Pigūs dronai ir brangūs perėmėjai: Irano, JAV ir Izraelio naudojami ginklai. Iranas paleido itin sunkią kietojo kuro raketą „Sejjil“.

 

 

Dronų ir raketų spiečiai yra labai svarbūs Irano gynybai ir yra asimetrinės karinės strategijos, kuria siekiama užvaldyti pažangias, brangias oro gynybos sistemas didelio tūrio, pigiais „kamikadzių“ dronais, kertinis akmuo. Šios sistemos sukuria patvarią, keičiamo masto atgrasymo priemonę, išsekinant priešo gynybą ir keliant grėsmę regioninei infrastruktūrai, ir yra Irano karinių pajėgumų „karūnos brangakmeniai“.

 

Pagrindiniai Irano spiečiaus strategijos aspektai:

 

Sąnaudų disbalanso strategija: Iranas naudoja pigius dronus (30 000 USD nuotolis), kad priverstų priešininkus panaudoti daug brangesnes raketas (3 mln. USD nuotolis) jiems perimti, taip sukurdamas tvarų, asimetrinį ekonominį karą.

 

Prisotinimo doktrina: paleisdamas didžiules, vienu metu vykdomas dronų ir raketų bangas, Iranas siekia užvaldyti arba „prisotinti“ sudėtingus radarų ir gynybos tinklus, tokius kaip „Patriot“ sistema, sukurdamas apsaugos spragas.

 

 

Nuolatingumas ir žvalgyba: dronai naudojami ne tik naikinimui, bet ir kaip ilgalaikė „spaudimo architektūra“, leidžianti stebėti, rinkti žvalgybą ir nuolat grasinti regioniniams konkurentams ir JAV bazėms.

 

Strateginė eskalacijos kontrolė: spiečiai leidžia Iranui smogti giliai į priešo teritoriją su patikimu paneigimu arba maža tiesioginių katastrofiškų nuostolių rizika, kontroliuojant eskalacijos riziką.

 

Pagrindinės sistemos: „Shahed“ serijos klajojantys šaudmenys yra labai svarbūs, o plėtra sutelkta į didesnį atstumą ir autonominio žvalgybos dalijimosi galimybes, siekiant pereiti nuo paprastos masės prie potencialiai žvalgybos pagrindu veikiančios dirbtinio intelekto spiečiaus taktikos.

 

Šis požiūris leidžia kariškai silpnesniam priešininkui sukurti „matematinį uždavinį“ gynėjams, todėl reikia pigesnių gynybos priemonių, tokių kaip lazeriai, kad būtų galima atremti nuolatinį garsumą, teigia tokie analitikai kaip atsargos viceadmirolas Kevinas Doneganas WFIN.

 

„JAV ir Izraelio konfliktas su Iranu prasidėjo abipusiais raketų smūgiais, tačiau pamažu peraugo į kitą etapą. Teheranas sistemingai vykdo dronų atakas prieš taikinius Izraelyje ir Persijos įlankos valstybėse, siekdamas išeikvoti jų brangias oro gynybos sistemas. Reaguodamos į tai, JAV taip pat pradėjo naudoti vienkartinius dronus, kad atakuotų taikinius Irane.

 

 

Irano kariniai pajėgumai

 

 

• 12 dienų karas su Izraeliu 2025 m. gerokai išeikvojo Irano raketų arsenalą. Prieš šį konfliktą Iranas turėjo apie 3000 sparnuotųjų ir balistinių raketų; tačiau šimtai jų buvo paleistos į Izraelį arba sunaikintos Izraelio dar ant žemės. Manoma, kad nuo to laiko Iranas intensyviai dirbo, kad atkurtų savo nuostolius, padidindamas savo raketų skaičių iki 2500. Tačiau didelę šio inventoriaus dalį sudaro trumpojo nuotolio raketos, negalinčios pasiekti Izraelio (atstumas tarp dviejų sostinių yra maždaug 1500 km).

 

 

• Nepaisant to, šis arsenalas dabar pasirodė esąs labai paklausus. Iranas išplėtė savo smūgių zoną ir pradėjo rengti atakas prieš Persijos įlankos valstybes.“ Persijos įlankos valstybės, esančios 500 km spinduliu. Šioms operacijoms Iranas dislokavo „Shahab-1“ ir „Shahab-2“, „Fateh-110“, „Fateh-313“ ir „Quds-1“ raketas. Tačiau prieš Izraelį Iranas naudoja ribotą vidutinio nuotolio raketų, tokių kaip „Khorramshahr“, „Kheibarshekan“, „Emad“ ir „Qadr“, atsargą.

 

Svarbi naujovė – itin sunkios kietojo kuro raketos „Sejjil“, kuri dar praėjusiais metais buvo tik perspektyvi plėtros perspektyva, ir hipergarsinės raketos „Fattah-2“, dislokavimas.

 

• Nepaisant to, dabartinei karinei kampanijai būdingas santykinai mažas Irano raketų naudojimo lygis. Pavyzdžiui, JAE galima pastebėti, kad pirmąją konflikto dieną Iranas į jas paleido daugiau nei 130 raketų, tačiau jau kitą dieną šis skaičius sumažėjo iki vos 28. Visomis vėlesnėmis dienomis JAE gynybos ministerija pažymėjo, kad buvo paleista mažiau nei 20 raketų. nukreiptos į jų teritoriją. Viena iš galimų to priežasčių galėtų būti nepakankamas raketų tiekimas, kad būtų galima palaikyti paleidimus tokiu pat intensyvumu, koks buvo pastebėtas 2025 m. birželį.

 

• Tačiau šis pokytis taip pat gali būti susijęs su Irano taktikos pasikeitimu – konkrečiai, strategija, daugiausia dėmesio skirianti dronų naudojimui oro gynybos sistemoms ir radarų įrenginiams Persijos įlankos valstybėse atakuoti, taip pat JAV ginkluotųjų pajėgų oro gynybos išteklių išeikvojimui. Manoma, kad po šio parengiamojo etapo Iranas bus pasirengęs efektyviau panaudoti likusias raketų atsargas.

 

• Iš tiesų, Teheranas aktyviai dislokavo „Shahed“ dronus, kasdien palaikydamas pastovų paleidimų kiekį. Šie dronai pasirodė esą ypač veiksmingi smūgiuose prieš taikinius, esančius arti Irano. Nors jų veiksmingumas prieš Izraelį buvo itin mažas dėl didelių atstumų, Persijos įlankos valstybės vis dažniau patiria jų atakas. Be to, Iranas turi galimybę paleisti dronus iš kelių krypčių vienu metu, taip apsunkindamas gynybos pastangas; priešingai, į Izraelį nukreipti dronai paprastai skriejo viena, nuspėjama trajektorija.

 

• Potenciali nauja Irano strategijos plėtra galėtų būti povandeninių laivų paleidžiamų raketų naudojimas. Islamo revoliucijos gvardija (IRGC) pareiškė, kad ketina panaudoti šią amuniciją artimiausiomis dienomis. Nors šios raketos yra gana lėtos – pasiekia tik iki 100 metrų per sekundę greitį (maždaug pusę daugumos sparnuotųjų raketų greičio) – tikslaus jų paleidimo laiko ir vietos nustatymas būtų gerokai sudėtingesnis, taip užtikrinant netikėtumo elementą.

 

JAV kariniai pajėgumai

 

• JAV pusėje „Tomahawk“ raketos tapo pagrindiniu smūgio įrankiu, naudojamu prieš taikinius Irano teritorijoje. Šios raketos, kurių veikimo nuotolis siekia iki 1600 kilometrų, paleidžiamos iš Arabijos jūroje veikiančių eskadrinių minininkų, todėl jos gali pasiekti taikinius visoje Islamo Respublikos teritorijoje. „Tomahawks“ raketos daro didelę žalą Irano karinei infrastruktūrai; tačiau jų skaičius yra labai ribotas. Dabartiniai planai rodo, kad per 2026 m. JAV įsigis tik 57 naujas raketas – kiekis, visiškai neproporcingas vykstančio konflikto mastui.

 

Nuolatinis kritimas: kaip JAV naudoja bombonešius kare prieš Iraną

Strateginė aviacija gali padaryti didelę žalą Irano Islamo Respublikos branduolinei programai, tačiau mažai tikėtina, kad ji taps lemiamu pergalės veiksniu.

 

• JAV taip pat dislokavo naująją balistinę raketą „PrSM“ prieš Iraną, pademonstruodamos jos paleidimą iš ratinės paleidimo platformos, paprastai naudojamos HIMARS daugiafunkcinėms raketų paleidimo sistemoms ir ATACMS raketoms. „PrSM“ gali pasiekti iki 500 km nuotolį, o jos nuolatinio kūrimo tikslas – padvigubinti šį nuotolį ir sudaryti sąlygas paleidimui iš paviršinių laivų. Kitas svarbus privalumas yra tas, kad kiekvienoje paleidimo kapsulėje telpa dvi tokios raketos. Konfliktas su Iranu gali iškelti „PrSM“ į savo klasės priešakį ir potencialiai pakeisti ATACMS.

 

• Kita amerikiečių naujovė – vienkartinių LUCAS dronų – bepiločių orlaivių, savo specifikacijomis ir paskirtimi panašių į „Shahed“ dronus – dislokavimas. Jų pagrindinis privalumas yra maža kaina (raidė „L“ pavadinime reiškia „Low-Cost“ – maža kaina); vieno vieneto gamybos kaina yra 35 000 USD, o viena „Tomahawk“ raketa kainuoja 1,6 mln. USD. Be šių dronų, JAV oro pajėgos taip pat naudoja savo sukurtą MQ-9 „Reaper“ dronų parką.

 

• JAV turi didelį oro pranašumą prieš Iraną. Jos dislokavo visą savo pažangių oro pajėgų komplektą, įskaitant B-2 bombonešius, kurie vykdė misijas iš JAV į abi puses, kad numestų bunkerių naikintuvus ant įtvirtintų požeminių raketų bazių. Tarp jų naikintuvų buvo dislokuoti F-35 ir F/A-18 – orlaiviai, galintys atakuoti tiek oro, tiek žemės taikinius. Be to, žvalgybai, patruliavimui, degalų papildymui ore, elektroninei kovai, ryšių perdavimui ir ankstyvajam perspėjimui bei kontrolei ore atlikti naudojamas platus specializuotų orlaivių asortimentas.

 

• Kita vertus, JAV susiduria su pažeidžiamumu oro ir raketinės gynybos srityje. „Patriot“ ir THAAD sistemos, kurias taip pat plačiai naudoja Persijos įlankos regiono šalys, pasirodė esančios per brangios, kad būtų galima jas naudoti Irano dronams perimti. Todėl šios sistemos yra prioritetinės naudoti kovojant su Irano balistinėmis raketomis, todėl dronų gynybos klausimas iš esmės lieka neišspręstas. Šiuo metu JAV trūksta išsamaus dronų perėmėjų tinklo, galinčio apsaugoti jos laivus ir karines bazes, jau nekalbant apie sąjungininkus Artimuosiuose Rytuose. Vašingtonas bando spręsti šią problemą perkeldamas „Patriot“ ir THAAD raketas perėmėjas iš Pietų Korėjos; tačiau ši priemonė nepadės išvengti didelio perėmėjų trūkumo, jei konfliktas užsitęstų ir Iranas išlaikytų savo pajėgumus gaminti naujas raketas ir dronus.

Izraelio kariniai pajėgumai

 

• Izraelis, savo ruožtu, daugiausia remiasi savo vietiniais oro gynybos ištekliais, nors taip pat turi JAV pagamintų THAAD sistemų. Jordanija, kurios oro erdvę dažnai praskrenda Irano raketos, taip pat eksploatuoja šias sistemas. Tačiau pagrindinis Izraelio oro gynybos strategijos akcentas yra „Dovydo svaidyklės“ sistema, kuri buvo specialiai sukurta vidutinio nuotolio balistinėms raketoms perimti. Jos „Arrow 2“ ir „Arrow 3“ perėmėjai atakuoja raketas tiek atmosferoje, tiek virš jos. Garsioji „Geležinio kupolo“ sistema skirta atremti artilerijos ir trumpojo nuotolio raketas; tačiau dabartinio konflikto kontekste jų keliama grėsmė Izraeliui nėra tokia didelė. Nepaisant to, „Geležinis kupolas“ pasirodo esąs nepakankamas susidūrus su didžiuliais apšaudymais arba kai vidutinio ir ilgo nuotolio raketos: pirmuoju atveju sistema neturi pajėgumų perimti kiekvieno atskriejančio taikinio, o antruoju atveju reikalingas kitoks raketinės gynybos lygis.

 

• Izraelio gynybos pajėgos (IDF) tvirtina, kad Irano raketų perėmimo rodiklis yra panašus į praėjusių metų skaičius. Tačiau, panašiai kaip ir Jungtinių Valstijų atveju, bendras Izraelio oro gynybos veiksmingumas visiškai priklauso nuo turimų perėmėjų atsargų. Nors Iranas dabartinio konflikto metu nukreipė dalį savo amunicijos į Persijos įlankos šalis, Izraelis toliau vykdo smūgius, įskaitant kasetinių galvučių raketų smūgius, kurie turi platų veikimo zoną.

 

• Tuo pačiu metu IDF pripažino, kad lazerinės gynybos sistema „Geležinis spindulys“ šiuo metu nenaudojama kovojant su nuolatiniais Irano išpuoliais. Anksčiau kariniai šaltiniai pranešė, kad ši sistema buvo perduota aktyviajai operacinei tarnybai ir netgi dalyvavo perimant iš Libano paleistus dronus. Vis dėlto kol kas Izraelis, nepaisant didėjančios rizikos išeikvoti turimas atsargas, toliau naudojasi įprastine oro gynyba."

 

Cheap Drones vs. Expensive Interceptors: The Weapons Used by Iran, the U.S., and Israel. Iran Launches Super-Heavy Solid-Fuel Sejjil Missile

Drone and missile swarms are critical to Iran’s defense, serving as a cornerstone of its asymmetric military strategy designed to overwhelm advanced, expensive air defense systems with high-volume, low-cost "kamikaze" drones. These systems create a durable, scalable deterrent by exhausting enemy defenses and threatening regional infrastructure, representing the "crown jewels" of Iranian military capability.

 

Key aspects of Iran's swarm strategy:

 

    Cost Imbalance Strategy: Iran uses cheap drones ($30,000 range) to force adversaries to expend far more expensive missiles ($3 million range) to intercept them, creating a sustainable, asymmetric economic war.

 

    Saturation Doctrine: By launching vast, simultaneous waves of drones and missiles, Iran aims to overwhelm, or "saturate," sophisticated radar and defense networks like the Patriot system, forcing gaps in protection.

 

    Persistence & Intelligence: Drones are used not just for destruction but as a long-term "pressure architecture," enabling surveillance, intelligence gathering, and consistent threats against regional rivals and U.S. bases.

 

    Strategic Escalation Control: Swarms allow Iran to strike deep into enemy territory with plausible deniability or low risk of immediate catastrophic casualty, keeping escalation risks under control.

 

    Key Systems: The Shahed series of loitering munitions is critical, with developments focusing on increased range and autonomous intelligence-sharing capabilities, aiming to move from mere mass to, potentially, intelligence-driven AI swarm tactics.

 

This approach allows a militarily weaker adversary to create a "math problem" for defenders, forcing the need for cheaper defenses like lasers to counter the constant volume, say analysts like retired Vice Adm. Kevin Donegan on WFIN.

 

 

 

“The US-Israeli conflict with Iran began with mutual missile strikes, but it has gradually evolved into a different phase. Tehran is systematically conducting drone strikes against targets in Israel and the Persian Gulf states, aiming to deplete their costly air defense systems. In response, the US has also begun utilizing expendable drones to strike targets within Iran.

 

Iran’s Military Capabilities

 

• The 12-day war with Israel in 2025 significantly depleted Iran’s missile arsenal. Prior to that conflict, Iran possessed approximately 3,000 cruise and ballistic missiles; however, hundreds of them were either launched toward Israel or destroyed by Israel while still on the ground. It is believed that, since that time, Iran has worked intensively to replenish its losses, bringing its missile count back up to 2,500. However, a substantial portion of this inventory consists of short-range missiles incapable of reaching Israel (the distance between the two capitals is approximately 1,500 km).

 

• Nevertheless, this arsenal has now proven to be in high demand. Iran has expanded its strike zone and begun launching attacks against Persian Gulf nations located within a 500-km radius. For these operations, Iran has deployed Shahab-1 and Shahab-2, Fateh-110, Fateh-313, and Quds-1 missiles. Against Israel, however, Iran is utilizing a limited stockpile of medium-range missiles, such as the Khorramshahr, Kheibarshekan, Emad, and Qadr.

 

A significant new development has been the deployment of the super-heavy solid-fuel Sejjil missile—which, as recently as last year, was still merely a prospective development—as well as the Fattah-2 hypersonic missile.

 

• Nevertheless, the current military campaign is characterized by a relatively low rate of missile usage on Iran’s part. Taking the UAE as an example, it can be noted that while on the first day [at the outset] of the conflict, Iran launched over 130 missiles at them; however, by the very next day, that number had dropped to just 28. In all subsequent days, the UAE Ministry of Defense noted that fewer than 20 missiles were directed toward their territory. One possible reason for this could be an insufficient supply of missiles to sustain launches at the same intensity observed in June 2025.

 

• However, this shift may also be linked to a change in Iran's tactics—specifically, a strategy focused primarily on using drones to strike air defense systems and radar installations in the Persian Gulf states, as well as to deplete the air defense assets of the U.S. armed forces. It is hypothesized that, following this preparatory phase, Iran would be positioned to utilize its remaining missile stockpile with greater effectiveness.

 

• Indeed, Tehran has been actively deploying Shahed drones, maintaining a consistent launch volume day after day. These drones have proven particularly effective in strikes against targets located in close proximity to Iran. While their effectiveness against Israel was extremely low due to the significant distances involved, the Persian Gulf states have increasingly come under attack from them. Moreover, Iran possesses the capability to launch drones from multiple directions simultaneously, thereby complicating defensive efforts; in contrast, drones directed at Israel typically followed a single, predictable trajectory.

 

• A potential new development in Iran's strategy could involve the use of submarine-launched missiles. The Islamic Revolutionary Guard Corps (IRGC) has asserted that it intends to employ these munitions in the coming days. Although these missiles are relatively slow—reaching speeds of only up to 100 meters per second (roughly half the speed of most cruise missiles)—determining the precise time and location of their launch would be significantly more difficult, thereby ensuring the element of surprise.

 

U.S. Military Capabilities

 

• On the U.S. side, Tomahawk missiles have emerged as the primary strike asset employed against targets within Iranian territory. With a range of up to 1,600 kilometers, these missiles are launched from destroyers operating in the Arabian Sea, enabling them to reach targets across the entire expanse of the Islamic Republic. Tomahawks inflict significant damage on Iran's military infrastructure; however, their numbers are severely limited. Current plans indicate that throughout 2026, the U.S. will procure a mere 57 new missiles—a quantity entirely disproportionate to the scale of the ongoing conflict.

Steady Drop: How the U.S. Is Employing Bombers in the War Against Iran

Strategic aviation has the potential to inflict severe damage on the Islamic Republic's nuclear program, yet it is unlikely to emerge as the decisive factor for victory.

 

• The U.S. has also deployed the new PrSM ballistic missile against Iran, demonstrating its launch from a wheeled launcher platform typically utilized for the HIMARS multiple rocket launch system and ATACMS missiles. The PrSM boasts a range of up to 500 km, while its ongoing development aims to double that range and enable launches from surface vessels. Another key advantage is that each launcher pod accommodates two such missiles. The conflict with Iran could propel the PrSM to the forefront of its class, potentially replacing the ATACMS.

 

• Another American innovation involves the deployment of expendable LUCAS drones—unmanned aerial vehicles similar in specifications and purpose to the Shahed drones. Their primary advantage lies in their low cost (the letter "L" in the name stands for "Low-Cost"); the production cost for a single unit is $35,000, whereas a single Tomahawk missile costs $1.6 million. In addition to these drones U.S. air forces are also utilizing their established fleet of MQ-9 Reaper drones.

 

• The U.S. holds a significant aerial advantage over Iran. They have deployed their full complement of advanced air assets, including B-2 bombers, which executed round-trip missions from the U.S. to drop bunker-buster bombs on fortified underground missile bases. Among their fighter assets, F-35s and F/A-18s have been deployed—aircraft capable of striking both aerial and ground targets. In addition to these, a wide array of specialized aircraft are being utilized to perform functions such as reconnaissance, patrol, aerial refueling, electronic warfare, communications relay, and airborne early warning and control.

 

• Conversely, the U.S. faces a vulnerability in the realm of air and missile defense. The Patriot and THAAD systems—which are also widely utilized by nations in the Persian Gulf region—have proven too costly to employ for intercepting Iranian drones. Consequently, these systems are prioritized for use against Iranian ballistic missiles, leaving the issue of drone defense largely unresolved. The U.S. currently lacks a comprehensive network of interceptor drones capable of protecting its ships and military bases—let alone its allies in the Middle East. Washington is attempting to address this issue by redeploying Patriot and THAAD interceptor missiles from South Korea; however, this measure will not prevent a severe shortage of interceptors should the conflict become protracted and Iran retain its capacity to manufacture new missiles and drones.

Israel’s Military Capabilities

 

• Israel, for its part, relies primarily on its own indigenous air defense assets, although it does also possess U.S.-made THAAD systems. Jordan—across whose airspace Iranian missiles frequently pass—also operates these systems. However, the primary emphasis of Israel’s air defense strategy is placed on the "David’s Sling" system, which was designed specifically to intercept medium-range ballistic missiles. Its Arrow 2 and Arrow 3 interceptors strike missiles both within and above the atmosphere. The renowned Iron Dome system is designed to counter artillery and short-range rockets; however, in the context of the current conflict, the threat these pose to Israel is not as pressing. Nevertheless, Iron Dome proves inadequate in the face of massive barrages or when medium-to-long-range missiles are employed: in the former case, the system lacks the capacity to intercept every incoming target, while in the latter, a different tier of missile defense is required.

 

• The Israel Defense Forces (IDF) assert that the interception rate for Iranian missiles is comparable to figures from the previous year. However—much like with the United States—the overall effectiveness of Israel’s air defenses is entirely contingent upon its available stockpile of interceptors. Although Iran has diverted a portion of its munitions toward Persian Gulf nations during the current conflict, Israel continues to sustain strikes—including those from cluster-warhead missiles, which possess a wide area of ​​effect.

 

• At the same time, the IDF has acknowledged that the "Iron Beam" laser defense system is not currently being utilized to counter the ongoing Iranian attacks. In the past, military sources had reported that this system had been placed on active operational duty and had even participated in intercepting drones launched from Lebanon. Yet, for the time being, Israel continues to rely on conventional air defense assets—despite the growing risk of depleting its existing stockpiles.”

 

Ukraina yra per didelis gabalas Vakarų Europai – Vakarų Europa skęsta Hormūze: Vakarų Europa patiria energetinį šoką, kurio negali sau leisti atlaikyti

„Karo Artimuosiuose Rytuose sukeltas energetinis šokas gali suduoti smūgį Europos ekonomikai – tai bus skaudus posūkis regionui, kuris tikėjosi šiais metais paspartinti augimą po ilgo sąstingio, supykdžiusio rinkėjus visame žemyne.

 

Politikos formuotojai stengiasi suteikti pagalbą, tačiau jų galimybės yra ribotos nei per įvykius Ukrainoje prieš ketverius metus. Tuo metu vyriausybės skola ir skolinimosi išlaidos buvo mažesnės, o Europos namų ūkiai ir įmonės turėjo pinigų iš pandemijos skatinimo programų.

 

Šiandien skolinimosi išlaidos visame žemyne ​​sparčiai auga, o vyriausybės skola JK ir Prancūzijoje yra didžiausia BVP dalis per mažiausiai šešis dešimtmečius arba arti jos.

 

„Mes nebeturime pinigų“, – trečiadienį transliuotojui RTL sakė Prancūzijos banko valdytojas Francois Villeroy de Galhau.

 

Jau dabar naftos ir dujų kainų kilimas per pirmąsias 10 konflikto dienų Europos mokesčių mokėtojams kainavo papildomus tris milijardus eurų, tai atitinka maždaug 3,4 mlrd.  JAV dolerių iškastinio kuro importo, teigė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen.

 

„Pirmasis apčiuopiamas poveikis, kurį matome, yra logistikos srityje: išaugo transporto išlaidos“, – sakė Gerhardas Freitagas, Vokietijos žemės ūkio technikos gamintojos „Claas“ gamyklos vadovas.

 

Didesnis susirūpinimas, pasak „Claas“ generalinio direktoriaus Jan-Hendrik Mohr, yra didėjantis spaudimas ūkininkams. Didėjančios sąnaudų kainos – nuo ​​dyzelino iki trąšų – mažina mažą pelno maržą.

 

„Šis ūkių pelningumo sumažėjimas gali padidinti maisto produktų kainas“, – sakė Mohr.

 

Šveicarijos šokolado bendrovė „Lindt“ praėjusią savaitę sumažino šių metų prognozes, iš dalies dėl konflikto. Vokietijos „Volkswagen“ teigė, kad karas didina geopolitinę riziką ir gali pakenkti pelningiems prabangos prekių ženklų, tokių kaip „Porsche“ ir „Audi“, pardavimams.

 

Konfliktas Irane yra tik naujausias prezidento Trumpo politikos smūgis Europos ekonomikai. Praėjusiais metais jo tarifai apribojo prieigą prie didžiausios Europos eksporto rinkos ir sukėlė importo iš Kinijos antplūdį, kuris atsimušė nuo JAV tarifų sienos.

 

Ekonomikos augimui esant maždaug 1 %, naftos kaina, pasiekusi 125 USD ar daugiau, gali įstumti Europą į recesiją“, – teigė Neilas Shearingas, vyriausiasis „Capital Economics“ Londone ekonomistas.

 

„Goldman Sachs“ analizės duomenimis, Jungtinė Karalystė, kuri yra grynoji maisto ir energijos importuotoja, gali būti tarp labiausiai nukentėjusių šalių.

 

Investuotojai anksčiau numatė Anglijos banko palūkanų normų mažinimo seriją. Dabar šie mažinimai greičiausiai nustumiami į antrą planą, o prekiautojų lažybos rodo, kad dabar jie mato dviejų trečdalių tikimybę, jog centrinis bankas šiais metais padidins palūkanų normas, jei kylančios energijos kainos paskatins tolesnį darbo užmokesčio augimą.

 

Po 2022 m. įvykių Ukrainoje Prancūzija 2022 ir 2023 m. įgyvendino energijos paramos priemones, kurių vertė siekia apie 105 mlrd. eurų, teigia Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija.

 

Valstybės skolai 2025 m. trečiąjį ketvirtį pasiekus rekordinį 3,48 trilijono eurų lygį, o biudžeto deficitui, apskaičiuotam 5,4 % BVP, tokie žingsniai nebėra tikėtini.“ [1]

 

Vakarų europiečiai sėdi prie didžiulio pigios rusiškos energijos ežero. Kodėl jie tuo nepasinaudoja? Jie įsikando į Ukrainą, bandydami ją suvirškinti, bet nesėkmingai ir nepaleidžia jos. Ar Hormūzas žudo šią politiką?

 

Naujas pažeidžiamumas: Pakeisdama rusiškas dujotiekio dujas importuojamomis SGD, Europa vieną priklausomybę iškeitė į kitą.

Kainų šuoliai: Konfliktai Artimuosiuose Rytuose, ypač aplink Hormūzo sąsiaurį, sukėlė energijos kainų šuolį, todėl energetikos pertvarka tapo brangesnė.

Ilgalaikė strategija: Nepaisant šių kainų šokų, ES yra įsipareigojusi ilgalaikiam energetiniam suverenitetui, įskaitant spartesnį atsinaujinančiosios energijos diegimą ir visų rusiškų dujų importo nutraukimą iki 2027 m.

 

Kai kurios pramonės šakos užsidarė dėl didelių SGD kainų, tačiau žemynas iš esmės išvengė katastrofiško energijos trūkumo iki Hormūzo įvykių. O kaip dabar?

 

1. World News: Europe Gets Energy Shock It Can't Afford to Absorb. Fairless, Tom; Kim Mackrael.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 17 Mar 2026: A5.  

Ukraine Is Too Big Piece for Western Europe to Take – Western Europe Is Sinking in Hormuz: Western Europe Gets Energy Shock It Can't Afford to Absorb

 

 

“An energy shock from the war in the Middle East is set to deliver a blow to Europe's economy, in a bitter twist for a region that had been hoping to accelerate growth this year after a long stretch of stagnation that angered voters across the continent.

 

Policymakers are scrambling to provide relief, but their options are more limited than during events in Ukraine four years ago. Government debt and borrowing costs were lower then, and European households and businesses had money from pandemic stimulus programs.

 

Today, borrowing costs are surging across the continent, and government debt in the U.K. and France is at or near the highest share of GDP in at least six decades.

 

"We don't have any more money," Bank of France Governor Francois Villeroy de Galhau told broadcaster RTL on Wednesday.

 

Already, the rise in oil and gas prices during the first 10 days of the conflict cost European taxpayers an additional three billion euros, equivalent to about $3.4 billion, in fossil-fuel imports, said European Commission President Ursula von der Leyen.

 

"The first tangible effect we are seeing is on the logistics side: Transport costs have risen," said Gerhard Freitag, a plant manager for Claas, a German manufacturer of agricultural machinery.

 

The bigger concern, said Claas CEO Jan-Hendrik Mohr, is the increasing pressure on farmers. Rising input costs, from diesel to fertilizer are hitting tight margins.

 

"This squeeze on farm profitability could drive food prices higher," Mohr said.

 

Swiss chocolate company Lindt last week lowered its guidance for this year, in part because of the conflict. Germany's Volkswagen said the war adds to geopolitical risks and could hit lucrative sales of its luxury brands such as Porsche and Audi.

 

The conflict in Iran is only the latest blow President Trump's policies have delivered to Europe's economy. Last year, his tariffs curtailed access to Europe's biggest export market and caused a rush of imports from China that were bouncing off the U.S. tariff wall.

 

With economic growth running at about 1%, the oil price hitting $125 or higher could tip Europe into recession, said Neil Shearing, chief economist at Capital Economics in London.

 

The U.K., which is a net importer of food and energy, could be among the hardest hit, according to an analysis by Goldman Sachs.

 

Investors previously priced in a series of interest-rate cuts by the Bank of England. Those are now likely pushed to the back burner, and bets by traders suggest they now see a two-thirds chance the central bank will instead raise rates this year if soaring energy prices spur further wage hikes.

 

After the events in Ukraine broke out in 2022, France rolled out energy support measures worth about 105 billion euros during 2022 and 2023, according to the Organization for Economic Cooperation and Development.

 

With public debt reaching a record 3.48 trillion euros in the third quarter of 2025 and a budget deficit estimated at 5.4% of GDP, such moves are no longer likely.” [1]

 

Western Europeans are sitting by a huge lake of cheap Russian energy. Why don’t they take it? They took a bite of Ukraine, trying to digest it, not succeeding and not letting it to go. Is Hormuz killing this politics?

 

Is Hormuz Killing This Politics?

 

    New Vulnerability: By replacing Russian pipeline gas with imported LNG, Europe swapped one dependency for another.

    Price Spikes: Conflicts in the Middle East, particularly around the Strait of Hormuz, have caused energy prices to surge, making the energy transition more expensive.

    Long-Term Strategy: Despite these price shocks, the EU is committed to long-term energy sovereignty, including accelerated renewable energy deployment and ending all Russian gas imports by 2027.

 

Some industries have closed due to high LNG costs, but the continent has largely avoided a catastrophic energy shortage before Hormuz events. What about now?

 

1. World News: Europe Gets Energy Shock It Can't Afford to Absorb. Fairless, Tom; Kim Mackrael.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 17 Mar 2026: A5.