Elektros tiekimo sutrikimai Kijeve pranašauja sunkų protestavimo per žiemojimą metą

Vėl atsiveš iš Lietuvos sūdytų lašinių su konservantais ir pirmyn: vėl Maidanas. 

 

Nuoroda į sūdytus lašinius (Ukrainoje vadinamus *salo*) pabrėžia istorinį šio produkto statusą – tai simbolinis, itin kaloringas maistas, padedantis išgyventi. Kadangi sūdyti kiaulienos lašiniai gali ilgai išsilaikyti be šaldytuvo, jie neatsiejamai siejami su didelio stygiaus laikotarpiais, ištverme ir visuomenės susitelkimu.

Užuomina į Maidano įvykius – istorinius protesto judėjimus centrinėje Kijevo aikštėje – leidžia brėžti istorinę paralelę: kai sugriūva pagrindinė infrastruktūra arba politinės sąlygos tampa nepakeliamos, vietos gyventojai, siekdami išgyventi ir priešintis, pasitelkia giliai įsišaknijusias savarankiškumo bei pasipriešinimo „gatvės lygmeniu“ tradicijas.

 

„KIJEVAS – Ukrainos sostinėje gęsta šviesos, Rusijos raketoms daužant šalies elektrines. Kartu su tuo prastėja ir žmonių nuotaikos.

 

Elektros atjungimai tampa įprastu reiškiniu. Kartais sutrinka ir vandens tiekimas. Trys milijonai Kijevo gyventojų ruošiasi sunkiausiai žiemai per visą beveik penkerius metus trunkantį konfliktą. Kai kurie svarsto galimybę palikti miestą.

 

Prezidentas Volodymyras Zelenskis ketvirtadienį pranešė, kad nuo spalio 11 d., kai prezidentas D. Trumpas paskelbė apie energetikos paliaubas (kurios taip ir neįsigaliojo), Rusija surengė daugiau nei 170 atakų prieš Ukrainos energetikos infrastruktūrą.

 

Ukrainai jau kelis mėnesius nuolat trūksta „Patriot“ raketų – efektyviausios gynybos priemonės nuo Rusijos balistinių raketų; šis trūkumas jaučiamas visame pasaulyje, be kita ko, ir dėl JAV bei Irano konflikto. „Rusija akivaizdžiai naudojasi tuo, kad partnerių tiekiami oro gynybos pajėgumai atkeliauja lėčiau“, – sakė V. Zelenskis.

 

Kijeve, tamsoje skendinčiose gatvėse, burzgia elektros generatoriai. Gyvenamuosiuose namuose periodiškai krenta vandens slėgis. Dingus elektrai, miesto metro traukiniai kartais sustoja tiesiog tuneliuose.

 

„Stengiamės susikurti kuo patogesnes sąlygas“, – pasakoja Kijeve gyvenanti dviejų berniukų mama Olga Soloviova. Šeima tvirtai nusprendusi likti mieste tiek ilgai, kiek tik įmanoma.

 

Pieno produktus jie perka tik tokius, kuriuos gali suvartoti per vieną dieną, nes nėra garantijos, kad veiks šaldytuvai.

 

Jie turi išorinių baterijų („power bankų“), įsigytų dar per ankstesnes Rusijos bombardavimo kampanijas žiemą, taip pat nedidelių rankinių žibintuvėlių, padedančių judėti tamsoje skendinčiame bute.

 

O. Soloviova taip pat svarsto įsigyti „Starlink“ terminalą, kad užsitikrintų ryšį. Kaip ir daugelis ukrainiečių, ji piktinasi apribojimais, taikomais Ukrainos kariuomenei naudojantis šiais terminalais – „The Wall Street Journal“ duomenimis, tai buvo padaryta paties „SpaceX“ įkūrėjo Elono Musko nurodymu. Vis dėlto, kalbant apie civilinį ryšį, Ukraina ir toliau kliaujasi šia bendrove.

 

„Jei turėtume pasirinkimą, „Starlink“ nepirktume, nes, mano manymu, bendrovės ir jos savininko elgesys yra visiškai nepriimtinas, – teigia O. Soloviova. – Tačiau galimybė palaikyti ryšį su šeima man yra svarbesnė.“

 

Šiemet miestas dar labiau kenčia nuo Rusijos atakų, nes jo energetikos infrastruktūra per daugelį konflikto metų patyrė milžinišką bendrą žalą, teigia Energetikos pramonės tyrimų centro direktorius Oleksandras Charčenka. Pasak jo, pernai Rusija padarė ilgalaikę žalą miesto elektros gamybos pajėgumams.

 

„Ši žiema bus kupina elektros tiekimo nutraukimų, skubių remonto darbų, atkūrimo“ – ir vėl naujų nutraukimų, – sakė jis.

Tačiau kančios tik daugėja.

 

Vis daugiau žmonių keliasi į Vakarų Ukrainą, tikėdamiesi rasti didesnį saugumą.

 

Sprendimas persikelti į vakarinį Ivano Frankivsko miestą buvo sunkus, pasakojo dviejų mažų vaikų mama Ilona Šemrai. „Svarbiausias veiksnys buvo vaikų psichologinė ir emocinė gerovė.“

 

Jos vaikai ėmė bijoti miegoti savo lovose, kai Rusija be perstojo atakavo Kyjivą bepiločiais orlaiviais.“ [1]

 

1. World News: Outages in Kyiv Augur a Winter of Discontent. Malenko, Anastasiia.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 26 Oct 2026: A8. 

Outages in Kyiv Augur a Winter of Discontent

They’ll bring back salted fatback with preservatives from Lithuania, and off they go: it’s Maidan all over again. 

 

The reference to salted fatback (salo in Ukraine, lašiniai in Lithuania) highlights its historical status as an iconic, high-energy survival food. Because cured pork fatback keeps for long periods without refrigeration, it is heavily associated with periods of extreme scarcity, resilience, and civil mobilization.

The invoking of Maidan—the historic protest movements in Kyiv's central square—suggests a historical parallel: when basic infrastructure fails or political conditions become unbearable, the local population draws on deep-seated traditions of self-reliance and street-level resistance to survive and push back.

  

“KYIV -- The lights in Ukraine's capital city are failing as Russian missiles pound its power plants. The mood is darkening, too.

 

Power cuts are becoming common. The water supply falters at times. Kyiv's three million residents are bracing for the worst winter of the nearly five-year-old conflict. Some are thinking of leaving the city.

 

Since a stillborn energy ceasefire President Trump announced on Oct. 11, Russia has carried out over 170 attacks on Ukraine's energy infrastructure, President Volodymyr Zelensky said on Thursday.

 

For months, Ukraine has been chronically short of Patriot interceptors, the most effective defense against Russia's ballistic missiles, amid a global shortage amid the U.S.-Iran war. "Russia is clearly taking advantage of the slowdown in air-defense supplies from our partners," Zelensky said.

 

In Kyiv, generators hum in the light-starved streets. Water pressure in homes periodically drops. The city's subway trains sometimes halt in tunnels when power goes out.

 

"We're making ourselves as comfortable as possible," said Olha Soloviova, a mother of two boys in Kyiv. The family is determined to stay in the city as long as they can.

 

The only dairy products they buy are those they can eat in a day, because electricity for refrigerators is uncertain.

 

They own power banks, bought during Russia's previous winter bombing campaigns, as well as small hand-held lights for moving around a dark apartment.

 

Soloviova is also thinking of buying a Starlink terminal to ensure connectivity. Like many Ukrainians, she is upset about the limits imposed on the Ukrainian military's use of the terminals, which The Wall Street Journal reported came on the orders of SpaceX founder Elon Musk. But Ukraine continues to rely on the company for civilian connections.

 

"If we had a choice, we wouldn't buy Starlink, because I find the company's and its owner's behavior completely unacceptable," Soloviova said. "But staying in touch with my family is a higher priority."

 

Kyiv is reeling more from Russia's attacks this year because its energy infrastructure has suffered enormous cumulative damage over years of conflict, said Oleksandr Kharchenko, the director of the Energy Industry Research Center. Last year, Russia did lasting damage to the city's power-generation capacity, he said.

 

"This winter will be a cycle of power outages, emergency repairs, restoration," and more outages, he said.

But suffering is rising.

 

More people are moving to western Ukraine, in hope of finding greater safety.

 

The decision to move to the western city of Ivano-Frankivsk was difficult, said Ilona Shemrai, a mother of two young children. "The main factor was the children's psychological and mental well-being."

 

Her children were becoming scared of sleeping in their beds amid Russia's nonstop drone attacks on Kyiv.” [1]

 

1. World News: Outages in Kyiv Augur a Winter of Discontent. Malenko, Anastasiia.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 26 Oct 2026: A8. 

„Archer“ Teksase pradės teikti oro taksi paslaugas

„Bendrovė „Archer Aviation“ planuoja sukurti oro taksi tinklus trijuose Teksaso miestuose.

 

Penktadienį bendrovė pranešė, kad jos elektriniai orlaiviai, galintys vertikaliai kilti ir leistis, bus naudojami oro taksi paslaugoms Ostine, Hiustone bei Dalaso ir Fort Verto aglomeracijoje.

 

„Archer“ dar turi gauti Federalinės aviacijos administracijos (FAA) leidimą savo oro taksi orlaiviui „Midnight“. Šiuo metu šis reguliavimo procesas eina į pabaigą.

 

Kitais metais bendrovė planuoja Teksase pradėti parodomuosius skrydžius. Sukūrus tinklus šiuose trijuose miestuose, gavus reikiamus leidimus, bus galima plėsti komercinę veiklą.

 

Šių planų tikslas – pagerinti susisiekimą tarp didžiųjų oro uostų, verslo centrų ir turistinių vietovių. Pasak „Archer“, vienas iš tokių orlaivių parkų privalumų – galimybė spręsti didelių eismo srautų problemas Teksaso miestuose.

 

Ši plėtra vyksta po to, kai „Boeing“ sutiko įsigyti beveik 20 proc. „Archer“ akcijų. Pagal rugpjūtį pasiektą susitarimą, „Archer“ perims „Boeing“ priklausančias įmones: oro taksi kūrėją „Wisk Aero“, oro eismo valdymo programinės įrangos tiekėją „SkyGrid“ bei bepiločių orlaivių gamintoją „Insitu“.

 

Kalifornijoje įsikūrusi startuolių įmonė „Archer“ neseniai užbaigė skrydžių turo etapą Šiaurės Kalifornijoje, kurio metu buvo demonstruojama, kaip oro taksi galėtų veikti miestų teritorijose. Per tris dienas buvo aplankyti septyni miestai.“ [1]

 

1. Archer to Launch Air Taxis in Texas. Hamilton, Katherine.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 26 Oct 2026: B4. 

Archer to Launch Air Taxis in Texas

 

“Archer Aviation plans to launch air taxi networks in three Texas cities.

 

The electric vertical takeoff and landing aircraft are slated to be used for air-taxi services in Austin, Houston and the Dallas-Fort Worth area, the aircraft company said Friday.

 

Archer still requires approval from the Federal Aviation Administration for its air taxi aircraft Midnight. It is in the final stages of that regulatory process.

 

The company plans to begin demo flights in Texas next year. The networks created in the three cities are meant to allow it to scale commercial operations following approval.

 

The goal of the planned launches is to increase connectivity between major airports, business hubs and tourist destinations. Archer cited the Texas cities' high traffic volume as a potential benefit of the fleets.

 

The expansion comes after Boeing agreed to take a nearly 20% stake in Archer. The deal, agreed upon in August, is set to give Archer control of Boeing's flying-taxi venture Wisk Aero, its air-traffic software provider SkyGrid and its drone maker Insitu.

 

Archer, a California-based startup, recently completed the Northern California leg of its flight tour, which was meant to show how air taxis would work in urban areas. The tour flew into seven cities over a three-day period.” [1]

 

1. Archer to Launch Air Taxis in Texas. Hamilton, Katherine.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 26 Oct 2026: B4. 

Kaip Silicio slėnis pavogė ateitį: kontekstas

„DI pakeis mūsų pasaulį. Bet ar tai reiškia, kad žmonės, kurie kuria technologijas, taip pat gali kontroliuoti mūsų vaizduotę?

 

Šiomis dienomis pirmaujančios technologijų įmonės pirmiausia nekovoja tarpusavyje dėl rinkos dalies, talentų ar skaičiavimo galios.

 

Didesnė kova vyksta dėl to, kas gali teigti žinantis ateitį.

 

Rugpjūtį „Meta“ generalinis direktorius Markas Zuckerbergas paskelbė manifestą pavadinimu „Ateitis skirta visiems“, kuriame teigė, kad dirbtinis intelektas atneš „gausų asmeninę valią“ ir kitų turtų – bet tik tuo atveju, jei „Meta“ vadovaus. „Jei mūsų įsitikinimai ir principai vadovaus“, – rašė jis apie savo įmonę, – „tada jėgų pusiausvyra bus palanki individams ir užtikrins geresnę ateitį visiems“. Rugsėjį Samas Altmanas iš „OpenAI“ Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai sakė, kad DI gali vesti prie visuomenės, kurioje „daugiau žmonių galės dalyvauti ateityje“, arba prie visuomenės, kurioje žmonės prarado „ateities kontrolę“. O neseniai ragindamas savanoriškai sulėtinti dirbtinio intelekto plėtrą, Dario Amodei iš „Anthropic“ teigė, kad būtina atitolinti ateitį, į kurią žengiame, bent jau „papildomiems metams ar dvejiems“. Mūsų gebėjimą įsivaizduoti ateitį užvaldė turtingieji ir galingieji. Kiekviena iš šių prognozių rodo, kad dėl savo pažangių technologijų valdymo šie lyderiai turi išskirtinių žinių apie tai, kas gali mūsų visų laukti: arba pasaulis, kuriame dirbtinis intelektas panaikino visas darbo vietas, išlaisvino bioinžinerijos sukurtus virusus ir sudarė sąlygas katastrofiškam karui, arba utopija, kurioje technologijos suteikia žmonėms „didesnę galią gyventi taip, kaip jie pasirenka“, kaip JT sakė Altmanas. Abiem atvejais dirbtinis intelektas pozicionuojamas kaip visur esantis ir neišvengiamas, o jo visur esantis buvimas ateityje yra įvykęs faktas.

 

Technologijų lyderiai sugebėjo greitai užimti šią vaizduotės erdvę daugiausia dėl to, kad alternatyvios teigiamos ateities vizijos iš esmės išnyko Amerikos kultūroje ir politikoje.

 

Per pastaruosius 20 metų viešajame gyvenime ėmė dominuoti pesimistiniai naratyvai: kairėje – niūrūs įspėjimai apie artėjančią klimato katastrofą ir ekonominį žlugimą; kraštutiniame dešiniajame – apokaliptinės sąmokslo teorijos apie demografinį mažėjimą.

 

Pastarieji keli rinkimų ciklai siuntė aiškią žinią, kad geriausia šalies ateitis – praeityje: Joe Bideno 2020 m. pergalė žadėjo sugrįžimą į praėjusią įprastos politikos erą, o judėjimas „Make America Great Again“ iš esmės yra atkuriamoji fantazija. (Ir Amerikos gerontokratinė valdančioji klasė tam nepadėjo.) Kai amerikiečiai šiomis dienomis gali įsivaizduoti ateitį, tai dažnai daro labai trumpai: prognozavimo rinkos, tokios kaip „Kalshi“ ir „Polymarket“, pavertė ją preke, kuria galima prekiauti ir iš kurios galima gauti pinigų.

 

Britų filosofas Jonathanas White'as perspėjo, kad faktinis ateities atsisakymas Silicio slėniui kelia didelę riziką. Pati atviros ateities idėja, rašo jis, yra „demokratinis išteklius“, neatsiejama politinės laisvės dalis, kuri priklauso nuo „gebėjimo įsivaizduoti alternatyvas, kurios gali būti neįtikėtinos, ir jų siekti nepaisant visų sunkumų“. Abolicionistai nebūtų galėję kovoti su vergove netikėdami emancipuota ateitimi; XX amžiaus vidurio socialinės apsaugos tinklai buvo įmanomi tik todėl, kad liberali politika sugebėjo numatyti apsaugą ateities kartoms. Kai ateitis vis labiau atrodo kaip kažkas, ko reikia vengti, o ne kažkas, ko galima laukti, teigia White'as, patys demokratijos pamatai susilpnėja.

 

Nuo pat Prancūzijos revoliucijos, ginčijusios dieviškąją karalių teisę, ateitis buvo pagrindinė teritorija, kurioje vykdoma visa politika. Politologas Danas Edelsteinas teigia, kad iki 1789 m. „politiniai ginčai daugiausia buvo susiję su praeitimi“. Po tos datos „kiekviena pusė teigė turinti privilegijuotą žinių apie ateitį“. Apšvietos epochos idėjos apie neišvengiamą žmonijos pažangą, kartu su technologine pažanga, sukėlė įsitikinimą, kad „tobulas pasaulis yra visai šalia“, jei tik visuomenė rastų būdą jį pasiekti. Tačiau tos pačios jėgos galėjo veikti ir prieš demokratiją. Šis įsitikinimas buvo toks stiprus, rašo Edelstein, kad paskatino kai kuriuos žmones „susitaikyti su laikinu demokratinių įsitikinimų sustabdymu“, kad jie būtų įgyvendinti.

 

„Kova dėl ateities yra kova dėl valdžios, dėl to, kas gali spręsti“, – sakė Aditi Juneja, nevyriausybinės organizacijos „Democracy2076“, kurią ji įkūrė siekdama sukurti strategijas, skirtas demokratinėms vertybėms apsaugoti per ateinančius 50 metų, vykdomoji direktorė. Silicio slėnio vadovai nori užtikrinti visuomenę, kad ateitis yra saugi jų rankose. Tačiau net ir tvirtindami, kaip Altman, kad jie yra „Žmonijos komandoje“, jie teigia turintys teisę nulemti, kas laukia ateityje.

 

Šaltojo karo metu ateitis taip pat atrodė nepaprastai nežinoma ir bauginanti. Technologijų spartėjimas, pasaulinis nesaugumas ir besikeičianti rasinė dinamika pakeitė Amerikos gyvenimą; branduolinio karo baimė,  Viską gaubė tam tikra nuojauta. Akademikai ir biurokratai į šią situaciją reagavo kurdami naujus būdus, kaip kiekybiškai įvertinti galimas tautos ateities raidos kryptis. Matematikas ir fizikas Hermanas Kahnas (Herman Kahn) šeštajame dešimtmetyje korporacijoje „RAND“ sukūrė ateities scenarijų planavimo metodiką, skirtą padėti JAV karinėms oro pajėgoms pasirengti galimam termonukleariniam karui; taip buvo padėti pamatai ateities tyrimų (angl. *futures studies*) sričiai.

 

1964 m. Amerikos menų ir mokslų akademija kartu su Niujorko „Carnegie“ korporacija įsteigė „2000-ųjų metų komisiją“ (angl. *Commission on the Year 2000*). Jai vadovavo sociologas Danielis Bellas, o į darbą buvo įtraukta dešimtys žymių įvairių sričių mąstytojų, kurių užduotis – „įsivaizduoti ateitį ir nustatyti problemines sritis“, lemsiančias naująjį tūkstantmetį. Pagrindiniai komisijos klausimai – ar smurtiniai konfliktai išliks didele grėsme? ar kompiuteriai neišvengiamai pakeis „didžiąją dalį rutininės veiklos, kuri šiuo metu laikoma intelektiniu darbu“? – kilo iš gilaus to meto neapibrėžtumo.

 

„Šie klausimai atspindėjo esminį nerimą: Amerikos politinė santvarka kinta, o šio proceso rezultatas gali būti nebe atpažįstama liberali forma, o veikiau visiškai nauja ateities versija“, – rašo istorikė Jenny Andersson. Ateities prognozavimas tapo būdu ne tik susitaikyti su sunkiai valdoma dabartimi, bet ir kontroliuoti jos pasekmes, taip iš esmės susiaurinant politinių galimybių lauką.

 

D. Bellui ateities scenarijų planavimas buvo itin svarbus norint užtikrinti, kad vyriausybės ir politikos formuotojai išlaikytų Amerikos visuomenės modernizacijos procesą. Tačiau tendencija viską kiekybiškai įvertinti ir prognozuoti atėmė iš pavienių asmenų galią daryti įtaką viešiesiems reikalams. Vietoj to įsitvirtino požiūris į ateitį kaip į „baigtinių galimybių sritį, kurioje jos išdėstytos pagal didesnį ar mažesnį tikėtinumą“ – kaip tai apibūdino istorikas Reinhartas Koselleckas.

 

Sovietų Sąjungos žlugimas tapo trumpalaikiu radikalių galimybių momentu: senoji tarptautinė tvarka griuvo, o milijonai žmonių pajuto naujo pobūdžio laisvę. Tačiau netrukus šį momentą užgožė idėja, jog įvyko „istorijos pabaiga“ – ateitis tapo išskirtine liberaliųjų demokratijų ir jų kapitalistinių ekonomikų nuosavybe. Politologas Ivanas Krastevas teigė, kad tas laikotarpis iš tiesų buvo „ateities pabaiga“, nes atvėrė kelią „politikai be tikro pasirinkimo“ – politikai, kurioje esminiai klausimai apie tai, kaip turėtų būti organizuojama valdžia, atrodė jau užduoti ir į juos atsakyta. Po 2008 m. finansų krizės politinės ateities galimybių spektras vėl išsiplėtė, socialistiniams ir populistiniams judėjimams pradėjus mesti iššūkį esamai tvarkai. Tačiau pavieniams žmonėms ateities svajonės – turėti nuosavus namus, rasti stabilų darbą, sukurti šeimą – tapo sunkiau pasiekiamos. „Žmonės jautė, kad jų pasirinkimo galimybės siaurėja“, – sakė man istorikas Nilsas Gilmanas.

 

Šiandien tiek ateities naratyvuose, tiek ekonominėse prognozėse dominuoja dirbtinis intelektas (DI). Tai savaime reiškia radikalų kitų galimybių užkirtimą. Mat kai technologiją iškeliame į savo politinės vaizduotės centrą, rizikuojame nebematyti kitų scenarijų, kurie galėtų egzistuoti greta jos – arba vietoj jos.

 

Dabartinė ateities krizė turi daug bendra su praėjusio amžiaus krize. Tiek tada, tiek dabar geopolitinė padėtis tapo nestabili, o demokratijai iškilo pavojus būtent tuo metu, kai naujos technologijos sparčiai keitė kasdienį gyvenimą. Tiek tada, tiek dabar neapibrėžtumo jausmas gimdė prognozes ir filosofines įžvalgas, kurios svyravo tarp utopinių ir distopinių vizijų.

 

Šiandien pirmaujančios DI bendrovės atlieka panašų vaidmenį, kokį praėjusio amžiaus viduryje atliko ateities prognozavimo įmonės. Žinoma, skirtumas tas, kad šiuolaikinės bendrovės turi kur kas daugiau techninių ir materialinių išteklių: jos ne tik valdo pačias technologijas, kurias tiria, bet ir gali remtis milžiniškais vartotojų duomenų kiekiais savo prognozėms pagrįsti. Pavyzdžiui, „OpenAI“ neseniai įkūrė „Strateginės ateities“ (angl. *Strategic Futures*) padalinį – „vidinį analitinį centrą“, kuriam vadovauja Deanas Ballas. Jis yra konservatyvių pažiūrų autorius ir buvęs Baltųjų rūmų darbuotojas, prisidėjęs rengiant D. Trumpo administracijos 2025 m. strateginį dokumentą apie DI. Pasak D. Ballo, šios grupės tikslas – išsiaiškinti, kokios „ilgalaikės politinės ekonominės pažangaus DI pasekmės yra tikėtinos ir kokios jos turėtų būti (tai – iš esmės skirtingi klausimai)“. „Kokius svertus galime panaudoti šiandien, kad pakreiptume pasaulį geresnių rezultatų link?“ – klausė jis. Daugelis prognozių apie tai, kaip dirbtinis intelektas pakeis pasaulį, pasižymi supaprastintu, dvejopu pobūdžiu: jis arba panaikins visas darbo vietas, arba sukurs tūkstančius naujų; jis arba išgydys vėžį, arba paleis mirtiną virusą; jis arba išspręs klimato kaitos problemą, arba pražūtingai ją paspartins; jis arba atneš naują aukso amžių, arba sunaikins pasaulį tokį, kokį jį pažįstame. „Visa tai – ginčytini naratyvai, kurie labai apriboja mūsų mąstymą apie ateitį, – sakė man Ari Wallachas, save vadinantis futuristu ir socialinių sistemų strategu. – Mane neramina tai, kad dabartinius klaidingus diskusijų polius priimame, kaip įsivaizduojamą ateities viziją iš tiesų įmanoma.“

 

Dirbtinio intelekto (DI) įmonės dabar susiduria su rimtu pasipriešinimu savo vizijai. Diskusijos apie ateitį griauna nusistovėjusias partines ribas ir skatina kurtis naujas politines grupes. Senatorius Bernie Sandersas neseniai pasirodė kartu su Steve’u Bannonu Vašingtone vykusiame „už žmones“ (angl. *pro-human*) skirtame renginyje ir pareiškė, kad Silicio slėnis neturėtų turėti galios „diktuoti žmonijos ateities“. Niujorko valstijos asamblėjos narys Alexas Boresas įkūrė grupę „Who Decides“ („Kas sprendžia“), kurios tikslas – suvienyti demokratus formuojant DI politiką; kita grupė, „Tomorrow Together“ („Ateitis kartu“), susikūrė siekdama „padėti demokratams laimėti rytojaus politikoje“, daugiausia dėmesio skirdama būtent DI.

 

Visos šios iniciatyvos – tai bandymas pasiūlyti kitokią istoriją, suformuoti viešąjį naratyvą apie DI, kurio autoriai nebūtų tie patys asmenys, gaunantys didžiausią naudą iš plačiojo technologijos diegimo. Tačiau net ir siekdami grąžinti žmonėms balsą priimant sprendimus dėl DI, jie gali padaryti klaidą – kovoti pagal DI įmonių primestas taisykles. Taip darydami, jie patys iškelia technologiją į savo politinės vizijos centrą, nors iš tiesų siekia mesti iššūkį jos galiai.

 

Tikroji pamoka, kurią mums palieka Bellas, Kahnas ir jų kolegos iš septintojo dešimtmečio, slypi būtent tame, ko jie nesugebėjo numatyti.

 

Siekdami sukurti ateities mokslą, jie neįvertino galimybės, kad jaunoji karta gali sukilti prieš savo laikmečio neteisingas struktūras – išeiti į gatves protestuoti prieš Vietnamo karą bei kovoti už žodžio laisvę ir pilietines teises.

 

„2000-ųjų metų komisija“ (angl. *Commission on the Year 2000*) taip ir nepaskelbė savo galutinės ataskaitos; 1974 m. ji buvo išformuota. Pasak Andersson, tai buvo „įspūdinga nesėkmė“, nes komisiją „pralenkė nenumatyti įvykiai, kurie gerokai viršijo jos narių kolektyvinę vaizduotę“. Kartų kaitos nulemti visuomeniniai pokyčiai į jų prognozes nebuvo įtraukti.

 

Linda Kinstler yra Harvardo „Society of Fellows“ (mokslininkų bendrijos) jaunesnioji narė ir šio žurnalo bendraautorė.“ [1]

 

1. How Silicon Valley Stole the Future: The Context. Kinstler, Linda.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 26, 2026.

How Silicon Valley Stole the Future: The Context

“A.I. will reshape our world. But does that mean the people who make the technology get to control our imagination, too?

 

These days, the leading tech companies are not primarily fighting one another for market share or talent or computing power.

 

 The bigger battle is over who can claim to know the future.

 

In August, Meta’s chief executive, Mark Zuckerberg, published a manifesto titled “The Future Is for Everyone,” in which he argued that artificial intelligence will bring about “an abundance of personal agency” and other riches — but only if Meta is in charge. “If our beliefs and principles lead,” he wrote of his company, “then the balance of power will favor individuals and a better future for everyone.” In September, Sam Altman of OpenAI told the United Nations Security Council that A.I. could lead to either a society in which “more people can participate in the future” or one in which humans have lost “control of the future.” And in his recent call for the voluntary slowdown of A.I. development, Dario Amodei of Anthropic claimed it was imperative to stave off the future we are headed toward, if only for an “extra year or two.”

 

Our very ability to imagine the future has been captured by the rich and powerful. Each of these prognostications suggests that, by virtue of their ownership of advanced technology, these leaders have privileged knowledge of what may be coming for us all: either a world in which A.I. has eliminated all jobs, unleashed bioengineered viruses and enabled catastrophic warfare or a utopia in which the technology gives people “greater power to live life as they choose,” as Altman told the U.N. In both cases, A.I. is positioned as ubiquitous and unavoidable, its future omnipresence a fait accompli.

 

Tech leaders have been able to swiftly lay claim to this imaginative space in large part because alternative positive visions of the future have largely disappeared in American culture and politics.

 

Over the past 20 years, pessimistic narratives have come to dominate public life: on the left, grim warnings of impending climate disaster and economic collapse; on the far right, apocalyptic conspiracy theories about demographic decline.

 

The last several election cycles sent the strong message that the best future for the country lay in the past: Joe Biden’s 2020 victory promised a return to a bygone era of politics as usual, while the Make America Great Again movement is at heart a restorative fantasy. (And America’s gerontocratic ruling class hasn’t helped.) When Americans can imagine the future these days, it’s often in the shortest of terms: Prediction markets like Kalshi and Polymarket have turned it into a commodity to be traded and monetized.

 

The British philosopher Jonathan White has warned that the effective abdication of the future to Silicon Valley comes with profound risks. The very idea of an open future, he writes, is a “democratic resource” integral to political freedom, which depends on “the capacity to imagine alternatives that may be improbable and to pursue them against the odds.” Abolitionists could not have fought against slavery without a belief in an emancipated future; the social safety nets of the mid-20th century were possible only because liberal politics were able to envision protections for future generations. When the future increasingly seems like something to avoid rather than something to look forward to, White argues, the very foundations of democracy are weakened.

 

The future has been the primary terrain upon which all politics are practiced since the French Revolution challenged the divine right of kings. Before 1789, “political arguments were largely about the past,” the political scientist Dan Edelstein argues. After that date, “each side claimed a privileged knowledge of the future.” Enlightenment ideas about the inevitable progress of mankind, coupled with technological advances, gave rise to the belief that “a perfect world lay just around the corner,” if only society could find a way to get there. But the same forces could work against democracy, too. This conviction was so strong, Edelstein writes, that it led some people “to accept the temporary suspension of democratic beliefs” in order to bring it about.

 

“The contest over the future is a contest over power, over who gets to decide,” said Aditi Juneja, the executive director of Democracy2076, a nongovernmental organization she founded to develop strategies for protecting democratic values over the next 50 years. Silicon Valley executives are eager to assure the public that the future is safe in their hands. But even by insisting, as Altman has, that they are on “Team Humanity,” they are claiming the authority to determine the course of what lies ahead.

 

During the Cold War, too, the future felt wildly unknowable and frightening. Technological acceleration, global insecurity and changing racial dynamics reshaped American life; fear of nuclear war hovered over everything. Academics and bureaucrats responded to this moment by coming up with new ways to quantify possible future trajectories for the nation. Herman Kahn, a mathematician and physicist, developed the practice of future scenario planning at the RAND Corporation in the 1950s to help the U.S. Air Force prepare for the possibility of thermonuclear war, laying the groundwork for the field of futures studies.

 

In 1964, the American Academy of Arts and Sciences partnered with the Carnegie Corporation of New York to establish the Commission on the Year 2000, led by the sociologist Daniel Bell, calling on dozens of prominent thinkers from different fields to “imagine the future and to identify the problem areas” that would define the new millennium. Its central concerns — Would violent conflict continue to be a major threat? Would computers inevitably replace “much routine activity that now passes for intellectual work”? — emerged from the deep uncertainty of the era.

 

“These questions reflected a fundamental anxiety, namely, that the American polity was changing and that the outcome of this process might not be a recognizable liberal form but rather, a new version of the future,” writes the historian Jenny Andersson. Predicting the future functioned as a way of both coming to terms with the unruly present and controlling its outcomes, effectively narrowing the window of political possibilities.

 

For Bell, future scenario planning was critical if governments and policymakers were to ensure that American society continued to modernize. But the push toward quantification and prediction took power away from individuals to shape the course of public affairs. Instead, it popularized an understanding of the future as a “domain of finite possibilities, arranged according to their greater or lesser probability,” as the historian Reinhart Koselleck once described it.

 

The collapse of the Soviet Union was a fleeting moment of radical possibility, as the old international order fell and millions experienced a new kind of freedom. But it was soon eclipsed by the idea that it had brought about the “end of history,” in which the future belonged exclusively to liberal democracies and their capitalist economies. The political scientist Ivan Krastev has argued that the moment was actually the “end of the future,” because it gave way to a “politics without real choices,” in which fundamental questions about how governments should be organized seemed to have been asked and answered. After the 2008 financial crisis, the range of political futures once more opened up as socialist and populist movements began to contest the status quo. But for individuals, dreams of the future — of owning a home, finding a steady job, starting a family — diminished. “People felt their options narrowing,” the historian Nils Gilman told me.

 

Today, both the narrative and economic outlooks for the future are overwhelmingly dominated by A.I. That is, in itself, a radical foreclosure. Because when we place the technology at the center of our political imagination, we risk becoming blind to other outcomes that might still be possible alongside it — or in its stead.

 

The current crisis of the future has much in common with that of the last century. Then as now, geopolitics had become newly unstable and democracy imperiled just as emerging technologies were rapidly reshaping everyday life. Then as now, a sense of uncertainty produced forecasts and philosophies that boomeranged between utopian and dystopian visions.

 

The leading A.I. companies now occupy much of the same role that the midcentury foresight firms did in their time. The difference, of course, is that they have far more technical and material ammunition on their side: Not only do they own the very technology they aim to study, but they can also draw upon a vast volume of user data to inform their predictions. OpenAI, for example, just created its Strategic Futures unit, an “internal think tank” led by Dean Ball, a conservative writer and former White House staff member who helped draft the Trump administration’s 2025 white paper on A.I. The team’s purpose is to discern what the “long-term political economy outcomes from advanced A.I. are likely to be and what they should be, which are importantly different questions,” Ball told me. “What levers can we pull today to steer the world toward better outcomes?”

 

Many predictions of how A.I. will alter the world take a reductive binary form: It will eliminate all jobs or create thousands of new ones; it will cure cancer or unleash a deadly virus; it will solve climate change or fatally accelerate it; it will bring about a new golden age or destroy the world as we know it. “All of these are contested narratives that are highly limiting in how we think about tomorrow,” Ari Wallach, a self-described futurist and social-systems strategist, told me. “My concern is that we take the current false poles in the debate as the imaginary for what is actually possible.”

 

The A.I. companies are now encountering meaningful opposition to their vision. The debate over the future is scrambling partisan divides and catalyzing new political groups. Senator Bernie Sanders recently appeared alongside Steve Bannon at a “pro-human” event in Washington and has argued that Silicon Valley should not be able to “dictate humanity’s future.” Alex Bores, a New York state assemblyman, started a group called Who Decides that aims to unify Democrats on A.I. policy; a separate group, Tomorrow Together, formed to “help Dems win the politics of tomorrow” by focusing on A.I.

 

Each of these efforts is an attempt to offer up a different story, to put forward public narratives about A.I. that are not written by those who have the most to gain from its widespread adoption. But even as they seek to reassert the people’s voice in decision-making about A.I., they may make the mistake of fighting the battle on terms set by the A.I. companies, placing the technology at the center of their political vision even as they seek to contest its power.

 

The real lesson from Bell, Kahn and their colleagues in the 1960s comes from what they failed to predict.

 

 In their quest to develop a science of the future, they neglected to consider the possibility that the younger generation might rise up against the unjust structures of their time, taking to the streets to oppose the Vietnam War and to fight for free speech and civil rights.

 

The Commission on the Year 2000 never published its final report; it was disbanded in 1974, considered, as Andersson writes, a “spectacular failure” because it had been “overtaken by unpredicted developments that far extended its collective imagination.” Generational social change was not in its forecast.

 

Linda Kinstler is a Junior Fellow at the Harvard Society of Fellows and a contributing writer for the magazine.” [1]

 

1. How Silicon Valley Stole the Future: The Context. Kinstler, Linda.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 26, 2026.