2010 m. gegužės 31 d., pirmadienis

Drąsiaus aukos prasmė

Kai kas siūlo protestuoti, kai žmonės žaibiškai atleidžiami iš darbo vien tik darbdavio valdžios pademonstravimo norams patenkinti. Bet kai tas pats nuo valdžios apkvaitęs darbdavys, teisėjas, ministras ar seimūnas prievartauja mūsų vaikus, siūloma nuolankiai tylėti. Tai nelogiška. Todėl neveltui Drąsiaus auka. Žmonės,kurie sugeba apginti savo silpniausius ir mažiausius, sugebės apginti ir teisę į atliekamą darbą.

Valdantieji tai supranta. Todėl taip įkyriai peršama bjauri idėja atiduoti mergaitę Stankūnaitei, prieš patikrinant Stankūnaitės ir Ūso kaltę teisme. Nuo valdžios apsvaigusiems reikalinga nors tokia pergalė prieš Lietuvą.

Kodėl reikia mažinti Seimą?

Kuo mažiau seimūnų turėsim, tuo mažiau kainuos jų išlaikymas. Kartu bus mažesnis šansas susidaryti koalicijoms, kurios neatitinka daugumos gyventojų poreikius, nes galimybė, kad į Seimą pateks klounai, sumažės.

2010 m. gegužės 30 d., sekmadienis

Ar tikrai Lietuvai nereikalingi patriotiškai nusiteikę žmonės su aukštuoju išsilavinimu?

Darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas skelbia, jog Lietuvoje aukštasis mokslas dažnai pervertinamas, todėl jis nematantis nieko bloga, kad, kaip rodo sociologų atlikti tyrimai, daugėja abiturientų, kurie po mokyklos planuoja iš karto ieškotis darbo.

Tie, kurie su malonumu prichvatizavo mūsų visų darbo vaisius, sukurtus Rusijos valdymo laikais, dabar supranta, kad negali konkuruoti šiuolaikinėje ekonomikoje. Jie juk nieko kito nemoka, tik išnaudoti pigią nekvalifikuotą darbo jėgą Rusijos paliktais metodais. Todėl jie paperka Andrių Kubilių, Gintarą Steponavičių ir kitus slidžius veikėjus Prezidentūroje, Vyriausybėje bei Seime, kad tie padėtų blokuoti mūsų jaunimo studijas universitetuose. Nemokamo pagal Konstituciją aukštojo išsilavinimo kaina padaroma absurdiškai aukšta. Propaganda apie neraštingų darbuotojų vertę peržengia padorumo ribas. Iš gabiausiųjų išvažiuojančių atiminėjami pasai, kad tik niekas negrįžtų ir nepradėtų konkuruoti Lietuvoje.

Tauta, jos kultūra ir kalba yra atvirai naikinamos. Žmonės, prisilaikantys elementarios moralės normų, vaizduojami maištininkais, protestuojančiais prieš tvarką Lietuvoje, nors realiai protestuojame prieš tuos, kurie sukelia šią betvarkę.

Neilgai jūs mulkinsite žmones. Jūsų visų siautėjimo galas jau yra neišvengiamas.

2010 m. gegužės 29 d., šeštadienis

Pagrįsta darbininko nuomonė

DARBININKAS

2010 05 29 13:14..

KADA ATĖJO KONSERVATORIAI 2008 METAIS VĖL PLĖŠTI LIETUVĄ, BUVO SKOLA TIK 11 MILIJARDŲ,

O DABAR JIE PRISIVOGĖ IKI 23 MILIJARDŲ IR SKOLINASI JIE JAU SU 7-9 PROCENTAIS ,

KAI BŪTŲ PASIĖMĘ IŠ TVF TIK UŽ 3 PROCENTUS.

-KĄ MAITINA KUBILIAUS KONSERVATORIAI -AIŠKU TIK NE MUS -LIETUVOS RINKĖJUS. GANA VOGTI IR LOBTI...
-------------------------------------------------------------------------------------
Paieška internete rodo, kad darbininko skaičiai yra teisingi:

"Galima džiaugtis, jog konservatoriai, atėję į valdžią 2008 m. pabaigoje, ėmė rūpintis..."

(http://www.marketnews.lt/komentaras/konservatoriu_ir_socialdemokratu_valdymo_rezultatai_kitu_kampu_2010-01-

26;comid=2625)

"Per metus centrinės valdžios užsienio skola sumažėjo beveik 271 mln. litų ir paskutiniąją 2008 metų dieną sudarė

beveik 11 milijardų." (http://www.diena.lt/naujienos/ekonomika/gruodi-valdzios-skola-padidejo-milijardu-litu-197894)

"Nuo konservatorių valdymo pradžios 2008 metų rudenį valstybės užsienio skola nuo 11 milijardų išaugo iki 23

milijardų litų." (http://www.paksas.eu/index.php?id=960)

"Vyriausybė iš bankų skolinasi brangiau (sausio–vasario emisijų vidutinės svertinės palūkanos eurais siekė 7,3%),

nei bankai žmonėms moka už indėlius (didžiųjų bankų palūkanos už indėlius eurais siekia apie 2%)." (Andriaus

Kubiliaus Vyriausybė skolinasi iš bankų ir žmonių. Violeta Bagdanavičiūtė 2009 02 18; http://finansai.eversus.lt/naujienos/870)

"Kaip teigia R. Šimašius, skolinimosi iš TVF šalininkai yra teisūs sakydami, jog šios institucijos paskolos Lietuvai

atsieitų pigiau maždaug 7 proc. punktais. „Be to, teisingai pastebima, kad tokiu būdu finansai nebūtų atitraukiami

iš Lietuvos komercinių bankų, o tai reikštų, jog yra daugiau prielaidų (deja, tik prielaidų…), kad šios sumos būtų

skolinamos verslui“, - teigia ministras." (http://www.delfi.lt/news/economy/business/article.php?id=24183097)

75 proc. Lietuvos abiturientų yra pernelyg brangios net pigiausios Lietuvoje humanitarinės krypties studijos

Jei susumuoti abiturientų skaičius:

16 proc. respondentų, kurie nurodė, kad yra pasiruošę mokėti už studijas iki 2000 Lt +
10 proc. abiturientų mokėtų iki 3000 Lt
+
27 proc. apklaustų respondentų, kurie į šį klausimą atsakyti negalėjo
+
22 proc. respondentų, kurie nurodė, kad neįstoję į nemokamą vietą, studijų atsisakytų,

gauname, kad septyniasdešimt penkiems procentams Lietuvos abiturientų yra pernelyg brangios net pigiausios Lietuvoje humanitarinės krypties studijos, kurios negavus „studijų krepšelio“ kainuos nuo 4 iki 8 tūkst. litų.

Kodėl mes tai darome? Kam naudinga išvaryti jaunimą iš Lietuvos?

2010 m. gegužės 27 d., ketvirtadienis

Apie emigravimą turėtų galvoti ne tik 40 proc. abiturientų, bet ir dauguma suaugusiųjų.

Lietuvos bankrotą galima sukelti ir pernelyg padidintais mokesčiais uždusinant mokesčių mokėtojus. Tuo labiau, kad pagrindinėse mūsų eksporto rinkose krizė gilėja ir išsisukti iš bėdos eksportuotojų sąskaita nebepavyks.

2010 m. gegužės 26 d., trečiadienis

Lietuviškas pokalbis

V.Baltraitienė: išgirdę apie naujus mokesčius, žmonės puola į paniką.

A.Kubilius: panika yra visai normalus reiškinys. Kai lietuviai išsilakstys ar nuo streso numirs, be trukdymų steigsime mūsų sponsorių skandinavų kiaulienos gamybos fabrikus. Išgarsėsime, kaip didžiausią smarvę pasaulyje sukėlę politikai. Tai turėtų būti pasaulio vadovėliuose.

2010 m. gegužės 25 d., antradienis

Blogybė ar ne?

_A. Kubilius: mokesčiai nėra totalinė blogybė._ Tai kodėl:

_Per metus bedarbių skaičius išaugo 1,5 karto._ Tuo tarpu kitose šalyse bedarbystė nustoja augti ar krenta.

2010 m. gegužės 24 d., pirmadienis

Kur mes einame?

Socialinės harmonijos naikinimas, noras greitai praturtėti kitų sąskaita, didžiulis skirtumas tarp pasiturinčiųjų ir visų likusiųjų atvedė prie dabartinės recesijos. Vietoje to, kad pašalinti šias krizės šaknis, Kubiliaus vyriausybė tik gilina socialinę neapykantą ir nelygybę. Toks harmonijos naikinimas Lietuvoje yra pavojingas valstybės išlikimui.

Išvada jaunimui

Lietuvos elitas yra uždaras. Tų pačių turtingų šeimų vaikai, baigę tuos pačius universitetus, tvarko viską. Todėl ką nors pakeisti mūsų krašte gali tik žmonės, kurie yra paveldėję ne tik intelektualinį, bet ir socialinį kapitalą.

Na o matematikai gabus kaimietis, jei jis nesupranta, kad Lietuvoje jis nieko nepasieks, tai jis ir nereikalingas Lietuvai. Tik užims ne tokio gabaus, bet būtinų ryšių turinčio, todėl galinčio realizuoti jo potencialą mūsų uždaroje visuomenėje, vaiko vietą.

2010 m. gegužės 23 d., sekmadienis

Diskusija apie gerus mokinius ir elitą Lietuvoje

Aukštą pridedamąją vertę kurianti valstybė – po 10 m.

Kęstas 2010.05.24 01:29

Blogai, kad tau neįdomu. Lietuvos elitas yra uždaras. Tų pačių turtingų šeimų vaikai baigę tuos pačius universitetus tvarko viską. Todėl ką nors pakeisti mūsų krašte gali tik žmonės, kurie yra paveldėję ne tik intelektualinį, bet ir socialinį kapitalą.

Na o tavo pavyzdžio matematikai gabus kaimietis, jei jis nesupranta,kad Lietuvoje jis nieko nepasieks, tai jis ir nereikalingas Lietuvai. Tik užims ne tokio gabaus, bet gal blatą turinčio vaiko vietą.

to Kestas 2010.05.23 22:48

matai man svarbiausia yra gabiausi mokiniai ir kokia mokykla jie baigia man visiskai neidomu :) kad ir kaimo mokykla jis baiges jei jis matematikos valstybinio gaus 10 tai jis bus gabesnis uz ta tavo gera mokykla baigusi kuris pvz. 8 gavo taip kad ne mokykla svarbiausia o rezultatai ir ne koks skaicius konkrecioj mokykloj gabiu riuosiasi isvaziuoti o vidurkis gabiu norinciu isvaziuoti, o vidurkis gabiu norinciu isvaziuoti yra ne 60 proc. kaip jus bandote iteikti o gerokai maziau ir tai tik galvojanciu

Kęstas 2010.05.23 20:45

Paklausinėk tėvų, kurie rimtai rūpinasi vaikų išsilavinimu, kokios mokyklos Lietuvoje yra geriausios. Dauguma lengvai atsakys.

Bandai diskutuoti, net neperskaitęs, ką aš tau parašiau. Kaip mes galim kalbėti apie mokslus ir kultūrą, jai patys elgiamės nekultūringai?

to Kęstas 2010.05.23 06:20

o iš kur tu žinai kas dedasi trijose geriausiose???? ir aplamai kaip nustatai geriausias??? aš manau kad svarbiausia jog mokinys geriausiai išlaikė valstybinius agzaminus kas rodo jo didesnius gebejimus ir nesvarbu kokios jis mokyklos ar ne taip??? ir iš tokiu tik kas 6 ir tik galvoja išvykti taip kad nekraipykit faktų ir aš neesu Kubiliaus padlaižunas tiesiog negaliu neparašyti kai matau kad rašomos tokios demagogijos

Kęstas 2010.05.23 05:48

Mums yra svarbu, kas darosi trijose geriausiose Lietuvos mokyklose. Jose yra tie mokiniai, kurie sugebėtų sukurti naujoves, išvežančias visos Lietuvos ekonomiką. Kas darosi likusiose 33 pagal gerumą, mums nelabai įdomu. Vidutinių gabumų Kubiliaus padlaižių Lietuvoje turime pakankamai. Pasižiūrėk į veidrodį.

to Kęstas 2010.05.23 01:04

na ir vėl skleidžiat mela Kęstai :) kiek galima???? paimta dali frazės ir manipiluojat kaip norit :)
cituoju:
"Pagal 36 šalies mokyklų iš geriausiųjų 50-uko(pagal žurnalo „Veidas“ 2009 metų atliktą tyrimą) pateiktus duomenis, abiturientų emigracija svyruoja nuo 2 iki beveik 60 proc. kiekvienoje mokykloje."

taigi jei kokioj mokyklojej yra tik trys gabus ir du galvoja išvažiuoti, o kitoj yra 10 gabiu ir galvoja išvažiuoti tik 1 tai ir skaičiuojam kiek vidutiniškai, o ne demagogija užsiimam ar ne taip Kęstai????

Kęstas 2010.05.22 19:39

Naivus poelgis

_Pastebėjome, jog didžiosiose, stipriausiose vidurinėse mokyklose ketinančių išvykti svetur skaičius siekia net 60 proc._[1]

Ši skandalinga informacija propagandos tikslais paslėpta straipsnelio viduryje. O pavadinime šaukiama, kad išvažiuoti ruošiasi kas šeštas iš visų apklaustų. Bėda tame, kad mums reikalingi būtent tie patys geriausi, kurie nori ir gali imtis sunkiausių uždavinių ir įgyvendinti naujoves, konkuruoti su geriausiais iš kitų šalių.

Be jų mūsų ekonomika yra nekonkurencinga, todėl pasilikti Lietuvoje bet kam iš jaunimo yra naivus poelgis. Skubiai keiskime padėtį universitetuose ir kolegijose.

1. Tyrimas: kas šeštas iš gabiausiųjų abiturientų ruošiasi studijuoti užsienyje. DELFI, 2010 gegužės mėn. 21 d. 10:43.

---> Kęstui 2010.05.22 17:43

Blogai, Kęstai: anot tavęs vieni iš geriausių mokyklų išvažiuoja studijuoti į užsienio u - tus, kiti, baigę mokslus Lietuvoje, išvažiuoja indų plauti užsienio restoranuose. Lietuvoje lieka tik tokie niekam tikę tešlagalviai kaip tu, varganas propagandiste. Tik nebandyk nesąmonių transliuoti "Sokrato metodu", jis tokių kvailysčių nekalbėjo. Koks nors Diogenas Sinopietis galėjo (todėl ir sėdėjo statinėje).

to Kęstas 2010.05.22 13:16

neskleiskit demagogijos išvažiuoti galvoja tik kas 6 gabus abiturientas tai jei matematikos mokėtės turėtum žinoti, kad tai tikrai nėra puse ir tai tik galvoja tai nereiškia, kad išvažiuoja :)

Kęstas 2010.05.22 09:41

Aukšta pridedamoji vertė Lietuvoje: dabar, ar žymiai vėliau?

Lietuvos mokslo biurokratai žada, kad aukštą pridedamąją vertę kurianti valstybė mūsų krašte bus tik po dešimtmečio. O gal vyksta gražios milijardų dalybos gražiai pašnekančių savųjų tarpe? Pabandykime kelis negražius klausimus Sokrato metodu.

Jei restrikcijos fermentų gamyba, paveldėta iš Rusijos, yra šiandien, po dvidešimties metų, kurianti aukštą pridedamąją vertę, tai kokią aukštą pridedamąją vertę mes sukursime po dar vieno dešimtmečio? Gal ji bus aukštesnė? Jei aukštesnė, tai - kiek ir kodėl?

Kur gausime talentingų kadrų, kuriančių tą vertę, jei didelių skolų už aukštąjį išsilavinimą dėka išvarome iš Lietuvos apie pusę mokinių iš geriausių Lietuvos mokyklų?(Baigę studijuoti, išvažiuoja antroji gabesniųjų pusė.)

Kol nebus atsakymo į tokius paprastus klausimus, nėra ko dirbančiam Lietuvos jaunimui tikėtis iš milijardų mokslo slėniams. Juk tie milijardai iš slėnių mažais srauteliais gali nutekėti į tas pačias kišenes, į kurias nuėjo kitų aferų milijardai. Laukiame atsakymų.

2010 m. gegužės 22 d., šeštadienis

Naivus poelgis

Mums yra svarbu, kas darosi trijose geriausiose Lietuvos mokyklose. Jose mokosi tie mokiniai, kurie sugebėtų sukurti naujoves, išvežančias visos Lietuvos ekonomiką. Kas darosi likusiose 33 pagal gerumą, mums nelabai įdomu. Vidutinių gabumų Kubiliaus padlaižių Lietuvoje turime pakankamai. O geriausiose mokyklose statistika yra liūdna.

_Pastebėjome, jog didžiosiose, stipriausiose vidurinėse mokyklose ketinančių išvykti svetur skaičius siekia net 60 proc._ [1]

Ši skandalinga informacija propagandos tikslais paslėpta straipsnelio viduryje. O pavadinime šaukiama, kad išvažiuoti ruošiasi kas šeštas iš visų apklaustų. Bėda tame, kad mums reikalingi būtent tie patys geriausi, kurie nori ir gali imtis sunkiausių uždavinių ir įgyvendinti naujoves, konkuruoti su geriausiais iš kitų šalių.

Be jų mūsų ekonomika yra nekonkurencinga, todėl pasilikti Lietuvoje bet kam iš jaunimo yra naivus poelgis. Skubiai keiskime padėtį universitetuose ir kolegijose.

1. Tyrimas: kas šeštas iš gabiausiųjų abiturientų ruošiasi studijuoti užsienyje
DELFI, 2010 gegužės mėn. 21 d. 10:43.

Laurinkus sako, kad politika – verslas su savo paslaptimis, tauta – tik manipuliacijų objektas

Manipuliacijos reiškia mažiau, negu ponas Laurinkus tikisi. Mes nekentėme Rusijos valdžios ir ją nuvertėme. Dabar nekenčiame siauro Lietuvos turtingųjų ratelio valdymo ir jį taip pat pašalinsime iš valdžios. Nepadėjo Rusijos manipuliacijos, kurios buvo gerai finansuojamos. Nepadės ir vargana pono Laurinkaus bendražygių saviveikla.

2010 m. gegužės 21 d., penktadienis

Aukšta pridedamoji vertė Lietuvoje: dabar, ar žymiai vėliau?

Lietuvos mokslo biurokratai žada, kad aukštą pridedamąją vertę kurianti valstybė mūsų krašte bus tik po dešimtmečio. O gal vyksta gražios milijardų dalybos gražiai pašnekančių savųjų tarpe? Pabandykime kelis negražius klausimus Sokrato metodu.

Jei restrikcijos fermentų gamyba, paveldėta iš Rusijos, yra šiandien, po dvidešimties metų, kurianti aukštą pridedamąją vertę, tai kokią aukštą pridedamąją vertę mes sukursime po dar vieno dešimtmečio? Gal ji bus aukštesnė? Jei aukštesnė, tai - kiek ir kodėl?

Kur gausime talentingų kadrų, kuriančių tą vertę, jei didelių skolų už aukštąjį išsilavinimą dėka išvarome iš Lietuvos apie pusę mokinių iš geriausių Lietuvos mokyklų? (Baigę studijuoti, išvažiuoja antroji gabesniųjų pusė.)

Kol nebus atsakymo į tokius paprastus klausimus, nėra ko dirbančiam Lietuvos jaunimui tikėtis iš milijardų mokslo slėniams. Juk tie milijardai iš slėnių mažais srauteliais gali nutekėti į tas pačias kišenes, į kurias nuėjo kitų aferų milijardai. Laukiame atsakymų.

Reikia skubiai panaikinti studentų apmpkestinimą, varantį gabų jaunimą iš Lietuvos.

_„Kadangi atsakingos institucijos emigruojančių abiturientų duomenų nerenka, mums kilo idėja atlikti geriausių šalyje vidurinių mokyklų apklausą. Pastebėjome, jog didžiosiose, stipriausiose vidurinėse mokyklose ketinančių išvykti svetur skaičius siekia net 60 proc...“, – situaciją komentuoja LSAS prezidentas Arūnas Markas._

Praėjusiais metais nors ir buvo padidinti mokesčiai, tačiau lėšų į biudžetą nebuvo surinkta daugiau. Mažinkime mokesčius.

Į užsienį išvykusiųjų pinigai 2008 metais sudarė net 3,1 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP).

2010 m. gegužės 20 d., ketvirtadienis

Neužbaigta revoliucija

_Public life in the ex-communist world is again run by a well-connected elite. But things may be starting to change

May 19th 2010 | From The Economist online

The Europe.view column will henceforth appear as a weekly posting at Eastern Approaches, The Economist's central and eastern Europe blog.

IN THE communist era, the countries of eastern and central Europe were run by tightly knit clans. Connections, particularly those of your parents, mattered more than ability. The same kind of people held the top jobs in the ruling party, in government, in media and in commerce and industry. One of the most potent fuels for the revolutions of 1989 was public discontent with this closed system and the unfairness and incompetence that went along with it.

It worked for a time. In the 1990s, social mobility, in both directions, was huge. Some of the former elite ended up washing dishes or selling insurance. People from the fringes of society (unemployed playwrights and electricians) rose to giddy heights. Capitalism opened huge possibilities for the flexible and ambitious. And if you didn’t like it, you could always leave: millions of people tasted the difference with work and study abroad.

They won that fight

But the new era proved brief. Instead of the old monopoly, a new cartel now holds sway. It is not so blatant. The communist parties' statutory grip on power is gone, as are the grim, grey men of the secret police. But from the Baltic to the Black sea, public life has again started looking like a game for insiders. The same people, with backgrounds in the same elite universities, with wealthy and well-connected parents, dominate politics, the media and top jobs in officialdom. Social mobility is slowing in many parts of the developed world, particularly Britain and America. But it is tantalising to see it fade in “new Europe”, which once seemed so open and dynamic.

The problem is most acute in politics. Generous subsidies for established parties rig the system against outsiders and newcomers. Electoral rules have the same effect—candidates for election face onerous registration requirements, for example. When voices are muffled, so are choices. Emigration, and in extreme cases even depopulation, is the unwelcome result.

But change does seem to be afoot. Running as an independent, Indrek Tarand, a popular former official, won a surprise victory in Estonia’s elections to the European parliament last year. In Hungary, the green-tinged anti-corruption movement Lehet Más a Politika (Politics can be different) won an unexpected 7.5% of the vote in the recent parliamentary elections. Less pleasingly, in the same election the far-right anti-establishment Jobbik party won nearly 17%, helped by protest votes as well as its traditional racist base.

The trend is visible elsewhere in central Europe. As the print edition reports this week, new parties and protest movements are making inroads into the clubby politics of the Czech Republic and Slovakia. Some, such as the Slovak Sloboda a Solidarita (Freedom and Solidarity), make heavy use of the internet. In the Czech Republic, a movement called Change the Politicians uses smartly made video clips of cultural hotshots such as Aňa Geislerová, Aneta Langerová, Marta Kubišová and Jiří Stránský denouncing corruption and calling for change.

But complaining is easy, as is casting a protest vote. The newcomers will certainly put the old guard under greater scrutiny, dent cultures of impunity and give heart to others who want to change the system. But that is not enough. What the ex-communist countries need is a big new impetus, to complete the changes in officialdom and public services promised but not fully achieved after the collapse of communism. Accession to the European Union and NATO gave that process a boost, but it has proved only temporary. In some respects, the countries of the region are regressing. To restore momentum the new outsiders must show that they can win power and use it—and at the same time not fall into the mire that has engulfed their predecessors._

Kaip mums sužinoti?

Sveikatos apsaugos ministerijos biurokratai aiškina mums, kad ligoninės turi teisę pasinaudoti mūsų bejėgiškumu prieš sunkią operaciją ir kitais sunkios ligos atvejais ir paprašyti mus susimokėti už mėgintuvėlius analizėms, už visus vaistus ir kitas paslaugas, kurias ligoninės mums privalo suteikti nemokamai. Ligoninės pasirodo turi teisę nuslėpti mūsų teisę gauti nemokamas paslaugas, nuslėpti kad jos prašo tariamos mūsų paramos, o realiai reketuoja bejėgius žmones, kaip jau priimta mūsų valstybėje visais lygiais. Kaip sužinoti, kas mums priklauso? Ministerijos biurokratai sako, kad neva tai būtų išmintinga klausti mus reketuojančius medikus.

Ir nežinai dabar, žmogau. Na o ką daryti, kai Kubilius ir vėl reikalauja atiduoti į valstybės biudžetą dalį pašalpų mamoms, dalį tarnautojų atlyginimų, papildomus indėlius į biudžetą iš vos besilaikančių verslų... Ar čia Kubilius prašo paremti daug milijonų vertas užsitęsusias Premjero rezidencijos statybas, ar tikrai mūsų vargana valstybėlė sugrius, nesurinkusi tuos paskutinius grašius iš pačių mažiausiai sugebančių apsiginti? Ar eiti ir protestuoti, nes tokiu atveju valdžia greitai atsitokėja ir atsisako didžiausią nepasitenkinimą sukėlusių reikalavimų, ar tyliai toliau kentėti?

2010 m. gegužės 19 d., trečiadienis

Kodėl verta pagalvoti apie studijas užsienyje?

Vėl sugrįžo slogi pasenusi tarybinės propagandos laikų atmosfera. Visi bijo pasirodyti viešumoje, neprisidengę tuo pačiu propagandos burbulu. Argumentai už studijas užsieny aptariami tik slaptai virtuvėse.

Kaip ir tarybiniais laikais neminimas išsilavinimo kainos ir kokybės santykis. O jis yra svarbus. Net jei pavyksta įstojant gauti valstybės finansavimą, nėra garantijos, kad vėliau studijuojant neteks skolintis milžiniškas sumas, kurių lietuviškas išsilavinimas nėra vertas, nes negarantuoja taip gerai apmokamo darbo.

Mūsų išsilavinimo sistema kuria kadrus neegzistuojančiai Tarybų Sąjungos integruotai ekonomikai. Mes dar nepasirinkome Lietuvos ūkio vystymo krypties ir profesijų, kurios būtų konkurencingos šiais laikais. Tai tikrai nėra primityvios, žemos kokybės, statybos. Mokantis užsieny, bent jau yra neblogas šansas tas žinias pritaikyti užsieny bei susipažinti su šiuolaikinėmis darbo vietomis.

Ypač naivus yra taip pat pasenęs reikalavimas dėstytojams ir profesoriams tobulai žinoti lietuvių kalbą. Dėl to reikalavimo mes negalime deramai konkuruoti, vystydami geriausius talentus, kokius tik įmanoma pasamdyti Lietuvai.

Stebina dažnai nuskambantis nuo senų laikų išlikusio lietuviško darbštumo niekinimas. Užsieny studijuojantis jaunimas puikiai išmoksta kalbas ir greitai įsigyja draugų. Žmonės dirba retkarčiais po aštuoniolika valandų per parą tikrai ne dėl socializacijos stokos.

2010 m. gegužės 18 d., antradienis

Propaganda prieš emigrantus valdantiesiems nepadeda

_Požiūris į ekonominius emigrantus buvo neabejotinai palankus (74 proc., tarp jaunimo – net 83 proc.). Tokia nuomonė tyrėjus nustebino – ji kontrastavo su informacija viešajame diskurse_ [1].

1. Sunkmečiu išeiviai traukia ne namo, o toliau ieškoti laimės užsienyje
Eglė Digrytė, www.DELFI.lt.

2010 m. gegužės 17 d., pirmadienis

P.Gylys. Kaip lietuviai litą devalvuoja

2010 gegužės mėn. 17 d. 09:44

Mūsų krašte sukurta tokia psichologinė atmosfera, kurioje kalbėti apie lito devalvavimą yra tarsi nepatriotiška ir visai neprofesionalu. Politikai savo bene didžiausiu pasiekimu laiko tai, kad litas nedevalvuotas ir Lietuva esą dar išlaiko savo greito ir sklandaus įėjimo į euro zoną šansus. Euro euforija ir devalvavimo temos tabu vieningai palaikomos ir mūsų žurnalistų korpuso.

Tai nebūtų blogai, jei opinijos formuotojai atskleistų visą savo argumentaciją ir pristatytų sistemišką požiūrį į mūsų valiutines problemas. Deja, užkeikimų šiuo klausimu yra daugiau nei rimtų argumentų. Todėl dažnai susidaro įspūdis, jog šią nuomonę formuoja žmonės, kurie prisidengdami patriotizmu bando „prastumti“ savo ar savo maitintojų privatų interesą. Arba tiesiog nesusivokia situacijoje, nes tapo savo pačių propagandos aukomis.

Pradėkime nuo devalvacijos, kuri yra nacionalinės valiutos kurso sumažinimas centrinio banko sprendimu. Jis gali turėti daugybę skirtingomis - teigiama ir neigiama - kryptimis veikiančių pasekmių. Bene pagrindinė – eksporto sąlygų pagerinimas. Jei patys eksportuotojai išveža prekes iš šalies, jų pajamos po devalvacijos padidėja. Antra vertus, jei užsieniečiai patys šalies rinkoje įsigyja prekių (tai tos šalies požiūriu irgi yra eksportas), jiems tokie pirkimai kainuoja pigiau. Tačiau devalvavimas pabrangina šalies importą. Vadinasi, ji nėra naudinga importuotojams.
Tiesa, ji palanki vietiniam verslui, kuris vidaus rinkoje konkuruoja su atvežtinių prekių gamintojais. Užsienio konkurentų prekės pabrangsta ir todėl jų pozicijos susilpnėja. Apibendrintant, devalvacija gerina šalies einamosios sąskaitos balansą ir taip mažina šalies privataus ir viešojo sektoriaus prasiskolinimo grėsmę - šio balanso deficito atveju tenka skolintis.

Mes pasirinkome, tiksliau mums buvo parinktas kitas – vidinio devalvavimo kelias. Kažkada buvo mesta frazė – jei nenupiginame lito, kažką teks atpiginti.
Povilas Gylys
Kartu devalvacija pagerina užsieniečių galimybes investuoti į šalį – jie už tą pačią užsienio valiutos sumą gali nupirkti daugiau vietinio finansinio ar materialaus kapitalo. O juk Baltijos jūroje vandens lygis tuoj pakils nuo mūsų ašarų, išlietų laukiant nesulaukiant užsienio investicijų. Kartu devalvacija menkina šalies verslo galimybes investuoti užsienyje. Visa tai gerina kapitalo sąskaitos balansą. Iš esmės, devalvuojant valiutą, mokėjimų balansas - t.y. balansas tarp visų metinių pajamų iš užsienio ir visų išlaidų užsienyje - gerėja.

Tačiau devalvacijos dažnai vengiama dėl to, kad toks veiksmas automatiškai padidina tarptautinę šalies subjektų skolą tvirta valiuta, išreikštą nacionaline valiuta, nes už tą pačią eurų, dolerių ar kitos tvirtos valiutos sumą reikia pakloti didesnę nacionalinės valiutos sumą.

Nors tikras, išorinis devalvavimas turi tiek neigiamų, tiek teigiamų pasekmių, Lietuvą valdančios vidaus ir išorės jėgos formuoja viešąją nuomonę, kad vienintelė ir absoliučiai teisinga, neginčijamai protinga strategija yra esamo valiutos kurso išlaikymas bet kokia kaina vengiant oficialaus, išorinio mūsų valiutos devalvavimo.

Vienas iš svarbiausių argumentų – taip Lietuva lengviau įsives eurą. Mes pasirinkome, tiksliau mums buvo parinktas kitas – vidinio devalvavimo kelias. Kaip visada - nei viešos, nei, kiek žinau, konfidencialios aukščiausio lygio diskusijos tuo klausimu nebuvo arba diskutavo tik tie, kuriems esama padėtis yra naudinga. Kažkada buvo mesta frazė – jei nenupiginame lito, kažką teks atpiginti.

Vidinis devalvavimas reiškia darbo užmokesčio ir kainų prekėms bei paslaugoms mažinimą. Tą pasirinkimą mes jau jaučiame. Jį jaučia latviai, estai, airiai ir graikai. Pastarosios dvi šalys turės eiti tuo keliu, nes neturi savo valiutos, kurią galėtų devalvuoti, o euro devalvuoti dėl nelaimėlių graikų ar airių euro zona nesirengia.

Kas kita yra Lietuva, kuri savo valiutą tebeturi. Tiesa, ji yra kitos rūšies valiutiniuose spąstuose. Mat egzistuoja įtakingi galios centrai, pirmiausia bankai, kurie nėra suinteresuoti įprastine devalvacija, nes tuomet išvežant mūsų šalyje litais gautas pajamas prieš tai jas pavertus eurais, jos sumažėja.
Antra vertus, didelė gyventojų ir verslo grupė, paėmusių kreditus eurais, bijo devalvacijos, nes tai padidina jų įsiskolinimą litais.

Trečia, egzistuoja ir politiniai spąstai, į kuriuos bijo patekti politikai, nenorintys užsitraukti galingos verslo dalies ir nemažo, prasiskolinusio eurais, viduriniojo sluoksnio nemalonę. Bent dalis jų suvokia, jog reikia svarstyti vidinės ir išorinės lito devalvacijos variantus kaip galimas alternatyvas, tačiau bijo tokią diskusiją pradėti. Iš dalies dėl to, jog mūsų žmonės mūsų nuomonės formuotojų yra smarkiai indoktrinuoti ir kalbas apie lito devalvavimą prilygina Tėvynės išdavimui. Manau tiek indoktrinuotojams, tiek kitiems žmonės vertėtų atsiversti ekonomikos vadovėlius...

Visas tas nemalonias pasekmes, kylančias iš vidinės ar išorinės, tikrosios devalvacijos galima buvo numatyti ir ištirti. Ir tai numatyti bei analizuoti turėjo ne tiek komerciniai bankai su jų ekspertais, bet, pirmiausia, Lietuvos bankas, jo vadovai ir analitikai… Deja, jie „nematė“, kaip litą iš pinigų cirkuliacijos stumia euras ir kaip iš to proceso, vadinamo dolerizacija, kyla valiutinė rizika, t. y. rizika, kad lito ir euro kursas gali pasikeisti daliai ūkio subjektų nenaudinga linkme.

Kaip „nepastebėjo“ ir to, kad Lietuvoje veikiant antiinfliaciniam savo prigimtimi valiutų valdybos modeliui, kaip tik per eurų antplūdį iš motininių vakarų bankų šalies ekonomika buvo infliuota, perkaitinta ir po jos atšalimo nekilnojamojo turto sektoriuje buvo įšaldytos, Lietuvos mastais, milžiniškos lėšos.
Taip buvo užprogramuotas drastiškas nacionalinio produkto sumažėjimas, staigus nedarbo kilimas ir pan. Eurų antplūdis taip pat prisidėjo prie realaus lito nuvertėjimo ne tik vidaus ekonomikos, bet ir tarptautiniu požiūriu. Kitaip sakant, realus lito kursas ėmė tolti nuo nominalaus jo kurso. Tarptautinėse rinkose dominuoja požiūris, kad dabartinis nominalus lito kursas yra per aukštas ir jį reiktų koreguoti. Teoriškai egzistuoja dvi korekcijos rūšys - išorinė arba vidinė devalvacija. Mes pasirinkome vidinę devalvaciją.

Dabar mūsų centrinio banko lyderiai kartu su šalies politiniais lyderiais, kitais „elitiniais“ veikėjais iš dramblio kaulo bokšto stebi, kaip vyksta vidinė devalvacija, kaip krenta darbo užmokestis, laukia kada pradės kristi kainos (kai kur jos kyla) ir mūsų šalies ekonomika tarptautiniu mastu taps konkurencingesnė. Tačiau tai kelias, kuriuo einant sėkmės perspektyva, geriausiu atveju, yra miglota.

Pasirenkant šį kelią reiktų suvokti, jog jis susijęs su tolesniu žmonių perkamosios galios kritimu ir, tuo pačiu, su nedidėjančiomis verslo galimybėmis parduoti savo prekes ir paslaugas. Tai ypač skaudžiai jaučia vietinei rinkai dirbantis smulkus ir vidutinis verslas, apie kurio skatinimą taip mėgsta kalbėti mūsų nomenklatūra. Taip pat su pavojumi, jog eilinį kartą pasirinktos strategijos našta nebus teisingai paskirstyta tarp turtingų ir neturtingų.

Centrinio banko vadovai ir politikai, atsakingi už viešąjį šalies interesą (komercinių bankų ekspertai pagal savo pareigas įpareigoti ginti privačius bankų interesus), turėtų gerai ištirti, ar pasirinktas kelias, reiškiantis didžiules ekonomines aukas, tikrai atgaivins ekonomiką ir pagreitins civilizuotą įėjimą į euro zoną. Beje, pats euras mums turėtų būti ne tikslas, o priemonė. Tikslas yra šalies gerovė.

P.S. Perskaitęs šį tekstą tūlas lietuvis paklaus - o kur priemonės padėčiai pagerinti. Į tai atsakysiu - čia pateikiamas Lietuvos valiutinės situacijos diagnozės eskizinis variantas.. Gydymą turėtų siūlyti ir vykdyti tie, kurie oficialiai atsakingi už padėtį šalyje. Akademiniai sluoksniai galėtų prisidėti, jei valdžia rimtai imtųsi gydymo funkcijų.

2010 m. gegužės 14 d., penktadienis

Nuo ko mes giname vaikus?

Apklausos duomenys rodo, jog šiuo metu jokių finansinių sunkumų neturi tik 6,2 proc. didmiesčių gyventojų. Kone trečdalis apklaustųjų pritrūksta lėšų maistui ir vartojimo prekėms įsigyti, dar 13 proc. sunku grąžinti paskolas ir išlaikyti būstą.
Lemiamu momentu, kai tiek žmonių Lietuvoje badauja, stengdamiesi išmokėti nepakeliamas skolas bankams ir mokesčių inspekcijai dėl tų pačių bankų ir mūsų valdžios neatsakingumo sukeltos krizės, kai tiek žmonių kankinasi be darbo, kai tiek jaunimo emigruoja dėl grobuoniško studijų apmokestinimo,kai prisivogusių pedofilų klanas su džiaugsmu skaičiuoja paliktus be valstybės apsaugos mūsų vaikus, atėjo Mitė ir apgynė Lietuvą nuo rusų muzikos.

Anglija rodo mums kelią

Camerono and Cleggo bendradarbiavimas yra tai, kas nėra Kubiliaus koalicija. Cameronas and Cleggas yra jauni partijų lyderiai, pilni energijos, sugebantys ieškoti kompromisų. Cleggo dalyvavimas koalicijoje užtikrina, kad mokesčių naštos palengvinimas nueis ne vien Camerono turtingiesiems bendraklasiams. Ateidami iš skirtingų politinio spektro pusių šie du lyderiai turi galimybę atsispirti prieš kraštutinius radikalus jų partijų gretose, pasiremdami vien būtinybe išlaikyti koaliciją. Mūsų gi valdančiosios koalicijos partneriai lenktyniauja, kuris daugiau kraujo nuleis valstybės aparatui ir eiliniams tautiečiams.

Bijau, kad ir vėl Anglija mums parodys įtikinamai, kaip surasti auksinį vidurį tarp biurokratijos apribojimo ir socialinės harmonijos išlaikymo šalyje, rimtos centristų politikos pavyzdį.Turime tiek gabių energingų piliečių. Nejaugi per dvidešimt metų neišugdėme lyderių, galinčių efektyviai valdyti?

2010 m. gegužės 13 d., ketvirtadienis

Kur didžiausia problema?

Tyrimas rodo, kad aukštesnes pajamas ir geresnį išsilavinimą turinčių tėvų vaikai turi daugiau galimybių studijuoti Lietuvos universitete ir gauti didesnį darbo užmokestį pabaigę studijas.

Švaistome svarbiausią Lietuvos turtą - pagrindinės jaunimo dalies talentus. Todėl šiuo momentu konkurencinėje kovoje su geriau besitvarkančiomis valstybėmis neturime jokių šansų. Išvažiuojantys dirbti kitur tai supranta ir balsuoja kojomis. Reikia keisti paramos skyrimo studijuojančiam jaunimui tvarką.

Švaistome svarbiausią Lietuvos turtą - daugumos jaunimo talentus

gegužės 13 d., ketvirtadienis

Lietuvių | keisti

Jaunimo sodas

Kaip jaunam žmogui užsitikrinti sočią ateitį?

Gabija Vitkevičiūtė, Žurnalas „Valstybė“

2010 gegužės mėn. 13 d. 16:15

Spausdinti

Informuoti redakciją

Komentarai (4)

Teksto dydis:

Aš – verslininkas. Mano vaikas – abiturientas. Kur man jį nukreipti, kad, baigęs universitetą, kuris kainuos ir laiko, ir sveikatos, ir pinigų, mano sūnus ar dukra ne tik įgytų šiais laikais tinkamų naujausių žinių, gautų kelius jam praskinsiantį diplomą, būtų puikiai vertinimas kaip specialistas, bet dar ir gyventų kaip žmogus, nes už jo universitetines žinias jam bus tinkamai sumokėta?

Viešosios politikos ir vadybos institutas (VPVI), įgyvendindamas Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo ir Norvegijos finansinio mechanizmo subsidijų schemos „Nevyriausybinių organizacijų sektoriaus stiprinimas Lietuvoje“ paprojektį „Studijų rezultatų kokybė: universitetų absolventų integracijos darbo rinkoje tyrimas“, atliko universitetų absolventų integracijos darbo rinkoje tyrimą. Kai kurie jo duomenys iš tiesų prilygsta sprogstančiai bombai. Kokie jie ir ką daryti tėvams, kuriems nenusispjauti, kuo baigęs universitetą taps jų vaikas, klausiame tyrimo vadovo VPVI analitiko Žilvino Martinaičio.

- Ką vadinate sėkme darbo rinkoje?

- Tai apima ir objektyvius rodiklius, pavyzdžiui, gebėjimą įsidarbinti, darbo užmokesčio dydį, ir subjektyvius dalykus, tokius kaip pasitenkinimas turimu darbu ir tai, kiek asmuo, dirbdamas aukštos kvalifikacijos darbą, mano naudojantis studijų metais įgytas žinias.

- Pradėkime paprastai – pažintys, rekomendacijos... Ar jos lemia daugiau nei talentai ir gebėjimai?

- Mitą, kad socialiniai ryšiai (pažintys, ryšiai ir pan.) – pats svarbiausias sėkmės darbo rinkoje veiksnys, tyrimas sugriovė. Taip nėra. Tiesa, pastebėtina, kad būtent šis veiksnys vertinamas nevienareikšmiškai: labai mažai apklaustų absolventų nurodė, kad pažintys labai svarbios. Absoliuti dauguma teigia, kad tai visiškai nesvarbu.

- Lietuvoje šiuo metu veikia 15 valstybinių universitetų ir 7 nevalstybiniai universitetai. Juose dėstomos 63 studijų krypčių programos. Juk tiesa, kad ne visos vienodai paruošia tą patį fiziką ar reklamos specialistą. Kaip neprašauti pro šalį?

- Trumpai neatsakysiu. Padarėme specialią skaičiuoklę, skirtą abiturientams (www.saldusvaisiai.lt). Ten kiekvienas gali suvesti sau svarbius rodiklius (ko nori iš studijų – prestižo, garbės, pripažinimo, gero užmokesčio ir pan.) ir gaus atsakymus, kurie pateikiami remiantis absolventų apklausos duomenimis.

- Tyrimas atskleidė ir netikėtumų. Dažniausiai dėl neadekvataus išsilavinimo kaltinama švietimo sistema, tačiau koks vaidmuo čia tenka tėvams?

- Rezultatai rodo, kad kuo aukštesnis tėvų išsilavinimo lygis ir kuo didesnės pajamos, tuo didesnė tikimybė, kad jų vaikai studijuos universitete, ir atvirkščiai. Kita vertus, Lietuva šiuo aspektu labai neišsiskiria iš kitų Europos Sąjungos (ES) šalių, t. y. visose ES šalyse narėse egzistuoja ryšys tarp tėvų išsilavinimo lygio ir tikimybės, kad jų vaikai baigs universitetus. Kaip interpretuoti tokius rezultatus? Tėvų išsilavinimas tiesiogiai susijęs su vaikų akiračiu ir motyvacija siekti žinių. Beje, motinos išsilavinimas gerokai svarbesnis nei tėvo. Tai tikriausiai rodo, kad motinos praleidžia daugiau laiko su vaikais ir todėl turi didesnę įtaką jų asmenybės formavimuisi. Žinoma, ryšys tarp tėvų išsilavinimo ir tikimybės, kad vaikai sieks aukštojo mokslo, nėra visuotinis.
-
Kita vertus, tai, kad didesnės tėvų pajamos lemia didesnę tikimybę, kad jų vaikai sieks aukštojo mokslo, rodo ir visos švietimo sistemos neadekvatumą. Nuo pat Šviečiamosios epochos Europos ugdymo sistemoms buvo keliamas vienareikšmis uždavinys: užtikrinti vertikalų socialinį mobilumą, t. y. padėti vaikams, gimusiems žemesnes pajamas gaunančiose šeimose, tobulėti ir kilti socialiniais laiptais. Remiantis tyrimo rezultatais, negalima tvirtinti, kad Lietuvoje šis tikslas įgyvendintas. Čia taip pat verta prisiminti kitą tyrimo rezultatą: absolventų tėvų pajamos ir išsilavinimas taip pat reikšmingai susiję su universitetus baigusiųjų pajamomis.

Absolventų pajamos. Viešosios politikos ir vadybos instituto duomenys

- Tad kas svarbiau – tiksliai pasirinktas prestižinis universitetas ar tėvų padėtis?

- Antras rodiklis, apgailestauju.

- Lietuvos universitetuose studijuoja „sėkmingesnių“ tėvų vaikai. Kiek lemia šis įgimtas pranašumas?

- Taip, tyrimas rodo, kad aukštesnes pajamas ir geresnį išsilavinimą turinčių tėvų vaikai turi daugiau galimybių studijuoti universitete ir gauti didesnį darbo užmokestį pabaigę studijas. Tačiau šis pranašumas nėra labai didelis ir stiprus.

Kas įsidarbino geriausiai iš pat pirmo karto, nesiblaškydami?

- „Kokybiškiausią“ pirmąjį darbą gavo Kauno medicinos universiteto ir Vilniaus universiteto medicinos, odontologijos ir farmacijos bei Vilniaus Gedimino technikos universiteto architektūros krypčių absolventai. Tai reiškia, kad daugiausia šių programų absolventų gavo tokį pirmąjį darbą, kuriame reikėjo aukštos kvalifikacijos ir kuriame taikė studijų metais įgytas žinias.

- Kokią specialybę baigusieji uždirba daugiausia?

- Tyrimas parodė, kad daugiausia apklaustų absolventų, gaunančių didesnį nei vidutinį mėnesinį darbo užmokestį, yra tarp Kauno technologijos universiteto statybos inžinerijos, saugos inžinerijos bei energetikos, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto ir Tarptautinio verslo mokyklos vadybos ir verslo administravimo bei Vilniaus Gedimino technikos universiteto transporto inžinerijos ir informatikos buvusių studentų.

Absolventų integracija. Viešosios politikos ir vadybos instituto duomenys

- Kas graužia nagus, kad per pastaruosius dešimt metų baigė tai, ko niekam darbo rinkoje nereikia?

- Mažiausiai apklaustų absolventų, kurių studijų metais turėti lūkesčiai dėl būsimos padėties darbo rinkoje nepasiteisino, yra tarp Vilniaus universiteto biologijos, biofizikos, ekologijos ir aplinkotyros bei chemijos ir biochemijos, Kauno technologijos universiteto statybos inžinerijos, saugos inžinerijos bei energetikos ir Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos, teologijos, religijos mokslų bei menotyros studijų krypčių grupes baigusių studentų.

- Pakalbėkime apie nuoširdų atsidavimą studijoms ir jo grąžą. Yra stropių studentų, nepraleidusių nė paskaitos. Yra studentų, kurie jau studijuodami puola į darbus. Dėstytojai paprastai sako, esą dirbsite dar visą gyvenimą, tad dabar geriau pasimokykite. Ką atskleidė tyrimas?

- Bent dalį studijų laiko dirbo 57,3 proc. dieninėse studijose studijavusių absolventų. Iš jų 10 proc. dirbo visą studijų laiką. Tyrimas rodo, kad studijų metais dirbę studentai turi daugiau galimybių (1,66 karto) gauti aukštesnį darbo užmokestį nei asmenys, kurie studijų metais nedirbo.

- Dar vienas kriterijus – dieninės ir vakarinės (neakivaizdinės studijos). Prestižiškiausios, atrodo, pirmosios. Tačiau darbą lengviau randa baigusieji neakivaizdines studijas. Kaip vertinate tokį rezultatą?

- Taigi jau žinome, kad dauguma Lietuvos universitetų absolventų į darbo rinką įsilieja dar studijuodami. Ypač tai populiaru tarp socialinių mokslų ir meno studijų studentų, kurių beveik 40 proc. dirba visą bakalauro studijų laiką ir net 60–70 proc. – visą magistrantūros studijų laiką. Tarp biomedicinos ir humanitarinių mokslų absolventų šie rodikliai neviršija atitinkamai 25 ir 45 procentų. Darbas bakalauro studijų metais gerokai palengvina universitetų absolventų įsitvirtinimą darbo rinkoje pabaigus pirmosios pakopos studijas. 50 proc. absolventų toliau dirbo tame pačiame darbe, kuriame buvo įsidarbinę studijų metais, o 20 proc. apklaustųjų pavyko įsidarbinti greičiau nei per 3 mėn. baigus studijas.

- Daugiausia apklaustų absolventų nurodė, kad per praėjusius metus (2009 m.) vidutiniškai uždirbo 1 501–2 000 litų per mėnesį, atskaičius mokesčius. Kas lemia darbo užmokesčio skirtumus?

Absolventų įsidarbinimas. Viešosios politikos ir vadybos instituto duomenys

- Paminėsiu du pačius svarbiausius veiksnius. Lytis – pats svarbiausias iš nagrinėtų veiksnių, paaiškinančių darbo užmokesčio lygio skirtumus. Tikimybė, kad daugiau nei vidutiniškai uždirbantis asmuo bus vyras, beveik tris kartus didesnė nei tikimybė, kad tas asmuo bus moteris. Magistrantūros studijas baigusių absolventų galimybės gauti didesnį nei vidutinis atlyginimą yra beveik du kartus didesnės nei asmenų, nebaigusių magistrantūros studijų.

- Kiek žmonių, baigusių studijas universitete, nedirbo, nes darbo nerado?

- Apskritai, tyrimas parodė, kad išsilavinimas – labai svarbus veiksnys, siekiant apsisaugoti nuo nedarbo, net jeigu tai reiškia, kad įgytos žinios profesinėje veikloje nepritaikomos. Absoliuti dauguma mūsų respondentų gana nesunkiai rado darbą. Tačiau taip yra todėl, kad dauguma jų studijas baigė dar iki krizės. Tačiau net 16 proc. studijas baigusiųjų 2009 m. darbo nerado.

- Vis daugiau tėvų siunčia vaikus studijuoti į užsienį. O jei jie baigtų studijas čia ir ten važiuotų tik dirbti? Ar Lietuvos universitetus baigę absolventai konkurencingi užsienio darbo rinkoje?

- Tokių tyrimų kol kas neatlikta, tačiau egzistuoja dvi nuomonės. Viena vertus, visose srityse galima rasti puikių pavyzdžių, kai Lietuvos universitetus baigę absolventai padarė svaiginamą karjerą užsienyje. Kita vertus, dar anksčiau užsienio ekspertai prognozavo, kad blogiausiu atveju ateityje Lietuvos universitetų diplomas nebus pripažįstamas užsienyje. Tikriausiai reali padėtis kiek kitokia. Akivaizdu, kad tik retais atvejais Lietuvos absolventai užsienyje sėkmingai konkuruoja su užsienio geriausių universitetų absolventais. Kita vertus, jei lygintume su vidutiniškų užsienio universitetų absolventais, tikriausiai lietuviai pasirodytų gana neblogai.

Studentų darbas. Viešosios politikos ir vadybos instituto duomenys

- Yra specialybių, kurios užsienyje paklausios, tačiau Lietuvoje jų nėra. Kodėl?

- Lietuvos studijų programos nėra tokios specializuotos kaip žemyninėje Europoje. Tad „specialybės“ dalykų yra mažiau ir jie nėra taip išsamiai nagrinėjami. Pavyzdžiui, rengiami teisininkai, o ne jūrų ar komercinės teisės, ar intelektinės nuosavybės specialistai. Kodėl taip yra? Viena vertus, todėl, kad Lietuva labai maža: norint rengti siauros specializacijos darbuotojus, būtina didelė nišinė rinka šiems specialistams. Kita vertus, vis dar nenusistovėjusi ūkio struktūra ir dideli makroekonominiai šokai taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus buvo didelė statybų inžinierių paklausa, o dabar jos beveik nėra. Tad sprendimas įgyti siaurą specializaciją Lietuvoje labai rizikingas – niekas negali garantuoti, kad tų specifinių žinių vis dar reikės, kol studentas baigs mokslus. Būtent todėl, mano galva, Lietuvoje yra didelė paklausa tų programų, pavyzdžiui, vadybos, kurios siūlo žinias, pritaikomas įvairiuose ūkio sektoriuose.

- Tad ar verta siųsti vaiką studijuoti į užsienį, ar geriau it lazerio spinduliu išsigryninti pasiūlą ir rasti tinkamiausią ir perspektyviausią variantą čia, Lietuvoje?

- Lietuvos ir užsienio universitetų absolventų integracijos tiesiogiai nelyginome. Tačiau priimant sprendimą reikia atsižvelgti į paprastą tiesą: ir Lietuvoje, ir užsienyje yra gerų ir blogų universitetų. Taigi užsienio universitetas nebūtinai daug geresnis nei lietuviškas. 2009 m. Vilniaus universitetas pasaulio universitetų reitinguose pateko tarp geriausių 600 pasaulio universitetų. Tad vertėtų pažvelgti į tarptautinius reitingus, ar išsirinktas užsienio universitetas geriau reitinguojamas.

- Tad kaip pasirinkti – kur tam sėkmingų, veržlių ir toliaregiškų verslininkų vaikui studijuoti?

- Mano galva, svarbiausia, kad pasirinkta studijų kryptis atitiktų gebėjimus ir interesus. Jei stojančiajam mokykloje gerai sekėsi matematika, fizika ir chemija, reikėtų rinktis tiksliuosius mokslus, o jei geriau sekėsi istorija ir kalbos, reikėtų stoti į socialinius ir humanitarinius mokslus. Siekiant išsiaiškinti, kur konkrečiai studijuoti, vertėtų pažvelgti į mūsų pateikiamus absolventų integracijos darbo rinkoje rezultatus ir pažiūrėti į tai, koks buvo konkursas tarp stojančiųjų į konkrečią programą. Didelis konkursas dar nerodo, kad programa gera, tačiau parodo, kad čia sustoja gabūs studentai, o tai turi tiesioginį poveikį studijų procesui. Kiti tyrimai parodė, kad jei asmuo patenka tarp gabių ir darbščių studentų, jis linkęs pasitempti, o jei patenka tarp ne tokių gabių, yra didesnė tikimybė, kad toks studentas „nusivažiuos“.

Profesinių žinių panaudojimas. Viešosios politikos ir vadybos instituto duomenys

Tyrimo išvados ir rekomendacijos

Studijuoti verta, ypač kai už studijas moka valstybė. Jei visą studijų kainą mokėsite patys, investicijos vidutiniškai „atsipirks“ per 8–11 metų baigus bakalauro studijas. Jei valstybė padengs jūsų studijų išlaidas, pajamas, kurių negavote, nes studijavote, o ne dirbote, atgausite per vidutiniškai 5–6 metus po bakalauro studijų.

Pabaigę bakalauro studijas, jei galite, stokite į magistrantūrą. Tai leis gauti geriau mokamą darbą, nors jį dirbant nebūtinai teks atlikti sudėtingesnes užduotis, kurioms reikia daugiau žinių.

Rinkdamiesi universitetą ir studijų kryptį, atsižvelkite į tai, kaip studijas vertina jas baigusieji, kaip darbo rinkoje sekasi šių studijų absolventams.
Paskutiniais studijų metais imkitės darbo paieškos. Tai leis išvengti nedarbo baigus studijas.

Labai svarbu, kad pirmasis darbas būtų „kokybiškas“, t. y. kad jame būtų galima pritaikyti studijų metais įgytas žinias.

Jei galite, įgykite darbo užsienyje patirties. Tai leis daugiau pasiekti profesinėje srityje.

Tai, kad sėkmę darbo rinkoje lemia pažintys, yra mitas. Apklaustų absolventų nuomone, svarbiausia – asmeninės savybės, įgyto išsilavinimo lygis ir darbo patirtis.

Straipsnių komentarai

Vardas		El. paštas
Komentaras

	Skaityti komentarus (4) Taisyklės ir atsakomybė

Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus.

Jaunimo sodas
Archyvas

Corbis

Kaune gali iškilti paminklas studentui
(6)

Nuo seno Kaunas buvo laikomas akademiškiausiu miestu Lietuvoje. Šį faktą susitikime su Kauno miesto meru Andriumi Kupčinsku studentai pasiūlė įamžinti skulptūroje.

DELFI (R.Daukanto pieš.)

Kaip jaunam žmogui užsitikrinti sočią ateitį?
(4)

A.Didžgalvio nuotr.

Sunkmetis apkarpė studentų pajamas, tačiau finansiniai ateities lūkesčiai nepakito

Finansinė studentų situacija yra pastebimai prastesnė nei prieš metus, tačiau lūkesčiai dėl pirmojo atlyginimo dydžio išlikę tokie patys, rodo Demokratinės politikos instituto (DPI) užsakymu tyrimų kompanijos „Macroscope“ atliktas studentų požiūrio tyrimas.