Karas, gaisrai ir migrantai daro Europą, iš visų jėgų sunkiai siekiančia kontrolės

 

Vakarų Europoje tarp elito ir gyventojų tradiciškai vyrauja didesnė taika, nei Amerikoje. Tai galėtų palengvinti perėjimą prie, dirbtiniu intelektu pagrįstos, ekonomikos Vakarų Europoje. Vakarų europiečiams dar ne viskas prarasta.

 

Vakarų Europa turi stipresnį socialinės apsaugos tinklą ir bendradarbiaujantį politinį modelį, kuris gali sušvelninti darbuotojų perkėlimą. Tačiau regionas atsilieka nuo JAV pagal dirbtinio intelekto diegimą ir infrastruktūros mastą, o tai reiškia, kad vien socialinis stabilumas nepadės panaikinti skaitmeninio ir ekonominio konkurencingumo atotrūkio.

 

Socialinė sutartis ir stabilumas

• Apsaugos tinklai: Europos gerovės sistemos, visuotinė sveikatos priežiūra ir tvirti darbo įstatymai suteikia apsaugą nuo darbo vietų sutrikimų.

• Visuomenės pasitikėjimas: didelis institucijų pasitikėjimas ir sutarimu pagrįsta politika padeda valdyti ekonominius pokyčius su mažesniais socialiniais neramumais.

• Rizikos mažinimas: Europos požiūris į dirbtinį intelektą teikia pirmenybę saugumui, duomenų valdymui ir pagrindinėms teisėms, o ne greitam, nereguliuojamam diegimui. Tai, greičiausiai, yra didžiulė klaida. Ekonominiai ir infrastruktūros iššūkiai

• Įdiegimo atotrūkis: Įmonių ir darbuotojų generatyvinio dirbtinio intelekto naudojimas atsilieka nuo JAV (pvz., maždaug 32 % darbuotojų pagrindinėse Europos šalyse naudoja dirbtinį intelektą, palyginti su 43 % JAV).

 

• Skaičiavimo deficitas: Europa susiduria su dideliais duomenų centrų pajėgumų, energijos tinklo parengties apribojimais, kol kas nėra pigios rusiškos energijos ir kapitalo mobilizavimo, palyginti su Amerikos technologijų gigantais.

 

• Suvereniteto rizika: Didelė priklausomybė nuo užsienio pamatinių modelių kelia grėsmę ilgalaikei ekonominei autonomijai, nors vietos pastangos, tokios kaip Prancūzijos „Mistral AI“, bando kurti nepriklausomas alternatyvas.

 

„Žiauri vasara atskleidė, kokį spaudimą Europos šalys patiria iš jėgų, kurios iš esmės nepriklauso nuo jų: karo Irane ir įvykių Ukrainoje, rekordinio karščio ir kitų.

 

Pastarosiomis dienomis Europa vėl, regis, stebėjo iš šalies, kaip jos likimą formuoja išorės jėgos.

 

Ar prezidentas Trumpas nuspręstų atnaujinti didžiulį karą su Iranu ir pakelti naftos kainą? Ar visuotinis atšilimas sukeltų platesnius ir stipresnius gaisrus, net kai keli iš jų jau siaučia visame žemyne? Ar staigus, nepaaiškinamas žmonių antplūdis per Maroko sieną į Ispanijos eksklavą – beveik visi jie buvo nedelsiant išsiųsti atgal – suskaldytų bloko lyderius ir pakurstytų kraštutinių dešiniųjų pažiūras?

 

Tai jau buvo žiauri vasara Europai: rekordinis karštis, didėjanti infliacija ir didelis nerimas dėl maisto, energijos ir saugumo. Viena po kitos kylančios krizės skatina raginimus imtis bendrų veiksmų, skubiai rengti skirtingų prezidentų ir ministrų pirmininkų grupių susitikimus per „Zoom“ platformą ir politinį ginčą parlamentuose nuo Lenkijos iki Jungtinės Karalystės.

 

Tačiau, kaip ir daugelis kitų, nutikusių per pastaruosius kelerius metus, daugelis Europos iššūkių yra ne jos jėgų ribose. kontrolė.

 

Irano karas – konfliktas, kurio didžioji dalis Europos niekada nenorėjo – sutrikdė gyvenimą visame regione, padidindamas benzino, maisto produktų ir kelionių kainas. Žemyno lyderiai pažadėjo padėti užtikrinti naftos transportavimą per Hormūzo sąsiaurį, kai tik pasibaigs kovos. Ir vis dėlto atrodo, kad apie kitą karo etapą jie išgirs iš pono Trumpo socialinės žiniasklaidos kanalo.

 

Europa nesugeba išspręsti įvykių Ukrainoje po daugiau nei ketverių metų. Jos pasiekimus mažinant išmetamųjų teršalų kiekį kovojant su klimato kaita nustelbia Jungtinių Valstijų ir Kinijos veiksmai.

 

Dirbtinio intelekto ateitis daugiausia formuojama kitur.

 

Dešiniųjų pažiūrų populizmas išaugo, jį kursto migracija, nelygybė ir dezinformacija.

 

„Nesvarbu, kaip į tai žiūrėtumėte, kaip vertintumėte, tai sunkus ir nerimą keliantis metas Europai“, – sakė Richardas Haassas, du dešimtmečius ėjęs Užsienio santykių tarybos prezidento pareigas. Jis teigė, kad Europa iš dalies yra aplinkybių auka, bet taip pat yra atsakinga už tai, kad neturi įgaliojimų spręsti savo likimo.

 

„Ne tik tai, kad „Jie neišleido pakankamai lėšų, bet nepakankamai organizuoti, kai kalbama apie savo pačių saugumą“, – sakė jis.

 

„Iš esmės tai tik stebėtoja, išskyrus kelias išimtis, DI konkurencijoje. Tai nebuvo kažkas, ką Europai padarė Jungtinės Valstijos ar Kinija. Tai buvo kažkas, ką Europa padarė sau.“

 

Europa ėmėsi veiksmų daugeliu frontų.

 

Kai įvykiai Ukrainoje prasidėjo prieš daugiau nei ketverius metus, Europa ir Didžioji Britanija nedelsdamos ėmėsi veiksmų paremti Ukrainą, įskaitant milijardų dolerių pagalbos siuntimą, sankcijas Rusijai ir milijonų Ukrainos pabėgėlių priėmimą į savo šalis per specialias programas.

 

Po to, kai 2025 m. D. Trumpas vėl įžengė į Baltuosius rūmus ir parodė šiltesnę poziciją prezidento Vladimiro Putino atžvilgiu, Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija ir kitos Europos šalys sudarė „Norinčiųjų koaliciją“, kad bandytų apsaugoti Ukrainos interesus bet kokiame taikos susitarime, ir dirbo už uždarų durų, kad sutaikytų Ukrainos ir Amerikos prezidentus. Šios pastangos padėjo užkirsti kelią D. Putinui sudaryti susitarimą su D. Trumpu Ukrainos sąskaita.

 

Tačiau nors koalicija ne kartą pareiškė, kad „jokie susitarimai dėl Europos interesų ir saugumo negali būti derami be europiečių“, o tai pasirodė esą sunku įgyvendinti. Ponas Trumpas ne kartą nustūmė Amerikos sąjungininkus į šalį, pirmenybę teikdamas tiesioginėms – ir dažniausiai bevaisėms – deryboms su Rusija arba Ukraina.

 

„Jau daugelį metų Europos lyderiai kalbėjo apie strateginę autonomiją ir Europos, kaip rimtos saugumo veikėjos, atsiradimą“, – „Atlantic Council“ rašė Lesia Ogryzko, Kijevo Sahaidachnyi saugumo centro direktorė. „Ateinantys mėnesiai gali būti aiškiausias iki šiol išbandymas, ar šie ambicijos yra realistiškos.“

 

Jie turėjo mažiau įtakos JAV ir Izraelio karui prieš Iraną, nors jo poveikis jaučiamas visame žemyne. Europos garsus pasipriešinimas pono Trumpo sprendimui pradėti karą įsiutino Amerikos lyderį ir pablogino transatlantinius santykius.

 

Balandžio mėnesį, iš dalies siekdamos atkurti santykius su D. Trumpu, Didžioji Britanija ir Prancūzija paskelbė apie pastangas organizuoti karinę operaciją, kuri galėtų padėti apsaugoti laisvą ir atvirą keliavimą per Hormūzo sąsiaurį, kai tik bus susitarta dėl ilgalaikių paliaubų. Tačiau dėl nuolat besikartojančių Jungtinių Valstijų ir Irano kovų operacija tapo pernelyg pavojinga pradėti. Kelių Europos šalių diplomatai teigė, kad galimybė siųsti karinius laivus padėti pašalinti minas iš sąsiaurio arba palydėti tanklaivius iš esmės yra atidėta, kol paaiškės, ar karas tikrai sustabdytas.

 

Pastarosiomis dienomis D. Trumpas grasino smarkiai sustiprinti smūgius Iranui, jei režimas nesutiks atidaryti sąsiaurio. Antradienį prezidentas „Fox News“ sakė, kad Iranas „labai smarkiai nukentės“, jei šis itin svarbus vandens kelias nebus atidarytas labai greitai.

 

Net ir tęsiantis Irano krizei, visoje Europoje siaučia miškų gaisrai, o ryškiai raudonos spalvos juostos orų žemėlapiuose rodo precedento neturinčias karščio bangas, kurios tampa vis dažnesnės.

 

Pastaruosius du dešimtmečius Europos šalys daugiausia sutarė dėl klimato kaitos keliamų pavojų ir ėmėsi veiksmų, kad sumažintų išmetamųjų teršalų kiekį ir investuotų į atsinaujinančiąją energiją. Tačiau nuo tada, kai į Jungtines Valstijas atvyko ponas Trumpas, jos nesutaria su vienu didžiausių pasaulio teršėjų, todėl joms sunkiau kovoti su besikeičiančiu klimatu.

 

Dabar akivaizdu, kad regiono šalys susiduria su pasaulinio atšilimo pasekmėmis, nes vidutinė temperatūra kyla sparčiau nei bet kuriame kitame žemyne. Britai išgyvena sausiausią liepą per beveik du šimtmečius. Prancūzijoje ir Ispanijoje gaisrai privertė palikti savo namus daugiau nei 300 000 žmonių. Graikijoje ugniagesiai žuvo kovodami su gaisrais, kurie dar nėra iki galo suvaldyti.

 

Praėjusią savaitę į Seutą, mažytę Ispanijos teritoriją Šiaurės Afrikos pakrantėje, atvykusių dešimčių tūkstančių žmonių antplūdis iškėlė naujos krizės, kuri išbando Europos vienybę vienu iš opiausių regiono politinių klausimų, galimybę.

 

Ispanijos kairiųjų pažiūrų ministras pirmininkas Pedro Sánchezas išgarsėjo dėl savo svetingo požiūrio į kai kuriuos migrantus, ypač darbuotojus iš Lotynų Amerikos. Tačiau jis ėmėsi griežtesnių veiksmų prieš žmones, bandančius nelegaliai kirsti Ispanijos sieną su Maroku. Jis greitai susidorojo su atvykėliais į Seutą su savo šalies kariuomene, ir dauguma jų buvo išsiųsti atgal savaitgalį. Prie jūros sienos tarp dviejų šalių statoma plaukiojanti užtvara.

 

Šis incidentas atskleidė įtampą Europos Sąjungoje, kuri pastaraisiais metais gilėjo, nes kraštutinės dešinės partijos, įskaitant „Alternatyva Vokietijai“ ir Prancūzijos Nacionalinį susibūrimą, pasinaudojo migrantų baime kaip būdu įkvėpti politinius rėmėjus. Beveik dvi dešimtys ES šalių užsipuolė Ispaniją praėjus kelioms valandoms po migrantų atvykimo į Seutą, o kai kurios ragino sustabdyti šalies narystę bloko laisvo judėjimo zonoje. Sánchezas atsakė pavadindamas šias tautas „savanaudiškomis“.

 

Kai kurie analitikai pažymėjo, kad solidarumo su Ispanija stoka tuo metu, kai ji susidūrė su išorės grėsme, rodo, kad žemynui sunku įrodyti savo autoritetą pasaulinėje arenoje.

 

Užsienio santykių tarybos atstovas ponas Haassas teigė manantis, kad vienybės stoka pabrėžia esminę Europos problemą, jai siekiant formuoti savo ateitį.

 

„Visuma, – sakė jis, – yra daug mažiau nei jos dalių suma.“ [1]

 

1. Wars, Wildfires and Migrants Leave Europe Straining for Control: News Analysis. Shear, Michael D.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 6, 2026.

War, Wildfires and Migrants Leave Europe Straining for Control

There is traditionally more peace between elites and population in Western Europe than in America. That could make transition to AI based economy more smooth in Western Europe. Not everything is lost for Western Europeans yet.

 

Western Europe has a stronger social safety net and a cooperative political model that can cushion worker displacement. However, the region trails the U.S. in raw AI adoption and infrastructure scale, meaning social stability alone will not close the digital and economic competitiveness gap.

Social Contract and Stability

•           Safety Nets: European welfare systems, universal healthcare, and robust labor laws provide a cushion against job disruption.

•           Public Trust: High institutional trust and consensus-driven politics help manage economic transitions with less social unrest.

•           Risk Mitigation: The European approach to artificial intelligence prioritizes safety, data governance, and fundamental rights over rapid, unregulated deployment. That is, most likely, a huge mistake.

Economic and Infrastructure Challenges

•           Adoption Gap: Enterprise and worker usage of generative AI lags behind the U.S. (e.g., roughly 32% of workers in key European countries use AI versus 43% in the U.S.).

•           Compute Deficit: Europe faces severe limitations in data center capacity, energy grid readiness, so far no cheap Russian energy, and capital mobilization compared to American tech giants.

•           Sovereignty Risks: Heavy reliance on foreign foundational models threatens long-term economic autonomy, though local efforts like France's Mistral AI attempt to build independent alternatives.

“A brutal summer has exposed how much pressure European countries are under from forces largely out of their grip: war in Iran and events in Ukraine, record heat and more.

 

Once again in recent days, Europe has seemed to be watching from the sidelines as its destiny is shaped by outside forces.

 

Would President Trump choose to restart a massive war with Iran and drive up the cost of oil? Would global warming drive wider and worse wildfires, even as several already raged across the continent? Would a sudden, unexplained surge of people across the Moroccan border into a Spanish exclave — almost all of whom were immediately sent back — divide the bloc’s leaders and fuel the far right?

 

It has already been a brutal summer for Europe: record heat, rising inflation and deep anxiety about food, energy and security. The back-to-back crises are prompting calls for joint action, urgent Zoom meetings between different groups of presidents and prime ministers, and political hand-wringing in parliaments from Poland to the United Kingdom.

 

But like so much else that has happened in the past several years, many of Europe’s challenges are out of its control.

 

The Iran war — a conflict that most of Europe never wanted — has disrupted life across the region, driving up the price of gas, groceries and travel. The continent’s leaders have pledged to help secure the passage of oil through the Strait of Hormuz once the fighting ends. And yet, they seem destined to hear about the next stage of the war from Mr. Trump’s social media feed.

 

Europe has been unable to resolve the events in Ukraine after more than four years. Its achievements in cutting emissions to combat climate change are overshadowed by the actions of the United States and China.

 

The future of A.I. is being shaped largely elsewhere.

 

Right wing populism has risen, fueled by migration, inequality and misinformation.

 

“No matter how you look at it, measure it, this is a difficult, unsettling time for Europe,” said Richard Haass, who served for two decades as the president of the Council on Foreign Relations. He said Europe is partly a victim of circumstance, but also is responsible for its lack of authority over its own fate.

 

“It’s not just that they’ve under-spent, but they’ve underorganized themselves when it comes to their own security,” he said.

 

“It’s essentially a bystander, with few exceptions, to the A.I. competition. That’s not something that was done to Europe by the United States or China. That was something that was done by Europe to itself.”

 

On many fronts, Europe has acted.

 

When events in Ukraine started more than four years ago, Europe and Britain immediately took steps to support Ukraine, including sending billions of dollars in aid, sanctioning Russia and welcoming millions of Ukrainian refugees into their countries through special programs.

 

After Mr. Trump re-entered the White House in 2025 and signaled a warmer stance toward President Vladimir V. Putin, Britain, France, Germany and other European nations formed the “Coalition of the Willing” to try to protect Ukraine’s interests in any peace deal, and worked behind closed doors to reconcile the Ukrainian and American presidents. Those efforts helped prevent Mr. Putin from cutting a deal with Mr. Trump at Ukraine’s expense.

 

But while the coalition has repeatedly stated that “no arrangements regarding European interests and security can be negotiated without Europeans,” that has proved difficult to enforce. Time and again, Mr. Trump has sidelined America’s allies in favor of direct — and largely fruitless — talks with either Russia or Ukraine.

 

“For years, European leaders have spoken about strategic autonomy and Europe’s emergence as a serious security actor,” Lesia Ogryzko, the director of the Sahaidachnyi Security Center in Kyiv, wrote for the Atlantic Council. “The coming months may provide the clearest test yet of whether those ambitions are realistic.”

 

They have had less influence over the U.S.-Israeli war against Iran, even though its effects are felt keenly across the continent. Europe’s vocal opposition to Mr. Trump’s decision to go to war enraged the American leader and soured trans-Atlantic relations.

 

In April, partly as an effort to repair relations with Mr. Trump, Britain and France announced an effort to organize a military operation that could help protect free and open travel through the Strait of Hormuz once a lasting cease-fire was agreed to. But the on-again, off-again fighting between the United States and Iran has made it too dangerous for the operation to begin. Diplomats from several European countries said the possibility that they will send military ships to help remove mines from the strait or escort tankers is essentially on hold until it becomes clear whether the war is truly on pause.

 

Mr. Trump has threatened in recent days to dramatically escalate strikes on Iran if the regime does not agree to open the strait. On Tuesday, the president told Fox News that Iran would be “hit very hard” if the crucial waterway was not opened very soon.

 

Even as the Iran crisis has continued, wildfires have been raging across Europe, where swaths of bright red on the weather maps indicated the unprecedented heat waves that have become increasingly frequent.

 

For most of the past two decades, European countries have mostly been in agreement about the dangers posed by climate change and have acted to cut emissions and invest in renewable energy. But since Mr. Trump’s arrival in the United States, they have been at odds with one of the world’s largest polluters, making their efforts to confront the changing climate more difficult.

 

Now, it is clear that countries in the region are facing the consequences of global warming, with average temperatures rising faster than on any other continent. Britons are living through the driest July in nearly two centuries. Fires have displaced more than 300,000 people in France and Spain. In Greece, firefighters died battling blazes that are yet to be fully controlled.

 

The surge last week of tens of thousands of people into Ceuta, a tiny Spanish territory on the North African coast, raised the possibility of a new crisis that is testing European unity on one of the region’s most potent political issues.

 

Pedro Sánchez, Spain’s left-wing prime minister, has become famous for his welcoming approach to some migrants, particularly workers from Latin America. But he has taken a tougher approach with people attempting to illegally cross Spain’s borders with Morocco. He cracked down on the arrivals in Ceuta quickly with his country’s military, and most were sent back over the weekend. A floating barrier is being set up near a sea wall between the two countries.

 

The incident exposed tensions within the European Union that have grown deeper in recent years, as far-right parties including the Alternative for Germany and France’s National Rally have seized on fear of migrants as a way to energize political supporters. Almost two dozen E.U. countries lashed out at Spain in the hours after the migrants arrived in Ceuta, with some calling for suspending the country from the bloc’s free-movement zone. Mr. Sánchez responded by calling those nations “selfish.”

 

Some analysts noted that the lack of solidarity with Spain at a time when it faced an external threat was an indication of the difficulty that the continent has in projecting authority on the global stage.

 

Mr. Haass, of the Council on Foreign Relations, said he thinks the lack of unity underscores the fundamental problem for Europe as it seeks to shape its future.

 

“The whole,” he said, “is much less than the sum of its parts.”” [1]

 

1. Wars, Wildfires and Migrants Leave Europe Straining for Control: News Analysis. Shear, Michael D.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 6, 2026.

Companies have already bought AI tools. Why is there no breakthrough?

““We bought the tools, employees use artificial intelligence (AI) every day, and there is no breakthrough. Maybe we should measure in more detail?” I have heard these sentences in more than one conversation with managers over the past six months.

 

But they were not first uttered in 2026. An almost identical complaint was repeated by factory owners about 130 years ago – having just installed the most revolutionary technology of its time, the electric motor, and seeing that productivity… had hardly budged.

 

Before electricity became established in industry, the heart of a typical factory was a single steam engine: it turned a central shaft installed throughout the building, and a labyrinth of leather belts led from it to each machine tool. The machines were not lined up according to the work flow, but the closer they were to the shaft, the more half of the energy was lost in the friction of the belts, and if one belt broke, the entire factory would come to a standstill.

 

Then came the electric motor—and the owners attached it… to the same central shaft. The so-called group drive: a new technology, assembled according to an old design. Economic historian Warren Devine, who has studied this period in detail, summarizes it mercilessly: there was practically no productivity jump. In 1900, electricity accounted for only about 10% of the power of US factories.

 

It was not a more powerful motor that unlocked value, but a different way of thinking: what if each machine had its own motor? When machines no longer had to line up under a shaft, the factory could be arranged according to the workflow—and thus the conveyor belt was born. By 1930, electricity already accounted for about 80% of the power of factories. Electricity began to create value not when factories changed their energy source, but when they redesigned the factory itself to the new nature of energy. It took forty years.

 

Now let’s look at how most companies are “using AI” today.

 

The employee sits in his usual environment and talks to the AI ​​as if it were a smarter assistant. In software teams, engineers try to squeeze agents into the existing process - hoping that they will work the way people would work. Each step is accelerated by a dozen percent, but the “factory” itself - processes, team composition, work organization - has not changed. It is a group drive, only the 2026 version.

 

And then the most dangerous part happens: the employee, not seeing much difference, returns to old habits, and the manager, not seeing results in the indicators, concludes - “AI is overrated, let's wait.” Both draw a logical conclusion from their experience. And both are wrong, because they tested not a new work design, but a big engine on old shafts.

 

The author of the comment leads a company of 200+ software engineers, developing products for the Scandinavian and Dutch markets, is a board member of two companies and the author of the training for managers “Code is cheap. Leadership isn't.” He is currently conducting a survey of Lithuanian software managers on the topic of agent engineering, and will present the results on November 18 at the “Verslo žinios” conference “Business 2027”.

 

There is also the opposite side of the trap – managers who saw the breakthrough and rushed to it. In May 2026, Meta laid off about 10% of its employees, transferring some of them to AI teams, and the next month, at an internal meeting, Zuckerberg admitted: the use of agents in programming did not yield the expected results. If an organization that plans to invest up to 145 billion USD in AI infrastructure this year miscalculated, then anyone can. Ford turned quality control over to AI systems, laid off experienced engineers—and then hired back 350 veterans. Klarna, which replaced about 700 customer service workers with AI, admitted it went too far and started hiring people again.

 

These cases are no exception: 55% of managers who laid off employees because of AI now admit they were wrong. The numbers explain why. A 2026 study by Faros AI, which analyzed two years of work data from 22,000 engineers, records a real leap in productivity: work completed per engineer increased by 66%. But the same study also shows the cost: errors increased by 54%, and the ratio of incidents to changes more than tripled. Velocity was measured. Maturity was not.

 

This is what connects all costly mistakes: decisions about people were made based on the first indicators of speed in a discipline in which the organizations themselves were still new. This discipline has a name – agentic engineering. Its essence: a person no longer writes code and performs tasks himself, but orchestrates AI agents – defines the task, designs quality checks and is responsible for the final result.

 

This is not “more AI inside the same process” – this is a different process, redesigned around agents in the same way that an individual drive redesigned a single-engine factory. I observe this change closely, leading a company of 200+ engineers: within a few months, software development was rewritten, and tasks that we entrusted to a person just last year can now be performed by agents from start to finish.

What should an IT company or department manager do? Three practices.

 

First – constantly ask the question and think: if this product or process we were to create today from scratch using agents, would our current problem even exist? It frees us from the boundaries of old processes and changes the thinking model.

 

Second, at least one real experiment: not “10% of time for everyone”, but a real work process redesigned from start to finish using agents. There is a lot to learn from this.

 

Third, measure the team’s maturity in agent engineering, not activity: not how many tools have been purchased and how much they are used, but how much responsibility can be entrusted to agents while maintaining high quality.

 

This period is special for Lithuania. Working in this area, I see how far behind we are from what is happening in Silicon Valley. Factory owners had four decades, the cloud computing revolution lasted about 25 years, and the agent era is moving even faster, and the gap between companies is now accumulating not in years, but in months. The electric revolution did not win those who bought the engine first. The winners were those who redesigned the factory first.

 

Comment author – Agnius Paradnikas, CEO of UAB “Visma Tech.”