Stato rusai atominę elektrinę, teršiančią gamtą. Statom ir mes. Viešpatauja Rusijoje oligarchai. Viešpatauja mūsų oligarchai ir pas mus. Spauda Rusijoje pila tik valdžios propagandą. Pila ir Lietuvos spauda tą patį. Apgaudinėja valdžia rusus apie gerą gyvenimą po dvidešimt metų. Mūsų Kubilius apgaudinėja mus tomis pačiomis pasakomis. Bėga gabiausieji iš Rusijos. Bėga gabiausieji ir iš Lietuvos. Nuo skurdaus gyvenimo išmiršta Rusija. Dėl to paties išmiršta ir Lietuva.
Rusai jų gyvenimą vadina demokratija. Mes mūsų - irgi. O gal svarbiausiame (žmonių gyvenime) nėra skirtumo tarp mūsų santvarkos ir rusų?
2011 m. liepos 31 d., sekmadienis
2011 m. liepos 30 d., šeštadienis
Mielieji kovotojai su Rusija
Suprantu jūsų teisėtą pyktį. Ir mano protėvių žemes buvo rusai atėmę. Bet jau praėjo dvidešimt metų, kai mes laisvi. Ar jūs pasiruošę už jūsų ideologinį grynumą mokėti Lietuvos išlikimu?
Susiraskime kitus darbus. Niekada Rusijoje taip nevogė vienas iš kito. Niekada dar Rusija nebuvo tokia silpna mūsų kaimynystėje. Jei mes nebekariausime su Rusija šaltojo karo metodais, o stengsimės draugiškai padėti ten gyvenančioms tautoms, sunki Rusijos padėtis mums atvers dideles ekonomines galimybes.
Nejaugi taip sunku išleisti į pensiją gerbiamus, bet niekaip nesustojančius, karo dalyvius: profesorių Landsbergį, laborantą Kubilių, gydytoją Degutienę. Gal laikas apie skriaudas pasakoti anūkams, išėjus į pensiją? Gal laikas pasiraitoti rankoves ir dirbti Lietuvai, kaip čia taip ir užsienyje?
Susiraskime kitus darbus. Niekada Rusijoje taip nevogė vienas iš kito. Niekada dar Rusija nebuvo tokia silpna mūsų kaimynystėje. Jei mes nebekariausime su Rusija šaltojo karo metodais, o stengsimės draugiškai padėti ten gyvenančioms tautoms, sunki Rusijos padėtis mums atvers dideles ekonomines galimybes.
Nejaugi taip sunku išleisti į pensiją gerbiamus, bet niekaip nesustojančius, karo dalyvius: profesorių Landsbergį, laborantą Kubilių, gydytoją Degutienę. Gal laikas apie skriaudas pasakoti anūkams, išėjus į pensiją? Gal laikas pasiraitoti rankoves ir dirbti Lietuvai, kaip čia taip ir užsienyje?
2011 m. liepos 29 d., penktadienis
Vienintelis augantis Lietuvos eksporto srautas
_Universitetai pastebi tendenciją, kad brangius techninius mokslus studijuoti už savo lėšas kasmet pasirenka vis mažiau studentų. Abiturientai srūva į kur kas pigesnius socialinius mokslus. _
Eksportuosim tik makulatūrą, kuri lieka, kai šie socialinius mokslus baigę bedarbiai skaito spaudą. Tokiu būdu labiausiai nevykusi žmonijos istorijoje universitetų reforma tampa mūsų ekonomikos pagrindu.
Nesakykit, kad Lietuvoje tik vienas A.Kubilius yra optimistas.
Studijų pakvietė dar 4 864 asmenis. Tai vietos, kurias paliko gabiausieji, įstojusieji ir Lietuvoje, ir užsienyje. Ką daryti mūsų verslui?
Eksportuosim tik makulatūrą, kuri lieka, kai šie socialinius mokslus baigę bedarbiai skaito spaudą. Tokiu būdu labiausiai nevykusi žmonijos istorijoje universitetų reforma tampa mūsų ekonomikos pagrindu.
Nesakykit, kad Lietuvoje tik vienas A.Kubilius yra optimistas.
Studijų pakvietė dar 4 864 asmenis. Tai vietos, kurias paliko gabiausieji, įstojusieji ir Lietuvoje, ir užsienyje. Ką daryti mūsų verslui?
2011 m. liepos 28 d., ketvirtadienis
Trumpas ir aiškus patarimas
_:))),
2011 07 28 15:48
Visi protingesni t.y apsukresni renkasi studijas uzsieni...kokybiski bendrabuciai,galimybe padirbeti kavinukej po mokslo uz angliska alga,reali galimybe susirasti darba pagal specialybe studiju metu,pasaulinio masto koncertai,futbolas bei regbis studijos kuriu nepamirsi....netingekit pagoglinkit...studijos provincijoje lieka studijos provincijoje...._
2011 07 28 15:48
Visi protingesni t.y apsukresni renkasi studijas uzsieni...kokybiski bendrabuciai,galimybe padirbeti kavinukej po mokslo uz angliska alga,reali galimybe susirasti darba pagal specialybe studiju metu,pasaulinio masto koncertai,futbolas bei regbis studijos kuriu nepamirsi....netingekit pagoglinkit...studijos provincijoje lieka studijos provincijoje...._
2011 m. liepos 26 d., antradienis
Indija, Kinija ir Lietuva 2011-taisiais
Demokratinė Indija leidžia emigrantams iš Indijos turėti dvigubą pilietybę ir naudojasi emigrantų dažnais ir laisvais vizitais technologijos, patyrimo bei žinių įsigyjimui.
Komunistinė Kinija neleidžia kinų emigrantams turėti dvigubą pilietybę. Todėl technologijų pernešimas yra retesnis Kinijai, negu Indijai.
Pseudodemokratinė, o realiai komunizmą saujelei oligarchų sukūrusi, Lietuva elgiasi, kaip grynai komunistinė Kinija - draudžia emigrantams turėti du pasus. Tai netrukdo čiulbėti nesustojant apie mokslo slėnių kūrimą ir šviesią ateitį po dvidešimt metų (!). Juk melas ir propaganda buvo ir mūsų rusiškų komunistų-mokytojų stipriausia pusė. Nieko kito mes nemokam.
Komunistinė Kinija neleidžia kinų emigrantams turėti dvigubą pilietybę. Todėl technologijų pernešimas yra retesnis Kinijai, negu Indijai.
Pseudodemokratinė, o realiai komunizmą saujelei oligarchų sukūrusi, Lietuva elgiasi, kaip grynai komunistinė Kinija - draudžia emigrantams turėti du pasus. Tai netrukdo čiulbėti nesustojant apie mokslo slėnių kūrimą ir šviesią ateitį po dvidešimt metų (!). Juk melas ir propaganda buvo ir mūsų rusiškų komunistų-mokytojų stipriausia pusė. Nieko kito mes nemokam.
2011 m. liepos 25 d., pirmadienis
Kokioje supuvusioje baloje Lietuvos universitetai...
_A.Lašas. Ministras pervertino Lietuvos dėstytojus. II dalis: VGTU
2011 liepos mėn. 25 d. 13:24
Nesenai švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius pareiškė, jog abiturientai nepagrįstai nuvertina Lietuvos aukštąsias mokyklas ir dažną kartą renkasi prastesnės kokybės aukštąjį išsilavinimą užsienyje.
Suabejojęs ministro teiginiais, pirmame straipsnyje rašiau apie gana ribotą TSPMI akademinį „svorį“ ne Lietuvoje. Dabar noriu pateikti kiek kitokį pavyzdį ir panagrinėti VGTU ir jos vadovybės schemas vystant akademinių publikacijų verslą.
Liepos pradžioje duodamas interviu Bernardinai.lt svetainei, VGTU rektorius Romualdas Ginevičius džiaugėsi, jog jo universitetas pasiekė „neeilinių laimėjimų mokslo žurnalų leidyboje“ ir VGTU leidžiamų žurnalų „citavimo indeksas itin aukštas (ir ne dėl „savicitavimo“).“ Taip pat jis piktinosi kritikais, kurie neva nepagrįstai niekina šiuos VGTU pasiekimus.
Apie ką gi čia kalba gerb. rektorius? Kad visiems skaitytojams būtų aiškiau, pradėkime nuo to, jog mokslinių straipsnių citavimo indeksas dažnai yra siejamas su straipsnių prestižu ir kokybe. Kuo daugiau straipsnis cituojamas, tuo jis ir jo autoriai tariamai įgyja didesnį mokslinį svorį bei matomumą akademinėje visuomenėje. Straipsnių cituojamumas didina ir konkretaus žurnalo prestižą.
Sudaroma sava leidinių erdvė, kuriuos redaguoja savi kolegos. Panaudodami savus studentų resursus, VGTU dėstytojai gausiai spausdinasi ir nesikuklindami cituoja pačius save ir vienas kitą.
Ainius Lašas
Veikiant tokiai akademinei logikai, kyla pagunda cituoti save patį skirtinguose moksliniuose straipsniuose ir tuo būdu dirbtinai išpūsti straipsnio ir savęs kaip mokslininko vertę. Nors viena ar kita savicitata retkarčiais yra neišvengiama dėl mokslinių darbų tęstinumo, masinis savicitavimas visada kelia rimtų įtarimų akademiniuose sluoksniuose.
VGTU rektorius neigia naudojantis savicitavimo triukus, tačiau ar iš tiesų taip yra? Pažiūrėkime iš arčiau, kaip veikia savipopuliarinimo schema gerb. Ginevičiaus vadovaujamame universitete.
Pradėkime nuo to fakto, jog VGTU leidžia devyniolika mokslinių žurnalų. Iš jų net tris redaguoja pats rektorius. Kitus tris – buvęs VGTU rektorius, o dabar katedros vedėjas Edmundas Zavadskas. Nors šis faktas savaime dar nieko nepasako, tačiau norėtųsi sužinoti daugiau apie tokių trilypių pozicijų finansinius privalumus. Asmeniškai pažįstu keletą mokslo žurnalų redaktorių ir jie, redaguodami vieną žurnalą, yra užsiėmę iki ausų. Apie tris – net kalbos nėra.
Net jei skirtingoms temoms taikomi tie patys tyrimo metodai, vis tiek sunku suprasti, kaip rektorius sugeba vadovauti universitetui, redaguoti tris žurnalus ir dar atlikti tiek mokslinių tyrimų. Greičiau peršasi mintis, jog VGTU dėstytojai ir doktorantai aiškiai suvokia, ką reikia užrašyti pirmu numeriu ir kodėl.
Ainius Lašas
Ši VGTU sukurta leidybinė erdvė suteikia gana unikalų šansą net tik cituoti savo paties darbus tariamai skirtinguose leidiniuose, bet ir „bendradarbiauti“ su kolegomis cituojant vienas kitą. Kaip tai veikia praktikoje? Kad nevarginčiau skaitytojų nesibaigiančiais skaičiais, pasirinkau kaip pavyzdį 2008 metus. Naudodomas „Google Scholar“ paiešką, kuri prieinama visiems interneto vartotojams, aptikau, jog tais metais rektorius išspausdino bent keturiolika mokslinių straipsnių. Visi straipsniai, išskyrus vieną, pasirodė VGTU leidžiamuose žurnaluose. Daugumoje iš jų, rektorius figūruoja kaip pirmasis autorius, o tai paprastai reiškia, jog jis turėjo įdėti daugiausia darbo ir pastangų ruošiant straipsnį.
Tiems, kurie žino mokslininkų virtuvės kasdienybę, toks metinis našumas skamba tiesiog fantastiškai. Be to įspūdingai atrodo ir rektoriaus straipsnių temų spektras - pradedant sienų izoliacija ir baigiant Lietuvos bankininkyste. Net jei skirtingoms temoms taikomi tie patys tyrimo metodai, vis tiek sunku suprasti, kaip rektorius sugeba vadovauti universitetui, redaguoti tris žurnalus ir dar atlikti tiek mokslinių tyrimų. Greičiau peršasi mintis, jog VGTU dėstytojai ir doktorantai aiškiai suvokia, ką reikia užrašyti pirmu numeriu ir kodėl.
O dabar pažiūrėkime, kaip veikia citavimo procesas. Akį užmetu į pirmą „Google“ paieškos išmestą straipsnį apie sienų izoliaciją. Jame cituojami 44 skirtingi šaltiniai. Iš jų 14 - pačio rektoriaus ankstesni darbai ir pranešimai. Prie to pridėkime devynis buvusio VGTU rektoriaus Edmundo Zavadsko straipsnius ir dar penkis kitų VGTU kolegų ir doktorantų tyrimus. Beje, beveik visi jie irgi buvo spausdinti VGTU leidžiamuose žurnaluose. Rezultatas: tiesioginės rektoriaus savicitatos sudaro trečdalį visų išvardintų šaltinių, o pridėjus dar kolegas – daugiau nei 60 procentų.
Na ir pabaigai paimkime tą patį straipsnį ir panagrinėkime, kas gi jį cituoja jau po išspausdinimo. Remiantis „Google“ paieškos duomenimis, šis straipsnis buvo cituojamas net 76 kartus! Tai iš tiesų įspūdingas rezultatas. Atrodytų, jog rektoriaus mokslinis darbas nusipelnė pasaulinio dėmesio ir pripažinimo. Tačiau absoliuti dauguma citatų yra iš tų pačių VGTU leidinių. Taip pat jau nestebina ir tai, jog pats Ginevičius ir jo kolegos gausiai cituoja šį straipsnį vėlesniuose darbuose.
Taigi, kaip matome, sudaroma sava leidinių erdvė, kuriuos redaguoja savi kolegos. Panaudodami savus studentų resursus, VGTU dėstytojai gausiai spausdinasi ir nesikuklindami cituoja pačius save ir vienas kitą. Tuo būdu keliamas savas ir kolegų prestižas, kuris, kaip įtariu, turi ir konkrečią finansinę išraišką. Tokiu būdu sukamas akademinių publikacijų verslas, kuris yra naudingas šios rinkos dalyviams, bet tik ne Lietuvos mokslui.
Jei būtent tokia „kokybe“ žavisi mūsų švietimo ir mokslo ministras, tada Lietuvos mokslo laukia labai liūdnos perspektyvos.
Autorius yra Jungtinių Tautų Universiteto mokslinis bendradarbis Tokijuje._
2011 liepos mėn. 25 d. 13:24
Nesenai švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius pareiškė, jog abiturientai nepagrįstai nuvertina Lietuvos aukštąsias mokyklas ir dažną kartą renkasi prastesnės kokybės aukštąjį išsilavinimą užsienyje.
Suabejojęs ministro teiginiais, pirmame straipsnyje rašiau apie gana ribotą TSPMI akademinį „svorį“ ne Lietuvoje. Dabar noriu pateikti kiek kitokį pavyzdį ir panagrinėti VGTU ir jos vadovybės schemas vystant akademinių publikacijų verslą.
Liepos pradžioje duodamas interviu Bernardinai.lt svetainei, VGTU rektorius Romualdas Ginevičius džiaugėsi, jog jo universitetas pasiekė „neeilinių laimėjimų mokslo žurnalų leidyboje“ ir VGTU leidžiamų žurnalų „citavimo indeksas itin aukštas (ir ne dėl „savicitavimo“).“ Taip pat jis piktinosi kritikais, kurie neva nepagrįstai niekina šiuos VGTU pasiekimus.
Apie ką gi čia kalba gerb. rektorius? Kad visiems skaitytojams būtų aiškiau, pradėkime nuo to, jog mokslinių straipsnių citavimo indeksas dažnai yra siejamas su straipsnių prestižu ir kokybe. Kuo daugiau straipsnis cituojamas, tuo jis ir jo autoriai tariamai įgyja didesnį mokslinį svorį bei matomumą akademinėje visuomenėje. Straipsnių cituojamumas didina ir konkretaus žurnalo prestižą.
Sudaroma sava leidinių erdvė, kuriuos redaguoja savi kolegos. Panaudodami savus studentų resursus, VGTU dėstytojai gausiai spausdinasi ir nesikuklindami cituoja pačius save ir vienas kitą.
Ainius Lašas
Veikiant tokiai akademinei logikai, kyla pagunda cituoti save patį skirtinguose moksliniuose straipsniuose ir tuo būdu dirbtinai išpūsti straipsnio ir savęs kaip mokslininko vertę. Nors viena ar kita savicitata retkarčiais yra neišvengiama dėl mokslinių darbų tęstinumo, masinis savicitavimas visada kelia rimtų įtarimų akademiniuose sluoksniuose.
VGTU rektorius neigia naudojantis savicitavimo triukus, tačiau ar iš tiesų taip yra? Pažiūrėkime iš arčiau, kaip veikia savipopuliarinimo schema gerb. Ginevičiaus vadovaujamame universitete.
Pradėkime nuo to fakto, jog VGTU leidžia devyniolika mokslinių žurnalų. Iš jų net tris redaguoja pats rektorius. Kitus tris – buvęs VGTU rektorius, o dabar katedros vedėjas Edmundas Zavadskas. Nors šis faktas savaime dar nieko nepasako, tačiau norėtųsi sužinoti daugiau apie tokių trilypių pozicijų finansinius privalumus. Asmeniškai pažįstu keletą mokslo žurnalų redaktorių ir jie, redaguodami vieną žurnalą, yra užsiėmę iki ausų. Apie tris – net kalbos nėra.
Net jei skirtingoms temoms taikomi tie patys tyrimo metodai, vis tiek sunku suprasti, kaip rektorius sugeba vadovauti universitetui, redaguoti tris žurnalus ir dar atlikti tiek mokslinių tyrimų. Greičiau peršasi mintis, jog VGTU dėstytojai ir doktorantai aiškiai suvokia, ką reikia užrašyti pirmu numeriu ir kodėl.
Ainius Lašas
Ši VGTU sukurta leidybinė erdvė suteikia gana unikalų šansą net tik cituoti savo paties darbus tariamai skirtinguose leidiniuose, bet ir „bendradarbiauti“ su kolegomis cituojant vienas kitą. Kaip tai veikia praktikoje? Kad nevarginčiau skaitytojų nesibaigiančiais skaičiais, pasirinkau kaip pavyzdį 2008 metus. Naudodomas „Google Scholar“ paiešką, kuri prieinama visiems interneto vartotojams, aptikau, jog tais metais rektorius išspausdino bent keturiolika mokslinių straipsnių. Visi straipsniai, išskyrus vieną, pasirodė VGTU leidžiamuose žurnaluose. Daugumoje iš jų, rektorius figūruoja kaip pirmasis autorius, o tai paprastai reiškia, jog jis turėjo įdėti daugiausia darbo ir pastangų ruošiant straipsnį.
Tiems, kurie žino mokslininkų virtuvės kasdienybę, toks metinis našumas skamba tiesiog fantastiškai. Be to įspūdingai atrodo ir rektoriaus straipsnių temų spektras - pradedant sienų izoliacija ir baigiant Lietuvos bankininkyste. Net jei skirtingoms temoms taikomi tie patys tyrimo metodai, vis tiek sunku suprasti, kaip rektorius sugeba vadovauti universitetui, redaguoti tris žurnalus ir dar atlikti tiek mokslinių tyrimų. Greičiau peršasi mintis, jog VGTU dėstytojai ir doktorantai aiškiai suvokia, ką reikia užrašyti pirmu numeriu ir kodėl.
O dabar pažiūrėkime, kaip veikia citavimo procesas. Akį užmetu į pirmą „Google“ paieškos išmestą straipsnį apie sienų izoliaciją. Jame cituojami 44 skirtingi šaltiniai. Iš jų 14 - pačio rektoriaus ankstesni darbai ir pranešimai. Prie to pridėkime devynis buvusio VGTU rektoriaus Edmundo Zavadsko straipsnius ir dar penkis kitų VGTU kolegų ir doktorantų tyrimus. Beje, beveik visi jie irgi buvo spausdinti VGTU leidžiamuose žurnaluose. Rezultatas: tiesioginės rektoriaus savicitatos sudaro trečdalį visų išvardintų šaltinių, o pridėjus dar kolegas – daugiau nei 60 procentų.
Na ir pabaigai paimkime tą patį straipsnį ir panagrinėkime, kas gi jį cituoja jau po išspausdinimo. Remiantis „Google“ paieškos duomenimis, šis straipsnis buvo cituojamas net 76 kartus! Tai iš tiesų įspūdingas rezultatas. Atrodytų, jog rektoriaus mokslinis darbas nusipelnė pasaulinio dėmesio ir pripažinimo. Tačiau absoliuti dauguma citatų yra iš tų pačių VGTU leidinių. Taip pat jau nestebina ir tai, jog pats Ginevičius ir jo kolegos gausiai cituoja šį straipsnį vėlesniuose darbuose.
Taigi, kaip matome, sudaroma sava leidinių erdvė, kuriuos redaguoja savi kolegos. Panaudodami savus studentų resursus, VGTU dėstytojai gausiai spausdinasi ir nesikuklindami cituoja pačius save ir vienas kitą. Tuo būdu keliamas savas ir kolegų prestižas, kuris, kaip įtariu, turi ir konkrečią finansinę išraišką. Tokiu būdu sukamas akademinių publikacijų verslas, kuris yra naudingas šios rinkos dalyviams, bet tik ne Lietuvos mokslui.
Jei būtent tokia „kokybe“ žavisi mūsų švietimo ir mokslo ministras, tada Lietuvos mokslo laukia labai liūdnos perspektyvos.
Autorius yra Jungtinių Tautų Universiteto mokslinis bendradarbis Tokijuje._
2011 m. liepos 23 d., šeštadienis
Kas tie oligarchai ir kaip su jais susidoroti?
Daugelis, įskaitant ir gerbiamąją Prezidentę, sako, kad Lietuvoje įsigaliojo oligarchai. Kaip jie atsiranda? Kas jie? Oligarchai yra maža mus valdanti žmonių grupelė.
Svarbiausi oligarchai yra iš užsieninių monopolijų, kurias įsileidžia mūsų valdžia, siekdama susilpninti rusų įtaką. Tos monopolijos tariamai ar tikrai nenori už dyką gadinti santykius su rusais, eidamos į Lietuvą, todėl išsidera monopolines sąlygas. Tai nelegalu pagal dabartinius Lietuvos ir ES įstatymus, bet postsovietiniame pasaulyje niekas nedrįsta su tokia tvarka dorotis. Neveltui iš mūsų tyčiojasi, vadindami su panieka drąsiais.
Mes, drąsuoliai, brangiau mokame už benziną, negu kitos Baltijos šalys, nes amerikiečiai išsiderėjo monopolines sąlygas, prieš priimdami dovaną - Mažeikių naftą. Dabar tomis sąlygomis naudojasi lenkai iš ORLEN.
Šiandien kuriama branduolinės jėgainės monopolija Ignalinoje duos eilę išskirtinių privilegijų japonams. Ir vėl bus tas pats: elektra taps brangiausia regione. Bet japonai sutiks neva tai kentėti rusų įtakos zonoje ir demonstruoti japoniškus sugebėjimą ar nesugebėjimą tvarkyti neišvengiamas avarijas atominėje elektrinėje.
Skandinavų bankai turi išskirtinę padėtį Lietuvos bankininkystėje. Pavyzdžiui, studentų paskolų sąlygos yra vergiškos net palyginus su kapitalizmo rojumi Jungtinėje Karalystėje. Ir tos paskolos Lietuvoje yra garantuotos valstybės. Bankams tai yra lengvas uždarbis be rizikos. Vargšai studentai.
Na o antraeiliai oligarchai prekiauja degtine ir kitomis panašiomis prekėmis. Jų liko nedaug. Jiems lengva suderinti kainas ir be susitarimo. Juos pastoviai seka antimonopolinės jėgos ir bando pagauti. Tai yra lengva, šiandien Lietuvoje vienintelė ir neefektyvi kova su monopolijomis.
Ar Rusija mums pavojinga? Be jokios abejonės. Bet ar verta pasiduoti tai baimei ir užleisti Lietuvoje monopolijų ir jų apmokamų profesionalių politikų kirmelyną, kai mes jau seniai esame NATO ir Europos Sąjungoje? Ne. Geriausias būdas kovoti su likusia Rusijos įtaka - susitvarkyti patiems Lietuvoje.
Jei atsiranda norinčių likti Tėvynėje ir išbandyti jėgas jos sutvarkyme, aš jiems padėsiu. Jei žmonės praranda pasitikėjimą tariama tvarka Lietuvoje ir vyksta padirbėti platesniame pasaulyje, aš juos paremsiu iš Lietuvos. Būkime kartu su tauta, kur ji bebūtų.
Kokie politikai verti pasitikėjimo? Ieškokime kartu. Pasitikėkime žmonėmis. Jie mato ir žino daug.
Kol mes rinksime politikus, kurie spekuliuoja mūsų patriotiniais jausmais ir aukoja tėviškę ant unikalios pasaulyje tariamos kovos su visais kaimynais aukuro, tol monopolijos plėš mus be bausmės ir gailesčio, kartu naikindamos tėviškės gamtą. Norite išsaugoti tautą ir gimtinę - vienykitės prieš daugumą šių dienų politikų. O oligarchai pasitrauks patys, jei praras išskirtines privilegijas.
Latviai imasi ir daro. Estai jau baigia. Nejaugi mes tikrai nieko negalim...
Svarbiausi oligarchai yra iš užsieninių monopolijų, kurias įsileidžia mūsų valdžia, siekdama susilpninti rusų įtaką. Tos monopolijos tariamai ar tikrai nenori už dyką gadinti santykius su rusais, eidamos į Lietuvą, todėl išsidera monopolines sąlygas. Tai nelegalu pagal dabartinius Lietuvos ir ES įstatymus, bet postsovietiniame pasaulyje niekas nedrįsta su tokia tvarka dorotis. Neveltui iš mūsų tyčiojasi, vadindami su panieka drąsiais.
Mes, drąsuoliai, brangiau mokame už benziną, negu kitos Baltijos šalys, nes amerikiečiai išsiderėjo monopolines sąlygas, prieš priimdami dovaną - Mažeikių naftą. Dabar tomis sąlygomis naudojasi lenkai iš ORLEN.
Šiandien kuriama branduolinės jėgainės monopolija Ignalinoje duos eilę išskirtinių privilegijų japonams. Ir vėl bus tas pats: elektra taps brangiausia regione. Bet japonai sutiks neva tai kentėti rusų įtakos zonoje ir demonstruoti japoniškus sugebėjimą ar nesugebėjimą tvarkyti neišvengiamas avarijas atominėje elektrinėje.
Skandinavų bankai turi išskirtinę padėtį Lietuvos bankininkystėje. Pavyzdžiui, studentų paskolų sąlygos yra vergiškos net palyginus su kapitalizmo rojumi Jungtinėje Karalystėje. Ir tos paskolos Lietuvoje yra garantuotos valstybės. Bankams tai yra lengvas uždarbis be rizikos. Vargšai studentai.
Na o antraeiliai oligarchai prekiauja degtine ir kitomis panašiomis prekėmis. Jų liko nedaug. Jiems lengva suderinti kainas ir be susitarimo. Juos pastoviai seka antimonopolinės jėgos ir bando pagauti. Tai yra lengva, šiandien Lietuvoje vienintelė ir neefektyvi kova su monopolijomis.
Ar Rusija mums pavojinga? Be jokios abejonės. Bet ar verta pasiduoti tai baimei ir užleisti Lietuvoje monopolijų ir jų apmokamų profesionalių politikų kirmelyną, kai mes jau seniai esame NATO ir Europos Sąjungoje? Ne. Geriausias būdas kovoti su likusia Rusijos įtaka - susitvarkyti patiems Lietuvoje.
Jei atsiranda norinčių likti Tėvynėje ir išbandyti jėgas jos sutvarkyme, aš jiems padėsiu. Jei žmonės praranda pasitikėjimą tariama tvarka Lietuvoje ir vyksta padirbėti platesniame pasaulyje, aš juos paremsiu iš Lietuvos. Būkime kartu su tauta, kur ji bebūtų.
Kokie politikai verti pasitikėjimo? Ieškokime kartu. Pasitikėkime žmonėmis. Jie mato ir žino daug.
Kol mes rinksime politikus, kurie spekuliuoja mūsų patriotiniais jausmais ir aukoja tėviškę ant unikalios pasaulyje tariamos kovos su visais kaimynais aukuro, tol monopolijos plėš mus be bausmės ir gailesčio, kartu naikindamos tėviškės gamtą. Norite išsaugoti tautą ir gimtinę - vienykitės prieš daugumą šių dienų politikų. O oligarchai pasitrauks patys, jei praras išskirtines privilegijas.
Latviai imasi ir daro. Estai jau baigia. Nejaugi mes tikrai nieko negalim...
Pradedančiųjų studijas Lietuvoje pasirinkimas
_Populiariausios universitetų studijų programos tarp stojančiųjų (pirmu pageidavimu) ekonomika (Vilniaus universitetas (VU)), teisė (VU), medicina (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas ir VU) ir politikos mokslai (VU)._
Vis dar neturime supratimo Lietuvoje, ką pardavinėsime pasauliui net artimiausiais metais.
Todėl stojantieji renkasi tokias veiklos sritis. Būsimieji medikai tikisi nemokamai įsigyti specialybę ir, atsiradus galimybei, emigruoti prie keturis kartus didesnių atlyginimų bei geresnio gyvenimo. Ekonomikos bei politikos diplomų siekiantys norėtų tiesiog išsilaikyti arba patekti prie lovio. Lietuvoje nėra ekonomikos ir politikos. Tie, kurie dėsto šiuos mokslus, retai turi bent menkiausius straipsnius pasaulinio lygio moksliniuose leidiniuose.
Sprendžiant pagal elitinių mokyklų rezultatus, bent pusė pačių gabiausiųjų emigravo. Krizės audrose Lietuvos ekonomikos laivelis vis dar blaškosi nevairuojamas.
Vis dar neturime supratimo Lietuvoje, ką pardavinėsime pasauliui net artimiausiais metais.
Todėl stojantieji renkasi tokias veiklos sritis. Būsimieji medikai tikisi nemokamai įsigyti specialybę ir, atsiradus galimybei, emigruoti prie keturis kartus didesnių atlyginimų bei geresnio gyvenimo. Ekonomikos bei politikos diplomų siekiantys norėtų tiesiog išsilaikyti arba patekti prie lovio. Lietuvoje nėra ekonomikos ir politikos. Tie, kurie dėsto šiuos mokslus, retai turi bent menkiausius straipsnius pasaulinio lygio moksliniuose leidiniuose.
Sprendžiant pagal elitinių mokyklų rezultatus, bent pusė pačių gabiausiųjų emigravo. Krizės audrose Lietuvos ekonomikos laivelis vis dar blaškosi nevairuojamas.
2011 m. liepos 21 d., ketvirtadienis
Kas dar nori austriško skandalo aptarimo?
Prašom. Vienintelis specialistas, kuris galėjo tinkamai surašyti austrams popierius, išėjo dirbti į advokatų kontorą. Popieriai buvo surašyti netinkamai. Europinis arešto orderis Austrijoje netiko.
Ar tai sutrukdė mūsų viršūnėlėms išstatyti Lietuvą pajuokai ir kelti triukšmą? Ne. Kodėl? Nes viskas, ką mūsų viršūnėlės daro, yra skirta jų mažo lietuviško elektorato mobilizavimui. Tam atiduodama Mažeikių nafta. Tam statoma atominė elektrinė. Tam naikinama lenkų mažuma Vilnijoje. Žala Lietuvai neturi reikšmės mūsų elitui.
Kam mums toks elitas?
Ar tai sutrukdė mūsų viršūnėlėms išstatyti Lietuvą pajuokai ir kelti triukšmą? Ne. Kodėl? Nes viskas, ką mūsų viršūnėlės daro, yra skirta jų mažo lietuviško elektorato mobilizavimui. Tam atiduodama Mažeikių nafta. Tam statoma atominė elektrinė. Tam naikinama lenkų mažuma Vilnijoje. Žala Lietuvai neturi reikšmės mūsų elitui.
Kam mums toks elitas?
2011 m. liepos 20 d., trečiadienis
Branduolinės atliekos ir mes
ES Ministrų Taryba patvirtino naujas radioaktyvių atliekų tvarkymo taisykles, pagal kurias atliekų bus galima atsikratyti šalyse, nepriklausančiose ES, turint omeny pirmoje eilėje didžiulę Rusijos teritoriją.
Sveikinu gerbiamąjį A.Kubilių pasiekus absoliučią energetinę nepriklausomybę: dabar mes ir mūsų palikuonių tolimiausi palikuonys brangiai mokėsime Rusijai visą mūsų gyvenimą už mūsų branduolinių atliekų saugojimą.
Kas galite išvažiuoti - išvažiuokite dabar. Likusieji mokykitės saugiai deginti balanas.
Sveikinu gerbiamąjį A.Kubilių pasiekus absoliučią energetinę nepriklausomybę: dabar mes ir mūsų palikuonių tolimiausi palikuonys brangiai mokėsime Rusijai visą mūsų gyvenimą už mūsų branduolinių atliekų saugojimą.
Kas galite išvažiuoti - išvažiuokite dabar. Likusieji mokykitės saugiai deginti balanas.
2011 m. liepos 18 d., pirmadienis
Minios teismas
Tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, smerkiant austrus, yra barbariškas Linčo teismas, kai teisia minia gatvėje. Gėda. Neturim demokratijos, o turim minios despotiją. Išsigandusi minia ir atominę elektrinę ir kitas monopolijas tėviškėn įsileidžia.
Gal nustokime užsiiminėti kvaila žemę teršiančia politika? Norite paversti šalį branduoline dykuma?
Prokuratūra nesugeba net popierių surašyti. Alkana minia degina žvakutes gatvėje ir ieško, kam sudraskyti gerklę. Kad pakenkti rusams, davatkos ruošiasi pavojingiausius branduolinius niekalus, kurie netiko Japonijai, vežti į Lietuvą.
Gerai daro, kas palieka šį nelaimių prispaustą žemės lopinėlį.
Šioje diskusijoje, kaip vandens lašelyje,atsispindi, kodėl mūsų tautiečiai bėga iš Lietuvos. Mažumos nuomonės niekinimas, grupinis ribotas mąstymas, nepagarba taisyklėms - jūs pretenduojate vadintis demokratija...
Gal nustokime užsiiminėti kvaila žemę teršiančia politika? Norite paversti šalį branduoline dykuma?
Prokuratūra nesugeba net popierių surašyti. Alkana minia degina žvakutes gatvėje ir ieško, kam sudraskyti gerklę. Kad pakenkti rusams, davatkos ruošiasi pavojingiausius branduolinius niekalus, kurie netiko Japonijai, vežti į Lietuvą.
Gerai daro, kas palieka šį nelaimių prispaustą žemės lopinėlį.
Šioje diskusijoje, kaip vandens lašelyje,atsispindi, kodėl mūsų tautiečiai bėga iš Lietuvos. Mažumos nuomonės niekinimas, grupinis ribotas mąstymas, nepagarba taisyklėms - jūs pretenduojate vadintis demokratija...
2011 m. liepos 17 d., sekmadienis
Paskelbkim prekinę nepriklausomybę nuo Kinijos komunistų
Na va. Mes su tuo išprotėjusiu gruzinu Saakašvili vos karo su rusais nepradėjom. Adamkus lakstė, net tapkės švilpė. O europiečiai mus išdavė. Jie per Rusiją karo krovinius į Afganistaną veža. Jei mes turėtume tiek pinigų, tai paskelbtume energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos ir prekinę nepriklausomybę nuo komunistinės Kinijos. Komunistai juk mus tiek alino prieš dvidešimt metų. O europiečiai juk viską perka iš Kinijos komunistų. Turėtų mokytis iš mūsų ir taip pat paskelbti prekinę nepriklausomybę nuo kinų, kaip mes skelbiame energetinę nepriklausomybę nuo rusų.
Austrai mus ypač išdavė. Jie elgiasi visai, kaip mes, nes politikai, o ne teismai, nusprendžia, ką pagauti, o ką paleisti. Ir politikai tokie pat, kaip mūsų, niekam tikę, rusams ir lenkams pataikauja.
Bėda. Visi išduoda, ramybės neduoda. Ir bulvės nelabai skanios.
Austrai mus ypač išdavė. Jie elgiasi visai, kaip mes, nes politikai, o ne teismai, nusprendžia, ką pagauti, o ką paleisti. Ir politikai tokie pat, kaip mūsų, niekam tikę, rusams ir lenkams pataikauja.
Bėda. Visi išduoda, ramybės neduoda. Ir bulvės nelabai skanios.
Meilė dviems apelsinams
Gerbiamos Prezidentės patarėjai kužda jai, kad galima mylėti tik vieną pasą. Jei mylėsite du, tai bus svetimoteriavimas.
Tuo tarpu lenkai dažnai turi du pasus ir geriau gyvena.
Suvienykime tautą išbandymų akivaizdoje. Skubiai taisykime pilietybės atiminėjimo tvarką.
Tuo tarpu lenkai dažnai turi du pasus ir geriau gyvena.
Suvienykime tautą išbandymų akivaizdoje. Skubiai taisykime pilietybės atiminėjimo tvarką.
2011 m. liepos 16 d., šeštadienis
Latvijos prezidentas pakartojo: šalis neturi pinigų Visagino AE projektui
Lietuva irgi neturi pinigų.
Bet mes, lietuviai, dar turime truputėlį pasidėję juodai dienai.
A.Kubilius žino, kaip tuos mūsų pinigus atimti. Tai ir yra visas skirtumas tarp Lietuvos bei Latvijos atominės statybos atveju.
Tikrai, sprendžiant iš to, kas išėjo su Mažeikių nafta, elektra brangs ir bus brangiausia regione. Statome ne ūkiui, statome lesyklėlę politikams.
Perdirbti atomines atliekas neleidžiama, nes tai lengvai gali pavirsti branduolinės ginkluotės gamyba. Tų atliekų saugojimas tūkstančius metų yra brangus ir pavojingas. Fukušimoje atliekų saugyklos pridarė daug bėdos.
Nesu investavęs į neiškastiniu kuru paremtą energetiką. Bet domiuosi ja. Žinau, kad Vokietija yra toliausiai pažengusi tokios energetikos diegime į ekonomiką, ir kad vokiečių darbai atpigina tas technologijas visiems.
Tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, smerkiant austrus, yra barbariškas Linčo teismas, kai teisia minia gatvėje. Gėda. Neturim demokratijos, o turim minios despotiją. Išsigandusi minia ir atominę elektrinę ir kitas monopolijas tėviškėn įsileidžia.
Gal nustokime užsiiminėti kvaila žemę teršiančia politika? Gal pradėkime dirbti rimtai?
Bet mes, lietuviai, dar turime truputėlį pasidėję juodai dienai.
A.Kubilius žino, kaip tuos mūsų pinigus atimti. Tai ir yra visas skirtumas tarp Lietuvos bei Latvijos atominės statybos atveju.
Tikrai, sprendžiant iš to, kas išėjo su Mažeikių nafta, elektra brangs ir bus brangiausia regione. Statome ne ūkiui, statome lesyklėlę politikams.
Perdirbti atomines atliekas neleidžiama, nes tai lengvai gali pavirsti branduolinės ginkluotės gamyba. Tų atliekų saugojimas tūkstančius metų yra brangus ir pavojingas. Fukušimoje atliekų saugyklos pridarė daug bėdos.
Nesu investavęs į neiškastiniu kuru paremtą energetiką. Bet domiuosi ja. Žinau, kad Vokietija yra toliausiai pažengusi tokios energetikos diegime į ekonomiką, ir kad vokiečių darbai atpigina tas technologijas visiems.
Tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, smerkiant austrus, yra barbariškas Linčo teismas, kai teisia minia gatvėje. Gėda. Neturim demokratijos, o turim minios despotiją. Išsigandusi minia ir atominę elektrinę ir kitas monopolijas tėviškėn įsileidžia.
Gal nustokime užsiiminėti kvaila žemę teršiančia politika? Gal pradėkime dirbti rimtai?
2011 m. liepos 15 d., penktadienis
Kam reikalinga energetinė nepriklausomybė?
Sutinku, kad bandymai pakenkti rusams yra tik spektaklis. Tikisi vargšeliai, kad garsiai šaukdami apie rusų pavojų, vėl sukurs naują monopoliją ir pateks valdžion.
Nesupranta, kad ekonomika ir emigracija yra dabar pagrindinės žmonių problemos. Kiek atominės statyba suformuoja naują nelegalią monopoliją, pakenkia ekonomikai ir pagreitina emigraciją, tiek už tai tenka atsakyti valdantiesiems. Jokie riksmai, kad rusai ateina jau nebepadeda. Mes dabar NATO. Rėkavimas apie rusus darosi įkyrus.
Nesupranta, kad ekonomika ir emigracija yra dabar pagrindinės žmonių problemos. Kiek atominės statyba suformuoja naują nelegalią monopoliją, pakenkia ekonomikai ir pagreitina emigraciją, tiek už tai tenka atsakyti valdantiesiems. Jokie riksmai, kad rusai ateina jau nebepadeda. Mes dabar NATO. Rėkavimas apie rusus darosi įkyrus.
2011 m. liepos 14 d., ketvirtadienis
Dėl skalūnų dujų tariamasi su JAV kompanija „Chevron“
Išpilant aplinkoje vandenį, naudotą skalūninėms dujoms išgauti, nudžiūsta medžiai. Ar mes norime paversti gimtinę dykuma?
2011 m. liepos 13 d., trečiadienis
Pramonininkai: ekonomika vėl stoja
Tai ko tyli A.Kubilius, keičiantis pasaulio ekonomikos vadovėlius Lietuvos pavyzdžiu? Kas čia? Švytuoklės svyravimai? O prieš Seimo rinkimus švytuoklė nupuls ant žemės? Ar tai fizika, ar ekonomika?
2011 m. liepos 10 d., sekmadienis
Kas privalo emigruoti
Beveik visą laiką kalbu tokiems, koks esu pats: geriausias mokinys mokykloje, geriausias studentas kurse, išsilavinęs ir pasiturintis verslininkas. Bet reikia atkreipti dėmesį ir į likusius. Jie nemažiau svarbūs tautos išlikimui negu mes. Kam iš jų Lietuvoje dar galima kentėti? Kam jau reikia prašytis darbo ar net prieglobsčio svetur?
Jei mažiau negu penktadalį jūsų maisto kalorijų sudaro kas nors kita negu pagrindinai krakmolas (bulvės, kruopos, duona), tai jūsų šeima nepakankamai gali skirti lėšų maistui. Kenkiate jūsų ir jūsų artimųjų sveikatai. Reikia dingti iš čia. Bent laikinai.
Jei mažiau negu penktadalį jūsų maisto kalorijų sudaro kas nors kita negu pagrindinai krakmolas (bulvės, kruopos, duona), tai jūsų šeima nepakankamai gali skirti lėšų maistui. Kenkiate jūsų ir jūsų artimųjų sveikatai. Reikia dingti iš čia. Bent laikinai.
2011 m. liepos 7 d., ketvirtadienis
Pilnai sutinku su redakcijos nuomone
Viename iš Lietuvos dienraščių trumpai aprašytas Lietuvos studijų sistemos krachas. Šios mintys vertos d4mesio:
_"Respublikos" redakcijos skiltis
Švietimo strategija - prištampuoti beverčių diplomų (8)
2011 liepos mėn. 07 d. 10:26:23
Švietimo strategija - prištampuoti beverčių diplomų
Ką veiksi baigęs mokyklą? Stosiu į aukštąją. Ką veiksi baigęs aukštąją? Emigruosiu. Draugai laukia Londone.
Pagal tokį gyvenimo scenarijų dabar gyvena dauguma Lietuvos jaunimo. Gal gerai, kad pagal tokį? Bent ne iškart išvažiuoja. Vos baigę mokyklą. Pabūna, pasimoko, sulaukia diplomo. Lietuvoje dažnai beverčio, nes įgytų žinių nėra kur pritaikyti. Nebent įsidarbinti šluotos vadybininku. Ar kastuvo politologu. Tačiau ir šios vietos užimtos. Gatvių šlavėjais padirbėja darbo biržų bedarbiai.
Valstybėje nėra jokios strategijos, kokių sričių specialistų prireiks artimiausioje ateityje. Tarkim, po 5 metų. Kur derėtų nukreipti studijuojančio jaunimo srautus. Kokios bus plėtojamos pramonės šakos. Kokios bendrovės ir įstaigos jaunuosius specialistus susirinks. Turint strategiją būtų galima sustabdyti bent dalį iš Lietuvos emigruojančio jaunimo. Bet su jaunais žmonėmis žaidžiama ruletė „švietimas“. Apsišviesk, gauk diplomą ir dink. Nesuk valstybei galvos. Jei pavyks, įsidarbinsi pagal specialybę. Jei ne, įrėminsi diplomą ir plušėsi bare. Galbūt Palangoje, o galbūt Dubline.
Net nebūnant futuristu ir dabar aišku, kad senstančiai visuomenei prireiks medikų ir slaugytojų. Kol galutinai nenusens, prireiks šiek tiek pedagogų. Vėliau juos bus galima perkvalifikuoti į trečiojo amžiaus universitetų dėstytojus. Sprendžiant iš glamūrinių žurnaliukų, prireiks būrėjų, makiažo meistrų, juokdarių, įvaizdžio kūrėjų ir asmens vadybininkų. Tačiau būrėjų ir makiažo meistrų mūsų universitetai neruošia. Ir neruoš. Nenusipigins. Asmens vadybininko specialybės taip pat nėra. Su „elitu“ pluša savamoksliai.
Futuristiškai mąstant, valstybė štampuoja inžinierius, nors teks juos perkvalifikuoti į batų ar odinės galanterijos taisytojus. Arba santechnikus. Nes šios profesijos paklausesnės.
Universitetai, aišku, be darbo neliks. Jei reikės, susijungs. Mokys studentus, atvykusius iš trečiųjų šalių. Kad Lietuvoje dar likusios lietuvaitės nepritrūktų egzotiškų jaunikių. Tačiau kaip jaustis lietuviui jaunuoliui, kai jis iš esmės mokosi ne tam, kad ateityje Lietuvoje galėtų savo žinias realizuoti, bet tik dėl diplomo. Pirma, tokią psichologiją formuoja valdžia, neturinti švietimo strategijos. Antra, tokią psichologiją pasigauna snobizmas. Diplomo neturėti yra neprestižiška. Diplomas - kaip firminis skudurėlis. Jei ne - esi „daunas“. Snobiška tendencija jau pastebima. Jei abiturientai nepatenka į norimą specialybę, stoja į priešingą. Jokiu būdu nelaukia kitų metų.
Taip nuvertinamas švietimas. Nes niekas neinvestuoja į traktorių iš anksto nutaręs, kad šis traktorius niekada nevažiuos. Tik mūsų valstybė taip džiaugsmingai investuoja. Jau kelis dešimtmečius. Tik švietimo ir mokslo ministrai keičiasi. Ruošiame specialistus gamykloms, kurios jau seniai privatizuotos, ištratintos ir išnykusios. Virtusios aikštėmis, sandėliais, o pačios išskridusios į dausas. Su visomis kadaise dūzgusiomis staklėmis. O kas mums? O mes toliau štampuojame. Niekam nereikalingus technologus, cechų meistrus, inžinierius._
_"Respublikos" redakcijos skiltis
Švietimo strategija - prištampuoti beverčių diplomų (8)
2011 liepos mėn. 07 d. 10:26:23
Švietimo strategija - prištampuoti beverčių diplomų
Ką veiksi baigęs mokyklą? Stosiu į aukštąją. Ką veiksi baigęs aukštąją? Emigruosiu. Draugai laukia Londone.
Pagal tokį gyvenimo scenarijų dabar gyvena dauguma Lietuvos jaunimo. Gal gerai, kad pagal tokį? Bent ne iškart išvažiuoja. Vos baigę mokyklą. Pabūna, pasimoko, sulaukia diplomo. Lietuvoje dažnai beverčio, nes įgytų žinių nėra kur pritaikyti. Nebent įsidarbinti šluotos vadybininku. Ar kastuvo politologu. Tačiau ir šios vietos užimtos. Gatvių šlavėjais padirbėja darbo biržų bedarbiai.
Valstybėje nėra jokios strategijos, kokių sričių specialistų prireiks artimiausioje ateityje. Tarkim, po 5 metų. Kur derėtų nukreipti studijuojančio jaunimo srautus. Kokios bus plėtojamos pramonės šakos. Kokios bendrovės ir įstaigos jaunuosius specialistus susirinks. Turint strategiją būtų galima sustabdyti bent dalį iš Lietuvos emigruojančio jaunimo. Bet su jaunais žmonėmis žaidžiama ruletė „švietimas“. Apsišviesk, gauk diplomą ir dink. Nesuk valstybei galvos. Jei pavyks, įsidarbinsi pagal specialybę. Jei ne, įrėminsi diplomą ir plušėsi bare. Galbūt Palangoje, o galbūt Dubline.
Net nebūnant futuristu ir dabar aišku, kad senstančiai visuomenei prireiks medikų ir slaugytojų. Kol galutinai nenusens, prireiks šiek tiek pedagogų. Vėliau juos bus galima perkvalifikuoti į trečiojo amžiaus universitetų dėstytojus. Sprendžiant iš glamūrinių žurnaliukų, prireiks būrėjų, makiažo meistrų, juokdarių, įvaizdžio kūrėjų ir asmens vadybininkų. Tačiau būrėjų ir makiažo meistrų mūsų universitetai neruošia. Ir neruoš. Nenusipigins. Asmens vadybininko specialybės taip pat nėra. Su „elitu“ pluša savamoksliai.
Futuristiškai mąstant, valstybė štampuoja inžinierius, nors teks juos perkvalifikuoti į batų ar odinės galanterijos taisytojus. Arba santechnikus. Nes šios profesijos paklausesnės.
Universitetai, aišku, be darbo neliks. Jei reikės, susijungs. Mokys studentus, atvykusius iš trečiųjų šalių. Kad Lietuvoje dar likusios lietuvaitės nepritrūktų egzotiškų jaunikių. Tačiau kaip jaustis lietuviui jaunuoliui, kai jis iš esmės mokosi ne tam, kad ateityje Lietuvoje galėtų savo žinias realizuoti, bet tik dėl diplomo. Pirma, tokią psichologiją formuoja valdžia, neturinti švietimo strategijos. Antra, tokią psichologiją pasigauna snobizmas. Diplomo neturėti yra neprestižiška. Diplomas - kaip firminis skudurėlis. Jei ne - esi „daunas“. Snobiška tendencija jau pastebima. Jei abiturientai nepatenka į norimą specialybę, stoja į priešingą. Jokiu būdu nelaukia kitų metų.
Taip nuvertinamas švietimas. Nes niekas neinvestuoja į traktorių iš anksto nutaręs, kad šis traktorius niekada nevažiuos. Tik mūsų valstybė taip džiaugsmingai investuoja. Jau kelis dešimtmečius. Tik švietimo ir mokslo ministrai keičiasi. Ruošiame specialistus gamykloms, kurios jau seniai privatizuotos, ištratintos ir išnykusios. Virtusios aikštėmis, sandėliais, o pačios išskridusios į dausas. Su visomis kadaise dūzgusiomis staklėmis. O kas mums? O mes toliau štampuojame. Niekam nereikalingus technologus, cechų meistrus, inžinierius._
2011 m. liepos 4 d., pirmadienis
Kam Lietuvoje gyventi gera?
Yra Lietuvoje žmonių, kuriems viskas gerai. Paklausinėji, sužinai, kad vagia. Emigrantams gi aiškina, kad, girdi, nemokate gyventi.
Rusijoje irgi visi iš visų vagia. Bet ten yra iškastinis kuras. Yra ką vogti. Lietuvoje tokie žaidimai ilgai vykti negali. Karusėlė jau stoja. Žmonės nėra kvaili. Matydami vagysčių mastą,pasitraukia į tas šalis, kur yra tvarka.
Rusijoje irgi visi iš visų vagia. Bet ten yra iškastinis kuras. Yra ką vogti. Lietuvoje tokie žaidimai ilgai vykti negali. Karusėlė jau stoja. Žmonės nėra kvaili. Matydami vagysčių mastą,pasitraukia į tas šalis, kur yra tvarka.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)