Vokietijai reikia naujos centro dešinės partijos

„CDU/CSU ir FDP nuosmukis yra pačios partijos kaltė. Kaip ir SPD, jos prarado ryšį su dirbančiaisiais. Naujai pradžiai reikia partijos, kurios nesutepė praeitis.

 

Tradicinė centro dešinės politinė stovykla griuvėsiuose. Nuo 1953 iki 1990 m. CDU/CSU ir FDP federaliniuose rinkimuose surinko daugiau nei 50 procentų balsų. Nuo 1994 iki 2017 m. jų dalis vis dar svyravo nuo 40 iki 50 procentų. Nuo to laiko nuosmukis staigus: remiantis dabartinėmis apklausomis, senoji centro dešinės stovykla dabar vidutiniškai surinka apie 25 procentus balsų įvairiose institucijose, ir tendencija mažėja. Nuosaikioji kairė negali pasinaudoti šia nesėkme. Priešingai, SPD, išskyrus tokias išimtis kaip Meklenburgas-Pomeranija, taip pat patiria staigų nuosmukį.

 

Partijoms, kurios dešimtmečius formavo Vokietijos Federacinę Respubliką, dabar kyla klausimas dėl jų egzistavimo. Jos „primena kadaise prestižinius prekių ženklus, kurie prarado savo patrauklumą.“ Jie jau seniai prarado savo reputaciją. Vietoj to, vis daugiau rinkėjų, laikančių save viduriniąja klase, atiduoda savo balsus už prorusišką partiją, kuri svyruoja tarp dešiniojo sparno populizmo ir dešiniojo sparno ekstremizmo.

 

CDU/CSU, FDP ir SPD kenčia nuo didelio įtakos praradimo, ypač tarp dirbančiųjų gyventojų, tiek samdomų, tiek savarankiškai dirbančių, kurių nemaža dalis migruoja į kraštutinę dešinę. Pensininkų dalis tarp CDU/CSU ir SPD rinkėjų didėja; dėl to jų politika vis labiau suvokiama kaip atitrūkusi nuo ekonomikos. Tačiau kas praranda dirbančiuosius senstančioje populiacijoje, galiausiai praras ir šalį.

 

Šią nelaimę galima pastebėti ir kitose šalyse: rinkėjai kaltina įsitvirtinusias partijas, kad jos nevykdo pagrindinių valstybės funkcijų, tokių kaip vidaus saugumas ir švietimas, ir kad jos siekia konkrečių interesų savo likusių, dažniausiai ekonomiškai nedalyvaujančių klientų labui, vykdydamos intervencinę ekonominę ir fiskalininę politiką, neturinčią jokios koncepcijos ar principo. Tarp veteranų plačiai paplitusi viltis, kad įsitvirtinusios partijos kažkaip ateis, nepakankamai įvertina mūsų laikų pokyčių dinamiką ir pervertina garbingų senų partijų norą keistis.

 

Vokietijai reikia naujos pilietinės partijos, kuri, remdamasi tokiais valstybės pagrindais kaip demokratija ir Vakarų integracija, pasisakytų už socialinės rinkos ekonomikos darbotvarkę ir taip galėtų pasiūlyti rinkėjams ateities viziją. Ši partija turėtų ginti stiprią, efektyvią ir veiksmingą valstybę, vykdydama savo pagrindines pareigas, tačiau tuo pat metu, ginant individualias laisves, pasisakytų už seniai lauktą valstybės atsitraukimą nuo pernelyg didelio reguliavimo ir paternalizmo. Ji technologinę pažangą laiko galimybe modernizuoti Vokietijos ekonomiką ir atsisako seno įsitikinimo, kad valstybei tereikia prisiimti pakankamai skolų, kad būtų skatinamas bendrasis gėris.

 

Ateities vizija yra įmanoma.

 

Siekiant vienu metu konsoliduoti viešuosius finansus ir sudaryti sąlygas mokesčių bei rinkliavų mažinimui, viešųjų išlaidų mažinimas naujai partijai neturėtų būti tabu. Tai nebus visuotinai populiaru, tačiau gali būti atsvara populistų fantazijoms ir pasiūlyti paramą dirbantiems žmonėms, kurie jaučiasi ilgai neįvertinti nusistovėjusios politinės tvarkos, jiems reikia naujos perspektyvos.

 

CDU/CSU, kuri dėl nacionalinio saugumo jausmo yra pernelyg lanksti koalicijoje su silpnu partneriu, nebeįtikimai įkūnija tokį pasiūlymą. Jos ekonominė patirtis, kadaise buvusi viena didžiausių jos stiprybių, jau seniai buvo paaukota ant valdymo altoriaus vardan valdymo, pradedant Merkel era. Ekonominis sparnas vis dar egzistuoja popieriuje, bet nebėra prie balsadėžių.

 

Friedrichas Merzas cituoja Ludwigą Erhardą, bet kas jo partijoje iš tikrųjų su juo sutinka? Merdingai FDP partijai rinkimų naktimis jau kurį laiką kyla vienintelis klausimas, ar ji vis dar bus registruota kaip nepriklausoma mažoji partija, surinkusi mažiau nei penkis procentus populiarumo, ar bus gėdingai nustumta į „Kita“ kategoriją kartu su kitomis miniatiūrinėmis partijomis. Ateitis atrodo kitaip.

 

Politinio centro atkūrimas per naują partiją su naujais darbuotojais ir nauju požiūriu užtruks. Taip pat nėra jokių garantijų, kad tai pavyks, ypač jei tai taps prieglobsčiu tiems, kurie patyrė nesėkmę įsitvirtinusiose partijose.

 

Tačiau bandyti reikia. Viskas negali tęstis taip, kaip buvo šios šalies interesais.

 

Gerald Braunberger

 

Leidėjas”

 

Germany Needs a New Center-Right Party

“The decline of the Union parties and the FDP is self-inflicted. Like the SPD, they have lost touch with the working population. A fresh start requires a party that is not worn out.

 

The traditional center-right political camp lies in ruins. Between 1953 and 1990, the Union and the FDP together consistently secured more than 50 percent of the vote in federal elections. From 1994 to 2017, their combined share still ranged between 40 and 50 percent. Since then, however, it has been a steep decline: according to current polls, the old center-right camp now averages around 25 percent—with a downward trend. The moderate Left is unable to capitalize on this debacle. On the contrary, the SPD—with the exception of places like Mecklenburg-Western Pomerania—is also in a steep downward spiral.

 

The parties that shaped the Federal Republic for decades now face an existential crisis. They resemble once-prestigious brands that have long since lost their reputation. Instead, a growing number of voters who identify as center-right are casting their ballots for a pro-Russian party that oscillates between right-wing populist and right-wing extremist.

 

The Union, the FDP, and the SPD share a common fate: a severe loss of relevance, particularly among the active workforce—both employees and the self-employed—a significant portion of whom are defecting to the ‘Blues.’ The proportion of pensioners among Union and SPD voters is rising; consequently, their policies are increasingly perceived as out of touch with economic realities. Yet, in an aging population, those who lose the working population ultimately lose the country.

 

This sorry state of affairs can be observed in other nations as well: voters accuse the political establishment of failing in core state responsibilities such as internal security and education and, in the interest of their remaining clientele—who largely lack a background in business—to pursue special interests alongside an economic and fiscal policy that intervenes without any coherent concept or principles. The hope prevalent among party veterans that the established parties might somehow make a comeback underestimates the dynamics of change in our times and overestimates the willingness of these venerable parties to adapt.

 

Germany needs a new center-right party that champions an agenda committed to the social market economy—based on fundamental state pillars such as democracy and alignment with the West—and is thus able to offer voters a narrative for the future. This party would need to stand for a state that is strong, capable, and efficient in performing its core tasks, while simultaneously advocating—in the interest of individual liberties—for a long-overdue state withdrawal from over-regulation and paternalism. It would view technological progress as an opportunity to modernize the German economy and abandon the old conviction that the state need only incur sufficient debt to advance the common good.

A narrative for the future is possible

 

To simultaneously achieve the consolidation of public finances and create room for tax and levy cuts, a new party cannot treat reductions in government spending as taboo. It will not win popularity everywhere, but it can provide a counterpoint to populist fantasies and offer a perspective to working people who have long felt undervalued by the political establishment.

 

The Union—which, out of a sense of responsibility for the state, shows itself to be all too accommodating in a coalition with a weak partner—no longer credibly embodies such an offering. It long ago sacrificed its economic competence—once one of its greatest strengths—on the altar of governing for the sake of governing, a process that began during the Merkel era. Its economic wing still exists on paper, but no longer at the ballot box.

 

Friedrich Merz quotes Ludwig Erhard, but who in his party joins him out of conviction? For the moribund FDP, the only question on election nights for quite some time has been whether it will still register as an independent minor party—staying below the five-percent threshold—or sink ignominiously into the "Others" category alongside other fringe parties. That is not what a future looks like.

 

Rebuilding the political center through a new party—with new personnel and a fresh image—will take time. Nor is there any guarantee of success, especially if it were to become a catch-all for failed figures from the established parties.

 

But the attempt must be made. In the interest of this country, things cannot go on as they have recently.

 

Gerald Braunberger

 

Publisher”

 

Kriptovaliutų įstatymo projektas JAV žlugo, o pramonė rodo pirštais į galimus kaltininkus

 

Kuriose šalyse yra teisėta mokėti, palūkanas primenančius, atlygius už skaitmeninius žetonus?

 

Teisėta galimybė mokėti palūkanas primenančius atlygius už skaitmeninius žetonus egzistuoja beveik visose šalyse, kuriose kriptovaliuta yra legali – tai apima maždaug nuo 45 iki 60+ šalių visame pasaulyje.

 

Tačiau pasaulinės reguliavimo institucijos griežtai suskirsto šiuos „atlygius“ į dvi teisines apibrėžtis, turinčias labai skirtingus leidimus:

1. Įstatymo įrodymo (PoS) protokolo įstatyminiai atlygiai

Leidžiama: Didžiojoje daugumoje kriptovaliutų legaliose šalyse (pvz., JAV, JK, ES, Japonijoje, Australijoje, Singapūre, JAE).

• Taisyklės: Jei atlygiai mokami per žetono gimtąją blokų grandinės mechanizmą, kai žetonai yra užrakinami, kad būtų patvirtinti tinklo sandoriai (pvz., „Solana“ ar „Ethereum“), jie yra visuotinai legali ir mokesčių institucijų (pvz., JAV IRS arba JK HMRC) traktuojami kaip įvairios apmokestinamos pajamos.

• Net ir griežtai reguliuojamose jurisdikcijose, tokiose kaip JAV, po teisminių ginčų laikotarpio pagrindinės biržos ir platformos turi visišką teisę siūlyti mažmeninės prekybos steikingo atlygį.

 

2. Centralizuotas „uždirbimas“ arba skolinimo pajamingumas (tikrosios palūkanos)

Leidžiama: pasirinktose kriptovaliutoms palankiose jurisdikcijose (JAE, Šveicarija, Singapūras, Honkongas).

• Taisyklės: jei centralizuota įmonė paima jūsų skaitmeninius žetonus, juos sujungia, paskolina trečiosioms šalims ir sumoka jums fiksuotą „palūkanų normą“ (pajamingumą), daugelyje Vakarų jurisdikcijų jai gresia griežtos reguliavimo priemonės arba visiški draudimai.

• Jungtinės Valstijos: pagal SEC vykdymą, centralizuotos kriptovaliutų palūkanų sąskaitos (pvz., „Nexo“, „Gemini Earn“) yra griežtai ribojamos arba draudžiamos mažmeniniams investuotojams, nes jos priskiriamos nereguliuojamiems vertybinių popierių pasiūlymams.

• Europos Sąjunga: visiškai įgyvendinus Kriptovaliutų turto rinkų (MiCA) sistemą, griežtai draudžiama mokėti palūkanas už stabilias monetas arba skaitmeninius žetonus, veikiančius kaip elektroniniai pinigai, siekiant užkirsti kelią jų veikimui kaip neužtikrinti lygiagretūs bankai.

Pagrindinių pajamingumo režimų santrauka

Ar leidžiama mokėti vietinius statymo atlygius pagal šalį / regioną? Ar leidžiama centralizuotai mokėti palūkanas / skolinti kriptovaliutas? Jungtinės Valstijos Taip (reguliuojama kaip pajamos) Ne (faktiškai ribojama / uždrausta mažmeninei prekybai)

Europos Sąjunga (MiCA) Taip (priklauso nuo vietos šalies taisyklių) Ne (griežtai draudžiama stabilioms monetoms / elektroniniams pinigams)

Jungtiniai Arabų Emyratai (VARA) Taip Taip (su tinkama institucine licencija)

Jungtinė Karalystė Taip (visiškai legalu pagal naujausius atnaujinimus) Apribota (griežtai reguliuojama pagal FCA)

Singapūras / Honkongas Taip Taip (pagal griežtas licencijuotas VASP struktūras)

Tai gali būti įdomu individualiam investuotojui, ieškančiam palankios mokesčių atžvilgiu šalies pelnui gauti, arba įmonei / emitentui, ieškančiam reikalavimus atitinkančios jurisdikcijos, kurioje būtų galima išleisti atlygį nešantį žetoną.

 

Šių metų sausį senatorė Angela Alsobrooks baigė atostogauti, kai pastebėjo pranešimą savo telefone. Tai buvo „Coinbase“ vadovo Briano Armstrongo paliktas maždaug trijų minučių trukmės balso pranešimas.

 

Ši Merilando demokratė buvo viena pagrindinių derybininkų dėl svarbaus įstatymo projekto, kuriuo siekta plačiau įteisinti skaitmeninį turtą. Jiedu bendravo jau kelis mėnesius. Kai derybos su A. Alsobrooks ir kitais įstatymų leidėjais tapdavo įtemptos, „Coinbase“ vadovas kartais kalbėdavo tonu, kurį kai kurie prie įstatymo projekto dirbę asmenys laikė netinkamu.

 

B. Armstrongas priekaištavo senatorei dėl jos siūlomų pakeitimų, kurie galėjo pristabdyti „Coinbase“ galimybę mokėti į palūkanas panašų atlygį už skaitmeninius žetonus. Bankai aršiai kovojo siekdami uždrausti tokią praktiką. Jo žinutė senatorei balso pranešime, pasak su juo susipažinusių asmenų, skambėjo taip: jei bankams duosi pirštą, jie nutvers visą ranką.

 

Nepraėjus nė dviem savaitėms, „Coinbase“ vadovas nustebino visą sektorių atsisakydamas remti pradinę įstatymo projekto versiją. „Geriau neturėti jokio įstatymo nei turėti blogą įstatymą“, – sausio 15 d. prieš svarbų Senato balsavimą jis parašė socialiniame tinkle „X“.

 

Tas įstatymo projektas, vadinamas „Clarity Act“ (liet. „Aiškumo įstatymas“), praėjusią savaitę žlugo po kelis mėnesius trukusių derybų, kai senatoriai oficialiai jį atmetė. Tai buvo skaudus fiasko sektoriui, kuris dar visai neseniai džiaugėsi savo nauja lobistine galia ir prezidento D. Trumpo palaikymu.

 

Iškart prasidėjo kaltinimų svaidymas. Kai kurie kriptovaliutų sektoriaus vadovai ir įstatymų leidėjai nurodė demokratų pasipriešinimą, kilusį po to, kai birželį paviešintas didžiulis D. Trumpo pelnas iš kriptovaliutų sukėlė naujų etikos klausimų. Karas Irane, infliacija bei neigiama reakcija į duomenų centrus ir nekontroliuojamą dirbtinį intelektą tapo svarbesniais įstatymų leidėjų rūpesčiais. Kiti teigė, kad sektorius praleido progą susitarti anksčiau tais pačiais metais, kol šie veiksniai dar nebuvo įgavę pagreičio.

 

B. Armstrongas, didžiausios JAV kriptovaliutų biržos vadovas, buvo viso šio proceso centre ir, kaip *de facto* kriptovaliutų sektoriaus lyderis, darė įtaką kovai Vašingtone. Nuo 2024 m. rinkimų iki rugsėjo mėnesį vykusio balsavimo B. Armstrongas 13 kartų lankėsi Vašingtone, o jo lobistų komanda kelis mėnesius kas savaitę rengdavo daugybę pokalbių su sektoriaus atstovais, aptardama įstatymo projekto taktiką – tai buvo išskirtinio masto įsitraukimas tiek iš įmonės, tiek iš jos vadovo pusės.

 

43-ejų milijardierius galėjo faktiškai vetuoti dalis, kurios jam nepatiko – ir patiko, teigė žmonės, taip sužlugdydami ir taip sudėtingą procesą. Kai kurie pramonės atstovai palaikė jo griežtą poziciją.

 

„Sausio mėnesį turėjome didelį pagreitį“, – sakė Bradas Garlinghouse'as, „Ripple“, kuri palaikė įstatymo projektą, generalinis direktorius. „Tada viena mūsų pramonės grupė tarsi šovė sau į koją.“

 

„Coinbase“ teigė, kad Armstrongo sprendimas sausio mėnesį nutraukti paramą buvo kriptovaliutų pramonės interesais ir kad ji nustatė kelias problemines įstatymo projekto dalis. Bendrovė teigė esanti koalicijos, kurioje dalyvauja kitos kriptovaliutų įmonės, susitikusios su įstatymų leidėjais, dalis. „Mes ne kartą darėme kompromisus, kad išlaikytume koaliciją ir judintume teisės aktus“, – sakė Faryaras Shirzadas, „Coinbase“ vyriausiasis politikos pareigūnas.

 

Armstrongas, kuris 2012 m. įkūrė „Coinbase“, 2024 m. tapo pagrindiniu demokratų ir respublikonų lėšų rinkėju ir rėmėju, padėdamas kriptovaliutoms tapti rinkėjų apygarda, su kuria reikia skaitytis. Vėliau „Coinbase“ taip pat paaukojo lėšų Trumpo inauguracijai.

 

Po to, kai Trumpas pradėjo eiti pareigas, Armstrongas greitai susikūrė sau lobizmo vaidmenį kriptovaliutų įstatymų leidybos srityje.

 

Pirmasis jo išbandymas buvo „Genius Act“ – įstatymo projektas, skirtas reguliuoti stabilias monetas – skaitmeninio turto tipą, susietą su realaus pasaulio valiutomis. „Coinbase“ vadovas buvo ryškus, plikas ir vilkėjo tamsiai mėlynus kostiumus, kai lankėsi pas įstatymų leidėjus, siekdamas šio įstatymo projekto. Galiausiai jis sulaukė didelio demokratų palaikymo, o Trumpas praėjusią vasarą jį pasirašė.

 

Tai buvo didelė pergalė pramonei ir pademonstravo naują Armstrongo, kaip kriptovaliutų įtakingos maklerio, statusą.

 

Tada buvo priimtas „Aiškumo įstatymas“.

 

Įstatymo projektas turėjo būti „Genius“ sesuo, bet daug ambicingesnis, skirtas daugeliui kriptovaliutų subpramonės šakų. Po to, kai Bideno valdymo metais buvo vykdytas reguliavimo institucijų griežtas spaudimas ir baudžiamasis persekiojimas, kriptovaliutų bendrovės norėjo nuolatinės sistemos, kad užtikrintų, jog galėtų pristatyti naujus produktus nebijodamos, kada pasikeis politinės kryptys. Naujas įstatymas taip pat dar labiau įtrauktų kriptovaliutas į pagrindinę finansų sistemos dalį.

 

Bankininkystės sektoriui tai buvo dar viena galimybė panaikinti kriptovaliutų ekosistemos bruožą, kurį jis laikė panašiu į palūkanų už indėlius mokėjimą – ir konkurencinę grėsmę. Stabilių monetų emitentams jau buvo uždrausta mokėti žetonų pajamas, tačiau bankai taip pat norėjo nutraukti partnerystes, kurios, jų manymu, apeidavo draudimą.

 

„Coinbase“ pateikė garsiausią pavyzdį. Bendrovė turi pelningą pajamų pasidalijimo susitarimą su „Circle“, populiarios stabilios USDC monetos emitentu, remiantis USDC kiekiu jos biržoje. Atskirai „Coinbase“ neseniai paskelbė 3,75 % metinį atlygį už USDC.

 

Bankininkystės sektoriaus gynėjai teigė, kad tokie susitarimai kaip „Coinbase“ gali lemti didžiulį indėlių nutekėjimą, o tai kelia pavojų jų gebėjimui skolinti ir išlaikyti ekonomikos augimą.

 

Įsibėgėjus diskusijoms dėl „Clarity“, Armstrongas tapo agresyviu apribojimų, kurie neleistų „Coinbase“ tęsti savo atlygio programos, priešininku. Kai derybos tapo sudėtingos, jis galėjo tapti nelankstus, todėl net ir ištikimiausi įstatymo projekto sąjungininkai Senate galėjo jaustis įžeisti, teigė procese dalyvavę asmenys.

 

Pasak šaltinių, Armstrongas nedvejodamas apeidinėjo Kongreso darbuotojus ar griežtai kalbėjo su senatoriais, įskaitant tuos, kurie galiausiai bandė padėti priimti „Clarity Act“.

 

Kova dėl stabilių monetų pajamingumo į viešumą iškilo sausio mėnesį. Anot derybose dalyvavusių asmenų, dėl netvarkingo ankstyvojo bandymo parengti įstatymo projektą Armstrongas ir kiti buvo nepatenkinti „Clarity“ kryptimi. Pranešime „Coinbase“ atstovas Shirzadas teigė, kad Armstrongas palaiko tvirtus santykius su abiejų partijų senatoriais ir kad į šiuos pokalbius žiūri su pagarba.

 

„Tai buvo didelės rizikos derybos ir tikrai buvo nesutarimų akimirkų, tačiau nesutarimų nereikėtų painioti su nepagarba“, – pareiškime teigė jis. Bendrovė teigė, kad Armstrongas daugelį metų kovojo už aiškius įstatymus, skirtus apsaugoti vartotojus, skirtingose administracijose.

 

„Alsobrooks“ atstovė spaudai teigė, kad ji nekomentuoja privačių pokalbių, tačiau turėjo teigiamų ir produktyvių pokalbių su Armstrongu ir kitais skaitmeninio turto bei bankininkystės lyderiais.

 

Netrukus po to, kai Senato komiteto balsavimas buvo atšauktas, Armstrongas pasirodė per televiziją, apkaltindamas bankus vartotojų indėlių atidavimu be jų sutikimo – tai buvo nuoroda į jų ilgalaikę skolinimo praktiką. Jo pastabos supykdė aukščiausius Volstrito vadovus. Vėliau sausį Davose vykusiame Pasaulio ekonomikos forume „JPMorgan Chase“ atstovas Jamie Dimonas pirštu įrėžė Armstrongui į veidą ir pavadino jį „pilnu šūdo“, pranešė „The Wall Street Journal“.

 

Dėl kilusių nemalonumų penkis mėnesius truko derybos dėl stabiliųjų monetų atlygio. Kai kurie kriptovaliutų sektoriaus atstovai ėmė jausti, kad kitais klausimais praranda pozicijas.

 

Gegužę senatoriai Alsobrooks ir Thomas Tillisas (respublikonas iš Šiaurės Karolinos) paskelbė apie kompromisą: juo nebuvo visiškai uždrausta taikyti atlygio sistemas už stabiliąsias monetas (angl. *stablecoins*), tačiau „Coinbase“ buvo įpareigota pakeisti savo programą. Armstrongas tam pritarė, kartu su įmone ir teigė, kad tai buvo reikšminga nuolaida. Bankininkystės sektoriaus atstovai pareiškė, kad to nepakanka.

 

Derybininkai Senate ėmėsi spręsti daugybę neišspręstų klausimų. Norint, kad įstatymo projektas būtų priimtas, buvo būtina gauti bent keletą demokratų balsų. Pasak su derybomis susipažinusių asmenų, birželio pabaigoje respublikonai bandė atnaujinti dialogą su kolegomis ir pateikė Senato Žemės ūkio komiteto demokratams 15 puslapių galimų kompromisų sąrašą. Kitą dieną demokratai pareiškė esantys pasirengę priimti daugelį šių pasiūlymų.

 

Tačiau tuomet prieštaravimą išreiškė Armstrongas.

 

Su situacija susipažinę asmenys teigė, kad respublikonai buvo priversti atidėti daugelį savo pasiūlymų, sužinoję, jog „Coinbase“ vadovas kai kuriems iš jų nepritaria. Demokratai liko sutrikę.

 

Netrukus po to politinė situacija aplink įstatymo projektą tapo kur kas įtemptesnė. Trumpas atskleidė, kad 2025 m. gavo 1,4 mlrd. JAV dolerių pajamų iš savo šeimos „meme“ monetų (angl. *meme coin*) ir kriptovaliutų verslo – tai buvo precedento neturintis pelnas JAV prezidentui.

 

Demokratai pasinaudojo šia informacija kaip svarbiu argumentu artėjant kadencijos vidurio rinkimams. Jie taip pat primygtinai reikalavo įtraukti į „Clarity Act“ (liet. „Aiškumo įstatymą“) etikos nuostatas, draudžiančias valstybės pareigūnams turėti kriptovaliutų; jie siekė, kad šios taisyklės galiotų ir Trumpui bei jo šeimai, taip priverčiant prezidentą ir jo sūnus atsisakyti turimų didžiulių kriptovaliutų atsargų.

 

Tuo pat metu abiejų partijų Senato darbuotojai reiškė nepasitenkinimą kriptovaliutų sektoriaus lobistais, ypač Armstrongu ir jo komanda, kurie ir toliau naudojosi savo įtaka siekdami nuolaidų, naudingų „Coinbase“ ir visai pramonei.

 

Senatas išėjo atostogų rugpjūčio mėnesiui taip ir nebalsavęs dėl įstatymo projekto, kai prezidentas pakvietė pagrindinius kriptovaliutų sektoriaus vadovus, įskaitant Armstrongą, į susitikimą Baltuosiuose rūmuose, kuris buvo transliuojamas internetu. Prezidentas laidė juokelius, o vėliau aprodė vadovams Ovalųjį kabinetą.

 

Praėjusį savaitgalį Senato respublikonai paskelbė įstatymo projekto versiją su naujomis Trumpo nuolaidomis, įskaitant nuostatą, įpareigojančią prezidentą perduoti savo turimas kriptovaliutas valdyti aklajam patikėtiniui (angl. *blind trust*). Demokratai liko nepatenkinti.

 

Baltųjų rūmų atstovas pareiškė, kad Trumpo administracija sutiko su pačia išsamiausia ir plačiausia etikos nuostata istorijoje.

 

Antradienį įstatymo projektui nepavyko surinkti 60 balsų, reikalingų tolesniam svarstymui. „Coinbase“ akcijų vertė prekybos pabaigoje buvo kritusi daugiau nei 10 proc. Po dviejų dienų sektorius atgavo pagreitį, kai Vertybinių popierių ir biržų komisija atvėrė kelią JAV prekiauti tokenizuotomis akcijomis. Penktadienį „Coinbase“ akcijos pabrango 12 proc.

 

Šeštadienio rytą Armstrongas pareiškė, kad galutinis įstatymo projektas buvo geresnis už ankstesnius variantus, nors ir pripažino, kad iniciatyva žlugo. „Didžiuojuosi tuo, ką padariau, ir daryčiau tai vėl, nes tai padėjo sukurti geresnį įstatymo projektą. Tai tik vienas žingsnis iš daugelio šiame kelyje“, – rašė jis socialiniame tinkle „X“.” [A]

 

A. A Crypto Bill Fails, And the Industry Is Pointing Fingers. Tokar, Dylan; Dugan, Kevin T; Vicky Ge Huang.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 21 Sep 2026: A1. 

A Crypto Bill Fails, And the Industry Is Pointing Fingers

In how many countries is there a legal ability to pay interest-like rewards on digital tokens?

 

The legal ability to pay interest-like rewards on digital tokens exists natively in nearly all countries where cryptocurrency is legal—which spans roughly 45 to 60+ nations globally.

However, global regulators strictly divide these "rewards" into two legal definitions, with vastly different permissions:

1. Proof-of-Stake (PoS) Protocol Staking Rewards

Allowed in: The vast majority of crypto-legal nations (e.g., the US, UK, EU, Japan, Australia, Singapore, UAE).

•           The Rules: If rewards are paid via a token's native blockchain mechanism—where tokens are locked to validate network transactions (like on Solana or Ethereum)—they are globally legal and widely treated by tax authorities (like the US IRS or UK HMRC) as miscellaneous taxable income.

•           Even in highly regulated jurisdictions like the US, following a period of litigation, major exchanges and platforms are fully permitted to offer retail staking rewards.

2. Centralized "Earn" or Lending Yield (True Interest)

Allowed in: Selected crypto-friendly jurisdictions (UAE, Switzerland, Singapore, Hong Kong).

•           The Rules: If a centralized company takes your digital tokens, pools them, lends them to third parties, and pays you a fixed "interest rate" (yield), it faces severe regulatory crackdowns or outright bans in many Western jurisdictions.

•           The United States: Under SEC enforcement, centralized crypto interest accounts (e.g., Nexo, Gemini Earn) are heavily restricted or banned for retail investors because they are classified as unregulated securities offerings.

•           The European Union: Under the full implementation of the Markets in Crypto-Assets (MiCA) framework, paying interest on stablecoins or digital tokens acting as e-money is strictly prohibited to prevent them from acting as unbacked parallel banks.

Summary of Major Yield Regimes

Country/Region        Native Staking Rewards Allowed? Centralized Crypto Interest/Lending Allowed?

United States Yes (regulated as income)  No (effectively restricted/banned for retail)

European Union (MiCA)      Yes (varies by local country rules) No (strictly prohibited for stablecoins/e-money)

United Arab Emirates (VARA)        Yes      Yes (with proper institutional licensing)

United Kingdom       Yes (fully legal via recent updates)           Restricted (highly regulated under FCA)

Singapore / Hong Kong      Yes      Yes (under strict licensed VASP structures)

This might be interesting from the perspective of an individual investor looking for a tax-friendly country to earn yields, or as an enterprise/issuer looking for a compliant jurisdiction to launch a reward-bearing token.

 

“Sen. Angela Alsobrooks was wrapping up her holiday break this January when she noticed a message on her phone. It was a voicemail from Coinbase Chief Executive Brian Armstrong, and it was about three minutes long.

 

The Maryland Democrat was a key negotiator over a landmark bill meant to usher digital assets into wider use. The two had been talking for months. When conversations with Alsobrooks and other lawmakers grew tense, the CEO could speak in a tone that some people working on the bill felt was inappropriate.

 

Armstrong admonished the senator for changes she was pushing that could have hit the brakes on Coinbase's ability to pay interest-like rewards on digital tokens. Banks were fighting furiously to ban the practice. His message to the senator in the voicemail, according to people familiar with it: If you give banks an inch, they'll take a mile.

 

Less than two weeks later, the Coinbase CEO shocked his industry by pulling his support for an early version of the bill. "We'd rather have no bill than a bad bill," he posted on X before a key Senate vote on Jan. 15.

 

That bill, called the Clarity Act, collapsed last week after months of negotiations when senators officially voted it down. It marked a spectacular choke by an industry that had just recently begun reveling in its new lobbying clout, with President Trump in its corner.

 

The blame game began immediately. Some crypto executives and lawmakers cited Democratic resistance after Trump's massive crypto profits, disclosed in June, raised fresh ethics concerns. The war in Iran, inflation and the backlash against data centers and rogue AI all became bigger priorities for lawmakers. Others said the industry squandered its chance to close the deal earlier in the year, before any of those forces gathered steam.

 

Armstrong, CEO of the largest U.S. crypto exchange, was at the center of it all and exercised the crypto industry's sway as its de facto leader in the Washington fight. Armstrong visited Washington 13 times from the 2024 election to the September vote, and his lobbying team for months held multiple weekly calls with industry members to discuss tactics on the bill, an extraordinary level of engagement for the company and its CEO.

 

The 43-year-old billionaire could effectively veto portions he didn't like -- and he did, the people said, frustrating an already complex process. Some in the industry backed his hard-line stance.

 

"We had a lot of momentum in January," said Brad Garlinghouse, CEO of Ripple, which supported the bill. "Then one group in our industry kind of shot ourselves in the foot."

 

Coinbase has said Armstrong's decision to pull his support in January was in the best interest of the crypto industry, and that it had identified multiple parts of the bill that were problematic. The company said it was part of a coalition involving other crypto firms that met with legislators. "We repeatedly took compromises in order to keep the coalition together and move the legislation forward," said Faryar Shirzad, Coinbase's chief policy officer.

 

Armstrong, who co-founded Coinbase in 2012, emerged in 2024 as a major fundraiser and donor for Democrats and Republicans, helping make crypto a constituency to be reckoned with. Coinbase later also gave to Trump's inauguration.

 

After Trump took office, Armstrong quickly carved out a role for himself lobbying on crypto legislation.

 

His first test was the Genius Act, a bill to regulate stablecoins -- a type of digital asset pegged to real-world currencies. The Coinbase chief cut a striking figure, bald and dressed in navy suits, when he visited lawmakers to push for the bill. It ended up garnering significant Democratic support, and Trump signed it into law last summer.

 

It was a major victory for the industry, and showcased Armstrong's new status as a crypto power broker.

 

Then came the Clarity Act.

 

The bill was intended to be a sister to Genius, but far more ambitious, addressing crypto's many subindustries. After facing regulatory crackdowns and prosecutions during the Biden years, crypto companies wanted a permanent framework on the books to ensure they could roll out new products without fear about when the political winds changed. A new law would also move crypto further into the mainstream of the financial system.

 

For the banking industry, it was another chance to stamp out a feature of the crypto ecosystem it viewed as akin to paying interest on deposits -- and a competitive threat. Stablecoin issuers were already banned from paying yields on tokens, but banks also wanted to stop partnerships they felt got around the prohibition.

 

Coinbase provided the most high-profile example. The company has a lucrative revenue-sharing agreement with Circle, issuer of the popular USDC stablecoin, based on the amount of USDC on its exchange. Separately, Coinbase recently advertised rewards of 3.75% annually for USDC.

 

The banking industry's advocates argued that arrangements like Coinbase's could lead to a massive deposit flight, jeopardizing their ability to lend and keep the economy humming.

 

As discussions over Clarity ramped up, Armstrong became an aggressive opponent of restrictions that would prevent Coinbase from continuing its rewards program. When negotiations grew difficult, he could become inflexible, leaving even the bill's staunchest allies in the Senate feeling slighted, people involved in the process said.

 

Armstrong didn't hesitate to bypass congressional staff or speak sharply to senators -- including ones who were ultimately trying to help pass the Clarity Act, the people said.

 

The fight over stablecoin yields blew into public view in January. A messy early attempt at drafting the bill had left Armstrong and others unhappy with Clarity's direction, according to people involved with the negotiations. In a statement, Coinbase's Shirzad said Armstrong has strong relationships with senators on both sides of the aisle, and that he approaches those conversations with respect.

 

"These were high-stakes negotiations and there were certainly moments of disagreement, but disagreement should not be confused with disrespect," he said in the statement. The company said Armstrong has fought for clear laws to protect consumers for years across administrations.

 

A spokeswoman for Alsobrooks said she doesn't comment on private conversations, but has had positive and productive conversations with Armstrong and other digital asset and banking leaders.

 

Soon after the Senate committee vote was scrapped, Armstrong was on TV, accusing banks of giving away consumer deposits without their consent -- a reference to their long-established lending practices. His remarks angered top Wall Street executives. At the World Economic Forum in Davos later in January, JPMorgan Chase's Jamie Dimon stuck a finger in Armstrong's face and called him "full of s -- ," The Wall Street Journal reported.

 

The ensuing hard feelings led to five months of negotiations over stablecoin rewards. Some in the crypto industry began to feel they were losing ground on other matters.

 

In May, Sens. Alsobrooks and Thom Tillis (R., N.C.) announced a compromise that wouldn't flat-out ban rewards on stablecoins but would force Coinbase to change its program. Armstrong signed off, with the company saying it was a significant concession. The banking industry said it didn't go far enough.

 

Senate negotiators turned to a slew of outstanding issues. Securing at least a handful of Democratic votes was key to the bill's passage. In late June, Republicans made a push to re-engage with their counterparts, presenting Democrats on the Senate Agriculture Committee with a 15-page list of potential compromises, people familiar with the negotiations said. By the next day, Democrats said they were ready to accept many of the proposals, the people said.

 

Then Armstrong objected.

 

Republicans were forced to shelve a number of their proposals after learning the Coinbase CEO didn't support some of them, the people said. Democrats were flummoxed.

 

Shortly after, the politics around the bill became far more fraught. Trump revealed $1.4 billion in income from his family's meme coin and crypto businesses in 2025, an unprecedented windfall for a U.S. president.

 

Democrats pounced on the disclosure as an issue to hammer home heading into the midterms. They also doubled down on ethics provisions in the Clarity Act that would ban public officials from owning crypto, and wanted it apply to Trump and his family, so that the president and his sons would be forced to divest themselves from their vast crypto holdings.

 

Meanwhile, Senate aides in both parties were exasperated with the crypto lobby and especially with Armstrong and his team, who continued to wield their influence to extract concessions they viewed as good for Coinbase and the industry.

 

The Senate had left for August recess without a vote on the bill when the president called top crypto executives, including Armstrong, to a meeting at the White House that was streamed online. The president told jokes and later showed executives around the Oval Office.

 

Last weekend, Senate Republicans released a version of the bill with new concessions from Trump, including language that would require the president to put his crypto holdings in a blind trust. Democrats weren't satisfied.

 

A White House official said the Trump administration agreed to the most comprehensive and wide-ranging ethics provision in history.

 

On Tuesday, the bill failed to draw the 60 votes needed to advance it. Shares of Coinbase closed down more than 10%. Two days later, the industry regained momentum when the Securities and Exchange Commission cleared the path for tokenized stocks to trade in the U.S. Coinbase shares jumped 12% on Friday.

 

Early Saturday, Armstrong said the final bill was an improvement on earlier drafts, even as he acknowledged that it failed. "I'm proud to have done it, and would do it again, because it helped create a better bill. One step of many along the way," he wrote on X.” [A]

 

A. A Crypto Bill Fails, And the Industry Is Pointing Fingers. Tokar, Dylan; Dugan, Kevin T; Vicky Ge Huang.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 21 Sep 2026: A1. 

Soil Is One of Earth’s Slowest-Renewing Resources; The saying "it takes 100 years to form just one centimeter of soil" perfectly illustrates this fragile process.

Scientists estimate that under natural conditions, it can take anywhere from 100 to 500 years to form just a single centimeter of fertile topsoil.

This process is so slow due to the complex nature of soil formation, which is influenced by:

•           Weathering of rock: Solid rock must break down—both mechanically and chemically—into fine particles.

•           Accumulation of organic matter: Plant and animal remains must decompose and turn into humus.

•           Activity of living organisms: Bacteria, fungi, and earthworms must constantly till and process this material.

Why does it take centuries to create, yet can be lost in an instant?

Although nature takes generations to create a centimeter of soil, human activity or climate change can cause it to be lost in just a few years—or even during a single heavy rainstorm. Process            Duration / Rate         Primary Cause

Natural formation      100–500 years (1 cm)         Slow weathering and humus accumulation

Erosion (loss)            Can disappear within days or years          Intensive plowing, deforestation, wind, and heavy rain

For this reason, there is growing global discussion about sustainable agriculture and soil conservation, as the lost layer simply cannot be quickly restored.

Pesticides and fossil-fuel-based fertilizers allow this issue to be temporarily ignored, enabling high yields in the short term. This is currently the easiest path in farming, which is why our soil is disappearing so rapidly.

Modern farming:

•           Chemical fertilizers and pesticides enable quick, high yields but mask the true problem, driving rapid soil depletion and loss. Such farmers are stealing humanity's future; therefore, the state should use their wealth to restore the soil. When such farmers pursue maximum profit, any compromise between food production and soil conservation is a deception.

Dirvožemis yra vienas iš, lėčiausiai atsinaujinančių, žemės išteklių, todėl posakis „per 100 metų – susidaro vos 1 centimetras dirvožemio“ puikiai iliustruoja šį trapų procesą.

Mokslininkų vertinimu, natūraliomis sąlygomis suformuoti vos vieną centimetrą derlingo viršutinio dirvožemio sluoksnio gali užtrukti nuo 100 iki 500 metų.

Šis procesas yra toks lėtas dėl sudėtingos dirvodaros, kuriai įtaką daro:

•           Uolienų dūlėjimas: Kietos uolienos turi mechaniškai ir chemiškai suirti į smulkias daleles.

•           Organinės medžiagos kaupimasis: Augalų ir gyvūnų liekanos turi supūti ir virsti humusu.

•           Gyvųjų organizmų veikla: Bakterijos, grybeliai ir sliekai turi nuolat purenti ir perdirbti šią masę.

Kodėl tai sukuriama per šimtmečius, o prarandama per akimirką?

Nors gamta centimetrą dirvožemio kuria ištisas kartas, dėl žmonių veiklos ar klimato kaitos jį galima prarasti vos per kelerius metus ar net vienos liūties metu.

Procesas       Trukmė / Greitis        Pagrindinė priežastis

Natūralus susidarymas       100–500 metų (1 cm)          Lėtas dūlėjimas ir humuso kaupimasis

Erozija (nykimas)      Gali išnykti per kelias dienas ar metus     Intensyvus arimas, miškų kirtimas, vėjas ir liūtys

Dėl šios priežasties visame pasaulyje vis garsiau kalbama apie tvarią žemdirbystę ir dirvožemio apsaugą, nes prarasto sluoksnio greitai atkurti tiesiog neįmanoma.

Pesticidai ir, iškastinio kuro pagrindu gaminamos, trąšos įgalina laikinai to nepaisyti, gaunant trumpą laiką didelius derlius. Tai lengviausias dabar ūkininkavimo kelias, todėl mūsų dirvožemis taip greitai nyksta.

Šiuolaikinis ūkininkavimas:

•           Cheminės trąšos ir pesticidai leidžia gauti greitą bei didelį derlių, tačiau paslepia tikrąją problemą ir skatina spartų dirvožemio nualinimą bei nykimą. Tokie ūkininkai vagia žmonijos ateitį, todėl jų turtus valstybė turi panaudoti dirvožemio atstatymui. Tokiems ūkininkams siekiant maksimalaus pelno, kompromisas tarp maisto gamybos ir dirvos išsaugojimo yra apgavystė.

 

Smarkiai nukentėjęs Vokietijos politinis centras pasuko militarizmo keliu, siekdamas išsaugoti savo, kaip Vokietijos gynėjo, įvaizdį. Tai nedavė rezultatų. Niekas nenori branduolinių supervalstybių konflikto, net ir turint tokius plikus (ne tik retorine prasme) gynėjus. Pradėjo kauptis pralaimėjimai rinkimuose, žadantys didelius pokyčius visoje Europoje.

 

"Istorinis tradicinio Vokietijos politinio centro – politinėje sociologijoje dažnai vadinamo „nukentėjusiu centru“ – žlugimas iliustruoja didelę rinkimų kainą, kurią tenka mokėti už posūkį į militarizmą siekiant pademonstruoti jėgą. Pastaraisiais metais įsitvirtinusios centristų partijos bandė pakeisti savo įvaizdį ir tapti ryžtingais nacionalinio bei Europos saugumo gynėjais, tačiau ši strategija davė priešingą rezultatą: rinkėjai vis dažniau atmetė padidėjusią branduolinių supervalstybių konflikto riziką ir nubaudė šias partijas balsuodami.

„Gynėjo“ strategijos nesėkmė

•           Militarizmas ir visuomenės baimė: nors politinis centras pasirinko karingą poziciją, norėdamas pademonstruoti ryžtą, didelė rinkėjų dalis baiminosi eskalacijos. Retorinis posūkis link „tik deklaratyvaus“ ar strateginio gynėjo vaidmens atstūmė rinkėjus, kuriems svarbiausia buvo diplomatinė deeskalacija ir ekonominis stabilumas.

 

•     Pagrindinės tapatybės praradimas: pernelyg daug dėmesio skirdamos militarizmui ir gynybos išlaidoms, centristų partijos apleido savo tradicinius ramsčius: ekonominį stabilumą, socialinę gerovę ir nuspėjamą valdymą. Dėl to pagrindinis jų elektoratas – darbininkų klasė ir vidurinysis sluoksnis – pasijuto paliktas likimo valiai.

 

Didėjantys pralaimėjimai rinkimuose

Rinkėjų nepasitenkinimas iš esmės pakeitė Vokietijos politinį kraštovaizdį, nusigręžiant nuo centro ir krypstant į politinius pakraščius:

•           Populistinės dešinės (AfD) iškilimas: partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) sėkmingai išnaudojo antikarines nuotaikas ir ekonominį nerimą, prisistatydama kaip „taikos partija“ ir pritraukdama didelę rinkėjų dalį, ypač Rytų Vokietijoje.

•           Kairiųjų nacionalistų pakraščio (BSW) atsiradimas: naujai įkurta Sahros Wagenknecht sąjunga (BSW) tiesiogiai apeliavo į gilų visuomenės priešiškumą įsitraukimui į karinius konfliktus užsienyje bei baimę dėl branduolinio karo, taip atimdama dar daugiau balsų iš tradicinių centro kairės partijų.

•           Istoriniai pralaimėjimai: tiek žemės, tiek federalinio lygmens rinkimuose tradicinės centro koalicijos partijos patyrė istorinius pralaimėjimus; tai įrodė, kad militaristinė laikysena negali pakeisti stabilios vidaus ekonominės politikos. Tai bloga žinia daugumai ES politinių partijų, kurios, vedamos to paties nekompetentingumo, kartu pasuko į militarizmo „žaliąsias lankas“. Vokietijai tai – pavojaus signalas. Rugsėjo 6 d. partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) Saksonijoje-Anhalte surinko 44 proc. balsų. Ši partija, kurios gretose yra savo praeities nesigailinčių buvusių neonacių ir kurią žvalgybos tarnyba įvardijo kaip „ekstremistinę“, yra per žingsnį nuo to, kad taptų pirmąja populistine dešiniąja jėga, valdančia vieną iš 16 Vokietijos žemių nuo 1945 m.

 

Kad galėtų perimti valdžią, AfD vis dar reikia sąjungininkų arba kitų partijų narių perėjimo į jos pusę. Tai neturėtų užgožti Vokietijai kylančios rizikos. Buvo tikėtina, kad partijai gerai seksis Saksonijoje-Anhalte – regione, kuriame mažėja gyventojų skaičius, vyrauja skurdas ir kuris yra Rytų Vokietijoje, kur partinės nuostatos nėra tvirtos. Tačiau nacionalinėse apklausose AfD dabar taip pat pirmauja aštuoniais procentiniais punktais prieš centro dešinės CDU/CSU bloką, kuriam vadovauja kancleris Friedrichas Merzas. Jei federaliniai rinkimai vyktų šiandien, norint neleisti AfD ateiti į valdžią, gali prireikti visų centristinių partijų koalicijos.

 

Vokietijos centristai ilgą laiką manė, kad „ugniasienė“, neleidžianti AfD dalyvauti koalicijose, padės ją izoliuoti. Tačiau už šios „ugniasienės“ partija sustiprėjo ir radikalizavosi: ji puoselėja rasistines „remigracijos“ idėjas, siekia suartėjimo su Rusija bei pasitraukimo iš Europos Sąjungos ir euro zonos. Jos rinkimų programa Saksonijoje-Anhalte, kurioje raginama radikaliai pertvarkyti žemės švietimo, kultūros, žiniasklaidos ir viešojo administravimo sistemas, sulaukė nerimą keliančio populiarumo.

 

AfD sėkmė Saksonijoje-Anhalte didžiąja dalimi rėmėsi žmonių, kurie nedalyvavo ankstesniuose rinkimuose, mobilizavimu. Daugelį jų atstūmė tradicinė politika. Jei pagrindinės politinės jėgos nori juos susigrąžinti, jos privalo keistis.

 

Ką jos turėtų daryti? Visų pirma, neleisti, kad AfD sėkmė paralyžiuotų jų veiksmus. Prieš vasarą F. Merzo vadovaujama, sunkiai veikianti koalicija su socialdemokratais (SPD) patvirtino plataus užmojo reformų paketą, apimantį viską – nuo ​​pajamų mokesčio iki pensijų. Tačiau SPD, kuriai valdymas vis dažniau atrodo ne kaip privalumas, o kaip našta, dabar svarsto galimybę atsisakyti protingų sprendimų, pavyzdžiui, ankstyvo išėjimo į pensiją panaikinimo. Kompromisas buvo toks trapus, kad vieno pasiūlymo atsisakymas galėtų sužlugdyti ir kitus.

 

Tiesa, daugelis reformų nėra populiarios, o AfD rinkėjai ypač nemėgsta pokyčių, tačiau pasiduoti dabar būtų neatsakinga. Taip yra ne tik dėl to, kad Vokietijos ekonomikai ir socialinės gerovės sistemai, kurios braška per siūles, būtina skubi pertvarka. Jei koalicija vėl įklimptų į tuščius tarpusavio ginčus, tai tik patvirtintų AfD teiginį, jog senosios partijos yra išsisėmusios ir niekam tikusios.

 

Antra, CDU turėtų persvarstyti savo griežtąją „ugnies sienos“ (politinės izoliacijos) politiką. Tai nereiškia nuolankumo ekstremistams; juk deklaruojamas AfD tikslas – sunaikinti CDU, o ne dirbti su ja. CDU neturėtų sudaryti sąlygų patekti į vyriausybę partijai, kuri prieštarauja daugeliui pačios CDU puoselėjamų vertybių. Tačiau jei CDU parodytų, kad kategoriškai neatmeta galimybės ateityje bendradarbiauti su partija, atsisakiusia radikaliausių idėjų ir politikų, tai ilgainiui galėtų sustiprinti nuosaikesnius „AfD“ narius, kurių dalis nerimauja dėl savo kraštutinių pažiūrų bendražygių. Dėl „AfD“ stiprybės ir pasitikėjimo savimi tai padaryti sunkiau, tačiau partija, panašesnė į Giorgios Meloni „Italijos brolius“ (it. *Fratelli d’Italia*), būtų geresnis variantas nei ta, kuri atsidūrusi Europos dešiniųjų populistų spektro pakraštyje.

 

Galiausiai, gali ateiti laikas atidžiau pažvelgti į partijos vadovybę. F. Merzas kai ką daro teisingai. Jo reformatoriškas nusiteikimas – pagirtinas. Tačiau jis yra nerangus politikas, prastas vadybininkas ir itin prastas komunikatorius. Jo populiarumo reitingas siekia vos 13 proc., ir nematyti jokių ženklų, kad jis suprastų to priežastis. Dar dveji rinkimai į žemių parlamentus rugsėjo 20 d. gali atnešti CDU naują nesėkmę. Vokietijos sistema apsunkina lyderių keitimą, tačiau CDU turi alternatyvų. Jei F. Merzui nepavyks aiškiai ir įtaigiai pristatyti savo centristinės politikos vizijos, jis turėtų pasitraukti.“ [1]

 

1. The mauled middle. The Economist; London Vol. 460, Iss. 9516,  (Sep 12, 2026): 9.