Ko verkia bankininkai?

Prieš kelias dienas sužinome, kad liepą indėlių bankuose suma pasiekė 44,3 mlrd. Lt, daugiausia per visą lietuviškos bankininkystės istoriją. Šaunuoliai, taupūs Lietuvos gyventojai. Galime pasipuošti tradiciniais nacionaliniais rūbais ir surengti didžiulę šventę. Juk kiek atsargų sukaupėme tarp dviejų krizės etapų. Bet pasiklausę Stasio Kropo, Lietuvos bankų asociacijos prezidento, suvokiame, kad tai yra tragedija ir Lietuvai, ir bankams joje.

Pasirodo, bankai skundžiasi, kad indėlių yra per daug. „Verslo atžvilgiu tai reiškia grėsmingą žinią – bankų įsipareigojimai klientams didėja, o galimybės įdarbinti pinigus ekonomikoje negerėja. Ir tai jau tęsiasi gerus trejetą metų – bankai turi krūvą „trumpų“ pinigų, kuriuos laikyti yra brangu“, – teigia ponas S. Kropas.

Keista, kaip čia gali būti, kad kas nors verktų, jog per daug turi pinigų. Juk anksčiau bankai uždirbdavo iš to, kad iš mažiau verslių žmonių pigiau surinktus pinigus perskolindavo verslesniems brangiau ir iš palūkanų maržos klestėjo. Kodėl dabar aimanuoja bankai pono S. Kropo lūpomis, kai už indėlius mokamos apie 1 proc. palūkanos?

Keista, kad tokia padėtis darosi liūdna patiems bankams, kurie rinkai per pastaruosius trejus metus beveik jokių naujų produktų nepasiūlė, tik aiškina, kad nėra kam skolinti už 12–15 procentų.

Deja, viskuo kaltas bankų universalumas. Juk jie yra ne tik kaupiantieji bei skolinantieji, bet ir investiciniai viename asmenyje, jei tik tokią gremėzdišką organizaciją pavadinsime juridiniu asmeniu. Ir investicinė veikla leidžia prisiimti daugiau rizikos (prisimenate džiaugsmingas prieškrizines investicijas į namų statybos bendroves?), todėl labiau apsimoka, negu tradicinė kaupiamųjų bankų veikla. Tai suteikia sąlygas bankininkams gauti daugiau premijų, bet krize baigiasi ir bankams, ir visai Lietuvai. Dabar bankai irgi užsiima investicine veikla, padėdami valstybei bei stambioms kompanijoms išleisti obligacijas. Ieškoti smulkaus verslo, kuriam tinka skolinti, tokiems bankams mažiau apsimoka. Todėl šalyje liūdna, klesti emigracija, bedarbystė, bankrutuoja daug smulkių verslų. Net ir nekriziniu metu bankai neatlieka jų funkcijų visuomenėje.

Padėkime bankams. Sukurkime vienodas konkurencines sąlygas šalyje investicinei ir tradicinei bankininkystei. Uždrauskime tiems bankams, kurie Lietuvoje užsiima investicijomis, kaupti gyventojų indėlius ir juos skolinti. Juk Vokietijoje klesti ir ekonomikos stuburas - vidutinio dydžio verslai, ir taupomosios kasos, kurios neužsiima investicijomis, tik renka indėlius bei skolina tiems verslams. Ir su didžiausia depresija dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje buvo susidorota, tik atskyrus investicinius bankus nuo taupomųjų. Laikas sugrįžti prie senoviškų, patikrintų, bankininkystės būdų.