Naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis agresyviai, universitetines studijas galima žymiai atpiginti

 O išsilaisvinusius Lietuvos valstybės pinigus galima skirti mokslinių tyrimų finansavimui, bet tik tokių mokslinių tyrimų, prie kurių savo pinigais sutiktų prisidėti verslas (užtenka š... malti, gerbiamieji Lietuvos mokslininkai).

Rezultatas - Lietuvos studentai galėtų studijuoti nemokamai, kas žymiai sumažintų emigraciją ir norą žūt būt priimti pačius kvailiausius iš mūsų į studentų sąrašus. Verslai galėtų pradėti sunkų perėjimą prie aukštesnės pridėtinės vertės paslaugų ir prekių eksporto, kuris vienintelis gali išgelbėti mūsų verslininkus nuo dabar neišvengiamo kracho, nes konkuruoti pigios darbo jėgos sąskaita toliau neišeina.

Sistemą, kurią turime dabar, ir tos sistemos darbo pasekmes gerai aprašo Kulakauskas šioje citatoje (kai kurias šios citatos vietas aš išryškinau):

Universitetai, nors iš jų norima kuo aukštesnių vietų tarptautiniuose reitinguose, taip ir liko pagal savo pagrindinės veiklos (tyrimas ir studijos) normatyvinį modelį sovietinio tipo aukštosiomis mokyklomis, kurių veiklos pamatinis sandas yra ne mokslo tyrimai, kaip kad yra daugumoje pasaulio šalių ir kaip buvo iki sovietmečio Lietuvoje, o studijos (nors tarptautiniuose reitinguose didžiausią svorio koeficientą turi mokslinė produkcija). Pasikartosiu – tai ne universitetų laisvo pasirinkimo, o valstybės politikos pasekmė. Nors, kas be ko, neteko girdėti, kad Lietuvos universitetų rektoriai būtų viešai siūlę tokią situaciją ir ją lemiančią valstybės politiką keisti. Tai, kad universitetai stengėsi priimti kuo daugiau studentų ir kūrė begalę, kartais iš tikro keistų studijų programų, irgi lėmė minėtas universitetų, kaip studijų įstaigos, tipas bei valstybės nustatyta finansavimo sistema. Daugiausia pinigų universitetai uždirba iš studentų, o ne iš prastai valstybės finansuojamų mokslo tyrimų, kurių, beje, pageidauja ir verslas, nors, išskyrus retas išimtis, nelinkęs jų remti. Be to, pastaruosius penkiolika metų politikai, įtikėję ekonominio neoliberalizmo (pseudoliberalizmo) „religija“, brukte bruko mintį, kad universitetai yra studijų paslaugas teikiančios įstaigos. Tad universitetų administracija norom nenorom stengėsi laikytis brukamos „religijos“ dogmų, juolab, kad nuo to priklausė ir universiteto finansinė padėtis. Ciniškai kalbant, buvo universitetinių diplomų paklausa, buvo ir pasiūla. Beje, visos universitetų studentams siūlomos studijų programos yra valstybinio Studijų kokybės vertinimo centro ekspertų įvertintos, pripažintos tinkamomis ir ministro aprobuotos. Tad jei tai blogai, kam dėl to tenka didžiausia atsakomybė ?!

Aišku, kad jei nieko nedarysime, tai greitai ir nieko neturėsime. Visi, įskaitant mūsų aukštai pasikėlusius verslininkus ir jų nupirktus (ar ne, Eligijau Masiuli?) politikus.