Kaip pasilinksminimų troškimas padėjo greitai išnešioti užkratą po pasaulį

 "Išglio kaimas Tirolio regione yra vienas populiariausių Austrijos slidinėjimo kurortų, kuris davė daug kam stipriai ir pigiai pasidžiaugti gyvenimu iki koronaviruso. Slidinėtojai iš ten grįžo namo, netyčia pasiėmę koronavirusą. Užkrėsti Išgle, arba aplinkiniuose kaimuose, tūkstančiai slidininkų išnešė koronavirusą į daugiau, nei 40 šalių penkiuose žemynuose. Daugelis pirmųjų žinomų Islandijos atvejų buvo atsekti Išgle. Kovo mėnesį beveik pusė atvejų Norvegijoje buvo susiję su Austrijos slidinėjimo atostogomis. Kodėl taip atsitiko?

Kai sausio mėnesį Kinijoje pasirodė koronavirusas, Pasaulio sveikatos organizacija nepakeitė savo patarimo: neapribokite kelionių.

Bet dabar aišku, kad tokia tvarka buvo labiau susijusi su politika ir ekonomika, o ne su visuomenės sveikata.

Visuomenės sveikatos įrašai, daugybė mokslinių tyrimų ir daugiau nei dviejų dešimčių ekspertų interviu rodo, kad netrukdomų kelionių politika niekada nebuvo paremta moksliniais tyrimais. Tai buvo politinis sprendimas, išdėstytas nauja redakcija, kaip sveikatos patarimas, kuris atsirado po maro protrūkio Indijoje 1990-aisiais. Tuo metu, kai „Covid-19“ pasirodė, šis patarimas tapo tikėjimo dalyku.
"Tai yra pasaulinės sveikatos religijos dalis: kelionių ir prekybos apribojimai yra blogi", - sakė Džordžtauno universiteto pasaulinės sveikatos teisės profesorius Lawrence'as O. Gostinas, padėjęs parašyti pasaulines taisykles, žinomas kaip Tarptautinės sveikatos taisyklės. - Aš esu vienas iš šios religijos atstovų."

Vis dėlto, remiantis duomenimis ir moksliniais patarimais, per anksti žinoti, kiek kelionių apribojimai padeda, o jei jie padeda, kokie apribojimai padeda labiausiai. Ekspertai, kurie pandemijos pradžioje gynė atviras sienas, sako, kad šalys turėtų naudoti protingas kelionių apribojimo priemones. PSO dabar reikalauja laipsniško sienų atidarymo, kai kiekviena šalis pasveria savo riziką.

Akivaizdu, kad pasaulinė visuomenės sveikatos politika yra nepakankama, ypač kelionių srityje. Pigių skrydžių bendrovės sukūrė pasaulinių kelionių bangą. Žmonių, vykstančių bent į vieną užsieninę kelionę per metus, skaičius išaugo 80 procentų nuo tada, kai buvo suformuluoti reikalavimai netrukdyti keliauti 2005 m.

Dabar mažiausiai 1 000 žmonių iš dešimčių šalių ketina paduoti Austrijos vyriausybę į teismą. Vienos advokatas trečiadienį iškėlė pirmąsias bandomąsias bylas keturių lankytojų vardu, iš kurių du nuo to laiko mirė nuo „Covid-19“. Ieškinyje teigiama, kad vyriausybė turėjo anksčiau uždaryti kurortą ir liepti turistams likti nuošalyje.

Tos pačios globalizacijos jėgos, pertvarkiusios Išglą, transformavo pasaulį. Tarptautinės įmonės apėmė užsakomąsias paslaugas ir tarptautines tiekimo grandines. Pasaulinė prekyba padarė vienas šalis priklausomas nuo kitų, o tai taip pat kėlė riziką.

Kaip atsirado reikalavimas netrukdyti keliauti epidemijos metu? 1994 m. rudenį Indijos uostamiestį Suratą ištiko maro protrūkis. Prasidėjo isterija, šalys greitai uždraudė keliones į Indiją. Turistai atsisakė atostogų. Oro linijos atšaukė skrydžius. Jungtiniai Arabų Emyratai uždraudė Indijos krovinius, o Rusija pareikalavo karantino, vežant krovinius.

Maras nėra retas atvejis, jo protrūkiai kasmet būna net ir Jungtinėse Valstijose, o Surato protrūkis pasirodė esąs palyginti lengvas - mirė kiek daugiau, nei 50 žmonių. Tačiau pasaulinė panika sugriovė miestą ir Indijos ekonomikai kainavo maždaug 3 milijardus dolerių.

Reakcija į protrūkį privertė sunerimti amerikiečių epidemiologą Davidą Heymanną, kuris tada buvo vyresnysis PSO pareigūnas, dalyvaujantis agentūros atsakyme į Suratą. Indijos pareigūnai tinkamai pranešė apie protrūkį ir greitai jį suvaldė. Vis dėlto Indija buvo nubausta, todėl pasaulio atsakymą jis laikė „iracionaliu“.

"Tai neturėjo nieko bendra su protrūkiu", - sakė dr. Heymannas, kuris buvo apmokytas JAV ligų kontrolės ir prevencijos centre.

Tuo metu Tarptautinės sveikatos taisyklės ir buvo sukurtos, siekiant užkirsti kelią prekybos pertraukimams. Bet jos taikė tik į tris ligas - marą, cholerą ir geltonąją karštinę. Vykdyti buvo neįmanoma, o šalys dažnai įgyvendino savavališkus draudimus keliauti dėl kitų ligų.

Suratas apnuogino ryškiausią akląją zoną. Pasaulio pandemijos pavojaus sistema priklausė nuo politinių lyderių, kurie skambintų aliarmą. Jei finansiniai žlugdymai kainuotų, nė viena šalis nepraneštų apie protrūkį.

"Tai iš tikrųjų leido mums suprasti, kad reikia pakeisti taisykles", - sakė dr. Heymannas.
PSO netrukus ėmėsi plačiai iš naujo įvertinti taisykles, tačiau peržiūros vyko lėtai, kol 2003 m. prasidėjo SARS epidemija. Baimindamasi pandemijos, PSO nerekomendavo keliauti į nukentėjusias šalis - tai griežčiausios rekomendacijos per 55 metų istoriją.

Dauguma nukentėjusių šalių buvo Azijoje, tačiau labiausiai nukentėjo Kanada, po to, kai PSO patarė nevykti į Torontą. Tada valstybės narės PSO susirinko per SARS epidemiją ir liepė agentūrai užbaigti pataisas.

Šį kartą procesas buvo greitas. 2005 m. Diplomatai pasiekė kompromisą, skirtą subalansuoti visuomenės sveikatos poreikius ir ekonomines „nereikalingo kišimosi“ į keliones ir prekybą pasekmes. Nors naujosios taisyklės aiškiai nedraudė šalims uždaryti sienas ar apriboti prekybą, jos aiškiai nurodė, kad tai turėtų būti paskutinė išeitis.

Tačiau taisyklės niekada nebuvo pagrįstos moksliniais įrodymais. Buvo pagrįstų prielaidų - uždarytos sienos gali sulėtinti, pavyzdžiui, medicinos ir pagalbos darbuotojų atvykimą. Niekas netyrė, ar kelionių apribojimas gali sulėtinti greitai plintančią ligą, iš dalies dėl to, kad nebuvo tradicijos rinkti duomenis apie tokias intervencijas.

"Nemanėme, kad mums reikia juos matuoti, nes manėme, kad žinome", - sakė profesorius Gostinas, Džordžtauno ekspertas, dalyvavęs peržiūros procese. - "Aišku, mes to nepadarėme."

Naujosios taisyklės įsigaliojo 2007 m., net kai pasaulis jas greitai pasendino. Daug dėmesio skirdami prekybai, jie nesugebėjo atsiskaityti apie „turizmo industriją, kuri išauga iš bet kokių ribų“, - sakė prof. Ilona Kickbusch iš Ženevos tarptautinių ir plėtros studijų absolventų instituto.

Iki 2000-ųjų naktinis Išglo gyvenimas pelnė „Alpių Ibizos“ pravardę. Buvo pastatytos didžiulės automobilių stovėjimo aikštelės autobusų srautui iš visos Europos. Vis dėlto reikšmingesnis buvo pigių kelionių oro transportu poveikis.

Šiandien turistai Išglą gali pasiekti iš aštuonių netoliese esančių Austrijos, Vokietijos, Šveicarijos ir Italijos oro uostų. Vienas iš jų, Memmingeno oro uostas Vokietijoje, kažkada buvo karinis aerodromas, kurio greita pertvarka prasidėjo, kai 2009 m. Jame pradėjo skraidyti pigių skrydžių bendrovė „Ryanair“. Oro uostas dabar aptarnauja kelias biudžetines oro linijas ir pernai turėjo daugiau nei 1,7 mln. keleivių.

Per pastarąjį dešimtmetį skrydžiai per Miuncheną ir Ciurichą atvedė turistus net iš Amerikod ir Kinijos, o šiandien Išglas kasmet priima 300 000 turistų iš 36 šalių.

Iškilus virusui Išgle, Sent Antone ir kaimyniniuose miestuos, mirė mažiausiai 27 turistai, sakė p. Kolba. Austrijoje buvo užkrėsta daugiau nei 11 000 europiečių, daugelis jų - Išgle ir gretimuose kurortuose.
Insbruko universiteto mokslininkai balandį ištyrė 1 500 Išglo gyventojų ir nustatė, kad 42 procentai turi viruso antikūnų."

Iki metų pabaigos Vokietijos Federalinė transporto ministerija nori skubiai priimti įstatymą dėl visiškai vairuotojų neturinčių transporto priemonių

 "„Tarptautinio reglamento laukimas nėra alternatyva, nes tai kelia pavojų Vokietijos pirmaujančioms pozicijoms kuriant automatizuotas, autonomiškas ir tinklus naudojančias transporto priemones“, - sakoma  ministerijos pareiškime".

 

 

Kodėl šiandienos didelės turto kainos ir lėtas augimas harmoningai susiderina

"Paskutinis 1990-tųjų metų dešimtmetis atmetamas, kaip kvaila era. Žmonės palikdavo gerai apmokamus darbus ir prisijungdavo prie aukso karštinės Silicio slėnyje. Daug neblogų pinigų buvo mesta į eskizines verslo idėjas. Vis dėlto, tai buvo vilties metas. Kalbos apie naujosios eros ekonomiką buvo šiek tiek karštligiškos, tačiau Amerikoje tada kilo tikrai didelis produktyvumas.

Šiandien yra gana ryškus kontrastas su tais laikais. Šiandien optimizmo nedaug. Tai ne tik neaiškumų, kylančių dėl „covid-19“, klausimas. Realios ilgalaikės palūkanų normos - apytikslė BVP augimo perspektyvų apraiška - retai, jei kada nors buvo žemesnės. Produktyvumo augimas tapo niūrus.

Tačiau tarp tų laikų ir dabar yra bendrumas: didžiulės akcijų kainos. Pagal ciklą pakoreguotas kainos ir pajamų santykis (CAPE), kurį sudarė Robertas Shilleris iš Jeilio universiteto, yra vos vos virš 30. Tai yra, šiek tiek didesnis, nei jo lygis prieš 1929 m. Didžiosios Depresijos katastrofą, nors ir žemesnis nei 2000 m. pikas. Dešimtojo dešimtmečio optimizmas dėl augimo buvo dalis brangių akcijų pagrindimo. Dabar mes turime pesimizmą ir aukštas kainas. Paradoksalu, bet dabartiniam deriniui yra daugiau prasmės.

2013 m. Williamo Bernsteino dokumente nurodoma, kad technologinių pokyčių laikotarpiai nebuvo labai geri akcininkams. * 1920-ųjų ir 1990-ųjų bumai jiems baigėsi blogai. Antrasis XIX amžiaus ketvirtis - garo mašinų, geležinkelių ir telegrafo era - jiems nebuvo geresnė. Daliniai įrodymai, kuriuos cituoja ponas Bernsteinas, rodo, kad vertybinių popierių grąža buvo mažiau, nei įspūdinga. 1840-ųjų Britanijos „geležinkelio manijos“ istorikai pastebi, kad socialinė ir ekonominė geležinkelių nauda buvo didžiulė, tačiau investuotojams sekėsi ne taip jau ir gerai.

Akcijos vertė nurodoma diskontuotais laike pinigų srautais. Jei sutelksite dėmesį į šios lygties dalį „pinigų srautai“, 1990-ųjų pasakojimas turėjo tam tikrą logiką. Produktyvumas padidėjo. Amerikos ekonomikos greitis buvo padidintas. Didesnis augimas reiškia didesnį pelną. Tačiau, kaip pažymi p. Bernsteinas, spartesnis augimas patikimai nereiškia geresnės grąžos. Spartaus augimo laikotarpiais akcijos išleidžiamos dar sparčiau nei auga pelnas ir dividendai. Kiekviena akcija turi sumažintą pretenziją didesnei ekonomikai. Toks praskiedimas yra siejamas su technologiniu senėjimu. Greitai augančioje ekonomikoje esamos įrangos ir mašinų atsargos turi būti dažniau išmetamos - o naujas turtas turi būti finansuojamas, išleidžiant naują kapitalą.

Taip pat reikia atsižvelgti į „diskontuotą laike“ akcijų vertinimo lygties dalį. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, kaip pastebėjo daugelis, spartesnis BVP augimas dažnai būna susijęs su aukštesnėmis realiomis palūkanų normomis. Vienu metu realūs ilgalaikiai rodikliai Amerikoje buvo 4%. Tai sumažino būsimų pinigų srautų vertę.

Apsvarstykite ypatingą šių įtakų mišinį - BVP augimą, akcijų praskiedimą ir diskonto normas - ir šiandienos turto kainos pradeda būti prasmingesnės. Skiedimo efekto beveik nebuvo. Iki „covid-19“ Amerikos kompanijos išpirkdavo akcijas, daugiau akcijų tikrai neišleido. Diskonto normos buvo mažos, o užpuolus virusui, dar labiau sumažėjo. Žmonės, atrodo, nerimauja dėl rytojaus vartojimo taip, kaip ir dėl šiandienos. Jie moka puikias transporto priemonių - technologijų akcijų, vyriausybės obligacijų ir pan. - kainas, kad galėtų panaudoti savo santaupas ateityje.

Per plačią istorijos eigą investicijų grąža buvo linkusi mažėti, nes visuomenė tapo turtingesnė. Naujausiame Anglijos banko dokumente daroma išvada, kad realios palūkanų normos visame pasaulyje per pastaruosius penkis šimtmečius krito. ** Ponas Bernsteinas tai paaiškina minties eksperimentu. Natūrinėse visuomenėse beveik visas derlius reikalingas, norint išlikti gyvam. Pageidautina skirti kapitalą sėklai ar būstui. Tačiau perteklius yra menkas, todėl atlygis už šiandienos nesuvartojimą rytojaus labui - kapitalo kaina - yra didelis. Ekonomikai turtėjant, ji sukuria daugiau perteklinio kapitalo. Žmonės yra labiau nekantrūs. Jei esate gerai maitinamas, galite sau leisti palaukti. Rytoj sūrio mėsainis yra beveik toks pat geras, kaip šiandien. Jūsų diskonto norma yra mažesnė.

Aplink šias tendencijas matomas triukšmas. Kartais žmonės staiga sunerimauja dėl šiandieninio sūrio burgerio: pavyzdžiui, prasideda recesijos. Asmeninės nuolaidų normos kyla. Rizikingas turtas atpinga - kaip ir trumpam atsitiko šių metų pradžioje. Be abejo, bus ir kitų galimybių vėl pigiau įsigyti akcijų. Tačiau, kaip rodo p. Bernsteino tyrimas, tokie epizodai greičiausiai bus trumpesni, nei anksčiau.

 

*"The Paradox of Wealth", by William J Bernstein, Financial Analysts Journal (2013).

** "Eight centuries of global real interest rates, R-G, and the 'supra-secular' decline, 1311-2018", by Paul Schmelzing, Bank of England Working Paper No 845 (2020)." [1]

Pagal šią logiką, jei paspartės dirbtinio intelekto bei daiktų interneto taikymas, tai vėl vyks didelis technologinis perversmas. Tokiu atveju vertėtų mūsų santaupas pensijiniam amžiui pervesti į  obligacijas. Geriau turėti mažesnes, bet garantuotas pajamas, negu atiduoti mūsų pinigus naujųjų technologijų iškeliamiems turtuoliams.

 1. "The bright side; Buttonwood." The Economist, 26 Sept. 2020, p. 68(US).

 

Kvantinis skaičiavimas sulaukia komercinio susidomėjimo

"Dideli, stabilūs kvantiniai kompiuteriai būtų naudingi įrenginiai. Naudodamiesi intuicijai sunkiai suvokiamomis kvantinės mechanikos savybėmis, jie gali atlikti kai kuriuos skaičiavimus (nors tik kai kuriuos) greičiau, nei bet kuri įmanoma nekvantinė mašina.

Viena vertus, tikriausiai jie būtų daug greitesni, nei bet kuris klasikinis kompiuteris, ieškodami duomenų bazėse - elementari operacija, turinti tūkstantį naudojimo būdų. Jie greičiau atliktų ir specifines užduotis. Tiksliai imituojant visas, išskyrus paprasčiausias, chemines reakcijas, matematiškai neįmanoma išspręsti bet kokio nekvantinio kompiuterio pagalba, nesvarbu, koks jis milžiniškas. Kvantinis kompiuteris tai galėtų padaryti, padėdamas kurti vaistus, katalizatorius ir baterijas. Kvantiniai kompiuteriai taip pat pagreitintų optimizavimo problemų analizę, kuri bando rasti geriausią būdą žongliruoti daugeliu kintamųjų, kad būtų maksimaliai padidintas konkretus rezultatas. Tai būtų naudinga transporto pramonei (ieškant efektyvių maršrutų) ir finansavimui (maksimaliai padidinant pelną, atsižvelgiant į tam tikrus apribojimus). Vadybos konsultacinė bendrovė „Boston Consulting Group“ numato, kad kvantiniai kompiuteriai pagerins jų vartotojų veiklos pajamas nuo 450 iki 850 mlrd. USD per metus iki 2050 m.

Deja, didelių, stabilių kvantinių kompiuterių dar nėra. Bet mažos, dekoratyvinės, nestabilios. Kalifornijos technologijos instituto kvantinius kompiuterius tyrinėjantis Johnas Preskillas tokias mašinas vadina NISQ - triukšmingais, vidutinio masto kvantiniais kompiuteriais (Noisy, Intermediate-Scale Quantum, angl.). Kai kurie mano, kad NISQ yra paprasčiausias žingsnis link dydžio ir stabilumo, ir tai tikrai yra su jais dirbančių asmenų tikslas. Tačiau vis daugiau įmonių ir investuotojų tikisi, kad tuo tarpu patys NISQ galės atlikti naudingą darbą. Šios firmos ieško „kvantinio pranašumo“ - būdo, kuriuo net ir ribotos šiandienos mašinos gali turėti įtakos jų arba jų klientų pajamoms." [1]

Lietuvoje mes garsėjame gabumais lazerių srityje, kas praverstų, kuriant kvantinius kompiuterius. Lietuvoje dar labai norime pritaikyti IT finansuose. Deja, Lietuvoje neturime valstybės aparato atstovų, kurie padėtų finansuoti tokius rizikingus tyrimus, kur didžiulės rizikos gali imtis tik valstybė. Valstybė yra tokia, kokie esame mes, rinkėjai. Jei mes žiopli, tai ir valstybė sumanumu nepasižymi. Kaip ten tos išsipusčiusios moterys Baltarusijos miestuose? Dar vaikšto būriais? Gerai, tegu vaikšto. Nausėda su Linkevičiumi nors turi apie ką rėkauti.

1. "Uncertainty principals; The business of quantum computers." The Economist, 26 Sept. 2020, p. 72(US).