Europe is doing research, the USA and China are making the money: Europe is losing the race for innovation

 

"It is not enough to develop patents, they must also be brought to market maturity and commercialized. The Americans and Chinese are much better at this than the Europeans, warns the President of ESMT Berlin.

 

How innovative and therefore efficient are economies in the long term? Hardly any other question in the political and economic discussion about global location competition is currently receiving more attention. One example is the Olympic Games in Paris that have just ended. The respective performance of individual countries in the medal table was quickly interpreted as an expression of their general performance.

 

The large gap between the USA and China on the one hand and Germany on the other, combined with Germany's poorer performance than in previous Olympic Games, was quickly taken as an indicator of the decline of an entire country.

 

The Olympics are not a good example

 

Historically, there are enough prominent examples in which the sporting performance of a country measured by the medal table could not be further from its economic performance - just think of the GDR. Basically, the important conclusion that can be drawn from this discussion is that it is not countries that are competing against each other, but athletes. Their home countries merely create the framework and support for the athletes.

 

When it comes to the question of the innovative power of companies in an economy, the number of patents that these companies receive is much more meaningful. According to figures from the European Patent Office, Germany, as the European leader, will rank second worldwide in 2023, behind the USA and ahead of China. However, this view, which is fundamentally positive from a German perspective, is clouded by two aspects.

 

Firstly, the number of patents in Germany is no longer growing in trend; on the contrary, it has fallen slightly since 2014 from 25,633 to 24,966. In the USA, the number rose from 36,668 to 48,155 during this period, and in China it even multiplied from 4,680 to 20,735. 

 

Secondly, Germany is particularly well represented in its traditional economic fields such as factories and mechanical engineering. 

 

Over the past few years, these have not experienced the same growth dynamics as fields of digitization and medical technology, in which China and the USA dominate. It would therefore not be a surprise if China overtook Germany in this ranking in the foreseeable future.

 

Germany is missing the unicorns

 

These global shifts become even clearer when you look at the market value of companies as an expression of their expected future cash flows. There is currently not a single European company that is among the top ten worldwide, in stark contrast to American companies that dominate this ranking at will. To put it even more succinctly: the market value of a single company such as Apple or Microsoft is higher than the combined market value of all 40 companies in the German leading index Dax. 

 

 This global comparison is no better for Germany and Europe when you look at the distribution of unicorns, i.e. start-ups with a company valuation of at least one billion dollars. According to recent figures, more than 50 percent of these companies are based in the USA, 22 percent in China and only 2 percent in Germany.

 

Several points are striking when looking more closely at this development. Firstly, the large American platform companies are building their future massively and with high growth rates. Amazon alone spent more than 85 billion dollars on investments in technology and infrastructure last year. With the major disruptions in the areas of digitization and artificial intelligence, these investments are an essential prerequisite for companies to be able to reap the fruits of these innovations in the coming years. 

 

Secondly, an increasing proportion of the highest-valued companies in the USA are receiving initial financing through venture capital.

 

Financing from banks is reaching its limits

 

Given the great uncertainty surrounding the future prospects of many companies in fields of technological breakthroughs, traditional bank financing is reaching its limits here. The risk of default for a bank would be far too high, and significant usable collateral would not be expected. It is therefore not surprising that the USA and even China are investing more money in venture capital relative to their economic strength than Germany and many other European countries.

 

The amount and source of private investment is therefore an important aspect in enabling innovation, but not the only one. Compared to the USA and relative to gross domestic product, Germany invests on an equal footing in basic research, often driven by the state. However, this comparison is increasingly and ever more in favor of the USA the closer an invention comes to market readiness.

 

In short, it can be said that Germany invents, America innovates and commercializes. 

 

Or to illustrate this with an example: The company Biontech was founded in Germany, but went public in the USA. 

 

In addition to pure financing, all barriers to innovation in Germany and Europe must therefore be removed, be it in the founding process, the application of data protection or the outsourcing of intellectual property.

 

China is also making life difficult for Germany abroad

 

In comparison to China, other relevant questions arise. Recently, a lot of attention has been paid to the current accounts of China and Germany and especially to the respective imports and exports between the two countries. The focus of the public debate is on the question of whether the German automotive industry can maintain its traditionally strong Chinese sales market or whether it will fall behind in the wake of significant developments in electric drives and changes in customer requirements for software. In any case, competition here has increased significantly, with an open outcome.

 

Less publicly observed but just as relevant is another development. More and more Chinese companies are conquering new markets abroad with their innovations, for example Indonesia, and are competing there with traditionally strongly export-oriented German companies.

 

German companies, which are often "hidden champions" in market niches and only reach a relevant size through international scaling, also traditionally invest significantly in research and development and are now facing even more intense competition from China. Competition is therefore not only taking place in the respective home markets, but globally - and governments can create positive conditions for this by concluding as comprehensive trade agreements as possible that make market access easier for domestic companies.

 

Europe is squandering its good conditions

 

The great race for innovation has become more intense, all the more so in times of major technological disruptions and geopolitical challenges. Germany and Europe are increasingly under pressure to maintain and expand their own prosperity by increasing their own innovative strength. In his latest report, Mario Draghi, the EU Commission's representative for competitiveness, puts his finger on the sore spot in a particularly painful way, showing the significant decline in European competitiveness. Many basic prerequisites for more dynamic economic development are in place, but they are not being sufficiently exploited at the moment. 

 

Germany - and this also applies in principle to Europe - can invent, but cannot adequately convert these inventions into new products.

 

Germany has sufficient capital, but does not distribute this capital appropriately in growth areas. Germany has a strong position abroad, but does not use this enough to develop strategic global alliances. 

 

All of these aspects are important in order to be at the forefront globally in the race for innovation. In the Olympic sense, this race is more like a marathon than a sprint. But the start is also crucial in the marathon, because if you are too far behind, it is difficult to catch up."

 

 

 

 

Partijų pozicijos skiriasi nedaug

 

"Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis pasiūlė sanitarinį kordoną, pagal kurį nuosaikesnės partijos su Prezidento lyderyste užkirstų kelią į būsimą koaliciją Remigijaus Žemaitaičio partijai „Nemuno Aušra“.

Tačiau kitas rinkimų leitmotyvas – kurį Andrius Tapinas įvardijo kaip „iškrušti konservatorius“ – diktuoja opozicijos kordoną prieš Landsbergio partiją. Ir tai būdinga ne tik už politinio centro ribų įsitaisiusiems veikėjams. Socialdemokratų lyderė Vilija Blinkevičiūtė ne kartą patvirtino, kad neįsivaizduoja savo partijos koalicijoje su konservatoriais. Šią raudonąją liniją pas kairiuosius mato ir Gitanas Nausėda.

Esminis klausimas – kiek šios kalbos yra susijusios su rimtais nesutarimais dėl valstybės krypties ir viešosios politikos, o kiek tai paprasta rinkiminio periodo taktika, norint maksimaliai išplėsti galimų rinkėjų ratą.

Mano nuomone, bent jau socialdemokratai ir Sauliaus Skvernelio demokratai laisvai galėtų dirbti koalicijoje su konservatoriais. Jų kritika Vyriausybei yra pagrįsta visuomenės jausmais. Tą galima suprasti. Didelė dalis rinkėjų turi negatyvią partinę tapatybę prieš konservatorius, kurią pastiprino pastaroji kadencija. Kitaip tariant, balsuotų už bet ką, tik ne už juos (tikriausiai čia galime pridėti ir Laisvės partiją).

Tačiau ši takoskyra turi mažai bendro su viešosios politikos turiniu – gal tik su partnerystės ir kai kurių kitų progresyvių klausimų išimtimi, kur centro kairės rinkėjai (o ir kai kurie politikai) yra konservatyvesni.

 

Kiek teko analizuoti rinkėjų preferencijas ekonominiais klausimais – dėl mokesčių, valstybės vaidmens, išlaidų, – reikšmingų skirtumų tarp centro kairės ir dešinės Lietuvoje neradau. Šiuo požiūriu buvo sudėtinga atskirti „valstiečių“ ir konservatorių rinkėjus 2016 metais, Gitano Nausėdos ir Ingridos Šimonytės elektoratą – 2019 metais.

Kiek teko analizuoti rinkėjų preferencijas ekonominiais klausimais – dėl mokesčių, valstybės vaidmens, išlaidų, – reikšmingų skirtumų tarp centro kairės ir dešinės Lietuvoje neradau. Šiuo požiūriu buvo sudėtinga atskirti „valstiečių“ ir konservatorių rinkėjus 2016 metais, Gitano Nausėdos ir Ingridos Šimonytės elektoratą – 2019 metais. Galbūt tai keičiasi – bet kol neturiu naujų duomenų, tol remiuosi ankstesniais tyrimais.

Aišku, jeigu žiūrėsime į partijų programas ir deklaruojamas vertybes, skirtumai matosi. Štai 2024 metų Europos Parlamento rinkimų kompase „Manobalsas.lt“ socialdemokratai ir „demokratai“ nuo konservatorių skiriasi. Pirmieji yra liberalesni visuomenės klausimais, o ekonomikoje – kairesni. S. Skvernelio partija yra tiek pat konservatyvi, kaip konservatoriai, o ekonomikoje jų pozicija panaši į socialdemokratų.

Ar tai tvirtas pagrindas brėžti raudonąsias linijas bendradarbiavimui su konservatoriais? Visgi politinėje realybėje tos linijos ne tokios ir raudonos. Geriausiu atveju – stipriai atskiestos, pastelinių atspalvių.

Jeigu socialdemokratai realybėje stovėtų už savo kultūrinį liberalumą, partnerystės klausimas būtų išspręstas jau šioje Seimo kadencijoje.

Atitinkamai, jeigu jiems taip rūpėtų ekonominiai ir socialinio teisingumo klausimai, juos būtų sprendę kartu S. Skvernelio Vyriausybėje prieš 2020 m. rinkimus. Priminsiu, kad tada socialdemokratai buvo opozicijoje.

Taip, pastaruoju metu būta susikirtimų tarp kairės ir dešinės – pavyzdžiui, finansų ministrės Gintarės Skaistės kritika socialdemokratų programai dėl joje numatytų valstybės išlaidų be plano, kaip tą reikėtų finansuoti.

Situacija primena 2012 m. rinkimus, kai visa opozicija ėjo su tuo pačiu leitmotyvu „mes prieš konservatorius“, akcentuodama ekonominę krizę, sumažintas pensijas, nepasitenkinimą fiskalinės drausmės politika. Koaliciją socialdemokratai su Darbo partija ir „paksistais“ tada sudarė. Bet, kaip primena I. Šimonytė, 2013 m. pradžioje Seime tvirtinant biudžetą premjerui Algirdui Butkevičiui buvo naudinga konservatorių parama.

Norėčiau akcentuoti: nemanau, kad visi konservatorių sprendimai ar pozicijos ekonomikoje yra teisingos, o socialdemokratų (demokratų) programose numatomos valstybės išlaidos būtinai neatsakingos.

 

Turint galvoje pačių konservatorių pasiūlymus dėl mokesčių, kalbas apie socialinį teisingumą – ir realybėje dėl gynybos finansavimo pakeltą pelno mokestį, – su jais centro kairė galėtų eiti į kompromisus. Darbas nebūtų lengvas. Tačiau, jeigu tokios didžiosios (būtent didžiosios, o ne vaivorykštės) koalicijos buvo įmanomos Vokietijoje ir Austrijoje – sugebėtų ir mūsiškiai.

Tiesiog šitų susikirtimų nepakanka raudonosioms linijoms. Turint galvoje pačių konservatorių pasiūlymus dėl mokesčių, kalbas apie socialinį teisingumą – ir realybėje dėl gynybos finansavimo pakeltą pelno mokestį, – su jais centro kairė galėtų eiti į kompromisus. Darbas nebūtų lengvas. Tačiau, jeigu tokios didžiosios (būtent didžiosios, o ne vaivorykštės) koalicijos buvo įmanomos Vokietijoje ir Austrijoje – sugebėtų ir mūsiškiai.

Juolab, dėl svarbiausių valstybei klausimų – saugumo, paramos Ukrainai ir gynybos išlaidų didinimo – šios partijos sutaria.

Taigi, priešrinkiminis sanitarinis kordonas prieš konservatorius remiasi ne tiek į programas, kiek į visuomenės jausmus.

O kaip dėl Remigijaus Žemaitaičio?

Sakyčiau, čia yra atvirkščiai. Už opoziciją balsuosiantys rinkėjai, tikėtina, susitaikytų lengviau nei su didžiąja koalicija, apimančia konservatorius. Tačiau darbas Vyriausybėje su „Nemuno aušra“ būtų sudėtingesnis.

Tą vis labiau supranta ne tik prezidentas G. Nausėda, kuriam nerimo signalus dėl R. Žemaitaičio akivaizdžiai siunčia strateginiai mūsų partneriai užsienyje. Anksčiau lanksčiai žiūrėjusi į koaliciją su R. Žemaitaičiu, tokia galimybe pradeda abejoti ir V. Blinkevičiūtė – pasirodo, savo elgesiu jis jau peržengia ribas.

Po rinkimų gali tekti ir konservatorius prisiminti. Arba bent jau Liberalų sąjūdį, kuris eitų su visais (išskyrus R. Žemaitaitį).

Socialdemokratų lyderės lankstumas dėl R. Žemaitaičio stebino ne tik dėl Konstitucinio Teismo sprendimo, pagal kurį buvęs (ir būsimas?) parlamentaras sulaužė Seimo nario priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją.

Visa R. Žemaitaičio politinė retorika yra paremta demagogija ir grynu populizmu – čia tikrai galime vartoti šią sąvoką. Ir pats lyderis, ir jo partijos „Nemuno aušra“ programa neslepia paniekos parlamentinėms partijoms. Nors atakų smaigalyje dažniausiai nusitaiko į konservatorius ir liberalus, R. Žemaitaičio užimama takoskyra nėra „konservatoriai vs. kiti“. Esmine perskyros ašimi jis ima visą politinę klasę, priešindamas ją su žmonėmis (kad ir kaip juos supranta). Tai demokratija Lietuvoje netikintis populizmas. Jam būdinga ieškoti priešų tarp mažumų ir ten, kur jų nėra. Savo programoje „Nemuno aušra“ duoda suprasti, kad partija nėra patenkinta dabartine Lietuvos užsienio politikos kryptimi.

 

Lemiamą sprendimą dėl radikalų valdžioje turi priimti centro kairės politikai. Tačiau jie ignoruoja, kad R. Žemaitaičio partija pati jiems skelbia populistinį kordoną. Štai kas rašoma „Nemuno aušros“ programoje: „Seimo opozicija save ir Lietuvą parduoda už kiek sotesnį duonos kąsnį“. Aišku, pagal geriausias „tiesa yra melas“ tradicijas, R. Žemaitaitis interviu jau teigia, kad centro kairieji gali tikėtis jų paramos.

„Kaip žinot, ten sakė, Lietuvoj niekas nerenka, o amerikonai išrenka mūsų valdžią“, – interviu LRT kalba R. Žemaitaitis. Atrodo, ironizuoja, ne jis taip sako, kažkas kitas sakė, čia tik ginasi nuo G. Nausėdos kritikos. Bet tokie akcentai dedami ne šiaip sau.

Sanitariniai kordonai (ne)taikomi įvairiai. Toks dar šiaip ne taip veikia Vokietijoje, užkirsdamas kraštutinei dešinei kelią į nacionalinę ir žemių vyriausybes. Švedijoje centro dešinieji po ilgo laiko pasidavė ir priėmė parlamentinę paramą vyriausybei. Ispanai didesnių problemų nedarė apskritai ir kordonų nekonstravo.

Pas mus situacija kitokia – lemiamą sprendimą dėl radikalų valdžioje turi priimti centro kairės politikai. Tačiau jie ignoruoja, kad R. Žemaitaičio partija pati jiems skelbia populistinį kordoną. Štai kas rašoma „Nemuno aušros“ programoje: „Seimo opozicija save ir Lietuvą parduoda už kiek sotesnį duonos kąsnį“. Aišku, pagal geriausias „tiesa yra melas“ tradicijas, R. Žemaitaitis interviu jau teigia, kad centro kairieji gali tikėtis jų paramos.

Eis su „parsidavusiais“?

V. Blinkevičiūtės ir kitų vietoje pagalvočiau ne tik apie darbo su konservatoriais sunkumus, bet ir savigarbą."