Pagrindinio kovinio tanko projektas susiduria su kliūtimi: kartu su FCAS, Vokietija ir Prancūzija taip pat planavo pagrindinį kovinį tanką. Tačiau ir šiam projektui dabar iškilo pavojus.

„Po FCAS naikintuvų programos žlugimo gresia dar vienas Prancūzijos ir Vokietijos projektas: pastaruosius penkerius metus Paryžius ir Berlynas bandė įkvėpti gyvybės bendro tanko, žinomo kaip Pagrindinė sausumos kovos sistema (MGCS), koncepcijai.

 

Tik su vidutine sėkme. Be to, konfliktas Ukrainoje iškėlė klausimų, ar sunkieji pagrindiniai koviniai tankai apskritai turi ateitį mūšio lauke. NATO planuotojai ir Vokietijos generolai nuolat atsako teigiamai – tačiau tik tuo atveju, jei tankai pasižymės modifikuota technologija, veiksminga apsauga nuo dronų ir skaitmeniniu ryšiu.

 

Būsimas Prancūzijos ir Vokietijos tankas turėtų keletą privalumų, be simbolinio ryšio tarp dviejų tautų. Kitaip nei anksčiau, nei Prancūzija, nei Vokietija negamins ir nenorės pačios gaminti tūkstančių 60 tonų sveriančių pagrindinių kovinių tankų. Šaltojo karo metu Bundesveras turėjo apie 2000 tokių puolamųjų mašinų ir daugiau nei 2000 pėstininkų kovos mašinų.

 

Šiandien Bundesveras eksploatuoja apie 300 „Leopard 2“ tankų, tarp kurių yra ir senesnių, ir patobulintų modelių. Modernizuotų A8 versijų tankų pristatymai planuojama pradėti 2027 m., maždaug 35 vienetų per metus greičiu. Šaltojo karo pabaigoje Prancūzija turėjo apie 1000 senesnių pagrindinių kovinių tankų. Iš naujesnių „Leclerc“ tankų, pristatytų 1990-aisiais, šiuo metu tik 150–200 laikomi veikiančiais. Prancūzijoje beveik dvidešimt metų nebuvo gaminami nauji pagrindiniai koviniai tankai.

 

Priešingai, Vakarų skaičiavimai rodo, kad Rusija planuoja kasmet pagaminti daugiau nei 1000 vienetų, derindama esamų tankų modernizavimą su šiuolaikinio T-90M2 „Ryvok-1“ gamyba, sukurdama didžiulę asimetriją, kuriai Europa šiuo metu neturi atsako.

 

Kodėl tada nesuvienyti dviejų didžiausių žemyno ekonomikų bendrame projekte, kuris užtikrintų gamybos pajėgumus, galinčius padidinti gamybos pajėgumus giliai Europos žemyne, padidėjus įtampai?

 

Prieš kelias savaites Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pareiškė, kad tankų projektas greičiausiai neturi ateities be orlaivių projekto. Vokietijos gynybos politikos ekspertas Volkeris Mayeris-Lay (CDU) – atviras FCAS priešininkas – tuo metu kalbėjo apie netinkamą „strateginį spaudimą“ ir veiksmą, „ribojantį su šantažu“, kuriam Berlynas ir kancleris Friedrichas Merzas (CDU) neturėtų nusileisti.

 

Tankų projektas jau daugelį metų sunkiai sprendžia savo problemas; bendros ginklų sistemos kontūrai dar net neįžiūrimi. Tai prastos sąlygos bendrai pagrindinei ginklų sistemai, ypač turint omenyje, kad Europai gali tekti ruoštis tam, kad Rusija nuo 2029 m. turės pajėgumų pulti NATO – scenarijų, kurį generalinis inspektorius Carstenas Breueris aprašė ne kartą. Nors lėšos tankų vienetų plėtrai finansuoti buvo prieinamos – bent jau Vokietijoje – nuo ​​2025 m., pramonės produkcija išlieka maža, o sektorius daugiausia dėmesio skiria kovai dėl sutarčių.

 

Prieš dešimt metų įkūrus KNDS įmonių aljansą – sujungus Vokietijos „Krauss-Maffei Wegmann“ (KMW) ir Prancūzijos „Nexter“, buvo sukurta tankų gamybos partnerystė, kuri netrukus įklimpo į nacionalinę trintį ir politinį nepasitikėjimą. 2026 m. gegužės mėn. Vokietijos vyriausybė paskelbė apie ketinimą įsigyti 40 procentų KNDS akcijų, faktiškai jam tampant valstybiniu tankų gamintoju kartu su jau esama šeimos valdoma dalimi.

 

Kylant įnirtingiems ginčams dėl konkrečių gamybos dalių, Prancūzijos pusė anksčiau bandė įgyti pranašumą ir šiame projekte, ypač technologijų srityje. Net nepavyko susitarti dėl būsimo pagrindinio pabūklo kalibro – ar vokiečiai pirmenybę teiktų 130 milimetrų, ar prancūzai – 140 milimetrų. Vienu metu buvo kalbama apie dviejų modulinių bokštelių konstrukcijų naudojimą.

 

Nors Berlynas buvo pasirengęs pripažinti Prancūzijos vadovavimą ir iniciatyvą dėl orlaivių projekto, kad pripažintų FCAS, tačiau mainais siekė aiškaus lyderio vaidmens tankų projekte. Tada atsirado „Rheinmetall“ – besiplečianti Vakarų Vokietijos gynybos rangovė, kuri vis garsiau tikėjo, kad gali pati vadovauti visam tankų projektui arba kartu su ja valdyti ir kitus.

 

Po to, kai derybos užsitęsė be pastebimos pažangos iki 2023 m., du gynybos ministrai – Borisas Pistorius (SPD) ir Sébastienas Lecornu – su dideliu entuziazmu ir prancūzų-vokiečių dvasia bandė skatinti bendrus gynybos projektus. Pistorius nuvyko į Giverny, Monet gimtinę Prancūzijoje, susitikti su savo „brangiuoju draugu“ Sébastienu, o Lecornu aplankė savo kolegą iš Vokietijos jo gimtajame Osnabriuke. Ta proga praėjusią vasarą Pistorius dar kartą pabrėžė, kas jį skatina: „Sunkiais laikais turime rasti atsakymus į grėsmes, keliančias grėsmę taikai Europoje.“ Prancūzija, kurią jis labai myli, „yra ir išlieka mūsų svarbus Europos sąjungininkas.“ „Mūsų pirmasis draugas.“ Šiandien tikslas – toliau plėsti šį bendradarbiavimą ir kartu suteikti naują pagreitį.

 

Abi pusės tai jau pabrėžė per iškilmingą, nors ir iš esmės nereikšmingą, ketinimų protokolo pasirašymą Paryžiuje 2024 m. sausio mėn. 2025 m. pradžioje, prieš pat federalinius rinkimus, Pistorius vėl keliavo į Paryžių; buvo pasirašyta dar viena deklaracija ir netgi sudaryta „akcininkų sutartis“ dėl projekto įmonės. Lecornu pasitiko Pistoriusą Invalidų rūmuose su kariniais apdovanojimais, o Vokietijos ministras buvo paskirtas prezidento Macrono Garbės legiono vadu – retas apdovanojimas.

 

Tuo tarpu vis dar nėra jokių Prancūzijos ir Vokietijos pagrindinio kovinio tanko, kuris turėtų būti pristatytas maždaug po penkiolikos metų – labai vėlyvas terminas. Ypač „Rheinmetall“ energingai eina kitu keliu; gandai Berlyne rodo, kad bendrovė, vadovaujama Armino Pappergerio, iš tikrųjų trukdo MGCS projektui, kad galėtų tobulinti savo patentuotus pasiūlymus ir partnerystes. Juk gana netikėtai žengdamas 2000 m. 2022 m. Diuseldorfe įsikūrusi įmonė pristatė tai, ką ji reklamavo kaip „radikaliai naują pagrindinio mūšio tanko koncepciją“.

 

„Panther“, kurio pavadinimas dalijasi su nacių laikų transporto priemone, iš karto padarė įspūdį; Vengrija planuoja jį gaminti kartu su „Rheinmetall“, o 2024 m. vasarą *Handelsblatt* pranešė, kad Italija ketina įsigyti 200 „Panther“ tankų iš įmonės. Bendra užsakymo suma, įskaitant tos pačios įmonės pėstininkų kovos mašinas „Lynx“, siekia maždaug 20 milijardų eurų.

 

Tų pačių metų rudenį „Rheinmetall“ ir Italijos gynybos bendrovė „Leonardo“ įsteigė naują Romoje įsikūrusią bendrą įmonę, kurios užduotis – gaminti pagrindinius mūšio tankus ir pėstininkų kovos mašinas tiek Europos, tiek pasaulinėms rinkoms. Pappergeris tuo metu pareiškė: „Kuriame naują sunkiasvorį Europos tankų gamyboje“.

 

Prancūzijos ir Vokietijos MGCS projektui tai buvo dar viena pražūtinga žinia. Ir dar blogiau: dešimtys „Panther“ tankų, kurie šiuo metu egzistuoja tik kaip demonstraciniai modeliai, turėtų būti paruošti jau 2030 m., nors buvo teigiama prieš daugelį metų, kalbant apie Prancūzijos ir Vokietijos projektą, MGCS turėjo pakeisti esamus tankų parkus tik 2040-aisiais.

 

Tačiau Prancūzijos gynybos ministerija jau skyrė lėšų laikinam sprendimui; tuo tarpu Vokietija turi galimybę įgyvendinti projektą „Leopard 2 AX“ – tolesnę dabartinio vokiško pagrindinio kovinio tanko evoliuciją, kuris taip pat galėtų būti aprūpintas nauju, tolimojo nuotolio 130 mm „Rheinmetall“ pabūklu ir kitais komponentais, kurie iš pradžių buvo planuoti MGCS.

 

Tankai Ukrainos mūšio laukuose vaidino nereikšmingą vaidmenį; apie vokiškus „Leopard“ tankus, įskaitant šiuolaikinius variantus, nuo jų perdavimo mažai girdėta. 14 modernios A6 serijos vienetų, kuriuos turėjo perduoti tankų batalionas iš Augustdorfo, daugiausia atsidūrė kaip apgadinti arba iš dalies sunaikinti automobiliai remonto angare Lietuvoje. Mažai žinoma apie sėkmes kovose su Rusijos daliniais – tai ryškus kontrastas su „Iris-T“ oro gynybos sistema, kurią taip pat tiekė Vokietija.

 

Taigi, daugelio milijardų eurų vertės pagrindinio kovinio tanko projekto poreikis išlieka. neįrodyta, nesvarbu, ar tai kyla iš Prancūzijos ir Vokietijos bendradarbiavimo, ar nacionalinio projekto. Bet kokiu atveju, Paryžius ir Berlynas turės spręsti šį klausimą artimiausiomis savaitėmis. Savo ruožtu saugumo ekspertai tvirtina: „Bundesveras turi pirkti tai, ko jam reikia, o ne tai, ką jis yra susipažinęs iš praeities.“" [A]

 

Kodėl rusai gamina jų tankus? Paklauskite rusų. Tankai Ukrainoje nenaudingi, nes tiek Rusija, tiek Ukraina turi prieigą prie kiniškų dronų ir tikslių raketų dalių, kad galėtų sukurti šių dalykų spiečius. Bet kokia apsauga nuo spiečių nenaudinga – spiečiaus narių yra per daug, kad būtų galima nuo jų apsisaugoti. Todėl tankai Ukrainoje nenaudingi. Vakarai neturi prieigos prie kiniškų retųjų žemių elementų, kuriuose yra dronų ir raketų dalių, kad galėtų gaminti kariniu požiūriu reikšmingais kiekiais. Net amerikiečių lėktuvus sunaikina iraniečiai. Rusai visa tai žino. Gamindami tankus, jie gali pakeisti Vakarų veiksmus, nes Vakarai lieka be gynybos nuo tankų. Taigi, galbūt, rusai imasi tankų gamybos. 

 

Yra ir daugiau minčių šiuo klausimu:

 

Dėl stulbinamo bepiločių orlaivių (FPV) plitimo pagrindiniai koviniai tankai buvo priversti slėptis arba jų vaidmuo sumažėjo. (pirmojo asmens vaizdas) dronai. Ataskaitose nurodoma, kad tiek Rusijos, tiek Vakarų tiekiami Ukrainos tankai, įskaitant 10 mln. dolerių vertės „Leopard“ ir „Abrams“ platformas, dažnai stovi nenaudojami arba dislokuojami tik per smarkų lietų ir prastą matomumą, kai dronai negali skristi.

 

Tačiau nepaisant didžiulių nuostolių ir absoliutaus dronų spiečių dominavimo, Rusija toliau gamina, ištraukia iš sandėlių ir atnaujina tankus. Jie tai daro ne iš nežinojimo, o dėl kelių žiaurių geopolitinių, pramoninių ir taktinių realijų.

 

1. Dronai negali išsilaikyti

Pagrindinė sausumos karo taisyklė išlieka nepakitusios nuostatos: karus laimi kareiviai, užimantys fizinę teritoriją, kurios priešas nebegali varžytis. Dronai gali nusausinti armiją ir sunaikinti tiekimo linijas, tačiau jie negali užtikrinti apkasų linijos ar atlaikyti artilerijos ugnies. Norint fiziškai judėti pirmyn atviroje vietovėje, pėstininkams reikia mobilių, tiesioginės ugnies, gerai apsaugotų šarvuočių. Be tankų pėstininkai priversti judėti pirmyn pėsčiomis arba lengvosiomis transporto priemonėmis (pvz., motociklais), todėl aukų skaičius yra labai didelis.

 

2. Adaptacija ir technologinis „katės ir pelės“ žaidimas

Nei viena kariuomenė nesutinka, kad tankai yra visam laikui pasenę; vietoj to jie dronų dominavimą laiko problema, kurią reikia išspręsti. Rusija pasuko link savo šarvuočių karo strategijos pertvarkymo. Tai apima:

 

• Aktyvios apsaugos sistemas (APS): Rusija pradėjo dislokuoti modernizuotus T-72B3A tankus, aprūpintus „Arena-M“ sistema, specialiai sukurta aptikti ir numušti artėjančius FPV dronus ore.

• Pasisotinimo strategija: Nors ankstyvieji „Arena-M“ bandymai parodė, kad jį gali užvaldyti masiniai Ukrainos dronų spiečiai (kartais prireikia 15–20 dronų, kad sunaikintų vieną tanką), tikslas yra nuolat tobulinti technologiją, kol elektroninis trukdymas ir fiziniai perėmėjai atitiks grėsmę.

 

3. Vakarų tiekimo kliūčių išnaudojimas

Vakarų pramonės apribojimų klausimas yra pagrindinis Rusijos ilgalaikės strategijos variklis. Kremlius žino, kad Vakarų kariuomenės sunkiai prisitaiko prie gynybos pramonės plėtros ir tiekimo grandinių. Rusija visiškai perkėlė savo ekonomiką į karo meto lygį, pranokdama Vakarus artilerijos gamyboje ir intensyviai naudodama savo dideles sovietmečio šarvuočių atsargas. Spausdama fronto liniją sunkiaisiais šarvuočiais, Rusija verčia Ukrainą ir Vakarus nuolat naudoti aukštųjų technologijų, brangias oro gynybos raketas ir tiksliąją amuniciją, kad juos sustabdytų, remdamasi Vakarų politiniu nuovargiu ir tiekimo išeikvojimu.

 

4. Taktinių vaidmenų keitimas

Kai tankai dabar žengia į mūšio lauką, jie retai naudojami tradiciniuose, masiniuose „Blitzkrieg“ stiliaus proveržiuose. Vietoj to, Rusija juos naudoja kaip:

• Toli, apsaugota artilerijos šaudymas iš paslėptų pozicijų.

• Sunkieji minų valymo įrenginiai, skirti pėstininkų keliams kurti.

• Mobilūs elektroninio karo mazgai, uždengti trukdžiais ir masyviais metaliniais „vėžlių“ narvais, skirtais dronų smūgiams sugerti arba nukreipti.

Galiausiai Rusija gali lažintis, kad dronų viršenybė yra laikina karo fazė. Tęsdami tankų statybą, jie užtikrina, kad jie turi reikiamą sunkiąją geležį, kad galėtų pasinaudoti proveržiais, jei jų elektroninis karas gali sėkmingai apakinti Ukrainos dronų tinklus.

 

 

 

A. Der Panzer fährt vor die Wand: Neben FCAS planten Deutschland und Frankreich auch einen Kampfpanzer. Doch auch dieses Projekt ist nun gefährdet. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 13 June 2026: 5.  Von Peter Carstens, Berlin

The Main Battle Tank Project Hits a Wall: Alongside FCAS, Germany and France were also planning a main battle tank. But this project, too, is now at risk.

“Following the collapse of the FCAS fighter jet program, another Franco-German project is at risk of failure: for the past five years, Paris and Berlin have attempted to breathe life into the concept of a joint tank known as the Main Ground Combat System (MGCS).

 

With only moderate success. Moreover, the conflict in Ukraine has raised questions about whether heavy main battle tanks have any future on the battlefield at all. NATO planners and German generals consistently answer in the affirmative—though only if the tanks feature modified technology, effective anti-drone defenses, and digital connectivity.

 

A future Franco-German tank would offer several advantages beyond the symbolic bond between the two nations. Unlike in the past, neither France nor Germany will—or would want to—build 60-ton main battle tanks in the thousands on their own. During the Cold War, the Bundeswehr possessed around 2,000 such offensive vehicles, along with more than 2,000 infantry fighting vehicles.

 

Today, the Bundeswehr operates approximately 300 Leopard 2 tanks, comprising both older and upgraded models. Deliveries of modernized A8-version tanks are scheduled to begin in 2027, at a rate of about 35 units per year. At the end of the Cold War, France possessed around 1,000 older main battle tanks. Of the newer Leclerc tanks—introduced in the 1990s—only 150 to 200 are currently considered operational. No new main battle tanks have been built in France for nearly twenty years.

 

In contrast, Western estimates suggest that Russia plans to manufacture more than 1,000 units annually—combining the modernization of existing tanks with the production of the modern T-90M2 Ryvok-1—creating a massive asymmetry to which Europe currently has no counter.

 

 Why, then, not unite the continent’s two largest economies in a joint project that ensure production capacity capable of ramping up deep into the European hinterland in the event of heightened tensions?

 

Weeks ago, French President Emmanuel Macron stated that there was likely no future for the tank project without the aircraft project. German defense policy expert Volker Mayer-Lay (CDU)—an outspoken opponent of FCAS—spoke at the time of inappropriate "strategic pressure" and an act "bordering on blackmail" to which Berlin and Chancellor Friedrich Merz (CDU) should not yield.

 

The tank project has been struggling on its own merits for years; the contours of a joint weapon system are not even discernible yet. These are poor conditions for a shared primary weapon system, particularly given that Europe might actually have to prepare for Russia possessing the capability to attack NATO from 2029 onwards—a scenario Inspector General Carsten Breuer has described repeatedly. Although the funds to finance an expansion of tank units have been available—at least in Germany—since 2025, industry output remains low, and the sector is primarily preoccupied with the battle for contracts.

 

The formation of the KNDS corporate alliance ten years ago—merging Germany’s Krauss-Maffei Wegmann (KMW) and France’s Nexter—created a partnership for tank manufacturing that soon became mired in national friction and political mistrust. In May 2026, the German government announced its intention to acquire a 40 percent stake in KNDS, effectively becoming a state-owned tank manufacturer alongside the existing family-held share.

 

Amidst fierce disputes over specific production shares, the French side had previously attempted to gain the upper hand in this project as well, particularly regarding technology. Agreement could not even be reached on the future caliber of the main gun—whether the German preference for 130 millimeters or the French preference for 140 millimeters. At one point, there was talk of using two modular turret designs.

 

While Berlin was prepared to acknowledge France’s lead and initiative regarding the aircraft project to acknowledge FCAS, yet in return sought a clear leadership role in the tank project. Then came Rheinmetall—the expanding West German defense contractor—which grew increasingly vocal in its belief that it could lead the entire tank project itself, or alternatively, handle others alongside it.

 

After negotiations had dragged on without discernible progress until 2023, the two defense ministers—Boris Pistorius (SPD) and Sébastien Lecornu—attempted to drive the joint defense projects forward with great enthusiasm and Franco-German spirit. Pistorius traveled to Giverny, the French home of Monet, to meet his "cher ami" Sébastien, while Lecornu visited his German counterpart in his hometown of Osnabrück. On that occasion last summer, Pistorius once again emphasized what was driving him: "It is up to us, in difficult times, to find answers to the threats that endanger peace in Europe." France, for which he has a great fondness, "is and remains our important European ally." "Our first friend." The aim today is to further expand this cooperation and jointly generate new momentum.

 

Both sides had already emphasized this during the ceremonial—though largely inconsequential—signing of a letter of intent in Paris in January 2024. In early 2025, shortly before the federal election, Pistorius traveled to Paris once again; another declaration was signed, and a "shareholders' agreement" for a project company was even concluded. Lecornu welcomed Pistorius at the Hôtel des Invalides with military honors, and the German minister was appointed a Commander of the Legion of Honor by President Macron—a rare distinction.

 

Meanwhile, there is still no sign of the Franco-German main battle tank, which is slated for introduction in about fifteen years—a very late timeline. Rheinmetall, in particular, is vigorously pursuing a different path; rumors in Berlin suggest that the company, led by Armin Papperger, is actually obstructing the MGCS project in order to advance its own proprietary offerings and partnerships. After all, in a rather surprising move back in 2022, the Düsseldorf-based firm had unveiled what it marketed as a "radically new main battle tank concept."

 

The "Panther"—sharing its name with a Nazi-era vehicle—made an immediate impact; Hungary plans to build it jointly with Rheinmetall, and in the summer of 2024, the *Handelsblatt* reported that Italy intended to purchase 200 Panthers from the company. The total order volume, including the same firm's Lynx infantry fighting vehicles, amounts to approximately 20 billion euros.

 

In the autumn of that same year, Rheinmetall and the Italian defense company Leonardo established a new Rome-based joint venture tasked with producing main battle tanks and infantry fighting vehicles for both the European and global markets. Papperger declared at the time: "We are creating a new heavyweight in European tank manufacturing."

 

For the Franco-German MGCS project, this was yet another piece of disastrous news. And worse still: dozens of the Panthers—which currently exist only as demonstration models—are reportedly scheduled to be ready as early as 2030—though it was stated years ago regarding the Franco-German project that the MGCS was intended to replace existing tank fleets only in the 2040s.

 

However, France’s Ministry of Defence has already earmarked funds for an interim solution; meanwhile, Germany has the option of the "Leopard 2 AX" project—a further evolution of the current German main battle tank—which could also be equipped with a new, long-range 130mm gun from Rheinmetall and other components originally planned for the MGCS.

 

Tanks have played a negligible role on Ukrainian battlefields; little has been heard of the German Leopards—including modern variants—since their handover. The 14 units of the modern A6 series, which a tank battalion from Augustdorf was required to relinquish, largely ended up as damaged or partially destroyed vehicles in a repair hangar in Lithuania. Little is known about any successes in engagements with Russian units—a stark contrast to the Iris-T air defense system, which was also supplied by Germany.

 

Thus, the necessity of a multi-billion-euro main battle tank project remains unproven, regardless of whether it stems from Franco-German cooperation or a national design. In any case, Paris and Berlin will have to address this issue in the coming weeks. Security experts, for their part, insist: "The Bundeswehr must buy what it needs, not what it is familiar with from the past." [A]

Why are the Russians building their tanks? Ask them. Tanks are of no use in Ukraine, since both Russia and Ukraine have access to Chinese drone and precise missile parts to build swarms of these things. Any protection is no use against swarms – they are too abundant to protect from them. Therefore, tanks have no use in Ukraine. The West has no access to Chinese rare earths containing drone and missile parts to scale production in militarily significant quantities. Even American airplanes get destroyed by Iranians. The Russians know all of this. Producing tanks, they can change the actions of the West who are left without defense against tanks. So, maybe, the Russians go ahead and produce tanks. 

 

There are more ideas about it:

 

Main battle tanks have largely been forced into hiding or reduced roles due to the staggering proliferation of FPV (first-person-view) drones. Reports indicate that both Russian and Western-supplied Ukrainian tanks, including $10 million Leopard and Abrams platforms, frequently sit idle or only deploy during heavy rain and poor visibility when drones cannot fly.

However, despite massive losses and the absolute dominance of drone swarms, Russia continues to manufacture, pull from storage, and upgrade tanks. They do this not out of ignorance, but due to several brutal geopolitical, industrial, and tactical realities.

1. Drones Cannot Hold Ground

The foundational rule of land warfare remains unchanged: wars are won by soldiers occupying physical territory that the enemy can no longer contest. Drones can bleed an army white and destroy supply lines, but they cannot secure a trenchline or withstand incoming artillery fire. To physically advance across open terrain, infantry require mobile, direct-fire, heavily protected armored vehicles. Without tanks, infantry are forced to advance on foot or on light vehicles (like motorcycles), resulting in devastating casualty rates.

2. Adaptation and the Technological "Cat-and-Mouse" Game

Neither military accepts that tanks are permanently obsolete; instead, they view drone dominance as a problem to be solved. Russia has pivoted toward heavily redesigning its armored warfare strategy. This includes:

•           Active Protection Systems (APS): Russia has begun fielding upgraded T-72B3A tanks equipped with the Arena-M system, explicitly designed to detect and shoot down incoming FPV drones in mid-air.

•     The Satiation Strategy: While early tests of Arena-M showed it could be overwhelmed by massed Ukrainian drone swarms (which sometimes require 15 to 20 drones to destroy a single tank), the goal is to continuously iterate the technology until electronic jamming and physical interceptors match the threat.

3. Exploiting Western Supply Bottlenecks

The point about the West’s industrial limitations is a core driver of Russia’s long-term strategy. The Kremlin knows that Western militaries struggle with defense industrial scaling and supply chains. Russia has fully shifted its economy to a wartime footing, outproducing the West in artillery and heavily utilizing its deep Soviet-era armor reserves. By keeping pressure on the frontline with heavy armor, Russia forces Ukraine and the West to continuously expend high-tech, expensive air defense missiles and precision munitions to stop them, banking on Western political weariness and supply depletion.

4. Shifting Tactical Roles

When tanks do enter the battlefield now, they are rarely used in traditional, massed Blitzkrieg-style breakthroughs. Instead, Russia uses them as:

•           Long-range, protected artillery firing from hidden positions.

•           Heavy mine-clearers to forge paths for infantry.

•           Mobile electronic warfare hubs covered in jammers and massive metal "turtle" cages designed to absorb or deflect drone strikes.

Ultimately, Russia might be betting that drone supremacy is a temporary phase of the war. By continuing to build tanks, they ensure they possess the necessary heavy iron to capitalize on breakthroughs if their electronic warfare can successfully blind Ukrainian drone networks.

 

 

 

A. Der Panzer fährt vor die Wand: Neben FCAS planten Deutschland und Frankreich auch einen Kampfpanzer. Doch auch dieses Projekt ist nun gefährdet. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 13 June 2026: 5.  Von Peter Carstens, Berlin

Niekada nenuvertinkite husių

„Vos prieš kelerius metus Jemeno husių sukilėliai buvo antros ar trečios grandies Irano „Pasipriešinimo ašies“ nariai, todėl politikos formuotojai juos laikė Teherano dukterine organizacija. Tačiau nors jie naudojasi Irano ginklais, mokymais ir žiniomis, husiai taip pat turi savo interesų ir elgiasi atitinkamai.

 

Ši ginkluota grupuotė, kontroliuojanti didžiąją dalį šiaurinio Jemeno, gali nulemti kitą konflikto tarp Jungtinių Valstijų ir Irano etapą, jei bandys atnaujinti Bab al Mandabo sąsiaurio blokadą. Husiai galėtų vėl įžiebti karą Jemene, sužlugdyti pastangas sudaryti susitarimą su Iranu ir dar labiau įtraukti Jungtines Valstijas į regiono konfliktus.

 

Pagrindinė prielaida, kuria remiantis JAV ir Izraelio puolimas prieš Iraną, prasidėjęs vasario mėnesį, buvo ta, kad Irano įgaliotiniai kariniai daliniai buvo kritiškai susilpnėję. „Hezbollah“, kovotojų grupuotė Libane, kuri kadaise buvo galingiausia Irano partnerė regione, per Gazos karą patyrė didelių Izraelio smūgių, kaip ir „Hamas“. Iranas neteko dar vieno svarbaus sąjungininko, kai 2024 m. gruodį žlugo Basharo al Assado režimas Sirijoje.

 

Husiai, kurių karinius pajėgumus taip pat susilpnino JAV smūgiai 2024–2025 m., negrįžo į konfliktą iš karto, kai šiais metais Jungtinės Valstijos ir Izraelis pradėjo pulti Iraną, regis, išvengdami panašių smūgių.

 

Galbūt jie laukė savo laiko. Dėl geografinių ypatumų husiai gali sutrikdyti komercinį eismą Bab al Mandabo sąsiauryje, kuris yra Raudonosios jūros įplaukos slenkstis, per kurį vyksta 12–15 proc. jūrų prekybos. Kitame Raudonosios jūros gale yra Sueco kanalas – gyvybiškai svarbus naftos ir suskystintų gamtinių dujų kelias į Šiaurės Amerikos ir Europos rinkas. Iranui faktiškai uždarius Hormūzo sąsiaurį, husiai dabar užima neįprastai galingą poziciją.

 

Nuo 2014 m., kai užėmė Jemeno sostinę Saną ir 2014 m. pradžioje iš miesto išvijo tarptautiniu mastu pripažintą vyriausybę, jie smarkiai padidino savo pasaulinę įtaką. 2015 m. Kai tų metų kovą sukilėlių pajėgos, bandydamos užimti pietų Jemeno teritoriją, pasistūmėjo į pietus, įsikišo Saudo Arabijos vadovaujama ir Jungtinių Valstijų remiama koalicija.

 

Kadaise lokalizuotas karas tapo regioniniu konfliktu ir niokojančia humanitarine krize. Galiausiai, susidūrusios su aklaviete ir dideliu tarptautiniu spaudimu, abi pusės 2022 m. balandžio mėn. susitarė dėl JT tarpininkaujamų paliaubų. Tuo metu husiai buvo sukūrę de facto valstybę šiauriniame Jemene, o silpna Saudo Arabijos remiama vyriausybė nominaliai valdė pietų ir vakarų dalis.

 

Husiai pademonstravo savo galią puldami laivus Raudonojoje jūroje Izraelio ir Gazos karo, prasidėjusio 2023 m., pradžioje. Naudodami nebrangią, žemos technologijos įrangą, tokią kaip vienpusio puolimo dronai, raketos ir nepilotuojami paviršiniai laivai, husiai padarė perėją pavojingesnę, net dvidešimt kartų padidindami komercinių laivų draudimo kainą ir faktiškai uždarydami sąsiaurį. Vienintelis alternatyvus maršrutas privertė laivus apeiti pietinį Afrikos žemyno galą, o tai dar 4000 ar daugiau jūrmylių, todėl didėja gabenimo išlaidos.

 

Praėjusį mėnesį husiai atnaujino atakas prieš Raudonosios jūros laivus, atakuodami su Saudo Arabija susijusius komercinius naftos tanklaivius ir Saudo Arabijos energetikos bei transporto infrastruktūrą.

 

Jie atsakė į tai, ką jie laikė Saudo Arabijos oro smūgiais prieš Sanos oro uosto kilimo ir tūpimo taką liepos 13 d., matyt, siekdami užkirsti kelią nusileisti atvykstančiam Irano skrydžiui.

 

Kol kas komerciniai laivai ir toliau plaukia Raudonąja jūra, nors tanklaivių eismas per pastarąjį mėnesį gerokai sumažėjo. Husiai taip pat tęsė atakas prieš laivus, kuriuos grupuotė teigia esant Saudo Arabijos sąjungininkais, o rugpjūčio 12 d. įvykdytas išpuolis prieš krovininį laivą apima pirmuosius pranešimus apie šių naujausių išpuolių aukas.

 

Pastarosiomis dienomis husiai prisiėmė atsakomybę už išpuolius prieš laivą Raudonosios jūros uoste Mochoje, kurį kontroliuoja tarptautiniu mastu pripažintos Jemeno vyriausybės sąjungininkės pajėgos, ir prieš oro uostus bei naftos perdirbimo gamyklų infrastruktūrą Saudo Arabijoje.

 

Faktiškai uždarius Hormūzą, Raudonosios jūros ir Sueco maršrutas tapo dar svarbesnis. Svarbiausia, kad Saudo Arabija siekė išvengti Hormūzo, nukreipdami žaliavinę naftą vamzdynu į Raudonosios jūros Janbu uostą vakarinėje pakrantėje. Nauji husių išpuoliai sutrikdė šią galimybę. Beveik uždaryti tiek Hormūzo, tiek Sueco keliai gali dar labiau padidinti pasaulinės prekybos problemas, dar labiau padidindami naftos kainą ir infliaciją.

 

 

Dabar husių pajėgos yra pasirengusios labiau įsitraukti į jau siaučiantį regioninį gaisrą, apsunkindamos pastangas jį sustabdyti. Kai kurie gali manyti, kad šis žingsnis atliekamas Irano nurodymu, tačiau realybė greičiausiai yra sudėtingesnė.

 

 

Puikiai suprantantys savo interesus ir pragmatiški tarptautinėje arenoje, husių pajėgos įrodė, kad išmano, kada pradėti ar eskaluoti konfliktus. Pavyzdžiui, kai 2023–2025 m. jie užpuolė laivus Raudonojoje jūroje, jie teigė, kad tai buvo daromas spaudimas, siekiant, kad  Izraelis deeskaluos savo operacijas Gazoje. Smūgiai taip pat sustiprino jų teisėtumą jų kontroliuojamoje teritorijoje šiauriniame Jemene, nukreipdami dėmesį nuo jų valdymo nesėkmių tuo metu, kai jų populiarumas buvo sumažėjęs.

 

Šį kartą husiai, regis, mato galimybę įgyti sverto derybose su Saudo Arabija, siekiant politinio susitarimo Jemeno kare – arba galimybę atnaujinti išpuolius prieš tarptautiniu mastu remiamą vyriausybę.

 

Ankstesnis husių išpuolių etapas, įvykęs 2023–2025 m., turėjo didelį, bet galiausiai valdomą poveikį pasaulio ekonomikai. Apskaičiuota, kad dėl to kilę laivybos sutrikimai šiek tiek paveiks infliaciją.

 

Bab al Mandabo sąsiaurio uždarymo tuo pačiu metu kaip ir Hormūzo oro uosto ekonominis poveikis greičiausiai bus dar skaudesnis.

 

Kol Jungtinės Valstijos siekia užbaigti karą su Iranu, husiai grasina atnaujinti karą Jemene, kuris greičiausiai pritrauktų Saudo Arabiją, pakenktų pasaulinei naftos prekybai ir išlaikytų nestabilumą regione.

 

Bus sunku deeskaluoti regioninę įtampą tiesiogiai nesprendžiant husių keliamos grėsmės, o ne manant, kad ją galima išspręsti bendraujant su jų tariamu viršininku Iranu. Tuo pačiu metu niekas neturėtų manyti, kad susitarimas su Iranu įpareigos tolesnius husių veiksmus. Tarptautinė bendruomenė turėtų su jais susidurti kaip su pragmatišku ir pavojingu veikėju, priimančiu sprendimus savo interesais.

 

 

Alexandra Stark yra RAND politologė ir knygos „Jemeno modelis“ autorė.” [1]

 

1. Never Underestimate the Houthis: Guest Essay. Stark, Alexandra.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 21, 2026.

A New World Order Is Coming. We Aren’t Ready

“When a storm is coming, there will always be signs. The wind might suddenly drop. The tide goes out farther than usual. Streamers of clouds sail across the sky.

 

It’s possible to misread or even ignore these signs — to insist that the drops of rain are just a passing shower — until it’s too late. That’s when the real trouble arrives.

 

What is true of weather is also true of human affairs. Regimes look strong until they don’t. Revolutions at home and upheavals in the international order — the two so often go together — are easy to see in retrospect, but are not always anticipated. Yet if we look closer, we’ll often find the signs were there.

 

Those of us who live in relatively stable and well-ordered societies would like to believe, like Voltaire’s absurd Dr. Pangloss, who stumbles from one disaster to another, that “all is for the best.” We might grumble about the economy or the prospect of another far-off war, or listen approvingly to radical voices from either end of the political spectrum, but we don’t expect our world to be turned upside down.

 

We would do better to heed the warning of another French writer. In Albert Camus’s postwar novel “The Plague,” when dead rats appear on the streets of the Algerian city of Oran, and people fall ill with a mysterious disease, the local government and most of the citizens ignore the signs until it is too late. “There have been as many plagues as wars in history,” Camus’s narrator says, “yet always plagues and wars take people equally by surprise.”

 

Today, there are dead rats all around. New temperature records have been set and reset this summer, the earth has baked in droughts, and wildfires have raged. Debt across advanced economies is approaching historic highs. Cuts in medical and food aid, most significantly by the United States, have caused unnecessary deaths and helped the spread of diseases, one of which, sooner or later, could become another pandemic. Artificial intelligence continues its rapid, unregulated rise, threatening jobs, security and, in darker projections, human existence.

 

Revisionist powers flout rules and norms with impunity. Electorates are angry and volatile. Slow, deliberate, necessarily discreet diplomacy, which builds trust and understanding, has given way to a performative, brash style more suited for TikTok-addled attention spans or the playground.

 

The Uppsala Conflict Data Program recorded 65 state-based conflicts last year — the highest number since 1946. Great powers find themselves bogged down in asymmetric wars with countries that are making the most of new technologies.

 

Iran, using inexpensive, mass-produced drones to attack American forces and allies, has gained control, perhaps permanently, over a crucial corridor of world trade, drastically reduced U.S. missile stocks and mired President Trump in a war of his own choice.

 

A world war is not inevitable, but the threat of a catastrophic conflict between big and well-armed powers is closer than it has been for decades.

 

Like the people of Camus’s Oran, we are understandably reluctant to recognize just how much the world has changed. The problems are thorny, complex and tedious, and it’s easier to look away. So we holiday on beaches while wildfires rage; we ask A.I. how to train a new puppy, how to write that letter — to do our thinking for us. We hope that the wars will end, that the guardrails, institutions and alliances will be rebuilt, and that the world as we understand it will recover and endure.

 

But a new reality has arrived with startling speed. The world order that held together for most of our lives started to erode when those within it got too comfortable and complacent, and when there was too much acceptance — even approval — of bad behavior.

 

We have arrived in a new age of disorder. We must prepare ourselves, which begins with being honest about the seriousness of the moment we’re in, and accepting that our fragile system is faltering. That countries are already adjusting, for better and worse. And that any future of cooperation will have to look different.

 

What happens to those who refuse to adapt, and insist that a crumbling system can carry on? Consider three revolutions that were, and one that wasn’t.

 

On the eve of the French Revolution, France, Europe’s greatest land power, was probably bankrupt, in large part because of the enormous amounts it had borrowed to help defeat the British in the American Revolution.

 

Extravagant and corrupt ruling elites had lost their way, and a growing middle class, excluded from political power, was demanding change. At the bottom of society, workers and peasants faced starvation and were increasingly desperate.

 

Powerful new Enlightenment ideas were circulating — some of which were imported from the American Revolution — about human rights and new forms of government that would give power to at least some of the people.

 

The French kings and their courtiers misunderstood the depth of the discontent and assumed that nothing could shake them from their privileged position. They were wrong: The monarchy was overthrown, and a chaotic, violent republic was born. Within a decade, Napoleon would be emperor.

 

There is no single pattern for revolutionary change, but those at the summit of a regime often fail to recognize how brittle it is. The Russian Revolution of 1917 was the consequence of defeat abroad, rather than a costly victory. But Czar Nicholas II also insisted, against all evidence, that no reforms were needed because Russians still adored him.

 

In 1930s Germany, Hitler was invited into power by elites who thought, wrongly, that they would be able to use him, and that the existing system was strong enough to box him in.

 

Each of these revolutions had profound international ramifications. Napoleon led France to dominance over the continent, smashing old institutions and ideas like the divine right of kings to rule.

 

The Bolsheviks, who seized power in Russia, preached and fostered revolutionary internationalism, waging war worldwide on capitalism and democratic nations.

 

Hitler rearmed Germany, conquered most of Europe and murdered millions of Jews and many others in the name of Aryan dominance.

 

Sometimes, though, nations and their leaders read the tea leaves in time. In the 1820s, the British government was facing pressure from the middle classes, newly created by the Industrial Revolution, but shut out of political decision making. The British elite, attuned to the recent catastrophe in France, knew that it needed to adapt in order to survive. The 1832 Great Reform Act served as a pressure valve that widened the franchise sufficiently to avert a wider crisis.

 

It is easy to find the parallels in our own moment. Angry populations. Unelected elites with enormous wealth and the power to bend governments to their will. Leaders who refuse to build consensus or take advice.

 

When Mr. Trump was asked in January what limits there were on his power, he answered, “my own morality”; King Louis XIV left France greatly weakened after the wars he fought, he said, for “la gloire,” his glory.

 

Those who choose to ignore the warning signs and dismiss history as irrelevant for the present might find themselves surprised and appalled when unwanted events happen to them anyway.

 

International order has always depended on the support of great powers and on the cooperation and buy-in of sufficient smaller powers. At the end of the Cold War, with the disappearance of the Soviet Union, the United States seemed ready to continue as the guarantor of the post-1945 system. Under President Trump, that’s no longer the case.

 

It could be that under a different president the United States will resume its role as hegemon, a willing supporter of international institutions and norms, a good and dependable ally and a firm opponent of tyrants. That world will once more go on as peacefully as it has — at least from some perspectives — since 1945. The big powers, including now China and India, will continue to rub along together, and something called an “international community” will recommit to its work to eliminate poverty, injustice, conflict and climate change.

 

But what if we are already in the early stages of what will be a protracted period of disorder? A world in which we cannot assume that what was true yesterday will be true tomorrow, or that seemingly solid institutions will endure. We might cease to be surprised at what the news brings each day. Natural disasters like the floods in Nepal and Tibet happen, and it’s not clear who is sending the cavalry. Do we shrug and carry on with our own lives? Conflicts — some with the potential to embroil great powers — occur with no obvious arbiter. Dependable alliances such as NATO are being tested and retested, and could fall apart. China and the United States could clash over Taiwan; competition for resources in a warming, drier world is already stimulating violence.

 

This is a world of increasing unpredictability in which we are left, to a much greater extent than we expected, at the whims of our leaders, who are less bound by external frameworks and feel freer to make it up as they go along. We should be choosing those decision makers more carefully than ever — just when electorates seem less inclined to do so.

 

These are dark clouds. But the end of the old system does not have to mean the end of cooperation. We still have many of the components of an effective world order. We have a rich web of international institutions, many of them largely invisible, which manage the links among nations, from civil aviation to the internet. Treaties are still largely observed. International law and sovereignty can be hard to enforce and defend, but many of us still deplore the breaches. The very existence of an international public opinion can still put pressure on our leaders. Many of the organizations of the fading structures, among them the United Nations, the World Trade Organization and the World Bank, are increasingly drained of resources and meaning, but they still exist.

 

In a much-discussed speech in Davos in January, Prime Minister Mark Carney of Canada, months before trade talks with the United States broke down, described the end of Pax Americana as the end of a “pleasant fiction.” But other countries could push back, he said, particularly if they banded together in coalitions of shared values with shared goals. A number of middle powers, including Canada, Australia and Japan, are working together to fill the gap left by the withdrawal of the United States from its former role as the benevolent superpower.

 

Change is hard, but clinging to the old ways can be a dangerous delusion. In the summer of 1914, the British foreign secretary, Sir Edward Grey, and many others in positions of power in Britain and across Europe assumed that the latest crisis in the Balkans would be settled, as similar ones had been before, by a conference of the great powers. He failed to understand how rapidly Europe was moving to war and to use Britain’s great power to bring the different sides together. The First World War changed Europe and the world for good.

 

By 1945, Britain, the Soviet Union, the United States and their allies had fought two brutal world wars in the space of three decades. When they created the architecture of the existing order, they were very clear on what they wanted to prevent. The previous frameworks had failed, and they would create something new that would not.

 

The Panglossian road of unwarranted optimism is a dead end. But that doesn’t mean we cannot do what has so often been done before, and embark on the laborious process of building something afresh.

 

In a new series, “The New World Disorder,” Times Opinion will be exploring in the coming weeks the disintegration of the postwar international system and how countries are adjusting as America steps aside.

 

Margaret MacMillan is a historian and a former warden of St. Antony’s College, Oxford.” [1]

 

1. A New World Order Is Coming. We Aren’t Ready.: Guest Essay. MacMillan, Margaret.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 1, 2026.

China's Moonshot AI Files For IPO in Hong Kong

 

“China's Moonshot AI has confidentially submitted an application for an initial public offering to Hong Kong's stock exchange, people familiar with the matter said.

 

The Beijing-based artificial-intelligence startup's latest private funding round values it at $50 billion, The Wall Street Journal has reported.

 

Moonshot declined to comment on the IPO plan.

 

Chinese tech-focused publication LatePost and Reuters had previously reported on the confidential IPO filing.

 

A rising star on China's increasingly competitive AI scene, Moonshot jolted the industry in July with its new large-language model Kimi K3, whose performance rivals that of some top-tier U.S. offerings.

 

If successful, the listing, which is subject to approval by Chinese regulators, could become one of the largest IPOs in Hong Kong in recent years.

 

Chinese AI companies have accelerated fundraising activities following the IPOs of two AI model developers, Z.AI and MiniMax, in Hong Kong in January.

 

Another high-profile startup, DeepSeek, is seeking a listing next year in Shanghai, and was valued at around $74 billion in its latest funding round, the Journal reported in August.

 

Founded by Yang Zhilin in 2023, a graduate of Carnegie Mellon University and China's Tsinghua University, Moonshot counts HSG, Alibaba and Tencent among its investors.” [1]

 

1. China's Moonshot AI Files For IPO in Hong Kong. Qu, Tracy; Huang, Raffaele.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Sep 2026: B4. 

Kinijos „Moonshot AI“ pateikė paraišką dėl IPO Honkonge

„Kinijos „Moonshot AI“ konfidencialiai pateikė paraišką dėl pirminio viešo akcijų siūlymo Honkongo vertybinių popierių biržoje, pranešė su šiuo klausimu susipažinę šaltiniai.

 

Pekine įsikūrusio dirbtinio intelekto startuolio naujausias privatus finansavimo etapas vertinamas 50 mlrd. JAV dolerių, pranešė „The Wall Street Journal“.

 

„Moonshot“ atsisakė komentuoti IPO planą.

 

Kinijos technologijų leidinys „LatePost“ ir „Reuters“ anksčiau pranešė apie konfidencialų IPO pateikimą.

 

Kylanti žvaigždė vis labiau konkurencingoje Kinijos dirbtinio intelekto scenoje, „Moonshot“ liepos mėnesį sukrėtė pramonę su savo naujuoju didelio formato modeliu „Kimi K3“, kurio našumas prilygsta kai kuriems aukščiausios klasės JAV pasiūlymams.

 

Jei įtraukimas į biržą bus sėkmingas, jį turės patvirtinti Kinijos reguliavimo institucijos, jis gali tapti vienu didžiausių IPO Honkonge pastaraisiais metais.

 

Kinijos dirbtinio intelekto bendrovės paspartino lėšų rinkimo veiklą po dviejų dirbtinio intelekto modelių kūrėjų – „Z.AI“ ir „MiniMax“ – IPO Honkonge sausio mėnesį.

 

Dar vienas žinomas startuolis, „DeepSeek“ siekia kitais metais būti įtraukta į Šanchajaus biržos sąrašus, o per paskutinį finansavimo etapą jos vertė siekė apie 74 mlrd. JAV dolerių, kaip rugpjūčio mėnesį pranešė žurnalas.

 

„Moonshot“ 2023 m. įkūrė Yang Zhilin, Carnegie Mellon universiteto ir Kinijos Tsinghua universiteto absolventas. Tarp investuotojų yra HSG, Alibaba ir Tencent.“ [1]

 

1. China's Moonshot AI Files For IPO in Hong Kong. Qu, Tracy; Huang, Raffaele.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Sep 2026: B4. 

Never Underestimate the Houthis

“Just a few years ago, Yemen’s Houthi rebels were second- or third-tier members of Iran’s “Axis of Resistance,” prompting policymakers to treat them as a subsidiary of Tehran. But while they benefit from Iranian weapons, training and know-how, the Houthis also have their own interests at heart — and behave accordingly.

 

This armed group that controls much of northern Yemen is in position to shape the next phase of the conflict between the United States and Iran if they attempt to renew their blockade of the Bab al-Mandab Strait. The Houthis could reignite the war in Yemen, scuttle efforts to make a deal with Iran and draw the United States even deeper into the region’s conflicts.

 

A key assumption going into the U.S.-Israeli attack on Iran, which began in February, was that Iran’s proxy militias had been critically weakened. Hezbollah, the militant group in Lebanon that was once Iran’s most powerful partner in the region, suffered heavy blows from Israel during the Gaza war, as did Hamas. Iran lost another key ally when Bashar al-Assad’s regime in Syria collapsed in December 2024.

 

The Houthis, whose military capacity had also been weakened by U.S. strikes in 2024-25, did not jump back into the fray right away when the United States and Israel began striking Iran this year, seemingly sparing them similar blows.

 

Perhaps they were biding their time. Because of a quirk of geography, the Houthis are able to disrupt commercial traffic in the Bab al-Mandab Strait, a choke point at the entry to the Red Sea, through which 12 percent to 15 percent of maritime trade travels. At the other end of the Red Sea lies the Suez Canal, a vital route for oil and liquefied natural gas headed to North American and European markets. With Iran effectively closing the Strait of Hormuz, the Houthis are now in an unusually powerful position.

 

They have come far in global influence since seizing Yemen’s capital, Sanaa, in 2014 and expelling the internationally recognized government from the city in early 2015. When the rebel forces pushed south in March of that year, in an attempt to take over territory in southern Yemen, a coalition led by Saudi Arabia and backed by the United States intervened.

 

The once localized war became a regional conflict and a devastating humanitarian crisis. Finally, facing a stalemate and significant international pressure, both sides agreed to a U.N.-brokered cease-fire in April 2022. By that point, the Houthis had created a de facto state in northern Yemen, while the weak Saudi-backed government nominally ruled parts of the south and west.

 

The Houthis flexed their muscles by attacking shipping vessels in the Red Sea early in the Israel-Gaza war that started in 2023. Using low-cost, low-tech equipment like one-way attack drones, missiles and unmanned surface vessels, the Houthis made the crossing more dangerous, driving up the cost of insuring commercial ships as much as twentyfold, effectively closing the strait. The only alternate route forced ships around the southern tip of the African continent, an extra 4,000 or more nautical miles, increasing shipping costs.

 

Last month, the Houthis resumed attacks on Red Sea shipping, striking Saudi-linked commercial oil tankers and hitting Saudi energy and transportation infrastructure.

 

They were responding to what they claimed were Saudi airstrikes on Sanaa Airport’s runway on July 13, seemingly in an effort to prevent an incoming Iranian flight from landing.

 

For now, commercial ships continue to transit the Red Sea, although tanker traffic has declined substantially over the past month. Houthi attacks have also continued on ships the group claims are Saudi-aligned, and an attack on a cargo ship on Aug. 12 included the first reported fatalities of this latest round of attacks.

 

In recent days, the Houthis have claimed attacks on a ship in the Red Sea port of Mokha, which is held by forces allied with the internationally recognized government of Yemen, and on airports and oil refinery infrastructure in Saudi Arabia.

 

With the effective closure of Hormuz, the Red Sea-Suez route has become even more important. Most notably, Saudi Arabia had sought to avoid Hormuz by routing crude oil via a pipeline to the Red Sea port of Yanbu on its western coast. The new Houthi attacks have disrupted that option. The near closure of both Hormuz and the Suez routes could compound problems for global trade, pushing the cost of oil and inflation even higher.

 

Now the Houthis are positioned to step up their involvement in an already raging regional conflagration, complicating efforts to end it. Some may assume that this move is at the behest of Iran, but the reality is likely more complicated.

 

Highly attuned to their own interests and pragmatic in the international arena, the Houthis have proved savvy at choosing when to enter or escalate conflicts. When they attacked shipping in the Red Sea in 2023-25, for example, they said it was to pressure Israel to de-escalate its operations in Gaza. The strikes also bolstered their legitimacy in the territory they control in northern Yemen, diverting attention from their governance failures at a time when their popularity had eroded.

 

This time, the Houthis appear to see an opening to gain leverage in negotiations with Saudi Arabia to reach a political settlement in the Yemeni war — or an opportunity to resume attacks against the internationally backed government.

 

The previous round of Houthi attacks, in 2023-25, had a significant but ultimately manageable effect on the global economy. Estimates suggested that the ensuing shipping disruptions would have a small impact on inflation.

 

The economic effects of closing the Bab al-Mandab Strait at the same time as Hormuz are likely to be more dire.

 

While the United States looks to wind down the war with Iran, the Houthis are threatening to resume their war in Yemen, which would likely draw in Saudi Arabia, menace the global oil trade and keep the region unstable.

 

It will be difficult to de-escalate regional tensions without addressing the Houthis’ threat directly, rather than assuming it can be resolved by dealing with their supposed boss, Iran. At the same time, no one should assume that a deal with Iran will bind what the Houthis do next. The international community should confront them as a pragmatic and dangerous actor making decisions in their own self-interest.

 

Alexandra Stark is a political scientist at RAND and the author of the book “The Yemen Model.”” [1]

 

1. Never Underestimate the Houthis: Guest Essay. Stark, Alexandra.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 21, 2026.

Artėja nauja pasaulio tvarka. Mes nesame pasiruošę

„Artėjant audrai, visada bus ženklų. Vėjas gali staiga nurimti. Potvynis pakils toliau nei įprastai. Debesų srautai plaukia dangumi.

 

Galima neteisingai suprasti ar net ignoruoti šiuos ženklus – teigti, kad lietaus lašai tėra trumpalaikis lietus – kol bus per vėlu. Tada ir prasideda tikroji bėda.

 

Tai, kas pasakytina apie orus, taip pat pasakytina ir apie žmonių reikalus. Režimai atrodo stiprūs, kol tokie nebėra. Revoliucijos namuose ir perversmai tarptautinėje tvarkoje – abu taip dažnai eina kartu – lengvai pastebimi retrospektyviai, bet ne visada numatomi. Vis dėlto, jei atidžiau pažvelgsime, dažnai pamatysime, kad ženklai buvo.

 

Tie iš mūsų, kurie gyvena santykinai stabiliose ir tvarkingose ​​visuomenėse, norėtų tikėti, kaip absurdiškas Voltero daktaras Panglosas, kuris klupinėja nuo vienos nelaimės prie kitos, kad „viskas bus tik į gera“. Galime niurzgėti dėl ekonomikos ar dar vieno tolimo karo perspektyvos arba pritariamai klausytis radikalių balsų iš abiejų politinio spektro galų, bet nesitikime, kad mūsų pasaulis apvirs aukštyn kojomis.

 

Geriau būtų įsiklausyti į kito prancūzų rašytojo perspėjimą. Albert'o Camus pokario romane „Maras“, kai Alžyro miesto Orano gatvėse pasirodo negyvos žiurkės ir žmonės suserga paslaptinga liga, vietos valdžia ir dauguma piliečių ignoruoja ženklus, kol tampa per vėlu. „Istorijoje buvo tiek pat marų, kiek karų“, – sako Camus pasakotojas, – „tačiau marai ir karai visada užklumpa žmones vienodai netikėtai“.

 

Šiandien visur aplinkui pilna negyvų žiurkių. Šią vasarą buvo pasiekti ir atkurti nauji temperatūros rekordai, žemę kamavo sausros, siautėjo miškų gaisrai. Išsivysčiusių ekonomikų skolos artėja prie rekordinių aukštumų. Medicininės ir maisto pagalbos mažinimas, ypač Jungtinių Valstijų, sukėlė nereikalingų mirčių ir padėjo plisti ligoms, iš kurių viena anksčiau ar vėliau gali tapti dar viena pandemija. Dirbtinis intelektas toliau sparčiai ir nereguliuojamai kyla, keldamas grėsmę darbo vietoms, saugumui ir, niūresnėse prognozėse, žmonių egzistencijai.

 

 

Revizionistinės jėgos nebaudžiamai pažeidžia taisykles ir normas. Rinkėjai yra pikti ir nepastovūs. Lėta, apgalvota, būtinai diskretiška diplomatija, kuri kuria pasitikėjimą ir supratimą, užleido vietą performatyviam, įžūliam stiliui, labiau tinkančiam „TikTok“ priblokštam dėmesio centrui ar žaidimų aikštelei.

 

 

Upsalos konfliktų duomenų programa praėjusiais metais užfiksavo 65 valstybių pagrindu vykstančius konfliktus – tai didžiausias skaičius nuo 1946 m. ​​Didžiosios valstybės atsidūrė asimetriniuose karuose su šalimis, kurios maksimaliai išnaudoja naujas technologijas.

 

 

Iranas, naudodamas nebrangius, masinės gamybos dronus Amerikos pajėgoms ir sąjungininkams pulti, įgijo, galbūt visam laikui, itin svarbaus pasaulinės prekybos koridoriaus kontrolę, drastiškai sumažino JAV raketų atsargas ir įtraukė prezidentą Trumpą į jo paties pasirinktą karą.

 

Pasaulinis karas nėra neišvengiamas, tačiau katastrofiško konflikto tarp didelių ir gerai ginkluotų valstybių grėsmė yra artimesnė nei per dešimtmečius.

 

Kaip ir Camus Orano gyventojai, mes suprantamai nenorime pripažinti, kiek pasikeitė pasaulis. Problemos yra keblios, sudėtingos ir nuobodžios, todėl lengviau nusisukti. Taigi, atostogaujame paplūdimiuose, kol siaučia miškų gaisrai; klausiame dirbtinio intelekto, kaip dresuoti naują šuniuką, kaip parašyti tą laišką – kad jis mąstytų už mus. Tikimės, kad karai baigsis, kad bus atstatyti apsauginiai barjerai, institucijos ir aljansai, o pasaulis, kokį mes jį suprantame, atsigaus ir išliks.

 

Tačiau nauja realybė atėjo stulbinančiu greičiu. Pasaulio tvarka, kuri didžiąją mūsų gyvenimo dalį laikėsi, pradėjo irti, kai joje esantys žmonės tapo pernelyg patogūs ir pasipūtę, ir kai buvo pernelyg priimtas – netgi pritarta – blogam. elgesys.

 

Atėjome į naują chaoso amžių. Turime pasiruošti, o tai prasideda nuo sąžiningumo dėl esamos padėties rimtumo ir susitaikymo su tuo, kad mūsų trapi sistema šlubuoja. Kad šalys jau prisitaiko, tiek į gerąją, tiek į blogąją pusę. Ir kad bet koks bendradarbiavimo ateitis turės atrodyti kitaip.

 

Kas nutinka tiems, kurie atsisako prisitaikyti ir tvirtina, kad griūvanti sistema gali tęstis? Apsvarstykite tris revoliucijas, kurios įvyko, ir vieną, kuri neįvyko.

 

Prancūzijos revoliucijos išvakarėse Prancūzija, didžiausia Europos sausumos valstybė, tikriausiai buvo bankrutavusi, daugiausia dėl milžiniškų sumų, kurias ji pasiskolino, kad padėtų nugalėti britus Amerikos revoliucijoje.

 

Ekstravagantiški ir korumpuoti valdantieji elitai pasiklydo, o auganti vidurinioji klasė, atskirta nuo politinės valdžios, reikalavo pokyčių. Visuomenės apačioje darbininkai ir valstiečiai susidūrė su badu ir buvo vis labiau beviltiški.

 

Sklido galingos naujos Apšvietos idėjos – kai kurios iš jų buvo importuotos iš Amerikos revoliucijos – apie žmogaus teises ir naujas valdymo formas, kurios suteiktų galią bent daliai žmonių.

 

Prancūzijos karaliai ir jų dvariškiai neteisingai suprato nepasitenkinimo gilumą ir manė, kad niekas negali jų išjudinti iš privilegijuotos padėties. Jie klydo: monarchija buvo nuversta, ir gimė chaotiška, smurtinė respublika. Per dešimtmetį Napoleonas tapo imperatoriumi.

 

Nėra vieno revoliucinių pokyčių modelio, tačiau tie, kurie yra režimo viršūnėje, dažnai nesupranta, koks jis trapus. 1917 m. Rusijos revoliucija buvo pralaimėjimo užsienyje, o ne brangios pergalės pasekmė. Tačiau caras Nikolajus II, nepaisydamas visų įrodymų, taip pat tvirtino, kad jokių reformų nereikia, nes rusai jį vis dar dievina.

 

Ketvirtajame dešimtmetyje Vokietijoje Hitlerį į valdžią pakvietė elitas, kuris klaidingai manė, kad galės juo pasinaudoti ir kad esama sistema yra pakankamai stipri, kad jį įkalintų.

 

Kiekviena iš šių revoliucijų turėjo gilių tarptautinių pasekmių. Napoleonas atvedė Prancūziją į dominavimą žemyne, sutriuškindamas senas institucijas ir idėjas, tokias kaip dieviškoji karalių teisė valdyti.

 

Bolševikai, užgrobę valdžią Rusijoje, skelbė ir skatino revoliucinį internacionalizmą, visame pasaulyje kariaudami su kapitalizmu ir demokratinėmis tautomis.

 

Hitleris perginklavo Vokietiją, užkariavo didžiąją dalį Europos ir nužudė milijonus žydų bei daugelį kitų vardan arijų dominavimo.

 

Tačiau kartais tautos ir jų lyderiai laiku suprasdavo arbatžolių pasekmes. 1820-aisiais Britanijos vyriausybė susidūrė su spaudimu iš viduriniosios klasės, kurią naujai sukūrė pramonės revoliucija, tačiau kuri nebuvo įtraukta į politinių sprendimų priėmimą. Britų elitas, atsižvelgdamas į neseniai Prancūzijoje įvykusią katastrofą, žinojo, kad norint išgyventi, reikia prisitaikyti. 1832 m. Didysis reformų aktas tarnavo kaip spaudimo vožtuvas, kuris pakankamai išplėtė rinkimų galią, kad būtų išvengta platesnės krizės.

 

Lengva rasti paralelių su mūsų laikais. Įnirtingos populiacijos. Neišrinktas elitas, turintis milžinišką turtą ir galią palenkti vyriausybes savo valiai. Lyderiai, kurie atsisako siekti sutarimo ar klausyti patarimų.

 

Kai sausio mėnesį pono Trumpo buvo paklausta, kokios yra jo galios ribos, jis atsakė: „mano paties moralė“; karalius Liudvikas XIV paliko Prancūziją labai susilpnėjęs po karų, kuriuos jis kovojo, anot jo, dėl „la gloire“, savo šlovės.

 

Tie, kurie nusprendžia ignoruoti įspėjamuosius ženklus ir atmesti istoriją kaip nereikšmingą dabarčiai, gali nustebti ir pasibaisėti, kai jiems vis tiek nutiks nepageidaujamų įvykių.

 

Tarptautinė tvarka visada priklausė nuo didžiųjų valstybių paramos ir pakankamai mažųjų valstybių bendradarbiavimo bei pritarimo. Pasibaigus Šaltajam karui, žlugus Sovietų Sąjungai, Jungtinės Valstijos atrodė pasirengusios toliau būti po 1945 m. sistemos garantėmis. Prezidento Trumpo valdymo metu taip nebėra.

 

Gali būti, kad valdant kitam prezidentui, Jungtinės Valstijos vėl imsis hegemonės vaidmens, noriai palaikys tarptautines institucijas ir normas, bus gera ir patikima sąjungininkė ir tvirta tironų priešininkė. Tas pasaulis vėl gyvuos taip taikiai, kaip – ​​bent jau iš tam tikrų perspektyvų – nuo ​​1945 m. Didžiosios valstybės, įskaitant dabartinę Kiniją ir Indiją, ir toliau triusis kartu, o tai, kas vadinama „tarptautine bendruomene“, vėl įsipareigos dirbti siekdamos panaikinti skurdą, neteisybę, konfliktus ir klimato kaitą.

 

O kas, jeigu jau esame ankstyvosiose užsitęsusio netvarkos laikotarpio stadijose? Pasaulyje, kuriame negalime manyti, kad tai, kas buvo tiesa vakar, bus tiesa rytoj, arba kad, regis, tvirtos institucijos išliks. Galbūt nustosime stebėtis tuo, ką naujienos atneša kiekvieną dieną. Vyksta stichinės nelaimės, tokios kaip potvyniai Nepale ir Tibete, ir neaišku, kas siunčia kavaleriją. Ar gūžčiojame pečiais ir tęsiame savo gyvenimą? Konfliktai, kai kurie iš jų gali įtraukti didžiąsias valstybes, kyla be akivaizdaus arbitro. Patikimos sąjungos, tokios kaip NATO, yra išbandomos ir išbandomos dar kartą ir gali žlugti. Kinija ir Jungtinės Valstijos gali susidurti dėl Taivano; konkurencija dėl išteklių šylančiame, sausėjančiame pasaulyje jau skatina smurtą.

 

Tai vis labiau nenuspėjamas pasaulis, kuriame daug labiau nei tikėjomės esame palikti savo lyderių užgaidoms, kurie yra mažiau saistomi išorinių sistemų ir jaučiasi laisvesni viską sugalvoti patys. Turėtume atidžiau nei bet kada anksčiau rinktis sprendimus priimančius asmenis – kaip tik tada, kai rinkėjai, regis, mažiau linkę tai daryti.

 

Tai tamsūs debesys. Tačiau senosios sistemos pabaiga nebūtinai reiškia bendradarbiavimo pabaigą. Mes vis dar turime daugelį veiksmingos pasaulio tvarkos komponentų. Turime turtingą tarptautinių institucijų tinklą, daugelis jų iš esmės nematomos, kurios valdo ryšius tarp tautų – nuo ​​civilinės aviacijos iki interneto. Sutarčių vis dar daugiausia laikomasi. Tarptautinę teisę ir suverenitetą gali būti sunku įgyvendinti ir ginti, tačiau daugelis iš mūsų vis dar smerkia pažeidimus. Pats tarptautinės viešosios nuomonės egzistavimas vis dar gali daryti spaudimą mūsų vadovams. Daugelis blėstančių struktūrų organizacijų, tarp jų Jungtinės Tautos, Pasaulio prekybos organizacija ir Pasaulio bankas vis labiau praranda išteklius ir prasmę, tačiau jie vis dar egzistuoja.

 

 

Daug diskusijų sukėlusioje kalboje Davose sausio mėnesį, likus keliems mėnesiams iki prekybos derybų su Jungtinėmis Valstijomis nutrūkimo, Kanados ministras pirmininkas Markas Carney „Pax Americana“ pabaigą pavadino „malonios fikcijos“ pabaiga. Tačiau kitos šalys galėtų pasipriešinti, sakė jis, ypač jei jos susivienytų į bendrų vertybių koalicijas su bendrais tikslais. Nemažai vidutinio dydžio valstybių, įskaitant Kanadą, Australiją ir Japoniją, kartu stengiasi užpildyti spragą, atsiradusią dėl Jungtinių Valstijų pasitraukimo iš buvusio geranoriškos supervalstybės vaidmens.

 

 

Pokyčiai yra sunkūs, tačiau laikytis senų būdų gali būti pavojinga iliuzija. 1914 m. vasarą Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius seras Edwardas Grey'us ir daugelis kitų, užimančių valdžios pozicijas Didžiojoje Britanijoje ir visoje Europoje, manė, kad naujausią krizę Balkanuose, kaip ir panašias anksčiau, išspręs didžiųjų valstybių konferencija. Jis nesuprato, kaip greitai Europa artėja prie karo, ir nepasinaudojo didele Britanijos galia, kad suvienytų skirtingas puses. Pirmasis pasaulinis karas pakeitė Europą ir pasaulį visiems laikams.

 

Iki 1945 m. Didžioji Britanija, Sovietų Sąjunga, Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės per tris dešimtmečius kovojo du žiaurius pasaulinius karus. Kurdamos esamos tvarkos architektūrą, jos labai aiškiai žinojo, ko nori užkirsti kelią. Ankstesnės sistemos žlugo, ir jos sukurs kažką naujo, ko nebebus.

 

Pangloso kelias, kupinas nepagrįsto optimizmo, yra aklavietė. Tačiau tai nereiškia, kad negalime daryti to, kas jau taip dažnai buvo daroma anksčiau, ir pradėti varginančio naujo kūrimo proceso.

 

Naujoje straipsnių serijoje „Naujojo pasaulio netvarka“ „Times Opinion“ artimiausiomis savaitėmis nagrinės pokario tarptautinės sistemos dezintegraciją ir tai, kaip šalys prisitaiko Amerikai pasitraukus.

 

Margaret MacMillan yra istorikė ir buvusi Šv. Antano koledžo Oksforde prižiūrėtoja.” [1]

 

1. A New World Order Is Coming. We Aren’t Ready.: Guest Essay. MacMillan, Margaret.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 1, 2026.

Why Do We Keep Imagining a New Civil War in America?

“The psychologist John Gottman said that nothing is so destructive to a marriage as contempt. Couples can come back from many sorts of conflicts, but not festering disgust — a sense, by one or both people, that the other is beneath them. That’s why, if blue and red America were spouses, the relationship would look hopeless. Call it irreconcilable differences.

 

For at least the last decade, a florid, aggressive contempt has been a constant in our politics. Donald Trump, after all, doesn’t just shower liberal cities and states with insults (and, in a demented A.I. video he posted, with excrement). His presidency has been devoted to punishing the places that didn’t vote for him, including by withholding health care and disaster funding. One of the things his voters have long loved about him is the humiliation and despair he causes their fellow citizens.

 

Many of those Trump partisans are still smarting over Hillary Clinton calling some of them “deplorables.” For decades they’ve been seething at the disrespect they feel emanating from America’s cultural capitals. It seems obvious to me that blue America is more abused than abuser, but that doesn’t really matter; the impossibility of coming to any agreement about the commensurability of our grievances just underlines the toxicity of the relationship.

 

Conscious uncoupling, however, isn’t easy with deeply intertwined populations that have no neat border between them. The idea of a national divorce periodically crops up in our politics — Marjorie Taylor Greene repeatedly called for one when she was in Congress — but it never goes anywhere because it’s unworkable. Unfortunately, the status quo seems unworkable, too. We are mutually hostile communities yoked together in a way that thwarts each faction’s ideals about a decent society. In the absence of any clear path forward, fiction becomes the outlet for this sense of intolerable stuckness, for imagining either violent catharsis or escape.

 

Two buzzy new novels take place against the backdrop of an American crackup — Kurt Andersen’s “The Breakup,” published this week, and Emily St. John Mandel’s “Exit Party,” out in September. They join a small canon of fiction about American dissolution created in the last decade, which includes novels like Omar El Akkad’s “American War” and Catherine Lacey’s “Biography of X,” the TV version of “The Handmaid’s Tale” and Alex Garland’s film “Civil War.” What makes “The Breakup” and “Exit Party” different from other recent civil war speculations is a sense that coming apart might be for the best.

 

Marriage is an oft-used metaphor for the United States, and Andersen, a founder of Spy magazine and a former New York magazine editor in chief, takes it as a starting point. Set largely in 2045, “The Breakup” follows a politically heterogeneous couple, Asher and Natalie, whose separation coincides with America’s national divorce. Part of their rupture stems from their differing attitudes toward what the book calls Disunion. Asher, a Jewish progressive most at home in cities, is basically glad to be rid of the right-wing territories that break away to form the Free American Republic. Natalie, the sort of anti-woke classical liberal who in our time might write for The Free Press, mourns the end of America. Unable to bear their smug San Francisco environs, she decamps to Tennessee, where she grew up.

 

A few things about “The Breakup” irritated me. It’s full of likely anachronisms: I find it easier to believe that the United States will come apart than that people in 2045 will still text one another fire emojis or say “spill the tea” when they mean gossip. The book is also rather too full of pat liberal wish fulfillment. Cut off from blue-state largess, the Free American Republic struggles with economic crisis and emigration. Montana, suffering “secessionists’ remorse,” tries to rejoin a United States that has just elected Alexandria Ocasio-Cortez president.

 

But I appreciated Andersen’s attention to the banal bureaucratic details of Disunion. There’s a civil war in “The Breakup,” but a relatively small one; Americans just aren’t that dedicated to keeping the nation together. The problems of unwinding the country are primarily logistical, like how to link blue cities in red states — called I.M.R.s, or independent metro regions — to the United States mainland. Many of these questions are handled, in typical American fashion, by lawyers who find in Disunion a lucrative new market.

 

So while national divorce in “The Breakup” is sad and at times gruesome, it’s not completely cataclysmic. In the universe of the novel, the United States is most dystopian when it’s still together.

 

The same is true, more subtly, of Emily St. John Mandel’s “Exit Party.” St. John Mandel wrote gorgeously about a postapocalyptic world in “Station Eleven,” her 2014 book about a civilization unraveled by a pandemic. Given that book’s prescience, it’s a little unnerving that she has now written about civil war. “The United States had come undone following a coup d’état,” she tells us on the first page. The story begins with a party in Los Angeles to celebrate the lifting of a curfew in the newly independent California Republic.

 

St. John Mandel’s post-civil-war America is a brutal place. Los Angeles is full of shantytowns and refugees. In the middle of America, we soon learn, things are worse, as rival militias scrap over territory. Still, there’s hope in the new configuration. “I know countries don’t last forever, and there’s always going to be new ones,” says a guest at the party, “but it feels like a miracle, right?”

 

During the first Trump term, people often said they felt we’d veered onto a bad timeline. “Exit Party” dramatizes that notion, and as the book goes on, it starts to seem that the timeline in which America cracks apart might not be the worst one. “There was a world where my homeland had fractured into disarray, and another where my homeland had closed like a fist,” says one character.

 

Our constitutional system protects us from each other, but its rigidity — the near impossibility of passing constitutional amendments, the structural bias against cities — has also come to feel like a cage. “The Breakup” and “Exit Party” suggest that it’s easier to imagine a future full of possibility outside this system than in it. “It does seem like people are getting increasingly impatient, and I think the novelists are picking up on that,” Richard Kreitner, the author of “Break It Up: Secession, Division and the Secret History of America’s Imperfect Union,” told me.

 

Kreitner pointed out that stories of disunion proliferated during other moments of national strife. He wrote in Slate that years before the Civil War, Southerners wrote novels about secession and sectional bloodshed. Amid the upheavals of the 1970s, there was another spate of books imagining the end of the United States, including “Ecotopia,” about a breakaway West Coast environmental paradise, and the white supremacist “The Turner Diaries,” which continues to inspire the far right.

 

Fiction doesn’t necessarily show us the future, but it can be an early warning system, one that detects volatile, taboo longings well before they turn into a political program. There’s probably no way for red and blue America to get free of each other, not without a level of bloodshed and ruination that would leave everyone far worse off than we are now. If fantasies of ending the union look tantalizing, though, it’s a sign of how loveless it’s become.” [1]

 

1. Why Do We Keep Imagining a New Civil War?: Michelle Goldberg.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 21, 2026.

Nvidia Finds Eager Customers in Robots --- Chinese firms rely on U.S. chips and software in growing physical AI business

 

“Nvidia's chips aren't just for training chatbots. The company is also betting big on artificial intelligence for real-world objects like robots, cars and drones -- and China is emerging as a major customer.

 

The business of physical artificial intelligence already generates some $10 billion in annual revenue at Nvidia. While that is still a fraction of the company's overall revenue, which totaled $303 billion in the four quarters ended in July, Chief Executive Jensen Huang says it will grow 10-fold within the next decade.

 

"If I can generate video of a finger moving, if I could generate video of a hand picking up a glass, why can't I cause a robot to do the same?" Huang recalled thinking, speaking onstage in San Francisco in July.

 

Nvidia pairs specialized chips for physical AI with software tools used by developers of robots and robotaxis so that customers grow committed to an Nvidia suite of products. The company has released open-weight models, which robot developers can freely download and modify, with names such as GR00T and Cosmos.

 

"Physical AI gives Nvidia a path from data centers into the much larger physical economy -- vehicles, factories, warehouses and robots," said Michael Frank, chief executive of intelligence startup Radiant Intel.

 

Huang has brought in his children to help run the effort. His daughter, Madison, oversees marketing for Nvidia's physical AI division while his son, Spencer, is a director of product management.

 

In August, Madison Huang visited LG Electronics' robotics data factory in Seoul after the South Korean company unveiled plans for a humanoid robot using Nvidia's robotic model.

 

The following day, she toured a robot exhibition in Beijing, drawing onlookers as her father often does on his Asia trips. She watched robots perform flying kicks and stopped by the booths of Chinese companies that have used Nvidia's technology.

 

The U.S. has barred Nvidia from selling its most powerful AI chips to China, but trade remains open for its robot and car chips.

 

China is the world's largest industrial-robot market, and in the first half of this year, the country shipped around 90% of the world's humanoid robots.

 

"China is critical to Nvidia's physical AI road map," said Brady Wang, an analyst at Counterpoint Research. Chinese companies are strong in manufacturing and commercializing new technology, so working with them "provides many real use cases" for Nvidia, he said.

 

While China has undertaken a national effort to develop AI chips that can match Nvidia's, Chinese robot makers today rely on Nvidia silicon and software tools to train and operate their machines, people in the industry said.

 

In its labs in the U.S. and China, Nvidia has used humanoid robots from different vendors including China's Unitree, Agibot and Fourier for collecting data and conducting experiments, the people said.

 

Nvidia has been beefing up its robotics and self-driving teams in China, according to company webpages and people familiar with the recruiting. Nvidia's published research papers reflect contributions from China-based researchers including interns studying at local universities. Chinese robot makers such as Unitree have used Nvidia's latest Thor chips, people familiar with the matter said.

 

"Nvidia works with companies around the world consistent with U.S. laws," an Nvidia representative said.

 

Nearly two decades ago, Nvidia released a tool called compute unified device architecture, or CUDA, which allows users to write code directly for its chips. By pairing hardware and software, Nvidia locked in customers and grew to be a company valued at trillions of dollars.

 

Now it is applying that same playbook to win over robotics developers.

 

The Nvidia representative said the company has supplied open models and open-source materials "because physical AI will be built by a broad ecosystem -- not by any one company."

 

Jensen Huang said in July that Nvidia had set its sights on self-driving cars as the first robotics application that could have a large enough market and real economic value. Among its customers are Alphabet's robotaxi unit Waymo and Tesla as well as Chinese auto and robotaxi companies.

 

Its lineup for developers includes specialized computers that they can use to program and operate their devices. The latest of these computers, an entry-level model called Jetson Orin Nano 2, was released Aug. 25 [1].

 

Nvidia's competitors in physical AI chips and software tools include Intel and Qualcomm. Some in China are testing products from Chinese vendors such as Huawei, Black Sesame and Horizon Robotics, anticipating that Washington could extend export restrictions.

 

"Using homegrown alternatives isn't top of mind right now, but I can see a day coming eventually as the technology gets sensitive," said Harry Qin, a former Horizon researcher who co-founded a startup using Nvidia's chips and software to develop robotic systems.”” [1]

 

1. Jetson Orin Nano 2 price and ability to do RAG OR FINE TUNING LOCALLY?

 

The NVIDIA Jetson Orin Nano 2 was officially announced on August 25, 2026, as the next generation of entry-level edge AI and robotics computing.

 Price & Availability

•           Official Price: NVIDIA has not yet announced an official price for the Jetson Orin Nano 2 module or the Developer Kit. Historically, the entry-level Orin Nano tier has targeted the $249 to $499 range depending on recent price shifts and configurations.

•           Release Window: Both the production modules and the developer kits are scheduled to begin shipping in the first half of 2027.

________________________________________

 Ability to do Local RAG (Retrieval-Augmented Generation)

Yes, it is highly capable of running local RAG.

The Jetson Orin Nano 2 features a massive leap to 78 INT8 TOPS of AI compute (up from 40–67 TOPS on its predecessors). Local RAG works very efficiently on this architecture.

•           Model Capability: With 8GB of unified LPDDR5x memory, it can comfortably host highly quantized (e.g., 4-bit GGUF or AWQ) small language models (SLMs) such as Llama 3.2 (1B / 3B), Gemma 2 (2B), or Qwen 2.5 (1.5B / 3B).

•           The RAG Pipeline: Using tools optimized for the NVIDIA Jetson ecosystem (like Ollama, ChromaDB / LlamaIndex, and NVIDIA's own Jetson AI Lab containers), the board handles embedding generation (using lightweight models like nomic-embed-text) and semantic vector searches concurrently with the LLM inference.

________________________________________

Ability to do Local Fine-Tuning

Yes, but strictly limited to very small models and Parameter-Efficient Fine-Tuning (PEFT).

While the 78 TOPS GPU provides plenty of compute for edge processing, the 8GB of VRAM/system memory is the primary constraint for training workloads.

•           What you CAN do: You can execute local LoRA or QLoRA fine-tuning on ultra-lightweight models (such as TinyLlama 1.1B or 1.5B models). You will need to use small batch sizes, short sequence lengths, and low LoRA ranks.

•           What you CANNOT do: You cannot fine-tune standard 7B or 8B parameter models locally on this hardware. Attempting to load the training gradients for models of that size will result in immediate out-of-memory (OOM) errors. For serious fine-tuning of 7B+ models, developers generally offload the training to a desktop workstation/cloud GPU and deploy the resulting weights back to the Jetson for local inference.

________________________________________

Specifications Snapshot

To put its capabilities into context, here is how the new hardware stacks up:

Specification Jetson Orin Nano 2 (Coming 2027)          Predecessor (Orin Nano Super)

 

AI Performance        78 INT8 TOPS          67 INT8 TOPS

Memory          8GB LPDDR5x         8GB LPDDR5

CPU Cores    8-core Arm CPU       6-core Arm CPU

Power Draw  15W – 40W   7W – 25W.

 

 

2. Nvidia Finds Eager Customers in Robots --- Chinese firms rely on U.S. chips and software in growing physical AI business. Huang, Raffaele.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 31 Aug 2026: B5.