Naujos technologijų perdavimo taisyklės: ES iš dalies pakeitė patentų licencijavimo sutarčių reikalavimus. Į ką dabar atkreipti dėmesį.

„Klausimas, kaip įmonės turėtų spręsti technologijų perdavimo klausimus, dažnai sukelia netikrumo. Pavyzdžiui, gamintojas, naudojantis patentuotą gamybos procesą pagal licencijos sutartį su patento savininku; sutartyje numatyta, kad gamintojas negali parduoti savo produktų konkrečiai klientų grupei, skirtai tik jam pačiam. Toks susitarimas gali būti leidžiamas pagal ES antimonopolinius įstatymus, reglamentuojančius technologijų licencijavimą.

 

Technologijų perdavimo bendrosios išimties reglamentas (TTBER) yra pagrindinis šios ES antimonopolinės teisės srities taisyklių rinkinys, ir jis neseniai buvo iš dalies pakeistas. Šiuo reglamentu ES Komisija tam tikriems technologijų perdavimo susitarimams taiko išimtį nuo antikonkurencinių susitarimų draudimo. Technologijų perdavimo susitarimai, tokie kaip aukščiau pateiktas pavyzdys, apima patentų licencijos susitarimus, kurie leidžia licencijos gavėjams gaminti patentuotą produktą arba naudoti patentuotą procesą.

 

Palyginti su ankstesniu reglamentu nuo 2014 m., peržiūrėtoje versijoje yra nedaug pakeitimų; todėl mažai tikėtina, kad licencijos susitarimus, kurie jau atitiko „senąjį“ TTBER, reikės keisti.

 

Susidalijusioms įmonėms antimonopolinė rizika yra mažesnė dėl konkurencijos institucijų skiriamų didelių baudų ir didesnė dėl galimo atskirų sąlygų negaliojimo ar net panaikinanti visą licencijos sutartį.

 

Tad kodėl įmonės turėtų pasinaudoti TTBER įsigaliojimu kaip galimybe peržiūrėti savo licencijavimo praktiką? Tam yra trys geros priežastys: ES Komisija taip pat atnaujino pridedamas gaires.

 

Pirma, ji pateikė gaires ekonomiškai reikšminga duomenų licencijavimo tema, konkrečiai dėl aplinkybių, kuriomis TTBER gali būti taikomas tiesiogiai arba pagal analogiją. Tai taikoma, kai patys duomenys yra praktinė patirtis arba duomenų bazė, saugoma autorių teisių arba *sui generis* teisių. Sui generis yra lotyniška frazė, reiškianti „savo rūšies“ arba „savotiška klasė“. Ji apibūdina kažką unikalaus, vienetinio ar neįprasto, kas netelpa lengvai į standartines kategorijas ar įprastas sistemas.

 

Antra, ji [atnaujino] esamas antimonopolinio technologijų telkinių priimtinumo taisykles, t. y. turto, pvz., patentų, sujungimo, kurios buvo sugriežtintos ir papildytos trimis naujais reikalavimais.

 

Pavyzdžiui, technologijų telkiniuose dalyvaujančios įmonės turės tai turėti omenyje. Jos turės patikrinti, pavyzdžiui, ar dvigubas licencijavimo mokesčių taikymas už Vienas ir tas pats patentas yra faktiškai užkertamas kelią, užkertamas kelias atsirasti.

 

Trečia, Europos Komisija į savo gaires įtraukė gaires dėl „Licencijavimo derybų grupių“ (SGD) vertinimo. SGD suprantama kaip licencijų gavėjų bendradarbiavimo forma derantis dėl licencijų su licencijos davėju – nesvarbu, ar tas licencijos davėjas yra individualus patento savininkas, ar patentų fondas.

 

Įmonėms, dalyvaujančioms licencijos gavėjo pusėje, primygtinai rekomenduojama peržiūrėti savo bendradarbiavimą, siekiant užtikrinti, kad jis atitiktų ES Komisijos reikalavimus. Jei taip nėra, kyla pavojus, kad antimonopolinės institucijos gali SGD laikyti neteisėtu pirkimo karteliu ir skirti baudas.

 

Pagrindiniai reikalavimai apima būtinybę, kad SGD veiktų atvirai licencijų davėjų atžvilgiu ir kad bendradarbiavimas būtų reglamentuojamas sutartimi. Keitimasis informacija tarp dalyvaujančių įmonių turi būti apribotas iki to, kas yra griežtai būtina. 15 procentų rinkos dalies riba suteikia įmonėms papildomo tikrumo dėl jų SGD antimonopolinio vertinimo. Ir atvirkščiai, jei bendradarbiavimas apsiriboja keitimusi informacija apie individualių derybų su licencijos davėju būseną, tai yra draudžiamas pirkimo kartelis.

 

Autorius yra advokatų kontoros CMS partneris.” [1]

 

1.  Neue Regeln zum Technologietransfer: Die EU hat die Vorgaben für Patentlizenzverträge geändert. Worauf man jetzt achten sollte. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 03 June 2026: 18.  ROLF HEMPEL

 

New Rules on Technology Transfer: The EU has amended the requirements for patent licensing agreements. What to look out for now.

 

 

“The question of how companies should approach technology transfer frequently gives rise to uncertainty. Take, for example, a manufacturer using a patented production process under a license agreement with the patent holder; the agreement stipulates that the manufacturer may not sell its products to a specific customer group reserved for the patent holder itself. Such an arrangement may be permissible under EU antitrust law governing technology licensing.

 

The Technology Transfer Block Exemption Regulation (TTBER) is the central set of rules within this area of ​​EU antitrust law, and it has recently been amended. Through this regulation, the EU Commission exempts certain technology transfer agreements from the prohibition on anti-competitive agreements. Technology transfer agreements—such as the one in the example above—include patent license agreements that enable licensees to manufacture a patented product or use a patented process.

 

Compared to the predecessor regulation from 2014, the revised version introduces few changes; consequently, license agreements that already complied with the "old" TTBER are unlikely to require modification.

 

For the companies involved, the antitrust risks lie less in the imposition of heavy fines by competition authorities and more in the potential invalidity of individual clauses or even the entire license agreement.

 

Why, then, should companies use the entry into force of the TTBER as an opportunity to review their licensing practices? There are three good reasons for doing so: the EU Commission has also updated its accompanying guidelines.

 

First, it has provided guidance on the economically significant topic of data licensing—specifically regarding the circumstances under which the TTBER can be applied either directly or by analogy. This applies when the data itself constitutes know-how or a database protected by copyright or *sui generis* rights. Sui generis is a Latin phrase that means "of its own kind" or "in a class by itself". It describes something unique, singular, or unusual that does not fit easily into standard categories or conventional systems.

 

Second, it has [updated] its existing rules regarding the antitrust admissibility of technology pools—i.e., the bundling of assets such as patents—have been tightened and supplemented with three new requirements.

 

Companies participating in technology pools, for instance, will need to keep this in mind. They will have to verify, for example, that the double charging of licensing fees for one and the same patent is effectively precluded, prevented from happening.

 

Thirdly, the European Commission has included guidance on the assessment of "Licensing Negotiating Groups" (LNGs) in its guidelines. An LNG is understood as a form of cooperation between licensees when negotiating licenses with a licensor—whether that licensor is an individual patent holder or a patent pool.

 

Companies participating on the licensee side are strongly advised to review their cooperation to ensure it meets the EU Commission's requirements. If it does not, there is a risk that antitrust authorities could view the LNG as an unlawful purchasing cartel and impose fines.

 

Key requirements include the need for the LNG to operate openly vis-à-vis licensors and to govern the cooperation through a contract. Information exchange between participating companies must be limited to what is strictly necessary. A market share threshold of 15 percent provides companies with additional certainty regarding the antitrust assessment of their LNG. Conversely, if the cooperation consists merely of exchanging information on the status of individual negotiations with the licensor, it constitutes a prohibited purchasing cartel.

 

The author is a partner at the law firm CMS.” [1]

 

1.  Neue Regeln zum Technologietransfer: Die EU hat die Vorgaben für Patentlizenzverträge geändert. Worauf man jetzt achten sollte. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 03 June 2026: 18.  ROLF HEMPEL

 

Kas gi nutiko Amerikos elitui, pone Osnosai? Grinviče turtingi respublikonai anksčiau gyveno kukliai. Šiandien iš to pasaulio beveik nieko neliko. Evanas Osnosas ten užaugo. Pokalbis apie Amerikos elito transformaciją.

 

„Pone Osnosai, jūs užaugote Grinviče. Mažame, labai turtingame Konektikuto miestelyje, kuriame gyvena daug žinomų milijardierių. Kada paskutinį kartą ten buvote?

 

Tai buvo gana seniai. Spėčiau, apie 2024 m.

 

Kas pasikeitė nuo tada, kai išsikraustėte?

 

Grinvičą taip pat vis labiau veikia politinė poliarizacija, kurią matote visoje šalyje. Jei pažvelgsite 25 metus atgal, tai buvo nuosaikių respublikonų miestas. Žmonės, išlaikę George'o H.W. Busho tradicijas, kurie vertino bendradarbiavimą, tvirtai tikėjo švietimo ir mokslo skatinimu ir panašiais dalykais. Taigi, klasikinis nuosaikus amerikietiškas konservatizmas. Bet tai pasikeitė.

 

Prescottas Bushas buvo įtakinga figūra Grinviče. Sakoma, kad kartą jis papeikė kelis žmones savo užmiesčio klubo rūbinėje, nes vienas iš jų pasakė nepadorų pokštą jo sūnaus George'o H.W. – būsimo prezidento – akivaizdoje. Dabartinis JAV prezidentas vaizdo įraše pasakė, kad jei esi turtingas ir, kaip jis, išgarsėjęs, su moterimis galima daryti bet ką. Citata: „Pagriebkite jas už lytinių organų.“ Tai nesutrukdė Grinvičo respublikonams paremti Trumpo. Kas nutiko Amerikos elitui?

 

Taip, tarp turtingų amerikiečių, kurie anksčiau buvo vadinami „Country Club Respublikonais“, įvyko pokyčių. Tai neabejotinai akivaizdu ir Grinvičo mikrokosmose. Tai, kas kažkada buvo išimtis, tapo norma, o tai, kas buvo norma, tapo išimtimi. Iš pradžių Grinvičo žmonės buvo labai priešiškai nusiteikę Trumpo atžvilgiu. Jie iš jo šaipėsi; jis buvo išjuoktas vietiniame laikraštyje. Tačiau tam tikru momentu kai kurie iš šių žmonių pradėjo apie jį kalbėti su susižavėjimu, o kai kurie tapo ištikimais rėmėjais. Vieną iš griežčiausių jo vietinių kritikų Trumpas netgi paskyrė ambasadoriumi.

 

Prieš penkiasdešimt metų „General Electric“ buvo viena svarbiausių Amerikos bendrovių. Tuo metu generalinis direktorius Reginaldas Jonesas gyveno kukliame name Grinviče. Viename iš jūsų straipsnių rašote apie milijardierius sodininkus. Galima tai įsivaizduoti. Vargu ar galiu įsivaizduoti Timą Cooką ar Sundarą Pichai. Ar turtas buvo labiau apribotas visuomenės, kai jūs augote?

 

Žinoma, turtas visada buvo labai matomas ir juntamas, bet manau, kad jis nebuvo taip aukštai virš likusios visuomenės dalies ir taip atskirtas nuo jos, kaip yra šiandien. Jei kas nors ir jausdavo norą mesti visus apribojimus į vėją, vis tiek egzistavo socialinė gėda, kuri tam priešinosi. Normos, stilius arba, tarkime, „moralės mada“ reikalavo kuklumo. Buvo nepadoru demonstruoti savo turtus. Grinviče buvo senas posakis, kad turtingi miesto žmonės atrodo kaip sodininkai.

 

 

Kada tai pasikeitė?

 

 

Manau, kad pokyčiai prasidėjo lėtai, prieš dešimtmečius. Galbūt prisimenate filmą „Volstritas“. Personažas Gordonas Gekko garsėja viena eilute: „Godumas yra gerai!“ Ir jis demonstravo visą savo godumą brangiais kostiumais ir atgal sušukuotais plaukais. Kai tai buvo pristatyta devintajame dešimtmetyje, Grinvičo žmonės nenorėjo su tuo nieko bendro turėti: „Tai ne mūsų stilius“, – būtų pasakę jie. Tačiau vis daugiau žmonių užaugo pasaulyje, kuriame ši godumo, demonstratyvaus turto demonstravimo idėja sulaukė atgarsio. Kalbama apie tai, kad reikia atrodyti laisvam nuo taisyklių, laisvam nuo visų apribojimų. Anksčiau tai būtų buvusi laikoma apgailėtina nesaugumo išraiška. Taigi taisyklės pasikeitė.

 

Ar turite kokių nors idėjų, kodėl?

 

Finansų pasaulyje yra gana garsi asmenybė Johnas Bogle'as. Kartą jis apmąstė savo ilgą karjerą ir pasakė: „Kai prieš pusę amžiaus pradėjau dirbti finansų srityje, buvo dalykų, kurių tiesiog nedarei.“ Šiandien atrodo, kad šūkis yra: „Jei visi kiti tai daro, kodėl gi ne aš?“ Manau, kad tame yra kažkas esminio: yra subtilus lūžio taškas, kuriame moralės kultūra pasikeičia. Kai tiek daug netinkamo elgesio tampa įprastu, kad pati visuomenė pradeda jį laikyti normaliu. Kai kažkas panašaus įsigali, galima pateisinti viską, kas anksčiau buvo laikoma moraliai smerktina. Štai kodėl nėra nereikšminga, kai visuomenės priešakyje yra toks asmuo kaip prezidentas, neturintis jokių moralinių principų. Žmonės patys padarys išvadas.

 

Ar turite asmeninę istoriją šiuo klausimu?

 

Kartą kalbėjausi su žmogumi iš Grinvičo, kuris buvo įsivėlęs į „Varsity Blues“ skandalą. Jame dalyvavo keli turtingi amerikiečiai, kurie sukčiavo per stojamuosius egzaminus į koledžą. Jie mokėjo pinigus, kad jų vaikai galėtų įstoti į geresnius universitetus. Ši byla pateko į antraštes. Paklausiau vieno iš tėvų, kuris už tai pateko į kalėjimą: apie ką galvojote? Kaip priėjote prie išvados, kad tai gera mintis? Ir jo atsakymas buvo gana atskleidžiantis. Jis sakė, kad įsitikino, jog ir kiti sukčiauja. Todėl nenorėjo būti paskutinis paliktas nuošalyje. Tai – žemyn slenkanti spiralė.

 

Reginaldas Jonesas uždirbo maždaug trylika kartų daugiau nei jaunesnysis vadovas įmonėje. Tuo metu tai buvo gana įprasta. 1965 m. generalinio direktoriaus atlyginimas buvo maždaug dvidešimt kartų didesnis nei eilinio darbuotojo; šiandien jis beveik 300 kartų didesnis. Ar prarastas ryšys su žmonėmis?

 

Taip, be jokios abejonės. Daugelis dalykų, kurie yra labai populiarūs, ypač tarp turtingiausių, kažkaip susiję su ryšio su realybe praradimu.

 

Pavyzdžiui?

 

Superjachtų rinka klesti kaip niekad anksčiau. Jachta yra labai fizinis būdas atsiriboti nuo šalies, kurioje gyveni. Tuomet tiesiogine prasme tampi žmogumi be sienų. Kitas pavyzdys būtų žmonės, kurie stato pasaulio pabaigos bunkerius. Čia taip pat kalbama apie ryšio su patirtimi, su buvimu bendruomenės dalimi ir problemų sprendimu, kol jos nesukėlė katastrofos. Žmonės, kurie deda visas pastangas, kad išvengtų nemažos mokesčių sumos, ne mažiau svarbu yra tai, kad prarado ryšį su tuo, ką reiškia būti piliečiu. Mokesčiai yra „tai, ką mokame už civilizuotą visuomenę“, kaip sakė garsus Aukščiausiojo Teismo teisėjas Oliveris Wendellis Holmesas. Tačiau jis tai parašė 1927 m.; nuo to laiko normos pasikeitė.

 

 

Paskmečio dienos bunkerių rinka JAV klesti. Kai kurie milijardieriai moka turtus už vietą, kurioje jie bus saugūs, jei visuomenė žlugtų. Ar tai tik kelių ekscentrikų perteklius?

 

 

Ne, manau, kad ši nuomonė plačiai paplitusi tarp milijardierių. Plačiai manoma, kad didėja socialinė įtampa ir kad jie gali tapti pykčio taikiniais. Tačiau tik maža grupė, regis, imasi konkrečių parengiamųjų priemonių.

 

Kartą nakvojote tokiame bunkeryje. Kaip ten atrodo?

 

Bunkeris yra sename branduolinių raketų silose. Galbūt 17 ar 18 aukštų po žeme. Viduje gana prabangu. Yra tokie dalykai, kuriuos jie vadina „langais“, bet iš tikrųjų tai ekranai, pro kuriuos galima matyti pasaulio vaizdus viršuje, koks jis buvo prieš griūtį. Ir buvo nepaprastai tylu. Bet turiu pripažinti, kad taip pat jaučiau saugumo jausmą, nes viršuje buvo žmonių su ginklais, kurie saugojo bunkerį hipotetinės atakos atveju.

 

Kai investuoji milijonus į tokią vietą, turi būti labai stipri emocija. Iš kur kyla ši baimė?

 

Daugelis tikrai turtingųjų sėkmingai plėtoja savo verslą, nes gerai jaučia, kaip keičiasi bendra nuotaika. Dabar daugelis jaučia augantį pyktį, ir tai taip pat susiję su jų pačių noru vykdyti verslo veiklą. Tačiau keista, bet jie nieko nedaro, kad neutralizuotų šias neigiamas pasekmes. Vietoj to, didelė dalis technologijų elito skelbia, kad technologinė plėtra yra neišvengiama. Kai kurie iš jų man pasakė: „Žinome, kad dirbtinis intelektas padarys daug žmonių bedarbiais ir kad tai sukels pyktį, kuris bus nukreiptas į mus Silicio slėnyje.“ Tačiau kitą kartą jie nepasakys: „Štai kodėl sukūrėme vieną ar kitą priemonę pasekmėms sušvelninti.“

 

Dabar pats milijardieriaus statusas priklauso nuo veikiančios valstybės. Ji užtikrina, be kita ko, jų nuosavybės teises ir, jei reikia, jas įgyvendina. Šiame kontekste man neatrodo, kad užsibarikada bunkeryje yra perspektyvi strategija.

 

Kai kurie išsiugdė labai keistą mąstymo būdą, kai tokius dalykus kaip valdžia ir įstatymai laiko savo sėkmės priešais, o ne būtinais ingredientais. Elonas Muskas ir Peteris Thielis yra garsūs to pavyzdžiai. Jie daugelį taisyklių ir reglamentų laiko tironiškos ir diktatoriškos valstybės išraiška. Štai kodėl jie pasiryžo radikaliai liberalizmo formai. Mano nuomone, tai yra istorijos ir realybės klaidingas aiškinimas. Tačiau jie turi pinigų ir galią apsupti save išskirtinai žmonėmis, kurie mato panašiai.

 

Anksčiau buvo strategija grąžinti bendruomenei, kad būtų lengviau susitvarkyti. Pavyzdžiui, aukojant ligoninėms ar bibliotekoms.

 

Manau, kad JAV vis dar daug filantropijos. Ji giliai įsišaknijusi Amerikos kultūroje. Tačiau filantropija tarp jaunų, itin turtingų žmonių iš tikrųjų sumažėjo. Mes jau stebime tai. Ir tai yra tendencija, kurią verta stebėti. Kai kurie garsiausi pasaulio žmonės šiuo metu, pavyzdžiui, Elonas Muskas, teigia, kad filantropija nėra tokia svarbi. Tiksliau sakant: jis teigia, kad negali padėti žmonijai labiau nei būdamas „Tesla“ generaliniu direktoriumi, net ne per filantropiją.

 

 

Daugelis šių dienų technologijų milijardierių praturtėjo labai jauni ir labai greitai. Ar tai kaip nors susiję su jų atsakomybės jausmu?

 

 

Taip, galiu įsivaizduoti, kad taip. Paimkime Marką Zuckerbergą. Nemanau, kad jis kada nors norėjo būti žmogumi, turinčiu didelę socialinę atsakomybę. Jis norėjo pripažinimo už savo techninius talentus. Jo išsilavinimas buvo sutrumpintas ir tarnavo tik jo asmeninėms ambicijoms. Turbūt keista patirtis iš paauglystės staiga tapti atsakingu už didžiulį technologinį konstruktą, kuris daro įtaką žmonių gyvenimams. Jį erzina, kad žmonės tikisi, jog jis taip pat gerai išmanys politines ir socialines problemas, kaip ir technologijų. Bent jau toks buvo mano įspūdis iš mūsų pokalbių.

 

 

Vokietijoje kažkada egzistavo „garbingo pirklio“, prisiimančio atsakomybę už visuomenę ir aplinką, idealas. Ar tai pasenęs?

 

Mane labai įtikina Roberto Putnamo idėjos. Jam Amerikos istorija pasižymi nuolatiniu elito socialinės atsakomybės svyravimu. Šiuo metu esame žemiausiame taške. Tarp turtingųjų švytuoklė labai smarkiai pasisuko libertarinės valstybės ir valdžios sampratos link. Tačiau istorija moko, kad tai sukels visuomenės spaudimą. Jau dabar matome, kad demokratai daug stipriau reaguoja į populizmą. Dabar jie labai atvirai kalba apie tai, kad milijardieriai užgrobia per daug galios ir įtakos. Ir mano istorijos suvokimas man sako, kad nemažai verslininkų atpažins šią akimirką ir bandys atgaivinti tokį „garbingo pirklio“ idealą. Žmonės juos už tai mylės. Tai būtų naudinga visuomenei ir, tiesą sakant, verslui.

 

Klausimus uždavė Nicolas Kurzawa.

 

Apie autorių

 

Evanas Osnosas beveik dvidešimt metų dirbo žinomame JAV žurnale „The New Yorker“. Jo darbai du kartus buvo apdovanoti Pulitzerio premija ir Nacionaline knygų premija. Šiais metais jo naujausia knyga „Jachta ar ne jachta: naujienos iš itin turtingųjų pasaulio“ vokiečių kalba buvo išleista leidyklos „C.H. Beck Verlag“.” [1]

 

1. Was ist aus Amerikas Eliten geworden, Herr Osnos?: In Greenwich lebten reiche Republikaner früher ein bescheidenes Leben. Heute ist von dieser Welt kaum etwas übrig. Evan Osnos ist dort aufgewachsen. Ein Gespräch über den Wandel der amerikanischen Elite. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 03 June 2026: 19. 

What has become of America’s elites, Mr. Osnos? Wealthy Republicans in Greenwich used to lead modest lives. Today, hardly anything remains of that world. Evan Osnos grew up there. A conversation about the transformation of the American elite.

 

“Mr. Osnos, you grew up in Greenwich—a small, very wealthy town in Connecticut that is also home to many well-known billionaires. When were you last there?

 

It’s been a while. I’d estimate it was around 2024.

 

What has changed since you left?

 

Greenwich, too, became increasingly caught up in the political polarization visible across the country. If you look back 25 years, it was a town of moderate Republicans—people in the mold of George H. W. Bush, who valued cooperation and strongly believed in fostering education, science, and the like. In short, classic moderate American conservatism. But that has shifted.

 

Prescott Bush was an influential figure in Greenwich. Legend has it that he once dressed down men in his country club’s locker room because one of them had told a lewd joke in front of his son, George H. W.—the future president. The current U.S. president said in a video that if you’re rich and famous, you can do anything to women—quote: "Grab them by the pussy." That didn’t stop Greenwich Republicans from supporting Trump. What happened to America’s elite?

 

Yes, there has been a shift among the wealthy Americans once known as "country-club Republicans." That shift is undoubtedly reflected in the microcosm of Greenwich. What used to be the exception has become the norm, and what was once the norm has become the exception. Initially, people in Greenwich were very hostile toward Trump. They made fun of him; he was mocked in the local paper. Yet, eventually, some of those very people began speaking of him with admiration, and some became staunch supporters. One of his fiercest local critics was even appointed ambassador by Trump.

 

Fifty years ago, General Electric was one of America’s most important companies. Reginald Jones, the company’s CEO at the time, lived in a modest house in Greenwich. In one of your writings, you mention billionaires who garden. It is hard to imagine Tim Cook or Sundar Pichai doing that. Was wealth more integrated into society back when you were growing up there?

 

Of course, wealth was always very visible and present in the past, too, but I do think it didn't stand so far above the rest of society—or remain so separate from it—as it does today. If someone felt the urge to throw all restraint to the wind, there was still a sense of social shame that acted as a check. Social norms, style, or—let’s call it—the "fashion of morality" demanded modesty. Flaunting one’s wealth openly was considered obscene. There was an old saying in Greenwich that the town’s wealthy residents looked just like the gardener.

 

When did that change?

 

I think the shift began slowly, decades ago. You might remember the movie *Wall Street*. The character Gordon Gekko is famous for the line: "Greed is good!" And with his expensive suits and slicked-back hair, he put all that greed on display. When the film came out in the eighties, people in Greenwich wanted nothing to do with that; they would have said, "That’s not our style." But more and more people grew up in a world where that kind of idea—greed and the ostentatious display of wealth—resonated strongly. It was about presenting oneself as free from rules, free from all constraints. Previously, that would have been seen as a pathetic sign of insecurity. That is how the rules changed.

 

Do you have any idea why?

 

There is a rather famous figure in the financial world, John Bogle. He once looked back on his long career and said: "When I entered the financial industry half a century ago, there were things that simply weren't done. Today, the prevailing attitude is: "If everyone else is doing it, why shouldn't I?" I think there is something to that: there is a subtle tipping point where a culture’s moral compass shifts—when indecency becomes so commonplace that society begins to view it as the norm. Once that takes hold, you can justify actions that were previously considered moral misconduct. That is why it matters when someone at the very top of society—like the president—lacks moral principles. People will draw their own conclusions from that.

 

Do you have a personal story about this?

 

I once spoke with someone from Greenwich who was involved in the "Varsity Blues" scandal. That affair involved wealthy Americans who cheated on admissions exams. They paid money to get their children into better universities. The case made headlines. I asked one of the fathers who had to go to prison for it: What were you thinking? How did you come to believe that was a good idea? And his answer was quite revealing. He said he had become convinced that others were cheating too. So, he didn't want to be the last one left out. It’s a downward spiral.

 

Reginald Jones earned about thirteen times as much as a junior manager at the company. That was quite common back then. In 1965, a CEO's salary was about twenty times that of an ordinary worker; today, it is nearly 300 times higher. Has the connection to ordinary people been lost?

 

Yes, without a doubt. Many things that are currently very popular among the ultra-wealthy have something to do with losing touch with the world around them.

 

For example?

 

The market for superyachts is booming like never before. A yacht is a very tangible way to detach yourself from the country you live in. You become, quite literally, a person without national borders. People who build doomsday bunkers are another example. That, too, is partly about losing the connection to the experience of being part of a community and solving problems before they escalate into catastrophe. People who go to great lengths to avoid paying a fair share of taxes have—not least—lost sight of what it means to be a citizen. Taxes are "what we pay for a civilized society," as Oliver Wendell Holmes put it—a famous Supreme Court justice. But he wrote that in 1927; norms have shifted since then.

 

The market for doomsday bunkers is booming in the US. Some billionaires are paying a fortune for a place where they would be safe should society collapse. Are these merely the excesses of a few eccentrics?

 

No, I think there is a widespread feeling among billionaires that social tensions are rising and that they could become targets of public anger. However, it is likely only a small group that actually takes concrete preparatory measures.

 

You once spent the night in one of these bunkers. What is it like?

 

The bunker is located in an old nuclear missile silo—perhaps 17 or 18 stories underground. It is quite luxurious inside. There are things they call "windows"—though in reality, they are screens—showing images of the world above as it existed before the collapse. And it was extremely quiet. I have to admit, though, that I also felt a sense of security, knowing there were armed guards up top to protect the bunker in the event of a hypothetical attack.

 

Investing millions in a place like that implies a very strong emotion. Where does this fear come from?

 

Many of the ultra-wealthy succeeded in business because they have a keen sense of shifting public sentiment. Now, many sense a growing anger—anger linked to their own business activities. Yet, strangely enough, they do nothing to address these negative consequences. Instead, a large segment of the tech elite frames technological developments as inevitable. Some told me: "We know artificial intelligence will put many people out of work and spark anger directed squarely at us in Silicon Valley." But in the very next breath, they don't say: "That’s why we’ve developed this or that measure to cushion the impact."

 

Yet a billionaire’s status depends on a functioning state. After all, the state secures property rights and enforces them if necessary. So, holing up in a bunker doesn't seem like a very promising strategy to me entrench themselves.

 

Some have developed very peculiar mindsets, viewing things like government and the law as enemies of their success rather than as necessary ingredients. Elon Musk and Peter Thiel are famous for this. They regard many rules and regulations as manifestations of a tyrannical, dictatorial state. Consequently, they have embraced a radical form of liberalism. To my mind, this is a misinterpretation of history and reality. Yet, they possess the money and power to surround themselves exclusively with people who share their views.

 

In the past, giving back to the community was a strategy used to smooth things over—for instance, through donations to hospitals or libraries.

 

I believe there is still a great deal of philanthropy in the US; it is deeply rooted in American culture. However, charitable giving among the young super-rich has indeed declined.  We are certainly observing this. And it is a trend worth keeping an eye on. Some of the world’s most famous people right now—Elon Musk, for instance—argue that philanthropy isn't all that important. Or, to be more precise: he argues that there is no better way for him to help humanity than by serving as CEO of Tesla—certainly not through philanthropy.

 

Many of today’s tech billionaires became wealthy very young and very quickly. Does that affect their sense of responsibility?

 

Yes, I can imagine that plays a role. Take Mark Zuckerberg. I don’t think he ever set out to be someone with a strong sense of social responsibility. He wanted recognition for his technical talents. His education was cut short and served only his personal ambitions. It must be a strange experience to go suddenly from being a teenager to someone responsible for a massive technological enterprise that impacts people's lives. He finds it annoying that people expect him to have the same deep awareness of political and social issues as he does of technology. At least, that was my impression from our conversations.

 

Germany once had the ideal of the "honorable merchant"—someone who takes responsibility for society and the environment. Is that concept obsolete?

 

I am a great believer in Robert Putnam’s ideas. He sees a constant ebb and flow of social responsibility among the elites throughout American history. Right now, we are at a low point. Among the wealthy, the pendulum has swung far toward a libertarian view of the state and government. But history teaches us that this will generate public pressure. We are already seeing the Democrats responding much more strongly to populism. They are now speaking very openly about how billionaires are amassing too much power and influence. And my sense of history tells me that a number of entrepreneurs will recognize the moment and try to revive that ideal of the "honorable merchant." People will love them for it. It would be good for society and—quite honestly—good for business, too.

 

Interview by Nicolas Kurzawa. About the Author

 

Evan Osnos has been working for the renowned US magazine *The New Yorker* for nearly twenty years. His work has won the Pulitzer Prize twice and the National Book Award. His latest book, *Yacht oder nicht Yacht: Nachrichten aus der Welt der Ultrareichen* [Yacht or No Yacht: Dispatches from the World of the Ultra-Rich], was published in German this year by C.H. Beck Verlag. [1]

 

1. Was ist aus Amerikas Eliten geworden, Herr Osnos?: In Greenwich lebten reiche Republikaner früher ein bescheidenes Leben. Heute ist von dieser Welt kaum etwas übrig. Evan Osnos ist dort aufgewachsen. Ein Gespräch über den Wandel der amerikanischen Elite. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 03 June 2026: 19.