Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2013 m. liepos 17 d., trečiadienis

Ar tikrai turi Lietuvos universitetai kelią, kuriuo vertėtų eiti?

Staponkutė siūlo leisti klestėti anarchijai, nevykusioms reformoms, postsovietizmui mūsų universitetuose [1]. Girdi, tai yra mūsų savitumas, ir tokiame drumstame vandeny mes mokame gaudyti žuvį. Kas ta žuvis? Abejotini kultūros paisekimai, keistos, iš viso pasaulio atkeliaujančios mados, kelių tariamų intelektualų svaičiojimai?

Svarbiausia Staponkutės siūlymo bėda - ji nemato ryšio tarp universitetų sklaidžiamos kultūros ir Tėvynės išlikimo. Geriausiai tai atskleidžia Staponutės teiginys, kad ir tokie supuvę mūsų universitetai sugeba gerai mokyti mūsų jaunimą. Ko jie išmoko? Emigruoti kaip galima greičiau? Tapti nereikalingais teisininkais? (Paklauskite gerbiamą ministrą Pavalkį apie tai [2]). Prasibrauti į vastybės aparatą ir pardavinėti Lietuvą kiekvienam, kas šiek tiek sumoka, įskaitant Chevroną bei  Hitachi? Imti kyšius, didelius ir mažus, visur ir visada? Nusirašinėti?

Tokie universitetai yra Lietuvos prapultis. Laikas mums vienytis, ginti lauk Steponavičius, Kubilius ir Staponkutes bei susitvarkyti mūsų namuose.


1. D. Staponkutė. Lietuvos universitetai turi kelią, bet nedrįsta juo eiti  (33)

2.

Komentarų nėra: