Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo nuomonė

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo kvietimas reikalauti pertvarkos (1)gali taip pat sukelti Lietuvą ant kojų, kaip ir išsivadavimo iš Rusijos vergijos metu. Visi paremkime juos, o taip pat Gediminą, Skirmantę ir piliečių grupę „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“. Tai žmonės, kurie pasiaukodami kovoja už Lietuvos rytdieną. Mums būtini kaip tik tokie: protingi ir galintys padaryti tai, kas reikalinga.

1. "Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo

Kvietimas

Reikalauti sąžiningos ir socialiai teisingos aukštojo mokslo pertvarkos



Po išsamių ir viešų diskusijų š. m. vasario 17 d. priimtame ir Lietuvos Respublikos Prezidentui bei Seimui adresuotame Klubo pareiškime buvo vienareikšmiškai nepritarta pamatiniams ketinamos įgyvendinti šalies aukštojo mokslo reformos principams. Jame aiškiai sakoma, kad reforma turi būti naudinga studentijai, visuomenei ir valstybei. Aukščiausios valstybinės valdžios institucijos buvo įspėtos, kad Švietimo ir mokslo ministro sumanytos ir įgyvendinamos „reformos“ pagrindinis tikslas yra sudaryti galimybes bankams pasipelnyti trokštančio sudijuoti jaunimo sąskaita, todėl su tokia „reforma“ nebus taikstomasi ir jos nebus leista įgyvendinti. Į šį įspėjimą neįsiklausyta. Vos po keleto dienų Švietimo ir mokslo ministro paskelbti studijų finansavimo ir paskolų sistemos veikimo principai išsklaido paskutines iliuzijas ir abejones dėl tikrojo vykdomos „reformos“ pobūdžio ir tikslų: -- Naujoji studijų finansavimo ir paskolų sistema diegiama neatlikus aukštosiose mokyklose vykdomų studijų programų audito ir net nepradėjus optimizuoti pačių aukštųjų mokyklų tinklo. Skubiai inicijiuodamos studijų mokesčio įvedimą prieš tai nepadarius šių pradinių ir visiškai būtinų tikrai reformai žingsnių valstybė bei Švietimo ir mokslo ministerija parodo, kad nenori ir neketina prisiimti jokios realios atsakomybės už studijų kokybę; -- Vengdamos atsakomybės prieš studentiją, akademinę bendruomenę ir visuomenę Vyriausybė bei Švietimo ir mokslo ministerija tuo pat metu yra pasiryžusios prisiimti milžiniškus ir besąlygiškus įsipareigojimus bankams. Valstybė padaroma visų studijų paskolų garantu. Bankai galės be jokios finansinės rizikos dalinti paskolas ir šitaip bus skatinami tęsti legvabūdiško ir neatsakingo paskolų dalijimo praktiką. Valstybei vienašališkai prisiimant visus su paskolomis susijusius įsipareigojimus ir riziką, jas lengvai galės gauti ir asmenys, besirenkantys ir akivaizdžiai nekokybiškas ir net minimaliausių profesinės karjeros galimybių nelaiduojančias studijų programas. Iš nemokių studentų paskolų išieškojimu bus priversta užsiimti valstybė, kuri komerciniams bankams pareikalavus privalės už studentus sumokėti jų gautas paskolas. Visiškai nevertinamos šio reiškinio socialinės, teisinės ir moralinės pasekmės, o Lietuva jau šiandien yra lyderių tarpe pagal savižudžių dalį; -- Numatydama, kad studijų laikotarpiu – ir tik juo -- socialiai pažeidžiamiems asmenims gali būti kompensuojamos paskolų palūkanos, bet vienareikšmiškai neįsipareigodama tai daryti, valdžia tuo pačiu atskleidžia ir tikruosius savo vykdomos socialinės politikos prioritetus. Ši nuostata rodo, kad laiduoti bent minimalią studijuojančiųjų gerovę jai yra kur kas mažiau svarbu negu garantuoti ir maksimaliai padidinti bankų pelnus; -- Numatoma, kad studijų paskolas daugiausia teiks privatūs kreditoriai. Toks pasirinkimas demagogiškai teisinamas „būtinybe taupyti valstybės lėšas“. Valstybiniam studijų paskolų fondui numatoma iš esmės palikti tik paskolų administravimo funkciją. Ne vienoje šalyje egzistuojantys ir sėkmingai veikiantys valstybei ir patiems besimokantiems kur kas naudingesni studijų finansavimo būdai buvo iš karto atmesti kaip nepriimtini. Rimtai neiškota galimybių padidinti valstybinį paskolų fondą ir kategoriškai atsisakyta esant būtinybei įvesti visuotinį, bet užtat kur kas mažesnį studijų mokestį visiems aukštosiose mokyklose besimokantiems asmenims. Atkaklus nenoras ieškoti alternatyvių studijų ir jų paskolų paskolų finansavimo būdų ir šaltinių rodo, kad tokios „reformos“ vykdytojams rūpi ne besimokančio jaunimo, piliečių ir valstybės, o privačių finansinių institucijų interesai. Valdžios deklarauojamas valstybės „taupumas“ šiuo atveju reiškia tik tai, kad ji lengviausiu būdu atsikrato atsakomybės už savo piliečių išsilavinimą, visą studijų finansavimo naštą perkeldama ant jų pačių. Didžiules paskolas turėsiantys imti jauni žmonės ir jų šeimos ciniškai bus paversti prievartiniais bankų skolininkais ir įkaitais; -- Nustatant paskolų grąžinimo sąlygas bus reikalaujama pradėti jas grąžinti ne vėliau kaip po vienerių metų asmeniui baigus studijuoti. Šitoks reikalavimas prasilenkia su civilizuotuose šalyse esama panašių paskolų grąžinimo praktika, kai stengiamasi atsižvelgti į asmens turtinę padėtį ir jo turimas galimybes grąžinti pasiskolintas lėšas. Paskoloms grąžinti numatomi kuo palankesni terminai arba jų grąžinimo pradžia siejama su tam tikru būtinu gaunamų pajamų dydžiu. Tuo tarpu reikalavimas skubiai grąžinti paskolas neatsižvelgiant į asmens turtinę padėtį ir galimybes tai padaryti yra dar vienas įrodymas, kad lietuviškosios aukštojo mokslo „reformos“ pagrindinė figūra yra ne aukštojo išsilavinimo siekiantis šalies pilietis, bet studijų paskolos davėjas; -- Siūloma studijų paskolų sistema yra mėginama pateikti kaip vienintelis būdas laiduoti aukštojo mokslo prieinamumą visiems šalies piliečiams. Tačiau Seime jau svarstant Mokslo ir studijų įstatymo pataisų projektą vis dar nežinoma, kokio dydžio bus palūkanos už paimtas studijų paskolas. Delsimas atsakyti į šį tiesiogiai su studijų prieinamumu susijusį klausimą yra dar vienas „reformos“ slaptumo ir neskaidrumo požymis. Vykdant iš tiesų studentijos ir visuomenės, o ne bankų interesus atitinkančią reformą, aukštųjų mokyklų finansavimo, studijų įmokų, paskolų ir jų palūkanų dydžio klausimai turėtų būti svarstomi ne už uždarų durų, dalyvaujant tik siauram valdžios ir bankininkų atstovų būriui, bet privalėtų tapti viena svarbiausių viešos ir atviros diskusijos temų. Šie dabar jau galutinai išaiškėję aukštojo mokslo finansavimo ir paskolų sistemos bruožai leidžia nedviprasmiškai teigti, kad Lietuvoje vyksta ne aukštojo mokslo reforma. Po tokios reformos priedanga nuosekliai įgyvendinamas dar vienas klastingas ir grobikiškas šalies piliečių apiplėšimo ir skurdinimo planas. Vienintelis ir viešai nedeklaruojamas šios „reformos“ tikslas yra žūtbūt sukurti kiek įmanoma gausesnį ir kuo daugiau už mokslą mokančių studentų sluoksnį, kuriam priklausančių žmonių imamos paskolos taptų ilgalaikiu ir pastoviu bankų pasipelnijimo šaltiniu. Ši finansinė afera naudinga tik jos sumanytojams ir vykdytojams. Jos padariniai Lietuvos aukštajam mokslui ir visuomenei būtų pragaištingi. Ši reforma akivaizdžiai didins ir taip didelę socialinę atskirtį visuomenėje, provincijos ir nepasiturintiems gyventojams faktiškai atims galimybę siekti aukštojo mokslo Lietuvoje. Tokiam reformos priedanga vykdomam tautos skurdinimui ir jos intelektinio potencialo naikinimui būtina užkirsti kelią. Visus „reformai“ nepritariančius šalies piliečius ir jų sambūrius raginame pradėti civilizuotą ir taikų pilietinio protesto sąjūdį reikalaujant sąžiningos ir socialiai teisingos aukštojo mokslo pertvarkos. Kova už skaidrią, sąžiningą ir socialiai teisingą aukštojo mokslo reformą turi būti tęsiama tol, kol valstybės valdžia išgirs tokios reformos reikalaujančių savo šalies piliečių balsą."

( Nepavykus reformai švietimo ministras atsistatydintų. Komentarai.)