Ir vėl stovime kryžkelėje?

Mūsų siauro nacionalizmo šalininkai teigia, kad Lietuva yra nekalta auka, stovinti istorijos vėtrų kryžkelėje. Pakeisti nieko negalime. Tenka tik susitelkti į mažą krūvelę. Pagalvokim kartu, mielieji nacionalistai.

Problema kaip tik tame, kad Lietuva dvidešimtame amžiuje stovėjo, nes Rusijos palaikomas siauraprotis lietuviškas nacionalizmas trukdė veikti, kaip jis trukdo integruotis į pasaulį dabar. Tas veikimas buvo alternatyva nacionalizmu bei pasyviu stovėjimu paremtam fiktyviam neutralitetui. Rusija su Vokietija nebestovėjo, bet, nors ir besiruošdamos tarpusavio karui, susitarė agresijai prieš Baltijos valstybes ir Lenkiją.

Jei tos agresijos aukos būtų taip pat nebestovėjusios, bet sugebėtų susitarti ir veikti kartu, gal ir mūsų krašte pasikartotų istorija su Suomijos pergale prieš Rusiją [1]. Suomijos istorija rodo, kad mūsų tautų pokarinis likimas gali būti visai kitoks.

Dabar ir vėl stovime. Keikiame mūsų veikiančius emigrantus. Rusijos palaikomi, keikiame Lenkiją. Vilnius mūsų, o mes rusų? Ir vėl? O gal, šį kartą, - vokiečių?

1. Istorikas: būtina atskirti retoriką ir taktiką. Lietuvos radijo ir televizijos internetinis puslapis. 2010 08 23 / 14:30 / Verta pacituoti istoriko A. Kasparavičiaus mintis:

_Pasak istoriko, ir šiandien, praėjus daugiau kaip 70 metų nuo tragiškų politinių klaidų, turime tam tikrą mentaliteto kultūros istoriją – atskirti, kas yra tikra, o kas – tik retorika, kas turi ilgalaikę perspektyvą, o kas yra tik taktinis sprendimas.

Šiuolaikinės Lietuvos politinis elitas, lyg nepasimokęs iš praeities klaidų, yra gana „ūkininkiškai“ įsitikinęs, kad geopolitinį šalies saugumą geriausiai gali užtikrinti šiuo metu stipriausia karinė-politinė jėga pasaulyje, pažymi kai kurie istorikai, ir vadina tai tam

tikru paauglių mentalitetu: jei vaikėzas kieme yra stipriausias, tai prie jo ir reikia glaustis.

„1939-1940 m. Europoje tokia stipriausia jėga buvo nacistinė Vokietija. Ypač latviai ir estai tuomet įsivaizdavo, kad Hitleris juos gali geriau apginti nuo totalitarinės bolševikinės Rusijos negu "ištižę" Vakarų demokratai. Deja, pagal tokį modelį ir šiandien mes kai kuriuos savo žingsnius tarptautinėje erdvėje modeliuojame - įsivaizduojame vieną neginčijamą autoritetą ir tikimės, kad toks jis išliks ilgą laiką, taip yra brėžiamos tam tikros politinės projekcijos, siunčiamos tam tikros misijos ir panašiai“, – vardija Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. Algimantas Kasparavičius, neseniai išleidęs monografiją „Lietuva 1938-1939 m.: neutraliteto iliuzijos“, kurioje nagrinėja Baltijos valstybių tarptautinę padėtį ir jų užsienio politiką Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.

Savo studijoje A. Kasparavičius kelia klausimą, kur glūdėjo Baltijos šalių valstybingumo praradimo prieš 71 metus priežastys. Viduriniosios kartos istoriko monografijoje nagrinėjami įvykiai kruopščiai pagrįsti archyviniais dokumentais - knygos priede pateikiami 39 neskelbti archyviniai dokumentai, daugiausia konfidencialūs Lietuvos diplomatų raštai užsienio reikalų ministrui. Taip pat publikuojama 50 archyvinių, iki šiol neskelbtų nuotraukų. Rusijos žinybiniame archyve prie Rusijos užsienio reikalų ministerijos rasti nauji dokumentai mokslininkui leidžia daryti naujas prielaidas, kurios logiškai paaiškina Baltijos valstybių pasirinktą pasyvaus neutraliteto kelią 1938-ųjų vasarą.

Pasak autoriaus, Lietuvos ir visų trijų Baltijos šalių istoriografijoje vyrauja „nusiraminimo teorija“ – atseit, nieko nebuvo galima pakeisti, nepriklausomai nuo to, kokius žingsnius darė tų šalių vyriausybės, kaip elgėsi užsienio reikalų ministerijos, prezidentai, visuomenės ir panašiai.

„Kita vertus, man visą laiką kirbėjo mintis, ar Baltijos valstybių, Lietuvos situacija iš tiesų buvo tokia beviltiška ir visiškai niekas nepriklausė nuo pačių Baltijos valstybių vyriausybių ankstesnių metų veiklos, jų elgesio logikos, jų politinės kultūros, jų visuomenių pilietinio tvirtumo? Ar galėjo Baltijos valstybių vyriausybės, prezidentai, visuomenės, politinis elitas ką nors kitaip modeliuoti ir konstruoti to meto tarptautinėje situacijoje, o ne plaukti pasroviui didžiąja politika, kaip jie pasirinko 1938 metų gale-1939 metų vasarą?“, – svarstė A. Kasparavičius, Juodojo kaspino ir Baltijos kelio dienos išvakarėse kalbėdamas Lietuvos radijuje.

Naujojoje monografijoje autorius interpretuoja to meto politikų sprendimus, bando atsakyti į klausimą, ar krizės laikotarpiu Baltijos valstybės matė alternatyvą savo vykdomai politikai, ar tik inertiškai plūduriavo vadinamosios didžiosios politikos užutėkyje.

„Šio kelio pradžia, teigia autorius, buvo žymiai anksčiau – 1934-aisiais, kai trys Baltijos valstybės, gudriai palaikomos bolševikinės Rusijos, Ženevoje (Šveicarija) pasirašė santarvės ir bendradarbiavimo, arba kitaip vadinamą Antantės sutartį. Antantė, iki šiol laikyta Baltijos valstybių politikos laimėjimu, vis dėlto buvo didžiausia Rusijos diplomatijos pergalė. Pasikeitus geopolitinei situacijai, pasikeičia rusų interesai, ir jie traktuoja, kad trijų Baltijos valstybių suartėjimas atitolins Lietuvą nuo Lenkijos, sumažins Lietuvoje Vokietijos įtaką, ir tai jau yra didžiulis Maskvos diplomatijos laimėjimas.

Iš tiesų tikriausiai taip ir atsitinka, kadangi Baltijos valstybėms pasirašius Antantės sutartį, Lietuva pradeda dar atžagariau elgtis su Lenkija, įsivaizduodama, kad turi sąjungininkų Rygoje ir Taline. Kita vertus, Baltijos Antantės sudarymas sustiprina Lietuvos pozicijas santykiuose su tuometine fašistine Vokietija, kuri jau pradeda aiškiai reikšti pretenzijas į Klaipėdos kraštą. Tai buvo lyg ir Baltijos valstybių laimėjimas taktine prasme, bet žiūrint strategiškai, į globalesnius valstybių tikslus, tai buvo ženklus pralaimėjimas, nes vėliau sekė trijų Baltijos valstybių deklaruota neutraliteto politika“, – kalba A. Kasparavičius.

Savo studijoje autorius teigia, kad tokį trijų Baltijos valstybių apsisprendimą iš dalies nulėmė šių autoritarinių valstybių politikų trumparegiškumas ir netgi asmeninės jų ambicijos. Pavyzdžiui, nemažai Lietuvos diplomatų su užsienio reikalų ministru Stasiu Lozoraičiu priešakyje buvo prieš tokią pasyvią poziciją, tačiau lietuviai nenorėjo laužyti Antantės susitarimo, o gal tiesiog pritrūko valios.

„Ir užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui, ir prezidentui Antanui Smetonai iškilo labai paprasta dilema: ar vykdyti savarankišką nepriklausomą užsienio politiką, t.y. neskubėti pasukti neutraliteto link ir tokiu būdu sugadinti santykius su savo šiauriniais kaimynais estais ir latviais, ar vis dėlto priimti kaimynių siūlomą politiką ir pripažinti, kad kaimynai mato toliau. Turbūt galutinio atsakymo negali būti – čia turėtume kalbėti ne tik apie politinius dalykus, bet ir apie psichologinius, apie kultūrą, apie asmenybes, analizuoti prezidento A. Smetonos ir jo paskirto jauno, gana ambicingo ir pragmatiško užsienio reikalų ministro S. Lozoraičio asmenybes“, – sako A. Kasparavičius.

Istorikas įsitikinęs, kad tuo metu Lietuvos politinis ir diplomatinis elitas buvo pajėgus priimti ir racionalesnius sprendimus, nors tuo metu Lietuva buvo ne demokratinė, o autoritarinė valstybė, kurioje pagrindinius sprendimus priiminėjo prezidentas ir jo skirtas užsienio reikalų ministras.

„S. Lozoraitis 1938 m. vasarą vylėsi, kad visos trys Baltijos valstybės, pasukusios neutraliteto keliu, tą neutralitetą sąžiningai gins visomis įmanomomis priemonėmis – ir politinėmis, ir diplomatinėmis, ir karinėmis. Bet vėliau paaiškėjo, kad tai buvo tik retorika be jokio konkretaus turinio. Pagrindinis dalykas, nulėmęs Baltijos valstybių likimą, buvo 1939 m. rugpjūčio pabaiga, rugsėjis ir spalio pradžia, kada sovietai primetė savo protektoratą, kai sovietų diktatą priėmė estai, latviai, Lenkijos valstybė praktiškai buvo sunaikinta, o Lietuvai jokios išeities nebuvo. 1940 metai jau buvo tiktai pasekmės. Visas neutralitetas, kaip smogas virš Maskvos, išsisklaido ir nieko nebelieka. Totali konjunktūrinė politika priveda prie totalaus konjunktūrinio rezultato“, – apibendrina istorikas.

Studijos autorius įsitikinęs, kad tokios padėties alternatyvų vis dėlto buvo, tik Lietuva jomis nepasinaudojo.

„Nė viena iš trijų Baltijos valstybių neparodė iniciatyvų, kad deklaruotas neutralitetas iš žodžio virstų kūnu. Nebuvo pasirūpinta, kad tas neutralitetas taptų visuotinai tarptautiniu lygiu pripažintu faktu Vakarų Europoje. Iš esmės trijų Baltijos valstybių neutraliteto politika liko gana deklaratyvia ir efemeriška tarptautinėje erdvėje, kadangi tiek britai, tiek vokiečiai, tiek rusai, tiek prancūzai Baltijos neutralitetą kritikavo, jo nerespektavo, jis netapo tokiu neutralitetu, kokį buvo paskelbusi Šveicarija ir kuris buvo pripažintas visuotinai.

Vakaruose buvo suprasta, kad Baltijos valstybės neutralitetą pasirinko grynai konjunktūriškai, iš baimės ir spaudžiamos hitlerinės Vokietijos. Kyla klausimas: ar tai išvis yra neutralitetas, ar kažkurios didelės jėgos politikos dalis? Baltijos valstybės nieko nepadarė, kad išeitų iš provokiškos politikos farvaterio. (...) Bet net ir simuliuojant neutralitetą, buvo galima jį ginti karine jėga. Juk kiekvienoje Baltijos valstybėje buvo nuo 20 tūkst. iki 25 tūkstančių privalomosios karinės tarnybos karių. Tai per tris Baltijos valstybes buvo galima sumobilizuoti nuo 300 tūkst. karių iki pusės milijono kariuomenę. Bet tas rezervas nebuvo panaudotas dėl egoistinių trijų Baltijos valstybių interesų.

Didelė dalis Latvijos karinio, politinio elito buvo įsitikinę, kad karinė politinė Baltijos valstybių sąjunga būtų puikus sprendimas ir sustiprintų neutralitetą, bet Latvijos užsienio reikalų ministras ir prezidentas laikėsi kitos nuomonės ir buvo įsitikinę, kad Latvija yra geriausioje geopolitinėje padėtyje iš visų trijų Baltijos valstybių. Estai irgi įsivaizdavo, kad jiems ateis į pagalbą suomiai, švedai ar norvegai. O Lietuva buvo lyg tas trečias brolis ar neturtingas giminaitis, su kuriuo artimi santykiai gali atnešti daugiau bėdos negu naudos. Mat Lietuva turi Klaipėdos problemą ir ginčijasi dėl jos su Vokietija. Antra problema - Vilnius. Vadinasi, artimi santykiai su Lietuva veda estus ir latvius į konfliktą su Vokietija ir Lenkija. Todėl žiūrint iš Rygos ir Talino varpinių, karinis suartėjimas su Lietuva gali atnešti daugiau bėdų. Latvija ir Estija ieškojo didesnių sąjungininkų - iš pradžių su Lenkija, vėliau – su Vokietija“, – aiškina A. Kasparavičius.

Pasak istoriko, ir šiandien, praėjus daugiau kaip 70 metų nuo tragiškų politinių klaidų, turime tam tikrą mentaliteto kultūros istoriją – atskirti, kas yra tikra, o kas – tik retorika, kas turi ilgalaikę perspektyvą, o kas yra tik taktinis sprendimas.

„Jeigu šiandien nepamatysime, kaip klostosi užsienio politikos dėlionė tarp šių dienų politikos žaidėjų – Jungtinių Valstijų, Europos Sąjungos, Rusijos, Kinijos, Indijos, musulmoniškų valstybių, – tai galime savo liūdną istoriją ir pakartoti. Bet aš tikiuosi, kad mes nebekartosime skubotų ir neapgalvotų, neracionalių žingsnių, kuriuos Baltijos valstybės ir Lietuva žengė 1938-1939 metais“, – viliasi istorikas.

Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslinis bendradarbis dr. A. Kasparavičius 1989 m. baigė tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto (dabar Vilniaus pedagoginis universitetas) Istorijos-pedagogikos fakultetą. 1995 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro laipsnį tema „1926 metų Lietuvos ir sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis“, yra paskelbęs mokslo darbų, XX a. istorijos monografijų autorius ir bendraautoris._