DI gali atlikti matematiką, bet ar tai tikrai matematika?

 

„Jei niekas nesupranta matematinio įrodymo, ar tai išvis įrodymas?

 

OpenAI praėjusį mėnesį nustebino matematikus, paskelbdama, kad vienas iš jos modelių paneigė seniai 1946 m. matematiko Paulo Erdoso (1913–1996) pateiktą spėjimą apie „vieneto atstumo problemą“. Papildomame dokumente žinomi matematikai patikrino ir paaiškino argumentą.

 

Rezultatas buvo įvertintas kaip proveržis. Tačiau tai taip pat kelia klausimą apie matematikos ateitį. Jei dirbtinis intelektas ir toliau darys rimtą matematinę pažangą, šiai sričiai reikės naujos rūšies žmogiškosios infrastruktūros: žmonių ir institucijų, skirtų tinkamų problemų pasirinkimui, mašinų sukurtų įrodymų tikrinimui, tų įrodymų supratimui ir sprendimui, kada atradimai turi ne tik matematikos pasekmes.

 

Problemą, kurią išsprendė OpenAI, gana paprasta įsivaizduoti. Ant popieriaus lapo uždėkite tam tikrą skaičių taškų. Suskaičiuokite, kiek taškų porų yra tiksliai vieno colio atstumu. Kai pridedate daugiau taškų, kiek tokių porų gali būti? Erdosas spėjo, kad maksimalus porų skaičius, pasiūlytas tinklelio pavidalo sistemos, gali padidėti tik šiek tiek greičiau nei taškų skaičius.

 

Dešimtmečius daugelis matematikų manė, kad Erdoso spėjimas suteikia teisingas lubas. „OpenAI“ modelis parodė ką kita – rado susitarimus, kurie vėl ir vėl viršija jo tariamą ribą, net kai taškų skaičius savavališkai auga.

 

Tai, kaip OpenAI pasiekė savo rezultatą, buvo taip pat stebina, kaip ir pats rezultatas. Vieneto atstumo problema priklauso matematikos šakai, žinomai kaip diskretioji geometrija, kuri tiria taškų, linijų ir formų išdėstymą. Tačiau OpenAI sprendimas rėmėsi metodais iš iš pažiūros nesusijusios srities – algebrinės skaičių teorijos, kuri tiria gilius skaičių modelius ir iš jų sukurtas struktūras. Šie įrankiai padėjo sukurti taškų modelius, kurie pranoksta žinomiausius tinklelio dizainus.

 

Tarpdisciplininė pažanga matematikoje nėra naujiena. Dekartas XVII amžiuje padėjo pakeisti geometriją, išversdamas geometrines problemas į algebrines lygtis. Tai, kas pasikeitė ir kas atveria AI, yra matematikos skalė. Matematikas gali dirbti diskrečiosios geometrijos srityje, neįsisavinęs sudėtingų algebrinių skaičių teorijos įrankių. Atrodo, kad dirbtinio intelekto atveju matematikos apimtį riboja tik skaičiavimo išlaidos.

 

Rezultatas ir jaudinantis, ir nerimą keliantis. Matematika – tai žmonių sukurta simbolių ir priimtų aksiomų sistema, kuri gali būti naudojama kaip pasaulio apibūdinimo kalba. Matematika progresuoja, kai pateikiame tinkamas problemas ir pateikiame suprantamus įrodymus. Savybės, dėl kurių XIX amžiaus matematikas Carlas Friedrichas Gaussas (1777–1855) pavadino matematiką „mokslų karaliene“ – jos griežtumas, logika ir izoliacija nuo realaus pasaulio reiškinių – būtent tai daro ją žmogaus tyrinėjimo sfera, kurią dirbtinis intelektas gali geriausiai išmokti, mėgdžioti ir plėsti.

 

Bet ar autonominė AI matematika apskritai būtų matematika? Matematikas ir filosofas Reubenas Hershas (1927–2020) teigė, kad matematika yra ne tik žmogaus veikla, bet ir socialinis reiškinys. Visos matematinės tiesos nėra tinkamos to, ką mes vadiname matematika, dalis, nebent jos būtų atrastos ir paaiškintos žmonių. Matematikos pažanga yra bendravimo dalykas; prastai paaiškintas įrodymas nėra geresnis už klaidingą įrodymą.

 

Štai kodėl žmogaus darbas buvo būtinas norint suprasti OpenAI atradimą. Užuot tik pranešusi apie modelio rezultatus, OpenAI bendradarbiavo su pagrindiniais matematikais, kad patikrintų rezultatą ir padarytų jį suprantamą šios srities ekspertams.

 

Be to komunikabilumo atradimas turėtų keistą statusą. Tai gali būti tiesa. Bet jei žmonės neturėtų būdo to patikrinti, ką reikštų jo tiesa? Hersh nuomone, tai gali būti visai ne matematinis rezultatas.

 

Nuolatinis žmonių įsitraukimas į matematiką taip pat būtinas siekiant apsaugoti taikomuosius mokslus ir visą visuomenę. Gaussas toliau teigė, kad skaičių teorija buvo matematikos karalienė. Skaičių teorija – skaičių modelių tyrimas – jau seniai turėjo abstrakčios neįmanomumo aurą: matematika dėl matematikos. Tačiau aštuntajame dešimtmetyje tai buvo šiuolaikinės kriptografijos pagrindas. Didžioji dalis šiuolaikinio kompiuterių privatumo priklauso nuo matematinių idėjų, kurios kažkada atrodė visiškai abstrakčios.

 

Ši istorija turėtų priversti mus atsargiai vertinti AI padarytą pažangą grynosios matematikos srityje kaip tik intelektualų smalsumą. Naujas įrodymas gali prasidėti kaip vidinis įvykis abstrakčiame lauke, o vėliau, galbūt padedant kitiems AI, gali tapti įrankiu, kuris bus naudojamas praktinėje srityje geram ar blogam. Jei įrodymų nepatvirtina žmonės, o gryna matematika yra netvirta, jais paremta taikoma matematika gali būti ne tik nepagrįsta, bet ir pavojinga. Klaidinga teorema gali patekti į ydingas finansines, medicinos ar inžinerines sistemas.

 

Matematikai reikės sukurti mokslinių tyrimų kultūrą, kuri priimti dirbtinį intelektą kaip partnerį. Tai apims žurnalus, kuriems reikalingas patikrinimas, samdymo ir kadencijos susitarimus, už kuriuos atlyginama už ekspoziciją ir patikrinimą, ir bendradarbiavimo praktiką tikrinant įrodymus. AI sukurtos matematikos tikrinimas ir paaiškinimas turi būti laikomas originaliu intelektualiniu darbu. Kuo stipresnis dirbtinis intelektas, tuo vertingesnė bus ši žmogaus patirtis.

 

Jei kada nors buvo matematikas, kurio mokslinių tyrimų praktika numatė šiuos pokyčius, tai Erdosas, garsėjęs daugybe bendradarbių ir ypač įgudęs sugalvoti tinkamas spręstinas problemas. Ekscentriška figūra su savita kalba, Erdosas sakytų, kad matematikai „išėjo“, kai mirė, ir sakytų, kad jie „mirė“, kai nustojo užsiimti matematika. AI negali ir neturėtų priversti matematikų mirti Erdoso prasme.

 

---

 

Ponas Kipnis yra statistikas ir akademinis Kolumbijos teisės mokyklos bendradarbis.” [1]

 

1. AI Can Do Math, but Is It Really Math? Kipnis, Daniel.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 June 2026: A17. 

AI Can Do Math, but Is It Really Math?

“If nobody understands a mathematical proof, is it a proof at all?

 

OpenAI startled mathematicians last month by announcing that one of its models had disproved a longstanding conjecture, posed by the mathematician Paul Erdos (1913-96) in 1946, about the "unit distance problem." In a companion paper, prominent mathematicians verified and explained the argument.

 

The result was hailed as a breakthrough. But it also raises a question about the future of mathematics. If artificial intelligence continues to make serious mathematical progress, the field will need a new kind of human infrastructure: people and institutions devoted to choosing the right problems, checking machine-generated proofs, making those proofs intelligible, and judging when discoveries have consequences beyond mathematics.

 

The problem OpenAI tackled is relatively simple to picture. Put some number of dots on a sheet of paper. Count how many pairs of dots are exactly one inch apart. As you add more dots, how many such pairs can there be? Erdos conjectured that the maximum number of pairs, suggested by a gridlike system, could increase only slightly faster than the number of dots.

 

For decades, many mathematicians believed that Erdos's conjecture gave the right ceiling. OpenAI's model showed otherwise, finding arrangements that beat his supposed limit again and again, even as the number of dots grows arbitrarily large.

 

How OpenAI arrived at its result was as surprising as the result itself. The unit-distance problem belongs to a branch of math known as discrete geometry, which studies the arrangements of points, lines and shapes. But OpenAI's solution drew on methods from a seemingly unrelated field, algebraic number theory, which studies deep patterns in numbers and the structures built from them. Those tools helped it generate dot patterns that beat the best-known grid designs.

 

Cross-disciplinary progress isn't new in mathematics. Descartes helped revolutionize geometry in the 17th century by translating geometric problems into algebraic equations. What has changed, and what creates the opening for AI, is the scale of mathematics. A mathematician may spend a career in discrete geometry without developing any familiarity with the sophisticated tools of algebraic number theory. For AI the scope of mathematics seems limited only by the cost of computation.

 

The result is both exciting and unsettling. Mathematics is a system of symbols and accepted axioms created by human beings, which can be used as a language for describing the world. Math progresses when we pose the right problems and come up with comprehensible proofs. The qualities that led the 19th-century mathematician Carl Friedrich Gauss (1777-1855) to call mathematics the "queen of sciences" -- its rigor, logic and isolation from real-world phenomena -- are precisely what make it the realm of human inquiry that AI can best learn, imitate and expand on.

 

But would autonomous AI mathematics be mathematics at all? As the mathematician and philosopher Reuben Hersh (1927-2020) argued, mathematics isn't only a human activity but a social phenomenon. All sorts of mathematical truths aren't properly part of what we refer to as mathematics unless they are discovered and explained by human beings. Progress in mathematics is a matter of communication; a proof that is poorly explained is no better than a proof that is wrong.

 

This is why the human work was indispensable to making sense of OpenAI's discovery. Instead of merely reporting the model's output, OpenAI collaborated with leading mathematicians to verify the result and make it intelligible to experts in the field.

 

Without that communicability, the discovery would have a strange status. It might be true. But if humans had no way to verify it, what would its truth mean? On Hersh's view, it might not be a mathematical result at all.

 

Continued human involvement in mathematics is also necessary to safeguard the applied sciences and society at large. Gauss went further to say that number theory was the queen of mathematics. Number theory -- the study of patterns in numbers -- had long had an aura of abstract impracticability: math for math's sake. But in the 1970s it turned out to be the basis for modern cryptography. Much of contemporary computer privacy rests on mathematical ideas that once seemed entirely abstract.

 

That history should make us cautious about treating progress made by AI in pure mathematics as a mere intellectual curiosity. A new proof may begin as an internal event in an abstract field and then develop, perhaps with the aid of other AIs, into a tool to be used, for good or for ill, in practical fields. If the proof is unverified by humans and the pure math is shaky, the applied math built on it can be not only unsound but dangerous. A mistaken theorem can work its way into flawed financial, medical or engineering systems.

 

Mathematics will need to develop a research culture that can accommodate AI as a partner. This will involve journals that require verification, hiring and tenure arrangements that reward exposition and checking, and collaborative practices for the verification of proofs. Checking and explaining AI-generated mathematics must count as original intellectual labor. The stronger AI becomes, the more valuable this human expertise will be.

 

If there were ever a mathematician whose research practice foresaw these developments, it was Erdos, famous for his large number of collaborators and particularly skilled at coming up with the right problems to solve. An eccentric figure with an idiosyncratic language all his own, Erdos would say mathematicians had "left" when they died, and say that they had "died" when they stopped doing mathematics. AI can't and shouldn't cause mathematicians to die in Erdos's sense of the word.

 

---

 

Mr. Kipnis is a statistician and an academic fellow at Columbia Law School.” [1]

 

1. AI Can Do Math, but Is It Really Math? Kipnis, Daniel.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 June 2026: A17. 

Verslo naujienos: programinės įrangos inžinieriai kovoja su AI

„2022 m. Christopheris Packas įgijo informatikos magistro laipsnį, Kalifornijos įlankos regione jis iš karto gavo programinės įrangos darbą. Įdarbinimas klestėjo. Jo technikos laipsnis buvo patikimas.

 

Po ketverių metų 27-erių vyras tapo daug atsargesnis dėl savo ateities.

 

„Jaučiuosi taip, lyg įlipčiau į paskutinį lėktuvą iš Vietnamo“, – sakė Packas, nors jam pavyko išlaikyti savo darbą. – Nemanau, kad galiu planuoti normalios trukmės karjerą, bent jau šioje srityje.

 

„Pack“ grumiasi su neįprastu programinės įrangos inžinieriams ir susijusiems technologijų darbuotojams jausmu: pažeidžiamumu. Išėję iš pandemijos, tokie darbuotojai nesunkiai įsidarbino, gaudami pavydėtinus šešiaženklius atlyginimus, dosnias privilegijas ir atsainius nuotolinio darbo taisykles. „Išmok koduoti“ buvo mantra jauniems veržliams. Darbo departamento duomenimis, nuo 2020 m. vasario iki 2023 m. vasario mėn. kompiuterinių sistemų projektavimo ir su tuo susijusius darbus dirbančių žmonių skaičius išaugo 11 proc.

 

Nuo to laiko technikos darbuotojai susidūrė su daugybe iššūkių: didelės įmonės atleidžia savo darbuotojus po daugelio metų agresyvaus samdymo, atsitraukė nuo dosnių išmokų už darbą namuose ir neseniai svaiginantį AI, kuris mokomas koduoti, augimą.

 

Programinės įrangos kūrėjai yra šių pokyčių priešakyje.

 

Darbo vietų skaičius programinės įrangos kūrėjams iki gegužės pabaigos sumažėjo maždaug 70 %, palyginti su 2022 m. piko, nors, palyginti su žemučiu praėjusį pavasarį, jų skaičius šiek tiek pagerėjo, teigia darbo birža „Indeed“. Šie skelbimai taip pat yra gerokai mažesni nei prieš COVID buvusį lygį, net jei bendras darbo skelbimų skaičius visose pramonės šakose šiek tiek padidėjo nuo 2020 m. pradžios.

 

Nors dirbtinio intelekto bumas sukuria galimybes patyrusiems kūrėjams, kurie gali padėti valdyti ir derinti didžiulius AI kodavimo platformų rezultatus, vis dar yra daug programinės įrangos inžinierių, turinčių dešimtmečius trunkančią karjerą, kurių galimybės mažėja. Pradedantiesiems kandidatams sunkiau patekti į darbą. Su dirbtiniu intelektu susiję atleidimai, įskaitant tūkstančius neseniai „Meta“, sukrėtė technologijų darbuotojus.

 

Darbo departamentas nurodė, kad užimtumas informacijos sektoriuje, įskaitant kai kurias technologijas, sumažėjo 332 000, arba 11%, nuo didžiausio 2022 m. lapkričio mėn. iki gegužės mėn.

 

Kai kurie technologijų darbuotojai sako, kad dabar nori pakeisti karjerą į sritis, kurioms, jų manymu, mažiau gresia automatizavimas. Kiti kaupia grynuosius, ruošdamiesi atleidimui iš darbo, kurį laiko neišvengiamu, arba deda rizikingus statymus akcijų biržoje, kad praturtėtų, kol jų darbas ir atlyginimas neišgaruos.

 

Remiantis Nacionalinės studentų informacijos centro duomenimis, stojančiųjų į ketverių metų trukmės kompiuterių ir informacijos mokslų bakalauro studijas sumažėjo 8,1 proc., praėjusį rudenį, palyginti su ankstesniais metais, o tai buvo staigus 10,4 proc. augimas 2022 m”. [1]

 

1. Business News: Software Engineers Contend With AI. Putzier, Konrad.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 June 2026: B3. 

Business News: Software Engineers Contend With AI

“After Christopher Pack earned a master's degree in computer science in 2022, he immediately landed a software job in California's Bay Area. Hiring was booming. His tech degree felt foolproof.

 

Four years later, the 27-year-old has grown much more wary about his future.

 

"I feel like I got on the last plane out of Vietnam," Pack said, even though he has managed to hold on to his job. "I don't think I can plan for a normal-length career, at least in this field."

 

Pack is grappling with an unusual feeling for software engineers and related tech workers: vulnerability. Coming out of the pandemic, such workers were easily landing jobs while raking in enviable six-figure salaries, generous perks and lax remote-work rules. "Learn to code" was the mantra for young strivers. Between February 2020 and February 2023, the number of people working in computer-systems design and related jobs increased 11%, according to the Labor Department.

 

Tech workers have since come to grips with a confluence of challenges: big companies shedding staff after years of aggressive hiring, a pullback from generous work-from-home allowances, and, most recently, the dizzying rise of AI that is being trained to code.

 

Software developers are on the front lines of these changes.

 

Job openings for software developers through late May are down about 70% from the 2022 peak, although they have improved slightly from a low last spring, according to jobs site Indeed. These postings are also significantly below pre-Covid levels, even as overall job postings across all industries are up slightly since early 2020.

 

While the AI boom is creating opportunities for experienced developers who can help steer and debug the massive outputs of AI coding platforms, there are still many software engineers with decadeslong careers who are seeing their options dwindle. Entry-level candidates are having a tougher time landing jobs. AI-related layoffs, including thousands recently at Meta, have rattled tech workers at large.

 

The Labor Department said employment in the information sector, which includes some tech jobs, has declined by 332,000, or 11%, between its November 2022 peak and May.

 

Some tech workers say they are now looking to switch careers into fields they think are less at risk from automation. Others are hoarding cash in preparation for a layoff they consider inevitable, or placing risky bets on the stock market to get rich before their job and salary evaporates.

 

Undergraduate enrollment in four-year computer- and information-science degrees fell by 8.1% last fall from the previous year, according to the National Student Clearinghouse, a sharp reversal from the 10.4% growth recorded in 2022.” [1]

 

1. Business News: Software Engineers Contend With AI. Putzier, Konrad.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 June 2026: B3. 

„SpaceX“ inžinerijos paslaptis? Kolegijos automobilių lenktynių klubas --- Lyderiai palaiko ryšius su Kornelio komanda, kur tobulino inžinerinius įgūdžius

 

„Su kolegomis atšventęs pirminį viešą SpaceX pasiūlymą, Billas Riley planuoja susikrauti lagaminus kelionei į Brukliną, Michą.

 

Pasak renginį organizuojančios ne pelno organizacijos viceprezidento Chriso Ciuca, Riley, aukščiausias bendrovės inžinierių vadovas, eis vyriausiuoju dizaino teisėju lenktynėse Mičigano tarptautiniame greičio ruože. Varžybose nedalyvauja profesionalūs vairuotojai, lekiantys greitį trasoje – jose dalyvaus koledžo studentai, lenktyniaudami su Formulės 1 stiliaus automobiliais, kuriuos jie kūrė ir gamino kelis mėnesius.

 

„SpaceX“ vadovo ryšiai su konkursu siejami su jo darbu Kornelio universiteto „Formula SAE“ komandoje 1990-ųjų pabaigoje. Ir jis nėra vienintelis Elono Musko kosmoso ir dirbtinio intelekto įmonėje. „SpaceX“ vadovai Markas Juncosa ir Mike'as Nicollsas 2000-ųjų pradžioje taip pat sumažino savo inžinerinius dantis, kurdami studentų lenktyninius automobilius Kornelyje.

 

„Lenktyniniai automobiliai ir raketos nėra tokie skirtingi“, – kartą Ivy League mokyklos žurnalo pašnekovui sakė 49 metų Riley.

 

Kornelio ryšys SpaceX yra stulbinantis, tačiau tai taip pat atspindi ilgalaikį įmonės įsipareigojimą samdyti žmones, turinčius praktinių įgūdžių, o ne tik meistriškumą klasėje.

 

Bendrovės žmogiškųjų išteklių vadovai teigė, kad sėkmingi kandidatai į „SpaceX“ turi patirties su užklasiniais inžineriniais ar asmeniniais projektais.

 

Muskas paminėjo laimėtus konkursus, tokius kaip Formula SAE, kaip išskirtinių inžinerinių gebėjimų įrodymą.

 

„SpaceX“ neatsakė į prašymą komentuoti.

 

Johnas Callisteris, dabartinis Kornelio komandos patarėjas fakultete ir buvęs „General Motors“ inžinierius, teigė, kad grupė bando ugdyti nepriklausomą mąstymą. „Neturime pamokų apie visus dalykus, kuriuos reikia žinoti“, – sakė jis.

 

Tai rodo 44 metų Juncosa patirtį su Kornelio lenktynių organizacija. Pietų Kalifornijos gyventojas yra žinomas kaip asmuo, kurį Muskas siunčia išspręsti sudėtingų techninių problemų, sakė buvę darbuotojai.

 

Būdamas Kornelio bakalauras, jis studijavo ekonomiką. Tačiau Timothy Reissmanas, kuris sutapo su juo lenktynių klube, prisiminė Juncosa kaip žmogų, kuris buvo pasirengęs skirti laiko, kad išsiaiškintų praktinius inžinerinius įgūdžius.

 

„Jis buvo tas vaikinas, kuris stengėsi atlikti šį darbą, kad įgytų gebėjimą ką nors patobulinti ar išmokti“, – sakė Reissmanas, dabar Deitono universiteto docentas.

 

Kornelio komandos legenda iš dalies per vadovų trejetą pateko į „SpaceX“.

 

„Aplink jį tvyrojo mistika – Cornell SAE žmonės, tai buvo demografinė grupė „SpaceX“, – sakė Charlotte Kiang, buvusi „SpaceX“ darbuotoja, šioje mokykloje įgijusi inžinerijos magistro laipsnį.

 

Ji prisiminė, kad lenktynių komandos dalyviai iš Kornelio vienu metu tarp stažuotojų grupės suformavo savo socialinę grupę.

 

Reissmanas sakė, kad Juncosa kartą perdavė istoriją apie tai, kaip „SpaceX“ pasamdė suvirintoją, kuris nemanė, kad įmanoma nustatyti automatizuotą suvirinimo procesą naudojant plonas aliuminio plokštes. Juncosa, kuris mokėjo suvirinti nuo Kornelio lenktynių komandos laikų, puolė padėti išspręsti problemą.

 

„Tai tik pavyzdys to, ką daro Markas“, – sakė Reissmanas.

 

Michaelas Jonesas, komandos draugas klube su Nicollsu ir Juncosa, prisiminė, kad Nicolls yra tylesnis, tačiau turintis unikalių įgūdžių. Jis dirbo su elektronika, padėdamas grupei sukurti savo variklio valdymo bloką.

 

45 metų Nicollsas dabar yra „SpaceX“ vyresnysis viceprezidentas ir daug metų dirbo bendrovės „Starlink“ palydovinio interneto versle.

 

Jonesas, Kanados profesorius, sakė, kad „SpaceX“ be Riley, Juncosa ir Nicolls gali būti visiškai kitokia vieta.

 

„Jei jūs juos visus išneštumėte ir jie būtų kur nors kitur, kas būtų nutikę? pasakė Jonesas. „Manau, kad kilo didžiulė audra žmonių, kurie atėjo tinkamu laiku ir nustatė standartą“ [1]

 

 

1. SpaceX's Engineering Secret? A College Car-Racing Club --- Leaders share ties to a Cornell team where they honed engineering skills. Maidenberg, Micah.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 June 2026: B4.

SpaceX's Engineering Secret? A College Car-Racing Club --- Leaders share ties to a Cornell team where they honed engineering skills

“After celebrating SpaceX's initial public offering with colleagues, Bill Riley plans to pack his bags for a trip to Brooklyn, Mich.

 

Riley, a top engineering executive at the company, will serve as chief design judge for a race at Michigan International Speedway, according to Chris Ciuca, a vice president at the nonprofit that organizes the event. The competition doesn't involve professional drivers speeding around the track -- it will feature college students racing Formula One-style cars they designed and built over months.

 

The SpaceX executive's ties to the competition are linked to his time on Cornell University's Formula SAE team in the late 1990s. And he isn't the only one at Elon Musk's space and artificial-intelligence enterprise. SpaceX executives Mark Juncosa and Mike Nicolls also cut their engineering teeth making student race cars at Cornell in the early 2000s.

 

"Race cars and rockets are not that dissimilar," Riley, 49 years old, once told an interviewer for the Ivy League school's magazine.

 

The Cornell connection at SpaceX is striking, but it also reflects the company's longstanding commitment to hiring people steeped in practical skills, and not just prowess in the classroom.

 

Human resources execs at the company have said that successful job candidates for SpaceX have experience on extracurricular engineering or personal projects.

 

Musk has cited winning competitions like Formula SAE as evidence of exceptional engineering ability.

 

SpaceX didn't respond to a request to comment.

 

John Callister, the current faculty adviser for Cornell's team and a former engineer at General Motors, said the group tries to foster independent thinking. "We don't have classes in all the things that you have to know," he said.

 

That tracks with the experience Juncosa, 44, had with the Cornell racing organization. The Southern California native is known as someone whom Musk dispatches to solve tough technical problems, former employees have said.

 

As an undergrad at Cornell, he studied economics. But Timothy Reissman, who overlapped with him on the racing club, recalled Juncosa as someone who was willing to put in the time to figure out practical engineering skills for himself.

 

"He was the guy who would grind through that work, to get to that ability to improve something or learn something," said Reissman, now an associate professor at the University of Dayton.

 

The Cornell team's legend has seeped into SpaceX, in part through the trio of executives.

 

"There was a mystique around it -- the Cornell SAE people, that was a demographic within SpaceX," said Charlotte Kiang, a former SpaceX employee who earned a master's in engineering from the school.

 

She recalled that racing team participants from Cornell formed their own social group among a group of interns at one point.

 

Reissman said Juncosa once relayed a story about how SpaceX had hired a welder who didn't think it was possible to set up an automated welding process involving thin aluminum panels. Juncosa, who knew how to weld from his Cornell racing team days, jumped in to help solve the problem.

 

"That is just an example of what Mark does," Reissman said.

 

Michael Jones, a teammate on the club with Nicolls and Juncosa, recalled Nicolls as a quieter presence, but one with unique skills. He worked on electronics, helping the group develop its own engine-control unit.

 

Nicolls, 45, is now a senior vice president at SpaceX and has spent years working in the company's Starlink satellite-internet business.

 

Jones, a professor in Canada, said a SpaceX without Riley, Juncosa and Nicolls might be a very different place.

 

"If you took them all out and they went somewhere else, what would have happened?" said Jones. "I think there was a fine storm of people who came in at the right time and set the standard."” [1]

 

 

1. SpaceX's Engineering Secret? A College Car-Racing Club --- Leaders share ties to a Cornell team where they honed engineering skills. Maidenberg, Micah.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 June 2026: B4.

Naujose prabangiose virtuvėse viskas paslėpta – net kriauklė

„Anksčiau šiais metais interjero dizainerė ir influencerė Athena Calderone debiutavo savo naujuose namuose – TriBeCa apartamentuose, kuriuos ji kruopščiai suprojektavo. Anksčiau ponia Calderone gyveno Bruklino Brownstone, o jos virtuvė su marmuriniais stalviršiais ir tamsiai mėlynomis „Shaker“ spintelėmis tapo kolegų dizainerių ir virtuvės planu, o tada ji tapo mažiau šokiruojančia virtuve. daugiau kambarys, kuriame yra centrinė, nepagražinta sala, o virimo virimo zona yra įdubusioje nišoje, kurią galima paslėpti už sulankstomų nepermatomų stiklinių durų, ponia Calderone teigė, kad jos dizainas „išlieja linijas tarp to, kas yra virtuvė, ir to, kas yra tiesiog graži pramogų vieta“.

 

Turtingiausiuose šalies anklavuose, tokiuose kaip Niujorkas ir Majamis, paslėpimas tapo svarbiausiu šiuolaikinės virtuvės aspektu. Tai, kas prasidėjo nuo „prietaisų garažų“ ir šaldytuvų bei indaplovių, kurie atrodo kaip spintelės, peraugo į daug ambicingesnę maskavimo praktiką, kai pritaikyti malūnai ir technologijos užgožia viską nuo kriauklių ir kaitlenčių iki elektros lizdų ir smulkių prietaisų.

 

Sharon Dranko, buvęs Isla Porter kabineto generalinis direktorius ir virtuvės prekių ženklų, įskaitant Nobilia, konsultantas, sakė, kad atviro plano augimas padėjo pakurstyti šią tendenciją. „Virtuvės yra atviresnės ir labiau matomos, nei buvo anksčiau, todėl žmonės nori visų galimybių, kad kiekvienas prietaisas netaptų estetikos dalimi.

 

Rezultatas dažnai yra erdvė, kuri jaučiasi iš esmės neutrali: minimalistinis akmens dizainas suporuotas su berėmėmis spintelėmis, kurios netgi vengia matomų durų apkaustų ir pasirenka stumiamus atidaromus mechanizmus.

 

„Nero Cucine“, Niujorke įsikūrusi 2015 m. įkurta įmonė, gaminanti Italijoje, savo verslą kūrė kulinarijos slėpimu. Jo „hiper virtuvės“ sujungia minimalistines formas su sudėtinga inžinerija.

 

Populiariausias jo pasiūlymas yra marmurinė sala su mechanizuotu stumdomu stalviršiu, kuris atsidaro, kad būtų atskleista kriauklė ir indukcinė kaitlentė.

 

Kiti elementai apima spinteles su ištraukiamomis plokštėmis, kurios visiškai uždengia lentynas, sandėlius ar prietaisus.

 

„Tai ne tik virtuvės paslėpimas ir jos išvaizda kaip baldai“, – sakė Bartolomeo Bellati, Nero Cucine įkūrėjas ir prezidentas. „Mes žengiame žingsnį toliau, kad jis atrodytų skulptūriškai, beveik kaip monolitas erdvėje, todėl jis tampa meno kūriniu.

 

Naujausia bendrovės koncepcija NU, sukurta bendradarbiaujant su Niujorko architektūros ir dizaino įmone Gabellini Sheppard, stumia slėpimą į Kubricko karalystę. Virtuvė susideda iš dviejų dalių. Salos dalyje yra kriauklė ir kaitlentė, paslėpta ištraukiamu sparnuotu stalviršiu, kuris pakyla ir išnyksta į korpusą; kūrinyje taip pat yra A.I. valdomas apšvietimas ir balso aktyvinimas. Šaldytuvas, orkaitė ir indaplovė yra atskirame komponente: masyvioje dėžutėje, padengtoje juodu metaliniu laku. Poveikis gali būti šiek tiek bauginantis, tačiau tam yra rinka.

 

Firmos architektas ir interjero dizaineris Michaelas Gabellini didėjančią šių funkcijų paklausą aiškina klientų norais įsigyti itin pritaikytų, aukštos kokybės namų, lygindamas daugelį jo užsakymų su mados mada.

 

Jis pridūrė, kad prabangus svetingumas tapo svarbia įtaka gyvenamųjų namų dizainui. Pasak jo, klientai susiduria su tokiu dizainu penkių žvaigždučių viešbučiuose ir nori panašaus funkcionalumo savo namuose.

 

Žinoma, tokio lygio dizainas turi papildomų išlaidų, kurios gali siekti šimtus tūkstančių, jei ne milijonus dolerių.

 

Netgi, atrodytų, paprastesnės slėptuvės greitai atsiranda, sakė M. Dranko, nurodydama tokias modifikacijas, kaip paslėpti popierinių rankšluosčių laikikliai, stalčiuose įmontuota peilių saugykla, integruotas šiukšlių ir perdirbimas bei įkrovimo stalčiai. „Sandėliavimo įdėklai gali lengvai sumažinti 30 procentų pritaikytos virtuvės kainos“, - sakė ji.

 

Ironija, pasak kai kurių dizainerių, yra tai, kad žmonės, užsakantys šias sudėtingas virtuves, retai gali jose gaminti maistą.

 

„Deja, daugelis mano klientų verčia mane kurti neįtikėtinas virtuves, kurių jie niekada nenaudoja“, – apgailestavo Stefano Venier, kitas „Nero Cucine“ įkūrėjas ir dizaino direktorius. Jis pažymėjo, kad daugelis šių labai supaprastintų dizainų patenka į antrus ar trečius namus – priprantama vos savaites per metus.

 

Kai kuriais atvejais pagrindinis virtuvės tikslas yra tik pristatymas. G. Gabellini sakė, kad kai kurie jo klientai vienoje vietoje stato kelias virtuves, prideda maitinimo virtuves, šildymo virtuves ir antrines paruošimo patalpas, kuriose atliekama didžioji dalis faktinio maisto gaminimo. Pagrindinė virtuvė tampa „demonstracine virtuve“.

 

Tačiau ne kiekvienas dizaineris, mėgstantis paslėpti, yra suinteresuotas virtuvę paversti itin modernia demonstravimo laive.

 

Ponia Calderone, aistringa kulinarė, sukūrė savo Tribeca virtuvę naudojimui. Sulankstomos durys „didžiąja dalimi visada yra atviros“, - sakė ji. Ir nors ji vertina gebėjimą paslėpti tam tikrus elementus, ji yra skeptiška dėl hiperminimalistinės estetikos, kuri dažnai lydi tokias savybes. „Tai atrodo per daug šiuolaikiška, per daug stengiamasi“, - sakė ji. „Manau, kad aš nemėgstu dalykų, kurie atrodo per daug aptakūs, per daug apgauti.

 

Vietoj to, M. Calderone mąstysenos dizaineriai vis dažniau įtraukia paslėpimą į virtuvę taip, kad jaustųsi sluoksniuotesnis, dekoratyvesnis ir net žaismingesnis. Los Andžele gyvenantis dizaineris Jake'as Arnoldas neseniai baigė įrengti Beverly Hills svečių namų virtuvę, esančią už dekoratyvinės veidrodinės dailylentės, su dujų degikliais, sumontuotais tiesiai į marmurinį stalviršį.

 

Yasmine Ghoniem, Australijoje įsikūrusios YSG studijos direktorė, sako, kad jos klientai „prašo paslėpti virtuvės kriaukles, ypač jei jos reguliariai pramogauja“. Viename projekte ji sukūrė iš dalies paslėptą šulinį už pagrindinės virtuvės.

 

Toje pačioje erdvėje ponia Ghoniem taip pat užmaskavo šaldytuvą, pakartodama kviečių spalvos mikrocementą, naudojamą ant sienų, ir pridėdama pasirinktines chromuotas ir odines rankenas, kad atspindėtų likusį virtuvės dizainą.

 

Plain English, britų spintelių komplektas su salonais Niujorke ir Los Andžele, siūlo integruotą šaldytuvą, kuris labiau primena senovinį namelį, o ne prietaisų konteinerį.

 

Kyla klausimas, ar šios slėptuvės pateks į pagrindinį virtuvės dizainą.

 

Bent jau yra apetitas prietaisams, kurie neatrodo kaip prietaisai. Paimkite populiarumą Rocco – gėrimų šaldytuvą, kuris labiau primena laisvai stovinčią spintelę – kuris buvo išparduotas kelis kartus. O 2024 m. architektė ir gaminių dizainerė Patricia Urquiola kartu su „Signature Kitchen Suite“ sukūrė šaldytuvų seriją, dengtą betoninėmis plytelėmis, paversdama juos skulptūriniais baldais.

 

Kalbant apie aukštųjų technologijų integravimą, Vokietijos prietaisų gamintoja „Miele“ bendradarbiauja su baldų furnitūros gamintoju „Hettich“, kad šių metų Milano dizaino savaitėje pristatytų „koncepciją, reaguojančią į ribotą gyvenamąją erdvę“. Sąrankoje buvo daugiafunkcis įrenginys su besisukančiais prietaisais, kurie dingsta iš akių, ir viryklė, integruota tiesiai į stalviršio paviršių.

 

Nors parodoje dėmesys sutelktas į sprendimus, skirtus vidutinės klasės daugiabučių gyventojams, dizainas yra ambicingas, šiuo metu planų įgyvendinti nėra.

 

Kol kas visiškai paslėpta virtuvė lieka turtingųjų teritorijoje. Tačiau kyla klausimas dėl virtuvės dizaino ateities: ar vieną dieną mūsų virtuvės nustos atrodyti kaip virtuvės?” [1]

 

1. In New Luxury Kitchens, Everything Is Hidden — Even the Sink. Epstein, Leonora.  New York Times (Online) New York Times Company. Jun 15, 2026.