Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2012 m. sausio 18 d., trečiadienis

Kalbos ir tautos išsaugojimas

Su pagarba ir susidomėjimu seku gerbiamojo A. Lašo pastangas [1] bent truputį išvalyti slogią mūsų mokslo darbuotojų apgavysčių atmosferą. Tas truputis jau yra gerai.

Bet svarbiausias klausimas nesprendžiamas. Kad konkuruoti su panašaus lygio pasaulio universitetais, turime pritraukti pačius geriausius protus, kurie norėtų dirbti Lietuvoje. Nebūtinai tie protai visose mums svarbiose srityse priklauso lietuvių tautai. Tik perėję prie dėstymo ir mokslinių aptarimų anglų kalba, tik visiškai panaikinę reikalavimus mokslininkams bei dėstytojams žinoti lietuvių kalbą, galime tikėtis dalyvauti konkurencijoje už protus, sukursime geras sąlygas mūsų absolventams konkuruoti pasaulinėje ekonomikoje, pastatysime ant kojų Lietuvos ūkį. Aišku, kad lietuvių kalba turi būti dėstoma lietuviškai. Ir to visiškai pakanka kalbos išsaugojimui.

Ieškoti pirmiausia lietuvių, kokie blogi specialistai jie bebūtų, yra naudinga mums kiekvienam asmeniškai (įskaitant ir gerbiamą A. Lašą), bet kenkia mūsų bendram reikalui.

Esu verslininkas. Puikiai žinau, kokios kvalifikacijos darbo jėgą išleidžia Vilniaus ir kiti Lietuvos universitetai. Su tokiais kadrais konkuruoti pasaulyje galime tik darbo jėgos pigumu. Bet darbo jėgai neišeina toliau likti tokia pigia. Kainos Lietuvoje pasidarė pernelyg aukštos. Todėl darbo jėga tyliai pasitraukia į Vakarus.

Vienintelė išeitis - konkuruoti darbo jėgos kvalifikacija. Tam reikia naujų talentų ir daug. Pažįstu Kirvelį asmeniškai. Jis yra labai gabus ir pasiaukojantis dėstytojas. Bet jo vieno tikrai yra mažoka, kad klestėtų Lietuvos ūkis. Todėl priimkime darban mokslininkus ir dėstytojus, kurie gali ir nori dirbti Lietuvoje, net jei jie nežino lietuvių kalbos. Paruoškime tokius kadrus, su kuriais mūsų verslas galėtų nors pabandyti konkuruoti pasaulyje kokybe, o ne kainomis.

Yra galvojančių, kad verslui darbininkus išleisti turi ne universitetai, o kolegijos, nes jos moko ne mąstyti, o dirbti (profesija, įgūdžiai ir t.t.). Bet ką mes parduosime pasauliui, jei mūsų versle dirbs tik neišmokyti mąstyti žmonės, baigę siūlomas primityvias kolegijas? Negalvodami, nekurdami, šiais laikais nepakonkuruosime. O jei tauta išmirs ar emigruos, tai ir kalba žus.

Kiti teigia, kad, jei manai, jog universitetų pervedimas į užsienio kalbą yra normalu, paklausk savęs, kaip būtų atrodę, jei Lietuvoje TSRS laikais butų buvęs rusiškas universitetas? Sutinku, kad tai sudarytų pavojų lietuvybės išsaugojimui, nes Rusija buvo Lietuvą pavergusi. Nuo jos įtakos gynėmės visomis priemonėmis. O Vakarų sąjungininkais mes tapome savo noru. Kiek priimti Vakarų įtakos, mes galime pasirinkti patys.

Jei bijote, kad universitetų pervedimas prie anglų kalbos pakenks lietuvių kultūrai, tai nusipirkite didelį paminklinį akmenį. Parašykite:

_Anksčiau čia gyveno šauni lietuvių tauta. Bet kol kelios karingos vaidilutės saugojome lietuvių kultūrą, dauguma lietuvių išsivažinėjo. Praeivi, nepamiršk, kad nėra kultūros be tautos._

Išvada: manau, kad perėjus prie darbo moksle ir universitetuose anglų kalba, studentams klausant nemokamai internete prieinamų geriausių pasaulio universitetų profesorių paskaitų ir naudojant Lietuvoje gyvenančius profesorius tik asmeninėms diskusijoms bei žinių įvertinimui, Lietuvos mokslas, universitetai ir, tuo pačiu, visa ekonomika galėtų deramai pasirodyti pasaulinėje konkurencijoje.

1. A.Lašas. Švietimo reforma: nauji pakinktai ligotam arkliui.

Komentarų nėra: