Pernelyg bijodami Rusijos, mes prieš ją nusiginkluojame

Baimė verčia mus rodytis pabrėžtinai stipriais ir neabejojančiais. O tas noras pasirodyti marginalizuoja mūsų rimtą meną, rimtą publicistiką, rimtą politinį dialogą. Todėl nieko rimto Lietuvos kultūrinėje erdvėje nebelieka. Lieka tik totalitarinis ideologijos kevalas, kuris yra tuščias, visiems atsibodęs, jokio realaus ir taip laukiamo poveikio nebeturintis. Liūdną meno pavyzdį Lietuvoje gerai apibūdina filosofas Kristupas Sobolius: 

_ Tradicinių istorijos naratyvų išsaugojimas egzistuoja be menininkų pagalbos. Juos palaiko žiniasklaida, medijos, istorijos vadovėliai ir folkoro kolektyvai. O menas visuomet buvo inovacijos, eksperimento vieta, kuri turėtų siūlyti naujus energetinius, gyvybinius klodus šiai šaliai.

Menas turėtų iškelti nepatogius klausimus, mėginti pažvelgti į traumines patirtis, suprasti, kaip išgyventi iššūkių akivaizdoje pasiūlyti modelius, kaip įveikti susipriešinimą, atrasti pakantumo ar suartėjimo formas, kaip pažinti savo silpnybes ir kompleksus.

Griežtu tapatybės formavimu užsiima ideologijos, o menas gyvas tol, kol atšviežina skaudulius. Jis ne formuoja tapatybės, o kelia klausimus._

_Būkime stiprūs patys ir nereikės uždrausti jokių rusiškų kanalų._