trump doubled down this past Wednesday in a cabinet meeting where he said envoys Steve Witkoff and Jared Kushner were speaking to regional leaders about normalization.
"That would really be a tremendous sign, and I think those countries owe it to us," he said. "It'll be great for Saudi Arabia. It'll be great for Qatar, for Kuwait and the whole group."
Trump said he might not sign an Iran deal if the other states don't join the Abraham Accords.
The U.S. had a better shot at integrating Israel into the region after it led the 1991 Gulf war to liberate Kuwait from invading Iraqi troops. The U.S. built on the goodwill it had generated with grateful Gulf states to convene a peace conference in Madrid aimed at resolving the Arab-Israeli conflict. The result was an unprecedented direct dialogue that eventually paved the way for Israeli accords with Jordan and the Palestine Liberation Organization.
The current effort comes against a very different backdrop. Firas Maksad, managing director for the Middle East and North Africa practice at risk consulting firm Eurasia Group, said Trump is pressuring the countries that suffered damaging Iranian attacks to now pay a political price by antagonizing an Iranian regime that has been emboldened by the war and threatens long-term control of their economic lifeline, the Strait of Hormuz. All six member states of the Gulf Cooperation Council have incurred damage from retaliatory strikes against U.S. bases as well as civilian infrastructure like airports and residential areas. Many will also likely be wary of a backlash from their own people.
"It just doesn't compute for the GCC," said Maksad, who visited Saudi Arabia, Qatar and the U.A.E. in May. "Nobody's going to move in that direction in the current climate."” [1]
1. World News: War Clouds the Path to Arab-Israeli Ties --- Trump has linked normalization of ties to an Iran deal, but conditions aren't ripe. Kalin, Stephen. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 01 June 2026: A7.
Auganti būsto draudimo rizika: pretenzijos, už kurias neišmokama --- Kai kurie draudikai yra mažiau linkę atlyginti draudėjams žalą, įvykus nelaimei
„Įvykus nelaimei, daugelis amerikiečių susiduria su beveik absoliučia tikimybe, kad jų būsto draudikas sumokės pretenziją.
Ir problema blogėja. Penkios didžiausios būsto draudimo bendrovės kaip grupė praėjusiais metais neišmokėjo daugiau nei 44 % išspręstų pretenzijų, todėl namų savininkai ir nuomininkai buvo priversti remontą finansuoti iš savo kišenės, rodo „The Wall Street Journal“ analizė.
Remiantis analize, rizika, kad pretenzija nebus išmokėta, tarp grupės – „State Farm“, „Allstate“, „Liberty Mutual“, „United Services Automobile Association“ ir „Farmers Insurance“ – išaugo nuo 36 % prieš dešimtmetį.
Pasak pramonės analitikų ir vadovų, nemokėjimų rodiklius lemia keli veiksniai. Svarbiausias iš jų: draudikai reaguoja į daugelį metų trunkančius nuostolius savo būsto draudimo įmonėse po pandemijos, griežčiau kontroliuodami pretenzijas.
Vienas iš būdų, kaip jie tai padarė, yra padidinti franšizes, arba sumą, kurią klientas turi sumokėti, prieš draudikui pradedant veikti. Kai kurios bendrovės taikė didesnes išskaitas specifinėms rizikoms, tokioms kaip uraganas ir kruša, ir pakeitė tam tikras išskaitas iš dolerio vertės į namo vertės procentą. Jos taip pat nustatė griežtesnius kriterijus brangių daiktų, tokių kaip stogo keitimas, pretenzijoms.
Draudikai ir vartotojų gynėjai teigia, kad vartotojai, nukentėję nuo didėjančių įmokų, patys renkasi didesnes išskaitas, kad sutaupytų pinigų. Dėl to vartotojai nusivilia, kai teikia pretenzijas.
Namo draudikai pateikia draudimo polisus kaip finansinį saugumo tinklą, užtikrinantį ramybę. Tačiau klientai gali pastebėti, kad tariama kompensacijos už nelaimes garantija išgaruoja, kai jie kreipiasi dėl pretenzijų.
Vicky Weidner keturių miegamųjų, milijono dolerių vertės namą Pietų Tulsoje, Oklahomoje, 2024 m. sukrėtė audra. Golfo kamuoliuko dydžio kruša įlenkė jos vyro pikapą ir nuniokojo stogą, teigia Weidner. Išorės rangovas teigė, kad senstančiam stogui reikėjo visiškai pakeisti 49 131 USD.
„Nuo stogo krito skylėtos čerpės.“ Weidner, skubios pagalbos skyriaus gydytoja.
„State Farm atvažiavo, apžiūrėjo stogą ir pasakė: „Ne, viskas gerai.““
Draudikas jai pasakė, kad krušos padaryta žala – latakams ir variui ant stogo – siekė tik 2000 USD, gerokai mažiau nei jos poliso franšizė. „State Farm“ atsisakė mokėti nė cento, sakė Weidner.
Weidner yra viena iš šimtų Oklahomos namų savininkų, padavusių „State Farm“ į teismą dėl tariamo siauro krušos padarytos žalos apibrėžimo vartojimo. Jos ieškinyje teigiama, kad šis apibrėžimas „nėra visuose keturiuose poliso kampuose ir yra paslėptas nuo apdraustojo“, kol jų pretenzija nebus atmesta.
Jos advokatas Jeffas Marras teigė, kad ankstesnėse „State Farm“ išspręstose bylose buvo atskleista jos „slapta taktika“, kaip pakeisti mažiau stogų. „Jie pavertė savo pretenzijų skyrių ginklu“, – sakė jis.
„State Farm“ atstovas spaudai atsisakė komentuoti Weidner bylą. Tačiau jis teigė, kad „vieno namų savininko ginčas, selektyvus duomenų aiškinimas ar nepagrįsti ieškinio kaltinimai nepiešia tikslaus mūsų klientų aptarnavimo lygio vaizdo“.
Klientams paprastai sakoma Perkant polisą, mažai, jei iš viso, žinoma apie draudiko pateiktų pretenzijų istoriją. Draudikai teigia, kad nemokėjimo rodiklių palyginimas nėra obuolys obuoliui: reguliavimo institucijos leidžia įmonėms labai skirtingai apibrėžti pretenzijas, o tai gali iškreipti duomenis.
Taigi žurnalas išnagrinėjo, kaip laikui bėgant keitėsi kiekvieno draudiko tarifas. Tai atskleidė ryškius skirtumus tarp įmonių.
Nors kai kurių pirmaujančių namų draudimo bendrovių – „State Farm“, „Allstate“, „Liberty Mutual“ ir „Farmers“ – nemokėjimo rizika išaugo, kai kurios kitos, nepatenkančios į penkias didžiausias, pavyzdžiui, „Erie Insurance“, praėjusiais metais išmokėjo santykinai daugiau pretenzijų nei prieš dešimtmetį.
Penkių didžiausių draudikų atstovai teigė, kad jie tiria visas pretenzijas ir užtikrina, kad pagal polisus mokėtinos sumos būtų sumokėtos greitai, sąžiningai ir visiškai.
„Reguliavimo institucijos į tai žiūri labai rimtai. „Draudikai į tai žiūri labai rimtai“, – teigė Erin Collins, Nacionalinės savitarpio draudimo bendrovių asociacijos vyresnioji viceprezidentė.
USAA atstovas, kurios neapmokėtų išmokų skaičius išaugo 51 %, palyginti su 49 % prieš dešimtmetį, teigė, kad žurnalo analizė yra klaidinanti, nes joje trūksta svarbaus konteksto, kodėl išmokos gali būti nutrauktos be išmokų. Tai apima nuostolius, mažesnius už franšizę, klientų nepareikštas išmokas arba vėliau atnaujintas ir apmokėtas išmokas, sakė jis. Atsižvelgiant į šiuos veiksnius, mažiau nei 6 % USAA išmokų buvo atmestos, pridūrė jis.
Yra ir kitų veiksnių, lemiančių išmokų, nutrauktų be išmokų, skaičiaus augimą. Dažnesni nuostoliai dėl nelaimių, iš dalies nulemti klimato kaitos ir padidėjusios plėtros pavojingose vietovėse, taip pat sukelia daugiau išmokų, kurių neapima polisai, pavyzdžiui, dėl potvynių žalos, teigia draudikai.
O dar yra išmanieji telefonai. Dėl technologijų, kurios, kai kurių draudikų teigimu, padidina tikimybę, kad išmokos bus atsiimtos arba neatitiks reikalavimų, dabar yra lengviau pateikti išmokas mokėjimui nei anksčiau.
Kai kurie draudikai skatina klientus skubiai pateikti pretenzijas, pavyzdžiui, parašydami jiems žinutę po uragano.
Technologijų draudimo bendrovės „Kin Insurance“ generalinis direktorius Seanas Harperis teigė, kad gana didelis nemokėjimų rodiklis – 58 % praėjusiais metais – „ironiška, bet tai lemia kai kuriuos tikrai klientui draugiškus mūsų veiksmus“.
Vieta daro didelę įtaką nemokėjimų tikimybei. Floridos draudikai turėjo didžiausią nemokėjimų rodiklį – tai paveikė daugiau nei dvi iš penkių namų savininkų pretenzijų 2024 m., o tai gerokai daugiau nei 34 % penkerių metų vidurkis Saulėtojoje valstijoje. Draudikų teigimu, 2024 m. du iš eilės siautę uraganai – Helene ir Milton – greičiausiai padidino atmestų pretenzijų skaičių, nes namų savininkai teikė pretenzijas dėl potvynių žalos, kuri nebuvo apdrausta.
Uragano „Milton“ pasekmės, kai draudikai atmetė išmokas pagal daugiau nei 95 000 Floridos namų savininkų pretenzijas, rodo pagrindines priežastis, kodėl bendrovės atsisako.
Sąrašo viršuje: franšizės. Pastaraisiais metais draudikai smarkiai padidino įprastą franšizės sumą, dažnai įvesdami atskiras – dar didesnes – franšizes už vėjo ir krušos padarytą žalą didelės rizikos zonose.
Draudimo bendrovės yra suinteresuotos griežtai vertinti pretenzijas: išmokos smogė jų pelnui. Floridoje įsikūrusi draudimo bendrovė „Slide Insurance“ praėjusiais metais, debiutuodama akcijų rinkoje, investuotojams pareiškė, kad „griežtai ginčys“, ar bus išmokėtos kompensacijos“ už pretenzijas, kurias ji laiko nepagrįstomis. „Slide“ praėjusiais metais nieko neišmokėjo už pusę išspręstų pretenzijų, o tai gerokai išaugo nuo 26 % 2022 m., teigiama žurnalo analizėje.
Christopheris ir Heather Monroe ginčijasi su „Slide“ teisme. Draudikas atsisakė mokėti nė cento po to, kai jų 3,7 mln. dolerių vertės „svajonių namas“ prie Bradentono, Floridoje, pakrantės nukentėjo nuo uragano „Milton“.
Poros pasamdytas pretenzijų specialistas įvertino žalą daugiau nei 527 000 dolerių. Teismo dokumentuose Slide teigė, kad liūto dalis Monroe pareikštų nuostolių kyla dėl draudimo polisų išimčių, tokių kaip nusidėvėjimas, o draudimo padengiama žala buvo mažesnė nei Monroe 33 440 USD franšizė.
Slide atstovas atsisakė komentuoti.
Byla turėtų būti nagrinėjama gruodžio mėnesį. „Jie privertė mus jaustis beveik nusikaltėliais“, – sakė Christopheris Monroe. „Viskas, ko prašome, tai sumokėti išmoką.“
Griežtesnė draudikų pozicija visoje šalyje buvo reikalinga siekiant užtikrinti, kad jie galėtų toliau teikti draudimo apsaugą, sakė buvusi Nebraskos draudimo komisarė Ann Frohman.
„Policijos buvo naudojamos kaip namų priežiūros programa, apmokant stogų keitimą net ir dėl nedidelės žalos“, – sakė ji.
Frohman susidūrė su tendencija, kurią ji gina. Praėjusiais metais ji negavo nieko pagal savo 6 500 USD audros padarytos žalos reikalavimą, po to, kai jos franšizė buvo smarkiai padidinta, su kuria ji sutiko.
„Man tai skaudu“, – sakė ji. „Bet taip ir turėtų veikti.“
Namų savininkams, kuriems atmetamas prašymas dėl draudimo išmokos, dažnai tenka nemaloni situacija: tai gali lemti tarifų padidėjimą arba draudimo sutarties nepratęsimą, nes klientas dabar laikomas didesnės rizikos asmeniu.
Kelios valstijos, pavyzdžiui, Teksasas, draudžia draudikams bausti klientus už nulinio mokėjimo išmokas. Tačiau kitos, anot valstijų reguliavimo institucijų, suteikia bendrovėms visišką laisvę.
Oklahomos namų savininkė Weidner teigė, kad mažiausiai dešimtmetį už namo draudimą kasmet mokėjo apie 10 000 USD, tačiau praėjusių metų kovą ši suma buvo nutraukta.
„Jie sakė, kad taip atsitiko todėl, kad pateikėme prašymą dėl savo stogo, nors jie nieko nemokėjo“, – sakė Weidner. „Sumokėjome krūvą pinigų, kad apsaugotume savo namą, o tada jie atsisakė mums padėti.“” [1]
1. Growing Home-Insurance Risk: Claims That Don't Get a Payout --- Some carriers are less likely to reimburse policyholders when a disaster strikes. Eaglesham, Jean; Jeffrey-Wilensky, Jaclyn. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 01 June 2026: A1.
Growing Home-Insurance Risk: Claims That Don't Get a Payout --- Some carriers are less likely to reimburse policyholders when a disaster strikes
“When disaster strikes, many Americans face a near flip-of-the-coin chance that their home insurer will pay a claim.
And the problem is getting worse. The five biggest home-insurers as a group didn't pay out on more than 44% of claims resolved last year, forcing homeowners and renters to fund repairs out of their own pockets, an analysis by The Wall Street Journal found.
The risk that a claim will result in no payment among the group -- State Farm, Allstate, Liberty Mutual, United Services Automobile Association and Farmers Insurance -- shot up from 36% a decade earlier, according to the analysis.
Several factors are driving nonpayment rates higher, according to industry analysts and executives. Prime among them: Insurers are responding to a yearslong run of postpandemic losses in their home-insurance businesses by getting tougher on claims.
One way they have done this is to raise deductibles, or the amount the customer has to pay before the insurer kicks in. Some companies applied higher deductibles to specific risks such as hurricane and hail, and changed certain deductibles from a dollar value to a percentage of the value of a home. They have also set tighter criteria for claims on expensive items like roof replacements.
Consumers hit by rising premiums are themselves selecting higher deductibles to save money, insurers and consumer advocates say. This sets consumers up for disappointment when they put in for claims.
Home insurers pitch policies as a peace-of-mind financial safety net. But customers can find the apparent guarantee of compensation for disasters evaporates when they come to claim.
Vicky Weidner's four-bedroom, million-dollar home in South Tulsa, Okla., was hammered by a 2024 storm. The golf-ball-size hail put dents in her husband's pickup truck and ravaged their roof, according to Weidner. An outside contractor said the aging roof needed a $49,131 full replacement.
"There were shingles with holes in them falling off the roof," Weidner, an emergency-room physician, said.
"State Farm came out and inspected the roof and said, 'Nope, you're good.'"
The insurer told her the hail damage -- to guttering and copper on the roof -- tallied just $2,000, well below her policy's deductible. State Farm refused to pay a cent, Weidner said.
Weidner is among hundreds of Oklahoma homeowners suing State Farm for allegedly using a narrow definition of hail damage. Her lawsuit alleges that the definition is "absent from the four corners of the policy and hidden from the insured" until their claim is denied.
Jeff Marr, her lawyer, said earlier cases settled by State Farm had revealed its "secret playbook" to replace fewer roofs. "They have weaponized their claims department," he said.
A spokesman for State Farm declined to comment on Weidner's case. But he said a "single homeowner dispute, selective interpretations of data, or baseless allegations from a lawsuit do not paint an accurate picture of our level of customer care."
Customers are typically told little, if anything, about an insurer's record on claims when buying a policy. Insurers say comparisons of no-payment rates aren't apples to apples: Regulators allow companies to define claims very differently, which can skew the data.
So the Journal looked at how each insurer's rate had changed over time. That revealed stark differences among companies.
While the risk of nonpayment has ramped up at some leading home insurers -- State Farm, Allstate, Liberty Mutual and Farmers -- some others, outside the top five, such as Erie Insurance, last year paid out on relatively more claims than a decade earlier.
Representatives of the top five insurers said they investigate all claims and ensure amounts owed under the policies are paid promptly, fairly and fully.
"Regulators take it very seriously. Insurers take it very seriously," said Erin Collins, senior vice president at the National Association of Mutual Insurance Companies.
A spokesman for USAA, whose unpaid claims ticked up to 51% from 49% a decade ago, said the Journal's analysis was misleading because it lacks important context around why claims may be closed without payment. That includes losses below a deductible, claims not pursued by customers or claims later reopened and paid, he said. Considering those factors, fewer than 6% of USAA claims were denied, he added.
There are other drivers of the rise in claims closed without a payout. More frequent losses from disasters, in part driven by climate change and increased development in danger-prone areas, are also triggering more claims that aren't covered by the policies, such as for flood damage, insurers say.
And then there are smartphones. It is easier to file claims than in the past, thanks to technology, which some insurers say makes it more likely claims will be withdrawn or not meet the bar for payment.
Some insurers encourage customers to file claims fast in an emergency by, say, texting them after a hurricane hits.
Sean Harper, chief executive of tech-based insurer Kin Insurance, said its relatively high nonpayment rate -- 58% last year -- "is ironically due to some of the really customer-friendly stuff that we do."
Location has a big influence on the odds of no payment. Insurers in Florida had the highest rate of no payouts, affecting more than two in five homeowner claims in 2024, significantly higher than the 34% five-year average for the Sunshine State. Back-to-back hurricanes in 2024 -- Helene and Milton -- likely drove up rejections as homeowners claimed for flood damage that wasn't covered, insurers said.
The fallout from Hurricane Milton, when insurers declined payments on claims from more than 95,000 Floridian homeowners, shows the main reasons companies say no.
Heading the list: deductibles. Insurers have sharply increased the typical deductible amount in recent years, while often introducing separate -- even higher -- deductibles for wind and hail damage in high-risk areas.
Insurance companies have a vested interest in being tough on claims: Payouts hit their bottom line. Florida-based insurer Slide Insurance last year told investors in its stock market debut it will "vigorously contest payment" of claims it believes lack merit. Slide last year paid nothing on half the claims it resolved, up sharply from 26% in 2022, according to the Journal's analysis.
Christopher and Heather Monroe are fighting Slide in court. The insurer declined to pay a cent after their $3.7 million "dream home" by the Bradenton, Fla., waterfront took a beating from Hurricane Milton.
A claims professional hired by the couple put the damage at more than $527,000. Slide said in court filings that the lion's share of the losses claimed by the Monroes fall foul of policy exclusions, such as wear and tear, and the damage covered by the insurance was less than the Monroes' $33,440 deductible.
A spokesman for Slide declined to comment.
The case is due to go to trial in December. "They have made us feel almost like criminals," Christopher Monroe said. "All we're asking them to do is pay the claim."
The tougher stance by insurers nationwide was needed to ensure they could keep providing coverage, said Ann Frohman, a former Nebraska insurance commissioner.
"Policies were being used as a home-maintenance program, paying to replace roofs for even minor damage," she said.
Frohman was hit by the trend she defends. Last year, she received nothing on her claim for $6,500 of storm damage, following a sharp hike in her deductible that she had agreed to.
"It pains me," she said. "But that's the way it's supposed to work."
There is often a sting in the tail for homeowners who are denied a claim: It can trigger a rate increase or nonrenewal, because the customer is now seen as a higher risk.
A few states, such as Texas, bar insurers from penalizing customers for zero-payment claims. But others allow the companies free rein, according to state regulators.
Weidner, the Oklahoma homeowner, said she paid around $10,000 a year to State Farm for home insurance for at least a decade, only to be dropped last March.
"They said it was because we made a claim on our roof, even though they paid nothing," Weidner said. "We paid a ton of money to protect our house, and then they refused to help us."” [1]
1. Growing Home-Insurance Risk: Claims That Don't Get a Payout --- Some carriers are less likely to reimburse policyholders when a disaster strikes. Eaglesham, Jean; Jeffrey-Wilensky, Jaclyn. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 01 June 2026: A1.
Nėra nieko blogo norėti vyrų
„Šiomis dienomis lyčių santykiai yra įtempti iki priešiškumo ribos. Heteroseksualūs vyrai ir moterys yra politiškai ir kultūriškai susiskaldę. Gyvename Andrew Tate'o ir „OnlyFans“, tradicinių žmonų ir „incel“ pasaulyje. Kiek daugiau nei pusė vienišų vyrų ir moterų teigia, kad jaučiasi pesimistiškai dėl partnerio, su kuriuo būtų laimingi, paieškos. Mūsų potencialios antrosios pusės, kaip sako moterys apie vyrus, geriausiu atveju yra neišmanančios ir emociškai nesubrendusios, o blogiausiu – aktyviai toksiškos. Tarp vyrų moterys dažnai laikomos romantiškai išlepintomis, skęstančiomis pasirinkimuose, iš kurių esame pernelyg susitelkę į save, kad galėtume rinktis, jei apskritai esame verti jų laiko. Nenuostabu, kad mes mažai mylimės.
Ir jei šis nevilties naratyvas jums dar nebuvo parduotas, nuolat girdime esė, „Instagram“ vaizdo įrašų ir tinklalaidžių, kuriuose mums sakoma, kad vyrai ir moterys yra negrįžtamai išsiskyrę. Tai ne ilgalaikis naratyvas, kad moterys yra iš Veneros, o vyrai – iš Marso, arba „negaliu su jomis gyventi, negaliu be jų gyventi“ mentalitetas: tai reiškia, kad mūsų gyvenimo troškimai nebesuderinami. Tokia yra heteropesimizmo, akademiko Asa Seresino 2019 m. sugalvoto neologizmo, evangelija. Bet netikėkite tuo.
Rizikuosi ir pasakysiu: žmonijos istorijoje dar niekada nebuvo geresnio laiko laimingai ir sėkmingai siekti heteroseksualumo, jei tai jums patinka, kaip ir man. Kaip heteroseksualūs amerikiečiai, mes išgyvename beveik precedento neturinčio seksualinės, socialinės ir romantiškos laisvės laikotarpį. Turime didesnę laisvę nei bet kada anksčiau tapti tuo, kuo norime, ir susitikinėti su tuo, su kuo norime. Ir kartu su tuo turėtų ateiti pakankamai stiprus optimizmas, kad lyčių karai taptų nereikšmingi.
Heteropesimizmas iš esmės yra ne kas kita, kaip bloga nuotaika dėl heteroseksualumo būsenos. Tai visur esantis jausmas, kad heteroseksualumas yra iš esmės ydingas ir netenkinantis – netgi struktūriškai nepataisomas. Kartais heteropesimistai teigia, kad ne vien heteroseksualumas yra netenkinantis, bet pati priešinga lytis. Kaip pažymėjo p. Seresinas, heteropesimizmas paprastai reiškia „didelį dėmesį vyrams kaip problemos šaknims“. Heteropesimizmas – tai slegiantis jausmas, kad santykiai, kuriuos žmonės palaiko tūkstančius metų, dabar yra visiškai apgriuvę ir kad mes tik patys save nuviliame bandydami jais patikėti. Priešinga lytis yra spąstai, kurių geriausia vengti.
Pristatydamas heteropesimizmą, p. Seresinas rašė, kad jis dažniau yra performatyvus, o ne faktinis – savotiškas socialinių tinklų kurstomas garų išpūtimas, o ne tikras atsiribojimas nuo poravimosi. Galiausiai tai yra racionalizavimas – būdas priskirti savo romantiškas nesėkmes ir baimes prie kažko, kas įtvirtinta politinėse struktūrose. Ir, žinoma, daugeliu atžvilgių jos tokios ir gali būti. Moterys tampa vis liberalesnės, vyrai – vis konservatyvesni. Šis neatitikimas iš tiesų yra kažkas platesnio nei nepatogus pirmasis pasimatymas, didėjanti praraja tarp jaunesnės kartos.
Performatyvumas ne visai išnyko, tačiau per pastaruosius metus ar panašiai heteropesimizmas tapo kitokiu žvėrimi. Esė po esė aprašė „bėdą dėl vyrų geismo“, kaip praėjusią vasarą rašė Jean Garnett, ir vyrų „atsitraukimą“ nuo intymumo, kaip maždaug tuo pačiu metu rašė Rachel Drucker. Ponia Drucker nori, kad vyrai „sugrįžtų“, bet kaip galime juos paskatinti tai daryti, kai moterys taip nori vyrų troškimą iš pradžių pateikti kaip „problemą“? Praėjusį spalį Chanté Joseph žurnale „Vogue“ rašė apie tai, kaip turėti vaikiną yra socialiai „gėdinga“. „Iš esmės būti vaikinu-mergina“ – rašė ji. Kodėl vyrai norėtų būti su moterimis, kurios jų nenori?
Tai tapo savirealizacijos ideologija. Dabar beveik 70 procentų aukštąjį išsilavinimą turinčių vienišių neigiamai vertina galimybę susirasti jiems tinkamą partnerį.
Siūlau kai ką naujo: heterooptimizmą, kai nebijoma heteroseksualumo trūkumų (tikrų ir įsivaizduojamų), bet atsižvelgiama į savo potencialą juos įveikti, vis dar tikint, kad egzistuoja kažkokia viltis dėl mūsų romantiškos ateities.
Didelė dalis nusivylimo heteroseksualumu kyla dėl nesuderinamų lūkesčių. Remiantis Amerikos gyvenimo tyrimų centro duomenimis, kiek daugiau nei pusė vienišų moterų mano, kad jos ir jų bendraamžiai yra laimingesni nei ištekėjusios moterys. Jos klysta, bent jau vidutiniškai: Bendroji socialinė apklausa parodė, kad ištekėjusios moterys dažniau nei vienišos teigia esančios „labai laimingos“ savo gyvenimu, ir tas pats pasakytina apie vyrus.
Daugelis moterų dėl santykių problemų kaltina vyrų ego. Kai kurie vyrai, žinoma, vis dar nori būti šeimos maitintojais ir patriarchais, net ir keičiantis visuomenei. Bet ar dauguma vyrų to tikrai nori? Daugiau susituokusių porų nei bet kada anksčiau praneša uždirbančios maždaug tokias pačias pajamas, ir nors visiška lygybė vis dar nepasiekiama, Darbo statistikos biuro duomenys rodo, kad vyrai atlieka daugiau namų ruošos darbų nei bet kada anksčiau. Nepaisant to, ką girdėsite socialiniuose tinkluose, santykiai tampa lygesni, o ne lygesni.
Michael J. Rosenfeldas, Stanfordo universiteto sociologijos profesorius, tyrinėjantis pasimatymus ir internetą, man pasakė, kad nors pasimatymų srityje turime daugiau laisvės nei anksčiau, tai dažnai vis dar atrodo sunkiau. Pats laikas, skirtas partnerio paieškai, eiti į, regis, nesibaigiančius pasimatymus, pats savaime yra laisvė: iš moterų nebesitikima, kad jos ras vyro palaikymą vos išsikrausčius iš tėvų namų. Dr. Rosenfeldas susiejo didesnį vidutinį amžių pirmosios santuokos metu su didesniu pasitenkinimu santuoka. Žmonės, ypač mažesnėse bendruomenėse, kažkada turėjo mažai galimybių ir praktiškai turėjo vesti vieną iš jų, sakė jis. „Jei viskas nesiklostydavo puikiai, tai buvo sunku“, – sakė jis man. „Kas sakė, kad reikia būti laimingam?“
Heteropesimizmas skirtas ne tik moterims. Tokie vyrai kaip baltasis nacionalistas Nickas Fuentesas ir broliai Tate'ai – influenceriai, kaltinami prekyba žmonėmis ir išžaginimu – taip pat propaguoja heteropesimizmo formą. Jų pagrindinis argumentas yra tas, kad moterys nevertos laiko arba yra kažkas, ką reikia dominuoti ir atmesti, kad su jomis kažkas negerai ir vyrams geriau vieni. Šios manosferos figūros yra kur kas mažiau apgalvotos ir kur kas labiau kupinos neapykantos savo formuluotėmis nei feministės heteropesimistai, tačiau jų argumentai yra funkciniu požiūriu lygiaverčiai. Abi grupės teigia, kad kita pusė yra tiesiog bloga. Pasiduokite, sako jie mums. Abi nori leisti tęstis vienatvės ir atomizacijos ciklui.
Tačiau net dauguma jaunų vyrų – demografinė grupė, į kurią siekia kreiptis ponas Fuentesas ir Tate'ai – nesidomi tuo, ką jie parduoda. Jauni vyrai ir toliau laikosi teigiamesnio požiūrio į lyčių lygybę nei kitų kartų vyrai: 2025 m. „YouGov“ atlikta vyrų apklausa Didžiojoje Britanijoje parodė, kad jaunesni vyrai labiau linkę laikytis progresyvaus požiūrio į lyčių lygybę nei jų vyresni bendraamžiai, o 71 proc. jaunų vyrų turėjo neigiamą nuomonę apie poną Tate'ą. Tik 6 proc. jaunų vyrų „turi neigiamą nuomonę apie moteris“ – perpus mažiau nei tie, kurie teigė turintys neigiamą nuomonę apie vyrus. Neseniai atliktos „Ipsos“ apklausos duomenimis, visame pasaulyje daugiau vyrų nei bet kada anksčiau save laiko feministėmis, o Z karta užima didžiausią dalį.
Žinoma, heteroseksualumas nėra be rimtų problemų. Pastaraisiais metais matėme, kaip išpuoliai prieš reprodukcinę laisvę įgauna pagreitį; nors dauguma Amerikos moterų dabar turi prieigą prie veiksmingesnių, prieinamesnių ir saugesnių būdų apsisaugoti nuo lytiškai plintančių infekcijų ir neplanuoto nėštumo nei bet kuri ankstesnė karta, šioms laisvėms gresia pavojus. #MeToo atskleidė tamsą, kuri persmelkė mūsų kultūrą ir niekada iki galo neišnyko. Moterys vis dar atlieka daugiau vaikų priežiūros ir namų ruošos darbų nei vyrai, o darbovietėje uždirba mažiau. Moterys išlieka dauguma smurto artimoje aplinkoje ir seksualinės prievartos aukų. Galbūt dėl šių priežasčių moterys, atrodo, jaučiasi daug blogiau dėl vyrų nei vyrai dėl moterų.
Tačiau šios problemos pačios savaime nėra priežastis visiškai susilaikyti nuo heteroseksualumo. Heterooptimizmo argumentas yra ne problemų ignoravimas, o pabrėžimas, kad, nepaisant to, ką heteropesimizmas gali jums įteigti, šios problemos laikui bėgant mažėja. Heteropesimizmas reiškia progreso atsisakymą; optimistas verčiau siektų spręsti problemas ir toliau tobulėti.
Viena iš heteropesimizmo problemų yra jo polinkis glaudžiai susieti asmeninius pasirinkimus su politika. Istorikė ir knygos „Sekso istorija Amerikoje“ autorė Rebecca L. Davis teigė, kad antrosios bangos feministinis šūkis „asmeniškumas yra politinis“ pernelyg giliai įsiskverbė į visuomenės sąmonę. Ji man pasakė, kad šis šūkis reikalauja, jog daugelis dalykų, anksčiau laikytų asmeninėmis nesėkmėmis, būtų vertinami kaip struktūrinių problemų rezultatas. Aštuntojo dešimtmečio feminizmas pabrėžė, kad problema slypi ne „vyriškoje lytyje“, o visoje visuomenėje, kuri yra ydinga. Heteropesimistai „asmeniškumas yra politinis“ teiginį supranta kaip pažodinę, siaurą aksiomą, grąžinančią atsakomybę individui, o ne sutelkia dėmesį į socialinį spaudimą.
Tokioms feministėms kaip Andrea Dworkin tai reiškė, kad pasimatymai su vyrais buvo asmeninės politikos nesėkmė. Tai tas pats mąstymas, kuris skatina šiuolaikines jaunas moteris klausti: „Kodėl turėti vaikiną atrodo respublikoniška?“ Dr. Davis nemano, kad ši sistema yra visiškai teisinga. „Didelės, struktūrinės problemos“ gali įtvirtinti nelygybę, aiškino ji, tačiau heteroseksualumo vertinimas „kaip problemos“, kuri „pasmerkia jus tam tikram nusivylimui“, nepašalina problemos šaknų. Iš tikrųjų tai gali sukelti naujų problemų.
Galima pagunda pasiduoti meilės paieškoms. Tačiau ir čia mes painiojame savo pasirinkimo laisvę su jos trūkumu.
Prieš trejus metus teigiau, kad mums visiems reikia „turėti daugiau sekso“. Iš dalies tai buvo tiesiogine prasme. Bet daugiausia tai buvo susiję su perspektyva. Mūsų visuomenė atomizuojasi, tampa mažiau susijusi. Juk išgyvena sekso recesiją. Ko mums reikėjo tada ir ko mums reikia dabar, tai atnaujinto kultūrinio dėmesio žmogiškajam ryšiui – įskaitant seksą ir meilę. Tai yra socialinės prekės. Šiuolaikinio heteroseksualumo grožis yra tas, kad moterys turi pasirinkimą – su juo susitaikyti arba ne. Pamirštame, kad pesimizmas yra požiūris. Jis gali turėti materialinę kilmę, bet pats savaime nėra realybė. Tai taip pat yra dar viena iš laisvių, kuriomis galime mėgautis: galime pasirinkti vengti pesimizmo ir rinktis optimizmą.
Moterys nebėra ekonomiškai ar teisiškai saistomos vyrų; turime laisvę siekti meilės ir sekso taip, kaip joms patinka, tokiais būdais, apie kuriuos mūsų motinos ir močiutės galėjo tik pasvajoti. Įprastas sutikimu pagrįsto, pramoginio sekso pasekmes pavertėme iš esmės neprivalomomis. Visa tai gali išgąsdinti kai kuriuos vyrus – ir čia turime laisvę ieškoti kitur. Tačiau nešvaistykime šios laisvės, atsisakydami jos viso to, kad daugiau laiko praleistume pykdami internete. Esame labiau išsilavinę ir informuoti nei bet kada anksčiau, o kartu su tuo atsiranda ir neprilygstamas pasirinkimo lygis, jei esame pakankamai drąsūs juo pasinaudoti.
Žinoma, egzistuoja vyrai, kurie skleidžia neapykantos kupinas idėjas. Matau juos savo, kaip rašytojos, darbe kiekvieną dieną. Turime privilegiją jas ignoruoti ir pirmenybę teikti vyrams, kurie to nedaro – šią vasarą teku už tokio vyro. Sutikau jį koledže prieš 10 metų. Jis palaiko mano ambicijas tiek karjeroje, tiek šeimoje. Aš taip pat palaikau jo ambicijas. Jis plauna indus. Aš šluoju grindis. Dažnai jam sakau, kad jaučiuosi laimingiausia mergina pasaulyje, ir kadangi jį turiu, tai tiesa.
Esu heteroseksuali optimistė, nes esu įsimylėjusi. Tačiau taip pat žinau, kad mūsų santykiai yra ketinimų – užtikrinto įsipareigojimo vienas kitam – rezultatas, lygiai taip pat, kaip ir sėkmės reikalas. Šie jausmai prieinami kiekvienam. Noriu, kad kiti žmonės turėtų tai, ką turime mes. Mes turime visą pasirinkimą pasaulyje, įskaitant pasirinkimą niekada daugiau netekėti, nesimatyti ir neturėti lytinių santykių. Turime pasirinkimą susitikinėti su jaunesne, susitikinėti su vyresne, draugauti su kita ar susitikinėti su vienu žmogumi amžinai. Tai turėtų būti mūsų asmeniniai pasirinkimai, paremti mūsų pačių patirtimi, o ne politinio spaudimo ar internetinės retorikos rezultatas.
Pamirškite lyčių karus: pirmyn su jauduliu ir linksmybėmis, kurių nusipelnėme. Dabar pats laikas būti heteroseksualiais optimistais.
Magdalene J. Taylor (@magdajtaylor) yra vyresnioji „Playboy“ redaktorė. Ji rašo naujienlaiškį „Daugelis tokių atvejų“, kuriame daugiausia dėmesio skiriama seksui ir pasimatymams.“ [1]
1. There’s Nothing Wrong With Wanting Men: Guest Essay. Taylor, Magdalene J. New York Times (Online) New York Times Company. May 31, 2026.
There’s Nothing Wrong With Wanting Men
“Gender relations are tense to the point of hostility these days. Straight men and women are politically and culturally divided. We’re in a world of Andrew Tate and OnlyFans, trad wives and incels. Just over half of single men and women alike report feeling pessimistic about finding a partner they’ll be happy with. Our prospective other halves, women say of men, are at best clueless and emotionally immature and at worst actively toxic. Among men, women are often viewed as romantically spoiled, drowning in options we’re too self-absorbed to select from if we’re even worth their time at all. It’s no wonder we aren’t having much sex.
And if this narrative of despair hasn’t been sold to you already, there is a constant deluge of essays, Instagram Reels and podcasts telling us that men and women are irrevocably split. It isn’t the long-running narrative that women are from Venus and men are from Mars, or the “can’t live with ’em, can’t live without ’em” mentality: It is that our desires for our lives are no longer compatible. Such is the gospel of heteropessimism, a neologism coined by the academic Asa Seresin in 2019. But don’t believe it.
I’m going to go out on a limb and say it: There has still never been a better time in human history to happily and successfully pursue heterosexuality, if that is your thing, as it is mine. As straight Americans, we are in the midst of a period of all-but-unprecedented sexual, social and romantic liberty. We have greater freedom than ever before to become whom we want and to date whom we want. And with that should come an optimism strong enough to render the gender wars irrelevant.
Heteropessimism is, at bottom, little more than a bad mood about the state of being straight. It is the pervasive sense that heterosexuality is fundamentally flawed and unfulfilling — even structurally unsalvageable. Sometimes, heteropessimists argue that it’s not strictly heterosexuality that is unfulfilling but the opposite gender itself. As Mr. Seresin noted, heteropessimism tends to involve “a heavy focus on men as the root of the problem.” Heteropessimism is the depressing feeling that the relationships humans have been having for thousands of years are now in a state of total disrepair, and that we are only setting ourselves up for disappointment in attempting to buy in at all. The opposite sex is a trap best avoided.
Introducing heteropessimism, Mr. Seresin wrote that it was more often performative than factual — a kind of social-media-fueled blowing off of steam more than an actual decoupling from coupling. Ultimately, it is a rationalization — a way of chalking up our romantic failures and fears as something embedded in the political structures. And of course, in many ways, they might be. Women are getting more and more liberal; men, increasingly conservative. That mismatch is indeed something broader than an awkward first date, a gap widening among the younger generation.
The performativity isn’t all gone, but in the past year or so, heteropessimism has become a different beast. Essay after essay has chronicled the “trouble with wanting men,” as Jean Garnett wrote last summer, and men’s “retreat” from intimacy, as Rachel Drucker wrote around the same time. Ms. Drucker wants men to “come back” — but how can we urge them to do so when women are so keen to frame a desire for men as “trouble” to begin with? Last October, Chanté Joseph wrote in Vogue about how having a boyfriend is socially “embarrassing.” It’s “fundamentally uncool to be a boyfriend-girl,” she wrote. Why would men want to be with women who don’t want them?
It’s become a self-fulfilling ideology. Now, nearly 70 percent of college-educated singles feel negatively about the possibility of finding a partner who’s right for them.
I propose something new: hetero-optimism, in which one does not shy away from the ills (real and imagined) of heterosexuality but considers our own potential for navigating them, still believing that some hope for our romantic future exists.
Much of the disappointment in heterosexuality stems from a place of mismatched expectations. According to the Survey Center of American Life, just over half of single women believe they and their peers are happier than married women. They’re wrong, at least on average: Married women are more likely to report being “very happy” with their lives than single women, and the same goes for men, the General Social Survey has found.
Many women blame male egos for relationship strife. Some men, certainly, still wish to be breadwinners and patriarchs, even as society changes. But do most men really want that? More married couples than ever report earning about the same in income, and although full equality remains elusive, Bureau of Labor Statistics data indicates that men are doing more household labor than ever before. Despite what you’ll hear on social media, relationships are becoming more equal — not less.
Michael J. Rosenfeld, a professor of sociology at Stanford University who studies dating and the internet, told me that while we have more freedom than we used to in dating, it does often still feel harder. The actual process of spending time finding a partner, of going on seemingly endless dates, is itself a freedom: Women are no longer expected to find the support of a man the moment we move out of our parents’ home. Dr. Rosenfeld connected higher average ages at first marriage with greater contentment in marriage. People, particularly in smaller communities, once had few options and functionally had to marry one of them, he said. “If it didn’t end up working out great, that was tough darts,” he told me. “Who said you were supposed to be happy?”
Heteropessimism isn’t just for women. Men like the white nationalist Nick Fuentes and the Tate brothers — influencers who are accused of human trafficking and rape — also promote a form of heteropessimism. Their basic argument is that women are not worth the time or are something to dominate and discard, that there is something wrong with them and men are better off alone. These manosphere figures are far less thoughtful and far more hateful in their wording than feminist heteropessimists, but their argument is functionally equivalent. Both groups argue that the other half is just bad. Give up, they tell us. Both are willing to let the cycle of loneliness and atomization continue.
But even most young men — the demographic Mr. Fuentes and the Tates seek to appeal to — aren’t interested in what they’re selling. Young men continue to hold more positive views of gender equality than do men of other generations: A 2025 YouGov survey of men in Britain found that younger men were more likely to hold progressive gender attitudes than their older peers, and 71 percent of young men had a negative opinion of Mr. Tate. Just 6 percent of young men “have a negative opinion of women” — half as many as reported a negative opinion of men. Globally, per a recent Ipsos survey, more men than ever identify as feminists, with Gen Z taking the highest share.
Of course, heterosexuality is not without genuine problems. We’ve seen attacks on reproductive liberty gain ground in recent years; while most American women now have access to more effective, accessible and safe options to protect ourselves from sexually transmitted infections and unplanned pregnancy than any generation before, those freedoms are threatened. #MeToo unearthed a darkness that pervaded our culture and never quite left. Women do still perform more child care and household labor than men, while also earning less in the workplace. Women remain the majority of victims of domestic violence and sexual assault. It is perhaps for these reasons that women seem to feel far worse about men than men do about women.
But these issues are not in themselves reason to abstain from heterosexuality entirely. The argument for hetero-optimism is not to ignore problems but to highlight that, despite what heteropessimism might have you believe, these problems are lessening over time. Heteropessimism is about abandoning progress; an optimist would instead seek to solve problems and continue to grow.
One problem with heteropessimism is its tendency to closely link personal choices with politics. Rebecca L. Davis, a historian and the author of a history of sex in America, said the second-wave feminist slogan “the personal is political” had seeped too deeply into the public consciousness. The slogan, she told me, insists that many things once seen as personal failures should be viewed as results of structural problems. The feminism of the 1970s emphasized that the problem was not with “the male sex,” but rather that society as a whole was flawed. Heteropessimists take “the personal is political” as a literal, narrow axiom, returning responsibility to the individual, rather than focusing on social pressures.
For feminists like Andrea Dworkin, that meant viewing dating men as a failure of personal politics. It’s the same type of thinking that leads contemporary young women to ask, “Why does having a boyfriend feel Republican?” Dr. Davis doesn’t think that framework is quite right. “Big, structural problems” might perpetuate inequalities, she explained, but seeing heterosexuality “as a problem,” and one that “dooms you to a certain kind of disappointment,” fails to address the root of the problem. It may, in fact, create new problems in itself.
It’s tempting to give up on the quest for love. But here again we are mistaking our freedom of choice for a lack.
Three years ago, I argued that we all need to “have more sex.” That was, in part, literal. But mostly, it was about perspective. Our society is atomizing, becoming less connected. There’s a sex recession on, after all. What we needed then, and need now, is a renewed cultural emphasis on human connection — including sex and love. These are social goods. The beauty of contemporary heterosexuality is that women have the option to engage with it or not. We are forgetting that pessimism is an attitude. It may have a material origin, but it is not itself reality. This, too, is another one of the liberties we are able to enjoy: We can choose to eschew pessimism in favor of optimism.
Women are no longer economically or legally bound to men; we have freedom to pursue love and sex as we please, in ways that our mothers and grandmothers could only dream of. We have made the usual consequences of consensual, recreational sex essentially optional. All this might scare some men — here again we have the freedom to look elsewhere. But let’s not squander that freedom, giving it all up in favor of spending more time getting angry on the internet. We are more educated and informed than ever, and with that comes an unparalleled level of choice, if we’re courageous enough to take advantage of it.
Sure, men who spout hateful ideas exist. I see them in my work as a writer every day. We have the privilege to ignore them in favor of men who don’t, though — I’m marrying one such man this summer. I met him in college, 10 years ago. He is supportive of my ambitions, both in career and in family. I’m supportive of his, too. He does the dishes. I sweep the floors. I often tell him I feel like the luckiest girl in the world, and because I have him, it’s true.
I am a hetero-optimist because I’m in love. But I also know that our relationship is the product of intention — of a confident commitment to each other — as much as it is a matter of luck. These feelings are available to anyone. I want other people to have what we do. We have all the choice in the world, including the choice to never marry, date or have sex again. We have the choice to date younger, date older, date around or date one person forever. These should be our personal choices, informed by our own experiences, not the product of political pressure or online rhetoric.
Forget the gender wars: Let’s go forth with the excitement and fun we deserve. Now is the time to be hetero-optimists.
Magdalene J. Taylor (@magdajtaylor) is a senior editor at Playboy. She writes the newsletter Many Such Cases, focused on sex and dating.” [1]
1. There’s Nothing Wrong With Wanting Men: Guest Essay. Taylor, Magdalene J. New York Times (Online) New York Times Company. May 31, 2026.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)