P.Gylys. Kaip lietuviai litą devalvuoja

2010 gegužės mėn. 17 d. 09:44



Mūsų krašte sukurta tokia psichologinė atmosfera, kurioje kalbėti apie lito devalvavimą yra tarsi nepatriotiška ir visai neprofesionalu. Politikai savo bene didžiausiu pasiekimu laiko tai, kad litas nedevalvuotas ir Lietuva esą dar išlaiko savo greito ir sklandaus įėjimo į euro zoną šansus. Euro euforija ir devalvavimo temos tabu vieningai palaikomos ir mūsų žurnalistų korpuso.

Tai nebūtų blogai, jei opinijos formuotojai atskleistų visą savo argumentaciją ir pristatytų sistemišką požiūrį į mūsų valiutines problemas. Deja, užkeikimų šiuo klausimu yra daugiau nei rimtų argumentų. Todėl dažnai susidaro įspūdis, jog šią nuomonę formuoja žmonės, kurie prisidengdami patriotizmu bando „prastumti“ savo ar savo maitintojų privatų interesą. Arba tiesiog nesusivokia situacijoje, nes tapo savo pačių propagandos aukomis.

Pradėkime nuo devalvacijos, kuri yra nacionalinės valiutos kurso sumažinimas centrinio banko sprendimu. Jis gali turėti daugybę skirtingomis - teigiama ir neigiama - kryptimis veikiančių pasekmių. Bene pagrindinė – eksporto sąlygų pagerinimas. Jei patys eksportuotojai išveža prekes iš šalies, jų pajamos po devalvacijos padidėja. Antra vertus, jei užsieniečiai patys šalies rinkoje įsigyja prekių (tai tos šalies požiūriu irgi yra eksportas), jiems tokie pirkimai kainuoja pigiau. Tačiau devalvavimas pabrangina šalies importą. Vadinasi, ji nėra naudinga importuotojams.
Tiesa, ji palanki vietiniam verslui, kuris vidaus rinkoje konkuruoja su atvežtinių prekių gamintojais. Užsienio konkurentų prekės pabrangsta ir todėl jų pozicijos susilpnėja. Apibendrintant, devalvacija gerina šalies einamosios sąskaitos balansą ir taip mažina šalies privataus ir viešojo sektoriaus prasiskolinimo grėsmę - šio balanso deficito atveju tenka skolintis.


Mes pasirinkome, tiksliau mums buvo parinktas kitas – vidinio devalvavimo kelias. Kažkada buvo mesta frazė – jei nenupiginame lito, kažką teks atpiginti.
Povilas Gylys
Kartu devalvacija pagerina užsieniečių galimybes investuoti į šalį – jie už tą pačią užsienio valiutos sumą gali nupirkti daugiau vietinio finansinio ar materialaus kapitalo. O juk Baltijos jūroje vandens lygis tuoj pakils nuo mūsų ašarų, išlietų laukiant nesulaukiant užsienio investicijų. Kartu devalvacija menkina šalies verslo galimybes investuoti užsienyje. Visa tai gerina kapitalo sąskaitos balansą. Iš esmės, devalvuojant valiutą, mokėjimų balansas - t.y. balansas tarp visų metinių pajamų iš užsienio ir visų išlaidų užsienyje - gerėja.

Tačiau devalvacijos dažnai vengiama dėl to, kad toks veiksmas automatiškai padidina tarptautinę šalies subjektų skolą tvirta valiuta, išreikštą nacionaline valiuta, nes už tą pačią eurų, dolerių ar kitos tvirtos valiutos sumą reikia pakloti didesnę nacionalinės valiutos sumą.

Nors tikras, išorinis devalvavimas turi tiek neigiamų, tiek teigiamų pasekmių, Lietuvą valdančios vidaus ir išorės jėgos formuoja viešąją nuomonę, kad vienintelė ir absoliučiai teisinga, neginčijamai protinga strategija yra esamo valiutos kurso išlaikymas bet kokia kaina vengiant oficialaus, išorinio mūsų valiutos devalvavimo.

Vienas iš svarbiausių argumentų – taip Lietuva lengviau įsives eurą. Mes pasirinkome, tiksliau mums buvo parinktas kitas – vidinio devalvavimo kelias. Kaip visada - nei viešos, nei, kiek žinau, konfidencialios aukščiausio lygio diskusijos tuo klausimu nebuvo arba diskutavo tik tie, kuriems esama padėtis yra naudinga. Kažkada buvo mesta frazė – jei nenupiginame lito, kažką teks atpiginti.

Vidinis devalvavimas reiškia darbo užmokesčio ir kainų prekėms bei paslaugoms mažinimą. Tą pasirinkimą mes jau jaučiame. Jį jaučia latviai, estai, airiai ir graikai. Pastarosios dvi šalys turės eiti tuo keliu, nes neturi savo valiutos, kurią galėtų devalvuoti, o euro devalvuoti dėl nelaimėlių graikų ar airių euro zona nesirengia.

Kas kita yra Lietuva, kuri savo valiutą tebeturi. Tiesa, ji yra kitos rūšies valiutiniuose spąstuose. Mat egzistuoja įtakingi galios centrai, pirmiausia bankai, kurie nėra suinteresuoti įprastine devalvacija, nes tuomet išvežant mūsų šalyje litais gautas pajamas prieš tai jas pavertus eurais, jos sumažėja.
Antra vertus, didelė gyventojų ir verslo grupė, paėmusių kreditus eurais, bijo devalvacijos, nes tai padidina jų įsiskolinimą litais.

Trečia, egzistuoja ir politiniai spąstai, į kuriuos bijo patekti politikai, nenorintys užsitraukti galingos verslo dalies ir nemažo, prasiskolinusio eurais, viduriniojo sluoksnio nemalonę. Bent dalis jų suvokia, jog reikia svarstyti vidinės ir išorinės lito devalvacijos variantus kaip galimas alternatyvas, tačiau bijo tokią diskusiją pradėti. Iš dalies dėl to, jog mūsų žmonės mūsų nuomonės formuotojų yra smarkiai indoktrinuoti ir kalbas apie lito devalvavimą prilygina Tėvynės išdavimui. Manau tiek indoktrinuotojams, tiek kitiems žmonės vertėtų atsiversti ekonomikos vadovėlius...

Visas tas nemalonias pasekmes, kylančias iš vidinės ar išorinės, tikrosios devalvacijos galima buvo numatyti ir ištirti. Ir tai numatyti bei analizuoti turėjo ne tiek komerciniai bankai su jų ekspertais, bet, pirmiausia, Lietuvos bankas, jo vadovai ir analitikai… Deja, jie „nematė“, kaip litą iš pinigų cirkuliacijos stumia euras ir kaip iš to proceso, vadinamo dolerizacija, kyla valiutinė rizika, t. y. rizika, kad lito ir euro kursas gali pasikeisti daliai ūkio subjektų nenaudinga linkme.

Kaip „nepastebėjo“ ir to, kad Lietuvoje veikiant antiinfliaciniam savo prigimtimi valiutų valdybos modeliui, kaip tik per eurų antplūdį iš motininių vakarų bankų šalies ekonomika buvo infliuota, perkaitinta ir po jos atšalimo nekilnojamojo turto sektoriuje buvo įšaldytos, Lietuvos mastais, milžiniškos lėšos.
Taip buvo užprogramuotas drastiškas nacionalinio produkto sumažėjimas, staigus nedarbo kilimas ir pan. Eurų antplūdis taip pat prisidėjo prie realaus lito nuvertėjimo ne tik vidaus ekonomikos, bet ir tarptautiniu požiūriu. Kitaip sakant, realus lito kursas ėmė tolti nuo nominalaus jo kurso. Tarptautinėse rinkose dominuoja požiūris, kad dabartinis nominalus lito kursas yra per aukštas ir jį reiktų koreguoti. Teoriškai egzistuoja dvi korekcijos rūšys - išorinė arba vidinė devalvacija. Mes pasirinkome vidinę devalvaciją.

Dabar mūsų centrinio banko lyderiai kartu su šalies politiniais lyderiais, kitais „elitiniais“ veikėjais iš dramblio kaulo bokšto stebi, kaip vyksta vidinė devalvacija, kaip krenta darbo užmokestis, laukia kada pradės kristi kainos (kai kur jos kyla) ir mūsų šalies ekonomika tarptautiniu mastu taps konkurencingesnė. Tačiau tai kelias, kuriuo einant sėkmės perspektyva, geriausiu atveju, yra miglota.

Pasirenkant šį kelią reiktų suvokti, jog jis susijęs su tolesniu žmonių perkamosios galios kritimu ir, tuo pačiu, su nedidėjančiomis verslo galimybėmis parduoti savo prekes ir paslaugas. Tai ypač skaudžiai jaučia vietinei rinkai dirbantis smulkus ir vidutinis verslas, apie kurio skatinimą taip mėgsta kalbėti mūsų nomenklatūra. Taip pat su pavojumi, jog eilinį kartą pasirinktos strategijos našta nebus teisingai paskirstyta tarp turtingų ir neturtingų.

Centrinio banko vadovai ir politikai, atsakingi už viešąjį šalies interesą (komercinių bankų ekspertai pagal savo pareigas įpareigoti ginti privačius bankų interesus), turėtų gerai ištirti, ar pasirinktas kelias, reiškiantis didžiules ekonomines aukas, tikrai atgaivins ekonomiką ir pagreitins civilizuotą įėjimą į euro zoną. Beje, pats euras mums turėtų būti ne tikslas, o priemonė. Tikslas yra šalies gerovė.

P.S. Perskaitęs šį tekstą tūlas lietuvis paklaus - o kur priemonės padėčiai pagerinti. Į tai atsakysiu - čia pateikiamas Lietuvos valiutinės situacijos diagnozės eskizinis variantas.. Gydymą turėtų siūlyti ir vykdyti tie, kurie oficialiai atsakingi už padėtį šalyje. Akademiniai sluoksniai galėtų prisidėti, jei valdžia rimtai imtųsi gydymo funkcijų.