Yra senovinis sprendimas mūsų šiuolaikinei dėmesio krizei

„Maždaug prieš 2000 metų romėnų filosofas Seneka perspėjo apie dėmesio krizę. Problemą sukėlė ne išmanieji telefonai ar „TikTok“; ją sukėlė papiruso prieinamumas. Dėl to ritinių tapo gausu, o turtingi skaitytojai turėjo prieigą prie daugiau tekstų nei bet kada anksčiau.

 

Seneka pastebėjo, kad tų, kurie perskaitė per daug ritinių, protai tapo neramūs ir nestabilūs. Toks protas, anot jo, mažiau gebėjo „išlikti vienoje vietoje ir skirti laiko sau“.

 

Pamoka anuomet buvo ne mažiau teisinga nei dabar, mūsų amžinai išsiblaškiusiame, prie ekranų prikaustytame ir daugiafunkciniame amžiuje. Kai leidžiame idėjoms greitai kilti ir išeiti, pernelyg užimti savo protus ir juos išvarginti. Niekas neprilimpa. „Tas, kuris yra visur, niekur nėra“, – perspėjo Seneka.

 

Seneka neturėjo prieigos prie šiuolaikinių mokslinių tyrimų ar apklausų duomenų, tačiau mūsų padėtis jo nebūtų nustebinusi. Profesoriai teigia, kad studentams dabar sunku žiūrėti pilnametražius filmus, jau nekalbant apie knygų pabaigą. Vidutiniškai el. paštą tikriname 77 kartus per dieną, ir dažnai tai ne dėl pranešimo – mes patys save pertraukiame. Mes net negalime sutelkti dėmesio į savo įrenginius: prieš du dešimtmečius tam tikra užduotis galėjo išlaikyti mūsų dėmesį dvi su puse minutės; šiandien, kaip rodo tyrimai, viename ekrane praleidžiame tik 47 sekundes, kol pasiduodame norui perjungti ekraną.

 

Mūsų visuomenė linkusi tai vertinti kaip technologinę problemą, kuriai reikia technologinių atsakomųjų priemonių: dėmesio blaškymą slopinančių programėlių, kurios veikia kaip skaitmeniniai sargybiniai ir užrakina mus nuo kitų programėlių; plastikinių telefonų kalėjimų, aprūpintų virtuvės laikmačiais; 500 dolerių kainuojantys, minimalistiniai telefonai, turintys revoliucinę funkciją – neturėti jokių funkcijų.

 

Tačiau mes pernelyg komplikuojame labai seną iššūkį, kuris yra labiau moralinis nei skaitmeninis. Seneka teisingai laikė išsiblaškymą charakterio nesėkme. Mums nereikia dar vieno algoritmo ar įtaiso, kad sustabdytume savo protus nuo lakstymo kaip nepaklusniems vaikams, būtų teigęs jis. Turime iš naujo išmokti ramiai sėdėti su savo mintimis.

 

Kaip tiksliai tai padaryti? Seneka turėjo keletą praktinių patarimų, kuriuos jis išdėstė savo „Laiškuose iš stoiko“: kasdien skirkite savo dėmesį vienai idėjai.

 

Pastaruosius 20 metų praktikavau paprastą discipliną, įkvėptą šio patarimo. Pirmas rytas ieškau knygoje savo vienos idėjos. Paprastai jai rasti reikia maždaug trijų ar keturių puslapių (mažiau nei 10 minučių). Neieškau įsimintinos citatos ar aforizmo; ieškau ištraukos, kuri mestų iššūkį arba geriau apšviestų mano požiūrį į pasaulį.

 

Pavyzdžiui, neseniai mane ištiko tragiškas įvykis suvokimas Tolstojaus apysakos „Ivano Iljičiaus mirtis“ pabaigoje. Ant mirties slenksčio Ivanas negali atsikratyti jausmo, kad gyvenimas jį prabėgo pro šalį. Ir vis dėlto jis pasiekė visus „teisingus“ dalykus – gerą darbą, gražų namą, prabangius draugus. Tai rimtas priminimas, kad socialinė padėtis ir žemiškos gėrybės yra trumpalaikės. Draugystė, meilė, gilus tikslo jausmas, pranokstantis save, ryšys su transcendentiniu: galiausiai tai yra svarbiausia.

 

Radęs savo idėją, žengiau kitą žingsnį, kurį pataria Seneka: „apmąstyti tą dieną ir įsisavinti“. Taigi, gerdama rytinę kavą, pasiėmiau Ivano suvokimą. Tris gurkšnius pradėjau permąstyti savo prioritetus. Pastebėjau, kad svarstau: kaip puoselėjau santykius, kurie mane palaiko? Išmokti geriau mylėti žmones buvo iššūkis, su kuriuo turėjau susidurti. Pasiryžau tą savaitę susisiekti su trimis draugais, su kuriais buvau praradusi ryšį.

 

Per pietus ir vėl per popietinę kavos pertraukėlę apmąsčiau Ivano klausimą ir nukreipiau dėmesį į mane supantį gyvenimą. Vėliau, vedžiodama savo šunį, sustojau ant tilto per Kolorado upę ir klausiausi paukščių čiulbėjimo. Prieš miegą nebesijaudinau dėl žinučių, susikaupusių mano gautuosiuose.

 

Seneka gilaus apmąstymo naudą palygino su alchemija, kurios metu bitės nektarą paverčia medumi. Avilyje bitės pakartotinai perduoda surinktą nektarą viena kitai, sumaišydamos jį su fermentais, kurie keičia jo cheminę sudėtį. Įsivaizduokite nektarą kaip informaciją, o medų – kaip išmintį. Nors nektaras per kelias dienas surūgsta, medus nesugenda – net ir po to, kai tūkstančius metų yra palaidotas Egipto kape.

 

Senekos medaus metafora atitinka tai, ką psichologai vadina giliuoju apdorojimu: nuolat grįždami prie tos pačios idėjos, mes signalizuojame savo smegenims, kad idėja verta perkėlimo į ilgalaikės atminties architektūrą. Kiekvieną kartą, kai iš atminties atkuriame idėją, mes ją taip pat apvyniojame naujomis asociacijomis (procesas, vadinamas pakartotiniu konsolidavimu), kuris užtikrina, kad tos idėjos išliktų aktualios mūsų gyvenime laikui bėgant.

 

Būtent tai ir vyko, kai visą dieną mintyse sukau Ivaną Iljičių. Mano paties patirtis ir mintys pavertė Tolstojaus perspėjimą asmeniniu įsitikinimu, kuris pradėjo formuotis mano charakterio dalimi.

 

Vargu ar esu pirmasis žmogus, vertinantis Senekos matymą, kad perpildyta biblioteka neprilygsta kruopščiai atrinktai giliai įsisavintos išminties kolekcijai. Markas Aurelijus kasdien išbandydavo po vieną stoikų principą, kovodamas su karo chaosu. Elžbieta I sėmėsi kruopščiai įsisavintos Senekos ir Cicerono išminties, kad susidorotų su valdymo spaudimu. Abraomas Linkolnas turėjo nedaug knygų, bet jas visas įvaldė. Jaunystėje garsiai skaitydamas ir kramtydamas tokias knygas kaip Ezopas ir Šekspyras, jis sukūrė protą, kurį lygino su plienu: „labai sunku ką nors įbrėžti“, bet „beveik neįmanoma, kai jau turi, ištrinti“.

 

Kitą dieną pagalvojau apie Linkolną, svarstydamas apie personažą, vadinamą Autodidaktu Jean-Paul Sartre romane „Pykinimas“. Šis keistas vyrukas vaikšto po vietinę biblioteką, siekdamas perskaityti kiekvieną knygą abėcėlės tvarka. Prikimštas faktų, bet ištroškęs prasmės, jis įkūnija įsitikinimą, kad informacijos kiekis yra supratimo gylio pakaitalas.

 

Kiekvieną dieną įtvirtindamas vienoje idėjoje, 20 metų bandžiau išvengti Autodidakto tuščiavidurio likimo. „Nebenoriu vytis be galo tolstančio informacijos horizonto. Seklumų nerimą iškeičiau į neišnaudotą gilių vandenų išmintį.

 

Dažnai sakoma, kad atsakymas yra daugiau informacijos, bet Seneka žinojo geriau. Išmintis slypi ne nektare, kurį renkame, o meduje, kuriam skiriame laiko.“ [1]

 

1. There’s an Ancient Solution to Our Modern Crisis of Attention: Guest Essay. Murray, S J.  New York Times (Online) New York Times Company. Jul 12, 2026.

There’s an Ancient Solution to Our Modern Crisis of Attention

“About 2,000 years ago, the Roman philosopher Seneca warned of a crisis of attention. The problem wasn’t caused by smartphones or TikTok; it was because papyrus had become more widely available. As a result, scrolls became plentiful and wealthy readers had access to more texts than ever before.

 

Seneca observed that the minds of those who read too many scrolls too quickly became restless and unsteady. This kind of mind was less able, he noted, to “stay in one place and spend time with itself.”

 

The lesson then was no less true than it is now, in our perpetually distracted, screen-addled, multitasking age. When we allow ideas to come and go in rapid succession, we keep our minds too busy and wear them out. Nothing sticks. “One who is everywhere is nowhere,” Seneca cautioned.

 

Seneca did not have access to modern scientific studies or survey data, but he would not have been surprised by our plight. Professors report that students now have difficulty watching feature-length films, let alone finishing books. On average, we check email 77 times a day, and often it’s not because of a notification — we interrupt ourselves. We’re not even able to focus on our devices: Two decades ago, a given task could hold our attention for two and a half minutes; today, research shows, we make it only 47 seconds on one screen before succumbing to the itch to switch.

 

Our society tends to view this as a technological problem that demands technological countermeasures: anti-distraction apps that act like digital wardens and lock us out of our other apps; plastic phone jails equipped with kitchen timers; $500 minimalist phones that have the revolutionary feature of having no features at all.

 

But we’re overcomplicating a very old challenge that is more moral than digital. Seneca rightly saw distraction as a failure of character. We don’t need another algorithm or gadget to stop our minds from running around like unruly children, he would have argued. We need to relearn how to sit still with our own thoughts.

 

How exactly do you do this? Seneca had some practical advice, which he outlined in his “Letters From a Stoic”: Devote your attention to one idea a day.

 

For the past 20 years, I’ve practiced a simple discipline inspired by this advice. First thing in the morning, I forage in a book for my one idea. Typically, it takes about three to four pages (less than 10 minutes) to find one. I’m not looking for a memorable quotation or aphorism; I’m looking for a passage that challenges or better illuminates how I see the world.

 

Recently, for example, I was struck by a tragic realization near the end of Tolstoy’s novella “The Death of Ivan Ilyich.” On the brink of death, Ivan cannot escape the feeling that life has passed him by. And yet he had achieved all the “right” things — the good job, the nice house, the fancy friends. It’s a sobering reminder that social standing and worldly goods are fleeting. Friendship, love, a deep sense of purpose beyond oneself, a connection to the transcendent: These are what matter in the end.

 

Having found my idea, I took the next step Seneca advises: “to ponder that day and digest.” So I took Ivan’s realization with me while I drank my morning coffee. Three sips in, I began auditing my own priorities. I found myself wondering: How was I nurturing the relationships that sustain me? Learning to love people better was a challenge I needed to face. I committed to reaching out that week to three friends with whom I’d fallen out of touch.

 

At lunchtime and again during my afternoon coffee break, I pondered Ivan’s question and directed my attention to the life around me. Walking my dog later, I stopped on a bridge over the Colorado River and listened to the birds sing. By bedtime, I wasn’t fretting about the messages piled up in my inbox.

 

Seneca compared the benefits of deep reflection to the alchemy by which bees transform nectar into honey. In the hive, bees repeatedly pass the nectar they gather among themselves, mixing it with enzymes that alter its chemical composition. Think of the nectar as information and the honey as wisdom. Whereas nectar sours within a matter of days, honey doesn’t spoil — not even after being buried for thousands of years in an Egyptian tomb.

 

Seneca’s honey metaphor corresponds to what psychologists call deep processing: By returning to the same idea repeatedly, we signal to our brain that the idea is worth moving into the architecture of long-term memory. Each time we retrieve an idea from memory, we also wrap it in new associations (a process known as reconsolidation), which ensures that those ideas remain relevant to our life as time goes on.

 

That is what was happening as I churned Ivan Ilyich over in my mind throughout my day. My own experiences and thoughts alchemized Tolstoy’s warning into a personal conviction that would start to form part of my character.

 

I am hardly the first person to appreciate Seneca’s insight that a crowded library is no match for a curated portfolio of deeply assimilated wisdom. Marcus Aurelius tested one Stoic principle a day against the chaos of war. Elizabeth I drew on a well of carefully digested wisdom from Seneca and Cicero to handle the pressures of ruling. Abraham Lincoln owned few books but mastered them all. By reading aloud and chewing on the likes of Aesop and Shakespeare as a young man, he forged a mind he compared to steel: “very hard to scratch anything on” but “almost impossible, after you get it there, to rub it out.”

 

I thought of Lincoln the other day as I pondered the character called the Autodidact in Jean-Paul Sartre’s novel “Nausea.” This strange fellow haunts the local library with the goal of reading every book in alphabetical order. Stuffed with facts but starved for meaning, he embodies the belief that volume of information is a substitute for depth of understanding.

 

By anchoring each day in a single idea, I’ve spent 20 years trying to avoid the Autodidact’s hollow fate. I no longer chase the endlessly receding horizon of staying informed. I’ve traded the anxiety of the shallows for the untapped wisdom of deep waters.

 

We are often told that more information is the answer, but Seneca knew better. Wisdom is found not in the nectar we gather, but in the honey we take the time to make with it.” [1]

 

1. There’s an Ancient Solution to Our Modern Crisis of Attention: Guest Essay. Murray, S J.  New York Times (Online) New York Times Company. Jul 12, 2026.

Irano karas atrodo lipnus, sunkiai užbaigiamas. Ką tai reiškia jums?

„Tačiau atsižvelgiant į didelę ekonominę ir politinę kainą, kurią ponas Trumpas jau sumokėjo už kovą su Iranu, daugelis analitikų abejoja, ar Irano lyderiai rimtai vertina jo grasinimus.

 

Visiškai priešingai, nei pono Putino pastangos demonstruoti ryžtą, ponas Trumpas praėjusį mėnesį pareiškė, kad karo su Iranu tęsimas galėjo reikšti „galimą patekimą į depresiją“.“ [1]

 

Jis gali būti teisus. Vokiečiai nepaisė pigių naftos ir gamtinių dujų svarbos. Dabar pažiūrėkite į apgailėtinus vokiečius. Jiems atėjo tikra Zeitenwende.

 

1. Contrasts in War: Trump Sought an Exit. Putin Pushed On. Troianovski, Anton; Sonne, Paul.  New York Times (Online) New York Times Company. Jul 12, 2026.

Iranian War Seems to Be Sticky, Difficult to End. What Does It Mean for You?

 

“But given the steep economic and political price that Mr. Trump has already paid to fight Iran, many analysts doubt that Iranian leaders are taking his threats seriously.

 

In a stark contrast with Mr. Putin’s efforts to project resolve, Mr. Trump said last month that continuing the war on Iran could have meant “possibly going into a depression.”” [1]

 

He might be right. Germans neglected importance of cheap oil and natural gas. Look now at pathetic Germans. Zeitenwende is real for them.

 

1. Contrasts in War: Trump Sought an Exit. Putin Pushed On. Troianovski, Anton; Sonne, Paul.  New York Times (Online) New York Times Company. Jul 12, 2026.

Tikras nusikaltimas: kas buvo sakoma kalėjimo kameroje

„Pagauk velnią“

 

Pamela Colloff

 

Knopf, 320 puslapių, 32 USD

 

Jimas Dailey, nuteistas už žiaurų 14-metės Shelly Boggio nužudymą 1985 m. netoli Indian Rocks paplūdimio, Floridoje, beveik 40 metų praleido mirties bausmės eilėje. Savo įspūdingame debiute „Pagauk velnią“ Pamela Colloff pateikia įtikinamų argumentų už jo nekaltumą.

 

Nors jos Dailey vaidmuo yra kankinantis, ponios Colloff Paulo Skalniko, karjeros nusikaltėlio ir kito knygos centre esančio vyro, įkūnijimas kelia šiurpą. Skalniko, kuris teigė, kad Dailey prisipažino dėl žmogžudystės, kai jie abu buvo laikomi Pinellas apygardos kalėjime, liudijimas padėjo prokurorams užtikrinti Dailey nuteisimą.

 

Kaip autorė kruopščiai detalizuoja, Skalnikas buvo sukčius ir neatgailaujantis melagis, kurio ilgame kaltinimų sąraše buvo seksualinis užpuolimas prieš vaiką. Metų metus praleisdamas ir išeidamas iš kalėjimo, jis, anot ponios Colloff, taip pat buvo „vienas produktyviausių ir efektyviausių kalėjimo liudytojų Amerikos istorijoje“. Būdamas Pinellas apygardos kalėjime, jis liudijo prieš daugiau, nei dvi dešimtis kaltinamųjų arba savanoriškai pateikė apie juos informacijos mainais už prokurorų atlaidumą.

 

Skalnikas paprastai kiekvienoje byloje laikėsi tos pačios istorijos. Jis teigdavo, kad eis pro kaltinamojo kamerą ir užmegs pokalbį, o netrukus kitas kalinys išsipasakos. Šis scenarijus, kuris iš pradžių buvo neįtikėtinas, buvo ypač mažai tikėtinas, atsižvelgiant į tai, kad Skalnikas buvo plačiai žinomas, kaip informatorius. Autorė aprašo atvejus, kai kaltinamieji netikėdami klausydavosi, o Skalnikas, kurio jie niekada anksčiau nebuvo sutikę, teisme prisiekdavo, kad jie prisipažino jam savo nusikaltimus.

 

Ponia Colloff, „ProPublica“ žurnalistė ir „New York Times Magazine“ darbuotoja, parašė įtraukiančią istoriją, kupiną įsimintinų detalių. Ji aprašo, kaip Dailey, visada tikėdamasis būti išteisintas, išliko sveikas padedamas improvizuoto hantelio, pagaminto prikimšus pagalvės užvalkalą gausiais teisiniais dokumentais. Jam dabar 80 metų.

 

Susitikusi su Skalniku, ponia Colloff manė, kad sukčius pripažins jo dvilypumą, kol galiausiai ėmė tikėti, kad jis ją laiko tiesiog savo naujausiu taikiniu. Galiausiai ji jaučia pasibjaurėjimą Skalniku ir „visu aparatu, kuris jį įgalino ir skatino“. Nesuvokiama, kad Dailey ir toliau laukia egzekucijos. Lygiai taip pat nerimą kelia teisingumo sistemos trūkumai, dėl kurių jis laikomas, mirties bausmės laukiančių, kameroje.

 

---

 

Ponia Spindel dažnai recenzuoja knygas žurnalui.

 

(Žr. susijusį straipsnį: „Be nakties priedangos“ – WSJ 2026 m. liepos 11 d.)“ [1]

 

1. REVIEW --- Books -- Shortcuts: True Crime: What Was Said in the Jail Cell. Spindel, Barbara.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 11 July 2026: C10.  

True Crime: What Was Said in the Jail Cell

“Catch the Devil

 

By Pamela Colloff

 

Knopf, 320 pages, $32

 

Jim Dailey, who was convicted of the brutal 1985 murder of 14-year-old Shelly Boggio around Indian Rocks Beach, Fla., has languished on death row for nearly 40 years. In her bracing debut, "Catch the Devil," Pamela Colloff mounts a convincing case for his innocence.

 

While her portrayal of Dailey is agonizing, Ms. Colloff's rendering of Paul Skalnik, a career criminal and the other man at the center of the book, is chilling. The testimony of Skalnik, who claimed that Dailey had confessed to the homicide while they were both detained in Pinellas County Jail, helped prosecutors secure Dailey's conviction.

 

As the author scrupulously details, Skalnik was a con artist and unrepentant liar whose long rap sheet included the sexual assault of a child. In and out of detention for years, he was also, in Ms. Colloff's words, "one of the most prolific, and most effective, jailhouse witnesses in American history." While at Pinellas County Jail, he testified against or volunteered information on more than two dozen defendants in exchange for lenience from prosecutors.

 

Skalnik generally stuck to the same story for each case. He would claim that he'd be passing by the accused's cell and strike up a conversation, and before long the fellow prisoner would be unburdening himself. The scenario, improbable to begin with, was especially unlikely given that Skalnik was widely known to be an informant. The author describes cases in which defendants would listen incredulously while Skalnik -- whom they had never met before -- swore in court that they had admitted their crimes to him.

 

Ms. Colloff, a ProPublica reporter and New York Times Magazine staff writer, has written a propulsive narrative full of memorable details. She describes how Dailey, ever hopeful of being exonerated, stayed fit with the help of an improvised dumbbell made by stuffing a pillowcase with his copious legal paperwork. He is now 80 years old.

 

After meeting Skalnik, Ms. Colloff thought the grifter would acknowledge his duplicity, before she came to believe that he simply saw her as his latest mark. In the end she feels revulsion for Skalnik and "the entire apparatus that enabled and encouraged him." It's unconscionable that Dailey continues to await execution. Equally disturbing are the failings of the justice system that keep him on death row.

 

---

 

Ms. Spindel reviews books frequently for the Journal.

 

(See related article: "Without The Cover Of Night" -- WSJ July 11, 2026)” [1]

 

1. REVIEW --- Books -- Shortcuts: True Crime: What Was Said in the Jail Cell. Spindel, Barbara.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 11 July 2026: C10.  

Amerikos užsienio politikos kelias iki Trumpo

“„Amerikos užsienio politikos kelias“

 

 

Michaelas Mandelbaumas

 

 

Oksfordas, 184 puslapiai, 29,99 USD

 

 

„Kas yra išskirtinai amerikietiško Amerikos užsienio politikoje?“ – klausia Michaelas Mandelbaumas. Kuo mūsų užsienio santykių valdymas skiriasi nuo, tarkime, Kinijos, Prancūzijos, Indijos, Izraelio, Japonijos ar Rusijos?

 

 

Tai aktualus klausimas, ypač šiais ideologinių neramumų Baltuosiuose rūmuose ir Demokratų partijoje laikais. Ar Amerikos išskirtinumas, kurio skiriamieji bruožai yra vis dar išdidus tikėjimas egalitarizmu ir verslumu, apima ir klausimus, nesusijusius su mūsų vidaus reikalais? Ar istoriškai bendraudami su užsienio valstybėmis buvome mažiau sandoriški nei kiti, ar mažiau linkę klausti, kokia mums iš to nauda, ​​prieš reaguojant į įvykius kitur?

 

 

Ponas Mandelbaumas atsako į visus šiuos klausimus „Amerikos užsienio politikos kelias“ – išmintingoje mažoje knygoje, prieinamoje ne specialistams, kuri turėtų tapti ramia, nepretenzinga klasika.

 

 

Ši knyga, devynioliktoji, yra p. Mandelbaumo knygos „Keturi Amerikos užsienio politikos amžiai“ (2022 m.) atšaka, kurioje atsekama Amerikos išorės santykių raida maždaug nuo nepriklausomybės laikų iki 2015 m. – laikotarpio, kai JAV išaugo iš neryžtingos, besikuriančios valstybės, susitelkusios į savo išlikimą, iki dabartinės „hipervalstybės“ būklės (nepaisant iššūkio Kinijai).

 

Toje ankstesnėje knygoje buvo iškelta akį traukianti tezė, kurią p. Mandelbaumas dabar iki galo išplėtoja: JAV užsienio politika iš tiesų yra išskirtinė, „neįprastai ideologinė, neįprastai ekonominė ir neįprastai demokratinė“.

 

P. Mandelbaumas, Amerikos užsienio politikos emeritas profesorius Johnso Hopkinso universitete, rašo, kad JAV „turi savo politinį asmenybę“, kuri laikui bėgant formavo jos užsienio politiką. Jis iš tikrųjų teigia, kad JAV yra „tarptautinė atskirtis“ savo santykiuose su kitais. Šiaurės Korėja taip pat yra atskirtis, kaip ir teokratinis Iranas; tačiau ponas Mandelbaumas ketina teigiamai apibūdinti JAV kaip išskirtinę valstybę.

 

Ką jis turi omenyje sakydamas „išskirtinė“? Mums sakoma, kad yra trys bruožai, kurie išskiria Amerikos užsienio politiką. Pirma, ji yra ideologinė – dažnai sąmoningai tokia – palyginti su kitomis. Amerikos užsienio politikos tikslai paprastai peržengia teritorijos gynimo, kitų užkariavimo ar nugalėjimo, politinio ar ekonominio pranašumo įgijimo ribas. Kai šalis žengia už savo sienų, jos idealizmas dažnai gali sustiprinti jos realizmą.

 

Ponas Mandelbaumas rašo, kad Amerika „siekė skleisti“ savo vertybes užsienyje, iš kurių svarbiausios yra politinė, religinė ir ekonominė laisvė.

 

Jis teigia, kad jos ekstrateritoriniai veiksmai turi „stiprų evangelinį polinkį“ – Šiaurės Amerikos protestantizmo vaisius.

 

Autorius tai vadina „amerikietišku pavyzdingumu“, išskirtinumo užsienio politikos dvyniu.

 

Amerikos užsienio santykiai „rėmės prielaida“ – kilusia iš Apšvietos amžiaus – kad „politinės sąlygos visur gali, turėtų ir bus pakeistos į gerąją pusę“. Nors šį impulsą galime stebėti visoje Amerikos istorijoje, šalis gebėjimą formuoti politines sąlygas užsienyje – projektuoti save už savo sienų – įgijo tik po Pilietinio karo. 1898 m. Ispanijos ir Amerikos karą galima laikyti pirmuoju sėkmingu ideologinės intervencijos pavyzdžiu, o ankstesnis Meksikos karas (1846–1848 m.) buvo kovojamas vien siekiant teritorinės plėtros – paskutinis toks išorinis užkariavimo karas, kurį ši šalis vykdė.

 

„Nors Amerika vargu ar yra pacifistinė šalis“, Amerika, rašo p. Mandelbaumas, bandė įtvirtinti taiką ir nekariavimą kaip „nuolatinę tarptautinių santykių sąlygą“. Autorius klasikinių Amerikos idealų oponentams primintų, kad beveik visi šios šalies išoriniai įsipainiojimai kilo kaip atsakas į suvoktus pavojus nacionaliniam saugumui (Antrasis pasaulinis karas arba karai Afganistane ir Irake) arba ginant tautas, kurioms gresia ideologiškai neamerikietiškos jėgos (intervencijos Korėjoje arba Vietname, reaguojant į karingą komunizmą). Tai lėmė tautos kūrimo epizodus, kuriuos ponas Mandelbaumas mieliau vadintų „valstybės kūrimu“, kai kurie iš jų (pokario Vokietija arba Japonija) buvo sėkmingesni nei kiti (Afganistanas ir Irakas).

 

Ideologinė užsienio politika kartais gali atsisukti priešiškai, kaip nutiko palaikant „draugiškus tironus“ Šaltojo karo metu, kai įpėdiniai režimai (Irane ir Nikaragvoje) pasirodė esą be galo priešiški JAV. Mulos neatleido mums mūsų paramos šachui, o sandinistai – Anastasio Somozai. Tačiau visą tą laiką – ir ypač po Sovietų Sąjungos žlugimo – Amerika laikėsi „aiškaus prioriteto, kaip turėtų būti valdomos nacionalinės valstybės: demokratiškai“.

 

Antroji Amerikos užsienio politikos išskirtinumo kryptis šiuo metu gali būti laikoma tam tikros įtampos paveikta, atsižvelgiant į prezidento Donaldo Trumpo maniją dėl tarifų. Tačiau didžiąja dalimi JAV istoriškai „atmetė merkantilizmą“ arba galios naudojimą siekiant ekonominės naudos. Vietoj to, ji „apvertė merkantilistinius santykius, pasitelkdama ekonomines priemones politiniams tikslams pasiekti“, rašo p. Mandelbaumas. Tai apima ir baudžiamąsias sankcijas, ir ekonomines paskatas, suteikiant prieigą prie prekybos ir kapitalo.

 

 

Autoriaus teigimu, JAV retai naudojo karines pergales kaip galimybę gauti nuogos ekonominės naudos. Po pirmojo Persijos įlankos karo, jis pabrėžia, kad JAV „nebandė užgrobti regiono naftos telkinių sau, o tai būtų buvęs klasikinis merkantilistinis požiūris“.

 

 

Ši perspektyva galėtų būti užginčyta nuvertus Venesuelos prezidentą Nicolas Maduro, po kurio JAV naftos kompanijos prarado pranašumus iš jo pasirinkto įpėdinio.

 

 

Trečias nepaprastas JAV užsienio politikos bruožas yra jos demokratinis pobūdis ir jautrumas vidaus visuomenės nuomonei. Kitose šalyse, rašo p. Mandelbaumas, „nedidelis pareigūnų ratas“ linkęs dominuoti užsienio santykiuose, mažai atsižvelgdamas į tai, „ką šalies žmonės galvojo ar norėjo“. Autorius teigia, kad JAV šiuo atžvilgiu yra visiškai kitokia. „Konstitucijos pradžioje įtvirtinta pagrindinė jos prielaida: kad žmonės turi teisę spręsti viešosios politikos klausimus“. Amerikiečiai savo nuomonę reiškia Pirmosios pataisos, lobistinių grupių ir reguliarių rinkimų dėka. P. Mandelbaumo neįtikina kritikai, teigiantys, kad šis nuolatinis JAV politikos formuotojų žvilgsnis atgal „menkina šalies užsienio politikos už jos sienų efektyvumą“.

 

Nors per kartas atliktos apklausos rodo, kad amerikiečiai taikos metu mažiau dėmesio skiria užsienio reikalams nei vidaus politikai, akivaizdu, kad karo metu pasauliui už mūsų sienų teikiama reikšmė keičiasi.

 

Korėjos, Vietnamo ir Irako karai buvo pakankamai reikšmingi, kad prisidėtų prie esamų partijų pralaimėjimo.

 

Ir beveik neabejotina, kad prezidentas Trumpas sušvelnino savo veiksmus karo Irane atžvilgiu, nes bijojo, kad ekonominės išlaidos ir galimos aukos, jei jis bandytų jėga išlaisvinti Hormūzo sąsiaurį, neigiamai paveiktų Respublikonų partijos rezultatus šių metų lapkritį vyksiančiuose vidurio kadencijos rinkimuose.

 

Pono Mandelbaumo knyga, nors ir neatkreipia dėmesio į JAV užsienio politikos trūkumus ir nesklandumus, yra optimistiška ir šventiška. Pavydėtinas ideologijos, ekonomikos ir demokratijos derinys, sukūręs šios šalies užsienio politiką, iki XXI amžiaus leido Amerikos politinėms idėjoms „giliai įsiskverbti į planetos politinį gyvenimą“. JAV ruošiantis susidurti su merkantilistine, ekspansionistine ir beveik paniekinamai nedemokratine Kinija, kurios užsienio politika, galima sakyti, yra visiškai priešinga mūsų pačių, šis pranašumas gali būti neįkainojamas.

 

---

 

Ponas Varadarajanas, žurnalo bendradarbis, yra Amerikos įmonių instituto ir Niujorko universiteto Teisės mokyklos Klasikinio liberalizmo instituto bendradarbis.” [1]

 

1. REVIEW --- Books: Principles of Power. Varadarajan, Tunku.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 11 July 2026: C9.