Palyginimas su Rusija

Rusai turi daug naftos. Mes jos tiek neturim. Kaip gyvensime, jei svaistome musu zmogiskuosius isteklius dar labiau, negu rusai [1]?

1. _Česlovas Šimkevičius. Mokslo likimas posovietinėje erdvėje
2010-08-30


Pastaraisiais mėnesiais žiūrint Rusijos televizijų naujienų laidas apima kažkoks keistas jausmas. Rusijoje kone kiekvieną dieną kalbama apie inovacijas, mokslo vystymą, Rusijos „silicio slėnį“ Skolkove, mokslininkų susigrąžinimą iš užsienio ir t. t. O ar ne apie tą patį tik kiek rečiau rašo mūsų spauda bei kartais kokį reportažą parodo ir viena iš Lietuvos televizijų. Bet Lietuva yra Europos Sąjungos narė, naudojasi ES struktūrinių fondų pinigais, yra laisva ir demokratinė šalis, priešingai nei vis labiau į autokratizmą krypstanti Rusija. Bet lietuviški ir rusiški siužetai apie mokslą, inovacijas, slėnius, mokslo ir technologijų parkus kažkodėl yra labai keistai panašūs.

Štai pastarųjų mėnesių įvykių mokslo ir inovacijų srityje chronologija Rusijoje:

2010 m. sausis – Rusijos mokslų akademijos (RAN) biudžetas (fundamentiniai tyrimai) mažinamas 11 %, palyginti su praėjusiais metais iki 1,45 mlrd. JAV dolerių (10,4 JAV dolerių vienam gyventojui), korporacijai „Rosnano”, kuri turėtų vystyti taikomuosius tyrimus nanotechnologijų srityje, skiriama 3,75 mlrd. JAV dolerių;

kovas – priimamas sprendimas kurti JAV Silicio slėnio analogą Skolkove prie Maskvos ir tam skirti 1,75 mlrd. JAV dolerių;

balandis – Skolkovo slėnio kūrimo koordinatoriumi skiriamas milijardierius V. Vekselbergas, o slėnio moksliniu vadovu Nobelio premijos laureatas Ž. Alfiorovas, kuris turi suburti tarptautinę slėnio valdymo grupę, į kurią įeitų užsienio mokslininkai, iš kurių bent trys Nobelio premijos laureatai;

gegužė – bendrame RAN narių susirinkime premjeras V. Putinas pareiškia, kad vyriausybė negali finansuoti visų mokslo sričių, o reikia susikoncentruoti į proveržio kryptis, taip pat paaiškina, kad geriausias mokslininko pavyzdys yra matematikas G. Perelmanas, kuris įrodė Puankarė hipotezę negaudamas jokio finansavimo, o dabar už tai jam paskirta Klėjaus instituto (Clay Mathematics Institute) milijono dolerių vertės premija;

gegužė – prezidentas Medvedevas pareiškia, kad bus sukurtas specialus įstatymas dėl ekonominės veiklos Skolkovo slėnyje, nurodomas ir terminas – liepos vidurys, deja, įstatymo kūrimas stringa valstybės Dūmoje, ir jis kol kas dar nepriimtas;

birželis – prasideda kalbos apie tai, kad RAN institutai dirba neveiksmingai, juos reikia stambinti arba jungti prie universitetų;

birželis – prezidentas D. Medvedevas lankosi Silicio slėnyje JAV ir kviečia rizikos kapitalo įmones investuoti Rusijoje ir ypač naujajame mokslo ir technologijų centre Skolkove.

O štai kas vyko Lietuvoje:

2009 m. gruodis, 2010 m. sausis – pasirašomos slėnių projektų finansavimo sutartys;

2010 m. sausis – mokslo institutų biudžetinis finansavimas mažinamas 32 % palyginti su praėjusiais metais iki 84 mln. litų (apie 31,2 mln. JAV dolerių, – kas sudaro 8,8 JAV dolerių vienam gyventojui);

vasaris – premjeras A. Kubilius lankosi JAV Silicio slėnyje ir kviečia rizikos kapitalo įmones investuoti Lietuvoje (reikia pabrėžti, jog apie lietuviškus slėnius ten beveik nebuvo kalbama, matyt, dėl to, kad premjeras nebūtų deramai galėjęs paaiškinti, kas tai tokie 5 „slėniai“ Lietuvoje);

kovas – pasirašomos Nacionalinių kompleksinių programų (NKP) projektų finansavimo sutartys (iš anksčiau numatytų 827 mln. Lt numatoma finansuoti sutarčių tik už 177 mln. Lt, pažadant geriausiems skirti dar 159 mln. Lt ateityje);

kovas – baigiasi visuotinės dotacijos, skirtos atskirų mokslininkų ar jų grupių mokslinių darbų finansavimui, konkursas – į 40 mln. Lt paramą pretenduoja net 173 pareiškėjai;

balandis – skelbiamas konkursas tarptautinei slėnių stebėsenos grupei suformuoti;

gegužė – baigiamas mokslo institutų sujungimo ir prijungimo prie universitetų etapas: iš 17 valstybės mokslo institutų ir 18 universitetų mokslo institutų lieka 5 mokslo centrai (I novatyvios medicinos centras, Fizinių ir technologijos mokslų centras, Gamtos tyrimų centras, Lietuvos socialinių tyrimų centras, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras) ir 5 valstybės mokslo institutai (Lietuvių kalbos institutas, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvos istorijos institutas, Lietuvos energetikos institutas).

Kadangi tiek Lietuva, tiek Rusija mokslą ir mokslininkus paveldėjo iš buvusios Sovietų Sąjungos, tai grįžkime kokius 30 metų atgal ir pažiūrėkime, kaip mokslas funkcionavo Sovietų Sąjungoje. Fundamentinį mokslą tvarkė Mokslų akademiją, o taikomąjį mokslą –Valstybinis mokslo ir technikos komitetas. Abi šios institucijos turėjo gauti lėšų iš Ministrų Tarybos pagal iš anksto priimtą biudžetą. Biudžeto planavimas vykdavo prieš kelerius metus aršiai kovojant šioms abiem institucijoms, bet tam tikri mokslo finansavimo prioritetai buvo žinomi, ir buvo daugiau ar mažiau finansuojamos įvairios mokslo sritys. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad svarbiausiu prioritetu buvo karinio-pramoninio komplekso užsakymai, kurie dažniausiai būdavo grindžiami tuo, kad „JAV kažką naujo sukūrė ir SSSR taip pat turi tai kuo greičiau pasigaminti“. 1979 m., man dirbant „Ventos“ mokslinio tyrimo institute Vilniuje, kuris projektavo integrinius grandynus (mikroschemas) karinei pramonei ir kosminių programų reikmėms, atsilikimas tarp JAV ir analogiškų SSSR sukurtų mikroschemų sudarė apie penkerius metus.

Toje šalyje mokslininko darbas buvo laikomas prestižiniu užsiėmimu. Ir tai suprantama, nes mokslininkas, skirtingai nuo daugelio kitų kūrybinės veiklos sričių (ypač literatūros ir meno), turėjo gana didelę laisvę. Jis net galėjo skelbti savo darbus užsienio žurnaluose, o kartais net ir išvažiuoti į užsienyje rengiamas mokslines konferencijas. Todėl moksle darbavosi gabiausieji ir vyko nuolatinė atskirų mokslo institucijų konkurencija siekiant pritraukti gabiausius studentus. Taip galėjo kurtis garsios mokslininkų grupės (mokslo mokyklos). Moksliniuose institutuose pleveno disidentizmo ir atsiribojimo nuo marksistinių dogmų dvasia (ypač tai liečia tiksliųjų mokslų institutus, kaip pavyzdį galima pateikti Puslaidininkių fizikos institutą Lietuvoje, kuriame dirbo daug tremtinių vaikų, buvo diegiami lietuvybės daigai, nors institutui vadovavo žinomo tarpukario Lietuvos komunistų partijos veikėjo sūnus).

Suirus Sovietų Sąjungai vienu mostu visa tai žlugo. Pasidarė nebeaišku: kam gi reikalingas tas mokslas? Staiga sumažėjo finansavimas, ir mokslininkų algos tapo kone mažiausios. Tada prasidėjo masinis mokslininkų bėgimas į kitas veiklos sritis (daugiausiai į privatų verslą ir valdžios institucijas), o gabesnieji netgi sugebėjo išvykti į užsienį ir ten neblogai įsitaisyti.

Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje praktiškai akimirksniu subyrėjus aukštųjų technologijų srities pramonei, taikomasis mokslas tapo nebereikalingas, o fundamentinis buvo remiamas tik tiek, kiek reikėjo lėšų sumažėjusio mokslininkų skaičiaus atlyginimams išmokėti. Svarbus momentas buvo mokslinių tyrimų institutų pavaldumo pakeitimas: iš Lietuvos mokslų akademijos dispozicijos jie buvo perduoti vyriausybei, kuriai atstovavo Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM). Dėl to Mokslų akademija prarado savo įtaką moksle ir tapo tik nusipelniusių mokslininkų klubu. Kadangi ŠMM įsivaizdavo mokslą tik aukštojo mokslo personalo kvalifikacijos kėlimo dalimi ir jo visiškai nesiejo su valstybės ekonomikos, socialiniais ir kultūriniai uždaviniais, tai pagrindinis mokslininkų tikslas buvo straipsnių rašymas ir publikavimas prestižiniuose užsienio mokslo žurnaluose. Tai tęsėsi apie 15 metų, kol Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES) prireikė kažkaip įtraukti mokslą į valstybės funkcionavimo mechanizmą.

Panašiai įvykiai klostėsi ir Rusijoje, tik ten fundamentinių tyrimų institutai nebuvo atimti iš Rusijos mokslų akademijos (RAN), o didelė dalis taikomųjų tyrimų institutų išliko, bet labai sumažėjo jų finansavimas: jo didžiąją dalį sudarė tik karinio pramoninio komplekso užsakymai. Beveik visa Rusijos elektronikos pramonė žlugo, ir dabar apie atsilikimą nuo JAV toje srityje net kalbėti neverta – Rusijoje gaminamos tik atskiros kompiuterių mikroschemos, be užsienietiškų elementų iš jų kompiuterio nesurinksi.

Kaipgi taip atsitiko, kad visi mūsų nepriklausomybės šaukliai ir Rusijos perestroikos lyderiai nesuprato mokslo svarbos visuomenėje? Norint suprasti mokslo vaidmenį valstybėje, pirmiausia reikėtų prisiminti garsiąją fiziko R. Feinmano (Richard Feynman) kalbą Nobelio premijos gavimo proga 1963 m., kurioje jis pažymėjo ypatingą mokslo vaidmenį JAV kaip valstybės egzistavime nuo pat jų atsiradimo pradžios, kadangi JAV konstitucija ir Žmogaus teisių deklaracija rėmėsi mokslinėmis racionalistinėmis idėjomis, kuriose ypač buvo akcentuojami priežastingumo, empirizmo ir antiautoritarizmo principai. Dauguma JAV nepriklausomybės kūrėjų buvo mokslininkai mėgėjai, pasiekę apčiuopiamų rezultatų savo srityje. Todėl JAV įstatymai ir valstybės valdymo principai yra racionalūs ir vienareikšmiškai traktuojami.

Lietuvoje ir kitose posovietinėse šalyse naujus įstatymus ir valstybės valdymo principus kūrė „ekonominiai idealistai“, išmokyti sovietiniuose universitetuose, negalėję turėti jokio supratimo, kaip iš planinės socialistinės ekonomikos pereiti į poindustrinę žinių ekonomiką. Labai greitai sumanesnius mokslininkus-ekonomistus (pvz., K. Antanavičių ir A. Buračą Lietuvoje, J. Gaidarą ir G. Popovą Rusijoje) išstūmė buvę komjaunimo ar saugumo struktūrų atstovai, kurie puikiai suprato „prichvatizacijos“ ir visuomeninio turto perskirstymo galimybes savo arba savo grupės asmeninių interesų tenkinimui.

Lietuvos konstitucija ir įstatymai nepasižymi nei moksliniais kūrimo principais, nei racionalumu, nei logika. Galima prisiminti kad ir Konstitucijos 41 str., kuriame sakoma „... Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas.“ Dėl tokio straipsnio formulavimo prireikė net kelių Konstitucinio Teismo posėdžių, skirtų išaiškinti šią formuluotę. Deja, po tokių išaiškinimų kilo dar daugiau klausimų. Įstatymų priėmimo ir jų dažno keitimo sistema Lietuvoje aiškiai parodo, kad valstybėje nėra jokio supratimo apie mokslinius valstybės valdymo principus. Užuot kūręs nuolatos taisomą „Baltojo cukraus virškvočio mokesčio įstatymą“ ar „Augalų sėklininkystės įstatymą“, Seimas turėjo iš pat pradžių priimti „Sveiko proto ir logikos taikymo Seimo darbe įstatymą“ arba „Racionalaus įstatymų kūrimo įstatymą“. Įsivaizduokite situaciją, kai kokiame nors mokesčių įstatyme priimamas dviprasmiškas pakeitimas, ir tada tūkstančiai įmonių darbuotojų gaišta be reikalo savo laiką kelias dienas, kad suvoktų, ką norėjo pasakyti tie 75–100 seimūnų, kurie priimdami pataisą net nesistengė įsigilinti, ką jie priima arba pasikonsultuoti su mokslininkais. Tokia situacija yra visuose valstybės gyvenimo srityse: energetikoje, žemės ūkyje, sveikatos apsaugoje ir t.t. Maža to, net mokslo valdymas, jo tikslų ir uždavinių formulavimas yra beveik visiškai atiduotas į ŠMM biurokratų rankas.

Lygiai taip pat buvo kuriama ir beveik visų posovietinių valstybių valdymo sistema. Todėl, matyt, ir atsirado daugybė panašumų tarp mokslo tvarkymo Rusijoje ir Lietuvoje. Štai Lietuvoje nusprendžiama kurti integruotus mokslo ir verslo slėnius, nacionalines kompleksines programas, kuriose būtų kompleksiškai derinami mokslo, studijų ir verslo vystymo klausimai. Tačiau berengiant šiuos projektus, kurie turėjo būti daugiausia finansuojami iš ES struktūrinių fondų lėšų, paaiškėjo, jog trikampio „Mokslas-studijos-verslas“ nepakanka: turi būti keturkampis „Mokslas-studijos-verslas-valdžia“. Kas lieka iš geriausių užmojų, jei jie neparemti tinkama įstatymų baze, parodė slėnių ir NKP kūrimo epopėja, kurioje iš labai gražių tikslų liko tik banali universitetų mokslinių ir mokomųjų laboratorijų atnaujinimo programa. Neliko tose projektuose nei verslo, nei kompleksiškumo, nei pagaliau sveiko proto.



Paaiškėjo, kad krizės sąlygomis, kai reikia mažinti biudžeto išlaidas, labiausiai nukenčia mokslas, nesvarbu, ar tai vyksta autoritarinėje Rusijoje, ar demokratinėje Lietuvoje. Dar vienas ypatingas bruožas: visos reformos nuleidžiamos iš viršaus be jokių konsultacijų su mokslo visuomene. Rusijoje jau atvirai kalbama apie RAN mokslo institutų tinklo optimizavimą. O Baltarusijoje toks „optimizavimas“ vyko prieš kelerius metus: buvo sujungta keliolika mokslo institutų į kelis mokslo centrus, deja, jokio proveržio neįvyko ir netgi atsirado net tam tikras regresas, nes jungimo metu neišvengiami dalis mokslininkų atsidūrė už borto. Kitas požymis: nuolatinės kalbos apie ypač didelį mokslo finansavimo išaugimą (Rusijoje – tai Skolkovo slėnis ir „Rosnano“, Lietuvoje – slėnių programos ir NKP bei visuotinės dotacijos priemonė iš ES struktūrinių fondų lėšų). Tačiau jau baigiasi rugpjūtis, bet mokslininkai nė vieno lito ar rublio 2010 metais iš tų programų negavo, nes visi projektai realiai nepradėti finansuoti. Sumažėjęs finansavimas mažina ir taip mažas mokslininkų algas, o tai dar labiau didina jaunų gabių studentų norą išvykti į užsienį. Taip prarandamas intelektinis kapitalas, kurį atkurti yra nepaprastai sunku. Dar viena ypatybė: noras išpūsti slėnių veiklą iki tarptautinio lygmens: Lietuvoje tam kuriama tarptautinė slėnių stebėsenos grupė, o Rusijoje – tarptautinė Skolkovo slėnio Mokslo taryba. Visa tai rodo, kad vietiniai biurokratai nėra užtikrinti savo veiksmų teisingumu, o nori vėliau, kai paaiškės, jog pinigai išleisti neracionaliai, suversti kaltę tarptautiniams ekspertams.

Kaipgi kūrėsi Silicio slėnis prie Stenfordo universiteto (Stanford University) JAV? Svarbiausias momentas šioje istorijoje yra tai, kad jis kūrėsi tuo metu, kai puslaidininkinė elektronika ir informacinės technologijos išgyveno neregėtą vystymosi tempą ir populiarumo bumą. Tokios firmos kaip Apple, Oracle, Intel, Sun Microsystems, Cisco Systems, Logitech, Netscape ir kitos buvo sugalvotos ir įkurtos kelių jaunų entuziastų, kurie suprato mikroelektronikos ir informacinių technologijų galimybes. Kitas svarbus aspektas yra Kalifornijos valstijos valdžios lankstumas taikant nuolaidas žemės, nekilnojamojo turto bei įmonių veiklos mokesčiams naujai susikūrusioms mokslo rezultatus diegiančioms įmonėms. Greta aukštųjų technologijų įmonių pradėjo kurtis įvairios finansines paslaugas teikiančios struktūros, tarp kurių ir svarbų vaidmenį vaidinantys rizikos kapitalo fondai, kurių paramos siekia Rusijos prezidentas D. Medvedevas bei Lietuvos premjeras A. Kubilius.

Akivaizdu, kad situacija nuo 1970–1980 m. visiškai pasikeitė, ir dabar vargu ar iš viso tikslinga koncentruoti verslą ir mokslą vienoje vietoje, kadangi informacinės technologijos leidžia visai kitaip organizuoti atskirų įmonių sąveiką, negu tai buvo prieš 30–40 metų. Be to, bandyti pakartoti tai, kas vyko moksle tuo metu, dabar nėra jokių galimybių, todėl, pvz., nanotechnologijas kuriančių mokslo įstaigų ir įmonių sąveika šiuo metu vyksta visai kitaip – kuriami klasteriai, kurie tik idėjiškai, bet jokiu būdu ne fiziškai, sieja atskiras struktūras.



Objektyvumo dėlei riekia pasakyti, kad Rusijos valdžia geriau suprato savo vaidmenį tame procese ir bando nors kažką daryti (minėtas specialus įstatymas dėl Skolkovo slėnio funkcionavimo). Tuo tarpu Lietuvoje situacija nesikeičia. Štai vienas pavyzdys. ES struktūrinių fondų priemonės, kuria finansuojami atskirų mokslininkų tyrimai (visuotinė dotacija), projektus vertino užsienio ekspertai. Jų išvados buvo galutinės ir neskundžiamos, net jei projekto autoriai matė, kad ekspertai visai jų nesuprato ir savo išvadose rašė aiškias nesąmones. Taip nepagrįstai buvo atmesta nemažai projektų. Rusijoje 2008 m. buvo pradėta finansuoti tyrimų programa „Molekulinė ir ląstelių biologija“. Joje taip pat finansuojami atskirų mokslininkų projektai. Vertinimo metu, kuriame dalyvauja ir užsienio ekspertai, projektų autoriai turi galimybę sekti „on-line“, kaip vyksta jų projektų vertinimas, ir atsakyti į ekspertų klausimus bei pastabas, o tai neabejotinai leidžia gerokai objektyviau negu Lietuvoje įvertinti visus projektus.

Pabaigai galime konstatuoti, kad posovietinėje erdvėje mokslas funkcionuoja iš inercijos. Jo ateitis miglota, o valstybės politika nesudaro jokių galimybių kurtis naujoms stiprioms mokslininkų grupėms, kurios galėtų vykdyti avangardinius tyrimus. Galimas variantas, kad po kokių 20 metų mokslas liks tik universitetuose, o aukštųjų technologijų pramonė beveik visai sunyks. Taip gali nutikti, nes tai, kas dabar yra „aukštųjų technologijų pramonė“, po 20 metų tokia nebebus ir bandymas vystyti tik tas kryptis, kurios yra aktualios dabar, atves prie dar didesnio technologinio šių šalių atsilikimo. Jokie ES struktūrinės paramos milijardai litų ar iš naftos ir dujų sukaupti trilijonai rublių nepadės sukurti esminio proveržio moksle, jei ir toliau bus remiamasi kažkieno sugalvotomis schemomis ar 30 metų senumo patirtimi, o ne realaus gyvenimo keliamomis problemomis.

Bernardinai.lt_

Kiek metų kalėjimo skirti už gobšumo sukeltą antikonstitucinę veiklą?

_...Buvo akcentuoti atvejai, kai aukštus balus gavę abiturientai turi mokėti už mokslą,_ [1].

Tai atrodo, kaip akiplėšiškas Konstitucijos reikalavimo užtikrinti nemokamas studijas gerai besimokantiems, pažeidimas. Ką galvoja mūsų konstitucinės teisės žinovai? Ar labai lengva nuteisti godžius aukštojo mokslo reformatorius už antikonstitucinius veiksmus? Kiek laisvės atėmimo metų turėtų būti skiriama už tokią antikonstitucinę veiklą, katastrofiškos emigracijos akivaizdoje griaunančią ne tik regionų, bet ir visos gimtinės, ekonomikos pagrindus?

Tikiuosi, ponas G.Steponavičius yra dalinai teisus, kad kai kurie gabiausieji konstitucinės teisės specialistai bei spaudos leidinių redaktoriai vis dar domisi įvykiais Lietuvoje.

1. Šalies vadovė ragina išsaugoti regioninius universitetus. Lietuvos radijo ir televizijos internetinis puslapis, 2010 08 24 / 15:51 /

Ir vėl stovime kryžkelėje?

Mūsų siauro nacionalizmo šalininkai teigia, kad Lietuva yra nekalta auka, stovinti istorijos vėtrų kryžkelėje. Pakeisti nieko negalime. Tenka tik susitelkti į mažą krūvelę. Pagalvokim kartu, mielieji nacionalistai.

Problema kaip tik tame, kad Lietuva dvidešimtame amžiuje stovėjo, nes Rusijos palaikomas siauraprotis lietuviškas nacionalizmas trukdė veikti, kaip jis trukdo integruotis į pasaulį dabar. Tas veikimas buvo alternatyva nacionalizmu bei pasyviu stovėjimu paremtam fiktyviam neutralitetui. Rusija su Vokietija nebestovėjo, bet, nors ir besiruošdamos tarpusavio karui, susitarė agresijai prieš Baltijos valstybes ir Lenkiją.

Jei tos agresijos aukos būtų taip pat nebestovėjusios, bet sugebėtų susitarti ir veikti kartu, gal ir mūsų krašte pasikartotų istorija su Suomijos pergale prieš Rusiją [1]. Suomijos istorija rodo, kad mūsų tautų pokarinis likimas gali būti visai kitoks.

Dabar ir vėl stovime. Keikiame mūsų veikiančius emigrantus. Rusijos palaikomi, keikiame Lenkiją. Vilnius mūsų, o mes rusų? Ir vėl? O gal, šį kartą, - vokiečių?

1. Istorikas: būtina atskirti retoriką ir taktiką. Lietuvos radijo ir televizijos internetinis puslapis. 2010 08 23 / 14:30 / Verta pacituoti istoriko A. Kasparavičiaus mintis:

_Pasak istoriko, ir šiandien, praėjus daugiau kaip 70 metų nuo tragiškų politinių klaidų, turime tam tikrą mentaliteto kultūros istoriją – atskirti, kas yra tikra, o kas – tik retorika, kas turi ilgalaikę perspektyvą, o kas yra tik taktinis sprendimas.

Šiuolaikinės Lietuvos politinis elitas, lyg nepasimokęs iš praeities klaidų, yra gana „ūkininkiškai“ įsitikinęs, kad geopolitinį šalies saugumą geriausiai gali užtikrinti šiuo metu stipriausia karinė-politinė jėga pasaulyje, pažymi kai kurie istorikai, ir vadina tai tam

tikru paauglių mentalitetu: jei vaikėzas kieme yra stipriausias, tai prie jo ir reikia glaustis.

„1939-1940 m. Europoje tokia stipriausia jėga buvo nacistinė Vokietija. Ypač latviai ir estai tuomet įsivaizdavo, kad Hitleris juos gali geriau apginti nuo totalitarinės bolševikinės Rusijos negu "ištižę" Vakarų demokratai. Deja, pagal tokį modelį ir šiandien mes kai kuriuos savo žingsnius tarptautinėje erdvėje modeliuojame - įsivaizduojame vieną neginčijamą autoritetą ir tikimės, kad toks jis išliks ilgą laiką, taip yra brėžiamos tam tikros politinės projekcijos, siunčiamos tam tikros misijos ir panašiai“, – vardija Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. Algimantas Kasparavičius, neseniai išleidęs monografiją „Lietuva 1938-1939 m.: neutraliteto iliuzijos“, kurioje nagrinėja Baltijos valstybių tarptautinę padėtį ir jų užsienio politiką Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.

Savo studijoje A. Kasparavičius kelia klausimą, kur glūdėjo Baltijos šalių valstybingumo praradimo prieš 71 metus priežastys. Viduriniosios kartos istoriko monografijoje nagrinėjami įvykiai kruopščiai pagrįsti archyviniais dokumentais - knygos priede pateikiami 39 neskelbti archyviniai dokumentai, daugiausia konfidencialūs Lietuvos diplomatų raštai užsienio reikalų ministrui. Taip pat publikuojama 50 archyvinių, iki šiol neskelbtų nuotraukų. Rusijos žinybiniame archyve prie Rusijos užsienio reikalų ministerijos rasti nauji dokumentai mokslininkui leidžia daryti naujas prielaidas, kurios logiškai paaiškina Baltijos valstybių pasirinktą pasyvaus neutraliteto kelią 1938-ųjų vasarą.

Pasak autoriaus, Lietuvos ir visų trijų Baltijos šalių istoriografijoje vyrauja „nusiraminimo teorija“ – atseit, nieko nebuvo galima pakeisti, nepriklausomai nuo to, kokius žingsnius darė tų šalių vyriausybės, kaip elgėsi užsienio reikalų ministerijos, prezidentai, visuomenės ir panašiai.

„Kita vertus, man visą laiką kirbėjo mintis, ar Baltijos valstybių, Lietuvos situacija iš tiesų buvo tokia beviltiška ir visiškai niekas nepriklausė nuo pačių Baltijos valstybių vyriausybių ankstesnių metų veiklos, jų elgesio logikos, jų politinės kultūros, jų visuomenių pilietinio tvirtumo? Ar galėjo Baltijos valstybių vyriausybės, prezidentai, visuomenės, politinis elitas ką nors kitaip modeliuoti ir konstruoti to meto tarptautinėje situacijoje, o ne plaukti pasroviui didžiąja politika, kaip jie pasirinko 1938 metų gale-1939 metų vasarą?“, – svarstė A. Kasparavičius, Juodojo kaspino ir Baltijos kelio dienos išvakarėse kalbėdamas Lietuvos radijuje.

Naujojoje monografijoje autorius interpretuoja to meto politikų sprendimus, bando atsakyti į klausimą, ar krizės laikotarpiu Baltijos valstybės matė alternatyvą savo vykdomai politikai, ar tik inertiškai plūduriavo vadinamosios didžiosios politikos užutėkyje.

„Šio kelio pradžia, teigia autorius, buvo žymiai anksčiau – 1934-aisiais, kai trys Baltijos valstybės, gudriai palaikomos bolševikinės Rusijos, Ženevoje (Šveicarija) pasirašė santarvės ir bendradarbiavimo, arba kitaip vadinamą Antantės sutartį. Antantė, iki šiol laikyta Baltijos valstybių politikos laimėjimu, vis dėlto buvo didžiausia Rusijos diplomatijos pergalė. Pasikeitus geopolitinei situacijai, pasikeičia rusų interesai, ir jie traktuoja, kad trijų Baltijos valstybių suartėjimas atitolins Lietuvą nuo Lenkijos, sumažins Lietuvoje Vokietijos įtaką, ir tai jau yra didžiulis Maskvos diplomatijos laimėjimas.

Iš tiesų tikriausiai taip ir atsitinka, kadangi Baltijos valstybėms pasirašius Antantės sutartį, Lietuva pradeda dar atžagariau elgtis su Lenkija, įsivaizduodama, kad turi sąjungininkų Rygoje ir Taline. Kita vertus, Baltijos Antantės sudarymas sustiprina Lietuvos pozicijas santykiuose su tuometine fašistine Vokietija, kuri jau pradeda aiškiai reikšti pretenzijas į Klaipėdos kraštą. Tai buvo lyg ir Baltijos valstybių laimėjimas taktine prasme, bet žiūrint strategiškai, į globalesnius valstybių tikslus, tai buvo ženklus pralaimėjimas, nes vėliau sekė trijų Baltijos valstybių deklaruota neutraliteto politika“, – kalba A. Kasparavičius.

Savo studijoje autorius teigia, kad tokį trijų Baltijos valstybių apsisprendimą iš dalies nulėmė šių autoritarinių valstybių politikų trumparegiškumas ir netgi asmeninės jų ambicijos. Pavyzdžiui, nemažai Lietuvos diplomatų su užsienio reikalų ministru Stasiu Lozoraičiu priešakyje buvo prieš tokią pasyvią poziciją, tačiau lietuviai nenorėjo laužyti Antantės susitarimo, o gal tiesiog pritrūko valios.

„Ir užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui, ir prezidentui Antanui Smetonai iškilo labai paprasta dilema: ar vykdyti savarankišką nepriklausomą užsienio politiką, t.y. neskubėti pasukti neutraliteto link ir tokiu būdu sugadinti santykius su savo šiauriniais kaimynais estais ir latviais, ar vis dėlto priimti kaimynių siūlomą politiką ir pripažinti, kad kaimynai mato toliau. Turbūt galutinio atsakymo negali būti – čia turėtume kalbėti ne tik apie politinius dalykus, bet ir apie psichologinius, apie kultūrą, apie asmenybes, analizuoti prezidento A. Smetonos ir jo paskirto jauno, gana ambicingo ir pragmatiško užsienio reikalų ministro S. Lozoraičio asmenybes“, – sako A. Kasparavičius.

Istorikas įsitikinęs, kad tuo metu Lietuvos politinis ir diplomatinis elitas buvo pajėgus priimti ir racionalesnius sprendimus, nors tuo metu Lietuva buvo ne demokratinė, o autoritarinė valstybė, kurioje pagrindinius sprendimus priiminėjo prezidentas ir jo skirtas užsienio reikalų ministras.

„S. Lozoraitis 1938 m. vasarą vylėsi, kad visos trys Baltijos valstybės, pasukusios neutraliteto keliu, tą neutralitetą sąžiningai gins visomis įmanomomis priemonėmis – ir politinėmis, ir diplomatinėmis, ir karinėmis. Bet vėliau paaiškėjo, kad tai buvo tik retorika be jokio konkretaus turinio. Pagrindinis dalykas, nulėmęs Baltijos valstybių likimą, buvo 1939 m. rugpjūčio pabaiga, rugsėjis ir spalio pradžia, kada sovietai primetė savo protektoratą, kai sovietų diktatą priėmė estai, latviai, Lenkijos valstybė praktiškai buvo sunaikinta, o Lietuvai jokios išeities nebuvo. 1940 metai jau buvo tiktai pasekmės. Visas neutralitetas, kaip smogas virš Maskvos, išsisklaido ir nieko nebelieka. Totali konjunktūrinė politika priveda prie totalaus konjunktūrinio rezultato“, – apibendrina istorikas.

Studijos autorius įsitikinęs, kad tokios padėties alternatyvų vis dėlto buvo, tik Lietuva jomis nepasinaudojo.

„Nė viena iš trijų Baltijos valstybių neparodė iniciatyvų, kad deklaruotas neutralitetas iš žodžio virstų kūnu. Nebuvo pasirūpinta, kad tas neutralitetas taptų visuotinai tarptautiniu lygiu pripažintu faktu Vakarų Europoje. Iš esmės trijų Baltijos valstybių neutraliteto politika liko gana deklaratyvia ir efemeriška tarptautinėje erdvėje, kadangi tiek britai, tiek vokiečiai, tiek rusai, tiek prancūzai Baltijos neutralitetą kritikavo, jo nerespektavo, jis netapo tokiu neutralitetu, kokį buvo paskelbusi Šveicarija ir kuris buvo pripažintas visuotinai.

Vakaruose buvo suprasta, kad Baltijos valstybės neutralitetą pasirinko grynai konjunktūriškai, iš baimės ir spaudžiamos hitlerinės Vokietijos. Kyla klausimas: ar tai išvis yra neutralitetas, ar kažkurios didelės jėgos politikos dalis? Baltijos valstybės nieko nepadarė, kad išeitų iš provokiškos politikos farvaterio. (...) Bet net ir simuliuojant neutralitetą, buvo galima jį ginti karine jėga. Juk kiekvienoje Baltijos valstybėje buvo nuo 20 tūkst. iki 25 tūkstančių privalomosios karinės tarnybos karių. Tai per tris Baltijos valstybes buvo galima sumobilizuoti nuo 300 tūkst. karių iki pusės milijono kariuomenę. Bet tas rezervas nebuvo panaudotas dėl egoistinių trijų Baltijos valstybių interesų.

Didelė dalis Latvijos karinio, politinio elito buvo įsitikinę, kad karinė politinė Baltijos valstybių sąjunga būtų puikus sprendimas ir sustiprintų neutralitetą, bet Latvijos užsienio reikalų ministras ir prezidentas laikėsi kitos nuomonės ir buvo įsitikinę, kad Latvija yra geriausioje geopolitinėje padėtyje iš visų trijų Baltijos valstybių. Estai irgi įsivaizdavo, kad jiems ateis į pagalbą suomiai, švedai ar norvegai. O Lietuva buvo lyg tas trečias brolis ar neturtingas giminaitis, su kuriuo artimi santykiai gali atnešti daugiau bėdos negu naudos. Mat Lietuva turi Klaipėdos problemą ir ginčijasi dėl jos su Vokietija. Antra problema - Vilnius. Vadinasi, artimi santykiai su Lietuva veda estus ir latvius į konfliktą su Vokietija ir Lenkija. Todėl žiūrint iš Rygos ir Talino varpinių, karinis suartėjimas su Lietuva gali atnešti daugiau bėdų. Latvija ir Estija ieškojo didesnių sąjungininkų - iš pradžių su Lenkija, vėliau – su Vokietija“, – aiškina A. Kasparavičius.

Pasak istoriko, ir šiandien, praėjus daugiau kaip 70 metų nuo tragiškų politinių klaidų, turime tam tikrą mentaliteto kultūros istoriją – atskirti, kas yra tikra, o kas – tik retorika, kas turi ilgalaikę perspektyvą, o kas yra tik taktinis sprendimas.

„Jeigu šiandien nepamatysime, kaip klostosi užsienio politikos dėlionė tarp šių dienų politikos žaidėjų – Jungtinių Valstijų, Europos Sąjungos, Rusijos, Kinijos, Indijos, musulmoniškų valstybių, – tai galime savo liūdną istoriją ir pakartoti. Bet aš tikiuosi, kad mes nebekartosime skubotų ir neapgalvotų, neracionalių žingsnių, kuriuos Baltijos valstybės ir Lietuva žengė 1938-1939 metais“, – viliasi istorikas.

Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslinis bendradarbis dr. A. Kasparavičius 1989 m. baigė tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto (dabar Vilniaus pedagoginis universitetas) Istorijos-pedagogikos fakultetą. 1995 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro laipsnį tema „1926 metų Lietuvos ir sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis“, yra paskelbęs mokslo darbų, XX a. istorijos monografijų autorius ir bendraautoris._

Mykolas Drunga geriausiai išdėsto pagrindinę Lietuvos problemą:

_Taupyti tai taupome, bet ar turime gamybos ar pajėgumų, kurių pagrindu galėtume su kuo nors konkuruoti?_[1]

1.ES ekonomikoje yra ir gerų žinių. Lietuvos radijo ir televizijos internetinis puslapis. 2010 08 18 / 08:37 /

Kaip modernizuoti Lietuvos mokslą?

1. Panaikinti reikalavimą, kad dėstytojai žinotų lietuvių kalbą, prieš pradėdami dėstyti Lietuvoje.

2. Skatinti dėstymą anglų kalba, ypač magistrantūroje bei doktorantūroje.

3. Vertinti profesorės mokinių pasiekimus, bandant suvokti tos profesorės indėlį į visuomenės gyvenimą.

4. Vertinti mokslinį rezultatyvumą pagal tai, kaip dažnai cituojami tarptautiniai žurnalai bei kita leidyklų produkcija, kurioje tie aptariami mokslo rezultatai išspausdinti [1]. Lietuvos mokslo rinka yra maža, todėl tie, kurių leidinius dabar cituoja vien savi žmonės, nebegalės konkuruoti.

5. Panaudoti tarptautinės ekspertizės sistemą pinigų mokslo uždaviniams spręsti skirstyme.

6. Sudaryti kuo palankesnes sąlygas užsienio specialistų darbui Lietuvoje, įskaitant vizų bei kitokių leidimų sistemą.

7. Skatinti, kad Lietuvos mokslininkai vystytų žinių pritaikymą Europos Sąjungos ekonomikoje, įskaitant konsultavimą, patentų komercializavimą, įmonių steigimą ir t.t. Tuo tikslu atiduoti mokslininkams didelę jų sukurtos pridėtinės vertės dalį.

Neverta pulti Citavimo indeksą. Juk mes raginame įsivesti tvarką, kuri yra patikrinta ir veikia visame pasaulyje. Aukštojo mokslo pertvarka, kubilinių daroma Lietuvoje, yra unikali pasaulyje. Dabar jau aišku, kad ji tik griauna. Pereikime prie to, ką daro estai, skandinavai ir kiti kaimynai. Užtenka reformos projektų.


1. _Aukštasis pseudomokslas
Ainius Lašas, www.DELFI.lt
2010 rugpjūčio mėn. 16 d. 09:45

Dabartinė Vyriausybė įvardina aukštojo mokslo reformą kaip vieną iš reikšmingesnių savo darbo pasiekimų. Jos esmė - aukštojo mokslo rinkos liberalizavimas ir studento, kaip šios rinkos dalyvio, sureikšminimas. Valstybės finansuojamo krepšelio sistema galbūt ir padės apkarpyti perdėm išpūstas akademines programas bei pakoreguoti bendrą studentų skaičių, tačiau tai – tik kosmetiniai pagražinimai.

Esminės Lietuvos aukštojo mokslo problemos glūdi pačios mokslo rinkos uždarume. Liberalizuoti reikia ne vidinius universiteto ir studento santykius, bet mūsų mokslo rinkos santykius su pasauline mokslo rinka.

Kaip rodo Švietimo ministerijos pateikta „Lietuvos mokslo ir studijų būklės“ analizė, šalies akademinis elitas verda savose sultyse ir iš esmės nedalyvauja pasaulinėje mokslo rinkoje. Apie malonų pasivažinėjimą po tarptautines konferencijas ir paplepėjimą su užsienio kolegomis čia nekalbu, nes tai nėra joks mokslinis pasiekimas. Kalbu apie tai, jog nemaža dalis akademinės visuomenės tik imituoja mokslinius tyrimus. Pavyzdžiui, pagal straipsnių kiekio augimą, Lietuvos mokslininkai užima pirmą vietą Europos Sąjungoje, o pagal cituojamumo augimą – paskutinę. Ką tai reiškia? O gi tai, kad profesūra eina lengviausiu keliu ir spausdinasi savo leidžiamuose žurnaluose ir geriausiu atveju cituoja patys save arba siaurą kolegų ratą.


Liberalizuoti reikia ne vidinius universiteto ir studento santykius, bet mūsų mokslo rinkos santykius su pasauline mokslo rinka.
Ainius Lašas
Nors statistika kalba pati už save, pateiksiu, mano nuomone, vieną iš rafinuotesnių lietuviško akademinio apsukrumo pavyzdžių. Šalyje gerai žinomas universiteto rektorius ir profesorius savo internetinės svetainės puslapyje pateikia gana įspūdingą mokslinių publikacijų sąrašą. Iš pirmo žvilgsnio, žurnalai skambiais angliškais pavadinimais sukelia susižavėjimą profesoriaus pasiekimais. Tačiau atidžiau panagrinėjus paaiškėja, jog beveik visi tie tariamai tarptautiniai žurnalai yra leidžiami rektoriaus vadovaujamame universitete. Bent vieną iš jų redaguoja ir pats rektorius. Tad nenuostabu, kad ir jo straipsniai gausiai cituojami tuose pačiuose žurnaluose. Tokiu būdu kuriamas žemos akademinės vertės produktas, kuris saugiai cirkuliuoja uždaroje pseudomokslinėje erdvėje ir užtikrina patogų egzistavimą šios rinkos dalyviams.

Tokios tarybinių laikų ekonomiką primenančios sistemos propoguotojai negali perduoti studentams pasaulinio lygio žinių, nes jie patys jų neturi. Jei Lietuvos mokslininkai nesugeba konkuruoti pasaulinėje mokslo rinkoje, tai kaip jie sugebės adekvačiai paruošti ateities mokslininkus bei specialistus? Geriausiu atveju jie gali perduoti vietinio akademinio apsukrumo įgūdžius, kurie ir toliau užtikrins šios ydingos sistemos tąsą. Jaunimui, kuris nori gauti net tik baigimo popieriuką, bet ir pasaulinio lygio žinias, belieka stoti į užsienio universitetus.

Nenoriu apsiriboti vien kritika, todėl pabandysiu pateikti keletą reformos pasiūlymų. Galbūt kai kurie iš jų pasirodys kiek drastiški, tačiau dabartinė situacija reikalauja drastiškų priemonių. Visų pirma, mokslininkų akademinė karjera bei finansinės paskatos turi atspindėti mokslinius rezultatus. Dažniausiai šie rezultatai išreiškiami publikacijų skaičiumi geriausiuose tarptautiniuose moksliniuose žurnaluose bei leidyklose.

Jei tokių rezultatų nėra, universitetas turėtų nesuteikti ir net peržiūrėti etatinio darbuotojo statusą. Kad ši sistema adekvačiai veiktų, valstybinis universitetų finansavimas taip pat bent iš dalies turėtų būti susietas su universiteto moksliniais laimėjimais tarptautiniu mastu. Tada universitetas visais būdais sieks pritraukti ir išlaikyti gabiausius mokslininkus, o tai savo ruožtu pritrauks ir gabius studentus tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio.

Akivaizdu, jog tokie pasiekimai, ypač taikomuosiuose, tiksliuose bei gamtos moksluose, reikalauja atitinkamos infrastruktūros bei finansavimo. Valstybė ir universitetas turėtų ištiesti paramos ranką bei skatinti perspektyvius mokslininkus susirasti papildomų finansavimo šaltinių. Bet kokia finansinė parama taip pat turi būti sąlygota tarptautiniu mastu pripažintais moksliniais pasiekimais arba jų potencialu. Jei per nustatytą laiką tas potencialas nėra pasiekiamas, universitetas gali atleisti darbuotoją ir pakeisti jį kitu.

Taip pat reiktų pamiršti lietuviškus universitetų reitingus ir orientuotis į tarptautinius standartus. Mes esame per maža šalis, kad sau leistumėme užsisklęsti vietinėje akademinėje rinkoje. Mokslas savo esme privalo būti kosmopolitiškas, nes tik tai užtikrina jo kokybę bei vertę.

Jei reikia konkrečių reformos pavyzdžių, galime pasimokyti iš Estijos. Jau pagal anksčiau minėtą cituojamumo augimo kriterijų, 2000-2006 m. estai užėmė pirmą vietą ES. Nesenai žiniasklaidoje prof. Povilas Gylys teigė, jog Lietuva pagal daugelį ekonominio bei socialinio gerbūvio rodiklių nenusileidžia Estijai. Gaila, bet jis pamiršo paminėti estų mokslinius pasiekimus. Jei mes nesugebėsime sumažinti atotrūkio moksle, ilgainiui jis pasireikš ir ekonomikoje. Juk ne paslaptis, kad gyvename žinių ekonomikos amžiuje.

Autorius yra Jungtinių Tautų Universiteto mokslinis bendradarbis Tokijuje._

„Jungtis su Švedija, jungtis su Lenkija, kalbam apie prisijungimą prie Europos kontinentinių tinklų... “

„Visą elektros ūkį dabar valdanti Visagino atominė elektrinė žada iki metų pabaigos sukurti keturis įmonių blokus...“[1] Kodėl dar kartą kuriamas Leo numeris du? Atsakant išdėstomas įspūdingų projektų vėrinys: „Jungtis su Švedija, jungtis su Lenkija, kalbam apie prisijungimą prie Europos kontinentinių tinklų “[ten pat].

Pirmasis Leo buvo taip neseniai. Todėl taip lengvai atpažįstama jo kopija. Vėl politinėmis pasakomis apie jungtimis paremtą energetinę nepriklausomybę pridengiamas monopolijos, skirtos užkelti kainas mums visiems, kūrimas. Tokia monopolija neatlaikys antimonopolinių Europos Sąjungos reikalavimų, vėl sprogs, atnešdama nuostolius jau dabar nustekentai valstybėlei. Bus ir vėl nauda tik siauram savųjų ratui.

Kokia energetinė nepriklausomybė, jei Vakarų Europa energiją perka iš tos pačios Rusijos? Rastumėte, brangieji, geresnių užsiėmimų. Jungtys turi apsimokėti privačiam kapitalui. Jei jos nebeapsimoka, niekas privačiai jas nenori statyti, tai jos nepadeda mūsų ūkiui, bet kenkia, nes krizės sąlygomis dar pabranginta elektra tik pasunkins gyvenimą ir padidins emigraciją.

1. Lietuvos energetikos pertvarka įgauna pagreitį. 2010 08 13 / 20:35 / Lrt tinklalapis.

Ar tikrai turime per daug studijuojančio jaunimo?

Kuo pagrįstas teiginys, kad studentų turime per daug? Be abejonės, kurdami atvirą, prekių bei paslaugų eksportu paremtą visuomenę, turime orientuotis ne į Europos Sąjungos vidurkį. Turime išsiugdyti aukštesnės kvalifikacijos darbo jėgą, negu Europos vidutiniokai.

Taip iki šiol ir darėme. Dabar įsileidome valdžion griaunančius Lietuvos verslus, verčiančius emigruoti gabiausią jaunimą. Ši Vyriausybė yra valdžioje daugiau nei metus. Iki šiol neturime vizijos, kaip sieksime Lietuvos ekonomikos konkurencingumo, susprogus statybų ir nekilnojamo turto prekybos burbului.

Arba ši Vyriausybė ir ši Prezidentė turi pradėti dirbti, arba jos abi turi atsistatydinti. Katastrofiškos ilgalaikė bedarbystė bei milžiniška emigracija naikina Tėvynę, kaip niekad iki šiol. 2010 metų liepą išvykimą deklaravo 10 898 Lietuvos gyventojų, birželį - 8782, gegužę - 10 011, balandį - 11 324. Nebeturime laiko laukti.

Kaip mes konkuruojame su Rusija?

Rusija aplenkė JAV aukštojo išsilavinimo siekiančių studentų skaičiumi. JAV pagrįstai nerimauja ir krizės laike didina valstybės finansavimą aukštojo mokslo sistemai. Bet pagrindiniai JAV ekonominiai centrai yra toli nuo Rusijos.

Mes tuo tarpu visi gyvename Rusijos pašonėje ir darome iš universitetų primityvias kontoras, renkančias milžiniškas Skandinavijos bankų paskolas mūsų studentams. Jaunimas vengia tų didžiulių skolų tikimybės ir to primityvumo. Todėl gabiausi abiturientai išvažiuoja iš Lietuvos.

Jei aukštųjų technologijų kompanijoms reikės mūsų pasaulio kampe daug sukoncentruotos vienoje vietoje išsilavinusios bei gabios darbo jėgos, ką jos pasirinks: Lietuvą ar Rusiją? Bijau, kad Rusiją, nes ten jaunų, gabių ir išsilavinusių koncentracija yra didesnė. Tuo metu mūsų gabūs nemokamai ir aukštame lygyje studijuoja bei dirba Skandinavijos šalyse ir kitur.

Taigi, universitetų finansavimo klausimas yra svarbus konkurencijos bei ekonomikos augimo klausimas. Mes jį sprendžiame iki šiol ne tik studentų, bet ir visos Lietuvos interesų sąskaita. Spėjant iš tos padėties, kurią turime dabar, mūsų kalbos apie atsilaikymą prieš Rusijos ekonominį, politinį bei kultūrinį diktatą, apie aukštas technologijas Lietuvoje yra nevertos to popieriaus, ant kurio jos surašomos.

Kur išeitis? Esame mažas kraštas, vidutinio miesto dydžio gyventojų skaičiumi. Naudokimės tuo. Kiekvieną kartą kai D.Grybauskaitė, A.Kubilius, G.Steponavičius ar kiti, gražiai kalbantys bei už mokesčių mokėtojų pinigus gyvenantys, valstybės veikėjai pasisako apie ekonomiką arba apie Rusiją, klauskime, kaip konkrečiai jie pasieks žadamus aukso puodus, eidami tuo keliu, kuriuo jie mus dabar veda. Galvokime kartu. Kalba čia ne tik apie mūsų jaunimą. Kalba apie kiekvieno iš mūsų ir visos Lietuvos gyvenimą.

Gera nuomonė Bernardinuose

Bernardinų elektroniniame puslapyje perskaičiau nuomonę, kuri gerai paaiškina, kam reikalingos mano žemiau aprašytos idėjos. Štai ji:

_Tikiman 2010-08-09 14:16
to Kęstas

Gražu skaityt tamsos komentarą. Džiugu, kad ant Lietuvos dar ne visi žmonės pasidavė stereotipų ir išankstinių nuostatų kvailybei. Kuo daugiau taip mąstančių, tuo greičiau tą Lietuvėlę ant kojų pastatysim._

Pagrindinė emigracijos aptarimo klaida yra svarstymai: būti ar nebūti emigracijai.

Tokie svarstymai yra bereikalingas darbas. Klaidos esmė tame, kad kol Lietuvoje tęsis dabartinio lygio betvarkė ir korupcija, tol mūsų emigracija bus stipriausia Europos Sąjungoje.

Emigraciją galima sumažinti ar net susigrąžinti dalį emigrantų Tėvynėn, tik susitvarkius Lietuvoje. Susitvarkyti galima tik suvienijus daugumos ir gimtinėje likusių, ir iš jos išvažiavusių lietuvių jėgas.

Todėl susivienykime. Atiduokime lietuviškus pasus tiems emigrantams, iš kurių atėmėme. Leiskime paskaitas aukštosiose mokyklose skaityti anglų kalba. Nustokime pravardžiuoti mūsų seseris ir brolius užsienyje. Padarykime bent pradžios lietuviškas mokyklėles nemokamomis, kad mažieji lietuviukai turėtų didesnes galimybes bent gyvenimo pradžioje pabendrauti su jų tautybės bendraamžiais.

Siūlykime ir darykime visi tokius ar panašius paprastus darbus. O bėdavoti dėl emigracijos yra tuščias reikalas. Rusija jau negrįš. Rytietiško despotizmo Lietuvoje daugiau nebebus. Nebėra tų, kurie gali uždrausti emigravimą. Reikia išmokti gyventi su emigracija.

Vargu ar jaučia mūsų valdžios žmonės kokią nors neapykantą emigrantams. Ši istorija su pasų atiminėjimu yra tik ciniškas komunistinių metodų panaudojimas, bandant ką nors išgąsdinti. Nedirba tas gąsdinimas. Teks mokytis šiuolaikinių metodų, kaip pritraukti reikalingus specialistus.

Kova su bedarbyste, tinkanti Europos Sąjungai

Pagal Berklio patentų apžvalgą [1] vienas patentas yra susietas su nuo trijų iki dešimties naujų darbo vietų sukūrimu. Kai kurie patentai duoda tūkstančius vietų, o kai kurie - nei vienos.

Patentavimui padeda mokslinių tyrimų finansavimas, leidimas dėstyti anglų kalba, bei patentavimo procedūros subsidijos, kai valstybė padeda apmokėti patentuojančiojo išlaidas.

Ką mums reikėtų padaryti, kad prasidėtų tokia kova su bedarbyste, garantuojanti Lietuvai ilgalaikę ateitį?

1. Berkeley Patent Survey

Gėda Lietuvos talibanui

Turime pareikalauti, kad Lietuvos valdantieji nustotų skleisti propagandą apie tariamą užsienio lietuvių išdavystę, kad nustotų komunistiniu metodu atiminėti užsienio lietuvių pasus.

Monopolisto laiškas

Bedarbystė yra didelė ir auga toliau. Todėl yra daug žmonių, pretenduojančių į kiekvieną laisvą darbo vietą. To pasekoje atlyginimai krenta bei yra daug ilgalaikių bedarbių, kurių įsijungimas įdarbo rinka tampa vis mažiau tikėtinas, nes jie per ilgą laikotarpį visai praranda sugebėjimus, reikalingus tai rinkai.

Na o spauda yra pilna teigiamos informacijos apie tai, kas daroma. Melagiai klesti, visai kaip komunistų laikais.

Yra ir melagingų optimistų tarp mano nuolatinių skaitytojų. Jų mintys paprastos. Monopolistas rašo man:

_MOKYTOJAU, aš tavimi labai nepatenkintas. Tiek surinkau pinigėlių banko sąskaitose, nugirdydamas daugybę Lietuvos žmonių degtine iš Maksimų, prisidengdamas invalidais ir nusukdamas mokesčius, prisidengdamas tariama rusų elektros grėsme ir monopolizuodamas elektros ūkį, bei prasukdamas Leo aferą. O tu sakai, kad Lietuvos žmones dar naikina krizė. Nematau krizės, riebalų raukšlės akis užspaudė. Negadink nuotaikos. Džiaukis milijardais mano ir mano giminių bankų sąskaitose._

Daugelis kartoja kubilinių propagandos žodžius, kad Lietuvos politika dabar yra sąžininga, kad mes turime vieną iš geriausių pasaulyje internetą. Tik skandinavų bankams Lietuvos politika dabar atrodo veikianti neblogai ir sąžiningai. Už tų bankų klaidas ir viliones sumokėjome didelę kaina mes visi, ypač tie, kurie nekilnojamo turto burbulo metu nesiskolinome. Tik vienos, nors ir įtakingos, užsieniečių grupės patenkinimas nėra sąžiningas mūsų visų atžvilgiu.

Ką gero Lietuva padarė internete? Klauskime užsienio lietuvių, ar perka žmonės pasaulyje Lietuvos interneto paslaugas. Kiek žinau iš mano paties kelionių, tai neperka. Nieko ypatingo internete mes nepadarėme.

Mūsų uždaroje visuomenėje tiesa vis dar sunkiai randa kelią spaudoje ir mūsų mintyse.

Vienykimės

Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės korupcijos mastas, kurį atskleidžia LPK atstovas Vyriausybėje, buvęs europarlamentaras Šarūnas Birutis [1], yra pritrenkiantis. Ypač bjauru yra tai, kad korumpuotų valdančiųjų siautėjimas vyksta krizės metu, kai pats valstybės išlikimas yra pavojuje.

Seniai laikas mums tartis ir vienytis, pašalinant iš mūsų tarpo korumpuotus tariamus politikus.

1. http://lrt.lt/news.php?strid=31489&id=5539663

Vagių vyriausybė

Atleiskite už žodžių žaismą, bet vyksta ne ES paramos kofinansavimas, bet konfiskavimas monopolijų naudai. Jis tikrai yra jau išvystytas Lietuvoje. Be abejo, ir toliau didės. O mokesčių didinimas dabar yra net ne ant stalo,bet po stalu. Atliekamas tas didinimas, kaip visada, naktį.Tokia naktinė veikla rodo, kad turime vagių vyriausybę. Žmonės antikonstitucinę vyriausybės prigimtį vis geriau supranta, netenka paskutinio pasitikėjimo. Todėl Lietuvos gyventojų skaičiaus kritimas yra didžiausias Europoje.

Kodėl negalime pereiti prie vienų privačių pensijinių fondų?

Privatūs pensijiniai fondai priklauso nuo ekonomikos augimo. Jokio solidarumo juose nėra. O stabilaus augimo dar ilgai tikėtis nėra pagrindo. Norintieji išdraskyti šiandieninę pensijų sistemą klysta.