Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2016 m. rugpjūčio 26 d., penktadienis

Kaip galime mes, lietuviai, neišmirti, kaip senovės prūsai, jau dabar?

Kodėl dabar? Mūsų kainos tos pačios, kaip Vakaruose (išskyrus butų nuomą, nes tiek daug žmonių emigravo, kad daugelis butų stovi tušti, arba stovėtų tušti, jei nebūtų išnuomojami pigiau, negu kainuoja remontas ir išlaikymas). Todėl normaliai žmonės Lietuvoje gyventi negali, vis daugiau emigruoja. Pradeda stipriau trūkti darbo jėgos. Todėl algos kyla.

Iš kitos pusės, mūsų ekonomikos pagrindas - mūsų eksportas - konkuruoja tik mažomis dirbančiųjų algomis. Jokių lietuviškų išmaniųjų telefonų mes nesukūrėm. Todėl, kai algos kyla [1], mūsų eksportą nustoja pirkti. Lietuvos eksportas per metus sumažėjo 7,5 procentų. Todėl mūsų ekonomika stoja: ji šiandien auga lėčiau, negu Švedijos (priminsiu, kad švedų ekonomika yra jau išsivysčiusi, Vakarų Europos ir JAV lygio). Todėl mes nesivejam Vakarus, bet vis labiau atsiliekam. Žmonės, nematydami perspektyvos, pradeda dar daugiau emigruoti. Paskutinis užsispyręs nacionalistas lietuvis Lietuvoje turės visus mūsų miestus sau vienam. Bus pigu gyventi, nes apšildymui galės kūrenti lietuviškas knygas, gausiausiai išleistas sovietmečiu.

Musulmonai? Jie nedurni, išsilavinę, turi telefonus, susižino, pabėga pirmieji, kaip ta pirmoji šeima, kurią mums atsiuntė ES.

Retas atvejis, kai matome ištisos nacijos išmirimą realybėje. Čia ne prūsai, čia mes, lietuviai, išmirštame. Nacija savoje valstybėje miršta greitai, kaip vienas organizmas. Be būtiniausių valstybės funkcijų atlikimo (pvz., saugumo) mes čia gyventi negalime, todėl turime pasitraukti visi. Sekančios pasaulinės ekonominės krizės mes galime jau nebesulaukti.

Bet tame yra ir vilties kibirkštėlė. Istorija rodo, kad, kai nacijos išlikimas yra pavojuje (daugiausia karų atveju), tai turtingieji apkraunami didesniais mokesčiais (94 procentų pajamų mokestis čia tinka) ir nacijos ūkis ištraukiamas iš balos. Gal sugebėtume ir mes taip išsigelbėti.  Mokesčių dėka galima įvesti visuotinį pajamų draudimą. Su tokiu draudimu, kai žmogus praranda gerai apmokamą darbą ir jam tenka imtis mažai apmokamo darbo, draudimas jam kompensuoja bent pusę, ar daugiau, patiriamų nuostolių. Galimi ir privataus draudimo variantai. Taip, net prarasdami gero eksporto galimybes, galėtume išlaikyti tautos ūkį, dirbantį, bet jau negalintį sukrauti saujelei tokius turtus, kaip buvo iki šiol (atleiskite Mockau ir Numavičiau, katino dienos baigiasi). Gal sugebėtume dar sumažinti persmelkusį valstybę žiaurų neteisingumą, paremtą "teise tik stipriesiems" (pagal K.Stoškų, aprašoma čia).

Bet pirmiausia prisipažinkime, kad jau išmirštame ir ieškokime išeities visi kartu ir šiandien.



1. "Spartesniam gamybos ir eksporto augimui gali imti kišti koją konkurencingumo problemos, apie kurias signalizuoja pastaraisiais metais ypač sparčiai augę vienetiniai darbo kaštai ‒ nuo 2013 metų apdirbamojoje gamyboje jie padidėjo beveik penktadaliu."

Komentarų nėra: