Koks lietuvio optimizmas Naujųjų Metų proga?

Prezidentė Dalia Grybauskaitė toliau tęsia gėdingą šnipinėjimo ir pasų atiminėjimo iš emigrantų kampaniją. Lietuvoje toliau siaučia bedarbystė, skurdas, užsienio bankai ir pedofilai. Pagrindinė kova už lietuvių vienybę ir Lietuvos atsigavimą dar laukia mūsų.

Ar galime grįžti į caro laikus?

Caro laikais [1] valstiečiai gimdydavo vaikus ir tauta atsikurdavo. Dabar nėra tų valstiečių, kurių dėka galėtume išsaugoti tautą. Kas gimdys lietuvius kubiliniams? Gal angelai?

1. "Daugybę metų Lietuvoje neteisybė kaupiasi, o mes praktiškai einam regreso keliu. Pagal kai kuriuos parametrus mes grįžtam į XIX amžių: jeigu žmonės dirba 6 dienas per savaitę po 10-12 valandų, tai juk caro laikais, 1911 metais, nebuvo galima dirbti daugiau kaip 11 valandų. Laisvo laiko nebelieka, vaikų auginimui nei pinigų, nei laisvo laiko nėra, santykiai tarp darbdavių ir darbuotojų daugelyje sektorių yra prasti", - tikino P. Gylys.

Ar lengva darbdaviui Lietuvoje?

Mes, darbdaviai, seniai ieškom po Lietuvą gerų specialistų, konkurencingų pasaulio rinkoje, kurioje mes dirbame. Geri išvažiuoja, net jei siūlai gana padorų atlyginimą. Ne vien tik duona žmonės gyvi. Nori ir pagarbos sau bei savo šeimai. Joks darbdavys negali sutvarkyti visą valstybę. Tvarkyti teks visiems kartu.

Santykiai su rusais

Kubilinių modus vivendi santykiuose su rusais yra tik iš dviejų pozicijų: arba laižai, arba draskai akis. Kaimynės šalys nedaro nei vieno, nei kito. Gauna pigesnę energiją, sėkmingai su mumis konkuruoja. Rinka juk yra bendra. Teisingai sako, kad durnių ir bažnyčioj muša.

Skaitytojai vis dažniau sieja tebevykstančią bankų aferą Lietuvoje su konservatoriais, pavyzdžiui:

_Šaunuolis, Kęstai - keletu sakinių išsakėt krizės esmę.
Bjauriausiai - kad tas Jūsų minėtas bankininkas ruošiasi ir vėl pratęsti tą praktiką.

O niekšėjantys laisvosios rinkos instituto propagandistai jam linkčioja ir pritaria - "Reikia aktyvinti ekonomiką"

O durnių info slėnių darbuotojai nebaudžiami ir toliau kvailina priešpensijinio amžiaus davatkas - pasikeisdami su koncervatoriais..._

(Antanas 2010.12.23 15:11, Facebook`e Kalėdų nėra. Lietuvos radijo ir televizijos puslapis, komentarai)

Kas tikrai kaltas?

Vyrui suplyšo prezervatyvas. Jis apkaltinamas išprievartavimu. Jo ieško Interpolas. Jis sodinamas į kalėjimą. Išleidžiamas už didžiulį užstatą. Sėdi namų arešte su elektroniniu sekimo žiedu ant kojos ir laukia teismo.

Iš kitos pusės - didžiulis kontrastas. Bankininkas Lietuvoje apgavikiškai rinko neva saugioms investicijoms priešpensijinio amžiaus piliečių santaupas ir dalino jas žmonėms paskolų butui pirkti pavidalu, žinodamas, kad tie žmonės jokiu būdu nesugebės tas paskolas grąžinti. Už tai bankininkas gaudavo didžiules premijas ir algas. Kai ši, nusikaltimais remta, piramidė griuvo, tas bankininkas ramiai ir viešai naudoja sukauptus pinigus, kad pusvelčiui supirktų jo paties darbu nuskurdintų žmonių turtą.

Kur žiūri mūsų prokuratūra? Kodėl iki šiol šis bankininkas negavo net namų arešto?

Argi taip reikėtų valdyti šalį, kaip tai darė Kubilius ir kompanija?

Visas kubilinių ir Adamkaus valdymas buvo paremtas fariziejiškomis moralės vertybėmis, reikalavimais, taikomais viešumoje kitiems žmonėms, bet ne sau privačiai. Argi taip reikėtų valdyti šalį, kaip tai darė šie valdantieji? Jie siekė Lietuvos:

Be rusų dujų, kiek tai bekainuotų, nes naivi tariamos energetinės nepriklausomybės poza jiems buvo svarbesnė už žmonių vargus.

Be universitetų, kad gabiems ir darbštiems nebūtų geriau, perdėtai išaukštinant lygybės principą ir paliekant visą Lietuvą be savų specialistų.

Be medicinos, kad neterštume baltų lietuviškų rankų saldainių dėžutėmis.

Be vidurinių mokyklų, kad turėtume daugiau plaunančių mūsų tualetus už centus, nes žmonės, kurie neturi daug pinigų, neva tai užsitarnavo Dievo bausmę dar žemėje už nesugebėjimą taip vogti ir meluoti, kaip tai daro postsovietiniai turtuoliai.

Be turgelių, kad mūsų senoviniai miestai ir miesteliai suirtų, nes tie turgeliai retkarčiais gal parduoda pigesnės lenkiškos mėsos badaujantiems miestiečiams.

Lietuvoje darbo rinka nėra lanksti ir dėl to darbdaviai nedrįsta kurti darbo vietų, teigia Premjeras Andrius Kubilius.

Lankstūs darbo santykiai - tai, pagal Kubiliaus sovietinę veidmainišką kalbą, - galimybė atleisti iš darbo ką nori, kada nori ir be kokių nors pasekmių darbdaviui.

Tai dar pagreitintų emigraciją. Atrodo, kad Kubilių papirko rusai, kad jis sunaikintų lietuvių tautą.

Kodėl panelė Grybauskaitė pasisako prieš dalies prekybos alkoholiu legalizavimą?

Nes tokia politika gerai atrodo aktyviausioms rinkėjoms - pensininkėms - manančioms, kad taip panelė Grybauskaitė kovoja su girtuokliais.

Politikai turi tik vieną tikslą: pagerinti reitingus tarp tų, kurie gali už juos balsuoti. Degtinės pardavimo klausimu panelė Grybauskaitė domisi tik tų pensininkių, kurios už ją neseniai balsavo, nuomone. Visa kalba apie naudą valstybei yra melas. Melo kūrimu užsiima panelės Grybauskaitės atstovas spaudai ponas Balsys. Panelė Grybauskaitė rūpinasi tik jos perrinkimo šansais.

Azija ir Lietuva pasaulio istorijoje

Paklauskite ministrą Gintarą Steponavičių. Jis Lietuvos ambasadų tualetuose kalbėjo su ambasadoriais. Tie nedaug mato Lietuvos jaunimo užsienyje. Galima toliau griauti vidurines mokyklas ir aukštąjį išsilavinimą. Azijatai mus nenukariavo viduramžiais, tai tegu užima mūsų kraštą dabar.

Apie energetikos strateginius dalykus

_apie energetikos strateginius dalykus, ..., kokius svarbius dalykus mes bandome daryti_ (Andrius Kubilius).

Lamatojos trys dalykai. Tai, ką gerbiamas Andriau Kubiliau, jūs bandote daryti energetikoje, yra kaimietiška meninė saviveikla. Jūs propagandos dėlei bandote sukurti lietuvišką elektros monopoliją, naiviai tikėdamiesi, kad jums kas nors leis savivaliauti, kad vogčiomis pavyks užlaužti monopolines, didesnes, negu rinkoje, elektros kainas vartotojams.

Tuo tarpu lenkai, baltarusiai, rusai, vokiečiai, skandinavai jungiasi į vieną didelę elektros tinklų sistemą, nes ji yra rentabilesnė. Na ir Europos Sąjunga neleis užlaužti monopolinių kainų Lubiui, bei kitiems mūsų elektros vartotojams.

Pensininkams, laukiantiems teisėtų pensijų

Tai sakot, kad nieko, pakentėsit. Vardan tos Lietuvos. Greitai Kubilius likviduos medicininį aptarnavimą. Tuomet neilgai kentėsit.

Biurokratinė antikonstitucinė painiava su nemokomomis studijomis

_Studentams, pasiekusiems geriausius rezultatus per atitinkamą studijų laikotarpį, bus kompensuojama už studijas sumokėta kaina... Numatyta, kad kompensacijas gaunančių studentų skaičius gali siekti iki 10 proc. atitinkamais studijų metais baigusių valstybės finansuojamas vietas studentų skaičiaus [1]._


Tik va problema. Konstitucija garantuoja nemokamas studijas visiems, kurie mokosi gerai, o ne tik tam dešimtadaliui nuo priimtų į nemokamas vietas pagal mokyklinius pažymius, kuris mokosi geriausiai.

Kompensacija skirta ne tiems, kurie turi _gerus_ rezultatus, bet tiems, kurie turi _geriausius_ rezultatus. Kaimietiškas naivus godumas. Mes niekiname Konstituciją. Mes sakome geriems studentams, kad jie mums nereikalingi. Na o geriausi Vakaruose gaus aštuonis kartus daugiau, negu gauna mūsų geriausieji, o gal ir dar daugiau. Pasaulyje geriausieji labai brangiai apmokami. Mes jiems tiek mokėti negalime. Todėl jie čia nelieka. Greitai nebus kam supuvusį dantį ištraukti.

1. Kompensuos už studijas sumokėtą kainą. Lietuvos radijas ir televizija, 2010 12 08 / 12:15 /

Lietuvos 15-mečių pasiekimai prastesni už vidutinius pasaulyje

Daug kas sako, kad kompai trukdo mokytis. Lyg estų penkiolikmečiai, kurie žymiai geriau mokosi, negu mūsų vaikai, neturėtų kompų ir telefonų.

Estų sekmė yra ypač blogas ženklas Lietuvai. Tarptautinio mokinių palyginimo rezultatai yra svarbūs, kadangi jie parodo, kokią darbo jėgą mes ruošiame švietimo sistemoje: prastesnę negu vidutiniokai, nepajėgią konkuruoti ne tik pasaulinėje, bet ir regiono ekonomikoje.

Todėl reikia atšaukti iš ministro pareigų Gintarą Steponavičių, kaip nesusidorojantį su uždaviniu. Reikalinga komanda, užtikrinanti deramą ateitį Lietuvai

Kodėl aš moku mokesčius?

Ministras D.Jankauskas baido mus, kad padidins mokesčius, jei priversime atiduoti pensininkams priklausančias pensijas.

Aš tuos mokesčius moku, kad galėčiau gyventi civilizuotoje visuomenėje, kuri pensininkus nemarina badu. Jei tam reikia mokėti kelis procentus didesnius mokesčius - tebūnie taip. Su laukiniais, kaip gerbiamieji D.Grybauskaitė, A.Kubilius ir D.Jankauskas, aš gyventi nenoriu. Jei ir jiems taip pat nelabai patinka mano kompanija, siūlau jiems pasitraukti į Šveicariją, arčiau prie jų sąskaitų bankuose. Pabūti prie lovio norinčių niekada netruks.

Kai kurie iš naujų norinčių net geriau atrodys mano televizoriuje. Šiandieniniai arba greitai sustambėja, arba dar greičiau plinka.

Kaip vertinti politiko A.Kubiliaus veiklą?

Vertinti reikėtų ne dviejų metų, kai A.Kubilius valdo vienas, o viso gyvenimo darbą. Juk prieš krizę mus valdė 2K (Kirkilas su Kubilium). Tuo laikotarpiu visame pasaulyje skurdo lygis mažėjo, o Lietuvoje - išaugo iki trečdalio šalies gyventojų. Tai parodo, kad ir socdemai, ir kubiliniai tarnauja tik monopolijoms. Todėl mes blogai vertiname jų darbus ir daugiau valdžion jų nerinksime.

Ko siekti?

Kokie mūsų privalumai, kuriuos turėtume vystyti? Koks pavyzdys, kurį galime pasirinkti?

Vertingiausias idealas yra didysis kunigaikštis Gediminas. Svarbiausias jo veiklos bruožas, aktualus šiandien, yra atvirumas pasauliui. Jis bendrauja su suverenais užsieny, kaip su jam lygiais. Jis kviečia žmones iš užsienio, kad bendradarbiauti Lietuvos darbuose. Gedimino Lietuva yra susieta su Vakarais, bet žino kelią į Rytus. Gedimino Lietuva naudoja Vakarų kadrus, technologijas, įgūdžius ir darbo etiką, kad spręsti žmonių, gyvenančių Rytuose, problemas, tame tarpe padedant Rytams atsispirti ekspansijai iš Vakarų. Su Gedimino pagalba žmonės iš Vakarų gali pasinaudoti Rytų resursais, bet Rytų gyventojai yra Gedimino apsaugoti nuo Vakarų kultūrinio bei politinio dominavimo.

Mes, lietuviai, turime Gediminui būdingą Rytų ir Vakarų kultūrų suvokimą. Mes ne tik galime, bet ir privalome tęsti Gedimino kultūrinę, ekonominę bei politinę misiją.

Ar reikalinga tiesa apie tai, kiek kainuoja studijos Lietuvoje?

Kai mes platinome nepriklausomybės siekiančios Lietuvos leidinius, prastos spausdinimo kokybės, bet pilnus gaivios tiesos, nukreiptos prieš Rusijos propagandą, tikėjomės, kad tampame civilizuoti, kad paliekame rytietišką melo karalystę. Neišėjo. Mums pastoviai meluojama. Krizė A.Kubiliui pasibaigia, o, žmonėms panorėjus grąžinti ikikrizines pensijas, - vėl greitai prasideda. Bet pasirodo ir tiesos spindulėliai.

Štai Lietuvos radijo ir televizijos internetiniame puslapyje matome pranešimą [1], kad užsieny studijuojantys lietuviai, jei nori, tai patys save išlaiko, o studentai Lietuvoje dirbti negali, todėl jiems reikia vidutiniškai šešių šimtų litų per mėnesį tėvų paramos. Tokia tiesa nuteikia optimistiškai. Jei sugebame ją paskleisti, tauta tampa stipresne. Daugiau pasiturinčių liktų studijuoti Lietuvoje, tiksliai žinodami, kokio minimumo tam reikia.


1. Nepatogios informacijos nereikia. Lietuvos radijo ir televizijos internetinis puslapis.

Kreivas raktas

Mūsų gyvenimo raktas pagal Kubiliaus ministrą Kreivį yra transformuotis į žiniomis ir aukštosiomis technologijomis grįstą šalies ekonomiką. Kreivas tas Kreivio raktas. Esame pirmiausia atšiauraus klimato šalimi. Vienas čia nebeišgyvensi. Žmonės Lietuvoje yra linkę vieni kitiems padėti. O kubilinių bei socdemų įpirštas laukinis rinkos liberalizmas mums sukelia pasišlykštėjimą ir norą emigruoti.

Kadangi gabiausieji emigruoja, paslaugos neišlaikys konkurencijos su tomis šalimis, kurios sugeba išugdyti kvalifikacijų potencialą. Verskime monopolistų padlaižius iš valdžios.

Rusija ir Vakarai jau pasiekė panašią ekonomikos struktūrą

_Rusijos ūkio plėtra pastatyta virti ant pačios mažiausios liepsnos. Pavieniai oligarchai smarkiai lobsta, o plačiosios gyventojų masės lieka tarp pralaimėtojų.


Ekonominio pakilimo nėra, politinio dalyvavimo – irgi nėra [1]._

Sprendžiant pagal tokį aprašymą, Rusija jau pasiekė Vakarų ekonomikos struktūros lygį.Juk visose Vakarų demokratijose krizė atskleidė tokias pat bėdas: oligarchai lobsta, vidutiniokai ir neturtingieji skursta, trūksta platesnių visuomenės sluoksnių politinio dalyvavimo, krizė nepalieka jokių bedarbystę žeminančio ekonominio atsigavimo vilčių.

1. Mykolas Drunga. Rusija – Eurazijos silpnoji vieta? Lietuvos radijo ir televizijos puslapis.

Grybauskaitės ir Kubiliaus valdymo rezultatai

Tai ginantys Kubiliaus politiką pasakykit aiškiai: čia gerai kad užsienio bankai masiškai perima lietuvių turtą? Čia gerai, kad smulkaus verslo apkrovimas papildomais mokesčiais turi tokias drastiškas pasekmes? Čia gerai, kad kas antras darbingo amžiaus gyvenantis Tėvynėje nėra užimtas jokiame darbe?

Ką tik sutrukdyta bandymams pervesti visas valstybinių įmonių juodųjų kasų pajamas į vienos kubilinių partijos kasą. Ateina saulėlydis senai gvardijai.

Kubiliniai kuria antrąjį LEO, masiškai atleisdami enegetikos specialistus

„Mes siekiam pristabdyt tą drastišką žmonių išmetimo iš darbo procesą. Per dvi įmones – VST ir RST – norima beveik 600 žmonių atleisti, sujungiant į naują LESTO įmonę. Tačiau dar net neįkūrus tos įmonės, kuri funkcionuos nuo sausio 1 dienos, tiems 600 žmonių dabar siūloma labai primygtinai išeiti šalių susitarimu“, – skundžiasi Energetikos darbuotojų profesinių sąjungų konfederacijos vadovas Juozas Neverauskas.

Šis jungimas vėl neatitiks antimonopolinių Europos Sąjungos reikalavimų. Bus veltui išeikvoti mūsų pinigai tokios kenksmingos reformos vykdymui. Ir vėl teks šią monopoliją išardyti. Kodėl negali kubiliniai ir socdemai susirasti tikro darbo, prieš atsidurdami istorijos šiukšlyne?

Ar tikrai nebus sprogimo Marijampolėje?

Kitais metais ruošiamasi pradėti biodyzelino gamybą iš plastiko bei baldų atliekų Marijampolės priemiestyje. Ar gerai, kad ten žadama paleisti biodyzelino upę?

Iš Aplinkos apsaugos ministerijos leidimo ir iš paties projekto iniciatoriaus Aloyzo Jurdono straipsnio spaudoje aišku, kad tai bus tik eksperimentų vieta, kur bus bandoma, ar tiks vietinės atliekos tam tariamam biodyzelino gamybos procesui. Jeigu bus bandoma, tai reiškia, kad dabar bandymų rezultatai vietinių atliekų atveju dar nežinomi.

Nepaisant to, iniciatoriai teigia, kad kensmingų dujų neišsiskirs, kad slėgis reakcijos vietoje bus mažesnis, negu atmosferinis, kad sprogimo nebus. Bet, iki tie bandymai atlikti su vietinėmis žaliavomis, tai yra nežinoma. Todėl aišku, kad siūloma šalia svarbaus miesto statyti eksperimentinę vietinių atliekų perdirbimo gamyklą, kurios poveikis aplinkai nežinomas, kol nebus atlikti tie eksperimantai. Viskas, kas naudota, svarstant šio projekto tinkamumą Marijampolės priemiestyje iki šiol, yra paremta žmonių, kurie suinteresuoti šios gamyklos pastatymu, žodiniais pareiškimais, deklaruotais, neturint jokių duomenų apie vietinių atliekų savybes siūlomame procese.

Pasiūlymas projekto iniciatoriams aiškus: pastatyti eksperimentinius pajėgumus toliau nuo miesto, ten atlikti bandymus su vietine žaliava. Kai gaus reikalingus eksperimentų duomenis - vėl kreiptis leidimo statyti prie Marijampolės, jei jie dar norės ir galės tikėtis, kad tie leidimai bus suteikti ir vietos gyventojai statybai nebeprieštaraus.

Pasiūlymas vietiniams gyventojams, protestuojantiems prieš eksperimentus su jų ir jų vaikų likimu: organizuoti vietinius mokytojus, gydytojus, kitus išsilavinusius geros valios žmones protestams bei rinkiminei kompanijai. Pakeisti savivaldybės narius, leidžiančius tokį neatsakingą eksperimentavimą, išrenkant žmones, atsakingiau žiūrinčius į savivaldos darbą. Reikalauti, kad klaidingai išduoti leidimai būtų atšaukti. Kreiptis ir į teismus, įskaitant teismą Strasbūre.

Matome nešvarų tiesiogine ir perkeltine prasme bandymą pasisavinti Europos Sąjungos pinigus. Tai nėra gera naujiena. Dar blogiau, kad ši avantiūra kelia grėsmę aplinkai ir žmonių sveikatai.

Tokių statybų šalininkai, jūs šnekate, kaip protestantai. Sakote, kad visi mes blogi, užtai mus Visagalis baudžia. Būkit atlaidesni. Daugiau kantrybės. Jau pristatėm Maksimų miestų centruose. Dar norit, kad miestų centruose ir šiukšles utilizuotume. Kai kada lietuvis, prasiveržęs prie valdžios, pradeda lipti ant stalo. Tokiam ir broliškai per snukį taukštelėti nepakenks.

Tai bent naujiena: Lietuvoje turime Didžiosios Depresijos laikų užimtumo lygį

_15–64 metų amžiaus gyventojų užimtumo lygis trečiąjį 2010 m. ketvirtį sudarė 58,5 procento, per ketvirtį jis padidėjo 1,8 procentinio punkto. Vyrų užimtumo lygis vis dar išlieka žemesnis negu moterų: trečiąjį 2010 m. ketvirtį 15 – 64 metų amžiaus vyrų užimtumo lygis sudarė 58, moterų – 59 proc [1]._

Airijos valstybė yra sunkioje padėtyje, nes ji bando gelbėti Airijos bankus. Mes savo bankus atidavėme svetimiems seniai. Gelbėti nieko mums nereikia. Todėl nereikia mūsų gąsdinti Airijos likimu. Nereikia pjauti smulkų ir vidutinį verslą ir to pasekoje laikyti pusė darbingo amžiaus žmonių be darbo. Nereikia griauti Lietuvą, bandant įtikti svetimšalių valdomoms monopolijoms. Užtenka tokio Seimo, tokios Prezidentės ir tokio Konstitucinio teismo valdymo.

Prezidentas Valdas Adamkus teisus. Šalyje yra ne tik sunki ekonominė, bet ir didžiulė politinė krizė. Vienykimės visi, kuriems brangi Lietuva. Stabdykime suirutę.


1. Nedarbas po truputį mažėja. 2010 11 23 / 12:06 / Lietuvos radijo ir televizijos puslapis.

Ar sulauksime Lietuvoje pensijos

Neišvengiamai Kubilius privers palikti pensijas tik sulaukusiems šimto metų, nepaisydamas, kad taip ilgai Lietuvoje mažai kas išgyvena. Juk Kubiliui jau nėra ką prarasti. Valdžios jis daugiau nematys.

Kubilius ir rusiškos pasakos

Gerai, kad ginate Kubilių ir jo sėbrus.Kubiliaus paistalai labai primena rusų (pavyzdžiui, Brežnevo) pasakas. Mes jau greitai pasivysim Vakarus. Svarbu moralė, svarbu mokslas ir panašiai. Bet Brežnevo nesąmonių niekas negindavo. O dabar Kubiliui gręsia rinkimai. Tenka ginti, vaizduoti komjaunuolius. Gerai, kad jūsų melas yra laikinas.

Užsienio lietuviai ir mes

Amerikiečiai nepersekioja JAV piliečių, kurie turi kitų valstybių pilietybę. Jie sėkmingai gaudo rusų ir kinų šnipus, nes susitelkia kovai su tikrais priešais. Mes šnipinėjimu nustatome, kas iš lietuvių gavo JAV pilietybę, ir atimame Lietuvos pasą. Nėra blogesnio priešo Lietuvai, kaip šnipinėjimu bei apgaule niekinamas lietuvis. Neveltui Lietuvoje viskas brangiau, negu kitur Europos Sąjungoje.

Dar niekad Lietuvos istorijoje nebuvo tokie blogi santykiai su užsienio lietuviais bei užsienio valstybėmis. Dvigubos pilietybės priešininkai, vadovaujami Prezidentės, krizės metu jūs supriešinate dvi tautos puses. Be reikalo džiaugiatės, skrisdami bedugnėn.Va jūs tai dalyvaujate rimtai Lietuvos ekonominiame, finansiniame, socialiniame gyvenime. Taip rimtai, kad tas gyvenimas jau taip šovė žemyn, kad greitai išeisit iš Lietuvos paskutiniai ir užpūsit žvakę. Ar jūs nors nujaučiate, koks tas gyvenimas turėtų būti? Kuo jis skiriasi nuo vergavimo skandinavų bankams, gyvenant Lietuvoje? Ar jūs galite būti kitokiais, ne tiesiog primityviais pavydžiais vergais?

Jūsų dažnai kartojamos _nuostatos dėl dvigubos pilietybės ypač reto taikymo_ Konstitucijoje nėra. Šią nuostatą išrado Kūrys, kurio Konstituciniame teisme taip pat jau nėra. Realiai Seimas turi galią suteikti dvigubą pilietybę atskirais, Seimo patvirtintais, atvejais. Grįžkime nuo savivalės prie Konstitucijos, kol dar nevėlu.

Prezidentė, darbiečiai ir socdemai pasirodė labiausiai priklausomi nuo mažus atlyginimus mokančių Maksimos ir kitų vergvaldžių, bandančių žmones prigąsdinti pilietybės atėmimu. Turėkime omeny tai, balsuodami rinkimuose.

P.Gylys sako, kad biudžeto vanagai užtemdo viešąsias gėrybes

Platus visuomenės ratas supranta ir remia profesoriaus Gylio mintis. Svarbiausias daugumos priekaištas Kubiliaus vyriausybei apklausose: kubiliniai nesuvaldė monopolijų bei chaotiškai didino mokesčius. Kada išnyks tikroji korupcija, kai visa valdžia, įskaitant opoziciją, parsiduoda užsieniečių valdomoms monopolijoms?

Visuomenė laukia valdančiųjų atsakymo į šį klausimą.

1. P.Gylys. Kai biudžeto vanagai užtemdo viešąsias gėrybes. Delfio puslapis.

Technologijos ir mūsų universitetai

Mūsų universitetai Lietuvoje yra technologiškai atsilikę. Jie negali duoti mūsų jaunimui žinių ir įgūdžių, reikalingų konkuravimui šiuolaikinėje pasaulio rinkoje. Naujos technologijos, ypač informatikoje, medicinos bei biotechnologijos srityse, kur persikelia pagrindinė konkurencinė kova, brangiai kainuoja. Todėl šalyje, kur dėl silpnos profsąjungų įtakos, atlyginimai yra stebėtinai žemi, yra netoliaregiška pririšti didelę dalį aukštojo išsilavinimo prie tų žemų atlyginimų, verčiant daugelį studentų pačius mokėti už išsilavinimą, nes esant žemiems atlyginimams, jaunimas labai greitai praranda garsiąją lietuvišką kantrybę ir ruošiasi studijuoti užsienyje.

Iš studentų tokiu atveju neišlupsite tiek, kiek reikia. Sukurta sistema neleidžia ir pakelti valstybės dalį strateginėse kryptyse. Juk finansų trūkumas šiandien yra tas termometras, kuris turi parodyti, kokius universitetus reikia sujungti, o kokius - visai uždaryti. Jei pradėsime pumpuoti pinigus į kokį nors universitetą, tai sulaužysime tą mechanizmą, kurio sukūrimui paaukojome tiek Lietuvos jaunimo.

Išeitis viena - atsisakyti studijų reformos bei pradėti rimtai finansuoti aukštąjį išsilavinimą, ruošiant šalį rimtai konkurencijai pasaulio rinkose.

Žiniasklaida: Lietuvos ir Lenkijos santykiai nėra blogiausi

Mes nevertiname lietuvių, kurie dirba užsieny. Mes klastingai atimame jų lietuviškus pasus. Nejaugi mes verksime dėl lenkų, kurie išvažiuoja į Lenkiją? Darbo jėga? Kokia darbo jėga? Mums labiau rūpi paslinkti tvoras į kaimyno kiemą...

Analitikai: ne reforma lėmė studentų emigraciją

Reformos gynėjai - analitikai - nori pasakyti, kad atlyginimai Lietuvoje tokie maži, o kainos tokios didelės, kad jaunimas vis tiek išvažiuotų, net ir be reformos.

O kur tos reformos žadėti pliusai? Kodėl visas pasaulis nesubėgo žavėtis jos didžiuliais privalumais? Kodėl niekas nesako,kad reforma nors vieną gabesnį studentą sulaikė Lietuvoje? Jei reforma nieko gero neduoda, tai kam tada gadinti tiek jaunų žmonių gyvenimą ir daryti tokią kenksmingą jiems reformą?

Gal Lietuvai laikas pradėti rūpintis jos vaikais ir čia, ir užsienyje? Gal daryti tokias reformas,kurios tiems vaikams padeda, o ne atiduoda juos švedų baudžiavon visam likusiam gyvenimui?

Mušėm mes tuos švedus tiek amžių, mušėm, o dabar atiduodam jų nelaisvėn mūsų jaunimą? Ar jau visai mums gėdos trūksta?

Steponavičiaus pakalikų tariami stebuklai

_TSPMI dėstytojai, Ž. Martinaitis bei D. Žvalionytė pasitelkdami neseniai vykdytų tyrimų rezultatus paneigė reformą lydinčius mitus bei prietarus, kad ji sukėlė smukusį studijų prieinamumą bei išaugusią studentų emigraciją. Anot jų, dažniausiai su reforma siejamą negatyvią pasekmę - studentų migraciją - lėmė natūraliai išaugęs studentų mobilumas bei nelanksti Lietuvos darbo rinka[1]._

O taip, Steponavičiaus pakalikams magijos dėka pavyko surasti visus išvykusius abiturientus, su melo detektoriumi patikrinti kiekvieno iš jų motyvus. Pasirodo, visi išvažiavo todėl, kad Lietuvos darbo rinka po ilgų studijų metų bus nelanksti.

1. TSPMI ekspertai kvietė atsisakyti prietarų apie aukštojo mokslo reformą
2010-11-12. Bernardinų internetinis puslapis

Lietuvos dešiniųjų ideologai kratosi aukštojo mokslo reformos

Tai reiškia, kad reformos dienos suskaičiuotos.

_Liberalai be amo

O gal Liberalų sąjūdis (LS) gali tapti šviesia Lietuvos dešiniųjų ateitimi? Neatmestina, bet kol kas nelabai tikėtina galimybė. Pirmiausia, kaip jau minėta, šios partijos politikai yra atitrūkę ir nuo idėjinių politikos pagrindų, ir nuo praktinės tų idėjų sklaidos. LS vadovas turi tiek problemų su aviakompanijomis, kad jo galva yra veikiau užimta sparnais, kurių trūksta Lietuvai, nei politine veikla ir idėjomis, kurių trūksta jo vadovaujamai partijai. O kol LS vadovybė vis ieško laiptų į dangų, aršiausi laisvosios rinkos ideologai ir bankininkų lobistai sukurpė tokią aukštojo mokslo (AM) reformą, kuri liberalizmą paprasčiausiai diskredituoja.

Turtingose Skandinavijos valstybėse aukštasis mokslas yra nemokamas. Daugelyje Vakarų Europos šalių visi studentai moka palyginti nedidelį studijų mokestį. Anglijoje besimokantiems sukurta daug palankesnė studijų paskolų sistema, nei Lietuvoje.

Kaip sako Vytautas Radžvilas, mūsų šalyje nebuvo pritaikytas nė vienas iš minėtų studijų finansavimo modelių. AM Reformos gaires, jo žodžiais, kūrė ne akademinės srities ar pripažinti AM problemų žinovai, bet „ideologiškai angažuoti Lietuvos laisvosios rinkos instituto atstovai <...> Jų žodis tapo lemiamas, tad Lietuvos AM reforma tapo unikali blogiausia to žodžio prasme“.

Anot V. Radžvilo, Lietuva yra viena iš tų retų šalių, kur studentai priversti imti didžiules studijų paskolas su milžiniškomis palūkanomis. Esame unikalūs tuo, kad „paskolos turi būti pradedamos grąžinti vos baigus studijas, o procentai mokami dar studijuojant. Tad nereikia stebėtis, kad didėja bėgančių iš Tėvynės studijuoti svetur jaunų žmonių srautas. Vienintelis bankams skirtos AM reformos rezultatas – sukurta tobulai veikianti protų išsiurbimo iš šalies mašina“, - tvirtina filosofas (žurnalas „Miškai“).

O štai – ištraukos iš LS programos: „Piliečių respubliką reikia kurti jau dabar, todėl telkiame visus siekti teisingos Lietuvos, išsilavinusios visuomenės... Piliečių respublikos ateitį užtikrins tik išsilavinęs ir kūrybingas žmogus, gebantis konkuruoti šiuolaikinėje žinių visuomenėje. Išsilavinimas iš esmės lemia gyvenimo kokybę“. Matyt, todėl ir vyksta LS programai pritariantis jaunimas išsilavinimo įgyti į tas piliečių respublikas, kuriose gyvenimo kokybė – gerokai aukštesnė[1]._

Mano puslapio skaitytojams šis supratimas seniai nėra naujiena.

1. Lietuviškos dešinės griuvėsiai – ir kas toliau. Vladimiras Laučius, Delfio internetinis puslapis, 2010 lapkričio mėn. 8 d. 00:00

Kauno rajone nuolat badauja per 1,5 tūkst. žmonių

Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslininkai baigė tyrimą „Kauno rajono gyventojų gyvenimo stilius ir sveikata“ [1]. Aptiktas neįtikėtinas badaujančių skaičius. Kauno rajone beveik trys tūkstančiai žmonių gyvena be elektros, o daugiau nei 10 tūkst. atsidūrė žemiau skurdo ribos.

Laikas versti valdžią. Tokia mūsų valstybė neturi jokios geresnės perspektyvos.

Jūs, kubiliniai, jau padėjote badaujantiems, kiek galėjot. Laikas trauktis nuo scenos. Primityvus baidymas Kremliaus žvaigždėmis irgi jau jūsų negelbės. Ir su kaimynais lenkais elgiatės, kaip pasiutę šunys. Neveltui tie pasisuko į Rusiją, ieškodami partnerių bendradarbiavimui energetikoje. Net aš nesitikėjau, kad jūs tokie nevykeliai.

1.Arūnas Dambrauskas, DELFIS, 2010 lapkričio mėn. 6 d. 00:02

Tinkami Lietuvos profesijų žemėlapio kūrėjai

Esminė klaida dabar vykstančiame lietuviškame profesijų žemėlapio sudaryme yra šio projekto vykdytojai. Žemėlapio kūrimui netinka dabar pakviesti dalyviai, nes nei ministerijos, nei „BGI Consulting“ , nei kokie nors kiti ekspertai [1]negali net apytikriai prognozuoti Lietuvos bei pasaulio ekonomikos ateitį. Jie neturi tam reikalingų savybių bei visiškai nenukentės, jei jų prognozės nepasitvirtins.

Tokį profesijų vertę rinkoje prognozuojantį žemėlapį galima sukurti, tik padedant verslininkams, turintiems pinigų verslo plėtimui ir patyrimo Lietuvos bei pasaulio rinkose. Blogos prognozės verslininkams daro nuostolius. Todėl bent jau noro ir galimybių rimtai dirbti planavime mūsų verslininkai turi pakankamai. Panaudokime tai, kurdami Lietuvos profesijų žemėlapį, kuris įgalintų abiturientus bei jų tėvus racionaliau pasirinkti tinkamas studijų kryptis, o patiems verslininkams padėtų išspręsti vis aštresnę kvalifikuotų kadrų trūkumo problemą.

Žemėlapio reikšmė Lietuvai yra milžiniška. Aišku, būtų geriausia, jei toks žemėlapis tik padėtų orientuotis verslininkams, abiturientams ir žmonėms, kurie nori pakeisti specialybę. Deja, turime sistemą su Sovietų valdymo laikų despotizmo liekanomis. Keleto apsnūdusių biurokratų ir tariamų ekspertų sukurtas žemėlapis bus naudojamas krepšelių skaičių ribojimui. Kadangi taip vykdomas valstybės pinigų paskirstymas, nenuostabu, kad toks žemėlapis kuriamas visiškai be aptarimo visuomenėje, vos ne nakties tamsoje. Pripratome tamsoje vogti ir nebegalime sustoti.

1. Pasiūlyti metodai profesijų žemėlapiui sukurti. 2010-10-29, Bernardinų internetinis puslapis.

Ar reikalingas Lietuvai nors vienas universitetas?

Universitetai sukuria universitetinio lygio mokslą ir sudaro sąlygas įsigyti universitetinį išsilavinimą. Išsigandę pasaulinės ekonomikos iššūkių abiturientai ir jų tėvai ieško ko nors praktiško, kas bent kiek padėtų išsilaikyti žiaurioje darbo rinkos konkurencijoje. Jiems geriau tiktų amatų mokyklos, dalinančios universitetinius tik pagal vardą diplomus. Jei mes paliksime tą tvarką, kurią turime šiandien, kai tie išsigandę abiturientai ir tėvai sprendžia universitetų likimus, mes ir turėsime amatų mokyklas su universitetų pavadinimais.

Klausimas aiškus: ar lietuvių tauta nori turėti bent vieną tikrą universitetą, ar ne? Jei taip, tai arba Lietuvos valstybė, arba turtingi privatūs donoriai turi sumokėti už to universiteto išlaikymą.

Kodėl skurstame?

_Neseniai Ministrų Kabinetas politiškai sutarė dėl Energetikos ministerijos siūlymo įstatymu neberiboti elektros įmonių pelno dydžio...

Elektros įmonių pelno maržos didinimas siejamas su strateginių energetikos objektų statybomis ir planais juos finansuoti [1]._

„Reguliavimas turėtų būti taikomas elektros tarifams. O būtent nuo jų priklauso pelno marža,“ - aiškino energetikos ministras Arvydas Sekmokas. Tikrai, pelnas gaunamas iš tų tarifų, iš mūsų mokesčių. Jei leisite pakelti pelnus, ir tai tarifai turės didėti, reiškia, mes daugiau mokėsim už elektrą. Kad komisijos, ribojančios kainas, yra bedantės, jau įsitikinome. Todėl Andriaus Kubiliaus pažadai, kad, augant pelnams, tarifai mažės, yra bergždi.

Svarsto Andrius Kubilius, kaip neriboti tai, ką atima iš mūsų ir atiduoda monopolijoms. Verskime tokią valdžią.

1. Svarsto neberiboti elektros įmonių pelnų. 2010 10 18 / 15:15 /
Rasa Lukaitytė. Delfio internetinis puslapis.

Atviras laiškas TS gelbėtojams

Tai galvojate, kad jei papostringausite Landsbergio stiliumi, žmonės patikės, kad TS keičiasi. Kokia kryptimi keičiasi? Nuo Kubiliaus technokratinio stiliaus prie Landsbergio dejonių? Tai kad tos Landsbergio dejonės nenutyla ir Kubiliaus laikais...

O ką darysite su žmonių suvokimu, kad apiplėšėte visus, pradedant studentais, baigiant pensininkais, kad padėtumėte svetimšalių bankams ir kitoms monopolijoms sumažinti recesijos nuostolius? Kad visa jūsų politika yra monopolijų ruporo, Lietuvos Laisvosios rinkos instituto, kūrinys?

Jūsų strategija yra kėdžių perstatymo ant Titaniko denio spektaklis. Jau vėlu, laikas trauktis nuo scenos.

Kuo naudinga Radžvilo nuomonė apie Lietuvos universitetus

>šiaip
Be reikalo šaipaisi, kad Radžvilo balsas į dangų neina [1]. Lietuva turi nuostabų savisaugos instinktą. Mes neleidome rusams pristatyti fabrikų ir atvežti daug rusiškos darbo jėgos. Tai buvo geriau, negu turintiems dabar daugybę rusų latviams bei estams.

Mes sustabdysime ir svetimšalių bankus bei jų kolaborantus Lietuvoje, naikinančius Lietuvos jaunimo ateitį. Svarbu suprasti, kas darosi. Radžvilas tai mums padeda, parodydamas, kad universitetų reforma naudinga tik bankams.

1. V.Radžvilas. Po aukštojo mokslo reformos, arba išsivaikščiojančio proto laikas

Vokietijos ekonomikos stebuklas ir mes

Frankfurto prie Oderio dienraštis „Märkische Oderzeitung“ rašo, jog „Vokietijos ūkis, pagal svarbiausiųjų ekonomikos institutų vertinimus, auga tris su puse procento per metus. Tuo beveik visiškai išlyginta ta duobė, kuri, krizei ištikus, atsivėrė 2009-aisiasis.

Ir net jeigu prognozės 2011-iesiems vėl silpnesnės, jos vis tiek gana pozityvios. Čia geros žinios darbo rinkai, nes specialistų paklausa – didelė, o bedarbių skaičius, atrodo, vėl nusmuks žemiau trijų milijonų“.

Tai yra puiki perspektyva mūsų verslininkams, kurie sugeba konkuruoti Vokietijos rinkoje. Tai yra nuostabi naujiena mūsų specialistams ir šiaip lietuviams, nebijantiems darbo: yra kur emigruoti be jokių leidimų nuo kitų metų pradžios ir galima neblogai užsidirbti netoli nuo gimtinės.

1. Mykolas Drunga. Pesimizmas – laiko gaišinimas. 2010 10 16 / 09:59 / Lietuvos radijo ir televizijos puslapis.

Kaip konservatorių vadovaujamas Seimas ir Adamkus sutvarkė universitetus

Mokestis už studijas tapo astronomiškai didelis. Kaip išsisuka mūsų jaunimas? Studentės dirba prostitutėmis. Iš prostitucija uždirbtų pinigų jos sumoka tuos gigantiškus mokesčius už studijas. O iš taip surinktų pinigėlių mokami priedai prie universitetų ir kolegijų rektorių atlyginimų. Ką daro mūsų rektoriai, gyvenantys iš prostitucijos? Jie siekia dar didesnių mokesčių už studijas.

Ruoškime visus mūsų vaikus ir anūkus darbui arba studijoms užsienyje.

Ot Gebelso propaganda [1].

Kuo labiau pralaimim, tuo daugiau rožinio vandenėlio. Vienos geros najienos su 0.03 proc. ir panašiais skaičiukais. O bedarbystės ir vagysčių problema yra arši, kaip niekad iki šiol.

1.Kas vienuoliktas bedarbis – jaunesnis nei 25-erių. LIETUVOS RADIJO IR TELEVIZIJOS PUSLAPIS.

Naivu tikėtis, kad visada išrinksime angelus.

Reikia taip subalansuoti valdžios struktūras, kad nuodėmingi žmonės negalėtų užgrobti pernelyg daug valdžios ir pasinerti į korupciją. Prezidentė turi būti vykdomosios valdžios (Vyriausybės) vadovė. Seimas turi būti įstatymų leidėju ir tvarkyti mokesčių pinigus. Teismai turi kontroliuoti kiekvieno iš dviejų pirmųjų valdžios šakų veiksmų atitikimą Konstitucijai ir įstatymams.Regionai turi rinkti atstovus į atskirą Seimo dalį, kuri užtikrintų Seimo sprendimų visų, net pačių negausiausių, regionų interesų gynimą.

Šiandien tie patys ministrai posėdžiauja ir Vyriausybėje, ir Seime. Nenuostabu, kad jie grobia viską, ką pasiekia. Turime keisti Konstituciją. Tėvynė pavojuje. Mūsų valstybė suiro. Nėra skirtumo tarp partijų ir nusikaltėlių grupuočių.

Girdime prokurorų pasiteisinimus spaudoje

Bylų vilkinimas jau tapo akiplėšišku. Ponams prokurorams nevertėtų bandyti paveikti visuomenės nuomonę sau tinkama kryptimi per spaudą, o reikėtų darbais įrodyti jų profesionalumą, sugebėjimą greitai užbaigti tirti sudėtingas bylas. Nuo to priklauso mūsų pasitikėjimas valstybe ir mūsų išvažiavimo dirbti užsienyje dažnis.

Kokią tvarką valdantieji bando padaryti Lietuvoje?

Hitleris bandė Lietuvoje įvesti tvarką. Stalinas bandė. Dabar užsienio bankų nupirkta Kubiliaus - Grybauskaitės porelė bando. Ir ta tvarka visais atvejais yra ta pati: Lietuva be lietuvių. Jei konservatoriams su Grybauskaite pavyktų, mūsų vaikai džiaugtųsi sumažėjusiu Lietuvos deficitu, skaitydami laikraščius užsienyje.

Du kartus tokios tvarkos įvedimas nepavyko. Nepavyks ir dabar.

Petrai:

Šie valdantieji apvogė ne tik mus, bet, per paskolas, mūsų vaikų vaikus. Keliavo po amerikas ir danijas. Statė rezidencijas. Apsipirko Briuselyje ir kitose turtingose vietose. Gražiai apsirengė. Skaniai pavalgė. Smagiai pasilinksmino. Tai nereikia įrodinėti teisme. Tai žinome visi. Kasdien matome televizoriaus ekrane.

Dabar Degutienė naiviai atsiprašė pensininkų už sunkią senatvę. Padėk tavo šeimai tą atsiprašymą ant stalo. Ir pagalvok, ar parnešei namo tai, ko šeimai reikia.

Rektoriai pardave bankams studentus už Judo skatikus - taip vadinamas priemokas

_Lietuvos universitetinių aukštųjų mokyklų vadovų algoms per pirmąjį pusmetį išleista 3,7 mln. litų
2010-09-29
Rubrikose: Naujienos Visuomenė » Švietimas ir ugdymas
pinigai

Zenekos nuotrauka

Keturiolikos Lietuvos universitetinių aukštųjų mokyklų vadovų darbo užmokesčiui per pirmąjį pusmetį išleista daugiau kaip 3,7 mln. litų.

Kai kurių universitetų rektorių ir prorektorių atlyginimai vidutiniškai siekia 10 tūkst. litų per mėnesį, dalies aukštųjų mokyklų vadovų kišenes papildo priemokos.

Daugiausia pinigų vadovybės atlyginimams - 227,8 tūkst. litų - antrąjį šių metų ketvirtį atseikėjo Vilniaus universitetas (VU). Jie išmokėti rektoriui Benediktui Juodkai ir 5 prorektoriams. Pagal Seimo Audito komitetui pateiktus duomenis, vidutinis vieno VU vadovybės atstovo mėnesio atlyginimas siekė apie 13 tūkst litų prieš mokesčius, rašo "Lietuvos žinios".

VU vadovų algas padidino priemokos. Pirmąjį šių metų ketvirtį tokių priedų prie atlyginimo išmokėta už 23,3 tūkst litų, antrąjį - už 22,8 tūkst litų. Pirmąjį ketvirtį B.Juodkai skirta 1,5 tūkst litų mėnesio priemoka, kiekvienam prorektoriui - beveik 1,3 tūkst. litų mėnesio priemokos.

Antras pagal vadovų darbo užmokesčio fondo naudojimą - Mykolo Romerio universitetas (MRU). Antrąjį ketvirtį rektoriaus ir prorektorių atlyginimams išleista 172,5 tūkst. litų. Jie išmokėti 6 vadovams, taigi vidutinis vieno jų mėnesio atlyginimas siekė apie 9,6 tūkst. litų neatskaičius mokesčių. Priemokų MRU vadovams pirmąjį pusmetį nebuvo skirta.

Po 160 tūkst. litų antrąjį šių metų ketvirtį vadovų atlyginimams išleista Vilniaus Gedimino technikos (VGTU) ir Kauno technologijos (KTU) universitetuose.

VGTU rektoriaus ir 5 prorektorių darbo užmokesčio vidurkis siekė apie 9 tūkst. litų iki mokesčių. KTU rektoriui ir 4 prorektoriams išmokėtų atlyginimų vidurkis sudarė beveik 11 tūkst. litų neatskaičius mokesčių.

Didesnius pastarosios aukštosios mokyklos vadovų atlyginimus lėmė ir priemokos. Pirmąjį šių metų ketvirtį aukštosios mokyklos vadovams išmokėta priemokų už 33,3 tūkst. litų, antrąjį - už 38 tūkst litų.


Tačiau priemokos esą mokamos ne iš valstybės, o iš universiteto lėšų, gaunamų už teikiamas mokamas paslaugas.




Antrąjį ketvirtį Lietuvos veterinarijos akademijos (LVA) rektoriaus ir trijų jo pavaduotojų atlyginimams skirta 121 tūkst. litų. Vidutiniškai kiekvieno jų mėnesio alga siekė 10 tūkst. litų. LVA vadovų darbo užmokestį taip pat padidino priemokos. Pirmąjį ketvirtį jų išmokėta už 2 tūkst. litų, antrąjį - už 6 tūkst litų.

Pirmąjį šių metų pusmetį trys Muzikos ir teatro akademijos vadovai per mėnesį vidutiniškai uždirbdavo apie 10 tūkst. litų. Per šį laikotarpį jiems išmokėta priemokų už 3,5 tūkst. litų.

Vidutinis Klaipėdos universiteto vadovų atlyginimas siekė daugiau kaip 7 tūkst. litų iki mokesčių. Per pirmąjį pusmetį priemokų išmokėta už 6 tūkst litų.

Tokio pat dydžio ir Žemės ūkio universiteto vadovų mėnesio atlyginimų vidurkis. Antrąjį šių metų ketvirtį rektoriui ir jo pavaduotojams priskaičiuota 61 tūkst. litų darbo užmokesčio.

Vidutinis vadovo atlyginimas apie 7 tūkst. litų antrąjį ketvirtį siekė ir Vytauto Didžiojo universitete, taip pat Kūno kultūros akademijoje.

Solidžios priemokos mokėtos ir Šiaulių universiteto vadovams. Per pirmuosius tris šių metų mėnesius tam išleista 11 tūkst litų, antrąjį ketvirtį -19,4 tūkst. litų. Vidutinis aukštosios mokyklos vadovų atlyginimas siekė 6 tūkst litų prieš mokesčius.

Priemokos mokėtos ir Kauno medicinos universiteto (KMU) vadovams. Per pirmąjį pusmetį - už 19 tūkst. litų. Penki KMU vadovai tuo laikotarpiu vidutiniškai kas mėnesį uždirbdavo daugiau kaip 5 tūkst. litų.

Vilniaus dailės akademijoje vadovų darbo užmokesčio fondas antrąjį ketvirtį sudarė 167 tūkst. litų.

Vilniaus pedagoginis universitetas nepateikė duomenų, kaip antrąjį ketvirtį naudojo vadovų darbo užmokesčio fondo lėšas. Iš pirmąjį ketvirtį pateiktų duomenų matyti, kad universiteto rektorius ir pavaduotojai vidutiniškai uždirbo po 6 tūkst. litų per mėnesį.

Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys pažymėjo, kad universitetų vadovų atlyginimų sandara patvirtinta Vyriausybės nutarimu. Tačiau universitetai - autonomiškos institucijos, todėl atlyginimų struktūrą formuoja individualiai, įvertindami turimus išteklius ir nustatytą tvarką [1]._

1. Bernardinai.

Taupymo Lietuvoje pabaiga

Emigruodami žmonės parodo, kur veda taupymas dirbančiųjų sąskaita.

VU pozicijos pasaulyje 2010-taisiais

_Panašias pozicijas VU išlaiko jau trečius metus iš eilės. Ankstesnių metų QS reitinguose VU užimdavo 501-600 vietas. VU atstovų teigimu, šįmet VU palypėjo aukštyn pagal bendrą balų skaičių.

Pasak B. Juodkos, kilti reitinguose bus siekiama gerinant mokslo rodiklius ir tarptautiškumą. Mokslo rodikliai esą turėtų didėti prie universiteto jungiantis mokslo institutams ir didėjant doktorantų skaičiui, tarptautiškumas turėtų augti steigiant daugiau magistro programų užsienio kalba ir pritraukiant daugiau studentų iš užsienio.

Universitetai reitinguojami pagal keturis pagrindinius kriterijus: kokybišką mokslą, kokybiškas studijas, aukštą absolventų įsidarbinimo lygį ir universiteto tarptautinę reputaciją. Aukščiausią reitingą pasaulyje šiemet turi Kembridžo (Jungtinė Karalystė) universitetas [1]._

Nenorėčiau sutikti su gerbiamu rektoriumi B.Juodka. Visas mokslas Vilniuje yra silpnesnis, negu kaimynysteje, sakykim Bialystoke. Gaunasi, kad sudėdami nulį su nuliu, vis dar turime nulį. Dirbkite su verslininkais ir politikais. Pasistenkite pakelti absolventų įdarbinimo rodiklį. Kitaip jums šakės. Nepadės jokia bronza geležies amžiuje.

1. 501-550-ą vietą pasaulio reitinge VU prilygina krepšininkų bronzai
Mindaugas Jackevičius, Delfio portalas.

Dar nėra vieningo suvenyro, reprezentuojančio Lietuvą.

Siūlau paprastą lietuvišką vokelį. Po to, kai Kubilius su slaptu socdemų pritarimu tariamai sutvarkė Lietuvą, vokelis tapo pagrindiniu verslo įrankiu. Nepamirškime priklijuoti gražų tautišką pašto ženklą, kuriais vieninteliais Lietuva garsėja pasaulyje.

Kaip pašalinti socdemus ir kubiloidus, parsidavusius užsienio bankams ir kitoms monopolijoms? Kaip ruoštis rinkimams?

Laikas suvienyti jėgas, kurioms būtinas Lietuvos valstybės atsikėlimas iš dvokiančio korupcijos liūno.

Ieškokime donorų tarp tų verslininkų, kurie nori dorai vystyti Lietuvos verslą, apsaugodami jį nuo korupcija paremtos dalies užsienio monopolijų konkurencijos.

Sudarykime sąlygas rinkti aukas internete ir lietuviškose parapijose bei mokyklose iš visų Lietuvos patriotų, įskaitant ir užsienio lietuvius.

Panaudokime tas lėšas taikliai reklamai skleisti, įskaitant ir didelį kiekį neigiamos reklamos, ypač tiesiogiai prieš rinkimus.

Sudarykime visas sąlygas priminti rinkėjams apie būtinybę balsuoti rinkimų dieną. Tam rinkime elektroninius adresus bei telefono numerius, vaikščiodami nuo durų prie durų, o taip pat visų mitingų bei demonstracijų metu.

Sekime visus korumpuoto elgesio atvejus ir panaudokime juos reklamoje. Mažoje šalyje korumpuoti tautos atstovai bei jų grupės turi greitai ir negrįžtamai prarasti šansus rinkimuose.

Kas gali suvaldyti korupcijos pinkles Lietuvoje? Nejaugi tik akmenys?

_Chuanai, Hasanai ir Ivanai mielai pildo slaptas partines kasas ir pavienių politikų kišenes. Paklauskime savęs, apie ką praneša žiniasklaida: apie dujų sektoriaus pertvarką, ar apie tai, kad prasidėjo stambių politinių kyšių aukcionas [1]._

1. Hasanas prie vamzdžio. 2010 09 24 / 13:09 / Arūnas Brazauskas, Lietuvos radijo ir televizijos internetinis puslapis.

Kaip atsikratyti bedarbystės?

_Po krizės sukrėtimo Lietuvoje susiformavo nepavydėtina padėtis: 300 tūkst. bedarbių, antra tiek emigravusiųjų. Dirba 1,1 mln. Ant tų dirbančiųjų pečių – apie 1,5 mln. „Sodros“ išlaikytinių. Beveik nustojęs kvėpuoti verslas jau ima ieškoti darbininkų, bet gali pasiūlyti tik juokingą minimalią algą. Tačiau darbininkų už tokią algą neranda, nes žmogui naudingiau gauti „Sodros“ išmokas ir prisidurti iš nelegalaus verslo.

Neįtikėtina, bet Andriaus Kubiliaus Vyriausybė toliau pasiryžusi veržti diržus. Biudžeto deficitą mažinti siekiama, norint, kad po poros metų atitiktume Mastrichto kriterijus – biudžeto deficitas neviršytų 3 proc. O tada, planuojama 2014 metais, galėtume įsivesti eurą. Ne tik dėl euro svajojama veržti diržus. Iki 32 mlrd. litų priauginta valstybės skola su brangiomis palūkanomis nors ir nėra katastrofiška, bet gula ant tų pačių dirbančiųjų pečių (guls ir ant užaugančios kartos). Blogiausia, kad per krizę paskolos pravalgytos, iš esmės skirtos pašalpoms, ne investicijoms. Taigi niekas neatsipirks.

Visi kalba, kad išsiveržti iš skurdo padėtų verslo skatinimas. Bet niekas neturi tų skatinamųjų vaistų – nei pozicija, nei opozicija.

Šiemet valdžia skatino: sugrąžino pelno mokestį į 15 proc. tarifą, kurį pernai buvo padidinusi iki 20 proc. Dar suteikė mokesčių lengvatą darbdaviams, įdarbinantiems jaunimą. Dar šiek tiek palengvino įmonių steigimo procedūras. Smulkmena visa tai. Ir teisus Verslo darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas: smulkiajam verslui skatinti nėra labai daug galimybių. Jei vidaus paklausa apmirusi, kas pirks tavo prekes ir paslaugas? Darbo partija siūlo sumažinti mokesčius vidaus rinkai dirbančioms įmonėms. Bet sumažinti mokesčiai – vėl biudžeto skylė.

Lietuvos banko Ekonomikos departamento vadovas Raimondas Kuodis ir Pramonininkų konfederacijos prezidentas Bronislovas Lubys sutartinai kartoja, kad vienintelė priemonė, kuri galėjo iš esmės paskatinti verslą ir išjudinti visą ekonomiką, – būsto renovavimas. Ūkio ministras Dainius Kreivys buvo mus užbūręs grandioziniu 5 mlrd. Lt planu. Buvo kalbama apie sutartį su Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku bei žadėta: tuoj tie milijardai stebuklingu būdu plūstels į verslą ir pirmiausia į būsto renovaciją.

Galima sutikti su finansų analitiku R.Kuodžiu: jeigu būtume milijardus įdėję namams apšiltinti, efektas garantuotas. Mažesnės išlaidos už šilumą, mažiau sumokėtume „Gazpromui“ už dujas. Būstams renovuoti būtų įdarbinti 100 tūkst. statybininkų, būtų neiškilusi emigracijos banga ir verslo šešėlis nesiplėstų. Ir vidaus rinka būtų įsukta.

Bėda, kad lietuviai savanoriškai nenori imtis įsipareigojimų už paskolą ir tvarkytis būsto. Per krizę juo labiau. O neturtingi gauna kompensacijas už šildymą – kam jiems rizika už paskolas, jei ir taip gerai. Programa būtų vis sparčiau įgyvendinama tik tuo atveju, jei valstybė pati paimtų paskolą ir prievarta lieptų renovuotis. Prievartos, kaip žinia, neleidžia Konstitucija. O valstybės vardu paimta paskola didintų ir taip didelį biudžeto deficitą. Taigi rizikuoti pabijojo ir valdžia, ir piliečiai.

Jei nebus interpeliuotas, šį politinį sezoną D.Kreivys kurs vis naujus projektus. Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas tikriausiai tą būsto renovaciją jau pamiršo (nors tai jo ministerijos sritis). Kad išlaikytų postą, jam reikia panaudoti nors dalį Europos Sąjungos paramos. Pinigai prieš nosį, bet jų nepasisemsi be projektų. O mes nesugebame susitarti net dėl atliekų perdirbimo. Norime nieko nedaryti ir viską gauti.

Opozicija visą rudenį kartos burtažodį „verslo skatinimas“, bet niekas nepasikeis, tik ateis žiema.[1]_ Verslo skatinimo idėja šiuo metu netinka, nes nėra vidaus paklausos, bei paklausa užsienyje ima buksuoti. Vienintelė galimybė Lietuvai išlikti šiuo sunkiausiu mums metu: vidaus paklausos didinimas valstybės sąskaita. Kokia nauda iš sumažinto deficito valstybėje, jei valstybė išnyksta. Turime skatinti paklausą, padėdami neturtingiesiems ir vidutiniokams, investuodami į išsilavinimą bei sveikatos apsaugą. Nedaug yra verslų, kuriuos vertėtų kaip nors paskatinti. Gal tik naudokimės mūsų klimato privalumais globalaus karščio augimo akivaizdoje ir skatinkime turizmą Lietuvoje.

1. _L.Pečeliūnienė. Burtažodis – verslo skatinimas. „Valstiečių laikraštis“ 2010 rugsėjo mėn. 22 d.

Rusija – į NATO? Su kuo tuomet kariausime?

Vieni lietuviai kariaus su kitais lietuviais. Tie kurie labiau nekenčia Stalino, kariaus su tais, kurie labiau nekenčia Hitlerio. Mes vis dar valdome Lietuvą, žiūrėdami tik į veidrodėlį atgal, nors Lietuva dabar sparčiai lekia bedugnės link. Tokie tariami proto bokštai, kaip Kubilius, Degutienė ir Landsbergis maitina mus pasakėlėmis apie senus blogus laikus, o patys krauna į savo kišenes viską, kas papuola.

Kodėl Rytų Europoje daugumai taip sunku išmokti sistemingai dirbti

Kokios nuostabiai žemos butų nuomos kainos Rytų Europoje [1]! Su tokiomis kainomis neįmanoma remontuoti butą po eksploatacijos. Tokia nuoma nėra verslas. Kas tai yra? Kodėl tai vyksta? Tie, kurie gavo tuos butus nemokamai, juos privatizavo, neturi pinigų dėl krizės. Parduoti bijo, nes infliacija gali suėsti pinigus. Todėl bando išsaugoti nuomodami. Tuo naudojasi jaunimėlis. Jie susikrausto į tuos butus spiečiais ir gyvena beveik nemokamai. Kai gauni ką nors neuždirbtą nemokamai, tai Rytų Europoje vadinama prichvatizacija. Gaudami ką nors svarbaus nemokamai, žmonės negali rimtai pradėti dirbti, o laksto ir ieško daugiau ko nors, tinkamo prichvatizavimui. Cirkas tęsiasi.



1. _Būsto nuomos kainos nekyla dėl pasiūlos
www.DELFI.lt

© "Panevėžio balsas"

Lietuviai keičia požiūrį į būtinybę turėti nuosavą būstą - šiuo metu vėl linkstama skaičiuoti, kad nuoma atsieina pigiau, nei įsigyti nuosavą būstą už kreditą ir jį išlaikyti. Rugpjūčio pradžioje prasidėjęs sujudimas būsto nuomos rinkoje toks pat išlieka ir šį mėnesį. Kasmet vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje didžiųjų miestų nuomos rinkoje kyla pikas. Į miestus suplūdę studentai paprastai išjudina ir tuos gyventojus, kurie laukia tinkamos progos pasikeisti būstą, nes yra perėję į naują darbą, arba tiesiog ieško patogesnės gyvenamosios vietos. Paprastai tokiu metu nuomos kainos pakyla. Tačiau šiemet, kaip tvirtina specialistai, dėl didelės pasiūlos jos mažai keitėsi, rašo „Lietuvos žinios“.

UAB "Diginet LT" direktoriaus pavaduotoja Viktorija Steponavičiūtė LŽ sakė esanti įsitikinusi, kad nuomos kainos šią vasarą nekito - neužfiksuota nei didėjimo, nei mažėjimo. Jos laikėsi tokios pat dydžio kaip ir anksčiau, t. y. buvo stabilios. "Pastebime, kad savininkai, kuriems per mėnesį nepavyksta išnuomoti objekto, yra linkę nuleisti nuomos kainą. Apie 10 proc. pastarąjį mėnesį įdėtų naujų skelbimų kaina jau buvo mažinama", - kalbėjo ji.

Bendrovės "Ober Haus" Senamiesčio biuro vadovas Marius Čiulada LŽ teigė, jog nukritusios nuomos kainos negali kilti dėl didelės pasiūlos. "Nuomos kainos negali pakilti dėl didelės nuomojamų būstų pasiūlos. Kai kurie žmonės nori parduoti butus, tačiau neranda pirkėjų, todėl juos nuomoja. Būsto ieškantis asmuo gali jų apžiūrėti 3-5 ir derėtis su savininkais", - pasakojo M.Čiulada.

Žmonės, norintys išsinuomoti butą, baiminasi centrinio šildymo sistemos, todėl pirmiausia savininkų klausia apie komunalinius mokesčius. Populiariausi yra tie būstai, kuriuose galima patiems reguliuoti šildymą. "Dažnėja tokia praktika, kad šildymo sezono laikotarpiu nuomotojas ir nuomininkas šiek tiek dalijasi šildymo naštą. Buto šeimininkas žiemą linkęs sumažinti nuomos kainą keliais šimtais litų. Tada žmogus lieka ramus, kad šaltuoju sezonu tikrai neliks be nuomininko, nes pakeisti jį žiemą labai sunku", - aiškino M.Čiulada.

Aruodas.lt duomenimis, Vilniaus centre 1 kambario butą dabar galima išsinuomoti vidutiniškai už 700 litų per mėnesį, 2 kambarių - už 1100 litų, o 3 kambarių - už 1300 litų. Toliau nuo sostinės centro esančiuose mikrorajonuose 1 kambario buto nuomos kaina siekia vidutiniškai apie 450 litų, 2 kambarių - 500-600 litų, o 3 kambarių - 700-900 litų per mėnesį.

Kauno centre 1 kambario butas nuomojamas už vidutiniškai 600 litų, 2 kambarių - už 700 litų, 3 kambarių - už 900 litų per mėnesį. Toliau nuo miesto centro nuoma yra pigesnė. Kambario buto nuomos kaina Kauno miegamajame rajone siekia apie 350 litų, 2 kambarių - 500 litų, o 3 kambarių - apie 550 litų.

Klaipėdoje 1 kambario buto vidutinė nuomos kaina - 400-500 litų, 2 kambarių - apie 600 litų, 3 kambarių - 700-800 litų per mėnesį.
_

Lietuvoje siaučia skurdas [1].


Kur A.Kubiliaus pasekėjai? Ko tylite? Juk skurdas ir to skurdo aptarimas geriau negu bet kas agituoja už emigraciją. Būtinai reikalaukite nuteisti Caritas ir kitus aktyvistus pagal jūsų fašistinius įstatymus. Heil Kubilius!

1. _Bandė atkreipti dėmesį į augantį skurdą

2010 09 18 / 16:00 /

Virginija Motiejūnienė
LTV naujienų tarnyba


Akcijomis sostinėje Skurdo mažinimo organizacijų tinklas atkreipia visuomenės ir valdžios dėmesį į vis didėjančią socialinę atskirtį Lietuvoje. Vilniaus Katedros aikštėje šeštadienį šurmuliavo Gedimino šventei skirta verslininkų mugė. Žmonės būriavosi ir prie Arkikatedros pašonėje įsikūrusio „Carito“ miestelio, kur savo veiklą visuomenei pristato skurdo mažinimo organizacijos. Anot jų, vis didėjanti visuomenės socialinė atskirtis slegia ne vieną tautietį.

Savo veiksmų planą kaip kovoti su skurdu 10 metų yra priėmusi Europos Komisija. Skaičiuojama, kad žemiau skurdo ribos gyvena maždaug 80 milijonų europiečių, tačiau per dešimtmetį skurstančiųjų Europoje ketinama sumažinti iki 20 milijonų.




Lietuvos tikslas – kad per dešimtmetį iš skurdo išbristų 170 tūkst. žmonių, tačiau kol kas skurstančiųjų mūsų šalyje tik daugėja – kas septintas darbingo amžiaus asmuo neturi darbo, 8 proc. dirbančiųjų gauna minimalų atlyginimą, penktadalis milijono gyvena iš socialinių pašalpų. Lietuvoje apie 600 tūkst. gyventojų gauna maisto paketus.

„Iš tiesų daugėja skurdo, jaučiam, kad daugėja apatijos, daugėja depresijos, kančios, nusivylimo ir tai, kad žmonės negali įsidarbint. Anksčiau mes dar padėdavom žmonėms įsidarbint, todėl tas aktyvumas būdavo stipresnis, tada matydavom daugiau vilties žmonėse. Dabar yra tikrai daug nevilties, depresijos, bet mes į tai vis tiek žiūrime su vilties žvilgsniu, kad tai galimybė mums, Lietuvai, kiekvienam žmogui būti solidariam“, – kalbėjo Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ direktorius Linas Kukuraitis.

„Mūsų akcijos tikslas ir yra atkreipti valdžios dėmesį, kad ta problema yra ir kad mes negyvenam tokioj rožinėj visuomenėje, kuri yra deklaruojama“, – sakė akcijos dalyvis.

Visuomenės ir valdžios dėmesį į skurdą šalyje atkreipė Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas. Baltai apsirengę žmonės šeštadienį vidurdienį suėjo draugėn pareikšti, kad skurdą nugalėti mes galime tik kartu, padėdami vieni kitiems.

2010-tieji Europoje paskelbti kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais._

_Sistemingas raginimas arba kurstymas emigruoti.207 straipsnis.

Sistemingas raginimas arba kurstymas žodžiu, raštu arba kitokiu būdu Lietuvos Respublikos piliečius emigruoti į užsienį –
užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų.
Nes bijoma, kad nebeliks iš ko melžti mokesčių ar kyšių [1]._

207 straipsnis yra mažiausiai naudojamas iš visų. Kiekvienas šokoladukas iš užsienio, kiekviena muilo opera televizoriuje ragina emigruoti, pagyventi tarp tų žmonių, kurie sugeba padaryti tokius mažus stebuklus jų gyvenime, kai korupcija jų nebespaudžia. Kiek tūkstančių mes gautume, jei prokurorai apkaltintų visus, kurie vilioja mus išvažiuoti... 207 straipsnis yra toks genialus, ar toks kvailas, kad mums netektų visai dirbti, jei prokurorai atliktų tai, ką reikalauja daryti šiame straipsnyje Seimas, pasityčiodamas iš Konstitucijos reikalavimo užtikrinti žodžio laisvę šalyje.

1.Informacija apmąstymui 2010.09.15 20:10 Komentaras iš: Pernai netekome 11 proc. dirbančiųjų Lietuvos radijas ir televizija

Optimistinis požiūris į Tėvynės ateitį

Korupcija, apipynusi visus, valdžiusius nepriklausomą Lietuvą jau tiek metų, deja, įtikino mus, kad tokia mūsų valstybė neturi ateities.

Emigracija yra vienintelis patikimas kelias net turintiems įtakingų ryšių Lietuvoje. Kas iš tų ryšių, jei visa šalis lėtai smunka į korupcijos pelkę, paralizuojančią visų mūsų gyvenimą [1]?

Kuo giliau smuksime į krizę, tuo greičiau šis korupcijos vėžys žus. Todėl tik į dykynę tapusią Lietuvą galės sugrįžti mūsų emigrantai. Turėsime kurti tikrąją Lietuvos valstybę iš naujo ir nuo nulio. Ruoškimės tam.

Daug kas galvoja, kad lietuviai negrįš, o Lietuvą užplūs svetimšaliai. Netikiu. Mes, lietuviai, mėgstame miškus, kuriais greitai pavirsta bet kokia dykynė Lietuvoje. Tėvynės miškai mus visada trauks. Kitos tautos nesupranta tokių emocijų. Tvarkantis taip blogai, kaip tvarkosi mūsų valdantieji, net svetimų šalių žmonės pas mus nenoriai važiuoja. Lietuvoje imigrantų gyventojų skaičiui yra mažiau, negu bet kur kitur Europoje.

Ot sulaukėm. Lietuvoje lieka tik vagys ir kalbininkai. Vagys vagia, o kalbininkai išranda gražius lietuviškus pavadinimus, kad tos vagystės nelabai bjauriai atrodytų.




1. _„Visuomį“ skandina saviškiai
Indrė Makaraitytė

Kol kas valdiško turto valdymo reforma yra surašyta tik popieriuje. Ją grasina sužlugdyti patys konservatoriai.
Viešasis sektorius, kurį reikia reformuoti, tuoj švęs pergalę prieš reformas, nes artėjantys rinkimai tuoj atims paskutines politikų jėgas dėl jų apsispręsti. Kitaip tariant, atrodo, šiai Vyriausybei laikas, skirtas reformoms, baigėsi.

Su tokia ambicinga – permainų – programa prie valdžios stojusi valdančioji koalicija skaičiuoja niekuo neypatingą derlių. O dar šią savaitę Prezidentė bakstelėjo pirštu, kad valinskininkų valdomoje Aplinkos ministerijoje kvepia ne reformomis, o stagnacija ir netgi atsilikimu nuo įsipareigojimų Europos Sąjungai.

Bet ne tik šoumenų partija atrodo graudokai. Konservatorių kraitelėje artėjant rinkimams – taip pat nedaug nuopelnų, už kuriuos šiai partijai reikėtų skirti balsą. Tiksliau, nuopelnas kol kas išvis tik vienas – pradėtos pertvarkos energetikos sistemoje – išardytas „Leo LT“, imtasi kurti elektros rinką ir, atrodo, ministras Arvydas Sekmokas visai nebijo „Gazpromo“.

Reformos juda liberalų ministerijose, o vos tik paminėjus konservatorių valdomos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavadinimą apima nenoras nieko apie ją girdėti.

Dabar ta pati, konservatorių, partija laidoja dar vieną reformą – valstybinio turto valdymo, nors jos iniciatorius yra saviškis, konservatorius, ūkio ministras Dainius Kreivys.

Tiesa, kol kas kalbama, kad „Visuomis“ nepraėjo per valdančiosios koalicijos filtrą – per tradicinius trečiadienio koalicijos pusryčius entuziazmu niekas netryško. Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos seniūnas Jurgis Razma teigė negalįs slėpti, kad Ūkio ministerijos siūloma reforma buvo sutikta be ypatingo entuziazmo ir kad ministrui reikės gerokai padirbėti, „kad atskleistų tuos svarbius motyvus, kodėl toks sprendimas būtų prasmingas”.

Ir opozicija šiam projektui nepritaria, nors, tiesą pasakius, niekas viešai normaliai nepaaiškino, kodėl politikų atskyrimas nuo melžiamų karvių – t.y. valdiškų įmonių, yra blogai.

Tačiau iš tikrųjų jei koalicijoje ši reforma nepraeis, tai bus pasistengę patys konservatoriai. Vienas iš jų, Jonas Šimėnas, šiuo Ūkio ministerijos projektu suabejojo ne tik frakcijoje, bet ir viešai, per nacionalinį transliuotoją, laidoje, kuri kaip tik ir buvo skirta šiam projektui.

Visą valstybės turtą, taip pat ir itin emociškai jautrų sektorių – miškus, apimanti reforma iš savo šiltų vietų išvijo urėdus ir šie jau pradėjo dirbti nemokamą lobistinį darbą, kad tik Vyriausybei nepavyktų atskirti komercinės ir miško tvarkymo funkcijos. Kaip manote, kieno slenksčius mina generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas, kuris rinkimuose yra dalyvavęs Tėvynės sąjungos sąrašuose?

Miškininkai, kalbama, netgi pasirengę sumokėti Finansų ministerijai, tiksliau, biudžetui, kad tik šią, komercinę, funkciją paliktų.

Visuomenei paaiškinti, kodėl valstybės turto valdymo racionalizacija ir jo atskyrimas nuo politinės įtakos yra blogai, gali būti sudėtinga.

Ši reforma pirmiausiai blogai yra politikams, jų partijoms, kurioms prieš rinkimus reikia pinigų. Niekam ne paslaptis, kad politikų rankos – plačiose valdiškų įmonių kišenėse, o ypač regionuose. Ir, kai valstybėje sunkmetis, geriau jau nurėžti nuo žmonių – pensijų, bedarbių pašalpų, invalidumo išmokų, bet, šiukštu, ne nuo aukso puodo.

Tiesą pasakius, galima būtų kritikuoti ir patį „Visuomį“, bet neįgalių politikų šalyje pačiu banaliausiu būdu nusirašyta praktika nuo tokią pat reformą įvykdžiusių Skandinavijos šalių yra bent šiokia tokia viltis, kad juodoji skylė bus bent šiek tiek sumažinta._

_ B. Obama: JAV ekonomikos atsigavimas – „skausmingai lėtas“ _

A.Kubilius tikėjosi, kad pasaulio ekonomikos atsigavimas bus greitas, kad eksporto dėka krizė Lietuvoje greitai baigsis, todėl mokesčiais neproporcingai stipriai užspaudė vidaus rinką. Eksportas stringa, nes krizė pasauly nesibaigia. Vidaus rinka buvo menka, o pasidarė katastrofiškai silpna. Todėl A.Kubiliaus koalicija pasmerkta.

Prievarta išsilaikyti ji irgi neturi šansų. A.Kubilius nėra A.Smetona. Apie diktatoriaus galias nėra jokios kalbos.

A.Kubilius apie emigracijos tariamus privalumus

Svarstant emigracijos lygį, A.Kubiliaus lengvabūdiškumas yra stulbinantis. Nepakanka anekdoto apie kelis „Barclay`s“ banke dirbančius Londono lietuvius. Kur reali statistika, kiek išvažiuoja, ir kiek grįžta? Jei dauguma gabių negrįžta, kas sukurs tą fantastinę modernią, dinamišką, konkurencingą ekonomiką, paremtą žiniomis? Kur mokestinės lengvatos, paremiančios tokios ekonomikos vystymąsi?

Svarbiausias fizikos laboranto eksperimentas

Lietuvoje tarp jaunų, 15-24 m. žmonių, 37,1 proc. neturi darbo. Sveikiname jus, mielieji ponai kubiliniai, su katastrofiško lygio jaunimo nedarbo pasiekimu. Galite dabar drąsiai atsistatydinti. Jūs jau pateksite į vadovėlius. Darėte tą patį, ką darė prieškarinis JAV prezidentas Hoover. Gavote tuos pačius rezultatus. Elementarūs ekonomikos dėsniai veikia ir Lietuvoje.

Kaip apginti Lietuvą?

Organizuodami Lietuvos gynybą, mes turime pasirinkti, ko mums reikia. Mes esame pajėgūs paruošti Lietuvą pasipriešinimui be prievartos naudojimo. Tuo pačiu metu mes galime paruošti Lietuvos žmones sėkmingam partizaniniam karui su efektyviu raketų bei minų panaudojimu bei valdymo decentralizavimu. Miestų senamiesčiai ir miškai yra tinkamiausios Lietuvos vietos tokios kovos priemonių išsaugojimui.

Kas bus, jei pakartosime Smetonos laikų klaidą ir ruošime tik tradicines ginkluotas pajėgas, užtikrindami gerą gyvenimą saujelei karininkų? Turtingesni agresoriai vėl įpirš tiems karininkams dar geresnio gyvenimo svajones. Vėl pasiduosime be rimto pasipriešinimo. Tokia strategija jau paseno.

Kodėl pražūtingas rinkos santykių primityvumas moksle ir mene?

Paremdami platesnį jaunimo ratą, mes padarytume Lietuvą dalimi to pasaulio, kuriame verta gyventi. Mene, moksle, technologijose ir kitoje kūryboje iš anksto neaišku, kas pakeis pasaulį, net kas padarys tuos didelius pinigus, kurie retkarčiais padaromi kūrybinėje veikloje.

Todėl turime atsisakyti kaimiečių galvosenos, remti tokį pat platų ratą, kokį remia kaimyninės šalys. Kitaip neturėsime šalyje kritinės koncentracijos gabesnių, bent jau neturėsime pakankamai, kad galėtume konkuruoti su kaimynais.

Supaprastintų rinkos santykių įvedimas moksle ir kūryboje yra primityvi kaimietiška klaida. Tokia, naiviu marksizmu paremta. kubilinių naujovė yra skubiai taisytina.

Rytietiška demokratija mūsų žemėje

Jei gyventojams ir toliau nebus noro prasiskolinti, kad perdažyti daugiabučius korupcija persunktoje taip vadinamoje renovacijoje, valstybė renovuoti pastatą privers jėga, rašo „Verslo žinios“. Savivaldybė turės pati sumokėti kompensacijas už šildymą, jei jos teritorijoje nevyks renovacija. Žmonės bus taip pat griežčiau spaudžiami – jei name atsiras nors maža grupelė norinčių renovuoti ir tariamai taupyti šilumą, jų balsų užteks pradėti korupcines mūsų pinigų dalybas prieš daugumos valią.

Dilema kyla dėl kreditų mokumo – ar gyventojai sugebės išsimokėti prieš jų valią paimtas paskolas.

„Prievartos čia nėra, pagal įstatymus yra bendrų sprendimų, kurie privalomi visiems – tokia yra demokratija“, – guodžia aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas.



Priversti skolintis yra demokratija?


Tai gal pasitikti seimūnus akmenų kruša taip pat yra ne prievarta, o demokratija?

Ar tikrai norime tokios rytietiškos demokratijos, kokią mums bruka kubiloidai? Ar tam mes ėjome prieš Rusijos tankus?

Užsienis ir Lietuva

Reikia domėtis, kas darosi užsienyje. Nevertėtų, kad liktume su tokiais proto bokštais, kaip A.Kubilius, kuris kalbėdamas apie Vyriausybės planą, pamiršta paminėti katastrofišką bedarbystę beprecendentinės emigracijos fone. Jei visai negirdėsite, kas realiai pasaulyje vyksta, išmirsite, kaip musės rudenį.

Tuo labiau, kad mūsų pagrindinių prekybos partnerių, Vokietijos ir Rusijos, tariamas atsigavimas yra vienintelis Kubiliaus vilčių išlikti Premjero kėdėje pagrindas. O tas laikinas atsigavimas buvo paremtas amerikiečių stimulo pinigais. Tie pinigai jau baigiasi. Laikas A.Kubiliui ir jo pasekėjams krauti lagaminus. Grimztame toliau į krizę.

Palyginimas su Rusija

Rusai turi daug naftos. Mes jos tiek neturim. Kaip gyvensime, jei svaistome musu zmogiskuosius isteklius dar labiau, negu rusai [1]?

1. _Česlovas Šimkevičius. Mokslo likimas posovietinėje erdvėje
2010-08-30


Pastaraisiais mėnesiais žiūrint Rusijos televizijų naujienų laidas apima kažkoks keistas jausmas. Rusijoje kone kiekvieną dieną kalbama apie inovacijas, mokslo vystymą, Rusijos „silicio slėnį“ Skolkove, mokslininkų susigrąžinimą iš užsienio ir t. t. O ar ne apie tą patį tik kiek rečiau rašo mūsų spauda bei kartais kokį reportažą parodo ir viena iš Lietuvos televizijų. Bet Lietuva yra Europos Sąjungos narė, naudojasi ES struktūrinių fondų pinigais, yra laisva ir demokratinė šalis, priešingai nei vis labiau į autokratizmą krypstanti Rusija. Bet lietuviški ir rusiški siužetai apie mokslą, inovacijas, slėnius, mokslo ir technologijų parkus kažkodėl yra labai keistai panašūs.

Štai pastarųjų mėnesių įvykių mokslo ir inovacijų srityje chronologija Rusijoje:

2010 m. sausis – Rusijos mokslų akademijos (RAN) biudžetas (fundamentiniai tyrimai) mažinamas 11 %, palyginti su praėjusiais metais iki 1,45 mlrd. JAV dolerių (10,4 JAV dolerių vienam gyventojui), korporacijai „Rosnano”, kuri turėtų vystyti taikomuosius tyrimus nanotechnologijų srityje, skiriama 3,75 mlrd. JAV dolerių;

kovas – priimamas sprendimas kurti JAV Silicio slėnio analogą Skolkove prie Maskvos ir tam skirti 1,75 mlrd. JAV dolerių;

balandis – Skolkovo slėnio kūrimo koordinatoriumi skiriamas milijardierius V. Vekselbergas, o slėnio moksliniu vadovu Nobelio premijos laureatas Ž. Alfiorovas, kuris turi suburti tarptautinę slėnio valdymo grupę, į kurią įeitų užsienio mokslininkai, iš kurių bent trys Nobelio premijos laureatai;

gegužė – bendrame RAN narių susirinkime premjeras V. Putinas pareiškia, kad vyriausybė negali finansuoti visų mokslo sričių, o reikia susikoncentruoti į proveržio kryptis, taip pat paaiškina, kad geriausias mokslininko pavyzdys yra matematikas G. Perelmanas, kuris įrodė Puankarė hipotezę negaudamas jokio finansavimo, o dabar už tai jam paskirta Klėjaus instituto (Clay Mathematics Institute) milijono dolerių vertės premija;

gegužė – prezidentas Medvedevas pareiškia, kad bus sukurtas specialus įstatymas dėl ekonominės veiklos Skolkovo slėnyje, nurodomas ir terminas – liepos vidurys, deja, įstatymo kūrimas stringa valstybės Dūmoje, ir jis kol kas dar nepriimtas;

birželis – prasideda kalbos apie tai, kad RAN institutai dirba neveiksmingai, juos reikia stambinti arba jungti prie universitetų;

birželis – prezidentas D. Medvedevas lankosi Silicio slėnyje JAV ir kviečia rizikos kapitalo įmones investuoti Rusijoje ir ypač naujajame mokslo ir technologijų centre Skolkove.

O štai kas vyko Lietuvoje:

2009 m. gruodis, 2010 m. sausis – pasirašomos slėnių projektų finansavimo sutartys;

2010 m. sausis – mokslo institutų biudžetinis finansavimas mažinamas 32 % palyginti su praėjusiais metais iki 84 mln. litų (apie 31,2 mln. JAV dolerių, – kas sudaro 8,8 JAV dolerių vienam gyventojui);

vasaris – premjeras A. Kubilius lankosi JAV Silicio slėnyje ir kviečia rizikos kapitalo įmones investuoti Lietuvoje (reikia pabrėžti, jog apie lietuviškus slėnius ten beveik nebuvo kalbama, matyt, dėl to, kad premjeras nebūtų deramai galėjęs paaiškinti, kas tai tokie 5 „slėniai“ Lietuvoje);

kovas – pasirašomos Nacionalinių kompleksinių programų (NKP) projektų finansavimo sutartys (iš anksčiau numatytų 827 mln. Lt numatoma finansuoti sutarčių tik už 177 mln. Lt, pažadant geriausiems skirti dar 159 mln. Lt ateityje);

kovas – baigiasi visuotinės dotacijos, skirtos atskirų mokslininkų ar jų grupių mokslinių darbų finansavimui, konkursas – į 40 mln. Lt paramą pretenduoja net 173 pareiškėjai;

balandis – skelbiamas konkursas tarptautinei slėnių stebėsenos grupei suformuoti;

gegužė – baigiamas mokslo institutų sujungimo ir prijungimo prie universitetų etapas: iš 17 valstybės mokslo institutų ir 18 universitetų mokslo institutų lieka 5 mokslo centrai (I novatyvios medicinos centras, Fizinių ir technologijos mokslų centras, Gamtos tyrimų centras, Lietuvos socialinių tyrimų centras, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras) ir 5 valstybės mokslo institutai (Lietuvių kalbos institutas, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvos istorijos institutas, Lietuvos energetikos institutas).

Kadangi tiek Lietuva, tiek Rusija mokslą ir mokslininkus paveldėjo iš buvusios Sovietų Sąjungos, tai grįžkime kokius 30 metų atgal ir pažiūrėkime, kaip mokslas funkcionavo Sovietų Sąjungoje. Fundamentinį mokslą tvarkė Mokslų akademiją, o taikomąjį mokslą –Valstybinis mokslo ir technikos komitetas. Abi šios institucijos turėjo gauti lėšų iš Ministrų Tarybos pagal iš anksto priimtą biudžetą. Biudžeto planavimas vykdavo prieš kelerius metus aršiai kovojant šioms abiem institucijoms, bet tam tikri mokslo finansavimo prioritetai buvo žinomi, ir buvo daugiau ar mažiau finansuojamos įvairios mokslo sritys. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad svarbiausiu prioritetu buvo karinio-pramoninio komplekso užsakymai, kurie dažniausiai būdavo grindžiami tuo, kad „JAV kažką naujo sukūrė ir SSSR taip pat turi tai kuo greičiau pasigaminti“. 1979 m., man dirbant „Ventos“ mokslinio tyrimo institute Vilniuje, kuris projektavo integrinius grandynus (mikroschemas) karinei pramonei ir kosminių programų reikmėms, atsilikimas tarp JAV ir analogiškų SSSR sukurtų mikroschemų sudarė apie penkerius metus.

Toje šalyje mokslininko darbas buvo laikomas prestižiniu užsiėmimu. Ir tai suprantama, nes mokslininkas, skirtingai nuo daugelio kitų kūrybinės veiklos sričių (ypač literatūros ir meno), turėjo gana didelę laisvę. Jis net galėjo skelbti savo darbus užsienio žurnaluose, o kartais net ir išvažiuoti į užsienyje rengiamas mokslines konferencijas. Todėl moksle darbavosi gabiausieji ir vyko nuolatinė atskirų mokslo institucijų konkurencija siekiant pritraukti gabiausius studentus. Taip galėjo kurtis garsios mokslininkų grupės (mokslo mokyklos). Moksliniuose institutuose pleveno disidentizmo ir atsiribojimo nuo marksistinių dogmų dvasia (ypač tai liečia tiksliųjų mokslų institutus, kaip pavyzdį galima pateikti Puslaidininkių fizikos institutą Lietuvoje, kuriame dirbo daug tremtinių vaikų, buvo diegiami lietuvybės daigai, nors institutui vadovavo žinomo tarpukario Lietuvos komunistų partijos veikėjo sūnus).

Suirus Sovietų Sąjungai vienu mostu visa tai žlugo. Pasidarė nebeaišku: kam gi reikalingas tas mokslas? Staiga sumažėjo finansavimas, ir mokslininkų algos tapo kone mažiausios. Tada prasidėjo masinis mokslininkų bėgimas į kitas veiklos sritis (daugiausiai į privatų verslą ir valdžios institucijas), o gabesnieji netgi sugebėjo išvykti į užsienį ir ten neblogai įsitaisyti.

Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje praktiškai akimirksniu subyrėjus aukštųjų technologijų srities pramonei, taikomasis mokslas tapo nebereikalingas, o fundamentinis buvo remiamas tik tiek, kiek reikėjo lėšų sumažėjusio mokslininkų skaičiaus atlyginimams išmokėti. Svarbus momentas buvo mokslinių tyrimų institutų pavaldumo pakeitimas: iš Lietuvos mokslų akademijos dispozicijos jie buvo perduoti vyriausybei, kuriai atstovavo Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM). Dėl to Mokslų akademija prarado savo įtaką moksle ir tapo tik nusipelniusių mokslininkų klubu. Kadangi ŠMM įsivaizdavo mokslą tik aukštojo mokslo personalo kvalifikacijos kėlimo dalimi ir jo visiškai nesiejo su valstybės ekonomikos, socialiniais ir kultūriniai uždaviniais, tai pagrindinis mokslininkų tikslas buvo straipsnių rašymas ir publikavimas prestižiniuose užsienio mokslo žurnaluose. Tai tęsėsi apie 15 metų, kol Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES) prireikė kažkaip įtraukti mokslą į valstybės funkcionavimo mechanizmą.

Panašiai įvykiai klostėsi ir Rusijoje, tik ten fundamentinių tyrimų institutai nebuvo atimti iš Rusijos mokslų akademijos (RAN), o didelė dalis taikomųjų tyrimų institutų išliko, bet labai sumažėjo jų finansavimas: jo didžiąją dalį sudarė tik karinio pramoninio komplekso užsakymai. Beveik visa Rusijos elektronikos pramonė žlugo, ir dabar apie atsilikimą nuo JAV toje srityje net kalbėti neverta – Rusijoje gaminamos tik atskiros kompiuterių mikroschemos, be užsienietiškų elementų iš jų kompiuterio nesurinksi.

Kaipgi taip atsitiko, kad visi mūsų nepriklausomybės šaukliai ir Rusijos perestroikos lyderiai nesuprato mokslo svarbos visuomenėje? Norint suprasti mokslo vaidmenį valstybėje, pirmiausia reikėtų prisiminti garsiąją fiziko R. Feinmano (Richard Feynman) kalbą Nobelio premijos gavimo proga 1963 m., kurioje jis pažymėjo ypatingą mokslo vaidmenį JAV kaip valstybės egzistavime nuo pat jų atsiradimo pradžios, kadangi JAV konstitucija ir Žmogaus teisių deklaracija rėmėsi mokslinėmis racionalistinėmis idėjomis, kuriose ypač buvo akcentuojami priežastingumo, empirizmo ir antiautoritarizmo principai. Dauguma JAV nepriklausomybės kūrėjų buvo mokslininkai mėgėjai, pasiekę apčiuopiamų rezultatų savo srityje. Todėl JAV įstatymai ir valstybės valdymo principai yra racionalūs ir vienareikšmiškai traktuojami.

Lietuvoje ir kitose posovietinėse šalyse naujus įstatymus ir valstybės valdymo principus kūrė „ekonominiai idealistai“, išmokyti sovietiniuose universitetuose, negalėję turėti jokio supratimo, kaip iš planinės socialistinės ekonomikos pereiti į poindustrinę žinių ekonomiką. Labai greitai sumanesnius mokslininkus-ekonomistus (pvz., K. Antanavičių ir A. Buračą Lietuvoje, J. Gaidarą ir G. Popovą Rusijoje) išstūmė buvę komjaunimo ar saugumo struktūrų atstovai, kurie puikiai suprato „prichvatizacijos“ ir visuomeninio turto perskirstymo galimybes savo arba savo grupės asmeninių interesų tenkinimui.

Lietuvos konstitucija ir įstatymai nepasižymi nei moksliniais kūrimo principais, nei racionalumu, nei logika. Galima prisiminti kad ir Konstitucijos 41 str., kuriame sakoma „... Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas.“ Dėl tokio straipsnio formulavimo prireikė net kelių Konstitucinio Teismo posėdžių, skirtų išaiškinti šią formuluotę. Deja, po tokių išaiškinimų kilo dar daugiau klausimų. Įstatymų priėmimo ir jų dažno keitimo sistema Lietuvoje aiškiai parodo, kad valstybėje nėra jokio supratimo apie mokslinius valstybės valdymo principus. Užuot kūręs nuolatos taisomą „Baltojo cukraus virškvočio mokesčio įstatymą“ ar „Augalų sėklininkystės įstatymą“, Seimas turėjo iš pat pradžių priimti „Sveiko proto ir logikos taikymo Seimo darbe įstatymą“ arba „Racionalaus įstatymų kūrimo įstatymą“. Įsivaizduokite situaciją, kai kokiame nors mokesčių įstatyme priimamas dviprasmiškas pakeitimas, ir tada tūkstančiai įmonių darbuotojų gaišta be reikalo savo laiką kelias dienas, kad suvoktų, ką norėjo pasakyti tie 75–100 seimūnų, kurie priimdami pataisą net nesistengė įsigilinti, ką jie priima arba pasikonsultuoti su mokslininkais. Tokia situacija yra visuose valstybės gyvenimo srityse: energetikoje, žemės ūkyje, sveikatos apsaugoje ir t.t. Maža to, net mokslo valdymas, jo tikslų ir uždavinių formulavimas yra beveik visiškai atiduotas į ŠMM biurokratų rankas.

Lygiai taip pat buvo kuriama ir beveik visų posovietinių valstybių valdymo sistema. Todėl, matyt, ir atsirado daugybė panašumų tarp mokslo tvarkymo Rusijoje ir Lietuvoje. Štai Lietuvoje nusprendžiama kurti integruotus mokslo ir verslo slėnius, nacionalines kompleksines programas, kuriose būtų kompleksiškai derinami mokslo, studijų ir verslo vystymo klausimai. Tačiau berengiant šiuos projektus, kurie turėjo būti daugiausia finansuojami iš ES struktūrinių fondų lėšų, paaiškėjo, jog trikampio „Mokslas-studijos-verslas“ nepakanka: turi būti keturkampis „Mokslas-studijos-verslas-valdžia“. Kas lieka iš geriausių užmojų, jei jie neparemti tinkama įstatymų baze, parodė slėnių ir NKP kūrimo epopėja, kurioje iš labai gražių tikslų liko tik banali universitetų mokslinių ir mokomųjų laboratorijų atnaujinimo programa. Neliko tose projektuose nei verslo, nei kompleksiškumo, nei pagaliau sveiko proto.



Paaiškėjo, kad krizės sąlygomis, kai reikia mažinti biudžeto išlaidas, labiausiai nukenčia mokslas, nesvarbu, ar tai vyksta autoritarinėje Rusijoje, ar demokratinėje Lietuvoje. Dar vienas ypatingas bruožas: visos reformos nuleidžiamos iš viršaus be jokių konsultacijų su mokslo visuomene. Rusijoje jau atvirai kalbama apie RAN mokslo institutų tinklo optimizavimą. O Baltarusijoje toks „optimizavimas“ vyko prieš kelerius metus: buvo sujungta keliolika mokslo institutų į kelis mokslo centrus, deja, jokio proveržio neįvyko ir netgi atsirado net tam tikras regresas, nes jungimo metu neišvengiami dalis mokslininkų atsidūrė už borto. Kitas požymis: nuolatinės kalbos apie ypač didelį mokslo finansavimo išaugimą (Rusijoje – tai Skolkovo slėnis ir „Rosnano“, Lietuvoje – slėnių programos ir NKP bei visuotinės dotacijos priemonė iš ES struktūrinių fondų lėšų). Tačiau jau baigiasi rugpjūtis, bet mokslininkai nė vieno lito ar rublio 2010 metais iš tų programų negavo, nes visi projektai realiai nepradėti finansuoti. Sumažėjęs finansavimas mažina ir taip mažas mokslininkų algas, o tai dar labiau didina jaunų gabių studentų norą išvykti į užsienį. Taip prarandamas intelektinis kapitalas, kurį atkurti yra nepaprastai sunku. Dar viena ypatybė: noras išpūsti slėnių veiklą iki tarptautinio lygmens: Lietuvoje tam kuriama tarptautinė slėnių stebėsenos grupė, o Rusijoje – tarptautinė Skolkovo slėnio Mokslo taryba. Visa tai rodo, kad vietiniai biurokratai nėra užtikrinti savo veiksmų teisingumu, o nori vėliau, kai paaiškės, jog pinigai išleisti neracionaliai, suversti kaltę tarptautiniams ekspertams.

Kaipgi kūrėsi Silicio slėnis prie Stenfordo universiteto (Stanford University) JAV? Svarbiausias momentas šioje istorijoje yra tai, kad jis kūrėsi tuo metu, kai puslaidininkinė elektronika ir informacinės technologijos išgyveno neregėtą vystymosi tempą ir populiarumo bumą. Tokios firmos kaip Apple, Oracle, Intel, Sun Microsystems, Cisco Systems, Logitech, Netscape ir kitos buvo sugalvotos ir įkurtos kelių jaunų entuziastų, kurie suprato mikroelektronikos ir informacinių technologijų galimybes. Kitas svarbus aspektas yra Kalifornijos valstijos valdžios lankstumas taikant nuolaidas žemės, nekilnojamojo turto bei įmonių veiklos mokesčiams naujai susikūrusioms mokslo rezultatus diegiančioms įmonėms. Greta aukštųjų technologijų įmonių pradėjo kurtis įvairios finansines paslaugas teikiančios struktūros, tarp kurių ir svarbų vaidmenį vaidinantys rizikos kapitalo fondai, kurių paramos siekia Rusijos prezidentas D. Medvedevas bei Lietuvos premjeras A. Kubilius.

Akivaizdu, kad situacija nuo 1970–1980 m. visiškai pasikeitė, ir dabar vargu ar iš viso tikslinga koncentruoti verslą ir mokslą vienoje vietoje, kadangi informacinės technologijos leidžia visai kitaip organizuoti atskirų įmonių sąveiką, negu tai buvo prieš 30–40 metų. Be to, bandyti pakartoti tai, kas vyko moksle tuo metu, dabar nėra jokių galimybių, todėl, pvz., nanotechnologijas kuriančių mokslo įstaigų ir įmonių sąveika šiuo metu vyksta visai kitaip – kuriami klasteriai, kurie tik idėjiškai, bet jokiu būdu ne fiziškai, sieja atskiras struktūras.



Objektyvumo dėlei riekia pasakyti, kad Rusijos valdžia geriau suprato savo vaidmenį tame procese ir bando nors kažką daryti (minėtas specialus įstatymas dėl Skolkovo slėnio funkcionavimo). Tuo tarpu Lietuvoje situacija nesikeičia. Štai vienas pavyzdys. ES struktūrinių fondų priemonės, kuria finansuojami atskirų mokslininkų tyrimai (visuotinė dotacija), projektus vertino užsienio ekspertai. Jų išvados buvo galutinės ir neskundžiamos, net jei projekto autoriai matė, kad ekspertai visai jų nesuprato ir savo išvadose rašė aiškias nesąmones. Taip nepagrįstai buvo atmesta nemažai projektų. Rusijoje 2008 m. buvo pradėta finansuoti tyrimų programa „Molekulinė ir ląstelių biologija“. Joje taip pat finansuojami atskirų mokslininkų projektai. Vertinimo metu, kuriame dalyvauja ir užsienio ekspertai, projektų autoriai turi galimybę sekti „on-line“, kaip vyksta jų projektų vertinimas, ir atsakyti į ekspertų klausimus bei pastabas, o tai neabejotinai leidžia gerokai objektyviau negu Lietuvoje įvertinti visus projektus.

Pabaigai galime konstatuoti, kad posovietinėje erdvėje mokslas funkcionuoja iš inercijos. Jo ateitis miglota, o valstybės politika nesudaro jokių galimybių kurtis naujoms stiprioms mokslininkų grupėms, kurios galėtų vykdyti avangardinius tyrimus. Galimas variantas, kad po kokių 20 metų mokslas liks tik universitetuose, o aukštųjų technologijų pramonė beveik visai sunyks. Taip gali nutikti, nes tai, kas dabar yra „aukštųjų technologijų pramonė“, po 20 metų tokia nebebus ir bandymas vystyti tik tas kryptis, kurios yra aktualios dabar, atves prie dar didesnio technologinio šių šalių atsilikimo. Jokie ES struktūrinės paramos milijardai litų ar iš naftos ir dujų sukaupti trilijonai rublių nepadės sukurti esminio proveržio moksle, jei ir toliau bus remiamasi kažkieno sugalvotomis schemomis ar 30 metų senumo patirtimi, o ne realaus gyvenimo keliamomis problemomis.

Bernardinai.lt_

Kiek metų kalėjimo skirti už gobšumo sukeltą antikonstitucinę veiklą?

_...Buvo akcentuoti atvejai, kai aukštus balus gavę abiturientai turi mokėti už mokslą,_ [1].

Tai atrodo, kaip akiplėšiškas Konstitucijos reikalavimo užtikrinti nemokamas studijas gerai besimokantiems, pažeidimas. Ką galvoja mūsų konstitucinės teisės žinovai? Ar labai lengva nuteisti godžius aukštojo mokslo reformatorius už antikonstitucinius veiksmus? Kiek laisvės atėmimo metų turėtų būti skiriama už tokią antikonstitucinę veiklą, katastrofiškos emigracijos akivaizdoje griaunančią ne tik regionų, bet ir visos gimtinės, ekonomikos pagrindus?

Tikiuosi, ponas G.Steponavičius yra dalinai teisus, kad kai kurie gabiausieji konstitucinės teisės specialistai bei spaudos leidinių redaktoriai vis dar domisi įvykiais Lietuvoje.

1. Šalies vadovė ragina išsaugoti regioninius universitetus. Lietuvos radijo ir televizijos internetinis puslapis, 2010 08 24 / 15:51 /

Ir vėl stovime kryžkelėje?

Mūsų siauro nacionalizmo šalininkai teigia, kad Lietuva yra nekalta auka, stovinti istorijos vėtrų kryžkelėje. Pakeisti nieko negalime. Tenka tik susitelkti į mažą krūvelę. Pagalvokim kartu, mielieji nacionalistai.

Problema kaip tik tame, kad Lietuva dvidešimtame amžiuje stovėjo, nes Rusijos palaikomas siauraprotis lietuviškas nacionalizmas trukdė veikti, kaip jis trukdo integruotis į pasaulį dabar. Tas veikimas buvo alternatyva nacionalizmu bei pasyviu stovėjimu paremtam fiktyviam neutralitetui. Rusija su Vokietija nebestovėjo, bet, nors ir besiruošdamos tarpusavio karui, susitarė agresijai prieš Baltijos valstybes ir Lenkiją.

Jei tos agresijos aukos būtų taip pat nebestovėjusios, bet sugebėtų susitarti ir veikti kartu, gal ir mūsų krašte pasikartotų istorija su Suomijos pergale prieš Rusiją [1]. Suomijos istorija rodo, kad mūsų tautų pokarinis likimas gali būti visai kitoks.

Dabar ir vėl stovime. Keikiame mūsų veikiančius emigrantus. Rusijos palaikomi, keikiame Lenkiją. Vilnius mūsų, o mes rusų? Ir vėl? O gal, šį kartą, - vokiečių?

1. Istorikas: būtina atskirti retoriką ir taktiką. Lietuvos radijo ir televizijos internetinis puslapis. 2010 08 23 / 14:30 / Verta pacituoti istoriko A. Kasparavičiaus mintis:

_Pasak istoriko, ir šiandien, praėjus daugiau kaip 70 metų nuo tragiškų politinių klaidų, turime tam tikrą mentaliteto kultūros istoriją – atskirti, kas yra tikra, o kas – tik retorika, kas turi ilgalaikę perspektyvą, o kas yra tik taktinis sprendimas.

Šiuolaikinės Lietuvos politinis elitas, lyg nepasimokęs iš praeities klaidų, yra gana „ūkininkiškai“ įsitikinęs, kad geopolitinį šalies saugumą geriausiai gali užtikrinti šiuo metu stipriausia karinė-politinė jėga pasaulyje, pažymi kai kurie istorikai, ir vadina tai tam

tikru paauglių mentalitetu: jei vaikėzas kieme yra stipriausias, tai prie jo ir reikia glaustis.

„1939-1940 m. Europoje tokia stipriausia jėga buvo nacistinė Vokietija. Ypač latviai ir estai tuomet įsivaizdavo, kad Hitleris juos gali geriau apginti nuo totalitarinės bolševikinės Rusijos negu "ištižę" Vakarų demokratai. Deja, pagal tokį modelį ir šiandien mes kai kuriuos savo žingsnius tarptautinėje erdvėje modeliuojame - įsivaizduojame vieną neginčijamą autoritetą ir tikimės, kad toks jis išliks ilgą laiką, taip yra brėžiamos tam tikros politinės projekcijos, siunčiamos tam tikros misijos ir panašiai“, – vardija Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. Algimantas Kasparavičius, neseniai išleidęs monografiją „Lietuva 1938-1939 m.: neutraliteto iliuzijos“, kurioje nagrinėja Baltijos valstybių tarptautinę padėtį ir jų užsienio politiką Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.

Savo studijoje A. Kasparavičius kelia klausimą, kur glūdėjo Baltijos šalių valstybingumo praradimo prieš 71 metus priežastys. Viduriniosios kartos istoriko monografijoje nagrinėjami įvykiai kruopščiai pagrįsti archyviniais dokumentais - knygos priede pateikiami 39 neskelbti archyviniai dokumentai, daugiausia konfidencialūs Lietuvos diplomatų raštai užsienio reikalų ministrui. Taip pat publikuojama 50 archyvinių, iki šiol neskelbtų nuotraukų. Rusijos žinybiniame archyve prie Rusijos užsienio reikalų ministerijos rasti nauji dokumentai mokslininkui leidžia daryti naujas prielaidas, kurios logiškai paaiškina Baltijos valstybių pasirinktą pasyvaus neutraliteto kelią 1938-ųjų vasarą.

Pasak autoriaus, Lietuvos ir visų trijų Baltijos šalių istoriografijoje vyrauja „nusiraminimo teorija“ – atseit, nieko nebuvo galima pakeisti, nepriklausomai nuo to, kokius žingsnius darė tų šalių vyriausybės, kaip elgėsi užsienio reikalų ministerijos, prezidentai, visuomenės ir panašiai.

„Kita vertus, man visą laiką kirbėjo mintis, ar Baltijos valstybių, Lietuvos situacija iš tiesų buvo tokia beviltiška ir visiškai niekas nepriklausė nuo pačių Baltijos valstybių vyriausybių ankstesnių metų veiklos, jų elgesio logikos, jų politinės kultūros, jų visuomenių pilietinio tvirtumo? Ar galėjo Baltijos valstybių vyriausybės, prezidentai, visuomenės, politinis elitas ką nors kitaip modeliuoti ir konstruoti to meto tarptautinėje situacijoje, o ne plaukti pasroviui didžiąja politika, kaip jie pasirinko 1938 metų gale-1939 metų vasarą?“, – svarstė A. Kasparavičius, Juodojo kaspino ir Baltijos kelio dienos išvakarėse kalbėdamas Lietuvos radijuje.

Naujojoje monografijoje autorius interpretuoja to meto politikų sprendimus, bando atsakyti į klausimą, ar krizės laikotarpiu Baltijos valstybės matė alternatyvą savo vykdomai politikai, ar tik inertiškai plūduriavo vadinamosios didžiosios politikos užutėkyje.

„Šio kelio pradžia, teigia autorius, buvo žymiai anksčiau – 1934-aisiais, kai trys Baltijos valstybės, gudriai palaikomos bolševikinės Rusijos, Ženevoje (Šveicarija) pasirašė santarvės ir bendradarbiavimo, arba kitaip vadinamą Antantės sutartį. Antantė, iki šiol laikyta Baltijos valstybių politikos laimėjimu, vis dėlto buvo didžiausia Rusijos diplomatijos pergalė. Pasikeitus geopolitinei situacijai, pasikeičia rusų interesai, ir jie traktuoja, kad trijų Baltijos valstybių suartėjimas atitolins Lietuvą nuo Lenkijos, sumažins Lietuvoje Vokietijos įtaką, ir tai jau yra didžiulis Maskvos diplomatijos laimėjimas.

Iš tiesų tikriausiai taip ir atsitinka, kadangi Baltijos valstybėms pasirašius Antantės sutartį, Lietuva pradeda dar atžagariau elgtis su Lenkija, įsivaizduodama, kad turi sąjungininkų Rygoje ir Taline. Kita vertus, Baltijos Antantės sudarymas sustiprina Lietuvos pozicijas santykiuose su tuometine fašistine Vokietija, kuri jau pradeda aiškiai reikšti pretenzijas į Klaipėdos kraštą. Tai buvo lyg ir Baltijos valstybių laimėjimas taktine prasme, bet žiūrint strategiškai, į globalesnius valstybių tikslus, tai buvo ženklus pralaimėjimas, nes vėliau sekė trijų Baltijos valstybių deklaruota neutraliteto politika“, – kalba A. Kasparavičius.

Savo studijoje autorius teigia, kad tokį trijų Baltijos valstybių apsisprendimą iš dalies nulėmė šių autoritarinių valstybių politikų trumparegiškumas ir netgi asmeninės jų ambicijos. Pavyzdžiui, nemažai Lietuvos diplomatų su užsienio reikalų ministru Stasiu Lozoraičiu priešakyje buvo prieš tokią pasyvią poziciją, tačiau lietuviai nenorėjo laužyti Antantės susitarimo, o gal tiesiog pritrūko valios.

„Ir užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui, ir prezidentui Antanui Smetonai iškilo labai paprasta dilema: ar vykdyti savarankišką nepriklausomą užsienio politiką, t.y. neskubėti pasukti neutraliteto link ir tokiu būdu sugadinti santykius su savo šiauriniais kaimynais estais ir latviais, ar vis dėlto priimti kaimynių siūlomą politiką ir pripažinti, kad kaimynai mato toliau. Turbūt galutinio atsakymo negali būti – čia turėtume kalbėti ne tik apie politinius dalykus, bet ir apie psichologinius, apie kultūrą, apie asmenybes, analizuoti prezidento A. Smetonos ir jo paskirto jauno, gana ambicingo ir pragmatiško užsienio reikalų ministro S. Lozoraičio asmenybes“, – sako A. Kasparavičius.

Istorikas įsitikinęs, kad tuo metu Lietuvos politinis ir diplomatinis elitas buvo pajėgus priimti ir racionalesnius sprendimus, nors tuo metu Lietuva buvo ne demokratinė, o autoritarinė valstybė, kurioje pagrindinius sprendimus priiminėjo prezidentas ir jo skirtas užsienio reikalų ministras.

„S. Lozoraitis 1938 m. vasarą vylėsi, kad visos trys Baltijos valstybės, pasukusios neutraliteto keliu, tą neutralitetą sąžiningai gins visomis įmanomomis priemonėmis – ir politinėmis, ir diplomatinėmis, ir karinėmis. Bet vėliau paaiškėjo, kad tai buvo tik retorika be jokio konkretaus turinio. Pagrindinis dalykas, nulėmęs Baltijos valstybių likimą, buvo 1939 m. rugpjūčio pabaiga, rugsėjis ir spalio pradžia, kada sovietai primetė savo protektoratą, kai sovietų diktatą priėmė estai, latviai, Lenkijos valstybė praktiškai buvo sunaikinta, o Lietuvai jokios išeities nebuvo. 1940 metai jau buvo tiktai pasekmės. Visas neutralitetas, kaip smogas virš Maskvos, išsisklaido ir nieko nebelieka. Totali konjunktūrinė politika priveda prie totalaus konjunktūrinio rezultato“, – apibendrina istorikas.

Studijos autorius įsitikinęs, kad tokios padėties alternatyvų vis dėlto buvo, tik Lietuva jomis nepasinaudojo.

„Nė viena iš trijų Baltijos valstybių neparodė iniciatyvų, kad deklaruotas neutralitetas iš žodžio virstų kūnu. Nebuvo pasirūpinta, kad tas neutralitetas taptų visuotinai tarptautiniu lygiu pripažintu faktu Vakarų Europoje. Iš esmės trijų Baltijos valstybių neutraliteto politika liko gana deklaratyvia ir efemeriška tarptautinėje erdvėje, kadangi tiek britai, tiek vokiečiai, tiek rusai, tiek prancūzai Baltijos neutralitetą kritikavo, jo nerespektavo, jis netapo tokiu neutralitetu, kokį buvo paskelbusi Šveicarija ir kuris buvo pripažintas visuotinai.

Vakaruose buvo suprasta, kad Baltijos valstybės neutralitetą pasirinko grynai konjunktūriškai, iš baimės ir spaudžiamos hitlerinės Vokietijos. Kyla klausimas: ar tai išvis yra neutralitetas, ar kažkurios didelės jėgos politikos dalis? Baltijos valstybės nieko nepadarė, kad išeitų iš provokiškos politikos farvaterio. (...) Bet net ir simuliuojant neutralitetą, buvo galima jį ginti karine jėga. Juk kiekvienoje Baltijos valstybėje buvo nuo 20 tūkst. iki 25 tūkstančių privalomosios karinės tarnybos karių. Tai per tris Baltijos valstybes buvo galima sumobilizuoti nuo 300 tūkst. karių iki pusės milijono kariuomenę. Bet tas rezervas nebuvo panaudotas dėl egoistinių trijų Baltijos valstybių interesų.

Didelė dalis Latvijos karinio, politinio elito buvo įsitikinę, kad karinė politinė Baltijos valstybių sąjunga būtų puikus sprendimas ir sustiprintų neutralitetą, bet Latvijos užsienio reikalų ministras ir prezidentas laikėsi kitos nuomonės ir buvo įsitikinę, kad Latvija yra geriausioje geopolitinėje padėtyje iš visų trijų Baltijos valstybių. Estai irgi įsivaizdavo, kad jiems ateis į pagalbą suomiai, švedai ar norvegai. O Lietuva buvo lyg tas trečias brolis ar neturtingas giminaitis, su kuriuo artimi santykiai gali atnešti daugiau bėdos negu naudos. Mat Lietuva turi Klaipėdos problemą ir ginčijasi dėl jos su Vokietija. Antra problema - Vilnius. Vadinasi, artimi santykiai su Lietuva veda estus ir latvius į konfliktą su Vokietija ir Lenkija. Todėl žiūrint iš Rygos ir Talino varpinių, karinis suartėjimas su Lietuva gali atnešti daugiau bėdų. Latvija ir Estija ieškojo didesnių sąjungininkų - iš pradžių su Lenkija, vėliau – su Vokietija“, – aiškina A. Kasparavičius.

Pasak istoriko, ir šiandien, praėjus daugiau kaip 70 metų nuo tragiškų politinių klaidų, turime tam tikrą mentaliteto kultūros istoriją – atskirti, kas yra tikra, o kas – tik retorika, kas turi ilgalaikę perspektyvą, o kas yra tik taktinis sprendimas.

„Jeigu šiandien nepamatysime, kaip klostosi užsienio politikos dėlionė tarp šių dienų politikos žaidėjų – Jungtinių Valstijų, Europos Sąjungos, Rusijos, Kinijos, Indijos, musulmoniškų valstybių, – tai galime savo liūdną istoriją ir pakartoti. Bet aš tikiuosi, kad mes nebekartosime skubotų ir neapgalvotų, neracionalių žingsnių, kuriuos Baltijos valstybės ir Lietuva žengė 1938-1939 metais“, – viliasi istorikas.

Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslinis bendradarbis dr. A. Kasparavičius 1989 m. baigė tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto (dabar Vilniaus pedagoginis universitetas) Istorijos-pedagogikos fakultetą. 1995 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro laipsnį tema „1926 metų Lietuvos ir sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis“, yra paskelbęs mokslo darbų, XX a. istorijos monografijų autorius ir bendraautoris._

Mykolas Drunga geriausiai išdėsto pagrindinę Lietuvos problemą:

_Taupyti tai taupome, bet ar turime gamybos ar pajėgumų, kurių pagrindu galėtume su kuo nors konkuruoti?_[1]

1.ES ekonomikoje yra ir gerų žinių. Lietuvos radijo ir televizijos internetinis puslapis. 2010 08 18 / 08:37 /

Kaip modernizuoti Lietuvos mokslą?

1. Panaikinti reikalavimą, kad dėstytojai žinotų lietuvių kalbą, prieš pradėdami dėstyti Lietuvoje.

2. Skatinti dėstymą anglų kalba, ypač magistrantūroje bei doktorantūroje.

3. Vertinti profesorės mokinių pasiekimus, bandant suvokti tos profesorės indėlį į visuomenės gyvenimą.

4. Vertinti mokslinį rezultatyvumą pagal tai, kaip dažnai cituojami tarptautiniai žurnalai bei kita leidyklų produkcija, kurioje tie aptariami mokslo rezultatai išspausdinti [1]. Lietuvos mokslo rinka yra maža, todėl tie, kurių leidinius dabar cituoja vien savi žmonės, nebegalės konkuruoti.

5. Panaudoti tarptautinės ekspertizės sistemą pinigų mokslo uždaviniams spręsti skirstyme.

6. Sudaryti kuo palankesnes sąlygas užsienio specialistų darbui Lietuvoje, įskaitant vizų bei kitokių leidimų sistemą.

7. Skatinti, kad Lietuvos mokslininkai vystytų žinių pritaikymą Europos Sąjungos ekonomikoje, įskaitant konsultavimą, patentų komercializavimą, įmonių steigimą ir t.t. Tuo tikslu atiduoti mokslininkams didelę jų sukurtos pridėtinės vertės dalį.

Neverta pulti Citavimo indeksą. Juk mes raginame įsivesti tvarką, kuri yra patikrinta ir veikia visame pasaulyje. Aukštojo mokslo pertvarka, kubilinių daroma Lietuvoje, yra unikali pasaulyje. Dabar jau aišku, kad ji tik griauna. Pereikime prie to, ką daro estai, skandinavai ir kiti kaimynai. Užtenka reformos projektų.


1. _Aukštasis pseudomokslas
Ainius Lašas, www.DELFI.lt
2010 rugpjūčio mėn. 16 d. 09:45

Dabartinė Vyriausybė įvardina aukštojo mokslo reformą kaip vieną iš reikšmingesnių savo darbo pasiekimų. Jos esmė - aukštojo mokslo rinkos liberalizavimas ir studento, kaip šios rinkos dalyvio, sureikšminimas. Valstybės finansuojamo krepšelio sistema galbūt ir padės apkarpyti perdėm išpūstas akademines programas bei pakoreguoti bendrą studentų skaičių, tačiau tai – tik kosmetiniai pagražinimai.

Esminės Lietuvos aukštojo mokslo problemos glūdi pačios mokslo rinkos uždarume. Liberalizuoti reikia ne vidinius universiteto ir studento santykius, bet mūsų mokslo rinkos santykius su pasauline mokslo rinka.

Kaip rodo Švietimo ministerijos pateikta „Lietuvos mokslo ir studijų būklės“ analizė, šalies akademinis elitas verda savose sultyse ir iš esmės nedalyvauja pasaulinėje mokslo rinkoje. Apie malonų pasivažinėjimą po tarptautines konferencijas ir paplepėjimą su užsienio kolegomis čia nekalbu, nes tai nėra joks mokslinis pasiekimas. Kalbu apie tai, jog nemaža dalis akademinės visuomenės tik imituoja mokslinius tyrimus. Pavyzdžiui, pagal straipsnių kiekio augimą, Lietuvos mokslininkai užima pirmą vietą Europos Sąjungoje, o pagal cituojamumo augimą – paskutinę. Ką tai reiškia? O gi tai, kad profesūra eina lengviausiu keliu ir spausdinasi savo leidžiamuose žurnaluose ir geriausiu atveju cituoja patys save arba siaurą kolegų ratą.


Liberalizuoti reikia ne vidinius universiteto ir studento santykius, bet mūsų mokslo rinkos santykius su pasauline mokslo rinka.
Ainius Lašas
Nors statistika kalba pati už save, pateiksiu, mano nuomone, vieną iš rafinuotesnių lietuviško akademinio apsukrumo pavyzdžių. Šalyje gerai žinomas universiteto rektorius ir profesorius savo internetinės svetainės puslapyje pateikia gana įspūdingą mokslinių publikacijų sąrašą. Iš pirmo žvilgsnio, žurnalai skambiais angliškais pavadinimais sukelia susižavėjimą profesoriaus pasiekimais. Tačiau atidžiau panagrinėjus paaiškėja, jog beveik visi tie tariamai tarptautiniai žurnalai yra leidžiami rektoriaus vadovaujamame universitete. Bent vieną iš jų redaguoja ir pats rektorius. Tad nenuostabu, kad ir jo straipsniai gausiai cituojami tuose pačiuose žurnaluose. Tokiu būdu kuriamas žemos akademinės vertės produktas, kuris saugiai cirkuliuoja uždaroje pseudomokslinėje erdvėje ir užtikrina patogų egzistavimą šios rinkos dalyviams.

Tokios tarybinių laikų ekonomiką primenančios sistemos propoguotojai negali perduoti studentams pasaulinio lygio žinių, nes jie patys jų neturi. Jei Lietuvos mokslininkai nesugeba konkuruoti pasaulinėje mokslo rinkoje, tai kaip jie sugebės adekvačiai paruošti ateities mokslininkus bei specialistus? Geriausiu atveju jie gali perduoti vietinio akademinio apsukrumo įgūdžius, kurie ir toliau užtikrins šios ydingos sistemos tąsą. Jaunimui, kuris nori gauti net tik baigimo popieriuką, bet ir pasaulinio lygio žinias, belieka stoti į užsienio universitetus.

Nenoriu apsiriboti vien kritika, todėl pabandysiu pateikti keletą reformos pasiūlymų. Galbūt kai kurie iš jų pasirodys kiek drastiški, tačiau dabartinė situacija reikalauja drastiškų priemonių. Visų pirma, mokslininkų akademinė karjera bei finansinės paskatos turi atspindėti mokslinius rezultatus. Dažniausiai šie rezultatai išreiškiami publikacijų skaičiumi geriausiuose tarptautiniuose moksliniuose žurnaluose bei leidyklose.

Jei tokių rezultatų nėra, universitetas turėtų nesuteikti ir net peržiūrėti etatinio darbuotojo statusą. Kad ši sistema adekvačiai veiktų, valstybinis universitetų finansavimas taip pat bent iš dalies turėtų būti susietas su universiteto moksliniais laimėjimais tarptautiniu mastu. Tada universitetas visais būdais sieks pritraukti ir išlaikyti gabiausius mokslininkus, o tai savo ruožtu pritrauks ir gabius studentus tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio.

Akivaizdu, jog tokie pasiekimai, ypač taikomuosiuose, tiksliuose bei gamtos moksluose, reikalauja atitinkamos infrastruktūros bei finansavimo. Valstybė ir universitetas turėtų ištiesti paramos ranką bei skatinti perspektyvius mokslininkus susirasti papildomų finansavimo šaltinių. Bet kokia finansinė parama taip pat turi būti sąlygota tarptautiniu mastu pripažintais moksliniais pasiekimais arba jų potencialu. Jei per nustatytą laiką tas potencialas nėra pasiekiamas, universitetas gali atleisti darbuotoją ir pakeisti jį kitu.

Taip pat reiktų pamiršti lietuviškus universitetų reitingus ir orientuotis į tarptautinius standartus. Mes esame per maža šalis, kad sau leistumėme užsisklęsti vietinėje akademinėje rinkoje. Mokslas savo esme privalo būti kosmopolitiškas, nes tik tai užtikrina jo kokybę bei vertę.

Jei reikia konkrečių reformos pavyzdžių, galime pasimokyti iš Estijos. Jau pagal anksčiau minėtą cituojamumo augimo kriterijų, 2000-2006 m. estai užėmė pirmą vietą ES. Nesenai žiniasklaidoje prof. Povilas Gylys teigė, jog Lietuva pagal daugelį ekonominio bei socialinio gerbūvio rodiklių nenusileidžia Estijai. Gaila, bet jis pamiršo paminėti estų mokslinius pasiekimus. Jei mes nesugebėsime sumažinti atotrūkio moksle, ilgainiui jis pasireikš ir ekonomikoje. Juk ne paslaptis, kad gyvename žinių ekonomikos amžiuje.

Autorius yra Jungtinių Tautų Universiteto mokslinis bendradarbis Tokijuje._