"Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis pasiūlė
sanitarinį kordoną, pagal kurį nuosaikesnės partijos su Prezidento lyderyste
užkirstų kelią į būsimą koaliciją Remigijaus Žemaitaičio partijai „Nemuno
Aušra“.
Tačiau kitas rinkimų leitmotyvas – kurį Andrius Tapinas
įvardijo kaip „iškrušti konservatorius“ – diktuoja opozicijos kordoną prieš
Landsbergio partiją. Ir tai būdinga ne tik už politinio centro ribų
įsitaisiusiems veikėjams. Socialdemokratų lyderė Vilija Blinkevičiūtė ne kartą
patvirtino, kad neįsivaizduoja savo partijos koalicijoje su konservatoriais.
Šią raudonąją liniją pas kairiuosius mato ir Gitanas Nausėda.
Esminis klausimas – kiek šios kalbos yra susijusios su
rimtais nesutarimais dėl valstybės krypties ir viešosios politikos, o kiek tai
paprasta rinkiminio periodo taktika, norint maksimaliai išplėsti galimų rinkėjų
ratą.
Mano nuomone, bent jau socialdemokratai ir Sauliaus
Skvernelio demokratai laisvai galėtų dirbti koalicijoje su konservatoriais. Jų
kritika Vyriausybei yra pagrįsta visuomenės jausmais. Tą galima suprasti.
Didelė dalis rinkėjų turi negatyvią partinę tapatybę prieš konservatorius,
kurią pastiprino pastaroji kadencija. Kitaip tariant, balsuotų už bet ką, tik
ne už juos (tikriausiai čia galime pridėti ir Laisvės partiją).
Tačiau ši takoskyra turi mažai bendro su viešosios politikos
turiniu – gal tik su partnerystės ir kai kurių kitų progresyvių klausimų
išimtimi, kur centro kairės rinkėjai (o ir kai kurie politikai) yra
konservatyvesni.
Kiek teko analizuoti rinkėjų preferencijas ekonominiais
klausimais – dėl mokesčių, valstybės vaidmens, išlaidų, – reikšmingų skirtumų
tarp centro kairės ir dešinės Lietuvoje neradau. Šiuo požiūriu buvo sudėtinga
atskirti „valstiečių“ ir konservatorių rinkėjus 2016 metais, Gitano Nausėdos ir
Ingridos Šimonytės elektoratą – 2019 metais.
Kiek teko analizuoti rinkėjų preferencijas ekonominiais
klausimais – dėl mokesčių, valstybės vaidmens, išlaidų, – reikšmingų skirtumų
tarp centro kairės ir dešinės Lietuvoje neradau. Šiuo požiūriu buvo sudėtinga
atskirti „valstiečių“ ir konservatorių rinkėjus 2016 metais, Gitano Nausėdos ir
Ingridos Šimonytės elektoratą – 2019 metais. Galbūt tai keičiasi – bet kol
neturiu naujų duomenų, tol remiuosi ankstesniais tyrimais.
Aišku, jeigu žiūrėsime į partijų programas ir deklaruojamas
vertybes, skirtumai matosi. Štai 2024 metų Europos Parlamento rinkimų kompase
„Manobalsas.lt“ socialdemokratai ir „demokratai“ nuo konservatorių skiriasi.
Pirmieji yra liberalesni visuomenės klausimais, o ekonomikoje – kairesni. S.
Skvernelio partija yra tiek pat konservatyvi, kaip konservatoriai, o
ekonomikoje jų pozicija panaši į socialdemokratų.
Ar tai tvirtas pagrindas brėžti raudonąsias linijas
bendradarbiavimui su konservatoriais? Visgi politinėje realybėje tos linijos ne
tokios ir raudonos. Geriausiu atveju – stipriai atskiestos, pastelinių
atspalvių.
Jeigu socialdemokratai realybėje stovėtų už savo kultūrinį
liberalumą, partnerystės klausimas būtų išspręstas jau šioje Seimo kadencijoje.
Atitinkamai, jeigu jiems taip rūpėtų ekonominiai ir
socialinio teisingumo klausimai, juos būtų sprendę kartu S. Skvernelio
Vyriausybėje prieš 2020 m. rinkimus. Priminsiu, kad tada socialdemokratai buvo
opozicijoje.
Taip, pastaruoju metu būta susikirtimų tarp kairės ir
dešinės – pavyzdžiui, finansų ministrės Gintarės Skaistės kritika
socialdemokratų programai dėl joje numatytų valstybės išlaidų be plano, kaip tą
reikėtų finansuoti.
Situacija primena 2012 m. rinkimus, kai visa opozicija ėjo
su tuo pačiu leitmotyvu „mes prieš konservatorius“, akcentuodama ekonominę
krizę, sumažintas pensijas, nepasitenkinimą fiskalinės drausmės politika.
Koaliciją socialdemokratai su Darbo partija ir „paksistais“ tada sudarė. Bet,
kaip primena I. Šimonytė, 2013 m. pradžioje Seime tvirtinant biudžetą premjerui
Algirdui Butkevičiui buvo naudinga konservatorių parama.
Norėčiau akcentuoti: nemanau, kad visi konservatorių
sprendimai ar pozicijos ekonomikoje yra teisingos, o socialdemokratų (demokratų)
programose numatomos valstybės išlaidos būtinai neatsakingos.
Turint galvoje pačių konservatorių pasiūlymus dėl mokesčių,
kalbas apie socialinį teisingumą – ir realybėje dėl gynybos finansavimo pakeltą
pelno mokestį, – su jais centro kairė galėtų eiti į kompromisus. Darbas nebūtų
lengvas. Tačiau, jeigu tokios didžiosios (būtent didžiosios, o ne vaivorykštės)
koalicijos buvo įmanomos Vokietijoje ir Austrijoje – sugebėtų ir mūsiškiai.
Tiesiog šitų susikirtimų nepakanka raudonosioms linijoms.
Turint galvoje pačių konservatorių pasiūlymus dėl mokesčių, kalbas apie
socialinį teisingumą – ir realybėje dėl gynybos finansavimo pakeltą pelno
mokestį, – su jais centro kairė galėtų eiti į kompromisus. Darbas nebūtų
lengvas. Tačiau, jeigu tokios didžiosios (būtent didžiosios, o ne vaivorykštės)
koalicijos buvo įmanomos Vokietijoje ir Austrijoje – sugebėtų ir mūsiškiai.
Juolab, dėl svarbiausių valstybei klausimų – saugumo,
paramos Ukrainai ir gynybos išlaidų didinimo – šios partijos sutaria.
Taigi, priešrinkiminis sanitarinis kordonas prieš
konservatorius remiasi ne tiek į programas, kiek į visuomenės jausmus.
O kaip dėl Remigijaus Žemaitaičio?
Sakyčiau, čia yra atvirkščiai. Už opoziciją balsuosiantys
rinkėjai, tikėtina, susitaikytų lengviau nei su didžiąja koalicija, apimančia
konservatorius. Tačiau darbas Vyriausybėje su „Nemuno aušra“ būtų
sudėtingesnis.
Tą vis labiau supranta ne tik prezidentas G. Nausėda, kuriam
nerimo signalus dėl R. Žemaitaičio akivaizdžiai siunčia strateginiai mūsų
partneriai užsienyje. Anksčiau lanksčiai žiūrėjusi į koaliciją su R.
Žemaitaičiu, tokia galimybe pradeda abejoti ir V. Blinkevičiūtė – pasirodo,
savo elgesiu jis jau peržengia ribas.
Po rinkimų gali tekti ir konservatorius prisiminti. Arba
bent jau Liberalų sąjūdį, kuris eitų su visais (išskyrus R. Žemaitaitį).
Socialdemokratų lyderės lankstumas dėl R. Žemaitaičio
stebino ne tik dėl Konstitucinio Teismo sprendimo, pagal kurį buvęs (ir
būsimas?) parlamentaras sulaužė Seimo nario priesaiką ir šiurkščiai pažeidė
Konstituciją.
Visa R. Žemaitaičio politinė retorika yra paremta demagogija
ir grynu populizmu – čia tikrai galime vartoti šią sąvoką. Ir pats lyderis, ir
jo partijos „Nemuno aušra“ programa neslepia paniekos parlamentinėms partijoms.
Nors atakų smaigalyje dažniausiai nusitaiko į konservatorius ir liberalus, R.
Žemaitaičio užimama takoskyra nėra „konservatoriai vs. kiti“. Esmine perskyros
ašimi jis ima visą politinę klasę, priešindamas ją su žmonėmis (kad ir kaip
juos supranta). Tai demokratija Lietuvoje netikintis populizmas. Jam būdinga
ieškoti priešų tarp mažumų ir ten, kur jų nėra. Savo programoje „Nemuno aušra“
duoda suprasti, kad partija nėra patenkinta dabartine Lietuvos užsienio
politikos kryptimi.
Lemiamą sprendimą dėl radikalų valdžioje turi priimti centro
kairės politikai. Tačiau jie ignoruoja, kad R. Žemaitaičio partija pati jiems
skelbia populistinį kordoną. Štai kas rašoma „Nemuno aušros“ programoje: „Seimo
opozicija save ir Lietuvą parduoda už kiek sotesnį duonos kąsnį“. Aišku, pagal
geriausias „tiesa yra melas“ tradicijas, R. Žemaitaitis interviu jau teigia,
kad centro kairieji gali tikėtis jų paramos.
„Kaip žinot, ten sakė, Lietuvoj niekas nerenka, o amerikonai
išrenka mūsų valdžią“, – interviu LRT kalba R. Žemaitaitis. Atrodo, ironizuoja,
ne jis taip sako, kažkas kitas sakė, čia tik ginasi nuo G. Nausėdos kritikos.
Bet tokie akcentai dedami ne šiaip sau.
Sanitariniai kordonai (ne)taikomi įvairiai. Toks dar šiaip
ne taip veikia Vokietijoje, užkirsdamas kraštutinei dešinei kelią į nacionalinę
ir žemių vyriausybes. Švedijoje centro dešinieji po ilgo laiko pasidavė ir
priėmė parlamentinę paramą vyriausybei. Ispanai didesnių problemų nedarė
apskritai ir kordonų nekonstravo.
Pas mus situacija kitokia – lemiamą sprendimą dėl radikalų
valdžioje turi priimti centro kairės politikai. Tačiau jie ignoruoja, kad R.
Žemaitaičio partija pati jiems skelbia populistinį kordoną. Štai kas rašoma
„Nemuno aušros“ programoje: „Seimo opozicija save ir Lietuvą parduoda už kiek
sotesnį duonos kąsnį“. Aišku, pagal geriausias „tiesa yra melas“ tradicijas, R.
Žemaitaitis interviu jau teigia, kad centro kairieji gali tikėtis jų paramos.
Eis su „parsidavusiais“?
V. Blinkevičiūtės ir kitų vietoje pagalvočiau ne tik apie
darbo su konservatoriais sunkumus, bet ir savigarbą."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą