Tik bendruomeniškumas, krikščionybė ir solidarumas gali mus išgelbėti nuo ryklių aplink mus

Pamenate, kaip 2008 metų krizės metu premjeras Kubilius sumažino mūsų badaujantiems ir neturintiems kur dingti pensininkams jų pensijas? Tai buvo tipiškas Lietuvos tariamo elito (o realiai užsienio bankų ir kitų korporacijų, užgrobusių Lietuvos turtus) elgesys. Jiems spjauti į mus, Lietuvos žmones. Jiems svarbus tik jų pačių gerbūvis. Ką daryti? Jau rašiau, ką daro mūsų kaimynai lenkai. Šiandien pasižiūrėkime, ką daro kiti mūsų kaimynai - vengrai.

"Vengrijos vadovas Orbanas, rengdamas savo ekonominę politiką, pirmenybę teikė Vengrijos interesams ir atsisakė laikytis Europos Sąjungos biurokratų Briuselyje nustatytų politikos direktyvų. Jis taip pat dirbo, pakeisdamas neoliberalų avangardą, kuris finansų krizės metu skatino šalį bankrutuoti. Siekdamas sustiprinti ekonomiką, jis įvedė specialias rinkliavas tarptautinėms įmonėms ir bankams, kad krizės našta būtų paskirstyta, kiek įmanoma proporcingiau rinkos dalyviams, kurie ją sukėlė (ir iš jos gaudavo naudos), ir Vengrijos piliečiams.

2014 m. Orbanas paskelbė, kad Vengrija atsisveikina su tokiu XXI amžiaus pradžios liberalizmu, kuris taip įspūdingai bankrutavo 2008 metų krizės metu. Vietoj to, jis pareiškė apie norą sukurti neliberalinę visuomenę, pagrįstą bendruomeniškumu, krikščionybe ir solidarumu. Jis suprato, kad Vakarai kenčia nuo sisteminės krizės ir ekonomine prasme, ir pačios liberalios tvarkos ribose.

Orbano propaguotas neliberalinis poslinkis ir jo paskelbtas populizmo plitimas buvo tokios liberalios santvarkos pusiausvyros pasekmė, kuri elitui teikė pirmenybę prieš kasdienius piliečių poreikius. Liberalizmui pasibaigus, tikroji majoritarinė demokratija ir populiari reprezentacija grįžta į Vengriją.

Nors kai kurie galbūt nesugeba to priimti, senasis pasaulis nyksta. Jį negalima išsaugoti. Ką galima ir reikia išsaugoti, yra Vakarų (krikščionių) civilizacija. Turime suvokti, kad, kaip kadaise rašė istorikas Nialas Fergusonas, „didžiausią grėsmę Vakarų civilizacijai kelia ne kitos civilizacijos, bet mūsų pačių drąsos ar ryžto stoka - ir istorinis nežinojimas, kuris tą stoką maitina.“"