„Ilgesnis gyvenimas nebūtinai reiškia geresnį gyvenimą.
Įvairaus amžiaus žmonės – nuo 30 iki 80 metų – yra apsėsti
ilgaamžiškumo idėjos: vartoja daugybę vitaminų, valgo „supermaistą“, perka
šviesos terapijos įrangą – viskas tam, kad gyventų kuo ilgiau. Tuo pat metu,
dėka medicinos pažangos, ilgėja gyvenimo trukmė žmonėms, sergantiems ligomis,
kurios anksčiau būdavo mirtinos.
Tačiau anksčiau ar vėliau, norime to ar nenorime, kūnas
susidėvi. Mes dedame milžiniškas pastangas, kad pridėtume papildomų metų,
tačiau per mažai dėmesio skiriame tų metų kokybei.
Visgi dabar, visuomenei senstant ir vis daugiau žmonių
matant, kaip jų artimieji senatvėje silpsta ir kenčia, kyla klausimas: ar to
paties norėtume sau arba savo vaikams? Sveiko gyvenimo trukmė tampa tokia pat
svarbi, kaip ir bendra gyvenimo trukmė.
73-ejų Cecelia Poole, iš pensijos išėjusi slaugytoja, gavo
prietaisą, padedantį jos širdžiai funkcionuoti. „Šiuolaikinė medicina
neįtikėtinai gerai išmoko pratęsti biologinį gyvenimą.“ „Esu viena iš tų,
kurioms tai buvo naudinga“, – sako ji.
Būdama hospise dėl pažengusio širdies nepakankamumo, ji
svarsto, ar egzistuoja toks pat subtilus būdas įvertinti, koks iš tiesų yra tas
papildomai gautas gyvenimas.
„Kaip gerai gebame atskirti gyvenimo pratęsimą nuo likusio
gyvenimo kokybės gerinimo ir ar klausiame paties paciento, kas jam svarbiausia?
– klausia Poole. – Manęs niekas to neklausė.“
Natūralu, kad žmonės nori gyventi ilgai. Jie myli savo
gyvenimą ir jame esančius žmones. Jie bijo mirties. JAV vidutinė tikėtina
gyvenimo trukmė gimus siekia 79 metus, tačiau, kaip rodo „Pew Research Center“
duomenys, amerikiečiai vidutiniškai norėtų gyventi ilgiau – iki 91 metų.
Tikėtina, kad tais vėlesniais metais žmonės nori būti
santykinai sveiki. Vis dėlto, kaip valstybė, šio tikslo nepasiekiame.
Sveiko gyvenimo trukmė – vidutinis metų skaičius, kurį
žmogus nugyvena būdamas visiškai sveikas, – siekia apie 65 metus. Tai reiškia,
kad maždaug 14 metų praleidžiame blogėjančios sveikatos būsenoje. Tačiau tai
nereiškia, kad šie metai yra beverčiai.
Nancy Berlinger, vyresnioji „Hastings“ bioetikos centro
(angl. *Hastings Center for Bioethics*) tyrėja, pasakoja, kad jos motina,
kuriai jau per 90 metų, po insulto išmoko tapyti – persikėlusi gyventi į globos
namus, ji pradėjo lankyti meno studiją. „Dabar jos gyvenimui prasmę, tikslą ir
džiaugsmą suteikia tapyba, taip pat šeima, vaniliniai ledai ir „Hershey“
šokoladukai“, – sako ji.
Visgi didėjantis atotrūkis tarp bendros gyvenimo trukmės ir
sveiko gyvenimo trukmės kelia klausimų: koks iš tiesų yra ilgas gyvenimas ir ar
papildomi metai turėtų būti pagrindinis siekis?
„Šiuolaikinės medicinos sėkmė turėtų būti vertinama ne tik
pagal tai, kiek metų pridedame, bet ir pagal tai, kokias galimybes tie metai
suteikia juos gyvenantiems žmonėms“, – teigia vidaus ligų gydytoja dr. Shoshana
Ungerleider.
S. Ungerleider, įkūrusi ne pelno siekiančią skaitmeninę
platformą „End Well“ (kurioje pateikiama informacija apie gyvenimo pabaigą,
sunkias ligas ir slaugą), skatina žmones užduoti tokius klausimus: „Kaip gali
atrodyti mano gyvenimas, jei nuspręsiu taikyti šį gydymą?“ arba „Jei mano
tikslas – po šešių mėnesių dalyvauti anūko išleistuvėse, ar jausiuosi
pakankamai gerai pakankamai, kad galėtumėte dalyvauti?“
Gyvenimo
kokybė kiekvienam reiškia ką kita. Tačiau daugeliui ypač svarbi galimybė
bendrauti ir palaikyti ryšį – ypač su artimaisiais.
Paliatyviosios pagalbos gydytoja dr. Diane Meier, siekdama
išsiaiškinti, kas pacientams svarbiausia, pateikia jiems tokį scenarijų:
„Įsivaizduokite, kad šiandien išeinate iš gydytojo kabineto, jus partrenkia
automobilis, patiriate sunkią galvos smegenų traumą, o po trijų mėnesių jūsų
būklė negerėja. Ar norėtumėte, kad būtų taikomos gyvybę palaikančios priemonės,
ar pageidautumėte tik tokių veiksmų, kurie padėtų malšinti skausmą bei kitus
simptomus?“
Maždaug 80 proc. žmonių nenori medicininių intervencijų,
kurių vienintelis tikslas – palaikyti gyvybę; likusieji pageidauja, kad būtų
daroma viskas, kas įmanoma, gyvybei išsaugoti.
Pasak gydytojos, žmonės neretai pakeičia savo nuomonę. Kai
kalbama tik teoriškai, lengva pasakyti, kad nenorėtumėte būti prijungti prie
dirbtinio kvėpavimo aparato. „Kai žmogus sunkiai suserga ir vienintelė kita
alternatyva yra mirtis, požiūris dažnai pasikeičia“, – teigia D. Meier, įkūrusi
Paliatyviosios pagalbos plėtros centrą (angl. *Center to Advance Palliative
Care*).
83-ejų Peteris Geisas slaugė savo velionę žmoną Altheą,
sirgusią Alzheimerio liga, o paskutinėmis gyvenimo dienomis buvo šalia savo
91-erių tėvo, kuriam buvo atlikta intubacija. P. Geisas pasakoja, kad jį
vargina įvairūs sveikatos negalavimai, tad mirtis gali ištikti tiek rytoj, tiek
po dešimties metų. Jis sakė savo vaikams, kad yra pasirengęs išeiti. „O jie
atsako: „Ne, ne, ne! Toliau gerk vaistus, kuriuos paskyrė gydytojas.“
„Žinoma, kiekvieną rytą jaučiuosi dėkingas, kad pabundu
gyvas dar vienai dienai“, – sako jis. Tačiau, kadangi Altheos nebėra, „kai
ateis mano paskutinė diena, nesigailėsiu nieko.“ „Labai tikiuosi, kad tai įvyks
greitai ir be varginančio gulėjimo ligoninėje.“
Dauguma žmonių linki sau to paties, tačiau garsiai apie tai
nekalba. „Didesnė tikimybė, kad ateitis susiklostys taip, kaip norite, jei iš
tiesų gerai pagalvosite, kas jums svarbiausia, ir aptarsite tai su savo
artimaisiais“, – teigia dr. Louise Aronson, geriatrė ir knygos „Elderhood“
autorė.
Aiškiai suformuluokite ir išdėstykite savo pageidavimus
išankstiniuose nurodymuose. Ar norėtumėte, kad būtų naudojami maitinimo zondai,
dirbtinio kvėpavimo aparatai ar kitos, gyvybę palaikančios, priemonės? Kada –
ir ar apskritai – norėtumėte, kad būtų nutrauktos medicininės intervencijos?
Tokie sprendimai yra svarbūs, tačiau, remiantis „Pew Research Center“
duomenimis, mažiau nei trečdalis JAV suaugusiųjų yra surašę išankstinius
nurodymus dėl gydymo (angl. *living will* arba *advance directives*).
Gydytojas Ezekielis Emanuelis jau seniai teigia, kad
sulaukęs 75-erių nebenorėtų taikyti gyvybę palaikančių procedūrų, pavyzdžiui,
dializės ar širdies šuntavimo operacijų. Šiuo metu 69-erių onkologas sako, kad
savo nuomonės nepakeitė. Jei sulaukęs daugiau nei 75-erių jis susirgtų ūmine
leukemija – liga, kurią tokiame amžiuje sunku išgydyti, – jis nenorėtų gydytis
chemoterapija vien tam, kad laimėtų dar keletą mėnesių.
Jis sako, kad verčiau gyventų be chemoterapijos ir „likusį
ribotą laiką praleistų su vaikais bei anūkais“.
Slaugytoja Poole turi nedaug laiko. Jos, širdyje esantis,
prietaisas ir toliau siunčia elektrinius impulsus, skatinančius širdies raumenį
susitraukti, tačiau aplink širdį esantys audiniai nyksta ir vis prasčiau
reaguoja į šiuos signalus.
Medikai jai siūlė papildomų intervencijų, kurios galėtų
padidinti tikimybę, kad ji išgyvens ilgiau. Ji atsisakė, nes šios priemonės
nepagerintų jos gyvenimo kokybės, be to, sėkmės tikimybė nėra didelė.
„Gyvenimas yra gražus, aš jį labai myliu, – sako ji. –
Pasirinkau oriai priimti faktą, kad prasmingai nugyventas gyvenimas gali oriai
ir baigtis.“ [1]
1. Turning Points: Should a Long Life Be the End Goal? ---
For many, the quality of life in later years is as important as its length; 'A
life well-lived can also end with dignity'. Ansberry, Clare. Wall Street
Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 16 Nov 2026: A15.