Iš polinkio į individualizmą. Tokiu būdu žmonės bando atsikratyti šeimos, bažnyčios ir bendruomenės ryšių. Todėl jie priima nacionalistines, tautos tariamo priklausymo aukštesnei rasei, fantazijas, kaip šių fašistuojančių būtybių pagrindinę savybę, formuojančią visą jų gyvenimą. Paradoksaliai, laisvės siekis atveda prie sekimo ir totalios kontrolės.Tai dar 1953 metais suvokė Robertas Nisbetas [2].
Labiau mandagūs žmonės Lvovo berniukus vadina hipernacionalistais [3] (
hyper-nationalist parties), Tai primena purvinų marškinių vadinimą nevisai švariais. Skamba gražiai, bet saldu nuo to skambesio nepasidaro.
1. Š. Marčiulionis apie Ukrainą: o jūs žmones su kaukėmis ir Molotovo kokteiliais vadintumėte taikiais protestuotojais?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą