Turime Lietuvoje blaiviai mąstančių inteligentų. Cituoju: "Gintaras Aleknonis. Tarybų valdžios taikinys - universitetai
2009-02-13
Reformos yra lyg visuomenės gyvenimo kraujas, suteikiantis naujų jėgų. Per nepriklausomybės metus Lietuvoje sukaupėme nemenką įvairių pertvarkų patirtį. Bet ar tikrai galime didžiuotis visomis reformomis? Prisiminkime žemės, mokyklų pertvarkas... Tai ne vienos ir ne dviejų vyriausybių rūpesčiai ir galvos skausmai.
Dabartinė Lietuvos valdžia be skubių ir neatidėliotinų finansų, mokesčių reformų imasi pertvarkyti mokslą ir studijas. Sveikintinas užmojis, nors jau ryškėja kai kurios reformatorių klaidos, prieš kurias užmerkus akis galima lengvai sukompromituoti visą pertvarkos idėją.
Reikia džiaugtis reformai pribrendusia politine valia. Tačiau vien politinės valios pertvarkai neužtenka. Būtina tartis su interesų grupėmis, ieškoti sąjungininkų. Pertvarka turi patikėti tie, kuriems ji daroma, o ne tik tie, kurie balsuos už pokyčius.
Aukščiausi švietimo ir mokslo ministerijos pareigūnai pastaruoju metu dažnai susitinka su universitetų bendruomenėmis, diskutuoja. Skelbiama apie kompromisus sudarant universitetų tarybas, perskirstant studentų krepšelius.
Tačiau kyla abejonių, ar valdžios atstovai iš tikrųjų girdi tai, kas jiems sakoma. Jeigu spręsime iš pranešimų Švietimo ir mokslo ministerijos interneto svetainėje, tikro dialogo nėra. Jau įpratome, kad valdžia ieško tik pritarimo, o ne patarimo.
Prieš du dešimtmečius iš komunizmo besivaduojančios Vidurio ir Rytų Europos šalys savo konstitucijose įdėjo saugiklius, saugančius universitetų ir mokslo laisvės principus. Tai vertė daryti karti totalitarinių valstybių patirtis.
Dabar, universitetuose ketinama įtvirtinti tarybų valdžia, teisinama akademinės bendruomenės ir visuomenės dialogo būtinybe. Jeigu iš tikrųjų būtų siekiama tokio dialogo, universitetų tarybų narius turėtų skirti ne ministras, bet skirtingos interesų grupės. Valdininkija negali savintis visuomenės teisių.
Žinoma, prieš diskutuojant apie tarybų sudarymo tvarką, dar reiktų išsiaiškinti, ar iš viršaus nuleistos tarybos atitinka konstitucijoje įtvirtintus universitetų autonomijos principus.
Didžiausia visų Lietuvoje vykdomų reformų bėda – nesugebėjimas, o gal nenoras prognozuoti pertvarkos rezultatus. Niekas negali pasakyti, kiek, pasikeitus universitetų statusui, pabrangs aukštasis mokslas. Kiek pabrangs mūsų sveikatos apsauga, kai teks lankytis pas gydytojus, kurie turės bankams mokėti šimtatūkstantines studijų paskolas ir tūkstantines palūkanas?
Ar siūloma reforma, prisidengusi tauria kokybės gerinimo širma, nesukurs elitinės aukštojo mokslo sistemos, į kurią patekti gabus, bet nepalankiose sąlygose užaugęs vaikas beveik neturės jokių galimybių.
Korepetitorių abitūros egzaminams paruošti moksleiviai galės visuomenės sąskaita nemokamai studentauti, o sąžiningai besimokantiems teks vilkti paskolų naštą. Būtent tokias sąlygas kuria dabar siūloma studentų krepšelių sistema.
Didžiausia problema, kad dabartinė mokslo ir studijų pertvarka atveria plačiausias galimybes ne universitetams, bet bankams ir nekilnojamojo turto bendrovėms.
Reformatoriai sako – iš kur tiek nepasitikėjimo? Kodėl galvojame, kad žmonės tokie blogi ir iššvaistys universitetų turtą. Deja, Lietuvoje sąžiningo verslo sąvoka labai sunkiai prigyja. Viską galima daryti pagal taisykles, bet nesąžiningai.
Todėl nesunku įsivaizduoti, kaip sumanūs vaikinai pasinaudodami mokslo ir studijų reformos atvertomis galimybėmis privatizuoja Vilniaus Universiteto centrinius rūmus. Sakote neįmanoma? Bet prisiminkime Lietuvos avialinijų ar elektros tinklų istorijas.
O privatizuojantys Universiteto rūmų ansamblį turi gerokai rimtesnių argumentų, negu didžiąsias Lietuvos privatizacijas rengę vaikinai. Ten, kur dabar auditorijos, anksčiau buvo profesorių butai. Gal verta atkurti istorinę tiesą? Nesvarbu, kad naujai įrengtuose apartamentuose gyvens ne profesoriai.
Lietuvos prezidentas yra paskutinis saugiklis, apsaugantis (ar neapsaugantis) visą mūsų įstatymų leidybos sistemą nuo klaidų. Jau greit bus du mėnesiai, kaip prezidentūroje nebeliko švietimo, mokslo ir kultūros klausimus kuruojančios grupės.
Keista, nes pats valstybės vadovas aukštojo mokslo reformą yra įvardijęs kaip vieną šiandienos prioritetų. Ką teks daryti prezidentui, gavus mokslo ir studijų įstatymą? Aklai pasirašyti? Pasikliauti iš šalies pakviestais „išminčiais“? Taip ir nyksta Lietuvoje profesionalumas bei atsakomybė, kai jų naštą mėginama sukrauti nepriklausomiems ir niekam neatsakingiems ekspertams...
Norėtųsi, kad nepriklausomos Lietuvos reformos neprimintų sovietmečio racionalizacijų. Gal pamenate, kaip anuomet vienas racionalizatorius pasiūlė sutrumpinti pieštuko grafito širdelę. Juk pieštuko vis tiek niekas iki galo neišrašo. O būtų galima sutaupyti tiek grafito. Netrukus atsirado kitas racionalizatorius, kuris paklausė, o kam pieštukuose reikalinga ta medinė dalis be grafito? Kiek sutaupytume medienos." (1)
Mums visiems reikia pasimokyti rašyti taip aiškiai ir atskleidžiant tokią gilią istorinę perspektyvą.

1. Gintaras Aleknonis. Tarybų valdžios taikinys - universitetai