Ar galite pritaikyti dirbtinį intelektą be atleidimų iš darbo? Ši įmonė teigia, kad stengiasi.

 

„Vokietijos programinės įrangos milžinė SAP teigia, kad lažinasi, jog darbuotojai gali iš naujo atrasti darbo vietas, o ne jas naikinti. Ekspertai nesutaria, ar tai pasiteisins.

 

Dirbtinis intelektas perėmė didelę dalį to, kas anksčiau buvo Fabrizio Primerano programinės įrangos inžinieriaus darbas. Jis bendradarbiauja su jo kolegomis, tiria konkurentus ir rašo bei testuoja kodą.

 

Tačiau ponas Primerano vis dar turi darbą Vokietijos programinės įrangos milžinėje SAP. Jame yra mažiau įprastų užduočių ir daugiau to, kas atrodo kaip dirbtinio intelekto agentų, arba robotų, kuriuos galima užprogramuoti veikti kaip asmeninius asistentus ir vis dažniau kaip žmones, valdymas ir konsultavimas.

 

„Tai leidžia man atlikti daugiau šio kūrybinio darbo“, – neseniai sakė ponas Primerano.

 

Būtent to jie nori SAP, didžiausios programinės įrangos bendrovės Europoje pagal rinkos vertę, vadovai. SAP, ilgą laiką laikoma stoiška administracinių produktų tiekėja, teigia, kad taiko liesą požiūrį į technologiją, kuri kelia egzistencinę grėsmę jos programuotojams ir verslo modeliui.

 

Jos vadovai pripažįsta, kad dirbtinis intelektas panaikina poreikį žmonėms daryti daugelį užduočių, kurias jos programinės įrangos inžinieriai atliko iki pat neseniai. Prieš dvejus metus vykusios restruktūrizacijos metu SAP panaikino beveik 10 000 darbo vietų, kai kurios iš jų – dėl dirbtinio intelekto, teigė bendrovė. SAP neatskleidė, kiek tiksliai jų buvo susiję su dirbtiniu intelektu, ir neįvardijo, kokios darbo vietos buvo panaikintos.

 

Siekdami išvengti daugiau pareigybių panaikinimo, jie teigia, kad skatino darbuotojus kurti naujas, vertingesnes darbo vietas, pasinaudodami jiems prieinamomis sparčiai tobulėjančiomis technologijomis.

 

Bendrovės pareigūnai teigia, kad net ir po ankstesnės restruktūrizacijos nuo 2023 m. jie sukūrė daugiau nei 3500 darbo vietų internete, įskaitant naujus pareigybių pavadinimus, tokius kaip „į priekį dislokuoti inžinieriai“ arba tie, kurie dirba su klientais kurdami dirbtiniu intelektu pagrįstus sprendimus.

 

„Nesu tikras, ar po dvejų ar trejų metų kas nors vis dar programuos programinę įrangą“, – neseniai duotame interviu man sakė generalinis direktorius Christianas Kleinas. Jis sakė, kad nesitiki dirbti su mažesne darbo jėga, „bet su labai, labai kitokia darbo jėga“.

 

Ekonomistai teigia, kad tokia strategija galėtų būti vilties šaltinis Europai. Ji galėtų užkirsti kelią didelio masto darbo vietų praradimui kai kuriuose sektoriuose, o kituose užpildyti laisvas darbo vietas. Europa, senstantis žemynas, kuriam gresia ilgas lėtas ekonomikos augimas, jaučia chronišką kvalifikuotų darbuotojų trūkumą.

 

„Dirbtinis intelektas galėtų išgelbėti mus nuo labai didelio darbo jėgos trūkumo“, kurį sukelia senstanti Europos demografinė padėtis, man sakė ekonomistė ir WZB Berlyno socialinių mokslų centro prezidentė Nicola Fuchs-Schündeln.

 

Europai gali būti sunku pakartoti SAP metodą, jei jis bent jau pasirodys esąs sėkmingas, dideliu mastu. Ekonomistas ir Vokietijos ekonominių tyrimų instituto prezidentas Marcelis Fratzscheris sutiko, kad jis turi didžiulį potencialą išspręsti Europos demografines problemas. Tačiau tik tuo atveju, jei Europa pakankamai greitai ir reikšmingai investuos į technologijas, kad pasivytų Jungtines Valstijas ar Kiniją. Tokios įmonės kaip SAP labai priklauso nuo Amerikos dirbtinio intelekto modelių ir fizinės bei virtualios tiekimo grandinės, kuri eina per Aziją ir Jungtines Valstijas.

 

„Europa atsilieka diegdama dirbtinį intelektą.“ „visiškai atsisakyti technologijų“, – sakė p. Fratzscheris, – „nes jai trūksta geros skaitmeninės infrastruktūros. Jai trūksta įgūdžių.“

 

Kai kurie analitikai teigia, kad SAP dirbtinio intelekto strategija yra netvirta, nes ji vis dar labai priklausoma nuo Amerikos dirbtinio intelekto modelių. Trumpo administracija praėjusį mėnesį ėmėsi veiksmų, kad užsienio piliečiams būtų uždrausta naudoti du iš šių modelių, kuriuos sukūrė bendrovė „Anthropic“. Nors vyriausybė neseniai pakeitė kryptį ir panaikino apribojimus, šis žingsnis sukėlė nerimą SAP ir jos klientams.

 

SAP dirbtinio intelekto strategija yra „įsišaknijusi geopolitinėje lūžio linijoje“, – praėjusį mėnesį rašė Peteris M. Färbingeris, E3 žurnalo, kuris plačiai aprašo įmonę, vyriausiasis redaktorius. „Esamiems SAP klientams kylanti rizika yra akivaizdi.“

 

Investuotojai pesimistiškai vertino, ar dirbtinis intelektas bus naudingas SAP. Per pastaruosius metus bendrovės akcijų kaina smuko beveik 50 procentų, nors per tą laiką jos pajamos ir pelnas išaugo. Kitos organizacijos, pavyzdžiui, finansinių technologijų bendrovė „Block“, teigia, kad taupo pinigus atleisdamos darbuotojus, nes jų dirbtinio intelekto agentai tampa vis sudėtingesni.

 

Analitikai nerimauja, kad dirbtinio intelekto modeliai tapo tokie įgudę programinės įrangos rašymo srityje, kad klientams nebereikės SAP kurti programų, kurios valdo sąskaitų išrašymą ar tiekimo grandines.

 

Tačiau bendrovė stengiasi prisitaikyti prie šios tendencijos.

 

Per du neseniai vykusius apsilankymus SAP būstinėje Vokietijos mieste Valdorfe, dideliame miestelyje su vaizdu į šparagų laukus, darbuotojai ir vadovai valandų valandas pasakojo man, kaip dirbtinis intelektas pakeitė jų darbą ir paslaugas, kurias jie siūlo klientams. (Grįžęs į Berlyną, naudojau bendrovės pateiktą dirbtinio intelekto programinę įrangą, kad padėčiau peržiūrėti šiuos pokalbius.)

 

SAP darbuotojai naudoja dirbtinio intelekto įrankius, kad patobulintų patentų paraiškas ir tvarkytų kai kuriuos klientų aptarnavimo prašymus. Jos dirbtinio intelekto agentų kodas kuria prototipus, prisidedančius prie naujos programinės įrangos kūrimo arba naujų funkcijų pridėjimo prie esamų programų, taip paspartinant produktų kūrimo procesą.

 

Kad padėtų klientams suprasti, kaip visi šie agentai galėtų padėti jų verslui, bendrovė sukūrė faktinius dirbtinio intelekto demonstravimo centrus, įskaitant bandomąją gamyklos grindis, kad būtų parodyta dirbtinio intelekto galia tobulinti įrankių gamybą ar alaus darymą.

 

SAP produktų valdymo vadovas Matthias Deindl teigė, kad dirbtinio intelekto agentai galiausiai padėtų gamykloms išsaugoti ir automatizuoti žinias, kurios būtų prarastos kvalifikuotiems darbuotojams išėjus į pensiją, pavyzdžiui, žinoti, kurią pavarą perjungti, kai mašina pradeda skleisti tam tikrą nerimą keliantį garsą.

 

Daugeliui įmonių visoje Vokietijoje ir kitur Europoje reikia tokio proveržio. Didėjant išėjimo į pensiją bangai, Vokietija per ateinantį dešimtmetį gali prarasti beveik septynis milijonus darbuotojų, arba apie 13 procentų darbingo amžiaus gyventojų, remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos skaičiavimais.

 

Jei nepadaugės politiškai sudėtingo aukštos kvalifikacijos imigrantų skaičiaus, dirbtinis intelektas siūlo gelbėjimosi ratą.

 

Tačiau, remiantis neseniai ponios Fuchs-Schündeln atliktu tyrimu, Europos įmonės lėčiau nei Amerikos konkurentės tyrinėja dirbtinio intelekto panaudojimo galimybes.

 

„Dirbtinis intelektas galėtų padaryti įmones daug produktyvesnes“, – sakė ji. „Tačiau labai svarbu, kad jos jį naudotų.“

 

Vokietija turi vieną geriausių dirbtinio intelekto panaudojimo rodiklių Europoje, įskaitant ir kai kurias netikėtas sritis. Neseniai praleidau rytą su aukščiausios Vokietijos futbolo komandos „TSG 1899 Hoffenheim“, kurią remia SAP, analitikos komanda. Komanda naudoja dirbtinio intelekto valdomą SAP programinę įrangą, kad žvalgytų varžovus ir parinktų taktiką artėjančioms rungtynėms.

 

Programinė įranga padeda kurti žaidėjų tobulėjimo planus ir konkrečias gaires, pavyzdžiui, ar saugas turėtų pjauti į kairę, ar į dešinę, gaudamas perdavimą konkrečioje situacijoje.

 

Dirbtinio intelekto įrankiai suteikia komandai „perspektyvą, kurios anksčiau neturėjome“, – man sakė vyriausiasis „TSG Hoffenheim“ analitikas Timo Grossas.

 

Tačiau, pridūrė jis, tai buvo tik papildoma priemonė žmonėms treneriams, o ne jų intuicijos pakaitalas, ypač kai kalbama apie žaidėjų ir jų emocijų valdymą.

 

Ekonomistai vis dar diskutuoja, ar dirbtinis intelektas išsaugos daugiau darbo vietų įvairiose pramonės šakose, nei pakeis. SAP yra įrodymų, kad tai vyksta abiem atvejais.

 

Janas Portischas, SAP plėtros vadovas, papasakojo man istoriją iš konferencijos Hiustone šį pavasarį. Stebėdamas, kaip automobilių gamintojo vadovas aptaria verslo problemą, ponas Portischas išsitraukė telefoną ir pabandė kai ką: nufotografavo pristatymą, įkėlė jį dirbtinio intelekto agentui ir paklausė agento, kaip SAP programinė įranga galėtų tai išspręsti.

 

Agentas rado sprendimą. Tada telefonas parengė rinkodaros pristatymą pono Portischo telefone. Jis buvo paruoštas laiku, kad ponas Portischas galėtų jį parodyti vadovui, kai šis nuėjo nuo scenos.

 

Sąveika atskleidė, kaip dirbtinis intelektas gali padėti darbuotojams būti produktyvesniems, tačiau taip pat iškilo klausimas: jei dirbtinis intelektas gali padėti programinės įrangos kūrėjams pateikti pardavimo pasiūlymus, kas tam sutrukdys visiškai pakeisti daugelį pardavimo darbų?

 

SAP tiki, kad žmonės išliks. Ji stato naują modernų biurų pastatą savo Valdorfo miestelyje. Generalinis direktorius ponas Kleinas tai įvardijo kaip įmonės tikėjimo, kad ateityje darbo jėga nesumažės, ženklą.

 

Ponas Kleinas turi 9 metų sūnų. „Turbūt prieš dvejus metus būčiau jam pataręs: „Tapk kompiuterių inžinieriumi“, – sakė jis. „Nesu tikras, ar daugiau tai patarčiau.“

 

Vietoj to jis sakė, kad nukreips savo sūnų į profesiją, kuri tiesiogiai bendrauja su klientais, padedama dirbtinio intelekto.

 

Arba tai, – šyptelėjęs pasakė jis, arba profesionalus futbolas.“ [1]

 

1. Can You Embrace A.I. Without Layoffs? This Company Says It’s Trying. Tankersley, Jim.  New York Times (Online) New York Times Company. Jul 2, 2026

Can You Embrace A.I. Without Layoffs? This Company Says It’s Trying.

“The German software giant SAP says it is betting that employees can reinvent jobs instead of eliminating them. Experts are divided on whether it will work.

 

Artificial intelligence has taken over much of what used to be Fabrizio Primerano’s software engineering job. It brainstorms with his colleagues, researches competitors and writes and tests code.

 

But Mr. Primerano still has a job, at the German software giant SAP. It includes fewer routine tasks and more of what feels like managing and mentoring A.I. agents, or bots that can be programmed to act like personal assistants and, increasingly, human employees.

 

“It’s freeing me up to do more of this creative work,” Mr. Primerano said recently.

 

That is what executives of SAP, the largest software company in Europe by market value, say they want. SAP, long seen as a stoic provider of back-office products, says it is taking a lean-in approach to the technology that poses an existential threat to its coders and its business model.

 

Its leaders concede that A.I. is eliminating the need for humans to do many of the tasks its software engineers did until very recently. In a round of restructuring two years ago, SAP cut nearly 10,000 jobs, some as a result of A.I., the company said. SAP would not break down exactly how many were related to A.I. or say what sort of jobs were eliminated.

 

To try to avoid eliminating more positions, they say they have encouraged workers to invent new, more valuable jobs, aided by the rapidly improving technology available to them.

 

Company officials say that even with the previous restructuring, they have added more than 3,500 jobs on net since 2023, including new job titles like “forward‑deployed engineers,” or those who work with customers to develop A.I.-driven solutions.

 

“I’m not sure if here someone in two or three years will still code software,” Christian Klein, the chief executive, told me in a recent interview. He said he did not expect to operate with a smaller work force, “but with a very, very different work force.”

 

Such a strategy could be a source of hope for Europe, economists say. It might prevent large-scale job losses in some sectors, while plugging unfilled vacancies in others. Europe, an aging continent facing a long fate of slow economic growth, has a chronic lack of skilled workers.

 

“A.I. might save us from a very severe labor shortage” caused by Europe’s aging demographics, Nicola Fuchs-Schündeln, an economist and the president of the WZB Berlin Social Science Center, told me.

 

It could be difficult for Europe to replicate SAP’s approach, if it even proves successful, at a large scale. Marcel Fratzscher, an economist and the president of the German Institute for Economic Research, agreed that it had huge potential to salve Europe’s demographic problems. But only if Europe invests significantly and quickly enough in the tech to catch up with the United States or China. Companies like SAP largely depend on American A.I. models and a physical and virtual supply chain that runs through Asia and the United States.

 

“Europe is lagging behind on adopting A.I. technologies completely,” Mr. Fratzscher said, “because it lacks good digital infrastructure. It lacks the skills.”

 

Some analysts say SAP’s A.I. strategy is shaky, because it remains so reliant on American A.I. models. The Trump administration moved last month to block foreign nationals from using two of those models, from the company Anthropic. Though the government recently reversed course and lifted restrictions, the move had sounded alarm bells for SAP and its clients.

 

SAP’s A.I. strategy is “rooted in a geopolitical fault line,” Peter M. Färbinger, the editor in chief of E3 Magazine, which covers the company extensively, wrote last month. “The risks for existing SAP customers are glaring.”

 

Investors have been pessimistic that A.I. will be a boon for SAP. Over the past year, the company’s stock price has plunged by nearly 50 percent, even though its revenue and profits have grown in that time. Other organizations, like the financial technology company Block, say they are saving money by laying off workers as their A.I. agents get more sophisticated.

 

And analysts are worried that A.I. models have become so skilled at writing software that customers will no longer need SAP to create programs that manage billing or supply chains.

 

But the company is trying to go with that flow.

 

On two recent visits to SAP’s headquarters in the German town of Walldorf, on a sprawling campus overlooking asparagus fields, employees and executives spent hours telling me how A.I. has changed their jobs and the services they offer to customers. (When I returned to Berlin, I used a company-provided A.I. software program to help sift through those conversations.)

 

SAP workers use A.I. tools to try to improve applications for patents and to handle some customer support requests. Its A.I. agents code prototypes for new software, or add new features to existing programs, speeding up the process for developing products.

 

To help clients grasp how all of those agents could help their business, the company has built de facto A.I.-demonstration centers, including a mock factory floor to illustrate A.I.’s power to improve toolmaking or beer brewing.

 

Matthias Deindl, a SAP product management executive, said A.I. agents would ultimately help factories retain and automate knowledge that would have been lost as skilled workers retire, like knowing which gear to adjust when a machine starts making a certain disconcerting sound.

 

Lots of companies across Germany and elsewhere in Europe need that sort of breakthrough. Amid an accelerating wave of retirements, Germany is on track to lose nearly seven million workers, or about 13 percent of its working-age population, over the next decade, according to estimates from the Organization for Economic Cooperation and Development.

 

Absent a politically tricky increase of highly skilled immigrants, A.I. offers a lifeline.

 

But European companies have been slower than American rivals at exploring its uses, according to a recent study Ms. Fuchs-Schündeln worked on.

 

“A.I. could make firms a lot more productive,” she said. “But it’s really important that they use it.”

 

Germany has one of Europe’s best A.I. uptake rates, including in some unlikely places. Recently, I spent a morning with the analytics staff of TSG 1899 Hoffenheim, a top-flight German soccer team that SAP sponsors. The team uses A.I.-powered SAP software to scout rivals and select tactics for upcoming matches.

 

The software helps create development plans for players and specific guidance for, say, whether a midfielder should cut left or right when receiving a pass in a particular situation.

 

A.I. tools give the team “a perspective we didn’t have before,” Timo Gross, TSG Hoffenheim’s chief analyst, told me.

 

But, he added, it was only a supplemental tool for human coaches, not a replacement for their intuition, particularly when it comes to managing players and their emotions.

 

Economists are still debating whether A.I. will preserve more jobs across industries than it replaces. At SAP, there is evidence of both.

 

Jan Portisch, a SAP development manager, told me a story from a conference in Houston this spring. While watching an auto executive discuss a business problem, Mr. Portisch pulled out his phone and tried something: He snapped a photograph of the presentation, uploaded it to an A.I. agent and asked the agent how SAP’s software might solve it.

 

The agent found a solution. Then it churned out a marketing pitch deck on Mr. Portisch’s phone. It was ready in time for Mr. Portisch to show it to the executive when he walked offstage.

 

The interaction revealed how A.I. can help workers be more productive, but it also raised a question: If A.I. can help software developers make sales pitches, what’s to stop it from replacing many sales jobs altogether?

 

SAP has a bet on that. It is adding a new state-of-the art office building to its Walldorf campus. Mr. Klein, the chief executive, cast it as a sign of the company’s faith that its future work force will not shrink.

 

Mr. Klein has a 9-year-old son. “Probably two years ago, I would have advised him, ‘Oh, become a computer engineer,’” he said. “I’m not so sure if I would advise this anymore.”

 

Instead, he said he would steer his son toward a profession that deals directly with customers, assisted by A.I.-enhanced work.

 

Either that, he said, with a grin, or professional soccer.” [1]

 

1. Can You Embrace A.I. Without Layoffs? This Company Says It’s Trying. Tankersley, Jim.  New York Times (Online) New York Times Company. Jul 2, 2026

Mokslininkai reaguoja į, laboratorijoje pagamintą, tačiau gyvą bulvinę ląstelę, angliškai: “SpudCell”

 

„Ši į ląstelę panaši struktūra gali augti, maitintis, dalytis ir konkuruoti. Tyrėjai svarsto, ką tai reiškia sintetinės biologijos ateičiai ir mūsų „gyvybės“ apibrėžimui.

 

Minesotos universiteto laboratorijoje mokslininkai sukonstravo į ląstelę panašią sistemą, kuri, atrodo, atlieka visas gyvybės funkcijas. Savo Petri lėkštelėje besisukanti vadinamoji SpudCell maitina, auga ir dalijasi, sukurdama daugiau SpudCell, kurios konkuruoja ir keičiasi iš kartos į kartą.

 

SpudCell seka dešimtmečius panašias pastangas sintetinės biologijos srityje, kuri yra naujų medžiagų kūrimas naudojant biologiją kaip pagrindą. Mokslininkų siekis sukurti dirbtines ir keičiamas gyvybės procesų versijas atvedė prie medžiagų, kurios pakeičia kraują kritiniais atvejais, efektyviau perneša vaistus per kūną ir patobulina regeneracinius vaistus, galinčius pakeisti pažeistas ląsteles ar audinius.

 

Skirtingai nuo ankstesnių bandymų sukurti gyvas ląsteles, kurios prasidėjo gyvomis ląstelėmis, kurių genetinė medžiaga yra pašalinta iki pačių pagrindų, „SpudCell“ yra sukurta „iš apačios į viršų“, naudojant negyvus cheminius komponentus.

 

Tai pirmas kartas, kai tokiu būdu sukurta dirbtinė ląstelė galėjo užbaigti visą gyvavimo ciklą ir pagimdyti kitą kartą.

 

SpudCell naujienos privertė daugelį mokslininkų susimąstyti, kur juda sintetinės biologijos sritis ir ką reiškia būti gyvam.

 

„Atminkite, kad „gyvas“ nėra tiksliai apibrėžta būsena“, – sakė Johnas Glassas, vadovaujantis sintetinių ląstelių tyrimams J. Craig Venter institute ir tyrime nedalyvavęs. „Kaip apie pornografiją sakė JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjas Poteris Stewartas: „Aš tai žinau, kai matau.“ Būti gyvam yra panašu į tai.

 

Kol kas dauguma sintetinių biologų sutinka, kad jokia dirbtinė ląstelė dar neperžengė slenksčio tarp gyvybės ir gyvybės, o SpudCell kūrėjai taip pat neteigia, kad sukūrė gyvybę. Naujai sukurta SpudCell vis dar turi keletą pagrindinių apribojimų, kurie atskiria jį nuo gyvų ląstelių.

 

Nors SpudCell gali maitintis, augti ir dalytis, ji nėra savarankiška, kaip ir dauguma gyvų ląstelių. Ji gali sukurti daugelį į ląstelę panašios sistemos vidinių funkcijų, bet negali sukurti savo ribosomos [1].

 

 

Kadangi jai trūksta šių esminių, baltymus formuojančių, ląstelių struktūrų, SpudCell gali gyventi tik laboratorijoje, pasikliaujant mokslininkų maitinimu maistinėmis medžiagomis turtingu fermentų ir baltymų mišiniu.

 

„Nors pats požiūris į šių ląstelių kūrimą yra elegantiškas, neaišku, ar jis yra pakartojamas ir pritaikomas, kad kiti mokslininkai galėtų tęsti darbą“, – sakė Šiaurės Karolinos universiteto Chapel Hill sintetinės biologijos specialistas Ronitas Freemanas.

 

Tyrėjai teigia, kad SpudCell darbas gali būti konceptualus atspirties taškas, įkvepiantis didelių klausimų apie tai, kokios ląstelių funkcijos prisidėjo prie gyvybės atsiradimo ir ar ląstelėse gali būti sukurtos naujos funkcijos.

 

Ši biologinės inžinerijos galimybė – problemų sprendimas ar dalykų kūrimas naudojant biologijos principus – yra vienas iš pagrindinių dalykų, kurių siekia SpudCell tyrėjai. Kai mokslininkai galės tiksliai nustatyti, kurie ląstelės genų aspektai yra atsakingi už norimas struktūras ir procesus, jie gali pradėti juos modifikuoti, atverdami duris naujų rūšių vaistų, specializuotų medžiagų ir net maisto produktų kūrimui. „SpudCell“ vis dar yra koncepcijos įrodymas, o didžiausias jo indėlis gali būti dar laukiamas.

 

„Kaip sako autoriai, tai nėra gyvybės sintezė“, – sakė Juanas Perezas-Mercaderis, mokslininkas, dirbantis su Harvardo universiteto iniciatyva „Gyvybės kilmė“. „Mano nuomone, tai labai pažangi biotechnologija.

 

Be galimos naudos ateityje, kai kurie biologinio saugumo ekspertai taip pat stebi riziką, kuri vieną dieną gali būti susijusi su tokiomis technologijomis kaip SpudCell.

 

Kadangi „SpudCell“ negali išgyventi už laboratorijos ribų, keli biologinio saugumo ekspertai patvirtino, kad, esant dabartinei formai, atrodo, kad jis nekelia jokios grėsmės. Tačiau saugumo ekspertai teigia, kad naudojant bet kokią naują biotechnologiją yra tiek pat rizikos, kiek naudos.

 

„Patys įrankiai iš prigimties nėra „geri“ ar „blogi“. Greičiau jie gali būti naudojami kuriant naudingas arba kenksmingas biologines sistemas, lygiai taip pat, kaip plaktukas gali būti naudojamas statant namą ar išdaužant langą“, – paaiškino Becky Mackelprang, Inžinerinės biologijos tyrimų konsorciumo saugumo programų direktorė.

 

Pasak SpudCell tyrėjų, piktnaudžiavimas dirbtinių ląstelių technologija, tokia kaip SpudCell, pavyzdžiui, naudojant ją kuriant biologinį ginklą, galintį pakenkti žmonėms ar aplinkai, vis dar yra nedidelis pavojus. Tačiau į tai sintetinės biologijos sritis žiūrima rimtai, nes panašios technologijos ir toliau tobulėja.

 

Nuo 1975 m. mokslininkai susitiko Asilomar konferencijoje dėl rekombinantinės DNR, kad aptartų galimus pavojus dėl darbo, keičiančio DNR. Grėsmė, kurią nauji biologiniai kūriniai kelia gyviems daiktams, buvo nuolat aktuali tema sintetinėje biologijoje. Klausimai apie teigiamą ir neigiamą naujųjų technologijų panaudojimą vertinami rimtai ne be reikalo.

 

„Jei būsima sintetinė ląstelė bus kenksminga ir žmonėms, gyvūnams ar aplinkai, tai gali turėti labai rimtų pasekmių mums visiems“, – teigė dr. Tomas Inglesby, epidemiologas iš Johnso Hopkinso sveikatos saugumo centro.

 

Biosaugumo ekspertai siūlo, kad geriausias būdas pasiruošti visiems dirbtinių ląstelių technologijų keliamiems teigiamiems ir neigiamiems aspektams – apie juos kalbėti. Ir „SpudCell“ pradeda šią diskusiją.

 

„Šis darbas reikalauja mūsų dėmesio ne dėl to, kas buvo sukurta, o dėl to, kur jis veda“, – sakė dr. Davidas A. Relmanas, Stanfordo universiteto mikrobiologas, pridurdamas: „Jis yra kūrybingas, novatoriškas ir provokuojantis, atskleidžiant, kas gali būti įmanoma netolimoje ateityje.“ [2]

 

1. „SpudCell“ ląstelės negali gaminti savo ribosomų, nes jų sintetiniame genome trūksta viso genetinio programavimo, reikalingo savarankiškai gaminti šias sudėtingas molekulines mašinas. Užuot pačios gaminusios savo, sintetinės ląstelės pasikliauja mokslininkais, kurie jas tiekia ir maitina funkcinėmis E. coli ribosomomis, kad palaikytų baltymų gamybą.

 

Dėl šio apribojimo – kartu su fragmentuotu genomu ir priklausomybe nuo maistinių medžiagų turtingų maitinimo pūslelių – „SpudCell“ linija šiuo metu suyra maždaug po penkių–dešimties kartų. Šios priklausomybės įveikimas yra vienas iš pagrindinių tarptautinės sintetinės biologijos bendruomenės tikslų.

 

„SpudCell“ ląstelėse trūksta genetinio programavimo, kad galėtų sukurti savo ribosomas, nes jų sintetinis genomas yra sukurtas kaip minimali ląstelė. Maždaug 90 000 bazinių porų jis yra žymiai mažesnis nei natūralios bakterijos genomas. Šis kraštutinis miniatiūrizavimas reikia sutelkti dėmesį į pagrindines gyvybės funkcijas, tuo pačiu apeinant didžiulį viso natūralaus metabolizmo sudėtingumą.

 

Genome trūksta genetinės informacijos dėl kelių konkrečių priežasčių:

 

 

• Ribogenezės kliūtis: ribosomų genai fiziškai yra šioje DNR, tačiau sudėtingos biologinės surinkimo instrukcijos, reikalingos RNR ir dešimtims baltymų fiziškai susilankstyti ir sujungti, dar nėra iki galo išaiškintos.

 

• Modulinė genomo struktūra: genetinė medžiaga yra labai fragmentiška ir padalinta į septynias skirtingas DNR plazmides, o ne konsoliduota, todėl sintetinei sistemai sunku valdyti ir koordinuoti sudėtingą, daugiapakopę struktūrinę gamybą.

 

• Dabartinio maitinimo priklausomybė: kadangi mokslininkai rankiniu būdu pateikia paruoštas E. coli ribosomas išorinio maitinimo proceso metu, genomui dar nebuvo griežto evoliucinio spaudimo užbaigti visą „kūrimo nuo nulio“ planą.

 

Lietuva gali užbaigti šį darbą. Mes mėgstame bulves ir esame pasaulio biotechnologijų bamba. Turime pinigų, kaip šieno: prisiperkame visokių dyzelino dūmais dvokiančių karinių, dronų laikais niekam nereikalingų, mašinų, ir lakstome su jomis keliais ir laukais, sveikindami praeinančias bobas.  

2. Scientists React to the Lab-Made, Yet Lifelike, SpudCell. Callaway, K R.  New York Times (Online) New York Times Company. Jul 2, 2026.

 

 

 

 

Scientists React to the Lab-Made, Yet Lifelike, SpudCell

“This cell-like structure can grow, feed, divide and compete. Researchers ponder what it means for the future of synthetic biology and our definition of “life.”

 

In a lab at the University of Minnesota, scientists have constructed a cell-like system that seems to perform all the functions of life. Squirming around in its petri dish, the so-called SpudCell feeds, grows and then divides, creating more SpudCells that compete and change across generations.

 

SpudCell follows decades of similar efforts in the field of synthetic biology, which is the creation of new materials using biology as a foundation. Researchers’ quests to create artificial and alterable versions of life’s processes have led to substances that replace blood during emergencies, more efficiently carry medications through the body and advance regenerative medicines that can replace damaged cells or tissues.

 

Unlike previous attempts to create lifelike cells, which have started with living cells whose genetic material is stripped down to the very basics, SpudCell is constructed from the “bottom up,” using lifeless chemical components.

 

It’s the first time an artificial cell constructed this way has been able to complete a full life cycle and spawn the next generation.

 

The news of SpudCell has caused many scientists to reflect on where the field of synthetic biology is headed — and what it means to be alive.

 

“Keep in mind that ‘alive’ is not a precisely defined condition,” said John Glass, who leads synthetic cell research at the J. Craig Venter Institute and was not involved in the research. “As U.S. Supreme Court Justice Potter Stewart said about pornography: ‘I know it when I see it.’ Being alive is sort of like that.”

 

For now, most synthetic biologists agree that no artificial cell has yet passed that threshold between lifelike and alive — and SpudCell’s originators do not claim to have created life, either. The newly created SpudCell still has several key limitations that separate it from living cells.

 

Although it can feed, grow and divide, SpudCell is not self-sufficient like most living cells. It can build many of the inner workings of a cell-like system, but cannot build its own ribosomes [1].

 

Because it lacks these essential protein-building cell structures, a SpudCell can live only in the lab, relying on scientists to feed it a nutrient-rich mix of enzymes and proteins.

 

“While the approach itself to construct these cells is elegant, it is unclear how repeatable and adaptable it is ‘as is’ for other scientists to be able to progress the work,” said Ronit Freeman, a synthetic biologist at the University of North Carolina at Chapel Hill.

 

Researchers suggest that the work behind SpudCell can serve as a conceptual jumping-off point, inspiring big questions about what cell functions contributed to the origins of life and whether new functions can be engineered within cells.

 

This opportunity for biological engineering — solving problems or creating things using the principles of biology — is one of the key things that SpudCell’s researchers are working toward. Once scientists are able to pinpoint which aspects of a cell’s genes are responsible for desired structures and processes, they can start to modify them, opening the door to the development of new types of medicines, specialized materials and even foods. SpudCell is still a proof of concept, and its biggest contributions might still be to come.

 

“As the authors say, this is not the synthesis of life,” said Juan Perez- Mercader, a researcher working with Harvard University’s Origins of Life Initiative. “In my opinion, this is very advanced biotechnology.”

 

In addition to potential future benefits, though, some biosecurity experts are also keeping an eye out for the risks that could one day be associated with technologies like SpudCell.

 

Because SpudCell cannot survive outside a lab, several biosecurity experts confirmed that, in its present form, it does not seem to pose any threats. With any new biotechnology, though, security experts say there is as much potential for risk as there is for benefit.

 

“The tools themselves are not inherently ‘good’ or ‘bad.’ Rather, they can be used to build beneficial or harmful biological systems, just as a hammer can be used to build a home or to break a window,” explained Becky Mackelprang, director of security programs at the Engineering Biology Research Consortium.

 

Misuse of an artificial cell technology like SpudCell — such as using it to create a biological weapon that could harm humans or the environment — is still a remote risk, according to the researchers behind SpudCell. Yet it’s one the field of synthetic biology is taking seriously as similar technologies continue to advance.

 

Since 1975, scientists have met at the Asilomar Conference on Recombinant DNA to discuss potential hazards of work altering DNA. The threat that new biology-based creations pose to living things has been an ever-present topic in synthetic biology. Questions about the positive and negative uses for new technologies are taken seriously for good reason.

 

“If a future synthetic cell is also harmful to humans, animals or the environment, that could have very serious consequences for all of us,” said Dr. Tom Inglesby, an epidemiologist at Johns Hopkins Center for Health Security.

 

Biosecurity experts suggest the best way to prepare for all the positives and negatives posed by artificial cell technology is to talk about them. And SpudCell is jump-starting the conversation.

 

“This work demands our attention, not for what has been produced but for where it leads,” said Dr. David A. Relman, a microbiologist at Stanford University, adding: “It is creative, disruptive and provocative in revealing what might be possible in the not-so-distant future.”” [2]

 

1. SpudCells cannot produce their own ribosomes because their synthetic genome lacks the complete genetic programming required to independently manufacture these complex molecular machines. Instead of making their own, the synthetic cells rely on scientists to externally supply and feed them functional E. coli ribosomes to sustain protein production.

Because of this limitation—alongside a fragmented genome and reliance on nutrient-rich feeder vesicles—a SpudCell lineage currently degrades after about five to ten generations. Overcoming this dependency is one of the primary goals for the international synthetic biology community.

 

SpudCells lack the genetic programming to build their own ribosomes because their synthetic genome is designed to be a minimal cell. At around 90,000 base pairs, it is vastly smaller than a natural bacterium's genome. This extreme miniaturization is required to focus on basic lifelike functions while sidestepping the immense complexities of an entire natural metabolism.

The genetic information is missing from the genome for a few specific reasons:

•           The Ribogenesis Bottleneck: The genes for ribosomes are physically present in the DNA, but the complex biological assembly instructions required for the RNA and dozens of proteins to physically fold and snap together are not yet fully understood.

•           Modular Genome Setup: The genetic material is highly fragmented and split across seven different DNA plasmids rather than consolidated, making it difficult for the synthetic system to manage and coordinate complex, multi-step structural manufacturing.

•           Current Feeder Reliance: Because scientists manually provide ready-made E. coli ribosomes during the external feeding process, there has not yet been a strict evolutionary pressure for the genome to complete the full blueprint for "building from scratch".

2. Scientists React to the Lab-Made, Yet Lifelike, SpudCell. Callaway, K R.  New York Times (Online) New York Times Company. Jul 2, 2026.

 

ES konkurencingumas lieka tuščia frazė

„Europos Vadovų Tarybos pirmininkas António Costa paskelbė 2026-uosius metus „Europos konkurencingumo metais“. Draghi ataskaita, Briuselyje jau seniai laikoma Biblija, pavadinta „Europos konkurencingumo ateitis“. O Vokietijos kancleris giria save už tai, kad neseniai užtikrino, jog konkurencingumas nuo šiol visada bus svarbiausias prioritetas ES viršūnių susitikimų išvadose.

 

Kodėl niekam tai neįdomu? Jei „konkurencingumas“ tiesiog reiškia norą, kad Europos ekonomika atsigautų, tuomet problema tikrai nėra nepakankamai suprantama.

 

Europa atsilieka, nes įmonių produktyvumas ir inovacinis pajėgumas yra per žemi, energijos kainos yra per didelės, o biurokratija ir reglamentai ne tik stabdo valstybių narių ekonomiką, bet ir trukdo bendrajai rinkai.

 

Per savo pirmąją kadenciją, kuri baigėsi 2024 m., ES Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen ignoravo šiuos klausimus ir vietoj to stūmė į priekį Žaliąjį kursą. Sunki struktūrinė krizė, visų pirma, Europos pramonėje per pastaruosius metus, privertė pakeisti kursą.

 

Tačiau konkurencingumo skatinimas kaip naujas tikslas iš esmės nieko nekeičia – jau nekalbant apie tai, kad tai nėra naujas tikslas ES, o veikiau jau daugiau, nei ketvirtį amžiaus. Šis terminas pirmiausia leidžia suderinti ir greitai neutralizuoti skirtingus ekonominės politikos supratimus.

 

Viena, į rinką orientuota interpretacija teigia, kad konkurencingos įmonės yra tos, kurios išgyvena konkurencijoje.

 

Kita, į valstybę orientuota, interpretacija teigia, kad įmonėms reikia vyriausybės paramos, kad taptų konkurencingos, tiek per valstybės finansavimą, tiek protekcionizmą.

 

Šis konceptualus neapibrėžtumas, leidžiantis vartoti kompromisines frazes ir lemiantis politinį nenuoseklumą, siekia 2000 m. Lisabonos strategiją, kurios tikslas buvo paversti Europą „konkurencingiausia ir dinamiškiausia žinių ekonomika pasaulyje“. Nors šios niekada neišsipildžiusios frazės šiandien gali būti pamirštos, jos vis dar linksmai švenčiamos Draghi ataskaitoje ir daugybėje ES dokumentų. Atgimimas.

 

Be savo žavesio kaip politinės kompromisinės formulės, konkurencingumas keistai neturi esmės. Kas ar kas turėtų tapti arba išlikti konkurencingu? ES? Jos valstybės narės? „Ta“ ekonomika? Atskiros įmonės? Kas yra konkurentai kiekvienu atveju? Kokiomis priemonėmis ES gali daryti įtaką savo ar savo ekonomikos konkurencingumui? Kadangi į šiuos klausimus sunku atsakyti, tikslą dar lengviau ištarti.

 

Von der Leyen ketina toliau siekti šio tikslo tradicine pramonės politika, ką rodo, pavyzdžiui, jos neseniai pateiktas pasiūlymas dėl „Pagaminta ES“ reikalavimų. Rinkos pagrindu veikiančios priemonės Komisijos pirmininkei yra svetimos, ir ji rodo mažai susidomėjimo bendrosios rinkos gilinimu, neapsiribojant vien skambiais šūkiais („Viena Europa, viena rinka“). Be to, abejotina, ar iš Briuselio kylantį reguliavimo ir biurokratinį raizginį galima tiesiog sumažinti Komisijos sparčiai teikiamomis omnibusinėmis iniciatyvomis. Kad ir koks teisingas būtų esamų taisyklių konsolidavimas ar panaikinimas, už jų slypinti reguliavimo kultūra (ir susiję pareigūnai) tiesiog neišnyksta.

 

Tai bent jau tiek pat pasakytina apie valstybes nares. Apskaičiuota, kad beprasmės nacionalinės taisyklės, kurios veikia, kaip netarifinės prekybos kliūtys, sukelia 1,1 trilijono eurų vertės gerovės nuostolius, tai yra beveik 10 procentų ES ekonomikos produkcijos. Jei Vokietijos kancleris (kaip ir daugelis kitų) skundžiasi „Briuselio biurokratija“, jis kviečiamas pradėti šalinti kliūtis namuose. Kalbama ne tik apie biurokratijos mažinimą, bet ir apie ribojimų panaikinimą, pavyzdžiui, sprendžiant tariamai „priešiško“, „UniCredit“ vykdomo, „Commerzbank“ perėmimo problemą.

 

Bent jau: vos prieš dvi savaites ES valstybių ir vyriausybių vadovai patvirtino ilgą konkrečių, dažniausiai gana išsamių žingsnių, skirtų bendrajai rinkai gilinti, sąrašą – nuo ​​„ES Inc.“ iki „Europos verslo piniginės“. Jis turėtų būti baigtas iki metų pabaigos. Šioje srityje pažanga gali būti daroma tik mažais žingsneliais, todėl šie žingsniai yra teisingi ir verti daugiau nei 100 įsipareigojimų konkurencingumui. Žinoma, nieko nebus pasiekta, kol priemonės nebus įgyvendintos.“ [1]

 

1. Wettbewerbsfähigkeit bleibt eine hohle Phrase. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 01 Apr 2026: 15.    Von Werner Mussler, Brüssel