„Ilgaamžiškumo guru atidžiai stebi savo mitybą ir sveikatą.
Vakarienės metu jo buvo paklausta apie nemirtingumo siekį. Stojo tyla.
„Kodėl norite gyventi iki 150 metų?“
Klausimas pakibo ore. Tai buvo praėjusį rudenį, vakarienės
metu, vykusioje tik pakviestiems asmenims skirtoje rekolekcijoje Aspene,
Kolorado valstijoje, kurioje dalyvavo užsienio reikalų, ekonomikos ir pramogų
sričių lyderiai.
Tarp jų buvo ir kitokio pobūdžio vizionierius – Bryanas
Johnsonas, turtingas technologijų verslininkas ir vadinamasis biohakeris,
viešai ir provokuojančiai kovojantis su mirtingumu.
Jis teigia, kad investavo milijonus dolerių į savo kūno
tyrinėjimą ir tobulinimą ir vadina save labiausiai apgalvotu žmogumi
istorijoje. Jo tikslas – padaryti įmanomą gyventi amžinai. (Jam beveik 49-eri.)
Vakarienės metu Aspene ponas Johnsonas atsidūrė šalia kito
žmogaus, turinčio labai specifinę nuomonę apie ilgaamžiškumą: Ezekielio J.
Emanuelio, kuris dirbo sveikatos politikos patarėju Obamos administracijoje ir
yra šiuolaikinės sveikatingumo pramonės, kurioje ponas Johnsonas yra
kraštutinis praktikas, kritikas. Dr. Emanuelis yra sakęs, kad būtų patenkintas
gyvendamas iki 75 metų. (Dabar jam 68-eri.)
Jie buvo pasiekę tik salotų patiekalą, kai dr. Emanuelis
paklausė tiesiai šviesiai.
„Nematau prasmės; nematau tikslo. Kodėl norite gyventi iki
150 metų?“
Tyla.
„Jis nieko nesakė“, – vėliau man pasakė dr. Emanuelis. „Tai
jį užklupo netikėtai.“
„Tai buvo įdomiausia vakaro dalis.“
Po kelių mėnesių ponas Džonsonas gavo tai, ką jis pavadino
savo „blogomis naujienomis“.
Įsitraukite į ilgaamžiškumo brolius
Mirtingumas yra nekintamas žmogaus būklės faktas, tačiau
noras apgauti mirtį išliko labai ilgai. Pasak legendų ir istorijos, Gilgamešas,
Kinijos imperatoriai ir viduramžių alchemikai bandė pasiekti nemirtingumą.
Šiandien patrauklumas ne mažesnis, tačiau šiuolaikiniai
gėrimai yra šiek tiek sudėtingesni ir iš esmės patrauklūs turtingai,
technologiškai orientuotai žmonių klasei, tokiai kaip ponas Džonsonas.
Los Andžele gyvenantis ponas Johnsonas yra bene geriausiai
žinomas iš mokslininkų ir įtakingų asmenų grupės, žinomos kaip „ilgaamžiškumo
broliai“. Jie obsesyviai dokumentuoja savo bandymus gyventi švariau ir ilgiau,
kandžiai vadinamus „ilgaamžiškumo fiksacijos sindromu“.
Ponas Johnsonas, kurio šūkis yra „Nemirk“, save vadina
„sveikiausiu žmogumi planetoje“. Jis bando įrodyti šį teiginį dokumentuodamas
kiekvieną jo sveikatos požymį – kraujo kiekį, širdies ritmą, visceralinius
riebalus, naktinę erekciją.
Jis vartoja mažai mėsos, bet daug kolageno peptidų. Jis
eksperimentavo su daugiau nei 100 papildų per dieną. Jam netgi buvo perpilta
kraujo plazmos iš jo paauglio sūnaus, o jis savo plazmą atidavė tėvui.
Tačiau šią vasarą pono Johnsono pastangos pasiekti fizinį
tobulumą susidūrė su neišvengiama liga.
Socialinės žiniasklaidos įraše jis paskelbė, kad jam
išsivystė autoimuninis gastritas – būklė, kai organizmas puola tam tikras
skrandžio ląsteles, atsakingas už rūgšties gamybą. Tai veda prie geležies ir
vitamino B-12 trūkumo, kuris siejamas su smegenų migla, plaukų slinkimu,
trapiais nagais, neurologinėmis komplikacijomis ir padidėjusia skrandžio vėžio
rizika.
Arba, kaip jis pats sakė: „Mano skrandis pats save ėda.“
Paskelbdamas savo diagnozę socialinėje žiniasklaidoje, jis
tai įvardijo kaip savotišką išdavystę. „Valgau visavertį maistą“, – rašė jis.
„Kiekvieną dieną sportuoju ir nedarau blogų dalykų.“
Tačiau jis taip pat teigė, kad ši būklė įkvėpė jį pereiti į
„ligos įveikimo“ fazę, kaip jis tai pavadino.
„Tai potencialiai atspindi, kokia bus ateitis“, – sakė jis.
„Šiuo metu, kai kas nors suserga, kai jam diagnozuojama liga, mes nesame taip
šokiruoti. Mes tiesiog to tikimės.“
Jis prognozavo, kad ateityje „galime pasiekti tašką, kai
šokiruoja, jei kas nors suserga.“
Tuo pačiu metu tas vakarienės metu užduotas klausimas,
regis, erzino poną Johnsoną. Neseniai jis X paskelbė: „Apmąstau viską ir
svarstau, ar nepersistengiau su visa šia ilgaamžiškumo tema.“
Kas nutiko sveikiausiam pasaulio žmogui?
Nusprendžiau jo paklausti.
Skrido per arti saulės?
Ponas Johnsonas davė daugybę interviu žiniasklaidai,
įskaitant „The New York Times“, ir neseniai buvo sukurtas dokumentinis filmas
„Netflix“.
Jis linkęs pateikti praktiškus ir miglotus atsakymus. Jis
taip pat atmeta kaltinimus, kad jo tikrasis tikslas yra užsidirbti pinigų per
dvi ilgaamžiškumo įmones – „Blueprint“ ir „Immortals“. Jis ir taip pakankamai
turtingas, sako jis.
Viename iš mūsų vaizdo interviu priminiau jam dr. Emanuelio
klausimą – kodėl verta gyventi iki 150 metų? – ir jis plačiai, užkrečiamai
nusišypsojo. Anksčiau nebuvau matęs jo besišypsančio.
„Manau, kad jis yra žavus žmogus“, – pasakė jis. „Manau, kad
jis nesutinka su viskuo, už ką aš kovoju, ir tai puiku!“
Bet aš paklausiau, apie ką jūs galvojote, tyliai sėdėdami?
„Kaip matote, – paaiškino jis, – aš nesu linkęs ginčytis.
Paprastai sakau „taip“ ir mėgaujuosi kitų žmonių nuomonėmis.“ Taigi, aš tikrai
stengiausi jį suprasti. Manau, kad galbūt užbaigiau savo požiūrį sakydamas, kad
nemanau, jog žmogui reikia priežasties, kad pačiam gyvenimui nereikia
kvalifikacijos. Toks atsakymas paprastai palieka žmones labai nepatenkintus.
„Žmonės nori priežasčių viskam, ir jei priežastis nėra
susieta su idėja, žmonėms labai sunku tai suvokti.“
Tačiau dr. Emanuelis nėra be priežasties ar idėjų. Ir nors
jam patiko pono Johnsono draugija tą vakarą, jis turi savo minčių apie pono
Johnsono siekius: jis mano, kad ilgaamžiškumo pramonė nuklydo nuo kelio.
Dr. Emanuelis ir kiti „gyvenk amžinai“ judėjimo kritikai
teigia, kad bandydamas nugalėti senėjimą, jis yra arogantiškas ir
narcisistinis.
Dr. Emanuelis remia paprastus – net malonius – biohakus,
tokius kaip ultraperdirbto maisto atsisakymas, geras miegas ir naujų patirčių
įgijimas. Jo naujausios knygos pavadinimas „Suvalgyk ledus“ kalba pats už save.
„Manau, gyvenimo esmė – padaryti pasaulį geresnį savo
šeimai, savo bendruomenei, žmonijai“, – sakė dr. Emanuelis. „Esame čia trumpam
laikui ir ne viskas sukasi apie mus.“
Galvojau apie savo graikų kilmės motiną Kaliopę, kuri yra
mano gero senėjimo pavyzdys.
Ji gyveno iki 97 metų, vis dar mintinai skaičiavo, vis dar
skambino žmonėms, jei negalėdavo jų aplankyti, ir beveik iki pat galo vis dar
ėjo pėsčiomis į turgų. Ne tai, kad ji mylėtų būti sena. Ji dažnai kartojo
graikų patarlę, kurios šaknys siekia senovės filosofiją: „Aš negaliu pakęsti
dviejų dalykų: skurdo ir senatvės.“ (Originale ji rimuojasi.)
Ji galbūt ir norėjo būti nemirtinga, bet to nesiekė. Vietoj
to ji citavo graikų poetą Kavafį, kurio eilėraštyje sakoma, kad grįžtant namo į
Itaką svarbiausia yra kelionė – tai, ką randi pakeliui.
Jos pagrindinė strategija buvo susitaikymas. Mano mama,
psichologė, likus keliems mėnesiams iki mirties, man pasakė, kad išnagrinėjo
savo gyvenimą ir buvo su juo rami.
Mūsų interviu metu ponas Johnsonas niekuo neprisiėmė, nors
žinojo, kad daugelis nori, jog jis žlugtų. Kalbėdamas apie savo autoimuninę
ligą, jis priminė graikų mitą apie Ikarą – berniuką su vaško sparnais, kuris
norėjo skristi. „Žinote, aš skridau per arti saulės“, – sakė jis, aiškindamas
kritiką. „Siekiau tikslo, kurį galima būtų apibūdinti kaip puikybę.“
Jis atmetė galimybę, kad jo ligą, kuri nėra mirtina, sukėlė
ilgaamžiškumo režimas. Jis teigė, kad ji galėjo slypėti apie 30 metų, susijusi
su hipotirozės diagnoze, kuri jam buvo 21 metai.
„Imunologijoje skydliaukė ir skrandis yra labai glaudžiai
susiję“, – sakė jis.
(Jo paaiškinimas yra įtikinamas, tačiau „nėra jokios žinomos
autoimuninio gastrito priežasties“, – sakė dr. Rabia de Latour,
gastroenterologė iš NYU Langone Health Niujorke.)
Ponas Johnsonas mano, kad jo vadinamasis sveikatos didinimas
yra teigiamas, o ne neigiamas dalykas.
„Jei jau ką, esu be galo dėkingas, kad pastaruosius
penkerius metus dirbau su savo sveikata“, – sakė jis. „Jei nebūčiau taip
kruopščiai rūpinęsis savo sveikata, mano diagnozė gali būti daug blogesnė.“
Be to, sakė jis, jis budrus ne tik dėl savęs, bet ir dėl
žmonijos gerovės.
Ponas Johnsonas gūžtelėjo pečiais savo ankstesniame X įraše,
kuriame užsiminė, kad jis galbūt per daug nuėjo „per toli su visu ilgaamžiškumo
klausimu“.
„Aš iš savęs pasijuokiau“, – sakė jis. „Mano humoras yra
toks – esu abejingas, ironiškas ir absurdiškas.“
Vis dėlto, ar jo apgailestavimuose gali būti tiesos grūdas?
„Jei ir yra, tai pasąmonė“, – tvirtino jis.
Žvelgdamas atgal, jis sakė, kad nustebo, jog jo medicinos
ekspertų komanda nerado daugiau priežasčių nerimauti.
„Kai matuojate, randate dalykų“, – sakė jis.
Šis atsakymas užsimena apie kitą tiesą: kai visą savo
energiją sutelkiate į gyvenimą, turite labai mažai laiko iš tikrųjų gyventi.
Vėl pagalvojau apie savo mamą. „Yra viena esminė tiesa“, –
sakydavo ji graikiškai, cituodama populiarią devintojo dešimtmečio dainą. „Nėra
nemirtingumo.“” [1]
1. Bryan Johnson Wants to Live Forever. But Why? Anemona
Hartocollis. New York Times (Online) New York Times Company. Aug 21, 2026.