Globalizacija pradėjo atrodyti, kaip ne itin subtilus tautos sabotažas

"Kai 1993 m. Hamidas Biglari paliko savo darbą Prinstone. kur jis buvo branduolio fizikas-teoretikas, ir prisijungė prie "McKinsey" konsultacijų kompanijos, jį pritrenkė, kad šiais laikais "bendrovės išstumia tautas, kaip tarptautinės konkurencijos vienetai".

Tai jam atrodė esminis pokytis. Tarptautinės korporacijos turi skirtingą tikslą, negu tautos: daugiau pinigų sau. Jos optimizuojasi visame pasaulyje, o ne nacionaliniu lygiu. Jų tikslas yra maksimaliai padidinti pelną visame pasaulyje - paskirstyti grynuosius pinigus tose vietose, kur tai yra naudingiausia, rasti darbo vietas, kuriose darbo jėga yra pigiausia, - netenkinti jokių nacionalinių interesų .

Pasikeitimas buvo greitai palengvintas dėka komunikacijų, dėl kurių atstumas neturi reikšmės,  ir dėka daugumos besivystančių rinkų noro atverti sienas užsienio investicijoms ir naujoms technologijoms.

Šimtai milijonų žmonių šiose besivystančiose šalyse buvo ištraukti iš skurdo į viduriniosios klasės lygį. Ir atvirkščiai, Vakarų visuomenėse viduriniosios klasės žmonės skurdo, kai gamyba buvo perkelta į Kiniją ir kitur, o technologinė pažanga panaikino dar daug gerų darbo vietų, tuo tarpu darbo užmokestis stagnavo.

Žvelgiant atgal, dabar yra lengva įsitikinti, kad greitai pasiektas aukščiausias demokratijos taškas - atvirų sistemų pergalė per sovietų imperijos suirimą, kuris 1989 m. nugriovė Berlyno sieną ir suteikė laisvę daugiau, kaip 100 milijonų europiečių, - buvo greitai lydima ekonominių jėgų, kurios kenkė demokratijoms. Nesulaukęs istorijos pabaigos, pergalingas liberalumas  sukėlė reakciją.

Bendras požiūris į globalizaciją nebuvo tinkamas visiems. Kaip prancūzai vadina "periferijoje" - vietovėse toli nuo  metropolio, globalizacija pradėjo atrodyti, kaip ne itin subtilus tautos sabotažas. Pinigai pradėjo valdyti šią nusikalstamą sistemą, susidariusią lyg skirtingoje visatoje nuo tos, kurioje gyvenimas liko vietinis.

Kadangi nelygybė išaugo nacionaliniu mastu (nors ir sumažėjo visame pasaulyje) ir nebaudžiamumas dėl finansinės nelaimės visą šitą košę lydėjo, sukilo pyktis. Nusivylimas išaugo, vis labiau ksenofobiškai ieškant atpirkimo ožių. Jau nacionalizmas, nativizmas ir anti-liberalizmas kyla iš Donaldo Trumpo JAV, Jaroslavo Kaczynskio Lenkijos ir Dian Aung San Suu Kyi Mianmaro. Tai nelauktas posūkis, tačiau jis turi logiką.

Biglari pažymėjo, kad nors nedarbo lygis Jungtinėse Amerikos Valstijose - daugiau nei 16 metų amžiaus neužimtų, bet ieškančių darbo vietų - procentas sudaro tik 4 proc., užimtumo lygis - faktiškai dirbančių gyventojų procentas - pasakoja visai kitą istoriją. 1990-aisiais jis siekė apie 67 proc., o nuo to laiko sumažėjo iki maždaug 63 proc. suaugusių gyventojų. "Daugelis žmonių yra labai nusivylę, jie nustojo ieškoti darbo", - sakė jis." (Daugiau apie tai - čia.)

 Lietuvoje globalistai, kurie parduoda tarptautiniam kapitalui ir tokiu būdu naikina lietuvių tautą, apsimeta nacionalistais. Taip globalistai mus mulkina (siūlo: išrinkite prezidentu skandinavų banko atstovą) ir sėkmingai stabdo tikrųjų patriotų atėjimą prie Lietuvos valdžios vairo. Pardavinėjimo kapitalui faktų daug, bet svarbiausius visi atsimenam: japonų kompanijai Hitachi duotas leidimas statyti Lietuvoje brangų atominį monstrą iškart po Hirošimos avarijos, surūdijusi ir mums labai brangiai kainuojanti suskystintų dujų gelda, Ševronui duotas leidimas be atlyginimo griauti brangiai kainuojančius melioracijos įrenginius Žemaitijoje, ieškant skalūnų naftos ir dujų, beveik milijardo eurų per metus iš Lietuvos biudžeto bereikalingas paaukojimas tarptautiniam kariniam-pramoniniam kompleksui.