Visi sutinka, kad būtini kūrybingi kadrai ir jų dalyvavimas ūkinėje veikloje. Recesija parodo, kad sėdime vienoje valtyje. Bet imtis praktinio darbo, vedančio prie ekonomikos atstatymo tikslo, nesiūlo niekas. Ir be reikalo. Pagerinti situaciją galima, neišleidžiant žymiai daugiau pinigų, negu išleidžiama dabar. Reikėtų tik pakeisti verslo, bendrojo lavinimo mokyklų ir studijų bei mokslo programas:
Vertinti vidurines mokyklas pagal tai, kiek jų abiturientų įstoja į universitetus bei kolegijas ir gerai baigia pirmą kursą. Nuo šio skaičiaus turėtų priklausyti mokytojų, direktorių bei atsakingų už mokymą biurokratų atlyginimas bei galimybė išsaugoti darbo vietą. Rimti mokiniai iš geros vidurinės, įstoję į rimtą aukštąją mokyklą, neblogai baigs pirmąjį kursą. Taigi geriems mokytojams jie nepakenks. Vertinkime pagal sukurtą vertę visus, įskaitant ir gerbiamus mokytojus. Ar nepakenks tai būsimiems šaltkalviams? Su jais kitokios, didesnės problemos: šaltkalviai ir kiti panašūs specialistai jau dabar negali konkuruoti su Kinijos bei kitų, dar pigesnės darbo jėgos šalių šaltkalviais ir panašios kvalifikacijos darbuotojais. Todėl jaunimas ir vengia eiti šaltkalviauti, nors kai kurie juodų avių baltame lauke ganytojai, nežinodami, kas darosi pasaulyje, to primygtinai reikalauja. Tie reikalavimai nevykdomi, todėl atrodo gana juokingai.
Išplėsti stipendijų sistemą mažiau pasiturintiems studentams. Kiekvienas gabus studentas, išvykęs studijuoti į užsienį vien todėl, kad Lietuvoje yra pernelyg brangus išsilavinimas, yra tėvynės talentų švaistymas ir šalies ūkio naikinimas. Visi, kas tiesiogiai atsakingi už tokį rezultatą, turi būti patraukti atsakomybėn. Tai liečia ir ministrą Steponavičių, ir ministerijos biurokratę Putinaitę, ir studentų organizacijų grietinėlę, ir tuos Seimo narius, kurie šių veikėjų avantiūras pridengia.
Išsaugoti universitetus ir institutus miestų centruose, sukuriant mūsų verslo elitui galimybę formuoti glaudžius ryšius su mokslo ir technologijų vystymo elitu.
Rinkti padidintus mokesčius už anglies, dujų bei naftos produktų naudojimą proporcionaliai sunaudotos energijos kiekiui [1]. Bet atiduoti tuos pinigus verslams ir gyventojams reikėtų proporcionaliai jų pajamoms. Tai priverstų ir mokslą, ir verslą pereiti prie naujoviškų technologijų. Reikėtų pabrėžti, kad riboti pageidautina ne pajamų didinimą, o iškasamo kuro vartojimą. Tie surinkti pinigai turėtų sugrįžti žmonėms bei juridiniams asmenims būtent pagal pajamas: kas gauna daugiau, tam daugiau sugrąžinama iš iškastinio turto apmokestinimo fondo. Tikrai gera idėja nepamiršti, kad daug išvagiama. Aš siūlau paskirstyti pinigus, gautus iš iškastinio kuro apmokestinimo paprasčiausiu būdu (priklausomai nuo turimų pajamų) tik todėl, kad bet koks įmantresnis padalinimo būdas švogerių be stabdžių krašte gali atvesti prie tų pinigų išgrobstymo. Kitur tokių bėdų mažiau. Pavyzdžiui, Danijoje valdžia geriau kontroliuojama, todėl tuos pinigus galima panaudoti bendram labui sudėtingesniu būdu. Dalį tokių mokesčių jie skiria naujų technologijų kūrimui. Deja, Lietuvoje toks paskirstymas dar neatrodo įmanomas. Manau, kad tai yra laikinas dalykas. Sukursime ir mes stabdžius, sulaikančius nuo vagysčių.
Tiek nedaug trūksta, kad pradėtume dirbti ne blogiau, negu mūsų konkurentai Danijoje. Reikia tik supratimą, kad būtinos bendros pastangos, paversti veiksmais.
Investuoti reikia ne į pastatus, o į kadrus, technologijas ir infrastruktūrą. Reikalinga ir stipri nepriklausoma teismų sistema, kad neleistų monopolijoms ekonomikos vystymąsi užsmaugti.
1.€17 kainuotų tona anglies dvideginio Prancūzijoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą