Kodėl siūloma universitetų reforma yra nevykusi?

Lietuvos ūkis konkuravo vien mažesne, negu Vakaruose, darbo kaina. Tokios konkurencijos galimybės greitai mažėja. Vytis darbo našumu mes galime tik jei skubiai įsisavinsime šiuolaikinius darbo metodus. Tuoj pat reikia daug kvalifikuotos darbo jėgos. Naivi ir nevykusi reforma tik atims brangų laiką, bei dar labiau išsklaidys gabiausius po kaimyninius kraštus.

Korepetirių paruošti turtingi tinginiai ir kvailiai gaus mūsų visų mokesčiais prikimštą krepšelį ir studijuos nemokamai. Gabūs bei mažiau pasiturintys turės ieškoti laimės svetur. Nutruks tas konvejeris, kuris gabų jaunimą vežė į Kauną bei Vilnių. Visas mūsų kultūrinis elitas yra iš tokių atvykėlių. Vėl Vilniuje ir Kaune bus žydų, lenkų, rusų, bet ne lietuvių, kultūriniai centrai. Kam tai naudinga? Kas tie tikrieji Lietuvos išdavikai?

Kad reforma yra nevykusi, rodo R. Lazutkos analizė:

"Ar diskusijos dėl studijų reformos jau baigtos?
2009 02 22 / 16:29 /



Romas Lazutka
Atrodo, kad konfliktas dėl studijų reformos baigiasi. Reformos šalininkai suaktyvino viešuosius ryšius, o opozicija net negavo teisės protesto akcijai. Tačiau tiek reformos šalininkų, tiek oponentų išsakomų argumentų buvo mažai.
Reformos šalininkai akcentuoja universitetų konkurenciją, kritikai tai vadina aklu pasitikėjimu nematoma rinkos ranka. Valdžia giriasi, kad didina studijų finansavimą, o studentai baiminasi, kad už studijas teks mokėti dar dažniau ir daugiau.
Kas turėtų mokėti už studijas bei koks bus to rezultatas – du atskiri – teisingumo ir efektyvumo – klausimai.
Kalbant apie valstybės žadamus studentų krepšelius akcentuojama universitetų konkurencija, o konkurencijos naudos efektyvumui lyg ir nebereikia net aiškinti.
Deja, kiek tų krepšelių bus, ir kas juos gaus, yra ne konkurencijos tarp universitetų, bet konkurencijos tarp moksleivių klausimas. Ir tai tėra tik teisingumo, o ne studijų kokybės ar efektyvumo klausimas. O atsakymas į jį yra ne reformos naudai.
Lietuva tikrai nustebins pasaulį, jeigu ji mokesčių mokėtojų pinigais apmokės geriausiai gimnazijas baigusių studijas, o už kitų mokės tėvai ar patys studentai iš paskolų.
Stropiųjų rėmimas greičiau reiškia kaip tik ir turtingesnių rėmimą. Vakarų šalys valstybinei studentų paramai taiko ne gebėjimo studijuoti, o gebėjimo susimokėti už studijas kriterijų. Ir tai yra esminis skirtumas, nuo to kas suplanuota Lietuvoje.
Grįžkime prie universitetų konkurencijos dėl studijų krepšelių kaip studijų kokybės ir universitetų efektyvumo klausimo. Įsivaizdavimas, kad studentai nešiodami valdiškų ar pasiskolintų pinigų krepšelius iš vieno į kitą universitetą atskirs pelus nuo grūdų, tėra rinkos ir konkurencijos suvulgarinimas.
Pirmiausia reikia skirti jaunuolio profesinį pasirinkimą ir konkretaus universiteto pasirinkimą jau žinant kokios profesijos nori. Ir pačiam studentui, ir visuomenei būtų sveikiau, jeigu pirma būtų renkamasi profesija, o tik paskui universitetas, kuriame tą profesiją galima įgyti.
Šiame pasirinkimo procese Lietuvoje nebus universitetų konkurencijos daugelyje studijų sričių – medicinoje, inžinerijoje, fizikoje, biologijoje ir kitose. Tėra 1-2 universitetai, turintys tokias studijų programas, ir jie bus monopolistai. Kaip ir kiekvieno monopolisto, teikiamos paslaugos kaina turi būti ribojama valstybės.
Kitokio pobūdžio studijų srityse, tokiose, kaip, pavyzdžiui, vadyba, programos sukuriamos per porą metų, nėra universiteto, kuris jų neturėtų ir čia laimės universitetai dempinguojantys kainas. Tą jau turime ir dabar. Net jeigu studijos ir nemokamos, universitetai konkuruoja mažindami studento pastangų kainą. Daugėja jaunų žmonių, turinčiu 2-3 diplomus ir negebančių dirbti nei vieno kvalifikuoto darbo.
Vakarų šalys stengiasi, kad profesijų pasirinkimo neįtakotų studijų kaina. Valstybinis studijų finansavimas arba visiems studentams vienoda studijų įmoka tam tinka. Jeigu Lietuvoje bus padaryta kitaip, trumpalaikis dalies jaunuolių motyvas pigiau studijuoti gali nusverti ir ilgalaikį jų pašaukimą, realistinį požiūrį į karjeros galimybes.
Atidžiau stebėdami rinkas įsitikintume, kad vartotojai pajėgūs įvertinti tik kai kuriuos kokybės aspektus, o kitus griežtai prižiūri valstybinės institucijos. Juk nuėjęs į polikliniką pacientas neprašo daktaro parodyti diplomą. Pasitiki, kad legaliai veikianti institucija yra prižiūrima valstybės.
Aukštojo mokslo srityje tokia priežiūra vykdoma akredituojant studijų programas. Už studijų kokybę atsakingi valdžios žmonės įsitikinę, kad yra nekokybiškų programų, bet nesiryžta joms panaikinti akreditaciją.
Tiki, kad reformos metu tos programos mirs sava mirtimi, kai nuo jų nusisuks visas jaunimas. Pavojingas naivumas. Vadovaudamiesi juo gal atsisakykime ir vairavimo kontrolės. Juk nemokantys vairuoti ilgainiui turėtų patys iškeliauti ten, kur nėra nei kelių taisyklių, nei automobilių.
Taigi, lieka daug studijų reformos klausimų. Kuo mažiau jų bus atsakyta dabar, tuo nenuoseklesnė ir nesėkmingesnė bus reforma." (1)

1.Ar diskusijos dėl studijų reformos jau baigtos?