Bet apskritai, maisto paskirstymo sistema ir sveikatai geresnius, bet brangius, produktus, kaip laukinė lašiša, pakeičia pigesniais, antibiotikais ir kitais kenksmingais chemikalais užterštais, kaip nevalioje užauginta lašiša [1, 2, 3].
Ir jeigu sistema duoda arklieną, kokią mėsą bepirktum, tai minėtas platus pasirinkimas yra tik iliuzija.
Kiekvienas sau gali ir turi užsiauginti daržovių. Kartu gauname daugiau kontaktų su mikrobų pasauliu, todėl mažiau sergame tokiomis autoimuninėmis ligomis, kaip pirmo tipo diabetas bei celiakija, kurios pats švelniausias simptomas yra viduriavimas, pavalgius javų baltymo turinčios duonos [4].
1. Nelaisvėje užaugintoje lašišoje daugiau nuodų
2. Mislabeled Foods Find Their Way to Diners' Tables
3. FRANK BRUNI. Of Fraud and Filet:
_We’re spooked by the horse meat story, disturbed by the fish tale and riveted by other instances of false food advertising because they remind us of a truth we try hard to forget. Every time we eat something that we haven’t grown and reaped and cooked ourselves — which means, for most of us, every time we eat — we’re taking a leap of faith: that it was protected from contamination; that it was inspected properly; that the cook didn’t mix in something objectionable; that the waiter didn’t drop it on the floor. We’re in a position of both extraordinary vulnerability and extreme trust.
And while we can ratchet up our vigilance, that goes only so far. We can be local. We can be seasonal. We can be sustainable and organic and buy our pork somewhere other than where we buy our throw pillows. But we can never be entirely sure._
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą