Kokioje supuvusioje baloje Lietuvos universitetai...

_A.Lašas. Ministras pervertino Lietuvos dėstytojus. II dalis: VGTU

2011 liepos mėn. 25 d. 13:24

Nesenai švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius pareiškė, jog abiturientai nepagrįstai nuvertina Lietuvos aukštąsias mokyklas ir dažną kartą renkasi prastesnės kokybės aukštąjį išsilavinimą užsienyje.

Suabejojęs ministro teiginiais, pirmame straipsnyje rašiau apie gana ribotą TSPMI akademinį „svorį“ ne Lietuvoje. Dabar noriu pateikti kiek kitokį pavyzdį ir panagrinėti VGTU ir jos vadovybės schemas vystant akademinių publikacijų verslą.

Liepos pradžioje duodamas interviu Bernardinai.lt svetainei, VGTU rektorius Romualdas Ginevičius džiaugėsi, jog jo universitetas pasiekė „neeilinių laimėjimų mokslo žurnalų leidyboje“ ir VGTU leidžiamų žurnalų „citavimo indeksas itin aukštas (ir ne dėl „savicitavimo“).“ Taip pat jis piktinosi kritikais, kurie neva nepagrįstai niekina šiuos VGTU pasiekimus.

Apie ką gi čia kalba gerb. rektorius? Kad visiems skaitytojams būtų aiškiau, pradėkime nuo to, jog mokslinių straipsnių citavimo indeksas dažnai yra siejamas su straipsnių prestižu ir kokybe. Kuo daugiau straipsnis cituojamas, tuo jis ir jo autoriai tariamai įgyja didesnį mokslinį svorį bei matomumą akademinėje visuomenėje. Straipsnių cituojamumas didina ir konkretaus žurnalo prestižą.

Sudaroma sava leidinių erdvė, kuriuos redaguoja savi kolegos. Panaudodami savus studentų resursus, VGTU dėstytojai gausiai spausdinasi ir nesikuklindami cituoja pačius save ir vienas kitą.
Ainius Lašas
Veikiant tokiai akademinei logikai, kyla pagunda cituoti save patį skirtinguose moksliniuose straipsniuose ir tuo būdu dirbtinai išpūsti straipsnio ir savęs kaip mokslininko vertę. Nors viena ar kita savicitata retkarčiais yra neišvengiama dėl mokslinių darbų tęstinumo, masinis savicitavimas visada kelia rimtų įtarimų akademiniuose sluoksniuose.

VGTU rektorius neigia naudojantis savicitavimo triukus, tačiau ar iš tiesų taip yra? Pažiūrėkime iš arčiau, kaip veikia savipopuliarinimo schema gerb. Ginevičiaus vadovaujamame universitete.

Pradėkime nuo to fakto, jog VGTU leidžia devyniolika mokslinių žurnalų. Iš jų net tris redaguoja pats rektorius. Kitus tris – buvęs VGTU rektorius, o dabar katedros vedėjas Edmundas Zavadskas. Nors šis faktas savaime dar nieko nepasako, tačiau norėtųsi sužinoti daugiau apie tokių trilypių pozicijų finansinius privalumus. Asmeniškai pažįstu keletą mokslo žurnalų redaktorių ir jie, redaguodami vieną žurnalą, yra užsiėmę iki ausų. Apie tris – net kalbos nėra.

Net jei skirtingoms temoms taikomi tie patys tyrimo metodai, vis tiek sunku suprasti, kaip rektorius sugeba vadovauti universitetui, redaguoti tris žurnalus ir dar atlikti tiek mokslinių tyrimų. Greičiau peršasi mintis, jog VGTU dėstytojai ir doktorantai aiškiai suvokia, ką reikia užrašyti pirmu numeriu ir kodėl.
Ainius Lašas
Ši VGTU sukurta leidybinė erdvė suteikia gana unikalų šansą net tik cituoti savo paties darbus tariamai skirtinguose leidiniuose, bet ir „bendradarbiauti“ su kolegomis cituojant vienas kitą. Kaip tai veikia praktikoje? Kad nevarginčiau skaitytojų nesibaigiančiais skaičiais, pasirinkau kaip pavyzdį 2008 metus. Naudodomas „Google Scholar“ paiešką, kuri prieinama visiems interneto vartotojams, aptikau, jog tais metais rektorius išspausdino bent keturiolika mokslinių straipsnių. Visi straipsniai, išskyrus vieną, pasirodė VGTU leidžiamuose žurnaluose. Daugumoje iš jų, rektorius figūruoja kaip pirmasis autorius, o tai paprastai reiškia, jog jis turėjo įdėti daugiausia darbo ir pastangų ruošiant straipsnį.

Tiems, kurie žino mokslininkų virtuvės kasdienybę, toks metinis našumas skamba tiesiog fantastiškai. Be to įspūdingai atrodo ir rektoriaus straipsnių temų spektras - pradedant sienų izoliacija ir baigiant Lietuvos bankininkyste. Net jei skirtingoms temoms taikomi tie patys tyrimo metodai, vis tiek sunku suprasti, kaip rektorius sugeba vadovauti universitetui, redaguoti tris žurnalus ir dar atlikti tiek mokslinių tyrimų. Greičiau peršasi mintis, jog VGTU dėstytojai ir doktorantai aiškiai suvokia, ką reikia užrašyti pirmu numeriu ir kodėl.

O dabar pažiūrėkime, kaip veikia citavimo procesas. Akį užmetu į pirmą „Google“ paieškos išmestą straipsnį apie sienų izoliaciją. Jame cituojami 44 skirtingi šaltiniai. Iš jų 14 - pačio rektoriaus ankstesni darbai ir pranešimai. Prie to pridėkime devynis buvusio VGTU rektoriaus Edmundo Zavadsko straipsnius ir dar penkis kitų VGTU kolegų ir doktorantų tyrimus. Beje, beveik visi jie irgi buvo spausdinti VGTU leidžiamuose žurnaluose. Rezultatas: tiesioginės rektoriaus savicitatos sudaro trečdalį visų išvardintų šaltinių, o pridėjus dar kolegas – daugiau nei 60 procentų.

Na ir pabaigai paimkime tą patį straipsnį ir panagrinėkime, kas gi jį cituoja jau po išspausdinimo. Remiantis „Google“ paieškos duomenimis, šis straipsnis buvo cituojamas net 76 kartus! Tai iš tiesų įspūdingas rezultatas. Atrodytų, jog rektoriaus mokslinis darbas nusipelnė pasaulinio dėmesio ir pripažinimo. Tačiau absoliuti dauguma citatų yra iš tų pačių VGTU leidinių. Taip pat jau nestebina ir tai, jog pats Ginevičius ir jo kolegos gausiai cituoja šį straipsnį vėlesniuose darbuose.

Taigi, kaip matome, sudaroma sava leidinių erdvė, kuriuos redaguoja savi kolegos. Panaudodami savus studentų resursus, VGTU dėstytojai gausiai spausdinasi ir nesikuklindami cituoja pačius save ir vienas kitą. Tuo būdu keliamas savas ir kolegų prestižas, kuris, kaip įtariu, turi ir konkrečią finansinę išraišką. Tokiu būdu sukamas akademinių publikacijų verslas, kuris yra naudingas šios rinkos dalyviams, bet tik ne Lietuvos mokslui.

Jei būtent tokia „kokybe“ žavisi mūsų švietimo ir mokslo ministras, tada Lietuvos mokslo laukia labai liūdnos perspektyvos.

Autorius yra Jungtinių Tautų Universiteto mokslinis bendradarbis Tokijuje._