Konstitucinio teismo išaiškinimas: valstybė privalo finansuoti tik tuos studentus, kuriuos ji finansuoja. Likusiems Konstitucijos teisės negalioja (1). Net jei valstybė nutars finansuoti tik vieną studentą, tai Konstitucijos reikalavimas bus įvykdytas. Adamkus kaltas, kad mes turime tokį Konstitucinį teismą. Dalyvaukime protestuose.
O ką mes iki šiol kūrėme, ponas Adamkau? Konstitucinių teismų sudėtis, kurios juokingos ištisiems kaimams?
Vyriausybė privalo padėti nemokamai studijuoti tik tiems studentams, kuriems ji jau padeda. Likusieji Lietuvos piliečiai turi sumokėti už studijas?
"Atskiri atvejai" gali būti tik "labai reti atvejai" todėl reikia atiminėti pilietybes iš lietuvių naujagimių, gimusių ne Lietuvoje?
"Leo.lt" nėra monopolija? Ar tokią Lietuvą mes šiandien kuriame?
Mūsų studentai dalyvauja mainų programose, važiuoja mokytis ar dirbti Vakaruose. Kokybė ne menkesnė, negu kitų Europos universitetų. Kam taisyti tai, kas nesugadinta?
1. "Materija priešinasi, arba geroji mokslo reformos žinia
Neringa Lašienė, „Atgimimas“2009 kovo mėn. 12 d. 00:10
Dalis akademinės bendruomenės, nepatenkintos aukštojo mokslo reforma, kvietė protestuoti. Neva reformos tikslas tėra siekis sumažinti universitetų ir studentų skaičių Lietuvoje, o ne reformos teikėjų deklaruojama aukštesnė studijų ir mokslo kokybė.
Perspektyvių mokslininkų, tyrėjų, atradėjų, šiuolaikinių universitetinių laboratorijų, mokslo slėnių, galbūt net iki Nobelio premijų sustiprėjusio mokslinio potencialo ateities vizijos nežavi dalies čia ir dabar aukštojo mokslo ar tik diplomo siekiančių jaunuolių ir dalies nenorinčių keistis ir ką nors keisti dėstytojų. Materija priešinasi, o baimė valdo? Studentai bijo, kad teks mokėti už studijas, rektoriai – kad bus apribotos jų galios, ilgamečiai universitetų lektoriai baiminasi konkurencijos sąlygomis neteksią darbo, visuomenė gąsdinama universitetų turto išpardavimu.
Aukštojo mokslo reforma gal ir nėra tobula, tačiau būtina ir neišvengiama, nes problemos gilios ir įsisenėjusios. Pasak Seimo nario dr. M. Adomėno, pinigų aukštojo mokslo sistemoje chroniškai trūksta jau pora dešimtmečių, gyvenama ant skurdo ribos, dalijamasi labai ribotais resursais, kurie leidžia gyvuoti tik iš bėdos. Lietuva sparčiai praranda ne tik mokslo darbuotojų potencialą, bet netgi būsimuosius absolventus, nes gabiausieji net nebesirenka pirmosios pakopos – bakalauro studijų Lietuvoje, o tiesiai važiuoja studijuoti į vakarus.
Jei mūsų potencialas, mokslininkų bendruomenė išsivažinės, kas Lietuvoje liks po dešimties metų? Ar tapsime išsivysčiusia, konkurentiška valstybe? Mokslo tarybos atstovai, jaunieji mokslininkai, kolegijų direktoriai, vis didesnė dalis akademinės visuomenės taip pat tvirtina, kad delsti nebegalima, reformą reikia pradėti kuo greičiau, kitaip mūsų visuomenė degraduos. Reikia žengti pirmąjį žingsnį. Ar tikrai pasiruošę? Kokios būtų pagrindinės gerosios naujienos, kalbant apie Mokslo ir studijų reformą, klausiau Švietimo ir mokslo ministerijos sekretoriaus dr. Giedriaus Viliūno.
Pasak jo, bendroji reformos tendencija – universitetų konsolidacija, stambėjimas, bet kartu ir aiškesnis profiliavimasis, savo nišos radimas. Pagrindinė paskata, kurios iki šiol trūko, yra konkurencija, ir per “krepšelį”, taip pat ir struktūrinių fondų lėšas aukštosioms mokykloms bus įmanoma palengvinti perėjimo į naują kokybę procesus. Gavusios daugiau pinigų geros mokyklos galės geriau mokėti dėstytojams ir iš jų daugiau reikalauti, gerinti infrastruktūrą, studijų kokybę.
Audito komitetas Seime pritarė įstatymo nuostatai, kad universitetai galės disponuoti turtu, taigi pagaliau bus atnaujinti bendrabučiai, parduoti ar iškeisti nereikalingi pastatai. O didesnis valstybės vietų finansavimas yra didesnės galimybės, kad studijų lygis kils. Vadinasi išloš visi, ypač stojantieji, nes studijų kokybė pagerės. Šioje reformoje labai daug gerų žinių, tvirtina G. Viliūnas.
Pirmoji gera žinia, kad finansuojamų vietų nemažėja. Praeitais metais stojo 23 - 24 tūkstančiai studentų, dabar numatyta 21 tūkstantis valstybės finansuojamų vietų. Tai reiškia, kad norintys į valstybės finansuojamas vietas įstos visi. Antra, siūloma patraukli ir valstybės garantuojama paskolų sistema, ir studentas, nusprendęs pats mokėti už mokslą ir imti paskolą, ją grąžins tik tada, kai baigęs ir susiradęs darbą pasieks tam tikrą gyvenimo lygį. Remiantis principu, kad pirmiausiai valstybė globoja gabiausius, tuos, kurie geriausiai, tikslingiausiai mokėsi, ruošėsi stojamiesiems, toks finansavimo paskirstymas teisingesnis.
Neringa Lašienė:
Studentai bijo, kad teks mokėti už studijas, rektoriai – kad bus apribotos jų galios, ilgamečiai universitetų lektoriai baiminasi konkurencijos sąlygomis neteksią darbo, visuomenė gąsdinama universitetų turto išpardavimu.Stojimo sąlygas aukštosios mokyklos jau paskelbė, vienintelis skirtumas, kad vietos nepririštos prie pačių mokyklų, ir geriausiais pažymiais baigę abiturientai gaus “krepšelius”, kuriuos ir nusineš į pasirinktą aukštąją Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje ar kur kitur. Beje, prestižinės privačios aukštosios , pvz., ISM, tampa visiems labiau prieinamos – ten įstoję mokės tik skirtumą tarp “krepšelio” ir privačios mokyklos studijų kainos. Vaikams ir jų tėvams, siekiantiems kuo geresnės išsilavinimo kokybės, tai gera žinia. Privatūs universitetai kol kas suteikia geresnes sąlygas studijuoti, turi geresnę infrastruktūrą ir teikia geresnį išsilavinimą.
Kai kurios reformos nuostatos kritikuojamos, nes neva neatitinka Konstitucijos. Aišku, galima iki nukritimo ginčytis dėl į įstatymus įrašytos pedagoginės sąvokos „gerai besimokantis“. Tačiau Konstitucinis teismas 2008 metais kovo 20 dieną išaiškino, kad gerai besimokantis valstybinėje aukštojoje mokykloje yra gerai besimokantis valstybės aukštojoje mokykloje valstybės finansuojamose vietose. Vadinasi, jei valstybė paskyrė “krepšelį” – valstybės finansuojamą vietą, tai ji atsakinga tik už tuos, kurie juos gauna. Likusiems, kurie pasirinko mokamas vietas, konstitucinė nuostata dėl “gerai besimokančių” negalioja.
Įstatymo projekte yra pasiūlytas variantas, kad “krepšelio” netenka tie, kurie žemiau už bendrakursių vidurkį mokosi daugiau nei 2 balais. Taigi grėsmę netekti “krepšelio” studentas pajus tik tada, jei jo vidurkis bus mažiau nei 8. Inžinerinėse specialybėse, kur vidutinis balas 7, “krepšelio” nepraras net tie studentai, kurių vidurkis po dvejų metų bus 5! Pakankamai logiška, saugi ir konstitucinga sistema, beje, apsauganti ir nuo korupcijos. Korupcijos pavojus išaugtų, jei studentai būtų vertinami ir rotuojami kas semestrą. Grantų sistema apsaugo nuo nesveikos konkurencijos ir korupcijos, nes kelerių metų vidurkio patikrinimas garantuoja, kad pažymiai nenupirkti.
Dėl Tarybų atsiradimo ir universitetų autonomijos menamo suvaržymo taip pat nuogąstaujama be reikalo. Didesnė laisvė reikalauja tam tikros atsakomybės ir atskaitomybės. Tarybos – ne autonomijos ribojimas, o jos pasireiškimo forma. Autonomijos dalykas yra akademinė laisvė – tyrimų, studijų, dėstymo. Šios sritys atiduodamos Senatui. Taryba nesikiša į mokslo vardus, kuriuos suteikia patys universitetai, ji atsisako tiksliai ir nuodugniai reglamentuoti mokslo produkciją ir pan.
Nepagrįsti ir gąsdinimai mitais, kad į išorines Tarybas gali būti įtrauktas bet kas. Į Tarybas gali būti kviečiami suinteresuoti mokyklos klestėjimu alumnai, verslininkai, sakykim, technikos universitetų absolventai, humanitarinių sričių visuomenės atstovai, meno mokyklų auklėtiniai, žodžiu, tie kurie jaučia socialinę atsakomybę ir turi patirtį. Tarybos nariai prižiūrėtų strategiją, mokyklos atitikimą visuomenės tikslams. Jų paskirtis yra užtikrinti efektyvią lyderystę, efektyvų aukštosios mokyklos valdymą. Reforma remiasi požiūriu, kad žmogaus prigimtis yra gera, todėl visuomenės atstovai paisys visuomenės interesų, aukštosios mokyklos negriaus, o padės jai įgyvendinti skirtąją misiją.
Aukštosios mokyklos ir visuomenė jaudinasi, kaip apsaugoti Tarybas nuo politikų kišimosi, ir, iš kitos pusės, kaip užtikrinti Tarybos narių atskaitomybę tai pačiai visuomenei ir juos aprobavusiai institucijai, kad jie neimtų savivaliauti. Tačiau aukštosios mokyklos Tarybos nario kandidatūrą rekomenduotų Aukštojo mokslo taryba, o ministras tik skelbtų kandidatų sąrašą. Be to, Tarybos narys skiriamas tik savo, o ne Tarybos kadencijai, tai reiškia, kad nariai keičiasi rotavimo būdu, ir dalis Tarybos laikas nuo laiko atsinaujina. Per savo kadenciją net labai apsukrus ministras tesugebėtų pakeisti tik trečdalį Tarybos, nes jo kadencija bet kokiu atveju pasibaigtų anksčiau. Kita vertus, ministro “laiminama” tėra pusė aukštojo mokslo Tarybos, o kitą pusę deleguoja pati mokykla, taigi dėl lemiamo balso tektų tartis.
Ar universitetus optimizuojant išnyks atskiros specialybės? Mažiau populiarioms specialybėms kaip, sakykim, humanitariniai mokslai arba menai, skiriami atskiri “krepšeliai”. Dėl vidinės specialybių konkurencijos įstatymo projekte numatyta, kad specialybėms, kurios yra nišinės, siauros, gali išnykti, kaip, pavyzdžiui, veterinarinė medicina arba slauga, ateityje būtų teikiami valstybės užsakymai. Kita vertus, gal mokyklos pradės reaguoti į darbo rinką, taps aktyvesnės propaguodamos savo specialybes, kurias išlaikyti tikslinga, ir kartu greičiau nutrauks vis dar inertiškai besilaikančias, bet neperspektyvias programas? Darbo rinka keičiasi, todėl mokykloms tiesiog privalu užmegzti ryšius su darbdaviais ir žiūrėti į ateitį.
Autorė yra Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nario Manto Adomėno padėdėja."
(N.Lašienė. Materija priešinasi, arba geroji mokslo reformos žinia)
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą