Ateina galas lietuvių tautos egzistencijai

Lietuvoje, anot „Danske Banko“, dominuoja žemesnės pridėtinės vertės sektoriai, tokie kaip maisto, baldų pramonė, medžio apdirbimas, prekyba ir transporto paslaugos.  Deja, Lietuvoje vis sparčiau auga atlyginimai,  todėl visiems šiems sektoriams, kurie yra imlūs darbo jėgai, konkuruoti darosi vis sunkiau. Ir todėl neišvengiamai mes tampame tokie, kaip pietinės Europos valstybės, nes mūsų verslas pradeda trauktis, judėti į pigesnes šalis, todėl užstringame. 

Štai kodėl mes ruošiamės tik branduoliniam karui su Rusija. Nebelieka prasmės ką nors daryti Lietuvoje. O kadangi branduolinio karo tiek metų nebuvo ir tikrai nebus, tai mūsų valstybei nebelieka prasmės ką nors daryti ir už Lietuvos ribų. Protinga išeitis - skubiai emigruoti, ką mes ir darome. Antra išeitis - pergalvoti viską, ką mes dabar darome. kad sąlygos gerai darbo jėgai taptų Lietuvoje normalesnės. Tada atsiras ir investorių, norinčių uždirbti tos geros darbo jėgos dėka. Tokioje situacijoje vergoviškas naujasis Darbo kodeksas yra būtent tai, ką reikia šalinti iš Lietuvos.

Anekdotas - V. Pranckietis: Lietuva deda visas pastangas, kad būtų pasirengusi kovoti su Rusija

Kaip V. Pranckietis ruošiasi kariauti branduolinį karą? Paprasčiausiai - auksinėmis šakutėmis, tai yra didindami karo reikmėms skirtų pinigų sumas ir pasidalindami tuos pinigus tarp savų per pas Austėją Landsbergienę dirbančią mafiją.

Kaip įrodyti, kad vienas mokytojas yra geresnis, negu kitas?

Daug lengviau mokyti turtingus vaikus, turinčius visas geriausias aplinkybes mokymuisi, įskaitant korepetitorius. Bet, jeigu mes pasidomėsime tų mokinių pasiekimų istorija, tai galime atskirti gerus mokytojus nuo blogesnių, nepaisant didžiulės nelygybės, kokia yra dabar Lietuvoje. Kaip?

Jei du mokiniai pagerino jų pažymius matematikos egzamino metu kiekvienas penkiolika procentų (sakykim išsprendė teisingai penkiolika procentų daugiau sunkių matematikos uždavinių), tas faktas pats vienas dar nieko nesako apie jų mokytojų sugebėjimus. Bet, jeigu žinome, kad vienas iš tų mokinių ankstesniais metais pagerindavo jo matematikos rezultatą kasmet po penkis procentus, o šįmet pagerino jau net penkiolika procentų - laikas pagirti jo mokytoją. O jei antrasis mokinys kasmet pagerindavo matematikos rezultatą trisdešimčia procentų, o šįmet pagerino tik penkiolika procentų - šio mokinio mokytojui nesisekė mokyti šį mokinį. Kuo daugiau tokių žymiai pagerinusių jų rezultatus mokinių yra klasėje, tuo geresnis yra mokytojas. Kai tiriame labai didelį mokytojų skaičių, mokytojai išsisklaido varpo formos kreivėje, kitais žodžiais tariant, yra tik labai nedaug labai blogų, ir kas svarbiausia, labai gerų mokytojų. Todėl jei išsilavinimas yra svarbus, kaip jis yra svarbus šiandienos Lietuvoje, tai reikia nepagailėti laiko ir pinigų tam, kad surasti tuos retus geriausius mokytojus. Beje, suomiai taip ir daro.

Kinijos laisva prekyba sunaikino ketvirtadalį darbo vietų JAV gamyboje

Tai paskelbta viename iš geresnių šių laikų ekonomikos straipsnių. Kas atsitiko dėl konkurencijos su Kinija Lietuvoje, matote patys.

Naujos rekomendacijos nuobodžiaujantiems nuo beprasmės tarnybos Lietuvos šauktiniams

Atsimenate, tie nuobodžiaujantys šauktiniai net nutraukia vienas kitą nuo dviaukščių lovų ir sužaloja galvas. Ką daryti tokiu atveju? Anksčiau siūlydavo tūnėti tamsoje, kol praeis sunkiausias traumos gyjimo laikas. Dabar specialistai sako, kad smegenys gyja geriau, jei jie naudojami. Tai praverstų ir mūsų seimūnams, juk naudojami smegenys geriau išsilaiko net ir be traumos. Seniai laikas pagalvoti apie nuobodžiaujančius karius, kurie pratybų metu tvirkina nepilnamečius ir užpuola be perspėjimo Lietuvos lenkų policininkus.

Pasitarkite su gydytoju, prieš taikydami šias naujas rekomendacijas.

Dar vienas įrodymas, kad patriotinė agitacija ir patriotinis auklėjimas Lietuvoje neveikia

Lenkijos centrinio statistikos biuro duomenimis, 5,5 mln. kartų 2016 metais lietuviai apsilankė Lenkijos parduotuvėse, išleisdami ten net 330 mln. eurų. Toks nepatriotinis pinigų taupymas įgyja pagreitį, nes lyginant su 2015 m., net 3,7 proc. padidėjo pernai lietuvių Lenkijoje išleista pinigų suma.

Lietuvos maisto parduotuvėms šviečia perspektyva likti visai be pinigų.  Lietuvos valdžiai reikia pasitikrinti, kodėl pagrindinis Lietuvos valdžios darbas - sukelti nacionalistinę isteriją, nukreiptą prieš rusus ir, ypač apmaudu, lenkus - neduoda jokių vaisių. Gal, broliai ir seserys, imkim ir sumažinkim patriotine agitacija užsiimančių valstybės tarnautojų ir politikų algas? Juk rezultatų - nulis.

Naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis agresyviai, universitetines studijas galima žymiai atpiginti

 O išsilaisvinusius Lietuvos valstybės pinigus galima skirti mokslinių tyrimų finansavimui, bet tik tokių mokslinių tyrimų, prie kurių savo pinigais sutiktų prisidėti verslas (užtenka š... malti, gerbiamieji Lietuvos mokslininkai).

Rezultatas - Lietuvos studentai galėtų studijuoti nemokamai, kas žymiai sumažintų emigraciją ir norą žūt būt priimti pačius kvailiausius iš mūsų į studentų sąrašus. Verslai galėtų pradėti sunkų perėjimą prie aukštesnės pridėtinės vertės paslaugų ir prekių eksporto, kuris vienintelis gali išgelbėti mūsų verslininkus nuo dabar neišvengiamo kracho, nes konkuruoti pigios darbo jėgos sąskaita toliau neišeina.

Sistemą, kurią turime dabar, ir tos sistemos darbo pasekmes gerai aprašo Kulakauskas šioje citatoje (kai kurias šios citatos vietas aš išryškinau):

Universitetai, nors iš jų norima kuo aukštesnių vietų tarptautiniuose reitinguose, taip ir liko pagal savo pagrindinės veiklos (tyrimas ir studijos) normatyvinį modelį sovietinio tipo aukštosiomis mokyklomis, kurių veiklos pamatinis sandas yra ne mokslo tyrimai, kaip kad yra daugumoje pasaulio šalių ir kaip buvo iki sovietmečio Lietuvoje, o studijos (nors tarptautiniuose reitinguose didžiausią svorio koeficientą turi mokslinė produkcija). Pasikartosiu – tai ne universitetų laisvo pasirinkimo, o valstybės politikos pasekmė. Nors, kas be ko, neteko girdėti, kad Lietuvos universitetų rektoriai būtų viešai siūlę tokią situaciją ir ją lemiančią valstybės politiką keisti. Tai, kad universitetai stengėsi priimti kuo daugiau studentų ir kūrė begalę, kartais iš tikro keistų studijų programų, irgi lėmė minėtas universitetų, kaip studijų įstaigos, tipas bei valstybės nustatyta finansavimo sistema. Daugiausia pinigų universitetai uždirba iš studentų, o ne iš prastai valstybės finansuojamų mokslo tyrimų, kurių, beje, pageidauja ir verslas, nors, išskyrus retas išimtis, nelinkęs jų remti. Be to, pastaruosius penkiolika metų politikai, įtikėję ekonominio neoliberalizmo (pseudoliberalizmo) „religija“, brukte bruko mintį, kad universitetai yra studijų paslaugas teikiančios įstaigos. Tad universitetų administracija norom nenorom stengėsi laikytis brukamos „religijos“ dogmų, juolab, kad nuo to priklausė ir universiteto finansinė padėtis. Ciniškai kalbant, buvo universitetinių diplomų paklausa, buvo ir pasiūla. Beje, visos universitetų studentams siūlomos studijų programos yra valstybinio Studijų kokybės vertinimo centro ekspertų įvertintos, pripažintos tinkamomis ir ministro aprobuotos. Tad jei tai blogai, kam dėl to tenka didžiausia atsakomybė ?!

Aišku, kad jei nieko nedarysime, tai greitai ir nieko neturėsime. Visi, įskaitant mūsų aukštai pasikėlusius verslininkus ir jų nupirktus (ar ne, Eligijau Masiuli?) politikus.