Prieš Didžiąją Recesiją (taip gražiai vadinama paskutinė krizė), trečdalis ispanų dirbo, naudodamiesi laikino darbo sutartimis. Tai žymiai daugiau, negu kitur Europoje. Verslininkų rojus kabutėse. Atleidi iš darbo, kada nori, ir nesuki galvos. O gal nesukti galvos yra kvaila?
Per Didžiąją Recesiją daugelis šių žmonių neteko darbo. Žmonės prarado įgūdžius. Ir niekas neskuba juos vėl samdyti. Bedarbystė Ispanijoje šiuo metu yra dvidešimt procentų, kai ES vidurkis yra žymiai mažesnis. Ispanijos jaunieji yra kas antras bedarbis. Tai, kad atleisti iš darbo lengva, neužverčia Ispaniją užsienio investicijomis.
Lengvas atleidimas iš darbo krizės atveju tik sunaikina apmokytą darbo jėgą ir šalies ekonomiką. Vokiečiai neatleidžia iš darbo krizės atveju, bet pradeda apmokymus, kuriuos dalinai finansuoja valstybė.
Rinkimės, kas mes norime būti: Vokietija, ar Ispanija. Seimas kaip tik svarsto socialinį modelį Lietuvai. Neturime pinigų būti Vokietija, nes visi valstybės pinigai nueina Landsbergienės ir kitų brangių mums giminių versliukams? Ne bėda. Važiuojam gyventi į Vokietiją.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą