"Vasara baigėsi, bet tik tiems, kas neturi automobilio arba
tingi anksti keltis. Tačiau į kai kurias vietas – Varėną, Marcinkonis,
Zervynas, Valkininkus – galima nuvykti patogiu traukiniu iš Vilniaus. Į kitur
nuveš nelabai patogūs ir retai važinėjantys autobusai.
Šiemet mano gyvenime radosi naujas įprotis: keliuosi prieš
penktą, išvaižiuoju iš Vilniaus Naujamiesčio prieš šešias, ir važiuojame su
šuniuku apie šimtą kilometrų didžiojo rytinio pasivaikščiojimo į Dzūkiją.
Vieną kavą išgeriu pakeliui, kitą nusiperku Varėnoje,
degalinėje, pakeliui pusantros valandos klausausi audioknygų ar dokumentikos,
ir po septintos, švintant, jau būnu tuščiame, etnografiniame, švariame ir
tobulame rojuje be dviračių, be paspirtukų – nacionalinis parkas, senos trobos,
kryžiai su prijuostėmis ir begaliniai takai per miškus. Švariausios Lietuvos
upės ir upeliai, o rudenį – grybai, kuriuos jums bus surinkę vieciniai.
Ką lankyti? Dzūkijoje visko yra tiek, kad aš paminėsiu vos
kelias vietas, kurios man svarbios – o jūs (neabejoju) paminėsite tai, ką aš
neatleistinai praleidau. Kai jūs būsite rašytojai, tai neabejotinai galėsite
tas vietas įtraukti į savo sąrašą.
1. Zervynos yra ta vieta, kuri yra Lietuvos deimantas ir net
jeigu norėsite tik vieną vietą aplankyti Dzūkijoje, tai turi būti šis
nepaprastas, tobulai išsaugotas, nepakitęs (išskyrus elektros laidus) gatvinis
kaimas ant šaltos Ūlos upės. Ten sovietiniais laikais filmavo garsiausią visų
laikų Lietuvos kino studijos filmą „Niekas nenorėjo mirti“, kuris buvo labai ideologiškai
bjaurus (rodė geruosius sovietus ir baisius lietuvių partizanus) ir labai
estetiškas kinematografiškai.
2. Veisiejai (Lazdijų rajone), miestelis su vos tūkstančių
gyventojų, turi tiek paveldo, kad užtektų visai dienai fotografavimo. Apie
miestelį nuolatos rašo mano bičiulis ir garsiausias Lietuvos dzūkas,
žurnalistas Romas Sadauskas-Kvietkevičius.
3. Marcinkonys yra didžiulis kaimas (pagal dydį galėtų būti
miestelis, tiesiog jis išsimėtęs tarp miškų) su puikia sena geltona medine
bažnyčia. Jo apylinkėse yra daugybė puikiai sutvarkytų pažintinių takų (du
prasideda tiesiai nuo modernaus ir prabangaus lankytojų centro) ir pelkė, kuri
vadinasi Meškos Šikna, fantastiškai populiari lankytojų tarpe, ir jie prie
kelio nuorodos noriai fotografuojasi. Marcinkonys – tai paskutinė geležinkelio
stotelė geležinkelio linijoje iš Vilniaus. Už jos pakeliui į Baltarusiją
(Pariečę) dar buvo trys geležinkelio stotys, tačiau dabar ta atkarpa užžėlusi
medžiais ir žolėmis, ir susisiekimas baigiasi Marcinkonyse.
Marcinkonys turi net įrengtą pliažą su persirengimo kabina,
tualetais, suoliukais ir automobilių parkavimo aikštele – prie Kastinio ežero.
Tai daugiau, negu gali pasigirti kiti Lietuvos kaimai. Kastinio paplūdimys yra,
žinoma, mažesnis nei tas, kuris yra prie kito žinomo Lietuvos kaimo, Šiaulių:
kaip žinoma, būtent Bubių tvenkinys yra garsiojo Budulio mėgiamiausia
rekreacinė vieta aliukui, šašlykiukams ir mergikėms.
4. Čepkelių raistas, už kelių kilometrų nuo Marcinkonių, yra
didžiausias laukinės gamtos plotas Lietuvoje. Jis būna uždarytas lankytojams
pavasarį, kai ten peri paukščiai, ir vuogauc ir grybauc galima tik vieciniams
aplinkinių kaimų gyventojams. Atvykite prieš aušrą, kai ten nieko nėra, nebent
Užkalnis su šuniu. Primena Yellowstone nacionalinį parką JAV arba vietą, kur
filmuoja filmus apie vaiduoklius. Kita planeta.
5. Drevinės bitininkystės pažintinis takas, geriausiai
užslėptas ir menkai išreklamuotas takas Lietuvoje, neįtrauktas į tarptautinius
hiking trail katalogus, todėl jo nematyti beveik jokiose žygių programėlėse (aš
naudoju AllTrails). Senieji aviliai, išskobti medžiuose (dzūkiškai – dravės)
sudėlioti ir apsaugoti nuo lietaus. Bitės ten nebegyvena. Takas netobulai
sužymėtas, todėl skirtas labiau patyrusiems žygeiviams, nebijantiems pasiklysti
ir mokantiems rasti kelią atgal kompaso pagalba (navigacija neveikia, nes nėra
mobiliojo ryšio signalo). Tarp Marcinkonių ir Musteikos kaimų.
6. Senovė yra kaimas keistu romantišku pavadinimu, kur yra
likusi paskutinė neveikianti geležinkelio stotis Lietuvos teritorijoje. Palei
senąjį geležinkelio taką einant tolyn, netrukus prieisite ženklą, kad toliau
eiti nevalia be pasieniečių leidimo, ir matyti tvora, kuri žymi NATO ir Europos
Sąjungos pabaigą.
7. Kapiniškiai – gražus kaimas liūdnu vardu (taip, kilęs nuo
žodžio kapinės), per jį teka švariausias ir šalčiausias Lietuvoje upelis,
Skroblus (ten vanduo skaidresnis ir švaresnis, nei Eviano mineralinis ar vanduo
iš jūsų čiaupo), kurio ištakos yra gretimame Margionių kaime – šaltinis yra
politiškai nekorektišku pavadinimu „Bobos daržas“.
8. Naujieji Valkininkai (seniau – Valkininkų geležinkelio
stotis) su dailia traukinių stotimi, pastatyta Rusijos imperijos laikais,
magistralėje iš Sankt Peterburgo į Varšuvą. Lenkiškai vadinti Olkienikais,
Valkininkai turėjo ne tik stotį, bet ir garvežių remonto dirbtuves. Prie
netolimos Spenglos upės Vaitakarčmio kaime buvo senoji vandens siurblinė
(vadakačkė).
Naujuosius Valkininkus žino visi turtingi Vilniaus ponai,
važiuojantys masažuotis ir kasytis keliu į Druskininkus – ten veikia miško
gėrybių turgelis, kur sustoja ir tokios žvaigždės, kaip Vytaras Radzevičius
pakeliui į Merkinę ar iš jos, arba Andrius Užkalnis, kuris perka vaistažoles,
kiaušinius, grybus, uogas ir net bulves, kad pačiam nereikėtų važinėti su
gimine į nekenčiamą bulviakasį. Turgelis yra mano mėgstamiausia apsipirkimo
vieta Lietuvos Respublikoje, smagesnė net už krabų, šukučių ir japoniškos
jautienos parduotuves sostinėje.
9. Senoji Varėna, kuri yra tikroji Varėna (skirtingai nuo
ramaus ir tylaus rajono centro Varėnos, kuriame architektūra atspindi Lietuvos
sovietinės daugiabučių statybos blogiausias tradicijas). Senoji Varėna turi
neįtikėtino groteskiško baisumo bokštą, suvirintą iš metalinių vamzdžių, ir
pastatytą žiede prie įvažiavimo į miestelį. Šis žalios spalvos liaudies kūrybos
monstras primena tai, ką būtų sumeistravęs Šrekas per darbų pamokas. Teigiamas
efektas yra toks, kad visi pristabdo, kad gerai apžiūrėtų ir nufotografuotų šią
epinę baidyklę, ir avaringumas ruože yra nulinis.
Ką aplenkti?
1. Alytus yra nelinksmas miestas. Tai ne jo gyventojų kaltė:
iš bažnytkaimio jį dirbtiniu miestu padarė sovietiniai planuotojai, pristatę
fabrikų. Didžioji miesto dalis primena Baltarusiją, ir neatsitiktinai – jis
buvo užterštas industrializacijos po Antrojo pasaulinio karo lygiai kaip ir
Gudijos miestai.
2. Druskininkai turi daug smagių spa ir net neblogų
restoranų, tačiau tūkstančio masažų miestas liūdnu planavimu vis dar primena
laikus, kai jis buvo Sovietų Sąjungai skirtas kurortas (tiesa, jis kažkada ir
buvo įkurtas kaip Rusijos imperijos kurortas, bet iš tų laikų liko gerieji
dalykai, senos vilos). Miesto planavimas primena Lazdynų rajoną Vilniuje: kaip
ir Lazdynai, išplanavimas buvo geras ir gražus tik tada, kai jį lygini su
kariniais miesteliais ir cemento gamyklomis.
3. Grūto parkas yra įdomus ir vertingas muziejus, bet laisvą
dieną nuodytis komunistinių balvonų, nusikaltėlių ir maniakų vaizdais – negera
mintis. Čia kaip Aušvico koncentracijos stovykla: tinka edukacijai, su tinkamu
paaiškinimu, nuvežti jaunimą, kad suprastų, kaip nereikia gyventi ir kodėl
reikia saugoti savo šalį nuo totalitarinio režimo. Tačiau, kaip ir Okupacijos
ir laisvės aukų muziejus Vilniuje, tai nėra pramoga ir tikrai ten nėra gerų
emocijų talpykla."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą