Knaisiodamasis mokesčių archyvuose, ekonomistas iš Paryžiaus Thomas Piketty mato, kad kapitalas turi polinkį koncentruotis nedaugelyje rankų.
Kapitalas Vakaruose auga vidutiniškai keturis - penkis procentus per metus. Tuo tarpu bendrai ekonomika (ir darbo atlyginimai) priauga tik pusantro procento per metus, todėl tikrą turtą galima susikrauti tik paveldėjimo ar gerai apskaičiuotų vedybų keliu, o ne iš darbo. Todėl normaliai nelygybė tik didėja. Pasauliniai karai laikinai sunaikina daugybę turtų ir sumažina nelygybę.
Thomas Piketty daro išvadą, kad mes turime dirbti tam, kad kapitalas tarnautų demokratijai. Be šio darbo išeina atvirkščiai, demokratiją sunaikina koncentruotis linkęs paveldėtas kapitalas. Valstybės privalo susitarti ir apkrauti didžiuosius turtus progresyviniais mokesčiais. Konservatyvus apžvalgininkas David Brooks siūlo išsilavinimo pagerinimu kelti visų atsiliekančiųjų nuo turtuolių lygį [4]. Bet istorijoje nebuvo tokio atvejo, kad išsilavinimo dėka skurdžiai pasivytų turtuolius. O po pasaulinių karų buvo kaip tik ta situacija, kurią siūlo įvesti Piketty. Ir didžiausia dvidešimtojo amžiaus pamoka yra tai, kad tie mokesčiai netrukdo, kad nereikia devynioliktojo amžiaus ekonominės nelygybės, norint turėti greitai augančią ir klestinčią ekonomiką. [1, 2]. Aišku, geros progresyvinių mokesčių sistemos nebus, jei mes, dauguma, jos nepareikalausime. Politinio judėjimo reikalingumo suvokimas - tai ko trūksta Thomas Piketty knygoje.
Šiuo požiūriu, mūsų laimėta kova prieš skalūnų dujų ir atominės elektrinės monopolijų atėjimą į Lietuvą yra svarbiausia demokratijos Lietuvoje istorijos dalis. Mes turime kuo didžiuotis!
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą